Pasaulines fantastikos Aukso fondas
W. Michael Gear
»W WE©
[ШШ
@ PASAULIHES FATiTASTIKOS AUKSO FONDAS
58
W. Michael Gear
DIEVO VORO KARIAI
SF) PASAULIPiES FANTAST1K0S AUKSO FONDAS
58
W. Michael Gear
DIEVO VORO
KARIAI
Mokslinis fantastinis romanas
NcRc aLvis когиамЪА
Is anglu kalbos verte
. NOMEDA BERKUVIENE
s== ericfoms
I	-
i Kaunas
1996
Serija "Pasaulines fantastikos Aukso fondas", 58 tomas
Serija jkurta 1990 m.
W. Michael Gear
THE WARRIORS OF SPIDER
New York, DAW books, 1988
ISBN 9986-36-016-1
Copyright © by W. Michael Gear, 1988
Cover art copyright © by Luis Royo, 1995
Vertimas i lietuviu kalba ©,
leidykla "Eridanas", 1996
Pi RM as skyRius
Viskas prasidejo atsitiktinumu.
Keliu milijardu metq amziaus dujq, molekuliq bei dulkiq vir-
line jsiskverbe visiskai automatizuoto krovininio GCI laivo tra-
jektorijon. Dulkiu mase buvo nedidele - jos vos pakako, kad su-
veiktq ispejimo sistemos.
Laivo smegenys pradejo kritim^ is virssviesiniq greiciu nebu-
ties; gigantiskas transportinis laivas jsispraude j visat^, kuriq
zmones laiko realia.
Laivo smegenys akimoju istyre priesakyje tvyrantj debesj, uz-
fiksavo jo sudetj ir apskaiciavo, kad jis nekelia gresmes virssvie-
siniam skrydziui. Siokia tokia mase buvo, bet per maza, taigi su-
sirupinti laivo saugumu nevertejo.
Kai varikliai pasiunte kosmoso tamsyben zerinciq. sviesos
juost^, smegenys uzfiksavo silpnus signalus, erne abejoti ir nus-
lopino antimaterijos reaktoriuose riaumojanciq pragaro ugnj.
Smegenys nukreipe jautriq anten^ i kunkuliuojan^iame zvaigz-
diniame ruke rausvai atsispindintj silpn^ radijo saltinj ir jsiklau-
se Kiberzmogiskieji elemental isreiske nuostab^, kompiuteriai
' uskato uzrasineti viskg, кц tik imane ispesti is silpnucio signalo.
Xusprendusios, jog padare visk^, kg galejo, laivo smegenys
vel ijunge variklius ir sustiprino apsauga, tuo tarpu GCI pasine-
гё virssviesinhi greicii| beprotyben.
Dangaus melio svytejimu mirguliuojanciame menkai teaps-
viestame kambaryje virsum vaivorykStinio valdymo pulto ore
eng-. ai pleveno direktorius Skoras Robinsonas. Jis buvo auks-
:.ts, hesas. turejo lengvus, stotyje gimusiems zmonems budin-
gus griaucius. Netgi pagal jo ugj didziule ispampusi galva atro-
de gigantiska ir turejo groteskiskas proporcijas - tarytum didzia-
galvio embriono, киоЦ primenanciu kunu. Gaubtas - blausus
metalinis i salm^ panasus jrenginys, palaikantis rysj su kompiu-
reriu - negalejo paslepti gumbuotos direktoriaus kaukoles, jis
tik pabreze jo morfologinj isskirtinum^ - zmogaus-pusmasines,
- perduodavo jo minciu konstrukcijas i Gi-ипкЦ bei vesino ga-
lingasias jo smegenis, penkiskart didesnes uz normalias zmogis-
kasias. Tik nesvarumo s^lygos, sudarytos kambaryje, leido tra-
piam kaklui islaikyti sitokiq. galva.
Vamzdeline bambagysle maitino kung, salino issky ras, stebe-
jo medziagu apykaitq., kraujo sudeti ir savijaut^. Sioji informa-
cija atgaliniu rysiu nuolatos grizdavo i galingasias smegenis bei
UBM kompiuteriu Gi-tinkla, garantuodama optimal^ fizines jo
asmenybes funkcionavima.
5
Nulines gravitacijos deka nejausdamas ant galvos pupsancio
rysio irenginio sunkumo, Robinsonas perzvelgincjo ir analiza-
vo is UBM Gi-tinklo gaunamq informacij^. Specialiai parengtas
dar pries savo gimim^, Robinsonas priklause saujelei genetiskai
pertvarkyty zmoniu, kurie galejo bendradarbiauti su gigantisku
kompiuteriu... ir su zmoniy visuomene neva taip pat.
Jo demesio kas sekundc? reikalavo galybe duomeny. Padidin-
ti kavos gamyby Zaimano pasaulyje? Taip, ir tuo pat metu su-
mazinti kristalu gavyb^ Chevrono stotyje. Augant gyventojy
skaiciui tai buty butina atsargumo priemone artimiausiems
penketui metu. Tuo pat metu kita jo samones dalis lygino to-
rono gamybos bei potencialaus jo panaudojimo santykj, jeigu
Pakrasciu sektorius bus atviras prekybai. Sprcndimai buvo pri-
imami minties greiciu.
Kuomet jis atsauke kainu stimuliacijy, kuri atvertu Pakras-
cius, jo transo apimtas veidas mazumei^ sutrukciojo. Pernelyg
didele taptu rizika iSsivystyti nestabilumui, jeigu jis leistu zmo-
nems nuzengti taip toli uz Direktorato ribu. Pasaulis buvo per-
nelyg trapus. Zmonijq vairuojancios vadzios nejtiketinai jsitem-
pe. Menkiausias disbalansas sistemoje, ir... katastrofa. Zmoni-
ja, prilaikoma tik plonycio voratinklio, nesaugiai kybojo virsum
chaoso. Robinsono kontrole buty nejmanoma be didziuliy
UBM kompiuteriu, uzpildziusiu stotj aplink ji. Jie apdorodavo
daugybq informacijos, be atvangos sruvancios i duomeny ban-
k^. Jie jgyvendindavo ir keleto kity direktoriy priimamus spren-
dimus. Kontrole galejo buti pazeista bet kuri^ sekunde.
Vienoje is Robinsono minciu staiga atsispindejo keistoka in-
formacija. Nieko ypatingo, tiesiog silpni radijo signalai uz Pak-
rasciu, kuriuos netycia uzgriebc krovininis laivas. Svarbu? Sko-
ras dvejojo. Suveike vidinis jausmas, ir jis nusiunte uzklausim^
fenomenalion UBM atmintin.
Jokiu koloniju sia kryptimi. Tyrimo ekspediciju ten irgi ne-
siysta. Nieko. Tamsa bei zvaigzdes. Ir visgi? Jusdamas keistq ne-
птд, Robinsonas negalejo ilgiau svarstyti. Jis pasiunte alaskaite
Semriui Navtovui j Gyventojy valdymo skyriy, о paskui pasinere
Antenos 4 Stoties grudu krizen.
О kas vyko Sirijuje? Kodel ten keitesi socialine struktdra? Jis
jau norejo parengti Patrulj, bet apsigalvojo. Radijas kitapus sie-
nos? Nieko ypatingo!
Daktare Lita Dobra prikando 1йря, jsistebeilijo j monitoriu
ir susikaupusi lauke. Vyko analize. Ji baige apdoroti paskuti-
niuosius kauly pavyzdzius, atgabentus is vienos stoties. Norint
gauti is stoties bet kokias zmoniu lickanas, reikedavo isties
dievisky jegu jsikisimo.
6
Dauguma stociu jaute saviesiems numireliams tiesiog religi-
ne aistry. Toksai elgesys sieke dienas, kuomet bet kokia orga-
mne medziaga buvo be galo vertinama. Grunto galejai isgauti
is asteroidq arba atgabenti is Menulio, tuo tarpu organika is
pradziq buvo randama tik Zemeje. Veliau tokiu molekuliu ap-
nkta laisvai skrajojanciq kosmose. Praejo dar siek tiek laiko, koi
us ismokta ekonomiskai surinkti. Tuomet zmones stotyse pa-
sibaisedavo, pagalvoje, kad kiinas, kaulai arba ekskrementai ga-
it issiverzti is aprasojusiq Hidroponiniu rezervuaru.
Sesi simtai metq Zemes laiko praslinko nuo tos dienos, kai
buvo apgyvendinta pirmoji orbitine stotis. Julijaus kalendorius
taip ir liko atskaitos tasku toli nuo gimtojo pasaulio gyvenan-
cioms tautoms, taciau tuo pat metu laikas buvo mases ir grei-
cio funkcija.
Ji liovesi masciusi ir nuzvelge figuras monitoriuje. Homo sa-
piens nuejo be galo toli ir labai pasikeite.
Zmonija pakerejo Lita. Si biologine riisis pavertinejo save
cazkuo kitu. Zmones gyveno placiai nusidriekusiose stotyse, is-
sibarsciusiose apie naujas saules, planetas bei asteroidus. Jie
prisitaikydavo, juos veikdavo nauja aplinka bei radiacija, ir kiek-
cna karta vis labiau pasikeisdavo.
Tik prisirisusieji prie planetq turejo daugiau panasumu j
normalius Zemes zmones, bet netgi ten galejai pastebeti stati-
suniu skirtumq.
Pasirodzius rezultatams, ji linktelejo. Galvos irenginiu Lita
padare kelias pastabas ir pasiunte informacijy i Gi-tinkla, kur ji
- Direktoriui leidus - bus isplatinta suinteresuotosioms salims.
Ji atsilose ir pasirase. raunienys nubangavo jos, planetoje gimu-
>ios moters, rankomis bei kojomis.
Dobra giliai ikvepe ir nusiziovavo, supurtydama tankius,
' c-ias ant peciu isdrikusius plaukus. Ji atsargiai atsistojo ir js-
> irenginj atgal i lizda. Zvilgtelejusi i chronometry, ji
>uniurzge: "Einu, Dzefri, einu”.
Dzefris Estoras jau laukia, ir ant jo kaktos atsirado susierzi-
mmo bei nerimo rauksle. Jis kaip visuomet pyks del jos nepas-
lankumo. Daug kas pasikeite nuo tos dienos, kai jis gavo kvie-
tima is Direktorato sveikatos skyriaus. Dingo jo jautrumas, sva-
joncs, jo noras pribloksti Galaktika isradimais subkosminio ry-
sio srityje. Tas pasel^s, besisypsantis zmogus, koks buvo jos
Dzefris, gqzo toks... visai kitoks.
Jis buvo grazus isblysk^s blondinas, beveik albinosas. Kaip
gim^s planetoje, atrode pernelyg liesas. Jai smestelejo dygi min-
tis. jog gimimas gravitacijoje tebuvo vienintelis juos siejantis da-
lykas. Jo sviesiose zydrose akyse atsispindejo nesavarankisku-
mas, ir, nors jisai sirdo, nuo jdcmaus jos zvilgsnio visuomet iss-
kysdavo ir susitaikydavo. Tuo pat metu jis buvo jautrus ir daz-
nai gerasirdis. Astrus protas, aprepiantis visky, kas susij^ su
7
transdukcine komunikacija; jis issiskyre is visos universiteto vi-
suomenes. Dzefris nemego bendrauti, uzsisklesdavo savyje. Jis
buvo kuklus atsiskyrelis, daznai atrode prislegtas.
Tik... jis ne visuomet buvo toks... bent jau iki sveikatos sky-
riaus.
Ji skubiai nuzvelge kambari, tikrindama, ar viskas vietoje.
Irengimq stelazai tvarkingi. Skaitikliai zybcioja. Ji uzantspauda-
vo vakuumo kamerose kaulu pavyzdzius ir isdeliojo juos. Ne-
duok Dieve, jei daktaras Cernas, skyriaus vadovas, aptiktq ka
nors ne taip. Ji jau ganetinai nuo jo prisikentejo. Nors jis buvo
antropologas, tai netrukde jam likti kietakakciu del daugelio ki-
tu aspektq, be to jis niekuomet neleido jai uzmirsti, jog ji gimu-
si planetoje, ir todel pagal laivo normas esanti labai netvar-
kinga.
Stoties gyventojai sumaniai visur palaike tvarkq - dar vienas
pokytis, Litos nuomone. Ankstesniais laikais jiems nepakako
vietos. Sugrusti i perpildytas daugiavietes patalpas, jic vertino
kiekvienq laisv^ coli - dar viena dogmatinio kulturinio ju pali-
kimo dalis.
Ji uzdare ir uzantspaudavo duris, palikdama savo pirstu ats-
paudus, kadangi isejo paskutinioji. Koridorius, kuriuo ji cjo, vi-
suomet siek tiek kilo aukstyn, prie ко jpranti stotyse.
Skubedama labiau nei buvo apskaiciavusi, stebedama, kaip
skrieja pro sail apsviestos durys, ji savo energinga spyruokliuo-
janci^ eisena pakeite ryte ryjanciu nuotolj begimu pasisokinc-
jant. Ji vos nesuklupo stengdamasi sustoti prie transporterio.
Kokia bebutq gravitaeija, inereija niekur nedingo.
Pagal Litos tikroves suvokim^ sj dalykelj dcrejo vadinti liftu,
о ne transporters. Jis gabendavo zmones aukstyn ir zemyn ar-
ba galbut vidun ir isoren, svarbu kaip p'aziOresi. Ji uzsake rei-
kaling^ lygi ir palauke vienos kabinos. Durims atsiverus, ji vos
neuzleke ant isejusio zmogaus, kurio nespejo apzidreti. Susitu-
rejusi ji nusijuoke ir atsitrauke atgal.
-	Skubam? - surauk^s antakius paklause daktaras Emanuelis
Cernas.
-	Veluoju i pasimatym^. Dzefris jau laukia man^s...
-	Bijau, jog mums teks dar labiau paveluoti, - issiblaskes pa-
sake Cernas.
Lita nutilo, apziurinedama jj. Barzda apzel^s jo veidas atro-
de jtemptas ir susikaup^s. Ji pamate tamsiai rudose akyse sly-
pint kazka svarbaus. Suraukti tamsus antakiai tarytum siege il-
g4 mesing^ nosj. Po senstancia oda ji jzvelge smulkias krauja-
gysles.
-	Kazkas nutiko mano apdorojamiems pavyzdziams? - Litos
viduje viskas apsiverte. Ji viskq atliko teisingai. Analize buvo
puiki - netgi iki subatominio lygio. - Negaliu jsivaizduoti.
- Gerai. Reikalas svarbesnis negu рога kaulu, balandele.
8
Cernas jau patrauke koridoriumi, svyruodamas pirmyn ir at-
gal, spyruokliuojancia eisena, rodos, budinga visiems stoties
zmoneins.
- Viespatie! - pratruko Lita. - Mes dirbome... metq mctus,
kad gautume siuos pavyzdzius! Cango stotis nejtiketinai toli. Ar
zinote, kiek sie pavyzdziai kamavo Direktoratui?
- Niekai, - per petj burbtelejo jis. - Prasyciau, as visk^ paais-
kinsiu savo kabinete.
- Kavos! - atsikrenkstqs suurzge Cernas.
Masina kanipe atkiso du puodelius, kuomet jicdu ejo pro j^
i didziuli Cemo kabineta.
- Daktare Cemai, as ne...
Jis issiblask^s numojo ranka. Susierzinusi Lita apsidaire. Ce-
mo kabinctas buvo kimste prikimstas juostu, segtuvq, riciq bei
piesiniq. Ir dar jis jaute silpnyb^ antikvarinems knygoms. Tik-
roms, is popieriaus. Ant vienos sienos kabojo desimties isnars-
i)tu griauciq rinkinys, vienas - is priesistorines Zemes. kiti - jvai-
rus siuolaikines zmonijos osteologijos pavyzdziai.
Cernas krapstesi su kava, о Lita tuzo del nenumatyto sutruk-
dvmo ir zvilgciojo i griaucius. Ant virsutiniq lentynq gulejo maz-
daug triju simtu zmogisku kaukoliq kolekcija bei dar apie du
sinuus priesistoriniq pavyzdziq kopijq, tokiq, kuriuos uzdrausta
isgabenti uz Zemes ribq: protohominidu - zmonijos proteviu.
Sie paskiri seniai numirusiq vyru bei moteru kaulai is pra-
dziu erzindavo Litq. Dabar jie j^ ramino. Kuomet buvo smalsi
srudcnic. sis kambarys ja apstulbino. Kaulai viliojo Litq antro-
pologijon. Griauciq tyrinejimas buvo stebuklingas. Kai pirstai
paliesdavo kaulus, kazkas sukirbedavo giliai jos viduje - susie-
davo praeiti su dabartimi ir teikdavo ateities vilti, nusviest<| jvy-
kusiu permainu masto bei laiko, kurj zmonijai jau pavyko nu-
gyventi.
Stebuklingumas niekad neisnykdavo. Per visus studentavimo
metus, ziaurioje, priesiskoje aspiranturos aplinkoje ir, pagaliau,
dirbdama mokslini darbsg ji iSsaugojo pagarbos kaulams jaus-
ma. Jinai galejo isistebcilyti i tuscias kaukoles akiduobes, ir jos
suteikdavo jai kur kas daugiau peno negu sausi straipsniai spe-
cialiuosiuose zurnaluose. Ji svarstydavo apie tai, k^ sis zmogus
jaute, mylejo, ко bijojo. Kokie stebuklai sudare jo pasauli? Ka
jis pagalvotq apie jos pasaulj? Saltis, skausmas, liudesys ir
dziaugsmai buvo tikrieji saitai, siejantys juos, skiriamus amziu
bei atstumu.
Cernas pertrauke jos minciq tekm$, paduodamas puodelj
kavos ir jsitaisydamas ant vienos kabineto kanapos. Jis parode
i rysiq jrenginj ir uzsidejo savfyj. Lita prisitvirtino к!ц prietai-
sa prie kaktos ir jsiskverbe sistemon. Trukciojantis radijo signa-
las atrode panasus i duslq zmoniq balsu aid^.
9
- Uz Pakrasciu - toliau uz bet kokias zinomas zmoniu gyven-
vietes.
Cemo balsas buvo sausas.
Kai viskas j>asibaige, ji nusitrauke nuo galvos rysio jrengini
ir pazvelge i Cem^ apstulbusi, susijaudinusi, jusdama padazne-
jusj savo pulsq.
- О Dieve! Kas... kas jie? - suglumusi susnibzdcjo ji. Jos
zvilgsnis sustojo ties griauciais ant sienos.
Cemas, kilstelejcjs antakius, piktai pazvelge j ja, kaip kad vi-
suomet darydavo, kai ji elgesi neprofesionaliai. Be to, dar nu-
smelke j^ skvarbiu zvilgsniu, sakanciu: “Netikiu, kad jds galejo-
te sitaip pasakyti”, - ir pridure:
- As jusq norejau to paties paklausti.
Lita nuleido akis, ji suvoke, kad Cemas laukia salto moksli-
nio jzvalgumo. Galq gale, jis buvo skyriaus vadovas.
- Kaip tik si darba ir pavede mums direktoriaus padejejas
Navtovas, - sausai t^se Cemas, - as siulyciau jums pasiknaisioti
istorineje dokumentacijoje. Paieskokite visko, kas susije su
ankstyvosiomis ekspedicijomis. Direktoriaus padejejas mus in-
formuoja, kad jie konsultavosi jrasq, archyvq bei istorijos sky-
riuose. Nei astronavigacija, nei prekyba neuzfiksavo nieko, kas
butu pasiqsta ta kryptimi.
-Jus suprantate, - ji issaugojo ramu balsa, - kad sis faktas gali
nuvesti mus atgal i senaj^ Zeme.
Jos pulsas padaznejo. Galbut tie nepazjstamieji turejo tokiq
pat savybiq, kaip ir senosios Zemes vyrai, pavyzdiiui, vyrisku-
mo. Ji nuzvelge grubius indeno pueblo kaukoles bruozus.
Cemas linktelejo.
- Teisingai. Mes tiesiog nezinome, ar ne? Bet manau, kad
taip nieko ir nesuzinosime, koi jus nesiimsite darbo. Jus tikri-
nate istorinius duomenis. As susirasiu literatures apie primity-
vi^sias visuomenes.
Lita griauzc nyksti, zvilgsnis buvo prikaustytas prie kaukoliq
virsuje.
- Manote, kad jie tokie primityvias? Jie turi radij^.
Daktaras Cemas truktelejo peciais.
- Mes zinome. Ir dar zinome, kad niekas kitas anksciau jq
negirdejo. Jie yra toje kosmoso srityje, kuri nickad nebuvo ap-
gyvendinta - arba bent jau niekad nebuvo uzregistruota kaip ap-
gyvendinta.
Cemas jsistebeilijo j puodelj, perkreipes liipas barzdotame
veide.
- Patrulis mano, kad cia tera saules fonas... radiozvaigzde.
Lita linktelejo, gurkstelejo kavos ir erne studijuoti istorin^ li-
terature
Gaudesys buvo atkaklus. Litai uzeme kvapjp
10
-	Dzefri! - sudejayo ji, ir susierzinimas nuslopino jos jaudu-
li. Nutaisiusi neutralu veida, ji uzmezge rysj.
- Likome be priespieciq, - paprastai pasake jis, is monito-
riaus zvelgdamas j j^. Jo smakras nervingai virpciojo. Ji nuzvel-
ge aukst^ placiakaul^ planetin^ jo figurq. Kilme juos daug kuo
suartino. Stoties vyrai jaute pasibjaurejima moterimis, kurios
galejo pasilenkti, neapsipildamos prakaitu.
Ji linktelejo, nuo sviesiai melynq zuvies akiq zvilgsnio jaus-
damasi nejaukiai. Jo atvaizdas buvo ncdarnus. Isblysk^s zmogus
baltame fone. Galbut jq santykiai tapo tokie pat nubluk^, kaip
ir bespalvis kambarys, kuriame jiedu gyveno.
Ji perejo i puolima.
-	Klausyk, Dzefri, atsirado kai kas svarbaus. As nezinau, ka-
da grjsiu. Galbut netgi nakvoti teks cia, virsuje. Kai issiaiskinsi-
me smulkiau, as tau apie tai papasakosiu. Tau bus beprotiskai
idomu isgirsti...
-	Taip. - Jis linktelejo, tarytum suprat^s, bet jo akyse ji ma-
te tustum^. - Lita, tu visuomet su manimi sitaip elgiesi, visuo-
met priverti mane jaustis... As... Pasimatysime, kai ateisi, - uz-
sikirto jis, nuleid^s akis.
-	Paskui apie tai pakalbesime, - prislegta kaltes pazadejo ji.
Ir vos nepridure: “As myliu tave”, - bet prikando liezuvj.
Sterilu. Viskas, ka jie dare buvo sterilu.
Jos akys klaidziojo, koi monitorius vel persijungc j kataloga.
Kaukoles mirgejo blausioje sviesoje, gudriai zvilgeiodamos j ja.
-Jei tik dar egzistuotu tokiu vyrq kaip jOs, - dusliai ir vos gir-
dimai susnibzdejo ji.
О Dzefris? Ka jis? .Nuobodaus, bet protingo Dzefrio lauke di-
di ateitis, tyrinejant subkosmin^ transdukeij^. Kodel jis buvo
toks velniskai atlaidus - niurzgedavo, bet kentedavo visas jos is-
daigas? Jis ne syki megino suprasti jos darbq ir, ties^ sakant, be
reikalo taip varginosi.
-	Viespatie! - atsiduso Lita, mankstindama rankas ir atsirem-
dama i valdymo pultq. - Kurgi jus, senos geros dieneles, kai
Mid, Anderhil ir kiti galejo matyti ir kalbetis su savo tyrinejimo
objektais, kur manoji “gervuogiq ziema?”*
Apie pirm^sias moteris antropologes pasakojama visko. Is-
torija, tolima praeitis, о gandai liko. Pasakojimai apie rySius su
ciabuviais, zvilgancius kunus menulio sviesoje, apie meil^, pir-
mykstes santuokas, apie suduzusias sirdis, pasibaigus darbo se-
zonui.
Istorija apie Margaretq Mid ir visus jos vyrus kele sypsen^ Li-
tos veide. Gregorijus Beitsonas pakeite Reo Forcum}, ir xMid su
“Gervuogiq ziema” (Blackberry Winter) - zymios XX amziaus antro-
pologes Margarctos Mid (1901-1978) autobiografines knygos pavadi-
nimas.
11
Beitsonu issiskyre kaip didziuliai draugai, о taip pat ir meiluziai
• pasakojimas, kuris jausmu jega gali varzytis su Eloiza ir Abe-
liaru, Simona de Bovuar ir Sartru.
- Taip, grizk pas Dzefri, - burbtelejo ji jausdama, kaip raume-
nys jos veide isitempe. - Grjzk, kuomet taip pavargsi, jog nebe-
matysi monitoriaus.
Mintis beskone, kaip ir si kava.
Kiek valandq praslinko nuo tada, kai ji pasiunte kompiute-
rj perziureti beveik sesiq simtu metq dokumentacijq? Lita jsis-
tebeilijo i monitoriuje svytincius zodzius.
- Cemai?
- Taip? - Cernas, gulej^s ant kabineto kanapos, pakele akis
nuo stimuliuojanciq vaistq, kuriuos gere. Ji palauke, koi jis su-
sidoros su kompiuteriu.
- Pateikiu fragment^, - pranese ji jam, pasiqsdama dokumen-
tu, kuriuos skaite, atvaizd^. - Rusq laivas-kalejimas “Nikolajus
Romananas”, paleistas 2095 metais, laikomas dingusiu Gulago
sektoriuje.
Cernas lingavo galv^ tarytum pats sau.
- Aisku, visas kaliniu kontingentas: amerikie^iai bei meksi-
kie£iai liberalai, visi kontrevoliucionieriai. Negana to, tarp jq
buvo ir senqjq amerikieciq, aravaku bei siju. Keletas sajenq.
- Prisimenu, - patenkinta pridure Lita, - Grosino tyrima! Jis
pastebejo, kad senieji amerikie^iai, atcjus rusams isliko neutra-
ICis. Kuomet rezervatuose niekas nesikeite, jie gan sekmingai
kersijo. Grosinas pernelyg gerai uzfiksavo nepasitenkinim^ ir tai
nepatiko partijai. Uz tai jie jmete jj i kalejim^, pries istremda-
mi i Maskvos sektoriq.
- Kitaip mqstantys, - burbtelejo Cernas. - Nuostabu. Islikimo
tikslui negali buti nieko geresnio. Kitaip m^stantieji visuomet
yra novatoriai. Pagalvok apie...
- Idomu, kas nutiko? - surauke какц Lita. - Jie keliavo j Si-
rijq. Kaip jie atsiddre taip toli? As ne...
- Labai seniai! Pacioje pradzioje jie prarado daugybe laivq. -
Cernas nutilo. - О kodel jus tokia isitikinusi, kad cia grupe is
“Nikolajaus Romanano?”
- Labiausiai tinka, - truktelejo peciais ji. - Apskaiciuokite
maksimalq siq zmoniq sugebejim^ daugintis. Oficialiai ten buvo
penki tukstanciai pergabenamujq. Tarkime, kad laivo juostos
bei jrasai isliko. Tarkime, kad kiekviena moteris pagimdys po
penketa-seseta vaikq. Jsivaizduokime neribotus resursus ir gau-
sime istis^ tauta, pasirengusi^ ekspansijai kosmose ne veliau
kaip po penkiu simtu metq.
Ji nutilo.
12
- Emanueli, sie zmones buvo is technologiskai issivysciusiu
saliq, о ne tremtiniai is Indijos ar Afrikos. Jie turejo paveldeti
technology.
- Tik tuomet, jeigu jOsq spejimai teisingi, - papriestaravo jis.
- Ar yra kitq variantq?
- Vienas, - jos balsas jsitempe. Ji pasiunte jam duomenis.
- Chm! - burbtelejo Cemas. - “Potiomkinas-9”. Laikomas su-
naikintu konfederatq revoliucijos metu. Paskutinjsyk jj mate
stipriai apgadint^ nutolstantj Pakrasciu pusen. Dieve!
Cemas dvejojo. Jo balsas virto bemaz snabzdesiu.
- Pazvelkite j holografy. Reikia manyti, jog jis smarkiai nu-
kentejo.
Jau maciusi sumaitotus laivo griaucius, Lita nusitrauke rysio
jrenginj ir pasitryne akis. Ji taip pavargo. Praslinko beveik dvy-
lika valandq nuo to laiko, kai Cemas pasigavo ja prie lifto, о ji
t^dien anksti atejo j laboratory apdoroti kaulq pavyzdziq.
Lita nusiziovavo.
- Manau, labiau tiketina, jog tai “Nikolajus Romananas”, jei
tik ne viena is ten pasimetusiq nepriklausomq stociq. Galimas
daiktas. Jeigu tik... Ne, jokiu liudijimq apie visus, tokius senus
skilimus. Beveik beprasmiska...
- Koi kas uzteks, - atsakydamas nusiziovavo ir Cemas. - Gal
mes pernelyg trokstame, kad tai butq prarasta kolonija. Patru-
lis mano, kad tai radiozvaigzde. Prarasta stotis... kas zino?
- Gal ir taip. - sutiko Lita. Ji atsistojo ir pasirase zinodama,
kad Cemas ziuri i dailu jos kuna. Jos raumenys visuomet kele
jam nuostaba. Vargselis, visa savo gyvenim^ jis praleido stoty-
je. Jo kaulai buvo ploni, raumenys menkuciai - jq pakako leng-
vos kampinio pagreicio gravitacijos s^lygomis. Ji atsisveikino su
,uo ir stumtelejo duris.
Lita letai ejo koridoriumi, skendedama apm^stymuose. Gal-
hut Cemas teisus. Eiline pasimetusi stotis. Ji nusiqs du ar tris
aspirantus, kurie atliks paruosiamuosius medziagq suririkimo
darbus. Jie ismoks kalbq, sukurs rysio su UBM Gi-tinklu siste-
m^. Rutina. Sitaip yra nutik^ jau keturis ar penkis kartus, jai be-
sidarbuojant universitete.
Net jei taip ir yra, vis vien keista, kad stotis nusigavo taip to-
li. Jie negalejo virsyti sviesos greicio. Prarastas zuaigzdelaivis! Ji
sugrieze dantimis:
- O, kad taip ir butq!
Atverusi savo kambario duris, ji apsidziauge del to, kad
Dzefris miegojo. Ji prisiglaude prie sienos, vengdama silto jo
ktino. Pries uzmiegant, jos sjjmon^ uzpilde zmogaus atvaizdas.
Laukinis, stiprus, vejyje besiplaikstanciais plaukais, jis stovejo
priesais ja ir sypsojosi, tiesdamas jai pushy rank^.
13
Dzonas Smitas Gelezine Akis pasilenke balne, apziurineda-
mas pilkq. dulket^ zeme. Jo burna perdziuvo. Arklys, jo myli-
miausioji juoda kumele, nervingai trypciojo po juo.
- Chosa, mes saugus, - susnibzdejo jis, matydamas, jog dir-
voje jsispaudusiq pedsakq dydis paneigia jo zodzius.
Jusdamas kaip plaukai ant pakausio pasisiausia, Gelezine
Akis atsargiai nulipo nuo arklio ir pajuto zeme plonapadziais
batais apautomis kojomis.
Jis buvo plokscio plataus veido, juodomis skvarbiomis aki-
mis, nutolusiomis viena nuo kitos abipus plonos islenktos no-
sies. Tvirtas bebarzdis zandikaulis ir ilga placialupe burna. Ju-
dejo jis graksciai, beveik kaip kate, po minkstos isdirbtos odos
drabuziais virpciojo galingi raumenys.
Jis atkakliai stove jo ant tako, ant nugaros sviro dvi juodds
kasos. Jis vilkejo rausvai rud^ odinuk^, ant medzioklines palai-
dines, standziai sujuostos ties lieknu liemeniu, buvo pavaizduo-
tas didziulis astuonkojis voras. Rankoviq apacia puose kutai, о
virsuje drickesi spalvingas geometriniq figurq bei zveriq orna-
mentas, simbolizuojantis jo girninc^ bei Didzi^j^ Dvasi^. Odines
jo kelnes irgi buvo papuostas kutais.
Vienoje rankoje jis laike ilg^ vieno uztaiso sautuvg su bron-
ziniais soviniais, kybanciais palei vamzdj, kad sautuvq galima
butq lengvai uztaisyti is naujo.
Prie juosmens pritvirtintas soviniq kapselis, ilgas kovinis pei-
lis ir juodi zvilgantys trofejai - Gelezines Akies zmogiskqjq prie-
sq skalpai, tu, kuriuos jis uzmuse kare. Trofejai - tikrojo Voro
kario zenklas - buvo Dzono Smito Gelezines Akies pasididziavi-
mas. Trofejai nuo eretikq santosu galvq. Ne vienas Pasaulio ka-
rys - voras ar santosas - neturejo ju tiek priristu prie juosmens
ar medzioklio palaidines. Gresmingieji trofejai skyre Dzonq
Smit^ Gelezin^ Akj nuo kitq, pazenklino ji kaip patj negailestin-
giausi^ Voro tautoje.
Gelezine Akis atidziai apzidrejo slaitus abipus dulketo tako.
Blausioje sviesoje niekas nejudejo. Sautuvo buozes prisilietimas
prie storq pirstq teike jam tvirtumo.
Nedaugel kas nukeliaudavo taip toli nuo Pasaulio gyvenvie-
ciq. Jis privalo vel tapti galingas. Pasirinkimo jis neturejo. Tyri-
nejimas buvo budingas jo tautai. Zmones mego save isbandyti.
Jis trosko daugiau, jam reikejo daugiau. Jau keturis kartus jis
ejo prie kalno melstis Didziajai Dvasiai. Kiekvienq кагц jis gau-
davo ieskomajq. pranasyst^. Sj sykj jis nueis toliau nei dauguma
zmoniq. Jis isgydys apnuodyt^ savo sirdj. Jis nueis netgi toliau
uz prisiminimus apie
14
Jo tevo pro-pro-prosenelis Luisas Smitas Andocharas mate
didziul^ Rytq jura. Jis grjzo ir parsinese jvairiaspalv^ kriaukl^ is
tos jilros ir padejo j^ Proteviq salen. Ja gerbe taip pat kaip ir gi-
mines varda bei Luissj. Smit^ Andocharq. Taip pat gerbs ir jj:
Dzonq Smitq. Gelezin^ Akj!
Uz nugaros liko tik Dzene ir skausmas. Cia, Lokiu kalnq gi-
lumoje, slypejo minis. Pedsakai ant tako bylojo ц patj. Lokys
buvo cia. Kumele jam uz nugaros kruptelejo.
Lokys nebuvo panasus i padarus, vaizduojamus paveiksle-
liuose is senosios Zemes. Senasis Pasaulio gyvunas lokys me-
dziodavo zmones. Didziulis, zvynuotas su siurbtukais ant dvieju
ilgq ciuptuvq, styranciq i§ dviejq jo keterq, kad galetq maitin-
ti ispampusia seileta burna, kuri jstenge pagriebti suaugusj ark-
li Tai toks buvo sis nuozmus dviuodegis grobuonis. Lokiai uz-
puldinedavo arkliq bei gyvuliq kaimenes. Kad jie negaletq priar-
teti buvo paskirta daug zmoniu su radijais. Didieji pabuklai ga-
lejo uzmusti juos is tolo. Seneliq laikais lokiai buvo isties pavo-
jingi... tuomet tais laikais, kai tauta dar nebuvo pasigaminusi di-
dziojo pabuklo. Tada zmonems teko pasikliauti tik sautuvais ir
narsa... ir pranasais. Daugelis zudavo. Tik radijas bei pranasai
•.cikc jiems siokio tokio pranaSumo.
Dabar lokiai nesiartindavo prie arkliq bei galvijq. Jie buvo
protingi galvazudziai ir greitai ismoko vengti didziuju pabuklq.
Tie pasiliko cia, Lokiq Kalnuose, toli nuo gyvenvieciu, maitinda-
rmcsi zaliaisiais chavesterais, triragemis rupuzemis ir dar mazes-
niais padarais.
Gelezine Akis nuvede kumele; j sqlyginai nepavojinga vietq
uoleto kalnagubrio virsuneje. Loky s, kurio pedsakus mate klo-
nvje, cionai neateis. Jis buvo toli priesakyje, bent jau Gelezine
Akis vylesi, kad taip yra.
Priris^s arklio vadzias sau prie juosmens, jis nutrauke ap-
siaust^ ir susisupo i jj, peilj bei sautuvq laikydamas po ranka.
Treciasis menulis ka tik perkirto juodus kalnagubrius, zenkli-
nancius Pasaulio horizontq. Zvelgdamas j patekantj disk^, Ge-
Iczine Akis stengesi nuslopinti savo prisiminimus.
Dzene Garsija Smit liko gyvenvieteje. Sia nakti ji taikiai mie-
gojo savo tevo namuose. Gelezine Akis prisimerke. Krutinejc
iiepsnojo uzplud^ jausmai. Reikejo nueiti toli, taip toli, kad is-
g iq nuo prazdtingos uzdraustos meiles.
Ji priklause Smitq giminei. Formaliai - jo sesuo. Jo tevo se-
vers dukte. Ji buvo tabu - kraujomaisa. Smitas negalejo vesti ki-
tes Smit. Proteviai pasake, jog taip yra. Gimines jstatymas itvir-
uno >ia taisykl^. О svarbiausia - tokia buvo Voro pranasyste
zmonems, Voro jstatymas! Dievo jstatymas! Dievas prieme vo-
ro pavidala ir numire ant kryziaus. Voras suteike jiems taisyk-
’es. pagal kurias zmones turi gyventi, kad liktq iaisvi. Kasmet
15
Garsijos gimine isrinkdavo jaunuoli, kuris ruosdavosi is anksto.
Ji aprengdavo voru ir prikaldavo prie kryziaus ant kalvos, ir Vo-
ro gentys sokdavo prieS saule, atnaujinanci^ pasaulj, keturias
dienas sventojoje palapineje.
Voro kelias, Dievo kelias... О Dzonas Smitas Gelezine Akis
vos nejvykde paties baisiausio nusikaltimo. Jis jsimylejo mote-
rj, kuri buvo jo sesuo. Jeigu jis tada butq pacm^s Dzene... Ne,
пега ко ne galvoti! Nenuplaunama geda. Voras uzdraude!
Jis viduje visas susiguze is skausmo. Ji niekuomet nctaps jo
- kad ir kas benutiktu. Kartkartemis jis pagalvodavo apie slap-
ц pabegimsp Jis galejo taip padaryti - nes jiedu niekuomet ne-
pasigesdavo ко nors kito. Jei juos sugautu, nubaustq mirtimi.
О uz gyvenvieciq ribq buvo tiktai lokiai... ir banditai santosai.
Ji pluste uzpludo prisiminimai. Tramdydamas asaras, jis
perzvelgc savo praeitj - ziaurumas, su kuriuo jis isliedavo, savo
pyktj ant santosu gauju, jkarstis, su kuriuo ieskojo Voro ir Di-
dziosios Dvasios. Кокц jis jvykdc nuodem^, kad turi taip stip-
riai myleti Dzen^? Jis kazk^ padare ne taip, uz ka piktoji dvasia
saugotoja apdovanojo ji tokia nelaiminga meile. Ka? Jau кеНпц
sykj Gelezine Akis galvojo apie visas atsargumo priemones, ku-
riu emesi. Ir vis delto sirdis jj apvyle, nepaisydama jo, kario,
narsos.
Jis beprasmiskai zarste ant juosmens kabanciu skalpq plau-
kus.
Dzonas Smitas pazvelge aukstyn ir pamate, kaip rausvas tre-
ciasis menulis kyla danguje vis auksciau. Pirmasis menulis bu-
vo gelsvo atspalvio, antrasis - beveik baltas. Visi drauge jie taip
skaisciai nusviesdavo nakties dangu, jog viskas matesi beveik
kaip dien^.
Cia slypejo Pasaulio privalumas. Senajame pasaulyje, Zeme-
je, bGta tik vieno menulio. Trejeto menuliq dcka dvasios cia bu-
vo arciau. Taip kalbejo proteviai, tie, kurie ate jo is dangaus, gel-
bedamiesi nuo sobietu, uzgrobusiq sensyj pasaulj ir atriekdavu-
siq nuo jo po gabalelj, kad pasotintq savo Raudonjy^ Zvaigzd^
- jie sake, kad Voras cia artimesnis zmonems.
Proteviai iskente siaubingus laikus. Viespatavo badas ir mir-
tis. Garsijos gimine prarado savo garb^, nes, siekdami islikti gy-
vi, valge zmogaus kun^. Kaip tik todel jie prikaldavo vor^-prie
kryziaus - kad ispirktq baisi^ savo nuodeme.
О be to, egzistavo banditai santosai. Jie gyveno siaureje, ze-
myno gilumoje. Santosu vis daugejo, jie daresi galingesni uz vo-
rus. Jie turejo keletij. kaimq. Kiti gyveno atskiromis mazomis
gaujomis, kurios nebuvo galingos ir trainiojosi santosq bei voru
teritorijq pakrasciuose. Visa jaunuomene svajojo nuvykti ir uz-
pulti santosq kaimenes arba pagrobti kuriq nors jq moterj. О
santosai atsakydavo tuo paciu.
16
Is pradziq santosus isvare is tautos uz eretiskq jq tikejimq,
jog Dievo vardas Heizus ir kad jis buvo nukryziuotas kaip zmo-
gus. Santosai buvo niekam tik^. Jie - ne zmones. Jie turejo me-
lagingq Dievq, neturejo vyriskumo ne garbes. Butent tokie zmo-
nes isdave protevius, kai sobietai uzvalde dangu ir atidave ji
Raudonajai Zvaigzdei.
Bet netgi tuomet, jei taip ir buvo, vis vien kiekviena gimine
turejo vienq ar kitq nuodem^, kuriq. reikejo iSpirkti; Smitai su-
naikino kompiuterinius siqstuvus, kad neliktq jokio rysio su
zmonemis, kurie galejo issigelbeti nuo kosminiq demonq so-
bietu. Pirmieji Smitai bijojo, kad sobietai suseks juos Siame nau-
jame Pasaulyje.
Visos gentys buvo vienodos. Visos kazk^ slepe ir norejo, kad
kiti apie tai uzmirstq. Sioji kalte buvo naudinga, kadangi tokiu
btidu zmones galejo likti zmonemis. Jie galejo tureti silpnybiq
ir nereikejo visa laika is gedos slept! veido. Kai voras buvo nuk-
ryziuotas ir tapo Dievu, jis atleido jiems ju kaltes. Dievas atleis
ir Dzonui Smitui Gelezinei Akiai, jei jis melsis, vaikscios j vano-
tuve ir aukos pakankamai auku, kad Voras arba dvasia-pagalbi-
ninke pamatytq jj ir sunkiq jo padetj.
Jei tik jis butq suspej^s paprasyti pranaso pagalbos! Jis su-
kando dantis. Jis isvyko, jvykd^s potencialiai mirtinq klaidq,
neuzsitikrines pranaSo paramos. Dzonas Smitas Gelezine Akis
kruptelejo. Vien mintis apie pranasus persmelkdavo jj ledine
baime. Ne itin malonu kalbeti su zmogumi, kuris zvelgia j ateitj
ir regi tavo nesekmes... bei tavosios mirties laikq ir aplinkybes.
Jj uzvalde neramus miegas. Diena is dienos jis skverbesi j ry-
tus. Kuo toliau, tuo sunkiau buvo kopti j statcjancius kalnus. Jis
kabarojosi kalnq tarpekliais, kur vejas grasino nutraukti ap-
siaustq nuo jo кйпо, draike ilgus juodus skalpq plaukus, tarsi
zoles kuokstus per audrq. Vejas stugavo, inkste ir riaumojo
rausvo granito tarpekliuose, svilpdamas link isvagotq lygumq
apacioje.
Gelezinei Akiai ir kantriajai jo kumelei eme stigti maisto. Vis
delto jis keliavo toliau, sakydamas sau, jog lokiai, aciu Dievui,
taip aukstai negyvena. Arkli dabar jis dazniausiai vesdavosi is
paskos. Nusikamavusiam gyvuliui sitaip buvo lengviau, ypac kai
akmenys pradejo zeisti ir skaldyti jo kanopas.
Vienq zvarbq rytq jis pagaliau pasieke virstin^. Suplukes,
burna gaudydamas isretejusj огц, jis stabtelejo, leisdamas ku-
melei pasipesioti skurdzios zoles, koi jis apziurines Nauj^jj pa-
saulj. Priesais jj nusidrieke zole apzelusi lyguma, sen bei ten au-
go nykstukiniai medeliai ir dygus krumoksniai.
\ aizdas buvo stulbinantis, zemuma driekesi pietryciq pusen
iki pat horizonto. Siaureje vienur bei kitur bolavo uzzelusios
daubos, о pilkai zydros astrios zoles saleles pupsojo priesais jj
17
tarytum pagalveles adatoms. Dzonas Smitas Gelezine Akis vel
pazvelge i vakaru.s ir mate nelygi<y vietov^, besileidziancia link
j tiros bei gyvenvieciu. Si$ vingiuot^ kalvot^ zcmumq jis jau pe-
rejo, kad pasiektq kalnu grandine.
Pasakojama, kad slovingasis jo protevis perkirto laukinq kal-
пц salj ir pasieke rytu jura. Toje legendoje nckalbama apie pla-
сц lygum^. Dzonas atsigr^ze j kanjonq isvagot^ vietov^, skirian-
сц jj nuo Dzenes, ir atsiduso. Tolumoje uz islcnktq uoletq kal-
nagtibriq bei aptrupejusio granito vos matesi jo pereitos pievos.
Ji buvo ten, uz horizonto, kur nepasiekia akys.
Jis pazvelge atgal i vos pastebima chavestero tak^, kuriuo sis
pasinaudojo kopdamas tarpekliu, ir pasiurpo. Ten, po juo, gal-
bdt penketu myliq zemiau, tais paciais pedsakais trys raiteliai
jojo ant zirgq.
Santosai? Dzonas nusisypsojo, taip pagalvoj^s. Argi zmogui,
neturinciam del ко gyventi, gali rupeti banditai? Taip, о bt to,
ten galejo bviti kas nors is tautos, bet tuomet kas? Kas galejo nu-
keliauti taip toli nuo gyvenvieciq? Jis pajuto keista palengveji-
m^, ruosdamasis kovai, kraujui ir mirciai.
Gelezine Akis budejo saltame ore. Visq dieni| jie коре nely-
giu taku ant kalvos keteros. Dzonas kantriai lauke, guledamas
nedideleje daubeleje uz akmenq. Jj glostinejo zvarbus oras.
Sunkus sautuvas ilsejosi ant jo krepsio. Jis pamate ant keteros
uzkopiantj pirmajj raitelj, standziai susisupusj j apsiausta nuo
zvarbaus ledinio vejo.
Dzonas atidziai nusitaike zmogui j krutin^, suderindamas
kryptuk^ ir taikiklio griovclj. Atsidur^s per vien^ pirsto kniste-
lejim^ nuo mirties, zmogus atsigrjzo ir susitiko su karstu Gele-
zines Akies zvilgsniu.
- Cesteri!
Gelezine Akis lengviau atsikvepe. Jis pamazu atsisedo, ir,
suglaud^s plastakas it garsintuv^, riktclejo:
- Cesteri Armicho Garsija! Кц tu cia veiki?
Juokdamasis Gelezine Akis atsistojo. Paskui Cesterj is tar-
peklio lygion vie ton isejo Filipas Smitas Gelezine Akis ir kaz-
koks senis.
Visgi neaisku, kq cia veike solidieji, visados susitelk^, savin
nugrimzd^ jo pusbroliai? Jie visuomet buvo keistuoliai, tie gud-
rieji slapukai.
Isgird^s jo suktelejimq, senis atsigrjzo. Gelezines Akies sir-
dis erne dauzytis krutineje. Ne! Negali buti...
Ateitj rcgintis senis linktelejo, suprat^s neistartus Gelezines
Akies zodzius.
Gelezine Akis pamegino nuryti seiles jusdamas, kaip kraujas
gyslose stingsta is siaubo. Jis nejstenge net ikvcpti. Kakta ispylc
saltas prakaitas.
Kodelpranasas atejo cionai paskui ji?
18
Antras skynius
Leitenante Rita Sarsa issaugojo salta profesionales sypsen^,
nepaisydama aplink gaudzianciq balsq. Ji is visu jegu stengesi
sutelkti demesj i siuos nuobodzius akademikus, kad atmintyje
neatgyti| perskridimo is linijinio patrulinio laivo “Kulka” i Ark-
turo universitet^ jspudziai. Prisiminimai apie greitojo transpor-
tinio laivo pilotavim^ svelniai aidejo jos sirdyje, tarytum meiles
prisilietimas. Jai niekad neteko patirti tokio stipraus susijaudi-
nimo. Vado kresle grimztancio kuno pajautimas perkrovos me-
tu sukeldavo jai ekstaz^. Jai priklause laisve ir kontrole. Trum-
pai valandelei ji atrasdavo save ir tapdavo savo likimo valdove.
Vos tik laivas jbede nosj i universiteto prieplauk^ ir ji perda-
ve valdym^ nuolatiniam kapitonui, sis jausmas erne tirpti ir is-
nyko.
Kazin ar dar kada nors pasikartos sis savojo likimo valdoves
pojutis?
Tustuma ir maudulys sujudino atminimo pelenus, priminda-
mi apie vyro mirtj.
... Ne! Negalvok apie tai!
Emanuelis Cemas murmejo kazk'4 jai palei ausj, pristatineda-
mas dar viena mokslinink^ ar administratoriu, student^ ar ko-
leg^. Del Dievo, kodel jos vadas pulkininkas Deimonas Ri sios
beprotiskos uzduoties vykdymui isrinko bGtent j4?
- Atrodo, teks nusiusti ekspedicij^, - kaip paprastai rydamas
zodzius ir siek tiek palenk^s istjsusi^ it kulka galv^, tuomet is-
tare jis. Niuri sypsena jo liipose nepasieke siurksciu skvarbiq
akiq.
- Del radiozvaigzdes? - protestavo Rita. Ri visuomet j4 trikde.
Sis tvirtas raumeningas kunas primine jai suspaust^ spyruokl^
- visuomet pasirengusi^ issitiesti, sulaikomq tik gelezines jo va-
lios bei charakterio.
- Taip, - sudzerzge jis. - Visiskai idiotiska uzduotis! Bet jsa-
kymas, leitenante, yra jsakymas. Direktoratas jsako... mes pak-
Idstame. Pakelk savo pasturgalj ir keliauk i Arktur^.
Paskui grobuoniskose jo akyse jsiziebe ziburelis.
- Megaukis malonumais. Gerk iki soties. Atstduok. Skaniai
valgyk. Linksminkis kaip beprote, koi mes neiskviesim tav^s at-
gal j si^... rutin^.
Vyras be karo, kuomet susidurimu troskimas jam buvo toks
pat jgimtas, kaip ir veido bruozai arba kraujo grupe. Taikiojo
amziaus gladiatorius... Rita daznai stebedavosi, kaip jis jstengia
pasitenkinti vienintele savo funkcija - kasdien pirmyn atgal va-
rineti potencialiai mining savo laiv^ palei netrikdom^ ir dau-
giau nebesiplecianci^ sienq.
Ji atsiliepe, perkreipusi lupas.
19
- Taip, sere! - ir skubiai atidave pagarb^.
Jos minciq tekm^ staigiai pertrauke verksmingas balsas. Ji at-
sigrjzo ir pamate lies^ aukst^ zmogyst^, tempianci^ uz rankos
daktar^ Dobnp
- Dzefri, - protestavo sviesiaplauke antropologe, - tai nesvar-
bu! Kiek sykiu galiu tau sakyti...
- Sakyti man? • atsakydamas susnypste jis. - Kas yra subkos-
mines transdukcijos specialistas? Tu nieko ten nerasi! Cia vien
tusti Patrulio prasimanymai, kad gautq daugiau lesq saviems...
Jis pakele akis kaip tik laiku ir susitiko su liepsnojanciu Ri-
tos zvilgsniu.
Ji atgr^ze i jj veida jusdama, kaip lengvos gravitacijos salygo-
mis paprastai elastingi raumenys staiga jsitempe, kai ji, pati to
nepastebedama, atsistojo kovine poza. Direktorate kai kas kal-
bejo, kad Patrulis jau nebereikalingas.
- T^skite. Jus sakete, kad...
Leitenantc Sarsa vos pastebcjo nusiminusias daktares Dob-
ros sutrikim^, jos veid^. uzljejo raudonis.
Zmogus, kurj vadino Dzefriu, siek tick nunarino galv^, ryda-
mas seiles.
- As... As turejau galvoje, na... zinote... dabartiniu metu vis-
kas taip miglota. Tiesiog nera nieko...
- Galbut ir nera, - pertrauke Rita pati savimi stebedamasi. -
Na, bet vis delto jus juk noretumete, kad Patrulis Ьшц ginkluo-
tas?
Jis venge jos zvilgsnto. Kai pagaliau prasneko, istare kuklq
“taip”. Jis apsisuko ir, istruk^s is Dobros, mirtinai isblysk^s pa-
bego.
- Atleiskite, daktare, - saltai isdroze Rita.
Lita Dobra zvelge i j^ virpanciomis lupomis, stengdamasi
jveikti sumisusius pykcio bei gedos jausmus.
- N-ne, - netvirtai atsake ji, - as pati kalta. Jis... man... man
nederejo jo atsivesti.
Ji nuvargusi silpnai nusisypsojo, tarytum butu padariusi kaz-
kokj sprendinup
-Jis anks^iau toks nebuvo. Jus... jums tiesiog nepasiseke - sis
iasas buvo paskutinis.
- Cia jusu problema, daktare, - nelygiu balsu pasake Rita,
jausdamasi nejaukiai del sios moters sumisimo. Kuo jis suzavejo
Dobri|?
Tarsi skaitydama Ritos mintis, antropologe saltokai pridure:
- Prasau atleisti, leitenantc.
Rita linktelejo, galvodama, prisimindama, kaip jos vyro
bruozai'persikreipe, pries jam... Ji kovojo su atmintimi, ginda-
ma jt| j s^mones kampelius, atsitverdama nuo jos.
20
Tuo momentu Cernas sugriebe j^ uz alkunes ir nusivede per
kambari, be atvangos plepedamas apie kov^ su kitais skyriais
del biudzeto bei Gi-tinklo taiko. Nekreipdama j jj demesio, Ri-
ta Sarsa ir toliau stebejosi Litos Dobros veido israiska. Ir kuo
vis delto ja suzavejo tas... taspat^aras?
- Nera jokios prasmes, supranti,  susikuprin^s ant treni-
ruoklio suoliuko Dzefris nulcido galv^ ant rankq, - tu laikaisi
taip toli - vardan ко? Del kazkokio iskreipto radijo signalo? Vel-
niai griebtq, gal jis sklinda kur nors is zvaigzdes; juk jau buvo
atvejq, kai keisti triuksmai atrode panasus i zmoniq balsus. Ko-
del tu...
