/
Текст
ARCHYVINIAI DOKUMENTAI
VIII RINKINYS
9(TL)27+9(TL)28+9(T)27
Hi—137
ARCHYVINIAMS
DOKUMENTAMS SKELBTI
REDAKCIJA
HITLERINIAI PARAŠIUTININKAI
Rinkinį sudarė B. Baranauskas
t
*
LEIDYKLA „MINTIS'
VILNIUS — 1966
Ts
PRATARMĖ
i
I'
Šio rinkinio dokumentai parodo du buržuazinių nacio
nalistų ginkluotųjų gaujų veiklos etapus. Pirmasis jų —
tai hitlerinės okupacijos metai, kai gaujos buvo formuo
jamos, ruošiamos ideologiniu atžvilgiu ir ginkluoja
mos kovai su pasipriešinimo okupantams dalyviais ir
prieš atkuriamą Tarybų valdžią Lietuvoje, išvijus iš jos
hitlerininkus. A ntrasis— 1944—1945 m. laikotarpis, kai
gaujos, hitlerininkų apginkluotos ir jų instruktuojamos,
ėmėsi joms skirtų uždavinių — kovojo su tarybiniais par
tizanais, vykdė diversijos, teroro aktus prieš tarybinius
aktyvistus, šnipinėjo fašistinės Vokietijos naudai ir kito
mis priemonėmis trukdė atkurti Tarybų valdžią jau
išvaduotoje iš okupantų Lietuvoje. Antrojo etapo metu
ginkluotose gaujose atvirai šeimininkavo, jas tvarkė, pa
naudojo savo reikalams hitlerinė žvalgyba. Rinkinio doku
mentai taip pat atspindi pradžią gaujų banditinių veiks
mų, inspiruotų jų naujų šeimininkų — amerikiečių, anglų
ir kitų kapitalistinių kraštų žvalgybų, kai hitlerinė Vo
kietija jau buvo sužlugusi. Rinkinyje plačiau parodyta
viena buržuazinių nacionalistų organizacijų — Lietuvos
laisvės armija (LLA), nes ji turėjo kitų jai giminingų
organizacijų būdinguosius bruožus, be to, ji buvo stam
biausia organizacija, sutelkusi savo eilėse net žymią dalį
kitų organizacijų narių, kai šios pakriko. Kitos buržuazi
nių nacionalistų organizacijos rinkinyje minimos tiek, kiek
jos padeda išryškinti LLA antitarybinę veiklą.
Hitlerinės okupacijos metais ginkluotų organizacijų
buvo įsisteigusios visos buržuazinių nacionalistų srovės:
tautininkai ir voldemarininkai, krikščionys demokratai
ir kitos klerikalinės organizacijos. Jei buržuaziniai na
cionalistai ir hitlerininkai kai kuriais klausimais ir nesu
tarė, tai ginkluotų organizacijų kovai su pasipriešinimo
judėjimu okupantams ir su Tarybų valdžia steigimo klau
simu jie buvo vieningi. Nors LLA, klerikalų „Kęstučio“,
tautininkų ir voldemarininkų Lietuvos laisvės kovotojų
sąjungos (LLKS) organizacijos veikė tuo metu tariamai
nelegaliai, tačiau gestapas puikiai žinojo apie jų „nele
galią“ veiklą, jos netrukdė. Jų veikla buvo naudinga oku
pantams, nes ji sulaikė dalį gyventojų nuo kovos prieš
hitlerininkus ir buvo aiškiai priešiška komunistams.
Buržuazinių nacionalistų vadeivos ir jų organizacijos
varė melagingą propagandą, esą, hitlerininkai padėsią
atkurti nepriklausomą Lietuvą, atseit, kapitalistinę san
tvarką joje. Didžiausią vaidmenį čia suvaidino buržuazi
nių nacionalistų organizacijų veiklą derinęs ir joms va
dovavęs Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas
(VLIK), kurio pirmininku tada buvo reakcingasis social
demokratų lyderis Steponas Kairys. Kai 1944 m. hitleri
ninkai buvo vejami iš Lietuvos, VLIK-as ragino tokias
organizacijas steigti .ir pavedė generolui M. Pečiulioniui
sujungti jas, paskirai veikusias, ir joms vadovauti. Tai
rodo, kad VLIK-as ir jo vadovautos organizacijos atsa
kingos už gaujų padarytus nusikaltimus.
Ne tik LLA vadas K. Veverskis ir jam pavaldūs asme
nys palaikė ryšius su hitlerine žvalgyba, vykdė jos nuro
dymus, tą darė ir kiti buržuazinių nacionalistų vadeivos.
Tokiu elgesiu jie skatino ir savo šalininkus užmegzti iš
davikiškus ryšius su gestapininkais, esesininkais ir fašis
tinės Vokietijos karine žvalgyba. Stambiausieji buržua
zinių' nacionalistų vadeivos 1944 m. kelis kartus tarėsi
su esesininkais ir kitų hitlerinių įstaigų atstovais, priėmė
nutarimus bendromis jėgomis kovoti prieš komunistus ir
Tarybų valdžią.
Berlyne 1944 m. rugsėjo 20—21 d. įvyko pasitarimas,
kuris buvo sušauktas gestapo ir jo sutvertos įstaigos, ku
ri vadinosi Litausche Hilfsstelle*. Jai vadovavo J. Paukš
tys, okupacinės valdžios Lietuvoje generalinis tarėjas
darbo ir socialiniams reikalams, kurio tačiau svarbiausias
uždavinys buvo gabenti į Vokietiją žmones katorgos dar
bams. Berlyno pasitarimo dalyviai, kaip gestapo buvo
suprojektuota, prašė hitlerinės valdžios, kad ji leistų iš
pabėgusių į Vokietiją buržuazinių nacionalistų ir okupan
tų iš Lietuvos išvarytų gyventojų steigti SS dalinius.
Pasitarime dalyvavo ir į jį buvo kviečiami arkivys
kupas J. Skvireckas, generolai Vi. Nagins-Nagevičius,
1 Litausche Hilfsstelle
(vok .)— Lietuviškoji
рлцлІЫпи įstaiga.
K. Tallat-Kelpša, M. Rėklaitis, okupacinės valdžios
generaliniai tarėjai ir jų pavaduotojai: J. Pyragius,
K. Germanas, J. Matulionis, B. Vitkus, P. Ivanauskas,
J. Venclova bei D. Krivickas, pirmojo generalinio tarėjo
juriskonsultas ir kiti. Pasitarime fabai aktyviai pasireiškė
senas gestapo agentas Pyragius, įtikinėjęs susirinkusius,
kad jie pritartų gestapo projektui. Prašymą steigti SS
dalinius pasirašė ir K. Grinius, vienas liaudininkų lyde
rių, buvęs buržuazinės Lietuvos prezidentas. Buvo pa
skirtas net to būsimo SS dalinio v a d as— M. Rėklaitis.
Tačiau iš to sumanymo nieko neišėjo, nes, kol buvo ruo
šiamasi organizuoti SS dalinius, turėjusius talkinti
hitlerininkams, subyrėjo pati jų imperija.
Kai kurie buržuazinių nacionalistų vadeivos anksčiau
slėpė savo santykius ne tik su gestapu, bet ir su okupa
cinės valdžios generaliniais tarėjais. Berlyne to maska
vimosi buvo atsisakyta. Čia jie, susirinkę, gestapo vado
vaujami, ieškojo priemonių bendromis jėgomis pagelbėti
brinkančiai hitlerinei Vokietijai, kuri, buržuazinių nacio
nalistų manymu, buvo visomis išgalėmis^ remtina^ kovoje
prieš Tarybų Sąjungą. Jei karinių dalinių organizavimo
klausimu susirinkusiųjų tarpe buvo nesutarimų, tai hit
lerinės žvalgybos organizuojamoms šnipinėjimo ir diver
sijos gaujoms ir jų nusikalstamai veiklai jie visi pritarė.
Antrasis toks pasitarimas, tik žemesnio lygio, maž
daug tuo pat metu įvyko Kaltinėnuose, sušauktas SS ma
joro J. Gerulio. Jame turėjo dalyvauti tokie buržuazinių
nacionalistų vadeivos, kaip Z. Ivinskis, J. Pajaujis, gene
rolai T. Daukantas ir P. Plechavičius, P. Sopaga, P. Gu
žaitis, K. Veverskis, A. Karalius ir kiti. Ne visi minėtieji
dalyvavo jame tik todėl, kad dalis vykusiųjų į pasitarimą
dėl autokatastrofos atsidūrė ligoninėje. Ir Kaltinėnuose
buvo aptariamos priemonės, kurių pagalba norėta įtrauk
ti dar hitlerininkų žinioje buvusių vietovių gyventojus
į SS legioną, panaudoti juos įtvirtinimų statybai fronte.
Buržuaziniai nacionalistai pastarajame pasitarime nesu
sitarė su Geruliu dėl talkinimo formos hitlerininkams, bet
dėl ginkluotų gaujų organizavimo ir kadrų joms paruo
šimo žvalgybos-diversijos mokyklose jie buvo vieningi.
Ir šis pasitarimas, kaip ir anksčiau minėtasis, paska
tino buržuazinius nacionalistus nesivaržyti, bendraujant
sii hitlerine žvalgyba, ir jos pagalba steigti ginkluotas
gaujas.
Tiesiogiai, steigiant ginkluotas gaujas, nemažai prisi
dėjo tokie įžymūs buržuazinių nacionalistų vadeivos, hit
lerinių okupantų talkininkai, kaip pulkininkas I. Kraunaitis, buvęs 1941 metais į Lietuvą besiveržusios hitleri
nės kariuomenės vedlys, policinių batalionų organizato
rius, vienas iš LLA Vilniaus apygardos vadų; J. Jurkū
nas, vienas iš voldemarininkų organizacijų vadeivų;
Sopaga, policinio bataliono karininkas, vėliau Kretingos
apskrities viršininkas; Gužaitis, policinio bataliono kari
ninkas ir hitlerinis Raseinių apskrities viršininkas; Ka
ralius, masinių žudynių okupacijos pradžioje organizato
rius ir vykdytojas Lazdijuose, hitlerinės policijos mokyk
los viršininkas Vilniuje; A. Eidimtas, hitlerinės žvalgybos
agentas dar iki karo, dvarininkas, prisidėjęs prie masinių
žudynių Kalvarijoje ir Radviliškyje; J. Barzda, policinių
batalionų, masiškai žudžiusių žmones Lietuvoje ir Balta
rusijoje, karininkas; kanauninkai J. Meškauskas ir
M. Sandanavičius, įžymūs katalikų bažnyčios šulai, hit
lerinių policinių batalionų karo kapelionai; broliai Vilku-,
taičiai, buržuazinės kariuomenės kapitonai, seni gestapo
agentai; Nisenas, Hetleris, Laurinatas — hitlerinės žval
gybos karininkai. Ginkluotas gaujas organizuojant, pa
sireiškė ir eilė kitų buržuazinių nacionalistų vadeivų, kaip
tai matyti iš rinkinio dokumeųtų.
Ne tik ginkluotųjų gaujų steigėjų ir vadovų, bet ir
eilinių LLA narių daugumą sudarė buvę ginkluotų būrių,
karo pradžioje masiškai žudžiusių žmones, dalyviai, poli
cinių batalionų kariai, hitlerininkų naudoti masinėms
žmonių žudynėms, kovai prieš tarybinius partizanus ir
kitus okupantams pasipriešinimo dalyvius, gaudymui ir
vežimui žmonių į Vokietiją darbams, okupacijos meto policijos tarnautojai, hitlerinės žvalgybos agentai, įvairūs
kitokie okupantų talkininkai, bijoję atsakomybės už savo
nusikaltimus liaudžiai, šiaip žemos moralės žmonės.
Kaip matyti iš skelbiamų rinkinyje parodymų, žvalgybos-diversijos mokyklose mokėsi ir dėstė buržuazinės
kariuomenės ir okupantų įsteigtų policinių batalionų kari
ninkai. Kai kurie iš tų dėstytojų ruošėsi ir išvyko į Tary
binės Armijos užnugarį šnipinėti, vykdyti teroro, diversi
jų, vadovauti ginkluotoms gaujoms ir kitomis priemonė
mis kovoti prieš atkuriamus Tarybų valdžios organus
Lietuvoje. Tose mokyklose paruošti kadrai ir buvo gink
luotųjų gaujų organizatoriai bei vadovai. Juos hitlerinin
kai aprūpino ginklais, sprogstamąja medžiaga, radijo
siųstuvais, suklastotais dokumentais ir priemonėmis jiems
gaminti, išmokė įrengti užmaskuotus bunkerius, kuriuose
jie ir slėpėsi nuo tarybinių teisingumo įstaigų (A. Kubi
liaus, A. Sertvyčio, S. Jazdausko ir kitų parodym ai).'
Hitlerininkai pasitikėjo žvalgybos-diversijos mokyklų
mokiniais, nes jie buvo ne tik Tarybų valdžios priešai ir
prityrę žudikai, bet ir svetimos valstybės agentai. Dėl
pastarosios aplinkybės hitlerinė žvalgyba galėjo jais dar
labiau pasikliauti, nes Tarybų Lietuvoje jų laukė bausmės
ne tik už antitarybinę, banditinę veiklą, bet ir už pada-)
rytus nusikaltimus, dirbant priešiškos valstybės naudai.
Ginkluotų gaujų vadovais buvo parenkami tokie užkie
tėję tarybinės santvarkos priešai, žmonių masinių žudy
nių organizatoriai ir vykdytojai, kaip J. Vylius-Velavičius, J. Vitkus-,.Kazimieraitis“, okupacijos metais Vil
niaus miesto valdybos pareigūnas, tvarkęs sušaudytųjų
žmonių turtą, o hitlerininkus išvijus iš Lietuvos, vadova
vęs banditinėms gaujoms Dzūkijoje, A. Kubilius, „Žemai
čių legiono“ viršininkas, įsigijęs didelį antitarybinio
darbo patyrimą LLA organizacijose. Gaujoms Žemaitijoje
vadovavo ir toks hitlerininkų talkininkas, kaip J. Semaš
ka, 13-ojo ir kitų policinių batalionų vadas, hitlerininkų
pakeltas į majorus ir apdovanotas dviem geležiniais kry
žiais (J. Semaškos parodymai). Į visų ginkluotų gaujų
vadovus Tarybų Lietuvoje buvo pasišovęs toks prityręs
masinių žudynių organizatorius ir vykdytojas, kaip J. No
reika, pasivadinęs generolu „Vėtra“, buvęs buržuazinės
kariuomenės kapitonas, kariuomenės teismo narys, hit
lerinis Šiaulių apskrities viršininkas. Jie pasiskelbė ge
nerolais, pulkininkais ir kitokių laipsnių karininkais,
štabų viršininkais, gaujas pavadino legionais, rinktinėmis,
kuopomis, būriais, nors tokius štabus dažnai tesudarė
paskiri gaujų vadai, o kariniais junginiais pavadintose
gaujose tebuvo vos po keliolika ar kelis banditus. Gaujų
vadams toks maskaradas buvo reikalingas mūsų liaudžiai
įgąsdinti, jos pasipriešinimo banditams valiai suparaližuoti. Tačiau ir šios priemonės neišgelbėjo buržuazinių
nacionalistų gaujų.
Kai kuriems ginkluotųjų gaujų vadeivoms pasisekė
ilgesnį laiką dirbti nusikalstamą darbą, plėšiant ir žu
dant žmones, ne tik todėl, kad jie hitlerininkų buvo gerai
paruošti tokiam darbui, bet ir todėl, kad juos rėmė
buržuaziniai nacionalistai, gyvenę legaliai, turėję mate
rialinių išteklių, kuriuos jie ir panaudojo ginkluotoms
gaujoms remti. Telšių vyskupas V. Borisevičius ne tik materialiai pats rėmė gaujas ir ragino tai daryti jam paval
džius kunigus, bet ir dėjo pastangų paslėpti jų vadovus
nuo teisingumo organų. Jis parūpino S. Jazdauskui doku
mentus, kad šis yra bažnyčios zakristijonas (A. Kubiliaus
ir S. Jazdausko parodymai). Arkivyskupas M. Reinys
pasiuntė į kunigų seminariją kaip klieriką R. Sargautą,
baigusį hitlerinę šnipų mokyklą ir dvejus metus plėšika
vusį ir žudžiusį, žmones, kad jis galėtų pasislėpti nuo
atsakomybės už padarytus nusikaltimus (R. Sargauto
parodymai). Tokių ginkluotų gaujų rėmėjų, jų pagalbi
ninkų iš dvasininkų tarpo, kurie sekė savo viršininkų
pavyzdžiu, buvo ir daugiau. Rėmė buržuazinių nacionalistų ginkluotas gaujas ir buvę dvarininkai, buožės bei
kiti išnaudotojai, norėjusieji ir toliau gyventi, išnaudo
dami darbo žmones.
Hitleriniai parašiutininkai ir jų gaujos pridarė mūsų
respublikos gyventojams ir apskritai liaudies ūkiui daug
žalos. Jie plėšė, naikino valstiečių ir tarybinių ūkių turtą.
Skaudžiai kentėjo nuo jų gyventojai, stoję Tarybų val
džios pusėn. Jie negailestingai buvo žudomi — seni, jau
ni, kūdikiai. Ypač žiauriai buvo persekiojami tarybiniai
aktyvistai ir naujakuriai, gavę žemės iš Tarybų valdžios.
Buržuaziniai nacionalistai, pabėgę su hitlerininkais ir
apsigyvenę užsienyje, kai hitlerinė Vokietija pralaimėjo
karą ir vokiškieji fašistai nebegalėjo remti jų gaujų, su
sirišo su anglų, amerikiečių žvalgybomis ir kurstė gaujų
žudikiškus veiksmus, ragino šnipinėti, žadėdami ameri
kiečių, anglų ir kitų imperialistinių valstybių pagalbą,
kurios, esą, netrukus pradėsiančios karą prieš Tarybų Są
jungą ir padėsiančios grąžinti Lietuvoje kapitalistinę san
tvarką. Žadamoji užsienio pagalba buvo svarbiausias aks
tinas banditinėms gaujoms tęsti nusikaltimus, nes jų va
deivoms ir eiliniams buvo aišku, jog Lietuvos gyventojai,
darbo žmonės jiems nepritaria ir nepritars.
*
*
Rinkinį sudaro buržuazinių nacionalistų ginkluotųjų
gaujų dalyvių, patrauktų tarybinių teisingumo organų
baudžiamojon atsakomybėn, pačių ir tardytųjų surašyti
parodymai. Tik pratarmę ir rinkinio pirmąjį skyrių, pava
dintą „LLA okupacijos metais“, parašė rinkinio sudary
tojas, naudodamasis hitlerinės okupacijos metų archyvine
medžiaga. Rinkinys suskirstytas skyriais. Skelbiamų do
kumentų šaltiniai duodami petitu po tekstu, teksto paaiš
kinimai — pačiame tekste laužtiniuose skliaustuose arba
išnašose. Praleistos teksto vietos, nesusijusios su tema,
pažymėtos daugtaškiais laužtiniuose skliaustuose. Ka
dangi dokumentai skelbiami ne ištisai, pažymima: iš pa
rodymų, iš pareiškimo.
Svarbesnių asmenų, minimų rinkinyje, pavardės ir
slapyvardžiai duoti rodyklėje. Čia vienų asmenų, apie ku
riuos rinkinio tekste yra žinių, minimos tik pavardės, var
dai ir slapyvardžiai, o apie kitus pateikta daugiau as
mens duomenų.
Katalikiškoji buržuazinių nacionalistų srovė leido ne
legalų laikraštuką „Į laisvę“, kurio straipsnyje, pavadin
tame „Kaip laikytis okupacijos metu“*, tarp kitko taip iš
reikštos pažiūros į pasipriešinimą okupantams:
LLA OKUPACIJOS METAIS
Hitlerininkų okupuotoje Lietuvoje legaliai veikė bur
žuazinių nacionalistų vadinamojo Lietuvių aktyvistų fron
to (LAF) ir Lietuvių nacionalistų partijos (LNP) orga
nizacijos. Jos aktyviai rėmė hitlerinius okupantus. Žudė
buvusius tarybinius, aktyvistus ir kitus mūsų krašto pi
liečius, pagelbėjo okupantams sudaryti okupacinės val
džios aparatą ir kitomis priemonėmis talkino hitlerinei
Vokietijai kare prieš Tarybų Sąjungą. Šias organizacijas
hitlerininkai uždarė, kai jos atliko okupantams reikalingą
darbą, stiprinant okupacinį režimą. Buržuazinių naciona
listų puoselėtos viltys, kad hitleriniai fašistai atiduos
jiems valdyti Lietuvą, žlugo, tačiau jie neatsižadėjo iliu
zijų, kad su okupantų pagalba visgi įsigaus į valdžią.
Nors hitlerininkų ir atstumti, buržuaziniai nacionalistai
toliau derinosi prie jų, visokeriopai juos rėmė, dirbdami
okupacinės valdžios aparate.
Dauguma Lietuvos gyventojų smerkė buržuazinių na
cionalistų išdavikišką politiką savojo krašto atžvilgiu.
Pirmomis okupacijos dienomis patriotiškiausios liaudies
jėgos pradėjo kovą prieš okupantus, užsimojusius lietuvių
tautą sunaikinti, o jos gyvenamą teritoriją kolonizuoti.
Vienintelis kovos prieš okupantus organizatorius ir vado
vas buvo Komunistų partija, kurios vadovaujami vis pla
tesni Lietuvos gyventojų sluoksniai įsitraukė į pasiprieši
nimo hitlerininkams judėjimą, ypač po to, kai Tarybinė
Armija sudavė hitlerininkams skaudų smūgį prie Mask
vos, o vėliau prie Volgos.
Tokio patriotinio judėjimo išsigando buržuaziniai na
cionalistai. 1942 m. pabaigoje ir 1943 m. pradžioje jie ėmė
steigti pogrindines organizacijas, leido nelegalią spaudą.
Juo buvo siekiama sudaryti liaudies masėms įspūdį, kad
ir jų kovojama prieš okupantus, patraukti mases savo pu
sėn ir sulaikyti jas nuo kovos prieš hitlerininkus.
„L Nepasiduokime provokacijoms, po kurių
būtų vartojamos represijos prieš atskirus lietu
vius ar prieš lietuvių įstaigas [okupacinės val
džios įstaigas, kuriose dirbo buržuaziniai na
cionalistai, talkindami okupantams. — В.В.].
Provokacijos gali eiti iš komunistų (kaip pa
rodė Marijampolės įvykiai), gali eiti ir iš ki
tokių agentų (kaip parodė įvykiai Vilniuje,
Kaune ir kt.); provokuoja lapeliais ir įtraukda
mi į pasikalbėjimus politinėmis temomis.
2.
Neskleiskime kalbų prieš vokiečius nei
prieš Vokietiją apskritai; nerodykime pagiežos.
Daugiau galvokime ir darykim kas reikia, ma
žiau kalbėkime, nes apie mus padaro išvadas
ir pritaiko represijas jau iš vienų kalbų, kurių
mes ir nesirengiam paversti darbais. [. . .]
Neerzinant tuščiomis kalbomis ir išsišokimais
apskritai, betgi turime ginti atskiras įstaigas,
kelti aikštėn atskiras vokiškų įstaigų ar parei
gūnų skriaudas, apie jas pranešinėti lietuviš
kos administracijos organams [buržuazinių na
cionalistų okupacinės valdžios pagalbinės įstai
gos.— B.B.] ir komisariatui raštu. Jei negali
ma pasirašyti, tai bent anonimiškai, kad ir vo
kiečių civilinės administracijos viršūnės [oku
pacinės valdžios.— B.B.] matytų, jog lietuviai
žino apie skriaudas ar atskirų pareigūnų nusi
kalstamus darbus“.
Si. ištrauka aiškiai pasako, kokia buvo katalikiškųjų
buržuazinių nacionalistų taktika hitlerinių okupantų at
žvilgiu: neklausyti komunistų ir kitų, organizuojančių
pasipriešinimą okupantams, o tylėti ir, kraštutiniu atveju,
rašyti skundus buržuazinių nacionalistų ir hitlerininkų
okupacinės valdžios įstaigoms, bet ir tai tik prieš atskirus
* „Į laisvę“, 1943 m. sausio 15 d., Nr. 1.
okupantų pareigūnus ir įstaigas, o ne prieš okupacinį
režimų.
Tas pats laikraštukas ekstra laidos straipsnyje „Kon
ferencija * nieko nepakeitė“ ** davė naują direktyvą, kaip
elgtis okupantų atžvilgiu:
„1. Ūkines prievoles atlikinėti kaip atliki
nėjus. Bet nuo žmonių siuntimo ar stojimo
[nuo vykimo į prievartos darbus ir mobilizaci
jos į hitlerinę kariuomenę.— B.B.] susilaikyti
kaip iki šiol. Ieškos, gaudys, represijų imsis.
Tačiau šaukiamasis turi pats galvoti: ar sau*
giau jis save išgelbės, stodamas ir atsidurdamas fronte, darbuose, kur kitatautis laikomas
vergu, turi badmiriauti, o pabėgti negali, ar
nestodamas ir slapstydamasis Lietuvoje.
2. Neišvengusiems paėmimo rinkti pirmiau
siai lietuvių karinius dalinius [policinius bata
lionus.— B.B.], kurie žadama sudaryti, o to
liau gen. Justo [okupuotosios Lietuvos hitleri
nio karo komendanto.— B.B.] technikos ir sta
tybos batalionus, tik paskiausia darbo prievolę.
3. Nestojusiems ir pasišalinusiems iš namų
neskardenti ginklu, neprovokuoti jokiais veiks
mais represijų“.
Dabar užsienyje atsidūrę buržuazinių nacionalistų va
deivos skelbia, kad jie organizavę Lietuvos gyventojus
priešintis okupantams. Tačiau iš jų laikraštuko pateiktos
ištraukos matyti, jog jie ne tik nekovojo prieš okupantus,
bet ragino valstiečius atlikti prievoles, draudė besislaps
tantiems nuo mobilizacijos ir išvežimo katorgos darbams
net organizuotai slapstytis, o svarbiausia — ragino „ne
skardenti ginklu“ prieš krašto kolonizatorius ir lietuvių
tautos naikintojus. Besislapstančius nuo mobilizacijos
į hitlerinę kariuomenę ir vežimo darbams į Vokietiją
nedrįso viešai smerkti ir šaukti juos vykdyti okupantų
tuo reikalu išleistus potvarkius, nes gerai žinojo, kad jie
tų potvarkių nevykdys. Tačiau, nepaisydamas tariamo
buržuazinių nacionalistų pritarimo besislapstantiems, vie
nas iš jų vadeivų — J. Paukštys, okupacinės valdžios ge
* Gestapo sušaukta 1943 m. balandžio 5 d. buržuazinių naciona
listų vadeivų konferencija, kurioje buvo priimti buržuazinių nacio
nalistų tolesnio bendradarbiavimo su okup uitais nutarimai.
** „Į laisvę“, 1943 m. balandžio 12 d., Nr. 6.
neralinis tarėjas darbo ir socialiniams reikalams,— ir to
liau verbavo bei gaudė Lietuvos gyventojus darbams
į Vokietiją, o pirmasis okupantų generalinis tarėjas P. Ku
biliūnas skelbė mobilizacijas į hitlerinę kariuomenę.
Jau cituotas laikraštukas straipsnyje „Kelias į nepri
klausomybę“ *, priminęs hitlerininkams jų katastrofišką
būklę, kai Rytų frontuose buvo triuškinamos hitlerinės
armijos, rašė:
„Mes tai primename ne todėl, kad laikytu
me tikslinga smeigti peilį į sunkioje padėtyje
atsidūrusių vokiečių nugarą. Talkininkaudami
savisaugos daliniais [policiniais batalionais.—
.B.B.] ir transportininkais fronte ir užfrontėj,
telkdami žemės ūkio gaminius ir įvairiais bū
dais finansuodami karą, mes vokiečių tautai
parodėme daug draugiškų gestų“.
Tai atviras prisipažinimas, jog buržuaziniai naciona
listai ne tik nekovojo prieš okupantus, bet dėjo pastan
gų kuo daugiau surinkti iš gyventojų jų pagamintų gė
rybių hitlerininkams, o juos pačius siuntė darbams į hit
lerinę Vokietiją ir į karinius dalinius aukoti gyvybes už
mūsų tautai pražūtingus reikalus.
Iki pat hitlerinės Vokietijos žlugimo buržuaziniai na
cionalistai rėmė okupantus ir trukdė Lietiivos gyvento
jams prieš juos kovoti. Kai Tarybinė Armija artėjo prie
Lietuvos sienų, jie to paties laikraštuko straipsnyje
„Mums belieka laukti“ **, rašė:
„3. Reikia susilaikyti ir kitus griežtai su
drausti nuo plepėjimo, gandų ir veiksmų, kurie
vokiečiams duotų progą lietuvius apkaltinti.
Susilaikyti jaunimui nuo būriavimosi gatvėse
ir prie kinų.
4.
Akivaizdoje vokiečių galimų represijų
imtis kiekvienam už save atsargumo priemonių
ir rodyti vienas kitam solidarumo žmonėms
gelbėti ar nukentėjusių šeimoms aprūpinti...
Prisigūžkime prie žemės! Ramiai, atsargiai
ir šaltai pakelkime šios valandos sunku
mus. . . “
Tokios pat taktikos okupacijos metu, kaip ir katalikai,
laikėsi ir kitų srovių buržuaziniai nacionalistai. Jie visi
* „Į laisvę“, 1943 m. rugpjūčio 14 d., Nr. 16.
'** „I laisvę“, 1944 m. gegužės 17 d., Nr. 9 (32).
buvo įsteigę Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą
(VLIK), kuris propagavo tokią taktiką ir derino buržua
zinių nacionalistų organizacijų veiklą. Liaudininkų ir so
cialdemokratų vadeivų nelegaliai leistas laikraštukas
„Nepriklausoma Lietuva“ straipsnyje „Kaip tikras lietuvis-patriotas turi elgtis okupacijos metu“ * rašė:
„Jei dėl vokiečių noro išvežti ar kitokių per
sekiojimų kai kam teks palikti savo gyvenamą
ją vietą, o kartais net slėptis miškuose, jokiu
būdu neleistina bendrauti su rusų-bolševikų
bandomis ir kartu su jais gyventi, nes reikia
atminti, kad šie lietuvių tautos priešai be pasi
gailėjimo bus naikinami: žmonių atrinkimas
tokiose sąlygose nebus įmanomas, todėl Įmano
likimo gali susilaukti ir su jais buvę geri lie
tuviai“.
Okupacijos metais nelegalūs buržuazinių nacionalistų
sambūriai turėjo ir savo ginkluotų organizacijų, bet ir jos
buvo sudaromos ne kovai prieš okupantus. Per visą oku
paciją jos buvo ugdomos, ginkluojamos kovai prieš tary
binius partizanus ir Tarybų valdžią, kai iš Lietuvos bus
išvyti hitleriniai okupantai. Nors jos ir buvo „nelegalios“,
hitlerinė žvalgyba apie jų veiklą ir jas pačias turėjo tiks
liausių duomenų ir leido joms veikti, nepersekiojo. Hitle
rininkai taip elgėsi todėl, kad šių organizacijų veikla
jiems buvo naudinga: jos stengėsi sulaikyti Lietuvos gy
ventojus nuo pasipriešinimo okupantams judėjimo. Tuo
būdu, buržuazinių nacionalistų organizacijos buvo oku
pantų sąjungininkės, sugebėjusios veiksmingiau už hitle
rininkus veikti gyventojų nuotaikas, nes jos, kaip jau
minėta, buvo tariamai nelegalios ir vaizdavo esančios
okupantų priešais.
Tačiau ir šios organizacijos nepateisino buržuazinių
nacionalistų ir hitlerininkų į jas dėtų vilčių. Net jų įta
koje buvę žmonės, dargi tų organizacijų nariai, nusivylę
vadeivų okupantams talkinimo taktika, veržėsi į aktyvią
kovą prieš hitlerininkus. Vis platesni gyventojų sluoks
niai, įsitikinę, jog komunistai yra teisūs, paskelbę oku
pantams negailestingą kovą, veržėsi su ginklu kovoti
prieš hitlerininkus. Hitlerinei žvalgybai buvo aišku, jog
žiauriausio teroro ir buržuazinių nacionalistų nelegalių
* „Nepriklausoma Lietuva“, 1943 m. sausio 15 d., Nr. 1 (13).
organizacijų apgaulės priemonėmis nepasiseks sulaikyti
plačiųjų gyventojų sluoksnių nuo ginkluoto pasipriešini
mo hitlerininkams. Ji griebėsi sukčiausios priemonės
jiems suparaližuoti ir nukreipti prieš komunizmą — įstei
gė karinę organizaciją, kuri, veikdama tariamai nelega
liai, turėjo bent dalį to karingo elemento paimti savo
įtakon ir panaudoti kovai prieš bolševikus. Ta organiza
cija buvo įsteigta 1941 m. gruodžio 13 d. ir pavadinta
Lietuvos laisvės armija (LLA).
LLA leido ir nelegalų laikraštuką — „Karines ir poli
tines žinias“, kurio straipsnyje „Trumpa LLA istorija“ *
taip nupasakotos LLA steigimo aplinkybės:
„ ...P ra d ž ia buvo nepaprastai sunki, nes
daugelis bijojo gestapo ir buvo įsitikinę, jog
kūrimas slaptos lietuviškos ginklo pajėgos yra
beprasmis reikalas. Jos atsiradimas galįs užkiršinti vokiečius, kurie pavartos terorą ir to
dėl būsią iš to daugiau žalos, negu naudos. Be
to, dar nenugalėtas bolševizmas, kurį nugalėti
turime vokiečiams padėti. Kūrimas slaptos or
ganizacijos bus trukdymas kovos prieš bolše
vizmą. Vokiečiai nesą tokie blogi, jie, daugiau
silpnėdami, būsią dar geresni, mus apginkluo
sią ir pagaliau padėsią atkurti nepriklauso
mybę. Toks buvo tada galvojimas, tokios nuo
taikos. . . “
Pacituoto straipsnio autorius pasako, kad didžiausios
kliūtys, steigiant LLA, buvusios kitų buržuazinių nacio
nalistų teigiamos pažiūros į talkinimą okupantams ir iliu
zijos, jog jų pagalba galima bus Lietuvoje atkurti buržua
zinę santvarką. Iš to plaukė išvada, kad' LLA kovosianti
ir prieš hitlerininkus. Apskritai, LLA vadeivos spaudoje
ir žodžiu aštriai kritikavo kitų srovių buržuazinių nacio*
nalistų vadovus už talkinimą okupantams. Jiems tokia
apgaulinga propaganda pasisekė prisivilioti į savo orga
nizacijos eiles net nuoširdžių okupantų priešų. Buržuazi
nės kariuomenės karininkams buvo stengiamasi įteigti,
kad LLA esanti būsimos buržuazinės kariuomenės užuo
mazga.
* „Karinės ir politinės žinios“, 1944 m. spalio 4 d.— 1944 m.
lapkričio 4 d., Nr. 26.
Daugiausia LLA organizatoriai suverbavo į savo or
ganizaciją įvairių okupantų talkininkų: policijos tarnau
tojų, policinių batalionų karininkų, okupacinės valdžios
pareigūnų, pagelbėjusių hitlerininkams engti mūsų liau
dį, naikinti tarybinius aktyvistus, kovoti prieš pasiprieši
nimo okupantams judėjimą. Sis elementas buvo jėga, ku
ri suturėjo pažangesniuosius narius nuo kovos prieš oku
pantus ir juos laikė hitlerinei žvalgybai reikalinguose
rėmuose. Hitlerinių talkininkų antplūdis į LLA prasidėjo
ypač tuo metu, kai Tarybinė Armija artėjo prie Lietuvos
sienų ir vijo hitlerininkus iš musų krašto. LLA vadeivos
tada jau nė žodžiu neužsiminė apie kovą prieš okupantus,
jie pasireiškė tik kaip aršiausi Tarybų valdžios priešai,
hitlerinės žvalgybos agentai, organizavę karinius nusikal
tėlius į pagalbą okupantams, kovai prieš atkuriamą Lie
tuvoje tarybinę santvarką. Jau minėtame straipsnyje
„Trumpa LLA istorija“ taip apibūdinama LLA antitary
binės veiklos pradžia:
„Nuo 1944 m. liepos mėnesio Lietuvos Lais
v ė s ’Armija baigė grynai organizacinį laikotar
pį ir perėjo į aktyvią kovą. Organizacija buvo
padalyta į du sektorius: organizacinį sektorių
OS ir veikiantįjį sektorių VS. Veikiantysis sek
torius, pavadintas LLA Vanagų vardu, pradėjo
partizaninius veiksmus“.
Taigi, aktyvi LLA veikla prasidėjo prieš atkuriamą
Tarybų valdžią, kai Lietuva Tarybinės Armijos jau buvo
vaduojama iš okupantų.
Oficialus LLA steigėjas ir jos vadas buvo Kazys Ve
verskis, klerikalinių organizacijų buržuazinėje Lietuvoje
auklėtinis. 1939—1940 m. jis buvo Vilniaus miesto ir
apskrities katalikiškųjų jaunimo organizacijų vadas. Bur
žuazijos valdžią Lietuvoje nuvertus, jis, kaip ir kiti liau
džiai nusikaltę klerikalinių organizacijų veikėjai, pabėgo
į hitlerinę Vokietiją. Ten jis dirbo „Deutscher Verlag“
spaustuvėje Berlyne, kurioje hitlerininkai buvo įdarbinę
ir kitus panašius bėglius iš Lietuvos. Iš Vokietijos į hit
lerininkų okupuotą Lietuvą Veverskis grįžo 1941 metų
lapkričio mėnesį. Vos tik parsiradęs, jis ėmė organizuoti
LLA. Pradžioje nesisakė esąs jos vadas, vaizdavo esąs
organizacijos centro vadovybės ryšininkas. Klausiamas,
kas organizacijai vadovauja, atsakinėjo:
— Kas vadovauja, nežinau, o jei ir žinočiau, nesaky
čiau konspiracijos sumetimais. Tiek tegaliu pasakyti, kad
jai vadovauja generalinio štabo pulkininkas ir kiti aukštų
laipsnių karininkai.
Tokius mitus apie LLA vadovybę Veverskis skleidė,
norėdamas sudaryti įspūdį, kad toji organizacija solidi
ir kad į ją galėtų prisivilioti buvusių buržuazinės kariuo
menės karininkų. Faktiškai LLA neturėjo vadovaujančio
organo, jei neminėsime paties Veverskio ir hitlerinės žval
gybos, vadovavusios tai organizacijai.
Tiesa, LLA organizacijai priklausė generalinio štabo
pulkininkas Izidorius Kraunaitis. Tai senas hitlerinės
žvalgybos agentas, 1940 m. pabėgęs į Vokietiją, karo pra
džioje grįžęs į Lietuvą kaip hitlerinės kariuomenės ved
lys, vėliau organizavęs policinius batalionus ir kitais bū
dais talkinęs okupantams. Kraunaitis dirbo LLA Vilniaus
apygardoje, rašė iš frontų karines apžvalgas LLA spau
dos organui.
Plačiai buvo pasklidę gandai, kad LLA yra sukurta ne
be hitlerinės žvalgybos žinios. Dėl tos priežasties su Veverskiu nenorėjo sueiti į artimesnį kontaktą kiti buržua
zinių nacionalistų vadeivos, nes jie buvo tiek jau susi
kompromitavę, talkindami hitlerininkams, jog bijojo dar
labiau susiteršti, susirišdami su Veverskiu ir su tokią re
putaciją turinčia jo organizacija. VLIK-as dėl to ir ne
įsileido į savo sudėtį LLA atstovų, nors tokį savo pasiel
gimą motyvavo tuo, kad Veverskio organizacija esanti ne
politinė, o karinė. Net eiliniai LLA nariai pastebėjo, kad
Veverskio vadovaujama organizacija ir jos veikla labai
įtartina. Įtarimą didino ypač ta aplinkybė, kad organi
zacijos vadeivos visai nepaisė konspiracijos taisyklių,
nors apie jas ir daug buvo kalbama.
Pats vadas, LLA organizacinio skyriaus viršininkas
A. Kubilius ir kiti vadeivos pažeidinėjo elementariausias
konspiracijos taisykles, privalomas nelegalioms organiza
cijoms ir jų veikėjams. Veverskis važinėjo po visą respub
liką organizacijos reikalais, kai tuo tarpu krašto gyvento-,
jų judėjimas buvo įvairių formalumų suvaržytas. Kubilius"
turėjo asmens dokumentų, leidusių jam laisvai važinėti ne
tik po Lietuvos teritoriją, bet vykti ir į Lenkiją, kas to
meto sąlygomis be gestapo žinios buvo neįmanoma. Kelis
kartus jis buvo nuvykęs į Varšuvą, į Maidaneko mirties
stovyklą verbuoti 252-jo ir kitų policinių batalionų
karininkų į savo organizaciją. (Grįždamas parsigabendavo
muilo akmens ir kitų deficitinių prekių „bizniui padary
ti“.) Nepaisydamas konspiracijos taisyklių, Vilniaus mies
to centre, Jogailos (dabartinėje Kapsuko) gatvėje^ jis
šaukė sueigas, kuriose dalyvavo įvairus LLA pareigūnai,
ir gestapas jų nelietė.
LLA spaudos bei propagandos skyrius su spaudos
dauginimo technika turėjo patalpas tame pačiame name,
kur buvo hitlerinės žandarmerijos geležinkelių apsaugos
batalionas, pavaldus SiPo (saugumo policijai). Kubilius,
parūpinęs tas patalpas, aiškino, kad patikimiausias būdas
apsisaugoti nuo gestapo — gyventi su juo viename name.
Tačiau net gestapo darbo metodų neišmaniusiam buvo
aišku, kad namas, kur įsikūręs toks policinis dalinys,
buvo gerai ištirtas, dar prieš jam atsikeliant, ir vėliau
kruopščiai tikrinamas. Propagandos skyriuje dažnai lan
kėsi Veverskis, jo žymesnieji pavaldiniai, net provincijos
organizacijų veikėjai be būtino reikalo — parūkyti, paple
pėti. Gestapas čia galėjo susemti visus svarbesniuosius
LLA veikėjus su pačiu vadu priešakyje. Tačiau to neįvyko.
Per visą okupacijos metą nė vieno LLA nario hitlerinin
kai nebuvo suėmę nei kvotę dėl jų nelegalios veiklos,
nors ji buvo plačiai žinoma žmonėms, kurie neturėjo už
davinio domėtis nelegaliomis organizacijomis.
Veverskis Vilniuje, Jogailos gatvėje, Nr. 3 (?), turė
jo butą, kuris taip pat buvo plačiai žinomas LLA nariams.
Čia irgi nuolat lankėsi daug žmonių, pažeidinėjusių kons
piracijos taisykles.
Hitlerininkams 1944 m. liepos pradžioje bėgant iš Vil
niaus, nuo jų neatsiliko ir LLA vadai. Jie susikrovė pro
pagandos skyriaus turtą į traukinį ir išvyko į Eidimto
Matkaičių dvarą. LLA vadai vyko traukiniu, kuriuo buvo
evakuojamos ir hitlerininkų įstaigos.
Matkaičių dvare susirinko Veverskis, Eidimtas, Kara
lius ir kiti. Čia jie parašė LLA nariams įsakymą, įparei
godami juos trauktis su hitlerininkais toliau į vakarines
Lietuvos apskritis, buvusias dar okupantų žinioje, ten stoti
į hitlerinės žvalgybos organizuojamas parašiutininkų mo
kyklas, iš kurių, išėjus apmokymą, grįžti į Lietuvą kovai
prieš Tarybų valdžią.
Jei per visą hitlerinės okupacijos metą Veverskis vai
dino net hitlerininkų priešą, tai, frontui artėjant prie Lie
tuvos, jis ir jo organizacija jau atvirai tapo didžiausiu
okupantų draugu. A. Eidimtas, pasiskelbęs LLA vadu,
K. Veverskiui žuvus, suimtas taip parašė tardytojui apie
to meto LLA santykius su hitlerine žvalgyba: .
„Vokiečiai, nebegalėdami sustabdyti vis pir
myn slenkančio fronto, pagaliau pakeitė savo
nuomonę lietuviškos visuomenės atžvilgiu ir
ėmė kreiptis į pogrindines organizacijas, siūly
dami ginklus ir radijo siųstuvus su sąlyga, kad
tie sutiktų organizuoti ir palikti nedidelius par
tizanų dalinius bolševikų užnugaryje. Pogrin
dinės organizacijos, gerai pažindamos vokiečių
klastingumą, iš karto nuo tokio vokiečių pasiū
lymo laikėsi atokiai, tačiau, kai pamatė, kad
vokiečiai kreipiasi į atskirus asmenis su pana
šiais pasiūlymais, pagaliau sutiko eiti į arti
mesnes derybas. LLA Šiaulių apygardos šta
bui irgi buvo duotas pasiūlymas vokiečių SS
žvalgybos užmegzti kontaktą, tačiau tas kon
taktas dėl per greito fronto artėjimo savaime
nutrūko“.
ADSR f., b. 82, 1. 177— 178.
Hitlerinė žvalgyba atvirai ėmė vadovauti LLA. Dar
Berlyne būdamas, Veverskis gavo iš hitlerinės karinės
žvalgybos uždavinį, grįžus į Lietuvą, steigti nelegalią or
ganizaciją. Hitlerinės Vokietijos karinė žvalgyba Abveras
ir vadovavo LLA, o Veverskis vykdė jos uždavinius. Tuo
paaiškinamas keistas LLA nelegalumas ir ta aplinkybė,
jog jai gestapas netrukdė veikti. Veverskis, Eidimtas ir jo
bendrai formavo LLA kautynių dalinius. Tie daliniai,
taip pat ir jų dalyviai, buvo pavadinti „Vanagais“. Hit
lerininkai juos panaudojo kovai prieš tarybinius parti
zanus ir kitus pasipriešinimo okupantams dalyvius. „Vanagų“ grupės buvo siunčiamos į miškus, kur jos turėjo
laukti, kol pereis frontas, o paskui — trukdyti kurtis Ta
rybų valdžios organams; jie turėjo žudyti tarybinius ak
tyvistus, rinkti hitlerininkams reikalingus šnipinėjimo
duomenis, vykdyti diversijos aktus. Tai buvo diversinės
ir šnipų grupės Tarybinės Armijos užnugaryje, aprūpin
tos radijo siųstuvais, ginklais, šaudmenimis ir sprogsta
mąja medžiaga.
LLA organizacinė struktūra bent popieriuje buvo to
kia: vyriausiasis vadas ir štabas prie jo su spaudos ir
propagandos ir kitais skyriais; visa Lietuvos teritorija
buvo padalinta j LLA apygardas, sutapusias su okupaci
nės valdžios administracinio padalinimo apygardomis;
apygardos turėjo savo vadus, o prie šių buvo štabai;
’apskrityse buvo rinktinės, valsčiuose — apylinkės su va
dais ir štabais. Faktiškai ne visose apygardose, apskri
tyse ir valsčiuose LLA turėjo savo vadovaujančius orga
nus ir net organizacijos narių. Tačiau apskritai LLA
buvo stambiausia to meto buržuazinių nacionalistų orga
nizacija.
Didelį vaidmenį Lietuvos laisvės armijoje suvaidino
Adolfas Eidimtas, okupacijos metais padėjęs Veverskiui
plėsti ir stiprinti organizacijas, o vėliau nuo hitlerininkų
išvaduotoje Lietuvoje buvęs LLA vadu._
Eidimtas buvo Žemaitijos buožės sūnus, buržuazinės
kariuomenės jaunesnysis leitenantas, paliktas Tarybinės
Armijos eilėse, kai Lietuvoje 1940 m. buvo nuversta ka
pitalistinė santvarka. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad jis,
kaip ir buvęs, liko aršus nacionalistas, tik vaidino naujai
santvarkai lojalų karininką. Kartu su kitais nacionalis
tais karininkais Eidimtas ėmė slaptai veikti prieš tarybi
nę santvarką. 1941 m. jis susirišo su tarybinės santvarkos
priešais, majoru V. Bulvičiumi ir kapitonu J. Kiliumi,—
Vilniaus mieste jiedu buvo įsteigę nelegalią kariškių or
ganizaciją, kuri šnipinėjo hitlerininkų naudai ir buvo pa
siruošusi jiems teikti karinę pagalbą, prasidėjus karuh
Si organizacija buvo susekta, ir jos dalyviai dar prieš
karą suimti. Buvo suimtas ir Eidimtas. Tačiau jis, kaip
ligonis, buvo paguldytas į Antakalnio ligoninę, iš kurios
jam pasisekė pabėgti su savo sužadėtinės G. Milvidaitės
pagalba ir laikinai išvengti teismo už sunkius priešvals
tybinius nusikaltimus.
Ištrūkęs iš ligoninės, Eidimtas spruko į hitlerinę Vo
kietiją. Ten hitlerinė žvalgyba jį užverbavo šnipinėti
Tarybų Lietuvoje.
Eidimtas, slapta grįžęs į Tarybų Lietuvą jam duotų
uždavinių vykdyti, susirišo Marijampolės apskrityje su
ten jau buvusiais hitlerinės žvalgybos agentais ir kartu
su jais rinko žinias apie Tarybinę Armiją, siuntė jas Ab
vero punktui Suvalkuose.
Hitlerinei kariuomenei įsiveržus į Lietuvą, Eidimtas
Kalvarijoje vadovavo ginkluotų buržuazinių nacionalistų
būriui, kurio dalyviai suiminėjo tarybinius aktyvistus,
kankino ir žudė juos. Jie masiškai ten išžudė ir žydų tau
tybės gyventojus.
. ,v
Iš ten Eidimtas nusidangino į Kauną ir susiriso su
buržuazinių nacionalistų „vyriausybe“, kuri jį paskyrė
Radviliškio miesto burmistru. Tose pareigose paliko ji,
kaip turėjusį nuopelnų hitlerinei Vokietijai, ir okupacine
hitlerinė valdžia. Susituokęs su Milvidaite, Eidimtas krai
čio gavo Matkaičių dvarą Radviliškio rajone. Naujaku
rius, iš Tarybų valdžios gavusius to dvaro žemės, Eidimtas negailestingai išvarė iš sklypų. Burmistraudamas jis
prisigrobė nužudytų žmonių turto ir tapo stambiausias
Radviliškio valsčiaus turtuolis.
1942
m. liepos pabaigoje pas Eidimtą, į burmistro ka
binetą, užėjo okupacinės valdžios Radviliškio valsčiaus
valdybos tarnautojas, buvęs buržuazinės kariuomenės lei
tenantas Pranas Valiukas, ir Radviliškio geležinkelio sto
ties policijos" viršininko padėjėjas Valkauskas, kurie pa
siūlė burmistrui stoti į LLA organizaciją. Iš atėjusiųjų
sužinojęs tos organizacijos tikslus, Eidimtas sutiko į ją
stoti.
Valiukas davė Eidimtui LLA vado adresą Kaune. Ten
jis ir susirišo su Veverskiu, kurio įpėdiniu vėliau pasida
rė. (Ir šis faktas parodo keistą LLA nelegalumą: organi
zacijos vadovaujančių asmenų adresai plačiai žinomi ir
provincijoje, lengvai duodami tik įstojusiems į organi
zaciją.)
.
.
Veverskis nudžiugo, susipažinęs su Eidimtu, ir tuojau,
nuvykęs į Radviliškį, pasiūlė jam vadovauti Radviliškio
LLA apylinkei, o netrukus ir visai Šiaulių apygardai. Iki
tol Radviliškio LLA organizacijos vadovu buvo Val
kauskas.
.
Eidimto pastangomis okupacijos metais Šiaulių
apskrityje buvo sudaryta stipriausia respublikoje LLA or
ganizacija. Dar 1942 m. antrojoje pusėje čia buvo įsteig
tas Radviliškio apylinkės štabas, į kurio sudėtį įėjo įvai
rių okupacinės valdžios įstaigų tarnautojai, policijos
pareigūnai. 1943 m. balandžio mėnesį Eidimtas į organiza
ciją užverbavo Šiaulių apygardos gebitskomisariato ūkio
skyriaus tarnautoją leitenantą Jurgelionį, policinio bata
liono vado adjutantą leitenantą Žeromskį. Pirmajam jis
pavedė suorganizuoti LLA žvalgybą, o antrajam — ver
buoti policinio bataliono karius, dislokuotus Šiauliuose.
Geležinkelininkai broliai C. ir K. Krištanai gavo uždavinį
sudaryti Radviliškyje kautynių būrį „Vėtros“ sporto orga
nizacijos priedangoje, o Valkauskas — steigti LLA orga
nizacijas Baisogalos valsčiuje.
Eidimtui, „sutvarkiusiam“ Radviliškio ir Šiaulių LLA
apylinkes, Veverskis pavedė vadovauti visai Šiaulių LLA
apygardai, kuriai buvo priskirtos šios apskritys: Šiaulių,
Telšių, Mažeikių, Kretingos ir Tauragės. Tapęs LLA apy
gardos vadu, Eidimtas dėjo pastangų jam pavaldžiose
apskrityse rasti LLA vadovų.
Tauragės apskrityje LLA organizacijoms vadovauti jis
pavedė Valkausko užverbuotam Tauragės geležinkelio po
licijos viršininkui Babianskui, kuris netrukus sudarė LLA
Tauragės apylinkės štabą, įtraukęs į jį buvusių buržua
zinės kariuomenės karininkų ir puskarininkių.
Kretingos apylinkės vadu buvo paskirtas mokytojas
Juozas Kojelis. Čia LLA organizacijai priklausė buržua
zinės kariuomenės kapitonas Jurevičius, hitlerinis Palan
gos miesto burmistras, taip pat leitenantas J. Ožeraitis.
Pastarajam buvo pavesta sudaryti apskrities masto vado
vaujančius LLA organus — rinktinės štabą. Tačiau Kre
tingos LLA organizacija didesnio veiklumo neparodė.
Telšių apylinkei vadovavo mokytojas S. Kaupas, dar
iki karo pasireiškęs antitarybine veikla, už ką dar tada
buvo suimtas ir įkalintas. Telšių apskrityje buvo LLA na
rių, tačiau jie neturėjo rinktinės vadovaujančiojo organo.
Telšių organizacijai priklausė buržuazinės kariuomenės
pulkininkai leitenantai P. Budraitis ir I. Žulys. Pirmasis
jų buvo Telšių apkrities žemės ūkio gaminių paskirstymo
įstaigos viršininkas, o vėliau Telšių apskrities komendan
tas. Antrasis — laikinai gyveno Telšiuose, dirbo savo
ūkyje Užvenčio valsčiuje. Eidimtas Kaupui pavedė LLA
narius suskirstyti į paskirus vienetus ir įsteigti rinktinės
štabą, į kurį jis turėjo įtraukti buržuazinės kariuomenės
karininkų.
Mažeikių apskrityje nebuvo LLA organizacijų, ku
rioms sudaryti ir perspektyvos buvo menkos, nes LLA
ten pasireikšti trukdė voldemarininkai kapitonai I. Jatu
lis, P. Totilas ir leitenantas Bendorius. Šie voldemarinin
kai pirmomis okupacijos dienomis Mažeikių apskrityje iš
garsėjo kąip masinių žudynių inspiratoriai bei vykdyto
jai. Jie Mažeikiuose buvo tiek įsigalėję, jog jų bijojo ir
kitų srovių buržuaziniai nacionalistai, nedrįsę ten steigti
savo organizacijų. Mažeikiškiai voldemarininkai neleido
į savo valdas konkurentų. 1944 m. vasarą jų buvo suma
nyta iš vietinių ir bėgančių su hitlerine kariuomene oku
pantų talkininkų suorganizuoti stambesnį karinį dalinį,
kuris turėjo kovoti fašistinės Vokietijos kariuomenės ei
lėse prieš Tarybinę Armiją. Todėl jie dar pavydulingiau
saugojo tinkamus tam reikalui vyrus, kad jų nepaviliotų
kiti buržuaziniai nacionalistai.
Eidimtui pasiūlius, Veverskis 1943 m. rugpiūčio mėn.
telšiškius Žulį ir Budraitį pasikvietė į Kauną, norėdamas
paraginti juos aktingiau dalyvauti LLA veikloje.
Kaune, atvykus ten Eidimtui, Budraičiui ir Žuliui,
Veverskis sušaukė pasitarimą, kuriame dar dalyvavo ir
pulkininkas leitenantas A. Andriušaitis. Susirinkimas
vyko Žemaičių gatvėje, Nr. 66, bt. 2, Eidimto žmonos na
muose. Čia Žulys buvo paskirtas LLA Šiaulių apygardos,
o Budraitis — Telšių apylinkės operatyvinio skyriaus
viršininkais. Naujieji LLA vadeivos pasižadėjo aktyviai
dirbti jiems pavestą darbą.
Žulys užverbavo į organizaciją pulkininką J. Banį,
dirbusį Šiaulių apskrities valdyboje, ir majorą I. Jasiūną,
apskrities viršininko pavaduotoją.