- Toclel, kad ten gali buti prarasta kolonija! - Lita atsigreze ir
krestelejo galv^, stengdamasi nukratyti nuo akiq ргакагц. Jos
oda blizgejo ryskioje gimnastikos sales sviesoje. Jai pries akis vis
dar smezavo Ritos Sarsos zvilgsnis. Jis isreiske paniekq bei pa-
sibodejim^. Kad ir kaip besistengdama Lita nepajege atsikratyti
valdingq saltq zaliq akiq pasmerkimo.
Dzefris nepaliove piktintis:
-	Juk radijas - tai taip... taip PRIMITYVU! Zmones tiesiog
neimtq juo naudotis.
Ji karstai papriestaravo:
-	Buvo laikai, kai zmones nezinojo apie laukus, transgars^,
tachionus ar jota-rega-daleles! Suberdvinei transdukcijai tera tik
§esi simtai metq!
Jo akys nerimastingai klaidziojo po kambari, ne sykio nesus-
todamos prie Litos. Po ilgos tylos jis pridure:
- Kas gi naudosis radiju, kuomet transdukcija tokia papras-
ta, jog net kudikis galetq...
- Eik velniop, - uzsiplieske Lita, nuo susikaupusio pykcio ta-
rytum jelektrinta adrenalino, - tu niekuomet manes nesiklausai!
Transdukcija as isstudijavau, gali tuo neabcjoti! Isstudijavau del
tav^s... del mtisq! As ismanau transdukcija kaip savo penkis
pirstus! Bet ко tu... pasakyk... ко tu bent syki mane ismokei? Tu
ne karto netgi nesistengei...
- Man ne to is tav^s reikia, Lita, - pertrauke jis. - Kas uzdirbs
mums pragyvenimui? - Jis sukryziavo rankas ir reiksmingai pa-
kele galv^. - Tu? Uzsiiminedama atletika? О gal gausi didziulius
pinigus, vaikydamasi radijo signalus? Ir tu manai, kad Direkto-
ratas pritars ekspedicijai, kuri...
Sugav^s jos zvilgsnj, jis uzsikirto.
Lita liovesi grumtis su treniruokliu:
- As, velniai griebtu, bent jau busiu geros formos! - atsikir-
to ji. Ar nesuskambo jos balse nezymus pralaimejimo virpulys?
21
Mintis apie skvarbias zalias Ritos Sarsos akis vel ja uzgavo. Li-
ta dar atkakliau pamegino sulauzyti treniruoklio pasipriesinim^
jusdama, kaip banguoja pilvo raumenys.
Ji leido sau suglebti. Pastarqsias tris savaites ji atlikinejo sti-
muliacij^ miegodama. Laidq kamuolelis visq naktj stimuliuoda-
vo jos raumenis, kas ne kick nekele Dzefriui nuotaikos. Jai, tie-
sq sakant, taip pat. Bet vis delto dabar, susilenkdama, ji jaute-
si plienine lose vietose, kurios dar pries savait^ buvo suglcbu-
sios.
- As perziurejau jrasus. - Dzefris nutaise akmeninj veid^,
stengdamasis bGti taikingas. - Jeigu kalbinis vertimas tikslus,
tuomet signalas reiskia: “Santosai gyvenvieteje. Visi vorai, su-
grjskite i savo seimas atlikti KU. Praneskite kazk^, - jie nesuge-
bejo nustatyti k^, - radaro padetj’*.
- Taip, ц patj girdejome ir mes, - sutiko Lita.
Jis ne nepazvelge j ja. Ji stebejo, kaip jis atsistojo, jusdamas
pusantrim; gravitacij^.
- Radaras ir vorai - ir kas gi - del Dievo meiles - yra tasai KU?
Gal jGsu kompiuteriai sugeba sudarineti beprasmiskus tekstus
is pakriku trukdymq?
llgokai patylej^s, jis palingavo galv^.
- Tu elgiesi kvailai, Lita. As nenoriu, kad tu skristum. As ne-
leisiu tav^s. Stai ir viskas. As... Man gana. Man nusibodo, kad tu
zaidi manimi. Dabar spr^siu as. Girdi? As. Pasilik su manim... ar-
ba... arba nesdinkis!
Kai atsistojo, sviesios jo akys blizgejo, dantys buvo suk^sti,
zandikaulis issisov^s j priekj.
- Kas tau nutiko, Dzefri? - sudcjavo ji, isiziuredama i jo vei-
d^ ir ieskodama supratimo. - Кц. щ dien^ tau padare sveikatos
skyrius? Kur dingo ankstesnysis svajotojas, kurj as mylejau?
Jo veidas buvo neperzvelgiamas ir piktas. Plonq lupu kam-
puciai virpejo. Balsas nuskambejo abejingai ir saltai.
- Nesuprantu, apie ka tu kalbi.
Ji patylcjo, prisimindama, ka patyre, nuzvelgta leitenantes
Ritos Sarsos.
- As veluoju i susirinkimq “Namq prieglobstyje”. Pranesk
man j ten savo sprendim^, - jis atsisuko ir susimqst^s pazvelge
Lita jsistebeilijo i jj ir pajuto keista tustumq skrandyje. Jis
nuleido akis, issitiese ir sukaustyta eisena nuejo prie durq. Vi-
si taip vaikscioja, esant stipriai gravitacijai. Judeti reikia labai
apdairiai. Netgi paprasciausiai suklupus, galejo luzti kaulas.
Jis buvo teisus, sumanymas velniskai rizikingas. Netgi Cemas
taip mane. Ar visa tai nera kvaila? Drebancia ranka Lita nusib-
rauke prakaito laselius, varvancius ant kaktos. Esant pusantri-
nei gravitacijai prakaitas sruvo ne kick ne prasciau. О nesvaru-
22
mo bdkleje, priesingai, jis tiesiog prilimpa prie tav^s, kaupiasi
ir niekur neisnyksta: sustingsta - kaip ir jos gyvenimas.
О jeigu signal^ vis delto pasiunte zmones? Senstantis Ce-
rnas, supanciotas savo gimimo stotyje fakto, niekada nenuzengs
planeton. Ji vienintele is visu savo kolegq gime planetoje. Di-
dziajq gyvenimo dali ji nugyveno prie ribos, kur gravitacija pu-
santrine.
Ji turejo visas galimybes. Beliko tik jgauti formq. Raumenq
tonusas - dar ne viskas. Egzistavo kaulq mikrotraumq pavojus,
nuo kurio apsaugodavo tik gravitacine treniruote. Kai raumenys
sutvirtcja, kaulai turi suspeti paskui juos. Sistcmos, pagalvojo
ji. Vis^ zmogaus кйгц sudaro sistemos. Kraujas, kaulai, raume-
nys, organai, odos danga, nervai, smegenys - viskas susij^ prik-
lausomybes rysiais. Sito jie niekaip nejstenge suvokti anksty-
vaisiais kosminiq skrydziq metais.	*
Jausdama virpancius pilvo raumenis, ji letai atsistojo ir pri-
siverte greitai pereiti per kambarj, giostoma nepertreniruotq
raumenq silumos.
Jeigu tik... karciai sypsodamasi ji kreipesi i sterilias baltas
sienas, vildamasi, maldaudama, jausdama, kaip auga skausmas.
Zvaigzdes? Ar Dzefris? Nuotykiai ar vegetavimas? Rinktis reikia
jai. Atmintyje iskilo Sarsos veidas; rami, protinga leitenante bu-
vo velniskai gabi.
Keista, bet mirguliuojanti kaukole is Cemo kabineto perse-
kiojo jq, saipydamasi is jos svajoniq. Svajones? Jos sirdis susig-
niauze. Atsisakyti svajones del Dzefrio?
Si mintis j^ isblaive. Anksciau jis nebutq is jos pareikalav^s
tokios aukos.
Ji stengesi jsivaizduoti zmogq, kuriam galejo priklausyti zvil-
ganti kaukole. Isdidus, nepriklausomas, jis lingavo galvq., ir pas-
merkimas - kaip ir Sarsos - ryskiai dege jo akyse. Ji transporte-
riu pakilo i dusus, nusivilko antros klases treniravimosi kostiu-
тц ir atsisege gravitacin^ liemenel?. Saltas vanduo znaibe ikai-
tusi^ jos od^, maloniai degino, paruosdamas j^ susitikimui su
Dzefriu.
K3 ji jam pasakys? Ji sumiso. Visa tai ja baugino, trikde tra-
рц dvasios pusiausvyr^, svaigino. “Nejaugi as nusipelniau tokiq
kanciq?” - pagalvojo ji. Saltas vanduo sruvo per veid^., susimai-
sydamas su karstais asaru upeliais.
- Man reikalingas ankstesnysis Dzefris, - kreipesi ji i zemyn
krintancias vandens sroves. О jis nebegrjs. Ji buvo kupina sio
isitikinimo. Taigi faktas jau jvyk^s, nusprende ji, jo nebera, jis
dabar kitoks: nepazjstamas. Jos sirdyje augo tustumos jausmas,
nebeisgujamas kaip mirtis.
Pavargusi, bet atsigaivinusi, Lita pasivilko iprastini savo kos-
tiuma ir pasiziurejo i veidrodi, stengdamasi atgauti savitvarda.
23
“Cia jusq problema, daktare”, - prisimine ji tvirtq Ritos Sar-
sos balsq. Reikejo pridurti: “Jus jq ir spr^skite”.
Zydros akys, klasikinis baltosios rases zmogaus veidas. Auks-
ta kakta, ryskds skruostikauliai, tvirtas smakras, tiesi nosis. Ji
keletq kartq girdejo, kaip zmones vadino jq dailute, о syki netgi
grazia. Dabar jos kunas buvo tvirtas, krutine auksta ir pilna. Ne
taip ir blogai, pripazino ji, visai neblogai. Jausdamasi geriau, ji
uzsimete ant peciq chalatq ir patrauke i “Prieglobstj”.
“Pati ir aiskinkis”, - nelinksmai burbtelejo ji.
Zmoniq buvo daug. Destytojq kolektyvas rezervavo sj klubq
daugiausiai tik sau, studentus issiusdami i triuksmingesnes vie-
tas. Cia trainiojosi inzinieriai ir matematikai.
Koris Menkempas ir Veidas Arstongas sedejo kanipe su Dzef-
riu. Ji prasibrovc pro miniq, jusdama lengvumq kojose ir sun-
kuma’sirdyje. Dzefris padarc jai vietos prie stalelio.
-	Sako, tu jsitikinusi esa uz Pakrasciq egzistuojanti zmoniq
grupe, - nusisypsojo Koris, apvalus jo veidas paraudo.
-	Ji girdejo iskraipyta radijo signalq. Beprasmybe, kuriq is
pakriku zvaigzdziq skleidziamq spinduliu sudare kompiuteriai.
Stai ir viskas, - priddre savimi patenkintas Dzefris, dirbtinai syp-
sodamasis.
Lsaukiantis jo elgesys uzgavo ir sunervino Litq. Suerzinta ji
linktelejo Koriui, megindama nusisypsoti. Ritos Sarsos akis uz-
pildziusi pasmerkimo jega jq kurste ir suteike pasitikejimo. Jei-
gu Sarsa gali buti tokia saltakraujiska, ir jinai jstengs.
Uzmirsusi Dzefrj, ji jsiterpe:
-	Dar niekas neaisku. Mes zinome apie du laivus, isskridu-
sius ta kryptinii. Sunku daryti prielaidq, kad nepriklausoma sto-
tis galetq taip toli nusigauti. Net jeigu ir taip, juk praslinko sesi
simtai tyrinejimo metq. О mes zinome taip mazai. Ar zvaigzde-
laiviui lengva pasimesti kur nors ten per pastaruosius sesis sim-
tus metq?
Platus Arstongo veidas isreiske supratimq:
-	As pasakyciau, kad labai lengva. Tuomet, kai egzistavo pi-
ratai, karai ir pirkliai, sito galima buvo tiketis. Pamenatc? Seno-
joje Konfederacijoje buta vergoves. Dabar to nejsivaizduojame.
Aciu Arstongui. Lita dekinga jam nusisypsojo, jusdama pik-
tq Dzefrio zvilgsnj. Bet Arstongas pagyvino pokalbi. Dzefris
jzeistas ir sunaikintas, tuo tarpu kai kiti jaute Litos entuziazmsp
-	Klausykite, apgailestauju, bet as negaliu pasilikti. Visai nu-
sikamavau, - prisipazino Lita, - as einu namo - numigsiu keletq
valandq.
Ji letai atsistojo, jusdama isbrinkusius savo raumenis, ir paz-
velge j Dzefrj. Dabar arba niekada.
- Na, as irgi einu, - suvebleno Dzefris, - rytoj anksti kcltis.
Ji pasiule jam rankq. Didesniajq kelio dalj ejo tyledami.
24
- Na? - pagaliau paklause jis, atgrezdamas j^ veidu j save. - As
noriu, kad tu uz man^s isteketum ir baigtum tuos niekus. Tu
taip jsijautei j savo prarastqsias zmoniq smeklas, jog as neture-
jau progos tau pasakyti. As padaviau pareiskim^ uzimti viet^ Di-
rektorato rysiq centre Reindze. Jie pasireng^ mane priimti, be-
liko tik pasnekesys, ir galima keliauti.
Lita uzsimerke.
- As negaliu, Dzefri, - ji stengesi nuryti seiles, burna perdziu-
vo. - Reindzas? Ar zinai, kokie jie ten visi provinciates? Jei mes
nesusituoksime, atsiras kliucnj tavo karjerai.
Ji atsimerke kaip tik laiku, kad pamatytq sustiklejusj jo
zvilgsnj.
- Tu... tu neistekesi uz man^s? Nevyksi... su manimi? - jo bal-
sas t^sesi ir nutruko, о pirstai jsikirto jai j rankas.
- Kai mudu susitikome, as buvau apgailetina aspirante, - ty-
liai pasake ji, - о tu svajojai apie transdukcijos atnaujinim^ - sva-
jojai atnaujinti rysio bud^ tarp planetq bei stociq, galbut netgi
leisti zmonijai pranokti Gi-tinkl^?
Ji zvelge j jj kandziodama tepas. Liudna.
- Kur... kur dingo svajones, Dzefri?
-As tave maitinau! - riktelejo jis. - Suteikiau prieglobstj. My-
lejau tave!
J3 apeme kaltes jausmas, kurj tuoj pat nuslopino jtuzis. Ji
istruko is jo rankq.
- Taip, velniai griebtu! Taip! - Ji nerimastingai zengtelejo j sa-
il. - О as rupinausi tavimi! Klausiausi tav^s. Sprendziau kvailas
tavo problemas ir stengiausi, kad tavo gyvenimas butu sutvar-
kytas! Bet mes turejome ir dar kazka! Argi neprisimeni? Pame-
ni naktj pries mano egzaminus? Pameni, kaip apkabinai mane?
Kalbejai man, kad viskas bus gerai? Pameni vakarelj pas Veldq
Jkurimo dienos proga? Kodel daugiau negali toks buti? Kas tau
nutiko?
Jis sujudino tepas, stengdamasis кагкд. pasakyti. Jo akyse at-
sispindejo neryztingumas.
-As... tu man reikalinga, Lita! As...
Ji giliai jkvepe ir iskvepe pro nosj.
- As zinau, Dzefri. - Ji persibrauke ranka skruost^, stengda-
masi, stojusioje tyloje surasti reikiamus zodzius. - Man reikejo
tav^s tuomet, bet ne dabar. - Ji maldaujamai pazvelge j jj. Da-
bar as tau tiesiog kaip motina! As meginau ja buti, bet man rei-
kejo galimybes paciai pajusti, jog nesu tarn sutverta. Mes nesi-
kalbame, nesidalijame niekuo. Dabar man reikia issilaisvinti -
arba viskas, vardan ко lig siol dirbau, buvo veltui. As negaliu is-
duoti savo svajoniq, kaip tu isdavei sav^sias.
Jis sugniauze kumscius ir perkele svorj nuo vienos kojos ant
kitos.
25
- Kaip tavo jsivaizduojamieji laukiniai? - Jis palingavo galva
ir sukando dantis. - Tu gyveni tarytum sapne, Lita. Tavasis ro-
mantizmas juokingas. Ten nera jokio didvyrio. - Jis nuleido bal-
sq. - Na, leisk man issivezti tave j Reindzq. Buk mano zmona
ir mano vaiku motina. Ten erdvu, grynas oras...
-	Ne! - ji nusisuko irnuejo koridoriumi.
-	Lita! - griaudejo jo balsas. - Sugrjzk pas mane! Jei ne, pri-
siekiu, as padarysiu taip, kad tu niekados neistengsi silo uz-
mirsti!
Pulkininkas Deimenas Ri is Direktorato Patrulio stebejo sig-
nalo pricmimn ir markstesi. Zondas vel buvo normalioje erdve-
je. Pagal programa jis kas sckund^ turejo sokcioti p'irmyn atgal.
Is tikrqjq netgi kas mikrosekund^, bet reikejo laiko signaid ap-
dorojimui. Laikas imdavo keistai elgtis, kai kas nors sokineda-
vo pirmyn atgal tarp virssviesinio greicio ir to, kq zmones laiko
realybe.
-	Stai, pulkininke! - pasaukc rysininkas Entonis. - Si syki nie-
ko. Dabar vel dingo.
Ekranas uzgeso ir vel uzsidege. Sj karta rysininkas nieko ne-
pasake. Ri pagalvojo, kad vyrukas turbut к al ba si pats su savimi,
kad neuzmigtq arba kad isvaikytq nuoboduli.
-	Stai vel, - monotoniskai kalbejo sis.
Jis atsigr^ze ir paeme puodelj kavos nuo padeklo. Acid Die-
vui, kad esama kavos dirbant naktineje pamainoje. Jis neskube-
damas gere, о rysininkas pliurpe toliau. Jo tarnyba nebuvo to-
kia jau bloga. Jei tik butq ka veikti. Syki per du mencsius atlikti
pasqmones treniruote. Stebeti patj ramiausia sektoriu, kuriame
budeti teko jo laivui “Kulkai”. Retkarciais atlikti skubias gelbe-
jimo operacijas kurioje nors stotyje. Darbo visai ncdaug.
Nuo to jam ir minkstejo smegenys, kaip ir vaikinukui, besis-
nekuciuojanciam su zondo monitoriumi.
Ri vaikstinejo deniu, pakeliui pastebedamas, kad plieninis
apvalkalas turbut visas subraizytas. Del “Kulkos” vado pareigu
vyko nuozmi kova. Bet ne vienas is pretendentq negalejo var-
zytis su jo verzlumu bei gabumais.
Jis vilkejo аргетрц “Patrulio” uniform^: balt<| kosminj kom-
binezon'q placiu antkrutiniu, kuris isryskino placius jo pecius ir
staigiai siaurejo virs uniforminio dirzo. Jis minkstai zingsniavo
vakuuminiais batais prilimpanciais padais.
Jo veidas buvo kampuotas, galbut negrazus, bet Lsraiskingas:
placiais skruostikauliais, trumpa druta nosimi ir sunkiu zandi-
kauliu. Burna buvo judri, atkakliai suciaupta, plati, о 1йрц kam-
puciai ryskus. Galinga kakta kilo iki kreivos trumpai pakirptu
26
plaukq linijos. Tamsios jo akys negalejo neatkreipti demesio.
Gyvos, jtemptos, jos bylojo apie astro “Kulkos” vado pulkinin-
ko Deimeno Ri protq, atkaklumq bei jega. Ri buvo lyderis, ku-
ris nepakente pasaliniq kisimosi, arogantiskas, nepripazjstantis
kompromisq, uzvaldytas rungtyniavimo dvasios.
“O kur dabar? - pagalvojo Ri, trinktclcdamas kauletu kums-
ciu i nuospauduotq savo delnq. - Kq dabar veikti? Kur as sura-
siu priesininkq vert-4 mano pastangq?” Jis nusijuoke pats sau.
Neismegintas kardas - tai tas pats, kas atsip^s peilis.
Pulkininkas - tai auksciausias karinis laipsnis Patrulyje. Na zi-
noma, buvo ir admirolo - bet kas galejo pagalvoti, kad jis ketin-
tq kesintis i senioko Kimianuzio vietq. Vaikstineti is vieno galo
j kitq, perziurineti biudzetq, kaulyti irangos ir sedint uz rasomo-
jo stalo Arkture, stebeti kaip viskas smenga velniop!
Jo zvilgsnis stabtelejo prie valdymo kabineto monitoriq. Kaz-
kur ten gludejo kazkas, reikalaujantis aktyviq Patrulio veiksmq,
suteikiantis prasmes jq darbui. Gresme? Priesai? Kur?
Zondo stebejimas juos visus vare is proto. Galimas daiktas,
kad signalas tebuvo zvaigzdes spinduliavimas, kazkur ten sklei-
dziami termoatominiai sukuriai. Visq vietiniq zvaigzdziq radio-
parametrai, zinoma, pazymeti zvaigzdelapyje. Bet vis tik, prik-
lausomai nuo to, kuo maitinasi atomines kuryklos, kartkarciais
jos iskresdavo keistq pokstq.
Koks bdtq pasisekimas, jei surastq ten kq nors jUurpaus! Kq
nors, kas sukeltq realiq gresm^ distrofikams galvGzams direkto-
riams!
- Svajoti nedraudziama, - vos girdimai burbtelejo Ri, erzina-
mas Entonio stebimq prietaisu svytejimo.
Be to, kas galejo briti visiskai tikras, kad tai пега paciq pu-
siau zmogiskqjq, pusiau kompiuteriniq transportinio GCI laivo
smegenq jgeidis? Ri susiguze.
Signalas ekrane atsirado ir dingo; kiekvienas pasirodymas
zondui prilygo dviems dienoms “isoreje”. Dvi dienos, realioje
visatoje pralekiancios per vienq akimirksnj. Na, dar рога tokiq
dieneliu ir zonda sugrqzins atgal. Paskui prabegs dar savaite, ir
tuo viskas pasibaigs. Dar vienas tuscias laiko bei darbo jegos
svaistymo atvejis.
- Stai vel yra, - tvirtino nuobodziaujantis Entonio balsas, - о
stai vel...
Staiga jis issitiese, balse pasijuto jaudulys.
-	Palaukite’ Jis vis dar cia, sere!
Pulkininkas Ri siurbciojo kava, zvelgdamas rysininkui per
petj.
-	Kaip tai atrodo? Foninis triuksmas?
-	Kursas i 788694, sere.
Rysininkas patikrino jvada. Ekranas vel mirktelejo.
27
- Tiksliau, suolis. Kursas i 632399. Yra trianguliacija!
Dabar jaunuolis sypsojosi. Jis pakele akis:
- Galbut zondas uzfiksuoja ten tik triuksm^, bet jis tiksliai
j jj nusitaike ir...
- Minutely, sere, - rysininkas pranoko jsakymq, mintimis pa-
reikalaudamas is kompiuterio holografinj zvaigzdziq zemelapj.
- Stai ji, - parode jis maz^ gelton^ zvaigzd^ ir padidino j^.
- Velnias! - nusispjove Ri. - Si nelaimingoji netgi nebuvo jt-
raukta j katalog^!
Tuo tarpu jis pastebejo, kaip pro valdymo kabinos liuka jo
pakeisti jejo majore Antonija Rire.
- Per visus musq buvimo kosmose metus mes jtraukeme i
katalog^ maziau nei penkis procentus zinomq zvaigzdziq, -
truktelejo peciais rysininkas.
- Kas cia? - paklause Ri, pamates mirkciojant zondo monito-
riq. Priejo majore Rire, kuriai, turinciai tokj Cigi, viskas matefsi.
- Radijo transliacija, sere, - radistas vel pasilenke prie sky-do,
- ir joje kazkas ne taip, - jo lupos be garso judejo, koi jis min-
timis siunte kompiuteriui komandas, - ne atsitiktine eile. Zon-
das dabar yra mazdaug tick pat nutol^s, kaip ir buvo GC1, kuo-
met pastebejo signal^. Turint galvoje raudomyj poslinkj, truk-
dymus bei nuotolj, mums pasiseke, kad bent кагкц gavome.
Zondas buvo realioje erdveje, “viduje”, kaip sako kosmoso
specialistai. Dabar jis mazino greitj, orientuodamasis j radijo
bangq saltinj. Ri isgere dar puodelj kavos. Nors jo pamaina pa-
sibaige, jis nenorejo perduoti vadovavimo kitam, koi negaus at-
sakymo.
- Tai ka, - abejingai pastebejo Rire, - zondas kazk^ aptiko?
Ri, linkciodamas galv^, issitiese. Rire kaip visuomet buvo
santuri. Ji - vienintele gresme tolesniam jo vadovavimui “Kulko-
je”. Kaip jis nuolat mesdavo issukj savo pirmtakui, taip ir ji nuo-
lat mesdavo issukj jam. Gal si sistema ir netikusi, bet ji laike
juos visus jsitempusius. Ji ugde grobuoniq, kariq, varzovq gru-
pf£, kuri neturejo kur daugiau pritaikyti savo sugebejimq bei
agresijos, tik greta tokiu pat kaip jie.
Rysininkas triumfuodamas pakcle akis, isvaduodamas juos is
sunkios padeties:
- Norite pasiklausyti?
Ri linktelejo, ir sutratejo garsiakalbis. Zodziu raizgalyne ne-
turejo jokios prasmes, taciau vienas dalykas tapo aiskus visiems
“Kulkos” valdymo kabinoje. Tai nebuvo zvaigzdziq trukdymai -
tai buvo zmogisku balsq garsai.
- Vyksta vertimas, sere, - uzbego uz akiq rysininkas, - kom-
piuteris apdoroja is Gi-tinklo gautas kalbos juosteles.
Garsiakalbis subraskejo lyg sename kine arba holo: “... kctu-
ri ***** siauriniame kalnagubryje ***** atrodo, suzeisti. San-
tosai ***** atgal. ***** negyvi”.
Kitas balsas: “Ateikite ***** cionai, zemyn. **** ugnis lau-
kuose. Tomas Ruisas Karmela dainuos ***** melsis. Jis turi
daug gydomosios galios is praeities”.
Pirmasis balsas: “**♦** Su jais atsiunciame berniukus. Lokio
zenklas ***** pavasario stovykloje ***** ryztingq veiksmq lai-
kas. Eskizin attache chopo chukaeja.”
Kalbantysis nutilo.
-	Кд reiskia paskutinioji fraze? - paklause Ri, glostinedamas
ranka pasisiaususius plaukus. Rire susim^ste, neatitraukdama
akiq nuo monitoriaus, kur ziburelis zenklino zondo pozicij^.
-	Paklausykite, sere. Aisku, kad tarp musq vertimo juosteliq,
turimq laive, tokios juostos nera. Dabar aS nusiusiu sj tekst^ i
universitetq ir j Gi-ипкЦ, sere.
-	jspekite leitenantc Sars^, - Ri leido sau nusisypsoti, isger-
damas kavos likucius. Taip, gal jie is tiesq isvaikys nuobodulj.
Zmones? Taip toli? Ir kas jie per zmones? Laukiniai? Piratai?
Gal Patrulis vel uzims priesakines pozicijas. Jis nusprende
neslepti savo sypsenos. Kai atsigrjzo, majore Rire stebeilijo j jj
primerktomis akimis, glostinedama ilgq. savo smaknp
Cesterio Armicho Garsijos gyvenimas stipriai pasikeite nuo
to laiko, kai jj erne persekioti sapnai. Pirm^syk nuo savo vaikys-
tes laikq jis sunkiai beatskyre sapn^ nuo realybes. Sykj jis susap-
navo, kaip senis Uotis raitesi ant zemes krauju papludusia ko-
ja, о Tedoras Garsija Geltonoji Koja vedesi savo гтопд salin,
sugriebcs ja uz rankos, kitoje rankoje laikydamas rukstantj sau-
tuv^.
К1Ц diena Cesteris stebejo Ц раад scen^. Uociui kulka su-
zeide koj^, о Tedoras neatsigrjzo. Jo poelgis buvo teisingas at-
pildas uz meginimq isprievartauti jo zmona.
. Issigandes Cesteris pasiguode geriausiam savo draugui Fili-
pui Smitui Gelezinei Akiai. Bet pasirode, kad jj irgi kankino
sapnai.
Jie taip ilgai draugavo, turejo bendrq idejq, panasiu minciq,
trosko tapti kariais, tarnaujanciais vardan Voro sekmes bei sie-
ves. Jie buvo panasus kaip du vandens lasai, zaisdavo tuos pa-
cius zaidimus, suprasdavo vienas kitq. is puses zodzio.
О dabar viskas taip bauginanciai pasikeite. Cesteris nurijo
seiles, prisimindamas senj. Jiedu zinojo, kad zilasis senis pakels
palapines uzdang^ ir atidziai jsistebeilys j juos, juodose jo akyse
atsispindes lauzo sviesa.
- Eime, - paliepe dzerzgiantis jo balsas, - atejo metas.
Ju sirdis sugniauze baime, kai jie atsistojo ir isejo is palapi-
nes paskui pranas^, pasibalnojo zirgus ir iskeliavo j rytus, kal-
nu link, jo nurodytaja kryptimi.
29
Cesterio kunu perbego drebulys. Budamas salia pranaso.
zmogus prisimindavo kiekvien^ savo gyvenimo akimirk^.
- Senis? - virpanciu balsu paklause Dzonas Smitas Gelezine
akis, pertraukdamas Cesterio apmqstymus.
- Eime, - susnibzdejo pranasas ir nusivede juos po uolomis
lygumos pakrastyje. Baimes atsvaitas Dzono akyse vos nepriver-
te Cesterio rikteleti. Taip, netgi Dzonas Smitas Gelezine Akis bi-
jojo Pranaso. Gelezine Akis, paklusniai jsistebeilij^s i zem$,
jsitaise salia senio, kario veidas buvo jtemptas.
- Tu ejai paskui mane? - dusliai snibzdedamas pagaliau pak-
lause Gelezine Akis.
Senis issiblask^s varte rankose dygios zoles stieb^.
- As ejau paskui tave, - jo balsas primine vejo kedenamos
sausos zoles snares}, - arba... galbut tu ejai paskui mane, kary?
Gelezine Akis nejstenge nuslepti, koks jis sukrestas. Cestc-
ris panoro ко nors isgerti, sudrekinti perdziiivusia gerkle.
- As... As atejau pranasystes, senoli, - Gelezine Akis pavartojo
mandagq kreipini. - As atejau issigydyti. AS ncpersekiojau...
- Incestas! - suriko senis, rodydamas susisukusiu pirstu.
- Ne! - maldavo Gelezine Akis, beviltiskas jo zvilgsnis sokcio-
jo nuo Cesterio prie Filipo, kuris, prikand^s lup^, iskankintu
zvilgsniu jsispoksojo j zem^. Jie, be abejo, zinojo apie Gelezi-
n^ Aki ir Dzen^ bei draudziam^ jq meil^. Ir kuomet Gelezine
Akis paaukojo save karui bei klajonems, zmones pagarbiai rca-
gavo i jo sprendimq. Gal pranasas zinojo dar kazka? Cesteris gi-
ne salin baim^, kentedamas drauge su savo draugu, tartum jis
galetq pagelbeti nelaimen patekusiam Gelezinei Akiai.
- Ne? - tyliai priekaistavo senis. Jis pakele senq susirauksle-
jusj veidq, jo akys zvilgejo, о balsas it stiklo suke zeide Gelezi-
nes Akies sirdj.
- As kiaurai tave permatau, kary. Mes surakinti viena grandi-
ne.
Gelezine Akis stengesi sutramdyti drebulj it lokio suciuptas
chavesteras.
- As... as atejau issigelbeti, - susnibzdejo Gelezine Akis, - ate-
jau ieskoti pranasystes, kad...
- Isgelbetum taut^, - lediniu balsu uzbaige pranasas. Rauks-
1ёЦ jo veid^ perkreipe siaubas bei aistra. Saiziai snabzdedamas,
jis pridGre: - Isgelbeti tauta - arba sunaikinti jq, Gelezine Akie?
- Isgelbeti, - trukciojanciu balsu papriestaravo iskankintas
Dzonas, prisidengdamas akis.
Cesteris vos susivalde nepribeges prie kenciancio draugo. Jo
sirdis buvo sklidina uzuojautos Gelezinei Akiai. Jis sulaike dre-
Ьапсц savo ranka ir zengtelejo atgal.
- Rytoj pamatysime. - Senis linktelejo pats sau ir atsistojo. -
Ruoskis, Gelezine Akie. Rytoj tau teks spresti. Tu jrodysi savo is-
30
tikimyb^ Vorui... arba sutiksi mini. Si vieta gera. Iki ryto lokys
neateis.
- Lokys? - Gelezine Akis pazvelge i ji. - As nesuprantu, senoli.
- O, tu viska suprasi, mano berniuk. Rytoj tu uzmusi loki...
arba lokys uzmus tave. As negaliu numatyti pabaigos. Viskas
priklauso nuo tavo jcgos - tavo sprendinio - ir tautos sprendi-
mo. Ruoskis, Gelezine Akie. Rinkis. Tavo gyvybe? Ar tauta? - Ir
senis i§ejo paskui vejq. Cesteris, netek^s zado, ziurejo j savo
pusbroli.
Tyla tesesi ке1ец varginancip minuciu, per kurias Gelezine
Akis stengesi atgauti savitvard^. Persikreipusiu veidu jis iskvcpc;
-	Kas tai?
Filipas bejegiskai atsake:
-	As nezinau. Tai susij^ su sapnais. As... as regiu tave, Dzo-
nai Smitai. As regiu lokj ir tustum^, - Filipas uzsimerke ir giliai
atsiduso.
Cesteris linktelejo tarytum paciam sau. Jis issitrauke is krep-
selio titnag^ ir skiltuv^ - degtuvai buvo pernelyg brangds, kad
jkdrinetq lauz^ - ir eme kurti ugni.
-	As sapnavau toki patj sapn^, kaip ir Filipas, - tyliai pridu-
re jis. - As irgi nematau grumtynhj pabaigos, drauguzi. Atleisk.
Atleisk, kad visa tai vyksta, broli! Jei tik gale ciau tau padeti.
• Tai ismeginimas, - kalbejo Filipas. - As tai matau. Sapnai...
- Sapnai? - paklause Gelezine Akis, о Cesteris negalejo atp-
lesti zvilgsnio nuo Filipo, kurio akyse isryskejo jega, panasi j щ,
kuria turejo senis. Jo krdtineje vel sukirbejo baime. Kuo virsta
senas jo draugas?
- Tu, - t^se Filipas, - privalai buti tautos kariu, Gelezine Akie.
Filipas primerke akis, susitaikydamas su likimu.
- Viena is musu - Cesteri arba mane - Voras pasauks i zvaigz-
des.
- Kas tai? - pakartojo Gelezine Akis. Jis buvo isblyskes, tary-
tuTn arklio ispirtas j pilvq.
- As jauciu tavo baime, broli, - pasake Cesteris, padr^sinamai
uzdedamas rank^ Gelezinei Akiai ant peties. Lauze traskejo sau-
sa zole. - Viskas bus gerai. Voras...
- Tik jis sk^sta tavyje, - atsake Filipas. Jam pries akis tebes-
tovejo pasmerktojo bandito figdra.
- Teisybe, - ismintingai atsiliepe Cesteris. Noredamas kazkuo
uzsiimti, jis paeme sautuv^ ir pradejo ardyli spyna, ketindamas
jj isvalyti. Jis tryne skuduru delates, vogciomis dirsciodamas i
suStingusi^. Dzono Smito stovykp
- Rytoj tau reikes uzmusti loki, gal tau deretu pasitikrinti
sautuv^?
Gelezine Akis linktelejo ir pakele savo sautuv^, isgastingai
jsiziuredamas i tams^, kur isnyko senis.
31
- Issivalyk sautuva, Gelezine Akie. - Ales mateme senj. Jis zi-
no, kaip elgtis su lokiais. Paruosk savo siel^ Vorui. Parodyk, jog
kazk^ supratai; tavo likimas Jo rankose.
Cesteris atsistojo ir nuejo patikrinti arkliq, nes jaute Gelezi-
ne Akj norint pabGti vien^. Jis krapstinejo pasaitus ir pancius,
bet is galvos jam neisejo Filipo zodziai. Ismeginimas? Kodel as?
Jis mate vos jzvelgiamq pranaso figura, stebinciq is tirstejancios
tarn sos.
Linguodamas galvq, Cesteris snekejosi su arkliais, jausdama*
sis laimingas ju draugijoje, jusdamas savo artum^ gyvfinams, Pa-
sauliui ir Voro tautai. Tegu Filipas tampa pranasu. Jis visuomet
buvo aistringas ir tvirtos dvasios.
Ne, gyvenimas ir taip nuostabus. Cesteris kvepavo saltu nak-
ties oru ir jaute, kaip sirdis prisipildo gyvenimo dziaugsmo. Te-
gul kiti kvarsina sau galv^ del ateities. Cia, nakties ore, kai jo
siela pleveno, susipindama su arkliq sielomis, jis jaute pa’slap-
tingq Voro buvim^. Gyvenimas puikus. Gyventi - nuostabu. Ja-
me jsisaknijo sis suvokimas, kylantis is pacios zemes jam po ko-
jomis. Jis pakele akis i dangq ir zvelge j pazjstamas zvaigzdes.
- Vore, - susnibzdejo jis, • as - palaimintoji tavo kurinijos da-
lis. Man pakanka paprastq dalykq. Suteik jegos Gelezinei Akiai.
Filipas taps nepaprastu pranasu. Jis sutvertas is ugnies ir ak-
mcns, tuo tarpu as - is oro bei vejo, as - arkliq biciulis, mylin-
tis Pasaulj. Pasiimk jj... bet palaimink man si^ minut^, nes as is-
ties nevertas.
Ir vis delto sapnai aplanke jj t^ naktj. Sumisusioje savo rea-
lybcje Cesteris pakilo is Pasaulio ir klajojo tarp zvaigzdziu, jus-
damas taiku Voro buvim^. Jis sutiko ten zmones, keistus zmo-
nes, visa! kitokius zmones, kurie plaukiojo plieninemis dezemis
tamsoje, saltyje ir tustumoje.
Jis dirstelejo j vien^ is ju ir pamate save nuogq gulintj ant
stalo, tuo tarpu zmones metalo gabaliukais pjauste nuskustq jo
skalp^, atvoze расц kaukol^. Vis labiau baisedamasis, Cesteris
ziurejo, kaip jie pradeda kazk^ isdarineti su jo smegcnimis, prie
atskirq vietq prijungdami elektros srov^. Kiti stebejo dezutes,
kur mirguliavo sviesos juostos.
- Vore, isgelbek mane! - isgirdo jis savo riksmq. j tamsa bei
tustumq. Ant stalo trukciojo ir raiciojosi jo organai, jam is bur-
nos verzesi Sirdj veriantys klyksmai.
Susigrieb<;s rankomis uz pilvo, sukaustytas baimes, vos nep-
rarasdamas s^mones, jis kentejo visu trukciojanciu savo kunu,
koi jo organai nurimo. Vyrai ir motcrys su zondais truktelejo
peciais, pastebej^ lemtingajj svieseliu soktelejim^ dezutese, ir
isjunge jas. Netikcdamas savomis akimis, Cesteris stebejo toliau
ir nepajege atitraukti zvilgsnio nuo savo smegenq, kurias jie
pjauste j gabalelius, koi beliko tuscia kaukole.
32
- Tavo mirtis, - pasake jam dzerzgiantis balsas. Cesteris, pra-
kaito ispiltu veidu atsisedo pazistamoje Pasaulio tamsoje.
- Mirtis? - islemeno jis, virpedamas is glicios baimes.
- Ar tu pasireng^s gyventi su siuo zinojimu? - paklause pra-
nasas. - О кц, jei butent sitokios kainos pareikalaus Voras?
Cesteris nusigr^ze nuo susenusio veido, persekiojamas jsi-
tikinimo israiskos siose spinduliuojanciose akyse. Suakmenejusj
jo kunq. krete ziaurus drebulys. Ne! Buvo pernelyg baisu! Jei tik
jis galetu dar кагц prisiliesti prie silto Voro buvimo, pajausti gy-
venima... bet buvo tik tamsa, saltis ir siaubas. Jis dar sykj isvy-
do ateiti. Savo ateitj.
TrecSas skyRius
Pries daugeli valandq issiskyrusi su Dzefriu, Lita staiga atsi-
dure prie prieplaukq. Visa Щ laik^ ji be tikslo klaidziojo bega-
liniais baltais koridoriais, stengdamasi nugaleti kunkuliuojan-
cias emocijas. Lskaudus kojoms, jausdamasi nelaiminga, ji pa-
galiau uzklydo j vien;} nepretenzing^ jstaiga.
Blausioje pragariskai raudonoje sviesojc videorukas de-
monstravo neryskias pusnuogcs figuras, sokancias nepadoru
holografini soki. Barus-automatus supo chromuoti variniai ero-
tiniu formu staliukai, prie kuriu biiriavosi klientai. Is koloneliu
virs staliukq bei kabinu sklido prislopinti garsai - sedinciuosius
linksmino muzika. Gilumoje apsikabin^ sedejo du vyrai, aistrin-
gai buciuodamiesi. I jq ismigo ieskantys, vertinantys, viliojantys,
klasifikuojantys zvilgsniai. Vengdama jq, j niekq nekreipdama
demesio, ji pasiskubino susirasti laisvq stalelj.
Gravitacinis kreslas suteike jos kojoms ilgai lauktq poilsj. Uz-
sakytasis salyklinis viskis ir raudonas geralas, jai paliepus, paki-
lo is baro-automato. Lita susiguze virs savo gerimq, susimqsciu-
si, megindama surasti visame tame kazkoki^ prasrn^.
- Ar tu viena, saldainiuk? - paklause krutininis tenoras, ir ji
neaiskiai pajuto, kaip salia jos i antigravitacini kresl^ zncktelejo
drambiotas ktinas.
Pakelusi akis, Lita pamate buk^ veidq ir vistos koja apvedzio-
tas akis. Jo kunas dvoke, о ispampusios issiviepusios Idpos, ma-
tyt, reiske sypsen^.
- Taip, - saltai atsake ji. - Ir esu tuo patenkinta.
Jis linktelejo, jau ir akimis isreiksdamas nedrumsciam^ syp-
sena.	'
- Na tuomet, saldainiuk, as pasistengsiu tave perkalbeti. Kick
imi uz naktj? Desimt kreditiniq? Pcnkiolika? Pasakyk kain^, jro-
dyk, kad csi jos verta, ir as gerai uzmokesiu. Gal dar si Щ pri-
desiu, кц?
33
Jis palinko prie jos, matydamas, kad ji atsistoja. Lita issiva-
davo is kibiu jo pirstu, bet jis zaibiskai ranka apkabino jos lie-
menj ir prisitrauke prie sav^s.
- Isgerk su manimi, - kimiai paliepe jis, ir ji pajuto, jog vyru-
kas trenkia alkoholiu.
- Ne, liauki...
- Ne, tu isgersi! - (sake jis, о akyse atsispindejo pasimegavi-
mas. - As manau, jog ne itin grazu pasprukti, kai as siulau is-
gerti.
Jo sypsena tapo nesvanki, ir jis perbrauke ranka jai per
slaunj.
- Ne, as...
- Isgerk, mergyte! - jo akys pasidare pasaipios, о rankos dnp
sesnes.
Lita negalcjo ne zodzio istarti. Ji paklusniai priglaude prie
lupu alaus ЬокаЦ, leisdama jam pergalingai nu.sijuokti. Jos rau-
menys virpcjo po grubia jo ranka, о is baimes viduje viskas nu-
grimzdo. Blogai pasijutusi, ji pastate ЬокаЦ.
- Gana, dabar prasau mane paleisti, - balse pasigirdo malda-
vimas, ir ji nekente savers uz tai.
- О taip! - riktelejo ji. - Siandien mes gerai pasilinksminsime!
Kaip zmogus, sitiek laiko praleides kosmose, as sugavau neblo-
ga zuvele!
Jo pirstai grabincjo standziai susegiotEj. jos pilva.
Lita, jsiklausiusi j isg^sting^ savo sirdies plakimg, nepastebe-
jo, kaip jis pasilenke pabu&uoti jai i какЦ. Suspurdejusi ji rik-
telejo, tuo tarpu uz kitq staliuku pamate linksmus veidus, zvilg-
ciojancius i j^. Nuo siltos jo burnos ant jos kaklo, Lita vos neap-
siveme. Ji jspyre jam, stengdamasi issivaduoti is stipriu rankq.
- Paleisk j^, mikliai! - nuskambejo balsas, netiketas jiems
abiems. Negarsus kontraltas buvo tvirtas ir jsakmus.
Lita skubiai atsisuko. Leitenante Rita Sarsa, vis dar unifor-
muota, stovejo jsiremusi ran kas j sonus.
- Klausykite, as neketinu gincytis su Patruliu, - netvirtai atkir-
to astronautas. - Mes su mazyte uzsiem^ savais reikalais. Savais
reikalais, nieko ypatingo.
- Paleisk j^, - Rita Sarsa letai pakele galvjp
- As nenoriu su tavimi tureti reikalu, - niuriai burbtelejo ast-
ronautas, - as tiesiog...
Sarsa susilenke, sustingo keista poza, letai rankomis piesda-
ma ore imantrias figuras.
- Rigeri, ar nori pamatyti savo vidurius ant grindu? - plonos
Ritos lupos kandziai persikreipe. - Galbttt mediku komandai pa-
vyktq tave surinkti.
Astronautas papurte galv^:
- Ei, as norejau...
34
Lita issivadavo taip netiketai, jog prarado lygsvarq ir vos ne-
nupuole nuo gravitacinio kreslo. Kai ji vel pazvelge i savo kan-
kintoja, pamate tik link duru judanci^ jo nugara. jsikibusi i ba-
ro-automato stovq, ji uzsimerke, lengviau atsikvepdama. Sito
reikejo nuraminti virpanciai jos sirdziai.
Sarsa atsisedo ant gravitacinio kreslo ir krestelejo galva, uz-
simesdama rusvq garbanu sruoga ant plataus raumeningo pe-
ties.
- Ar visuomet ieskote tokiq nuotykiq, daktare? Si vieta...
hm... nelabai jums tinka.
Litos juokas buvo beveik isteriskas.
- Ne... ne, as tiesiog... norejau prasiblaskyti. Ka tik issiskyriau
su Dzefriu ir... О velnias, visas gyvenimas apvirto aukstyn ko-
jom.
Ji palingavo galv^ ir siektelejo salyklinio viskio, isgerdama jj
vienu mauku.
Ritos juokas buvo sausas ir beveik abejingas.^
- Daktare, kad ir k^ jums jteiginetu didzgalviai direktoriai,
pasaulyje yra tik vienas zmogus, galintis valdyti jusq gyvenim^,
ir tas zmogus - jus pati, brangioji!
Lita sutramde susierzinimq.
- Is kur jus zinote? - nuskambejo ne piktai, bet ganetinai niu-
riai.
Sarsa nuzvelge fa pasaipiu zvilgsniu. Zodziai buvo paprasti
ir jtikinantys.
- Zinau, daktare. Pati patyriau.
Lita nuzvelge ja, atkreipdama demesi i grieztu akiq blizgesj,
uzfiksuodama isdidzi^ jos poza, nuospaudas ant strazdanotu
rankq ir ramius, tvirtus jos judesius. Pajutusi neiprast^ pasitike-
jima, Lita vel jgavo vyriSkumo.
- Na gal ir patyrete, leitenante, - sutiko Lita, pasiputeliskai,
issaukianciai nusisypsodama.
- Aha, - susimqsciusi suurzge atsakydama Sarsa, - galbut vis-
kas pagaliau susitvarkys.
Lita pasieme dar isgerti.
- Arkliu as neturiu, taip?
- Visiskai teisingai.
Is automato atkeliavo Sarsos gerimas. “Zvaigzdziu rukas uo-
lose”. Didelio kredito pozymis.
Lita persibrauke pirstais isdrikusius plaukus, sugniuzdyta,
pavargusi dvasiskai ir fiziskai.
- Ne nezinau, kas nutiko Dzefriui. Jis pasikeite. Jo svajones
apie transdukeijos patobulinim^ isgaravo. Jis jautesi puikiai. Ir
staiga tapo kitoks, svetimas.
Sarsa reiksmingai pakele galv^.
- Transdukcija? - jos akys susiaurejo. - Koks kitoks?
35
Lita atsiduso. Ji skausmingai zvelge j alaus bokalq.
-	Jis tarytum prarado savo talento ugnelt;. Jis buvo pasitikrin-
ti sveikatos skyriuje. Kazkokie pakitimai. Po to jo nejmanoma
buvo pazinti.
-	Hm, - sunkiai pratare Sarsa. Lita pastebejo jtamp^ jos vei-
de, kai ji kalbcjo: - Musu visuomeneje zmonems taip nutinka.
Soka pagal dudel^. Niekas neissisoka. Neuzdavinek klausimq,
nes vienq graziq dien^ ir tu pasikeisi.
Ji gurksnojo “Zvaigzdziq ruka”, ir Lita pastebejo, kad leite-
nantes veidas jraudo, о akys tapo stiklines.
-Jus beveik girta, leitenante! - riktelejo Lita, neatkreipdama
demesio i keistus Sarsos zodzius.
-	Taip, velniai griebtq! - paslaptingai nusisypsojo Sarsa. - Ir
man tai pasiutusiai patinka. Seniai taip gerai beisgerinejau, nuo
tada, kai gavau leitc;.
-	Leit^? - Lita uzsimete koj^ ir atsiremc kresle.
-	Leitenante, daktare, - truktelejo peciais Sarsa. - Taip, atro-
do, man kaip reikiant pasiseke. Idomu, kiek dar leks cia trainio-
tis, vykdant si^ diplomatine uzduotj.
Paimsiu is gyvenimo viska, kas ynanonia, koi jie nusitemps
mane atgaI j “Kulkq”.
Sarsa israiskingai pasitapsnojo per pilv^, vel nusisaipe ir gar-
siai atsirugo.
-	Kaip ten pas jus? - pasidomejo Lita, jremusi smakr^ j kelj
ir tingiai stebedama nuogq vyrq bei motcrq holografijas besi-
verciancias kulio virsum baro-automato.
Sarsa nusijuoke is pagarbaus jos klausimo tono.
-	Velniskai nuobodu, daktare. - Leitenante paniekinamai nu-
mojo ranka. - Patrulis - tai nutekamasis griovys.
- Tikrai? - atsitiesusi pratruko Lita. - Leitenante, jus gi nega-
lite i§ tiesq...
- Taip, velniai griebtq! - Sarsos IGpas perkreipc grimasa. -
Manai, mes ten кд nors veikiame? Prisiekiu direktoriaus uzpa-
kaliu, mes tik slankiojame is vieno Pakrasciq sektoriaus galo i
kit^ - ir atgaL Mes atlikinejame psichotreniruotes, sluostome
irenginius, sukeliame melagingus pavojus, - Sarsos balsas virto
snabzdesiu, - ц patj darome vel... ir vel... ir vel.
- Bet nutekamasis griovys? - Lita pakele galv^, pastebejusi pa-
sislykstejim^ Ritos veide.
Sarsa grubiai prunkstelejo.
-Jus - antropologe, -susierzinusi palingavo galv^ Rita, - stai
jus man ir pasakykite, kas darosi visa informacij4 kontroliuojan-
ciai civilizacijai? Per astuoniasdesimt metq nejkure ne vienos
naujos kolonijos? Visuomeneje nejvede jokiq naujoviq? Jau tiek
laiko neturejo gincu del sienos arba prekybos? Zinote, per
pastaruosius trisdesimt metq “Kulka” desimcia procentq suma-
36
zino patruliavimo sritj. Desimt procentq! Todel, kad sienos
siaureja! Girdite? Siaureja, kad jas kur velnias!
Lita nurijo seiles ir apsidaire aplink, ar kas nors neisgirdo,
nerimaudama del Patrulio atstoves tono.
- Tai uzmokestis uz socialinj stabilumq. - bet nutekamasis
griovys?
- Socialinis stabilumas? - sarkastiskai suurzge Sarsa. - Nuos-
tabu, daktare. Socialinis stabilumas? - ji kilstelejo rusva antakj,
balta dailaus veido oda isitempe. - Sudas! Direktorato propa-
ganda - stai kaip as vadinu si dalykq.
Pauze.
- Taigi pasakykite man, kur jusiskio “stabilumo” pasaulyje
siunciami tie, kurie yra siek tiek keistoki, siek tiek siurkstoki bei
netasyti? Turekite galvoje, jog kalbame ne apie tuos, kuriems
reikia psichiatrinio gydymo, о tiesiog apie tuos, kas truputelj
nesutelpa i “stabilumo” remus.
Dabar atejo Litos eile demonstruoti saltumq. Leitenantes iro-
nija dvelke iSdavyste arba moraliniu pakrikimu. Lita vos susit-
varde neisejusi, bet smalsumas nugalejo.
- Kur, leitenante?
Sarsa pasilenke, kvepuodama karstu viskiu Litai j veidq.
- I Patruli, daktare. Stai kur, - Sarsa linktelejo, dar labiau pri-
sikisdama prie Litos veido. - Nuleidzia juos i nutekamqjj grio-
vj. Isgabena juos kuo toliau nuo pagundq. Uzraso i laiva ir is-
siuncia tolyn, kad jie ко nors neiskrestq.
Atsilosusi niuriai jsistebeilijo j taurele, koi pradejo zagseti.
Isivyravusioje tyloje, Lita pradejo visk^ apsvarstyti. Jos nesi-
kalbejo. Sarsa uzbaige savo viski.
- Viskas supuvo, - pridure Sarsa. - Panasiai kaip ir tavo Dzef-
ris, visi zmones virto istizeliais. Neliko jokios ugnelcs. Visi kont-
roliuojami. ROsis nebeteko gyvastingumo... jokio issdkio, - Sarsa
uzsisake dar isgerti, pridurusi: - Aisku?
Tukstantmecio senumo indeno pueblo kaukole sypsojosi
Litai.
- Taip, - burbtelejo ji, dar gurksteledama alaus. - Man atro-
do... man atrodo, as seniai apie tai zinojau, - Lita ncrvingai try-
nesi rankas. - As... as visuomet turejau svajon^. Zinote, antro-
pologe tapau daugiausia todel, kad mane domino zmones. Zi-
note, tie, kurie gyveno anksciau... kuriq griaucius mes tyrineja-
me. Pagalvokite, kokio tvirto budo jie buvo. Jie neturejo visq si-
tu kompiuteriq, visq patikimq civilizacijos priedangq. Argi ne-
suprantate, jie buvo laisvi! Tikrieji zmones, pasikliaunantys tik
savo jega. Kur jus siandien tokiq surasite? Mes visi sterilus, pri-
jaukinti. Dieve, kazin kq. atiduociau, kad suzinociau, kokie is
tiesq buvo tie zmones!
37
Rita Sarsa susimqsciusi linktelejo. Ji gere ir vis labiau marks-
tesi, veikiama alkoholio.
- Naminiai. Kaip avys! - Ji nusispjove.