Apie 1943 m. vidurį LLA Šiaulių apygardos štabas
buvo naujai pertvarkytas, įtraukus į jį aukštesnio rango
buržuazinės kariuomenės karininkų ir policijos tarnauto
jų. Į LLA buvo priimtas ir Šiaulių geležinkelio stoties
policijos viršininko padėjėjas Astrauskas, Radviliškio ge
ležinkelio stoties policijos viršininkas Lukoševičius.
Eidimtas aktyviai padėjo steigti bei stiprinti organi
zacijas ir kitose LLA apygardose. Dar 1942 m. jis, nuvy
kęs į Kauną, Veverskiui padėjo verbuoti į organizaciją
naujų narių ir spręsti organizacinius klausimus kitose
Lietuvos vietovėse. Eidimtas Kaune užverbavo leitenan
tą Butvydą, dirbusį hitlerinėje naftos bendrovėje, leite
nantą Kvaraciejų, dirbusį Kauno miesto butų skyriuje,
leitenantą VI. Statnicką, kuriuos Veverskis tuojau pasky
rė atsakingoms pareigoms Kauno apygardoje. Butvydas
įtraukė į organizaciją jam pažįstamą pulkininką leite
nantą A. Andriušaitį, Veverskio numatytą į Kauno apy
gardos vadus. 1943 m. gruodžio mėn. Eidimtas kartu su
Veverskiu nuvyko į Panevėžį, kur jie apygardos viršinin
ku paskyrė pulkininką leitenantą V. Sakalą, o jo pava
duotoju leitenantą Juodėną.
1943 m. lapkričio mėn. dabartiniuose MA Centrinės
bibliotekos rūmuose Veverskio buvo sušauktas apygardos
vadų pasjtarimas, kuriame, be kitų, dalyvavo Andriušaitis, pulkininkas J. Liorentas, kapitonas A. Karalius, tuo
metinis Vilniaus policijos mokyklos viršininkas, pirmo
siomis karo dienomis buvęs Lazdijų apskrities policijos
vadu ir ten masiškai žudęs žmones, pradžios mokyklų
inspektorius Gudėnas, LLA organizacinio skyriaus virši
ninkas Kubilius ir kiti. Šiame pasitarime Veverskis pa
sisakė, jog LLA svarbiausias uždavinys — organizuoti
buržuazinių nacionalistų jėgas prieš bolševikus. Suvažia
vimas buvo sušauktas, taip pat visiškai grubiai pažei
džiant konspiracijos taisykles, kaip ir kitais panašiais
atvejais.
1944 metų vasario pabaigoje Kaune buvo sušauktas
dar vienas LLA apygardų viršininkų, „suvažiavimas“.
Jame dalyvavo Veverskis, Liorentas, pulkininkas Svilas,
majoras Liuoba, Juodėnas, Eidimtas ir kiti. Tuo metu
buvo pradėta organizuoti Plechavičiaus policiniai bata
lionai, pavadinti Vietine rinktine (VR). Liorentas, tuo
metinis LLA Kauno apygardos viršininkas, „suvažiavi
me“ ėmė agituoti, kad visi organizacijos nariai savo norų
eitų į tuos policinius batalionus. Liorentas buvo socialde
mokratų lyderio ir VLIK-o pirmininko, Stepono Kairio,
artimas žmogus. Jis Vietinės rinktinės steigimo klausimu
atstovavo socialdemokratų bei kitų buržuazinių naciona
listų vadeivų pažiūroms. Veverskis neigiamai žiūrėjo į tą
klausimą — ne iš principo, o tik todėl, kad VR steigimas
galėjo dalį LLA narių nuvilioti j jos eiles. Be to, jis neti
kėjo, jog iš to sumanymo kas išeitų dėl to, kad liaudies
masės prieš policinius batalionus buvo nusiteikusios nei
giamai. Veverskis pašalino Liorentą iš eitų LLA pareigų,
kaip nepatikimą, ir jo vieton paskyrė Svilą.
Plechavičiui pasisekė privilioti kiek LLA narių į VR.
Į ją išėjo Žulys ir kai kurie kiti LLA vadeivos. Tačiau
VR atnešė ir naudos LLA: VR pakrikus, ne tik jos senie
ji nariai sugrįžo, bet atsivedė ir naujų, net gikluotų žmo
nių.
Veverskiui ir Eidimtui per visą okupacijos metą ne
pavyko išugdyti LLA į stambesnę organizaciją, tik per
paskutinį okupacijos pusmetį ir ypač 1944 m. vasarą, kai
Tarybinė Armija buvo išvadavusi žymią Lietuvos teritori
jos dalį, ji ėmė smarkiai augti, f ją suplaukė įvairių
okupantų talkininkų, išsigandusių atsakomybės už pada
rytus prieš liaudį nusikaltimus okupacijos metais. Iš šio
elemento buvo suorganizuoti LLA kautynių daliniai, va
dinamieji „Vanagai“.
Tarybinei Armijai staigiai prasiveržus iki Šiaulių, ten
buvę LLA kautynių daliniai pakriko. Vieni iš LLA daly
vių, patyrę vadeivų ryšius su hitlerine žvalgyba, pasitrau
kė iš organizacijos, kiti, nusikaltę liaudžiai, betalkindami
okupantams, galvotrūkčiais bėgo su besitraukiančia hit
lerine kariuomene. Pakriko ir LLA štabai.
Veverskis, Eidimtas, Karalius ir kiti LLA vadovai
spruko į Telšių apkritį ir ten, hitlerininkų užnugaryje,
telkė jėgas. Čia jau buvo susirinkę policininkai, policinių
batalionų kariai ir kitokie okupantų talkininkai. Atvyko
ir generolas Pečiulionis, VLIK-o siųstas organizuoti tų
bėglių kovai prieš atsikuriančią Lietuvoje Tarybų valdžią.
Tai LLA veiklai vadovavo Šiaulių apygardos štabas, ku
ris buvo ir visos LLA vadovas tuo metu, nes kiti LLA
organai jau buvo pakrikę.
Šiaulių apygardos vado pareigas ėmė eiti Karalius,
o jo pavaduotoju tapo Eidimtas. Veverskis hitlerininkų
užnugaryje organizavo naujus „Vanagų“ būrius, inspek
tavo jau esamus ir ragino jų dalyvius ginkluotai antita
rybinei veiklai. „Vanagai“ buvo organizuojami ir iš vie
tinių hitlerinių talkininkų, tačiau svarbiausias jų rezervas
buvo bėgliai — karo nusikaltėliai, atsidanginę iš Tarybi
nės Armijos užimtų sričių.
LLA Telšių apylinkės nariai drauge su prisidėjusiais
atbėgėliais, vadovaujami S. Kaupo, susispietė Alsėdžiuo
se, kur iš jų buvo steigiami „Vanagų“ būriai. Ten vieną
sekmadienį buvo atlaikytos pamaldos, būrių dalyviai pri
saikdinti. Jie buvo skirstomi į grupes ir siunčiami į savo
kilimo vietas, kur veiklos sąlygos jiems buvo žinomos.
Ten jie turėjo teroro priemonėmis kovoti prieš atkuriamą
Tarybų valdžią, kai iš tų vietovių okupantai bus išvyti.
Vadovauti Telšių rinktinei pasiėmė Žulys. Maišėsi ten ir
leitenantas Juozas Barzda, pasivadinęs „Klevu“. Jis buvo
atbėgęs iš Kauno, kur, tarnaudamas policiniame batalio
ne, dalyvavo masinėse žmonių žudynėse. O čia jis verba
vo ir siuntė LLA narius į hitlerines žvalgybos-diversijos
mokyklas. Vėliau A. Eidimtas apie LLA tuometinius ry
šius su hitlerine žvalgyba davė tokius parodymus:
„Su Telšių rinktinės vado lnt. Barzdos leng
va mašina, kurią jis buvo atsivežęs, atvažiuo
damas iš Kauno, nuvykau į Kretingą atsivežti
lnt. Kontrimo. Nuvažiavęs į Kretingą, sužino
jau, kad yra atsiradęs iš Vokietijos pik. Krau
naitis. Žinodamas, kad pik. Kraunaitis buvo
Veverskio Kazio užverbuotas ir numatytas eiti
vyr. Vanagų vado pareigas, pakviečiau jį su
manim kartu važiuoti į apygardos štabą pasi
matyti su Veverskiu Kaziu. Pik. Kraunaitis
sutiko, ir sekančią dieną aš jį atsivežiau į apy
gardos štabą.
Pasikalbėjime su Kaziu Veverskiu pik.
Kraunaitis aiškiai davė suprasti, kad jis nela
bai tenorėtų likti Lietuvoje bolševikų užėjimo
atveju, tačiau griežtai neatsisakė. Lnt. Kontrimas tuo tarpu liko Telšiuose prie surinkto pa
rašiutininkų dalinio būti ryšių karininku tarp
dalinio ir vokiečių II skyriaus. Pik. Kraunaitis
išvyko į Kretingą, pažadėdamas už savaitės
grįžti, tačiau mes jo taip ir nebesulaukėme.
Tuo tarpu mus pasiekė žinia, kad kpt. Kara
lius, vykdamas į Suvalkiją, buvo sulaikytas
vokiečių ir su juo imta vesti derybos dėl bend
radarbiavimo su vokiečiais. Vokiečiai tuo metu
visais būdais stengėsi suartėti su lietuviškais
sąjūdžiais ir ieškojo visokių progų“.
ADSR f., b. 82, 1. 196— 197.
A. Karalius 1945 m. birželio 1 d. davė šiuos parody
mus apie K. Veverskio ir LLA ryšius su hitlerininkais ir
gaunamą iš jų pagalbą:
„Veverskis Kazys per LLA Telšių rinktinės
vadą lnt. Barzdą palaikė ryšius su vokiečių
kariniais daliniais, iš kurių gaudavo uždavi
nių, kad LLA „Vanagai“ rinktų žinias apie
Raudonąją Armiją, apie jos dalinių judėjimą,
apsiginklavimą ir jas perduotų vokiečiams, ku
rie žadėjo mus aprūpinti už tai ginklais, šaud
menimis ir duoti radijo stotį. Ginklų gavome
apie 200 šautuvų, 10 kulkosvaidžių ir amuni
cijos. Radijo stoties negavome, vokiečiai reika
lavo pirma žmonių, kuriuos žadėjo paruošti ra
distais. Pasiuntėme vieną 20 žmonių grupę į
radistų mokyklą“.
ADSR f., b. 82, 1. 141.
Veverskio ir kitų LLA vadeivų suorganizuoti ir hitle
rininkų apginkluoti „Vanagų“" būriai buvo siunčiami į
miškus, kur jie turėjo laukti, kol praeis frontas, o paskui
keliauti į jiems skirtas antitarybinei veiklai vietas, jau
anksčiau Tarybinės Armijos išvaduotas. Iš tokių karo nu
sikaltėlių, kilusių iš Šiaulių apskrities, Veverskis sudarė
penkias grupes. Dviem iš jų pasisekė pereiti frontą, atsi
durti Tarybinės Armijos užnugaryje.
Mažeikiuose Jatulis, policijos viršininkas Kenstavičius
ir kiti voldemarininkai organizavo atbėgusius ir vietinius
savo šalininkus į karinį dalinį, kuris turėjo įsilieti į hit
lerinės kariuomenės eiles kovai prieš Tarybinę Armiją.
Kretingoje „Vanagų“ organizuoti atvyko jau spėjęs
į Vokietiją pabėgti ir iš ten sugrįžti pulkininkas Kraunai
tis. Pabūgęs artėjančios Tarybinės Armijos, jis vėl spruko
į Vokietiją, drauge nusigabendamas į žvalgybos mokyklą
20 LLA narių. Jis pats tarnavo diversantų ir šnipų ruoši
mo mokykloje, pagelbėdamas hitlerinei žvalgybai ruošti
„Vanagų“ kadrus.
Tuo metu dalis Užnemunės dar nebuvo Tarybinės Ar
mijos išvaduota. Ten pasiunčiamas Karalius, Jis turėjo
vietoje organizuoti LLA apygardą, kurios vadovu buvo
numatytas Žulys. Pastarasis turėjo vykti į Užnemunę tuo
met, kai Karalius paruošiamąjį darbą bus atlikęs. Vykda
mas į Užnemunę, Raseiniuose Karalius susirišo su hitle
rinės žvalgybos karininkais, susitarė su jais glaudžiai
bendradarbiauti ir pasiuntė grupę LLA narių į žvalgybosdiversijos mokyklas, kurias baigę, jie turėjo grįžti diver
siniam darbui į Tarybų Lietuvą.
V. Sakalas parinko ir pasiuntė į hitlerinę žvalgybos
mokyklą apie 60 LLA narių.
To meto LLA vadovybės organizaciniai persitvarky
mai buvo tiek dažni, kad niekas tikrai nežinojo, kas ir kam
vadovauja. Varnių valsčiuje, Baltininkų kaime, Veverskis
1944 m. rugsėjo mėn. sušaukė rinktinių vadų pasitarimą,
kuriame turėjo būti pertvarkyta LLA vadovybė ir numaty
tos priemonės gerinti LLA veiklai. Tačiau jame pasireiškė
tokių didelių nuomonių skirtumų, jog LLA vadovybė su
skilo. Vieni vadovai manė, kad reikia organizuoti kari
nius dalinius, kurie hitlerinės kariuomenės sudėtyje kovo
tų prieš Tarybinę Armiją. Šios nuomonės buvo grupė
vadeivų su Žuliu priešakyje. Kiti nesutiko su tokiomis pa
žiūromis, nes tai buržuazinius nacionalistus, kaip hitleri
ninkų talkininkus, dar labiau kompromitavo. Pastarosios
nuomonės šalininkais buvo Veverskis, Pečiulionis, Eidim
tas. Jie irgi talkino okupantams, bet stengėsi tai daryti
ne taip atvirai, maskuoti savo bendradarbiavimą su jais.
Dauguma pasitarimo dalyvių pritarė pirmajai nuomo
nei, ir jie išrinko Žulį laikinuoju LLA vadu ir einančiu
Šiaulių apygardos vado pareigas. Veverskio priešininkai
sudarė ir karo tarybą, į kurią įėjo Žulys, kapitonas J. Ša
rūnas, Tauragės rinktinės vadas, Memenąs. Veverskis su
savo šalininkais, atsisakęs bendradarbiauti su atskilėliais,
buvo išmestas iš LLA. Naujoji LLA vadovybė išleido
specialų įsakymą Nr. 1 tuo klausimu ir išsiuntinėjo „Va
nagams“.
Veverskis ne tik nepripažino naujai pasiskelbusios
LLA vadovybės, bet ir toliau laikė save vadu. Jis ėmė
telkti ištikimus jam „Vanagų“ būrius, buvo pasiryžęs
veikti atskirai nuo atskilėlių ir paprašė pagalbos savo
globėjų — hitlerinės žvalgybos. Rytojaus dieną Žulys ir jo
šalininkai, hitlerininkų paveikti, išleido įsakymą Nr. 2,
kuriuo buvo panaikintas įsakymas Nr. 1, ir atskalūnai
turėjo nutraukti savo veiklą. Veverskis laimėjo. Jis suda
rė naujos sudėties LLA vadovybę, į kurią įėjo, be kitų,
jis pats, Pečiulionis ir Eidimtas. Naujasis štabas persi
kėlė į to paties valsčiaus Žąsūgalos kaimą.
Tačiau rietenos tarp pretendentų į LLA vadus ir to
liau tęsėsi. Telšiuose Barzda įsteigė komitetą, siekusį nu
šalinti nuo vadovybės Veverskį ar bent apriboti jo val
džią. Tą komitetą rėmė Tauragės rinktinės vadas Šarūnas
ir kiti LLA vadovai. Telšiškis komitetas sušaukė būrių
bei rinktinių vadų pasitarimą. Pas Veverskį atvyko komi
teto atstovai, kurie reikalavo iš jo, kaip neturinčio kari
nės kvalifikacijos, kad būtų sudaryti Lietuvos gynimo ko
mitetas ir karo taryba. Veverskis padarė nuolaidų opozi
cionieriams: sutiko įsteigti Lietuvos gynimo komitetą
(LGK), į kurį buvo numatyti ir kandidatai — Veverskis,
Pečiulionis, Mažeikiuose gyvenęs kunigas Jurgutis. Ta
čiau šis LLA nutarimas nebuvo įgyvendintas, nes Tary
binė Armija veržėsi toliau į vakarus. Visi LLA štabai ir
komitetai pakriko, jų nariai išsisklaidė.
Atsidūręs Tarybinės Armijos užnugaryje, Veverskis
su Pečiulioniu iškeliavo į pirmojo tėviškę, Kalvių kaimą,
Veliuonos valsčių. Veverskio Eidimtui buvo įsakyta nepa
sitraukti iš Šiaulių apskrities ir ten sudaryti, vietoj pa
krikusio, naują Šiaulių apygardos štabą. Po mėnesio Ve
verskis susitarė susitikti su juo savo tėviškėje.
LLA organizacijos Šiaulių apskrityje buvo tiek demo
ralizuotos, jog Eidimtui per mėnesį, iki skirto pasimaty
mo su Veverskiu, nepasisekė ne tik sudaryti vadovaujan
čio LLA organo, bet ir surinkti kiek didesnio narių skai
čiaus. Vieni iš jų, ypač vadeivos, pabėgo į Vokietiją,
kiti, pabūgę atsakomybės už savo veiklą okupacijos metais,
išsislapstė ir nerodė noro veikti, treti pasitraukė iš LLA,
paaiškėjus jos vadeivų ryšiams su hitlerine žvalgyba.
Taip Eidimtas ir nukeliavo į Veliuoną, nieko nenuveikęs,
neįvykdęs Veverskio duotų nurodymų.
Veverskis sumanė 1944 m. lapkričio pabaigoje užpulti
Seredžiaus miestelį ir nužudyti ten tarybinius aktyvistus.
Apie tai A. Eidimto parodymuose taip sakoma:
„Kazys Veverskis paaiškino, kad jis ruošiąs
padaryti Seredžiaus miestelyje valymą, tam
reikalui jau esąs susirišęs su atitinkamais da
liniais, betruksią tik surinkti žinias apie likviduotinus asmenis. Kai po kurio laiko tokios
žinios jau buvo surinktos, susidarė nemažas
sąrašas, iš kurio Veverskis Kazys išrinko de
šimtį žmonių, jo nuomone, pačių pavojingiau
sių, iš Seredžiaus miesto ir du žmones iš savo
kaimo.
Sutartą vakarą susirinko ginkluotų vyrų da
linys, iš viso 16 vyrų, ir Veverskis Kazys, ka
dangi buvo pats ne karininkas, o dalinyje jo
kio karininko nebuvo, pasiūlė daliniui vado
vauti man. Aš sutikau. Susirinkusiems vyrams
atidaviau uždavinį, suskirsčiau grupėmis ir nu
vedžiau į Seredžių.
Seredžiuje į milicijos namus įėjau su dviem
palydovais, ir čia tuoj surišome stovintį sargy
boje milicininką. Paleidome tuo metu Sere
džiaus milicijos žinioje 10 areštuotų vyrų ir
pradėjome rinkti pagal sąrašą asmenis. Surink
tuosius uždarėme tame pačiame milicijos skie
pe, ir aš, pasitaręs su Kaziu Veverskiu, daviau
įsakymą suimtuosius sušaudyti. Šaudyti atsira
do vienas savanoris. Jam buvo duotas automa
tinis pistoletas (atimtas iš Seredžiaus milicijos
viršininko, jį suimantį. Pradėjus šiam vyrukui
šaudyti, užsikimšo pistoletas ir, dar jam nesiorientuojant, ką toliau daryti, aš pats priėjau
ir iš savo pistoleto nušoviau du likusius besto
vinčius žmones. Dar dviem, kurie žemėje gulė
jo ir buvo gyvi, paleidau po vieną šūvį, tokiu
būdu aš pats asmeniškai nušoviau keturis
žmones.
Be sulikvidavimo šių žmonių, dar išvogėme
milicijos raštinę, dokumentus ir visą mums rei
kalingą turtą (mašinėlė, popierius ir t. t.).
Grįžtant namo, viena iš grupių turėjo už
sukti į Kalvių kaimą ir ten likviduoti numaty
tus žmones. Rytmetį sužinojau, kad jie tą už
davinį atliko. Praėjus po šio įvykio keletui
dienų, mudu su Veverskiu Kaziu išėjome, į
Kauną“.
ADSR f., b. 82, 1. 213—215.
Po Seredžiaus žudynių Veverskis su Eidimtu iškeliavo
į Kauną organizuoti LLA vadovybės, tačiau ir čia jiems
nesisekė surasti tam reikalui tinkamų žmonių. Iš Kauno
Eidimtas išvyko į Šiaulius subyrėjusios organizacijos kli
juoti. Veverskis paskutinėmis 1944 m. dienomis buvo nu
kautas prie Raudondvario, kai vežė LLA archyvus iš Ve
liuonos į Kauną ir sulaikomas bandė pabėgti.
Veverskiui žuvus, Eidimtas pasiskelbė LLA vadu, dėjo
pastangų paimti savo žinion visas respublikos LLA orga
nizacijas. Jam pagelbėjo Karalius. Jis išvyko į Vilnių,
o Eidimtas Kaune surado paskirus buvusius organizacijos
narius, bet jie dėl mažo išsilavinimo netiko vadovaujan
čioms pareigoms. Jis kelis kartus užėjo pas kunigą Fabijanską, kuris pritarė Eidimto veiklai, teikė jam medžia
ginės paramos, bet aktyviai įsijungti į LLA veiklą atsisa
kė. Visa Eidimto veikla apsiribojo tik tuo, kad jis kartu
su Karaliumi projektavo pagerintą LLA struktūrą.
Patyręs nesėkmių, Eidimtas įsitikino, jog LLA nariai,
tik baigę atitinkamus mokslus žvalgybos-diversijos mo
kyklose, atgabenti' lėktuvais į Tarybų Lietuvą ir čia pa
rašiutais išmesti, sudaro rimtesnę jėgą kovai prieš Tarybų
valdžią. Jie tegali būti antitarybinės veiklos organizato
riai. Todėl Eidimtas atkakliai ieškojo ryšių su tais para
šiutininkais.
Per savo brolį Stasį jam pasisekė susirišti su Kubihurm, kuris su grupe žmonių lėktuvu iš Vokietijos buvo
atskraidintas į Telšių apskritį. Eidimtas 1944 m. kovo 10 d.
parašė telegramą hitlerinės kariuomenės vadovybei, pra
šydamas pagalbos. Telegramą turėjo perduoti Kubilius
adresatui radijo siųstuvu. Eidimtas ir Karalius labai sku
bėjo su hitlerininkų pagalba atgaivinti LLA, nes jie tikė
josi, kad, žlugus hitlerinei Vokietijai, įvyks karinis konflik
tas tarp Tarybų Sąjungos ir kapitalistinių valstybių, karia
vusių prieš hitlerinę Vokietiją, ir tada jie sulauks jau kitų
užsienio imperialistų pagalbos.
1945
metų pavasarį, dar vykstant karui, hitlerinės Vo
kietijos žlugimo išvakarėse, Eidimtas, Karalius ir kiti
LLA vadeivos buvo suimti ir patraukti baudžiamojon at
sakomybėn už priešišką musų liaudžiai veiklą.
VOLDEMARININKAI
IR HITLERINE ŽVALGYBA
Iš I. V y l i a u s - V e l a v i č i a u s * parodymų
1945 m. gruodžio 26 d.
Man yra žinoma, kad 1944 metų rugpiūčio 25 ar 26
dieną iš Rytų Prūsijos vokiečių diversinės mokyklos vir
šininkas Nisenas automašina atvežė į Lietuvos TSR, j Al
sėdžius, daug ginklų ir šaudmenų. Juos gabenantį daly
vavau ir aš. Visi tie ginklai buvo atiduoti LLA štabui.
Ten buvo minosvaidžių, kulkosvaidžių ir šaudmenų visam
batalionui.
Perduodant ginklus, be vokiečių vadovybes atstovo,
diversinės mokyklos FAK-210 ** viršininko Niseno, daly
vavo LLA štabo vadovai: štabo viršininkas Memenąs,
pulkininkas Žulys, leitenantas Girdžiūnas, kapitonas Povilavičius ir kiti asmenys. 1944 metų rugpiūčio 25—26 die
nomis įvyko pasitarimas, kuriame buvo susitarta, kad vo
kiečių vadovybė aprūpins LLA ginklais ir šaudmenimis,
o už tai LLA štabas siųs savo kareivius mokytis į vokie
čių diversinę mokyklą FAK-210, kurią baigę, jie bus grą
žinti atgal į Lietuvą su konkrečiais vokiečių žvalgybos
uždaviniais.
.
Pasitarimo metu diversinės mokyklos virsimnkas Ni
senas Įprašė LLA štabą, kad į diversinę-žvalgybos mokyk
lą būtų siunčiami žmonės iš įvairių Lietuvos miestų ir
kaimų. Taip vokiečių karinė vadovybė aprūpindavo LLA
ginklais, o vokiečių žvalgybos organai ruošė iš lietuvių
nacionalistų tarpo šnipus, radistus-žvalgybininkus ir diversantus-teroristus. Ir vokiečiai, ir lietuviai nacionalistai
aktyviai dirbo tą prieš Raudonąją Armiją ir tarybinę
valstybę nukreiptą darbą.
.
Be to, tame pasitarime Nisenas įspėjo LLA stabą, jog
reikia tausoti savo jėgas, nestoti į atviras kautynes prieš
* Vylius-Velavičius Ignas, Antano s., gimęs 1904 m. Telšių aps.,
Varnių vals., Pavandenio k., išsilavinimas vidurinis, buvęs buržua
zinės kariuomenės kapitonas.
„ , ,
.
** Frontaufklarungstrupp-210
(vok .)— Fronto žvalgybos ko
manda-210.
Raudonąją Armiją, bet kovoti vokiečių kariuomenės už
nugaryje su tarybiniais partizanais, o vėliau, esant reika
lui, pradėti aktyvią kovą Raudonosios Armijos užnu
garyje.
.
.
.
1945 ''metų balandžio mėnesį Vokietijoje, Anklamo
mieste, diversinės mokyklos lietuvių grupės viršininkas
„Leonas“ man sakė, kad vokiečių karinė vadovybė Lietu
voje paliko daug ginklų ir šaudmenų LLA organizacijai,
tačiau kur jie yra, jis nepasakė.
1946 m. vasario 20 d.
Grįžęs iš kelionės į Kražius pas Niseną, po t r i j ų keturių dienų nutariau vėl nuvažiuoti į Alsėdžius pas
Barzdą-,,Klevą ir galutinai susitarti su juo dėl žmonių
verbavimo iš „Vanagų“ gaujų į vokiečių diversines mo
kyklas. į Alsėdžius važiavau kartu su Ceponiu-„Leonu“.
Barzda-,,Klevas“ buvo 27 metų, aukšto ūgio, blondi
nas. Smulkiau apie jį daviau parodymus 1946 metų sau
sio 12 dieną. Kražiuose buvo „Vanagų“ gaujų apygardos
štabas, o Barzda-„Klevas“ ir „Dėdė“ * vadovavo „Vana
gų formuotėms Telšių apskrityje ir buvo pavaldūs apy
gardos štabui.
Aš papasakojau Barzdai-„Klevui“ ir „Dėdei“, Čepo
niui-,,Leonui“ dalyvaujant, apie savo ryšius su vokiečių
diversinėmis mokyklomis, apie galimybę apmokyti ir ap
ginkluoti „Vanagų“ gaujų dalyvius tose mokyklose ir praFe pasiųstų dalį savo gaujų dalyvių į mokyklą
FAK-210.
Barzda-,,Klevas“ ir „Dėdė“ prašė mane padėti jų gau
joms gauti iš vokiečių ginklų, kurie jiems buvo labai rei
kalingi. Aš prižadėjau. Barzda-„Klevas“ žadėjo man pa
siųsti dalį savo žmonių į vokiečių diversinę mokyklą.
Be to, aš papasakojau turįs galimybę palaikyti nuola
tinius radijo ryšius su užsieniu ir prašiau, kad jie nuolat
informuotų mane apie savo veiklą ir perduotų man jų leidžiamą nelegalią literatūrą išsiųsti į užsienį. Jie pažadė
jo. „Dėdė“ davė man du mašinėle atspausdintus atsišau
kimus, raginančius lietuvius likti savo gyvenamose vieto
se, stoti į Vanagų“ gaujas ir, atėjus Raudonajai Armijai
su ginklu kovoti prieš tarybų valdžią. Be to, jis davė man
vieną instrukciją, kaip organizuoti „Vanagų“ gaujas. Aš
* Kazio Veverskio slapyvardis.
^
paprašiau, kad jie duotų man radijo siųstuvą ryšiams su
užsieniu užmegzti, tačiau jie atsakė, kad jų siųstuvo Al
sėdžiuose kol kas nėra, o yra tik generatorius. „Dėdė“
nuvedė mane į mokyklą ir parodė tą generatorių.
Ar „Vanagų“ gaujos atsivežė į Alsėdžius radijo siųs
tuvą, kurį man minėjo „Dėdė“ ir Barzda-,.Klevas“, neži
nau. Mano brolis Pranas Velavičius sakė, kad Barzda tu
rįs radijo siųstuvą.
Ginklų „Vanagų“ gaujoms aš parūpinau. Po minėto
pasitarimo grįžau į Rothofą, kur tuomet buvo mokykla
FAK-210, ir pranešiau Nisenui, jog Alsėdžiuose yra dide
lės „Vanagų“ formuotės, kurioms reikalingi ginklai. Su
žinojęs, kad aš prižadėjau jiems pristatyti ginklų, Nise
nas padėjo man jų gauti.
Sugrįžęs pas Niseną, jau radau ten penkis „Vanagų“
gaujų narius, kuriuos mano prašymu atsiuntė Telšių ap
skrities „Vanagų“ gaujų vadovai. Aš buvau prašęs at
siųsti į vokiečių žvalgybos-diversijos mokyklą .radistus,
kad vėliau jie galėtų užmegzti radijo ryšius ir su Vokie
tija, ir su kitomis gaujomis. Visi į mokyklą FAK-210 at
siųsti žmonės jau buvo kaip radistai kiek paruošti.
Į vokiečių žvalgybos-diversijos mokyklą mano bei man
dalyvaujant buvo užverbuota 43 žmonės. Iš jų į mokyklą
FAK-210 užverbavau iš Telšių savisaugos dalinių 20 žmo
nių, iš Alsėdžių „Vanagų“ gaujų — 5 radistus, iš Kau
no — 3 žmones: Murauską, Kapturauską ir Rasinevičių.
Į mokyklą „Koriuk“ * Nr. 203 buvo pasiųsta šešiolika
žmonių, trylika iš Balčiūno grupės, kurių tarpe buvo ma
no brolis Pranas Velavičius ir Antanas Karvelis. Smul
kiau apie tai jau papasakojau anksčiau.
Man grįžus iš Alsėdžių į mokyklą FAK-210 ir gavus
iš Niseno sutikimą aprūpinti „Vanagų“ gaujas ginklais,
į Rothofą netrukus atvyko leitenantas Hetleris, kuris,
kaip jis pats sakė, vadovavo diversinei veiklai Raudono
sios Armijos užnugaryje, palaikė ryšfus su visų rytinių
vokiečių armijų vyriausiąja vadovybe ir taip pat, kaip
ir Nisenas, turėjo savo diversines mokyklas ir organiza
vo vokiečių diversantų siuntimą į Raudonosios Armijos
užnugarį.
* „Koriuk“ (vok.) — Komandeur
Užfrontės rajono viršininkas.
dės
riickwartigen
Gebietes —
Hetleris atvažiavo verbuoti žmonių į savo mokyk
las. Sužinojęs apie „Vanagų“ gaujas Telšių apskrityje,
jis taip pat nutarė užmegzti su jomis ryšius ir pabandyti
verbuoti žmones į savo mokyklas. Nisenas netrukus gavo
ginklų „Vanagų“ gaujoms, tačiau iš kur, nežinau, gal būt,
per Hetlerį. Kiek iš viso buvo gauta ginklų, tiksliai ne
žinau. Pilnas pusantratonis sunkvežimis buvo prikrautas
šautuvų, automatų ir kažkokių dėžių. Kas buvo tose dė
žėse, nežinau. Aš, Ceponis-„Leonas“, Zarskus, Nisenas
ir Hetleris dviem lengvomis automašinomis kartu su
ginklų prikrautu sunkvežimiu išvažiavome į Alsėdžius.
Tai buvo apie 1944 metų rugpiūčio 23 dieną.
Atvažiavus į Alsėdžius, pristačiau Niseną ir Hetlerį
Barzdai-,^Klevui“, Žuliui ir „Dėdei“. Nisenas ir Hetleris
atidavė jiems atvežtuosius ginklus, sukrautus daržinėje,
kur „Vanagų“ gaujos laikė degalus, šaudmenis ir maistą.
Gavę iš mūsų ginklų, patenkinti „Vanagų“ gaujos vado
vai suruošė mums mokykloje iškilmingus, pietus, kuriuose
dalyvavo Juozaitis, Derbutas, Barzda-„Klevas“, Žulys,
„Dėdė“ ir visi atvykusieji^ kartu su mumis į Alsėdžius.
Pietų metu Nisenas ir Žulys pasakė kalbas. Jie kalbė
jo apie bendrus vokiečių ginkluotųjų pajėgų ir lietuvių
nacionalistų interesus kovoje prieš Raudonąją Armiją.
Po pietų „Vanagų“ gaujų vadovai papasakojo Nisenui ir
Hetleriui, kad jų gaujose yra apie 1400—(1500 apmokytų,
pasiruošusių kovoti prieš Raudonąją Armiją žmonių, ku
rių nedidelės grupės, po 20—50 žmonių, yra įvairiuose
Šiaulių apygardos miesteliuose ir kaimuose.
Nisenas pareiškė norą aplankyti keliose vietose tuos
žmones. Barzda pažadėjo nuvažiuoti kartu su juo ir pa
rodyti keletą grupių. Hetleris prašė Barzdą-„Klevą“ pa
siųsti į jo mokyklą 50 „Vanagų“ gaujų narių, pažadėjęs
apmokyti juos, apginkluoti ir vėliau taip pat parūpinti
jiems ginklų ir šaudmenų Raudonosios Armijos užnu
garyje.
Barzda sutiko su'Hetlerio pasiulymu. Kiek žinau, vė
liau jis tikrai nusiuntė pas jį į mokyklą keletą žmonių,
tačiau kiek, kada ir ką, nežinau. Ir jis pats mokėsi toje
mokykloje. Barzda papasakojo, kad jie tuo metu kovojo
su tarybiniais partizanais ir parašiutininkais, Raudono
sios Armijos atsiųstais į Lietuvą. Neseniai jie, apsupę
13—15 Raudonosios Armijos desantininkų grupę, dalį jų
nukovė, o tris sužeistus sulaikė. Barzda parodė Nisenui
iš raudonųjų desantininkų paimtus dokumentus. Kiek pri
simenu, ten buvo žemėlapis, kažkokie užrašai, knyga
rusų kalba apie vokiečių karinius dalinius.
Nisenas ir Hetleris susitarė su „Vanagų“ gaujų vado
vais, kad tol, kol Raudonoji Armija neužims teritorijos,
kur yra gaujos, jos vokiečių kariuomenės užnugaryje
kovos sd tarybiniais partizanais, o Nisenas ir Hetleris už
tai parūpins joms ginklų. Barzda-„Klevas“ pasakė, kad
Rietavo miškuose esą apie 100 tarybinių partizanų, ku
rie nukovę Telšių apskrities policijos viršininką. Aš, Ni
senas, Hetleris ir Barzda-„Klevas“ susitarėme, kad „Va
nagų“ gaujos, padedant Nisenui ir Hetleriui, organizuos
tų partizanų gaudynes. Ar įvyko tos gaudynės, nežinau.
Po to Hetleris ir Nisenas nutarė nuvažiuoti su Barzda
į Lieplaukę ir kitas vietas aplankyti „Vanagų“ formuočių
narius, o aš su „Dėde “, jam prašant, turėjau nuvažiuoti
į Varnius, kur tuomet buvo „Vanagų“ apygardos štabas,
ir atvežti į Alsėdžius generolą Pečiulionį. Pečiulionis tu
rėjo duoti nurodymų iš rytinių Lietuvos rajonų atvykusiems „Vanagų“ gaujų nariams pereiti fronto liniją
į Raudonosios Armijos užimtą teritoriją ir ten pradėti ko
vą prieš tarybinę kariuomenę.
Varniuose vėl susitikau su „Seniu“, Memenu, Karaliu
mi ir radau ten generolą Pečiulionį. Kaip ir pirmą kartą,
susitikę Kražiuose, kalbėjome apie LLA susijungimą su
VLIK-u ir žinių apie padėtį Lietuvoje perdavimą į už
sienį. Tačiau jie nesutiko susijungti su VLIK-u. Tuomet
kartu su generolu Pečiulioniu grįžau į Alsėdžius. Nei
anksčiau, nei vėliau su generolu Pečiulioniu niekur nebu
vau susitikęs ir jokių ryšių su juo nepalaikiau.
Konkrečiai apie generolo Pečiulionio veiklą „Vanagų
gaujose nieko nežinau, tačiau, sprendžiant iš to susiti
kimo su juo ir iš pokalbių, manau, kad „Vanagų“ vado
vai įtraukė generolą Pečiulionį į savo veiklą tik dėl akių,
nes jiems buvo reikalingas autoritetingas asmuo, kuris
tariamai vadovauja jų organizacijai.
1946 m. vasario 27 d.
Su zonderfiureriu Zegelke 1945 metais buvau susitikęs
tik du kartus: pirmą kartą — sausio 7 ar 8 dieną, kai
kartu su Jurkūnu ir Valeika buvau nuvažiavęs į Konicą
(Vakarų Prūsiją), kur tuomet buvo Zegelkės vadovauja
ma vokiečių diversinė mokykla, ir antrą kartą — vasario
pabaigoje, važiuodamas iš Liukenvaldo, kur tuomet gy
venau, į Anklamą, į mokyklą FAK-210, ir pakeliui užsu
kęs į Stratenzę, kur tada buvo Zegelkės mokykla.
Pirmo susitikimo su Zegelke metu prašiau jį perkelti
jo mokykloje besimokančią, 1944'm etų liepos antrojoje
pusėje mano atsiųstą diversantų grupę, vadovaujamą Ka
zio Balčiūno, į mokyklą FAK-210 pas oberleitenantą Ni
seną, kad iš ten kartu su ta grupe galėčiau pereiti į Lie
tuvos TSR ir pradėti diversinę veiklą prieš Raudonąją
Armiją. Zegelke neprieštaravo, tačiau pasiūlė man kartu
su broliu Pranu Velavičiumi, buvusiu tuomet Niseno mo
kykloje, pereiti į jo mokyklą 203 ir prižadėjo nugabenti
mus iš savo mokyklos kartu su Balčiūno grupe į Rau
donosios Armijos užnugarį. Kadangi su Nisenu tuo klau
simu dar nieko nebuvau taręsis, tai su Zegelke tada ga
lutinai nieko nenutarėme, ir aš išvažiavau pas Niseną.
Prasidėjus Raudonosios Armijos puolimui, man nepa
vyko tuomet pereiti į Lietuvą, todėl 1945 metų vasario
pabaigoje vėl nuvažiavau pas Zegelkę pasiteirauti, ar jis
negalėtų man pagelbėti į Raudonosios Armijos užnugarį
nuvykti. Tačiau tuomet jis . man nieko negalėjo padėti,
ir mūsų antrasis susitikimas nedavė jokių rezultatų.
Daugiau su Zegelke nebuvau susitikęs ir nežinau, kur jis
dabar.
Zegelkės vadovaujama vokiečių žvalgybos-diversijos
mokykla iš pradžių vadinosi „Koriuk“, o 1945 metais ji
buvo pavadinta „Komanda-203“. Kodėl jos pavadinimas
buvo pakeistas ir ar turėjo ji dar kokius nors pavadini
mus, nežinau.
Zegelkės mokykla 1944 metais buvo Rytų Prūsijoje,
kažkuriame miestelyje, kurio pavadinimo dabar neprisi
menu, už 50—60 kilometrų nuo Instenburgo. 1945 metų
sausio mėnesį ji buvo Vakarų Prūsijoje, netoli Konico,
1945 metų vasario mėnesį — Pomeranijoje, Stratenzės
mieste, už 25 kilometrų nuo Anklamo, o balandžio mė
nesį buvo perkelta į Čekoslovakiją, tikslios vietovės ne
žinau.
Pagrindinis vokiečių diversinės mokyklos, vadinamos
„Komanda-203“, uždavinys buvo apmokyti diversantus
ir pasiųsti juos į Raudonosios Armijos užnugarį diversi
nei veiklai. Todėl tos mokyklos klausytojai mokėsi parti
zanų taktikos, sanitarijos, šaudymo, buvo supažindinami
su sprogstamosiomis medžiagomis.
Iš tos mokyklos vadovybės pažinau tik zonderfiurerį
Zegelkę, kuris iki 1945 metų vasario mėnesio buvo mo
kyklos viršininkas. Apie Zegelkę smulkiau papasakojau
1946 metų sausio 24 dieną. 1945 metų vasario mėnesį
mokyklos viršininku buvo paskirtas kažkoks kapitonas,
kurio nepažįstu, .nes man neteko su juo tu rė ti' reikalų,
o Zegelke buvo jo padėjėjas. Daugiau nieko iš tos mokyk
los vadovybės nepažįstu.
Man yra žinomi šie lietuviai nacionalistai, gyvenę
mokykloje 203 ir aktyviai dalyvavę jos veikloje:
1) Jurkūnas, kuris dalyvavo, komplektuojant naujas
lietuvių grupes, ir turėjo dokumentus, suteikiančius jam
teisę važinėti po Vokietiją, verbuojant žmones į diversinę
mokyklą. Ką ir kiek žmonių jis užverbavo, nežinau.
2) Jonas Balčiūnas, apie kurį smulkiau papasakojau
1946 metų sausio 23 dieną. Jis tarnavo savisaugos dali
niuose ir, traukiantis vokiečiams, kartu su tais daliniais
evakavosi į Vokietiją. Vokiečiams nuginklavus savisaugos
dalinius ir reorganizavus juos-į darbo batalionus, Jonas
Balčiūnas kartu su kitais karininkais buvo pasiųstas mo
kytis į vokiečių policijos mokyklą Drezdene. Čia sužino
jęs, kad jo brolis Kazys Balčiūnas yra vokiečių diversi
nėje mokykloje 203, jis nutarė važiuoti pas brolį, kartu
su juo pereiti į Lietuvą ir pradėti diversinę veiklą prieš
Raudonąją Armiją. Jonas Balčiūnas buvo mokykloje 203
maždaug nuo 1945 metų vasario mėnesio iki mano išvy
kimo iš Vokietijos į Lietuvą. Ką jis veikė mokykloje ir
kur yra dabar, nežinau.
3) Valeika-„Putinas“, apie kurį smulkiau daviau pa
rodymus 1946 metų sausio 10 dieną. Kiek aš pastebėjau,
jis verbavo lietuvius į mokyklą 203, tačiau pats apie savo
veiklą ir padėtį mokykloje man nieko nepasakojo.
4) Švilpa, apie kurį smulkius parodymus daviau šių
metų sausio 23 dieną. Švilpa pasakojo atvykęs į mokyklą
203, evakavęsis iš Lietuvos, ateinant Raudonajai Armijai.
Jis sakė norėjęs likti Raudonosios Armijos užnugaryje,
bet paskui vis dėlto evakavosi kartu su vokiečiais. Ką jis
veikė mokykloje, dabar neprisimenu.
5) Kantvydas, lietuvių grupės viršininkas. Smulkius
parodymus apie jį daviau 1946 metų vasario 15 dieną.
6) Vladas Vaitiekūnas, diversinės grupės, numatytos
pasiųsti į Lietuvą, viršininkas. Pirmą kartą susitikau su
juo 1945 metų «vasario mėnesį, atvykęs j mokyklą 203.
Anksčiau jo nebuvau matęs.
Jurkūnas rekomendavo man Vaitiekūną, kuris norįs
eiti į Raudonosios Armijos užnugarį ir imtis diversinės
veiklos. 1945 metų balandžio pabaigoje Vaitiekūnas kartu
su manim bandė pereiti į Lietuvą, tačiau VSLK organų
buvo sulaikytas ir suimtas.
Mokykloje 203 mokėsi 40—50 lietuvių. Rodos, ten bu
vo ir latvių. Kiek iš viso klausytojų buvo toje mokykloje,
negaliu pasakyti.
Iš visų žmonių, kuriuos buvome numatę į štabą Zegel
kės mokykloje, buvo tiktai vienas Jurkūnas, kuris daly
vavo, komplektuojant grupes mokytis toje mokykloje ir
vykti į Lietuvą diversiniais tikslais. [. . .] Vėliau Jurkū
nas užmezgė ryšius su Valiukėnu ir kitais Berlyne
gyvenančiais nacionalistais, tačiau daugiau apie tai
nieko nežinau.
1946 m. kovo 1 d.
Mano ruošta schema buvo tokia: tas vietas, kur, mano
ir Čeponio-„Leono“ turimais duomenimis, buvo kokios
nors nacionalistų formuotės, pažymėdavome žemėlapyje
įvairaus dydžio ratukais, priklausomai nuo esančios toje
vietoje formuotės dydžio. Salia ratuko, jeigu toji grupė
turėdavo radijo siųstuvą, žymėdavome sutartinį ženklą —
paprastą vingiuotą liniją. Atskiras grupes, palaikančias
tarpusavio ryšius, sujungdavome linijomis. Kiekvieno ra
tuko viduryje buvo eilės numeris.
Prie tos schemos manėme pridėti paaiškinimo raštą,
duodami pagal eilės numerius smulkų tų grupių aprašy
mą, tačiau to paaiškinimo rašto taip ir nesurašėme.
Visi duomenys buvo gerai žinorrji Ceponiui-„Leonui“,
kuris, -man esant ligoninėje, siuntė mokykloje FAK-210
apmokytus diversantus į Lietuvą ir, dažnai būdamas aero
drome, žinojo, kas ir kur siunčiamas iš Zegelkės ir Hetlerio mokyklų, ir palaikė kontaktą su tomis grupėmis.
Kiek prisimenu, mūsų ruošiamoje schemoje naciona
listų formuotės ir vokiečių diversinės grupės buvo pažy
mėtos šiose vietose:
1)
Ukmergės—Panevėžio miškuose buvo trys ar ketu
rios vokiečių diversantų grupės, apmokytos Zegelkės mo
kykloje ir atsiųstos į Lietuvą 1944 metų pabaigoje. Dvi
grupės turėjo radijo siųstuvus. Kiekvienoje grupėje buvo
nuo 20 iki 30 žmonių-.
Apie tas grupes sužinojau tik iš Čeponio-,,Leono“, ruo
šiant tą schemą. Kas priklausė toms grupėms, kas buvo
jų viršininkai, aš nežinau. Čeponis-„Leonas“ man pasa
kojo, kad vienas tų grupių organizatorių tame rajone
buvo buržuazinės kariuomenės puskarininkis Sagamogas,
rodos, totorius, turėjęs slapyvardį „Baltasis raitelis“, ir
kad vieną grupę iš savo gaujos Sagamogas pasiuntė į
Zegelkės mokyklą. Baigusi mokyklą, ta grupė grįžo į jo
gaują. Su Sagamogu niekada nebuvau susitikęs ir ką
nors daugiau apie jį papasakoti negaliu.
2) Kuršėnų apylinkėse buvo Chaleckio vadovaujama di
versinė grupė, kuriai priklausė vėliau VSLK Kauno sky
riaus suimtas Kapturauskas ir radistas Rombergas. Apie
juos smulkius parodymus jau anksčiau daviau, o su Chaleckiu niekada nebuvau susitikęs ir nieko daugiau apie jį
pasąkyti negaliu.
3) Telšių apylinkėse buvo didelė nacionalistų grupė,
apie kurios narius ir vadovus jau anksčiau papasakojau.
Tai grupei priklausė Barzda-„Klevas“, kuris, kaip sakė
Čeponis-,.Leonas“, 1944 metų pabaigoje, jau žiemą, kartu
su savo žmonėmis buvo atvykęs į Hetlerio mokyklą ir,
baigęs ją, buvo nusiųstas į Telšius. Ceponis-„Leonas“
man pasakojo, kad Barzda-„Klevas“ mokykloje susivaidi
jęs su Hetleriu ir, grįždamas į Lietuvą, pareiškęs dau
giau su juo ryšių nepalaikysiąs. Po to iš jo jokių žinių
nebuvo gauta.
4) Raseinių apylinkėse buvo viena vokiečių diversinė
grupė iš mokyklos FAK-210, nusiųsta ten 1944 metų pa
baigoje. Kas priklausė tai grupei, nežinau. Ji turėjo ra
dijo siųstuvą. Ten pat buvo grupė, vadovaujama Gužai
čio, apie kurį smulkiau papasakojau anksčiau.
5) Ariogalos apylinkėse buvo didelė grupuotė, nes
Ceponis-„Leonas“ pasakojo, kad į tą rajoną vėlyvą ru
denį buvo pasiųsta diversantų grupė, kuri, nuvykusi į vie
tą, užmezgė per radiją ryšius su Nisenu ir pranešė radusi
ten stambų „partizanų“ būrį, kuriame buvo ne tik lietu
vių, bet ir vokiečių karinių dalinių likučių, nesuspėjusių
pasitraukti, puolant Raudonajai Armijai. Kas priklausė
tai grupei ir būriui, nežinau.
6) Prienų apylinkėse buvo vokiečių diversinė grupė,
atsiųsta iš Niseno mokyklos 1944 metų gruodžio mėnesį ar
1945 metų sausio mėnesį. Tai grupei priklausė radistas
Karvelis, apie.kurį daviau parodymus 1945 metų sausio 15
dieną. Kas dar buvo toje grupėje, nežinau.
7)
Alytaus apylinkėse buvo • grupė, vadovaujama
Nykštaičio, apie kurį papasakojau 1946 metų sausio 28
dieną.
Kai kurias Lietuvos vietas,' pavyzdžiui, Kazlų Rudą,
kur manėme esant nacionalistų grupes, tačiau jokių duo
menų apie jų veiklą neturėjome, pažymėjome atitinka
mais ženklais, reiškiančiais neaiškią padėtį tuose rajo
nuose, o kitus rajonus — Kauną, Kėdainius ir Kazlų Rū
dą :— pažymėjome ženklais, rodančiais, kad ten būtinai
reikia pasiųsti diversines grupes. Taip baigėme ruošti tą
schemą.
ADSR f„ r. 138, 1. 2— 18.
Iš V. S a b a 1 i a u s k o * parodymų
1945 m. kovo 14 d.
Hitlerinės okupacijos metais mokiausi Žemės ūkio
akademijoje Dotnuvoje. 1944 metų birželio mėnesį, bai
gęs du kursus, atostogavau pas tėvą Raseinių apskrities
Jurbarko valsčiaus Rotulių kaime.
Artinosi Raudonoji Armija. Iš karo veiksmų eigos bu
vo aišku, kad vokiečių kariuomenė Lietuvoje neišsilaikys,
o aš ir mano tėvas nenorėjome likti Tarybų Sąjungoje.
Mes ne kartą kalbėjomės tuo klausimu ir nutarėme
trauktis kartu su vokiečiais. Galutinai apsispręsti mane
paskatino 1944 metų liepos mėnesį atvykęs pas mus
vienas inžinierius iš Kauno, kurio pavardės nežinau, nepri
simenu, dirbęs tenai „Lietūkyje“. Mums kalbantis kari
niais ir tarptautiniais klausimais, kurie tuo metu labai
jaudino mus ir buvo labai aktualus, jis pasakė, _ kad,
nepriklausomai nuo šio karo baigties, Lietuva turinti tap
ti savarankiška valstybe su buržuazine santvarka, kad
tokią valstybinę struktūrą privalą išsikovoti lietuviai, o
mes, inteligentai, turį vadovauti gyventojams ir vesti
juos į kovą už tarybų valdžios nuvertimą Lietuvoje, nes
* Sabaliauskas Vytautas, Juozo s., gimęs 1925 m. Raseinių aps.,
Jurbarko vis., Rotulių k.
tuo metu jau buvo aišku, kad Raudonoji Armija ateis į
Lietuvą. Jis kalbėjo, kad mes, inteligentai, tuojau turime
organizuotis tai kovai. Kadangi tai atitiko mano antita
rybines pažiūras, aš pareiškiau norą dalyvauti kovoje
prieš tarybų valdžią Lietuvoje ir paklausiau, ar yra pas
mus tokia jėga, kuri galėtų organizuoti kovą prieš tary
bų valdžią ir vadovauti tai kovai.
Inžinierius tvirtai pareiškė, kad Lietuvoje yra gana
stipri pogrindinė organizacija, vadinama „Lietuvos lais
vės kovotojų sąjunga“, kuri aktyviai ruošiasi kovai prieš
tarybų valdžią. Be to, jis pasakė, kad Raseinių apskri
tyje tai organizacijai vadovauja buvęs okupacinės val
džios Raseinių apskrities viršininkas Gužaitis ir kad jis
pats priklauso tai organizacijai ir turi slapyvardį „Puti
nas M atas“ *. Tą pogrindinę organizaciją kovoje prieš ta
rybų valdžią remia Vokietija. „Putinas“ kalbėjo gavęs
iš Gužaičio uždavinį parinkti išsilavinusių jaunuolių ir
pasiųsti juos į Vokietiją mokytis specialioje mokykloje,
kurią baigę jie grįš į Lietuvą ir įsijungs į kovą prieš
tarybų valdžią.
„Putinas“ mūsų namuose gyveno dvi paras. Visų po
kalbių su juo dabar neprisimenu. Aš sutikau važiuoti į Vo
kietiją, į minėtą specialią mokyklą, ir 1944 metų rugpiū
čio 1 ar 2 dieną, gerai neprisimenu, kartu su „Putinu“
išvažiavau į Vokietiją. Rugpiūčio 3 ar 4 dieną nuvykome
į Dalvicą ir apsistojome vokiečių mokykloje, kuri ruošė
diversantus darbui Baltarusijoje ir buvo sukomplektuota
iš baltarusių. „Putinas“ ten buvo vieną ar dvi dienas,
o paskui grįžo į Lietuvą pasitarti su Gužaičiu dėl mo
kyklos organizavimo ir klausytojų parinkimo. Aš likau
toje mokykloje ir be darbo gyvenau joje maždaug mėnesį,
kol prasidėjo užsiėmimai. Mūsų mokykla buvo suorgani
zuota ne Dalvice, o Sliosburge. Į ten man ir teko persi
kelti.
Mokykloje buvo apie 20 klausytojų, vien tik lietuviai.
Buvo dvi grupės — Kauno ir Gužaičio. Gužaičio grupėje,
kuriai aš priklausiau, mokėsi aštuoni žmonės. Abi grupės
skyrėsi tuo, kad Gužaičio grupės klausytojai turėjo ne
mažesnį kaip vidurinį išsilavinimą, o Kauno grupėje buvo
įvairaus išsilavinimo žmonių, net mažaraščių.
* Matas Valeika vadinosi Putinu, turėjo ir suklastotus dokumen
tus pastarąja pavarde.
Toje mokykloje mokiausi tik tris savaites, o paskui iš
Gužaičio grupės trys klausytojai buvo pasiųsti į radistų
mokyklą: aš, Vytautas Adomaitis (slapyvardis „Žilvi
nas“) ir Juozas Dulaitis (slapyvardis,, Mažiukas Juozas“) .
Radistų mokykla buvo Konice. Ten mokėmės dvi savai
tes, o paskui visa mokykla buvo perkelta į Lobau mies
telį (buvusi Lenkijos teritorija) netoli Stargardo. Čia
ir baigiau radistų mokyklos programą. Iš viso mokiau
si du ar du su puse mėnesio, o paskui lėktuvu buvau
atvežtas į Tarybų Sąjungos teritoriją su specialia už
duotim.
Gužaičio ir Kauno grupės diversantų mokykloje iš es
mės nesiskyrė viena nuo kitos. Pirmajai grupei priklausė
tie kursantai, kurie į mokyklą buvo užverbuoti Gužaičio
pavedimu; todėl jo vardu toji grupė ir vadinosi. Antroji
grupė vadinosi Kauno todėl, kad jos kursantai buvo at
vykę daugiausia iš Kauno ar jo apylinkių. Tokie grupių
pavadinimai buvo paplitę ir taip jas oficialiai vadino net
dėstytojai.
Diversantų mokyklos, kurioje iš pradžių mokiausi, vir
šininkas buvo vokiečių kapitonas Laurenatas. Dėstytojai
buvo du vokiečiai ir du lietuviai, kurių vienas dėstė, o
kokį vaidmenį mokykloje vaidino antras, nežinau. Man
atrodė, kad jis ten nieko neveikė.