Kalbedama Lita tyrinejo sios moters bruozus. Jos veidas bu-
vo taisyklingas; tiesi nosis ir tvirtas smakras pabreze zerincias
zalias akis. Auksta kakta bylojo apie protinius sugebejimus, о
siauru lupq kampuciai - apie humoro jausm^. Ugniniai plaukai
bangomis krito ant peciq. Ritos liemuo buvo siauras, pilvas
plokscias, slaunys apvalios, о kojos raumeningos; krutine tvir-
ta, proporcinga ir auksta. Peciai, ко gero, platoki, bet raume-
ningos rankos juos uzmaskavo. Judejo Sarsa graksciai it puma.
I leitenantc atsigr^ztq bet kuris vyras.
Kai Lita uzbaige, Sarsa, susiraukusi, apziurinejo gintarini
skystj savo taureleje.
- Gaila, kad negalima apversti aukstyn kojom visos sitos vel-
niskos betvarkes, visq tq stuobriq.
Lita susim^ste apie tai, su jai bddingu ikarsciu lygindama
praeitj ir ateitj. Jokiq naujq kolonijq per astuoniasdesimt ine-
tq? Sienos siaureja? Kodel tai vyksta tokioje atviroje ekonomi-
neje sistemoje - kosmose? Nuo to momento, kai Zemes resur-
sai isseko, visuomenems pavykdavo... ir tuomet taip nutiko del
svaistuniskumo ir nepakankamo prekiq perskirstymo.
- Jus manote, jog kaltas Direktoratas? - Lita glostinejosi
smakrq, vis labiau niaukdamasi.
Sarsa linktelejo, giliai susim^sciusi.
Taciau, kaip perskirstymas galejo tapti nepakankamas, turint
Gi-tinklq?
Kaip visoms stoties reikmems galejo nepakakti resursq, jei
j termobranduolinius reaktorius upemis tekejo atomine gausa?
Asteroidai, saules ir bet kuris zmonijai reikalingas elementas
buvo po ranka.
- As nesu tikra, - pridure Lita.
Rita Sarsa pasireme alkune, saltos zalios jos akys stengesi su-
sikaupti.
-Jus semiates medziagos is praeities, taip?
- Zinoma, praeitis - tai dalis to, kuo antropo...
- О kaip ji susijusi su siandienine miedziaga? - Sarsa svyrine-
jo. - Pasakykite man, ar matote zmonijoje kokiq nors prosvais-
ciq? Ar jie visi tokie, kaip jdsq Dzefris?
Lita vos susitvarde jos neispludusi. Motens girta - bet, geriau
pagalvojus, ji daug kur teisi. Kaukole jos pasamoneje tvirtino tq
patj.
- Dvi moterys bare negali jvykdyti visuomenines revoliucijos,
- primine Lita.
- Galbut, daktare, - Rita rdgsciai nusisypsojo, stengdamasi
ziureti tiesiai, - bet niekad nezinai, kur Dievas tave nuves. Ma-
38
I
ne tas issigimelis nubloske i kosmoso pakrasti. Visuomet atro-
de jdomu, ar atsitiktinai jis prie manes pristojo? - ji susirauke.
- Seniai apie tai negalvojau...
Ji znybo sau, prisiversdama atsimerkti. ir krestelejo galv^.
-	Ne... negalvok apie tai. Ne... Rita didele mergaite, - ji sun-
kiai nurijo seiles.
-	Ar gerai jauciates? - paklause Lita. - Gal norite isblaivi-
nancios piliules?
-	Aha, - isstenejo Sarsa, linguodama galvj|, - nepajutau, kaip
padauginau.
Lita uzsake piliul^, pasirupino, kad Sarsa ja prarytq, paeme
j^ uz parankes ir nuvede prie transporterio, kuris turejo jas nu-
gabenti i administracijos kvartalq.
-	Dvi moterys nejvykdys visuomenines revoliucijos? - vos gir-
dimai niurncjo Sarsa, kai jos jejo i prasmatnu kambarj. - Tegu
jie visi prasmenga, jei as tuo patikesiu!
Dzonas Smitas Gelezine Akis muistesi, susisup^s i pled^; pil-
vas urzge ir gurguliavo. Nejaugi viskas del to, kad jis taip kars-
tai geide Dzenes? Nejaugi tai teisinga? Kuo jis to nusipelne? Jis
visuomet vaiksciojo i vanotuv^, visuomet meldesi ir visuomet
paskirdavo savo amuletus Dievui Vorui. Kodel jo takas prizele
erskeciq?
Ar gali jis atsisakyti kautyniq su lokiu?
Ne vienas normalus zmogus niekacl nepriestaravo pranasui!
Po kosmarq virtines senio balsas pazadino Dzon^ Smita Ge-
lezinq Aki is kankinancio sapno.
-	Lokys ateina, - susnibzdejo aukstas balsas.
Dzonas Smitas Gelezine Akis nusimete antklode ir pasoko.
Jis.sumirkciojo, pamates kerepliska figdrq. Arkliu nebuvo. Jo
pusbroliai sedejo ant uolu virsunes, ganetinai nepavojingu ats-
tumu. Kaip jie taip nepastebimai atsikele? Cesteris atrode pana-
sus i numirelj.
Lokys netvirtai kopdamas judejo pirmyn, smirinedamas ap-
link siurbtukais. Dzonas instinktyviai sugriebe sautuvsp
-	Tavo sautuvas tau nepades, kary, - sudzerzge sausas balsas
zvarbiame ryto ore.
Gelezine Akis nusitaike j task% kur buvo lokio smegenys. Gi-
liai pasleptos gyvuno krutineje, jos gludejo tarp dviejq storu
menciq, jas denge stora kremzle.
-	Tavo sautuvas neissaus, - tyliai pasake senis.
Gelezine Akis nekreipe j jj demesio. Jis iki galo atlauze gai-
duk^ ir soktclcjo, suveikus mechanizmui. Jis ituzes atidare spy-
na ir parnate tusci^ vamzdj.
39
•	Tu privalai uzmusti lokj savo peiliu, Dzonai Smitai Gelezi-
ne Akie! - linksmai sukikeno senis, laikydamas tarp pirstq ilgus
sovinius. - Jeigu tu to nepadarysi, as mirsiu drauge su tavim.
Pranaso gyvybe tavo rankose, Gelezine Akie. Ziurek, gerai ja pa-
sinaudok.
-	Tikek! Dzonai Smitai, Voras suteiks tau jegos!
Lokys vis didejo, slinkdamas artyn.
-	Pasitrauk! - Gelezine Akis atsigrizo, nustumdamas senj at-
gal. Jis jsiut^s issitrauke ilgq. kovini peili ir pasiruos^s susilen-
кё. Jis suprato, kad Filipas ir Cesteris neketina kistis. Dzonas
piktai juos ispltido.
Prakeiktas pamis^s senas kvailys! Kodcl jis visa tai padare?
Lokys jau buvo didziulis. Pranasas nebeissigelbetu. Nevilties
apimtas Dzonas Smitas puole pirmyn, stengdamasis nuvilioti
baisun^ Salin nuo §io trapaus seno kuno.
Gigantiskas siurbtukas stulbinanciai stipriai sovc pirmyn.
Dzonas krito ant zemes ir nusirito, vos isvengdamas alyvines
odos disko. Lokys suurzge, taskydamasis dvokianciomis seile-
mis. Mazi laseliai snypste, pateke ant jo кйпо.
-	Tikek! - nuaidejo dainingas pranaso balsas. - Tikek, ir tu
triumfuosi! Atiduok savo sirdi ir siela Vorui!
Zodziai iiepsnojo Gelezines Akies samoneje, kai jis пёгё po
gigantisku kunu ir, ilgu peiliu smugiuodamas aukstyn, persiver-
tc ant nugaros. Jis baisedamasis >аигё gigantiskas, j kolonas pa-
nagias kojas, trypi^jancias aplink jo kun^. Peilis регакк^ё plo-
nus lokio pilvo zvynus, ir jis vel suurzgё. Zemyn upeliais sruvo
karstas skystis, koi z^ris sukiojosi virsum jo. Stengdamasis is-
laikyti rankose peilj, jis гёзПепкё vienos is dviejq uodegq, kurio-
mis lokys perskrode ora jam virs galvos. Йуёпз sukiojosi, pas-
tat^s akis stebeilijo papilven, ieskodamas grobio. Dzonas atsis-
tojo ant koju, slid тё dam as putotame juodame kraujyje. Jis jau
uiejo uz nugaros. Lokys гёзшевё ir, Dzono siaubui, pati-аикё
tiesiai prie pranaso.
Tautai ketvertas seniq jkunijo jёgq, jstatym^, teisingumq. Jie
gatejo regёti ateiti, gydyti ligonius, vienui vienu zodziu atimti
zmogui gyvyb^. Jie buvo Dievo palaimintieji, nes Voras ка1Ьё-
josi su jais. Jeigu senis dabar mirs, visa atsakomybe teks Dzo-
nui. Dar blogiau, jo nekes, vengs, пепйпёз netgi jo vardo. Jo gi-
min^ prislegs tokia gёda, jog juos gali net isvaryti is tautos. Nie-
kas пёга leid^s zuti пё vienam is ketverto seniu.
Jeigu jis mirs, gindamas senj, jo gimi^ nepatirs gёdos. Jei-
gu jis mirs pirmas, pasielgs garbingai. Kito kelio nebuvo. Tai
jvyks. Jo pusbroliai gales grjzti ir papasakoti tautai apie slov^ -
apie аикц. Огепё Garsija Smit juo didziuosis!
Neviltis pasufleravo jam nejmanom^jj pasirinkimq. Saukda-
mas karo suki, Dzonas Smitas Се1егтё Akis рио!ё i priekj ir jsi-
40
kibo i sarvuotq lokio uodegos- осЦ. Jis karstligiskai prisitrauke
ir uzsikore gyvunui ant nugaros.
Lokys sustojo, purkstelejo ir eme greitai suktis, kvailai spro-
gindamas akis, stengdamasis jzvelgti padar^ sau ant nugaros.
Gelezine Akis ropstesi aukstyn.
Viena maza teleskopine akis nusidrieke zveriui ant nugaros,
pagaliau issiaiskindama, kur yra zmogus. Laikydamasis uz kau-
lines plokstes, issikisusios is lokio keteros, Dzonas smugiavo
peiliu, pasikliaudamas Voru ir giedodamas savo karo dainsp
Sekme ar likimas? Akis nutruko ir pakibo ant plono audinio
siulelio toje vietoje, kur jis beveik perpus perpjove stiebelj. Ats-
kubejo antra akis, sisyk arciau, ir siurbtukai jau taikesi i jj. Atsi-
sed^s tarp dviejq kauliniu ploksciq, Dzonas nuozmiai kapojo
akies pusen. Ilgas peilis niekaip nepasieke tikslo, о siurbtukai
arte jo.
Kairysis soktelejo i jj. Klaidingas atakos kampas. Gyvunas ju-
dejo. Regejimo aiskumui beliko tik viena akis. Dzonas paskuti-
ne sekund^ atitrauke koj<| ir siurbtukas jsikirto i zvynus gyvvi-
nui ant nugaros.
Dzonas visu svoriu uzgule peilj, stengdamasi nupjauti ciup-
tuvjp Per velu, antroji atauga pataike i kita koj^. Skausmas balta
liepsna plykstelejo smegenyse. Jis sunkiai alsavo, kai lokys atp-
lesinejo jj nuo nugaros. Dzono peilis dingo. Bejegis, jis isgirdo
savo klyksmq, kai jtuz^s zveris tempesi ji j nuodingus nasrus.
Is siaubo uzsimerk^s, Dzonas Smitas Gelezine Akis pasiruo-
se numirti. Jis rupestingai uzdainavo ritualin^ savo dain<p
Mirtis ateina
Mirtis nunes mane ten, kur Dievas
Dievo vardas Voras
Tauta pazista Dievq
Mirtis ateina
Ziilrek, ji tyliai ateina per kalvas
Ji ateina pasiimti sito zmogaus
Mirtis ateina
Mirtis ateina.
Jis dainavo senovine kalba, kaip moke pranasai. Jj apeme
keista ramybe, uzpildydama jkaitusi^ s^mone. Mirtis nebuvo to-
kia jau bloga. Voras lauke, kad susigr^zintq jo siel^, suzinotq
visk^, k^ jis suzinojo.
Nesuprasdamas, kas dedasi, jis teskesi ant kietos zemes, kve-
pavimas stipriai issiverze jam is kriitines. Apstulb^s, sukrestas,
jis drebejo, apdraskytu skruostu jusdamas siurkstu zvyra. Jo au-
syse aidejo urzgimas.
Is skausmo aptemusiomis akimis jis pazvelge j dunksanci^
padaro sto^yla, svyrinejancia ant nebetvirtq, i kolonas panasiu
kojq. Nuo zemes Dzonui matesi viduriu tumulas, virstantis is
41
peiliu suraizyto pilvo. Zarnu rinkes kliuvo uz koju ir traukc is
paskos kitas.
Staiga gyviinas pasviro ant Sono. Neisstovedamas ant triju
koju kunas sudribo ant viduriq kriivos.
Kojos skausmas atlego po to, kai siurbtukas atsipalaidavo ir
sutrukciojo, supurtydamas ji it lapelj, pratempdamas kruvina
zole bei akmenimis.
-	Dievo Vardas yra Voras, - Dzono balsas, giedantis malda,
buvo kimus.
Senis letai priejo, duodamas zenklq Cesteriui Armicho Gar-
sijai ir Filipui Sniitui Gelezinei Akiai nusileisti nuo uolos.
-	Lokys mirSta, - pasake senis, - mums reikia taves.
Senas balsas tapo tylesnis.
-	Tu, kary, esi tas, kas isgclbes tautq. Ateitis neaiski, taciau tu
jau pasirinkai. Teks jveikti dar daugyb? astriu virsukalniu. -
Klausyk mantes, Dzonai Smitai Gelezine Akie, as papasako-
siu tau musq tautos istorijq. Jau tris kartus mes stovejome sa-
vosios tautos galo akivaizdoje. Dabar ketvirtasis. Jie ateina. Si
syki jie ateina is zvaigzdziq.
Pirmqkart atejo baltieji zmones. Jie atsivede arklius, kuriais
mes dabar jodinejame. Jie zude tautq ir nuodijo jq. Pranasai vi-
si... mire, ir niekas negalejo matyti ateities.
Tauta beveik prarado pati save. Jie daug kq регётё E bal-
taodziq ir uzmirSo dudeles skambejima. Uzejo blogi laikai.
Pranasai numate, jog ateis metas, kai masinos skraidys ore.
Jie mate masinas, kurios vezios zmones zeme. lie mate, kaip
tauta sustipres.
Mes nczinome, ar senieji pranasai numate sobietq atejimq.
Tuomet buvo antrasis kartas. Jie atejo ir vel ateme musq zem^,
priverte tauta vergiskai dirbti. Vorui visa tai nepatiko. Mes vel
kovojome, kaip ir anksCiau. Jie kovesi geriau uz mus.
Jie jsodino mus j laivq ir isgabcno j zvaigzdes. Ten sobietai
megino mus nuzudyti. Tauta kovesi zvaigzdelaivyje; tas pats
zvaigzdelaivis dabar kepso greta gyvcnvietes. Tada buvo trecia-
sis kartas. Tqsyk mes nugalejome, bet zvaigzdelaivis liko stipriai
sugadintas.
Mes nutupdeme laivq cia, siame pasaulyje. Nezinojome, kur
esame. Rysio irengimus sunaikino tavo protcviai, kad sobietai
vel musq nesurastu.
Kiti ateina dabar. Ketvirtas kartas. Sventasis Voro skaicius.
Jie panores ateiti cionai ir uzimti musq zem^. Jie silpni. Mes
stiprds. Mes matome ateitj. Jie nemato.
Mes matome, kas gali nutikti. Viskas gali susiklostyti gerai...
arba blogai. Tautai reikalingas tu. Reikia, kad juos uztartum...
Tu privalai tiketi. Tu privalai eiti nurodytu keliu. Sis kartas ket-
virtasis. Skaitmuo keturi yra svcntas. Sis kartas paskutinis. Tu -
42
karys. Vienas is tuodviejy yra pranasas, - jis parode i Filipa ir
Cesteri. - Arba mes dabar isgyvensime - arba mes mirsime. As
pasakiau.
Senis abejingai nusisuko, paklusdamas vidiniam savo rege-
jimui, ir nuejo salin.
Dzonas Smitas Gelezine Akis sumirkciojo, megindamas nu-
simesti ruko marsk^ nuo akiu, stengdamasis jsiminti pranaso
zodzius. Argi galejo taip is tiesu nutikti? Jo pirstai jsirause zvy-
ran, kai jis, kabindamasis pavargusiomis rankomis, stengesi is-
sivaduoti is lokio siurbtuko.
Filipas Smitas Gelezine Akis sutelke dr^sq ir atplese siurbtu-
kau nuo Dzono kojos.
Jj репёгё skausmas: jis nesapnavo.
Ketvirtas skyRius
Daktare Lita Dobra ракё1ё sutarsyta galva. Pirstais trindama
akis, ji niekaip negatejo nubusti. Po issiskyrimo su Dzefriu pras-
linko slyksti savaite. Mazutis butukas, i kurj ji рег81кгаи81ё, bu-
vo ankstas. Antropologai neuzdirbo tiek, kick inzinieriai konst-
ruktoriai. Dabar ji suvoke, kaip buvo pripratusi gyventi erdviai.
Sustingusi stov^dama po dusu, ji abejojo, ar kraujas apskri-
tai teka jos gyslomis, kai staiga kompiuteris ётё signalizuoti
iskvietimy. Ji atsigrjzo j vonios terminala ir jsijungё. | j^ zvelge
senas zilagalvio Cemo veidas.
-	Tu visa slapia! - issiblask^s sumarmaliavo jis. - Ak taip, zi-
noma. Dusas. Atleisk, kad sutrukdziau. Man rodos, tau ге!кёщ
cia ateiti. Reikalas svarbus. - Ekranui g^stant, Cemas jau pasisu-
ko iseiti.
-	K^? - riktelejo ji, zinodama, kas gali detis Cemo galvoje,
ypac, kai jis susiriipin^s. Pranesdamas viska, kas butina, mi-
’ nut^ jis nekreipe demesio j niekq kitq..
“Kad jis prasmegty!” - 8пур*кё ji patylom, sluostydamasi ir
apsivilkdama baltq diuralonini kostium^, derantj jos figurai. Ji
kritiskai paihvlgc j savo an aizd^ ir nusisypsojo. Dabar, kai Dzef-
ris разкгаикё is jos gyvenimo, ji pradejo kreipti daugiau dёme-
sio j save. Kvietimai piety, zaviis vakareliai ir kiti pasaulietiski
renginiai teike jai pasitenkinimo. Nustverusi apsiaust^, ji
smurkstetejo pro duris, vos isgirdusi spragtetejima uz nugaros.
Koridoriumi ji bemaz bego. Mazy maziausiai nemandagu! Vel-
nias! Kazkas nutiko - matyti is Cemo veido.
Atrodd, jog transporteris sugaisino istis^ amzinybe. Trapus
tipai, gime stotyse, neistverdavo perkrovos. Tuo tarpu istreni-
ruotiems Litos raumenims judcjimo pradzia bei sustojimas bu-
vo praktiskai nepastebimi.
43
Ji jgriuvo pro Cemo duris ir jsispoksojo i senjyj profesoriq.
Jis gulejo ant kanapos, prisidenges akis, demesj sutelk^s j infor-
macija, pldstanci^ is jo galvos jrenginio. Lita sugniuzdyta ispute
akis ir nusitrauke nuo sienos galvos jrenginj. Ji jsiskverbe j sis-
temq ir susirado Cemq. Jis paraleliai prisijunge prie jos failo. Ji
smalsiai |ejo i jj ir atsilose - paraudusi ir susijaudinusi.
Vos pradejusi nagrineti informacij^, ji pastebejo atkaklu Ce-
mo kvietim^. Uzuot susitikusi su juo sistemoje, ji nusieme
galvos jrengini ir lauke.
Jis, trindamasis какц, nusieme sav^jj ry§io blokq.
-	Кд jus manote? - jo lupas islenke silpna sypsena; plienine
zile papuosti suvelti plaukai styrojo j visas puses.
-	Cia viskas, k^ gavo “Kulka”? Gaila. As nusiunciau j lingvis-
tikos skyriu kopijq teksto, kurj pulkininkas Ri palaike iskraipy-
mais. Galiu prisiekti, jog tai senqjq tikrqjq amerikieciq ка1Ьд. -
Ji akiplesiskai nusisypsojo. - Atrodo, jau galutinai tuo jsitikinau.
Cernas linktelejo, susimast^s apie duomenis.
-Jus matete nurodym^. Direktorius pavede mums vadovauti
kontaktui. Koi kas viskas, kaip paprastai. Vienintelis dalykas,
kurio mes nezinome - ar jie yra planetinio tipo, ar is stoties.
Zondo pastebeti trukdymai lyg ir bylotq apie tai, jog signalas,..
-	... skverbiasi per atmosfer^, - ji linktelejo; faktas buvo visis-
kai aiskus. Gal vis delto ji ne tusciai sugaiso laik^ su Dzefriu. О
kq, jis jq ismoke netgi surinkti transduktoriu. .
-	Kas toliau? - paklause ji.
C>emas, vis dar svarstydamas, trynesi seniokiskas strazdano-
tas rankas.
-	Kaip manote, ar istengsite pakeisti mane uzsiemimq metu,
koi man?s ncbus?
-	Koi jusq nebus?.. - ji vos neuzspringo is netiketumo.
Cernas debtelejo j ja siek tiek susierzinusiu zvilgsniu.
-	Zinoma! Nejaugi manote, kad as nusiqsiu aspirantus?
Operacija gali buti pernelyg reiksminga!
Lita stengesi kalbeti ramiu profesionales balsu.
-	О jeigu jie planetinio tipo? Tuomet jus leistumet aspiran-
tams uzmegzti pirmqji kontaktq?
Prisiekiu, jog uz toki elgesi, Cemai, as israusiu tau sird}!
Cemo kakta dar labiau susiraukslejo. Lita leido sau atsikvep-
ti. Seniokas apie tai nepagalvojo. Jis pernelyg stipriai pasinere
i informacija. Ar nuo to jis nepasidare issiblask^s, kartais net iki
marazmo?Jos akys nuo tokiu itarinejimu prisimerke.
-	Is tiesu, - tyliai pridure jis, - as apie tai nepagalvojau, dak-
tare Dobra. - Jis siltai nusisypsojo. - Jus treniravotes gravitaci-
jai, ar ne?
-	As nujauciau, sere, - ji atsake j jo sypsenq, atleisdama jam.
- Tiesiog pamaniau, jog sisyk gali praversti. Galbut jie turi sto-
44
tj; tuomet jus irgi susidorotumete. Kai buvau jaunesnioji docen-
te, jus mane ismokete beveik visko, ka zinote pats.
Jis linktelejo.
-Jus meilikautoja is prigimties, brangioji Lita. Tokiu atveju
as paieskosiu zmogaus, pakeisiancio jus per uzsiemimus. Gal-
bdt Rodnj Vu. Jis protingas vaikinas - turetu netrukus apsigin-
ti disertacijq, puikiai sutaria su studentais.
Cemas garsiai atsikrenkste.
- Manau, jog jums teks pakruteti, susirinkti komandq. Imki-
tes darbo. As nesiunciau jums medziagos, bet greitasis transpor-
tinis leitenantes Sarsos laivas isskris pasitikti “Kulkos” po dviejq
dienq. Jus turite visai mazai laiko. Uzsisakykite jrengimus, ir vis-
k% ко jums reikia. Direktoratas visk^ apmokes.
Minutes jkarscio pagauta Lita pasilenke ir svelniai pakstele-
jo senukui j galv^. Paskui issitiese, uzsidejo rysio jrenginj ir
pradejo rinkti zinias apie savo aspirantus.
Kit^ dien^, skubedama koridoriumi, ji sutiko УекЦ Ars-
tong^.
- Veldai! - pasauke ji, prisitaikydama prie plataus jo zingsnio.
-Jau girdejau naujienas! - Jis nusisypsojo. - Na k^, suradote
savo prarast^j^ kolonij^?
- Atrodo, taip. Musq kabinete siandien bus vakarelis. Ar no-
retum ateiti? Nebus nieko daugiau, tik as ir koiegos. xMums butq
be galo malonu. Gal susipazinsi su kuo nors is vaikinq, vykstan-
ciq su mumis, - ji siltai jam nusisypsojo.
- xMielai! - patenkintas linktelejo Veidas, paskui susvyravo. -
Hm, о gal neverta. Zinai, as dirbu su Dzefriu. Labai nenore-
ciau...
Lita patapsnojo jam per petj.
-	Nagi, tu vienas mane paremei. Pasidalinkime laurus. Tarp
man$s ir Dzefrio viskas baigta. Viskas praejo, Veldai. Dzefris ne-
gali jsizeisti, - ji vylesi, jog kalbejo itikinamai.
-	Na... gerai! As ateisiu, - sutiko Veidas. - Ar кц. nors atsinesti?
-	Butelj tavo megiamojo, - nusijuoke Lita.
Skyriuje jau buvo kalbama apie projckta. Ji pagaliau issirin-
ko tris geriausius savo studentus: Martj Bruk^, antropologiq Ne-
ц Solare, kulturq specialist^; ir ВеЦ V0I4, lingvist^, ismananci^
sen^sias tikrqjq amerikieciq kalbas.
Kit^ komandos dalj telke daktaras Cemas, derindamas su
planetologijos, botanikos, zoologijos ir kitais skyriais. Lita bu-
vo atsakinga uz svarbiausiaj^ ekspedicijos dalj.
Studentai - nuolat istrosk^ vakareliq - atejo anksti. Rita Sar-
.sa, jejusi pro duris, nusisypsojo. Kreivas jos sypsnys isnyko, ji-
nai surimtejo, isvydusi tiek veidu; ji pastebejo grazuolj Rodni
Vu ir kazkaip i§syk uzvalde jo demesj.
45
|ejo Veldas, tarp triuksmingu antropologq jausdamasis siek
tiek nejaukiai. Inzinieriai paprastai budavo santuresni, maziau
linkc j pasaulietiskus kerus.
-	Biciuliai! - pakviete Lita. - As noreciau jus supazindinti su
vieninteliu savo sajungininku is tos puses, Veldu Arstongu. Jis
zinojo, kad kazkur butinai aptiksime prarastaj^ kolonij^. Pas-
pauskite jam rank^I
Pasigirdo aplodismentai, netvarkingai gaudziancios minios
klykavimas. Veldas atsakydamas iskelc butelj ir nusisypsojo; jis
negalejo sugalvoti nieko grakstesnio.
-	Na ir pasveikinimai, - jos pusen burbtelejo jis. - Ar tu dir-
bi su siais... barbarais?
SkaitykJos sales centre studentai eme sokti karo sokj. Jie dai-
navo ir sokinejo kaip patrake, stengdamiesi neislaistyti is tau-
riq alaus, vyno bei viskio.
-	Argi Dzefris tau niekad nepasakojo? - Ji juokdamasi раётё
jj uz parankes ir eme pazindinti su antropologijos fakultetu.
-	Sake tik, kad jus visi mazumel^ kuokteleje, - burbtelejo Vel-
das per pertraukel^ tarp pazinciq su garbiaisiais kolegomis.
-	Jus Litos komandoje? - paklause Neta Solare, kratydama
Veido ranka.
-	As tik inzinierius. - Jis nusisypsojo, tyrinedamas dazus ant
jos veido. - Ar tokia nauja mada? - paklause jis.
-	Cia! - ji pasoko is nuostabos. - О Dieve, zinoma, ne! Tai se-
nasis maoriq ornamentas. Is Zemes, Ramiojo vandenyno rajo-
no... gyvav^s gal pries astuonet^ simtmeciq. As tiesiog pasinau-
dojau juo sia proga, - ji sokdama pasitrauke atgal ir prisijunge
prie karo sokio.
-	Kieno ornamentas, ji pasake? - paklause visai suglum^s
Veldas.
-	Nekreipk demesio, - Lita раётё jj uz rankos. - Mes dar ne-
turimc inzinicriaus. Nori? Galcciau surasti tau vietel^.
Veldas рариггё galvjp
-	As esu stoties zmogus... naminis. О be to, mane ne itin zavi
perspektyva buti suestam laukiniq. As maciau holografijas. Net-
gi senoviniq, sokanciu aplink lauz^. Labai panasus j situos, - jis
parode j studentu burj.
- Ak tie inzinieriai! - atsiduso Lita. - Jokio nuotykiq troskimo.
Bet Veldas jrodё, jog ji neteisi. Is tikrqjq jis gan neblogai pri-
tapo prie kompanijos, kuomet suvartojo puse atsinestojo vis-
kio. Daugelis Litos draugu ётё laikyti jj saviskiu, ir paryciais jis
jau soko su visais karo sokj.
- Man siandien uzteks, - prisipazino Lita. - Rytoj anksti kel-
tis. О kitq dien^ isvykstu j Atlantida.
Lita pastebejo leitenante Sars^ - ji iseidinejo is vakarelio, ap-
sikabinusi su Rodniu Vu. Aisku, jog jq laukia ilga naktis. Si min-
tis пеНкёга! sugniuzde Lita.
46
- Atiantida? - paklause Veldas. - Ar tai ne ta, kur buvo Ze-
mcje?
- Taip... pradingusi civilizacija, nugrimzdusi juros dugnan.
Juk reikia kazkaip pavadinti 14 хчец, kur mes vykstame. Mes to-
ki dalyka vadiname zmogiskuoju simboliq porcikiu.
- Teisingai, - rimtai linktelejo Veldas, parodydamas, jog nie-
ko nesuprato. - Ar nepriestarausi, jei tave palydesiu?
Koridorius apgaube juos ramybe, kai staiga duns uz nuga-
ros uzsitrenke, pasigirdo saizus klykciojimai. Du studentai gu-
lejo nejudedami ir apsikabine snarpste.
- Stai kas mane erzina, - susnibzdejo Lita.
-Jie atrodo laimingi, - Veldas pasilenke, vogciomis apziuri-
nedamas ju veidq israisk^.
- Kaip tik del to ir jauciuosi suerzinta, - sutiko Lita, laikyda-
masi Veldui uz rankos. Ji neketino tiek prisigerti. - Po Dzefrio
as naktimis ncuzmiegu, ir as... Na, tu supranti.
-Jis irgi ne itin gerai jauciasi. llgiesi jo? - paklause Veldas, jsi-
zitiredamas jai i veidq.
- Ne! - atsidususi prisipazino Lita, - nesiilgiu, ir del to taip
pat liudna. Dzefris tiesiog...
- Visgi jis geras vyrukas, - papriekaistavo Veldas.
-Jis pavirto saldyta zuvim, - aiskino ji. - As tiesiog nesupran-
tu, kas nutiko.
Pakeliui ji mcgino apibudinti jvykusias permainas, stengda-
masi, apmastyti praeitj.
- Tu cia gyveni? - paklause jis, kai ji pagaliau sustojo prie sa-
vo durq.
- Uzeik. Dar viena taurele neapsunkins rytdienos pagiriq, -
ramiai istare ji, tempdamasi jj is paskos.
- Tu dabar tarytum tapai lengvabudiskesne, - nusisypsojo
Veldas, paimdamas is jos rankq taure beveik gryno viskio.
- Galbut, - susimqsciusi istare ji. - Del visko kalta laisve.
- Tu irgi ne visai teisi, - Veldas susirauke, atmesdamas galvq,
- tu...
- Bijau to, kas gali ten nutikti, - ji sujudejo.
- Tu! Bijai? - prisi'artin^s paklause jis. - As ne...
- Taip. Bijau, - susnibzdejo ji. - As niekada nebuciau pasa-
kiusi Dzefriui. Jis neistvertq. Jis...
Veldas linktelejo ir pasilenke jos pabuciuoti.
- Ar tu neperlausi man^s perpus? As - stoties zmogus!
Ji sutiko klausianti jo zvilgsni. Kam jai to reikejo? Kad siq is-
kilminga nakti justq salia saves silumq? Nejaugi bet kuris siltas
kunas pades jai uzmigti? Ji skaudziai pajuto savo vienisumq.
- As pazadu, - kimiai susnibzdejo ji, - as busiu atsargi.
47
Kelione buvo ilga ir sunki. Sasai sukietcdavo ir nukrisdavo,
jdegusiame jo kune palikdami rausvus dryzius, kurie turejo virs-
ti randais. Jie liko kaip skausmo bei isgijimo dienu atminimas
po to, kai jis uzmuse lokj.
Dzonas Smitas Gelezine Akis apziurinejo nusidriekusias ga-
nyklas, kur issibarsciusios gancsi galviju bei arkliq kaimenes. О
kurgi sargyba?
Filipas ir Cesteris jojo is abiejq pusiu, saugodami senj, ku-
ris nepalinkdamas sedejo balne. Tap^ senio mokiniais, jo pusb-
roliai pasikeite.
Jie keliavo daugel dienq, kartais kc^sdavo troskulj, badavo,
neretai juos vargindavo svilinantis vejas. Pranasas - vienintelis,
kurio nepaliete kancios - vede juos, stingstancius nuo satcio, о
aplink jq tykojo lokiai. Galq gale jie pasieke kitos jOros krantus
- vandenyno, telksancio toli pietuose, о ne rytinio, kurj atrado
jo prosenis.
Jie grjzinejo pasikeitq, laukine vietove juos uzgrudino, isvar-
gusiuose veiduose atsispindejo jkyrus prisiminimai. Dzonas
Smitas Gelezine Akis triumfuodamas vyko pas savo tautq. Fili-
pas, blaiviomis skvarbiomis akimis, atrode it jegos jsikunijimas.
Nuo vejo bei saules sulys^s Cesteris nepakele akiu, nugrimzdes
i kankinancias abejones, nesizvalge aplink. Tik pranasas - am-
zinas kaip uolos - liko nepasikeit^s.
- Ten dumai? - riktelejo Cesteris, rodydamas ranka, jo akyse
buvo nerimas.
Gelezine Akis ziurejo, stengdamasis kq nors izvclgti tolu-
moje.
- Siautejo karas ir mirtis, - ore pakibo aukstas senio balsas.
- Netiketas antpuolis. Santosai apsisprende.
- Ar nuostoliai labai rimti, seni? - paklause Dzonas Smitas. -
Kodcl tu musq nejspejai?
- Taip turejo nutikti. Jums nederejo £ia pasirodyti, - katego-
riskai atsake pranasas.
Daugiau klausimu Dzonas galejo neuzdavineti - bQtq bepras-
miska. Jis pajuto padazncjusj pulsq. Ivyko keistq dalyku - ir da-
bar tebevyksta.
Visq laikq judedami i pietus, jie perkirto zalias lygumas ir
kasnakt senis pasakojo jiems apie tautq. Apie tuos laikus, kai jie
gyveno Zemeje. Apie tai, kaip tauta gyveno, medziojo ir karia-
vo. Apie karus su baltaisiais zmonemis, tapusiais tautos dalimi.
Apie tai, kaip sobietai paverge baltuosius ir meksikiecius, san-
tosq protevius. Jis pasakojo apie tai, kas nutiko tautai, kai jie
isskrido j zvaigzdes. Apie tai, kaip sobietai issiunte tuos laivus
48
ir kaip igula ketino isstumti tauta i kosmos^ mirciai. Tauta su-
kilo ir sumuse sobietq ekipazq, supjaustydama juos i gabalus ir
pasiimdama jq plaukus, kaip darydavo senieji proteviai.
Paskui tauta ilgai plukesi, stengdamasi ismokti valdyti laivq,
beprasmiskai klaidziojantj kosmose. Atejo ne tik mirtis; tauta
kovesi tarpusa\yje. Jie badavo, kente troskulj, valge vienas ki-
Ц, ir pagaliau Voras atvede juos cia, i Pasaulj.
Jie nezinojo, kurioje kosmoso vietoje yra Pasaulis, bet jiems
kazkaip pavyko nutupdyti laiv'4 greta vandenyno. Is ten likusieji
zmones issiskirste, ieskodami naujqjq namq. Vienas is pirmq-
jq pranasq giliame laivo triume rado uzsaldytq galvijq bei ark-
liq. Atitirpe, kai kurie gyvuliai atgijo, taip atsirado kaimenes.
Jq ausys godziai klausesi senio zodziu. Jie linkdojo ir jside-
medavo, susiliedami su tauta, isgirsdami pasakojimus, kurie se-
nosiose visuomenese budavo skiriami tik samanams.
- Kodel tu mums apie tai pasakoji, senoli? - klause Cesteris
Armicho Garsija.
- Siuos pasakojimus reikia perduoti, - susnibzdejo senis, ziu-
redamas j zvaigzdes. - Jei tikesime pranasystemis... vie 114 is ju-
sq pavadins pranasu. Ne Dzoni| Smit4 Gelezintj Aki. Juo tapsi
tu, Cesteri Armicho Garsija... arba tu, Filipai Smitai Gelezine
Akie. Ne as jus isrinksiu. Pazvelkite j savo vidq, pamatykite, kuo
jus apdovanojo Voras. Zvilgtelekite j savo siel^. Кд matote?
Po tokiu zodziu ne vienas is jq negalejo likti toks koks bu-
v^s - jie svarste, baiminosi ir lauke.
Jie prajojo pro sugriaut^. uztvar4.
- Antpuolis! - riktelejo Dzonas Smitas, skaitydamas pedsa-
kus. - Banditai praleke cia, pasigrob^ to zmogaus arklius.
-Jie zino, jog turi jvykti kazkas svarbaus, - dusliai nuaidejo
senio balsas, - jie zino is sauojo pranaso.
Dzonas Smitas Gelezine Akis klausiamai pakele antakius, jau
rriekuo nesistebedamas.
- Ar santosai turi pranasus? - jo balse suskambo nepatiklumo
gaidele.
-Jie tokie pat zmones, kaip ir mes, - nusisypsojo bedantis se-
nis. -Jie turi tik vien^ zmogq, kuri vadina pranasu. Jis pries dau-
gelj kartq paliko keturis senius. Jis pasake, jog Dievo vardas
Heizus.
Dzonas Smitas uzsedo ant arklio, sautuv’4 rupestingai jkisda-
mas i dekl^. Geras sautuvas, juo uzmuse daugyb^ banditq. Die-
vo vardas - Voras. Jis susimastes pajudejo j prieki.
Virsum gyvenvietes tvyrojo tirsti nuodingi dumai. Tiesiog
prie kclio gulejo negyvas zmogus. Dzonas Smitas mate kruvinq
jo kaukole ten, kur buvo nuimtas skalpas. Negyvelis nepriklau-
se tautai - jo drabuzius puose santosu kryziai.
49
- Kodel jie uzpuole sia victa? - it sumcdcjc^s paklause Ces-
teris.
- Arkliai. Galvijai. Moterys, - suurzge atsakydamas Dzonas. -
Del ко daugiau jie galetu pulti?
- Jiems rcikejo radijo, - tyliai pasake senis. - Mes tai numa-
teme. Jiems reikia radijo, kad issikviestq kitus is dangaus.
- Sobietai! - susnibzdejo Dzonas Smitas. - Jie vel ateis?
- Ne sobietai, - papurte galv^ Filipas Smitas Gelezine Akis. -
Kiti. Argi tu negirdejai, kq sake senis?
- Ar tu regi? - paklause pranasas, atsigr^z^s j Filipp, juodos
jo akys susidomejusios zvilgejo.
- As nezinau, - Filipo balsas virpejo. Jis prisimerke, tarsi ne-
galedamas kazko suprasti. - Sapnai... -
Jau uz puses mylios jie surado forta. КеИц uzstojo nedidelis
jtvirtinimas.
- Kas eina? - pasigirdo balsas.
- Pranasas! - atsakydamas suurzge Dzonas Smitas. - As - Ge-
lezine Akis. Cia - mano broliai! Seni tu pats matai.
Kans issoko ir erne atsargiai artintis, laikydamas paruosta
sautuvq. Ornamentas ant skraistes bylojo, jog jis yra andocha-
ras. Jis skubiai zvilgtelejo i senj ir nuleido akis.
- Atleisk, senoli. Mes niekuo nebepasitikime.
- Tu palaimintas. Giedu tau slove, - pasake jam pranasas ir
liepe Dzonui joti toliau. Arkliai ropstesi per barikad^ ir is itvir-
tintu grioviu i juos pazvelge dar du zmones.
Zemi dengti namai stovejo durimis j rytus. Uz jq, apsupta gy-
venamqjq bdstq ziedo, kiurksojo pilka laivo mase. Nors jis buvo
jklimp^s i zem$, visi zinojo kazkada jj skraidzius tarp zvaigz-
dziu. Tarytum pilkas vezlys, jis gulejo apsuptas zoles.
- Senis eina! - riktelejo Cesteris Armicho. - Senis eina.
Suksnis tuoj pat buvo pagautas ir isnesiotas po visa gyven-
viet?. Dzonas Smitas Gelezine Akis stebejo, kaip zmones zvilg-
cioja pro duris ir sveikindami mojuoja rankomis. Veidai svyte-
jo dziaugsmu.
Bet jie irgi atrode iskankinti. Netgi bejodamas Dzonas Smi-
tas Gelezine Akis pastebejo karo pedsakus. Nejaugi jie taip gi-
liai jsigavo j gyvenviete? Negirdetas daiktas! Banditai niekad
neisdrisdavo...
- Ar jie pagrobe radija? - staiga kazko paklause Filipas.
- Ne, jie beveik pasieke laiv^, - pasakojo jam. - Mes juos at-
museme, bet seniai sako, kad jie gali sugrizti.
Dzonas suglebo balne. Jis nesitikejo tokio sutikimo. Jis ma-
ne, jog ji priims kaip didvyrj. Jame kunkuliavo pyktis. Viskas
per banditus - jie pavoge jo pergale. Jis suspaude kumscius pas-
tebej^s, kad niekas ne nepaklause, kur jie buvo. Visi vorai zvel-
50
ge tik i sent. Dzonas Smitas atsigreze, pajut^s liepsnojantj pra-
naso zvilgsni. Jo isdziuvusiose lupose svytejo nezymi sypsena.
Senis j| pasivijo.
- Kaip tu jautiesi? Ar nepraradai tikejimo? Ar tau reikia vano-
tuven? Ar tau reikia m^styti apie Dievo varda?
Dzonas Smitas Gelezine Akis giliai atsiduso.
- As maniau, jog jie mane slovins. As pabuvojau ten, kur dar
nejzengusi zmogaus koja - о dabar jie man^s nepastebi, - jo bal-
sas buvo paniur^s.
- Tu jauti inirsj? - linktelejo senis, paukstiskos jo akys blizge-
jo. - Tu elgiesi kaip kudikis. Isdidumas, Gelezine Akie? Tu ne-
tinki tarnauti tautai - netinki Vorui!
Pyktis pranaso zodziuose ji nudegino. Jis atslijo tarsi nuo
smugio.
- Pazvelk savin, - kalbejo jegos kupinas saizus balsas. - Pama-
tyk jnirsj. Padalink ir apziurek ji. Pazink tikraj^ jo prigimtj, ka-
ry. Kaip tu gali kautis, jei nesugebi savo jttizio panaudoti kaip
peilio? Argi tu imsi juo pjaustyti pats save? Ar nukreipsi ji i sa-
vo paties taut^?
Dzonas Smitas sunkiai nurijo seiles ir susikdprino balne. Ko
siekia sis senis?
Jie zingine jjojo j atvir^ dulket^ aikstel^ tarp namq pusme-
nulio bei laivo. Senis juos aplenke ir ракёТё ranka. Dzonas, Ces-
teris ir Filipas klusniai sustojo.
- Kur mirusieji? - sudzerzge pranaso balsas.
-Jie ten, - parode viena andochare moteris. Zmonems pra-
siskyrus, pasimate aukstas medinis paklotas, ant kurio gulejo
susiriet^ kunai. Daugelis buvo suluosinti.
Senis stumtelcjo Dzon^ pirmyn, mirkciodamas tamsiomis
akimis tirstejanciose sutemose. Juodoji kumele soktelejo ir
puole j salj, nenoredama artintis prie sumaitotrj lavonq kruvos.
Dzono Snerves issiplete pajutusios silpn^ mirties tvaik^. Koi kas
jis buvo nestiprus, bet per dicn^ taps nepakeliamas.
Zvimbianciu judriu debesiu kybancios muses, jam besiarti-
nant, sunerimo. Sustingusios, isdraikytos kuno dalys atrode ne-
tikros. Kai kuriq pilvai jau issipute. Jis mate, jog daugelis neturi
plaukq - jie tapo banditq grobiu. Ten gulejo jo tevo brolio su-
nus, jo krutineje ziojejo sautine zaizda, ant apsiausto juodavo
sukep^s kraujas.
Cia buvo ir Varnas O’Nilas Andocharas. Ten gulejo Ruvenas
Gelezine Akis Garsija. Jie drauge ejo i pirmqji zygj. Geri kariai.
Narsus. Viena po kito Dzonas apziurinejo kickvien^ negyvelj,
atpazindamas juos.
... Jo sirdis sustojo, liezuvis prikepe prie gerklq. Jis sedejo
susting^s, ziuredamas i susivelusius kruvinus plaukus, sudauzy-
ti| kaukole. Is pajuodusios mesos styrojo astrios kaulu nuolau-
51
zos. Gerkle perpjauta, viduriai grubiai isplesti. Jos krutine bu-
vo atskirta nuo kuno. Is isdraskytq kirksniq jis suprato, kad jai
j maksti ibruko ginklq ir issove. Ji buvo paskutinioji eileje.
Meile? Jis susirauke. Tikroji nuostabioji meile? Tyra, nesava-
naudiSka meile? Meile, kuri niekad negalejo atsiskleisti? Is tik-
rqjq, ta pati meile nuvede jj prie tolimosios jtiros.
Jis atsargiai istiesc rank^, jega privesdamas arklj prie auks-
to pakloto. Kumele pradejo spyriotis - bet pakluso - ispletusi
akis bei snerves, kratydama galvq.
Gelezine Akis perbrauke pirstais per iskankint^ jos veid^,
truputj paliesdamas jau sukietejusias lupas. Jie islupo jai akis,
palikdami siurpias skyles, kur jau kirbejo mazos baltos kir-
meles.
Melynes ant slaunq liudijo, kad, pries uzmusdami, jie ilgai
j4 prievartavo. Jis uzsimerke, pykinamas irimo kvapo.
Pasirdziuose jam atsivere bedugne tustuma. Pilve viskas su-
signiauze ir staigus vemulio priepuolis uzklupo ji netiketai. Ne-
pajegdamas sustoti - patirdamas gedq pries visa tautq - jis sliuks-
telejo savo skrandzio turinj ant zemes po ja.
Jis nuster^s nusibrauke ranka slapi^ Ьигпц ir prikando 1йра,
stengdamasis sustabdyti drebantj zandikaulj. Jis dirstelejo i jq
paskutini kartq ir apsuko arklj. Dzene Garsija Smit buvo negy-
va. Jos siela priklause Vorui. О kunq ismesinejo, sudraske ir su-
maitojo banditai santosai.
Apimtas siaubo jis nieko nebemate. Kumele ejo is leto. Pa-
sibaisejimo bei skausmo suparalyziuotos smegenys neveike. Jis
prajojo pro miniq, tapusia beforme sustingusioje jo samoneje.
Jis beveik praslinko pro senj, tik aukstas skvarbus balsas pasie-
ke jo protq:
- Grjzk prie kalno. Pamqstyk apie siandien pasakytus zo-
dzius. Paruosk save. Pasiimk siuos zmones. Vienas eis paskui ta-
ve, kitas grjs pas mane. Dabar jie veda tave ten, kur tu turi at-
rasti save. Tuomet Voras tave priims. Tauta tavo rankose. Eik!
Pazink savo pykti. Pazink savo skausmq. As pasakiau. - Senis pa-
kele ranka atsisveikindamas ir parodydamas Dzonui Smitui, jog
gali keliauti.
Jis taip ir nesuvoke, ar pats paragino arklj, ar sis instinkty-
viai nuseke paskui savo giminaicius. Tik pajuto, jog joja, blau-
siai prisimindamas smesciojancius namq kontiirus, laukus, ka-
rius su sautuvais, niurius zmoniu veidus ir ju skausmq.
Greitasis transpordnis laivas sukurtas ne komfortui - tik grei-
ciui. Gyvenamosios patalpos buvo ankstos. Gravitacinis apval-
kalas kompensuodavo 40 g pagreitj, saugodamas trapius zmo-
52
nes-keleivius. Kai laivas skrisdavo automatiskai, jis galejo pakel-
ti ir simta gravitacijq.
Lita Dobra gulejo ant siauro sulankstomo gulto ir dar syki
prisimine savo isvykim^. Pats didziausias siurprizas buvo tas,
jog Cemas buvo irgi iSsiqstas vykdyti sios uzduoties paties di-
rektoriaus padejejo Semrio Navtovo isakymu.
Pirmosios nuotraukos juos pasieke isskridimo diemp Lita
paskubom jas perzvelge ir issiunte program^-kopija i laivo kom-
piuterius. Buvo akivaizdu, jog signalai ateina is planetos. Ten -
ne stotis, ji tai zinojo nuo pat pradziq.
Vienintelis tikras sunkumas atsirado, kai Dzefris pamate Vel-
d^ Arstong^, iseinantj is mazojo jos buto. Veldas sutriko, nusi-
sypsojo, kazkq. neaiskiai burbtelejo - ir isejo.
Ji atsisliejo nugara j sienq, sukryziavo rankas ir pazvelge j
Dzefrj issaukianciu zvilgsniu. Jis laike rankose mazq rysulelj; ji
zinojo, jog ten buvo dovana.
-	As tik norejau palinketi tau geriausios kloties, - pagaliau
pasake jis kosciodamas, tarytum jam butq perdziuvusi gerkle,
sviesiose pusaklese akyse atsispindejo skausmas.
-	Aciu, Dzefri.
Kaip sunku buvo pasakyti jam siuos zodzius. Nugaletas, jis
zvilgtelejo i salj ir nukeblino salin. Negrazu buvo jj snipineti,
bet ji mate, kaip jis ismete maz^ dovanel^ i siuksliq vamzdj ko-
ridoriaus gale.
Veldas. Dar vienas inzinierius? Kuo jis su ja susijcjs?
Susiraukusi is pasibodejimo, Lita pakilo nuo gulto. ‘ Daugiau
jokiq vyrq”, - pazadejo ji pati sau. Negali sakyti, jog daug ju tu-
rejusi - tik Dzefrj ir Veldip Jaunystes metais ji buvo pernelyg pa-
sinerusi i moksla, seksui neliko laiko.
“As daviau jzadus!” - vos girdimai sumurmejo ji. Jos lupos
nezymiai syptelejo. Lita prisimine mokyklos laikq draug^, kuris
taip jos sieke. Galu gale jis erne ja vadinti Gelezine Mergele. Ji
uzsidejo ant galvos rysio jrengini ir prisijunge prie kompiute-
rio, ketindama perziureti informacijq.
Duomenys apie Meksikq, Amerik^ bei senujq amerikieciu
grupes, kurie galejo keliauti “ Nikola ju mi Romananu”, jg nuste-
bino. Is zondo vis tebegaunamos frazes leido padaryti puikia ty-
rimo pradziq. Bela Vola sia kalba priskyre prie aravakq/sijq kal-
bos. Bent jau cia buvo siq zodziq saltinis. Kita kalbos dalis tu-
rejo daugyb^ ispanq ir anglu kalbq priemaisq. Dabar jau niekas
neabejojo, kad ji teisingai atpazino sobietinj laiva.
-	Daktaras Cemas noretq su jumis pasikalbeti, - pasake lai-
vo grasiakalbis.
-	Prijunkite ji, - Lita atsigrtjzc ant savo gulto, kad matytq mo-
nitoriq.
Pasirode raudonas Cemo veidas.
- Ar turi laiko pasitarimui? - pasidomejo jis. - Manau, reike-
tq pradeti aptarineti veiksmq р!агц. Mes dar turime maziausiai
menesi, koi pasieksime Atlantid^. Kiekvienam laiko yra iki so-
ties, kad apsvarstytq visus imanomus variantus.
- Taip, - sutiko ji. - Kodel mums nesusitikus valgykloje? As
noreciau pasikaibcti akis i akj, о ne per kompiuterj.
Jis nezymiai linktelejo, ir monitorius issijunge - tipiskas Ce-
mo stilius.
Ji atsiduso. Cemui labai nelengva. Projektq reikejo igyven-
dinti planetoje. Pirmas tokio tipo tyrimas po didesnes nei dvie-
jq simtmeciu pertraukos. О Cemas priristas prie orbitinio laivo.
Jis uzenie tik nominalq konsultanto post^. Isties turetq buti ap-
maudu.
Valgykla buvo perpildyta. Daugiausiai susirinko stebetojq.
Planetologai dirbs is orbitos. Zoologai ir botanikai kartkarpiais
nusileis j pavirsiq paimti pavyzdziq. Pagrindinis darbas teks ant-
ropologams, tai yra Litos komandai.
- Pirmiausia, - pradejo Cemas, - apsvarstykime galimybes. As
zinau, kad jus.visi daug apie tai galvojote, bet imkifne ir visk^
aptarkime.
Lita linktelejo.
- Mes pasinaudosime ismegintais kontakto metodais. Pasi-
telksime metodologija, panasi^ j Ц, kuriq Parkeris naudojo Aris-
tone.
-Ji naudota beveik pries trejetq amziq, - susirauk^s pasake
Martis Brukas, stambus tamsus jo veidas jsitempe.
Lita truktelejo peciais.
- О kodel gi ji turetq cia netikti? Si metodologija iSmeginta.
Ji daugelj metq buvo tarytum smulkieji pinigai. Yra...
- Atleiskite, - pertrauke planetologas Scinskis Montaldas,
trumpumo delei vadinamas tik S. - Apie k^ jus kalbate?
Lita nusijuoke.
- Atleiskite. I Parkerio metoda jeina daiktq isdeliojimas ten,
kur tyrimo objektai - musq atveju Atlantidos gyventojai - gales
juos surasti. Dovaneles leis jiems suprasti, jog kazkas ismeto
keistus daiktelius nuolatinese jq buvimo vietose. Kai jie pripras
prie dovaneliq, mes, draugiskieji ateiviai, pradesime po truputj
jiems rodytis, ka nors palikdami. Taip zmones ismoks musq ne-
bijoti, о mes pasistatysime draugystes lieptelj, kuris...
- Ar jus kada nors sitaip darete? - atvirai paklause Montaldas.
- Hm, ne. Keletq simtmeciq nebuvo poreikio.
Cemas atrode pasitikintis savimi.
- Mes del to nesijaudiname, - beveik globejisku tonu pasake
Neta. - Kaip tik tarn ir esame paruosti. Mes sios srities specia-
I is tai.
54
Cemas linkciojo galv^, о Lita svelniai nusisypsojo planetolo-
gui. Jis truktelcjo peciais - jie jo neitikino.
Stojus tylai, galvj| pakele Martis Burkas.
- Ar mes turesime kokio nors antzeminio transporto? As no-
reciau jrengti laboratorijq. Galbut is aukstybiq jstengsime pama-
tyti laidojimo vietas ir gauti ке!ец lavonu. Kuo greiciau gausi-
me kokiu nors baziniq medziaginiq duomenu, tuo geriau klos-
tysis musu reikalai.
-	Patrulis jq duos, - kostelej^s pasake Cemas.
Jie aptarinejo vien^ tem^ po kitos. Viskas klostesi sklandziai.
Lita viduje jaute maloni^ silumsy Jie is tiesq, kaip sake Neta, bu-
vo profesionalai. Nors ju paslaugu neprireike taip ilgai, malo-
nu buvo matyti, kad planavimas vyksta kaip pagal vadovelj.
-	As alkanas, - isgirdo ji Bruko zodzius.
-	Visi pasitarimo dalyviai kvieciami pietu, - sutiko Cemas. Jis
buvo uzsidejes galvos irenginj, be abejones, kazkuo papilde sa-
vo faiky
Sutrepsejo besistojanciu zmoniq kojos. Kai kurie kosciojo.
Kazkas r^zesi.
-	Tikiuosi, kad viskas tvarkoje, - isgirdo ji Montaldo niurzge-
jima, - bet niekas nepagalvojo apie tai, ka darys, jei tie vaikinai
pirmiausiai ims saudyti ir tik paskui klausineti.
Lita vos nesusijuoke. Dieve, koks naivumas! Jie juk zmo-
nes... tokie pat kaip ir mes. Butq keista tiketis is jq prievartos.
Zmones jau trejet^ simtmeciu nezudo vienas kito. Zmoniq ru-
sis isaugo tokj amziu.
«• ' -
PenUtas skyRius
Laikas sustojo. Dzonas Smitas Gelezine Akis sedejo ant kant-
riosios juodos kumeles ir lingavo jos zingsniu ritmu. Kumele
nuleido galva; ji klupinejo is nuovargio. Cesteris ir Filipas nus-
teb^ zvalgesi, vesdami jo gyvulj i kalnus.
Dzene Garsija Smit mirusi. Ne, negali buti... neimanoma pa-
tiketi. Bet jis mate ir lytejo siaubingq кйпц. Tokia bejege, tokia
trapi, pilna meiles ir gyvenimo, ji galq gale tapo lengvu grobiu.
Isnykusi jos sypsena skaudziai jstrigo jo sirdin.
Tautos jstatymai draude jam myleti ja. Ji privalejo isteketi uz
kito zmogaus. Toks buvo tautos paprotys, taip jsake Voras, - о
Voras buvo Dievas.
Jau tuomet, kai jie buvo mazi, Dzonas nukaisdavo, kai Dze-
ne budavo salia. Jis prisimine graksciq jos eisen^, ji niekad ne-
suklupdavo. Jos rankq oda buvo stangri ir lygi, po ja bangavo
raumenys.
55
Tais, jau praejusiais laikais, sypsena jos skruostuose, pripil-
dydavo jo sirdj laimes. Lygus balti jos dantys zvilgedavo, kai, pa-
maciusi jj, jinai svelniai sypsodavosi. Jis jaute jos geismg - skaite
is akiu, is eigasties. Ji rausdavo, zinodama, jog jiedu turi uzd-
raustq. paslaptj.
Jis mate stiprias jos rankas, kai grjzdama is ganyklq ji ant nu-
garos nesdavo susnj kailiq arba mesos. Ji deliodavo dailuteles
kojytes, gundanciai siubuodama slaunis. Mazumel^ grjzteleju-
si, ji vogciomis jam sypsodavosi.
Puvanti mesa! Jos nebebuvo. Pranasas norejo, kad jis pama-
tytq jq tokia. Virs kunq zvimbe muses. Is visq Pasaulin uzveztu
Zemes padarq, sie buvo patys slyksciausi.
Dzonas Smitas Gclczinc Akis pasitryne pirstq galiukus, pri-
simin^s, koks saltas buvo jos veidas. Astrios kaulu nuolauzos
dreske jo od$. Liipos buvo tokios kietos, ziojincios akiduobes
atidenge suplesytus audinius - besiraitancios naujagimes lervos
godziai ede.
Neviltis augo; jis jaute, kaip kriitineje kyla asaros. Tautos ka-
riui nedera raudoti it moteriskei ar kudikiui. Netgi praradus to-
kiq meile kaip Dzene. Ji buvo tabu: giminaite.
Like gyvi, jie galejo nueiti vis^ gyvenimo kelig taip ir nesu-
situoke - jie abu tai suprato. Jam jau praslinko trisdesimt me-
tq, о jai dvidesimt penkeri, koi santosai atsibaste jos kankinti,
prievartauti ir nuzudyti.
Gerbiamos tautos karys? Jo gimine priekaistavo jam uz tai,
kad jis nepaeme keleto moteru. Ji juokaudavo su jiems abiems
budingu lengvabudiskumu, jog jis nepadovanoja tautai vaikq.
Visuomet, besigrumdamas su banditais, medziodamas lo-
kius, su sautuvu laukdamas patogaus momento, kad nudetq gi-
gantiskg zverj, jis visados rizikuodavo savo gyvybe tik is nevil-
ties. Jis iseidavo, siekdamas issigydyti nuo uzdraustosios meiles.
Nuolatinis mirties erzinima.s paverte jj stipruoliu.
Zmones snibzdejosi jam uz nugaros ir stebejosi, kodel jis ne
toks kaip kiti. Jie nickad nieko panasaus nesake jam j akis, nes
butq susilauk^ mirtino priesiskumo. Jiems teko matyti mining
jo jtuzi. Jis ziauriai ir negailestingai nuzude Patan^ Ris^ Gelto-
njy^ Kojsp Tuomet jis iSvyko is stovyklos, meldesi uz mirusiojo
siel^, kaip buvo reikalaujama. Atejus PraSviesejimui, patsai Pa-
tanas Geltonoji Koja jam atleido.
-	Nakvosime cia, - nusprende Cesteris Armicho Garsija. - As
budesiu pirmoje nakties puseje. Netoliese gali buti santosu.
Filipas papurte galva:
-	Nemanau. Man rodos, jie pasitrauke. Man... man sunku pa-
sakyti. Atrodo... atrodo, taip ir yra, - jis vel apsiniauke, isiklau-
sydamas j save.
56
Dzonas Smitas Gelezine Akis issiblask^s nusliuoge nuo ark-
lio ir pririso jj ten, kur sis galejo pesti zol^. jsisup^s j apsiaus-
Ц, jis ieskojo palengvejimo miego prieglobstyje. Jo sapnus uz-
pilde Dzenes paveikslas, persekiojo jj, priversdamas jo siel^ de-
juoti ilg3 zvarbi^ nakti.
Keturias dienas jie keliavo link tolimu aukstu kalnq. Ceste-
ris surado uolq pridengtq vieta stovyklai, paslepta nuo vejq, va-
karais pucianciu is juros, kuri liko uz nugaros.
- Tu jq labai mylejai, - pagaliau pasake Filipas, о tyliame jo
balse jautesi rupestis.
- Apie tai nedera kalbeti, - pridure Dzonas stebedamasis, ko-
del jo skrandis taip ilgai nereikalauja maisto.
- Man zinomas tavo skausmas, - Filipas susirauke, palenk^s
galvq, - as jauciu jj cia, - jis pirstais paliete kakta.
- TurbGt tu esi tas, apie kurj kalbejo pranasas, - ramiai syp-
sodamasis, pasake Cesteris. - Tu tapsi seniu. Mano brolis mane
palieka, - Cesterio zodziuose slypejo mazyte abejone, jo akys
nugrimzdo j savo paties mintis bei vizijas.
- Man baisu, - tyliai pasake Filipas. - Pagalvok, tautos zmogus
bijo? As kovojau ir demonstravau vyriSkumq banditq akivaizdo-
je. As stebejau savo brolio grumtynes su lokiu ir per nepazjsta-
mas zemes nusigavau iki tolimosios pietines juros, ir vis delto
as baiminuosi del savo proto! - jo balsas jsitempe, akyse atsis-
pindejo panika.
Dzonas Smitas Gelezine Akis isejo pirmasis. Jis atsargiai uz-
kope j paciq auksciausiq uolos vietq, is kur galejo viskq matyti,
istiese savo apsiausta ir zvelge j du menulius. Tirtedamas is
nuovargio, jis meldesi ir giedojo. Auso.
Kai karsta saule buvo jau aukstai danguje, jis vis dar meldesi
iki uzkimdamas, trauke dainq, kuriq dainavo grumdamasis su
lokiu. Tq pirmqjq nakti jj aplanke ISgijimas. Zingsniuodamas
oru, artinosi jaunuolis ir, priej^s arciau, pradejo giedoti. Jau-
nikaitis nusisypsojo jam ir sau virs galvos pavaizdavo zalia cha-
vesterq, bet netrukus, netardamas ne zodzio, isnyko debesyje.
Nakti Dzonas vel meldesi, sapnuose regejo Dzen^, nubudes
jusdavo skausma. О kitq dienq, pro mirgejimq, virtusj Pasauliu,
jj dar syki aplanke Geltonoji Koja ir papasakojo apie busimus
karus, mGsius bei grumtynes.
- Вйк tvirtas, Gelezine Akie, - nusijuoke Geltonoji Koja. - Kai
koveisi su manim, tau atiteko lengvas grobis. Zmones is dan-
gaus bus gudriis.
- Ar as privalau kautis su zmonemis is dangaus? - Jis sutrik^s
jsistebeilijo j smeklq. - Vadinasi, atvyks sobietai?
- Ne, bet jie vel sunaikins tautq. As tave jspejau. - Geltonoji
Koja nusijuoke ir sove dangun j zvaigzdes, jau ryskejancias ry-
tiniame horizonte.
57
Dzonas Smitas Gelezine Akis mqste, zvelgdamas i zalias, rus-
vas lygumas su geltonais isdegusiais plotais, kurias tauta laike
savo namais. Toli virsum sidabrinio vandenyno issirikiavo debe-
sys. Kylantys balti ju kamuoliai isryskejo kontrastiskame zydrai
alyviniame giedro dangaus fone. Dar auksciau matcsi antras
menulis.
Sedeti ant rausvai raudono granito buvo kieta, negailestin-
gai kepino saule. Ji kankino troskulys, ismegindamas jj, privers-
damas jo kunq maldauti pasigailejimo. Voras buvo kazkur ten,
stebejo jj ir visa Visatq. Gelezine Akis issaukianciai zvclge auks-
tyn j svilinantj diskq.
Lokys atejo kita dienq, pasirode is ukanos virsum lygumos.
Gelezine Akis pazvelge j zverj ir is spalvos pazino, jog cia tas
pats, kurj uzmuse, gelbedamas pranasq.
Didziulis padaras prabilo griausmingu balsu:
- Tavo rankos numazgotos mano krauju, zmogau is kitos
planetos. Mano gyvenimas atimtas, kad tu butum stiprus sava-
jame. Deramai juo pasinaudok. Mano kraujas visuomet sutciks
tau jegu. Vienqsyk - jei gyvensi neteisingai ir pasirodysi esas ne-
doras - privates! uz tai man atsakyti, zmogau. Koi kas as tavo. Iki
tos dienos eik ir buk stiprus.
Lokys isnyko. Toje vietoje, kur jis stovejo, ziojejo tustuma.
Dzonas Smitas Gelezine Akis surauke antakius. Ar cia, ant uo-
los, liko laselis lokio kraujo? Jis paliete juoda lipnia mase ir is-
sitryne ja jkaitusj kunq. Gelezine Akis juto, kaip j jj sunkiasi
jega. Jis pamegino susikaupti, bet inintys pynesi.
Klejodamas jis mate atgijusius seselius, sliauziancius zeme,
о saute jau ketvirtq kartq keliavo dangumi nuo to laiko, kai jis
uzkope j virsiines. Jusdamas, kaip viskas liepsnoja pries akis, jis
jsiziuredavo j tolj ir matydavo siaurq vandenyno juostel^ ana-
pus gyvenvieciq.
- Isdalink savo jnirsj - persekiojo jj pranaso zodziai. - Ar
nukreipsi ji pries pali save? Ar panaudosi pries tautq?
Dzonas Smitas ncrimastingai sumirkciojo, vel apimtas anks-
tesnes neapykantos. Jo siela iSskrido is kiino ir zvelge zemyn j
fizin^ jo butj. Jis m^ste apie pyktjf stebedamasis neapykantoje
gludincia jega. Ji isjudindavo. Ji zude. Ji naikino. Jis apgr^ze jq
savo kune ir paverte ginklu jausdamas, jog clgiasi teisingai.
Jis pamegino tq pati padaryti ir su skausmu, bet sis niekaip
neatsiskyre nuo suaugusios su juo sirdies. Beviltiskas siaubo
klyksmas pervere iskankinta siela.
- Tu neissivalci, broli.
Jis prisimerke nuo saules, kad izvelgtu grakscia Dzenes Gar-
sijos figura, stovinciq ant uolos virs jo.
- As... - jo balsas uzluzo nuo troskulio. - Tu mirusi’ - issiverze
gargaliavimas is perdziuvusios jo gerkles.
JO
- Tik mano kunas, broli, - nusijuoke ji dainingu savo balsu.
-Jie suteike tau skausmo, - riktelejo jis, jausdamas kylancias
asaras.
-Jie suteike man skausmo, - pritare tylus jos balsas. Asaros
it rugstis degino sustiklejusias jo akis. Ji gloste jo galv% Salta
ranka pasalindama skausm^. Svelniq pirStq vesa nusirito jo ku-
nu zemyn, dilgciodama, suzadindama dziugesj ir naujus jaus-
mus.
-	As myliu tave, - uzsimerkes susnibzdejo jis, jausdamas sa-
vo esyb^ apsivalant nuo skausmo bei kanciq. Jos rankos buvo
jau zemiau, slydo jo pilvu. Jo varpa jsitempe nuo svelnaus jos
prisilietimo.
Ji tyliai susnibzdejo jam i ausj:
-	Kaip ir as myliu tave, mano uzdraustasis. As atejau isva-
lyti tavo kuno, apsvarinti to, kas drasko tave. Po tav^ja sirdimi
susikaupe sielos nuodai. Kai uzbaigsiu, tu galesi valdyti savo
skausmq kaip tinkamas.
Jisai pajuto, kaip ji leidziasi ant jo. Pasinerdamas j siautulin-
ga, vesi^ ekstazes liepsnq, jis pajuto jaudinanti dilgciojimq visa-
me kune, koi ji atiminejo jo skausm^. Jos knltines prisilietimas
glamonejo ir ramino. Varpa, virpedama, liepsnodama, jsiskver-
be j fa ir pagaliau tvykstelejo karstu, liepsnojanciu srautu, pa-
kylejusiu jo sielq neitiketinan sokin.
Jis isgirdo siautulingq, nesulaikomq savo riksmsq issiverzusj
is nesuvaldomai trukciojancio, besiraitancio kuno.
•	As myliu tave, Dzene! - susuko jis j tuscia dangu.
-	Surask santosus. Tu privalai juos atmusti. Privalai apginti
nuo jq tautq, mano broli. - Jos balsas ramino, pirstai glamone-
jo karsts kaktq. - Tavo likimas zvaigzdese. Nusipjauk mazojo
pirsto galeli. Skausmas pereis i jj. Tu jgausi jegq. Vel tapsi svei-
kas ir ganetinai stiprus, kad uzmustum santosus, isguitum juos
is musq zemes. Pas tave ateis moteris i§ toli - padaryk jq sava,
jei jstengsi. Kiti gali mus nuzudyti, taigi tu turi buti labai atsar-
gus. Tu privalai tiketi, tauta priklauso nuo taves. Tavo kelias
sunkus ir vingiuotas. Netgi dvasios negali jzvelgti jo pabaigos.
Mtisq jega slypi ismintyje ir kare. Mes privalome nugaleti, nc-
turime kitos iseilies.
Paskui ji dingo.
Dzonas Smitas Gelezine Akis pasireme ant nelygios uolos,
jusdamas ves^ nuo tos vietos, kur vejyje dziuvo jo sekla. Siau-
reje mirgejo zvaigzdes, nors danguje atsirado apdriskusiu zemq
debesq virtine. Artinosi lietus.
Jam is galvos neisejo Dzenes zodziai. Pirmiausiai jis issitrau-
ke is uz juostos peili ir padejo ant akmens desiniiyq ranka.
Astrus, ilgo peilio asmenys jsireze i elastingq tamsiq jo odsj,
kai priglaude peili prie paskutiniojo mazojo pirsto sanario. Ji*
59
pradejo skubiai pjauti, patirdamas, kaip plysta raisciai ir saus-
gysles. Is po asmenq plustelejo kraujas. Atsiremes j kaula, pa-
juto pasipriesinim^. Judindamas peili, apciuope s^narj ir
kruopsciai atskyre nuo rankos pirsto galiuk^. Suardytas kunas
pasruvo krauju, о isdraskyti nervai pasiunte Saizq signalq i sme-
genis, ir durimas vino deginanciu skausmu. Jis issiblask^s kie-
tai apvyniojo pirsto bigtj nuo baltiniu atplesto audeklo skiaute.
Kazkur s^mones kamputyje jautesi skausmas, bet jis buvo ku-
no, о ne sielos dalis. Stai dabar geriau. Dzenes smekla gali is-
keliauti. Jo meile nemirs, bet jis gali gyventi, j^ prarades.
Staiga akyse viskas susiliejo. Svyruodamas jis isikibo j tvirt^
uola. Skrandis issiverte isvirkscias, trukciodamas ir isstumdamas
tustum^.
Akis aptemde asaros, tuo tarpu kita jo s^mones dalis pro su-
kuriuojanci^ migl^ zvelge i tams^, j simtus ugneliq, mirganciq
naktyje. Ten, susigdz? po antklodemis, sedejo santosai. Auks-
tas karys atsistojo ir pasir^ze, neramiai nuzvelgdamas stovykl^.
Pagaliau juodos akys sustojo ir pazvelge j Dzonq. Smit^ Gelezi-
ne Akj.
- As nuzudziau tavo moterj, Voro zmogau. - Karys nusijuoke.
- Ji turejo ma^ai jegos, man - Didziajam santosu Zmogui - jos
nepakako! - Jis trinktelejo kumSciu sau j krutin^, jo aky se zibejo
jzdlumas ir triumfas.
- As tave uzmusiu, - suurzge Dzonas Smitas Gelezine Akis,
isiziuredamas j barzdot^ veid^, jsimindamas galingus pecius ir
rupestingai isdazytus kovinius marskinius. Jam nuo peciq karo-
jo arkliq uodegos, о po kaklu kabejo sviezias zmogaus skalpas,
kuris - Dzonas tai zinojo - priklause Dzenei.
-	Tavo plaukai atsidurs salia josios, - didysis karys garsiai nu-
sijuoke, glostinedamas ant juosmens pakabinto peilio коЦ.
Dzonas Smitas svyrinedamas atsistojo.
-As tave uzmusiu! - sugriaudejo jis j juostanciq padange.
Karys paniekinamai pasijuoke is Gelezines Akies zodziq ir
nerdpestingai nusispjove lauzan, jzCiliai isiremdamas rankomis
i Sonus.
-	Tit mirsi! - susuko Gelezine Akis, tuzmingai atsakydamas i
pasaipq jo zvilgsnj.
-	Matau, tu regi vizijas.'Gerai, - barzda apzelusias kario lupas
perkreipe sypsnys. - Kaip reikiant pasistenk, kad iSgytum, Vo-
ro kary. Pranasu ir kariu keliai skiftingi. Man nusispjauti i radi-
jq, bet tau as atnesiu mini.
Jis sukliko saizu karo suksnj, nuo kurio visi aplink nusteb^
pasoko.
Dzonas Smitas Gelezine Akis nusikeike, draskomas deginan-
cio pykcio. Jis is visu jegu sustugo:
-	Mirtis! Mirtis jums, santosai!
60
Dangu perskele zaibas, atsitrenkdamas j uolas rytuose, о
perkuno dundesys supurte granitines smailes.
Santosu karys nusijuokc dar кагц. Ir vizija dingo tarytum
nuo rankos mosto, issisklaide kaip dumas. Stambus lietaus la-
sas - tarsi saltas ispejimas - istisko ant uolos. Tvykstelejo zaibas,
nuSviesdamas isdraikytus apdriskusius debesis.
- Minis, - susnibzdejo Dzonas Smitas artejanciai audrai. - As
maciau jj. Maciau pranasyst^, kaip regi pranasai. As uzmusiu ц
zmogq.
Jis rijpestingai susirinko savo daiktus ir surente is akmenq
nedidel^ piramid^. Po ja padejo kairiojo savo pirstelio galiuk^.
Paskui, laikydamas rankoje sautuv^, pradejo pavojing^ kelion^
atgal j stovyklq toli apacioje.
Kai po daugelio valandq sugrjzo j j^, jo lauke ne Cesteris, о
Filipas. Jaunesnysis jo pusbrolis tupejo po pajuodusia, suodi-
na atbraila ir mete j lauz^ zabus. Stovykla slepesi uz nezymios
kalvq grandines. Filipo veidas buvo sublog^s, akys tuscios ir
pavargusios, tarsi nuo ilgos nemigos. Jis jsisupo j antklodt; ir,
nieko nepastebedamas, neatsitraukdamas zvclge j ugni.
Dzono galv^ bei nugar^ caize jkyrus lietus, koi jis dairesi.
Arkliai ilsejosi priristi. Kumele jo dar nepajuto, nes vejas pute
is priesingos puses.
-	Sitaip gali ir prazuti, broleli, - tyliai susnibzdejo Dzonas
Smitas. Kumele pakele galva ir netiketai suzvingo, pasveikinda-
ma jj.
Filipas nepakele galvos.
-	As zinau, kur mano mirtis, - atsake jis issekusiu balsu.
Dzonas Smitas Gelezine Akis palindo po iskysuliu ir eme
raustis balnakrepsyje, ieskodamas dziovintos mesos. Saugoda-
mas skaudamq kraujuojantj pirst^, jis atsipjove ir kramte mesos
atplaisas. Jj apeme beprotiskas alkis.
Dzonas pakele akis.
. - Kur Cesteris?
Nuo mesos skonio jam tjso seiles. Jis norejo saujomis gerti
drumzlinq nesvarq vandenj, sruvantj grioveliais ir girdantj is-
dziOvusi^ zem$.
Filipas nepakele akiq, taciau 1йрц kampuciai siek tiek is-
linko.
-	Jis isejo, kad taprq seniu, - jis gestu parode “nebera”, leis-
damas suprasti, jog Cesteris jau ne pusbrolis. Jis tapo zmogu-
mi be giminaiciu, priklausanciu tautai, visoms gentims.
-	As maniau, kad juo tapsi tu, - Dzonas Smitas Gelezine Akis
savo balse isgirdo klausim^.
Filipas papurte galvsp
-	As nebuvau... nebuvau pakankamai stiprus. Vizijos bu... bu-
tu mane sunaikinusios. Jose slypi pamisimas, broli. Matyti ateitj
yra siaubinga. Voras uz tai dave man kita kelia. Jis... geresnis.
61
-	Kokj keliq? - Dzonas Smitas rtisciai ir sunerim<;s zvelge i sa-
vo broli.
Filipas tare:
-	Tau teks nulemti mano likimq, broli, - jis imete i ugni dar
vienq pagalj, paskui pakilo ir isejo i lietq.
-	Man? Nulemti tavo likimq? - Dzonas Smitas suvalge dar vie-
nq dziovintos mesos gabalq ir emesi savo pirsto: standziai jj
pertvarste ir pamirke valytame spirite. Jis sugrieze dantimis ir
susirauke nuo skystos ugnies, issiliejusios j venas. Taciau sitaip
sterilu. Paskui jis uzsnudo.
-	Banditai stai ten, - Dzonas Smitas parode i siaures rytus.
Isauso. Jis atsisedo balnan ir isikiso j krepsj sautuvq. Sj sautu-
vq pagamino jo dede. Darbas atliktas meistriskai: 9,5 milimet-
rq ir 17,5 gramu kulka jis issaudavo beveik kilometro per se-
kundc; greiciu.
Filipas linktelejo.
-	Mes juos pasivysime. Uztruksime keturias dienas. Taciau
mums reikia skubeti. Priesakyje gaista versiukas, tad geriau tegu
jis tampa maistu mums, о ne maitvanagiams.
-	Is kur tu viskq zinai? - niuriai paklause Gelezine Akis, tiria-
mai zvelgdamas i pamekliskq Filipo veida.
-	As zinau, - susnibzdejo jo pusbrolis. - Neklausinek apie tai,
kq isgirsti tau butq prazutinga, - Filipo balse skambejo miglo-
tas grasinimas, jspejimas ir siaubas.
Gelezine Akis linktelejo, pilvas sutrukciojo is baimes. Prana-
sq kelias skirtas ne visiems. Gerkleje jstrigo gumulas. Is tiesq
buvo pagrindo baimintis. Jis spirtelejo juodajai kumelei, galbut
stipriau nei reikejo, pakreipdamas jq j takq - pasitikti kario, ku?
ris, be abejo, lauke jo santosu stovykloje.
Susijaudinimas augo, kai stebejimo ekranuose susmezavo
baltas masyvus, vis didejantis “Kulkos” siluetas. Bent porq me-
nesiq stambioje stotyje pragyvenusiam zmogui laivai buvo ne
pirmiena. Bet visgi mintis, jog ji jzengs j tikrq karinj laiva, ke-
le Litai jaudulj.
Ji suvoke, jog tai atavizmas. Kam dar reikalingi koviniai lai-
vai? Zmonija juos issaugojo, kad palaikytu tvarkq, bet su kuo jai
kovoti? Buvo kalbama, kad galbut kada nors is neistirto kosmo-
so iskils rimta isorine gresme. Taciau koi kas visos zmonijos ap-
tiktos protingosios gpybes formos neisreiske jokio susidome-
62
jimo zmoniq reikalais - del to gerokai nusimindavo tie, kurie
dalyvavo pirmuosiuose kontaktuose.
Primityvusis zmogaus sielos pradas, mqste ji. As vis dar esu
tik gerai issivystes primatas. Vos per рога amziq neimanoma at-
mesti milijardq metq materialines bei socialines evoliucijos re-
zultatq.
“Kulka” vis didejo, uzpildydama ekranq, koi neliko nieko
daugiau, vien tik baltuma. Keletas vos izitirimq linijq reiske iliu-
minatorius, pabuklq angas ir susijungimo mazgus.
Lita atsiduso visa krutine, susirinko ismetytus daiktus ir pa-
siruose persikelti j didcli laivq. Per siuos metus gravitacijos sri-
tyje pasiekta dideliq laimejimq. Ji beveik nepajuto susijungimo
- veikiau tiesiog ji jsivaizdavo.
-	Dabar jus galite pereiti i kitq laivq, daktare Dobra, - tyliai
istarc garsiakalbis.
Meras. Isejusi is kabinos Lita vos ne pasisokinedama nudu-
me koridoriais prie liuko. Jie jau lauke, tikri kariskiai sargybi-
niai, visi Patrulio uniformomis, kaip kine, holografijose arba pa-
sakojimuose. Negana to, pagal odos atspaudus bei akis jie pat-
virtino jos asmenyb^ ir, jai jlipus j laivq, is tikrqjq atidave pagar-
bq.
Vietoj monotonisko kompiuterio niurnejimo ten jq pasitiko
jzuli Ritos Sarsos sypsena.
-	Ar gerai pasiskraidete, daktare? As vos susiturejau neatliku-
si taktinio manevro su dvigubu persivertimu ir atgaliniu pagrei-
ciu.
Lita nusijuoke, atiduodama jaunesniajam leitenantui savo
daiktus.
*	- Niekada nieko apie tai nenutuokiau.
-	As parodysiu, kur jus gyvensite. Dabar jvyks penkiolikos
minuciq komandos susirinkimas, о paskui pulkininkas laukia
jusu atvykstant j pasitarimq.
Joins beeinant nelemtaisiais baltais koridoriais, Sarsa pri-
dure:
-	Taigi, о kai viskas pasibaigs, man reikes su jumis pasisne-
keti.
Lita atidziai pazvelge leitenantei i veida. Saltose zaliose aky-
se vos galejai jzvelgti itampa.
Jai skirtoji patalpa buvo jauki, erdvi, svari ir, kaip visuomet
kosmose, balta! Taip dazoma jau seniai. Baltas kambarys atro-
do didesnis. Be to, lengviau palaikyii svarq. О ir plyseliai, jbre-
zimai, bet kokie pazeidimai tapdavo lengviau pastebimi.
63
Susirinkimas baigesi labai greitai, ir Lita jau sedejo salia Ce-
mo ir kitq savo komandos nariip Rita sedejo stalo gale, jos
zvilgsnis buvo prikaustytas prie kompiuterio displejaus, kuri ga-
lejo matyti tik ji, ant galvos jai pupsojo rysio irengimas. Cia pir-
m^syk ji atrode panasi i Patrulio karinink^. Stalas, uz kurio jie
sedejo, stovejo dideles patalpos centre. Skambejo klasikine mu-
zika, kaip paaiskejo, is Siono. Gan maloni.
-	Pulkininkas Deimenas Ri, - netiketai pranese budctojas, ir
durys prasivere, jleisdamos raumeninga uniformuot^ zmogq.
Lita linktelejo, jis buvo panasus i karininka. Ji pastebejo, kad vi-
si kariskiai atsistojo. Jinai, savo ruoztu, paseke jvj pavyzdziu, о
paskui ja nevikriai pakilo visa jos komanda.
-	Laisvai, - pasigirdo kapotas jsakymas. Ri nusisypsojo. - Ci-
viliams turbut nejprasta.
Jis perskaite mano mintis, galvojo Lita, koi visi pazindinosi.
Ri buvo puikaus sudejimo, jam galejai duoti keturiasdesimt,
daugitj daugiausiai penkiasdesimt metq; trumpa jo barzda bu-
vo tvarkinga, be jokiq pyneliu. Tamsiu akiu judesiai liudijo apie
astrq ргоц.
-	Ponios ir ponai, - oficialiai pradejo Ri, - sprendziant is pro-
tokolo, mes, rodos, stovime ant gan netvirto pamato. Direkto-
riaus nurodymu as privalau suteikti jums vis^ jmanom^ pagal-
Ьц, tyrinejant lyg ir prarastsy^ kolonij^. Turiu pridurti, jog siek
tiek stebiuosi del to, kad Patruliui nepatikejo savarankiskai vis-
ka issiaiskinti. Taciau tikiuosi, kad siuo atveju jus esate kompe-
tentingesni uz mus.
Lita atkreipe demesj j pagarb^ keliantj pulkininko Ri valdin-
gurmp
Jis t^se:
-	Kalbant apie justj profesionalias isvadas, - jis linktelejo dak-
tarui Cemui ir Litai, - mane apstulbino atlikto darbo apimtis, tu-
rint tokj пЬоЦ informacijos kieki.
Lita suprato, jog jis jt| nekritikuoja. Jis artinosi prie sios si-
tuacijos labai profesionaliai.
Ri dirbtinai nusisypsojo.
-	Visgi as noreciau kai ко paklausti. Visuose mano zinion pa-
tekusiuose planuose as neradau nieko, kas mane informuotq
apie apsaugos priemones, butinas jums planetoje, кигц jus va-
dinate Atlantida. Ar negaletumete trumpai apibudinti padeties?
- Jo akys sokciojo nuo vieno veido prie kito.
Daktaras Emanuelis Cemas atsistojo ir, kaip visuomet, atsik-
renkste.
- Pulkininke Ri, - linktelejo jis. - Antropologija turi ilg4, slo-
vingq. istorijq. apie menkai teaprdpintas, neginkluotas ekspedi-
cijas, per istisas savaites ar menesius nutolusias nuo potencia-
lios pagalbos. Na, zinoma, - jis mostelejo ranka, - kazkada, de-
64
vynioliktame ir dvidesimtame amziuje, kai kurie pakliudavo be-
don. Bet turiu pridurti, jog nuo tq laikq, kai iskeliavome j kos-
mos^, mes nepraradome ne vieno ekspedicijose dalyvavusio
mokslininko. Baigdamas noriu jus patikinti, kad jokio pavojaus
nera. Metodologija parengta jau seniai, - Benias nusisypsojo ir
pakele galv^, tarsi kviesdamas studentq nugincyti jo autoritetq.
Ri saltakraujiskai syptelejo.
 Labai gerai, profesoriau. As lenkiuosi jusq patirciai, juolab,
kad visa tai nesusij^ su mano specialybe. Tokiu atveju man bus
labai malonu dirbti su jumis visais. Bus ко pasimokyti. О dabar
apie detales. Jusu zinioje bus antzeminis transportas ir bet ko-
kia apsauga, kurios jums prireiks planetos pavirsiuje. Mes ga-
lime irengti tarpine stovykla su laboratorija bei rysiu. Toliau, in-
zinieriai jau ruosia jrang^, misterio Bruko manymu, butin^, be
tq priemoniq, kurias atsivezete is universiteto. Visiems dirban-
tiesiems pavirsiuje, zinoma, bus suteikta rySio linija, transduk-
cijos budu prijungta prie universiteto Gi tinklo. Jums jau pazjs-
tama leitenante Sarsa ir toliau vykdys Patrulio atstoves funkci-
jas. Turintieji prasymu, skundq bei problemu, kreipkites tiesiai
j j^. As absoliuciai tikras, jog ji jstengs jas isspr^sti. Ar dar turite
klausimu?
Lita pakele rank^.
- Taip, sere. Jus jau susipazinote su siulomuoju veiksmq pla-
nu; ar tarp musq nurodytu reikalavimq nera ко nors, ко jus ne-
pajegiate pateikti arba kas sukelia jums per daug materialiniq
techniniq problemu? As tiesiog... norejau suzinoti, ar savo rei-
kalavimais mes nesukeliame jums bereikalingq rupesciq?
Pulkininkas, jai bekalbant, nezymiai linkciojo galv^ ir jde-
miai klauscsi. Tik j^ siek tick erzino dirbtine jo sypsena.
- Daktare Dobra, mes - jusu paslaugoms. As rimtai. Pavyz-
dziui, sis laivas is principo, gali iStaskyti i gabalus vis^ planet^
arba stoti. Esant reikalui, mes galim per pusvalandj jvykdyti bet
kurios planetos uzgrobimq Direktorato ribose. Na, ka jus, - jis
ramindamas pakele rank;}, pajut^s пегптц bei surmulj, - as tik
vaizdingai kalbu. As noriu pasakyti, jog “Kulka” turi ncitiketinq
istekliu, kuriuos jus vos jstengsite paliesti, nekalbant apie jq
iSeikvojimq, - si kartq jo sypsena buvo is tikrqjq silta. Jo veide
Svytejo pasididziavimas savojo laivo galia.
-Jis del to mazumel^ pamis^s, - isgirdo ji Marti Brukq snabz-
dant Belai Volai. Ji stebejo, kaip tarp jq uzsimezga romanas.
- Kada mes atvyksime j planetos orbita? - paklause Lita.
Ri ne nesusimqste.
- Uz penkiq dienu, keturiolikos valandq ir mazdaug dvide-
simties minuciq.
- Labai gerai, - patenkintas pasake Cemas. - Tuomet viskas
turi klostytis kaip is pypkes.
65
Ri giliai atsikvepe.
- Yra viena mazyte problema, - jis tuoj pat pritrauke visuo-
linj demesj. - Radiotransliacijos nutruko.
Pakilo garsq gaudesys, paskui Lita garsiai pasake:
- Ar esatc tuo tikras? GalbGt jie pasidare vienq laisvadienj? -
Vel jsivyravo tyla.
- JGs girdejote paskutine transliacij^, - truktelejo peciais Ri.
- Jie kalbejo kazkq. apie radara. Paskui... tyla. Mano poziuriu,
idomus yra tas faktas, kad dabar orbitoje esantis valdomasis
zondas nefiksuoja jokiu elektromagnetiniu impulsq is tokio ti-
po radaro, kokio galime is jq tiketis.
Lita linktelejo. Ji, zinoma, neuzmirso Dzefrio pasakojimu
apie pasenusio radaro konstrukcijsp
- Ar is zondo jau gauti kokic nors holografiniai arba video
signalai? - paklause Montaldas.
Ri uzsikiso pirstus uz uniforminio dirzo ir linktelejo.
- Taip, daktare, tik siandien juos gavome. Projekcija! - (sake
Ri. Planeta, кипц jie vadino Atlantida, tarytum kietas rutulys
eme suktis virsum stalo.
Litai uzgniauze kvapa. Rutulys jai primine Zeme - balsvai
zydras kamuolys su jsitempusiomis nelygiomis zaliomis bei ru-
domis zemynq dememis. Holografija padidino vienq penkia-
kampes formos sausumos masyv^.
- Atrodo, cia yra zmoniu aktyvumo centras, - paaiskino Ri. -
Sprendziant is pirminiq zondo gautu duomenu, zmoniq gyven-
vietes issidesciusios daugiausiai tik vakarineje sio zemyno pu-
scje. Kituose sausumos masyvuose nepastebeta jokiu zmogaus
veiklos pedsaku.
Holografija vel padidejo, stalas tarytum krito is didelio auks-
cio.
- Stai geriausias musq turimas zmoniq kaimo vaizdas. - Ri
balsas isduoda jj esant patenkintq savimi, pagalvojo Lita. - Mes
gavome jj vos pries valandq. Atkreipkite demesj i rusvus taske-
lius, kurie, matyt, yra lusnos. Be to, aplink jas susibure gyvunai
- tai zemes tipo galvijai bei arkliai.
Pasigirdo susizavejimo suksniai. Lita pasijuto laimingai be-
sisypsanti. Ji regcjo aplink kaim;| nusidriekusius laukus.
-Jokiu paseliu, - istare ji. - Keista.
- Is tikruju, - Cemas pakilo nuo kreslo, tarsi stengdamasis ge-
riau jsiziurcti.
- Masajai, - ispyskino Neta Solare.
- Ka? - suglumes paklause Ri.
Solare padovanojo jam tviskanciq sypsenq.
- Masajai, pulkininke, buvo afrikieciq gentis, gyvenusi iki
kosminiu skrydziq pradzios. Jie gyveno vien tik is gty iilininkys-
tes, tradiciSkai neuzsiiminejo zemdirbyste, nors, issivysciusios-
66
kulturos veikiami, buvo priversti jos imtis. Mes vadiname juos
gyvuliu augintojais. Jie keliauja drauge su savo kaimenemis.
- Bet jie vis delto turi radija, - primine Ri.
- Taip, - linktelejo Lita, akimis susitikusi su pulkininku, - as
pameginsiu pavaizduoti ju padeties modelj. Jie пега gryni pir-
myksciai zmones. Visus siuos metus jie turbdt galejo naudotis
“Nikolajaus Romanano” irasais. Atrodo, mums teko puiki gali-
mybe tyrineti kultura - gyvulininkystes bei technologijos misi-
nj. Tik pamanykite! Nematyti nei gamyklq, nei rudynq?
Ri nusilcisdamas numojo ranka.
- Koi kas mes turime tik viena atvaizda, о planeta didele. Tik
po tarn tikro laiko zondas viskq. issiaiskins.
- Viduriniojo afrikietiskojo tipo socialine struktura? - garsiai
uzdave sau klausima Solare. - Kazin kaip ji susidare is amerikie-
tiskosios aravakq/siju ir meksikieciu kulturos elementu? Cia
daug...
Ri nusijuoke.
- Matiau, jog cia ir bus pats jdomumas.
Visi patenkinti nusikvatojo. Jie svytete svytejo, pastebejo Li-
ta. Jau sesetq amziu antropologai neturejo tokio patrauklaus ty-
rinejimo objekto kaip sis.
Iskilo teorinc problema. Gyvuliu augintojai, keliaujantys pas-
kui kaimenes. Tuo pat metu sitie ciabuviai - kaip tik taip dere-
jo juos vadinti - naudojosi radiju. Zemes kulturose tokiu pavyz-
dziu neuzfiksuota. Tikra mjsle, kuriq ji tures iminti!
Dabar pats laivas juos pertrauke.
- Asmeninis pranesimas daktarci Dobrai. Rekomenduojama
priimti jj savo kambaryje.
Lita nustebusi pazvelge i susmaLsejusius veidus ir pastebejo
jtemptq santurum^. Ji klusniai truktelejo peciais ir isejo.
- Pulkininke, - pasisiule Rita, - gal man palydeti daktare, kad
ji nepasiklystu?
Ri sutiko, ir po sekundes jos jau sukiojosi siaurais korido-
riais. Lita jejo j kajut^, kuriq dabar vadino namais, ir linktelejo
greta ejusiai Ritai.
- Klausau, laive. Kas ten?
- Jusu laukia pranesimas transdukeijos rysiu, - dainingai is-
tare “Kulka”.
-Junkite, - Lita laukdama pazvelge i monitoriu. Begalinei jos
nuostabai, pasirode Veido Arstongo veidas;
- Veldai! - suktelejo ji. - As pamaloninta. Sis iskvietimas bran-
gusl	,	'
Kodel ji staiga susijaudino? Ji nemane, jog Veldas jos ilgesis.
Jisai sutriko, nuleido akis ir apsilaize lupas.
- Nezinau, kaip tau pasakyti, Lita, - j^ erzino jo mikeiojimas,
Siam zmogui tai nebudinga, dabar jis jai primine Dzefri.
67
- Pasistenk pasakyti, - grieztai isdroze ji. - Tu istempei mane
is svarbaus susirinkimo.
- Klausyk, - paraud^s jis pakele akis, - neapsunkink man^s
dar labiau!
- As... - pradejo ji, bet jis mostelejo ranka.
1 j^ zvelge susijaudinusios akys.
- As k^ tik buvau pas Dzefrj. Norejau pameginti su juo pasis-
neketi. Jis suzlugde pokalbi su zmonemis is Reindzo Direktora-
to. Jis neteko bet kokio pasitikejimo. As... Na... - Veldas palin-
gavo galv^. - Lita, jie issiunte jo kun^ hidroponikams. Sjryt jis
nusizude.
Siurkstus atsakymas staiga sustingo jos lupose, jai uzeme
kvapsv
- Kodel? - paklause bespalviu balsu.
-Jis paliko jras^ personaliniame kompiuteryje, - Veldas sun-
kiai nurijo seiles. - Sake negalej^s be tav^s gyventi.
Lita uzsimerke ir jtrauke j plaucius ого. Кц jis tuomet pasa-
ke? As padarysiu taip, kad tu niekad neuzmirsi?
- О Viespatie, - susnibzdejo ji.
Sestas skyRius
Skoras Robinsonas stabtelejo istyrineti informacijos, kuria
Patrulis ir universitetas uzverte sistemq.
Vadinasi, jie surado keistuju radijo signalq saltini. Jis siurbe
informacija, paleisdamas imanomu socialiniu pasekmiq visai Di-
rektorato teritorijai nustatymo programas. Rezultatai buvo bau-
ginantys.
- Navtovai? - pasiunte jis uzklausim^ i sistem^.
- Taip?
- Pradejonie gauti informacijq apie radijo signahis is uzpak-
rasciif.. Juos skleidzianciq planetq jie pavadiho Atlantida. Antro-
pologai ka tik atvyko /patrulinj. laivq “Kulka”. Atrodo, mes su-
sidilreme su planeta, apgyvendinta гтопщ, neitraukty j. тйяц
kontroles sferq. - Robinsonas lukterejo, leisdamas direktoriui
Navtovui istirti duomenis, kuriuos pasiunte per gigantisk^ kom-
piuterj.
-... Ir kokie jusu pasiiilymai? - sugrizo Navtovo klausimas.
Robinsonas, kuriam si problema niekada neiseidavo is gal-
vos, atsiliepe:
- Manyciau, jog visus, kuriems zinomas sis konkretus atvejis,
deretupasalinti arba “pritaikyti”.
Navtovas susimqste.
- Jeigu sie duomenys bus paskelbti, mums gali iskilti sunku-
тц. As numanau, koki jaudulj visuomeneje gali sukelti si in-
formacija. Nereikia erzinti liaudies mintimis apie Direktorato
68
nekontroliuojamus zmones. Jq paciq gerovei as sutinku tuoj
pat sudaryti apie atradimq zinanciq asmenu sqrasq. Jau duoda-
mi nurodymai. Sveikatos skyrius informuotas. Sie asmenys bus
likviduoti arba “pritaikyti”.
Robinsonas dirstelejo i priemoniu, kuriq emesi Navtovas, S4-
rasa.
- Pakanka, direktoriau. Taciau antropologija negali buti tie-
siog likviduota. Mes paliksime ten izoliuotq branduolj ir Gi-tink-
lo pagalba stebesini visus pranesimus, kad nebfitq nutekejimo.
Tuo pat metu jie gali pasitarnauti laukiniq zmoniq galimybiq
bei jq keliamos gresmes analizei.
Po nanosekundes Navtovas paklause:
-Ar jus tikras, kad tyrimas yra adekvati reakcija? Ar, turint
galvoje pnanomq rizikq, пеЪйЩ geriau tiesiog sterilizubti plane-
tos?
- Ir kq mespasalinsime? - atkirto Robinsonas. - Argi mes lei-
dziameprogramas, neturedami jokio supratimo apie naudoja-
mus duomenis? Kartais priiminejame sprendimus, pagijstuspu-
siau bipotetiniais duomenimis, - bet veikti, remiantis vien spe-
liojimais, pavojinga.
Navtovas perdave sutikim^.
- Vis delto mes privalome buti atsargiis. Demografiniai ro-
dikliai byloja apie augancius visuomenes neramumus. Ypac Si-
rijuje, kuris sveikatos skyriuje turi septyniais ir viena desimtq-
jqprocento daugiau “pritaikymq”. Dabar ne laikas rizikuoti.
Robinsonas prieme informacij^.
- As suprantu. Pranoksta bendras tendencijas. As siulau jums
padaiyti spaudima valdziai, kad nustatytq neramumq Sirijuje
kurstytojus. Ngeno Van Czou asmenybe, niano manymu, labiau-
siai kliiiva. Statistiskai jis yra paciame elgesio kreives gale. Kaip
mes galejome taip ilgai jo nepastebeti?
Navtovas, pagaliau baig^s visus perjunginejimus, priddre:
-- Is jiisq pavaizduotq perspektyvq as supratau, jog egzistuoja
aiski gresme visuomenei, jeigu apie laukinius taps visiems zino-
ma. Ar jus isstudijavote jq pasidavimo Direktorato kontrolei ti-
kimybe?
Robinsonas pervede medziagq Navtovui.
- Kaip suprantate, as tikiu Patrulio sugebejimais jtraukti juos
j bendrqjq zmonijos seimq. Kadangi ekonomiskai mes esame
pranasesni, neabejotinai istengsime prideramai kontroliuoti jq,
geriausiu atveju primityvius, resursus - о sveikatos skyi'ius su sa-
vo tecbnologija sekmingai apdoros kultHros iterpimq / mases.
Navtovas delse atsakyti. Robinsonas paklause:
- Taip?
Gautasis klausimas buvo toks keistas, jog Robinsono pulsas
sekundei padaznejo.
- О kq jeigu jie linkq f prievartq?
69
Robinsonas pasiunte triuskinantj atsakymq.
•	Nepnanoma! Mes kalbame apie zmones! - jis nurrauke ry-
si ir vel ernes informacijos apdorojimo. Bet vis delto Navtovo
klausimas istrigo jo pasamoneje.
Linke i prievartq? Zmones? Bet juk prievarta - jau praeitis. О
be to, kokiu ginklu jie gali grasinti, kurio neturetq Patrulis? Na
zinoma, “Kulka”, sugebanti nuSluoti istisas planetas, negali buti
lyginama su kruvele primityviu pasiklydusiq zmoniq... kad ir
kokie necivilizuoti jie bepasirodytq esq.
О Sirijus? Skoras Robinsonas isstudijavo situacijq. Iskilo di-
dziule bado streiku galimybe. Tuo pat metu Navtovas uzdavine-
jo pernelyg daug klausimq. GalbQt atejo laikas vel imtis kont-
roliuoti Direktoratq. Tegu Sirijus siek tiek pakunkuliuoja. Jis ne-
paliks pedsaku sistemoje; Skoras atsauke Ngeno Van Czou arcs-
to orderj.
Na о kalbant apie laukinius, visuomet lieka sterilizacija kaip
paskutinioji priemone.
Lita vos isgirdo dum skambutj.
-	Daktare? - per kompiuteri pasigirdo Ritos Sarsos balsas, -
klausykite, man reikia su jumis susitikti. Reikalas skubus.
Lita buku balsu is tare: “Jeikite”.
Rita jzvalgiomis akimis apzvelge kambarj.
-	Eime, pasivaiksciosime.
Lita, sugniuzdyta zinios apie Dzefrj, papurte galvq.
-	As nenusiteikusi vaikstineti, leitenante.
Dzefris mires? Tiesiog mir^s, ir viskas? Kodel? Kq ji galejo pa-
daryti kitaip? Tarytum saltas vejas jq persmclke kaltes jausmas.
Tvirta ranka suspaude jos petj, ir Sarsa nutempe Litq nuo
gulto. Si uzsiplieske pykeiu ir isdroze:
-	As ncnoriu jokiq pasivaiksciojimu, leitenante! Palikite ma-
ne ramybeje!
Ritos veidas istjso. Zalios akys prisimerke.
-	O, jums kaip tik sito ir reikia, daktare. Prisimenate tq niek-
sq is baro, kai mes dar buvome universitete? Jus man uz jj sko-
linga - ir skolq as noriu atsiimti dahar!
Inirsis Ritos balse jsireze j apkvaitusia Litos sqmon^. Ji me-
chaniskai linktelejo ir staiga pajuto radioaktyvq spindesj leite-
nantes akyse.
-	Zinoma, zinoma, Rita. Cia tik ..
- Lzsiciaupk, - susnypste Rita ir pasilenke arciau, pasnibz-
dom pridurdama: - Plepek toliau. Papasakok man, kaip yra bai-
su, kad Dzefris nusizude. Suvaidink slegianciq netekti.
70
Lita prisidenge burnq, ji siek tiek atgavo savitvardq, tqciau jai
niekaip nesiseke sutelkti minciq. Ji tyledama leido paimti save
uz rankos ir pro liuka nuseke paskui leitenantc is paziuros net-
varkingu koridoriu labirintu.
- As nesuprantu, - pradejo Lita, jusdama, kad jai nepavyks
suvaidinti soko. - Kodcl Dzefris? Kazkokia nesqmone. As nezi-
nojau! Kq as galcjau pasakyti? Padaryti? - mintys pynesi.
Rita neaiskiai niurnejo kazkq panasaus i “toks gyvenimas” ar-
ba “taip nutlnka”.
Staiga praskaidrejus protui, Lita paklause:
- Minutely! - ji staigiai sustojo koridoriaus vidury. - Kaip jus
suzinojote? Juk vyko asmeninis...
Rustus Ritos veidas nepasikeite.
- Pasikliaukite manimi, daktare! Tiesiog teskite zaidimq, •
pro dantis paliepe ji.
Lita palingavo galva ir nuseke paskui leitenantc, ^uri zings-
niavo siauru trapu. Rita paliete stora uzrakto plokstc, ir sunkios
metalines durys nuslinko i salj. Lita prikando lupq ir neramiai
pazvelge j tamsq. Ji jau ketino pasipriesinti, kai gelezine ran-
ka sugriebe jq ir istume tamson.
Staiga skausmq bei kaltc uzgoze baime.
- Rita, as nezinau, kq jds...
Balta sviesa nutvieske netaisyklingos formos kambari, kur
aplink didziulj iskilu aparata spietesi zvilgantys irenginiai.
Sarsa iejo ir atsisedo ant kazkokio didziulio mechanizmo.
Palei vienq suapvalejanciq siena stovejo laidais bei kabeliais ap-
raizgytas aparatas.
- Rita? - Litos sirdis dauzesi krdtineje, Jai truko oro, is bai-
mes diege pilvq. - Kq visa tai reiskia?
Gresminga Ritos sypsena jq nutilde. Rita patapsnojo per is-
sisovusiq masinos dalj.
* - Prasau atleisti uz durklo ir apsiausto komedijq. As nenore-
jau just) gqsdinti, daktare. Seskites. Cia sunkusis blasteris - ga-
letq istaskyti i skutelius visq universitetq. Prisimenate, as sakiau,
kad mums reikia pasikalbeti. Dabar kaip tik laikas. Tiesiog del
Dzefrio viskas jxyko greiciau negu as tikejausi.
Lita nerangiai atsisedo, nepatikliai stebedama pasikeitusia
leitenantc-
- As vis dar pasimetusi. As negaliu suprasti...
Rita, uzsimetusi raumeningq kojq ant kojos, apglebe keli su-
nertais pirstais ir atsilosusi linktelejo.
- Visa tai, - ji parode ranka aplink, - vadinama pabuklq de-
niu. Siuo momentu monitorial neveikia, nes as juos isjungiau.
Mes atejome cia, kad pasisneketume konfidencialiai.
- Mano kambarys irgi stebimas?
71
- Taip, velniai griebtu! Del Dievo, ciagi karo laivas! - Rita
krestelejo galv^, isdraikydama rusvas garbanas.
- Ir tokiu budu jiis suzinojote apie iskvietima del Dzefrio, -
pasufleravo Lita.
- Dalinai, - linktelejusi sutiko Rita, - is tiesq as tikejausi kazko
panasaus. Stai kodel issprukau is pasitarimo. Be to, rysininkas
Entonis man pasnibzdejo, kad jums yra svarbus pranesimas.
- Bet kodel? - Lita buvo visiskai sutrikusi. - Kaip jus galcjo-
te?..
Sarsa uzdejo гапкц Litai ant peties.
- Leiskite man siek tiek sugrizti atgal ir apibfidinti padcti. Vi-
sq pirma, jus sakote, kad Dzefris pasikeite, pabuvoj^s sveikatos
skyriuje. Paskui pasakojate man, ka jis m^sto apie revoliucini
transdukcijos perdirbinuL netgi apie galimq Gi-tinklo atjungima
nuo sistemos. Toliau, atsiranda nezinia is kur iSdygusi zmoniq
grupe. Zmoniu, nekontroliuojamq Direktorato. Medziagos ap-
mastymams daugiau negu reikia, ar ne?
Rita truktelejo petj stengdamasi visa tai susieti. Ji jtemptai
rauke kaktq.
- Bet kaip visa tai susij^ su Dzefrio savizudybe? Kas gi cia
bendro su jusu jtarinejimais? Cia tiesiog пега jokio...
Rita kramte lupas.
- Klausykite, daktare, jus gyvenate sistemoje jau seniai. Zo-
dziai, kuriuos ketinu pasakyti, gali pasirodyti pagrazinti - bet as
ne visai pamisusi. Koi kas jus dar tikite manimi?
Lita prisimine visk^, ka zinojo apie Rit^ Sars^, nors zinojo
nedaug.
- Tarkim.
- Gerai, nes operacija, kuriq sveikatos skyrius padare Dzef-
riui, vadinama psichiniu apdorojimu. Ar кц nors apie tai zinote?
Litai sugniauze sirdj.
- Apdorojimu? Kaip nusikaltelius... arba psichinius ligonius?
Ne! Tik ne Dzefrj! Kodel? As ne...
- Jis buvo pavojingas, - pasake Rita tvirtu balsu. - О ne, ne
padukelis ir ne beprotis, jis buvo pavojingas astriu savo protu.
Direktoratui nepatinka zmones, keliantys gresm^ Gi-tinklui.
Jie...