Radistų, kaip ir diversantų, mokykloje mokėsi vien tik
lietuviai. Visi jie buvo ruošiami siųsti į Lietuvą, o ne
į kurias kitas vietas. Žinau Vokietijoje tris mokyklas, ku
riose buvo ruošiami šnipai ir diversantai siųsti į Raudo
nosios Armijos užnugarį Lietuvoje. Pirmoji — ta mokyk
la, kurioje mokiausi aš. Jos štabas ir vienas skyrius buvo
Valdeno mieste netoli Sliosburgo. Ten mokėsi 50—60
žmonių. Toji mokykla turėjo savo filialus dviejuose mies
teliuose netoli Sliosburgo. Tų miestelių pavadinimų da
bar neprisimenu. Abiejuose filialuose buvo ne daugiau
kaip 70 klausytojų. Tokiu būdu visoje mokykloje mokėsi
apie 120—130 lietuvių jaunuolių.
Antroji diversantų mokykla buvo viename miestelyje
maždaug už 15 kilometrų nuo Stargardo, netoli nuo mū
sų, radistų, mokyklos. Jos viršininkas buvo vokiečių lei
tenantas Hetleris ar Ketleris. Kiek joje buvo klausyto
jų, nežinau. Ten man teko būti vieną kartą, kai su
kitais mūsų mokyklos kursantais buvau nuėjęs paimti
aprangos. Sprendžiant iš mokyklos pastato didumo ir joje
buvusių karininkų skaičiaus, ten galėjo būti apie 100
klausytojų.
Be to, dar žinau lietuvių diversantų mokyklą, esančią
netoli Tilžės. Kiek joje yra klausytojų, nežinau. Apie tą
mokyklą žinau tik tiek, kad jos viršininkas yra vokiečių
leitenantas Nisenas.
Apie tas lietuvių diversantų mokyklas žinau todėl, kad
kartu su manim radistų mokykloje mokėsi klausytojai iš
visų minėtų mokyklų. Iš tų žmonių ir sužinojau apie jas.
Išvardyti visus man pažįstamus tų mokyklų klausytojus
negaliu. Radistų mokykloje visi klausytojai turėjo netik
ras pavardes. Vadintis tikromis pavardėmis buvo drau
džiama. Žinau tik šiuos asmenis:
Vytautas Adomaitis, mokykloje turėjo slapyvardį „Žil
vinas“, 23—24 metų, kilęs iš Barkūnų kaimo, esančio už
pusės kilometro nuo Jurbarko. Hitlerinės okupacijos metu
jis buvo Kauno universiteto medicinos fakulteto studen
tas, baigė keturis kursus. Adomaitį pažinojau dar iš
anksčiau, nes kartu su juo mokiausi Jurbarko gimnazi
joje. Į diversantų mokyklą Vokietijoje jis atvažiavo
dviem—trimis dienomis vėliau už mane ir pasakojo, kad
jį atsiuntęs pats Gužaitis. Apie Gužaitį jis atsiliepdavo
kaip apie gabų ir energingą nacionalistų organizacijos,
kovojančios prieš tarybų valdžią, vadovą.
Kaip ir aš, Adomaitis iš pradžių mokėsi diversantų
mokykloje, o vėliau abu buvome perkelti į radistų mo
kyklą, kurią ir baigėme. Paskutinį kartą Adomaitį ma
čiau gruodžio 11 ar 12 dieną radistų mokykloje. Tuo me
tu gavau atostogų išvykti į Berlyną, o Adomaitis liko
mokykloje. Po dviejų dienų grįžęs iš Berlyno, jo jau ne
beradau. Kalbėjo, kad jis išvyko į Dancigą medikamentų.
Nuo to laiko apie jį daugiau nieko negirdėjau.
Antanas Lesys, Broniaus s., mokykloje turėjo slapy
vardį „Valaitis“, 22—23 metų, iš Panevėžio apskrities,
Ramygalos miestelio. Paskutinius šešerius metus jo tėvas
.buvo Jurbarko gimnazijos direktorius, todėl jis kartu su
tėvais gyvena Jurbarke. Drauge su juo mokiausi gimna
zijoje. Hitlerinės okupacijos metais jis mokėsi Kauno
universiteto žurnalistikos fakultete, baigė vieną ar du
kursus. Į diversantų mokyklą jis atvažiavo kartu su Ado
maičiu.
Bronius Lesys, Broniaus s., Antano Lęšio brolis. Kar
tu su juo mokiausi gimnazijoje, o paskui vokiečių diver
santų mokykloje. Vėliau drauge su abiem broliais Lesiais
buvau atsiųstas į Raudonosios Armijos užnugarį su spe
cialia vokiečių vadovybės užduotimi.
Juozas Dulaitis, kilęs iš Šalčių apskrities, kaimo ne
žinau. Anksčiau jo nepažinojau. Į vokiečių diversantų
mokyklą jis atvyko kartu su septynių žmonių grupe —
broliais Lesiais, Adomaičiu ir kitais. Dulaitis buvęs
Kauno universiteto studentas. Su juo susipažinau diver
santų mokykloje. Jis mokėsi Gužaičio grupėje, turėjo sla
pyvardį „Mažiukas“. Kartu su manim jis buvo perkeltas
į radistų mokyklą ir ją baigė. Kur jis yra dabar, neži
nau. Paskutinį kartą mačiau jį radistų mokykloje prieš
14 dienų iki mano išvykimo į Raudonosios Armijos užnu
garį. Manau, kad jis buvo išsiųstas dar anksčiau už ma
ne. Turiu patikslinti, kad paskutinį kartą mačiau jį diver
santų mokykloje prieš keletą dienų iki mano išskridimo.
Jis turėjo išskristi, kaip radistas, į Raudonosios Armijos
užnugarį vėliau už mane. Ar jis tikrai išskrido, negaliu
pasakyti.
Bronius Zukaitis, 27—28 metų, iš Sakių apskrities,
kaimo nežinau, Kauno universiteto studentas, atvyko į diversantų mokyklą kartu su broliais Lesiais ir Adomaičiu,
mokėsi Gužaičio grupėje, baigė diversantų mokyklą. Jis
turėjo išskristi į Raudonosios Armijos užnugarį vėliau už
mane, bet ar išskrido, negaliu pasakyti.
Stasys Bružas, 19—£0 metų, į diversantų mokyklą at
vyko kartu su Adomaičiu ir broliais Lesiais, iš kur ki
lęs, nežinau, priklausė Gužaičio grupei, baigė diversantų
mokyklą ir turėjo būti išsiųsti į Raudonosios Armijos už
nugarį vėliau už mane.
Kostas Juknevičius, apie 30 metų, iš Telšių apskrities,
kaimo nežinau, Kauno universiteto medicinos fakulteto
studentas. Su juo susipažinau diversantų mokykloje. Jis
mokėsi Gužaičio grupėje ir turėjo išskristi į Raudonosios
Armijos užnugarį vėliau už mane.
Dar žinau daug kitų asmenų, kurie mokėsi mokykloje,
tačiau jų pavardžių dabar neprisimenu. Prašau duoti
man laiko apie tai pagalvoti.
Aš buvau atsiųstas į Raudonosios Armijos užnugarį
1944 metų gruodžio 21 dieną kartu su broliais Lesiais.
Toje grupėje buvau radistas. Mano, kaip radisto, pagrin
dinis uždavinys buvo perdavinėti per radiją žvalgybinio
pobūdžio žinias, kurias turėjau gauti iš brolių Lesių
[• • •)•
•
1945 m. kovo 17 d.
Prieš išvykdami į aerodromą nežinojome, kokia užduo
tis mums bus duota ir kokiame rajone teks dirbti. Aero
drome prieš pat išskrendant mus sutiko vokiečių leitenan
tas Furmanas ir pareiškė, jog mes turėsime veikti Radvi
liškio—Kėdainių rajone. Mūsų uždavinys buvo perdavi
nėti vokiečiams žinias apie karinius ešelonus, ėjusius
geležinkeliu tame rajone.
Leitenantas Furmanas patarė mums Raudonosios Ar
mijos užnugaryje užmegzti ryšius su ginkluotomis gau
jomis, tačiau tik tam, kad panaudotume jas, vykdydami
savo uždavinius, ir gautume iš jų maisto produktų. Už
tai turėjome pažadėti jiems ginklų, kurių vokiečiai prista
tysią mums lėktuvais. Su didelėmis banditų grupėmis
Furmanas mums nerekomendavo palaikyti ryšių, nes
tokios grupės yra karinių operacijų objektas, todėl taip
galima įkliūti. Organizuoti gaujas, vadovauti joms, vyk
dyti diversijas jis mums taip pat nepatarė, nes tam tiks
lui buvo siunčiamos kitos grupės. Mes turėjome tik siau
ras užduotis.
Aš nusileidau truputį toliau nuo brolių Lesių, kuriuos
vėjas nunešė į nedidelės giraitės pusę. Ten jie ir pasi
slėpė. Dar ore mus pastebėjo Kėdainių apskrities, Gu
džiūnų valsčiaus, Padruskalnio kaimo gyventojas Skinderis, vardo nežinau. Su savo kaimynu Budavičium jis
pribėgo prie manęs ir padėjo surasti giraitėje brolius
Lesius.
Netekę ryšių su vokiečiais, nutarėme persikelti į Ra
seinių apskritį ir bandyti ten užmegzti ryšius su jais ar
ba su Vokietijoje gyvenančiais lietuviais nacionalistais.
Apie tai turiu papasakoti smulkiau. Būdamas mokyk
loje, susipažinau su kurį laiką ten nakvojusiu inžinierium
statybininku Jurkūnu, kuris anksčiau dirbo Kaune „Liet
ūkyje“ ir priklausė LLA organizacijai. Ką veikė Jurkūnas
žvalgybos mokykloje, nežinau, bet tos mokyklos viršinin
kas zonderfiureris Zegelke mums sakė, kad jis mus inst
ruktuos ir duos ryšių adresus. Po kurio laiko Jurkūnas
pasikvietė pas save mane ir brolius Lesius, pasakė, jog
netrukus mes būsime išsiųsti į tarybinį užnugarį, ir liepė
užsirašyti šiuos ryšių adresus: 1) kapitonas Čeponis, gy
vena Slabados kaime netoli Raseinių, kuris savo ruožtu
turės padėti mums užmegzti ryšius su buvusiu Raseinių
apskrities viršininku Gužaičiu, kuriam vadovaujant, tu
rėsime ateityje dirbti; 2) leitenantas Metelis iš Girkalnio
valsčiaus, kuris taip pat gali padėti surasti Gužaitį.
Turiu padaryti pataisą. To leitenanto, su kuriuo tu
rėjau užmegzti ryšius, pavardė ne Metelis, o Jaskys. Jis
gyvena Raseinių apskrities Girkalnio valsčiaus Peldžiūnų
kaime. Nuvykę pas jį ir norėdami įrodyti, kad mus siuntė
Jurkūnas, turėjome pasakyti slaptažodį „vinkšna“. Jis
taip pat galėjo padėti mums užmegzti ryšius su Gužai
čiu. Be to, Jurkūnas mums nurodė tame pat kaime dar
du adresus, kuriuos smulkiau užsirašė broliai Lesiai. Aš
užsirašiau tik tų žmonių pavardes: Grinius ir Metelis.
Jokių kitų duomenų apie tuos žmones nepasižymėjau dėl
priežasčių, kurias nurodysiu vėliau. Nuvykę pas Grinių ir
Metelį, turėjome pasakyti tą patį slaptažodį „vinkšna“, o
pas Čeponį — „Vylius“.
Broliai Lesiai užsirašė ir daugiau adresų, o aš tuo
metu kalbėjausi su inžinieriumi Jurkūnu, kuris man pa
pasakojo, kad Švedijoje yra daktaro Vokietaičio vado
vaujama lietuvių nacionalistų grupė, kuri orientuojasi
į anglus, o vokiečių yra persekiojama. Būdamas Berlyne,
Jurkūnas susitikęs su daktaro Vokietaičio žmonėmis, ku
rie įgaliojo jį duoti įvairius pavedimus lietuviams, vo
kiečių naudojamiems savo tikslams. Todėl jis pasiūlė ir
man pasinaudoti radijo siųstuvu, kurį žvalgybos reika
lams gausiu iš vokiečių, ir užmegzti radijo ryšius su
daktaro Vokietaičio stotimi. Man sutikus, Jurkūnas įteikė
šifrą ir kitus radijo duomenis, kurie suėmimo metu iš
manęs buvo paimti.
Pirmasis ryšius su ta_ radijo stotimi turėjau užmegzti
aš. Apie jų tikslus Jurkūnas konkrečiai nieko nekalbėjo,
tik sakė, kad iš musų, tur būt, bus reikalaujama informa
cijos apie politinę padėtį Lietuvoje. Be to, jis minėjo,
kad, sutriuškinus vokiečius, Vokietaičio grupė, palaikyda
ma ryšius su mumis, gal būt, gates atsiųsti ginklų, mais
to produktų ir kitų daiktų. Jurkūnas mane įspėjo, kad
vokiečiai apie jo ryšius su Vokietaičio grupe neturi ži
noti.
Mes susitarėme, kad, gavęs radijo siųstuvą, šifruotu
laišku pranešiu jam jo duomenis. To Jurkūno pavedimo
nejvykdžiau, nes, atvykęs į Lietuvą, ilgai negalėjau gau
ti Paškevičiaus lietuvių-vokiečių kalbų žodyno, pagal
kurį buvo sudarytas šifras, o kai pagaliau tą knygą ra
dau, pamečiau lapelį, kuriame buvo užrašyti besikeičiantieji slapyvardžiai, kuriais turėjo būti pasirašytos radio
gramos.
Netekę ryšių su vokiečių radijo stotimi, nutarėme per
sikelti į tėviškę, į Jurbarką, dėl dviejų priežasčių: pirma,
ten gyvena mūsų giminės, ir antra, svarbiausia, norėjo
me susitikti su Gužaičiu.
Adomas Žilėnas 1945 m. vasario pabaigoje pasakojo,
kad viena moteris, kurios pavardę jis sakė, bet aš pamir
šau, sužinojusi, kad pas jį slapstosi parašiutininkai, pa
sakė, jog pas ją taip pat yra dū parašiutininkai: kapito
nas Narakas ir vienas jaunuolis, kurio pavardę jis irgi
minėjo, bet aš pamiršau. Žilėnas siūlė mums padėti susi
tikti su jais ir kalbėjo, kad jie taip pat turėjo radijo siųs
tuvą. Vėliau jis pasakojo, kad kapitonas Narakas susira
do darbą Panevėžyje, o tas jaunuolis stojo mokytis į sep
tintą ar aštuntą gimnazijos klasę Šeduvoje.
Be to, Budavičius pasakojo, kad Lietuvoje yra Plun
gė, su kuriuo kartu mokiausi gimnazijoje. Hitlerinės oku
pacijos metais Plungė buvo eigulys Panevėžio apskrityje.
ADSR f., r. 149, 1. 182— 194.
BAŽNYČIOS ŠULAI IR HITLERINE ŽVALGYBA
Iš E. B r i n к I i o * savarankiškų parodymų
1944 m., maždaug apie liepos pabaigą, vokiečiams be
sitraukiant is LTSR teritorijos, buvo įsakyta trauktis ir
beveik visų įstaigų tarnautojams. Aš tuo laiku dirbau
kaip statybos technikas, tad šis įsakymas palietė ir ma
ne. Gavęs visus reikalingus sienai pervažiuoti dokumentus, turėjau skubiai važiuoti, tačiau suabejojau, ir vietoj
i Vokietiją, nuvažiavau pas savo draugą Marmą Valen
tiną kuris gyveno Kauno apskrity, Vilkijos valsčiuj, Dū
dų kaime, ir ten abu, su minimu draugu, laukėme, kol
pereis karo banga. Tačiau vieną dieną netoli — gretima
me kaime — atsirado keli vermachto lietuviai karininkai
Viktoras Vilkutaitis, Vytautas Vilkutaitis, prof. Meškaus
kas ir Sandanavičius**, pas kuriuos buvo pakviestas irma«
no draugo tėvas Marma Domininkas, o vėliau nuėjau ir
as su jo antru sunumi, Marma Vaclovu, kur mums buvo
pasiūlyta vykti į Vokietiją, o iš dalies net ir pagrasinta,
len buvo papasakota tai, jog Vokietijoje yra tokia mokykla — netoli Karaliaučiaus, kurioje apmokomi radistai,
kurių tikslas yra išmokus veikti su Lietuvos TSR terito
rijoje veikusiais partizanais, perduodant žinias radijo pa
ž i b a apie jų veiklą ir panašiai — prieš sovietų valdžią.
Mes sutikome važiuoti trise: aš, Marma Valentinas ir
Marma Vaclovas, o prof. Meškauskas ir Sandanavičius
*auktb kol mes baigsime mokyklą-ir atvyksime į
y;.lk!J°s ,valsči4. ° Ле bus susijungę su partizanų daliniu.
Minėti karininkai tvirtino, kad mes mokyklą baisgsime
(t y. radistais) po 5—6 savaičių ir grįšime į dar neuž
imtą ^teritoriją ir lauksime karo perslenkant per mus
Išvažiavome. Viską radome kaip apsakyta. Mokykla
buvo netoli Karaliaučiaus (maždaug 15 km) miške, kuris
'.
* Brinklys Eduardas, Vitoldo s., gimęs 1922 m., statybos techni
c s - P/1»? 5,uemi,m? g ^ 110 Vilniaus aps, Dieveniškių vis., Sadiūnų k.
Meskauskas ir Sandanavičius — aukšti bažnyčios pareigūnai
Apie juos plačiau zr. pavardžių rodyklėje.
,
6
atsirėmė beveik ligi taip vadinamo Neuhofo [. . .]. Pasi
rodo, kad ir mokiniai griežtai turėjo konspiruoti savo
pavardes, tai atvykę gauname ir mes antras pavardes,
kaip pvz.: aš — Jono Daugirdaičio, mano draugas — Na
ro, kitas —i Urbono. Tarp kitų mokinių buvo dar su to
kiomis slapyvardėmis, kaip Gelažius, Sarkis, Žukauskas,
Kriukelis, Pajaujis ir kt., kurių galutinis skaičius siekė
maždaug ligi 32 (visi lietuviai). Tarp kitų buvo dar 7
8 latviai, 7—9 estai, kelios estaitės ir dvi lietuvaitės.
Vyriausias tos stovyklos viršininkas — vokiečių ma
joras, (kaip pavardė, neatsimenu), o iš lietuvių — pik.
Kraunaitis (tikra pavardė), Vilkutaitis Vytautas ir Vilkutaitis Viktoras, leitenantas Kybartas (atrodo, kad ir pas
tarojo buvo pavardė). Mokslas buvo įvairus, kaip pvz.,
daugiausia radijo pratimai teoriškai ir praktiškai jniške,
karininkų pratimai vadovauti, šaudymas, sportas, šokinė
jimai nuo bokšto, paruoša parašiutui, agentūrinė žvalgy
ba [. . .]. Tačiau mes pamatėme, kad visa tai eina grynai
ant vokiško kurpaliaus, ir nusiminimas buvo nemažas.
O ypač padidėjo tada, kada veik visa LTSR teritorija pa
sidarė kovos židinys, nes kiekvienas galvojo apie namiš
kius, kurie liko kovos sūkuryje. O kai frontas prisiartino
ir persimetė į Vokietijos teritoriją ir artėjo prie Kara
liaučiaus, kur buvome ir mes, tai iš tos mokyklos pra
dėjo dezertiruoti mokiniai. Kažkodėl ligi to laiko apie iš
važiavimą į LTSR vadai nekalbėjo, tačiau po šių įvykių
atėjo įsakymas kuo skubiausiai siųsti tik radistus į tos
teritorijos ribas. Pirmieji į Kauno apskritį iškeliavo trys:
vienas radistas ir du pagalbininkai. Ta grupė vadinosi
„Tauru“ (su Tauru ir Gelažium priešaky).
Jie nebuvo mesti su parašiuto pagalba, tačiau perėjo
per frontą. Po savaitės laiko buvo gauta telegrama, kad
jie laimingai pasiekė tikslą, o dar po kelių dienų gavo
Funkstelle * kitą telegramą, kad jie susiliejo su_ partiza
nų grupe. Buvo paminėta net vietovė (kurią galėčiau že
mėlapy ir nurodyti). Po kelių savaičių laiko buvo gauta
ir vėl telegrama, kurioje buvo prašoma pinigų, įvairių
daiktų, šiltų baltinių, konjako ir kt. Tuoj buvo papuošti
du kroviniai, maždaug po 200 kg' kiekvienas, ir išsiųsti
tą pačią dieną minimiesiems. Po to išskrido taip v ad in amas Šarkis ir Žukauskas, du broliai, į Kazlų Rūdą, kur
* Funkstelle (vok.) — radijo stotis.
turėjo susijungti su partizanų grupe, tačiau jie jokios
žinios nedavė. Reikia paminėti, kad vienas iš jų turėjo tik
17—18 metų. Toliau ėjo eilė ir mums: t. y. Naras su ra
dijo aparatu, kuris buvo numatoųios apylinkės ir vado
vas, nes turėjome būti numesti į Vilkijos apylinkes, t. y.
Karalgirį, aš — Daugirdaitis — ir jo brolis Marma Vac
lovas. Kartu su mumis skrido ir Krukelis su kitu pagal
bininku, kurie turėjo būti numesti Žemaitijoje, kažkur
apie Tauragę, o kitu lėktuvu Klevas su aparatu ir jo pa
galbininkas Kauno apylinkėje, kurių tikslas buvo veikti
savistoviai ir perduoti žinias.
Mūsų tikslas, kaip paminėjau, buvo susirišti su prof.
Meškausku ir Sandanavičium, iš kurių turėjome gauti
žinias.
Išskridome. Tiesa, dar prieš išskrendant gavome drau
gišką patarimą iš vieno seno lektoriaus — karininko, kad
turime neužmiršti ir savęs, o tarp kitko paminėjo, kad išskridę iš ROA * ir kt. stovyklų^ 80% radistų dingo be
žinios. Nors ir mes patys buvome nusivylę iš viso ta mo
kykla, o širdyje jutome kažkokį lyg ir baimės jausmą, nes
per visus 3,5 metų, o dar labiau būnant Vokietijoje, buvo
mums kalama propaganda, kad būk sovietų valdžia, už
ėmusi naujas sritis, nepalieka nė vieno gyvo ir t. t.,
ir' t. t.
Mes buvome tikrai keblioje moralinėj padėty [. . .].
Skrendame link LTSR — fronto, mūsų lėktuvą apšau
dė. Tikslas. Šokt! Vienas paskui kitą iššokome. Tačiau po
kojom matau mišką. Staiga pasijuntu medy. Ilgai vargs
tu, kol atsipalaiduoju nuo virvių, bet atsipalaidavęs nuo
aukšto smunku žemyn, i r ... pasijuntu ant žemės, tačiau
koja lyg ir sulaužyta.
Draugų miške nerandu. Šiaip taip paėjęs porą kilo
metrų nuo nutūpimo vietos, savo turimus ginklus, kaip
automatą, granatas, pistoletą, užkasu, kurie ir ligi šios
dienos ten, atrodo, guli, o pats, nuėjęs pas ūkininką, su
siorientuoju ir po kokių 2-jų valandų kelio nuklebetakiuoju ligi Marmos ūkio. Ten randu tik Marmą D. sėdint
slėptuvėj, tačiau po kelių valandų atvyko ir Marma Vac
lovas. Marma Valentas buvo panašiai sužeistas kaip
ir aš. Po 6—7 dienų pasveiksta koja, ir aš pasileidžiu
* ROA (rus. santrumpa) — Ruskaja osvoboditelnaja armija —
Rusų išlaisvinimo armija — hitlerininkų suorganizuoti kariniai da
liniai.
j Kauną, kur randu pažįstamą Žemaitį Alfonsą, kuris už
1000 rublių padaro man („spravkę“—-komandiruotę) doku
mentus, be to, oficialiai išimu savo asmens dokumentus,
kurie įrodo mano tapatybę, gaunu iš švietimo skyriaus
komandiruotę ir po kelių dienų, palaukęs Marmos Valen
to, ^išvažiuoju į Vilnių. Tarp kitko, ir Marma Valentas
pažadėjo už „spravkę“ atiduoti jam savo ginklą, kurį jis
norėjo ypatingai gauti. Atrodo, kad minimas pažįstamas
turėjo kažkokių ryšių su kažkokia pogrindine organizaci
ja, tačiau jis nuo mūsų tai slėpė.
E. Brinklys
1945.11.6
ADSR f., r. 149, 1. 260—267.
Iš V. M a r m o s * pareiškimo
[...] Sovietams artėjant prie Vilniaus, vokiečiai degi
no dokumentus savo įstaigose ir ruošėsi pasitraukti. Aš
ir^mano draugas Brinklys Eduardas buvome mano tė
viškėje, Vilkijos vis., Dūdų k. Ten atlikinėjome įvairius
planavimus, kaip pasitraukti Vokietijon. Vokiečiai tuo
metu buvo atidavę Vilnių, ir Raudonoji Armija artėjo
prie Kauno. Atsimenu, tuo metu gaudė' .vokiečiai savo
reikalams arklius. Aš vieną arklį pasibalnojęs, kuris, tarp
kitko, buvo mano senelio Belenausko, gyv. Veliuonos vis.,
Kauno aps., išjojau pas jį. Ten buvo pati rugiapiūtė, ir,
man lauke dirbant, atvyko su lengva mašina vienas kari
ninkas, mano brolis Vaclovas ir draugas Eduardas Brink
lys, liepė sėsti į mašiną ir važiuoti. Pakeliui papasakojo
reikalą, būtent, kad važiuojame į Vokietiją išmokti radi
jo ir veikti prieš sovietus. Buvo nutarta, kad mes moky
simės tris savaites, o po jų grįšime atgal Lietuvon. Vo
kiečiai garantavo, kad jie žengią atgal ir, sukoncentravę
ofenzyvą, smogs, ir vėl rusai bus už Dvinsko. Kapitonas
nuvežė mus į Kybartus, o iš Kybartų už Karaliaučiaus 15
km., į mokyklą. Mokykla buvo miške, gerai užmaskuo
tuose barakuose. Darbą — užsiėmimą — pradėdavo 7 vai.
Vakarų Europos laiku, iki 10 vai. — radijo priiminėjimo
pamokos, po to rikiuotės pratimai valandą ir ginklų pa
žinimo pamoka. Vėliau buvo pradedama programa popie
* Marma Valentinas, Domo s., gimęs 1921 m. Kauno aps., Vilki
jos vis., Dūdų k.
tinė, nuo 2 vai. po pietų, 2 valandos radijo ir valanda
arba daugiau žvalgybinio apmokymo. Po to laisva. Sek
madieniais taip pat užsiiminėdavome, tik popietė buvo
laisva. Mūsų mokyklos šefas buvų majoras, kurio pavar
dės nežinau, vokiečių tautybės, laisvai kalbąs rusiškai.
Jo adjutantas — lnt. Jakobas (pseudonimas) aukšto ūgio,
kokių 26—27 m. amžiaus. Majoras — virš 50-ties metų,
žilas, su hitleriškais ūsiukais, nevokiško veido [...].
Lietuviai dėstytojai ir karininkai: ^pulkininkas Krau
naitis (Mongirdo slapyvardis) lietuviškos grupės vadas,
kapitonas Zavackis (slapyvardis), aukštos figūroš, švie
sių plaukų, flegmatiško veido, tylios kalbos. Radijo spe
cialistas ir radijo mokytojas. Vyr. leitenantas Kybartas
(slapyvardis), vidutinio ūgio, raudono, truputį raupų ap
gadinto veido, prasigėrusio išraiška, plikai skusta galva.
Dėstė karinį apmokymą ir buvo vertėjas iš rusų kalbos.
Žmogus staigaus charakterio ir griežtų mostų. Lietuvoje
sakėsi valęs miškus nuo partizanų.
Majoras Šarūnas (nežinau, ar tai slapyvardis ar tikra
pavardė), tik buvo atvažiavęs, bet vėliau su pulk. Kraunaičiu išvažiavo į Vieną.
Leitenantas Pūkas: šviesių plaukų, pailgo veido, aukš
to ūgio, nešioja didelės dioptrijos akinius. Radiotechni
kas, specialistas iš profesijos. Kilimo, kaip pasakojo, iš
Kauno. Jis sudarė man kreivąją, ir su juo galėjau turėti
ryšį,.slaptą nuo vokiečių. Patarlę ir kitką turiu prie radijo
aparato.
Personalas, neskaitant vokiečių eilinių, kurie taip pat
retkarčiais dėstė, visas. Pirmas tris savaites dėstė tie
ponai tik įvairių virš nurodytų dalykų teoriją, o vėliau
pradėjo praktiką. Miško perspektyvoje buvo mokoma
praktiškai kasti „zemliankas“, kur, kokiose vietose ge
riausiai tai atlikti, praktiškas susipažinimas su žemėla
piais, kompasais, orientuotis kiekvienoje aplinkoje; ka
rinio parengimo dėstytojas dėstė praktiškai partizaninės
ir karinės veiklos atvejus, įvairias pasalas ir t. t.
Pusiausvyra mokslo bėgyje buvo labai nelygi, kadan
gi po 2, po 3 asmenis atvežinėjo kapitonas Vilkutaitis iš
Lietuvos, todėl susidarė daug grupių. Pirmieji 3 lietuviai,
pasimokę apie mėnesį tik partizaninio veikimo bei vado
vavimo taktikos, išvyko į Žemaitiją. Gavo sunkveži
mį ginklų ir išvažiavo į Kretingos ap.skritį, kuri tada
dar buvo neužimta Raudonosios Armijos. Kiek iš jų
pasakojimų atrodė, Žemaitijoje buvo būriai, kurie turėjo
apginklavimą, vadus; du iš minėtų vadų, rodos, tokių pa
vardžių: ltn. ar kpt. Sopaga ir Liatukas, generolo Liatuko
sūnūs. Be to, pasakojo dar ir pik. Kraunaitis, kad pik. Šo
va taip_ pat /priklausė kokiai vadovaujamai grupei. Kur
kokie būriai veikia, mane per daug neinteresavo todėl, kad
aš į man nepažįstamas sritis tūpti nesutikau, o kur jie tik
rumoje, maniau sužinosiąs, susirišdamas su draugais, ku
rie sakė turį savo, jų laukiančius dalinius. Pirmieji, viršminėtieji, vyrai turėjo pseudonimus: lnt. Bružas, vidutinio
ūgio, kresno sudėjimo, raudono apvalaus veido, šateno
garbanotų plaukų, flegmatiškos išvaizdos. Kilimo, mano
ma, žemaitis, nes tarmė žemaitiška. Baltrūnas — aukštes
nis nei vidutinio ūgio, šateno plaukų, į viršų sušukuotų,
apvalaus veido, pagadinta akimi, mėlyna. Studijavo Kau
ne mediciną. Kilmė ne žemaičių, bet į Žemaitiją kartu iš
važiavo.
Satraitis — vidutinio ūgio, kresno sudėjimo. Baltos
garbanotų plaukų spalvos, pailgo veido, mėlynų akių,
lėtos tarsenos. Baigęs žemės ūkio mokyklą. Kilimo žemai
tis, iš Kretingos (pavardė — pseudonimas).
Prieš juos buvo išleisti trys vyrai pereiti Suvalkijos
frontą. 2 paprasti partizanai ir 3-čias radistas. Jie visi
trys privažiavo frontą, o paskui, radę panemunėje tuščią
vietą, perėjo. Ketvirtą dieną po perėjimo susirišo, o kada
mes atskridome, tuo kartu jie gavo papildymą. Jie nuvy
ko j savo iš anksto numatytą dalinį.
Radistas Tauras (pseudonimas), 24 metų amžiaus
vyras, aukšto ūgio, veido jo neįsidėmėjau, nes jis mokėsi
kur tai kitur ir atvyko pasiimti aparato.
Jonaitis (pseudonimas). Virš 30 metų vyras, vidutinio
ūgio, aukšta apvalia kakta, garbanotais šviesiais, aukštyn
šukuotais plaukais. Veidas, atrodo, ovalo formos. Radijo
mokėsi, bet nesiejo, tai jį sutiko leisti tik į būrį.
Gelažius. 35 metų amžiaus, daugiau negu vidutinio
ūgio, juodų lygių, ant šono sušukuotų plaukų, ilgos no
sies, trikampės, maždaug daugiau pailgos veido formos.
Iš profesijos kalvis. Radijo taip pat neišmoko, ir visi trys
perėjo į vieną būrį.
Tai buvo pirmieji užfrontės darbininkai. Apginklavi
mas ir apranga .visų buvo ta pati, tik dabar jie gavo,
mums išskrendant, antklodžių, riebalų ir šiltų rūbų bei
baterijų. Vėliau buvo išvežtos toms pačioms funkcijoms
latvių ir estų grupės [...] .
Po jų buvo partija, kurioje įėjome Eduardas Brinklys>
Marma Vaclovas ir Marma Valentinas. Tai grupė, ties
kuria apsistosime. Pradžioje lapkričio mėnesio išvykome
iš mokyklos — Neuhofo — į aerodromą, iš kurio turėjome
siektis Lietuvos. Pasiekėme bažnytkaimį Grislineną, lauko
aerodromą. Ten mus teoriškai apmokė naudotis parašiutu.
Beje, mūsų apginklavimas kiekvienam buvo: po 6 gra
natas, po mašinpistolę su apvaliu disku, po pistoletą. Ap
ranga: kariški batai, korto kelnės, sportinės formos švar
kai, šviesūs demisezoniniai paltai, rusiškos kariškos žie
minės kepurės. Iš aerodromo išskridome 7 vai. Maskvos
laiku, skridome 2 lėktuvais 5 asmenys, kurių įskaitė bu
vome ir mes trys, ir antras lėktuvas, kuriame buvo liku
sieji 2 ir papildymas trims suvalkiečiams radistams. Pir
mieji 2 — prie jų sustosime. Savos grupės charakteristikos
nerašysiu, todėl, kad de facto ji yra, apsistosime ties li
kusiais 2-iem. Klevas (radistas). Aukšto ūgio, stambios
sudėties, blondinas, aukštyn sušukuotais plaukais, pus
apvalio veido, charakteringos šypsenos, 1-mo kurso stu
dentas medikas. Galvanauskas (radistas), žemo ūgio.
plačios sudėties, nejauno veido, gymio plataus, kampuoto.
Plaukai šviesūs, aukštyn sušukuoti. Abu ketino pasiekti
Kauno miestą ir ten dirbti. Išmesti — nežinom kur. Jų už-'
davinys kaip mūsų: dirbti savistoviai, nes jie nebuvo nu
matę sau būrio, kuriam galėtų priklausyti. Abu suvalkie
čiai. Klevas, rodos, Sakių apskrities, Galvanauskas — Vil
kaviškio.
Iš mūsų 5-kių 2 žemaičiai.
Kriukelis — pusaukščio ūgio (172 cm), pasikūprinusios
figūros, liesas, prakaulaus pailgo veido, didelės nenorma
liai ant viršaus akys ir stori akiniai. Plaukai šviesūs, ant
šono šukuoti, kakta aukšta, nosis lygi. Eidamas visuo
met galvą laiko priešakyje ir eina linguojančia kupranu
gario eisena. Radistas, radijo specialistas, technikas.
Su juo turiu visus duomenis susirišimui prie radijo apa
rato.
Arūnas — vidutinio ūgio, atletiškos figūros, šatenas,
pusapvalio veido, ant šono sušukuotais plaukais, skais
čiai ružavų skruostų ir auga juoda barzda. Tada jis ją
skuto, dabar, gal būt, augina. Tarmė gryna žemaitiška.
Abu jie nuvažiavo Žemaitijon, kur ketino prisijungti
prie savo būrių. Maždaug Telšių—Rietavo kryptimi, taip
bent iš atpasakojimo galima buvo spręsti.
Iššokome mes trys. Pirmas iššoko Vaclovas Marma,
antras — Brinklys Eduardas, ir trečias — aš. Pas mane
aparatas buvo ant krutinės dėl to, kad vokiečiai pareika
lavo: jei teks pamesti ką kitką, tai gelbėti aparatą, su
kuriuo galima rištis. Leisdamiesi, artėdami prie žemės,
pastebėjome, kad leidžiamės miškan. Pasikabinau ant me
džio. Šiaip taip nusileidau, iš medžio išlipdamas prisitrenkiau taip, kad parašiuto su kroviniu neužteko jėgų
nuimti. Orientuotis sunku. Miškas. Švystelėjau su elekt
ros lempute, kad duoti savo esamą vietą kitiems dviem
pažinti. Jie manęs nematė. Kompaso pagalba išėjau iš
miško, paėjau kokį 300 m lauku — pamiške, priėjau gy
ventoją. Pabaladojau langan, atsiliepė moteriškės. P a
klausiau, kur randuosi, gavęs atsakymą, kad šeimininko
nėra, su jų sutikimu įėjau vidun. Sužinojau, kad randuos
Lipikiškių kaime, keturi km nuo Vilkijos. Gavau paval
gyti, ir berniukas, 17-kos metų, sutiko eiti ieškoti daiktų,
kurie liko. Išvaikščiojom ir nieko neradom. Pramiegojau
klojime, o ant rytojaus po pietų tik radome draugo Brinklio Eduardo krovinio aparatą, po to mano visa kas buvo
paimta ir "brolio krovinys. Viską nunešėme j priešlėktu
vinę slėptuvę miške. Vakare nuėjau namo. Namuose ra
dau klojime pasislėpusius brolį ir draugą. Tą pačią naktį
nuėjome ir atnešėme radijo aparatą. Sekančią dieną kai
mynas Majauskas Jonas su savo seserėnu, 15-kamečiu'
berniuku, nuvažiavo ir atvežė likusius daiktus. Keletą
dienų— apie savaitę — mes su draugu buvome klojime
pas Majauską, po to persikėlėme į savo nuosavą klojimą.
Pasak mano motinos, mūsų namą sekė, taip kad išeiti
viešumon kitų kaimynų akivaizdoje nebuvo galima. P ra
slinkus dar kelioms dienoms, ryžomės rištis, sudariau te
legramą, visiškai trumpą, nes sąlygos ją paruošti buvo
sunkios. Pas seserį ar bendrai pas mūsų šeimą važinėjo
majoras ir kapitonas (raudonarmiečiai), ir mes galvojo
me iš jų kada nors žinių gauti, bet sesuo atsisakė bend
rai to dalyko tik todėl, kad ji nenorėjo žmogaus tiesumą
ir inteligenciją piktam išnaudoti. Ryšys nepavyko, ir teko
aparatą sukrauti. Tėvai reikalavo bet kokiu būdu panai
kinti bet kokius desantinius pėdsakus. Aparatą sutiko iš
vežti namo Kriaužienė — Belenauskaitė Filomena — pas
save, į Naujokų vnk., Veliuonos vis., Kauno -aps. Eduar
das Brinklys, motinos padedamas, jam žinomomis aplin
kybėmis išvažiavo Kaunan ir ten per pažįstamą, iš anks
tyvesnių, nuo vokiečių laikų, Žemaitį Alfonsą pagamino
man dokumentus, ir aš turėjau galimybę išeiti laisvėn.
Gruodžio 18-tą ar 19-tą naktį išėjau Kaunan. Nuo ilgoko
gulėjimo (beveik trys savaitės) susilpnėjo mano raume
nys, ir iki Kauno likus 18 km, išvirtau iš kojų. Užėjau
pas žmogų, kuris sutiko rasti man padvadą. Už padvadą
sumokėjau 1400 rb., nes tiek paprašė, o žmogui daviau
500 rb. ir pusbonkį lietuviško likerio. Beje, mums išskrendant davė po 25 000 rb. Atrodytų, kad pas mus turėtų
būti pinigų, tačiau už viską, ypač kaimynams (Majauskui
ir jo giminėms), mokant už pagalbą ir tylėjimą, pinigai
tirpo. Išeidamas turėjau prie savęs 10 000 rb., iš kurių
pirmą naktį 2 tūkstančius teko sumokėti. Pasiekiau Kau
ną,užėjau pas savo draugą Edv. Brinklį, iš kur, aprūpin
ti Žemaičio Alfonso komandiruotėmis, išvykome Vilniun.
Vilniuje pradėjome lankyti Narkomprosą * tarnybai gauti.
Paskyrimą gavome į Dieveniškio vis., Pagaujėnų k. Aš —
mokyklos vedėjas, Brinklys Eduardas — mokytojas [...] .
Pagal man nustatytą planą eina maždaug su kokio
mis grupėmis galiu susirišti. Čia išvardinsiu tik grupes,
o neišnagrinėtas grupes nagrinėsime toliau.
Du broliai suvalkiečiai, slapyvardės (Sarkis ir Žu
kauskas). Žukauskas — aukštas, brunetas, 20 metų jau
nuolis, veidas primena antropoido formą, tik švelnesnia
me fone. Radistas. S arkis— 18-metis, atrodąs dar vaikas,
kokių 163—165 cm ūgio, labai švelnių bruožų, galįs kiek
vienu atveju 15—-16 metų amžiaus suvaidinti. Išmesti Su
valkijoj. Uždavinys jų — papulti į savo dalinį, kuris, pa
sak jų, turėjo būti nuo taip vadinamųjų Palių (apie Kazlų
Rūdą) kokius 25 km, tik nežinia kuria kryptimi.
Kybartų grupė [...] Ryšį galėjau turėti tik su 3-mis.
Šarūnas (pseudonimas), tikras vardas — Vincas. Vi
siškai mažo ūgio, smulkaus kūno sudėjimo, paukštiška
veido išraiška, su tankiai besikalančia ruda barzda. Blon
dinas, plaukai skirti per vidurį, garbanojasi, smarkiai
plinka. Kalba ne pagal savo ūgį storu balsu. Judrių ju
desių. (Radistas.)
*
Švietimo liaudies komisariatas.
Kairys (pseudonimas), tikras vardas — Vincas. Aukš
to ūgio (mano ūgio). Stambesnio tik veido ir platesnės
veido išraiškos, panašus į mane. Kybartietis, radistas,
barzda auga.
Dobilas — aukšto ūgio, šateno plaukais, aukštyn šu
kuotais, visuomet atrodo užmiegotomis akimis, gražaus
švelnaus veido. Kalba užkimusiu balsu, pusaukščiu tonu,
tikras vardas — Vytautas.
Trys vyrukai, kurie turėjo uždavinį pasiekti už Ky
bartų, nežinau kokia kryptimi, savo partizanų būrį. Būrio
vadas karininkas (nežinau kokio laipsnio), pusaukščio
ūgio, tamsokas blondinas, į viršų šukuojamais plaukais,
33—35 metų amžiaus. Veidas pailgas, veido forma panaši
į mano iš nosies ir struktūros. Nešioja a la Hitler ūsiukus
(šviesius). Pseudonimo ir tikros pavardės nežinau.
Iš Kybartų atvažiavo prieš pat išvažiavimą kokie 5
žmonės, kurių ne visų slapyvardžius žinau. Galiu sumi
nėti tik Diegą, Magį, Kovą, ir tai tikrai nežinau, ar tai
jie tuos vardus ir prisiėmė sau visam laikui. Buvo keletas
iš Panevėžio aps., taip pat keletą dienų prieš mūsų išva
žiavimą atvykę, kurių tik vieno man teko pseudonimą su
žinoti, būtent, Kregždė. Buvo trys lietuvaitės, kilimo že
maitės, kurių pseudonimų nežinau, galima būtų, reikalui
esant, pagal vaizdą charakterizuoti.
Iš mūsų pirmų atvažiavusių buvo 3 broliai suvalkie
čiai: girininkas ir du ūkininkai.
Laižys. Beveik aukšto ūgio, juodų plaukų (garbano
tų), apvalios nosies ir veido. Eisena — ilgais linguojan
čiais žingsniais, kūnas palinkęs priekin, nenormalus ran
kų mosikavimas. Turi kokius 22 metus. Radistas.
Lapinskas — taip pat vienodo ūgio su pirmuoju, švie
sesnių plaukų, tipingas flegmatikas, turįs tą pačią bro
lio eiseną, plokštesnio veido ir aukštesnių antakių, kokių
32 metų amžiaus.
Tauckus — 35 metų amžiaus, mažų akių, tipingas iš
povyzos ūkininkas, ne radistas. Mano manymu, ši grupė
niekur negavo savo uždavinio, nes dar mums būnant bai
dėsi, jei reiks šokti su parašiutu.
Iš paskutinių žemaičių paminėtini:
S tuka— blondinas, aukšto ūgio, į viršų sušukuotais
plaukais, apvaloko veido, maža burna, lygia nosimi, su
auksiniu dančiu priešakyje, 22 metų amžiaus. Kretingiš
kis, atrodo iš jo pasakojimo. Dirbo geležinkelio stotyje
Kretingoje. Radistas.
Vaza — aukšto ūgio, stambus atletas, kokių 35 metų
amžiaus, brunetas, kampuotu plačiu veidu ir ilga nosimi.
Želia tanki barzda, skutasi. Radistas.
Surkus — apie 2 metrų ūgio jaunuolis, juodų plaukų,
maždaug keturkampio formos galva, charakteringa šyp
sena. Kalba storu balsu, apie 23 metų amžiaus. Charakte
ringai pagal ūgį trumpos rankos. Radistas.
Pajaujis. Sis atrodo, kad Lietuvos nepasieks, nes iš
vyko specialion dokumentų padirbinėtojų mokyklon. Gre
mėzdiško sudėjimo ir eisenos, aukšto ūgio, palinkęs, pa
gal ūgį nedidelė galva, keturkampės formos, trumpa ne
proporcinga, riesta nosis, šlakuotas veidas ir rankos,
blondinas, 25 metų amžiaus.
Stalius — aukšto ūgio, labai pailgo veido, brunetas,
mažų judrių akių, kumpos nosies, ilgos, su ūsiukais pa
čioj panosėje. Eina kariška eisena, staigiais judesiais, bet
galvą su visu sprandu laiko truputį palenktus, kokių 25—
26 metų amžiaus, kilimo žemaitis, mokėsi radistu.
Šalna — aukšto ūgio, stambaus sudėjimo, šviesiaplau
kis, aukštyn sušukuotais plaukais, didelės galvos, galvos
forma į trikampį panaši, nenormaliai ilga, didele per vi
durį su kaubreliu nosimi. Juokiasi moteriška šypsena,
balsą turi apyplonį. Mokėsi radistu. Kilimo žemaitis, 22
metų amžiaus.
Vaišvila — vidutinio ūgio, juodais plaukais, ant šono
šukuojamais, nėra jokių pažymėtinių žymių, tankiai au
gančia barzda, skutama, lėtakalbis, su prispaustu liežu
viu kalba ir kalbėdamas turi pastovią šypseną, mokėsi
radistu.
Viršminėtieji: Laižys, Lapinskas, Tauckus, Stuka, Sur
kus, Pajaujis, Stalius, Vaza, Vaišvila liko Vokietijoj. P ra
dedant Stuka ir baigiant Vaišvila, visi turėjo užsimojimą
pereiti ar perskristi į Žemaitiją, kur sakėsi turėsią burius.
Lektoriai, kurie mums dėstė, aiškino, kad partizanų
būriui radistas nėra išganymas. Tiesa, vokiečiai tikino,
kad būriai su radistais ir tam tikru žvalgybiniu tinklu
gaus paramą iš oro ginklais ir medžiaga, bet musų kari
ninkai lietuviai atvirai pripažino, kad, būrin atvykę, nepasigirkite, nes nieko jie patys neturi, o pažadas lieka
pažadu. Paskutiniai viršminėti galėjo būti išmesti visi
[...L
Bendrai apie visą likusį, ar tą patį, tik su smulkme
nomis, nesugebu aprašyti, ką reiks praplėsti arba, atsira
dus naujiems klausimams, visuomet, kiek tai yra man ži
noma de facto, pasižadu be jokių nutylėjimų pasakoti. Aš
suprantu savo klaidą, bet vis tiek pilnumoje nusikaltimo
įvykdyti likimas nelėmė, kas žino, ar tai ne mano ir visų
asmens naudai. Aš tikiuosi, kad mano atvirumas neliks
nepastebėtas, jis, manau, sušvelnins mano užpelnytą
bausmę.
V. Marma
1945.II.6, 10,30 vai.
Vilnius
ADSR f., r. 149, 1. 271—289.
LLA TELŠIŲ APSKRITYJE
Iš S. K a u p o * parodymų
1945 m. sausio 8 d.
Kai dirbau Telšių pradinės mokyklos mokytoju, buvau
pažįstamas su Telšių apskrities valdybos paruošų skyriaus
viršininku Budraičiu. 1943 metų balandžio ar gegužės
mėnesį Budraitis pasikvietė kartą mane pas save ir pa
sakė, kad, vokiečių kariuomenei traukiantis, reikia suda
ryti Lietuvoje stiprią karinę organizaciją kovai prieš
Raudonąją Armiją, kad galima būtų ginklų pagalba at
plėšti Lietuvą nuo Tarybų Sąjungos.
Budraitis — buržuazinės kariuomenės pulkininkas lei
tenantas, Tarybų valdžios sukūrimą 1940 metais Lietu
voje sutiko priešiškai, vokiečiams okupavus Lietuvą, tapo
aktyviu okupantų pagalbininku. Jis pažinojo mane kaip
antitarybinių pažiūrų žmogų, žinojo, kad aš buvau VRLK
organų suimtas [ ...] , todėl, kaip jau anksčiau sakiau,
tiesiog ir pasiūlė man dalyvauti tos nelegalios antitary
binės organizacijos veikloje.
1943
metais LLA Telšių apskrities organizacijai vado
vavo buržuazinės kariuomenės pulkininkas leitenantas
Budraitis, apie kurį jau anksčiau papasakojau. Jis buvo
maždaug 50 metų, vidutinio ūgio, šatenas. Nuo 1944 metų
pavasario jis gyvena nelegaliai. Nuo to laiko LLA orga
nizacijai Telšių apskrityje vadovauja iš Kauno atvykęs
J. Klevas. Jis nuo 1944 metų rugpiūčio mėnesio dažniau
siai būdavo Alsėdžių girininkijoje, kur buvo organizaci
jos apskrities štabas. Klevas gyvena nelegaliai. Paskuti
nį kartą jį mačiau 1944 metų spalio mėnesį Telšiuose,
Aušros gatvėje, Nr. 25, konspiraciniame bute pas Juozą
Mečį.
Mano buvo užverbuoti į organizaciją šie asmenys:
1)
Brencius, 30—33 metų, žemo ūgio, šatenas, vokie
čių okupacijos metais buvo Nevarėnų policijos viršinin* Kaupas Stasys, Kazio s. (jis ir Audronis Pranas, Jono s.),
gimęs 1902 m. Kėdainių aps., Krakių vis., Lenčių k.
kas, užverbuotas 1943 metų rudenį. Iš pradžių jį panau
dojau kaip ryšininką, o prieš ateinant Raudonajai Armi
jai LLA organizacijos vadovo Klevo nurodymu jis buvo
paskirtas Nevarėnų valsčiaus LLA ginkluoto būrio vadu.
2) Venckus, 33—35 metų, aukšto ūgio, blondinas,
Luokės miestelio gyventojas, turėjo savo ūkį, buvęs bur
žuazinės kariuomenės jaunesnysis leitenantas, užverbuo
tas 1944 metų liepos mėnesį ir paskirtas Luokės vals
čiaus LLA ginkluoto būrio vadu.
3) Mečius Petras 37—38 metų, vidutinio ūgio, blon
dinas, vokiečių okupacijos metais buvo Varnių policijos
viršininkas, užverbuotas 1943 metų rudenį, buvo ryšinin
kas, dabar gyvena nelegaliai.
4) Musteikis Mečys, 27—30 metų, vidutinio ūgio, ša
tenas, vokiečių okupacijos metais buvo buhalteris Telšių
smulkaus kredito banke, užverbuotas 1943 metų gruodžio
mėnesį, buvo ryšininkas, gyvena nelegaliai.
5) Jančaitis, 27—30 metų, vidutinio ūgio, šatenas, vo
kiečių okupacijos metais buvo Telšių valsčiaus viršaitis,
kilęs iš Alytaus, užverbuotas 1943 metų rudenį, buvo pro
pagandos skyriaus ryšininkas.
1945 m. sausio 13 d.
Organizacija lėšas gaudavo iš kelių šaltinių. Pirma,
pagal LLA įstatus kiekvienas organizacijos narys mokė
jo nario mokesčius — 10 markių per metus.
Antra, Telšių apskrityje buvo suorganizuota „Labda
rybės draugija“, kuriai vadovavo LLA narys Misevičius,
o sekretorius buvo Gailius. Ta draugija rinko iš gyven
tojų lėšas tariamai neturtingiems mokiniams, studentams
bei kitiems nepasiturintiems žmonėms, o iš tikrųjų visos
surenkamos lėšos atitekdavo LLA organizacijai.
Trečia, kaimuose gyvenantiems organizacijos nariams
buvo duoti nurodymai organizuoti valstiečių tarpe tokias
pat rinkliavas tariamai neturtingųjų naudai.
Ketvirta, pasiturintieji, turį stambius ūkius LLA na
riai, buvo raginami, be nario mokesčių, dar įnešti tam
tikrą sumą į organizacijos kasą.
Surinktos lėšos per ryšininkus buvo siunčiamos ap
skrities štabo skyrių viršininkams, būtent: man, trijų
valsčių (Plungės, Alsėdžių ir Telšių) ryšininkui Musteikįui, trijų valsčių (Tverų, Žarėnų ir Rietavo) ryšininkui
Gailiui, o Telšių mieste surinktos lėšos — Telšių ryšinin
kui Jančaičiui. Aš rinkau pinigus iš Nevarėnų, Luokės ir
Varnių valsčių. Visus surinktus pinigus įteikdavome LLA
apskrities organizacijos vadovui Budraičiui.
Visi surinkti nario mokesčiai į>uvo perduodami LLA
apygardos štabui „Sakalui“ *, o pinigai, surinkti kitais
mano nurodytais būdais, atitekdavo apskrities organiza
cijai, išskyrus 20—30 procentų, kurie taip pat buvo siun
čiami apygardos štabui.
LLA apygardos štabas „Sakalas“ buvo davęs nurody
mus, kad kiekvienas LLA narys, kur tik galėdamas,
stengtųsi įsigyti ginklą. Be to, turiu pasakyti, kad LLA
organizacija palaikė ryšius su vokiečiais, iš kurių gau
davo ginklų sudarytiems „Vanagų“ būriams apginkluoti.
1944
metų rugsėjo mėnesį, prieš keletą dienų iki Rau
donosios Armijos atėjimo į Telšius, LLA apskrities orga
nizacijos vadas Klevas užmezgė ryšius su Brevikių dva
re, už trijų—keturių kilometrų nuo Alsėdžių, buvusio vo
kiečių karinio dalinio vadovybe ir gavo iš jos 30 šautuvų
ir šovinių. Tie šautuvai buvo paskirstyti po tris kiekvie
nam „Vanagų“ būriui. Iš viso apskrityje buvo sudaryta
10 būrių.
1944
metų spalio 6 ar 7 dieną LLA organizacijos va
dovas Klevas atsilankė pas mane ir liko nakvoti. Tuomet
jis man sakė, kad to vokiečių karinio dalinio vadovybė,
iš kurios jis jau buvo gavęs 30 šautuvų, žadėjo dar duoti
ginklų ir šaudmenų, kad būtų galima aprūpinti visus „Va
nagų“ būrius. Ar Klevas gavo tuos ginklus, nežinau.
ADSR f., r. 126, 1. 33—3.9.
Iš J. V e n c l a u s k o * * parodymų
1945 m. balandžio 8 d.
[...] Aš esu vienas LLA — „Vanagų“ organizacijų —
vadovų Telšių apskrityje, Žarėnų valsčiuje.
1944
metų kovo mėnesį, būdamas Nevarėnų valsčiaus
viršaičio padėjėju, sutikau savo draugą Igną Sapkūną, su
kuriuo 1939—1940 metais kartu mokiausi karininkų mo«
* LLA Šiaulių aps. štabo pavadinimas.
** Venclauskas Jonas, Antano s., gimęs 1919 m. kovp 9 d. Toms
ko mieste, nuolatinė gyvenamoji vieta — Telšių aps., Plungės vis.,
Juodeikių II k.
kykloje. Iš jo sužinojau, kad Lietuvoje yra sudaryta po
grindinė karinė organizacija — Lietuvos laisvės armija,
arba LLA. Jis pasakė, kad toji organizacija vienija lie
tuvius nacionalistus ir pirmiausia kariškius, kurie, jeigu
iškiltų reikalas, privalo su ginklu rankose stoti prieš
Raudonąją Armiją ir kovoti už Lietuvos nepriklauso
mybę. Be to, Sapkūnas supažindino mane su LLA progra
ma ir pasiūlė stoti į ją; aš sutikau. Ypatingų formalumų,
stojant j LLA, nebuvo, išskyrus karinę priesaiką, kurią vė
liau daviau Sapkūnui. Užverbavęs mane, Sapkūnas d a
vė man „Kymanto“ slapyvardį. Jis įspėjo mane, kad LLA
organizacija veikia giliame pogrindyje, nelegaliai, todėl
apie ją negalima niekam pasakoti, o jeigu kam nors iš
organizacijos narių reikės susitikti su manim, į mane
kreipsis ne kaip į Venclauską, bet kaip į „Kymantą“.
Ignas Sapkūnas, 26—27 metų, iš profesijos mokytojas,
dirbo Nevarėnų pradžios mokykloje ir kartu verbavo nau
jus narius į pogrindinę karinę LLA organizaciją. Jis yra
baigęs karininkų mokyklą Kaune, dirbo ir gyveno Neva
rėnų miestelyje arba jo apylinkėse, dabar gyvena nelega
liai, tačiau kur, tiksliai nežinau ir negaliu pasakyti.
Sapkūnas pasiūlė man stoti savanoriu į generolo Ple
chavičiaus vietinę rinktinę ir verbuoti ten karininkus į po
grindinę karinę LLA organizaciją. Aš sutikau, įstojau į tą
rinktinę ir buvau paskirtas 309-ojo ypatingojo bataliono
vado adjutantu; tas batalionas tuo metu dalyvavo bau
džiamose operacijose prieš tarybinius partizanus. Bata
lione tarnavau apie du mėnesius, o paskui dezertyravau
ir grįžau į Nevarėnus pas Sapkūną..
Sapkūnui rekomendavus, nuvykau^ pas Telšių komen
dantą pulkininką Budraitį, kuris pasiūlė man imtis vado
vauti pogrindinei LLA — „Vanagų“ — organizacijai Tel
šių apskrityje,'Žarėnų valsčiuje. Jis pasakė, kad tame
valsčiuje reikalai esą blogi, nes iki šiol organizacijai va
dovavo girininkas Andriušiūnas, kariniu atžvilgiu nepri
tyręs žmogus, padaręs daug klaidų. Paminėjęs ^mano
bendrąjį ir karinį išsilavinimą, Budraitis priėjo išvadą,
kad aš gerai susitvarkysiu su darbu ir sugebėsiu įtraukti
naujų narių į organizaciją.
Aš sutikau su pulkininko Budraičio pasiulymu ir tuo
jau išvažiavau į Žarėnus, susipažinau ten su 'padėtimi,
priėmiau organizaciją, kurioje buvo 30 žmonių ir ėmiau
verbuoti naujus narius. Tuo būdu Žarėnų „Vanagų“ orga
nizacijai priklausiau nuo 1944 metų birželio iki 1945 me
tų balandžio mėnesio, t. y. iki mano suėmimo.
Vokiečiai žinojo apie tą organizaciją ir visokiais bū
dais padėjo ją kuo greičiau suformuoti [...] . Pavyzdžiui,
vokiečių 3-osios tankų armijos štabas davė Žarėnų „Va
nagų“ kuopai keturis kulkosvaidžius, trisdešimt šautuvų,
keletą dešimčių granatų, septyniasdešimt kilogramų tolo
ir šaudmenų. Be to, Telšių apskrities organizacijos vado
vybė susitarė su tos pat armijos žvalgybos skyriaus dar
buotojais dėl kai kurių LLA — „Vanagų“ organizacijos
narių pasiuntimo į vokiečių žvalgybos mokyklas. Antai
1944 metų rugpiučio mėnesį apskrities vadovo „Klevo“
(slapyvardis) įsakymu aš nusiunčiau į Rytų Prūsiją į minuotojų kursus du „Vanagų“ organizacijos narius — Juo
zą Šimkų ir Alfonsą Petrauską, kurie mokėsi ten dvi sa
vaites, o paskui grįžo. Juos abu suėmė VRLK Telšių sky
riaus darbuotojai. To paties „Klevo“ pasiųsti, iš Telšių
į mano kuopą kartą buvo atvažiavę du vokiečių karinin
kai — majoras Griunas ir leitenantas Hetleris, kurie ban
dė verbuoti „Vanagų“ organizacijos narius į radistų ir
žvalgybos mokyklą, tačiau nesėkmingai. Raudonosios Ar
mijos daliniams jau atėjus į Lietuvą, iš apygardos „Sa
turno“ * štabo gavau direktyvą, kad jeigu Žarėnų vals
čiuje būtų išmesti vokiečių parašiutininkai, tuojau reikia
užmegzti ryšius su jais, perduoti jiems reikalingas žinias
apie Raudonąją Armiją ir už tai gauti iš jų ginklų, šaud
menų ir sprogstamųjų medžiagų kovai prieš tarybų
valdžią. *
„Saturno“ štabo direktyvoje pasakyta, • kad, pasiro
džius kuriame* valsčiuje vokiečių parašiutininkams, -vieti
nės „Vanagų“ organizacijos tuojau užmezga ryšius su
jais, išaiškina jų tautybę ir, esant jų tarpe lietuvių,
įtraukia juos į LLA — „Vanagų“ eiles. Užmegzti su vo
kiečių parašiutininkais kontaktą ir vykdyti jų pavedimus
galima, tiktai leidus aukštesniajam LLA štabui, būtent
Šiaulių apygardos „Saturno“ štabui. Tuo būdu, spren
džiant iš tos direktyvos ir turint galvoje kai kurių mi
nėto štabo atstovų pareiškimus, Lietuvos laisvės armija
iki šiol palaiko ryšius su vokiečių žvalgybos organais,
teikdama jiems reikiamą informaciją apie padėtį Raudo
nosios Armijos užnugaryje.
* Naujas LLA Šiaulių aps. štabo pavadinimas.
Tardamiesi su vokiečių karine vadovybe, Lietuvos lais
vės armijos vadovai tikėjosi, kad tam tikromis paslaugo
mis vokiečiams ir aktyvia kova prieš tarybų valdžių jiems
pavyks atkurti buržuazinę Lietuvos valstybę. Tuo tarpu
įvykiai parodė tokį išskaičiavimą esant nepagrįstą, nes
Vokietija patiria vis naujus pralaimėjimus ir yra visiško
karinio bei politinio sutriuškinimo išvakarėse. Todėl or
ganizacijos vadovybėje pasirodė nuomonių, kad, galutinai
sutriuškinus Vokietiją, Europoje gali kilti karinis konf
liktas tarp Tarybų Sąjungos ir anglų bei amerikiečių ka
riuomenių, Pabaltijo šalys — Estija, Lietuva ir Latvija
gali būti izoliuotos nuo Tarybų Sąjungos ir jose atsta
tyta buvusi socialinė bei politinė santvarka.
Todėl apygardos „Saturno“ štabas viename savo do
kumente pažymėjo, kad, įsiveržus svetimos šalies, t. y.
anglų bei amerikiečių kariuomenei, „Vanagų“ _ organiza
cija turi teikti jai visokeriopą pagalbą ir ruoštis ginkluo
tam sukilimui prieš tarybų valdžią Lietuvoje.
1945 m. balandžio 21 d.
1945
metų kovo 21 dieną, man grįžtant iš Lieplaukės
miestelio su Stasiu Eidimtu, pastarasis^ pasakė, jog
Skirpsčių kaime slapstosi vokiečių parašiutininkai, su ku
riais aš turėsiu užmegzti ryšius. Aš sutikau ir nuėjau su
juo į tą kaimą, kur radome keturis žmones— Alfonsą,
Algį, Šarūną ir Henriką. Trys iš jų buvo vokiečių para
šiutininkai, perkelti prieš tai lėktuvu iš Vokietijos į Lie
tuvą. Jie buvo pasivadinę „Žemaičių legiono“ štabu. Ten
buvau nuo 1945 metų kovo 21 iki 30 dienos, gyvenau
kartu su minėtais asmenimis slėptuvėje, įrengtoje po
grindimis pas Každailį, jam padedant. Ten sužinojau,
kad štabui vadovauja Alfonsas (vardas netikras), o Al
gis, Šarūnas ir Henrikas yra jo padėjėjai; kartu su jais
keturis mėnesius jis mokėsi vokiečių žvalgybos ^mokyk
loje Rytų Prūsijoje ir 1944 metų rudenį buvo išmestas
parašiutu iš lėktuvo į Lietuvos TSR, netoli Alsėdžių mies
telio. Jie turi radijo siųstuvą, kuriuo ^reguliariai palaiko
ryšius su vokiečių žvalgyba. Pavyzdžiui, Alfonsas man
girdint prašė per radiją vokiečių pristatyti jam ginklų,
šaudmenų, aprangos ir žmogų su technika netikriems do
kumentams gaminti. Vokiečiai sutiko Įr liepė pranešti lai
ką ir orą, kada galima bus išsiųsti lėktūvą. Netrukus
oras buvo geras, ir, galutinai susitarus per radiją, vokie
čiai netoli Skirpsčių kaimo išmetė iš lėktuvo parašiutinin
ką su technika ir keturis balionus su ginklais, šaudmeni
mis, apranga ir jv a iria is blankais dokumentams klastoti.
Iš to krovinio „žemaičių legiono“ vadovas Alfonsas pasi
ėmė batus ir rankinį laikrodį, o man davė kelnes, megz
tuką ir marškinius, kuriais dabar esu apsirengęs. Lėk
tuvą sutiko ir krovinį priėmė Alfonsas, Algis, Šarūnas,
Henrikas, Každailis, aš ir dar dešimt ginkluotų vyrų,
kurių pavardžių nežinau.
„Žemaičių legiono“ štabas, mano nuomone, yra žval
gybos punktas, kur renkamos įvairios šnipinėjimo žinios
ir perduodamos radijo siųstuvu vokiečiams. To štabo va
dovybė turi įtakos „Vanagų“ organizacijai Šiaulių, Ma
žeikių ir Telšių apskrityse ir palaiko ryšius su LLA apy
gardos „Saturno“ štabu. Pats Alfonsas yra aktyvus LLA
narys, buvo gerai pažįstamas su centro vadovu „Seniu“
(slapyvardis), todėl vokiečių žvalgybai jį čia atsiuntus,
tuojau užmezgė ryšius su vietinėmis „Vanagų“ organi
zacijomis. Jis pats paruošė ir perdavė „Saturno“ štabui
keletą instrukcijų „Vanagų“ organizacijos nariams, ku
riose, be kita ko, buvo kalbama apie žvalgybos ir kontr
žvalgybos darbą vietose, apie slėptuvių ruošimą ir LLA
apygardos administracinio bei ūkinio skyriaus užda
vinius.
Aš turiu prisipažinti ir papasakoti apie sunkiausius
nusikaltimus, padarytus mano paties ir man pavaldžių
asmenų, su kuriais kartu dirbau pogrindyje antitarybi
nėje LLA — „Vanagų“ organizacijoje. Mes nužudėme še
šis nieku nekaltus tarybinius piliečius: keturis vietinius
gyventojus ir du Raudonosios Armijos kariškius.
Nužudyti buvo šie asmenys:
1. Babachinas, vardo nežinau, gyveno netoli Lauksodės miestelio, buvo apylinkės tarybos pirmininkas, tary
binis aktyvistas, todėl aš ir įsakiau būrio vadui Tomkevičiui nužudyti jį. Jis buvo nušautas iš automato 1945
metų vasario mėnesį netoli Lauksodės.
2. Valstietis, pavardės nežinau, gyveno Žarėnų vals
čiuje Šašaičių kaime, vokiečių okupacijos metu tarnavo
policijoje, pastaruoju metu aktyviai dalyvavo tarybų val
džios organų darbe. Jį nušoviau iš pistoleto „FN“ aš
pats žiemą, mėnesio neprisimenu, Šašaičių kaime.
3. Žalimas, vardo nežinau, gyveno Žarėnų valsčiuje,
Vilkų kaime, buvo aktyvistas, todėl aš liepiau jį nužu
dyti. Jį nušovė iš automato 1945 metų vasario mėnesį
Zigmas Tomkevičius miške prie bunkerio.
4. Žalimo žmona, vardo nežinau, gyveno tame pačia
me Vilkų kaime, padėjo savo vyrui dirbti tarybinį darbą.
Mano nurodymu ją kartu su vyru prie bunkerio nužudė
Tomkevičius.
5. Raudonarmietis, pavardės ir dalinio numerio neži
nau; jį nužudė Tomkevičius miške prie bunkerio 1945 me
tų vasario mėnesį, bandant suimti mus. Lavoną palikome
ten pat, o automatą paėmėme.
6. Raudonarmietis, pavardės ir dalinio numerio neži
nau, nušautas mano nurodymu. Jį nužudė 1945 metų va
sario mėnesį prie bunkerio „Vanagų“ organizacijos narys
Bielinis. Lavonas buvo paliktas ten pat.
1945 m. liepos 12 d.
Mano kuopa turėjo 55—60 šautuvų, 3 automatus, 6
kulkosvaidžius, iš jų du sunkiuosius, 50—60 granatų, 60
kilogramų tolo, keletą metrų Bikfordo šniūro, vieną rake
tinį pistoletą su raketomis. Vokiečių okupacijos meto są
lygos leido laikyti savo kuopos būrius karinėje pareng
tyje. Būriai buvo šiose vietose: „Šernas“ — Žarėnų vals
čiuje, Pronckų kaime, „Šermukšnis“ — Feliksavos kaime,
„Aleksandravičius“ — Smilgių kaime ir „Pušinis“ ■
— Saušilio ir Antanavo kaimuose.
Raudonajai Armijai atėjus į Lietuvą, iš „Saturno“
štabo buvo gautas nurodymas visiems „Vanagų“ būriams
pereiti į nelegalią padėtį, nes, kaip buvo pranešta, dau
gelyje Raudonosios Armijos išvaduojamųjų gyvenamųjų
vietovių sustoja kariniai daliniai, kurie gali pradėti kovą
prieš mus.
Ryšium su.tuo aš įsakiau organizacijos nariams, kad
jie pereitų į nelegalią padėtį ir slapstytųsi nedidelėmis
grupėmis (po tris žmones) įrengtose slėptuvėse, kad va
dai turi palaikyti ryšius su jais. Mano įsakymas buvo
įvykdytas. Tuo būdu nuo 1944 metų spalio menesio visi
kuopos nariai gyveno nelegaliai, slapstėsi miške arba kai
muose įrengtose slėptuvėse. *•
Apie teroro aktus prieš tarybų valdžios atstovus jau
anksčiau daviau parodymus ir sakiau, kad aš pats ir ma
no pavaldiniai nužudė šešis tarybinius piliečius: keturis
tarybų valdžiai lojalius vietinius «gyventojus ir du Rau
donosios Armijos kariškius. Be to, buvo nužudyti šie as
menys, kurių dar neminėjau:
1. VRLK organų karys, pavardės ir dalinio numerio
nežinau; jį nužudė 1944 metų žiemą mano būrio va
das Tomkevičius miške netoli Žarėnų valsčiaus,' Pronc
kų kaimo, kai jis norėjo patikrinti pastarojo doku
mentus.
2. Žarėnų valsčiaus milicijos viršininkas, pavardės
taip pat nežinau; jį nužudė vienas „Vanagų“ organizaci
jos narys, kurio pavardės neprisimenu, kai jį norėjo su
imti, netoli Žarėnų valsčiaus, Medingėnų kaimo. Milicijos
viršininkas tuomet buvo sunkiai sužeistas, ir koks buvo
jo tolimesnis likimas, nežinau.
1944 metų spalio mėnesį VRLK organai suėmė mano
kuopos narius Alfonsą Petrauską ir Gudeliauską, vardo
nežinau.
Naktį miške, netoli Žarėnų miestelio, sukviečiau savo
„Vanagų“ kuopos narius, maždaug 25 žmones, norėda
mas užpulti Žarėnų valsčiaus miliciją ir išlaisvinti suim
tuosius. Tačiau, sužinojęs iš būrio vado Tomkevičiaus,
kad miestelyje yra daug rusų kareivių ir keturi tankai,
atsisakiau to plano.
Daugiau „Vanagų“ organizacijos narių įvykdytų te
roro prieš tarybinius piliečius faktų nežinau.
Dar prieš ateinant Raudonajai Armijai į Lietuvą, ma
no kuopa kovojo prieš tarybinius partizanus, veikusius
Medingėnų apylinkėse.
Apie 1944 metų rugpiūčio mėnesį iš „Voveries“ štabo
gavau įsakymą išvalyti savo valsčių nuo komunistinio
elemento. Pats mažai žinodamas apie komunistus ir kitus
asmenis, palankius tarybų valdžiai, pasitariau su savo
būrių vadais kaip ir kur įvykdyti tokią operaciją.
Vokiečių okupacijos metu aktyviausiai veikė visoje
Telšių apskrityje Medingėnų apylinkės komunistai. Nar
vydo vadovaujamas (1944 metais, atėjus Raudonajai Ar
mijai, jis buvo paskirtas Žarėnų valsčiaus vykdomojo ko
miteto pirmininku) čia veikė tarybinių partizanų būrys,
kuriame buvo apie 50 žmonių.
Kai mes paklausėme Medingėnų policijos apie to bū
rio veiklą, mums buvo nurodyti keli valstiečiai, palaikan
tieji ryšius su tarybiniais partizanais. Paspartinti kovą
su tarybiniais partizanais paskatino dviejų „Vanagų“
organizacijos narių, žuvusių nuo sulaikyto tarybinio par
tizano rankos, mirtis ir fronto artėjimas. >
Todėl 1944 metų rugpiūčio viduryje ar pabaigoje įsa
kiau visiems kuopos nariams 22 valandą susirinkti Me
dingėnų mokykloje. Paskirtu laiku susirinko visi būriai,
apie 60 žmonių. Gavęs iš policijos naujausių informacijų
apie tarybinių partizanų judėjimą, aš padalinau savo kuo
pą į šešias grupes ir daviau joms tokį uždavinį: apsupti
kiekvienai grupei po vieną ūkį ir padaryti kratą (gaudy
nes), ieškant besislapstančių tarybinių partizanų. Tos
operacijos ir susišaudymo metu žuvo šie tarybiniai par
tizanai: Riškus, Zubkus ir dar vienas, kurio pavardės
neprisimenu. Be to, trys buvo sulaikyti. „Aleksandravi
čiaus“ būrio vadui įsakiau pristatyti tuos tarybinius parti
zanus į Smilgių kaimą, kur jie turėjo būti ištardyti ir po
to nusiųsti į „Voveries“ štabą“.
Tačiau sargybiniai, kuriems vadovavo Aleksandras Ei
dimtas, buvo girti, ir iš tų trijų žmonių pakeliui du pa
bėgo, o vienas buvo nužudytas. Nužudyto tarybinio par
tizano pavardė, kiek prisimenu, buvo Baubkus.
1945 m. liepos 18 d.
Ryšiai su policija buvo užmegzti 1944 metų liepos
mėnesį, kai vokiečių kariuomenė, puolant Raudonajai Ar
mijai, vis traukėsi ir frontas artėjo prie Telšių apskrities.
Vokiečiai ėmėsi priemonių sudaryti gynybos linijai ir
įsakė savo valdžios organams prievarta mobilizuoti gy
ventojus kasti apkasų. į mane, kaip į „Vanagų“ kuopos
vadovą, kreipėsi valsčiaus viršaitis Valentinas Rekašius
ir policijos vadovybė, prašydama, kad savo kuopos jėgo
mis padėčiau jiems prievarta, grasinant ginklu, surinkti
apkasų kasti visus rusus, vokiečių išvežtus iš Tarybų Są
jungos rajonų (Leningrado ir kitų sričių). Aš sutikau,
gavęs prieš tai per savo pasiųstą ryšininką iš LLA Telšių
„Voveries“ štabo sankciją, kad galiu padėti vokiečių ka
riniams daliniams.
Tą darbą pavedžiau savo pavaduotojui Pranui Mickui,
kuris su 40 mūsų žmonių ir policija surinko iš visų Za-
rėnų valsčiaus kaimų apie 80—90 gyventojų rusų. Visus
juos policija prievarta'išvarė į Telšius kasti apkasų vo
kiečių kariuomenei.
1944 metų rugpiūčio mėnesį, ^per LLA Telšių „Vove
ries“ štabą gavęs iš LLA Šiaulių apygardos štabo, nuo
pulkininko ar pulkininko leitenanto Žulio raštišką įsaky
mą, pasirašytą „Guginio“ (slapyvardis), likviduoti ko
munistinį elementą, įsakiau dviem būrių — „Šerno“ ir
„Šermukšnio“ — vadovams nuvykti į vieną vienkiemį, ku
rio pavadinimo dabar neprisimenu, ir suimti Jančausko
šeimą (vyrą ir žmoną) ir Monkų, ar Monkevičių (gerai
neprisimenu), įtariamus esant lojaliais tarybų valdžiai ir
palaikant ryšius su partizanais. Tačiau jie nebuvo sulai
kyti, nes Jančausko šeima labai prašė nesuimti ir priža
dėjo neteikti jokios pagalbos tarybų valdžiai, o Monkaus
nebuvo namie.
Tai buvo daroma taip pat policijos nurodymu.
ADSR f., r. 84, 1. 75—103.
Iš S. V i g e 1 i o * parodymų
1949 m. liepos 5 d.
Hitlerininkams okupavus Lietuvos TSR, mokiausi P a
nevėžio gimnazijoje iki 1942 m. Kad išvengčiau mobili
zacijos į vokiečių armiją, 1942 m. vasarą įstojau į Kauno
dvasininkų seminariją, kurioje mokiausi penkis mėnesius.
1943 m. pradžioje dėl ligos grįžau iš seminarijos pas savo
tėvus į Stetiškių kaimą Panevėžio valsčiuje.^
Apie 1944 metų liepos mėnesį, kada vokiečiai buvo ve
jami iš Lietuvos TSR, aš kartu su savo kaimo gyvento
jais Drąsučiu, Kaušyla, Balčiumi ir kitais pabėgau į va
karines Lietuvos apskritis.
1944 metų liepos mėnesį Lepšių kaimo, Panevėžio
valsčiaus, gyventojas Juozėnas Vladas, maždaug 1916—
1917 metų gimimo, iki tol tarnavęs vokiečių kariuome
nėje, ir Taruška Jonas, Stetiškių kaimo, Panevėžio vals
čiaus, gyventojas, prie vokiečių tarnavęs Panevėžio kalė
jime, surinkę Stetiškių kaimo gyventojus jaunuolius Drąsutį Mykolą, Balčių Stasį, mano brolį Vigelį Vytautą ir
* Vigelis Stepas, Kosto s., gimęs 1922 m. Subačiaus miestelyje.
mane, pasiūlė mums bėgti j vakarines Lietuvos apskritis,
gąsdindami, kad Raudonoji Armija žiauriai persekiojanti
civilius gyventojus. Antitarybinės agitacijos paveikti, mes
su Juozėno ir Taruškos pasiūlymu sutikome, ir tą patį
vakarą, septynių žmonių grupė su Juozėnu ir Taruška
priešakyje išvykome Naujamiesčio kryptimi. Sekančios
dienos rytą apiplėšėme Naujamiesčio parduotuvę. Taruš
ka rado pastotę, kuria išvykome į Šeduvą. Čia mes pri
sijungėme prie Plechavičiaus rinktinės kuopos, su kuria
apie mėnesį bastėmės po miestelius ir kaimus, maitinda
miesi vietinių gyventojų sąskaita.
Maždaug 1944 metų rugpiūčio pabaigoje atvykome į
Platelių mišką. Čia patyriau, kad Platelių miške formuo
jama LLA, j kurią ir aš įstojau. Ta vyrų dalis, kuri ta r
navo Plechavičiaus rinktinėje, turėjo ginklų ir užsiėmė
kariniais pratimais. Kai kurie jų ruošė pašarą arkliams
ir maisto produktus LLA dalyviams. Dauguma žmonių
miške tinginiavo, nes tvirtos vadovybės nebuvo.
LLA dalyviai kalbėjo, kad esantiems Platelių miške
teks pereiti frontą ir su ginklais kovoti prieš tarybų val
džią, iki bus atkurta buržuazinė santvarka Lietuvoje. Tuo
tarpu kiti LLA dalyviai buvo tos nuomonės, kad prieš
tarybų valdžią reikia kovoti kartu su vokiečių kariuome
ne, ir pagaliau buvo nuomonių, jog reikia trauktis į Vo
kietiją. Tačiau nieko aiškaus tuo klausimu niekas neži
nojo.
Platelių miške buvau apie 20 dienų, o paskui mane
įjungė į grupę, kurioje buvo apie 30 žmonių ir kurie tu
rėjo pereiti frontą ir kovoti prieš tarybų valdžią Lietuvo
je. Mūsų grupei vadovavo buržuazinės kariuomenės lei
tenantas „Gegužis“. Jo grupės, paruoštos permetimui per
frontą, žmonių pavardžių nežinau, nes jie buvo man ne
pažįstami. Iš jų prisimenu tik šešis, kuriuos jau minėjau
ir kuriems vadovavo Juozėnas ir Taruška.
Frontą pereiti mūsų grupė turėjo Šiaulių apskrities
teritorijoje, bet tikslios vietos nurodyti negaliu, nes vie
tovė man buvo visai svetima. Iš Platelių miško „Gegu
žio“ grupė išvyko trimis pastotėmis, civiliniais rūbais ap
sirengusi. Pastotės gabeno mūsų šautuvus. Pereiti frontą
buvo manoma taip: privažiuoti kuo arčiau fronto, pasukti
į mišką ir laukti ten, kol praeis kariuomenės daliniai. Bet
sumanymas nepasisekė. Mišką, kuriame sustojome, bom
bardavo lėktuvai ir apšaudė artilerija, todėl gelbėdamiesi
turėjome pasitraukti. Taip ir nepasisekė pereiti fronto,
ir mūsų visa grupė sugrįžo į Telšius.
Būdamas Telšiuose, nieko neveikiau, nes visi LLA da
lyviai galėjo elgtis kaip tinkami.. Per tą laiką daug jų
susirado sau ginklų. Aš gavau šautuvą iš vieno LLA da
lyvio, išvykusio pas tėvus (jo pavardės neprisimenu).
Paskui mus apgyvendino viename name (gatvės ir nu
merio nežinau), kurio kambariuose atskirai įsikūrė pa
žįstami bei kilusieji iš vieno valsčiaus, apskrities.
Aš apsigyvenau kambaryje su savo broliu Vigeliu Vy
tautu, Taruška Jonu, Juozėnu Vladu, Drąsučiu Mykolu,
Balčiu Juozu, Kaušyla Juozu, Alekna Pranu ir kitais, ku
rių pavardžių neprisimenu. Atvykęs pas mus „Gegužis“
pareiškė, kad jis esąs mūsų viršininkas.
„Gegužis“ — buržuazinės kariuomenės karininkas, iki
karo dirbo kūno kultūros dėstytoju Panevėžio amatų mo
kykloje. „Gegužis“, besikalbėdamas su mumis, paaiškino,
kad su vokiečiais esą susitarta, jog mus visus lėktuvais
permes per frontą, bet prieš tai turime dvi savaites pasi
mokyti radistų specialybės.
Visi ten buvusieji sutiko mokytis radistais. „Gegužis“
sudarė sąrašą, kuriame buvo surašyti mūsų slapyvardžiai.
Aš pasirinkau „Ramunio“ slapyvardį, mano brolis „Dai
niaus“, Kaušyla — „Beržinio“, kitų slapyvardžių neprisi
menu. Be mano paminėto „Gegužio“, į vokiečių žvalgy
bos mokyklas verbavo ir šie asmenys: 1) Klevečka — jo
vardo ir tėvo vardo nežinau, apie 1912—1913 metų gimi
mo, buržuazinės kariuomenės leitenantas, hitlerinės oku
pacijos metais buvo Panevėžio gimnazijos kūno kultūros
dėstytojas; 2) „Dainutis“ — pavardės nežinau, apie
1916—1917 metų gimimo, buržuazinės kariuomenės kari
ninkas.
Vokiečių žvalgybos mokykla, kuri ruošė radistus-šnipus, buvo Klenuvkos gyvenvietėje (Lenkijoje). Žvalgybos
mokykla buvo dviejų aukštų namuose, kurie priklausė
stambiam žemvaldžiui. Mokykla turėjo pirmame aukšte
keturis kambarius, kuriuose vyko ir užsiėmimai. Telšiuose
mums pranešė, kad mokysimės dvi savaites, tačiau, kai
nuvykome į mokyklą, pasirodė, jog ji dar neparuošta už
siėmimams, ir mes apie mėnesį gyvenome Konico mieste
ir nieko neveikėme. Paskui mus nuvežė į Klenuvką, kurioje mokėmės apie du mėnesius po 10 valandų
kiekvieną dieną.
Klenuvkos žvalgybos mokykla ruošė šnipus radistus.
Todėl mus temokė Morzės abėcėlės, šifro ir perduoti bei
priimti radijo korespondencijas. Radijo mokykloje buvo
30 klausytojų.
Klenuvkos žvalgybos mokykloje viršininkas buvo vo
kietis Hetleris, apie 40 metų, turėjo leitenanto laipsnį,
vidutinio ūgio, nutukęs, tamsiaplaukis. Jis vadovavo žval
gybos mokyklai ir Troigenhofe, apie 40 kilometrų nuo
Klenuvkos. Nuolat gyveno Hetleris Troigenhofe, jis vado
vavo, ir siunčiant diversantus, šnipus radistus į Raudo
nosios Armijos užnugarį. Iš mokyklos kursantų patyriau,'
kad Hetleris iki karo buvo tarnavęs Tarybinėje Armijoje
ir gyvenęs TSR Sąjungoje. Pirmomis karo dienomis pasi
davęs vokiečių nelaisvėn. Kitų duomenų apie jį nežinau
[■•■b
. v
.
Visi šnipai radistai, kurie baigė Klenuvkos žvalgybos
mokyklą, savarankiškai nebuvo siunčiami per frontą.
Šnipus radistus po du priskirdavo prie diversinių žvalgy
bos grupių, sudarytų iš šnipų diversantų, baigusių Troigenhofo žvalgybos mokyklą. Kiekvienai grupei vadovavo
buržuazinės kariuomenės karininkas.
ADSR f., r. 149, 1. 41—49.
LLA KRETINGOJE
Iš A. S t a l m o k o * parodymų
1945 m. gegužės 7 d.
1944
metų rugpiūčio pirmosiomis dienomis mano drau*
gas Paregys pasakė man, kad eilė labiau išsilavinusių
LLA narių numatoma siųsti mokytis į vokiečių žvalgybos
mokyklą. Jis man paaiškino, kad LLA vadovybė jau susi
tarė su vokiečių valdžios organais dėl LLA kadrų ruo
šimo toje mokykloje. Paregys tiesiog paklausė mane, ar
aš noriu važiuoti ten mokytis. Aš jam atsakiau, kad, ži
noma, noriu ir važiuosiu, tačiau su ta sąlyga, jeigu ir jis,
mano draugas Paregys, važiuos. Tai buvo, kiek dabar
prisimenu, 1944 metų rugpiūčio 6 dieną. Be to, Paregys
pasakė, kad mes turime tuojau nuvykti pas kažkokį kapi
toną Sopagą, kuris tvarkė šį reikalą. Vakare nuėjome pas
Sopagą. Jis labai maloniai mus priėmė, atrodė,^ kad su
Paregiu jie yra geri pažįstami; ir apie mane jis žinojo iš
Paregio pasakojimų [...] . Tada Sopaga pasakė, jog lau
kia rytoj, t. y. rugpiūčio 7 dieną, atvykstantį iš mokyklos
lietuvio pulkininko ir majoro, kurie atvažiavę paimsią
mus į mokyklą. Jis pasiūlė mums — man ir P aregiui—
pasiruošti išvažiuoti į mokyklą ir^ atvykti pas jį,_ Sopagą,
1944 metų rugpiūčio 7 dieną. Tačiau tą dieną minėti sve
čiai neatvažiavo, jie atvažiavo tik rugpiūčio 8 dieną. No
rinčių vykti į mokyklą susirinko iš viso 13 LLA narių.
Mūsų paimti iš Karaliaučiaus atvyko vokiečių kariuome
nės rotmistras lietuvis Griunas, buržuazinės kariuomenės
pulkininkas „Mongirdas“ ** ir buržuazinės kariuomenės
majoras Šarūnas. Abu jie buvo civiliai apsirengę. Jiedu
atvažiavo iš Karaliaučiaus dviem^mašinomis; lengvoji
buvo skirta karininkams, o sunkvežimis — mums.
Anksčiau rotmistras Griunas yra_ kalbėjęs, kad mes
visi, 13 žmonių, išvažiuosime į vokiečių mokyklą netoli
* Stalmokas Aptanas, Antano s., gimęs 1920 m. Kretingos aps.,
Gargždų miestelyje.
_
** Izidoriaus Kraunaičio slapyvardis.
Karaliaučiaus, mokysimės ten keturias—penkias savaites,
o paskui grįšime j LLA organizaciją, pas kapitoną Sopa
gą. Sopaga, prieš mums išvažiuojant, prašė rotmistrą
Griuną, kad mes visi, baigę mokslą, būtume grąžinti jam.
Jis pareiškė abejojąs, ar vokiečiai nepanaudos mūsų pas
save. Griunas kapitonui Sopagai davė žodį nė vieno iš
musų neatiduoti vokiečiams ir grąžinti visus į Lietuvą
vadovaujančiam darbui LLA organizacijoje. Mes atsisvei
kinome su Sopaga ir visi, 13 žmonių, susėdome į sunkve
žimį, o iš mokyklos atvykę karininkai susėdo į lengvąją
mašiną, jMšvažįavome į Karaliaučių. Tai buvo 1944 me
tų rugpiučio 8 dieną. Asmeniškai apie žmones, kurie kartu
su manim važiavo mokytis, papasakosiu vėliau, kalbė
damas apie asmenis, paruoštus mokykloje ir išmestus
į Raudonosios Armijos užnugarį.
Sopaga^ Pranas buvo maždaug 45 metų amžiaus, lie
tuvis, prieš ateinant Raudonajai Armijai į Kretingos aps
kritį, t. y. iki 1944 metų spalio mėnesio, gyveno Kretin
goje ir buvo apskrities viršininkas. Paregys man sakė,
kad Sopaga yra vyriausias LLA organizacijos viršininkas
Kretingos apskrityje, tačiau ar tai tiesa, nežinau. Atėjus
Raudonosios Armijos daliniams, jis kažkur dingo, pasi
slėpė ar slapstosi iki šiol, tačiau kur — nežinau.
Atvykome į mokyklą 1944 metų rugpiūčio 8 dieną vė
la^ vakare. Kitą dieną, t. y. rugpiūčio 9 dieną, mus ėmė
kviesti po vieną į baraką, kur vokiečių karininkas už
pildė anketas su autobiografiniais duomenimis ir davė
mums slapyvardžius. Aš pasirinkau „Baltrūno“ slapyvar
dį. Mums visiems davė vokiečių kareivių uniformas ir
apgyvendino barakuose. Rugpiūčio 10 dieną pradėjome
mokytis.
Ta žvalgybos mokykla, vadinama „Dienststelle Nordpol“ *, buvo Noihofo kaime, už 12—15 kilometrų į šiaurę
nuo Karaliaučiaus, lauko tipo barakuose, miške. Mokyk
loje iš karto mokėsi 50 žmonių. Be mūsų grupės, kurią
sudarė 13 žmonių, mokykloje buvo apie 10 latvių ir estų.
Kokios tautybės buvo kiti klausytojai, nežinau.
Prieš pradedant mokytis, 1944 metų rugpiūčio 9 die
ną, mums buvo pasakyta, kad mokslas tęsis pusantro—du
mėnesius. Be to, mums liepė ypač daug dėmesio skirti
radijo technikai. Aš mokiausi mokykloje iki 1944 metų
* „Dienststelle Nordpol“ (vok.) — Siaurės ašigalio tarnyba.
rugpiūčio pabaigos ir paskui buvau išsiųstas dirbti LLA
organizacijoje pas Sopagą.
Visa mūsų grupė, atvažiavusi iš Kretingos, baigė mo
kyklą, išskyrus vieną žmogų, kuris liko tenai. Visi buvo
me pasiųsti į Raudonosios Armijos užnugarį. Į užnugarį
buvome siunčiami ir išmetami grupėmis.
I grupė:
1) Alfredas Tiškus, slapyvardis „Kriukelis“, maždaug
26 metų, iki 1945 metų vasario mėnesio gyveno Kretin
goje, Žemaičių gatvėje, numerio neprisimenu, 1945 metų
vasario mėnesį VRLK organų suimtas.
2) Kazys Telšinskas, slapyvardis „Arūnas“, maždaug
25 metų, gyvena Kretingos apskrityje, Gargždų mieste
lyje, Klaipėdos gatvėje, mokytojauja Gargždų pradžios
mokykloje ir gimnazijoje, dėsto lietuvių kalbą.
Jie buvo išmesti parašiutais į Raudonosios Armijos
užnugarį netoli Plungės 1944 metų lapkričio mėnesį; tu
rėjo radijo siųstuvą.
II grupė:
1) Jonas Žutautas, slapyvardis „Ramūnas“, maždaug
24 metų, dabar gyvena Kretingos apskrityje, Platelių
miestelyje, mokytojauja pradžios mokykloje.
2} Juozas Gubista, maždaug 26 metų, slapyvardis
„Šalna“, gyvena Kretingoje, dirba Kretingos pramonės
kombinate buhalteriu ar inspektorium.
Jie abu buvo perkelti per fronto liniją netoli Klaipė
dos 1944 metų lapkričio—gruodžio mėnesį.
III grupė:
* 1) Jonas Dūda, slapyvardis „Stuka“, maždaug 24 me
tų, gyvena Telšių apskrityje, Alsėdžių valsčiuje, Makščių
kaime, mokytojauja Alsėdžių gimnazijoje.
2) Pavardės ir vardo nežinau, slapyvardis „Vaišvi
la“ *, 1945 metų balandžio mėnesį VRLK organų suimtas.
3) Ričardas ar Česlovas Jazdauskas **, slapyvardis
„Stalius“, kur gyvena — nežinau, slapstosi kartu su
„Vaišvila“.
4) Pavardės ir vardo nežinau, slapyvardis „Surkus“ ***, maždaug 26 metų, slapstėsi kartu su „Vaišvila“.
* Adolfas Kubilius.
*• Šarūnas Jazdauskas.
*** Algirdas Sertvytis.
5)
Sergiejus Semsys, apie 30 metų, mokykloje slapy
vardis buvo „Vaza“, kur gyvena — nežinau. Iš „Vaišvi
los“ girdėjau, kad jis dilba inspektorium Vilniuje.
Ta grupė buvo išmesta su parašiutais Telšių apskri
tyje, netoli Alsėdžių 1945 metų lapkričio ar gruodžio
mėnesį.
IV grupė:
1) Alfonsas Paregys, gimęs 1916 metais,įkilęs iš Kre
tingos apskrities, Gargždų valsčiaus,^ Gargždų miestelio
ar Vėžaičių kaimo, slapyvardis „Bružas“, pabėgo su vo
kiečiais 1944 metų spalio mėnesį.
2) Ignas Keblys, slapyvardis „Satraitis“, ^ maždaug
28 metų, kilęs iš Kretingos apskrities, Petrikaičių kaimo,
kur gyvena dabar — nežinau.
. 3) Stalmokas (aš).
Besimokydami toje žvalgybos mokykloje,negalėjome
nepastebėti, kad mus ruošia ne vadovaujančiam darbui
LLA organizacijoje, bet žvalgybai Raudonosios Armijos
užnugaryje. Mums kilo pavojus, jog negrįsime į Lietuvą,
o būsime pasiųsti vykdyti vokiečių uždavinių; tai neati
tiko mūsų sumanymų. Nelaukdamas mokslo pabaigos,
1944 metų rugpiūčio 25 dieną, pasitaręs su savo drau
gais Paregiu ir Kebliu, visų trijų vardu parašiau laišką
kapitonui Sopagai, nušviesdamas padėtį, kurioje^ mes at
sidūrėme, ir prašydamas greičiau atšaukti mus iš mokyk
los. Sužinoję, kad rotmistras Griunas 1944 metų rugpiučio 26 dieną išvažiuoja į Kretingą ir pasimatys ten su
kapitonu Sopaga, mes ir atidavėme jam tą laišką per
duoti adresatui. 1944 metų rugpiūčio 30 dieną mokyklos
komendantas majoras Marvicas pakvietė mus visus tris
pas save ir pranešė, kad mes, t. y. Paregys, Keblys ir aš,
kartu su anksčiau mano minėtais buržuazinės kariuome
nės pulkininku „Mongirdu“ ir majoru Sarunu siunčiami
dirbti į Kretingą. Mes. buvome įpareigoti vykdyti visus
pulkininko „Mongirdo“ pavedimus. Kokius būtent užda
vinius mes turėsime atlikti, jis konkrečiai nenurodė, sa
kydamas, kad pulkininkas „Mongirdas“ tai žino. 1944 me
tų rugpiūčio 30 dieną mes visi trys ir „Mongirdas^ su
Šarūnu išvažiavome mašina iš Noihofo kaimo į Kretingą.
Ten suradome kapitoną Sopagą ir prisistatėme jam;
Be mūsų, sunkvežimyje buvo ginklų, kurie, kaip vė
liau sužinojau, buvo skirti LLA organizacijai. Ten buvo
du—trys lengvieji kulkosvaidžiai, kelios dešimtys auto
matų ir šautuvų, dėžės su šoviniais ir granatomis. Gink
lus lydėjo du vokiečių kareiviai.
Atvykus pas Sopagą, kitą dieną, t. y. rugpiūčio 31 d.,
pulkininkas „Mongirdas“ sušaukė pasitarimą, kuriame
dalyvavo Sopaga, majoras Šarūnas, Valinskas, Keblys,
Paregys ir aš. Pulkininkas pranešė mums, jog jis yra pa
skirtas vadovauti LLA organizacijai visoje Žemaitijoje.
Pirmiausia mūsų uždavinys buvo sudaryti ir apmokyti
LLA būrius, o prisiartinus Raudonosios Armijos dali
niams, nuvesti juos į mišką ir sudaryti ten vieningą būrį.
Kapitonas Sopaga prieštaravo tokiai nuomonei. Jis
buvo decentralizuotų grupių veiksmų šalininkas. Jo nuo
mone, visam būriui nereikia susirinkti į vieną vietą, bet
reikia gyventi miškuose ir slapstytis smulkiomis grupė
mis. Jis pareiškė abejojimų dėl pulkininko pasiūlytos
veiklos Raudonosios Armijos užnugaryje taktikos, nes bi
jojo, kad tokiu būdu visas būrys, atėjus Raudonajai Ar
mijai, jau pirmomis dienomis gali būti pastebėtas ir su
triuškintas. Be to, tame pasitarime buvo pasidalinti gink
lai. Didesnę dalį ginklų gavo Sopaga, kitus pulkininkas
„Mongirdas“ pasiliko sau.
Po to pasitarimo, įvykusio Kretingoje, aš išvažiavau
į Gargždus, o Paregys susirgo, negalėjo važiuoti, liko
Kretingoje. į Gargždus jis atvažiavo tik po savaitės ir
papasakojo man, jog pulkininkas reikalavo, kad LLA bū
riai būtų koncentruojami Plakščių miške, o Sopaga tvir
tino, kad tai naudinga tik vokiečiams, nes Raudonoji Ar
mija sutriuškins būrį ir LLA iš to neturės jokios naudos.
Pulkininkas „Mongirdas“ ir majoras Šarūnas, esą, Kre
tingoje tiktai gerią ir nieko neveikią, todėl Sopaga nu
taręs veikti savarankiškai ir davęs nurodymą Paregiui
suorganizuoti LLA štabą keturiems valsčiams: Gargždų,
Endriejavo, Veviržėnų ir Kulių. Be to, jis liepė mokyti
žmones, kaip reikia įsirengti miškuose slėptuves, kuriose
galima būtų gyventi, ir supažindinti su partizaniniais ko
vos metodais. Todėl mes ir suorganizavome savo štabą,
kuriam vadovauti savo noru sutiko Paregys. Aš buvau
paskirtas LLA būrių apmokymo instruktorium, LLA va
dovu Gargždų valsčiuje buvo paskirtas minėtas Valins
kas, Veviržėnų — Balsys, Endriejavo — Dausinas, o Ku
lių valsčiuje — vienas mokytojas, buržuazinės kariuome
nės karininkas, gyvenęs Kulių miestelyje; jo nė karto
nemačiau ir nepažįstu.
Suorganizavę štabą, mes ėmėmės darbo. 1944 metų
rugsėjo 15 dieną aš dalyvavau LLA Veviržėnų valsčiaus
būrio užsiėmimuose ir jų dalyvius supažindinau su parti
zaninės kovos taktika ir slėptuvių įrengimu miške. Be to,
aš liepiau užsiėmimuose dalyvavusiems septyniems žmo
nėms visa tai papasakoti ir kitiems Veviržėnų valsčiaus
LLA nariams, kurių dėl kokių nors priežasčių nebuvo.
Praktiniai užsiėmimai vyko miške. Tokius pat užsiėmimus
mes su Paregiu norėjome suorganizuoti ir LLA buriui
Kulių valsčiuje, tačiau jie neįvyko, nes nuvažiavę tenai
neradome vadovo.
Savo štabą susitarėme pavadinti „Maumedžiu“. Tokį
organizacinį darbą mes ir dirbome iki 1944 metų spalio
8 dienos, kai atėjo Raudonosios Armijos daliniai. Pare
gys tuomet pabėgo kartu su besitraukiančiais vokiečiais,
Sopaga ir Valinskas pasislėpė, visi organizacijos nariai,
kuriuos aš pažinojau, perėjo į nelegalią padėtį ir pasi
traukė į miškus. Likęs vienas, iki 1945 metų vasario mė
nesio nežinojau, ką veikti.
Tuo metu gyvenau Salantuose ir mokytojavau gimna
zijoje. 1945 metų vasario mėnesį, apie 15—16 dieną, pas
mane atėjo mano pažįstamas „Vaišvila“, su kuriuo kartu
mokiausi vokiečių žvalgybos mokykloje. Paklaustas, kaip
jis atvyko iš tos mokyklos, atsakė, kad visi jie lapkričio
ar gruodžio mėnesį buvo išmesti parašiutais iš lėktuvų į
Raudonosios Armijos užnugarį. Aš jam papasakojau, kad
Paregys pabėgo su vokiečiais, kiti pasislėpė, visa organi
zacija iširo. Jis labai apgailestavo. Iš jo kalbų supratau,
kad jis gyvena miške. „Vaišvila“ pasiūlė man išaiškinti,
kur yra tie žmonės, kurie kartu su mumis mokėsi mokyk
loje, ir kur slapstosi kiti man žinomi L L A organizacijos
nariai, iš kurių vėl reikia sukurti LLA organizaciją Sa
lantų valsčiuje. Be to, pasakė, kad jis ir kiti nori vėl
atgaivinti LLA organizaciją ir kad aš galiu jį rasti per
Joną Dūdą, kuris anksčiau kartu su mumis mokėsi mokyk
loje, o dabar dėsto fiziką ir chemiją Telšių apskrities Al
sėdžių gimnazijoje. Jis žinąs, kur yra „Vaišvila“. „Vaiš
vilos“ pavardės neprisimenu, tačiau man atrodo, kad jį
vadindavo Jurgiu; taip aš jį ir vadinau ankstesnių kvotų
metu.
1945
metų kovo 10—12 dieną viešėjau pas savo mo
kyklos draugą Joną Žutautą Plateliuose. Mes pamatėme
praeinantį „Vaišvilą“, pasikvietėme pas save, išgėrėme.
Jis paklausė, kas iš LLA narių yra vietoje, dirba. Papasa
kojau, kad kol kas legaliai gyvena ir dirba mūsų dar iš
vokiečių žvalgybos mokyklos šie draugai: Kazys Telšinskas — mokytojauja Gargždų pradžios mokykloje, Žutau
tas — Platelių mokykloje, Juozas Gubista — dirba Kretin
gos pramonės kombinate.
Salantų ir kituose valsčiuose LLA narių nepavyko
rasti. „Vaišvila“ liepė man surasti LLA narius ir už
megzti ryšius su jais. Be to, tuomet mes susitarėme pa
laikyti ryšius tarp manęs ir jo. Tam reikalui jis davė
man slaptažodį „Dagilis“, pagal kurį galėjau atpažinti
žmones, atvykusius su „Vaišvilos“ pavedimais. „Vaišvi
la“ prašė manęą susirasti ryšininką, per kurį galima būtų
palaikyti ryšius. Aš tada nurodžiau jiems savo draugą iš
žvalgybos mokyklos — Telšinską, tačiau šis nesutiko, sa
kydamas, kad miestelyje gyvenantis ryšininkas yra nepa
rankus. Jis pasiūlė man pasirinkti ryšininką iš kokio nors
vienkiemio.
Mūsų pokalbyje dalyvavęs Žutautas pasiūlė tam tiks
lui savo brolį Antaną Žutautą, gyvenantį Gargždų vals
čiuje, Rudaičių vienkiemyje. „Vaišvila“ sutiko. Ar Anta
nas buvo panaudotas kaip ryšininkas, nežinau.
ADSR f , r. 84, 1. 104— 121.
Iš P. G r i c i a u s * parodymą
1948 m. rugpiūčio 20 d.
1943 metų gegužės 16 dieną buvau mobilizuotas į vo
kiečių kariuomenę ir paskirtas į statybos batalioną. Mums
tuojaus išdavė aprangą bei ginklus ir pasiuntė į frontą
Leningrado srityje, Lugos miesto rajone. Ten pafrontės
linijoje mūsų batalionas remontavo kelius. Po keturių
mėnesių mes buvome perkelti į Pskovo rajoną, kur sta
tėme karinius įtvirtinimus. Ten buvau iki 1944 metų va
sario pabaigos.
1944 metų vasario pabaigoje, frontui artėjant prie
Pskovo, musų batalionas buvo nusiųstas į Lietuvą, į Za
rasų apskritį. Ten mus, kareivius, ėmė leisti trumpalai
kių atostogų. Aš taip pat gavau atostogų ir nuvažiavau
* Gricius Pranas, Prano s., gimęs 1920 m. Kretingos aps., Dar
bėnų vis., Laukžemės k.
pas tėvus j Kretingos apskritį, Darbėnų valsčių, Laukže
mės kaimą. Atgal j vokiečių kariuomenę negrįžau, nes
padėtis fronte buvo tokia, kad vokiečiai nuolat traukėsi,
ir buvo aišku, jog nugalės Tarybinė Armija.
I gaują mane užverbavo 1945 metų spalio mėnesį ma
no sesers vyras Juozas Kėkštas, Juozo s., slapyvardžiai
„Drugys“ ir „Kanalas“, ir Kazys Kontrimas, slapyvar
d žiai—„Kontautas“, „Tėvas“ ir „Montė“. Tuo metu
Kėkštas buvo Kretingos banditų „Kardo“ rinktinės žval
gybos skyriaus viršininkas.
Prieš pasakodamas apie savo įstojimą į gaują, noriu
painformuoti apie Juozą Kėkštą. Vokiečių okupacijos
metu jis gyveno Utenos apskrityje, Daugailių miestelyje,
iš pradžių buvo nacionalistų būryje, o vėliau buvo paskir
tas Daugailių valsčiaus policijos viršininku.
1943 metų sausio mėnesį jis vedė mano seserį Sofiją
Griciūtę, kuri buvo persikėlusi ten dar 1942 metais, man
gyvenant Biržų apskrityje, Nemunėlio Radviliškyje.
1944 metų liepos mėnesį, Tarybinei Armijai pasiekus
Utenos apskritį, Juozas Kėkštas bėgo kartu su besitrau
kiančiais vokiečių kariuomenės daliniais, norėdamas pa
bėgti į Vokietiją, tačiau, nuvykęs iki Kretingos apskrities,
apsistojo su žmona Darbėnų valsčiuje, Laukžemės kaime,
pas mano motinos seserį Akveliną Pudžmienę ir toliau
nebevažiavo.
v
Atvažiavęs į Laukžemės kaimą, Kėkštas pradėjo dirbti
Kretingos apskrities, Kartenos valsčiaus, Kūlupėnų sto
ties malkų sandėlyje, o priartėjus frontui, abu su žmona
persikėlė į Darbėnų valsčių. Lazdininkų kaimą, pas to
Ясаіто gyventoją Juozą Katkų, paslėpė pas jį savo poli
cijos viršininko uniformą ir ginklus— suomišką automa
tą ir „Valterio“ pistoletą, o daiktus ir gyvulius išpardavė.
.
,
Tarybinės Armijos daliniams įžengus į Darbėnų vals
čių, Juozas Kėkštas kartu su Darbėnų valsčiaus, Lauk
žemės kaimo gyventoju Alfonsu Knistautu, Jurgio s., ^pa
bėgo į Vaineikių mišką, bijodami, kad Tarybų valdžios
organai nesuimtų jų už nusikalstamą veiklą vokiečių oku
pacijos metu, t. y. už tai, kad Kėkštas buvo vokiečių po
licijos viršininkas Utenos apskrityje, o Knistautas dirbo
vertėju' Vilniaus policijoje.
v
.
.
Dar prieš Darbėnų valsčiaus išvadavimą Kękstas ir
Knistautas įstojo į karinę „Vanagų“ organizaciją, kurią
tame valsčiuje organizavo kažkoks Simonaitis, vardo ge
rai neprisimenu, rodos, Juozas, vokiečių okupacijos metu
buvęs , Darbėnų valsčiaus policijos viršininkas, o vokie
čiams traukiantis, pabėgęs su jais.į Vokietiją.
Kaip jau sakiau, Tarybinei Armijai išvadavus Darbė
nų valsčių iš vokiečių, Juozas Kėkštas ir Alfonsas Knistautas nuo pat pirmų dienų gyveno nelegaliai ir slapstėsi
Vaineikių miške, tame pat valsčiuje. Ten jis susipažino
su Kaziu Kontrimu, tėvo vardo nežinau, kuris vokiečių
okupacijos metu tarnavo nacionalistų būryje, o 1944 me
tais pasitraukus vokiečiams, ėmė slapstytis.
Tuo metu, kai Kėkštas ir Knistautas susipažino su
Kaziu Kontrimu, šis jau buvo užmezgęs ryšius su banditų
vadinama „Alkos“ rinktine, kurios štabas buvo Mažeikių
apskrityje.
Kazys Kontrimas suorganizavo Darbėnų valsčiuje ban
ditų grupę, kuri buvo laikoma atskira „Alkos“ rinktinės
kuopa. Į tą grupę Kėkštas su Knistautu ir įstojo, susipa
žinę su Kontrimu.
Nuo 1945 metų sausio mėnesio Kėkštas ir Knistautas
gyveno_legaliai: Kėkštas dirbo žuvų treste Palangos vals
čiuje, Šventosios miestelyje, o Knistautas gavo direkto
riaus vietą Darbėnų progimnazijoje. Gyvendami legaliai,
jie veikė prieš tarybų valdžią, platino antitarybinius at
sišaukimus, gaunamus iš „Alkos“ banditų rinktinės šta
bo, varė antitarybinę agitaciją ir rinko tinkamus žmo
nes į LLA organizaciją.
Nuo 1945 metų gegužės mėnesio Kėkštas ir Knistau
tas išėjo į gaują ir legaliai nebegyveno. Dar dirbdamas
Palangos valsčiuje, Šventosios žuvų treste, Kėkštas pa
sakojo man, kad yra tokia organizacija, vadinama LLA,
kuri aktyviai kovoja prieš tarybų valdžią, sakė pats pri
klausąs tai organizacijai ir davė man skaityti „Alkos“
rinktinės štabo įsakymus.
Gyvendamas nelegaliai, nuo 1945 metų gegužės mė
nesio iki rudens, Kėkštas dažnai užeidavo pas mane, o
kartais net slapstėsi pas Antaną Ragalių, pas kurį aš
gyvenau ir dirbau. Tačiau aš tuomet nedalyvavau LLA
organizacijos veikloje, o su Kėkštų palaikiau ryšius tik
kaip su giminaičiu.
1945
metų spalio mėnesį Juozas Kėkštas pasiūlė man
stoti į gaują, sakydamas, kad mane gali suimti ir išsiųsti
į stovyklą už tai, kad aš slapsčiausi nuo šaukimo
І Tarybinę Armiją, todėl geriau esą išeiti j gaują ir kovoti
prieš tarybų valdžią, juo labiau, kad tarybų valdžia Lie
tuvoje su Anglijos ir Amerikos pagalba greit būsianti
nuversta.
Aš sutikau stoti į ginkluotą nacionalistų gaują^ išėjau
į Kretingos banditų vadinamąją tada „Klevų“ kuopą, ir
nuo to laiko gyvenau nelegaliai. Tai buvo,vienintelė ban
ditų kuopa Kretingos apskrityje.
Perėjęs į nelegalią padėtį, už savaitės daviau priesai
ką, kad būsiu ištikimas LLA organizacijai. Priesaikos
tekstą skaitė Kazys Kontrimas, o aš kartojau. Be to,
Kontrimas davė man „Albino Kopūsto“ slapyvardį. Po
priesaikos Juozas Kėkštas atidavė man savo rusišką au
tomatą, ir nuo to laiko tapau ginkluotos nacionalistų
gaujos dalyviu.
1945
metų rudenį Kazys Kontrimas gavo iš „Alkos“
banditų rinktinės štabo įsakymą suorganizuoti banditų
rinktinę Kretingos apskrityje. Įsakyme buvo nurodyta,
kad tai padaryti pavedama Ožeraičiui, vardo neprisime
nu, kuris smetoninio režimo metu buvo smetoninės ka
riuomenės karininkas ir 1945 metais dirbo Kretingos
sveikatos apsaugos skyriuje Įr priklausė LLA organiza
cijai; jos slapyvardis buvo „Ūsas“. Ožeraitis sistemingai
lankydavosi mūsų grupės bunkeryje Vaineikių miške; jis
ateidavo ne rečiau kaip kartą per dvi savaites, skaity
davo „Alkos“ banditų rinktinės štabo ir LLA Žemaitijos
apygardos štabo įsakymus; pastarasis buvo prie „Alkos“
štabo ir Jeido savo įsakymus.