- Grestne Gi-tinklui? - pratruko Lita, pasokdama ant koju. -
Kuo novatoriskumas transdukcijoje galejo pakenkti Gi-tinklui?
- Ji atidziai pasiziurejo Ritai j veidq.
Leitenante ryztingai sukryziavo rankas.
- Tuo, jog galejo jj pranokti. Kaip, velniai griebtu, jusq ma-
nymu, tie issigim^ galvuzai tampo uz virvuciq trilijonu trilijonus
zmoniu? - Ji issaukianciai atmete galvq. - Klausykite, jus - mqs-
tantis zmogus, daktare Dobra. Pagalvokite! Sudekite visk^ drau-
72
gen. Dzefris, Gi-tinklas ir visa kita! Stabtelekite minutelei ir su-
simqstykite apie tai.
Lita jau buvo bepraverianti burna, bet uzsiciaupe, kai Rita
akiplesiskai pakele antaki. Teoriskai cia galejo buti siokios to-
kios logikos.
- Bet kur jus viska zinote? - prisimerkusi ir iskelusi galvq,
papriestaravo Lita.
Ritos sypsena buvo niuri.
- As ne itin malonus zmogus, daktare. - Ji, tarsi atsiprasine-
dama, kilstclejo ranka. - Kaip, jusu manymu, a§ taip greitai ta-
pau leitenante? Intrigq, sabotazo, issisukinejimu keliu, manipu-
liuodama saugumo sistemomis ir kovodama su sistema jos pa-
cios ginklu. Stai kaip’
Ji palinko j priekj.
- As patekau cionai del savo maistingumo. Tokius kaip as ir
renka i Patruli. Laiko mus toliau nuo gatviq ir “normaliq” zmo-
niq. Sitaip malsinamas musq kelioniq troskimas, о nepasiten-
kinimas nukreipiamas grynai Direktorato naudai.
-Jus nepaaiskinote, is kur viska zinote... jei is tiesu zinote,
- niuriai pridure Lita.
Rita atsigr^ze, atkisdama i prieki zandikaulj.
- Kuo puikiausiai paaiskinau, daktare. As ka tik atsakiau i vi-
sus jusq kas, kaip ir kodel. Matote, dar budama kaprale, as iljs-
davau j saugumo archyvus. As tiksliai zinau, kuo uzsiimineja
Sveikatos skyrius... ir kodel. Apie juodus Direktorato darbelius
as zinau ganetinai daug.
Lita nepatikliai sumirksejo.
-Jus... jsigavote j... saugumo archyvus? - Ji apstulbusi papur-
te galvq. - Juk... juk...
Padauziska Sarsos sypsena sugrjzo.
- Taip, jie butq tol mane dorojq, koi smegenyse neliktq vie-
,tos ne vienam nerviniam suzadinimui. - Ji truktelejo petimi. -
Nieko negaliu sau padaryti, daktare. Tokia jau as gimiau. Pat-
rulyje esu sqlyginai saugi.
Sarsa suspaude Litos peti.
- Ko ncgalima pasakyti apie jus, Lita. - Jos akys vel atsalo ir
patamsejo. - As jsiskverbiau ir i universiteto archyvus. - Ji iStrau-
ke is rankines lapeli. - Emanuelis Cemas ne atsitiktinai issiustas
paskutiniuoju momentu.
Visi Litos jausmai susimaise, ji раётё plona lapelj ir perskai-
1ё instrukcijas. Zodziai susiliejo, mirguliavo akyse.
-Jie... n ore jo mane? Norejo, kad as atvykciau i Sveikatos sky-
riq profilaktiniam patikrinimui? Bet... Dzefris... - ji apstulbo, kai
kq numanydama.
Rita раётё lapelj is sustingusiu jos pirstu ir rupestingai su-
р!ё§ё plonq audinj i smulkius gabatelius.
73
- Ismesiu juos i konverterj. As manau, kad Dzefris tave aps-
kunde. Cia yra psichinio apdorojimo dalis. Sj polinki jie palie-
ka giliai pasatmoneje. Dzefris, matyt, nusprende, kad tavyje slypi
nenuspejamumo elementas. Apskundimas galejo tureti jtakos
jo savizudybei. Net jei jis ir nesuvoke tave pasmerk^s, pasamo-
neje vis vien nujaute.
-As... - Lita nejucia kruptelejo. - Leitenante, to jau per daug.
Vadinasi, jus norite mane jtikinti, kad jie isleido mane is univer-
siteto, nepatikrin^ sveikatos skyriuje?
- Nieku gyvu, daktare. Ne taip viskas paprasta. As, kaip Pat-
rulio karininke, galiu prieiti prie slaptos medziagos. Su ja daug
ka galiu padaryti... pasiekti daugcli vietq. Jusiskiame dosje tei-
giama, kad sveikatos skyrius jus apdorojo ir “sukoregavo” jusu
elgesj. - Ji mostelejo strazdanota ranka. - Na, zinoma, jeigu kas
nors kada nors patikrins, jie pastebes neatitikimus sistemoje.
Tam atvejui as ivedziau programon kilpq., prie kurios jie ilgai
krapstysis.
Rita pasuko ja uz peciq veidu j save.
- () dabar nemaloniausias dalykas, daktare. As nesu tikra,
kad jus kada nors galesite grjzti.
- Ka jus turite omenyje? Negatesite gijzti? - Litos mintys su-
sipainiojo.
Rita atsiduso, tapsnodama sau per slaunj.
- As nezinau. Gal ir galesite. Viena vertus, akivaizdu, jog kaz-
kas prikiso nagus prie jusq dosje. Galbut as nepadariau jums jo-
kios paslaugos.
- Tuomet kodel? - vos neverkdama riktelejo Lita. - Kodel jus
kisates / mano gyvenimq? - Ji idemiai pazvelge Ritai i akis.
Ir gavo apgalvota, saltakraujiskq atsakymq:
- Daktare Dobra, jeigu pageidaujatc, visuomet galite sugrizti,
leistis apdorojama ir papasakoti jiems, kas cia isikiso ir kodeL
Del man^s nesirupinkite. As zinojau, i k^ veliuosi. Tik pranes-
kite man apie savo ketinimus, nes man prireiks laiko, koi nuva-
rysiu laiv^ ir atsiskaitysiu su Direktoratu.
Lita pajuto, kaip perdziuvo jos gerkle.
Sarsa t^se:
- Kita vertus, nereikejo taip umai jums viskq isdrozti. Juk as
galiu numanyti esant velniskai didziul^ tikimyb^, jog jus susier-
zinusi - pasiryzusi viska neigti - ir apskusti mane artimiausiam
Direktorato organui. Teisybe?
- Na... - Lita uzsikirto, pavergta tokios logikos, nepajegianti
neapk^sti Ritos Sarsos.
Ritos sypsena erne plateti.
- Bet as vis vien surizikavau, nes jus man patikote, daktare.
Taip, as pamafiiau, kad jus surasite ten savo prarastzy^ koloni-
j^. As norejau ten dalyvauti ir pagalvojau, jog, statydama uz jus,
74
veikiausiai pateksiu j paci^ tirstum^. Ir dar pamaniau, kad jus,
turedama laisv^, skvarbq prota, noresite sito imtis. Cem^ pa-
siunte ram atvejui, jei psichinis apdorojimas sunaikintu jusq su-
gebejim^ tarnauti Direktoratui. Tarp kitko, jei as neteisi, jus bet
kada galite leisti galvuziukams paversti jus augalu.
-	Aciu, - burbtelejo Lita.
- Nera uz kq. - Sarsa vel nusisypsojo. - As, aisku, uzkroviau
jums didokq nastq. Daugelis is siu teiginiu labai keisti - bet luk-
terekite truputi. Pagalvokite apie tai. Jums galop reikes nuspr^s-
ti, ar teisi as, ar ne. As tiesiog turiu zinoti, ar teks uzgrobti is-
vykstantj greitqjj laivq., kai baigsis si Atlantidos istorija.
Lita bejegiskai mostelejo rankomis.
-	As jums pranesiu, - ji nurijo seiles, drekindama perdziuvu-
siq gerkle. - Zinote, man slykstu nuo viso to, bet, atrodo, esu
linkusi jumis tiketi.
Sarsa giliai atsiduso ir atmete galva.
-	Juk aS taip ir maniau, kad jus istcngsite iveikti principus,
kuriuos jie kale jums i galva visus siuos metus. Manau, dar tuo-
met, bare, as nusprendziau, jog verta j jus jsiziureti.
-	Kodel? - Lita pakele galvq, suraukusi kaktq, - kodel j mane?
Ritos skruostuose isryskejo rauksleles, kai ji susimqsciusi nu-
sijuoke.
-	Todel, kad jiis galite svajoti, Lita. Kaip tik sito dabar stin-
ga zmonijai. Ir... ir mano... vyras ismoke mane, jog didziausia
zmogui duota vertybe - tai sugebejimas svajoti.
Gelezine Akis ant minkstos zemes pastebejo arkliq pedsa-
kus. Dvi pedsakq grandines, viena paskui kitq, prisijunge prie
pirmosios. Jis sustojo, stebedamasis, kodel Filipas neissniuks-
tineja nelygios uoletos vietoves, ieskodamas pasalos.
-	Cia trys, - suurzgc Gelezine Akis, jusdamas pulsuojantj ma-
zaji pirstq. Jis pradejo gyti, todel niezejo.
-	Musiskiai? - abejingu balsu pasidomejo Filipas.
-	Nezinau, - atsake Gelezine Akis. - Keliaujam, jie kazkur sus-
tos pailseti.
Filipas jdemiai pazvelge i savo biciulj.
-	Kq visa tai reiskia? - Gelezine Akis pagaliau istare klausimit,
kurj taip ilgai rengesi uzduoti.
Filipas giliai atsiduso.
-	Arteja musq pasaulio galas, broli.
-	Tu vis vadini mane broliu. - Gelezine Akis vel paleido nuo
arkliq kvapo suklususiq kumele risnoti pedsakais.
Filipas, spoksodamas i uolq virsdnes, truktelejo peciais.
75
- Nuo tos akimirkos, kai mudu susitikome lokiq kalnuose,
Dzonai, mes sujungti stipriau negu broliai. Mus dabar vienijan-
tis rysis kur kas gilesnis, artimesnis ir reiksmingesnis uz moters
iscias, tvirtesnis negu kraujas, siejantis tcv^ su jo kudikiu.
-	Ir koks gi tas rysys? - pasaipiai paklause Gelezine Akis, pyk-
damas del gaisaties, ieskant santosq; neapykantos jega ragino
ji-
Filipo balsas sujudino кагкокц stygq Gelezines Akies Sirdy-
je, kuomet jis siurpiai susnabzdejo:
-	Likimas... broli.
Gelezine Akis prikando lup^, nusukdamas pikt^ veid^ j ap-
link dunksancias sienas. Gamta tukstantmecius gludino U0I4,
apvalindama issikisusius krastus, lygindama griovelius ir jdubi-
mus. {sikibcji plonomis saknimis, virs stataus tako kabojo kam§-
ciakrumis, astri zole, ersketis bei nykstukiniai medziai, siurbda-
mi skurdq maist^ is suskeldejusios zemes.
Dangus, kur jo nedenge debesq saleles, igavo melsvai zals-
va atspalvj. Rytuose skaisfiai svytejo antrasis menulis.
- Tie kiti, - neatlyzo Gelezine Akis, - jie is Zemes, is kur ir so-
bietai?
Filipas neigiamai mostelejo.
- Kazkada seniai. Dabar jie is zvaigzdziq. - Jis pazemino bal-
s^, neryztingai t^sdamas: - As... as nedaug pamaciau, Dzonai
Smitai. Vienintelis dalykas, kurj zinau, yra tas, kad jie panasus
i taut4. Zinai, jie irgi bego j kosmosq nuo sobietq, kad isveng-
tq Raudonosios Zvaigzdes. Dabar jie isgirdo mus... isgirdo ra-
dij^. Todel jie ateina...
- Bet kas ivyks? - suriko Gelezine Akis. - Ar mes turesime su
jais kautis? О gal jie draugai? Ka mums daryti? - kankinamas ne-
zinios, jis iskele sugniauztus kumscius.
Filipas per jega primerke akis, jo veidas persikreipe lyg nuo
skausmo.
- As maciau... maciau kariy As maciau violetinius sviesos
pliupsnius. Kazkas svilpe ore. As maciau skriejanti... degantj...
siaub^. Buvo... DALYK1J, kuriq nejstengiau suprasti. Keisti da-
lykai, kuriq as negaliu zodziais paaiskinti... tik vizijose...
- Bet ar mes nugalesime? - susierzin^s uzriaumojo Gelezine
Akis.	j
Filipas sugniauze gyslotus kumscius, rankq raumenys isitem-
pe. Jo zandikauliai virpejo ir trukciojo nuo jausmq pertekliaus.
- Tu klausi to, ko tau nepasakys netgipranasai! - Filipas mal-
daudamas iskele rankas. - Kodel tu niekad negirdi, Gelezine
Akie? Pranasu ir kariq keliai skiriasi! Nieko nesiimk, koi nenusp-
resi, kuriuo eiti! Nevaryk manqs is proto!
Gelezine Akis linktelejo, sunkiai besuvaldydamas emocijas.
76
- Labai gerai, broli, as prik^siu liezuvj. Tik leisk mums pa-
siekti santosus. Kai tik uzmusiu Didjji Zmogq, ateiviai is zvaigz-
dziq man^s nebedomins.
Filipui kraujas atsliigo nuo veido, tarytum jis visas ЬйГц is-
siurbtas.
- Cia bus tavo sprendimas, Gelezine Akie. Daugiau as tau
nieko nepasakysiu, nes kitaip atiduosiu siel^ amzinai beproty-
bei - bet mane baugina, jog esi apsestas vieninteles minties.
Tauta... ir as - tavo rankose. Tik Voras tezino, ar esi to vertas.
Gelezine Akis pakele galv^, pilve sukirbejo nerimas.
- Кд reiskia keisti tavo zodziai, broli?
Filipas prisimerke, tarytum varstomas skausmo. Apie jo bur-
n^ ir akis susidare rauksles, tarsi Filipas Smitas Gelezine Akis
staiga butu ne pagal amzitj pasen^s. Jo smakras vel sujudejo,
kai jis vienareiksmiskai neigiamai papurte galv^.
xMatydamas, kad jo giminaitis nenori kalbetis, Gelezine Akis
paragino savo kumel^.
- Kokia cia beprotybe? - sugrieze jis dantimis. - Pasaulis pa-
miso!
Zvilgciodami j uolas ir ieskodami pasalos, jie toliau jojo ped-
sakais.
Tarpeklyje nuaidejo kimus klyksmas, zmogaus klyksmas, is-
reiksdamas skausm^ ir siaub^. Gelezine Akis sustabde arkli, sau-
tuvas stebuklingu budu jau buvo jo rankoje.
- Tik kvailys gali paklidti j santosu sp^stus, - nepatikliai burb-
telejo Gelezine Akis. - Saugok mus, Vore!
- Ten Voro kariai, - abejingai pasake Filipas.
- Ir k^? - paklause Gelezine Akis, pakel^s antakj ir tyrineda-
mas uolas prieSakyje.
- As regejau artimiausi^ savo ateitj, Gelezine Akie. Ne cia
man teks rinktis mirtj arba gyvyb^. Ne, sie zmones - vorai, - Fi-
lipas apniuko.
- Dar viena tavo vizija? - Gelezine Akis tuzmingai stebeilijo i
aukstas uolas.
Filipas prislopintu balsu atsake:
- Taip, po keleto minuciq is uz sio ricdulio Penktadienis
Garsija Geltonoji Koja dirsteles pasiziureti, kas mes tokie.
- О koks tuomet ten buvo riksmas? - Gelezine Akis dar stip-
riau suspaude pirstais raizyt^ savo sautuvo buoz^, dziaugdama-
sis, kad turi nenugincijam^ irodym^.
- Santosq snipas, kuri pagavo kariai, - Filipas buvo abejingas.
tarytum tiksliai nustat^s, kad jo mirtis nebetoli ir yra neisven-
giama.
Gelezine Akis pastebejo kazka judant. Jis nusitaike riedulio
pusen, pamat^s virs uolos krasto islendant galv^. Taikiklyje
77
pasirode Penktadienio Garsijos Geltonosios Kojos veidas ir, pa-
mat^s sautuva, ta pacia sekunde dingo.
Gelezine Akis nuleido sunkq sautuva.
- Penktadieni! Islisk! As tave pazjstu.
Uz akmens girdejosi erzejimas. Sjsyk veidas smestelejo i§ so-
no ir tuoj pat vel pasislepe.
- Prisiekiu sventu Voro vardu, Dzonai Smitai Gelezine Akie,
tu nepazisti sio zmogaus, - suinkste Penktadienis.
Gelezine Akis pakele galv^, nepatikliai zvelgdamas i Fili pa.
- Ka cia sneki, Penktadieni?
- Todel, kad Penktadienis Garsija Geltonoji Koja, kuri tu pa-
zinojai, buvo narsus zmogus! - nuaidejo riktelejimas. - Sitas
Penktadienis Garsija Geltonoji Koja dirstelejo is uz uolos, pasi-
ziOreti, kas eina. Ne taip jau ir daug narsuoliui... koi jis pazvel-
ge j gigantiskojo sautuvo vamzdi.
Gelezine Akis nusijuoke.
- Ir todel tu kitas zmogus?
- Taip, kary! Narsusis Penktadienis Garsija Geltonoji Koja,
kurj tu pazjsti, niekad neprikrautq j kelnes tiek rudos smarves,
pamat^s toki ginkla, kaip kad padare sis bailys Penktadienis
Garsija Geltonoji Koja!
Gelezine Akis, pats to nenoredamas, garsiai nusikvatojo.
Zvilgtelej^s j Filipp, pamate, kad apniuk^s jo veidas nepasikei-
te, akys buvo tuscios - tarytum visa tai jis irgi zinotq is anksto.
Gelezines Akies nugara perbego saltukas.
Paskutinis patikrinimas.
- Penktadieni, о kas ten sauke?
Penktadienis Garsija Geltonoji Koja dar syki pazvelge is uz
akmens ir islindo patenkintas, kad Gelezines Akies sautuvas bu-
vo pakeltas. Jis buvo zemaugis, ant jo kovines palaidines puika-
vosi didziulis Voro atvaizdas. Ant juosmens kybojo vienintclis
trofejus. Penktadienio krutine buvo tokia pat plati, koks auks-
tas buvo jo ugis. Jis pribego greitais smulkiais zingsneliais krei-
vomis kojomis, ant nugaros plevesavo juodos zvilgancios kasos.
- Po tokios ziaurios santosq atakos mes ememe juos perse-
kioti. Daugeli dienu kopeme j kalnus jq pedomis. Vakar aptiko-
me snipa. Jis buvo toks kvailas, jog megino pavogti musu ark-
lj. Tie, kas vagia arklius, pirmiausia turi suzinoti, kaip greitai jie
sugeba begti. - Penktadienis pakele galvq. - Kaip santosas, jis la-
bai stiprus. Tiesq sakant, jis turejo numirti dar vakar vakare.
Gelezint^ Aki sugniauze saltis, jis vos beistcnge kvepuoti. Jis
debtelejo j Filip-4 zinodamas, kad jo aky se atsispindes tiesa. Vis-
kas buvo taip, kaip pasake jo pusbrolis.
Kurstydamas savo jtuzi, kad neprarastu vyriskumo, Gelezine
Akis linktelejo.
78
- Tuomet mes pagausime santosus. О paskui as surasiu jq
vadq ir uzmusiu tq Didelj Zmogu. Tik tada, kai jo kraujas nuda-
zys mano peilj, Dzenes siela taps laisva! - pyktis ji silde ir teikc
pasitikejimo savo teisumu, issklaidydamas Filipo zodziu sukeltq
baime, tarytum dulkes pavasario vejyje.
-	Ne! - kankindamasis susnibzdejo Filipas. Gelezine Akis at-
sigr^ze ir pamate, kaip jo pusbrolis isblysko ir susiveme salia
arklio.
Penktadienis Garsija Geltonoji Koja, prarades jprastinj hu-
moro jausma, nurijo seiles ir pasitraukc atatupstas.
-	Kas nutiko? - siurksciai paklause Gelezine Akis.
Filipas atsitiese, odine rankove sluostydamasis burnq. Jo bal-
sas vos girdejosi isiviespatavusioje tyloje.
-	Tu kq tik pasmerkei mane... ir tauta. Pasmerkei mus
myriop.
Sept’intas skyRius
Po susirinkimo, jvykusio “Kulkai” perejus j Atlantidos orbi-
tq, Lita Dobra susistabde leitenante Ritq Sarsq.
-	Klausykite. Del musq pokalbio, - ji pajuto, jog vis stipriau
raukosi. Reikia atsikratyti sio jprocio, nes ant kaktos liks rauks-
les. - As pagalvojau, na kq as galiu padaryti? Jei negaliu sugrjz-
ti, kur man dctis? Tai yra, as noriu pasakyti, jog visq gyvenimq
ruosiausi tapti antropologe. Negalima taip paprastai nubrauk-
ti viso gyvenimo!
Rita pakele galvq, jos akys buvo susimasciusios.
-	Ne, daktare. Negalima. Bet cia - istisas pasaulis, pilnas ro-
mananu, kuriems reikia antropologo.
Staiga atejes prasviesejimas privcrte kitaip plakti Litos sirdj.
Zinoma! Taigi vis delto as galesiu jgyvendinti savo svajon^!
Sarsa nusijuoke.
-	Stai dabar, daktare, jus visiskai teisingai mqstote!
Atlantida uzpilde visus laivo ekranus. Ri nusprende, jog vie-
ta grazi - о juk ne visos planetos buvo grazios. Sitoji trauke jj,
kaip kad visos j Zeme panasios planetos traukia zmonijq. Kaz-
kas kuteno pasqmon^, tarsi is namu gauras laiskelis. Siaip ar
taip zmones tai planetai buvo dekingi uz savo gimima.
-	Gaunami vaizdai is davikliu, sere, - pasauke leitenantas.
Ri nenoriai nusigr^ze nuo ekrano perzvelgti gaunamu duo-
menu. Jie pagaliau isvydo kai kuriq stambiq gyvunq nuotrau-
kas. Pazistami buvo tik arkliai bei galvijai. Vietiniai zverys atrode
79
gan egzotiski - keisti padarai su dviem keterom, kurios dare
juos panasius j Siamo dvynius.
Informacija apie zmones irgi buvo gaunama. Jie klajojo po
visq zemyn^, kurj Montaldas juokais pavadino Zvaigzde. Migra-
cija, rodos, vyko mazomis grupemis, vieni judejo katastrofy pa-
tyrusio “Nikolajaus Romanano” liekanq kryptimi, kiti lyg ir trau-
kc i rytinius kalnus ir dar toliau.
Istisas dienas antropologai be atvangos studijavo romananq
- kaip visi pamazu pradejo juos vadinti - demografij^. Migraci-
jos, gyvuliq rotacijos teorijos, ir daugelis kitu is senqjq mono-
graft ju pasisemtq koncepcijq uztvinde konferencijq sale.
Pulkininkas Ri stebejo, klausesi ir mokesi. Tuo pat metu jam
pavyko paciam sukaupti ankstyvosios antropologijos literaturos
bibliotekq. Jis suglumdavo, kai Lita ir kiti pradedavo kalbeti
apie samanizmq, iniciacijos apeigas, giminystes tipus, sociaiin^
strukttirq ir resursq gavyba. Deimenas Ri nebutq tapes pulkinin-
ku, jei jj taip lengvai galetum ismusti is veziq. Dabar kad tik su-
rastq laiko perskaityti tas prakeiktas knygas.
Per tris dienas radijas nutildavo ir vel burbuliuodavo. Vel
kalbejo apie galviju btikle, vel paslaptingai uzsimindavo apie
tai, kelis butina sugr^zinti. Sugrqzinti?
Ri susirauke. Lita Dobra - kuri vis daugiau vietos uzimdavo
jo mintyse - labai rimtai jj tikino, kad “sugrjzimas” paaiskina
netvarkingus radijo jjungimus.
-Juk tai akivaizdu! - suktelejo ji, atgijusi pirmqkart po dau-
gelio dienq. - Tai beveik visk^ paaiskina. Mes praskleideme
svarbiausio ritualo uzdangq! Stai kodel jie ncsinaudojo radiju.
Jie visi susirinko aplink laiv^ sokti ir svesti. О dabar visi sitie
zmones vyksta link namq!
Atrode panasu j ties^. Jie patikrino ir aplink “Nikolajaus Ro-
manano” nuolauzas aptiko didziulj kiekj dumq. Sis faktas tiko
jos teorijai. О be to - Ri, netiketai paciam sau, nusisypsojo -
daktare Dobra jj sudomino. Kazkas jos eisenoje, galima sakyli,
gunde netgi tokj veterana, kaip jis. Jis syptelejo pats sau, suint-
riguotas minties, jog dar gali dometis moteriinis. Tik stai pas-
taruoju metu ji taip uzsisklende savyje. Malonu matyti, kad jos
nuotaika gereja.
Jis vel pazvelge j ekrana ir per galvos jrenginj dave jsakyma.
Pasirode raiteliq atvaizdas. Si nuotrauka buvo viena is geriausiq,
kuriuos jiems koi kas pavyko gauti. Desimt tamsiaodziq raite-
liq jojo uoletu tarpekliu, jdemiai dairydamiesi aplink.
Jie buvo liekni, vieni su nedidelemis barzdelemis, kiti su is-
tisais krumais ant smakrq, rubus jiems atstojo gyvunq kailiai.
Akys grobuoniskai debsojo is po kailiniq kepuriq. Jie buvo is-
sidaz^ ryskiais ornamentais. Kai kuriems ant juosmens kybojo
plauku kuokstai.
80
Ilgas vamzdis ant vieno raitelio balno pasirode besantis sau-
tuvas. Ri, pamat^s ginklq, pajudino liezuvi. Zinoma, jis buvo bu-
tinas. Jie mate gigantiskus plesrunus. Didziulius dviuodegius
padarus su siurbtukais, issokanciais ir suciumpanciais grobi.
Sudetingosios “Kulkos” kameros jau uzfiksavo scenq, kai vienas
toks drakonas rijo versiukq. Suprantama, jie privalo buti gink-
luoti. Sis pasaulis jiems priesiskas. Bet kas gi tuomet jam kele
nerimq?
Nuostabq kele dvi patrankos, pridengiancios romananu kai-
nlq. Is pradziq kazkas susirupines prakalbo apie galimus kovos
veiksmus. Paskui jie stebejo, kaip stambaus kalibro pabuklai is-
taske vienq pernelyg arti priselinusj drakonq. Viskas issispren-
de labai greitai. Nieko stebetino, kad jie naudoja patrankas. Kas
panores artintis prie tq pabaisu?
Ri prisimerk^s ziurejo j pirmqjj raiteli. Kas dejosi sio zmo-
gaus galvoje? Apie kq jis mqste? Kokia bus reakcija, kai ant jo
slenkscio pasirodys pirmoji antropologq grupe?
Jis pasalino vaizdq ir patikrino padeties indikatorius, kurie
rode, jog “Kulkos” rezimas optimalus. Galq gale ne taip jau ir
svarbu, ко griebsis ciabuviai. Purvinq, slyksciai apsitaisiusiq rai-
teliu grupele su sautuvais tvirtajam “Kulkos” ekipazui nesukels
nieko daugiau, vien silpnq susierzinimq. Velniai griebtu, jie ne-
sugeba netgi skraidyti, jau nekalbant apie raketas.
Ri tebesisypsojo, patenkintas savimi, akiai tikedamas savo
pranasumu, bet stai prisimine liesq raitelio veidq ir pajuto, jog
kazkur viduje auga nerimas. Ne, su tokiu zmogum Ri negalcjo
palikti Litos Dobros be ginkluotos apsaugos. Jis linktelejo An-
tonijai Rirei, atejusiai jo pakeisti.
Pietus antropologq deka pulkininkui virto lyg ir ritualu.
Mokslininkq draugija jam teike tikro malonumo. Pirmqsyk po
daugelio metq buvo kalbama ne apie laivq ir ne apie budejimq.
. Daktare Dobra tapo j save nepanasi po to, kai gavo tq pra-
nesimq is Arkturo. Iskankinta jos akiq israiska ji jaudino. Jos sir-
dyje atsivere zaizda, apie kuriq Ri nieko nezinojo. Ugnele, pas-
tebeta jo dar pries tq susitikimq, vel uzgeso. Tik per keletq pas-
tarujq dienq Litos nuotaika pradejo taisytis, ji daug laiko pra-
leisdavo Sarsos draugijoje.
Nieko, kad ir kaip ten bebutq, ji su dvigubu entuziazmu
emesi darbo. Ji visur suspedavo - puiki organizatore, netgi la-
bai’ Ir protas, ir isvaizda - jis dar labiau ja zavejosi.
Remdamasis tarn tikra tvarka, jis susodino visus taip, kad at-
sidurtu greta jos. Kilstelej^s taure vyno, jis sulaike akis ties jos
smakro linija.
- Zinote, as jsigijau naujq knygq serijq apie jusu indenus.
Ji issiblaskiusi pazvelge i ji ir nusisypsojo.
- idomu?
81
Ri nusijuoke, neslcpdamas linksmumo.
- Tiesa sakant, daktare, as dar neturejau laiko. Taciau priva-
lau prisipazinti, jog kai baigsime sia operacija ir vel imsime pat-
niliuoti, laiko turesiu iki soties - galesiu savarankiskai gauti dak-
taro laipsni.
- Nejaugi cia taip liudna? - paklause ji, nugrimzdusi i apmas-
tymus, tarytum lygindama gaut^ informacijsp
Ji buvo ne itin sneki.
- Taip, is tiesu, - patvirtino jis. - JOsu darbas atrodo patrauk-
lus. Papasakokite man, kq veikete universitete? Ar visuomet dir-
bote su tokia patrauklia medziaga? - jis pakele galv^ tebesisyp-
sodamas.
Lita truktelejo peciais.
- Jokiu btidu. Bijau, jog neturejome nieko panasaus j sj pro-
jekt^. Sis jvykis istorinis, pulkininke.
- As dar sykj apziurejau raitelius. - Ri padelse. - Ka jiis dary-
site, jei jie pasirodys besantys priesiskai nusiteik^? - Jo atmin-
tin jstrigo skvarbios juodos raitelio akys.
Lita nusijuoke.
-Jie nebus priesiski mums. Manau, jog jie neissaugojo pri-
siminimu apie sobietus, pasipriesinima ir apie tai, kaip juos is-
siunte i zvaigzdes. Jeigu jie ir turi kulturine atmintj, ji tikriau-
siai isreiksta mitais ir padavimais. Jie mus neabejotinai palaikys
dangaus dievais.
Ri susimqst^s linktelejo.
- Taip, manau, jei reikes, jums davus komanda, mes galime
pavaizduoti griaustinj ir zaibus. - Jis akimis susitiko su ja, pas-
tebej^s, kaip linksmumas akimirksniui uzgoze skausmq. - Ar jsa-
kysite jiems, kad pastatytu jums njmus?
- Lai stato rumus Belai Volai, - jos akys vel tapo atsiaurios, -
man pakaks buti garbinimo objektu.
Jis pamate, kaip jjy vel uzvalde skausmas. Is jos balso jis visk^
suprato. Ja iskaudino vyras. Ri per mazuteli galvos jrengini, kuri
buvo uzsidej^s, perdave pastabq. personaliniam vado kompiu-
tcriui. Jis atsargiai pasniukstines. Kovinio laivo vado parcigos
suteikia savq privilegiju.
- Bet jus vis delto virsiausioji. Jeigu sie piemeny7s ir turi die-
vus, juos, be abejones, atstoja kanes arba arkliai, - pajuokavo
Ri. - As isitikines, jog jus tapsite kur kas patrauklesniu ju sven-
tyklu priedu. lie jus, ко gero, apibers aukso dovanomis bei re-
tais vaisiais. - Jis mate, jog humoras jai patiko. Ji kvatojosi kaip
beprote.
Ri pakeite intonacijjy.
- Bet rimtai, kaip jus ketinate bendrauti su tais zmonemis?
Akivaizdu. jog negalima ju tiesiog israuti is mazytes pirmy kstes
planetos ir perkelti i Galaktikos gyvenimo tirstumq.
82	‘
Jos zvilgsnis susitelke. Pergale! Jis uzvalde jos demesi.
- Visq pinna, mums, zinoma, reikia nustatyti bazinius rodik-
lius; bet as noreciau kokiu nors budu izoliuoti planetq.
Ji, staiga susijaudinusi, pazvelge i ji.
- Supraskite mane teisingai, as noriu apginti juos, о ne mus!
Pagalvokite! Jie bus tokie pazeidziami. Dar nesuspes atsigauti
po sukretimo, pamaty, kaip mes atidardejome is dangaus, kai
staiga uzpltis puse milijono turistq, geidzianciu jsigyti nuotrau-
ka su tikru laukiniu! Stai kq as turiu galvoje, kalbedama apie
izoliacija, - ji susirauke. - Vienintelis dalykas, kurj noreciau pa-
likti - nuolatine tyrimo stotis. Mes turime galimybe suorgani-
zuoti antropologinj stebejimo centra, pirmq po penkiq simtu
metu, * jos balsas pasidare kimus. - Pagalvokite, kiek mes gale-
tume padaiyti... kiek teorijq patikrinti.
Ri nieko nepasake. Gan naivoka puikios mokslininkes uzma-
cia. Nejaugi ji is tiesq mano, kad universitetas gali pretenduo-
ti i toki pasauli. Tik Direktoratas pajegus atskirti istisq planetq.
- Ar jus ketinate liautis siusti informacija j Gi-tinklq? - tyliai
paklause jis.
Ji susierzinusi pazvelge j jj.
- Zinoma, ne! Is kur toks keistas klausimas?
- Montaldas siauriniame zemyne aptiko gryniausio torono
klodus. Informacija jau issiusta. О be to, atsirasdami tarp jq, jus
jau pakeisite siuos zmones. Jie pamatys kalnq kasinejimo rezul-
tatus, net ir kitame kontinente. Ir, ко gero, bus aptikta dar ко
nors. Toronas - jau pakankama priezastis planetos eksploataci-
jai. Atsiras ir kitu, - Ri ramiai sutiko issigandusj jos zvilgsnj.
- Zinoma, as uzmirsau apie tai. Visgi jus teisus. Dabar as gal-
vosiu, ar jstengsime kazkaip jiems paaiskinti busimus jvykius -
kazkaip susvelninti pasekmes.
- О jeigu jie dar ir nepanores buti tyrinejami? - Ri pradejo
patikti jq provokuoti.
Lita pazvairavo i jj.
- Kodel jie turetu atsakyti, jei mes jiems paaiskinsime, kaip
tai svarbu?
- Kodel jie turetu priestarauti del naudinguju iskasenq gavy-
bos, jei kompanijos jiems paaiskins, kaip tai pelninga? - savo
ruoztu pasake Ri.
- Turtai - tai dar ne viskas, - atkirto jinai. - As isitikinusi, jog
tokie nesugadinti zmones, kaip jie, sitai supras. Ju dar niekas
nepapirkinejo ir nepardavincjo. - Ji pakele akis ir zvilgsniu su-
sitiko su Ri. - Ar jus visuomet toks ciniskas?
Jis truktelejo peciais.
- Tiesiog as esu kariskis. Jus - zmoniq visuomeniq specialis-
te. О as svarsciau apie imanomus tu jusu romananq veiksmus.
83
Galaktika kur kas platesne uz universiteto ribas, - jis nutaise ne-
kaltutj veida.
Ji patylejo. Ranka pasiremusi smakrq, Lita itemptai mqste.
- manau jog, vos tik susidarcj siokj tokj vaizdq apie tai, kas
tokie, mes privalome pagalvoti, kaip juos apginti. Apsaugoti
juos... taip, jie taps lengvu grobiu bet kokiai eksploatacijai. Se-
nojoje literaturoje pilna neigiamos kultdrines jtakos atvejq.
jvykdavo siaubingu dalykq. Epidemijos, karai, genocidas, eksp-
loatacija, vagystes, prievarta, kankinimai, - ji kruptelejo. - Mes...
- As jsitikin^s, jog butent del sios priezasties direktorius pa-
tikejo si projektq jums, daktare, - jis padrqsinamai patapsnojo
jai per peti. - Mes cia esamc tam, kad romananai - ir jus - nesi-
nervintumet, koi protingesni uz mus nenuspr^s, kq daryti su
siais zmonemis.
- Leiskite atsisveikinti, - dabar ji priesiskai jsispoksojo jjj.
- Buvo labai malonu, daktare.
Is kur toks ledinis zvilgsnis? Ri suglumt^s atsilose kresle, bai-
ginedamas vyn^. Jo atmintyje iskilo kario atvaizdas, rustus, ve-
jo gairinamas veidas. Sunku patiketi, jog Siam zmogui reikia ap-
saugos. Paskutinijj zodj tars specialistai - ir, zinoma, viskas prik-
lausys nuo Direktorato sprendimo.
Martis Brukas, glostinedamas Belos Volos nugarq, apziurine-
jo visa sienq uzemusiq holografija. Ranka jusdamas lengvq Be-
los alsavimq, jis stebejo kaip romananai raiti kopia tarpekliu. Jo,
prityrusio specialisto, poziuriu, jie atrode visiskai normalus pla-
netoje gyvenantys zmones.
Romanas su Bela prasidcjo neseniai. Universitete jie buvo
menkai tepazjstami. Jis laike jq patrauklia, bet buvo susidome-
j^s kita moterimi: studente, studijavusia teatra. Dabar jis buvo
cia, kaip ir Bela. Viskas susikloste kuo puikiausiai.
Martis mintyse piese po riisciu veidu slypincios kaukoles
konturus. Is zmogaus laikysenos balne negalima nustatyti jo ku-
no sudejimo, eisenos ar kojq bei rankq ilgiu santykio. Gravita-
cija Atlantidoje sudare 1,15 normalios zemiskosios. Brukas ne-
sitikejo surasti ypatingq skirtumu nuo standartinio Zemes feno-
tipo - isskyrus faktq, jog sie zmones turi buti siek tiek sunkes-
ni bei tvirtesniu kaulu.
Velniop grubiqja anatomija ir nuobodzius rodiklius, pagal-
vojo Brukas. Jj viliojo subtilesnes materijos. О kaip \yko gene-
tiniai DNR ppkyciai? Kaip pakito genetinis gyventojq kodas uni-
kalios adaptacijos Atlantidoje metu? Ar jie priesinosi tam tik-
roms ligoms? Kiek pokyciq patyre zmogaus kunas, koi pritapo
prie naujojo pasaulio?
84
Sirdies gilumoje jis jaute, jog jie turi buti kitokie. Jie priva-
lo labai stipriai skirtis nuo bet kuriq kitq zmoniq gimines ats-
tovu, gyvenanciq planetose. Zmones stotyse jau virto kazkokiu
nauju tipu. Zmonija jgavo tiek variacijq, kick irenge sto^iq.
Neutralioji mutacija, didejantis polinkis jonizuoto spindulia-
vimo poveikiui, ligazes silpimas DNR replikacijos procese - vis-
kas baigesi jvairoves augimu, kurj is dalies valde patys zmones.
Atlantida - kitas reikalas. Ji buvo pirmine - nesugadinta zmo-
niq is dirbtinosios terpes. Cia gamta keite zmones taip pat, kaip
ir priesistorineje Zemeje. Cia zmones gyveno izoliuotai, tuo tar-
pu Zemeje, Sione, Sirijuje, Arpedzije ar bet kurioje kitoje vieto-
je juos veike genq cirkuliacija.
Nuolatiniai genetiniai mainai, vykstantys visoje zmoniq ap-
gyvendintoje erdveje, neisvengiamai importuodavo kitus, mai-
Sydami ir painiodami biologinj zmogaus paveldq. Tik Atlantido-
je, kur zmones taip ilgai gyveno izoliuoti, gale jai rasti idealiq.
gamtos laboratory^. Pasineres i apm^stymus, Brukas uzmirso
moteri, taip nevarzomai mieganci^ jam ant rankos. Holografi-
ja ir toliau jj kankino, jis stengesi jsivaizduoti расц raiteliq DNR
struktunp
Litai sunkiai sekesi susikaupti ir neuzsimerkti. Ji negalejo
netgi prisiminti, kada paskutinj кагц miegojo.
-	Na ka pasakysite? - paklause ji biotechniko.
-	Nieko nerandu, - pasake jaunuolis. - Siuo atzvilgiu galite
buti rami ir vykti ten. Jums gali iskilti virskinimo problemq nuo
mikrobakterijos, кигц aptikome dirvozemio pavyzdziuose, - bet
nieko tokio, ко negalima butq isgydyti paprastais antibiotikais.
-	Nuostabu! - Lita pajuto energijos antpliidj, nugalejusj jos
nuovargi. - Si kliutis buvo paskutinioji, rytoj isvykstame.
Padekojusi biotechnikams, ji nuvinguriavo tusciais korido-
riais savojo kambario link. Issekinta nuovargio, ji nusiplcse dra-
buzius ir issvaiste juos po kambarj. Nekenksminga protesto for-
ma - velniop stoties manieras!
-	Sinchromiegas, - paliepe ji kompiuteriui. Lengvas galvos
jrenginys svelniai liete jos kakt^.
-	О Dzefri! - tyliai sudejavo ji. - Kam tu taip padarei?
Ji pagalvojo apie pulkinink^ Ri. Jo ketinimai buvo akivaizdus
ir teike pasitenkinimo. Bet visgi jis buvo pernelyg senas. Jis -
aiskiai ne jos skonio - о paskui, kas bus, jei jis suzinos, kad Svei-
katos skyrius norejo atvesti ja i prota? Ir ka, velniai griebtq, jis
sumane apmauti?
Tik Sarsa ir darbo gausa lengvino Dzefrio uzkrautq nasta.
Kad ir kaip ji stengesi blaiviai mastyti, vis delto nesugebejo at-
85
sikratyti kaltes jausmo. Prakeikimas, ka ji galejo padaryti? Juk
nevalia tiesiog imti ir mesti viso gyvenimo darbo, kad galetu
tiipcioti aplink jj. Gyvenimas - rustus dalykas; ji negali atsaky-
ti uz visus, kas per silpnas ir su juo nesusidoroja.
Bet argi ji negalejo ко nors padaryti? Si mintis ja griauze, ji
vartesi nuo vieno sono ant kito, suvokdama, jog kovoja su sin-
chromiegu.
Kqji galejo padaryti? Atsidurusi ant beprotybes ribos, Lita
dar syki pamegino tai suvokti.
- Kad tu prasmegtum, Dzefri! - vos girdimai susnypste jinai.
Jis neturejo jokios teises nugramzdinti jos tokion buklen. Vi-
siskai jokios teises - be to, jis jq apskunde, kad jq apdorotq! Gal-
but per tas kelias dienas jai nevertejo miegoti su Veldu? Ne! -
piktai riktelejo ji pati sau. Viskas, ka ji dare, buvo jos asmeni-
nis reikalas!
Gal jiems derejo tiesiog susesti ir pasisneketi? Ka ji galejo
jam pasakyti? Kaip jinai galejo palaikyti jo “as”, kad jis ir toliau
gyventq?
- As nezinojau, kad tu taip nusiminei, - susnibzdejo ji, jaus-
dama stiprejanti liudesj. - Velniai tave griebtq, Dzefri, as dabar
tav^s nekenciu, - vos girdimai niurnejo ji. Susivokusi ji issigan-
do. Likimo ironija. Vargselis norcjo ja iskaudinti, bet, kaip vi-
suomet, nukentejo pats! Jis pats j^ priverte jo neapkesti. Jaus-
damasi kalta, ji neapkente Dzefrio. Nekente uz tai, kad jis gai-
sino jai laika, neleisdamas sutclkti demesio j romananus. Neap-
kente uz nuosprendj, kurj paskelbe jos s^monei. Netgi pasku-
tinysis piktdziugiskas jo meginimas susilaukti uzuojautos nepa-
vyko. Pasiputusi menkysta! Dieve, kaip ji galejo taip ilgai jj pa-
k^sti? Visiskai sugniuzdyta ji pasidave sinchrosapnui.
Leitenante Rita Sarsa atmuse mirtin^ smugi. Isnaudodama
gautjyj impulsq, ji apsisuko ir is visq jegq trenke robotui i kaklq.
Zmogaus kaklo slanksteliai butq akimirksniu suluzt;. Masina
sudribo ant grindu, virsdama akis dziuginancia krOva. “Absoliuti
pergale”, - progiesmiu istare robotas.
Sunkiai kvepuodama, Rita pramankstino pecius, hutrauke
nuo kabyklos ranksluostj ir piktai nusibrauke prakaituotq. vei-
da bei kakla. Treniruotes leido jai gyventi visu pajcgumu. “Kul-
kos” moterq tarpe ji buvo cempione ir tuo be galo didziavosi.
Ji nusirenge ir pal indo po dusu, vesus vanduo nuskalavo is-
varginto kuno kvap^. Tuo pat metu Icngvunio ir euforijos jaus-
mas po sunkios treniruotes salino itampjp
Gretimoje kabinoje prausesi rysininkas Entonis.
- Nugalejai? - riktelejo jis.
86
- Sunkiai, Toni, - atsakydama nusisypsojo ji. Tarp j\| kazka-
da buvo uzsimezg(£s trumpas romanas. Jai patiko tas vaikinas,
bet jis neturejo jai reikalingos jegos ir energijos. Viskas, kaip
paprastai, baigesi tuo, jog ji iskankino vaikinq nuolatiniu rung-
tyniavimu. Tonis tiesiog linktelejo ir isejo vilktis uniformos.
- Et, Toni, - tyliai pakviete ji. Jis atsigrjzo. - Gal papietauki-
me kada nors, kai as uzbaigsiu siq uzduoti? - Ji pakele galva. -
Nieko rimto, tu juk supranti. Tiesiog bus proga pasisneketi, at-
sipalaiduoti ir issiaiskinti santykius.
Jis perprato uzsleptq jos norq susitaikyti.
- Taip, leitenante, skamba visai neblogai. As nepriestarau-
ciau. Gal ir esame nesuderinami, kaip paukstis su gyvate, bet
man stinga tavojo jzulumo.
- Draugai, ar ne? - riktelejo Rita.
Jis mirktelejo, linktelejo, pamojo ranka ir isejo.
Ji suniurzge pati sau ir isejo apdziuti. Nuo to laiko, kai zu-
vo jos vyras, ji blaskesi nuo vieno krastutinumo prie kito. Vis-
ko prisikentejusi, ji dabar megino vyrus, kurie jq trauke, iesko-
dama juose kokio nors fatalisko trukumo. Koi kas jiems nepa-
kako dvasios stiprybes. Juos visus, kaip ir Tonj, pernelyg leng-
va buvo nugaleti ir pajungti.
Galbut jai reikejo psichinio apdorojimo? Nuo sios minties jq
nukrete drebulys. Siekis rungtyniauti - kaip ir pasislykstejimas
Direktoratu - atvede jq i Patruli. Vos per trejus metus, sumanu-
mo, gudrumo bei klastingumo deka ji tapo leitenante, nors te-
ko varzytis su universiteto absolventais, kurie daugelj тещ ruo-
sesi tarnauti Patrulyje. Bet jie, priesingai nei ji, zaide pagal tai-
sykles!
- Kalyte, tau visuomet reikia issdkio! - piktai ispyskino ji, su
budingu jai humoro jausmu, isdraikiusi ant nugaros rusvus
plaukus. Apziurinedama save veidrodyje, ji nusisypsojo. - Ir juo
rimtesnis issdkis, juo geriau. О dabar, brangute, keliauk gany-
trbaikscii| antropologtj bandos! О Dieve! Acid, pulkininke!
Rita apsirenge ir pasitikrino, ar visa jos manta paruosta ga-
benimui j planetq. Ji nuskubejo susitikti su mokslininkais. Tad
kq gi jai daryti su Lita? Moteris dabar buvo po jos sparneliu. О
ar turejo ji lemtingajj trukumq, kuris jq pavestu karo tribunolo,
psichoapdorojimo arba mirties nuosprendzio smekla - susme-
zavo lurtingoje Ritos vaizduoteje.
- Pirmiausia tegu pamegina mane sugauti, - burbtelejo ji i sa-
il. - Tiek to, tegu ji velniai tq Direktoratq.
- Laba diena, leitenante, - pasisveikino Lita ir mirktelejo.
Zyclrose jos akyse spindejo jaudulys, tikras pagyvejimas. Galbut
daktare pagaliau jveike kritinj taskq?
- Jusu daiktai perkrauti i satla, kaip ir prasete. - Rita nusi-
sypsojo, neapkesdama saves uz tai. - Mes pasireng^ isvykti, kai
tik sukviesite savo darbuotojus.
87
- Puiku, - Lita jjunge galvos jrengini ir visa nusileidimo grupe
pakviete susirinkti satlo denyje.
- Eime, daktare, as surengsiu jums ekskursija.
Susizavejusi laiveliu, Lita nekantriai syptelcjo. Gltidedamas
prieplaukos gnybtuose, lauke skraidantysis aparatas astria it
adata nosimi, paskuigalyje pereinantis i keturis trumpus ploks-
cius sparnus ir uzsibaigiantis bjaurios isvaizdos termobranduo-
liniais varikliais. Dobra buvo rimtai susidomejusi.
, - Patinka? - iremc tankas i sonus Rita.
- Kodel termobranduoliniai? - paklause Lita atsigrezusi.
- Labai paprasta. Vandenilio galima surasti visur. Termobran-
duoline sinteze ncrcikalauja sunkiq stacionariniq lauku, kurie
naudojami antimaterijos reaktoriuose. Be to, jai nereikia tokio
kruopstaus monitoringo arba tokio galingo kompiuterinio ap-
rikpinimo. Netgi jei sugestu 90 procentu kompiuteriq bei elekt-
rines irangos, siuo mazyliu dar galima skraidyti. Daktare, net-
gi jus galetumete pilotuoti jj algal j “Kulk^”, - aiskino Rita, tuo
pat metu istraukdama is spinteles kostium^ ir uzsitempdama jj
ant kuno. Jis prigludo it antroji oda.
-	Kas cia? - paklause Lita. - Ar man irgi reikia tokj apsivilkti?
Rita papurte galvq, ir nusisypsojo.
-	Nemanau, daktare. Jus neturite ne menkiausio supratimo,
kaip naudotis apsauginiu kovos kostiumu.
-	Rita, as, tiesq. sakant, galvoju, kad jo nereikia, - nesmagiai
istare Lita. - Juk jie primityvds zmones, turintys tik sautuvus ir
dvi patrankas.
-	Pasikliaukite manimi. Nereikia jaudintis. Tokia yra jprasti-
ne preliminarines zvalgybos procedura. Keista tik viena, kad
jums neliepe tokio apsivilkti.
Lita susirauke ir truktelejo peciais.
-Jau pasiruosusi?
Rita pakilo prie sliuzo. Dobra sutriko ir nustebo, pamaciu-
si profesoriq Cerna.
-	Jus negalite skristi, Emanueli! - riktelejo Lita. - Jus zdsite!
Nuo jos zodziq jo veide prazydo silta sypsena.
-	Ne, Lita, - jo balsas buvo tylus ir duslus. - As tiesiog atejau
palinketi jums sekmcs. Jusu laukia dideli darbai. Noreciau bu-
ti siek tiek jaunesnis, - jo zodziuose atsispindejo skausmas.
Seniokas silpnai linktelejo. Geros rudos jo akys apsiblause,
kai jis issitiese ir isejo is sliuzo. Jis ejo pamazu, atsargiai, visas
kazkoks kampuotas, kuprotas, keverziskas.
Lita vos girdimai burbtelejo.
-	Tikesimes, jog jis netaps dar vienu sudetingu atveju, pana-
siu j Dzefri.
-	Paskui del to pasinervinsite - jeigu taip atsitiks, - suurzge
Rita tyliai, kad girdetu tik Dobra. Ji patikrino visq mokslininkq
saugos dirzus. Stebuklas, bet jie, rodos, viska padarc teisingai.
88
Galvos jrenginys susnypste, kai vyko rysio patikrinimas. Ri-
ta klausesi jprastiniq derybq tarp piloto bei tiltelio del leidimo
pakilti. Uzsandarino liukus, ir ji vos bepajuto krestelejim^, kai
satlas atsiplese nuo laivo ir spirale nulcke i planeta.
Ji ziurejo i daktare Dobr^, gulincia dirzq voratinklyje ir pri-
kausciuskj zvilgsni prie monitoriaus, kuriame matesi apacioje
besisukanti Atlantida, sanies ir seselio ribos padalyta i dvi dalis.
Taip, ji pasveiko - ji zvelge j realyb^, pasirengusi kovai. Ji teisin-
gai pasirinko tuomet, universitete! Vienas - nulis rudosios mais-
tininkes naudai!
Nusileidimas uztruko neilgiau kaip dvidesimt minuciq. Pa-
nyrant j atmosferq, jautesi nemaloni vibracija, paskui oro pasip-
riesinimas. Rita pajuto jaudulj. Gaila, kad jai teks dykineti!
Nusileisti jie nusprende atviroje lygumoje, i rytus nuo kalnu
grandines ir i pietry£ius nuo “Nikolajaus Romanano ”. Kaimas
buvo arciau nci uz valandos skrydzio orlaiviu, ir jq padetis su-
teikia vienod^ galimyb^ pasickti dvi, matyt, stambiausias greti-
mas gentis.
Kai satlas paliete Zem^, pilotas pranese:
-	Jokiu zmoniu ar kitq stambiq vietines gyvybes formq pozy-
miu. Issikrauname jusq nuoziura.
-	Eime! - sukomandavo Lita, atsiverus liukui ir issiskleidus
antigravitaciniam keltuvui.
Rita persimete per petj blaster! ir aplenke Litq prie duru. Is
jos veido matesi, jog ji sujaudinta.
-	Atleiskite, daktare, - nesivarzydama pasake ji, - as nepreten-
duoju j jusq autoritet^, bet pirmoji eisiu as.
Lita susierzinusi nurijo seiles, paskui nenorom linktelejo:
-	Po jusu, leitenante.
Rita drauge su penkiolika savo desantininkq jzenge i keltu-
vo kabin^ ir nusileido ant zemes. Ji davinejo komandas ir pa-
tenkinta stebejo, kaip desantininkai uzima apskritimin^ gyny-
bos pozicijq.
Lita iejo i keltuva ir graksciai nusileido ant zemes. Iseidama
is antigravitacines kabinos, ji pargriuvo, netiketai uzklupta gra-
vitacijos.
Rita gestu paliepe eiliniams iskrauti irangq pro prasiverusias
laivelio duris. Grynas gaivus oras teike jai fizinio pasitenkinimo.
Vejelis buvo sklidinas laukiniu laisves kvapq. Kvepcjo gyveni-
mu, zole, purvu, dulkemis bei muskusiniu puvenu tvaiku, by-
lojanciu apie dregm^, silum^ ir g\^ybine jegip
-	Nuostabu, - Vola ikvepe greta jos. - Marti, kaip gaila, kad
mums reikia dirbti. - Ji romantiskai atsiduso, giliai sudirginda-
ma Ritos sirdi.