1945 metų rudenį Ožeraitis sudarė Kretingos banditų
rinktinės štabą, kuriam priklausė šie asmenys:
Jis pats — banditų rinktinės vadas;
Kazys Kontrimas, slapyvardžiu „Tėvas“,— banditų
rinktinės vado pavaduotojas;
Juozas Kėkštas, slapyvardžiu „Drugys“,— rinktinės
štabo viršininkas;
Alfonsas Knistautas, slapyvardžiu „Baltramiejus“,—
banditų rinktinės štabo spaudos ir propagandos skyriaus
viršininkas; Juozas Katkus, slapyvardžiu „Nikiporas“,— banditų
rinktinės štabo patarėjas;
Aleksas Jankus, slapyvardžiu „Pilypas Laimė“,— ban
ditų rinktinės štabo patarėjas.
Be to, buvo dar penkių banditų grupė, kuri ėjo sargy
bą prie štabo ir vadinosi apsauginiu būriu. Stabas buvo
Vaineikių miške, kur turėjo specialiai įrengtą bunkerį.
Viename rinktinės štabo posėdyje buvo pasirinktas
Kretingos banditų rinktinės vardas. Ji buvo pavadinta
„Kardu“; taip ji iki šiol vadinasi [...] .
1946
metų pavasarį banditų „Kardo“ rinktines vadas
Ožeraitis VRM organų buvo suimtas ir išdavė rinktinės
štabo buveinę. Tokiu būdu kariuomenė surado Vaineikių
miško 12 kvartale buvusį bunkerį, tačiau štabo nariai
suspėjo dokumentus sudeginti ir pabėgti, nė vienas ban
ditas nebuvo nukautas ar suimtas. Manęs tuomet ten ne
buvo, nors aš ir priklausiau rinktinės štabo apsauginiam
būriui. Tai įvyko 1946 metų kovo 20 dieną.
Įvyko Kretingos banditų „Kardo“ rinktinės vadovybės
pasitarimas, kuriame rinktinės vadu buvo paskirtas Juo
zas Kėkštas, Alfonsas Knistautas, kuris tuo metu ja u
buvo pakeitęs savo slapyvardį ir vadinosi „Račiūnu“,—
rinktinės štabo viršininku, Stasys Lisauskas — „Antanas
Vasaris“,—*štabo spaudos ir propagandos skyriaus vir
šininku, Jonas Žutautas—„Rokas“ — rinktinės štabo inspektorium, kuris turėjo tikrinti visas banditų kuopas, Adomas Žemelis — rinktinės štabo sekretorium.
Be to, pasitarime buvo nutarta, kad prie rinktinės
štabo visą laiką bus Kretingos „Sirvydo“ banditų kuopa,
kuri turės saugoti štabą. „Sirvydo“ kuopos vadu buvo
paskirtas Kazys Kontrimas.
..................
Po to „Kardo“ rinktinės štabas visą laiką buvo Vai
neikių miške, bet keletą kartų keitė savo vietą, pereida
mas iš vieno kvartalo Į kitą.
. . . .
Aš papasakosiu apie savo ir „Sirvydo“ gaujos, kuriai
priklausiau, veiklą kartu su banditų „Kardo rinktinės
štabo veikla, nes „Sirvydo“ kuopa visą laiką buvo prie
štabo.
1946
metų vasarą iš LLA Žemaitijos apygardos stabo
buvo gauti įsakymai ir instrukcijos, kad banditai, norėda
mi apsirūpinti maistu ir drabužiais, turi plėšti tarybinius
ūkius, tarybų valdžiai lojalius vietinius gyventojus ir
naujakurius. Buožių plėšti nebuvo leidžiama, jie turėjo
savo noru padėti banditams. Apsirūpinti ginklais ir šaud
menimis gauja turėjo, žudydama turinčius^ ginklą tarybų
valdžios organų darbuotojus. Verbuojant į LLA organi
zaciją naujus narius, buvo įsakyta patikrinti- juos.
Vadovaudamasi tais LLA Žemaitijos apygardos šta
bo nurodymais, „Sirvydo“ banditų kuopa nužudė ir api
plėšė daug vietinių gyventojų ir tarybinių darbuotojų,
apiplėšė daug tarybinių ūkių bei tarybinių įstaigų ir pa
darė kitų nusikaltimų.
Netrukus po dviejų milicijos karininkų nužudymo Kre
tingos valsčiuje, Tūbausių kaime, Kretingos banditų kuo
pos vadovas Kazys Kontrimas su 20 tos kuopos banditų
nuėjo j Lenkimų valsčiaus Senosios Impilties kaimą, no
rėdamas sušaudyti Domo Stonkaus šeimą už tai, kad jo
sūnūs įstojo j liaudies gynėjų būrį, o jis pats buvo akty
vistas.
Prie Kontrimo gaujos ten prisijungė dar vienas LLA
Skuodo kuopos būrys; jie visi nužudė patį Domą Ston
kų,— jo šeima išbėgiojo,— atėmė ginklus iš aktyvistų ir
tos apylinkės pirmininko, įbaugino pirmininką ir padarė
kitokių nusikaltimų. Po savaitės Kontrimas sugrįžo į Vai
neikių mišką. Aš toje operacijoje nedalyvavau.
Grįžęs Kontrimas tą patį vakarą sužinojo iš savo bro
lio Antano Kontrimo, gyvenančio Darbėnų valsčiuje, Grūšlaukės miestelyje, kad kitą rytą iš Grūšlaukės į Darbėnų
pieninę bus vežamas pienas. Kazys Kontrimas su astuo
niais banditais paryčiui išėjo prie Darbėnų—Grūšlaukės
kelio ir laukė to vežimo, tačiau pasirodė, kad kartu va
žiavo ir liaudies gynėjai. Banditai ėmė smarkiai šaudyti
ir nušovė keturis liaudies gynėjus ir vežimo savininką,
pašalinį žmogų, kuris vežė pieną. Toje operacijoje daly
vavo banditai Stepas Deliautas—„Bandūra“, Jonas Da
nielius—„Silvestras“, Kazys Andriekus—„Zenonas Rus
teika“, banditas „Albertinas“, pavardės nežinau, Juozas
Svatelis—„Svilpys“, vienas vokietis, vardu Haris, pavar
dės nežinau, ir Pranas Apželtis—„Mėnulis“.
Tų pačių 1946 metų rudenį, netrukus po VSLK Dar
bėnų valsčiaus skyriaus liaudies gynėjų nužudymo, ban
ditas Alfonsas Knistautas, „Kardo“ rinktinės štabo nariai
Adomas Žemelis, Stasys Lisauskas ir Kretingos kuopos
banditai Jonas Makarovas, Pranas Apželtis, Adolfas Kont
rimas,, Pranas Kontrimas, Stepas Skersys ir Skersys„Gilys“ apiplėšė Grūšlaukės parduotuvę Darbėnų vals
čiuje. Banditai privertė padėti išnešti ir krauti prekės į
vežimą Grūšlaukės apylinkės pirmininką Daukšį.
Dalį prisiplėšto turto banditai arkliais atvežė į sto
vyklą Vaineikių miške, o likusią dalį atidavė saugoti kaž
kuriam gyventojui, tačiau kam — nežinau. Tą pačią naktį
banditai Stasys Jonkus ir Pranas Apželtis, dalyvavę api
plėšiant kooperatyvą, grįžo į Grūšlaukę ir nakvojo pas
Meškį, vardo nežinau. Ten jie išbuvo dar vieną dieną.
Jonikus turėjo Grūšlaukės miestelyje merginą — Meškio
dukterį — ir nunešė jai pavaišinti saldainių, kuriuos ban
ditai buvo paėmę iš parduotuvės.
Po to apiplėšimo parduotuvė Grūšlaukėje daugiau ne
bedirbo, buvo uždaryta. Miestelyje Jonkus ir Apželtis bu
vo VRLK organų sulaikyti, Jonkus buvo sužeistas.
1946
metų liepos mėnesį Stasys Lisauskas, Jonas Žu
tautas—„Rokas“, Kartenos banditų kuopos vadeiva Sta
sys Lukas—„Vytautas“ ir vienas banditas iš Palangos
kuopos, pavardės neprisimenu, apiplėšė kooperatyvą Kar
tenos valsčiuje, Budrių kaime; paėmė cukraus ir druskos;
veždami visa tai arkliais į Vaineikių mišką, susidūrė su
liaudies gynėjų grupe. Susišaudymo metu buvo nukautas
„Kardo“ rinktinės štabo narys Jonas Žutautas. „Kardo“
štabas ir banditų kuopų vadeivos Kazys Kontrimas ir
Stasys Lukas nutarė atkeršyti už tai Kartenos" liaudies
gynėjams ir užpulti miestelį.
Netrukus Baublių miške susirinko iš Kretingos, P a
langos, Darbėnų, Kartenos, Gargždų, Kulių ir Endriejavo
kuopų banditai ir ėmė ruoštis pulti Karteną. Užpuolimo
planą rengė Kazys Kontrimas, „Kardo“ štabo nariai
Adomas Žemelis, Stasys Lisauskas ir visų kitų banditų
kuopų vadai, tačiau apie tą banditų ketinimą sužinojo
VRLK organai. Kartenos banditų kuopos ryšininkas iš
Kartenos miestelio, pavardės nežinau, pranešė mums,
kad tenai jau pasiruošę sutikti banditus, todėl užpuoli
mas buvo atidėtas.
Kazys Kontrimas, Stasys Lukas ir kiti vadeivos Supy
ko, žlugus jų planui, ir užpuolė bei apiplėšė pieno pri
ėmimo punktą, paštą ir kooperatyvą. Prisiplėštus pro
duktus ir daiktus banditai nuvežė iš tarybinio ūkio paim
tais arkliais į mišką netoli Plungės valsčiaus, Kulių
miestelio. Kažkas tuojau pranešė apie apiplėšimą į Kar
teną; iš ten greitai išvažiavo dvi mašinos su kareiviais ir
pasivijo mus netoli miško prie Kūlių valsčiaus, Palioniškių kaimo. Mes pasukome vežimus, kuriais vežėme pri
siplėštus daiktus, į tą mišką ir sugulėme tenai, manyda
mi apšaudyti kareivius. Tačiau jų buvo daug, ir mes,
nesiryždami pradėti šaudyti, išbėgiojome į visas puses.
Kareiviams nuvažiavus, susirinkome tame pačiame miške
ir radome jau tuščius vežimus. Paskui visi banditai išsi
skirstė j savo kuopas.
1946 metų rugpiūčio pabaigoje iš LLA Žemaitijos apy
gardos štabo buvo gautas įsakymas pasiruošti žiemai:
susiskirstyti į nedideles grupes, kiekvienai grupei pasi
rinkti vietą žiemojimui vienkiemiuose pas patikimus žmo
nes arba miške,— kaip kam patogiau,— išvalyti rajoną,
kur žiemos banditai, nuo įtartinų ir lojalių tarybų val
džiai asmenų, pasiruošti maisto, kad žiemą kuo mažiau
reikėtų rodytis gyvenamosiose vietovėse.
Gavusios tą įsakymą, visos banditų kuopos suakty
vino savo veiklą. Ypač aktyviai veikė Skuodo, Mosėdžio
ir Palangos kuopos, kurios 1946 metų rudenį nužudė ir
apiplėšė daug vietinių gyventojų.
Norėdami pasirūpinti maisto žiemai, Juozas Kėkštas,
Adomas Žemelis, Juozas Andriekus, Kazys Andriekus ir
aš 1946 metų lapkričio pabaigoje apiplėšėme Darbėnų
valsčiaus, Laukžemės tarybinį ūkį, paėmėme iš ten septy
nias kiaules ir to paties tarybinio ūkio arkliais nuvežėme
į mišką, kur buvo pastatyta mūsų žeminė. Ten sutvarkė
me mėsą, susūdėme, o paskui išrūkėme. Po dviejų sa
vaičių vėl apiplėšėme Laukžemės tarybinį ūkį, paėmėme
jautį ir karvę, nusivedėme į mišką ir paplovėme. Visą
mėsą paslėpėme ten pat miške, gerai užmaskavome ir vi
są žiemą, taip pat ir gyvendami pas Vincą Balandį, pri
reikus imdavome, kiek tik reikėdavo.
Visą tą žiemą mūsų grupė su kitais banditais nesusi
tikinėjo. 1946—1947 metų žiemą banditų veikla buvo la
bai ribota, išskyrus 1947 metų sausio mėnesį ir^vasano
pradžią, prieš rinkimus į Lietuvos TSR Aukščiausiąją
Tarybą.
_
'
1947 metų sausio pradžioje iš LLA Žemaitijos apy
gardos štabo buvo gautas įsakymas dėl banditų veiklos
rinkimų kampanijos metu. Tą įsakymą Juozui Lingiui at
nešė Alfonsas Knistautas, o mes paskui jį paėmėme iš
Lingio.
Įsakyme banditams buvo nurodoma agituoti gyven
tojus, kad jie nebalsuotų už komunistus, rašyti ir platinti
antitarybinius atsišaukimus, sustiprinti teroristinę veik
lą — žudyti ir apiplėšti rinkiminių komisijų narius,_ nai
kinti rinkimines apylinkes. Kėkštas išsiuntinėjo atrin k a
mus nurodymus banditų kuopoms, kuriais jos turėjo va
dovautis. Konkrečiai apie kiekvienos banditų kuopos veik
lą negaliu papasakoti, nes vadeivų raporto apie jų veiklą
banditui Kėkštui neskaičiau. Aš tik žinau, kad banditai
niokojo rinkimines apylinkes ir šaudė rinkiminių komisijų
narius. Ypač aktyviai veikė. Skuodo, Mosėdžio, Palangos
ir Kretingos banditų kuopos.
„Kardo“ rinktinės štabo viršininkas Alfonsas Knistau
tas ir to paties štabo spaudos ir propagandos skyriaus
viršininkas Stasys Lisauskas turėjo rašomąją mašinėlę
bei šapirografą ir prieš rinkimus ėmė rašyti įvairius an
titarybinius atsišaukimus, kuriuose ragino gyventojus
rinkimų dieną neiti balsuoti ir tiesiog grasino, kad prieš
tuos, kurie balsuos, banditai imsis griežtų priemonių. P a
našius atsišaukimus rašė ir „Sirvydo“ banditų kuopos
vadeiva Kazys Kontrimas. Jis turėjo tuomet rašomąją
mašinėlę ir rotatorių.
Baigiantis žiemai ir 1947 metų pavasarį VRLK orga
nai daugelyje vietų rado banditų slėptuves ir nukovė
daug banditų. Buvo sutriuškintos banditų grupės Mosė
džio valsčiuje, viename Latvijos miške, Salantų valsčiuje
ir kitur. Po to visi banditai išėjo iš savo žiemos slėptu
vių ir vėl persikėlė į miškus.
1947
metų, balandžio pabaigoje Juozas Kėkštas, Ado
mas Žemelis, Kazys Andriekus ir aš išėjome iš Vinco Ba
landžio namų į Vaineikių mišką. Ten susitikome su Kazio
Kontrimo banditų grupe, kuri žiemą slapstėsi tame miš
ke. Tenai išbuvome dvi dienas. Juozas Kėkštas kalbėjosi
su Kretingos „Sirvydo“ banditų kuopos vadeiva Kaziu
Kontrimu apie tolesnę gaujų veiklą ir nutarė, kad 1947
metų vasarą banditų veikla neturi būti labai aktyvi, nes
reikia taupyti jėgas ir laukti prasidedant karo tarp TSRS
ir Anglijos bei JAV.
Mums atėjus į Vaineikių mišką, tą pačią dieną ten at
vyko iš savo žiemos slėptuvės „Kardo“ rinktinės štabo
nariai Alfonsas Knistautas ir Stasys Lisauskas, kurie pa
reiškė Juozui Kėkštui norį pasitraukti iš štabo. Tą patį
pasakė Kėkštui ir štabo sekretorius Adomas Žemelis.
Banditų rinktinės vadas Juozas Kėkštas pasiūlė jiems
rasti kitų banditų, kurie tiktų būti štabo nariais. Alfonsas
Knistautas pasakė Kėkštui, jog štabui galėtų priklausyti
banditai „Margis“, „Danielius“ ir „Vingėla“, jų pavar
džių nežinau. Tai buvo Kartenos ir Gargždų kuopų
banditai'. Tuomet Juozas Kėkštas nutarė nueiti į Kartenos
valsčių, susitikti ten su tais banditais ir išspręsti štabo
performavimo klausimą.
Kartu su Juozu Kėkštu į Kartenos valsčių išėjo Alfon
sas Knistautas, Stasys Lisauskas ir aš — Pranas Gricius.
Mes užėjome pas Kartenos banditų kuopos ryšininkę,
slapyvardžiu „Taškas“, pavardės nežinau. Tai 33—34 me
tų moteris, našlė ar išsiskyrusi su vyru, turi du vaikus,
gyveno tada Kretingos valsčiuje, Rubulių kaime, ant kal
niuko prie vieškelio.
„Taškas“ papasakojo Kėkštui apie Kartenos kuopą,
pasakė, kad banditai labai girtuokliaują. Ji daug padedan
ti banditams, tačiau šie nieko už tai jai neduodą, neatsi
lyginą, nors ir turį daug pinigų. Banditai, apiplėšę tary
binius ūkius ir įstaigas, paėmę daug pinigų, jų tinkamai
nepanaudoją, o viską prageriu.
Pakeliui į Juodeikių kaimą, Lenkimų valsčiaus Seno
sios Impilties kaime, netoli piliakalnio, sutikome to kai
mo gyventoją Grikpedį, vardo nežinau. Jis buvo girtas.
Sutikęs mus,-Grikpedis ėmė kibti prie Juozo Kėkšto. Vis
ko dabar gerai neprisimenu, nes mes taip pat buvome
girti. Kėkštas supyko ir nušovė iš pistoleto Grikpedį.
Tuomet Povilas Mažutis pasakė, jog reikia nušauti dar
Lenkimų valsčiaus, Impilties apylinkės sekretorių Leoną
Jockų.
4
Mes grįžome atgal į Benaičių kaimą ir pasukome pas
Jockų. Pakeliui jį sutikome einantį į susirinkimą, į Nau
josios Impilties kaimą. Kėkštas paklausė, kur jis dirba.
Jockui atsakius, kad jis yra apylinkės sekretorius^ Kėkš
tas nušovė jį. Po to mes visi trys perėjome į kitą Švento
sios krantą. Eidamas per Šventosios upę, Kėkštas įkrito
į vandenį, sušlapo, o išdžiovinti drabužių nebuvo kur.
Pakeliui Kėkštui pakilo temperatūra, ir jis nebegalėjo
eiti toliau. Tada Mažutis patarė nuvesti jį pas Juodei
kių ar Palegijos kaimo gyventoją banditų ryšininką Al
fonsą Sideikį. Pas jį Kėkštas išgulėjo apie dvi savaites
1947
metų spalio mėnesį pas mus į Laukžemės mišką
atėjo Knistautas ir Stasys Lisauskas, tuo metu priklausę
Palangos banditų kuopai. Adomas Žemelis paklausė Al
fonsą Knistautą, ar galima apiplėšti Darbėnų valsčiaus,
Laukžemės kaimo gyventoją Kasparą, vardo neprisimenu;
Knistautas atsakė, jog galima. Tuomet Žemelis pasakė,
kad reikia jį ir sušaudyti, nes jis esąs tarybinis žmogus.
Knistautas neprieštaravo ir pareiškė, jog galima ir su
šaudyti.
Pas Kasparą nuėjome keturi: Adomas Žemelis, Povi
las Mažutis, Jonas Virbys ir aš. Mes paėmėme iš jo kiau
lę, 200 kilogramų grūdų, veršiuką ir drabužių. Visa tai
sukrovėme į jo vežimą ir su Virbiu išvažiavome, o Žeme
lis su Mažučiu liko pas Kasparą, kad niekas neišeitų iš
namų. Mums išvažiavus, jie išvedė Kasparą į kiemą ir
sušaudė.
'
Prisiplėštą turtą nuvežėme pas Lenkimų valsčiaus,
Benaičių kaimo gyventoją Leoną Jockų, išbuvome pas jį
visą naktį, o rytą paplovėme veršiuką ir kiaulę. Viską
pasidalijome į keturias dalis. Virbys ir Mažutis pasiėmė
savo dalis, kiek jiems teko, ir parsinešė namo, o visa kita
palikome pas Jockų, kad turėtume ką valgyti, būdami pas
jį. Kasparo vežimą suskaldėme malkoms, o arklį palei
dome į Latvijos TSR.
Netrukus po Kasparo nužudymo pavogėme iš dviejų
Laukžemės kaimo naujakurių, pavardžių neprisimenu, dvi
karves ir, nuvedę jas į Laukžemės mišką, paplovėme ir
sudėjorųe dešras. Taip mes paruošėme maisto žiemai.
Daugiau nieko neapiplėšėme [...].
Kartą eidami sutikome Laukžemės tarybinio ūkio
darbininką Kolomeičikovą, vardo nežinau, gyvenusį Dar
bėnų valsčiuje, Maloniškių kaime. Jis vaikščiojo po miš
ką ir, kaip pats sakė, grybavo. Kadangi buvo jau tamsu,
mes palaikėme jį šnipu ir nutarėme nužudyti.
Kartu su mumis buvo banditas Andriekus. Jis paėmė
iš Makarovo pistoletą „TT“, pavedė Kolomeičikovą tru
putį į šalį ir nušovė. Po to nuėjome toliau. Miške radome
Laukžemės kaimo gyventoją Leoną Vaičekauską, varantį
naminę degtinę. Truputį išgėrę ir pasiėmę degtinės dar
su savim, nuėjome pas Lingį, kuris anksčiau buvo kvie
tęs banditą Andriekų ateiti apie kažką pasikalbėti. Mums
nuėjus pas Juozą Lingį, Andriekus vienas pasikalbėjo su
jo sūnumi, ir po to išėjome pas Jockų į Benaičių kaimą.
Benaičių kaime aš ir Andriekus atskirai nuėjome ieš
koti vežimo. Kol aš vaikščiojau po kaimą, Andriekus rado
vežimą ir greitai sukrovė į jį Jockaus kiaules. Važiuojan
tį su tomis kiaulėmis jį netikėtai apšaudė kareivių ir liau
dies gynėjų grupė. Pasirodo, jie nakvojo tuomet pas
Impilties apylinkės sekretorę Astrauskaitę, o rytą išėję,
pastebėjo mus.
Teisingiau, pirmas pradėjo šaudyti Andriekus, o pas
k u i— liaudies gynėjai. Mes išbėgiojome. Banditas And
riekus buvo pavytas prie Šventosios upės ir nukautas, Že
melis nubėgo į Laukžemės mišką, o aš — j Latviją { ...].
Banditų grupės vadeivos Justino Strakšio iniciatyva
buvo nutarta apiplėšti vieną valstietį latvį, gyvenusį Lat
vijos TSR, Rucavos valsčiuje, Kalninių kaime, jo pavar
dės nežinau. Visi banditai, buvę tuomet miške, išėjo api
plėšti to žmogaus.
Mes atėmėme iš valstiečių Kalninių kaime tris kiau
les, įvairių drabužių, dviratį ir kitus daiktus. Visa tai
sukrovėme į jo vežimą ir nusivežėme į mišką, į banditų
stovyklą. Kadangi po lietaus žemė buvo šlapia, iki pat
stovyklos nenuvažiavome. Maždaug už kilometro nuo jos
iškrovėme visą prisiplėštą turtą miške, o arklį su vežimu
paleidome atgal. Per naktį pavargę, patys nuėjome į sa
vo stovyklą pailsėti.
Vidurdienį išėjome atgal į tą vietą, kur buvome pali
kę prisiplėštus daiktus, norėdami persinešti juos į stovyk
lą. Priekyje ėjo banditai „Zylė“, Bružas-„Strazdas“ ir
„Didžgalvis“, kuris atvedė mus į stovyklą, o visi kiti ėjo
me toliau nuo jų. Priėjus prie minėtos vietos, „Zylė“ bu
vo nukautas kareivių, o kiti išbėgiojo.'
1948 m. rugpiūčio 28 d.
1946
metų kovo viduryje mes, Jonui Žutautui pasiū
lius, nutarėme nužudyti liaudies gynėją Grikštą, gyve
nusį Kartenos valsčiuje, Baublių kaime.
Iš pradžių nuėjome pas Baublių apylinkės pirminin
ką Lubį, vardo nežinau, norėdami nuvesti ji pas Grikštą
ir priversti pažadinti Grikštą, kad šis atidarytų duris.
Kai mes atėjome pas Lubį, jis pabėgo pas Grikštą.
Tada gaujos vadeiva Kazys Kontrimas nutarė apiplėšti
Lubį. Mes paėmėme iš jo arklį su rogėmis, apie 25 kilo
gramus lašinių, apie 10 metrų medžiagos ir atraižą odi
niams batams. Visa tai nuvežėme į bunkerį Vaineikių
miške. Lašinius suvalgėme, medžiaga sudegė 1946 metų
kovo 20 dieną, kai VSLK organai sutriuškino bunkerį.
Tam apiplėšimui vadovavo Kazys Kontrimas ir „An
tanas Kontautas“, buvęs tuomet Kretingos banditų „Kar
do“ rinktinės ir Kretingos banditų kuopos, vadinamos
„Sirvydo“ kuopa, vadeiva. Dalyvavo šie banditai: aš —
Pranas Gricius, Jonas Žutautas, Liudas Skersys, Juozas
Sodys, Adomas Žemelis ir banditas slapyvardžiu „Vla
das“, pavardės nežinau.
1948 m. rugpiūčio 16 d.
[...] Apie 1945 metų lapkričio pabaigą a š —i Pranas
Gricius — ir banditai Juozas Kėkštas, Alfonsas Knistau
tas, Juozas Katkus, Stasys Jonkus, Adomas Žeimys ir Ka
zys Kontrimas naktį apiplėšėme Mosėdžio valsčiaus
Daukšių tarybinį ūkį: paėmėme 12 centnerių grūdų, tris
kiaules, keturis arklius su dviem dvikinkiais vežimais ir
pakinktais. Visą tą prisiplėštą turtą nuvežėme į savo sto
vyklą Vaineikių miške [...].
1946
metų kovo pradžioje aš ir banditai Kazys Kont
rimas, Juozas Sodys, Liudas Skersys ir kiti, kurių pavar
džių dabar neprisimenu, apiplėšėme Kretingos valsčiaus,
Baublių apylinkės pirmininko, pavardės neprisimenu, ūkį:
paėmėme apie 25 kilogramus lašinių, 5—6 metrus me
džiagos kostiumui ir arklį su vežimu, kuriuo nuvažiavo
me į savo stovyklą. Arklį ir vežimą paskui banditas Knis
tautas nuvedė į Palangos valsčiaus Būtingės kaimą ir
atidavė buožei Kaziui Sudavičiui.
1946 metų balandžio mėnesį aš, banditai Knistautas,
Lisauskas, Stepas Deliautas, Jonas Makarovas, banditas,
slapyvardžiu „Albertinas“, ir Juozas Kėkštas naktį api
plėšėme Palangos valsčiaus, Būtingės kaimo gyventojo
Mykolo Pelagajaus ūkį. Ten paėmėme aulinius batus,
pusbačius, chromo atraižą moteriškiems batams, trejas
kelnes ir du švarkus. Visa tai pasidalijome.
Apie 1946 metų birželio mėnesį aš, banditai Juozas
Kėkštas ir Adomas Žeimys Latvijos TSR, Rucavos vals
čiuje, Lykumų kaime, nužudėme žmogų, vardu Dmitrijus,
pavardės nežinau. Jį nužudė Juozas Kėkštas.
1946
metų liepos mėnesį aš, banditai Jonas Danielius
ir Juozas Kėkštas Darbėnų valsčiaus Laukžemės tarybi
niame ūkyje paėmėme 20 vištų.
1946
metų spalio mėnesi aš, banditai Kazys Andrie
kus, Jonas Danielius ir Juozas Kėkštas apiplėšėme Lauk
žemės tarybinį ūkį: paėmėme septynis puskiaulius, kurie
kiekvienas svėrė po 50—75 kilogramus, ir Darbėnų vals
čiaus, Drumulių kaimo gyventojo Petro Gintauto arkliu
ir vežimu nusivežėrfte j savo stovyklą Laukžemės miške.
Apie 1947 metų balandžio mėnesį aš, banditai Pranas
Kontrimas ir Stepas Deliautas paėmėme iš Darbėnų vals
čiaus, Kniežų kaimo gyventojo maždaug^ 150 kilogramų
kiaulę ir nugabenome ją į Vaineikių mišką.
Apie 1947 metų rugsėjo 15 dieną aš ir banditas Ado
mas Žeimys pavogėme iš Darbėnų valsčiaus, Sniaukštų
kaimo gyventojo Pilipavičiaus dvi karves, nuvedėme jas
į Latvijos TSR teritoriją, paplovėme ir mėsą nuvežėme
pas Lenkimų valsčiaus, Benaičių kaimo gyventoją Leonų
Jockų, kuris su žmona dalį tos mėsos susudė, o dalį su
dėjo į dešras.
1947 metų gruodžio pradžioje aš, banditai Stepas De
liautas, Adomas Žeimys, Juozas Kėkštas ir Jonas Danie
lius Būtingės kaime nužudėme Tarybinės Armijos
seržantą. Jį nužudė banditas Adomas Žeimys tokiomis
aplinkybėmis. Adomas Žeimys stovėjo sargyboje, o aš, Ste
pas Deliautas, Juozas Kėkštas, Danielius, du ryšininkai —
Karalius ir Vytautas Deliautai,— Būtingės kaimo gyven
tojos Bieliauskienė ir jos sesuo sėdėjome pas Bieliauskie
nę ir gėrėme degtinę. Eidamas pro šalį Tarybinės ArmL
jos seržantas pamatė Adomą Žeimį ir sušuko: „Stok,
rankas aukštyn!“ Tuomet Žeimys automato salvę nušovė
seržantą, kurį mes įmetėme į upelį, ir pabėgomę į Kalgraužių mišką.
1948 metų gegužės mėnesį aš, banditai Deliautas, Ma
žutis ir Adomas Žeimys uždėjome Impiltieskaimo gyven
tojui Pranui (vardas netikslus) Vitkui 4 tūkstančių rub
lių pabaudą. Tuos pinigus iš jo paėmėme ir pasidalijome.
1948
metų gegužės mėnesį, dienos neprisimenu, aš,
banditai Povilas Mažutis, Adomas Žeimys ir Deliautas
apiplėšėme Laukžemės tarybinį ūkį — paėmėme šešias
karves, nuvedėme į Latvijos TSR [...].
Apie 1948 metų liepos 20 dieną aš ir banditas Pranas
Vibrys, slapyvardžiu „Banga“, eidami pas musų ryšinin
ką Valančių į Sudėnų kaimą, pakelėje krūmuose pamatė
me su dviračiu Lenkimų valsčiaus, Kiaupiškių kaimo gy
ventoją Leoną Poškį ir sulaikėme jį. Vibrys pasakė man,
kad Poškys esąs blogas žmogus. Tada aš nušoviau Leoną
Poškį.
ADSR f., r. 83, 1. 183—220.
„ŽEMAIČIŲ LEGIONAS“
Iš A. K u b i l i a u s * parodymų
1945 m: balandžio 22 d.
1943
metų gegužės mėnesį pas mus atvyko M. Šliupo
draugas, buržuazinės kariuomenės leitenantas Lionginas
Svalka, dirbęs tuo metu Vilniaus kriminalinėje policijoje
inspektoriumi.
Jis kalbėjosi tik su M. Šliupu ir, kaip vėliau sužino
jau, papasakojo jam apie Lietuvos laisvės armiją ir jos
programą, pasiūlė stoti į jos eiles. Truputį pagalvojęs
M. Šliupas sutiko su leitenanto Svalkos pasiūlymu ir
įstojo į LLA narius.
1943
metų liepos mėnesį pas mus vėl atėjo leitenan
tas Svalka. Papasakojo apie LLA organizacijos tikslus ir
uždavinius. Jis ir M. Šliupas pasiūlė ir man stoti j ją.
Jie davė man susipažinti organizacijos programą, ir aš,
įsitikinęs, kad LLA idėjiniai uždaviniai yra man artimi,
sutikau stoti į ją ir daviau leitenantui Svalkai žodinę
priesaiką [...].
Tuo metu man buvo duotas „Radvilos“ slapyvardis.
„Silovelnio“ slapyvardį pasirinkau vėliau, sudaręs LLA
žemaičių legiono štabą.
1943
metų rugsėjo mėnesį pas mane atvyko Svalka ir
man nepažįstamas žmogus, kuris, kaip vėliau sužinojau,
buvo Kazys Veverskis; LLA organizacijoje jis turėjo „Se
nio“ slapyvardį. Tai 32—33 metų žmogus, buvęs Kauno
karininkų mokyklos auklėtinis ir Vilniaus universiteto
teisės mokslų fakulteto studentas, tuo metu gyveno Vil
niuje, Išganytojo gatvėje, Nr. 2 (adresas netikslus). Kal
bėdamasis su manim, „Senis“ smulkiai domėjosi mano
biografija ir darbu praeityje. Mano atsakymus „Seniui“
užrašinėjo musų pokalbyje dalyvavęs leitenantas Svalka.
Mes: kalbėjomės daugfau kaip pusvalandį. Po to „Senis“
pasakė netrukus duosiąs man uždavinį ir kartu su Sval
ka išėjo.
* Kubilius Adolfas, Leono s., gimęs 1918 m., Kretingos aps., Kar
tenos vis., Budrių vnk.
Po dviejų savaičių, t. y. 1943 metų spalio pradžioje,
pas mane vėl atėjo „Senis“, šį kartą vienas, ir pranešė
man, kad būsiu jo vadovaujamo LLA centro organizaci
nio sektoriaus ryšininkas ir turėsiu^ palaikyti ryšius su
LLA organizacijomis periferijoje, busiu pavaldus betar
piškai jam, „Seniui“.
Mano dažnoms kelionėms su LLA uždaviniais užmas
kuoti -1944 metų birželio mėnesį man 'buvo duotas pažy
mėjimas, kad aš tarnauju Naujosios Vilnios pagalbinėje
policijoje, ir leidimas vaikščioti Vilniuje. Tuos abu do
kumentus, „Seniui“ nurodžius, man išdavė centro organi
zacinio sektoriaus darbuotojas Alfonsas Kairelis, 37—39
metų, gyvenąs Vilniuje (adreso neprisimenu). Įteikdamas
man tuos dokumentus, jis pasakė gavęs juos per LLA
narį, Vilniaus apskrities policijos vado sekretorių Pajau
jį (vardo neprisimenu), kuris kartu su kitais policijos ta r
nautojų dokumentais padavęs policijos vadui dokumen
tus Sadausko pavarde, kuriuos šis ir pasirašęs.
Būdamas LLA vadovaujančiojo centro organizacinio
sektoriaus ryšininku, palaikiau ryšius su šiais asmenimis:
1) LLA Trakų apskrities štabo darbuotoju Babanu, ku
ris gyveno Trakuose ir buvo miesto* policijos viršininkas;
2) LLA Trakų apskrities štabo organizacinio sekto
riaus darbuotoju leitenantu Repšiu, kuris gyveno toje pat
apskrityje, Kaišiadorių mieste, stotyje, ir buvo savisaugos
bataliono karininkas;
3) LLA Trakų apskrities Kaišiadorių štabo viršininku
Karbūnu, gyvenusiu Kaišiadorių stotyje ir tarnavusiu sa
visaugos batalione vyresniuoju leitenantu;
4) LLA Ukmergės apskrities štabo organizacinio sek
toriaus viršininku, buržuazinės kariuomenės leitenantu
Strikausku, kuris buvo to miesto karinės komendantūros
adjutantas;
5) LLA Ukmergės apskrities štabo organizacinio sek
toriaus darbuotoju, buržuazinės kariuomenės vyresniuoju
leitenantu Uginčiumi, tarnavusiu Ukmergės komendan
tūroje;
6) LLA Zarasų apskrities štabo darbuotoju, vietiniu
agronomu Butkum, gyvenusiu Zarasuose;
* Trakų aps. nuovados.
7) LLA Kauno apygardos štabo viršininko padėjėju
Pranu Veverskiu, 28 metų, „Senio“ broliu, kuris gyveno
Kaune, Maironio gatvėje, Nr. 23, b. 1;
8)
: LLA Šiaulių apskritie?, Radviliškio štabo organi
zacinio sektoriaus darbuotoju Valkausku (slapyvardis
„Mažiukas“), kuris buvo geležinkelio policijos viršininko
padėjėju;
9) LLA Utenos apskrities štabo organizacinio sekto
riaus darbuotoju Jonu Žuliu, kuris gyveno Utenoje, buvo
miesto elektrinės buhalteris;
10) LLA Švenčionių apskrities štabo viršininku Gai
žučiu, kuris tuo metu buvo burmistras; jo adreso neži
nau, buvau pas jį įstaigoje;
11) LLA atstovu savisaugos batalione, buržuazinės
kariuomenės generalinio štabo majoru Levickiu; jis tuo
met vadovavo batalionui, buvusiam Baltarusijos TSR,
Lydos mieste;
12) LLA atstovu savisaugos batalione, buvusiame
Baltarusijos TSR, Baranovičių mieste, buržuazinės ka
riuomenės vyresniuoju leitenantu Jonu Bardzilausku;
13) LLA atstovu savisaugos batalione, buvusiame
Liublino mieste (Lenkija), buržuazinės kariuomenės avia
cijos kapitonu Selioku.
Man dirbant ryšininku, LLA organizacija visą laiką
mokėjo man 200 vokiškų markių per mėnesį; be to, aš
gaudavau komandiruotpinigių ir maisto kelionei.
Su visais minėtais asmenimis palaikiau betarpiškus
ryšius. Kur tie žmonės dabar, nežinau.
Aš buvau LLA vadovaujančiojo centro ryšininkas iki
1944 metų liepos 1 dienos.
1944
metų liepos 21 dieną Adolfas Eidimtas nusiuntė
mane pas LLA organizacijos vadovą Kretingos apskrity
je, buržuazinės kariuomenės kapitoną Sopagą, tuo metu
buvusį Kretingos apskrities viršininko pavaduotoją, ir da
vė jam nuvežti laišką, kuriuo rekomendavo mane kaip
seną aktyvų LLA centrinio aparato darbuotoją.
1944
metų liepos 23 dieną atvykęs pas Sopagą, pa
prašiau leisti man vienai savaitei nuvykti pas gimines,
gyvenančius Kretingos apskrityje, Kartenos valsčiuje,
Budrių vienkiemyje. Tai man buvo leista, ir nuo 1944 me
tų liepos 29 iki rugpiūčio 6 dienos turėjau atostogų, o
1944 metų rugpiūčio 8 dieną, Šopagai įsakius, išvykau
į vokiečių žvalgybos mokyklą.
1944
metų rugpjūčio 6 dieną, grįžęs iš atostogų pas
minėtą kapitoną Sopagą, gavau jo įsakymą ruoštis vykti
į Karaliaučių (Vokietija) mokytis vokiečių žvalgybos mo
kykloje. Jis pasakė, kad LLA vadovybės nurodymu aš tu
rįs mokytis ten apie 10—12 dienų.
Kapitonas Sopaga nedavė man konkretaus uždavinio,
tik pasakė, kad aš mokysiuos žvalgybininko ir radisto
darbo, gausiu mokykloje radijo siųstuvą ir grįšiu pas jį.
Pasiėmęs reikalingus sau daiktus, 1944 metų rugpiū
čio 8 dieną nuvykau pas Sopagą. Apie 6 valandą vakare
sunkvežimiu atvažiavo vokiečių kariuomenės rotmistras,
kuris išdavė man komandiruotės pažymėjimą. Po to aš
sėdau į mašiną, ir mes išvažiavome iš Kretingos.
Tuo pačiu sunkvežimiu kartu su manim iš Kretingos %
važiavo 12 lietuvių. Iš jų tuo metu man buvo pažįstami
tik trys:
1. Šarūnas Jazdauskas, 23 metų, gimęs ir gyvenęs
Kretingos apskrityje, Palangoje; ten, Maironio gatvėje,
Nr. 2, gyvena jo tėvas, motina ir sesuo. LLA organizaci
joje S. Jazdauskas, kaip ir aš, buvo Vilniaus centrinio
štabo organizacinio sektoriaus ryšininkas. Smulkiau apie
jį papasakosiu vėliau.
2. Algirdas Sertvytis, slapyvardis žvalgybos mokyk
loje — „Surkus“, 23 metų, gimęs ir gyvenęs Kretingos
apskrityje, Palangoje, Juraitės gatvėje, kartu su tėvu ir
motina. LLA organizacijoje ėjo tas pačias pareigas, kaip
ir pirmasis.
3. Jonas Zakaras, 24 metų, gimęs Panevėžyje, LLA
organizacijoje dirbo tą patį darbą, kaip ir du pirmieji.
Kitų tuo metu nepažinojau ir apie juos papasakosiu
vėliau, kalbėdamas apie asmenis, kurie mokėsi žvalgybos
mokykloje, Noihofo kaime.
*■
Į vokiečių žvalgybos mokyklą atvykau 1944 metų rug
pjūčio 9 dieną. Mokykla buvo Karaliaučiaus apygardoje,
už 700—800 metrų į rytus nuo Noihofo kaimo, miške,
specialiuose barakuose.
Pirmąją dieną mus, naujai atvykusius, sutiko ir ap
gyvendino bendrabutyje stovyklos ūkio dalies viršininkas,
vokiečių kariuomenės leitenantas Jakobas.
Kitą dieną mus atvežęs į mokyklą kapitonas Griunas
pristatė visus, 13 žmonių, mokyklos viršininkui, vokiečių
kariuomenės majorui Marvicui.
Turiu pasakyti, kad, dar išvažiuojant iš Kretingos, ka
pitonas Griunas įspėjo mane, jog mokykloje reikės laiky
tis griežčiausios konspiracijos, niekam nesakyti savo tik
ros pavardės, nepasakoti kitiems mokyklos klausytojams
teisingų žinių apie save ir savo praeitį. Be to, jis davė
man „Vaišvilos“ slapyvardį.
Majoras Marvicas, kalbėdamas su mumis, klausinėjo
apie musų išsilavinimą ir profesijas, o po savaitės visi
po vieną buvome pakviesti pas minėtą leitenantą Jakobą.
Kiekvienam iš mūsų jis užpildė specialią anketą, kurioje
buvo biografinio pobūdžio klausimai, ir davė mums pa
žymėjimus, kad tarnaujame laisvai samdomais vokiečių
kariuomenės kariniame dalinyje, lauko pašto Nr. 5725. Iš
tikrųjų tas dalinys buvo vokiečių kariuomenės vyriausio
sios vadovybės žvalgybos mokykla. Tuos leidimus turėjo
me rodyti išėję iš mokyklos teritorijos. Man buvo duotas
pažymėjimas Jurgio Vaišvilos pavarde.
Man besimokant žvalgybos mokykloje Noihofo kaime,
ten kelis kartus buvo atvažiavęs LLA atstovas vokiečių
žvalgyboje, buržuazinės kariuomenės pulkininkas Izido
rius Kraunaitis, kurio slapyvardis LLA organizacijoje
buvo „Mongirdas“. Su juo aš dar anksčiau buvau pa
žįstamas. Mes kartu dirbome LLA centriniame štabe Vil
niuje; jis buvo operatyvinio sektoriaus darbuotojas, o
aš — centrinio štabo organizacinio sektoriaus ryšių vir
šininkas.
Aš faktiškai buvau LLA organizacinio sektoriaus ry
šių viršininkas ir turėjau savo žinioje aštuonis ryšinin
kus; apie tai papasakosiu vėliau. Iš pradžių tardymo me
tu norėjau šiek tiek sumažinti savo vaidmenį LLA orga
nizacijoje, todėl ir sakiau buvęs paprastu eiliniu ryšinin
ku. Vėliau įsitikinau, kad tardymo organai gerai žino
apie visą mano praeities veiklą, ir supratau, kad bet koks
melas nieko neduos, todėl dabar pasakoju viską teisingai.
1944
metų rugsėjo ir spalio mėnesį, būdamas vokiečių
žvalgybos mokykloje Noihofo kaime, tris—keturis kartus
kalbėjausi su specialiai mane iškvietusiu pulkininku Kraunaičiu.
Pulkininkas I. Kraunaitis smulkiai nušvietė tuos už-,
davinius, kuriuos gausiu aš ir mano vadovaujama gru
pė, kai būsime išmesti į Raudonosios Armijos užnugarį,
į Lietuvos TSR [...] .
Pulkininkas I. Kraunaitis pasiūlė man pasirinkti į sa
vo grupę dar keturis žmones, kurie bus man pavaldus
ir kartu su manim bus išmesti į Raudonosios Armijos
užnugarį.
Aš pasirinkau iš besimokančių kartu su manim žval
gybos mokykloje savo pažįstamus Šarūną Jazdauską ir
Algį Sertvytį, kuriuos jau minėjau anksčiau. Kartų su
manim jie dirbo LLA centriniame štabe Vilniuje,. buvo
ryšininkai, pavaldūs man. Be jų, pasirinkau dar du žmo
nes, su kuriais susipažinau žvalgybos mokykloje:
1. Sergejų Semsį, kurio slapyvardis žvalgybos mo
kykloje buvo „Vaza“; jis buvo apie 30 metų, kilęs iš Ma
rijampolės apskrities, dirbo LLA Kretingos apskrities
štabo žvalgybos skyriuje.
2. Joną Dūdą, kurio slapyvardis žvalgybos mokykloje
buvo „Stuka“, jis buvo 23—24 metų, kilęs iš Mažeikių
apskrities, dirbo LLA Kretingos apskrities organizacijoje,
kokias pareigas ėjo, nežinau.
Mokslas tęsėsi mokykloje beveik tris mėnesius, vietoj
10—12 dienų, kaip buvo iš pradžių numatyta. 1944 metų
spalio 25 dieną mano ir mano grupės asmenų užsiėmimai
buvo nutraukti, o pati mokykla buvo evakuota į Berlyno
rajoną, nes Raudonosios Armijos daliniai tuo metu jau
buvo įžengę į Rytų Prūsiją. Mes gavome mokykloje ap
rangą, du radijo siųstuvus, sumontuotus kartu su imtu
vais, reikalingus radijo duomenis ir kiekvienas — pisto
letą ir automatą „P P 5“. Paskui mokyklos viršininkas
majoras Marvicas vyresniuoju iš musų paskyrė Sertvytį
(tuo būdu mūsų grupėje vyresniuoju LLA linija buvau
aš, o vokiečių žvalgybos linija — Sertvytis) ir davė mums
tokį uždavinį: kai būsime išmesti parašiutais iš lėktuvo
į Raudonosios Armijos užnugarį Telšių apskrityje, Alsė
džių valsčiuje, Paburgės kaimo apylinkėse (tą rajoną pa
sirinkome savo nuožiūra, žinodami, kad ten 1944 metų
pavasarį buvo formuojamas stambus „Vanagų“ būrys, ir
tikėjomės užmegzti su juo ryšius), mes turime susirasti
saugią vietą darbui, užmegzti ryšius su vietiniais „Vana
gų“ būriais, per juos ir patys rinkti žvalgybinio pobūdžio
žinias apie tame rajone dislokuotus ir žygiuojančius Rau
donosios Armijos dalinius ir perduoti tas žinias per radiją
vokiečių žvalgybai. Be to, du kartus per mėnesį turėjome
informuoti per radiją vokiečių žvalgybą apie LLA — „Va
nagų“ — veiklą Raudonosios Armijos užnugaryje. As
mens dokumentų iš vokiečių žvalgybos negavome. Nepa
sisekimo atveju majoras Marvicas rekomendavo mums
pereiti frontą į vokiečių pusę; perėjimo vieta, esant fron
tui nepastoviam, nebuvo sutarta, o vietoj slaptažodžio
grįžtant atgal mums liepė pasakyti bet kuriam vokiečių
karininkui, jog esame „Dienststelle Nordpol“ agentai ir
prašome pristatyti mus tenai.
1944 metų spalio 26 dieną mūsų grupė, lydima vokie
čių žvalgybos darbuotojo (kokias pareigas jis ėjo, neži
nau) kapitono Volfo, buvo išvežta į aerodromą Alenšteino apygardoje, netoli Grislineno vienkiemio. Dėl blogo
oro čia buvome iki 1944 metų lapkričio 17 dienos, o 'tą
dieną apie 10 vai. vakare visi penki buvome pasodinti
į vokiečių dvimotorį karinį lėktuvą „Henkel“ ir išskridome. Maždaug po trijų valandų pagal lakūno sigųąlą su
parašiutais nusileidome, kaip vėliau sužinojome, Telšių
apskrityje, Alsėdžių valsčiuje, už dviejų—trijų kilometrų
į rytus nuo Paburgės kaimo.
Susiradau Jazdauską ir Dūdą, užkasėme savo parašiu
tus ir, pasiėmę abu radijo siųstuvus ir kitus daiktus, nu
ėjome į Telšių apskrities, Alsėdžių valsčiaus, Skirpsčių
kaimą, kur gyveno Jazdausko teta Ona Pocienė, pas kurią
mūsų grupė buvo susitarusi susirinkti. Ten mes tikėjomės
rasti prieglobstį.
Pradžioje mes pasukome neteisinga kryptimi, todėl į
Skirpsčių kaimą atvykome tik 1944 metų lapkričio 19 die
nos rytą. Aš su Dūda likau miške netoli Pocienės namų,
o Jazdauskas nuėjo pas ją. Jai, jos vyrui Pociui, žentui
Antanui Každailiui ir dukteriai Onai Raždailienei jis pa
pasakojo atvykęs kartu su kitais keturiais LLA — „Vana
gų“ — nariais ir prašė padėti m um s—įduoti maisto ir
pastogę. [. . .]
1944 metų lapkričio 19 dieną, apie antrą valandą, pas
Pocienę atėjo ir Semsis su Sertvyčiu. Tuo būdu susirinko
visa mūsų grupė.
Nuo tada iki pat žiemos šalčių, t. y. iki 1944 metų
gruodžio pabaigos, dieną buvome miške netoli Pocienės
namų, o naktį nakvodavome pas ją daržinėje ant šieno
[•••]•
.
. . .
Turėdami kiekvienas po 30 000 rublių, kuriuos pries
išsiunčiami į Raudonosios Armijos užnugarį buvome
gavę vokiečių žvalgybos mokykloje, mes mokėjome Po
ciaus, ir Každailio šeimai už maistą.
Žiemą slapstytis miške ir daržinėje pasidarė šalta, to
dėl mes nutarėme dalį musų grupės narių legalizuoti.
Apie. .1944 metų gruodžio 15 dieną Dūda, turėdamas pakad jis mokėsi Vilniaus universitete, kreipėsi
į Telšių apskrities liaudies švietimo skyrių, prašydamas
duoti jam mokytojo vietą. Jis buvo paskirtas į Alsėdžių
progimnaziją dėstyti algebrą, fiziką ir fizinį lavinimą ir
nuo to laiko gyveno legaliai [...] Jo butas buvo visai
netoli ųuo musų bazavimosi vietos, todėl mes galėjome
sistemingai palaikyti su juo ryšius.
Tuo pat metu aš, Semsis, Sertvytis ir Jazdauskas, šei
mininkams leidus, ėmėsi kasti po Pociaus namu slėptuvę.
Maždaug iki 1944 metų gruodžio 20 dienos iškasėme, o
iki 1945 metų sausio vidurio visiškai įrengėme du kamba
rius, koridorių ir du išėjimus. Vienas išėjimas vedė į na
mą ir buvo įrengtas po Každailienės lova, o antras,
atsarginis — tiesiog į kiemą ir buvo užmaskuotas paukštide. Každailienė turėjo po kiekvieno mūsų išėjimo ir įėji
mo užmaskuoti landą [...].
Turiu pasakyti, kad slapstytis žiemos metu slėptuvėje
buvo sunku, todėl aš daviau nurodymą savo grupės nariui
Semsiui legalizuotis. 1944 metų gruodžio 23—25 dieną
jis išėjo iš Pociaus namų ir nuvyko į Telšius, kur pagal
savo senus dokumentus jam pavyko gauti darbą Telšių
apskrities valstybinio draudimo skyriuje. Ten jis dirbo
inspektoriumi, o tą patį mėnesį, 30 dieną, buvo pasiųstas
į draudimo inspektorių kursus Vilniuje, kuriuos baigęs,
buvo paskirtas Lietuvos TSR valstybinio draudimo turto
draudimo vyresniuoju inspektorium Vilniuje, kur, tur būt,
ir dabar dirba.
1945
metų vasario pirmoje pusėje Semsis, būdamas
tarnybinėje komandiruotėje Telšių apskrityje, buvo specia
liai atvykęs pas mane į slėptuvę Pociaus name ir papa
sakojo visa tai [...].
1945 m. balandžio 29 d.
[...] Dar vokiečių okupacijos metu susitikdavau su
LLA Šiaulių apygardos štabo vadovu Adolfu Eidimtu ir
žinojau, kad jo giminės gyvena Telšių apskrityje, Žarėnų
valsčiuje.
1944
metų lapkričio paskutinėmis dienomis pasiunčiau
į Žarėnų valsčių ryšiams su Adolfo Eidimto giminėmis
užmegzti Jazdauską, kuriam tuojau pavyko sėkmingai
atlikti tą uždavinį [...] .
1944
metų gruodžio 2—5 dieną Jazdauskas grįžo
į Skirpsčių kaimą ir papasakojo man apie susitikimą su
Stasiu Eidimtu, o gruodžio 20—22 dieną pas mus atvyko
su slaptažodžiu Henrikas Petkevičius, kurio slapyvardis
LLA organizacijoje buvo „Staigvila“, apie 22 metų, kilęs
iš Šiaulių apskrities, Žeimelio valsčiaus. Jis pasakė, jog
jį atsiuntęs pas mus Stasys Eidimtas. Be to, jis pranešė,
kad Eidimtui nurodžius, vežąs nelegalią literatūrą LLA
Kretingos apskrities organizacijos vadovui, buv. buržua
zinės kariuomenės leitenantui Ožeraičiui, kuris tuo metu
gyveno legaliai Kretingos apskrityje, tame pat valsčiuje
(vasario pabaigoje Ožeraitis perėjo į nelegalią padėtį, ir
mūsų ryšiai su juo nutrūko). Aš liepiau Petkevičiui pra
nešti Ožeraičiui, jog mūsų grupė įgaliota vadovauti LLA
apskričių organizacijoms Žemaitijoje, ir pasakyti jam, kad
ryšiai su juo bus palaikomi per Dūdą, gyvenantį Telšių
apskrityje, Alsėdžių valsčiuje, Makščių kaime pas Pau
lauską.
Įvykdęs mano duotą uždavinį, 1944 metų gruodžio
28—29 dieną Petkevičius grįžo. Kartu su juo atvyko Sta
sio Eidimto man paskirtas antras ryšininkas, vardu Ste
pas (pavardės neprisimenu), slapyvardžiu „Šermukšnis“,
anksčiau gyvenęs Telšiuose.
Tą pačią dieną aš išsiunčiau Petkevičių ir Stepą į Tel
šių apskrities Platelių ir Plungės valsčius ir į Kretingos
apskrities Kartenos valsčių užmegzti ryšių su LLA orga
nizacijomis, kurios, kaip mes spėjome, bazuojasi tuose
valsčiuose.
Tuo pat metu, 1944 metų gruodžio 29 dieną, koman
diravau savo grupės narį Sertvytį į Kauną ir į Vilnių
išaiškinti agentūrinio darbo sąlygų tuose miestuose ir
pabandyti užmegzti ryšius su LLA centriniu štabu.
Turiu pastebėti, kad daviau tą uždavinį Sertvyčiui sa
vo iniciatyva, be jokio LLA Šiaulių „Saturno“ štabo nu
rodymo, jokių konspiracinių adresų tuose miestuose ne
turėjau ir patariau jam, Sertvyčiui, naudotis adresais,
kuriuos jis žinojo 1943—1944 metais, būdamas LLA cent
ro organizacinio sektoriaus ryšininku.
Tiek aš, tiek ir kiti mano grupės nariai buvo seni LLA
veikėjai, dirbę anksčiau tos organizacijos centriniame
aparate Žinoma, mūsų negalėjo patenkinti tas vaidmuo,
kurį mums skyrė „Saturno“ štabas. Mes jautėmės esą
stipresni, manėme galį vadovauti stambioms organizaci
joms ir galvojome išvažiuoti į Kauną arba į Vilnių ir dirb
ti centriniame aparate. Turėdami du radijo siųstuvus, ku
rie LLA organizacijai buvo labai reikalingi, ir būdami
pasiruošę pogrindiniam darbui vokiečių žvalgybos mokyk
loje, mes tikėjomės turėsią nemažos įtakos LLA vado
vams. Be to, aš dėjau vilčių į savo draugiškus santykius
su „Seniu“. Todėl Sertvytis išturėjo vietoje išaiškinti, ar
mes galėsime išvažiuoti į Kauną arba į Vilnių.
Apie 1945 metų balandžio 20—23 dieną Sertvytis grį
žo ir pranešė man, kad agentūrinio darbo sąlygos tuose
miestuose labai nepalankios: išduodami tarybiniai pasai,
masiškai ’ suiminėjami LLA nariai, beveik visi senieji
konspiraciniai butai likviduoti. Užmegzti ryšių su LLA
centru Sertvyčiui nepavyko. Tik Vilniuje jis buvo susiti
kęs su vienu senu LLA nariu (jo pavardės neprisimenu,
jis buvo geležinkelininkas), bet jis pats neseniai nutraukė
ryšius su organizacija ir galėjo pranešti Sertvyčiui tik
tiek, kad Vilniaus organizacija turi daug sunkumų, tačiau
vis dėlto gana aktyviai veikia. Be to, iš jo Sertvytis su
žinojo, kad 1944 metų gruodžio pabaigoje ar 1945 metų
sausio pradžioje Švenčionių apskrityje, Saldutiškio vals
čiuje nusileido parašiutais keletas LLA narių, kurie mokė
si vokiečių žvalgybos mokykloje ir turi du radijo siųstu
vus, tačiau, būdami nepakankamai paruošti, dirbti su jais
negali.
Iš gautos informacijos priėjau išvadą, kad dar ne lai
kas ir netikslinga mums išvykti iš Alsėdžių valsčiaus, to
dėl ir nutarėme likti vietoje.
Tomis pat dienomis Sertvytis, būdamas Telšių apskri
ties Plungės miestelyje, įtraukė į LLA organizaciją Plun
gės stoties krovinių kasininką Alfonsą Kalvaitį, gyvenan
tį Plungės valsčiuje, Babrungo kaime. Jo namuose jis
suorganizavo konspiracinį butą. Ten pat Sertvytis suži
nojo (iš ko — nežinau), kad mūsų pažįstami Alfredas
Tiškus, Antanas Staniukas 'ir Jonas Žutautas, su kuriais
kartu dirbome LLA Kretingos organizacijojeUgyvena le
galiai; pirmasis dirba Kretingoje, antrasis mokytojauja
Kretingos apskrities Salantų gimnazijoje, o trečiasis—,
Platelių pradžios mokyklos mokytojas.
1945
metų vasario pirmojoje pusėje Sertvytis per Žu
tautą gavo iš Tiškaus planą vietovės, kur pastarasis buvo
užkasęs radijo siųstuvą. Mes parsivežėme tą siųstuvą
į savo slėptuvę.
. _
Petkevičius tuo pačiu metu buvo nuvažiavęs \ Žarėnų
valsčiaus Purvaičių kaimą pas Stasį Eidimtą ir atvežė
man pastarojo gautą iš „Saturno“ štabo operatyvinį įsa
kymą Nr. 4 ir įvairių nelegalių antitarybinių atsišaukimų.
Anksčiau, jau sakiau, kad 1945 metų sausio mėnesį bu
vau pasiuntęs savo ryšininkus Petkevičių ir Stepą į Pla
telių valsčių užmegzti ryšių su vietine LLA —„Vanagų“
organizacija. Jiems pavyko susitikti su tos organizacijos
vadovu Petru Budriu, kuris slapstėsi savo namuose Ber
žoro kaime (1945 m. kovo pabaigoje buvo nukautas per
susirėmimą su VRLK darbuotojais). 1945 metų vasario
20 dieną aš su Petkevičium buvau nuvykęs pas Budrį,
kuris pažadėjo, kad artimiausioje ateityje jo organizaci
joje bus ne mažiau kaip 25 žmonės.
Plateliuose aš ir Petkevičius susitikome Žutautą ir
1945 metų vasario 21—22 dieną visi trys nuvažiavome
į Kretingos apskrities Salantų miestelį. Ten sutikome An
taną Staniuką, kuris, pabėgus leitenantui Ožeraičiui, va
dovavo LLA Kretingos apskrities organizacijai. Jis mums
pranešė, kad VRLK organai Kretingos apskrityje suėmė
daug LLA narių, todėl jis neteko ryšių su Darbėnų ir
Palangos valsčių organizacijomis ir dabar koncentruoja
visą darbą Gargždų, Kulių, Veviržėnų ir Endriejavo vals
čiuose. Staniukas pranešė, kad iš 200 LLA narių, anks
čiau buvusių Kretingos apskrities organizacijoje, dalis pa
bėgo su vokiečiais, dalį suėmė VRLK organai, ir tuo me
tu buvo likę tik 50 žmonių.
1945
metų vasario 23 dieną sugrįžęs į Skirpsčių kaimą,
į mūsų slėptuvę, radau ten manęs laukiantį Stasį Eidim
tą, kuris ruošėsi važiuoti į Šiaulius, į „Saturno“ štabą.
Aš parašiau ir nusiunčiau per jį į „Saturno“ štabą pra
nešimą Nr. 1, kuriame trumpai papasakojau apie padėtį
tuo metu ir pranešiau, kad radijo ryšiams tarp musų ir
„Saturno“ organizuoti galime paskirti vieną radistą su
radijo siųstuvu (aš turėjau galvoje Dūdą).
1945 metų vasario 24 ar 25 dieną aš ir Petkevičius nu
vykome į Telšių rajono Plungės miestelį, kur manėme
sudaryti LLA Telšių apskrities štabą. Tam štabui vado
vauti Petkevičius pasiūlė man Juozą Balevičių, kurį ge
rai žinojo esant nacionalistinių antitarybinių pažiūrų.
Balevičius tada buvo ir dabar yra ekonominės mokyklos
direktorius.
Tą pačią dieną mes su Petkevičiumi nuėjome į ekono
minę mokyklą pas Balevičių ir pasakėme jam, kad nori
me šiandien jo namuose susitikti su juo ir dar keliais jo
vienminčiais ir pasikalbėti „tautiniais reikalais“. Be to,
aš paprašiau Balevičių duoti man pažymėjimą, jog esu
jo vadovaujamos mokyklos mokytojas. Jis pažadėjo tai
padaryti ir pasakė, kad tą pačią dieną vakare pakvies
pas save keletą vienminčių — savo mokyklos mokytojų.
18 valandą aš su Kalvaičiu nuėjau pas Balevičių. Be
šeimininko, ten jau buvo jo pakviesti ekonominės mokyk
los mokytojai Petkauskas, Jasinauskas, Klėbys ir mokyk
los inspektorius Sereikis.
Mes pavakarieniavome ir išgėrėme. Moterų nebuvo.
Aš pasakiau neilgą kalbą, trumpai papasakojau apie LLA
uždavinius bei tikslus ir pasiūliau jiems stoti į tą organi
zaciją. Visi sutiko. Ten pat Balevičius, Sereikis, Petkaus
kas, Jasinauskas ir Klėbys davė man priesaiką. Aš pa
skirsčiau jiems pareigas, paskyręs Balevičių štabo vado
vu, Kalvaitį — jo pavaduotoju ir žvalgybos bei ryšių
skyriaus viršininku, Sereikį — organizacinio sektoriaus
viršininku, Jasinauską—komplektavimo skyriaus viršinin
ku, Klėbį — tiekimo ir propagandos skyriaus viršininku,
o Petkauską — pastarojo pavaduotoju.
Šių metų kovo 10—12 dieną aš su Jazdausku nuvykau
į Platelius. Ten mes susitikome su Jonu Žutautu ir atvy
kusiu pas jį susitikti su mumis Staniuku, kuris pranešė,
jog jam pavyko sudaryti LLA Kretingos apskrities štabą,
jungiantį Gargždų, Kulių, Veviržėnų ir Endriejavo vals
čių organizacijas. Jis suminėjo keletą asmenų, dirbusių
jo štabe, būtent: Kazį Telšinską, Antaną Gubistą, Antaną
Žutautą (gal būt, Praną) — mano minėto Jono Žutauto
brolį, Kundrotą ir Joną Sadauską. Jonui Žutautui, kuris
nebuvo vietinis Platelių valsčiaus gyventojas, iki to laiko
nepavyko įtraukti naujų narių į LLA organizaciją, todėl
aš paskyriau jį LLA organizacinio sektoriaus viršininku
Platelių valsčiuje ir įsakiau jam dirbti per Budrį, su ku
riuo susirišti daviau slaptažodį „gervė“.
1945 metų kovo pirmosiomis dienomis mes jau buvome
užmezgę ryšius su LLA organizacijomis Telšių, Kretingos
ir Mažeikių apskrityse (Mažeikių apskrityje dirbo Jaz
dauskas). Tada aš nutariau sudaryti LLA Žemaitijos šta
bą, pavadintą „Žemaičių legiono“ štabu, kuris turėjo va
dovauti toms organizacijoms ir derinti jų darbą.
Savo padėjėju ir organizacinio sektoriaus viršininku
paskyriau Jazdauską, organizacinio sektoriaus viršininko
padėjėju — Dūdą, žvalgybos skyriaus viršininku — Sert
vytį, iždininku — Každailį.
1945 m. gegužės 3 d.
Vadovaudamasis pulkininko Kraunaičio nurodymais,—
apie tai smulkiai pasakojau anksčiau,— užmezgęs ryšius
su Šiaulių apygardos „Saturno“ štabu, aš neturėjau orga
nizuoti savarankiško štabo. Tačiau, norėdamas turėti dau
giau savarankiškumo ir manydamas, jog galiu vadovauti
didelei pogrindinei organizacijai ne blogiau už „Saturno“
štabo vadovą Adolfą Eidimtą, aš sudariau savarankišką
štabą ir nutariau vykdyti „Saturno“ štabo nurodymus tik
tais atvejais, jeigu jie nepažeis tiek mano paties, tiek
mano štabo narių orumo [...].
Nuo šių metų kovo 10 iki 20 dienos aš, Jazdauskas ir
Sertvytis rašomąja mašinėle padauginome keturias in
strukcijas. Pirmoje instrukcijoje buvo kalba apie tai, koks
turi būti LLA narys, ką jis turi dirbti ir žinoti, antroje —
apie „partizanų“ slėptuvių įrengimą, trečioje — apie LLA
žvalgybos Ir kontržvalgybos darbą, ketvirtoje — apie LLA
„Vanagams“ remti komitetus.
Pirmą, antrą ir ketvirtą instrukciją surašėme aš ir Jaz
dauskas, pasinaudodami dar iš anksčiau mums žinomo
mis LLA centrinio štabo instrukcijomis ir žiniomis, gau
tomis vokiečių žvalgybos mokykloje. Trečią instrukciją,
naudodamasis tais pačiais šaltiniais, paruošė Sertvy
tis [...].
1945
metų kovo 17—20 dieną į musų štabo slėptuvę
atvyko iš „Saturno“ štabo Stasys Eidimtas ir buržuazinės
kariuomenės leitenantas Venclauskas, kurio slapyvardis
buvo „Kymantas“. Eidimtas pasakė man, jog pastarasis
vadovauja LLA „Vanagų“ Žarėnų kuopai [...].
1945 metų balandžio 22 dieną „Žemaičių legionui“ pri
klausė šios organizacijos:
1. „Vilko“ vardu pavadintą Telšių organizaciją sudarė
štabas Plungėje (apie jį pasakojau anksčiau; jo vadovas
buvo minėtasis Venclauskas, tačiau jis štabo dar nesu
spėjo priimti, nes 1945 metų balandžio 4 dieną VRLK or
ganų buvo suimtas) ir dvi kuopos — Alsėdžių ir Žarėnų.
Ryšiai su tomis kuopomis apskrities štabui dar nebuvo
perduoti.
Alsėdžių kuopai laikinai vadovavo mano padėjėjas
Jazdauskas, o Žarėnų — Venclauskas, tačiau Alsėdžių
kuopai vadovauti jau buvome numatę kitą kandidatą
buvusį Alsėdžių policijos viršininką, seną LLA narį Stepą
Derbutą, kuris tuomet slapstėsi slėptuvėje pas savo tėvą
Alsėdžių valsčiuje, Pelenių kaime.
Alsėdžių „Vanagų“ kuopą sudarė keturi būriai. Pirma
jam būriui vadovauja Albertas Jonaitis, 26—27 metų, ki
lęs iš Rotinėnų kaimo, kur gyvena jo brolis ir kiti gimi
nės. Jis slapstėsi slėptuvėje miške, netoli Skirpsčių kaimo,
o Vlado Mažrimo daržinėje (Skirpsčių kaime) susitikdavo
su savo būrio nariais. Ryšius su juo Jazdauskas palaikė
per minėtą Mažrimą, kuris pusiau legaliai gyveno savo
namuose.
Pirmojo būrio vado padėjėjas buvo Juozas Kazlaus
kas, 26—27 metų, Vlado Mažrimo žmonos brolis. Jis slaps
tėsi kartu su Jonaičiu, o kartais po keletą dienų gyvenda
vo pas Mažrimą.
To ir kitų būrių asmeninė sudėtis koncentravosi apie
bazę; dalis mažomis grupėmis gyveno miške, o kiti slaps
tėsi savo namuose.
Antrajam būriui, kuris turėjo bazę Gegrėnų kaimo apy
linkėse, vadovavo Albertas Švažas, 27—28 metų. Pasta
ruoju metu jis buvo „Žemaičių legiono“ štabo tiekimo
skyriaus viršininkas, o Gegrėnų būriui tuomet vadovavo
„Briedis“. Smulkesnių duomenų apie „Briedį“ nežinau.
Trečiasis būrys turėjo bazę Platelių apylinkėse. Kas
jam vadovavo, nežinau; vado padėjėjas buvo Kazys Sa
baliauskas, 30—32 metų, kilęs iš Platakių ar Alkų kaimo.
Ketvirtojo būrio bazė — Paburgės kaimo apylinkės;
kas buvo jo vadas, nežinau [...].
Apie Žarėnų „Vanagų“ kuopą nieko negaliu pasakyti,
nes ryšiai su ja buvo užmegzti neseniai.
2. „Lapės“ pavadinimo Kretingos organizaciją sudarė
štabas, apie kurį kalbėjau anksčiau, ir po vieną būrį Ku-
lių, Gargždų, Veviržėnų, Endriejavo ir Platelių valsčiuo
se [ ...] .
_ ,
, v. .
3. Mažeikių „Vanagų“ kuopa buvo Sedos valsčiuje.
Apskrities štabo ten mes dar nebuvome suorganizavę. Ry
šius su ta kuopa užmezgėme tik 1945 metų kovo 1.9—
20 dieną per mano minėtą Švažą. Buvo sutarta, kad šių
metų balandžio 21—22 dieną pas mane atvyks tos kuo
pos vbdas (jo pavardės neprisimenu, girdėjau ją tik vie
ną kartą). Tačiau susitikti su juo ir smulkiai išsiaiškinti
padėtį nespėjau, nes buvau suimtas [...].
Be to, Švažas pranešė, kad, jo nuomone, Mažeikių ap
skrityje, Viekšnių valsčiuje, slapstosi buvęs antitarybi
nės nacionalistų organizacijos — Lietuvos laisvės kovoto
jų sąjungos — vadovas Bendorius (daugiau nieko apie jį
nežinau), su kuriuo šių metų balandžio pabaigoje norėjau
susitikti, patraukti jį į mūsų pusę ir pavesti jam sudaryti
LLA štabą Mažeikių apskrityje, tačiau to padaryti ne
spėjau.
_
4. Tauragės „Vanagų“ būrys turėjo bazę Švėkšnos
valsčiuje. Kas tam būriui vadovavo, nežinau. Ryšiai su
tuo būriu buvo palaikomi per LLA Kretingos apskrities
štabą. Tauragės apskrities štabo sudaryti nespėjome.^ No
riu paaiškinti, kad prieš Lietuvos TSR išvadavimą iš vo
kiškųjų okupantų Telšių, Mažeikių, Kretingos, Tauragės
apskrityse buvo sukomplektuoti LLA štabai, tačiau dalis
jų darbuotojų pabėgo su vokiečiais, dalį suėmė VRLK or
ganai, todėl mums teko organizuoti štabus iš naujo [...].
1945 metų balandžio 3 dienos rytą, apie ketvirtą ar
penktą valandą, pas mus į štabą atbėgo Vladas Mažri
mas, kurio sodyba buvo už 50—100 metrų nuo Pociaus,
ir pranešė, kad pas jį atėjo grupė milicininkų, kurie rado
daržinėje tris miegančius „Vanagų“ organizacijos narius.
Vieną jų susišaudymo metu nušovė, vieną suėmė, o vie
nam pavyko pabėgti (tų asmenų pavardžių tuomet ne
klausinėjau ir nežinau). Aš, Jazdauskas, Sertvytis, Každailis ir pas mus štabe tuomet buvęs Stasys Eidimtas pa
ėmėme savo automatus „P P 5“ ir, priėję miško pakraščiu
prie Mažrimo namų, pradėjome šaudyti į milicininkus.
Išgirdę šūvius, jie išbėgiojo, o suimtas „Vanagų“ narys
pabėgo.
Bijodami, kad VRLK organai pradės ieškoti mūsų ne
toli Mažrimo namų, mes tą pačią dieną persikėlėme
į mišką.
Vėliau įsitikinome, kad tas mūsų atsargumas nebuvo
bereikalingas, nes mano štabo darbuotojas Dūda, lega
liai gyvenęs Alsėdžiuose, pranešė man, kad 1945 metų ba
landžio 4 dieną netoli Mažrimo namų buvo suimtas į mū
sų štabą ėjęs Venclauskas.
1945 metų balandžio 16 dieną išėjau iš štabo ir, nuėjęs
į Plungę, pas Kalvaitį susitikau su Petkevičiumi, kuris
pranešė man numatęs Plungėje dar 10 kandidatų į LLA
narius, kurie turėjo duoti man priesaiką. Aš prižadėjau
atvykti tuo reikalu į Plungę 1945 metų balandžio 22 die
ną. Išbuvęs pas Kalvaitį iki balandžio 22 dienos ir liepęs
jam ir Balevičiui sušaukti tą dieną vakare LLA Telšių
organizacijos štabo pasitarimą, į kurį prižadėjau atvyktų
Petkevičiaus dviračiu išvažiavau į „Žemaičių legiono“
štabą. Tačiau tą pačią dieną, dar neprivažiavęs štabo že
minės — slėptuvės— Alsėdžių valsčiuje, Vilkų kaime, bu
vau sulaikytas ir atvežtas pas jus
LLA Telšių apskrities štabo pirmame (organizacinia
me) posėdyje, įvykusiame 1945 metų vasario 24—25 die
ną, kilo sumanymas rasti gerą lingvistą, kuris galėtų
užrašyti užsienio radijo pranešimus apie karinius bei po
litinius įvykius. Petkevičius man pasiūlė savo pažįstamo
Misevičiaus kandidatūrą, visapusiškai išsilavinusio ir in
teligentiško žmogaus, kuris iki tarybinių laikų buvo Plun
gės burmistras, gyveno savo vienkiemyje (pavadinimo
nežinau), maždaug pusiaukelyje tarp Žarėnų ir Plungės.
Vasario pabaigoje Misevičius su Petkevičiumi^ man
pakvietus, atvyko į mūsų slėptuvę Skirpsčių kaime ir pa
reiškė esąs pasiruošęs visokeriopai padėti LLA organiza
cijai, tačiau paaiškėjo, kad Misevičiui jau apie 60 metų
ir jam per sunkus tas darbas, nes reikės gyventi nelega
liai, mūsų slėptuvėje. Paskui sužinojome, kad Misevičius
yra labai artimas Telšiuose gyvenančio Žemaitijos vys
kupo Borisevičiaus draugas. Jazdauskas pasiūlė pasinau
doti ta pažintimi, kad katalikų bažnyčia remtų LLA or
ganizaciją.
Tą pačią dieną Jazdauskas su Misevičiumi išvažiavo
į Telšius pas vyskupą Borisevičių, kuris juos labai nuo
širdžiai priėmė. Borisevičius pasakė Jazdauskui, jog jis
visiškai pritaria LLA programai ir yra_ pasiruošęs suteikti
tai organizacijai materialinę bei moralinę paramą. Jis pa
pasakojo organizuosiąs maisto produktų rinkliavą taria
mai VRLK kalėjimuose laikomiems politiniams kaliniams
ir surinktus tokiu būdu produktus atiduosiąs mums —
LLA reikalams. Be to, jam pavaldžių parapijų klebonai
atsargiai vesią savo parapijose antitarybinę agitaciją.
Adresus, iš kur bus galima paimti produktus, Borisevi
čius žadėjo pranešti kitą kartą, o tą dieną pats supakavo
ir padavė Jazdauskui „LLA organizacijos reikalams“ du
kiaulienos kumpius. Be to, Jazdausko prašomas, jis žadė
jo jam duoti pažymėjimą, kad šis yra bažnyčios tarnau
tojas. Pagal tą pažymėjimą jis turėtų gauti atleidimą nuo
mobilizacijos į Raudonąją Armiją.
Šių metų kovo 5—8 d. aš pats kartu su Misevičiumi
vėl nuvykau pas Borisevičių. Pas jį buvo labai daug lan
kytojų, ir mums pavyko tik trumpai pasikalbėti. Tąkart
aš ir gavau minėtą pažymėjimą Jazdauskui ir Tirkšlių
bei Kalvarijos katalikų bažnyčios parapijos klebonų adre
sus, kur mes turėjome gauti produktų LLA organizacijai.
1945 metų kovo 24—25 d. Petkevičius nuvažiavo pas
Tirkšlių parapijos kleboną kunigą Kielą, o Jazdauskas —
pas Kalvarijos parapijos kleboną (pavardės nežinau), pas
kuriuos jie gavo 20 pūdų įvairių produktų *.
1945 metų kovo 29 dieną aš vėl nuvykau pas Borise
vičių. Mes gana ilgai kalbėjomės politinėmis temomis ir
padarėme išvadą, kad, matyti, karui su Vokietija pasibai
gus, Anglija ir JAV pareikalaus iš Tarybų Sąjungos su
teikti Pabaltijo valstybėms nepriklausomybę ir kad tas
reikalavimas bus įvykdytas. Baigdamas Borisevičius pa
klausė, ar gavome produktų iš Tirkšlių ir Kalvarijos pa
rapijų, ir sužinojęs, jog gavome, prižadėjo ir toliau remti
mus. Be to, jis žadėjo pakalbėti su Panevėžio vyskupu ir
paraginti pastarąjį taip pat suorganizuoti pagalbą LLA
organizacijai.
Daugiau su Borisevičium neteko susitikti, nes buvau
suimtas.
1945 m. gegužės 6 d.
Klausimas apie 12 amerikiečių desantininkų, kurie mi
nimi mano pranešime Nr. 2 „Saturno“ štabui, yra tiesiog
nesusipratimas.
Buvo taip: aš ir mano grupės nariai slėpėme, jog esa
me vokiečių agentai parašiutininkai, tačiau kai kurie
* Apie LLA ryšį su antitarybiniais kunigais žr. „Žudikai bažny
čios prieglobstyje“, V., 1963.
mūsų bendrininkai matė pas mus vokiečių žvalgybos mums
duotus parašiutus ir radijo siųstuvus, ant juirių užrašai
buvo anglų kalba. Remdamiesi tuo, žmonės ėmė įtarti, kad
mes esame amerikiečių parašiutininkai. Gandai apie tai
paplito vietinių gyventojų tarpe ir gerokai perdėti pasie
kė mus.
Mums pradėjus ieškoti ryšių su tais parašiutininkais,
paaiškėjo, kad kalbama apie mus pačius [...] .
Mes nesudarėme specialaus agentų tinklo rinkti žval
gybinio pobūdžio duomenims vokiečių žvalgybai, o visas
žinias daugiausia gaudavome iš šių šaltinių: 1) patys
stebėdami, 2) iš atsitiktinių pokalbių su vietiniais gyven
tojais ir LLA organizacijos nariais, 3) per Alfonsą Kal
vaitį (jį minėjau anksčiau), Plungės geležinkelio stoties
krovinių kasininką, kuris, dažnai važinėdamas geležin
keliu į tarnybines komandiruotes ir bendraudamas su ge
ležinkelininkais, turėjo daug galimybių dirbti agentūrinį
darbą.
Aš jau sakiau, kad mūsų grupės vyresniuoju vokiečių
žvalgyba paskyrė Algirdą Sertvytį, todėl, nors LLA orga
nizacijoje jis ir buvo man pavaldus, visos jo veiklos, pa
laikant ryšius su vokiečių žvalgyba, aš nekontroliavau.
Tačiau daugumą gaunamų ir siunčiamų radiogramų jis
man parodė, o kai kurias iš jų aš pats esu surašęs ir ke
turis kartus net pats perdaviau jas radijo siųstuvu, norė
damas pasipraktikuoti dirbti raktu. Paprastai radiogra
mas šifruodavo ir iššifruodavo, priimdavo ir perduodavo
Sertvytis.
Apie sudarytas ir vokiečių žvalgybai perduotas bei iš
jos gautas radiogramas prisimenu štai ką: pirmąją ra
diogramą vokiečių žvalgybai išsiuntėme 1944 metų lapkri
čio 23 dieną, kurioje pranešėme, kad laimingai nusileidodome ir kad Telšių apskrityje, Kalvarijos miestelyje, yra
I Pabaltijo fronto štabas. Tai mes sužinojome iš Antano
Každailio, o šis savo ruožtu girdėjo iš vietinių gyventojų.
1944 metų gruodžio 1 dieną perdavėme antrą prane
šimą apie autotransporto judėjimo į abi puses pagyvėji
mą Telšių Kalvarijos keliu.
1944 metų gruodžio 10 dieną pranešime, jog užmez
gėme ryšius su LLA Šiaulių apygardos štabu. Be to, par
davėme, kad LLA organizacija aktyviai veikia Panevėžio,
Ukmergės, Biržų ir Marijampolės apskrityse.
1944 metų gruodžio 27 ar 28 dieną perdavėme vokiečių
žvalgybai žinias apie tris dienas be pertraukos trukusį
Raudonosios Armijos dalinių judėjimą iš Latvijos fronto
į pakrovimo stotis Telšiuose, Lieplaukėje ir Plungėje, jų
tolesnį žygį geležinkeliu į Šiaulius ir toliau. Tuos duome
nis sužinojo ir pranešė Sertvyčiui Kalvaitis.
1945 metų sausio 6 dieną perdavėme radijo siųstuvu,
kad Telšių apskrityje vykdoma žemės reforma [...].
1945 metais mažai būdavau mūsų grupės slėptuvėje,
daugiausia važinėjau, kurdamas LLA organizacijas. Ži
nau tik tiek, kad tais metais Sertvytis apie 20 kartų buvo
užmezgęs ryšius radijo siųstuvu su vokiečių žvalgyba ir
perdavė apie 40 radiogramų. Žinau, kad tose radiogramo
se buvo pranešimai apie 1908—1909 metų gimimo vyrų
mobilizaciją į Raudonąją Armiją, apie asmenų, gimusių
1895—1908 metais, paėmimą karinėn įskaiton, .apie lenkų
repatriavimą iš Vilniaus, apie tarybinių pasų išdavimą
Vilniuje ir Kaune (tas žinias sužinojo Sertvytis, buvęb
tuose miestuose), apie karinių sandėlių išdėstymą Šiau
lių—Kretingos geležinkelio linijoje (iš Kalvaičio gautais
duomenimis). Keliose radiogramose prašėme lėktuvais_ iš
siųsti mums ir išmesti parašiutais ginklų, pinigų, rūbų,
šapirografą, aprangos, specialistą suklastotiems dokumentams%gaminti su atitinkama technika ir kitų daiktų,
nurodėme išmetimo vietą.
Tuo metu gavome iš vokiečių žvalgybos uždavinį iš
aiškinti, kaip įrengti Klaipėdos ir Palangos uostai ir ar
juose yra povandeninių laivų bazės. Tą uždavinį gavome
1945 metų kovo 15—20 d. ir atlikti jo nesuspėjome. Viso
se kitose iš vokiečių gautose radiogramose, kurių buvo
apie dešimt, buvo dėkojama už įvykdytus pavedimus [ ...] .
Vienas mūsų radijo siųstuvas sugedo dar 1944 metų
gruodžio mėnesį, Tiškaus radijo siųstuvas (apie jį kal
bėjau anksčiau), kurį mes pasiėmėme, buvo kitoks, negu
mūsų, ir dirbti juo nemokėjome. Norėdami susipažinti su
siųstuvu, mes išmontavome jį, ir paskui sudedami kažką
sugadinome. 1945 metų kovo 29 dieną sugedo ir trečias
radijo siųstuvas. Nors ir tikėjomės juos pataisyti, tačiau
iki mano suėmimo to dar nebuvo padaryta. Vokiečių žval
gyba taip ir neatsiuntė mums radijo siųstuvų, kurių mes
anksčiau prašėme. Todėl nuo 1945 metų kovo 29 dienos
ryšių su vokiečių žvalgyba nepalaikėme.
Be to, 1945 metų vasario mėnesį apie 18 dienų negalė
jome užmegzti ryšių su vokiečių žvalgyba,— mums niekas
neatsakė; šių metų kovo mėnesį 14 dieną taip pat buvo
nutrūkę ryšiai. Vėliau vokiečių žvalgyba pranešė mums,
kad tuomet ryšiai buvo nutrūkę todėl, kad vokiečių žval
gybos mokykla su savo radijo siųstuvu buvo perkelta
į Vokietijos gilumą.
1945 m. gegužės 10 d.
1945 metų kovo 26 dieną, 17 valandą, gavome per ra
diją iš vokiečių žvalgybos pranešimą, kad' naktį į kovo
27 dieną, 2—3 valandą, netoli Skirpsčių kaimo uždegtume
keturis laužus ir priimtume su parašiutais išmestus kro
vinius su daiktais mums ir technika dokumentams klas
toti. 1945 metų kovo 26 dieną, 23 valandą, aš, Sertvytis,
Jazdauskas, Každailis, tuo metu pas mus buvęs Venclaus
kas’ ir keletas Alsėdžių „Vanagų“ kuopos eilinių pastatė
me sargybas Skirpsčių kaimo apylinkėse ir uždegėme miš
ke keturis laužus. Apie 24 valandą pasigirdo užimąs. P a
sirodęs lėktuvas pradėjo sukti apie tą vietą, kur degė
mūsų laužai. Po kelių minučių nusileido parašiutininkas;
tai buvo Juozas „Pajaujis“, kuris kartu su mumis mokėsi
žvalgybos mokykloje, o mums išvykstant, liko mokytis
klastoti dokumentų. Po jo nusileido keturi parašiutai sii
kroviniu; nuo dviejų krovinys nutruko, o du gerai nusi
leido. Pirmose dviejose dėžėse buvo ginklai; sveikus ra
dome tik vieną rankinį Degteriovo sistemos kulkosvaidį
ir tris pistoletus, o dvylika automatų, „P P 3“, du šautuvai
„SV“ ir vienas Degteriovo kulkosvaidis sudužo ir nebe
tiko vartoti.
Kituose dviejuose paketuose, Nr. 1 ir 3, buvo ginklų,
500 tūkst. rublių tarybinių pinigų, šaudmenų, radijo siųs
tuvų dalys, apranga, šapirografas, įvairus blankai klas
toti dokumentams, suklastotų antspaudų ir štampų rin
kiniai ir kiti daiktai.
1945 metų kovo 26—27 dieną gautus iš vokiečių žval
gybos ginklus, šaudmenis, techniką ir kitus daiktus, iš
mestus parašiutais, iš pradžių nunešėme į musų slėptuvę
pas Pocių. Ten pat apsigyveno ir „Pajaujis“. 1945 metų
balandžio 15 dieną dalį ginklų ir kitų daiktų pernešėme
į slėptuvę — žeminę — miške, kur balandžio 3 dieną per
sikėlė „Žemaičių legiono“ štabas. Ką būtent _nunešėme
ten, tiksliai neprisimenu, tik žinau, kad perkėlėme į tą
slėptuvę radijo siųstuvus, automatus „P P 5“, dalį šaudmertų ir kitus daiktus. \ tą žeminę išėjo ir „Pajaujis“.
Blankus, kuriuos kartu su „Pajauju“ atsiuntė vokiečių
žvalgyba, galima buvo panaudoti •dokumentams pagamin
ti, kurie tariamai duoti Raudonosios Armijos kariškiams.
Nepakankamai mokėdami rusų kalbą ir nepažindami Rau
donosios Armijos kariškių gyvenimo sąlygų, mes bijojo
me naudotis tais dokumentais, kad neįkliūtume. Civilinių
įstaigų suklastotų antspaudų ir štampų iki mano suėmi
mo „Pajaujis“ padaryti nesuspėjo.
ADSR f., r. 84, 1. 4—49.
Iš A. S e r t v y č i o * parodymų
1946 m. gegužės 17 d.
1945 metų gegužės mėnesį, areštavus „Žemaičių le
giono“ štabo vadovą Kubilių, man buvo duotas kitas sla
pyvardis — „Stumbras“, o vėliau, 1945 metų rugpiūčio
pabaigoje, atsigulęs į Telšių ligoninę, jau turėjau doku
mentus Antano Šimkaus pavarde. Juos man davė Jazdaus
kas—„Nurmis“, kuris 1945 metų liepos mėnesį buvo atvy
kęs pas mane į Telšių apskrities Alsėdžių valsčiaus
Zenių kaimą.
Gydydamasis visai nedalyvavau organizacijos veiklo
je. Tiktai 1945 metų gegužės pabaigoje pas mus atėjo ry
šininkas Henrikas Petkevičius, slapyvardžio nežinau, ir pa
sakė, jog jį atsiuntęs buvęs buržuazinės kariuomenės ka
pitonas Juozaitis, kuris pasisiūlė su savo gauja pereiti
pas mus. Sužinoję, kad Juozaitis turi savo žmonių, manė
me, kad ten yra ir koks jų štabas. Kadangi jis buvo kapi
tonas, o mes karinių specialistų neturėjome, nutarėme
prašyti jį, kad jis imtųsi organizuoti „Žemaičių legiono“
štabą ir mums vadovautų. Susitarti su Juozaičiu pasiun
tėme Baibauską, Petkevičių ir kitus. Birželio pradžioje jie
grįžo iš Juozaičio ir pranešė, kad jis sutinka vadovauti
„Žemaičių legiono“ štabui. Tačiau tą pačią dieną raudon
armiečiai mus vėl susekė, ir aš su Každailiu apsigyvenau
pas Virkšą. Ten gyvenome iki 1945 metų liepos 20 dienos.
Vėliau persikėliau pas Jazdauską į Lieplaukės miestelį,
* Sertvytis Algis, Antano s., gimęs 1922 m. Jonavos mieste.
kur jis buvo gavęs darbą bažnyčioje. Man smarkiai skau
dėjo koją, ir Jazdauskas nutarė paguldyti mane į Teisių
ligoninę. Atėjau pas jį į Lieplaukę, ir kitą dieną jis išsiun
tė mane į Telšius. Ten buvau paguldytas į ligoninę. Jaz
dauskas man pasakė, kad, man gydantis, kaime, jis su
nieku nebuvo užmezgęs ryšių. Liepiau jam nuvažiuoti
į Vilnių, susitikti su Semsiu, kuris tuomet turėjo ten gerą
tarnybą, ir paprašyti, kad jis rastų man ir Jazdauskui
kokį nors darbą Vilniuje. Jazdauskas buvo nuvažiavęs
į Vilnių, sugrįžęs užėjo pas mane į ligoninę Telšiuose ir
pranešė, kad Semsis suimtas.
v
Tuomet jis nutarė nuvažiuoti pas Juozaitį, Grįžęs is
Juozaičio, jis vėl atvažiavo pas mane į ligoninę ir papa
sakojo, kad Juozaitis jam nepatiko, nes jis blogai elgiasi,
daug geria, tapo nedrausmingas, jo būryje liko tik septy
ni žmonės.
v
,
Be to, Jazdauskas man pasakė, kad is Kurso yra at
vykę du karininkai, kurie nori Telšių apskrityje^ suorga
nizuoti štabą. Vieno jų slapyvardis buvo „Liepa . Grįžęs
iš Juozaičio, Jazdauskas nutarė susitikti su „Liepa“ j r
tuojau nuvažiavo pas jį. Tai buvo 1945 metų rugpiūčio
mėnesį. „Liepos“ adresą Jazdauskas sužinojo iš Juo
zaičio.
'
, Grįžęs Jazdauskas pranešė man, kad „Liepa ruošia
si persikelti į Gargždus ir organizuoti ten „Žemaičių le
giono“ štabą. Jazdauskas tam nepritarė, nevažiavo kartu
ir grįžo į Lieplaukę. Daugiau jo nemačiau.
ADSR !., r. 40, 1. 58—68 ir 71—74.
Iš S. D e r b u t o * parodymų
1945 m. balandžio 28 d., gegužės 4 d.
ir rugpiūčio 13 d.
[...] 1941 metų birželio mėnesį, prasidėjus karui tarp
Vokietijos ir Tarybų Sąjungos, mečiau dėstytojo darbą ir
savarankiškai suorganizavau Alsėdžių valsčiuje policiją
persekioti tarybiniams bei partiniams darbuotojams, riespėjusiems pasitraukti kartu su Raudonąja Armija, suim
ti atskiriems raudonarmiečiams, kurie dėl kokių nors prie
* Derbutas Stepas, Ferdinando s., gimęs 1904 m. Telšių aps.,
Alsėdžių miestelyje.
žasčių atsiliko nuo savo dalinių, ir žydų tautybės gyven
tojams naikinti. Turiu pasakyti, kad raudonarmiečiams
sulaikyti suorganizavau iš policininkų sargybas ant kelių.
Be to, buvo suorganizuota TDA (Tautinė darbo apsauga).
1941 metų birželio 28 dieną Tfelšių apskrities viršinin
kas Ramanauskas paskyrė mane Alsėdžių policijos vn-šininku. Eidamas tas pareigas, Telšių apskrities policijos
vado Jonikio nurodymu įsteigiau Alsėdžiuose getą žy
dams,. kuriame buvo apgyvendinta apie 117 žmonių.
1941 'metų liepos mėnesį, dienos neprisimenu, perdaviau
visus žydus į Telšių getą; kaip aš vėliau sužinojau, jie
ten buvo sušaudyti. Mano, kaip policijos viršininko, žinio
je Alsėdžiuose buvo areštinė, kur buvo laikomi suimti
komjaunuoliai, komunistai ir kiti tarybiniai darbuotojai.
Be to, ten buvo apie 20 raudonarmiečių, nesuspėjusių pa
sitraukti ir likusių priešo užnugaryje. Tuos raudonarmie
čius vėliau išsiunčiau į Telšius. Juos varė į Telšius vokie
čių kareiviai, tuo tikslu atvykę į Alsėdžius. Ten raudonar
miečiai buvo uždaryti karo belaisvių stovykloje.
Už gerą darbą, einant Alsėdžių valsčiaus policijos vir
šininko pareigas, 1941 metų lapkričio mėnesį buvau paskir
tas Šiaulių apskrities policijos vado padėjėju. Dirbdamas
naujoje vietoje, du kartus buvau išvažiavęs į operacijas
gaudyti partizanų. Pirmą kartą nušovėme tris, o antrą
kartą paėmėme į nelaisvę keturis partizanus.
Pagrindinė mano, kaip Šiaulių apskrities policijos vado
padėjėjo, pareiga buvo kontroliuoti valsčių policijos darbą
ir apmokyti policininkus.
1942 metų liepos 1 dieną buvau paskirtas Mažeikių ap
skrities policijos vadu, o 1943 metų lapkričio 1 dieną per
keltas toms pačioms pareigoms į Švenčionis.
Būdamas apskrities policijos vadu, vadovavau kovai su
spekuliacija ir naminės varymu, žiūrėjau, kad gyventojai
laiku pristatytų visas prievoles vokiečių okupacinės val
džios organams, ir padėjau vokiečių SD policijai kovoti su
partizanais.
1944
metų liepos mėnesį, vokiečių kariuomenei pradė
jus trauktis, vokiečių vadovybė paleido musų policiją, ir
iki 1944 metų rugpiūčio mėnesio buvau be darbo. Rugpiū
čio mėnesį, vokiečių policijai pasitraukus kartu su kariuo
mene, aš vėl suorganizavau Alsėdžių valsčiuje policiją, ta
čiau jokio praktinio darbo nedirbau. Dar anksčiau, būda
mas Mažeikių ir Švenčionių apskričių policijos vadu,
girdėjau apie LLA organizaciją, tačiau nebandžiau už
megzti ryšių su ja. 1944 metų spalio mėnesį, vokiečių ka
riuomenei jau pasitraukus iš Telšių apskrities ir artėjant
Raudonajai Armijai, matydamas, jog darbas policijoje ne
turi jokių perspektyvų, nutariau užmegzti ryšius su LLA
ir stoti į ją.
1944
metų spalio pirmosiomis dienomis Telšių apskri
ties LLA štabas atvyko į Alsėdžius; ten aš ir užmezgiau
ryšius su juo. Tuomet mane pasikvietė Telšių apskrities
LLA štabo organizacinio skyriaus viršininkas „Dėdė“ *.
Aš įstojau į LLA organizaciją ir daviau priesaiką, o paskui
buvau pasiųstas pas „Vanagų“ kuopos vadą Miliauską,,
maždaug 34 metų, kuris anksčiau gyveno Alsėdžiuose. Jis
paskyrė mane Alsėdžių „Vanagų“ būrio vadu ir 1944 metų
spalio 8 dieną perdavė būrį [...].
Priėmęs būrį, visus paleidau į namus, įsakęs, atėjus
Raudonajai Armijai, susirinkti visiems į mišką netoli
Makščių kaimo, Alsėdžių valsčiuje.
Raudonajai Armijai išvadavus Alsėdžius, aš nuvykau
į nurodytą vietą, tačiau daugiau iš būrio niekas neatėjo.
Bijodamas atsakomybės už nusikaltimus, kuriuos pa
dariau, būdamas policijos viršininku, gyvenau nelegaliai
ir iki 1945 metų balandžio 22 dienos slapsčiausi Vilkų
kaime.
Šių metų balandžio 18 ar 19 dieną pas mane į Vilkų
kaimą atėjo Každailis su dviem man nepažįstamais vy
rais ir pasakė, kad tame name, kur aš gyvenu, neseniai
buvo milicija ir rado du radijo imtuvus ir penkis dvira
čius, todėl gyventi toliau ten man esą pavojinga ir aš tu
rįs eiti kartu su jais į mišką Kretingos apskrityje, Plate
lių valsčiuje, ir gyventi žeminėse. Be to, jis pareiškė, kad
mane nori pamatyti ir paskirti dirbti į LLA štabą jų vir
šininkas, kurio pavardės nepasakė. Aš neprieštaravau
Každailio pasiūlymui, tačiau nebuvau pasiruošęs eiti su
jais ir paprašiau ateiti manęs paimti balandžio 22 dieną.
Každailis sutiko. Mes susitarėme susitikti 1945 metų ba
landžio mėnesį naktį iš 22 į 23 miške, netoli Vilkų kaimo,
ir Každailis su tais dviem nepažįstamais išėjo.
Balandžio 22 d. naktį iš Petro Stankevičiaus namų
išėjau į mišką, į sutartą vietą, susitikti su Každailiu. Man
nuėjus, jo ten dar nebuvo. Maždaug už valandos ar pus* Kazio Veverskio slapyvardis.
antros atėjo Každailis su tais pačiais dviem nepažįsta
mais. Jie visi buvo ginkluoti: Každailis ir vienas nepa
žįstamasis turėjo rusiškus automatus, antrasis — čekoslo
vakišką rankinį kulkosvaidį, o aą, turėjau pistoletą „TT“
ir 30 šovinių.
Každailis pasakė man, kad netoli miško yra jo namai
ir kad mes turime ten užeiti. Aš sutikau, ir mes visi nu
ėjome mišku į Skirpsčių kaimą pas Každailį. Išėjus į pa
miškę, Každailis parodė man savo namus, o kartu su juo
atėjusiems nepažįstamiesiems liepė likti miško pakrašty
je, pasiruošti Kautynėms ir stebėti mus, o jeigu kas apšaudys — paremti ginklu.
Nepažįstamieji liko pamiškėje, o Každailis su manim
nuėjo į savo namus. Nuėjus kokius 10—15 metrų, jis ėmė
šaudyti, o aš tuojau parpuoliau ant žemės, išsitraukiau
iš dėklo pistoletą ir taip pat pasiruošiau šauti. Po kelių
minučių Každailis priėjo prie manęs, ir mes norėjome
bėgti iš ten atgal, tačiau staiga toje pusėje, iš kur atėjo
me, išgirdome kokių penkių—šešių žmonių žingsnius. Ta
da mes nutarėme pasislėpti duobėje, kur laikomos bulvės;
ji buvo už kokių 20—25 metrų nuo mūsų. Tačiau kai p ra
dėjome bėgti, iš tos duobės ėmė šaudyti į mus, ir suprato
me, jog esame apsupti.
Rizikuodami gyvybe, nutarėme pasiekti namus ir pa
sislėpti miške, kuris buvo kitoje pusėje. Prieš tai Každai
lis metė tris granatas: dvi — į namų pusę ir vieną — į tą
duobę, iš kurios mus apšaudė. Po to ėmėme bėgti; Kaž
dailis bėgo pirma, aš — paskui jį. Pribėgau prie namų,
į mus taip pat kažkas metė granatą, kuria* sprogus, bu
vau sužeistas ir po kelių minučių suimtas.
ADSR f„ r. 87, 1. 135— 151.
Iš Š. J a z d a u s k o * parodymų
1947 m,, lapkričio 26 d.
Gimiau 1922 metais Kaune, tarnautojo šeimoje. Mano
tėvas Jazdauskas Stasys, Konstantino s., apie 60 metų,
dirbo pašte, kokias pareigas ėjo, nežinau. 1923 metais jis
* Jazdauskas Šarūnas, gimęs 1922 m. Kauno mieste.
persikėlė iš Kauno į Kretingos apskritį, į Palangą, ir gy
veno ten iki 1944 metų. 1944 metais mano tėvas pabėgo
su vokiečiais, kodėl, aš nežinau.
Iki 1940 metų gyvenau pas tėvą, o 1940 metais, sukū
rus Lietuvoje tarybų valdžią, pabėgau į Vokietiją. Tary
bų Sąjungos—Vokietijos sieną nelegaliai perėjau 1940 me
tų liepos 24 ar 25 dieną.
[...] 1942 metų balandžio mėnesį grįžau į Palangą ir
tą patį mėnesį pradėjau dirbti Šiaulių apskrities Radvi
liškio geležinkelio stotyje vokiečių kalbos vertėju.
1942 metų rugsėjo mėnesį.buvau komandiruotas į Vil
nių, į geležinkelio valdybą. Ten dirbau vertėju iki 1943 me
tų liepos 1 dienos, o paskui, reorganizavus valdybą, vėl
grįžau dirbti į Radviliškį. Po savaitės mečiau darbą ir
iki 1943 metų gruodžio mėnesio gyvenau pas pažįstamus
Kretingos ir Mažeikių apskrityse. Gruodžio mėnesį atvy
kau į Vilnių, gyvenau nelegaliai, turėdamas suklastotus
dokumentus Jurgučio pavarde, ir kaip LLA narys dirbau
pogrindinėje tos organizacijos spaustuvėje [...] .
Mūsų darbui vadovavo, kiek žinau, LLA Vilniaus apy
gardos organizacinio skyriaus viršininkas Adolfas Kubi
lius, slapyvardžiu „Adys“.
Toje spaustuvėje buvo rašomoji mašinėlė ir rotatorius.
Ten mes spausdinome nelegalų LLA laikraštį „Karinės
politinės žinios“, ėjusį reguliariai kas dešimt dienų 500—
1000 egzempliorių tiražu. Be to, spausdindavome įvairias
LLA instrukcijas. Ta spaustuvė veikė per visą vokiečių
okupacijos laikotarpį.
1944
metais, prieš tarybinei kariuomenei ateinant į Vil
nių, aš, Kubilius, Buivydas ir Kudirka evakavome tą
spaustuvę į Radviliškį ir įrengėme ją Matkaičių dvare, už
septynių—devynių kilometrų nuo Radviliškio, pas LLA
Šiaulių apygardos vadovą Eidimtą. Ten dar prieš Rau
donosios Armijos atėjimą išleidome vieną „Karinių poli
tinių žinių“ numerį. Vėliau išvažiavau pas gimines .į P a
langą, ir tolesnio tos spaustuvės likimo nežinau [...].
Sopaga Kretingoje vadovavo kažkokiai nacionalistų
organizacijai ir tuo metu kaip tik stengėsi sujungti savo
organizaciją su LLA ir sudaryti nelegalų karinį sektorių.
Mes su Kibiliumi dalyvavome Sopagos sušauktame tos
organizacijos narių susirinkime Kretingoje ir taip pat pri
sidėjome prie jų veiklos.
Aš parinkau vietą gaujos stovyklai. Reikėjo apgink
luoti tą gaują. Kapitonas Sopaga palaikė ryšius su bur
žuazinės kariuomenės kavalerijos kapitonu Vilkutaičiu,
kuris tuomet buvo ryšių kariniękas vokiečių žvalgybos
mokykloje Noihofo miestelyje, netoli Karaliaučiaus. Vilkutaitis pažadėjo gauti iš vokiečių ginklų gaujoms. Tuo
tikslu 1944 metų rugpiūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžio
je aš, Kubilius, Zakaras, Stalmokas, Sertvytis ir kiti, ku
rių nepažinau, iš viso 13 žmonių, išvažiavome iš Kretin
gos į Noihofą ginklų.
Prieš išvažiuojant Vilkutaitis davė mums pažymėji
mus kelionei. Mes važiavome sunkvežimiu, kurį parūpino
Vilkutaitis. Jis pats irgi važiavo kartu su mumis lengvą
ja mašina, tačiau Tilžėje atsiskyrė nuo mūsų. Sutikome
jį tik mokykloje. Man važiuoti į Noihofą pasiūlė Kubilius.
Kokiomis sąlygomis vokiečiai davė lietuvių nacionalistams
ginklų, nežinau [...] .
„Žemaičių legiono“ sudarymo iniciatorius buvo Kubi
lius” tačiau iki savo suėmimo kokio nors vadovaujančio
organo jis nesudarė, o vadovavo visai legiono veiklai
pats. Suėmus Kubilių, jo suorganizuotas „Žemaičių le
gionas“ iš dalies iširo, nes mes nieko nežinojome apie
daugelį jo sudarytų dalinių. Tuomet aš ėmiau toliau orga
nizuoti tą legioną ir užmezgiau ryšius su buržuazinės
kariuomenės kapitonu Juozaičiu, Semaška ir Januškevi
čiumi, kurie tuo metu slapstėsi miške, Plungės valsčiuje.
Tačiau tarp jų buvo kažkokių nesutarimų,— kokių, ne
žinau,— todėl konkretaus nutarimo dėl „Žemaičių legio
no“ tuomet nepriėmėme.
c
Tuo pat metu užmezgiau ryšius su LLA viršininku
„Pelėda“ ir „Pruteniu“, kurie palaikė ryšius su Varnių
valsčiuje veikusiomis gaujomis. 1945 metų rugsėjo ar
spalio pabaigoje aš, „Prutenis“, „Pelėda“ ir Semaška nu
tarėme sudaryti „Žemaičių legiono“ štabą. Legiono vadu
išrinkome Semašką, o aš, „Pelėda“ ir „Prutenis“ priklau-.
sėme štabui, kuriam vadovavo „Pelėda“.
1947 m. gruodžio 2 d.
1945
metų vasarą palaikiau ryšius su vyskupu Borisevičiumi, kuris 1946 metais buvo suimtas, ir kai kuriais
kunigais, kurie teikė man ir kitiems mūsų organizacijos
nariams materialinę paramą.
1945
metų vasaros pradžioje į mūsų bunkerį pas Po
cių, Telšių apskrities Alsėdžių valsčiaus Skirpsčių kaime,
Kubilius atvedė Misevičių, kuris slapstėsi nuo tarybų
valdžios organų, nes jį norėję suimti. Jis buvo pažįsta
mas su Telšių vyskupu Borisevičiumi, todėl aš su Kubiliu
mi paprašiau ir mus supažindinti su juo. Mes tikėjomės,
Borisevičiui padedant, gauti suklastotus dokumentus ir
maisto gaujoms.
1945
metais anksti pavasarį nuvažiavau kartu su Mi
sevičiumi pas Borisevičių. Misevičius pasakė Borisevičiui,
jog mes slapstomės nuo tarybų valdžios organų. Jis pa
prašė padėti mums ir kitiems mūsų organizacijos daly
viams gauti suklastotus dokumentus, jog esame atleisti
nuo karinės tarnybos, kad su jų pagalba susirastume kur
nors darbo.
Pagalvojęs Borisevičius atsakė, jog tai bus galima pa
daryti, tačiau vėliau, nes tuojau jis negalįs gauti mums
tokių dokumentų. Jis liepė mums po kurio laiko vėl atva
žiuoti ir pakvietė pietauti. Po pietų mes išvažiavome.
Pas Borisevičių, mums ten esant, užėjo jo pavaduoto
jas Ramanauskas. Borisevičius supažindino mane su juo,
tačiau jis mūsų pokalbyje nedalyvavo ir po kokių pen
kių minučių išėjo. Daugiau su juo, rodos, nebuvau susi
tikęs.
Pietų metu įkalbėjome su Borisevičiumi politinėmis te
momis ir apie nacionalistų pogrindžio bei gaujų veiklą,
tačiau smulkiau to pokalbio dabar neprisimenu.
Be to, mes prašėme Borisevičių padėti mums maisto
produktais, sakydami, kąd jie esą reikalingi suimtiesiems.
Borisevičius pažadėjo mums padėti, pats davė man kum
pį ir patarė kreiptis į Plungės ir Tirkšlių klebonus, žadė
damas duoti jiems atitinkamų nurodymų.
Jis liepė Plungės klebonui Pukiui ir Tirkšlių klebonui,
kurio pavardės neprisimenu, padėti mums maistu. Kuni
gas Pukys davė mums apie 200 kiaušinių ir 10 kilogramų
lašinių, o Tirkšlių klebonas — apie 20—30 kilogramų laši
nių. Tų produktų paimti buvau nuvažiavęs aš pats. Iš Pū
kio pats paėmiau, o pas Tirkšlių kleboną pasiunčiau mū
sų ryšininką Petkevičių, prieš tai pats užėjęs pas jį ir
gavęs jo sutikimą padėti mums.
Vėliau Kubilius atėjo pas mus kartu su Misevičiumi,
kuris atvežė iš Borisevičiaus man suklastotą karinį bilie
tą su atleidimu nuo karinės tarnybos ir pažymėjimą, kad
aš dirbu Telšių apskrities ir valsčiaus Lieplaukės bažny
čioje. Borisevičius patarė man nueiti pas to miestelio kle
boną Našlėną ir apsigyventi pas jį. Taip ir padariau. Vė
liau keletą kartų buvau nuvažiavęs pas Borisevičių kartu
su kunigu Našlėnu, kaip jo vežikas. Su Borisevičiumi tuo
met tariausi įvairiais mūsų veiklos klausimais, tačiau
smulkiai apie tai negaliu dabar papasakoti, nes nepri
simenu.
Pas kunigą Našlėną gyvenau, kartais išvykdamas,
nuo 1945 metų pavasario iki liepos mėnesio. Gyvenau
kartu su tos bažnyčios vargonininku, kurio pavardės ne
prisimenu. Našlėnas žinojo, kad gyvenu nelegaliai, ta
čiau slėpė ir maitino mane, kai atvykdavau pas jį.
Pas Borisevičių buvau sutikęs Alsėdžių valsčiaus, Kal
varijos miestelio kunigą, pavardės neprisimenu, kurį pra
šiau padėti mums maistu. Vėliau buvau nuvažiavęs pas
jį į Kalvariją, tačiau ar gavau iš jo maisto produktų, da
bar neprisimenu. Su kitais kunigais daugiau jokių ryšių
nepalaikiau.
[...] 1945 metų rudenį, kai jau buvo suimtas Kubilius,
aš, „Pelėda“, „Prutenis“ ir „Sidabrinė kulka“ nuvažiavo
me į Varnius, kur slapstėsi majoras Semaška, ir nutarė
me suorganizuoti „Žemaičių legioną“. Tai buvo 1945 me
tų rugsėjo ar spalio mėnesį. Tame pasitarime „Žemaičių
legiono“ vadu išrinkome majorą Semašką ir išleidome
„Žemaičių legiono“ įsakymą Nr. 1, kuriuo legiono štabo
viršininku buvo paskirtas „Pelėda“, o nariais — aš ir
„Prutenis“. Telšių kuopos vadas „Sidabrinė kulka“ buvo
įpareigotas padėti štabui. „Pelėda“, „Prutenis“ ir „Sidab
rinė kulka“ gyveno tuo metu Telšių rajone, o aš — Plate
liuose. Po to pasitarimo visi išsiskirstėme.
Grįžęs į Platelius, ilgai nepalaikiau jokių ryšių su
„Žemaičių legiono“ štabu ir apie 1945 metų lapkričio mė
nesį įsakymu Nr. 2 buvau atleistas iš štabo nario pareigų,
nes nebuvo žinoma, kur aš gyvenu. Vėliau sužinojau, jog
mano atleidimo priežastis buvo dar ir ta, kad „Prutenis“
ir „Pelėda“ įtarė mane esant išdaviku.