Ji riktelejo desantininkams.
-	Jus privalote jrengti stovykl^. Mes cia atvykomc ne prasive-
dinti. Judinkites, vaikinai!
89
NcRcaLus коиллиьл
Ritos stebimi jie darbavosi geriau negu mokslininkai. Neiti-
ketinai mikliai, per keletq minuciu, Ritos desantininkai pastatc
baz^. Susidare ispudis, jog si darbq jie atlikinejo jau tukstanti
kartq.
Seseliai ir saules judejimas ismuse is veziu. Kiek laiko praejo
nuo tada, kai ji paskutini syki stovejo po atviru dangumi? Dar
daugiau, cia girdejosi garsai. Zinoma, stotyje arba laive irgi bu-
vo garsu. Bet cia - visai kas kita. Vietoje mechanizmq gaudesio
ji girdejo vejo, zoles snarejimq, vabaleliu duzgimq. Jq supo lau-
kinis pirmykstis gyvenimas, kuris sujudino Ritos mintyse kazkq,
ко ji negalejo iki galo suvokti.
-	Galbut mes kazkq prarandame, gyvendami stotyse, - issib-
laskiusi pasake Lita, stabtelejusi salia Ritos ir zvelgdama j kalvo-
tas pievas.
Rita truktelejo peciais, nors daktares zodziai sutapo su jos
pacios mintimis.
-	Gyvenamqjq planetq ne taip jau daug. Tie, kas uzaugo sto-
tyje, yra laimingi. Jie nesuvokia, kaip likusioji zmonija gali gy-
venti be ju bendrumo jausmo. Zmogus apie viskq sprendzia is
savo varpines.
Ji susvyravo, о paskui pridure kandziu tonu:
-	As turejau pazistamq, visq gyvenimq praleidusi stotyje. Jis,
kaip ir jo tevas, dirbo diplomatiniu atstovu zemutiniuose Ark-
turo lygiuose. Todel buvo labiau iprates prie gravitacijos, ismc-
gin^s nuo 0 «g iki 1,6 g. Jis buvo labai vikrus ir grakstus. Jis ir-
gi turejo neiveikiama norq nuzengti i planetq, - prisimindama
Rita nezymiai syptelejo.
-	Kas jam nutiko? - smalsiai paklause. Lita.
Litos veide atsirado kreivas sypsnys:
-	O, jam pasitaike proga. Jis norejo islipti ir miegoti Zeme-
je po zvaigzdemis. Jisai atvyko naktj, ir noras, aisku, buvo ispil-
dytas. Tik stai, kai is ryto nubudo ir apsidaire aplink, jis visis-
kai pamiso.
Ji pasiziurejo j Lita, tarsi laukdama, koi si suvoks istorijos
rimtumq.
-	Matote, daktare, jis lig tol niekad nemate atviro dangaus ir
staiga pasijuto visiskas bejegis. Veliau buvo sekmingai atliktas
psichoapdorojimas, bet jis taip ir neatsigavo.
-	Atrodo, jus gerai ji pazinojote, - pasake Lita, dar syki ikvep-
dama silto dregno oro ir megaudamasi saules sviesa.
-	Taip, - atsargiai atsake Rita, - jis buvo mano vyras, daktare.
- Ir, zvelgdama i atvira lygumq, ji nuzingsniavo prie stovyklos ri-
bos, atsargiai laikydama rankose ilgq blaster! su buoze. Tiek
metu praejo, о skausmas neatlego.
Lita kandziojo lupas, pastebejusi skausma Ritos akyse. Tai
stai kur paslaptis? Ritos vyras svajojo, ir svajones ji prazude.
90
Prisiminimas apie jj arba kaltes jausmas tapo jos maisto priezas-
timi?
Jos sirdj uzpilde uzuojauta vienisai figurai stovyklos pakras-
tyje. Prikandusi lupq ji sugrjzo prie kupolo pavidalo laborato-
rijos pastato, cia eme stebeti jrengimq, rysio retransliatoriq bei
gyvybei butinu atsargq konteineriu deliojimq.
Ant sienos Brukas jau pakabino gerai pazjstamq kalnq raite-
liu atvaizda. Lita susimqste prie jo, tose tamsiose akyse jusda-
ma gyvenimo jegq. Jos bylojo apie jkarstj bei tvirtumq. Buvo
matyti, jog sie vyrai stiprus, niekad nepaluztantys. Panasds j
tuos, kurie nuolat lanke fa sapnuose.
Atidziai apziQrinedama pirmqjj raiteli, ji jsivaizdavo savo
pirstus, glostancius tvirta jo smakra. Sitoks vyras nepaliktq jos
kaltos ir nelaimingos. Jis neverstu jos prisiminti jo silpnumo ar
zlugimo. Jo atminimas jos negriauztq.
Ji mete dar viena trumpq zvilgsnj j holografija ir nuejo patik-
rinti gyvenamqjq patalpu. Ji visq laika juto planetq is tos kupolo
puses, kuri viliojo, dainuodama tyliq saldziq dainel^, kartodama
ir kartodama:
- Stai as, ateik ir leisk pazvelgti i tave, zuaigzdziu moterie.
- As cia, - susnibzdejo atsakydama Lita. - Turiu svajon?, ir
nieko neprarasiu jq igyvendindama. Nepraziopsok savo sanso!
Astuntas skyidus
Cesteris Armicho Garsija, ragindamas savo poni, jveike pas-
kutinijj kainagubri, ir jo akims atsivere rusva lyguma, kur buvo
jrengta zvaigzdziq stovykla. Jis pamate daiktq, atskridusj is dan-
gaus, ilgq smailq zydrynen nukreipta nosj. Neauksto zemes spal-
vos kupolo beveik nesimate zoles, dirvos ir akmenu fone. Jis
linktelejo galva. Taip ir turejo buti.
• Jis spustelejo kulnais arklio sonus, ir gyvulys klusniai nuris-
nojo j priekj. Jis be galo didziavosi savojo arklio paklusnumu.
Isdidumas - keista sqvoka, bet jis jau suprato, kad egoistiskas
pagyruniskumas - beprasmiskas.
Dabar jie ji stebejo. Jie zinojo apie jj, jis buvo tuo tikras. Pra-
nasyste jj jtikino, kad jie zinos apie jo pasirodymq. Arklys siek
tiek klupinejo, isvarg^s po ilgos kcliones. Del to kaltas jis, bet
dabar jau nesvarbu. Si jo kelione buvo paskutine.
Jis pamate juos. Jie isejo is kupolo, mazdaug sesi zvaigzdziq
zmones. Jiems artejant, jis galejo jziureti kazkokius prietaisus,
instrumentus ir paprasciausius binoklius jq rankose. A! Stai ir
geltonplauke moteris. Ji bus labai svarbi!
Liko ne daugiau kaip simtas metrq. Cesteris sulaike arklj;
sis, pastat^s ausis, stebejo zvaigzdziq zmones, matyt, svarste, ar
duos jie jam zoles ir vesaus vandens. Arkliai lieka arkliais.
91
Armicho Garsija nusoko nuo arklio ir lengvai atsistojo ant
kojq. Jis draugiskai iskele rankas parodydamas, jog neturi gink-
Lo. Jis zinojo, kad jie nesaudys, bet to reikalavo geras tonas, net-
gi is pranasq.
Vesdamas paskui save arklj, jis patrauke prie dvieju moteru,
kurios zenge j priekj. Kiti laikesi atokiau.
- Sveiki atvyk^ j Pasauli! - riktcledamas pasisveikino jis. Viena
nioteris, tamsiaplauke, atidziai ziurejo j dezut^ savo rankose.
- Pasisveikinimas, - netiketai istare jam dezute monotonisku
balsu.
Cesteris truktelejo peciais.
- As atejau. As paklustu pranasystei.
Dezute eme kalbetis su moterimis, turbut jq kalba. Staiga
jam toptelejo, jog jie kalba ne zmoniu kalba! Pranasystc jam to
neparode. Кц ji dar uzniirso parodyti? Paskutiniosios kruopejy-
tes is praeities skatino ji sprukti.
Bet, kad ir kas benutiktq, jis to nepadarys - dabar jis turi
paskirti. Jis atriso balnj| ir numete jj ant zemes. Dezute kazk^
jam kalbejo, bet jis nekreipe demesio j zodzius. Jie buvo nesvar-
bds.
- Namo! - tyliai pasake jis arkliui i ausj, apkabines raumenin-
ga jo kakla ir jausdamas gyvuliui meil^. - As pasiilgsiu tav^s, bi-
ciuli. Mes abu turime eiti savu keliu. Eik! Namo! - jis sleptele-
jo gyvuliui per strenas ir ziurejo, kaip arklys nurisnojo, о pas-
kui pasileido suoliais zoles linkui. Uz keleto simtq metrq jis sus-
tojo, zvilgtelejo per petj ir eme ramiai pesti zol^.
Apimtas liudesio, Cesteris nusigreze, pasieme sautuv^, per-
simete per petj balmy Jis linktelejo nustebusiomis moterims ir
patrauke j stovykla.
- Palauk! - riktelejo jam dezute. - Kur eini?
Cesteris parode, kresteledamas galvq:
-1 jusq stovykl^. Ten yra laidai, kuriuos jus norite pritvirtin-
ti prie mano kuno. Ten yra masinos, kurios nupies mano vidu-
rius ir istirs kraujq. As atejau, kaip ispranasavo vizija. Argi ju-
sq pranasai jums nepasake? - eidamas pro salj, jis negalejo ne-
pastebeti, jog jos apstulbo. 
Ugniaplauke nioteris sunerimusi pazvelge j jo sautuvsy Nors
jos ir nekalbejo zmoniu kalba, jis mate jos susirupinimty Netar-
damas ne zodzio, jis istrauke sautuv^ is apvalkalo ir istiese jj
motcriai, buoze j priekj. Is nuostabos issiziojusi ji paeme is jo
sunkq ginkl^.
Jos ejo jam is paskos, dezute vis sukciojo jam klausimus. Jis
nekreipe demesio; jis zinojo, kur eina. Mintyse jis mate kupo-
lo vidu. Jani artinantis, didelis juodaplaukis zmogus dege ne-
kantrumu. Armicho Garsija jaute, kaip sis akimis stengiasi jsisk-
verbti j pati jo kuno vidu.
92
Cesteris placiai nusisypsojo juodaplaukiui vyrui.
- Pagaliau mudu susitikome, su kaulais zaidziantis zmogau.
As atejau. Dabar tu gali pradeti mane tyrineti. Moterys su dezu-
te gali uzdavineti man klausimus, koi tu apziurinesi mano ku-
na savo masinomis. Jiems reikia laiko, kad ismoktq kalbeti zmo-
niq kalba. Dabar as klausau, - taip tares, jis nusimete balnq bei
nesuliq krepsius, paliko juos prie durq ir nuzingsniavo j vidq.
Su kaulais zaidziancio zmogaus akys issiplete.
Ncsuspejus jiems atsitoketi, Cesteris jau buvo viduje. Neti-
ketai uzklupti sargybiniai skubiai nuseke paskui jj. Sukeldamas
visuotinj sqmysj, jis apsidaire ir priejo prie pranasysteje regetos
masinos. Nieko neaiskindamas, Cesteris atsisedo ir pradejo nu-
sirengineti.
Zvaigzdziq zmones, be atvangos tarskedami, jsiverze pro du-
ris. Sviesiaplauke moteris kalbejo su juo ir uzdavinejo jam klau-
simus savo kalba. Sargybiniai neramiai ciupinejo daiktelius sau
ant juosmens - matyt, ginklus - ir zvilgciojo cia j jj, cia j rusvap-
lauk^ moterj, kuriai jis atidave ginklq. Didelis juodbruvas zmo-
gus pamate, kur atsisedo Cesteris, ir jo akys suzibo - о paskui
uzgeso, kai jis skubiai zvilgtelejo j sviesiaplauk^ moterj. Juodap-
laukis erne kazkq nepastebimai daryti masinai, baiksciai zvilg-
ciodamas j sviesiaplauk^ moterj.
- Gana! - valdingai sukomandavo Cesteris, pakele rankq ir
sutramde sumaistj. Juoduke pasiklause dezutes ir kazkq subur-
bejo blondinei.
Sioji giliai atsikvepe, palingavo galvq ir kazka pasake.
- Kas tu? - isverte dezute.
- As - Cesteris Armicho Garsija, tautos pranasas. As atejau.
Jus norite pazinti mane ir mano tautq. As atejau, kad keliauciau
su jumis j didjjj laivq, kuris pluduriuoja kosmose. As atejau, kad
isvykciau toli j zvaigzdes. Toks kelias. As maciau jj pranasyste-
je. Tq patj regejo keturi seniai. As nezinau, kodel buvau isrink-
tas, bet man suteikta garbe pasitarnauti tautai.
- Kaip tu suzinojai, kad mes *** cionai? - neatlyzo sviesiap-
lauke. - Niekas nemate, kaip mes *** cia! Mfisq *** rode, jog
*** tuscia! Ar jus turite **♦?
-	Jusq masina kalba ne itin gerai, - mandagiai pasake Ces-
teris.
-	Ne viskas i§ karto. Mes turcjome tik radijo transliacijas, -
blondines akys atrode susirupinusios. - Ar jus matete mus re-
ginciame radijuje?
Cesteris nusisypsojo jiems.
-	Musq radijas tiktai kalba. Jis negali matyti. Jusq atvykimo
viera as rcgejau pranasysteje. As keliavau daugelj dienq, kad jus
cia suras^iau.
93
-	Nejmanoma! - isgirdo jis is masinos-vertejos. Jie kalbcjosi
tarpusavyje ir uzmirso, kad dezute isvercia.
-Jie privalejo tureti kazk^ panasaus i kad stebetu mu-
Sq ***!
-	Negali buti! - rucke neigiamai purte galv^. Lig siol ji kazkq.
snibzdejo j mazq dezut^ ant dirzo. - Laivas neperduoda jokiq
musq atvykimo ***. Be to, jie stebejo sio zmogaus kelion^. Jis
pasuko cionai - tiesiog nuo kalnu - jau pries dvi dienas iki musq
atvykimo.
Visos akys jsmigo i Cesterj. Blondine tebeatrode susirupinu-
si - negalejo patiketi.
-	Tu sakei zinojqs, jog mes busime cia, butent siame taske.
Cesteris nusiziovavo ir pritariamai linktelejo. Kodel sie zmo-
nes nerimauja? Juk matyti ateitj - taip paprasta.
Daugelis zodziij, kuriuos jie vartojo, snekedamiesi tarpusa-
vyje, buvo blogai isverciami i masinos mokamq kalbq.
Juodaplaukis zmogus nekreipe j juos dcmcsio, jis jjunge ma-
sinq ir susijaudin^s ziurejo i vaizdo dez^ priesais save. Jam buvo
laikas pritvirtinti laidq. prie Cesterio rieso. Kaip regejo panasys-
teje, jis istiese kai re rankq, ir juodaplaukis priklijavo jam prie
odos daikteli su laidais. Baig^s jis nepatikliai pazvelge i Cesterj
ir sunkiai nurijo seiles.
-	Is kur tu suzinojai, kad reikia taip padaryti? - susirauk^s
paklause jis. Paskui eme tyrineti masinos parodymus.
-	Taip buvo pranasysteje, - nusisypsojo Cesteris. - Lygiai taip
pat, kaip ir tai, jog rytoj vejas nugriaus metalini smaiga. Kaip ir
tai, jog trys balti laivai kausis danguje. Tai, jog as susitiksiu su
didziagalviu zmogum. As visk^ darau vardan savo tautos.
-	Tusti tauskalai! - pasake blondine, suspaudusi lupas.
-	Kas jus? - paklause Cesteris, pirstu rodydamas i sviesiaplau-
k^. - As jus lyg ir pazjstu. Esate labai reiksminga.
-	As - Lita Dobra, - prisistate ji. - Mes visi nukeliavome ilga
keliq tarp zvaigzdziq, kad istirtume jusu tautq. Nors mes ne itin
tikejomes, jog pradesime tyrimq taip greitai. Turiu pasakyti, jog
tu labai mus nustebinai.
-	Taip. Neverta gaisti laiko. Pasakvk rusvaplaukei moteriai-
-kariui, kad as nemeginsiu pabcgti, ir jai nereikia nerimauti, kad
as pavogsiu jos kovos sautuv^. Patckti i laiva be jos leidimo as
irgi nemeginsiu, - Cesteris rimtai linktelejo nusterusiai ugniap-
laukei.
Kokia idomi tauta! Jie turejo moteris-karius.
-	Moterie-кагу, ar daug turi trofeju?
-	As vadinuosi leitenante Rita Sarsa, Cesteri. Tu gali iseiti, ka-
da tik panoresi. Kodel tu manai, kad as turiu kovos sautuva? О
be to, is kur tu suzinojai, kad as nerimauju del ***?
94
-Jis nesupranta ***, - pasake jai juodaplauke nioteris su de-
zute. - Geriau sakykite laivas.
Sarsa nepatikliai zvilgciojo i juoduke ir i Cesteri.
-	Man kazkodel visa tai nepatinka. - Ji jsmeige akis i Ceste-
ri. - Ar tu skaitai mintis? - (uoj pat isvcrtc dezute.
-	Ne, as niatau dalykus, jvyksiancius ateityje. Matau svarbius
praeities ivykius. - Jis pazvelge i 1лц. - Kaip, pavyzdziui, tq zmo-
gq, kuris nusizude, kai tu jj palikai. Jis nebuvo vertas tu kanciq,
kurias patiri. Jos drasko i gabalus tavo gyvenimq, kaip kad lo-
kys drasko versiukq. Silpnas turi zuti. Paklauskite jo. - Nekreip-
damas demesio i mirtinai isblyskusi Litos veidq, Cesteris paro-
de j juodbruvq barzdotq vyrq, spoksantj i jq.
Juodaplaukis zmogus nervingai rijo seiles, tuo pat metu jo
akyse zibejo smalsumas. Cesteris mate, jog sis megino kazkq pa-
sakyti, bet bijojo Litos reakeijos. Vyras nezymiai pritariamai link-
telejo galvq.
-	Kaip tu galejai?.. - Litos balsas buvo duslus. Ji susigriebe uz
gerkles, akys isgqstingai blizgejo, jinai drebejo. - О Dieve mano!
- sutrikusi riktelejo ji ir isbego is kupolo.
Cesteris liudnai palingavo galva.
-	Apgailestauju, - susnibzdejo jis. - As ne taip ilgai esu pra-
nasas. Man dar daug ко reikia ismokti. Nenorejau jos jskaudin-
ti. Tiek daug visko isvystu ir taip maza laiko viskq apmastyti.
I jj zvelge isplestos apstulbusios akys. Juodaplaukis zmogus
netgi neziurejo i savo masinos vaizdo deze. Cesteris mate, kaip
jiems ant kaklq padaznejo pulsas. Jis visus juos isgqsdino. Keis-
ta, pranasyste sito jam neparode. Is tiesq! Ko dar jisai nenuma-
te? Si mintis jj isblaive.
-	Veikiausiai jie naudojasi subkosmine transdukeija! - isdroze
Lita, vaikstinedamapirmyn atgal po pasitarimq kambari. - Sis
budas vienintelis, kuriuo jie galejo suzinoti apie... Dzefri! - jai
vis dar buvo nelengva istarti jo vardq.
-	Jis tiksliai zinojo, ka as galvojau apie saugumo priemones,
- nuvargusi burbtelejo Rita.
Lita giliai atsiduso.
-	Sekmingas nuspejimas! - Ji atsisedo ant stalo kampo. -
Klausykite! Jeigu jus atsidurtumete kazkieno kosmineje starto
aiksteleje, kq. jus padaiytumete? Pameginkite atsidurti jo vieto-
je? Viskas apskaiciuota tarn, kad ismustq mus is veziu!
-	Tuomet kas ka tiria? - paklause Bela Vola, glostinedama
tamsius savo plaukus ir zvilgeiodama j Lita.
-	Smegenys funkeionuoja kitaip, - pridure Martis Brukas. - Jis
sedejo tiesiai priesais REMCAT. Sio vaikino smegenq hologra-
95
fi jos kitokios. Visi smegenu atvaizdai. Corpus callosum keturis-
kart didesnis nci normaliose smegenyse. Visai kitaip suformuo-
tos Rolando, Silvijaus rauksles, pakausine Parjeto rauksle ir ki-
tes, abiems dalinis suteikdamos unikaliq morfologine sandarq.
Desinysis pusrutulis beveik uzgozia kairjjj, kuomet jis galvoja
apie savo pranasystes.
- Energijos sqnaudq banginei ir IK-generacijai rodikliai feno-
menalus. Visus smegenq atvaizdus pakartoju monitoriuje. Su-
sidaro jspudis, jog kickvienas nervas siuncia ir gauna signala
tuo paciu metu. Jis turetq buti beviltiskas sizofrenikas - arba ge-
riausiu atveju gebefrenikas. Jis turetq fiziskai ir emocionaliai uz-
sikirsti - bet nieko panasaus. Jis sedi ten kuo ramiausiai. Jus
МАТЁТЕ! - Brukas is susijaudinimo vos ncnukrito nuo kedes.
- Bet pranasystes? - Lita Dobra ryztingai papurte galvq.
- Nostradamas, - susnibzdejo Neta Solare. - Anot literatures,
aravakai tvirtino, ncva jq samanai matq ateitj. Manyta, kad jie
numate oro skrydzius, taikq su baltaisiais ir dar daug ka. Galbut
pranasai nenumire, pries jiems patenkant j rezervatUs? Galbut
priesais mus yra gyvas, tikras jq samanas?
- Niekas netikrino Nostradamo! - piktai pasake leitenante .
Sarsa.
- Nejtiketinai daug sutapimq, - kilstelejo antakj Solare.
- Taigi kq, - pakele ranka Lita, - ka mes pasakysime Deime-
nui Ri ir Emanueliui ^emui? Susisieksime ir isdrosime: “Ei,
zinote kq? Sie vaikinai mintyse regi ateitj. Jie zino, kq mes ke-
tiname daryti, anksciau uz mus pacius!” Pagalvokite apie pasek-
mes. PrieSpastatykite si faktq musq realybes suvokimui, fizikos
bei zmogaus psichologijos zinioms. Jeigu romananai regi atei-
tj... visi musq planai nugarma velniop.
Visi tylejo.
Rita Sarsa pakele akis, jos veidas buvo isblysk^s. Uzmirsusi
jprastinj savo cinizmq, ji pasake:
- As pagalvojau apie tai, kas bus, jei jis atims mano sautuvq,
tuo paciu momentu, kai pasakys apie tai.
- Gerai! Liaukites! - dusdama istare Lita, iskelusi rankas i
virsq.
- Kaip jis suzinojo apie Dzefrj? - Nuleid^s akis, paklause Mar-
tis Brukas. - Jeigu jie turi transdukcinj imtuvq, tuomet. kodel ne-
pasigamino siqstuvo?
- Nera taip paprasta, - palingavo galvq Lita. - Jiems rciketu
tureti galingq energijos saltinj. Norint suskaidyti jota daleles ir
sukelti rega poslinkj, reikia didziulio energijos kiekio. Jiems rei-
ketq rega daleliq mases signalq iskelti “isoren”. Ir dar jie ture-
tq ji nukreipti. Nera ко ne kalbeti, kas nutiktq globalinei tekto-
nikai, jeigu jie imtq kur pakliuvo spinduliuoti mases bangas.
96
Mes kur nors pamatytume antenas. Ri, be abejones, jas paste-
betq.
- Tuomet jus ka tik paneigete savo pacios zodzius, daktare.
-Jis pazvelge i jq saltu profesionalo zvilgsniu.
- Jie turejo gauti kazkokj Veido signala. Turejo. Kito paais-
kinimo neral - beveik maldaudama istare Lita.
- Gal jie is tiesq skaito mintis, - truktelejo peciais Brukas. -
Bent jau fiziologiskai tai imanoma. Esant tarn tikram sustiprini-
mui smegenyse, gali buti perdavinejami elektromagnetiniai vir-
pesiai. Gal £ia jvyko adaptacija, pavertusi juos jautresniais?
- Si mintis man labiau patinka negu pranasystes, - atsidusda-
ma sutiko Lita. Ji priejo prie automato ir isipyle puodelj kavos.
- Daktare, - Rita sugavo jos zvilgsni, - mes butinai privalome
pateikti pranesimq "Kulkai”. Karines sqlygos reikalauja, kad mes
kq nors pranestume.
Lita linktelejo daugiau sau paciai negu kam nors kitam.
- As zinau. Nusiqskite Marcio surinktq fizine informacijq. Mes
dar turime balno bei sautuvo analiz^. Cia jau sis tas. Medziagos
turetq pakakti, kad Emanuelis koi kas butq uzsiem^s. Tuo pa-
ciu paprasykite pulkininko Ri smulkaus viso planetos pavirsiaus
vaizdo. Kur nors galime aptikti energijos sal tin j.
- Supratau, daktare, - Rita atsistojo ir isejo paskui Lita, joms
uz nugaru pasilikusieji pratruko audringai gincytis. Ji rimtai
dirstelejo i Litq.
-Jis sudave jums skaudu smugi, tiesa? - tyliai paklause ji.
- Bet kaip, del Dievo meiles, jis suzinojo? - emocingai sus-
nypstc ji.
Saitos zalios Ritos akys susiaurejo.
- Kai buvome ten, - ji kryptelejo peti pasitarimq kambario
pusen, - as girdejau teigiant, kad mes galbut cia ne vieninteliai,
uzsiiminejantys tyrinejimu. As ne mokslininke, daktare, bet ka-
riqiu pozidriu visuomet geriau ismusti pricsininkq is veziu, - po
siq zodziq ji sparciai nuzingsniavo toliau, mestelejusi akj j sar-
gybq prie Cesterio Garsijos duru.
Lita jaute, kaip sirdis dazniau plaka krutineje. Kazkur giliai
viduje kilo noras pravirkti. Ji pajuto, kaip virptelejo lupa, ir pri-
kando jq, kad skausmas nejveike emocijq.
Kodel staigiai viskas eme taip nesekmingai klotis? Kq ji gale-
jo padaryti kitaip? Ko ji galejo dar imtis? Laukti, koi prakeiktq-
ji stebejimo boksteli nupcis vejas? Garsija taip ispranasavo. Ri-
ta pasiunte zmones, kad patikrintq bokstelj. Jis stovejo kuo ra-
miausiai. Jame budejo sargybinis, kad kas nors nesumanytq
pajuokauti.
Trindamasi akis Lita prisiverte sudaryti raportq ir nuejo mie-
goti. Sinchromiegas akimirksniu jq atjunge. Netgi stimuliuojant
kompiuteriui, jq persekiojo kosmarai.
97
Kitq ryta testus atlikinejo Bela Vola. Apie vidudienj nebeliko
joknq abejoniq: Cesteris Armicho Garsija simto procentq tikslu-
mu ivykde “dvigubo aklumo”, “trigubo aklumo” testus bei kom-
piuterini atsitiktiniu skaiciq generatoriaus testa. Jis viska dare
be jokios baimes ir spyriojimosi. Tuo pat metu Vola nesunkiai
jsisavino jo zodziu atsargas ir pasizymejo pastabu. Martis Bru-
kas Garsija visq ismatavo, iszondavo, isanalizavo ir suklasifi-
kavo.
Netrukus po pusiaudienio dulkes keliantis viesulas nusvilpe
per stovyklq ir nuverte boksteli. Lita parase kuo objektyviausiq
raportq... ir susvyravo. Saule linko vakarop. Jausdamasi it i spqs-
tus jvarytas zverelis, ji paslepe pirmaji ir sudare kitq, del nieko
neipareigojanti. Eidama gulti, ji pasieme romananu kalbos kur-
sq, kurj, Garsijos padedamas, sudare kompiuteris.
- Leitenante! - kitq rytq riktelejo Lita per stovyklos teritorija.
- fmkime ir surenkime iskylq. As pamazu kraustausi is proto,
man reikia atsigauti. Noriu pasitraukti toliau ir viskq apsvarstyti.
Pernelyg daug visko vyksta ir pernelyg sparciai.
Rita santuriai linktelejo.
- Ar manote, kad reikia atsiklausti Garsijos? - jos balsas bu-
vo bespalvis.
Lita uzsimerke ir giliai atsiduso.
- Ne. Jeigu isvyka suzlugs - as ncnoriu apie tai zinoti!
Joms jau pakilus oran, Rita atsigr^ze ir paklause:
-Jus vis dar nepasakete Ri arba Ccmui, daktare. As apie vis-
kq parengiau smulkia ataskaitq - del viso pikto.
Lita sedejo prisimerkusi, megaudamasi siurksciu veju, drai-
kanciu jai plaukus. Jos galvoje sukosi visiskai nauji zodziai. Ji at-
simerke ir istare sesiakojo padaro, rupsnojancio zol^, pavadini-
mq. Jis vadinosi chavesteras.
Ji ziurejo tolyn j vakarq horizontq. Kazkur ten kiutojo taute-
les gyvenviete. Toji vieta, atrodziusi keistoka, dabar tapo gres-
minga, bet tuo paciu tokia viliojanti. Is Garsijos gautosios zinios
tebuvo tik ledkalnio virsune. Jie nieko nezinojo apie tautq. Gar-
sijos zodziais tariant, tik nedaugelis gali buti apdovanoti prana-
so sugebejimais.
- Tie pranasai keicia visq reikalq, - pripazino ji. - As vis dar
negaliu patiketi, Rita. Nors viskas atrodo akivaizdu, sirdies gi-
lumoje as nejstengiu to pripazinti.
Kai jos prasvilpe virsum vieno lokio, Lita tik probegsmais
dirstelejo i jj, paskendusi savo mintyse.
Leitenante truktelejo peciais.
- Zinote, as netgi nesu tikra, ar reikia ji saugoti. Jeigu jis ma-
to ateitj, kaip gali ji laikyti nelaisveje? Dar blogiau, koks tiks-
las apskritai ka nors daryti? Kaip galima zaisti, jei kazkas is anks-
98
to zino rezultata? Pagalvokite, kuo tai baigsis! Mes privalome ar-
timiausiu metu pranesti pulkininkui. Padetis kur kas rimtesne,
daktare.
Lita linktelejo, zvalgydamasi po placias rusvai auksines lygu-
mas. Ji jaute zemes, sausos zoles kvapq, tq rupestingq planetos
aromatq. Tolumoje ruda spalva vino tamsiai alyvine, ten, kur
placioji lyguma leidosi prie tolimos rytines juros.
Jos projektui tuomet galas. Jie atsiqs kitus. Valdininkus, psi-
chologus, kariskius, fizikus. Visq mokslininkq brolija. Jie netgi
gali paskelbti planetq uzdrausta zona! Pulkininkas Ri galejo
mikliai pasalinti jq is zaidimo. Susiruoskite, apgrezkite visq eks-
pedicijq ir keliaukite atgal i Arkturq.
Kur atsidurs Lita Dobra? Sveikatos skyriuje po psichoapdo-
rojimo masina? О Rita? Paspruk.s nuvarytu laivu? Ar galejo ji ra-
miai stebeti, kaip del kazkokio pranasautojo samano subyra vi-
sas projektas? Uzstatas pernelyg didelis! Ji jaute, kaip i akis
plusta nesulaikomos asaros. Visa si kultura turetq buti nuosta-
bi! Pameginkite jsivaizduoti visaziniq mistiku vadovaujamos vi-
suomenes issivystymq! Kaip nejtiketinai kartais gali pakrypti
tautos likimas!
- As manau, mes turime issiusti Garsijq i laivq, - pagaliau pa-
sake Lita. Tuomet jie tures sansq. Ri prireiks laiko, koi pats isi-
tikins viskuo, kq jie tvirtino apie Garsijq. Be to, jis gali viskq uzk-
rauti Cemui. Seno kvailio nejmanoma bus atplesti nuo Garsijos,
ir jis uzmirs apie jos komandos cgzistavimq. О tuo tarpu jie ga-
les atlikineti visaapimantj kulttiros tyrimq. Nuostabi ideja!
- О kaip saugumas? - paklause Sarsa.
- О kq, argi tokiame galingame laive, kaip “Kulka”, nera su-
perpatikimq patalpq belaisviams?
-Jus turite omenyje dabokl^. Taip, - Rita Sarsa linktelejo.
.- As nesikratau atsakomybes, bet kodel gi mums nesuteikus
pulkininkui galimybes spr^sti paciam. Jis jusq vadas. Cemas for-
maliai yra mano virsininkas. As manau, jus esate teisi. Proble-
ma pasidare mums per daug rimta.
Lita mate, kaip Sarsa gudriai syptelejo sutikdama.
- As manau, jog palieciami visq interesai: musq “Kulkos”,
universiteto, romananu - visq, - Sarsa linktelejo. - О mes kuriam
laikui atpalaiduojame sau rankas, daktare.
Lita nusisypsojo pati sau, megaudamasi po jomis skriejancio
landsafto spalva, koi Rita pamazu sukosi atgal i stovyklq.
- Zinau, viskas panasu i pamiselio kliedesj, sere. - Lita isliko
rami, zvelgdama i nepatiklias pulkininko Ri ir Emanuelio Cemo
99
akis. - Kaip tik todel siunciame jj i “Kulk^”. Mes norime, kad
musq stebejimams butq atlikta nepriklausoma ekspertize. Mes
patys nepatikejome tuo, jog viskas vyksta jausmq lygmenyje, lig
siol netikime. Tai svarbu, mums atrodo, jog patys nesusidoro-
sime. Turedami galvoje, kiek siuo atveju pastatyta ant kortos,
manome, jog elgiames teisingai uzkraudami ц nastq jums.
Ri krenkstelejo.
-	Gerai pasakyta, daktare. Labai gerai, atsiqskite jj.
-	Daktare Dobra, - Cemas kostelejo, - as jumis labai pasitike-
jau. Sis projektas labai rimtas. As ziauriai nusivilciau, jei toji ju-
sq... aiskiaregyste, pasirodytq besanti tik pokstas. - Ji jaute ismi-
gusj skvarbq jo zvilgsnj. Kaip ir studentavimo metais, jai per-
dziuvo burna.
-	BOkitft tikras, daktare, - staigiai jsiterpe Sarsa. - Mes i jj ziu-
rime lygiai taip pat rimtai. Galbut as ir neismanau antropologi-
jos, bet as turiu stebetojo, stratego bei taktiko sugebejimq. Ka-
riniu poziuriu mus galejo apmauti kokiu nors gudriu, mums
nesuprantamu, budu. Siaip ar taip, mes nejstengeme issiaiskin-
ti, kaip jis nuspeja ateitj. Jusq galimybes didesnes, daktare. Ir
mes, be abejones, neuzsiiminejame pokstq kretimu!
Lita jvertino rustu, jzeist^ zvilgsnj, kuriuo Sarsa nuzvelge
profesoriq ir kaipmat priverte jj prik^sti liezuvj. Jis tik linktele-
jo, daugiau netardamas ne zodzio.
-	Atsiqskite ciabuvj, - pakartojo Ri, - mes siek tiek jj pavari-
nesime ir pamatysime...
-	Drauge su juo as dar siunciu informacijos, - pridure Lita.
- Siulau jums nesinaudoti sia medziaga, koi nepadarysite savq
isvadq. Kuomet issemsite savo paciu resursus, tada galesite
kruopsciai isanalizuoti mdsq duomenis. Tokiu budu mes jsigy-
sime du visiskai nesusijusius informacijos sakinius.
“Sitaip aS laimesiu dar siek tiek laiko!” - mintyse dziugavo
Lita.
Cesteris Armicho Garsija ne kiek nepasikeitusiu veidu pat-
rauke prie gravitacinio keltuvo.
-Jis pakels tave tarsi pasakoje, - tyliai pasake Lita. - Nebijok,
tu nenukrisi. Nejstengsi. Atsidfir^s lauko veikimo ribose, tu jau
negalesi isljsti. Nebijok! Viskas bus gerai.
- Zinau, - linktelejo jis. - Sios dalies as nemaciau, bet zinau,
kad pasieksiu didel^ viet^ zvaigzdese. As regejau ateitj. As ne-
bijau, - taip tares, jis jzenge vidun, vos nesuklupo ir atsistojo
ant gravitacines aiksteles.
Lita nuslepe sypsena matydama, kaip persikreipe Garsijos
veidas, kai jis atsiplese nuo zemes. Ji nusigreze ir nubego pasis-
lepti kupole.
100
Visk^ uzgoze riaumojantis startuojancio ir “Kulkos" link nu-
rukstancio laivelio svilpesys... Kai kurtinantis staugimas pritilo,
Brukas apkabino ВеЦ V0I4.
- Zinai, nors jis suteike mums daugybe rupesciq, as jo pasi-
ilgsiu. Man jau dabar liudna.
-Jis buvo labai mielas, - pasake Neta sypteledama. - Jis bu-
vo toks mandagus. As niekad neturejau tokio sukalbamo ir taip
puikiai pasirengusio tyrinejimo objekto.
Lita jjunge siaurines vietoves holografija.
- - Mes su juo dar susitiksime. О koi kas - cia, uz devyniasde-
simties kilometrq j siaures vakarus, yra zmoniq grupe. Jie gyve-
na mazame kaimelyje. As siulau pirmiausiai uzmegzti su jais
kontakt^ ir pameginti susidaryti jspudj apie vietiniu gyventoju
iprocius, pries vykstant i pagrindinj kaim^, kuriame gludi “Ni-
kolajaus Romanano” nuolauzos.
Lita pastcbcjo pasikeitusj Ritos Sarsos veid^: jame susvito is-
dykeliska sypsena.
Kai kit^ гуц jos skrido j siaur^, Ritos akys linksmai blizgejo.
- Na, кц? Maistas - uzkreciantis dalykas, ar ne, daktare?
Lita atsakydama Syptelejo.
- Kalbekim paprastai - mano manymu, atejo metas likimq
paimti j savo rankas.
- Puikiai pasinaudojome Cesteriu, - pasnibzdom pridure Ri-
ta, kad heisgirstu Solare. - Jus laimejote laiko.
Lita pastebejo mazq. berniuk^, ganantj arklius. Sarsa islaipi-
no kcleives priesingame kalvagubrio slaite. Neta, priesingai sa-
vo jprociams, skrydzio metu neistare ne zodzio. Dabar ji tyle-
dama nuseke paskui Litq ant kalvagubrio virsunes. Lita pamo-
jo berniukui. Parnates moteris, jis apgr^ze arkli, prijojo, sustojo
uz penkiolikos metru ir eme patylom jas apzidrineti.
Jo veidas buvo istjs^s, oda - raudonmedzio spalvos, ilgi, pe-
cius siekiantys, plaukai draikesi vejyje. Sujuosiam^ palaidin^
p'uose zydru bei raudonq kryzeliq apvadai, о minksta versio
odos avalyne sieke kelius. Juodos vaiskios akys zvelge nepatik-
liai, о tamsiq 1йрц israiska nesikeite.
- Buk pasveikintas, - romananiskai linktelejo Lita, placiai syp-
sodamasi. - K3 galetum papasakoti man apie savo kaim^? Kas
vyriausias? Ar jds turite pranasq,? Mes atvykome is toli. Noretu-
me prekiauti su jiasu tauta.
Jaunuolis - Litos poziuriu ne vyresnis uz trylikametj - susi-
rauke.
- Kokia jiasu gentis? - dabar jau pastebimai nervindamasis,
paklause jis.
- Labai tolima, - nusisypsojo Lita. - As juk sakiau tau, mes
pirmqsyk sioje salyje. Mes noretume pasikalbeti su jusq pre-
kiautojq vadu.
101
-	Ar jus turite arkliq? - paklause jis ir uzdejo гапкц. ant pei-
lio koto, dairydamasis j aplinkines kalvas, tarsi ieskotq kitu Li-
tos bendrakeleiviu.
-	Kur jusq zmones? - staiga pareikalavo jis. - As nematau jo-
kiu ***.
Nors jis daresi vis jtaresnis, Lita tebesisypsojo. Jos kalbos
kurse nebuvo berniuko pavartoto zodzio.
-	Kaip vadinasi jusq tauta? - paklause Neta Solare.
-	Mes vadinamcs santosais. - Berniukas isdidziai pasitempe.
- Musq Dievo vardas - Heizus. Jis zmogus, о ne voras.
-	Krikscionys! - susnibzdejo Solare Litai.
-	Palaukite! - staiga nusprende berniukas, jo akyse suzvilgo
keistas sokciojantis ziburelis. - As atvesiu... prekiautojus. - Jis
kulnais spustelejo arklio sonus ir nusuoliavo link kalvos, uz ku-
dos buvo kaimas.
Ant keteros orlaivyje pasirode Rita Sarsa.
-	Daktare, - pasauke ji. - Pranesimas is pulkininko Ri. Jis sa-
ko, jog jums reikia sugrjzti j bazin^ stovykl^.
-	Ka? - nepatenkinta perklausc Lita. - Tik ne dabar! Mes be-
veik uzmezgeme кошакц.
-	Pulkininkas mano turjs гакц vieno zodzio, kuriuo jus do-
mejotes, paaiskinimui. Be to, jis turi naujos informacijos is Ces-
terio Garsijos. Jis reikalauja, kad mes visi atvyktume j pasita-
rima.
Lita giliai atsiduso, issieme kisenin^ racijq ir nuspaude trans-
liacijos mygtukq.
-	Pulkininke Ri?
-	Stai atjoja santosai, - susijaudinusi riktelejo Neta.
-	Daktare Dobra? - paklause Ri balsas.
* Duokite man penkiolika minuciu, ir as vel su jumis susi-
sicksiu, sere, - skubiai pasake Lita ir isjunge racijq. Ji atsigrjzo
j artejancius raitelius.
-Jie visi turi sautuvus, - pastebejo Sarsa. - Man kazkodel jie
ne itin patinka.
- Ne vienas vyras neissaus j beginkl^ moterj, - nusijuoke Li-
ta. Ji jaute padaznejusj savo puls^. Pagaliau pasirode vyrai, ka-
riai, jodinejantys puslaukiniais arkliais, civilizacijos nesugadin-
ti, ne tokie, kaip pranasautojas samanas. Jie buvo tikri barbarai.
Ji susizavejusi stebejo jq laikysenq balne, kai jie sustojo priesp-
riesiais, tramdydami trypciojancius arklius. Kiti nujojo aplink
kalvagubrj, noredami jsitikinti, jog jos buvo vienos. Kai kurie
jtartinai debciojo j orlaivj.
- Gaila, kad man nepakako proto apsivilkti apsauginj kovos
kostium^, - isgirdo Lita Ritos niurzgejima.
- Bukit pasveikinti! - kreipesi Lita j augalot^ 'yra, jojusj prie-
Sakyje. Jam pakaklcj buvo priristi keli plauku kuokstai, taip pat
102
ir ties svarko bei kelniq siulemis. Jis buvo gigantas. Galbut cia
is tiesq tas pats raitelis, kurj vaizdavo megiamoji Ri holografija.
- Jus atvykote prekiauti su santosais? - paklause didysis rai-
telis. - О kur jusu vyrai?
- Pasiliko stovykloje. Mes galime paskui juos atsivesti, - man-
dagiai pasake Lita. - Bet pirmiausiai noretume pasisneketi. Mai-
nais uz informacijq mes duosime prckiq. Ar galime apsilankyti
jusu kaime?
Didysis vyras patenkintas placiai nusisypsojo.
- Mus visuomet domina prekyba su graziomis moterimis! -
vyrai jam uz nugaros nusijuoke. - Nagi, as pavezcsiu tave iki sto-
vyklos! - jis istiese zemyn rankq.
- Ka darysime? - paklause Neta. Jos balsas virpejo.
- Na, zinoma, neatsisakysime, velniai griebtu, - pro dantis is-
kose Lita. - Ko gero, prazGtingai pazeistume etiketa, - paskui ji
sugriebe raitelio rankq ir atsidure balne gigantui uz nugaros.
Dvelke lauzo dumais, arkliu, oda ir vyrisku kunu./zs pake-
le jq it pilkelf? Ji isispoksojo i placius pecius priesais save, ver-
tindama raumenis. Sedeti ant arklio atrode neiprasta. Ji nickad
nejodinejo siuo gyvuliu.
Neta Solare sucype, kai atsidure balne uz kresno raitelio. Tik
Sarsa pasiliko ant zemes, ncpatikliai zvelgdama j aplink besisu-
kinejancius kvatojancius raitelius.
- Nagi, leitenante! - suktelejo Lita. - Savijauta neiprasta! О kq,
prie to netgi galima priprasti!
- Nesu tikra, - pasake Rita, traukdama atgal prie orlaivio.
Nespejus jai ne zingsnio zengti, vyras jq sugriebe, tempdamas
ant arklio. Litos stebima, Sarsa graksciai persiverte ore, issiva-
davo is raitelio rankq ir netvirtai nusileido ant kojq.
- Ne! - Lita beveik гёкё. - Jus suardysite kontaktq.
Koi Rita stengёsi islaikyti pusiausvyrq, jos ranka ciuope pis-
Coletq ant dirzo. Tuoj pat prie jos is uz nugaros prisiartino ki-
tas barbaras. Ji atsigr^ze, bet buvo per velu. Litos vos nesupy-
kino nuo duslaus smugio sautuvo buoze per rusvq Ritos galvq.
Leitenante suglebo ir sleptetejo ant zemes.
- О Dieve mano! - sukliko Neta Solarc, о Lita, prisiplojusi
prie didziojo raitelio nugaros, tik akies krasteliu spejo ра51еЬё-
ti, kaip du vyrai pasilenke prie Ritos Sarsos ir nuvilko jai uni-
formq.
Lita stengёsi nepasiduoti didёjanciai baimei. Ji galejo ратё-
ginti nusokti, bet arklys suoliavo pernelyg greitai, ir iki po ko-
jom lekiancios zemes atгodё toli.
Galbut viskas susitvarkys. Gal Rita tiesiog izeide santosus? Ji
stengёsi tuo patiketi.
103
DevIntas skyiiius
Deimenas Ri, nieko nesakydamas, saltakraujiskai atsireme j
atlosa, stebedamas monitoriq. Sprogmuo nebuvo toks didelis,
kad kazkq sugadintq. Niekas kambaryje nezinojo, kad jis yra
ten. Antropologams Ri paliepe darbuotis apsivilkus apsauginius
kovos kostiumus, motyvuodamas tuo, kad Cesteris gali buti pa-
vojingas. Tik jis ir vyriausiasis ginklininkas zinojo apie spastus.
Ginklininkas skeridejo sinchromiege. Ri smegenys buvo ekra-
nuotos.
Jeigu Cesteris is tikrqjq mato ateitj, jis suzinos. Patirti spro-
gimq nera itin malonu. Oficialiai jis bus palaikytas jrengimq ge-
dimu.
- Tu sakai, jog pranasai privalo iseiti ir ieskoti vizijq? - klause
vienas aspirantas.
- Taip turi buti. Tokia Voro valia, - Cesteris, susidej^s ant pil-
vo rankas, klusniai linkciojo.
- Voras - tai Dievas? - t^se apklausq aspirantas. - Kodel voras?
Kodel ne kas nors kitas?
Cesteris nusisypsojo ir patrauke peciais.
- Dievas yra! AS neklausiu Dievo. Bet Voras - gudruolis, ap-
gavikas, gyvenimo budas, sviesos nesejas.
- Bet apgavikas paprastai laikomas piktu, - pasake Cemas is
kito kambario galo. - Sviesos nesejas yra geras. Kaip Dievas tuo
pat metu gali buti ir geras, ir biogas?
Cesteris ne nepasuko galvos.
- Argi buna sviesa be tamsos? Argi beina skausmas be
dziaugsmo? Jeigu Dievas yra visata, tai argi visata - ne Dievas?
Geris ir blogis - vieningi, daktare Cemai. Viskas - tai niekas. Kq
dar galima pridurti?
- Taip! - suurzge vienas studentas. - О kaipgi fizika? Yra vi-
sai Visatai universaliq desniq. Erdve sesiolikmate! Kaitinama
medziaga kaista! Vesinama - sqla!
Cesteris pritariamai linktelejo galvq.
- Mes kalbame tq pati, - jis nuzvelge visus, patylom spoksan-
cius j jj. - Jeigu visatoje yra jstatymas, о Dievas - tai visata, tuo-
met jstatymas - Dieve.
Cemas lingavo galvq.
- Tuomet visa kas Visatoje yra Dievas. Bent jau jus taip tei-
giate.
- Geriau ne negalima pasakyti, daktare Cemai. Cia ir yra tau-
tos kelias. As negaliu jums pasakyti, kas yra Dievas, - Cesterio
veide atsispindejo kancia. - Jus patys privalote suvokti is paciq
saves. Pazinkite savo Sirdj. Uzkopkite ant kalno. Pasninkaukite,
giedokite, melskites ir ziflrekite! .Argi galima paaiskinti sviesq,
104
jei visa laikq gyveni tamsoje? Zodziai pernelyg skurdus. Tuo pat
metu jie galingi kitiems tikslams, - visi grcitai jprato prie Ces-
terio sypsenos - ramios, ismintingos, gerasirdiskos.
- Voras buvo aravakq Dievo simboliu. - Cemas susimaste. - Ar
visa jdsq tauta jsivaizduoja Dievq voro pavidalu? Ar esama tokiu,
kurie pazista vakantanka? Gal sijq palikuoniu tarpe?
Cesterio israiska nepasikeite.
- Vakantanka - tai kitas Voro vardas. Si vard^ zino tik prana-
sai. As nustebintas, kad jums zinomas sis zodis. Turbut jis is ju-
sq uzrasq, kuriuos maciau pranasysteje.
Cesteris iskele storq tamsu pirst^.
- Santosai neispazista Voro. Jie sako, jog Dievas isikunijo i
zmogq. Taip, kaip ir Voras, jis buvo nukryziuotas, kad zmones
galetq gyventi laisvi. Jie vadina ц zmogq Heizum. Jis labai pik-
tas dievazmogis, baudziantis zmones ugnimi, uzuot atgaivin^s
jq sielas, kaip daro Voras. Toks Dievo suvokimas, man rodos,
labai organiskas. Santosai nenori islaisvinti savo minciq. Jie ne-
kopia j kalnus ieskoti viziju. Jie slepiasi savo lusnose tamsoje ir
klupi ant grindq, troksdami kalbetis su Dievu.
- Meksikieciq jtaka, - burbtelejo vienas studentas.
- Ar jus prekiaujate su santosais? - paklause Cemas. - Ar tu-
rite bcndrq apeigq?
- Turime... - Cesteris susirauke. - Galbut apeigos ir yra tinka-
mas zodis. Mes pasiimame is jq arkliq bei moteru ritualiniais
veiksmais, kaip jus pasakytumete, bet pries prasnekdamas apie
tai, privalau jums kai ka pranesti. Mums metas iseiti. Triuksmas
niekam nepakenks. Bel daktar^ Cemq. teks isgabenti ton vieton,
кигц jus vadinate operacine ir ten is naujo paleisti jo sirdj. -
Cesteris letai atsistojo.
-	Apie ka tu sneki? - susuko Cemas. - Koks triuksmas?
Ri issitiese, iskilus jo antakiai susirauke. Negali biiti! Nepna-
noma!
Cesteris parode j monitoriq, uz kurio slypejo sprogdinimo
itaisas.
-	Is ten pakils daug triuksmo bei kibirksciq. Sitaip sumane
pulkininkas Ri, kad patikrintq mano sugebejim^ matyti ateitj.
Mums dar liko keletas minuciq, galime pasilikti ir pasiziureti,
bet as sakau, daktare Cemai, jiisq sirdj teks paleisti is naujo.
Sugaude balsai, о Ri jjunge medicininius Cemo rodiklius.
-	Prakeikimas! - balsu nusikeike Pulkininkas. Jis nepagalvo-
jo, jog senuko nesveika sirdis! Taip ir yra. Nepakankamumas,
sustiprejantis juo susijaudinimo.
Cesteris lauke prie duru.
-	Prasau. Iseikime trumpam. Liga, кигЦ vadinate infarktu,
neprazudys tav^s, daktare Cemai. Taciau bus labai nemalonu...
105
ir skaudes. Nereikia. Pulkininkas Ri jau gavo reikalingos infor-
macijos. Jis jau gali zadinti savo bombq zinovq. Dar yra laiko is-
gelbeti kai kuriuos irengimus, kurie butu sugadinti.
Jie pamazu isejo pro duris. Ri persijunge j koridoriu. Kaip
Garsija galejo suzinoti, kada? Jis pats nezinojo. Prakeiktas tai-
meris jstatytas automatiskai, taigi niekas nezinojo, kada jis su-
veiks!
Ri mintyse prijunge savo rysio jrenginj prie garsiakalbio ko-
ridoriuje, kur Cesteris ramino Cerna ir jo zmones.
- Kiek liko iki sprogimo, Cesteri!
Cesteris ne nekilstelejo galvos.
- As nezinau jtisq laiko matavimo vienetu, pulkininke Ri, bet
as suspeciau nueiti puse kilometro. Dar yra laiko, jei jus nori-
te isgelbeti savo...
Turbut kokios penkios minutes?
- Netgi, as nezinau, kada turi suveikti jrenginys, Cesteri. Jei-
gu tu matei jj sprogstant, kodel esi toks tikras, kad as galiu da-
bar jj sustabdyti? Is kur as zinau, kad tavo apskaiciavima.s teisin-
gas? - pimiqsyk po akademijos Ri pasijuto sedjs ne savo rogese.
- Visatoje egzistuoja laisva valia, pulkininke. Ne viskas buti-
nai jvyksta. Kitaip egzistencija taptq beprasmiska - mechaniska.
Mes nenorime suprasti. Voras nesikeicia nuo musq patirties bei
ziniq. Ir vis delto, tu nesustabdysi sprogimo. Tau paciam dar
reikia isitikinti, jog as teisingai apskaiciavau laikq. As niekad ne-
galiu jrodyti laisvos valios buvimo. Visuomet yra kitas paaiski-
nimas, ar ne?
Ri susimqste apie tai, koi Cesteris lauke sukryziav^s ant kru-
tines rankas ir maloniai sypsojosi.
Ri suprato atsidur^s uzdarame logikos rate, ir giliai atsiduso.
-Jeigu as sustabdysiu, galesiu pasakyti, jog ji ne neketino
sprogti, о tu tik perskaitei mano mintis, о ne detonatoriaus
kompiuterio programa, - Ri linktelejo pats sau jusdamas, kaip
viduje viskas stingsta. - О kaip Cemo infarktas, kaip tu gali tai
jrodyti?
Cesterio veidas buvo ramutelis.
- Negaliu. Tu pats myli ir gerbi si gerq profesoriq. Tu buvai
mokomas saugoti zmones bei daiktus, pulkininke. Tu nezino-
jai, jog jo bloga sirdis. Tu rizikuoji kompiuterio. Tu nejauti
kompiuterio kanciq. Taciau daktaro Cemo kancios tau suzadin-
tq kaltcs jausmq. Nors as ir negaliu jrodyti, bet tavo laisva va-
lia nuleme tai, kas jvyks.
- Dieve, - tyliai susnibzdejo Deimenas Ri. Sis mazas kvailys
buvo teisus. Jis negalejo leisti, kad Cemas rizikuotq. Del pra-
keiktojo sprogimo jis irgi buvo teisus. Tegu jj velniai, tq moni-
toriq.