„Prutenis“, pavardės nežinau, gimęs 1920 ar 1921 me
tais, kilęs iš Kretingos apskrities, Skuodo valsčiaus, anks
čiau mokėsi kunigų seminarijoje, 1947 metų pavasarį bu
vo nukautas.
„Sidabrinė kulka“, pavardės tiksliai nežinau, vardas
Zigmas, 18—19 metų, kilęs iš Telšių, 1945 metų rudenį
tarybų valdžios organų suimtas.
„Žemaičių legionui“ tuomet priklausė „Šatrijos“ rink
tinė, kurios vadas buvo Semaška. Ta rinktinė buvo pa
grindinis „Žemaičių legiono“ branduolys. Ji veikė Taura
gės, Raseinių ir Telšių apskričių riboje. Platelių miške
.buvęs būrys, kuriam vadovavo „Vilis“, tuo metu priklausė
„Alkos“ rinktinei, kuri veikė Mažeikių apskrityje ir_ kuriai
vadovavo „Ivanauskas“. Po kiek laiko „Alkos“ rinktinė
taip pat prisijungė prie „Žemaičių legiono“.
Tą žiemą gyvenau miške bunkeryje ir jokio aktyvaus
darbo nedirbau. Net ieškoti maisto tuo metu neidavome,
nes buvome pasiruošę dar 1945 metų rudenį — buvome
prisiplėšę iš vietinių gyventojų. 1945 m etų'vasarą mano
grupė, man įsakius, nužudė apie dešimtį žmonių, tačiau
ką, dabar nebeprisimenu. Aš pats tuose teroro aktuose
nedalyvavau. 1946 metų pavasarį vėl susitikome su kitos
gaujos dalyviais, su kuo, neprisimenu, ir užmezgėme ry
šius su jais.
Slapyvardį „Nurmis“ pasirinkau dar 1945 metų pava
sarį, kai, tarybiniams kariams likvidavus bunkerį pas Po
cių, išėjau į mišką [.. .].
1946 metų rugsėjo mėnesį pas mane atėjo „Žemaičių
apygardos“ vado Antanavičiaus ryšininkas „Bimba“ ir
liepė man atvykti į apygardos štabą. Nuėjęs ten štabo
įsakymu buvau paskirtas vadovauti „Šatrijos“ rinktinei.
Kada „Žemaičių legionas“ buvo reorganizuotas į „Že
maičių apygardą“, tiksliai nežinau. Suėmus Semašką,
apygardos vado pareigas kurį laiką ėjo „Pelėda“, o pas
kui vadu buvo paskirtas Antanavičius.
Tuo laiku, kai aš vadovavau „Šatrijos“ rinktinei, nu
žudėme ir apiplėšėme keletą taikių gyventojų. Dabar pri
simenu kelis tokius įvykius.
1945 metų pavasarį kartu su savo grupe nuėjau pas
Platelių ar Plungės valsčiaus gyventoją, liaudies gynėją
Budrį. Mes išvedėme jį iš namų ir netoliese sušaudėme.
1946 metų balandžio pabaigoje mano grupė susidūrė
Platelių miške su tarybiniais kareiviais. Buvo nukautas
vienas tarybinis karininkas ir vienas liaudies gynėjas.
Mes nuostolių neturėjome.
1946
metų vasarą tame pačiame miške mūsų grupė
susišaudė su tarybiniais kareiviais. Iš musų buvo nukauti
trys, o kiek buvo nukauta tarybinių karių, nežinau,
1946
metų spalio pirmomis dienomis Kretingos apskri
ties Žalgirio miške susidūrėme su tarybine kariuomene.
Po trumpo susišaudymo mūsų grupė išbėgiojo. Kas tuo
met žuvo, nežinau.
Prisimenu keletą atvejų, kai apiplėšėme vietinius gy
ventojus. 1945 metų rudenį mano grupė apiplėšė Telšių
apskrities, Alsėdžių valsčiaus, Sarnelės kaimo gyventoją,
kurio pavardės nežinau. Vokiečių okupacijos metu^pas jį
slapstėsi žydų šeima. Iš jo paėmėme apie 100 kilogramų
kiaulę, grūdų ir drabužių.
1946 metų pavasarį iš Kretingos apskrities, Platelių
valsčiaus gyventojos Balsienės paėmėme mėsos, rodos,
penkias vištas ir drabužių. Be to, dar apiplėšėme kelis
gyventojus, tačiau jų pavardžių dabar jau neprisimenu.
Aš turėjau automatą, pistoletą ir granatų.
■ADSR f., r. 126, 1. 85—105.
NAUJA „ŽEMAIČIŲ LEGIONO “ IŠKABA
4
Iš J. S e m a š k o s * parodymų
1946 m. gegužės 22 d.
Nuo 1930 iki 1941 metų tarnavau buržuazinėje kariuo
menėje, buvau 1-osios divizijos 1-ojo pėstininkų šaulių
pulko kuopos vadas.
Prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Tarybų Sąjungos,
viešėjau pas savo draugą Jurgį Skaržinską Marijampolės
apskrities ir valsčiaus Narto kaime. Skaržinskas buvo,
mano geras pažįstamas. Kartu su juo tarnavau buržua
zinėje kariuomenėje 1-osios divizijos 1-ajame pulke. Jis
buvo būrio vadas, turėjo leitenanto laipsnį. 1940 metų
birželio mėnesį sukūrus tarybų valdžią Lietuvoje, Skar
žinskas perėjo tarnauti į Raudonąją Armiją, tačiau
1940 metų lapkričio mėnesį buvo atleistas kaip buožės
sūnus ir antitarybiškai nusiteikęs asmuo. Po to jis gyve
no savo tėvo ūkyje Marijampolės apskrityje. Karo metais
tarnavo vokiečių kariuomenėje.
Vokiečių okupacijos metais iki 1941 metų rugsėjo mė
nesio gyvenau Vilniuje pas savo giminaičius ir dirbau įga
liotiniu siuvykloje. 1941 metų rugsėjo mėnesį stojau į vo
kiečių kariuomenę. Iš pradžių tarnavau Kaune, buvau 7-ojo
savisaugos bataliono būrio vadas, o vėliau, 1942 metų
balandžio mėnesį, buvau pasiųstas į Ukrbiną vadovauti
kuopai, kuri saugojo plentus nuo partizanų užpuolimo
Vinicos ir Proskurovo srityse. Nuo 1942 metų gruodžio
mėnesio buvau Voronežo srityje, Ostrogožsko mieste, ir
saugojau geležinkelį nuo partizanų arba diversantų užpuo
limo. 1943 metų balandžio pabaigoje buvau paskirtas va
dovauti 13-ajam batalionui, kuris ėjo sargybą prie plentų
ir geležinkelių Pskovo rajone. Sutriuškinus vokiečių ka
riuomenę Leningrado fronte ir jai pasitraukus prie Balti
jos jūros kranto, kur susitelkė vadinamosios Kuršo gru
* Semaška Jonas, Juozo s., gimęs 1907 m. Panevėžio aps., su
ėmimo metu turėjo suklastotus dokumentus Grinkaus pavarde.
puotės vokiečių kariuomenė, aš su savo batalionu taip
pat pasitraukiau ir, vokiečių kariuomenės vadovybei įsa
kius, saugojau pajūrį, kad desantininkai nebūtų, laipi
nami iš jūros. Ten pat buvau,. ir vokiečiams kapitu
liavus.
Paskutiniu metu vokiečių kariuomenėje turėjau majo
ro laipsnį. Už dalyvavimą mūšiuose su raudonarmiečių
daliniais vokiečių kariuomenėje gavau apdovanojimus —
du, pirmojo ir antrojo laipsnio geležinius kryžius.
1945 metų gegužės 9 dieną vokiečių kariuomenei kapi
tuliavus, nepasidaviau Raudonosios Armijos daliniams
į ^nelaisvę, bijodamas represijų už dezertyravimą iš Rau
donosios Armijos karo pradžioje ir už tarnavimą vokiečių
kariuomenėje karo metu.
1945 metų gegužės 8 dieną, vokiečių kariuomenės ka
pituliavimo išvakarėse, buvau vokiečių kariuomenės divi
zijos štabe ir sužinojau ten apie būsimą kapituliaciją.
Aš, mano adjutantas kapitonas Stepas Januševičius, ma
no ryšininkai Bronius Petrauskas ir Ipolitas Zulumskis
nutarėme nepasiduoti tarybiniams daliniams į nelaisvę
ir bėgti į Lietuvą. Naktį iš gegužės 8 į 9 dieną palikome
savo dalinį — 13-ąjį batalioną, kuriame tarnavome,— iš
ėjome į mišką ir naktimis pamažu keliavome į Telšių
apskritį, į Plungės valsčiaus miškus.
Atvykę iš Latvijos į mišką, esantį Telšių apskrityje,
už 12—15 kilometrų nuo Plungės, per savo kareivį Ipolitą
Zulumskį užmezgėme ryšius su besislapstančiais tame
pačiame miške vokiečių parašiutininkais. Jie man papa
sakojo, kad Žemaitijoje, Kretingos apskrityje, esąs nele
galios organizacijos, vadinamos „Lietuvos laisvės ar
mija“ — LLA, „Žemaičių legiono“ štabas, kurį sudaro
vokiečių parašiutininkai — lietuviai, karo metu baigę žyalgybos ir diversijos mokyklas Vokietijoje. To „Žemaičių
legiono“ štabo uždavinys esąs organizuoti ginkluotas
gaujas Žemaitijoje kovai prieš tarybų valdžią, siekiant
ją nuversti. Sužinojęs tai ir susipažinęs su padėtimi, pa
reiškiau norą stoti į tą organizaciją. 1945 metų rugsėjo
pabaigoje vadovaujančių „Žemaičių legiono“ narių pasi
tarime, kuris įvyko miške už trijų kilometrų nuo Telšių
apskrities Varnių miestelio, buvau išrinktas „žemaičių
legiono“ vadu.
1946 m. balandžio 17 d.
Nuo 1945 metų rugsėjo mėnesio iki 1946 metų kovo
mėnesio tikrai buvau LLA „Žemaičių legiono“ apygardos
vadas, vadovavau ginkluotoms gaujoms ir pogrindinėms
organizacijoms, kurios priklausė „žemaičių legiono“ apy
gardai.
Mano vadovaujamo LLA „Žemaičių legiono“ apygar
dai priklausė Telšių, Tauragės, Kretingos, Klaipėdos, Ši
lutės, Pagėgių, Mažeikių ir Raseinių apskritys. Glau
džiausius ryšius, vadovaudamas ginkluotoms gaujoms ir
kontrrevoliucinėms pogrindinėms nacionalistų organiza
cijoms, palaikiau su Telšių, Mažeikių ir Kretingos apskri
timis. Reguliariai leidau įsakymus LLA „Žemaičių legio
no“ gaujoms ir kontrrevoliucinėms pogrindinėms organi
zacijoms, skatindamas jų teroristinę veiklą prieš tarybų
valdžios organas ir jų darbuotojus.
Iš pradžių LLA „Žemaičių legiono“ apygardos štabas
buvo palapinėse miške, Telšių apskrityje, Varnių vals
čiuje, o vėliau Mažeikių apskrityje, Sedos valsčiuje, Lau
mių kaime, pas valstietį Girdvainį, vardo nežinau.
Ryšius su gaujų ir pogrindinių nacionalistų organiza
cijų ginkluotųjų pajėgų vyriausiosios tarybos vadovais
užmezgiau 1946 metų kovo 15 dieną šiomis aplinkybėmis.
1946 metų kovo 5 ar 6 dieną pas mane į Telšius, į Kalno
gatvę, Nr. 24, kur gyveno mano ryšininkė Bronė Stosiūnienė, slapyvardžiu „Ona“, atvažiavo iš Vilniaus ryšinin
kas „Zigmas“, pavardės nežinau, ir pranešė man vadina
mųjų Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiosios tarybos
pasiūlymą nuvykti į Vilnių pasitarti. Aš sutikau ir,
1946 metų kovo 15 dieną nuvažiavęs į Vilnių, apsistojau
pas amatų mokyklos mokinį Aleksą Petrauską, gyvenan
tį Vivulsko gatvėje, Nr. 13.
Petrauskas su Lietuvos ginkluotųjų pajėgų ryšininke
Kaikaraite nuvedė mane pas generolą „Vėtrą“, kuris pri
ėmė mane pasikalbėti politiniais klausimais. Generolo
laipsnis ir slapyvardis „Vėtra“ buvo išgalvoti. Tai buvo
Noreika*, vardo nežinau, buvęs buržuazinės kariuomenės
kapitonas, vokiečių okupacijos metais — Šiaulių apskrities
viršininkas.
1946 m. liepos 25 d.
* Jonas Noreika, nuteistas mirties bausme už buržuazinių nącionalistų gaujų, žudžiusių tarybinius žmones, organizavimą.
Mūsų susitikimo kovo 15 dieną metu Noreika man pra
nešė, kad Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiosios tary
bos nutarimu Lietuva padalinama į keturias apygardas:
Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių. Man Noreika pa
vedė vadovauti LGP Šiaulių apygardai, imtis formuoti
apygardos štabą ir parinkti LGP apskričių'štabų, priklau
sančių Šiaulių apygardai, viršininkų kandidatūras. Norei
ka sakė, kad be Mažeikių, Telšių, Kretingos, Klaipėdos,
Šiaulių, Pagėgių, Tauragės ir Raseinių apskričių, įeinan
čių į „Žemaičių legiono“ sudėtį, man dar priklausys Jo
niškio apskritis.
Be to, Noreika pareiškė, kad LLA „Žemaičių legioną“
.reikia reorganizuoti į LGP Šiaulių apygardą. Tai turėjo
būti padaryta tokiu būdu: „žemaičių legiono“ štabą tu
rėjome papildyti naujais nacionalistų pogrindžio daly
viais ir taip sudaryti LGP Šiaulių apygardos štabą, ku
riame turi būti buvusio „žemaičių legiono“ skyriai. Gink
luotųjų pajėgų vyriausiosios vadovybės įsakymu Nr. 3
rinktinės turėjo būti reorganizuotos į karinius rajonus
(viena—trys apskritys). Kiekvienas karinis rajonas turė
jo turėti savo štabą ir komendantūrą, o kiekviena apskri
tis, įeinanti į karinio rajono sudėtį,— savo komendantūrą,
pavaldžią karinio rajono vadui.
Daugiau jokių nurodymų negavau. Be šių klausimų,
kalbėjomės su Noreika apie tarptautinę padėtį. Noreika
sakė, kad iki šių metų birželio mėnesio turinti įvykti tai
kos konferencija, kurioje būsiąs išspręstas ir Pabaltijo
respublikų klausimas, kad mums, tur būt, teksią, Anglijai
ir Amerikai padedant, kariauti priep Raudonąją Armiją.
O jeigu taikos konferencijoje būsią nutarta, kad Lietuva
liks TSRS sudėtyje, tuomet mums, nacionalistų pogrin
džio dalyviams, reikės pakeisti kovos prieš tarybų valdžią
taktiką ir kovoti kultūringai.
Noreika man neaiškino, ką reiškia „kultūringa“ kova,
tačiau aš supratau, kad jeigu taikos konferencija nutars
palikti Lietuvą Tarybų Sąjungos sudėtyje, tai teks likvi
duoti ginkluotus būrius, kurie šiuo metu veikia Lietuvo
je [...].
Kaip jau sakiau, šių metų balandžio 17 dieną, po pasi
kalbėjimo su Noreika, jo nurodymu užmezgiau ryšius Vil
niuje su LGP centro dalyve Poškiene, iš kurios gavau
ginkluotųjų pajėgų vyriausiosios vadovybės įsakymus
Nr. 3 ir 4.
Grįžęs į Telšius, susitikau su „Žemaičių legiono“ šta
bo viršininku Fortunatu Ašokliu, slapyvardžiu „Pelėda ,
informavau jį apie gautus iš Noreikos nurodymus ir da
viau perskaityti įsakymus Nr. 3 ir 4.
Kadangi nebuvo žmonių Šiaulių apygardos štabui su
komplektuoti, nutarėme su Ašokliu pradėti reorganizaciją
iš apačios, t. y. iš pradžių reorganizuoti visas „Žemaičių
legiono“ rinktines į LGP Šiaulių apygardos apskričių
štabus, o paskui iš jų parinkti tinkamas kandidatūras
į LGP Šiaulių apygardos štabą.
Kadangi „Žemaičių legioną“ sudarė aštuonios rinkti
nės, kurių kiekvienai priklausė tam tikra apskritis, nuta
riau tik pavadinti jas atitinkamais LGP apskričių štabais,
paliekant juose buvusią štabų sudėtį. Kretingos ir Klai
pėdos apskritis buvau numatęs sujungti į vieną LGP ra
joną, o Šilutės, Pagėgių ir Tauragės apskritis — į kitą.
Tuo tikslu maniau nuvažiuoti į Tauragę, tačiau nesuspė
jau, nes buvau suimtas.
Telšių apskrityje buvusi „Šatrijos“ rinktinė buvo pa
vadinta LGP Telšių apskrities štabu, o „Alkos“ rinkti
nė — LGP Mažeikių apskrities štabu. Su Šiaulių, Joniškio
ir Raseinių apskritimis jokių ryšių neturėjau ir nieko iš
nacionalistų pogrindžio dalyvių ten nepažinojau, todėl
atitinkamų LGP štabų sudarymo tose apskrityse klausi
mas iki mano suėmimo nebuvo išspręstas.
Prieš kokias tris ar keturias dienas iki mano suėmi
mo Fortūnatas Ašoklis išvažiavo į Vilnių, kur turėjo už
megzti ryšius su LGP centro atstovais Poškiene arba
„Zigmu II“ ir gauti iš jų instrukciją dėl valdžios organų
sudarymo tuo atveju, jeigu Lietuvoje butų nuversta tary
bų valdžia. Be to, jis turėjo iš Poškienės ir „Zigmo II“
sužinoti, su kuo iš pogrindžio dalyvių galima užmegzti
ryšius Šiaulių, Joniškio ir Raseinių apskrityse. Tačiau iki
mano suėmimo Ašoklis iš Vilniaus negrįžo, ir aš nieko
tuo reikalu nežinau.
Nei „Žemaičių legiono“ štabas, nei aš pats jokių ryšių
su pogrindžiu Šiaulių apskrityje neturėjau. Gal būt, kuri
nors „Žemaičių legiono“ rinktinė ir palaikė ryšius su Šiau
lių pogrindžiu, tačiau aš nieko apie tai nežinau, niekas
manęs apie tai neinformavo,
Fortūnatui Ašokliui, slapyvardžiu „Pelėda“, buvo pa
vesta sudaryti LGP Šiaulių apygardos štabui paralelinę
organizaciją, kuri iš esmės turėjo būti vadinamosios Lie
tuvių nacionalistų tarybos, kurios centras buvo Vilniuje,
filialas. Mes neturėjome instrukcijų dėl tos nelegalios or
ganizacijos sudarymo, todėl Ašoklis ir išvažiavo į Vilnių
gauti nurodymų šiuo klausimu. Vilniuje jis turėjo susi
tikti su Poškiene. Tuomet mes dar nežinojome, kad Poškie
nė, Noreika ir kiti yra suimti. Iki mano suėmimo Ašoklis
šiuo klausimu nieko nebuvo padaręs.
1946 m. liepos 22 d.
Būdamas LLA „Žemaičių legiono“ vadu, 1946 metais
du kartus buvau nuvykęs į Kretingą: pirmą kartą kovo
mėnesį, dienos neprisimenu, kartu su „Žemaičių legiono“
ryšininke Brone Stosiūniene, slapyvardžiu „Ona“ ir antrą
kartą balandžio pradžioje kartu su „Žemaičių legiono“
štabo viršininku Fortunatu Ašokliu, slapyvardžiu „Pe
lėda“.
Nors gyvenau Telšiuose legaliai ir turėjau dokumen
tus Grinkaus pavarde, vis dėlto bijojau, kad galiu būti
susektas ir suimtas. Todėl nutariau įsigyti kuo daugiau
pažįstamų, kad prireikus galėčiau pasinaudoti jais ir gau
ti pas juos saugų prieglobstį. Iš Bronės Stosiūnienės su
žinojau, kad ji pažįstama su Kretingos vienuolyno vyres
niuoju. Kovo mėnesį Stosiūniene, važiuodama į Kretingą
atsivežti į Telšius savo karvės, pakvietė ir mane važiuoti
kartu su ja.
Atvažiavę į Kretingą, apsistojome vienuolyne. Stosiūnienė supažindino mane su vienuolyno vyresniuoju. Jo pa
vardės nežinau, jis buvo vadinamas gvardijonu P atri
cijum *.
Aš pasakiau esąs majoras Grinkus, buvęs vokiečių
kariuomenės Kuršo grupės lietuvių bataliono vadas, ir
paaiškinau, jog dabar turiu dokumentus ir gyvenu lega
liai. Iš Stosiūnienės Patricijus žinojo, kad esu „Žemaičių
legiono“ vadas; ar jis žinojo mano slapyvardį, nežinau.
Su juo susipažinti norėjau, tikėdamasis prireikus gauti
pas jį prieglobstį.
Mes kalbėjomės apie mūšius Kuršo fronte. Daugiau
su Patricijum nekalbėjau. Dabar neprisimenu, ar mes kal
bėjome apie nacionalistų pogrindžio veiklą. Mūsų po
kalbis truko ne daugiau 10—15 minučių. Paprašiau
* Puodžiūnas, tėvas Patricijus.
10-2123
Patricijų padėti man materialiai. Jis neatsisakė ir išva
žiuojant davė tūkstantį rublių. Be to, prašiau Patricijų
suteikti man prieglobstį, jei tai bus reikalinga. Jis atsakė
visada pasiruošęs padėti man ir paslėpti savo vienuolyne.
Pasakiau Patricijui, kad man reikia turėti kokį nors
pragyvenimo šaltinį, nes stoti kur nors dirbti negaliu,
bijodamas suėmimo. Be to, man tenka dažnai važinėti,
o tai surišta su- tam tikromis išlaidomis.
Kai antrą kartą nuvažiavau į Kretingą, Patricijus vėl
davė man tūkstantį rublių ir dovanojo rankinį laikrodį.
Aš jį turėjau, kai mane suėmė. Tuo budu iš Patricijaus
du kartus gavau po tūkstantį rublių. Be to, štabo virši
ninkas Fortūnatas Ašoklis, slapyvardžiu „Pelėda“, gavo
iš jo penkis šimtus rublių, o Stosiūniene gaudavo kartais
maisto produktų.
Antrą kartą nuvažiavau į Kretingą, norėdamas laiki
nai pasislėpti nuo tarybų valdžios organų persekiojimo.
Skubiai pasitraukti turėjau dėl šių aplinkybių. Grižęs iš
Kretingos po pirmo susitikimo su Patricijum, maždaug
po dviejų savaičių kartu su ryšininke Gene Dargyte išva
žiavau į Vilnių, norėdamas susitikti su LGP vyriausiuo
ju vadu generolu „Vėtra“. Užmegzti ryšius su juo turėjau
per nacionalistų pogrindžio dalyvį „Zigmą II“.
Atvažiavęs į Vilnių ir sužinojęs, kad „Zigmas II“ su
imtas, skubiai grįžau į Telšius. Telšiuose sutikau Ašoklį
ir Stosiūnienę ir papasakojau jiems apie suėmimus Vil
niuje. Netrukus atvažiavo „Žemaičių legiono“ propagan
dos skyriaus viršininkas Vytautas Ruzgys, slapyvardžiu
„Prutenis“, kuris papasakojo, kad Mažeikiuose suiminė
jami „Žemaičių legiono“ štabo nariai. Dėl šių aplinky
bių mums reikėjo skubiai pasislėpti kiek galima sauges
nėje vietoje. Ruzgiui liepiau nuvykti į Kretingos apskritį
ir Mažeikių bei Kretingos apskričių ribose paieškoti tin
kamos vietos pasislėpti. Tačiau mes negalėjome laukti,
kol Ruzgys grįš, ir turėjome kuriam laikui išvažiuoti kur
nors iš Telšių. Mes su Fortunatu Ašokliu nutarėme, iki
Ruzgys grįš, nuvažiuoti į Kretingą ir kurį laiką paviešėti
pas vienuolyno vyresnįjį. Todėl ir nuvažiavau antrą kar
tą į Kretingos vienuolyną, norėdamas laikinai pasislėpti
ten ir bijodamas, kad „Zigmas II“ tardymo metu nepapa
sakotų, kur yra „Žemaičių legiono“ štabas ir kad aš — Se
maška — ir Ašoklis gyvename Telšiuose.
Kretingos vienuolyne išbuvę tris dienas, grįžome atgal
į Telšius. Visas tas tris dienas aš su Ašokliu gyvenau
vienuolyne, Patricijaus mums paskirtame kambaryje.
Patricijus žinojo, kad kreipiausi į jį pagalbos, norė
damas pasislėpti nuo tarybų valdžios organų persekioji
mų. Aš papasakojau jam, kad buvau nuvažiavęs į Vilnių,
norėdamas užmegzti ryšius su LGP centru, ir sužinojau
ten apie suėmimus. Patricijus pasakė, kad labai daug
žmonių slapstosi, Lietuvoje neramu. Man paklausus, kaip
jis galvoja, ar ilgai bus tokia įtempta padėtis, atsakė,
kad ne visada Lietuvoje taip bus, turi viskas susitvarkyti.
Apie tolesnę „Žemaičių legiono“ veiklą su Patricijumi
nekalbėjome, nes aš maniau, kad dvasiškija negali daly
vauti tokios karinės organizacijos, kaip „žemaičių legio
nas“, veikloje. Susipažinau su Patricijumi, norėdamas,
kad jis padėtų man.
'Patricijus iš manęs žinojo, kad Vilniuje yra lietuvių
nacionalistų pogrindžio centras. Be to, jis žinojo ir apie
„žemaičių legioną“, nors aš apie tai jam nepasakojau.
Manau, jog tai sužinojo iš Bronės Stosiūnienės.
Atvirai su Patricijumi apie jo pažiūrą į pogrindį ne
kalbėjau. Tačiau jis nesmerkė mūsų antitarybinės veiklos,
o priešingai, kiek aš supratau, pritarė mūsų kovai prieš
tarybų valdžią. Taip manau todėl, kad jis noriai padėjo
man. Atsisveikinant, sužinojęs, kad neturiu laikrodžio,
Patricijus nusiėmė nuo savo rankos laikrodį ir atidavė
man. Aš padėkojau jam už tai.
Maniau, kad vienuolynas nėra visai saugi vieta, nes,
kaip sakė Patricijus, rinkimų į TSRS Aukščiausiąją Ta
rybą metu nė vienas vienuolis nebalsavo. Be to, tarybų
valdžios organai nė karto nebuvo tikrinę dokumentų vie
nuolyne, todėl, manydami, kad anksčiau ar vėliau VRLK.
organai patikrins vienuolyno gyventojų dokumentus, nu
tarėme kuo greičiau išvažiuoti iš ten.
ADSR f., r. 40, 1. 20—31 ir 47—51.
PARAŠIUTININKAI DZŪKUOSE
Iš P. L i u k a i č i o * parodymų
1945 m. vasario 4 d.
1945 m. sausio 15 d., apie 24 vai. buvau išmestas iš
lėktuvo Seirijų valsčiuje, netoli Staciškės kaimo. Buvau
radistas ir žvalgybinės grupės, kurią sudarė penki kartu
su manimi atsiųsti žmonės, vyresnysis.
Mūsų grupė turėjo dirbti žvalgybos darbą Marijam*
polės, Alytaus ir Lazdijų valsčiuose: rinkti žinias apie
karinio transporto judėjimą Шrytų j vakarus ir, priešingai,
stebėti iš fronto vykstančius ešelonus — ar daug važiuoja
sanitarinių traukinių, kiek ir koks turtas išvežamas iš Vo*
kietijos, kaip yra išdėstyti kariniai daliniai, kur ir kiek
yra ginklų, kiek aerodromų ir nutūpimo aikštelių yra mū
sų veiklos rajone.
Be to, turėjome rinkti politinio pobūdžio žinias, reika
lingas gestapui [...] .
Turiu pasakyti, kad žvalgybinio pobūdžio užduočių
mums buv.o duota labai daug, jų visų dabar neprisimenu.
Vykdyti terorą bei diversijas mums nebuvo įsakyta
ir priemonių tam neturėjome. Turėjome tik ginklų — kiek
vienas po automatą ir pistoletą — savigynai.
Mums reikalingas žvalgybinio pobūdžio žinias turė
jome rinkti per užverbuotus žmones, kurie musų nuro
dymu reguliariai turėjo susitikti su mumis sutartoje vie
toje ir atnešti reikiamas žinias. Vokiečiai rekomendavo
mums verbuoti prie geležinkelių arba plentų gyvenančius
žmones, prieš tarybų valdžią nusistačiusius asmenis, svar
biausia, nukentėjusius nuo tarybų valdžios_ gyventojus.
Tuos žmones turėjome pasirinkti savo nuožiūra.
Prieš išskrendant man buvo pasakyta, nusileidus Lie
tuvoje, saugumo sumetimais kreiptis daugiausia į kuni
gus arba mokytojus ir iš jų sužinoti apie padėtį nusilei
dimo rajone ir veiklos galimybes.
* Liukaitis Pranas, Tomo s., gimęs 1918 m. Sakių aps., Plokščių
vis., Pavirangių k. siuvėjo šeimoje, išsilavinimas pradinis.
Be to, vokiečiai rekomendavo mums per pažįstamus,
gimines ir kitus patikimus asmenis užmegzti ryšius su
atskirų partizanų * grupių ir būrių vadais arba jų įgalio
tiniais ir vesti agitaciją, kad partizanai suaktyvintų savo
veiklą Lietuvoje, nes Vokietija visaip padėsianti jiems,
atsiusianti ginklų ir duosianti žmonių su specialiu pave
dimu vykdyti diversijoms. Agitacija partizanų tarpe turė
jom pakelti jų nuotaiką ir paraginti juos įtraukti kuo dau
giau žmonių į savo eiles. Patiems palaikyti ryšius su vi
sais partizanais mums buvo uždrausta.
Hitlerinė žvalgyba man pavedė išaiškinti, kokios anti
tarybinės organizacijos yra Lietuvoje, kokia jų praktinė
veikla, kaip jos dirba — per bažnyčias ar mokyklas.
Kartu su manim buvo atsiųsti šie parašiutininkai:
Vytautas Jakavonis, tėvo vardo nežinau, gimęs
1922 metais, lietuvis, iš Druskininkų valsčiaus, Randa
monių kaimo; jis buvo mano pavaduotojas, gerai mokėjo
vokiečių kalbą, visą laiką turėjo būti kartu su manimi ir
sudarinėti mano siunčiamas į Vokietiją radiogramas vo
kiečių kalba.
Pranas Jaciunskas **, tėvo vardo nežinau, apie 26 me
tų, lietuvis, iš Merkinės valsčiaus.
Antanas Baublys, tėvo vardo nežinau, maždaug 30 me
tų, lietuvis, iš Merkinės valsčiaus.
Julius Sinkevičius ***, tėvo vardo nežinau, apie 35 me
tų, Antano Baublio netikras brolis.
Jaciunskas, Baublys ir Sinkevičius turėjo sudaryti iš
patikimų žmonių agentūros tinklą, dirbti su jais ir gautas
žinias perduoti man išsiųsti į Vokietiją. Visi tie žmonės
1945 m. vasario 2 d. kartu su manim buvo suimti, o Ja
kavonis nukautas.
Surinktas žvalgybinio pobūdžio žinias turėjau perda
vinėti radijo siųstuvu, kuris suėmimo metu buvo iš manęs
paimtas. Visas žinias turėjau siųsti į aviacijos žvalgybos
štabą, kuris yra už 10 kilometrų į rytus nuo Ortelsburgo.
Ten yra didelis, apie 100 ha, aerodromas, kurį supa miš
kas. Lėktuvai užmaskuoti medžiais. Ryšiams palaikyti
* Lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų gaujos.
** Mokėsi hitlerinėje Vilniaus policijos mokykloje, kurią baigęs,
buvo Merkinės policininku.
*** Hitlerinės okupacijos metais tarnavo Vilniuje Lukiškių kalė
jime ir policijoje, o vėliau Merkinės policijoje.
per radiją su' tuo štabu turėjau specialų šifrą, kuris suimant buvo paimtas iš manęs.
Be to, turėjau siųsti žinias į hitlerinės žvalgybos šta
bą Karaliaučiuje kitu specialiu šifru, kuris taip pat iš
manęs buvo paimtas. Dar turėjau šifrą ryšiams palaikyti
su partizaninio judėjimo Lietuvoje štabu. Tą šifrą suėmi
mo metu irgi iš manęs paėmė.
Ruošiantis išskristi, instruktažo metu nebuvo nurody
ta, kur yra partizaninio judėjimo štabas Lietuvoje, tačiau
prisimenu, jog lapkričio mėnesį mokykloje mums sakė,
kad tas štabas yra Telšiuose.
Nuo atvykimo dienos (1945 m. sausio 15 d.) iki mūsų
suėmimo (1945 m. vasario 2 d.) į aviacijos žvalgybos
štabą perdaviau tik dvi radiogramas. 1945 m. sausio 19 d.
11 vai. dieną perdaviau tokio turinio radiogramą: „Nusi
leidome sėkmingai, lakūnai padarė klaidą, išmetė už dvie
jų kilometrų nuo Seirijų miestelio, priversti skubiai
trauktis nuo VRLK organų persekiojimo, nesuspėjome
pasiimti daiktų, su partizanais ryšiai neužmegzti“ [...].
Iš tikrųjų mūsų niekas nepersekiojo. Nežinodamas,
kurioje vietoje mes nusileidome, įsakiau parašiutininkams
Jaciunskui ir Baubliui nueiti į artimiausią kaimą ir suži
noti tos vietovės pavadinimą. Aš, Sinkevičius ir Jakavonis
likome prie daiktų ir, laukdami jų sugrįžtant, parašiutus
užkasėme sniege, o produktus paslėpėme po krūmu.
Sugrįžę Jaciunskas ir Baublys pasakė, jog tas kaimas
vadinasi Staciškės ir yra už dviejų kilometrų nuo Seirijų
miestelio, kuriame yra VRLK organai. Bijodami, kad
mūsų nesugautų, nutarėme palikti visus sunkesnius daik
tus ir tuojau pasitraukti toliau. Vėliau nebesuradome nu
sileidimo vietos, ir mūsų daiktai dingo. Todėl buvome pri
versti pranešti, kad metėme daiktus, nes buvome persekio
jami. Išsiuntę tokią radiogramą, turėjome gauti maisto ir
drabužių, ir niekas mūsų nebūtų palaikęs bailiais.
Baubliui pasiūlius, nuėjome į Merkinės valsčiaus Eže
rynų kaimą pas Tariutionį, vardo nežinau, norėdami per
nakvoti jo namuose. Pas jį buvome vieną parą. Kitą die
ną vakare atėjo to paties kaimo gyventojas, Baublio ir
Sinkevičiaus pažįstamas Mikelionis ir pasiūlė mums per
eiti nakvoti į Mižonių kaimą, už trijų kilometrų nuo Eže
rynų, nes ten esanti geresnė patalpa nakvynei. Visi iš
ėjome į Mižonių kaimą. Mikelionis nuvedė mus pa^ Mar-
celį, vardo nežinau. Ten gyvenome apie dvi savaites ir per
tą laiką miške netoli Marcelio sodybos išsikasėme bun
kerį.
1945 m. sausio .31 d. Mikelionis patarė mums nueiti
pernakvoti į Merkinės valsčiaus Ėugonių kaimą pas Pa
degimą, nes nakvoti Visą laiką vienoje vietoje buvo pavo
jinga. Padegimo namuose kažkodėl nepasilikome nakčiai
ir išėjome į Merkinės valsčiaus Pieriškių kaimą pas Petrą
Zinevičių. Ten susipažinome su Bradausku, rodos, Petru.
Kur jis gyvena, nežinau. Mikelionis ir Zinevičius man
pasakojo, kad Bradauskas yra partizanų būrio vadas.
Iš trumpo pokalbio su Bradausku taip pat buvo galima
suprasti, kad jis tikrai vadovauja kažkokiai žmonių gru
pei. Jis kalbėjo: „mano žmonės“, „mano grupė“ ir pana
šiai. Nieko konkretaus su Bradausku nenutarėme, many
dami, jog, pirmą kartą susitikus, tai nereikalinga. Kal
bėdamas apie partizanų veiklą, jis pareiškė, kad dabar
reikia suaktyvinti ginkluotą kovą prieš tarybų valdžią.
Zinevičius pasakojo kažkur girdėjęs, kad yra paruošta
grupė, kuri atvyks likviduoti gaują. Bradauskas pasakė:
„Na ir kas? \ mišką mes nebėgsime ir nepasiduosime, ko
vosime“. Rytą Bradauskas išėjo. Dieną tikrai mus užpuolė
raudonarmiečiai. Zinevičiaus namai buvo sudeginti, mes
suimti, o Zinevičius ir Mikelionis nukauti4.
1945 m. kovo 20 d.
Gyvendamas Lietuvoje hitlerinės okupacijos metais,
nuo 1941 metų iki 1944 m. birželio mėnesio, buvau Sakių
kooperatyvo ūkvedis. Birželio mėnesį mane, kaip ir kitus
gyventojus, vokiečiai mobilizavo statyti gynybos linijų.
Traukdamiesi vokiečiai ir mus varė kartu su savimi. Taip
pasiekėme Vokietijos sieną, o vėliau, rugpiučio mėnesį,
buvome išsiųsti gilyn į Vokietiją, į Instenburgo rajoną,
dirbti prie gynybos linijų. Mūsų buvo 400 žmonių.
Mums atvykus į Instenburgo rajoną, po dviejų dienų
atvažiavo vokiečių žvalgybos kapitonas Zegelke ir pasi
rinko iš mūsų šešis žmones: 1) Leoną Morkūną, 20 metų,
iš Trakų apskrities, tikslaus adreso nežinau; 2) Juozą
Steponaitį, 26 metų, iš Kauno apskrities; 3) Praną Baltru
šaitį, 20 metų, iš Kauno; 4) Viktorą Banevičių, 30 metų,
iš Kauno; 5) Vincą Butauską, 26 metų, iš Vilkaviškio
apskrities ir 6) mane. .
Kartu su vokiečių karininkais nuvažiavome į Dalvico
miestelį, į stovyklą, esančią už 20 kilometrų nuo Insten
burgo. Ten gyvenome maždaug mėnesį, o vėliau buvome
pasiųsti į Konicą ir priimti į specialią vokiečių žvalgybos
mokyklą, 2-ąjį skyrių. Mokykloje susipažinome .su radijo
aparatūra ir įvairiais šifrais. Mokėmės iki spalio 1 d.,
o paskui išvykome į Kleingabelio dvarą, esantį už 40 ki
lometrų nuo Dancigo, ir mokėmės ten iki 1944 m. lapkri
čio pabaigos. Iš ten buvome išsiųsti į Frankenhageno
dvarą. Čia mokėmės savarankiškai, nes iš esmės mokslas
jau buvo baigtas.
Tame dvare buvome iki gruodžio 20 d. Paskui atvykęs
gestapo karininkas, kurio pavardės nežinau, paėmė mane
vieną ir nuvežė į Karaliaučių. Čia gestape gavau, radijo
aparatą ir instrukcijas, kaip perduoti radijo laidas. Gruo
džio 24 d. kartu su tuo pačiu gestapo karininku nuvažia
vau į Instenburgą ir susitikau ten su Juliumi Sinkevičiu
mi, Pranu Jaciunsku ir Vytautu Jakavoniu. Maždaug po
šešių—septynių dienų buvome pasiųsti į aerodromą netoli
Ortelsburgo. Ten sutikau Julių Sinkevičių ir Antaną Baub
lį ir buvau paskirtas grupės vyresniuoju. Gavę instrukci
jas, naktį į sausio 15 d. buvome išmesti iš lėktuvo Aly
taus apskrities Seirijų valsčiuje žvalgybiniam darbui.
Apie tai jau anksčiau pasakojau.
Žvalgybos mokykloje, be radijo aparatūros ir šifrų,
mums dar dėstė žvalgybos, agentūros parinkimo, verba
vimo ir darbo su ja metodus, taktiką, rusų ir vokiečių
kalbas ir topografiją.
Dėstytojai buvo trys: vyresnysis dėstytojas — mokyk
los viršininkas puskarininkis Leideris, jefreitoriai Starcas
ir Liudericas. Klausytojų mokykloje buvo trisdešimt [. ..].
1945 m. vasario 6 d.
1944 m. rugsėjo pradžioje man atvykus į radistų mo
kyklą Konice, ten mokėsi 14 žmonių. Vienas jų buvo bur
žuazinės kariuomenės leitenantas Pranas Gudaitis, tuo
metu dėvėjęs vokišką uniformą, apie 27 metų, kilęs iš
Telšių, inžinierius elektrotechnikas, hitlerinės okupacijos
metais^ buvęs Telšių elektrinės direktorius. Tai vidutinio
ūgio žmogus, blondinas, dėvi raginius akinius. Kaip ir
mes visi, jis mokėsi radisto specialybės ir, be to, praves
davo gimnastikos pratimus ir mokė mus vartoti šautuvą.
Pas jį ir kitus lietuvių karininkus, buvusius toje mokyk
loje, 1944 m. lapkričio 15 d. atvažiavo buržuazinės ka
riuomenės vyresnysis leitenantas, apsirengęs vokiška
uniforma. Jį vadino slapyvardžiu. „Klevas“. Anksčiau jis
gyveno Ukmergėje. Iš savo draugų sužinojau, kad J is yra
lietuvių dalių ryšininkas ir atvyko iš Telšių. Visi lietuviai
karininkai susirinko karininkų kambaryje ir apie dvi va
landas tarėsi. Tą pačią dieną „Klevas“ išvažiavo.
Kitą dieną Gudaitis ėmė kviesti pas save į kambarį po
vieną visus radistų mokyklos klausytojus lietuvius. Jis pa
sikvietė ir mane ir pasakė, kad vakar mūsų mokykloje
buvo partizanų štabo atstovas, tas štabas Lietuvoje turi
galingą radijo stotį ir, nusiųstas į Lietuvą, aš turėsiu
užmegzti radijo ryšius su tuo štabu. Tam tikslui jis davė
man šaukimo signalus bei šifrą ryšiams palaikyti ir pasa
kė, jog nurodymus tolesniam savo darbui Lietuvos parti
zanų naudai gausiu per radiją iš štabo.
.
Be to, Gudaitis kalbėjo, kad netrukus jis bus nusiųs
tas į Lietuvą ir dirbs tame štabe, ir liepė, atvykus man
į Lietuvą, užmegzti su juo ryšius. Be to, jis sakė, kad lie
tuvių partizanų štabas yra kažkur miške Telšių apskrityje,
bet tikslios vietos nenurodė. Nusileidęs Lietuvoje, su tuo
štabu ir su Gudaičiu nenorėjau užmegzti ryšių,, tačiau,
reikalui esant, galiu tai padaryti, jeigu štabas atsilieps
į man žinomus šaukimo signalus.
ADSR f., r. 149, 1. 154— 165.
Iš A. B a u b 1 i o * parodymų
1945 m. vasario . 5 d.
Hitlerinės okupacijos metais iš pradžių buvau siuvė
ju, o vėliau įstojau į Merkinės pagalbinę policiją, kurioje
tarnavau apie dvejus metus. Mano pareiga buvo saugoti
tiltą Merkinėje. Turėjau rusišką šautuvą.
1944 metų liepos—rugpiūčio mėnesiais, vokiečių ka
riuomenei traukiantis, visa policija buvo paleista. Buvau
atleistas ir aš. Besitraukiantieji vokiečiai, jų statytiniai ir
bendrininkai varė smarkią propagandą, kad nė vienas
* Baublys Antanas, Antano s., gimęs 1914 m. Merkinėje, baigęs
pradžios mokyklą.
policijos tarnautojas nepasiliktų, nes rusai visus sušau
dysią. Pasidavęs tai agitacijai, kaip ir kiti policijos ta r
nautojai, pasitraukiau kartu su vokiečių kariuomene [...].
Atvykus į Lietuvą, mūsų uždavinys buvo palaikyti
ryšius su lietuviais partizanais, nes jie turėjo padėti
mums pasirinkti žmones, kuriuos galėjome užverbuoti,
ir apskritai teikti praktinę paramą. Tvirtesnių ryšių su
partizanų grupių dalyviais dar nesuspėjome užmegzti,
tik susipažinome su šiais asmenimis [...].
Kitų j Lietuvą vokiečių atsiųstų parašiutininkų grupių
nežinau, bet manau, kad kartu su mumis Instenburge bu
vęs Petras Kvaraciejus iš Merkinės, kuris taip pat buvo
ruošiamas žvalgybiniam darbui, dabar jau atvykęs ir yra
Merkinės valsčiuje. Tai žinau iš Klepočių kaimo gyvento
jo Juliaus Mikelionio, kuris man sakė, jog „Kostiuška“
taip pat yra čia ir buvo užėjęs į namus pas žmoną. „Kos
tiuška“— Kvaraciejaus pravardė; taip jį vadina Merkinės
miestelio gyventojai. Pasak Mikelionio, Kvaraciejus taip
pat yra atsiųstas j Lietuvą.
Bradauskas turėjo tris brolius, kurių vardų nežinau.
Jie visi gyvena Merkinės valsčiuje, Pieriškių kaime. Sme
tonos valdymo metais Bradauskas dirbo pasienio polici
joje. Dar prieš mūsų suėmimą buvome sutikę Bradauską,
ir jis pasakojo vadovaująs trims banditų grupėms. Pir
moji grupė slapstosi pas valstiečius namuose, pirtyse,
daržinėse ir kitpse vietose Pieriškių, Klepočių ir Bugonių
kaimuose, o kitos dvi — Merkinės valsčiaus Savilionių
kaime.
Kalbėdamas apie savo gaujos veiklą, Bradauskas sakė,
kad jie buvo užpuolę Makniūnų kaimą. Be to, jis minėjo,
kad Taručionių kaimo gyventojas Julius Prieskienis yra
lojalus tarybų valdžiai, ir jį gauja irgi rengiasi užpulti.
Bradauskas pasakojo, kad per specialius ryšininkus
palaikąs ryšius su gauja, kuri slapstosi kažkur miške,
tikslios vietos nenurodė, ir kuriai vadovauja Juozas Kva
raciejus iš Merkinės valsčiaus, Cesukų kaimo. Kvaraciejų
pažįstu. Buržuazinėje Lietuvoje jis baigė policininkų mo
kyklą, buvo policijos vachmistras, o hitlerinės okupacijos
metu buvo policijos viršininkas iš pradžių Varėnos vals
čiuje, o vėliau Svyriuose.
Girdėjau, jog Kvaraciejaus gauja yra Lazdijų apskri
tyje, Leipalingio valsčiuje, Žaliamiškyje [...].
Pažįstu šiuos asmenis, pasitraukusius su vokiečių ka
riuomene ir buvusius kartu su manim barake Niderzėje [...].
Negaliu tiksliai pasakyti, kas iš minėtų asmenų pa
siųsti į Tarybų Sąjungos teritoriją, nes kiekvieną dieną
po keletą žmonių kažkur išvesdavo, o vėliau jie grįždavo.
Kai kurie jų — grupuojami po keturis—penkis žmones,
kurių tarpe būdavo vienas radistas, ir siunčiami į Lietuvą
arba į Lenkiją. Specialaus paruošimo jie nepraeidavo.
Jeigu iki šiol jie dar nėra atvykę, tai bet kurią dieną gali
būti išsiųsti.
ADSR f„ r. 149, 1. 171— 175.
PARAŠIUTININKŲ GAUJOS
PANEVĖŽIO APSKRITYJE
Iš R. S a r g a u t o * parodymų
1946 m. lapkričio 27 d.
1944 m, rugpiūčio viduryje Rietavo miestelyje susiti
kau savo pažįstamą Zimbergą Borisą, kuris buvo pabė
gęs iš Vilniaus. Jis man papasakojo turįs ryšį su vokiečių
karine valdžia. Jis buvo susirišęs su karinio dalinio, ku
rio lauko pašto numerio neprisimenu, leitenantu Hetleriu,
kilusiu iš Pavolgio vokiečių. Zimbergas man papasakojo,
kad Telšių mieste esąs lietuvių partizanų būrys, kuriam
vadovauja buržuazinės kariuomenės leitenantas „Klevas“,
jo pavardės jis man nepasakė. Zimbergui pasiūlius, įsto
jau į tą būrį, kurio dalyviai buvo vadinami „vanagais“.
Būrys turėjo apie 50—60 žmonių, kurie buvo pavaldūs
vokiečių karininkui Hetleriui, nors būrys buvo antitary
binės LLA organizacijos ginkluotas dalinys. Stodamas
į būrį, daviau priesaiką, kad būsiu ištikimas LLA organi
zacijai.
1944 metų rugsėjo mėnesį, vokiečių vadovybei įsakius,
visas mūsų būrys, apie 50—60 žmonių, vadovaujant vo
kiečių žvalgybos karininkams, buvo nugabentas į Kle
nuvkos dvarą, apie 40 kilometrų nuo Dancigo miesto,
į vokiečių žvalgybos mokyklą. Pasiųstų į vokiečių žval
gybos mokyklą tarpe buvau ir aš.
Klenuvkos žvalgybos mokykloje buvo ruošiami šnipai
parašiutininkai, desantininkai. Vokiečių žvalgybos mokyk
lą baigiau 1944 m. lapkričio mėnesį. ‘Lapkričio 18 d. aš
ir dar 11 žvalgybininkų buvome pasodinti į lėktuvą, nu
gabenti į Lietuvą ir išmesti parašiutais Panevėžio miesto
apylinkėje. Kartu su manim parašiutais buvo išmesti:
1) Silas Antanas, turėjęs „Kovo“ slapyvardį, jis buvo gru
pės vadovas, 2) Balčiūnas Antanas-„Rokas“, 3) Šulskis
* Sargautas Rafaelis, Vlado s., gimęs 1919 m. Panevėžio aps.,
Raguvos vis., Juostininkų k:, Žemės ūkio akademijos studentas, baigęs
hitlerininkų žvalgybos-diversijos mokyklą, parašiutininkas, kunigų
seminarijos mokinys.
Juozas-„3ulas“, 4) Navickas Vincas-„Dobilas“, 5) Zarem
ba Juozas-„Vareika“, 6) Stankevičius Vladas-„Raišelis“
7) Birbilas Antanas-„Baltušis“, grupės vadovo^pavaduotojas, 8) Bučinskas Petras-„Žilvitis“, 9) „Meškėnas“ ,
pavardės nežinau, grupės radistas, 10) Samuolis Povilas„Simkus“, 11) Balčiūnas Antanas-„Bukys“, 12) aš — Sar
gautas Rafaelis-„Daumantas“.
Nusileidę parašiutais Žaliosios miškų masyve, netoli
Pumpėnų miestelio, bandėme susirišti su žvalgybos mo
kykla, kurioje mus mokė, bet dėl to, kad nutupiant radijo
siųstuvas buvo sugedęs, mums susirišti su ja nepasisekė.
Žaliosios girioje išsikasėme bunkerį ir jame gyvenome.
Netrukus mums pasisekė susirišti su kita žvalgybininkų
grupe, kurioje buvo taip pat 12 žmonių. Jai vadovavo bur
žuazinės kariuomenės leitenantas „Gegužis“ **, kurio pa
vardės neprisimenu.
Be žvalgybinių žinių rinkimo apie Tarybinės Armijos
dalinius, vokiečių žvalgybos organai musų grupei davė
uždavinį dirbti orgariizacinį darbą; susirišti su kitomis pa
rašiutininkų grupėmis, veikiančiomis banditų gaujomis
bei grupėmis, steigti naujus būrius, kovoti prieš tarybų
valdžią.
Įsikūrę Žaliosios miškų masyve, mes aktingai ėmėme
steigti banditinius būrius. Mūsų buvo įsteigta „Šerno“
būrys iš 15—20 žmonių, „Vilko“— iš 15—20, „Briedžio“
maždaug iš tiek pat, „Griausmo“— iš 8, „Žaibo“— iš
25 žmonių, kitų neprisimenu.
Visiems banditiniams būriams bei grupėms vadovavo
LLA Siaurės apygardos štabas. Apygardos viršininkas bu
vo buržuazinės kariuomenės leitenantas „Petraitis“ ***, jo
pavardės ir vardo nežinau. Greta LLA Siaurės apygardos
štabo buvo dar Žaliosios rinktinės štabas, kuriam vadova
vo buržuazinės kariuomenės kapitonas Pacevičius****, var
do ir slapyvardžio nežinau. Apie 1945 m. rugpiučio mėnesį
Žaliosios rinktinė įėjo į LLA Siaurės apygardos sudėtį.
1946 m. lapkričio 29 d.
Dar žvalgybos mokykloje Silas su „Gegužiu“ sutarė
dieną ir vietą, kur jie susitiks Panevėžio apskrityje. Apie
*
**
***
****
Prano Aleknos slapyvardis.
Stepo Girdžiūno slapyvardis.
Vlado Jazoko slapyvardis.
Izidorius Pucevičius—„Radvila“.
1944 m. gruodžio 15 d. Silas, dviejų parašiutininkų lydi
mas, išvyko susitikti su „Gegužiu“, kaip kad buvo susi
taręs.
,V Po to mūsų grupės vadovas Silas Antanas davė mums
uždavinį išaiškinti vietinius gyventojus, kurie palaiko ry
šius su tarybų valdžios organais, ir juos, jei jie mums pa
vojingi, naikinti. Tada Silas pareiškė, jog žiemos meto są
lygomis imtis kokių operacijų neįmanoma, todėl reikia nuo
jų susilaikyti ir kol kas išaiškinti aktyvistus, remiančius
tarybų valdžią. Vienus aktyvistus jie liepė naikinti, o kitus
mušti bei įspėti, kad jie neteiktų tarybų valdžios orga
nams jokios pagalbos.
.v Ąktyyius tarybų valdžios šalininkus mes turėjome iš
aiškinti Subačiaus, Panevėžio, Karsakiškio rajonų trikam
pyje.
Musų buvo išaiškinta, kad Subačiaus valsčiaus žemės
komisijos pirmininkas skriaudžia buožes, jo pavardės ir
vardo nežinau; Skupas, Skupų kaimo gyventojas, Čerka
sas, Uoselių kaimo gyventojas, Morkūnas, Tiltagalių kaimo gyventojas ir kiti, kurių pavardžių dabar neprisimenu,
atiminėjo žemę iš buožių ir ją perdavinėjo mažažemiams,
agitavo už tarybų valdžią ir buvo jos aktyvūs šalininkai.
Musų grupės viršininkui Šilui įsakius, apie 1944 m. gruo
džio 26 d. Subačiaus valsčiaus žemės komisijos pirminin
kas buvo sušaudytas Tiltagalių kaime. Jį sušaudė prieš tai
prisijungę prie musų grupės 8 banditai, vadovaujant Saba
liauskui Albinui, slapyvardis „Markuška“. 1945 m. gegu
žės pabaigoje mūsų grupės dalyvis Jackus Kazimieras
ir kitos grupės dalyvis viename Subačiaus valsčiaus kai
me rado milicijos darbuotoją Ramoną, kurį nusivedė
į mišką ir sušaudė; tris jo turėtas granatas pasiėmė.
1945 m. gegužės mėnesį Liudvinavos kaimo, Panevėžio
apskrities, gyventojas Šulskis Jonas, kaip tarybinis akty
vistas,^ buvo išvestas iš namų ir miške nužudytas. 1944 m.
gruodžio pabaigoje septyni mūsų grupės banditai, vado
vaujami vokiečių žvalgybininko Balčiūno Antano-„Roko“,
sušaudė vieną Komunistų partijos narį ir du valstiečius,
jų pavardžių nežinau. Sušaudytieji buvo liaudies gynėjai
ir tarybiniai aktyvistai.
Aš pats tris kartus dalyvavau, vykdant teroristinius ak
tus prieš tarybinius aktyvistus. 1945 m. balandžio pabai
goje, vadovaujant banditinio būrio viršininkui „Petrai
čiui“, aš su šešiais banditais dalyvavau, puolant kaimą
Pušaloto valsčiuje (jo pavadinimo nežinau — apie 8 kilo
metrus į pietus nuo Pušaloto miestelio). Tuo metu mes sušaudėme apylinkės tarybos pirmininką ir tris kariškius,
kurių vienas buvo viršila, o kiti piliniai kareiviai, jų pa
vardžių nežinau. Apylinkes pirmininkas buvo sušaudytas
už tai, kad jis aktyvus tarybų valdžios šalininkas ir ją rė
mė, o kariškius — kad jie mus persekiojo.
1945 m. lapkričio viduryje aš kartu su 20 banditų da
lyvavau, puolant Andrioniškio gyvenvietę Anykščių vals
čiuje. Tuomet buvo paimtos dvi moterys, kurių pavardžių
nežinau, jos ten pat vietoje ant tilto buvo sušaudytos ir
įmestos į Šventosios upę.
1946 m. gruodžio 6 d.
Man vėliau papasakojo mano sesuo Sargautaitė Vera,
kad 1946 metų liepos viduryje Strazdas * buvo atvykęs
pas mano tėvus į Juostininkų kaimą, ir tada mano seserys
su juo susitarė sutvarkyti viską, kad aš būčiau priimtas
mokytis į kunigų seminariją. Tai ėmėsi tvarkyti Strazdas,
kuris pasiėmė ir mano gimnazijos baigimo pažymėjimą.
Strazdas mano vardu parašė pareiškimą Vilniaus vysku
pijai ir prašė priimti mane į dvasininkų seminariją. Tą pa
reiškimą pasirašė mano vardu Bronius Strazdas. Mano se
serys buvo nuėjusios pas kleboną Antaną Jušką rekomen
dacijos, kad aš būčiau priimtas į kunigų seminariją. Pasi
ėmęs visus reikalingus dokumentus, Bronius Strazdas išvy
ko į Vilnių, čia apiformino mane kaip klieriką ir gavo
pažymėjimą, apie kurį aš jau papasakojau.
Kada Strazdas atvežė man pažymėjimą iš Vilniaus
vyskupijos, į seminariją dar nebuvau priimtas, nes turėjau
dar laikyti egzaminus Kaune, kunigų seminarijoje. Vil
niaus vyskupija galėjo mane pasiųsti į Kauną ir tarpinin
kauti, kad būčiau priimtas į kunigų seminariją. Bronius
Strazdas gayo iš Vilniaus vyskupijos pažymėjimą, jog esu
klierikas, nors ir nebuvau dar klieriku, skaičiausi tik kan
didatas į dvasininkų seminariją. Mat, reikėjo turėti kokį
nors dokumentą, nes be dokumentų negalėjau išeiti iš
gaujos.
1946 m. rugsėjo 11 d. nuvykau į Kauną, į seminariją,
apsiforminti. Seminarijos prorektorius Kuzminskas man
* Zr. plačiau tuo klausimu kun. A. Juškos ir B. Strazdo parody
mus dokumentų rinkinyje „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“.
pareiškė, kad seminarijos moksleivių sąrašuose manęs nė
ra. Tada nuvykau į Vilnių pas arkivyskupą Reinį ir jam
nusiskundžiau, jog manęs nėra klierikų sąrašuose. Reinys
surado mano dokumentus, ant mano parašyto pareiškimo
buvo rezoliucija, kad esu klierikas. Reinys paaiškino, jog
manęs nėra seminarijos sąrašuose todėl, kad dar neišlai
kiau egzaminų. Paprašiau Reinio, kad man būtų leista vė
liau laikyti egzaminus. Jis sutiko ir parašė Kauno dvasi
ninkų seminarijos rektoriui, kad man leistų laikyti egzami
nus gruodžio mėnesį. Reinys visus dokumentus, išskyrus
pareiškimą, sudėjo į voką ir davė man nuvežti Kauno dva
sininkų sertiinarijos rektoriui, o pareiškimą pasiliko sau.
Aš išvykau į Kauną.
1946 m. gruodžio 11 d.
\ antitarybinę LLA organizaciją įstojau 1944 m. rug
piūčio mėn. šiomis aplinkybėmis: 1944 m. vasarą, artėjant
frontui prie Kauno, aš drauge su kitais Dotnuvos žemės
ūkio akademijos studentais, su kuriais kartu mokiausi,
pasitraukiau į Žemaitiją, ketindamas į Vokietiją vykti.
Pakeliui atsitiktinai išsiskyriau su savo dviem draugais,
bėgusiais kartu su manim, ir vienas atsidūriau Rietave.
Ten taip pat atsitiktinai susitikau pažįstamą — Borisą
Zimbergą. Besikalbėdamas su manim, Zimbergas papa
sakojo, kad steigiamas „Lietuvių partizanų būrys“ ir pa
siūlė ir man į jį įstoti [. . .]. Jis man ir paaiškino, kad
šis partizanų būrys veikiausiai bus pasiųstas į Vokietiją
apmokymui, o paskui lėktuvais visi tie asmenys bus nu
gabenti į Tarybinės Armijos užnugarį kovai prieš ją ir
tarybų valdžią. Iš Zimbergo sužinojau, kad tą būrį orga
nizuoja ir į jį verbuoja žmones Lietuvoje buvusi antita
rybinė organizacija, kuri vadinosi LLA. Su Zimbergo
pasiūlymu sutikau ir įstojau į būrį, vadinamą „Vanagais
' ^ ADSR f., b. 13, 1. 231—233, 234—238, 242—244, 245—246.
Iš J. V a s i l i ū n o - V a s i l i a u s k o * parodymų
1945 m. spalio 16 d.
[.. .] 1944 metų rugsėjo pirmomis dienomis Barzda ma
ne, Vasiliūną ir dar devynis žmones pasiuntė į Vokietiją,
į Konico miestą, kur iš mūsų dvi savaites ruošė radistus.
* Vasiliūnas-Vasiliauskas Juozas-„Rugis“, Adomo
1916 m., Alytaus aps., Butrimonių vis., Mažiūnų k.
s.,
gimęs
Mokslui užbaigti buvom perkelti į Kleingabalj, apie 10 ki
lometrų nuo Stargardo miesto. Baigėme radistų mokyklą
1944 metų lapkričio 15—16 dieną. Po to buvome ^pasiųsti
į desantininkų grupę, kuriai vadovavo „Petraitis“, ir bu
vome parašiutais išmesti Panevėžio valsčiuje.
Radistų mokyklą kartu su manim baigė šie^asmenys:
1) Liutkevičius Kazys, turėjo slapyvardį „Kiškis“, 1916 m.
gimimo, Vilniaus miesto gyventojas; 2) Alekna Pranas„Meškėnas“, apie 30 metų, Subačiaus valsčiaus gyvento
jas- 3) Stankevičius Vladas-„Raišelis“, apie 38 metų, kilęs
iš Subačiaus valsčiaus; 4) „Liepsnoms“ Aloizas, 22 metų,
kilęs iš Kėdainių apskrities; 5) „Ramunis“, apie 23 metų,
kilęs iš Panevėžio apskrities; 6.) Bručas Jurgis-„Vanagas ,
27—28 metų, kilęs iš Linonių kaimo, Panevėžio apskrities;
7) „Paberžis“ Adolfas, apie 28 metų, kilęs iš Švenčionių
apskrities; 8) „Rakštelis“, apie 28 metų, kilęs iš Švenčio
nių apskrities; 9) „Pypkė“ Pranas, apie 25 metų, kilęs iš
Panevėžio apskrities.
Petraičio grupę sudarė šie asmenys: 1) pats „Petraitis“”viadas, apie 29—30 metų, iš kur kilęs, nežinau, aukš
to ūgio, didelės ausys, viena jų peršauta; 2) Dirsė Stasys„Prabaščius“, apie 35 metų, Panevėžio miesto gyventojas;
3) „Vilkas“ Jonas, apie 27 metų, kilęs iš Pušaloto vals
čiaus; 4) Stasiūnas Mateušas-„Misiūnas“, apie 29—30 me
tų, kilęs iš Stačiūnų kaimo, Pušaloto valsčiaus; 5) Seškė- na’s Alfonsas-„Klikūnas“, apie 40 metų, Linonių kaimo,
Panevėžio apskrities gyventojas; 6) Šležas Antanas, apie
27—28 metų, kilęs iš Biržų apskrities; 7) „Čeponis“ My
kolas, 38 metų, kilęs iš Šeduvos ar Naujamiesčio valsčių,
Panevėžio apskrities; 8) „Strausas“ Juozas, 35 38^metų,
kilęs iš Šeduvos ar Naujamiesčio valsčių, Panevėžio ap
skrities; 9) Bručas Antanas-„Strazdelis“, apie 22 metų,
Linonių kaimo, Panevėžio valsčiaus ir apskrities, gyven
tojas; 10) „Vėžys“ Jonas, apie 35—38 metų, iš kur kilęs
bei kur gyveno, nežinau; 11) Bručas JurgisS,Vanagas“,
27—28 metų, kilęs iš Linonių kaimo, Panevėžio apskrities.
Man, kaip radistui, buvo duotas uždavinys siųsti para
šiutininkų vadeivos „Petraičio“ telegramas, užšifravus jas,
į parašiutininkų štabą Vokietijoje. Visai desantininkų gru
pei buvo duoti tokie uždaviniai: varyti agitaciją prieš tary
bų valdžią, pranešinėti, kur dislokuoti Raudonosios Ar
mijos daliniai, naikinti geležinkelius ir tiltus, kovoti prieš
gyventojus, lojalius tarybinei santvarkai bei dirbančius ta
rybinėse įstaigose, ir kiti uždaviniai, kurių dabar nebepri
simenu.
Parašiutinis desantas buvo numestas 1944 metų gruo
džio 22 ar 24 dieną Panevėžio apskrityje. Šifruotų telegra
mų teperdaviau tik tris, kurias „Petraitis“ buvo pasirašęs,
perdaviau jas 1945 metų sausio mėnesį [...] .
Parašiutininkų štabo vadeiva buvo „Gegužis“, o štabo
n ariai—„Petraitis“, aš — Vasiliūnas-„Rugis“, Dirsė-„Prabaščius“ [...] .
Šaudmenų, man būnant „Petraičio“ grupėje, iš niekur
negavome, tačiau aš žinau, kad, išmetant-mus parašiutais,
„Petraitis“ turėjo du planus vietovių, kuriose buvo paslėp
ti ginklai ir šaudmenys; jis paėmė juos 1945 metų vasario
mėnesį ir paskirstė grupės banditams. Žinau tik apie tas
ginklų ir šaudmenų slėptuves, iš kurių „Petraitis“ paėmė
ginklus, o kitų slėptuvių nežinau.
ADSR f., r. 149, 1. 51—53.
Iš S. D i r s ė s * parodymų
1945 m. lapkričio 23 d.
1944 metų rugsėjo mėnesį į Telšių miestą atvyko lie
tuvių kareivių su karininkais dalinys, kuris buvo vadina
mas LLA būriu. Tame dalinyje buvo apie šimtą žmonių;
jo vadas — pulkininkas Sakalas, slapyvardžiu „Girėnas“,
apie 45 metų, 1940 metais Panevėžyje buvusio 4-ojo pėsti
ninkų pulko vado pavaduotojas. Sakalo vadovaujamame
būryje buvo jaunesnieji leitenantai Jazokas Vladas-„Petraitis“, 5ilas-„Kovas“ ir leitenantas „Gegužis“ [ ...] .
Su 5ilu-„Kovu“ susipažinau 1944 metų rugsėjo pra
džioje, kada buvau susitikęs su Sakalu. Pastarasis man
pasiūlė stoti į LLA. Sutikau ir buvau paskirtas į „Petrai
čio“ būrį. Apie 1944 m. rugsėjo 13 d. pulkininkas Sakalas
pasišaukė mane ir mano draugą Tyliušį Joną į savo kabi
netą ir, besikalbėdamas su mumis, pasiūlė mums vykti mo
kytis į vokiečių žvalgybos mokyklą. Mes sutikome.
* Dirsė Stasys—„Prabaščius“, Vlado s., gimęs 1912 m. Panevėžio
aps., Raguvos vis., Janapolio k., hitlerinės okupacijos metais tarnavo
hitlerininkų ir buržuazinių nacionalistų įsteigtame policiniame ba
talione.
Iš minėto būrio buvo parinkta į vokiečių žvalgybos
mokyklą 40 žmonių, ir mes, smetoninės kariuomenės leite
nanto Morkaus, „Lukošiaus“ slapyvardžiu, ir jo pavaduo
tojo, buržuazinės kariuomenės puękarininkio „Fumančo“
vadovaujami, 1944 metų rugsėjo 13 d. išvykome iš Telšių
į žvalgybos mokyklą. Apię rugsėjo 17—18 dieną atvykome
į Stargardo miestą, iš l^ur automašinomis mus nugabeno
į Klenuvką. Čia ir buvo ta mokykla Klenuvkos dvaro pa
statuose, apie 8—10 kilometrų nuo Konico miesto. Mokyk
la vadinosi stovykla Nr. 204.
Klenuvkos vokiečių žvalgybos mokykloje mokėmės du
mėnesius, iki 1944 m. lapkričio 18 d.
Mokė mus rinkti žvalgybos žinių ir vykdyti teroro bei
diversijos aktų Raudonosios Armijos užnugaryje. Mokyk
los viršininkas buvo vokietis Hetleris [...] . Vertėjai mo
kykloje buvo Girdžiūnas Stepas-„Gegužis“, Šeduvos vals
čiaus, Panevėžio apskrities gyventojas, ir Zimbergas Borisas-„Dainutis“, maždaug 25 metų, kilęs iš Panevėžio.
Šaunamus ginklus vartoti mokė lietuvis viršila Dobrovols
kis Mykolas-„Ceponis“, Taurynės kaimo, Raguvos vals
čiaus, Panevėžio apskrities gyventojas.
Mokyklos mokiniai buvo suskirstyti į keturis būrius,
kurių vadai buvo: 1) Girdžiūnas-„Gegužis“, jo būrys buvo
vadinamas „Mauteriu“, 2) Silas-„Kovas“, būrys vadinosi
„Karklu“, 3) Jazokas Vladas-„Petraitis“, būrys vadinosi
„Ąžuolu“, 4) „Putinas“, jo nei vardo, nei pavardės neži
nau. Kiekviename būryje buvo po 12—15 mokinių. Aš bu
vau „Petraičio“ būryje.
Prieš išmetant parašiutais į Raudonosios Armijos už
nugarį, uždavinius mums davė Hetleris ir leitenantas
„Klevas“, kurio pavardė Barzda. Jų buvo nurodyta, kad
mūsų grupė turės susirišti su LLA organizacijomis,
rinkti šnipinėjimo duomenis, vykdyti teroro ir diversijos
aktus.
Iš žvalgybos mokyklos dėstytojų buvo pasiųsti į Rau
donosios Armijos užnugarį šie asmenys: 1) leitenantas
Barzda-„Klevas“, jam apie 35 metus, Dusetų valsčiaus gy
ventojas, 2) leitenantas Morkus-„Lukošius“, gimęs 1917
metais, kilęs iš Kėdainių miesto, 3) leitenantas Gudaitis,
apie 31 metų, vidutinio ūgio, pailgo veido, šviesiaplaukis,
nešioja akinius. Kad daugiau dėstytojų būtų buvę permes
ta į Raudonosios Armijos užnugarį, nežinau.
[...] Prisimenu ir pažįstu šiuos asmenis, kurie kartu
su manim mokėsi žvalgybos-diversijos mokykloje:
1. Jazokas Vlada's-„Petraitis“, 1920 metų gimimo, ki
lęs iš Pasvalio miestelio.
2. Dobrovolskis Mykolas-„Ceponis“, Panevėžio apskri
ties gyventojas.
3. Kanoverskis Kazys, 1918 ar 1919 metų gimimo, kilęs
iš Panevėžio apskrities.
4. Skačkauskas Juozas-„Strausas“, gimęs 1910 metais,
iš Šeduvos valsčiaus.
5. Bručas Antanas-„Strazdelis“, Panevėžio apskrities ir
valsčiaus, Linonių kaimo gyventojas.
6. Bručas Jurgis-„Vanagas“, 1916 metų gimimo, nu
kautas 1945 metais sausio mėnesį.
7. Prfeidys Petras-„Mikštys“, Pušaloto gyventojas.
8. Seškėnas Alfonsas-„KHkūnas“, Panevėžio valsčiaus,
Linonių kaimo gyventojas.
9. Stasiūnas Mateušas-,,Misiūnas“, 1917 metų gimimo,
kilęs iš Pušaloto valsčiaus, Stačiūnų kaimo.
10. Tyliušis Jonas-„Vėžys“, gimęs 1910 metais, Pane
vėžio miesto gyventojas.
11. Skupas Jonas-„Bartulis“, 1918 metų gimimo, kilęs
iš Subačiaus valsčiaus, Skupų kaimo.
12. Šležas Antanas, 1918 metų gimimo, Pakruojaus
valsčiaus gyventojas.
13. Gailiušis Anicetas-„Gurbelis“, 1915 metų gimimo,
kilęs iš Utenos apskrities, Molėtų valsčiaus.
Be to, netoli mūsų mokyklos buvo speciali radistų mo
kykla, iš kurios pažinojau Vasiliauską-Vasiliūną Juozą„Rugį“, 1916 metais gimusį ir kilusį iš Alytaus apskrities,
Butrimonių valsčiaus.
Visi suminėtieji asmenys, baigę mokyklą, buvo
permesti lėktuvu į Lietuvos TSR teritoriją diversiniam
darbui.
Mokykloje buvusieji, bet joje nesimokiusieji — leitenan
tai Barzda-„Klevas“, kilęs iš Rokiškio apskrities, Dusetų
valsčiaus, Morkus-„Lukošius“, gimęs 1916 metais, kilęs
iš Kėdainių miesto, Gudaitis, 1915 gimimo, kilęs iš Kauno
miesto,, ir su jais dar du radistai, kurių pavardžių nežinau,
1944 metų gruodžio pradžioje buvo parašiutais išmesti
prie Platelių ežero.
Dar iš mokyklos, kurioje mokiausi, man žinomi ir šie
asmenys:
1. Girdžiūnas Stepas-„Gegužis“, buržuazinės kariuo
menės leitenantas, gimęs 1908 metais. Vilniaus miesto gy
ventojas, nukautas 1945 m. rugsėjo mėnesį.
2. Valkūnas Jonas-„Rūta“, 1919 metų gimimo, kilęs iš
Telšių apskrities.
3. „Šernas“, apie 1927 metų gimimo, kilęs iš Panevė
žio miesto.
4. „Lapenas“, 1927 metų gimimo, Smilgių valsčiaus gy
ventojas.
5. Butkus Kazys, 1927 metų gimimo, kilęs iš Panevėžio
miesto, dirbo kažkur geležinkelininku.
6. „Kiškis“, 1927 metų gimimo, Troškūnų miestelio gy
ventojas.
7. „Tauras“, 1919 metų gimimo, Vilniaus miesto gy
ventojas.
Minėtieji asmenys, baigę mokyklą, grupėmis parašiu
tais buvo išmesti į Panevėžio apskrities teritoriją. Šios
grupės vadovas buvo Girdžiūnas Stepas-„Gegužis“. Tre
čioji grupė, kuri, baigusi mūsų mokyklą, buvo parašiutais
išmesta į Subačiaus valsčiaus teritoriją, tai Šilo Antano„Kovo“ grupė *.
Mums užbaigus mokyklą 1944 metų lapkričio 1 dieną,
iki lapkričio 18 dienos dar buvome Vokietijoje. Tuo metu
mus suskirstė į keturias grupes. Trys grupės buvo Pane
vėžio, o viena — Švenčionių. Grupę, kurioje buvau, sudarė
'15 žmonių su radistu. Grupės vyresnysis buvo „Petraitis“.
Kitos dvi Panevėžio grupės ir viena Švenčionių turėjo po
12 žmonių. Kiekviena jų turėjo radistą ir radijo siųstuvą.
Grupės dalyviai buvo ginkluoti automatais, šautuvais.
Kiekviena grupė gavo po 25 kilogramus tolo ir detona
torius.
„Gegužio“ ir „Kovo“ grupės buvo permestos j Lietu
vos TSR teritoriją lapkričio 17—18 dienomis, o mūsų gru
pė buvo nugabenta 1944 metų gruodžio 22 dieną ir para
šiutais išmesta. Panevėžio apskrities Miežiškių apylinkėse
nutūpėme auštant. Prieš išskrendant į Lietuvos TSR, vo
kiečių karininkai mus instruktavo, kad mes turime vykdyti
aktyvius diversinius aktus: sprogdinti tiltus, geležinkelius,
* Antano Šilo—„Kovo“ grupės dalyviai suminėti R. Surgauto pa
rodymuose.
karinius traukinius, geležinkelio įrengimus, o jei turėsime
galimybių — steigti partizanų būrius, o jiems apginkluoti
turėjome paprašyti vokiečių ginklų, kurių jie žadėjo duoti.
Vokiečiai draudė susirišti radijo pagalba su kitomis gru
pėmis, ryšį turėjome palaikyti tik su vokiečiais.
Atvykę į Lietuvą desantinių grupių dalyviai išsivaikš
čiojo į namus. „Gegužis“, kaip leitenantas ir vadovas, ėmė
rinkti išsisklaidžiusius desantininkus. Vasario mėnesį „Ge
gužis“ susitiko su „Petraičiu“, po to pirmasis tapo gaujos
vadu, antrasis — jo pavaduotoju. „Gegužis“ ėmė save va
dinti Panevėžio LLA štabo viršininku. Kas ir kaip paskyrė
„Gegužį“ Panevėžio LLA štabo viršininku, nežinau. Iš tik
rųjų jokio štabo nė nebuvo, buvo tik „Gegužis“ ir jo pa
galbininkas „Petraitis“.
Kiek patyriau, „Gegužiui“ buvo pavaldžios penkios
gaujos:
.
Giedriko, buržuazinės kariuomenės leitenanto, gauja,
ji slėpėsi Pušaloto miške. 1945 metų kovo pabaigojejjijjuvo kariuomenės sudaužyta. Išsigelbėjo tik „Gegužis ir
dar vienas žmogus, kiti buvo nukauti, o dešimt banditų
dingo be žinios; kai pabėgo, tai jų niekas daugiau ir nematė.
.v,
n
Bučausko-„Rapolo“ gauja veikia Spirakių miške, Pa
nevėžio valsčiuje.
Aukšto-„Baltrušio“ grupė turėjo apie 8—10 žmonių,
veikė Panevėžio valsčiuje. Jos dabar jau nebėra, nes Aukš
tas buvo nukautas pavasarį, o jo gaujos dalyviai išsi
blaškė.
v
.
„Petraičio“ grupėje vasario mėnesį buvo 6 žmones. Vė
liau „Petraitis“ savo gaujos sudėtį padidino, ir rugsėjo
pradžioje joje buvo 33 žmonės. „Petraitis laukė dar
10 žmonių papildymo iš Pušaloto valsčiaus. Nuo 1945 m.
rugsėjo 6 dienos „Petraitis“ pasiėmė gaujos vado parei
gas, nes tuo metu „Gegužis“ buvo nukautas.
Vokiečių parašiutininko 5ulskio-„5ulo“ gaujos vadovy
bę 1945 metų gegužės mėnesį perėmė Bagdonas Adolfas„Beržas“, o Šulskis liko jo pavaduotoju. Tuo metu, kai
„Beržas“ perėmė gaujos vadovybę, „Gegužis“ kartu su
„Petraičiu“ ir „Beržu“ gaują suskirstė smulkiomis grupė
mis. Kiek buvo iš viso grupių, nežinau. „Beržo“ gauja
veikė Subačiaus valsčiaus, Panevėžio apskrities, ribose.
Be mano suminėtų banditinių gaujų, girdėjau dar apie
šias gaujas, kurios nebuvo pavaldžios „Gegužiui“:
Raguvos valsčiuje veikia dvi gaujos. Viena iš jų pa
rašiutininko Dobrovolskio Mykolo-„Čeponio“ gauja, turinti
12 banditų, o antra —„Baltušniko“ Kazio,, kurioje yra
10—12 banditų.
Ramygalos—Vadoklių apylinkėse veikia banditų gau
ja. Jai vadovauja buržuazinės kariuomenės leitenantas
Blieka Petras, kuris norėjo susirišti su „Gegužiu“, tačiau
jam dėl kažkurių priežasčių tai padaryti nepasisekė. Kiek
jo gaujoje banditų, nežinau [...].
Šeduvos ir dalinai Rozalimo valsčiuose 1945 metų rug
piūčio mėnesį buvo gauja, kuriai vadovavo buržuazinės
kariuomenės kapitonas, slapyvardžiu „Radvila“. Jis 1945
metų rugpiūčio 26 dieną Rozalimo valsčiaus liaudies gy
nėjų buvo nukautas. Po to ši gauja išsiskirstė smulkiomis
grupėmis ir veikia Šeduvos valsčiaus miškuose.
1945 m. spalio 20 d.
Šeduvos valsčiuje gegužės mėnesį buvo kelios smulkios
banditų grupės, kurias kapitonas („Radvila“) sujungė
į vieną gaują ir ėmė jai vadovauti. „Radvila“ pasirašinėjo
kaip „Žaliojo partizanų būrio“ vadas. Iki rugpiūčio mė
nesio niekas iš „Gegužio“ banditų nežinojo, kad grupėms,
veikusioms Šeduvos valsčiaus rajone, vadovauja kapitonas
„Radvila“, nežinojo apie tai nė „Gegužis“, nebuvo žinoma,
nei kas yra tas kapitonas „Radvila“. Rugpiūčio pradžioje
„Gegužis“, sužinojęs apie kapitoną „Radvilą“, nutarė su
juo susirišti. Eidamas susitikti su „Radvila“, šokdamas
per griovį, „Gegužis“ atsitiktinai susižalojo ranką šūviu iš
savo pistoleto. Jam buvo nutrauktas bevardis pirštas. Dėl
susižeidimo „Gegužis“ nenuvyko iki „Radvilos, o rugpiū
čio 10—11 dieną pats „Radvila“ atvyko pas „Gegužį“, ir
jie susitarė aplankyti visas Panevėžio apskrities gaujas.
„Radvila“ ir „Gegužis“ pasirodė esą vieno valsčiaus gy
ventojai ir kartu mokęsi mokykloje.
Banditinių gaujų „inspektavimas“ turėjo prasidėti rug
piūčio 26 dieną. „Gegužis“, kaip sergantis, negalėjo vykti
į „inspekcinę“ kelionę ir savo vieton paskyrė savo pava
duotoją „Petraitį“ su grupe banditų. Tačiau „inspektavi
mo“ įvykdyti nepasisekė, nes iš pasalos Rozalimo vals
čiaus liaudies gynėjai nukovė kapitoną „Radvilą“, ėjusį
su 16 banditų. „Radvila“ su vienu banditų užėjo į kažku
rią sodybą ir atsiliko nuo savo grupės, po poros valandų,
besivydamas savo grupę, užšoko ant liaudies gynėjų pa
salos ir buvo nukautas. Banditas, ėjęs kartu su juo, ir
papasakojo apie „Radvilos“ žuvimą.
Ėanditų grupė, ėjusi su „Radvila“, sugrįžo ir pareiškė
norą prisijungti prie „Gegužio“ gaujos. „Gegužis“ sutiko
juos priimti j savo gaują. Jis tada pareiškė, kad jį pava
duojąs ligos metu „Petraitis“. Vėliau sužinojau, kad „Rad
vilos“ gauja turėjo keturias rašomąsias mašinėles ir radijo
priimtuvą. Rugpiūčio viduryje „Radvila“ savo gaują suskirstė
į smulkias grupes, tačiau kas vadovauja joms, nežinau.
ADSR f., r. 149, 1. 61—76.
Iš A. G o g e l i o * parodymų
1945 m. kovo 12 d.
[...] Atvykęs į Šimonis, vėl surinkau vyrų būrį, kurį
Šimonių miestelio komendantas pulkininkas Bagdonavičius paskyrė tvarkai palaikyti. Vėliau kartu su būriu trau*
kiausi iki Žygaičių miestelio. Su raudonarmiečiais daugiau
susidūrimų nebuvo. Žygaičiuose atvykę vokiečių karinin
kas — zonderfiureris Zegelke — ir karininkas Žukas no
rintiems pasiūlė vykti į Vokietiją, į desantininkų mokyklą,
kurią baigę, jie būsią grąžinti į Tarybų Lietuvą dirbti ar
domojo darbo prieš Raudonąją Armiją. Aš ir daugelis
kitų pareiškėme norą vykti mokytis į tą mokyklą.
Mokymo terminas, buvo numatytas trys—keturios sa
vaitės, bet mokėmės nuo rugpiūčio iki sausio mėnesio. Mo
kyklos viršininkas buvo kapitonas leitenantas Laurenatas, pavaduotojas — štabo viršila Bilgenrotas. Keturi dės
tytojai buvo vokiečiai, vienas lietuvis — leitenantas Žukas.
Kursantų buvo keturiasdešimt [...].
1945 metų sausio mėnesį buvome pasiųsti į Frankenhageną. Ten mus apginklavo, davė aprangą ir paskyrė užduo
tis. Iš Frankenhageno nuvykome į Vormdito aerodromą,
sausio 21 d. naktį sėdome į lėktuvą ir atskridome į Pane
vėžio apskritį, Kupiškio valsčių.
Žvalgybos mokykloje slapyvardžių niekas neturėjo.
Prieš išsiunčiant į Raudonosios Armijos užnugarį, visi pa
rašiutininkai buvo aprūpinti suklastotais dokumentais, ku
riuos ruošė vokietis raštininkas Gelmanas, o perdavė
mums juos leitenantas Žukas. Įsigijęs tuos dokumentus,
tapau Jonu Lokaičiu.
Be savo tikrų dokumentų iš Lietuvos, turėjau suklasto
tą pasą Jono Lokaičio pavarde [ . . . ] .
Visi mokyklos klausytojai mokėsi vienoje grupėje, todėl
mums, karininkams, tekdavo klausyti paskaitų kartu su
kareiviais. Kai užsiėmimus vesdavo lietuvių karininkas,
mes į juos neidavome, o laisvai vaikščiodavome po miestą.
Kareiviams tai buvo draudžiama. Vėliau visi buvome su
skirstyti grupėmis pagal gyvenamąsias vietoves. Aš buvau
vienos grupės, kuri turėjo būti nusiųsta į Šimonių valsčių,
vyresnysis.
Dar Frankenhageno mokykloje visus klausytojus pra
dėjo pamažu apginkluoti. Mano grupė prieš išvykstant tu
rėjo du čekoslovakiškus rankinius kulkosvaidžius, devynis
vokiškus šautuvus, devynis rusiškus automatus „P P 5“,
septynis mauzerius, du čekoslovakiškus pistoletus „FN“,
vieną vokišką pistoletą „Valteris“, 40 rankinių vokiškų
granatų, du minosvaidžius ir 50 granatų dviejose dėžėse,
iš jų 20 prieštankinių. Kiekvienas žmogus turėjo apie
tris kilogramus sprogstamosios medžiagos „plastika“, bu
vome pasiėmę vieną kilogramą termito ir kitų sprogstamų
jų medžiagų.
Be to, gavome penkis kompasus, tris rankinius ir vieną
kišeninį laikrodį, \keletą Panevėžio, Ukmergės, Rokiškio,
Biržų ir Utenos apskričių topografinių žemėlapių ir penkis
Šimonių miško, kuriame turėjome įsikurti, žemėlapius. Ki
tos grupės taip pat buvo apginkluotos bei aprūpintos ir
gavo savo rajonų žemėlapius. Šimonių, Naujamiesčio ir
Subačiaus grupėms buvo duoti radijo aparatai.
Naktį į sausio 21 d. lėktuvų „Junkers-88“ visos penkios
grupės buvo nugabentos į Tarybų Lietuvos teritoriją. Ma
no grupė turėjo užduotį iš tarybų valdžia nepatenkintų
gyventojų organizuoti gaujas, naikinti tarybinius aktyvis
tus, perduoti į Vokietiją žinias apie Raudonosios Armijos
dalinių judėjimą ir išdėstymą, apie gyventojų nuotaiką.
Mums buvo uždrausta stoti į mūšį su raudonarmiečiais,
kad išsaugotume savo jėgas, o padėčiai fronte pasikeitus
Vokietijos naudai, turėjome imtis aktyvių veiksmų prieš
Raudonosios Armijos dalinius. Papildomas užduotis turė
jome gauti iš Vokietijos.
Ryšius tarp grupių turėjo palaikyti radistai per radiją
ir pasiuntiniai. Pavyzdžiui, norėdamas užmegzti ryšius
su Smilgių ar Šeduvos grupėmis, galėjau tai padaryti per
Subačiaus grupę, kuri buvo mūsų tarpe.
Iš radistų sužinojau, kad radistų mokykla yra prie
Stargardo. Apie kitas mokyklas man niekas nepasakojo ir
apie jas nieko nežinau.
1944 metų gruodžio mėnesį tarp 15 ir 20 dienos buvo
išmesta penkių žmonių grupė Raseinių apskrityje, o šių
metų sausio viduryje — keturiolikos žmonių grupė Kazlų
Rūdos miškuose netoli Kauno. Abi grupes sudarė lietuviai.
Tų grupių žmonių pavardžių nežinau. Daugiau prieš mano
išvykimą nieko neišsiuntė. Man su, savo grupe išvykus,
mokykloje liko daugiau kaip dvidešimt žmonių, bet buvo
numatoma priimti į ją daugiau klausytojų iš pabėgusių
lietuvių tarpo.
Manau, jog mano grupės žmonės dabar gali būti Šimo
nių miške, o kitos grupės — Žaliojoje girioje, bet tiksliai
nurodyti, kur jie yra, negaliu, nes buvau suimtas kitą die
ną po nusileidimo [...] .
ADSR f., r. 149, 1. 197—201.
Iš V. 2 e 1 n i o * parodymų
1945 m. kovo 12 d.
[.. .] Prie Vokietijos sienos praeitų metų rugpiūčio mė
nesį atvažiavo vokiečių karininkas Zegelke ir paklausė
mūsų, lietuvių, kas yra susipažinęs su radijo technika arba
nori mokytis jos. Aš taip pat pareiškiau norą važiuoti mo
kytis į radistų mokyklą, manydamas, baigęs ją, įsigyti ra
dijo technikos specialybę. Iš pradžių mokykla buvo Valdeno dvare netoli Nakelio miesto, klausytojų vien tik lietu
vių buvo šimtas. Vėliau mokykla persikėlė į Smelino dvarą,
o paskui — į Frankenhageno stotį. Ten po šešių mėnesių
ir baigėme mokslą.
Prieš prasidedant užsiėmimams, atvažiavo mokyklos
viršininkas, jūrų karininkas kapitonas leitenantas Laurenatas, paaiškino, kokia tai mokykla; pasakė, kad ji ruoš
žvalgybininkus kovai su Raudonąja Armija, ir liepė nie
kam apie ją nepasakoti. Tiktai po dviejų mėnesių sužino
jau, jog mes su parašiutais busime nuleisti į Raudonosios
Armijos užnugarį Lietuvoje ardomajai ir žvalgybinei veik
lai. 1945 metų sausio mėnesį 32 baigusių mokyklą žmo
nių grupė buvo pasiųsta į Vormdito aerodromą. Ten visus
suskirstė į penkias grupes. Aš buvau paskirtas vienos gru
pės vyresniuoju, o visų penkių grupių vyresnysis buvo
leitenantas Gogelis. Mokyklos vyresnysis leitenantas Žu
kas nurodė grupių vyresniesiems, jog, atvykę į Lietuvą,
turime užmegzti ryšius su gaujomis ir gauti iš jų reika
lingų žinių apie Raudonosios Armijos karinių dalinių iš
dėstymą, jų skaičių, apginklavimą, gyventojų nuotaiką.
Mes turėjome organizuoti gaujas iš tarybų valdžia nepa
tenkintų žmonių ir vadovauti joms.
Per radiją grupės turėjo gauti papildomas užduotis
sprogdinti tiltus, versti nuo bėgių karinius ešelonus, dirb
ti kitą ardomąjį darbą. Gavusi tokius uždavinius, mano
grupė 1945 m. sausio 21 d. naktį buvo išmesta iš lėktuvo
„Junkers-88“ Smilgių valsčiuje. Grupę sudarė šeši žmo
nės: Kirdulis, Bronius Meškauskas, Jonas Guliakas, Anta
nas Žigas, Bronius Lazauskas ir aš,^ grupės vyresnysis. •
Mes turėjome vieną radijo siųstuvą, šešis automatus, še
šis pistoletus, šešis vokiškus šautuvus, du rankinius kul
kosvaidžius, dėžę granatų, raketinį pistoletą, kiekvienam
žmogui po 2,5 kilogramo sprogstamųjų medžiagų, dvi di
deles dėžes šovinių, kuriose buvo maždaug po 4500 šovi
nių, ir vieną topografinį Lietuvos žemėlapį [...].
Išmestos grupės buvo vadinamos pagal tas vietoves,
kuriose jos nusileido.
Šeduvos grupė, kurios vyresnysis buvo Alfonsas Blie- .
ka, hitlerinės okupacijos metais buvęs Šeduvos valsčiaus
viršaitis. Tą grupę sudarė penki žmonės: Juozas Mikaliunas, Plungė, hitlerinės okupacijos metais buvęs eiguliu
Šeduvos valsčiuje, Sereiva, Alksnys ir Merkys. Radijo siųs
tuvo toji grupė neturėjo.
Smilgių grupė, kurios vyresnysis buvo leitenantas
Bronius Giedrikas, kilęs iš Smilgių valsčiaus. Jo grupę
sudarė penki žmonės: Kauno universiteto studentas Lubickas, Domas Tumas, kilęs iš Smilgių valsčiaus, Kauno
universiteto studentas Cesnokavičius ir dar du, kurių pavar
džių nežinau. Radijo siųstuvo ta grupė taip pat neturėjo.
Subačiaus grupė, kurios vyresnysis buvo Juozas Alek
na, kilęs iš Subačiaus valsčiaus. Tai grupei priklausė penki
žmonės: Jetkevičius, hitlerinės okupacijos metais dirbęs
Subačiaus pašte, grupėje buvo eiliniu; Povilas Tolušis, hit
lerinės okupacijos metu dirbęs pardavėju kooperatyve;
Kazys Vičėnas ir Zoza, abu iš Subačiaus valsčiaus; Baniūkštis, apie 50 metų, hitlerinės okupacijos metais dirbęs
geležinkelyje.
Šimonių grupė, kurios vyresnysis buvo ir, be to, va
dovavo visoms grupėms leitenantas Antanas Gogelis.
Jo grupei priklausė devyni žmonės: Vincas Januškevičius,
šifruotojas, hitlerinės okupacijos metais tarnavo Plecha
vičiaus rinktinėje, dirbo kooperatyve;, Ipolitas Lukoševi
čius, Žekonis, Starkus iš Šimonių valsčiaus; Anicetas Lau
žikas iš Šimonių valsčiaus; Bronius Urbonas iš Panevėžio,
hitlerinės okupacijos metu tarnavo Plechavičiaus rinktinė
je. Dviejų šios grupės žmonių pavardžių nežinau.
Penktąją grupę sudarė šeši žmonės. Grupės vyresnysis
buvau aš. Mano grupės žmonių pavardes jau anksčiau nu
rodžiau.
Užduotis grupės gavo visos kartu jau po to, kai grupių
vyresnieji buvo iškviesti atskirai. Gal būt, kitos grupės
• gavo ir kokius nors kitus uždavinius, aš to nežinau, bet,
man girdint, buvo duotas visiems vienas uždavinys, apie
kurį jau kalbėjau.
Visiems grupių vyresniesiems buvo duoti slaptažodžiai,
kurių dabar nebeprisimenu. Tačiau užmegzti ryšių man
nepavyko. Mūsų būrys, 33 žmonės, buvo išsiųstas pirmasis,
todėl nežinau, kiek buvo numatoma grupių dar išsiųsti.
Kiek žinau, mokykloje tuomet dar liko 40 žmonių.
ADSR f., r. 149, 1. 202—205.
Iš S. K i r d u 1 i o * parodymų
1945 m. kovo 12 d.
[...] 1940—1941 metais tarnavau kariuomenėje ir bu
vau radistas, todėl ir pasisiūliau vykti į tą mokyklą. Kartu
su manim pareiškė norą važiuoti Želnys, Lazauskas ir kiti.
Nuvykome į Valdeno dvarą netoli Nakelio ir gyve
nome ten maždaug mėnesį. Užsiėmimų.dar nebuvo. Pas
kui persikėlėme į Konicą ir mokėmės ten radijo dalykų.
Po dviejų savaičių iš Konico nuvažiavome į Lobau mieste
lį netoli Stargardo, kuriaihe mokėmės tris mėnesius. Iš ten
išvykome į Frankenhageną, kur radistai buvo mokomi ka
rinių dalykų. Maždaug po mėnesio mums buvo pranešta,
kad užsiėmimai baigti ir mes netrukus busime išsiųsti
į Lietuvą ardomajam darbui. \ Frankenhageną buvo at
vežta apranga ir ginklai. Mus aprengė, apginklavo ir pa
siuntė į Vormdito aerodromą.
Vormdito mieste visį 33 atvykę žmonės buvo suskirs
tyti į penkias grupes. Leitenantas Žukas davė grupių vy
resniesiems užduotis. Aš, kaip radistas, buvau paskirtas
į Zelnio grupę. Šių metų sausio 21 d. naktį musų grupė
lėktuvu „Junkers-88“ išskrido į Naujamiesčio valsčių, bet
per klaidą pateko į Smilgių valsčių.
Zelnio grupę sudarė šie žmonės: grupės vyresnysis Želnys, rad istas— as, šifruotojas Bronius Lazauskas, Bronius
Meškauskas, Antanas Žigas ir Jonas Guliakas.
Mokykloje mokėsi šie asmenys: 1) Velavičius, 2) Ramunis, iš Panevėžio valsčiaus, 3) Juozas Sonta, iš Smilgių
valščiaus, 4) Pranas Lokaitis, 5) Bronius Lazauskas, iš
Naujamiesčio valsčiaus, 6) Jonas Petkevičius, iš Nau
jamiesčio valsčiaus, 7) Rakštelis, iš Švenčionių apskrities ir valsčiaus, 8) Gudaitis, 9) Kazys Jetkevičius, iš Subačiaus valsčiaus, 10) Adomaitis, 11) Juozas Dulaitis,
12) Sabaliauskas, 13) Tebelskas, 14) Drąsutis, 15) Trečinskas, 16) Pranas Alekna (mokykloje jo pavardė buvo
Meškėnas), dabar suimtas.
Mūsų grupė turėjo du kulkosvaidžius, šešis vokiškus
karabinus, šešis automatus, šešis pistoletus, raketinį
pistoletą, dėžę granatų, sprogstamosios medžiagos,
apie 5000 šovinių, tris laikrodžius, topografinį žemė
lapį.
Frankenhagene gavau lietuvišką pasą Juozo Narvydo,
gimusio 1920 metais, pavarde. Jokių kitų dokumentų ne
gavau. Kai kurie mano grupės žmonės, pavyzdžiui, Zelnys,
gavo organų darbuotojų dokumentus. Kas, be abejo, dar
gavo tokius dokumentus, dabar neprisimenu; iš viso mūsų
grupei buvo išduoti trys VRLK organų darbuotojų pažy
mėjimai.
Su Gogelio ir Aleknos grupėmis, kurios buvo gavusios
radijo siųstuvą, turėjome palaikyti ryšius per radiją, o kaip
su kitomis — nežinau. Tai žino tik Želnys. Tačiau Lietu
voje užmegzti ryšių su kitomis grupėmis mums nepavyko.
Vokiečių žvalgybos duotų užduočių neįvykdėme. Vieną
kartą bandžiau užmegzti ryšius su Vokietija, bet nepa
vyko.
ADSR f., r. 149, 1. 206—210.
SVARBESNIŲ PAVARDŽIŲ IR SLAPYVARDŽIŲ
RODYKLE
Andriušaitis, Aleksandras
Ašoklis, Fortunatas-„Pelėda“, „Silkoša“, „Vilkas“
Barzda, Jiiozas-„Klevas“— buržuazinės kariuomenės lnt., hitlerinės
okupacijos metais policinio bataliono vado padėjėjas, kuopos vadas,
dalyvavo, masiškai žudant žmones Lietuvoje ir Baltarusijoje, priklausė
LLA, hitlerininkų žvalgybos-diversijos mokyklos instruktorius, hitle
rininkų atgabentas lėktuvu j Tarybų Lietuvą šnipinėti; čia, iššokęs
su Rarašiutu, Kretingos rajone 1944 m. gruodžio 13 d. nuskendo.
Baublys, Antanas
Blieka, Petras — buržuazinės kariuomenės lnt.
Borisevičius, Vincentas — Telšių vyskupijos vyskupas.
Brinklys, Eduardas
Budraitis, Pranas
Čeponis, Pranas-„Leonas“
Daukantas, Teodoras — buržuazinės kariuomenės generolas.
Dauiianskas, Zigmas-„Sidabro Kulka“
Derbutas, Stepas
Dirsė, Stasys-„Prabaščius“ _ .
Dūda, Jonas-„5tuka“, „Jankūnas“
Eidimtas, Adolfas-„Zybartas“, „Vygandas“, „Papums
Eidimtas, Stasys
Germanas, Kazys
Gerulis, Jurgis
, .
. , .
Girdžiūnas, Stepas-„Gegužis“— buržuazines kariuomenes lnt.
Gogelis, Antanas — buržuazinės kariuomenės kpt.
Gricius, Pranas
Grinius, Kazys
Gubista, Jonas-„Salna“
Gužaitis. Pranas — buržuazinės kariuomenės kpt., okupacijos pra
džioje hitlerinio policinio bataliono karininkas, o vėliau Raseinių aps.
viršininko pavaduotojas ir aps. viršininkas.
Hetleris
,
...... .
Ivanauskas,
Povilas
Vladas — voldemarminkas,
hitlerininkų
agentas.
Ivinskis, Zenonas
Januševičius, Stepas— 13-ojo policinio bataliono vado adjutantas.
Jasiūnas, Ignas — buržuazinės kariuomenės mjr., prezidento ad
jutantas, hitlerinės okupacijos metais Šiaulių aps. viršininko pava
duotojas, organizavęs masines žmonių žudynes Šiaulių apskrityje,
LLA narys.
Jatulis, Izidorius — buržuazinės kariuomenės kpt., masinių žudy
nių organizatorius ir vykdytojas ir Mažeikių aps. viršininkas hitleri
nės okupacijos metais.
Jazdauskas, 5arūnas-„Stalius“, „Nurmis“
Jazokas, Vladas-„Petraitis“— buržuazinės kariuomenės j. Int.
Juozaitis — buržuazinės kariuomenės kpt., vienas iš ginkluotų
LLA gaujų Žemaitijoje vadų.
Jurevičius
Jurkūnas, Jonas—vienas lietuvių nacionalistų partijos vadeivų, dir
bo hitlerinėje žvalgybos-diversijos mokykloje.
Kairys, Steponas
Karalius, Albinas-„Varenis“
Kaupas, Stasys
Kėkštas, Juozas-„Drugys“, „Kanalas“— hitlerinės okupacijos metu
masinių žudynių vykdytojas Utenos aps.
Kiela,_ Antanas — Tirkšlių parapijos klebonas.
Kontrimas, Kazys-„Kontautas“, „Tėvas“, „Montė“
Kraunaitis, Izidorius-„Mongirdas“
Krivickas, Domas
Kubilius, Adolfas-„Radvila“, Silovelnias“, „Vaišvila“, „Adys“
Laurėnatas
Liorentas, Jonas — buržuazinės kariuomenės (aviacijos) pik. lnt.
Liukaitis, Pranas
Marma, Valentinas
Matulionis, Jonas
Meškauskas, Juozas — kanauninkas, buvęs Kauno kunigų semina
rijos profesorius, Kauno metropolijos kurijoje sinodinių teisių ir religi
nių knygų cenzorius, okupacijos metais — karo komendantūros kape
lionas, Kauno Įgulos bažnyčios rektorius ir policinių batalionų vyr.
kapelionas, Lietuvoje ir užsienyje buvo krikščionių demokratų partijos
CK narys, gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Misevičius, Eduardas — hitlerinės okupacijos metais — Plungės
burmistras, užsienio reikalų ministerijos pareigūnas buržuazinėje Lie
tuvoje.
Morkus, Kazys-„Lukošius“
Nagius-Nagevičius, Vladas — buržuazinės kariuomenės generolas,
dvarininkas, aktyvus hitlerinių okupantų talkininkas.
Našlėnas, Jonas — Lieplaukės klebonas.
Nisenas
Nykštaitis, Alfonsas — kriminalinės policijos tarnautojas, okupaci
jos metais — masinių žudynių vykdytojas, Alytaus aps. kriminalines
policijos viršininkas.
Noreika, Jonas-„Vėtra“— buržuazinės kariuomenės kpt., teisininkas,
kariuomenės teismo narys, okupacijos metais — Šiaulių aps. viršinin
kas, masinių žudynių organizatorius ir vykdytojas.
Ožeraitis, Jurgis
Pajaujis, Juozas — vienas iš liaudininkų vadų, okupacijos metais
artimai bendradarbiavo su voldemarininkais, talkino okupantams.
Paukštys, Jonas — okupacinės valdžios Lietuvoje generalinis ta
rėjas.
Pečiulionis, Motiejus
Pyragius, Jonas — buržuazinės kariuomenės (aviacijos) majoras,
senas hitlerinės žvalgybos agentas, okupacinės valdžios Lietuvoje ge
neralinis tarėjas.
Plechavičius, Povilas — buržuazinės kariuomenės generolas, revo
liucinio judėjimo Lietuvoje 1919— 1920 m. slopintojas, fašistinio per
versmo 1926 m. vadovas, policinių batalionų (Vietinės rinktinės) oku
pacijos metu vadas.
Pukys, Povilas — Plungės klebonas.
Ramanauskas, A ugustas— Telšių aps. viršininkas hitlerinės oku
pacijos pradžioje, - masinių žudynių organizatorius ir vykdytojas,_ už
nuopelnus okupantams buvo paskirtas okupacinės valdžios generaliniu
tarėju žemės ūkio reikalams.
Ramanauskas, Pranas — Telšių vyskupijos vyskupas.
Rėklaitis, Mikas
Ruzgys, Vytautas-„Prutenis“, „Margis"— Telšių kunigų seminarijos
auklėtinis.
Sabaliauskas, Vytautas
Sakalas, Vincas-„Girėnas“
Sandanavičius, Mečislovas — kanauninkas, buvęs Kauno arkivysku
pijos bažnytinio tribunolo sekretorius, bažnytinių turtų valdymo tary
bos ir metrikų skyriaus referentas, vicekapeTionas generaliniame štabe,
Kauno kunigų seminarijos profesorius, šv. Kazimiero draugijos iždi
ninkas, Kauno arkivyskupo asmeninis sekretorius, gyvena Jungtinėse
Amerikos Valstijose.
Sargautas, Rafaelis-„Daumantas“, „Pakaruoklis“
Semaška, Jonas
Skaržinskas, Jurgis Vytautas — buržuazinės kariuomenės j. lnt.
Skvireckas, Juozapas — arkivyskupas, Kauno metropolitas, Romos
grafas, okupantų talkininkas.
Stalmokas, Antanas-„Baltrūnas“
Stosiūnas, Bronius — buržuazinėje Lietuvoje įvairiu metu kelių ap
skričių viršininkas, okupantų talkininkas.
Stosiūniene, Bronė-„Ona“
Sagamogas, Ipolitas — buržuazinės kariuomenės lnt.
Šarūnas, Juozas — buržuazinės kariuomenės mjr.
Sertvytis, Algirdas-„Surkus“, „Stumbras“—„Žemaičių legiono“ ra
distas.
Šilas, Antanas-„Kovas“— buržuazinės kariuomenės lnt.
Sopaga, Pranas — buržuazinės kariuomenės kpt., okupacijos me
t u — 3-ojo policinio bataliono vado padėjėjas, Kretingos aps. virši
ninkas.
Svalka, Lionginas — buržuazinės kariuomenės j. lnt., hitlerinės po
licijos tarnautojas okupacijos metu.
Švilpa, Antanas-„Vidimantas“—buržuazinės kariuomenės kpt., oku
pacijos m etais— 1-ojo policinio bataliono, masiškai žudžiusio žmones,
kuopos vadas, 3-ojo policinio bataliono vadas, LNP „Geležinio vilko“
•organizacinio skyriaus viršininkas.
Tallat-Kelpša, Kazys
Totilas, Pranas — buržuazinės kariuomenės kpt., masinių žudynių
organizatorius bei vykdytojas Mažeikių aps. hitlerinės okupacijos
metais.
Valeika, Matas-„Putinas Matas“— hitlerinės žvalgybos agentas,
užverbuotas 1941 m. pradžioje, voldemarininkas, priklausė LNP orga
nizacijai, dirbo hitlerinėje žvalgybos-diversijos mokykloje 203,
pasiųstas) ten J. Pyragio ir R. Skipičio.
Valkūnas, Leonas — buržuazinės kariuomenės pik. lnt.
Valiukėnas, Antanas — buvęs Lietuvos pasiuntinio Berlyne, seno
hitlerinės žvalgybos agento K. Škirpos sekretorius, aktyvus antitarybi
nių organizacijų Veikėjas.
Vasiliūnas-Vasiliauskas, Juozas-„Rugis“
Vylius-Velavičius, Ignas — buržuazinės kariuomenės kpt., okupaci
jos metais — Kauno kalėjimo viršininkas, masinių žudynių vykdytojas
Kaune, IX forte.
Venclauskas, Jonas-„Kymantas“
Venclova, J.
Veverskis, Kazys-„Senis“, „Dėdė“
Vigelis, Stepas-„Ramunis“
Vilkutaitis, Viktoras-„Griunas“— buržuazinės kariuomenės kavale
rijos kpt., okupacijos metais tarnavo hitlerinėje žvalgyboje.
Vilkutaitis, Vytautas — buržuazinės kariuomenės kpt., senas hitle
rinės žvalgybos agentas.
Vitkus, Balys
Vitkus, Juozas-„Kazimieraitis“
Vokietaitis, Algirdas — voldemarininkas, buržuazinių nacionalistų
vadeivų 1944 m. pasiųstas j Švediją ryšių užmegzti su amerikiečių
ir anglų žvalgybomis. Pokario metais Vokietaitis, vykdydamas ameri
kiečių ir anglų žvalgybų uždavinius, kartu su kitais buržuazinių nacio
nalistų vadeivomis kurstė ginkluotas gaujas kovai prieš Tarybų
valdžią.
Zakaras, Jonas-„Pajaujis“— mokėsi hitlerinėje žvalgybos diversi
jos mokykloje, parašiutu buvo išmestas j „Žemaičių legiono“ štabą su
technika suklastotiems dokumentams gaminti.
Zegelke
Zimbergas, Borisas-„Dainutis“— buržuazinės kariuomenės lnt.
Žukas — buržuazinės kariuomenės lnt.
Žulys, Ipolitas
TURINYS
Pratarmė
.....................................................................................
LLA okupacijos metais .....................................................................
Voldemarininkai ir hitlerinė žvalgyba ................... . .....................
Iš I. V y 1 i a u s-V e 1 a v i č i a u s parodymų ..........
Iš V. S a b a l i a u s k o parodymų ...............................
Bažnyčios šulai ir hitlerinė ž v alg y b a ....................................
Iš E. B r i n k 1 i o savarankiškų parodymų ..................
Iš V. M a r m o s pareiškimo ...........................................
LLA Telšių apskrityje
...........................................................
Iš S. K a u p o parodymų ...................................................
Iš J. V e n c l a u s k o parodymų ..................................
Iš S. V i g e l i o parodymų ...............................................
LLA Kretingoje
......................................................................
Iš A. S t a 1 m o k o parodym ų...........................................
Iš P. G r i c i a u s parodymų ...........................................
„Žemaičių legionas“
..............................................................
Iš A. K u b i l i a u s parodymų .......................................
Iš A. S e r t v y č i o parodymų ...................................
Iš S. D e r b u t o parodym ų................ '.............................
Iš S. J a z d a u s k o parodymų .............................
Nauja „Žemaičių legonio“ iškaba ........................................
Iš J. S e m a š k o s
Parašiutininkai Dzūkuose
parodymų .......................... ...........
................... ................................
Iš P. L i u k a i č i o parodymų ......................................
Iš A. B a u b l i o parodymų ...........................................
Parašiutininkų gaujos Panevėžio apskrityje .....................
Iš R. S a r g a u t o parodymų ................... ...................
Iš J. V a s i 1 i ū n o-V a s i 1 i a u s k o parodymų ----Iš S. D i r s ė s parodymų ..............................
Iš A. G o g e l i o parodymų ..........................
Iš V. Z e l n i o parodymų ..................
Iš S. K i r d u 1 i o parodymų ..................
Svarbesniu
pavardžių
ir s l a p y v a r d ž i ų
5
12
34
34
43
51
51
54
63
63
65
73
77
77
83
97
97
117
118
121
128
128
136
136
141
144
144
148
150
156
158
160
f
ГИТЛЕРОВСКИЕ ПАРА Ш Ю ТИ С ТЫ
На
литовском
языке
Издательство «Минтис» Лит. ССР, 1966 г.
Redaktorė S. Svolkenyiė
Techn. redaktorė B. Sodytė
Korektorės: B. lazdauskaiti, M. žukmanienė
Leidinio Nr. 9138. Tiražas 12 000 egz. (7—3—3)
Pasirašyta spaudai 1966.ѴІП.20 LV 12060
Popierius 84Х108*/з2=2,625 pop. L,
8,82 sp. 1. 10,18 apsk. leid. 1.
Kaina 23 kp.
Spausdino V a isi „Vaizdo“ spaustuvė, Vilniuje,
Strazdelio 1. Užs. 2123.
i
i
r
KAINA