106
Ri dar ilgai ncpastebejo, jog jsitaise vado kresle. Jis negalc-
jo suvaikyti savo minciy, ismustas is veziy, susidurdavo vien su
paradoksais. I кд jsitverti? Kodel Cesteris Armicho Garsija neisp-
rotedavo, skaitydamas jo mintis? Laisva valia? Galimybes buvo
begalines!
- Kaip? - sudzerzge Ri staiga perdzmvusiu balsu. - Kaip... tu
manai? Jei kiekvienas poelgis viskq keicia, tuomet pasirinkimo
galimybiu skaicius auga kaip laipsnine funkcija. Juk nuo to tu-
ri visiskai... visiskai issikraustyti...
- Is proto. - Cesteris truputj syptelejo jam. - Taip, turetu. Bet
matote, as negalvpju apie savo poelgius, pulkininke. As paklvis-
tu tarn, ka matau galvoje, zinodamas, jog visuomet galiu tai pa-
keisti, paimti likimy j savo rankas. As to nepadarysiu, nors ga-
ly gale man teks nukenteti. Taip turi biiti. Stai ir viskas.
- Pagalvok apie galia? - issiblask^s dusliai sudzerzge Ri, jo
akys buvo tuscios. - Zmogus gaiety valdyti Visaty.
- Taip nera, - linguodamas galva, Cesteris gerasirdiskai nu-
sisypsojo, - as suprantu tavo пегнпд. Bet, kaip pats jsitikinai, tai
bGty beprotybe. Zmogaus smegenys nepakankamai stiprios.
Zmogus prasmegty galimybiy bedugnen - jtraukty pats save - ir
prazuty. Taip ке!ец sykiy nutiko tautoje. Zmones keicia ateitj
tik ке!ец dienu. Paskui jie liaujasi maty pasaulj. Jie regi tik sa-
vo mintis. Jie negali valgyti, gerti, ne miegoti. Jie daugiau ne-
bejstengia apsispr^sti. Apimti sios busenos, jie...
-	Perkrovimas? - susimyste Ri. - Visiskas proto perkrovimas?
-	As manau, tu supranti, - sutiko Cesteris, zvelgdamas j erd-
ve. - О dabar sprogimas.
Jsivyravo tyla, Ri apstulb^s ncteko zado.
Pokst! Duslus sprogimas, rodos, pasalino jtampy. Suveike
signalizaeija, kviesdama avarin^ remonto brigady. Ri is iprocio
uzfiksavo, kaip sparciai jie sureaguos. Cemas issiziojes spoksojo
[Cesterj, о paskui pazvelge aukStyn i garsiakalbj, is kurio skli-
do Ri balsas.
-	Atleiskite, daktare Cemai, - kimiai pasake Ri. - As nepagal-
vojau apie jusu sirdj.
Paskui, visky metes, jis patrauke j savo kambari, stengdama-
sis aptvarkyti chaosy, kuriuo pavirto paprastai pedantiskas jo
protas. Jis eme knaisiotis po senovin^ aravaku etnografijy.
Cemas paminejo juos ir siju. Buvo aisku: kad ir kas bebutu sie
zmones, jie kil^ is ty seniai iSnykusiy genciy.
Nors jam beviltiskai reikejo atokvepio, Deimenas Ri eme
klaidzioti tolimos praeities pasaulyje. Ir pradziu jis sunkiai pri-
siversdavo susikaupti, bet zodziai jj uzbure. Beskaitydamas jis
visiskai pasinere j Kreberio, Trenholmo, Haido, Grinelo bei Fic-
patriko darbus.
107
Sugebedamas greitai viskq jsisavinti, jis judejo i priekj, virs-
kindamas daugyb^ galvos jrenginio pateikiamos informacijos.
Jis gyvai isivaizdavo praeities karius. Antropologu uzrasai, vals-
tybiniai pranesimai, rusq okupacijos komisijos veikalai - viskq^
gromuliavo imlus Dcimeno Ri protas.
Paskui jis uzmigo ir sapnavo ziaurius raitelius zaliose lygu-
mose, panasius j tuos, kurie gyveno apaCioje, planetoje. Jis ma-
te liesus, skarmalais apsimuturiavusius zmones, besiiriancius
per pugi| padeti sprogmenu prie sobietines uzkardos. Jo sap-
nuose vaizdai keitesi vienas po kito.
Sinchromiegas jj pazadino. Jausdamasis pailsejes, nepaisant
protinio aktyvumo, Ri atsisedo, pasireng^s sutikti viskq, кц at-
nes si nauja diena. Palindo po dusu ir skubiai apsiliejo van-
deniu. Kazkodel panoro zvilgteleti j romananq raitelio holo-
grafijjp
Pailgaveidis ereliSkas raitelio veidas zvelge j jj. Banditas! Sis
zodis nejucia atejo jam j galv^. Susiraukes jis patrauke ant til-
telio.
- xMes gavome pranesim^, sere, - kreipesi j ji kapitono Iver-
sono balsas, koi jis spaude kavos automato mygtukq. Ri atsigr^-
ze ir perskaite santrauk^, zinodamas, jog turi kazkq nuspr^sti
del Cesterio Armicho Garsijos. - Niekur nera jokiq transdukto-
riaus arba radaro pedsaku. Paieska atlikta leitenantes Sarsos
prasymu.
-	Acid, Nilai, - Ri gurkstelejo kavos. Radaras? Ant sio akmens
jie suklupo. Banditas? Radaras? Ar cia yra kas nors bendro?
Kvieciu Cesteri Garsijq, - mintyse dave jis komanda kompiu-
teriui. Atsigr^z^s j ekranq, jis pamate £esterj, sedinti ant gulto
ir ziurinti i garsiakalbj, tarytum zinotq, kad sis tuoj turi prabilti.
-	Labas rytas, Cesteri, - pasisveikino Ri. Ciabuvis greitai jpra-
to prie laivo laiko.
-	Turiu klausimq. Ar zinai atsakymq? - negalejo susitureti jis.
Garsija linktelejo.
-	Tavo speliones teisingos. Jus neteisingai isvertete zodj “rei-
deris”, kuris reiSkia banditas, о ne radaras.
Ri issiziojo. Jis stengesi per jegq nuryti seiles. Nugara perbe-
go saltukas. Viespatie! Nejaugi sis zmogus nesiliaus jj kankin^s!
-	Nuo siol as suteiksiu tau galimybe paklausti, - pasake Ces-
teris. - Atleisk, as zinau, kaip ismusu tave is veziq.
Ri susting^s linktelejo ir nutrauke rysj. Jis drebejo: kava lais-
tesi is puodelio. Giliai kvepuodamas, Deimenas Ri stengesi nu-
siraminti. Skubus patikrinimas parode, jog laivas funkcionuo-
ja puikiai. Prakeikimas, gal jam tereikia tiesiog klausineti Gar-
sijos, kada reikia buti ant tiltelio ir ka apskritai deretu veikti!
Bet visgi jis susauke viso laive esancio mokslinio personalo
pasitarima. Susirinkimu kambarj uzpilde iskankinti zmones; jie
108
susedo abipus stalo. Sprendziant is ju isores, ne vienas nemie-
gojo.
- AS manau... As manau, mums iskilo rimta problema, po-
nies ir ponai, - tyliai pradejo Ri. - Rysininke, prasau sujungti
mane su daktare Dobra ir jos personalu pavirsiuje.
Jo zvilgsnis klaidziojo antropologu bei siek tick sunerimusio
S.Montaldo veidais.
- Ko gero, mums teks padaryti oficiali^ isvadq. Manau, jus vi-
si jsivaizduojate, kq. jaucia grupe planetoje.
Pasigirdo prislopinti nervingi kosciojimai. Cemas, nieko ne-
pastebedamas, jsistebeilijo j erdv^.
- Leitenante Sarsa klauso, - pasigirdo balsas is rysio kanalo.
- Kalba Ri. Tegu atsiliepia Lita. Manau, mums reikia pasikal-
beti.
- Mes esame laukuose, sere.
- Ko gero, teks grjzti i bazin^ stovyklq.
- Daktare Dobra uz kalvos, stengiasi uzmegzti kontaktq.
- Pakvieskite j^, - jsake Ri. - Manau, jog jums bus jdomu su-
zinoti apie vien^ vertimo problem^, кигц mes aptikome. Ir dar
noriu atsiprasyti - jus buvote teisus del Garsijos. Mes turime
mobilizuoti visus intelekto resursus ir apsvarstyti sj issukj. Pa-
detis tampa nekontroliuojama.
- Klausau, sere. Minutely, - rysys nutruko.
Uz stalo sedinciqjq balsai surmuliavo vis garsiau, kai nuaide-
jo Litos Dobros balsas:
- Pulkininkas Ri? - jis isgirdo kazkokius zodzius apie san-
tosus.
- Daktare Dobra? - paklause jis.
- Duokite man penkiolika minuciq, ir aS vel su jumis susi-
sieksiu, sere, - viskas nutilo.
- Turbut kazkas svarbaus, - truktelejo peciais vienas aspiran-
-tas ir vel jsitrauke i pokalbj. Ri paprase visos kompanijos laiky-
tis tvarkos ir laukti Litos atsakymo. Kiekviena grupe pateikine-
jo ataskaitas apie savo darbq, tuo tarpu Ri klausinejo sav^s: Kq
man daryti su Garsija? Kaip pasielgti su siuo mazu tamsiaodziu
zmogenu ir visa jo planeta? Staiga jam kilo noras iSsikviesti vi-
sus is planetos ir istaskyti jq j smulkiausius atomus kaip infek-
cijos zidinj.
- Pulkininke! - atgijo rySio kanalas mintyse. - Leitenante Sar-
sa neatsiliepe. Ji nebejuosi dirzo su ginklais, sere.
- Skubiai pateikite ataskaitq apie susidariusiq padetj - jsake
Ri. Balsu mokslininkams: - Prasom atleisti.
Jis begte nubego ant tiltelio, jusdamas vidini nepasitikejimq
ir baimfj. Kq dabar pasakys Garsija?
109
Lita iSg^stingai pakele galva, kai Didysis Zmogus isejo is
kambario. Pirmiau jis ranka gasliai perbrauke jai per krutine ir
- о siaube! - cidztelejo zemyn. Jos jau buvo nurengtos; gulejo
purvinoje, tamsioje, dvokiancioje lusnoje, suristomis rankomis
bei kojomis ir koscjo nuo dumu.
Rita Sarsa sudejavo ir pakele galva blausiame smilkstancio
lauzo zarijq mirgejime. Neta Solare, nusigrjzusi j sien^, tyliai
zliumbe savo vietoje.
-	Dieve, - isstenejo Lita, pamaciusi, kad Rita iesko jos akimis
neryskioje Sviesoje.
-	Ar jie mane isprievartavo, kai netekau Simones? - paklau-
se Rita pagiringu balsu.
-	Ne, - susnabzdejo Lita jausdama, kad Rita prakalbo apie гй-
pestj, kuri ji pati slepe. - As taip apgailestauju. As ne jsivaizduoti
negalejau, kad jie... - ji uzsikirto.
Nesinervink, daktare, - bent jau Ritos balsas skambejo nar-
siai. - As padariau klaid^, leidau jiems uzklupti save ncpasiruo-
susiq. Del ко gi mes suklydome? Dieve! Kaip skauda galvq!
Lita isgirdo zodelj “mes”, ir jai suplazdejo sirdis. Vadinasi,
Sarsa jos nekaltino - bent jau prie visq.
-	Neta? - pasauke Lita, - Neta! Kelkis, mes turime k^ nors
nuspr^sti.
Susiguz^s kamuoliukas taip ir liko guleti purvyne ant sono,
ne kiek nereaguodamas. Tik virpantys peciai ir prislopintas
kukciojimas liudijo, kad Solare gyva.
-	Pameginkite surasti cia kokj nors astrq daikt^, - karstligis-
kai snipstelejo Rita, suristomis rankomis grabinedama zem^.
-Jus norite pameginti pulti juos peiliu? - sumisusi paklause
Lita.
-	Ipjauti virves, - pabreztinai sarkastisku tonu atsiliepe Rita.
Taip, kvailas klausimas, mintyse sutiko Lita ir eme kapstyti
ригц dregn^ zem^. Ji surado mazyte kaulo nuolauzq. bei pusiau
sutrunijusj odos gabalelj. Lita be ceremonijq nustume Solar^ ir
paieSkojo po ja. Neipratusi sitaip jtempti raumenis, ji pazliugo
prakaitu.
-	Nieko, - pagaliau iskvepe ji. Sarsa tylejo, karstligiskai zval-
gydamasi po kambarj ir stengdamasi к a nors sugalvoti.
- Dieve! - tyliai sudejavo Lita. - As taip apgailestauju.
- Liaukites, daktare, - jspejo gelezinis Ritos balsas. - Pirmoji
taisykle kare - niekada neapgailestauti. Antra taisykle - kai vis-
kas griuva, pradek taisyti! Ka jus galite man papasakoti apie
tuos vyrukus? Pagalvokite, velniai griebtip
Lita stengesi priversti savo smegenis dirbti. Is uz duru uz-
dangos isniro veidas, ir jas jtariai nuzvelge zibancios akys.
H.O
- Nesimuistykite taip smarkiai, nes *** isitemps, - riktelejo
jis ir dingo.
- Malonus vaikinas, - pasaipiai pasake Rita.
Lita megino prisiminti apie stovykla viskt^, kas jmanoma. Jai
galvon neatejo nieko daugiau, vien nuolat sugriztancios geidu-
lingos vyriskos akys, apziurinejancios ja. Ji prisimine раНгц ge-
d4, kai Didysis Zmogus numete ja i istiestas rankas, ir sios
nudraske visus jos drabuzius. Sukresta, ji is visq jegq tvardesi,
kad nerikteletq. Bijodama paties blogiausio - grupinio isprievar-
tavimo - ji stengesi apie tai negalvoti.
- Nieko, vieni vyrai, - garsiai susnibzdejo ji, vos neverkdama.
- Gerai, patikesiu jusq zodziu. As juk buvau be s^mones, pa-
menate? Kodel yra svarbu, kad cia vieni vyrai? - Sarsa nedave jai
ramybes, zalios akys susiaurejo.
- Hm? - susimqste Lita. Is tiesq kodel? - Gal cia medziotojq
stovykla, - staiga pasake ji, - arba gal banditq gauja.
- Banditai-reideriai! - trukciojanciu balsu ispyskino Sarsa,
sarkastiskai sypsodamasi. - C) mes nerimavome del radaro!
Litai uzgniauze gerkle. Ji vargais negalais islemeno:
- Kaip ir jq proteviai pries sesis simtus metq, - ji bejegiskai
pakele akis. - Dieve! Kaip as apsigavau - ir visi mes!
-Jus gyvenote nekaltuteje visuomeneje, daktare, - Rita truk-
telejo peciais, nors padctis buvo ne itin patogi, - kuri leidzia
jums apie nieka negalvoti. Vieninteliai, dar mastantys apie ka-
rq, esame mes, nenormalus kariskiai. Ir tik specialaus pasiren-
gimo deka. Paprasti zmones del to nesirupina. Manau, jums da-
bar geriausia prisiminti knygas ir galvoti, pasiremiant jomis. Ko
mums deretq laukti? Ar yra galimybe, jog sie vyrukai dabar jeis,
nusijuoks, numes mums musq drabuzius ir pasakys: “Graziai
mes is jOsu pasijuokem!”?
Lita stengesi atgaivinti gatvoje kulturq istorijos duomenis.
. - Santosai. Dieva vadina Heizumi. Krikscionys. Gal cia nera
tu indenu? Vis delto as manau, kad jie mtisq nezudys. Netgi
meksikieciai kazkada vertesi vergq prekyba. Turejo jvykti kaz-
koks susimaisymas. Velnias! As manyciau, kad jie dabar svarsto,
kuri kieno zmona taps.
- Zmona? - nepatikliai paklause Rita.
- Zmona! - jsitikinusi pasake Lita. - Prisiminkite. Jie atvyko
vienu laivu. Cia, matyt, egzistuoja uzdari kraujo rysiai. Turbdt
esama egzogamijos reiskinio, kad genai cirkuliuotq tarp atski-
ru grupiq. Antpuoliai - tai budas jsigyti svetimq moteru, о tuo
paciu turto bei arkliq. Zmonos jiems yra didele vertybe.
-Jiis turite galvoje... kaip nuosavybe! - Rita negalejo patiketi.
- Kaip koks nors arklys! Lyg naminis gyvunas! Na, jau ne! Ne su
tokia susidurete! - Ji papurte galv^: - Tegu tik pamegina, ir as
jiems parodysiu, is kur kojos dygsta!
Ill
Lita nejuciom nusijuoke, pazvalejusi del to, kad ji bent jau
jstengia m^styti.
- Viskas ne taip jau blogai. Jokio kvailo merginimo! Uz tave
viskas nuspr^sta, ir tau nereikes susitikineti su apsnudusia kny-
gq ziurke.
Lita pasijuto geriau, sugrjzo savitvarda.
Taciau ji vel jq. prarado, kai pro duris jsispraude vyrai, ir tvir-
ti pirstai sugriebe jq uz rankq, juosmens bei peciq. Jie isnese jq
j vakaro prieblandq: vyriskos rankos, rodos, stengesi apciupine-
ti intymiasias jos vietas. Uzsimerkusi ji sukando dantis ir ken-
tejo.
- Laikykites, daktare, - burbtclcjo Rita, kai jas nudrebe ryskiai
apsviestoje vietoje prie didziulio lauzo.
Neta bejegiskai sleptelejo ant zemes, isteriskai raudodama.
- Mes turime vienq privalumq: jie nemoka musq kalbos, -'Li-
ta stengesi galvoti apie gerus dalykus.
- Uhu. Jeigu jie mus atris, poros imuosi as, о jus bekite is vi-
su jegu, girdite? - Ritos balsas buvo grieztas.
- О kaip gi jus? Kaip Neta? - paklause Lita, skubiai nuzvelg-
dama savo bicriules. Vyrai sedosi aplink ugnj, varstydami jas ver-
tinandiais zvilgsniais. Ji pamate orlaivj sudauzytais prietaisais.
Jie atvilko jj j stovyklq.
- Del manes nesinjpinkite, daktare, - tvirtu balsu pasake Rita.
- Kaip tik tokioms situacijoms as ruosiausi daugeli metq. Na, о
Neta, arba ji susitvardys - arba liks cia. Girdi, mazyte?
Neta skubiai nurijo seiles ir linktelejo. Jos akyse atsispindejo
siaubas, nes ji mate vilkiskas aplink lauzq sedinciq vyrq sypse-
nas. Ant jq veidq sokciojo ugnies atsvaitai.
-Jus netgi neturite ginklo, - protestavo Lita.
- Man jo nereikia, - Sarsa susvyravo ir skubiai pazvelge j jq.
- As, galima sakyti, neturiu is ко rinktis. Ar jus manote isteng-
sianti istverti tai, kq jie darys? Bus blogiau negu bet kada anks-
ciau. Galbut dalyvaus netgi ziurovai.
Lita sutiko gelezini jos zvilgsni, atsiduso ir linktelejo.
- Atrodo, visa tai tuojau jvyks, ar ne?
Gigantas, kurj vadino Didziuoju Zmogumi, priejo ir iskele
rankas j tamsq dangq.
- Mes dekojame Heizui uz tokia nauju zmonq gausa. Mes
esame tvirti ir uzsitarnavome tokj atpilda be kraujo praliejimo
ir be mirties. Heizus mato savo tautq. Jis mums sypsosi. Mes Ьй-
sime stiprus, kuomet teks kautis su sobietais is dangaus, kadan-
gi stai turime jt{ zmonas.
Didysis Zmogus sugriebe Rita uz plaukq.
- Ziurekite! Tekancios saules spalvos plaukai! Mes niekad ne-
matem tokios spalvos plaukq! О sie... - jis sugriebe Lita uz plau-
kq ir apverte, ji vos neriktelejo. - Retai kada sutiksi rudenines
112
zoles spalvos plaukus! Dabar mes dazniau matysime juos savo
seimose!
Vyrai pratruko klykauti, pritariamai tapsnodamiesi per pur-
vinas kojas.
- Sobietai cia! Mes pagrobeme jq moteris! Mes stiprus ir ga-
lingi! Tegu bus paslovintas santosq pranasas! Jis pasiunte mus
cionai, kad apiplestume vorus! Jis pasiunte mus cionai, kad jsi-
gytume sobietq moterq!
Jie visi pasoko ant kojq j>ukaliodami, pasiSokinedami mazais •
zingsneliais, purtydami sautuvus ir kreipdamiesi i dangq.
-	Jus viska supratote? - paklause Lita.
-	Uhu, - trumpai pasake Sarsa.
Neta suinkste, kai Didysis Zmogus sugriebe ja ir pakele j
virsq.
-	Pazvelkite j 51ц! Kas nori sios moters? Ji stipri - nors ir sto-
roka. Jos klubai platus, ir ji duos jums daug sunq! Ji minksta,
- jis znybtelejo Netai, priversdamas fa cypteleti, - ir susildys jus
naktj!
-	Nenukabink nosies, mazyte! - susnypste Rita Solarei. - Ri
netrukus bus cia. Nesijaudink. Jie zino, kur buvo orlaivis. Ne-
trukus atskubes pagalba.
Lita linktelejo, staiga pritardama. Kaip greitai? Ar jau praslin-
ko valanda, kai jas pagrobe? Gal dvi? Kiek Ri nusprende laukti?
-	Martinai Luisai! - riktelejo Didysis Zmogus. - Sitoji tavo! -
Jis numete Net^ vyrui, kuris jsitempe j^ i savo baln^. Nuaidejo
riksmai, kai Martinas Luisas issitrauke peili ir nupjauste virves.
Neta staugdama sudribo ant zemes.
-	Sitq as pasiliksiu sau, - jis parode j ПЦ ir slyksciai geidulin-
gai pazvelge i fa. • As uzsitraukiau j^ ant balno.
Vyras, trinktelej^s Ritai buoze, zenge j priekj.
-	Sitai, ugniniais plaukais, as smogiau! Jinai mano!
-	A! - Didelis Zmogus nusisypsojo. - Bet palauk, Ramonai, bi-
ciuli. As irgi noreciau sios moters. Uz k^ tu pasireng^s fa ati-
duoti?
-	Issigimelis egoistas! - Sarsa nusispjove. - Ar manote, kad jo
pakaks mums abiems?
-	Ar jijs gerai isiziurejote, koks jis didziulis? - tyliai paklause
Lita. - Tuose medziuose, kuriuos jis vadina kojomis, tikrai ne
riebalai.
-	Taip, koi jis musq neatriso, - apdairiai suurzge Rita.
-	Simtas arkliu! - riktelejo Ramonas. Minia aiktelejo.
-	Desimt, - atkirto gigantas.
-	Jus brangiai kainuojate, leitenante. - Ji mate, kaip isnesa
Net^. - As pradedu jaustis nuskriausta.
Paaiskejo, jog Rita kainuoja penkiasdesimt du arklius, о tai
sukele didziuli visq nustebima. Didysis Zmogus aistringai
zvilgciojo.
113
- Atrodo, metas, - Rita isejo j priekj ir atsigreze, tiesdama rie-
sus. Lita uzgniauze baime ir padare tq patj.
- Mes paklusniai einame prie jo lusnos, - isake Rita. - Ten
daugiau sansu. As pasakysiu jums, kq. daryti.
Didysis Zmogus prunkstelejo.
-Jus suprantate. Labai gerai.
Lita jaute. kaip dauzosi jos sirdis. Slapimo pusle buvo per-
pildyta, viduje viskas susigniauze is baimes. Vietoje peilio ji pa-
juto jo rankas, ir jis persimete jq per petj, griaudejant kitq vy-
ru kvatojimui. Rita irgi atsidure panasioje padetyje.
Kratytis teko neilgai. Lita nukrito it grudu maisas. Rita drib-
tele jo ant paklotes greta jos.
- Be virviq mes galetume suteikti daugiau malonumo, - Lita
nepatikejo, kad cia buvo jos balsas - toks tvirtas ir aiskus. Ji pa-
kele galvq ir jis is virsaus jai nusisypsojo.
- Gerai! - nusijuoke jis. Nespejus jai atsipeiketi, ilgas siauras
peilis zybtelejo is dcklo ir slystclejo prie jos koju; panciai nuk-
rito anksciau, nei ji spejo atsokti. Dar vienas jos rankos judesys
ir Rita taip pat buvo laisva.
- Apsisuk, - paliepe vyras. Sunkiausia buvo atsukti nugara tai
klastingai sypsenelei ir zybsinciam peiliui. Jos rankos laisvai
nukrito prie kuno.
-Jau beveik, - syptelejo Rita. - Pasiruoskite.
Kambario centre ruseno lauzas, mesdamas gresmingus sese-
lius ant nuogu ju kunu ir didziulio odomis apsitaisiu.sio vyro.
Lauke turbut jau sutemo.
Rita koketiskai nusisypsojo milzinui ir istiese rankq, glosty-
dama jo barzdq. Lita it pakereta ziurejo, kaip jis pasilenkia pa-
buciuoti leitenantes. Paskui ji negalejo suzidreti, kas nutiko. Ri-
ta kazkaip sutrukeiojo, ir gigantas dusliai teskesi ant zemes.
-	Pirmyn! - Rita ciupo peilj ir svystelejo jj Litai. Pati sugriebe
didziulj sautuvq ir persimete per petj soviniq juosta.
-	О kaip gi Neta? - paklause Lita.
-	Mes sugrjsime jos, - susnypste Rita. - Mes nezinome, kur ji.
Ri ieskos musq. Mums reikia is cia issikapstyti. Tai vadinama mi-
nimaliu nuostoliq sumazinimu, daktare! - ir ji пёгё j tamsq.
-	О kaip miisu drabuziai? - sutriko Lita, jausdama уёзи nak-
ties orq.
-	Ramiai, - paskui: - Patytekite ir eikite paskui mane! - Lita,
griezdama dantimis, stengesi зизрёй paskui balta vaiduokliska
kunq priesakyje.
Ipuolusi j tamsq, Lita spёjo pastebeti besijuokianciq vyru ra-
tq uz nugaros. Jie gere is vynmaisiq ir 5пекё{озг Kai kurie dai-
navo. Ji nubLgo greiciau, jausdama astrq skausmq pedose. Li-
ta iki kraujo prikando lupq, kad nesuriktq ir nuskuodё jkandin
Ritos Sarsos.
114
Kai jos pradejo kopti j statu uotetq kalvagubri, nuaidejo sau-
tuvq suviai. Sunkiai alsuodama, gaudydama orq, klupinedama
is skausmo plystanciomis kojomis, Lita sustojo greta Ritos.
Kurtinanciai traskedami suviai uzpilde nedidele lygumq. Vy-
rai гёкё, pludosi ir sokciojo aplink ugnj. Tamsoje dusliai nut-
rink^jo arkliq kanopu bildesys, kai per stovyklq nuskriejo ma-
zos figureles. Lita issiziojusi spoksojo, kaip ugnies pliupteteji-
mus po sekundёs palyxfedavo sautuvq sdviq garsas.
-	Eime! - jsake Rita, nusivesdama Litq tolyn nuo keisto regi-
nio.
-	Jus ji uzmusete? - Lita riktelejo uzmynusi kazkokj astru
daiktq. Astrus skausmas репёгё kojq ir ji nuslubavo paskui Rita.
-	As stengiausi, daktare, - Rita atrodё nusivylusi. - Is tikruju
stengiausi. Jis buvo velniskai didelis, turejo tick raumenu, jog,
ко gero, tik apsvaiginau jj. Galbut tie nezinomieji uzpuolikai
uzbaigs musq darbq?
Lita apsvarste Ritos zodzius ir nuslubciojo toliau, sekdama
pavymui.
Skausmas, deginantis skausmas ly^fejo kiekvienq zingsni, pri-
versdamas jq burna gaudyti orq. Kancia uzgoze jos sqmone. Visq
pasaulj uzpilde skausmas. Nuo asarq apsiblaususiose Litos aky-
se net zvaigzdes sukosi is skausmo. Skausmas uzplusdavo ir at-
legdavo, koi ji, netekdama nuovokos, prisiversdavo eiti paskui
Ritq Sarsq.
-	Reikia sustoti, - Lita ncbegatejo istverti. - Dieve! Mano ko-
jos suptesytos i skutelius, - ji Sniurkstelejo nosimi.
-	Mano irgi, - virpanciu balsu pritare Rita.
-	Kaipgi jus ejote? - рак!аи$ё Lita.
-	Kareiviskos gudrybes. Specialus pasiruosimas. - Sarsa atsi-
sedo ant akmens.
-	Kur, velniai griebtq, dingo Ri? - Lita vos neverke. - Kas nu-
tifco? - Is stovyklos nuaidёjo dar рога suviq. - О jeigu ten buvo
jie?
-	Niekad nesutikau ant arklio suoliuojancio astronauto. Ei-
me. IsauS rytas, ir mes pamatysime orlaivj. Vienas Dievas tezi-
no, kaip as jausiuos, kai mano kariai pamatys mane tokiq?
-	Nieko negali buti blogesnio uz tq Misteri Milzinq, - Lita
kriiptelejo. - Po jq as jau nieko nebijau...
-	Atsikandote antropologijos? - sukikeno Rita. - Ir cia pirma-
sis jusq praktinis...
-	As... ss! Kas cia? - susnypste Lita.
Rita susilenke, nukreipdama j tamsq didziuli sautuvq. Lita at-
kiso j naktj peili - pasirengusi, kaip ji икё$О51, bet kam. Lvirta
ranka apglёbё jos kaklq, u^gniaure jos riksma. Rita nugriuvo po
sunkaus кйпо mase. Karstligiskai stengdamasi ikvepti, Lita
115
grimzdo i vis tamsejantj pasaulj. Ir pagaliau prasmego palaimin-
gon... tamson...
... Judejimo jausmas - lingavimas pirmyn - atgal - atrode be-
galinis. Koks nemalonus judejimas! Kodel ji negali sustoti? Pro
lingavim^ jos galvoje isryskejo skausmo plykstelejimai. Deguo-
nies bado pazeistq l^steliq klyksmas buvo nes^moningas. Ji, ais-
ku, zinojo teorij^, bet zinojimas ne kiek nepalengvino agonijos.
Lita pamegino nuryti seiles, bet kazkas buvo ikista jai j bur-
n^. Ji pramerke akj ir Siaip taip jziurejo zemt; bei koj^, kuri,
kaip jai atrode, priklause arkliui. Slapimo pusle buvo tuscia. Ji
sunerimusi pagalvojo, kada tai jvyko.
- Stabtelekime pailseti, - pasigirdo tylus balsas.
- Filipai. Padek man, - balsas buvo vyriskas. Bet jis priklau-
se ne Didziajam santosu Zmogui. Sis balsas buvo naujas, tyles-
nis, patrauklus tembias kele jai netiket^ saugumo jausm^. Ji is-
girdo duslu gars^, ir rankos - sjsyk svelnios - apglebe jos juos-
meni. Ji suprato, kad jos rankos ir kojos vel suristos, ir trumps
ramybes jausm^ pakeite isg^stingas drebulys. Jie nuleido ja ant
zemes.
Ji pamegino atsisesti, tamsoje matydama kazkq judant. Greta
jos pagulde antrq figurq. Rita?
Pasigirdo krebzdejimas ir paziro kibirkstys. Tamsi figura pa-
silenke ir pradejo nestipriai pdsti i raudonus angliukus. Tuoj
pat plykstelejo liepsna. Antrasis zmogus pririso arklius. Tas, ku-
ris ikdre lauzq, atsigreze ir istrauke jai is burnos kamsatq.
- Sveika, zvaigzdziq moterie, as - Filipas, - paprastai pasake
didelis seselis priesais jq.
Rita nusispjove, kai jai irgi istrauke kamsalq.
- Nuo vilko - ant meskos, daktare? - paklause Rita.
Lita pazvelge j kruvinas savo kojas.
- Kad ir kas benutiktq, Rita, nemanau, kad mes dar begiosi-
me.
- О stai ir gerbejas, mazyte, - Ritos balsas buvo ramus.
Jos pazvelge j liesq vyrq, kuris pasilenke, rankoje laikydamas
sautuvq, po odiniais drabuziais ritinejosi raumenys.
-Jis bent jau grazus, - isgirdo Lita savo zodzius, zvelgdama
j gilias zydras jo akis, kuriose slypejo skausmas.
Desimtas skyRius
Dzonas Smitas Gelezine Akis giliai kvepavo, letai isleisdamas
orq ir stebejo, kaip santosai su savo belaisviais suoliuoja atgal
j stovyklq. Kariai dainavo, kele j dangq sautuvus, sauke ir kly-
kavo, blaskydami arklius is vieno sono i kitq ir demonstruoda-
116
mi savo jojimo men^. Pergalingi sukaliojimai reze Gelezines
Akies klausa.
Paskui kraujas jo gyslose sustingo i ledq; jis pazino Didjjj
santosu Zmogu. Jis! Sitas zmogus prievartavo, kankino ir nuzu-
de jo Dzen^. Geltonplauke moteris isg^stingai prigludo prie jo
- aisku, belaisve. Dzonas Smitas Gelezine Akis atims siq moterj.
- Mes jiems jkresime, - susnypste jis Filipui. Jo pusbrolis
linktelejo, jo akys neramiai dairesi. Filipas pakele rank^, duo-
damas signal^ kitiems vorams, su arkliais pasislepusiems lomo-
je.
- Broli, - svyruodamas tyliai pasake Filipas, - yra vienas daly-
kas, kurj... tu privalai nuspr^sti dabar...
Dzonas Smitas nusileido akmenuotu kalvos slaitu ir susier-
zin^s, kad jj trukdo, pakele galvq.
- Кд nuspr^sti? - jo sirdis verzesi ten, pas santosus, kad pa-
justu krauja ant savo kovinio peilio.
Filipas giliai atsiduso.
- Tu zinai, kad as buvau jbaugintas. Siandien vienas is mud-
viejq turi pralaimeti. Svarbus esu ne as, broli. Bet jeigu as pra-
laimesiu, pralaimes ir tauta. Rinktis reikia tau.
Dzonas Smitas Gelezine Akis duste duso nuo tramdomo itu-
zio. Bet vis delto jis jstenge atvesinti ikaitusia savo galvq. Pralai-
mes tauta? Filipas regedavo panasiai kaip pranasai. Stengdama-
sis uzgesinti rusenancias pykdio zarijas, Dzonas prisiverte i§-
tarti.
- Кд rinktis, broli?
Filipas susirauke, jzeistas jo tono.
- Santosu karys, - pasnibzdom istare jis. - Tu privalai palikti
jj gyv^ - antraip tu nuzudysi taut^, mane ir save.
- As nesuprantu tav^s, broli, - Dzonas Smitas Gelezine Akis
debtelejo j pusbrolj svilinandiu zvilgsniu.
- Voras siulo tau santosq karj, kad jvykdytum кег§Ц, - Filipas
huleido akis. - Jis bus savo lusnoje, be s^mones. Jis priklauso
tau, jei nori. Tau pakaks zmoniq, kad isnestum ji ir atkersytum.
Dzono Smito veide susvito alkana sypsena.
J4 isvydusios Filipo akys tapo dar saltesnes.
- Pasirinkimas toks: karys... arba zvaigzdziq moterys. Jos
begs, besigelbedamos nuo santosu. Jeigu jos pabegs, tauta
mirs. Tu... pakenktum man. - Jis pakele akis. - Pakenktum ir
sau, broli.
- As pakenksiu sau, jei paleisiu santos4’ - ituz^s vel sulieps-
nojo. - Kas... kas nutiks, jeigu as uzmuSiu santosq? Paskui mes
surasim moteris! Kas tuomet... a? Tu matei, kaip pranasas,p<2-
sakyk man! - Jis sugriebe Filipp uz peties, pirstai jsmigo i plo-
n^ od^, po drabuziais palikdami melynes, jis akimis jsisiurbe j
Filipa.
117
- As regejau ne itin toli, - atsakc Filipas, jo akys dege. - Ne-
jaugi tu nesupranti? As nesutvertas regejimams. As ne pranasas.
Mano mintyse sito nera. As pernelyg lengvai pasiduodu pagun-
dai, broli. As tik zinau, kad tu privalai nuspresti.
Jie abu tylejo.
Gelezine Akis is leto atgniauze rankq.
- Tuomet ко verti tavo regejimai, broli? - pasaipiai prunkste-
lejo jis.
Filipas nuleido galvq, trukciojamai alsuodamas.
- As nezinau, - issiverze atsakymas beveik prieS jo valiq. - Ke-
geti, vadinasi, klaidzioti daugeliu takq... kurie issisakoja... ir vel
issisakoja. As kritau i bedugn^, is kurios nebuvo kelio atgal. Ji
visuomet man^s tyko. Voras zaidzia su manimi. As...
-Manopasirinkitnas! - Dzonas Smitas nusispjove j astrios zo-
les кгйтз kaireje.
- Senasis pranasas sake tau apie tai, - truktelejo peciais Fili-
pas, nepajegdamas nieko padaryti. - Dabar viskas tavo rankose,
Dzonai. Ketvertas seniu isejo melstis. Jie nesikis. Viskas priklau-
so nuo tav^s, tautos kary. Tu atsiddrei kryzkeleje. Voras pasirin-
ko tave, kad tu nusprestum. Ar tu isties pa.sveikes? Ar stiprus ta-
vo jnirsis?
-	Kodel jie ncsako man, kq. as turiu daryti? - susuko Dzonas.
-	Jie nenori isproteti vietoj taves! Kvaily! - susnypste Filipas.
- Greitai sutems. Kq darysime, Dzonai Smitai? Uzpulsime santo-
sq kari ir nusitempsime ji? Isgelbesime moteris? Ka tu renkiesi?
-	Kq tu kalbi, broli? - Dzono balsas nusilpo, kai jj persmelke
skausminga mintis, kad jis negali pribaigti Dzenes zudiko. Jis
prisimine savo regejimq. Jis mate santosq, izuliai spoksanti i ji,
besijuokiantj is jo silpnumo. Jj uzvalde jnirsio protrukis, raume-
nys is pykcio jsitempe.
Filipas stipriai uzmerke akis. Jo kojos pradejo drebeti, trau-
kuliai perejo visu kunu ir jis it ncgyvas parkrito ant zemes.
Filipas prasmcgo savo minciq bedugnen - j miriadus ateities
jvykiq, kuriuos regejo tik jis. Staiga atsal^s Dzonas Smitas nu-
rideno jj slaitu zemyn, isvaikydamas haliucinacifas.
Atsiddr^s greta pusbrolio, Dzonas Smitas pazvelge j apsib-
laususias jo akis.
-	As negaliu, - inkste Filipas. - As negaliu tau pasakyti. Mane
jtrauks. As isprotesiu. As negaliu tau pasakyti, broli. As tiesiog...
as tiesiog... as... - jis vel pradejo drebeti.
Dzonas Smitas Gelezine Akis atsiduso.
- Mes tik jnagiai nezinomu jegq rankose, broli. Atleisk man.
As neturiu teises klausineti. Daugiau man nieko ncsakyk. As pri-
siekiau ant Dzenes kapo pralieti santoso kraujq. Dabar tu sakai,
as turiu rinktis jj arba dvi moteris, kuriq as nepazistu? Tautos
118
ateitis priklauso nuo motcrq... о ne nuo kario kraujo kersto?
Kokia cia prasme? - jis pritariamai patapsnojo Filipui per petj.
- Apie tai zino tik Voras, - susnibzdejo Filipas. - Kq tu darysi?
Dzonas Smitas pastate savo brolj ant koju.
- As... as dar nezinau, - burbtelejo jis.
Grjzes prie arkliq, Dzonas Smitas issitrauke is deklo sautu-
vq. Jis patikrino sovinius ir uztrenke spynq. Jis mate, kaip kariai
susidomeje stebi ji. Jis pazinojo kiekvienq is ju. Kiek zygiq jis
atliko su siais imonemis? Kiek sykiq soko su jais? Su kai kuriais
zaide vaikysteje.
Buvo ir kiti - tie, kuriq truko: Ruvenas O’Nilas Andocharas
ir kiti. Zuv^ nuo santosu kulku. Mir<£ nuo ligq. Kai kurie, suesti
lokiu, - visa tauta. Visi jvykde savo pareigq tautai. Kiekvienas is-
tesejo savo zodj mirusiesiems, Dievui, sau.
О asprivalau sulauzyti savo zodi? Klause sav^s Dzonas Smi-
tas Gelezine Akis, vesdamas raiteliq virtin^ zemyn, j kanjonq.
Netrukus sutcmo. Kq. jam daryti? Jis pakele akis i blyskq alyvi-
nj dangu ir is vakarq slenkanciuose debesyse iSvydo Dzenes vei-
dq. Ji griauze kalte.
Po pusvalandzio jis at\rede savo karius j pradines pozicijas.
Koi su vakaro veju pas Vorq sklende dainos bei maldos, Filipas
nenuleido nuo jo akiq.
Penktadienis Garsija Geltonoji Koja nujojo slaitu zemyn.
-Jie dalijasi moteris. Visi prie lauzo. Daugelis geria.
Dzonas Smitas Gelezine Akis skubiai pazvelge j savo pusbro-
li ir truktelejo peciais.
- Eime, - Filipo akys buvo nejziurimos tamsoje. Dzonas sus-
paude kojomis juodosios kumeles sonus ir nujojo ristele.
Uz jo nusidrieke tankus kanopq kauksejimas. Kai kurie ka-
riai dar dainavo karo, pergales ir vilties dainas. Dzonas Smitas
sukando dantis, kai atakos azarto pagauta juodoji kumele puo-
le j priekj, stengdamasi pirmoji jsiverzti j kovine santosq sto-
vyklq.
Dcsineje nuaidejo sGvis. Po puses sekundes dar vienas sGvis.
Sargybinis. Nedidele ikalne buvo jveikta, ir jie atsidure lusnq
tankumyne. Zmones begiojo, slcpdamiesi nuo sGviq, гёкё, mete
peilius, panikavo, uzpulti Voro kariq.
Dzonas Smitas Gelezine Akis pakele sautuvq ir nuspaude
gaiduka, taikydamas j zmogq, kuris stovejo priesais ji. Kai san-
tosas tGskGsi veidu i zeme, Dzonas apgr^ze arklj. Visur Smirine-
jo raiteliai, pribaigir^jantys sprunkanciuosius, saudantys, dai-
nuojantys pergalGs dainas.
Се1егтё Akis dar sykj uztaise sautuva. Jie sutriuskino santo-
sus visiskai netiketo puolimo deka. Jo йтопёв pasiims visus
arklius - ir daug skalpu. Се1е21пё Akis nusoko nuo китс1ё5 ir
119
savo peiliu nureze skalpi} zmogui, kurj nusove. Kazkokia figu-
ra nuklibinksciavo salin, begdama is musio lauko.
Uzsimet^s sautuv^, Gelezine Akis issove jam j tarpumentj.
Kai atsiklaupe nuimti antrojo skalpo, ji apeme kraujo troski-
mas. Dzonui ant juostos tabalavo kruvini plaukai, kuomet jis
puole prie lusnos. Kai kurios trobos jau liepsnojo, nes kariai jas
padege. Jis pamate Filipp, besigrumiantj su moterimi. Rodyda-
mas i kalvas, jis tapsnojo jai per nuogq uzpakali ploksciojo sa-
vo kruvino peilio puse, versdamas ja begti.
Gelezine Akis dirstelejo lusnon ir sustingo. Judedamas tary-
tum sapne, jis jejo ir pazvelge is virsaus j santosu kari. Jis atsar-
giai siektelejo peilio ir staiga pajuto uz nugaros kazka esant.
Jis dirstelejo j Filipa, kurio veidas israsojo prakaito laseliais,
о issigandusios akys begiojo nuo Dzono prie Didziojo Zmo-
gaus. Filipui ant kaklo judejo Adorno obuolys; jo akys buvo pa-
nasios i tamsius bedugnius ezerus.
Priesais jj iskilo subjaurotos Dzenes vaizdas, pasislykstejimas
ir baime, sustinge negyvame veide... Gelezine Akis drebejo, jsi-
ziuredamas j atsipalaidavusius Didziojo Zmogaus bruozus. Ar
vertas tu? - jo ausyse skambejo lokio balsas. - Kaip tu pasinau-
dosi mano krauju? Kitas, senas, sukrios^s balsas klause: Arnuk-
reipsi savopyktjpries tautq? Juokas, veidai, gyvenvietes scenos,
mirstantis Patanas Risas Geltonoji Koja prasvilpe jo galvoje. koi
pirstai spaude odinj kovinio peilio коц.
- Tu... arba tauta? - susnibzdejo Gelezine Akis be s^mones
gulinciam zmogui.
Jo sirdj draske liepsnojantis jnirsis.
- Vardan tautos as pasmerkiau Dzene mirti. Vardan tautos...
Vardan Voro, as... - Visus jo raumenis apeme drebulys. Prisimer-
k^s, Dzonas Smitas is visq jegq kovojo su savimi.
- О jeigu as paimsiu tik trofeju? - susting^s susnibzdejo Dzo-
nas. - Ar nuo to kas nors pasikeis? - jam niezejo rankos taip pa-
daryti.
- As nezinau, - kimiai pasake Filipas.
- Voras iskrete man pikta pokstq. - Dzonas Smitas Gelezine
Akis sugniauze pirstus ir papurte kumstj santosq pusen. Jam is
gerkles issiverze nirtulingas riksmas, kai jis - savojo apsispren-
dimo griauziamas - puole is lusnos i Siurpi^ stovyklos atmosfe-
ra. Nameliuksciai dege, zmones klyke. Atsitiktiniai suviai aide-
jo lygumoje.
Juodaji| kumel^ jis rado ten, kur paliko.
- Kur, Filipai? - riktelejo Dzonas pusbroliui, kai sis isejo is
pirkios. - As nezinau, kur joti.
Filipas sukiojo galva is vienos puses j kit^. Pagaliau jis paro-
de i artimiausi^ slaitq.
120
- Ten! Manau, jos turejo begti ten. Man taip atrodo. Prana-
syste nuo sio momento buvo nelabai aiski, broli. - Filipas suga-
vo savo kovinj arklj ir zingsniu nuseke paskui Dzona slaitu
aukstyn.
Brolis? Nuo sio momento jie is tiesq tapo broliais.
- Ar jos ginkluotos? - Dzonas jsiziurejo i tamsq, kur jojo jo
pusbrolis.
- Rizikuoti neverta, - Filipo balsas buvo kupinas palengve-
jimo.
Dzonas linktelejo. Kalvagubrio virsuje jis nulipo nuo arklio.
- Eime pesciomis. Jos isgirs arklius.
Siek tick atitole vienas nuo kito Dzonas Smitas Gelezine Akis
ir Filipas skverbesi pro beviltiskq tamsq. Visus tris menulius
denge debesys. Tylus stuksenimas nakties tyloje leido Dzonui
Smitui Gelezinei Akiai suprasti, kad jo brolis aptiko pedsakus.
Negirdimai zengdamas, jis judejo pasilenk^s ir uostydamas ze-
me. Kraujas!
Po penkiolikos minuciq jie isgirdo moterq balsus. Dzonas
stuksenimu dave nurodymus, tykindamas joms uz nugarq.
Slepdamiesi tamsoje, jie artinosi zingsnis po zingsnio. Vie-
na moteris stovejo priesais jj. Jis galejo jziureti jos odos baltu-
mq. Antroji, kazka tyliai kalbedama, pasilenke prie jos. Jos kq,
neturi ausq? Kaip jos galejo negirdeti linkstancios zoles snare-
sio?
Dzonas patapsnojo per ginklu krepsj, perduodamas, jog
esqs pasiruos^s ir isgirdo, kaip viena moteris staiga liovesi sne-
kejusi. Tuo momentu jis liuoktelejo. Ji beviltiskai priesinosi. Jis
isgirdo, kaip is bejausmiu pirstq iskrito peilis. Grumtyniq gar-
sai, duslus riktelejimas is skausmo, ir Dzonas pamate bruzde-
sj ten, kur Filipas uzpuole kita moterj.
- Sitoji tvarkoje, - ramiai riktelejo jis. - Argi man visq nakti
teks laukti, koi tu susidorosi su viena silpna moteriske?
Praslinko dar siek tick laiko, koi Filipas, sunkiai kvcpuoda-
mas, atsistojo.
- Kitq kartq - tegu sita tenka tau. Man rodos, ji sulauze visus
mano sonkaulius! - Jis sunkiai atsiduso.
- Stebek jas, as atvesiu arklius. - Ir jis nudume j tamsa.
Surises laimiki ir jbruk^s kamsalus, Dzonas patrauke j tam-
sa paskui Filipa.
- Zvaigzdziq vyrai jq ieskos. Mes turime nueiti ten, kur jie
nematys musq is oro.
Dzonas Smitas Gelezine Akis idemiai pazvelge j virsu, i juo-
dus it smala debesis.
- О kokia ten buvo moteris, kuriq tu, ragindamas peiliu. ver-
tei begti is santosq stovyklos?
121
- Zvaigzdziq moteris, bet ne ta, kurios mums reikejo. Jie su-
ras ja is ryto, - Filipo balsas buvo nerdpestingas, jame jautesi gy-
vumas ir palengvejimas.
- Is balso tu jau nelabai panasus j pranasq... broli, - jis nega-
lejo sulaikyti ironijos.
Jo brolio balsas skambejo lengvai - jis toks nebuvo nuo
grumtyniq su lokiu.
- Si garbe ir kancia atiteko Cesteriui. Dabar as patenkintas
savo dalia. As gyvas, prie mano arklio prirista grazi moteris. - Jis
patylejo. - Tauta turi galimyb^ islikti. Galbut as isvysiu dar dau-
gelj metu. Gal ir ne*. Man visvien.
- Tu galejai numirti? - nepatikliai paklause Dzonas.
- Galejau. Senio gyvenimas nelengvas. Buti kariu ir klajoti po
Pasaulj, nieko nezinant - tai palaima, broli. - Filipas juokesi ir
nesuvaldomai dzidgavo. - As maciau savo mirtj ten, santosqkai-
me. Jei butum nuzud^s karj, as irgi numirciau. Taip jvyktq.
- Na, о dabar kada tu numirsi? - paklause Dzonas Smitas.
- As nezinau... ir nenoriu! - Filipas vel nusijuoke.
- О sios moterys? - Dzonas Smitas Gelezine Akis pazvelge j
suglebusi^ figura ant savo balno.
- Mes turime gerai su jomis elgtis. Mes privalome pamegin-
ti laimeti ju meil^. О daugiau as ne ka tezinau. - Jis sunkiai iz-
velge, kaip Filipas tamsoje truktelejo peciais ir susirauke. - Tie-
sa sakant... - vel pasigirdo jtemptas jo balsas, - atrodo, ji sulauze
man sonkaulius... ir tiktaipirstais!
Meile? Dzonas Smitas Gelezine Akis pazvelge zemyn i arklio
judesiq ritmu linguojanciq. galva. Pamilti zvaigzdziq moteri. Mei-
le jo nedomino. Tik Dzene galejo ja suteikti - о ji nebegyva. Di-
dysis Zmogus liko gyvas - nesumoketa skola.
Atgailavimas del nesekmes uzpludo ji kazkur is sqmones
kampuciq. Koi jie ncpaguldys salto bejausmio jo kuno ant nu-
mireliq pakylos, jis neuzmirs drybsancio prieso figuros. Ten gu-
lejo kerstas. Ten gulejo Dzenes ir jo paties garbe. Kodel jis nu-
sigreze? Akiq kampuciuose susikaupe svilinancios asaros, kai jis
prisimine pilna gyvybes jos sypsena ir subjaurotq lavona.
Jis jojo pirmas vingiuotu kanjonu. Siauru chavestero taku jie
iveike vandenskyrq ir patrauke tiesiai be jokio kelio. Dzonas, is
skausmo netek^s zado, gine j priekj juodaja kumele.
Kai debesq aptrauktas dangus siek tiek papilkejo, jis aptiko
uolos iskysuli.
- Sustokime atsikvepti, - riktelejo Filipas.
Kaip pasielgti su moterimi - tiesiog numesti? Savos kancios
- tai dar ne priezastis buti grubiam.
- Filipai, padek man, - pasauke Dzonas. Jie drauge pagulde
moteris ant zemes; paskui Dzonas nuvede arklius j daubos dug-
na ir pririso po placia smiltainio atbraila.
122
Filipas кйгё ugnj, о Gelezine Akis atsisedo paziureti i zvaigz-
dziq moteris. Jos kazka nesuprantamai burbuliavo. Gal jos ne-
mokejo kalbeti?
Filipas sukriokavo, issitiesdamas ir laikydamasis uz sonkau-
liq. Dzonas padejo sautuva i salj.
-	Nagi leisk man zvilgteleti. Gal reikia sutvarstyti tavo son-
kaulius. As vis dar netikiu, kad tokia maza moteris galejo sitaip
tave sudirbti. - Mintys apie Dzene virto dusliu mauduliu.
-	As irgi nezinau kaip, - gailiai suniurnejo Filipas. - Gerai, kad
turejo tiktai sautuvq. Ji taip raitesi, jog galejo penkis kartus nu-
durti mane peiliu.
-	Gal cia dar vienas tavo regejimas, - pokstavo Dzonas. - Jie
kalba ne taip kaip tauta, - priddre jis pamat^s, kad Filipas ne-
link^s pokstauti sia tema.
Dzono veido israiska pasikeite, kai jis pamate melyn^ ant Fi-
lipo sono. Ji buvo jau tamsi ir negrazi. Stengdamasis buti atsar-
gus, jis apciupinejo krdtines Iqstq ir girdejo, kaip Filipas sukrio-
kavo.
-	Kaip tu taip ilgai jojai ir nenukritai?
-	As toks laimingas, kad esu gyvas, broli. - Filipo akys buvo
guvios, nors jis kente skausm^. - Mano gyvenimas pasikeite.
Netgi Penktadienis Garsija Geltonoji Koja dabar nesijuoks dau-
giau negu as.
Linguodamas galv^, Dzonas Smitas Gelezine Akis pazvelge j
vis dar suristas moteris ir issitrauke peilj. Geltonplauke jsitem-
pe, staiga apimta siaubo, ir rucke zvelge j ji piktai. Jis sypsoda-
masis nupjove pan£ius.
-	Daugiau jo nemuskite, - jis parode peiliu i Filipp. - Jis pras-
tai kaunasi su moterimis!
Pasijuok^s Dzonas pakilo, ir tuo momentu juodq dangu
perskele zaibas. Po keleto sekundziu per kalvas nuriedejo kur-
tinantis griaustinis.
Nutraukqis nuo balno antklodes, jis surado drabuziq ir sugrj-
zo prie lauzo. Virves paliko zymes ant moterq nesq, ir jos try-
nesi tas vietas. Jos vis dar siek tiek suglumusios zvelge j Filipq.
-	Nezinau, ar jums tinkamas dydis. Ateina lietus. Bus salta,
- jis pritdpe ir pazvelge i purvinas jq kojas. Priesausrio prieblan-
doje jis iziurejo, jog jos buvo kruvinos ir zemetos.
Filipas ruose sausos chavestero mesos gabalus. Ne itin ska-
nu, bet palaiko jegas. Vyrui norint deramai pasisotinti, reikejo
jautienos. Moterys, kaip sugebedamos, uzsitempe drabuzius ir
isisupo i antklod^, kalbedamos tarpusavyje nesuprantama
kalba.
-	Keleta dienu joms neteks vaikscioti, broli, - pakele galvq
Dzonas Smitas Gelezine Akis. - Astri zole bei dygus krumai joms
isejo ne i nauda.
123
Filipas baige plesyti savo marskinius, is kuriq Dzonas padare
jam tvarscius.
-	Kit^syk, kai gelbesim moteris, reikes pasiimti daugiau tvars-
ciq, ar ne? Bet vis delto jos abi labai grazios - netgi vilkedamos
apgailetinus tavo skarmalus, kuriq neapsirengtu ne negyvas
santosas. - Filipas buvo laimingas ir juokavo daugiau nei bet ka-
da anksciau.
Nuo siq zodziq Gelezines Akies veidas istjso.
-Juos pasiuvo Dzene, - jis ne^ymiai mostelejo i drabuzius,
kuriuos apsivilko geltonplauke moteris.
Filipas staiga nuleido akis.
-	As... As... Atleisk senam kvailiui, Gelezine Akie. As atsiimu
savo zodzius, - Filipas eme dvigubai demesingiau ruosti mes^.
Neduodantis ramybes Dzono skausmas atsinaujino. Jis mos-
tu parode moterims, kad istiestq kojas, ir eme atsargiai plauti
nuo zaizdu purv^, krauju bei zoles. Jos raukesi is skausmo.
Jam pabaigus procedure, rusvaplauke moteris giliai atsidu-
so, atsilose ir uzsimerke. Filipas pasiule maisto, bet pamate,
kad rucke jau miega. I zem^ uz uolos eme barbenti lietus. Dzo-
nas Smitas Gelezine Akis nubego parinkti daugiau malkq
lauzui.
Pagaliau jis pavarg^s grizo po priedanga - saltame ore kva-
pas virto garais - ir sukrove visk^, ki| jstenge surinkti. Abi mo-
terys miegojo. Filipas irgi negarsiai knarke. Paskutinjsyk patik-
rin^s arklius, Dzonas atsigule miegoti, bet jo mintys sukosi apie
Dzen^ ir apie didjjj santosq karj, kurj savo noru paliko lais-
veje.
Dauba po ju sleptuve pavirto drumzlinu riaumojanciu srau-
tu, nes lietus pliaupe kaip is kibiro. Lita sunkiai nurijo seiles. Ji
dar syki zvilgtelejo j miegancius vyrus ir Ritos lydima isejo is po
priedangos i §а1ц lietq.
Siauru taku iki keliq kunkuliavo nutekancio vandens upeliai.
Suzeistas kojas veriantis skausmas buvo tikras isbandymas - ta-
rytum vaiksciotum plikomis nervq galunemis. Taciau pricsakyje
lauke issigelbejimas. Juk Ri vis tiek jas suras. Paejejus vos ке!ец
sekundziu, ji kiaurai permirko, negclbejo ne stori odiniai dra-
buziai.
-	Aukstyn ar zemyn? - susnibzdejo jai j ausj Rita.
-	Aukstyn - arciau prie Ri, - susiprato Lita. Taip pasakiusi, ji
prisiverte klibinksciuoti aukstyn upeliu, atsiradusiu tako vietoje.
Liz simto metru jos, netikedamos savo akimis, jsistebeilijo j
riaumojanti katila vandens, prasiverzusio pro siaurus uolq isky-
sulius ir visiskai uztverusio pabegelems kelia.
124
Lita, stipriai drebedama, klausiamai zvelge i Rit^.
- Kas toliau?
- As nezinau, - Rita purte slapi^ galva ir drebejo. - Mes nega-
lime pereiti'Sito! - jos akys apziQrinejo atsikisusias uolas. - Per-
nelyg slidu, neuzkopsime. Atrodo, reikia leistis.
Nelaimingos, nugaletos, perslapusios, susalusios, skauda-
momis kojomis ir pasiklydusios - nieko sau jklimpome, pagal-
vojo Lita.
- Ko gero, antropologija - ne toks jau linksmas mokslas, - pa-
reiske ji.
Leistis taku buvo dar sunkiau negu kopti. Po atbraila buvo
sausa, silta ir jauku. Jos nuslepsejo pro sali, stengdamosi net-
riukSmauti. Arkliai ziGrejo santGriai susidomej^ ir, be abejo,
svarste arkliskomis savo smegenimis, ar tik nebus jos kvaistele-
jusios.
Jos jau beveik praslinko pro salj, kai is stovyklos riktelejo:
- Kai pakankamai susalsite ir perSlapsite, mes paruosime
jums pietus. Nemeginkite pereiti srauto - paskesite!
- Ar manote, kad jie zino kazk^, ко nezinome mes? - pame-
gino juokaudama paklausti Rita.
Lita riktelejo romananq kalba:
- Mes meginamc pabegti!
Ji isgirdo juoka is sausos sleptuves po uola.
- Dar turesite laiko, kai oras pasitaisys. Nagi pasinaudokite
sia puikia galimybe. Mudu su Dzonu liksime cia, kur silta. Kai
jums ims pernelyg stipriai skaudeti kojas ir istustes pilvai, su-
grjzkite. Mes jums nieko blogo nepadarysime. Mes - Voro tau-
ta. Esame garbingi zmones! - pastaruosius zodzius jis istare is-
didziai.
- О velnias! - Rita nusispjove. - Man skauda kojas. Susalau.
Jie turi arklius, lauz^ ir maisto. - Ir ji nukeblino atgal i sleptu-
Litai nebeliko k^ daryti, tik sekti jai is paskos.
Lietus lijo tris dienas. Nors jos ir baiminosi, du vyrai neda-
гё nieko blogo. Stengdamasi nepraziopsoti galimybes sukaup-
ti medziagos, Lita klausinejo Filipp ir tyleni Dzonq. Smit^ Gele-
zin<; Akj apie taut^.
- Jus sakote, kad santosai vis stipreja? Kodel? Kodel jq gyven-
vieciq daugeja, tuo tarpu jGsiskiq mazeja? - paklause Rita.
Filipas truktelejo peciais.
- Kitados mes nuolar pleteme savo teritorijas, slinkdami j ly-
gumas uz lokiq kalnu. Taip buvo mano tevo laikais. Nuo tada
jie be atvangos puola. Tik radijas jiems neleidzia galutinai musq
sudoroti. Radijas ir dar musq kariq jega, - Filipas susizavej^s
zvilgtelejo i Dzona.
Lita paSaipiai purkstelejo.
125
- О as patenkinta naiviai jsivaizdavau mielq, taikiq gyvuliq
augintojq grupel^. Man vis dar sunku jprasti prie minties, kad
zmones zudo vienas kitq. Tarytum butume atsidur^ praeityje.
- As maniau, kad antropologija kaip tik tuo ir uzsiimineja, -
pastebejo Rita.
- Kodel jus nesusitaikote su santosais? - neatlyzo Lita.
Netiketai prabilo Dzonas Smitas.
- Svarbu ne taika, zvaigzdziq moteric. Musq priesiskumo pa-
grindq sudaro kraujas, mirtis ir senos nuoskaudos. Voras taip
jau sutvere tautq bei santosus. Jei reiketq susitaikyti, pranasai
pasakytq apie tai. Dabar banditai vcrcia mus buti stipriais. Jie
vercia mus buti greitais, galingais ir nugaleti. Be karo mes pra-
zvitume. - Jis atsistojo ir nuejo prie sleptuves krasto, apzidrine-
damas isplautq dauba.
- Kas jj kankina? Kodel jis toks Utkinas? - paklause Lita.
- Santosai nuzude jo seserj, - pasnibzdom prabilo Filipas. -
Didysis samosas, kuris pagrobe jus, - jis taip padare. Jis suciu-
po jq, isprievartavo ir nuzude. Dzene Garsija Smit ir Dzonas
Smitas Gelezine Akis buvo tabu. Nejtiketina - bet jie mylejo vie-
nas kitq. Jis - zmogus, kurj palaimino Voras. Jam tcko rinktis
kerstq arba jusq gyvybes. Jis turejo rinktis santosq karj arba ma-
ne bei tautq.
- Vadinasi, jis zinojo apie mus? - jtariai paklause Rita.
Filipas nesmagiai linktelejo.
- As regejau pranasysteje.
- Tu pranasas? - pasidomejo Lita.
- Ne! - Filipas stipriai papurte galvq. - As nepakankamai stip-
rus. Voras pasirinko Cesterj. Ne mane.
- Taigi Dzonas issisuko nuo grumtyniq su santosu? - t^se
Rita.
- Nieko panasaus! - Filipas apstulbo. - Jis nuzude du is jq! Ar-
gi jus nematete naujq trofeju ant jo dirzo?
- Trofeju? - susirauke Lita. - As daug kartq girdejau sj zodi.
Ant jo dirzo as tematau ginklus bei tuos plaukuotus daikciukus.
Filipas isdidziai parode j ilgus plaukq kuokstus, kybancius
ant jo paties dirzo bei striukes.
- Cia mano trofejai! - jis placiai nusisypsojo. - Sitq nuemiau.
kuomet buvau penkiolikos; nusoviau banditq, meginusj pavogti
mano dedes arklj. Sitq nuemiau, bud am as sesiais menesiais vy-
resnis, pirmojo savo zygio metu. As nusoviau banditq is pasalos
ir nureziau sj...
- Tu nori pasakyti, kad cia апопщ plaukai! - iskvepe Lita.
- О argi jus zvaigzdese nedarote to paties? Kaip jus apskai-
ciuojate trofejus? - Filipas nuosirdziai susirupino, jis zvelge cia
j vienq, cia i kitq. Paskui jo akys uzsidege. - Zinoma! Juk jus
126
moterys! Turbut jusu vyrai nerodo jums savo trofeju bijodami,
kad jus juos isniekinsite, - jis izvalgiai nusisypsojo.
Lita nejuciom atsitrauke nuo jo, isplestos jos akys buvo pri-
kaustytos prie skalpu plauku, ja apeme kazkoks stingulys.
- Ne visai taip, Filipai. - Rita siurksciai nusisypsojo. - As esu
karys zvaigzdziq zmoniq tarpe. As niekad neemiau trofejq. Ne-
manau, kad musq karo vadai tarn pritartq. Musq tauta irgi var-
gu. Jie ir taip mano, kad mes pernelyg nuozmus.
- Tu? Kitns? - Filipo akyse atsispindejo nepasitikejimas. - Mo-
teris?
- As tave neblogai apkuliau, - primine Rita, ir Filipo ranka ne-
norom paliete maudziancius sonkaulius.
-Jis atrodo pernelyg pazeidziamas, kad galetq zudyti, - svars-
te Lita, zvelgdama j Dzona Smita Gelezin^ Akj.
Filipas atsisuko i j^.
- Kai banditai zudo tavo seim^, vagia maist^, prievartauja ta-
vo dukteris, kaip reikia reaguoti?
- Bet juk sitaip nebiina! - Litos veide atsispindejo siaubas ir
nesupratimas.
Filipas palingavo galva.
- As zinau, kad jusu tauta visai kitokia, bet nesakykite man,
kad jusu vyrai nerengia antpuoliq, as vis vien tuo nepatikesiu.
Voras taip jau sutvere vyrus!
- Ji teisi, - niiiriai pasake Rita.
Filipas atrode pasilikintis savimi.
-Jeigu zmones zvaigzdese nerengia antpuoliq, tuomet kam
jiems kariai?
- Sunku paaiskinti, - pagaliau istenge istarti Lita, vis dar nea-
titraukdama akiq nuo plaukais nukabineto Dzono Smito Gele-
zincs Akies dirzo. О ji laike ji patraukliu vyru! Zmogaus krauju
nudazytomis rankomis. Bet kaip paaiskinti rdpestingum^, kai
jjs mazgojo suzeistas, iskankintas jq kojas? Zudikas? Dar blo-
giau, profesionalus zudikas? Ji pazvelge i Filipp. Jis giriasi, kad
nuzude zmogi[ is pasalu!
- Gaila, kad judu su Dzonu nenuzudete to didziojo kario, -
lingavo galva Rita. - As meginau. Reikejo pasinaudoti peiliu, kai
turejau galimybe.
Lita nustcbusi pazvelge i Ritq..
-Jus kalbate taip, tarsi jums butq malonu, - atrode, kad lei-
tenante buvo savo stichijoje tarp siq suzverejusiq kraugeriq.
- As buvau tarn ruosiama, daktare. Be to, niekad gyvenime
taip gerai nesijauciau! Cia as atgijau! - Ritos akys zerejo. - Nuo
to momento, kai mus suciupo tie issigimeliai santosai, as darau
kazka del sav^s pacios. As galiu taip gyventi tik vien^ nuostabia
akimirka. - Ji nusijuoke. - Ir prisiekiu, as paimsiu is jos viskiq
kas imanoma! Juk jus cia darote tai, apie ka visuomet svajojo-
127
te. Pasakykite, kaip kiti universiteto mokslininkai ziuri i antro-
pologij^? Jie zvelgia paniekinamai ir tikina jus, kad jusu discipli-
na niekam nereikalinga, ar ne? Ir stai dabar jus cia - о sveikatos
skyrius beizmoniu psichinio apdorojimo masinos pasiliko ten!
Lita nusijuoke.
- Taip, - ji prisimine, kaip Dzefris atlaidziai jai sypsodavosi.
Prisimine, kokia buvo jos tevu reakcija. Niekas negalejo jsivaiz-
duoti, kad antropologija suteiks jai kokios nors naudos. О psi-
chomasina...
- Galbut mes esame cia tarn, kad bent syki irodytume kazk^
tiems baltasikniams ilgarankiams issigimeliams, - t^se Rita. - Gal
cia vienintelis musu sansas nukreipti tai pries juos.
- Kaip? - paklause Lita. - Zmogzudystes deka?
Rita prisimerke ir pasidejo galv^ ant rankq.
- Ar jums kada nors atejo i galv^, kaip i visa tai sureaguos Di-
rektoratas? Pagalvokite, kaip atrodys pranesimas is sio maiycio
barbarisko pasaulio. Jus atsokate nuo Filipo, nes jis nuzude du
zmones, kariavusius pries jo tautij. Jus mane stebinate daktare!
AS pastebejau jusq akyse smalsum^, kai zvelgete ten, i Dzonq.
Dabar paaiskejo, kad jam ant juosmens kabo trofejai is zmoniu
plauku, ir jus issigandote!
- Tai nedora! - sutrikusi riktelejo Lita. Filipas, nieko nesup-
rasdamas, jas stebejo. Jos vel kalbejo standartine kalba.
- Argi? - Ritos zodziai buvo pilni sarkazmo. - Man rodos jus
uzmirsote, kaip jus isg^sdino didysis karys. Koi buvome laive,
maniau, kad esate normali, siek tick naivokai zvelgianti j pasau-
Ij, bet normali. Dabar leiskitc jums papasakoti apie pati dr^siau-
si^ zmogu, kurj kada nors pazinojau, - Ritos akys smigo j jq it
jkaitinta gelezis. - Prisimenate mano vyrq? Jis buvo... as nepasa-
kojau jums, kad jj jspejo. Manote, kad psichikos tyrinejimai ne-
ra tikslus? Jis zinojo, kuo rizikuoja, bet tokia buvo jo svajone!
Jis pasiryzo ir niekad del to nesigailejo... as irgi nesigailiu! О
jus? Bijote isvysti iSvirksciqjq pus^? Bijote suabejoti tuo, kuo bu-
vote tikra? Galbut aistra yra prasmingesne nei tvirtina jusu skai-
tytos knygeles? Galbut sis pasaulis jus palaus ir jus nusiqs atgal
j apsaugotus koridorius, kur nera jokios gresmes, vien palai-
mingas prasmird^s saugumas! Gal jis...
- Nutilkite! - suriko Lita sukandusi dantis.
-Jus negalite grjzti, daktare, - Rita nuleido balsq. - Jus jau ap-
sisprendete. Lita Dobra dingo... Dzefris jus pasmerke.
Jsivyravusioje tyloje Lita kaltai pazvelge i Filipq. Kiek cia bu-
vo Ritos Sarsos teisybes? Kiek - Litos Dobros teisybes? Kiek ju
abieju teisybes? Argi ne sito stengesi ismokyti antropologija?
Tiesa - daugiaveide, ar ne? Bet zmoniu plaukai?
Ji sukresta pasitrauke i kita sleptuves pus^ paziureti i lietq,
pliaupianti is pilko dangaus. Suzvarbusi ji eme drebeti ir at-
128
sisliejo i apsamanojusiq uola. Lita uzsimerke ir prisimine visq
savo gyvenimq. Dzefrj, Veldq, Cemq, visus. Jie persekiojo jq. Be-
galvojant apie kiekvienq is jq, grakstus, jaudinantis Dzono Smi-
to Gelezines Akies paveikslas neiSejo jai is galvos.
- Zvaigzdziii moterie, nejudek! - istare grieztas balsas tiesiog
jai j ausj.
Ji atsargiai atsimerke, pazinusi Dzono balsq.
- Kodel? - abejingai paklause ji.
- As ketinu sauti, - nuskambejo ramus atsakymas. - Nejudek!
Jei krustelesi, mirsi!
-As... - didysis sautuvas kurtinanciai sudrebino uzdaros slep-
tuves erdves ora. Jai i kojas jsmigo akmenu bei zemes gabale-
liai. Nors buvo jspeta, Lita pasoko is siaubo.
Ji issigandusi sukiojosi, sirdis dauzesi, ausyse tebeskambejo.
- Eik po velniq! Tu gdlejai mane nusauti! - sucype ji roma-
nanui, kai sis nuleido didjjj sautuvq. Jis nesiklause, tik apziuri-
nejo zeme; jai po kojomis.
Ji letai nuleido akis ir jsistebeilijo i glicius juodai rudus de-
metus drcbucius. Jie letai raitesi, isskirdami rudq skystj.
- K... kas? - susnibzdejo ji.
- Uoline siurbele, - atsake jai Gelezine Akis. - Per lietq jos is-
lenda. Jeigu ji butq suradusi tavo koja, mes nieko nebegaletu-
me padaryti. Kai kurie issigelbeja laiku nupjaudami koja. Viskas
priklausytq nuo to, kick tu turi jegu, zvaigzdziq moterie. Cia,
kai pjovimui mes turime tik peilius, о prideginimui - ugnj, tau
labai skaudetq, - jis nusigrizo ir letai nuejo atgal prie lauzo.
Sunkiai rydama seiles, slopindama norq surikti, Lita prisiver-
te dar sykj apeiti besiraitanti padara ir, neistengdama numaldyti
drebulio, patrauke paskui Dzonq, prie lauzo.
Filipas atrode abejingas, tuo tarpu Rita triumfavo.
- Visi pasauliai skirtingi, daktare, - ir ji vel erne pusbalsiu
snekuciuotis su Filipu.
Kitq diena lietus beveik liovcsi.
- Dvi dienos kelio, - svarste Dzonas, zvelgdamas i apdrisku-
sius debesis.
- Ar sugebesime pasickti Gesalijos stovyklq? - paklause Fili-
pas.
- Manau, kad sugebesime. Ko gero, joti bus sunku. Moterys
jos, nes neturi batq. О mes begsime purvynais, - nusijuoke Dzo-
nas.
Po viso to, kas ivy ко, isjoti raitai is kanjono buvo tikras pa-
lengvejimas. Lita jaute, kaip kraujas uzvire is susijaudinimo, kai
juodoji kumele slystelejo ir nuciuoze paplautu taku. Dzonas ve-
de kumele;, tvirtai zingsniuodamas pirmyn. Ant galvos krito
serksnas, bet is susijaudijimo ji nekreipe i ji demesio.
129
Jie issikepurnejo is kanjono ir patrauke placiai nusidrieku-
sia zaliuojancia lyguma. Lita dirstelejo i Rita Sarsq. Leitenante,
vilkinti odiniais apdarais, ant balno pasidejusi is santosq nuk-
шаикц sautuvq. atrode laukinc ir nuozmi.
Tolimoje miglotoje praeityje, suprato Lita, jos protcviai gy-
veno stai taip, be jokios apsaugos, pasikliaudami tik savo nuo-
voka ir ginklu. Ilga zmonijos istorija zadino jos vaizduote. Ji pri-
simine kaip pagarbiai liesdavo senovinius griaucius, kabejusius
Cemo kabinete. Jie gyveno butent sitaip!
Praslinko daug valandq. Besimegaudama ispudziais, ji net-
gi nesunerimo, kai Dzonas ir Filipas nesusitar^ sustojo, jdcmiai
apziurinedami zoic;, priesakyje. Daugiau suprantanti Rita issil-
rauke sautuvq ir taip pat eme tyrineti slapiq. zoic;.
- Santosu kariai, - tyliai pasake Gelezine Akis. - Jie prajojo ne
anksciau nei pries dvi valandas.
- Ju mazdaug scsiasdesimt.
- Po dvidesimt kiekvienam, ar ne, narsieji mano kariai? - nu-
sijuoke Rita tikrindama, ar uztaisytas sautuvas.
Litai apmire sirdis. Jai dar syki teko patirti siauba, kai ji is-
g^stingomis akimis ivelge i zole ir nieko nemate.
VlENUoUkTAS skyRIUS
Pulkininkas Ri nukreipe demesj i rtikstancias santosu kaimo
liekanas. Paremiami kitu orlaiviu, desantininkai puole vorele,
apsaudydami keletq begliu priesakyje. Aplauzytas leitenantes
Sarsos orlaivis gulejo ant sono sugadintas ir, be abejo, api-
plcstas.
Ri nusieme naktinio matymo akinius ir atsilose blausioje
raudonoje prietaisq svicsoje.
- Vis dar jokiu pedsakq? - kamantinejo jis Iversona.
- Ne, sere. Tik irengimq dirzai, daugiau nieko. Sarsos bias-
tens vis dar nesurastas. - Jis padare pauzc;. - Sere? Sie kunai cia.
As manau. galbut jums geriau zvilgteleti? Mes apsaugojome sto-
vykla. Irengeme apskritimine ginyba. Netgi jei pasirodytu, jog
jie istengia kontratakuoti, mums nekiltq jokiu rupesciq.
Po minutes Ri jau pasilenke prie jauno zmogaus kuno. Vai-
kinuko krutineje ziojejo didziule kulkos palikta skyle. Kapito-
nas Iversonas parode i kruvin^. kaukolc;, zvilgancitj ryskioje i кй-
nus nukreiptq prozektoriq sviesoje.
- Sis ne vienintelis. Taip pasielgta su visais negyc’eliais, - Ni-
las zvclge i jj susinapines.
- Tegu mane galas! - iskvcpe Ri suvokes, kas yra priesais ji.
- Ar zinote, kas cia? Jie nuemc skalpus! - jis palingavo galvq, ne-
tikedamas savo akimis.
130
- Ka? - Iversonas bukai pazvelge j ji.
- Zmogzudystes irodymas. Pazvelkite i plaukus ant sio vyru-
ko striukes. Aisku kaip dukart du, kad cia zmoniu plaukai. - Ri
susidomejQS apziurinejo lavona. - As noriu, kad visa tai butu it-
raukta i dokumentus. Supakuokite kunus ir isgabenkite i laiva.
Nagi isgaukime kokiq nors ziniu is belaisviu. - Ri apsisuko ap-
link ir nuzingsniavo ten, kur leitenantas Mose Rasidas irenge
viet;| tardymui. •
Po pusvalandzio Deimenui Ri netapo ne kiek lengviau
ieskoti dingusiq moterq.
- Pasiuskite zmones, kad isnarsytq vietove. Sulaikykite kiek-
vieni| pasipainiojusj romanan^. Paskaiciuokite, jog paieskq zona
kas valandq pleciasi. Nuo vorq atakos momento praejo keturios
valandos. Turedami arklius, jie gali buti kur tik nori penkiasde-
simties myliq spinduliu. Prakeikimas! - Ri trinktelejo kumsciu i
delna. - Perduokite i “Kulkq”. As noriu zinoti, kur patrauke kiek-
viena grupe. Palaikykite rysj. Apziurekite visas kryptis.
- Pulkininke, - Iversonas pakele galv^, - atejo pranesimas,
kad artinasi labai smarki audra. Jspejimas del stormo, vejo gu-
siai gali virsyti 120 kilometrq per valand^ greiti. Orlaiviai ju nei-
veiks, sere.
-	Kiek liko laiko iki audros? - paklause Ri, jausdamas didejan-
ti susierzinimsp Jei kas nors nutiktu Dobrai...
-	Mes turime laiko iki ausros, sere. Daugiausiai - keturios va-
landos, - Iversonas buvo sunerimes.
-	Keliaukite. As noriu, kad paimtumetc kiekviena zmogu. Jei-
gu begs, sudeginkite jq arklius. Jei ir toliau priesinsis - plieki-
te, koi pasiduos, - Ri pasnibzdom nusikeike ir pakele akis i juo-
da dangq. - Reikejo pasiimti sturmo grupe. Velniai griebtii, rai-
leliai, is nianqs jus nesityciosite!
Laikas slinko Ri nenaudai; jam einant i pabaig^, pulkininkas
vis labiau niaukesi. Belaisviq skaicius augo. Bela Vola gavo uz-
duoti juos apklausti, nes masinos vertimu Ri nepasikliove. Ir
santosai, ir vorai pasakojo ta patj. Santosai mate moteris iki tol,
koi jas atidave uz vyrq. Uz vyru! Del Dievo meiles! Vorai nemate
jokiq moterq, bet jq karo vadas drauge su sventuoju savo pusb-
roliu dingo. Ka, poperktmais, visa tai galejo reiksti?
Netiketai inirs^s vejas prasvilpe per kanjomp keldamas dul-
kiu sukurius bei sausos zoles kuokstus, dangus prasvilo. Ri be-
jegiskai stebejo, kaip vienas desantininkas vos neuzsimusc, sk-
risdamas orlaiviu, kilus vejo gusiui.
-	Pulkininke? Iki bazines stovyklos geras pusvalandis. Vejas
vis stipreja! - Iversonas ne juokais sunerimo. - K4 darysime su
belaisviais?
-	Paimkite juos! - jsake Ri.
131
-	Bet svoris, sere! Mums ir taip bus nelengva skristi! - uzpro-
testavo Iversonas.
-	Jus girdejote, kq. as pasakiau. Keliaujam. Kick truks audra?
- Ri vos besulaike keiksmus.
-	Pranesa, jog tris dienas, sere, paskui, po sios, bus kita aud-
ra. - Iversonas atrode taip, it butq prarijes kasnj pasvinkusio
maisto.
-	Pranesa? - suurzge Ri, pakildamas oran savo pasvirusiu ir
staiga netekusiu tviriumo orlaiviu. - As reikalauju, kad sturmo
komandos pilna sudetimi atvyktq i planetq. Judinkites! - Jis paz-
velge j salia stovejusj eilinj, kuris ziurejo i jj isplet^s akis. - Taigi,
jei vejas bus pernelyg stiprus, jie bent gales mus paimti. Jie gali
skraidyti bet kokiomis sqlygomis.
Vienintelis nedidelis laimejimas buvo Netos Solares atsiradi-
mas. Paskutinysis orlaivis pastebejo jq besikabarojanciq antjcal-
vos, isrengtq, murmanciq nerislias frazes. Rasidas praneSe, jog
ji visiskai pamisusi, ir rekomendavo psichoapdorojimq. Jis pa-
sake, kad jq, matyt, isprievartavo. Ri viduje viskas pasiurpo, jis
zvelge i besitelkiancius pilkus debesis.
Direktorius Skoras Robinsonas pleveno virs gigantisko pul-
to. Ekonomine krize Sirijuje daresi vis rimtesne. Skvarbus Ro-
binsono protas numate netvarkq ir pasiunte is Reindzo du mais-
to produktq prikimstus GCI. Jis jspcjo Patrulj, kad jie butq ne-
toliese ne veliau kaip po dvidesimties dienq, kadangi suprato,
kad maisto produktai gali buti ne vienintele problema Sirijaus
sektoriuje. Ar, palikus laisvq Van Czou, padaryta klaida? Neprik-
lausomybes partija nuolatos vykde kazkokias politines machina-
cijas. Van Czou buvo pirmasis jos gretose. Ne, vienas zmogus
negalejo sukelti tokiq stambiq statistiniq pokyciq.
Pasitenkines tuo, jis leido savo sqmonei dirbti keliais rezi-
mais, kai kiekvienas nagrinejo maziau svarbias problemas. Be-
veik issyk viename rezime jis pajuto susijaudinima. Sis didejo.
Pavojus. Sunkumai. Skoras mate visas problemas ir sutelke de-
mesj i mokslines ekspedicijos ataskaitas is Atlantidos.
Kaip paprastai, bet kokius pranesimus apie naujas stotis ar-
ba, kaip siuo atveju, apie naujq kolonijq Skoras pasiqsdavo i sa-
vo komutatoriq, pries paskelbiant siq informacijq. Niekad ncgali
numatyti, kaip nauja stotis paveiks ekonomikq, jos stabilumq.
Zmonems nera reikalo zinoti apie egzotikq - ji sukelia sociali-
nius neramumus. Perzvelginedamas tekstus, Skoras nedelsda-
mas nutrauke informacijos tekejimq Gi-tinklan.
Pranasystes? Karai? Pranasai? Religija, pagrista ateities rege-
jimu? Viena Skoro sqmones dalis pareikalavo ataskaitos auto-
132
riaus Emanuelio Cemo biografiniq duomenu. Daktaro laipsnis,
moksliniai pasiekimai, stabilus charakteris, laikomas senstanciu,
bet labai protingu, nelinkes perdeti ne issisokti. Kazin ar toks
zmogus imtq paistyti nes^mones.
Tuomet viskas tiesa? Ar galejo tie zmones, romananai, kaip
jie juos pavadino, is tiesq regeti ateitj? Neimanoma. Pranasys-
tes nebetelpa fizikos desniu ribose. Bet jeigu si naujiena pask-
lis... Skoras per puse sekundes perzvelge pasekmes ekonomi-
kai, visuomenei, religinems grupems ir taip toliau.
Demesio. Planeta, zinoma Atlantidos vardu, skelhiama uzd-
rausta zona. Koviniamspatrulinianis laivams “Brolybe” ir “Per-
gale” jsakyta pakeisti kursq is Sirijaus i Atlantidq.
Ar ismintinga Sirijq palikti be apsaugos?
Isblysk^s Skoro veidas po salmu jsitempe. Pirm^syk per dvi-
desimt metq atrofav^si jo veido raumenys pamegino iSreiksti
apmaudz}, bet jam tik susopo skruostus. Is pradziu direktoriaus
s^mone negalejo atpazinti sio jausmo. Jis megino tuoj pat uzb-
lokuoti fizines bdkles signalq perdavim^, bet pavelavo.
Sunerim^s, jis parenge paaiskinimq. Taciau Navtovas, Rokas
ir kiti veikiausiai pastebejo. Jiems labai rOpes suzinoti, kas taip
suerzino direktoriu.
Gai jsakyti, kad Ri sterilizuotq planet^? Pernelyg skubotas
sprendimas. Skorui reikejo duomenq. Naudodamasis slapciau-
siu kariniu kanalu, jis nusiunte “Kulkon” uzklausimg apie papil-
domq informacijq. Kompiuteriu kontroliuodamas savo fizine
bukle, jis leido pulsui padazneti, kai demesi atitrauke keistas
jausmas. Koks?
Jis apstulbqs suvoke, jog tas jausmas buvo baime. Nejaugi?!
Kaip ji stimuliuoja sistemq! Skoras stengesi sutramdyti savo ku-
nsp kai protinis jaudulys suzadino plonas, retai naudojamas,
nervu skaidulas, besidriekiancias i jo kun^ bei visus organus.
Skoras nuslopino s^mones rczim^, nugramzdindamas savo
sjmegenis j tylq mieg^.
Bajme neisnyko. Jis niekada nebuvo sitaip prarades savitvar-
dos! Sis faktas priverte susim^styti. Daugiau nieku gyvu nega-
lima sito leisti. Jeigu Atlantida ir romananai jstenge taip isg^s-
dinti jj, tuomet pagalvok tiktai, kas gali nutikti, jei si infbrma-
cija taps zinoma visuomenei! Кокц gresme tokios zinios gali
sukelti jo priesq rankose!
Skoras pajudino liezuvj. Jis beveik uzmirso si organ^. Kaip
nerangiai jis judejo. Maistas patekdavo tiesiog i venas. Isskyras
automatiskai pasalindavo kateteris. Skoras papriekaistavo sau
ir, proto pastangomis susitvardes, pradejo sudarineti veiksmu
planq tarn atvejui, jeigu jvykiai Atlantidoje taps nekontroliuoja-
mi. Tuo pat metu pabudo jo smalsumas.
Skoras atsauke j Sirijq pasiqstus maisto produktq pilnus
GCI. Jis sutelke Patrulio demesj i Gulago sektoriq ir suteike
133
Nepriklausomybcs partijai anonimini puses milijono kredit^.
Du mu uzdanga.
Tuo pat metu jis sudare specialius isakymus ir visiskai ^lap-
tai issiunte juos pulkininkui Ri. Jokiq klaidu. Malonu, svaru, bb-
jektyvu, geras budas atsikratyti potencialios gresmes Direktora-
tui!
Lita drebejo nuo salcio. Guledama ant dregnos, saltos, kie-
tos zemes, ji niekad gyvenime nesijaute tokia nelaiminga. Zas-
lus griauzianciq arkliq dantu barskejimas negalejo nuslopinti
jos pacios dantu kalenimo. Ji visa tirtejo ir negalejo sustoti; su-
siriete i kamuoliuk^ taip stipriai, kaip tik jstengc, bet Saltis ir to-
liau skverbesi i kunq nuo sustirusiu koju.
Ji isgirdo snabzdesj ir sukando dantis, kad jie nekalentq.
Staigi baime nustume fizines kancias j antr^ plamp Sirdies dii-
ziai aidu atsiliepe ausyse, ji mcldesi, kad tik virsum perslapu-
sios jos antklodes nepasilenktq santosas.
Naktyje girdejosi tylus kikenimas ir snabzdesys. Garsai - ais-
kiai skleidziami ne santosq - nenutilo, koi Lita svarste, drebejo
ir svajojo apie siluma, ugnj, lova ir apie siltq gerimtp Jausdamasi
slyksciai, ji pazvelge j Ritos antklod^ ir pamate, kad si juda. Vel
garsai. Sapnas?
Ji eme keltis, ketindama pazadinti savo bendrakeleiv^. Bet
stai antklode pakilo. Matesi, kaip tamsoje nusivelka ir sulanksto
njbus. Vyriskas balsas kazkq burbtelejo. Moteriskas atodusis at-
sake. Garsai pasigirsdavo po ilgq intervalq.
Lita vel atsigule ir susigtize dar stipriau, puikiai supratusi
garsq kalbq. Virsuje ant keteros sedejo Gelezine Akis ir daircsi
santosu. Kodel as cia? Pyktis jziebe krutineje gyvybes ugncl(£. Ji
vel eme drebeti. Susalusi, nelaiminga... dabar dar ir vienisa. Ar
si amzina naktis kada nors pasibaigs?
J^ persckiojo prisiminimas, kaip ji priglusdavo prie jaukaus
Dzefrio kuno. Jis buvo siltas. Koi neatsidure cia, ji per vis^ sa-
vo gyvenimq ne sykio nepatyre salcio! Paziurekite i jq dabar -
panasi i Slapia ziurke. Ar greitai prasides hipotermija? Kiek jai
dar liko gyvybes kaloriju?
Prislopinti garsai is po kitos antklodes stiprejo. Lita prikan-
do 1йрц ir suspaude dantis. Ji tyliai atsisedo susiraukdama, kai
pasipiktine jos raumenys isreiske protest^. Vis del jojimo. Slau-
nys ir keliai liepsnojo. Sedyne atrode it kepenq pastetas.
Ji prisivertc atsistoti, apsigaube pecius varvancia antklode. Is
po Ritos antklodes girdejosi trukeiojantis kvepavimas.
Paleistuve!
134
Lita atsargiai uzkope ant kauburio.
- Cia as, - susnibzdejo ji, prisiartinusi prie tos vietos, kur,
kaip jai atrode, turejo buti budintis Gelezine Akis. Ji uzsirops-
tc ant kalveles, bet surado tik astria zol<£ po kojomis. Kurgi Ge-
lezine Akis? Vejas ispuste kune dar likusi^ siluma. Lita pamazu
sudribo ant slapios zoles, apzidrinedama dangq ir aklinoje tam-
soje ieskodama zvaigzdziq arba menulio.
Netiketai susikaupe asaros. Ji tyliai sukukciojo, bet uzgniau-
ze raud^, nenoredama pasiduoti. Dieve! Kodel as tokia nelai-
minga? Ka as cia darau? Prakeikta kvaile! Argi bloga buti inzinie-
riaus zmona? Dabar jiedu su Dzefriu persikeltu i Reindzsp Ji tu-
retu ten namus. Atvira erdve. Jai biitu silta! Silta! O, Viespatie,
silta!
Ir dar ja apdorotu! Mielas, sukalbamas zmogus, tobulas vi-
suomenes narys - ir he vienos originalios minties galvoje.
Ji pasilenke ir slapiu pirstu nusibrauke nosj. Drebulys dabar
nesiliove ne sekundei. Kai ji pamegino pajudinti kojq pirstus,
susidare ispudis, kad ten tik slapi medgaliai. Realybe virto saL
ciu, dregme, nelaime bei kandia. Toks gyvenimas. Kuriu vclniu
dar ap.skritai kazkas nori gyventi? Dzefris zinojo tiesq, jis ismin-
tingai pasielge - paspruko. Cia jos kalte, tokiu issigimeliu, kaip
ji. Jis isejo be jos. Ji vel numalde asaras ir erne tirteti.
-	Ar dar vieni marskiniai pades? - paklause ramus balsas is uz
nugaros.
Ji issiziojo ir atsigreze, isiziuredama i tams^, stengdamasi pa-
matyti jj.
-	As n-neg-galiu p-paimti jGsq b-baltiniu, - netvirtai istare ji,
kalendama dantimis.
Ji girdejo, kaip jis prisiartino. Jam pasilenkiant, sucezejo odi-
niai drabuziai. Siltas pirstas skubiai paliete jos skruoshp Sillas
pirstas!
- - Tau labai salta. Negerai.
Ji isgirdo, kaip jis nusivelka marskinius. Jo pirstai nutrauke
jai nuo peciq antklode ir paliete slapius odinius baltinius.
-	Nusivilk juos, - paliepe jis.
-	Bet... - ji jau buvo bepradedanti piktintis.
-	Taip bus silciau, - jo balsas buvo geras, rupestingas.
Pati netikedama tuo, ka daro, ji nusitrauke per galv^ sunkius
slapius marskinius. Lita susigedo, tarytum jis nebutq mattes jos
nuogos... ir dar diena! Bet jis vis delto pazadejo, kad bus silta.
Ji padejo jam apvilkti jai kovinius marskinius... Aciil Dievui, jie
biwo silti!
-	As niekad nemaniau, kad toks paprastas dalykas, kaip sil-
ti marskiniai, gali tiek daug reiksti, - susizavejusi istare ji.
-	Tau reikia miegoti, - primine jis.
135
-	As taip susalau. Bet ka tu ketini daryti? Tu pavirsi ledo ga-
balu! - ji sunerimo. Jis neturi kenteti del to, kad jai butq silta.
-	Man nesalta. As negaliu pavirsti ledo gabalu, kai vanduo
aplink neuzsal^s, - jo balsas buvo lengvas, linksmas.
-	Man nepatogu, kad paemiau tavo marskinius, - burbtelejo
ji-
-	As turiu dar vienus, - gilus krutininis jo balsas jq padrasi-
no. - As juos jau apsivilkau. Tau reikia pamiegoti. Rytoj bus sun-
ki dicna.
-	Atrodo, galima pasakyti, kad stovykla uzimta, - ji susvyra-
vo, - Filipas ir Rita, jie, na...
Jo juokas jq nustebino.
-	As dziaugiuosi. Filipas niekad nebuvo suartejes su mote-
rimi.
-	Bet jis atrodo toks gerasirdis, - susiraukusi atsake ji. .
-	Filipas ne visuomet buvo toks. Jj daugelj metu valde pra-
nasystes, - dar prie§ ateinant zvaigzdZiq zmonems. Jis buvo la-
bai uzdaras. Ji persekiojo ateitis.
-	О tu? - paklause ji. - Tu visuomet buvai toks kaip dabar? Ta-
ve irgi kazkas persekioja, Gelezine Akie? Liudesys akyse?
-	Koks as? - paklause jis.
-	Kenciantis, - paprastai pasake ji.
-	As karys. - Istare jis isdidziai. - Kariai nejaucia skausmo.
-	Ji turbdt buvo nuostabi moteris, - pamegino jspeti Lita.
Stojo tyla. - Papasakok man apie jq, - pridure ji, jos balsas isda-
ve susidomejima.
Slinko laikas. Ji mane, kad jis nebeatsakys.
Bet paskui:
-	Ji buvo is mano gimines, mano seimos. Mano tevo sesers
dukte. Ji buvo Smit. Mes negalejome susituokti. Paskui jq nuzu-
de. Viskas!
-	Ne viskas, Gelezine Akie, - tyliai pridure ji. - Tu papasako-
jai man daugiau, nei manai.
-	Argi, zvaigzdziq moterie? - jo balse jautesi pasaipa.
-	Taip, - pridurti nebuvo ко.
Kurj laikq jie tylejo; Lita vel eme drebeti.
-	Ar santosai mus suras? - paklause ji.
-	Voras nuspres, - jo balsas buvo bespalvis.
-	Jq daug, - primine Lita. - Kas bus, jei jie mus suciups?
-	Kausimes, - be jokiu emoeijq atsake jis.
-	Tu nejstengsi iveikti tokios daugybes, Gelezine Akie. Kad
ir koks geras kary s bebdtum.
Ji isgirdo, kaip jis nusijuoke is rimto jos balso.
-	Ar tu ketini gyve nt i amzinai, zvaigzdziq moterie? - jam bu-
vo linksma.
-	Bet kautis, kai nejstengsi nugaleti? Kam? - ji negalejo to
suprasti.
1 36
-	Mes su Filipu kausimes. - Ji isivaizdavo, kaip jis truktelejo
peciais. - Galbut zvaigzdziq moteris-karys irgi pasiliks ir kausis.
Koi mes kovosime, tu issigelbesi. Cia slypi orumas.
-	Orumas? Kur? Kokia nauda is orumo, kai esi negyvas? - ji
beveik rekc.
Jo balsas buvo toks pat ramus.
-	Jeigu santosai mus uzklups, jie vis vien nuzudys mudu su
Filipu. nesvarbu, ar mes kausimes, ar ne. Mums nera kitos isei-
ties. Tad argi ne geriau mirti vyriskai?
-	As esu moteris ir nesijauciu esanti blogesne! - atkirto ji,
staiga prisiminusi, apie kq galvojo anksciau. Aciu Dievui, kad sis
zmogus nemoka skaityti minciu.
-	Galbut jus, zvaigzdziq moterys, kitokios nei Voro moterys,
- sutiko jis.
-	Tik todel, kad jus priverciate savo moteris tokiomis buti. As
isitikinusi, kad joms ne galvoti neleidziama apie tapima kariais,
- ji pasipiktinusi purkstelejo.
Net jei ji jam igele, balse to nesijaute.
-	Taip mus ismoke Voras. Ar vyrai zvaigzdese kaunasi?
Litos galvoje iskilo miglotas Dzefrio paveikslas.
-	Mums nereikia karq. Zmones zvaigzdese taikus. Jie pre-
kiauja vienas su kitu. Jie nieko nepuldineja.
-	Vadinasi, jie nestiprus? - Jis, rodos, abejojo jos zodziais. -
Kas jiems suteikia stiprybes? Kas meta issukj?
-	Pas mus kitaip, - aiskino Lita. - Issukis yra musq galvose.
Kaip geriau kazka padaryti? Ar galima pagaminti daugiau maisto
arba kazkaip palengvinti gyvenima.
-	Ar tas, kuris taip daro, gauna trofeju? - Gelezines akies
balsas atrode susidomej^s.
-	Ne visai. - Ji susirauke. Kas buvo? Mokslinis pripazinimas?
Ji niekad negirdejo apie isradejus. Gerai pagalvojus, ji negirde-
jo apie nicka uz mazos savo bendrijos ribq. Netgi aktoriu, po-
litikq, rasytojq vardai buvo menkai tezinomi. Svarbiausia - Di-
rektorato nuomone - buvo inasas j bendra reikala-
-	Kam kazka daryti, jei nera trofejaus? - susirupin^s paklau-
se jis. - Kokia jie noretq matyti tauta ateityje? Pranasas pasake,
kad zvaigzdziq zmones ateis ir megins padaryti mus tokiais kaip
jie. Jei nera trofejaus - nera issukio, - tuomet as nenoriu i§vys-
ti savo tautos ateities.
-	Taip nera, tikrai nera, - neatlyzo ji. - Esama dalykq, kurie
palengvina gyvenima. Galima tyrineti, ka veike zmones praeity-
je; galima pamatyti tolimus pasaulius.
Jis nusijuoke.
-	Regeti praeiti? Palengvinti gyvenima? Matyti tolimus daly-
kus? Kas gi cia gcro? Kiek zmoniu mato ateiti? Kiek zmoniu is-
vyksta j tolimas vietas?
137
-Juk as atvykau cionai, - pagalvojusi pasake ji, bet abejones
grudas jau buvo pasetas.
-	Tu cia, - sutiko jis, - bet ar galiu as pamatyti visas tas toli-
mas vietas? Ar galiu as, islikdamas savimi, о ne virsdamas tokiu,
kaip jus, pasiimti drauge savo tautq ir nuskristi i zvaigzdes?
Ji nepajege atsakyti. Kaip zmogus igydavo galimybe keliau-
ti? Tapdamas kariskiu? Gaudamas paskyrimq i planetq? Zmones
mazai keliaudavo. Netgi prekyba vykdavo, padedant automati-
niams GCI laivams. Tik stotys judejo, о zmones niekad neisei-
davo is stociq. Jie gyveno siq didziuliq konservq skardiniq vidu-
je. Tai buvo keliaujanti visuomene, о ne keliaujanciu asmeny-
biu visuomene. Pagaliau ji susnabzdejo:
-	As nezinau.
-	Vadinasi, jei santosai mus suras, as kausiuosi, о tu gelbek
savo gyvybtj!. Jeigu as gerai kovosiu, santosai atsimins-mano var-
dq. Tu gyvensi ilgai ir papasakosi apie mane tarp zvaigzdziq.
Tuomet netgi Voras mane pazins. As busiu pats sauniausias Vo-
ro karys. Ko dar galima reikalauti is gyvenimo?
Isdidumas jo balse jq apstulbino. Tapti zinomu tarp zvaigz-
dziq? Argi Direktoratas leistq platinti tokiq informaeijq? Argi jie
leistq, kad kario slovc butq perduota ir it sekla paseta Galakti-
kos plesiniuose?
Ji vel pradejo tirteti. Nejveikiamasis saltis grjzo.
-	Gaila, kad nera lauzo, - susnibzdejo ji.
-	Kad ji pamatytu santosai? Tu priversi mane anksciau laiko
atiduoti Vorui sielq, - jis nusijuoke ir atsisedo greta jos. Silta
ranka jq apkabino, о antklode pakilo nuo peciu ir apgaube juos
abu.
Akimirksnj ji pagalvojo, jog reiketu pasitraukti nuo sio sve-
timo vyro. Bet stai jo siluma erne skverbtis i sustirusi jos kuna.
-Jie niekados neleistu tau arba tokiems kaip tu laisvai ke-
liauti kosmose, - susnibzdejo ji, galvodama apie sveikatos sky-
riaus jai paskelbtq nuosprendi. - Tu darytum nepageidaujama
itakq nustatytai tvarkai. Jie nezinotq, kq su tavimi daryti, Gele-
zine Akie. Tavo veiksmai jiems butq nenuspejami. Jie paverstq
tave laboratoriniu pavyzdziu, - ir ji paaiskino jam, kq reiskia la-
boratorija.
Jo balsas buvo liudnas ir abejingas.
-	Tuomet jums, ко gero, reikia patiems susirasti santosus,
zvaigzdziq moterie. Dzonas Smitas gelezinc Akis nebus - kaip tu
sakai - pavyzdziu. Jeigu tautos laukia toks gyvenimas, tuomet
mes zutbQtinai kausimes su santosais ir su jusq zvaigzdziq vy-
rais. Tokie ir liksime zmoniq atmintyje. Vorui priklauso tik mu-
sq sielos, savo kunus mes valdome pans, - jo zodziuose slype-
jo nepajudinama tvirtybe.
138
-Jus neistengsite nugaleti. - ji pakele akis. - Laivas “Kulka”
cn. virsuje, gali paversti siq planetq dulkiq debesimi, Gelezine
Akie. Jus neistengsite kautis. Jie pernelyg galingi.
-	Tuomet mes zusime, garbingai ir isdidziai atiduodami sie-
las Vorui, - paprastai pasake jis.
Argi galejai gincytis? Jo Dievas - Voras - viskq jam pasake. Jai
prireiks daug laiko, koi pakeis ji ir jo tauta, stai ir viskas. Ji ne-
galejo leisti, kad juos sunaikintu, jie - pernelyg kilnus. Ji nepas-
tebejo, kaip uzsnudo.
Kai brekstant jie коре i kalva, Ritos akyse atsispindejo nuo-
vargis. Lita kandziai pasidomejo standartine kalba:
-	Prastai miegojote?
Rita patenkinta nusisypsojo:
-	Man laikas prabego gan sparciai. Pastebejau, kad jus irgi
persinesete antklode, daktare.
-	Mes su Gelezine Akimi siqnakt ilgai snekuciavomes. Stovyk-
loje niekaip negalejau uzmigti. - Ji zinojo, jog pasake isdidziai,
aukstai iskelta galva.
Rita vos tramde juokq.
-	Jei tik jums taip labiau patinka, daktare. Zinoma, jus ir Ge-
lezine Akis...
-	Velniai griebtq! As gi sakau jums... Prakeikimas! Jus vis tiek
manimi nepatikesite. Galvokite, kq tinkama. - Ji pakele anta-
kius. - Taigi pasakykite man, kuo jus suzavejo Filipas?
Rita supavosi visu kunu arklio zingsniu ritmu. Ji prisimerku-
si atsigqzo.
-	Laisve, daktare. Jis gyvena sia diena. Man tai patinka, - ji
pritariamai linkeiojo pati sau.
- О kaipgi rytojaus diena? Juk jus zinote, kad Ri musq iesko.
- Lita pakele akis i pilkq dangu; ji vis dar siek tiek drebejo, ta-
ciau dabar jos skrandyje buvo mesos ir ji siltai pamiegojo.
Rita apsidaire aplink, jdemiai, atidziai nuzvelge aplinkines
kalvas. Jos zvilgsnis stabtelejo ties Filipo pakausiu, ir lupose
susvito nezymus sypsnys. Atsigrizusi, ji truktelejo peciais.
- Tikiuosi, kad rytojaus nebus, - jos balsas skambejo mqsliai.
- Nesu tikra, ar noriu grjzti vadovauti laivo buriui, kuris nieka-
da nieko neatakuoja, - Rita giliai atsiduso. - Zinote, as pirmqsyk
grdmiausi uz savo gyvyb^ su Didziuoju Zmogumi. Lig tol mano
gyvenimq sudare sinchromiegas, uzsiemimai, treniruotes tuscia-
me kambaryje bei nuobodus budejimai. Tik pagalvokite, dakta-
re. Ten kazkur yra pussimtis zmoniq, kurie, pirmai progai pa-
sitaikius, mus nudes! - Ritos akys zvilgejo. - Cia brangi kiekviena
sekunde. Kas zino, gal po pusvalandzio jau nebereikes kvepuo-
139
ti. - Ji nusisypsojo. - О manyje is prigimties slypi maistininkes
dvasia. As dar universitete jums tiesiai pasakiau ц pati.
Lita susirauke. Kokia gi cia prasme? Kur teisybe? Sarsa nebu-
vo barbate - bent jau pasiruosimo poziuriu. Mintis, kad santo-
sai patenkinti ja nuzudys, baugino Litq iki sirdies gelmiq! Ji ne-
kente baimes. Bet Ritai baime, atrodo, buvo stimulas.
Prasidejo dulksna, horizonte kaupesi debesys. Artejant prie
Lokiq kalnq papcdes victove darcsi vis nelygesne. Gelezine Akis
stabtelejo ir istiese rankq i horizon^, virs kurio pakibo sviesos
juostele.
- ST! - niuriai istare Rita. - Ri jau ncjuokauja.
Lita atsikvepe pilna krutine. Issigelbejimas!
- О stai ten santosai! - parode Gelezine Akis.
Po jais ant kalvagubrio virsunes sustojo raiteliai, stebedami
sturmo transporterius. Is arkliq tryp£iojimo buvo matyti,.kad
link santosq besiartinantis skraidantis aparatas juos sutrikde.
- Na ka gi, - pradejo Lita, - negalima neigti, kad si istorija
mums buvo labai pamokanti. Mes daug skolingos judviems su
Filipu, Gclezine Akie, bet karstas dusas...
Jai taip ir nepavyko uzbaigti, nes ilgas ballas ST prisigretino
prie santosq, tiesiog i raitelius plykstelejo baltai violetines ug-
nies papliupos, is susprogdintu uolu palikdamos dulkiq bei
smelio debesis, о aplink - suanglejusius kunus.
- Kas, velniai griebtu, cia vyksta, - suriko Rita.
- Ar jie mus atakuos? - jtemptu balsu paklause Filipas.
Isblyskusi Rita kramte Itipas.
- Taip, po velniq. Filipai, reikia laikytis kuo toliau nuo virsu-
niq. Ar cia kur nors yra vieta, kur mes galetume pasislepti? Jie
gali pajusti musq kunq silum^. Su tarn tikrais prietaisais jie gali
matyti ir tamsoje.
Jis pazvelge j j^ ir nusisypsojo kaip suokalbininkas.
Lita sukresta paziurejo i leitenant^.
-Jie juos paprasciausiai nuzude!
- Visiskai teisingai, daktare, - sugrieze dantimis Rita. - Atro-
do, kad Ri paskelbe kara!
Dzonas ir Filipas paleido arklius suoliais. Litai teko is visu je-
gu isikibti i priesakinj balno iskilim^. Prie balno ji jau priprato,
taciau iki tvirtos laikysenos buvo dar toli grazu.
Dzonas Smitas vede jas zemyn sunkiai pereinamu uoletu tar-
pekliu. Jis vikriai sokinejo nuo uolos ant uolos, kartkartemis
zvilgciodamas i dangq. Lita negalejo nesigrozeti zmogaus bei
arklio miklumu netgi tuomet, kai ji karstligiskai guzdavosi is
baimes, bet kuriuo momentu tikedamasi nukristi.
Ji girdejo lengyq Gelezines Akies alsavima. Jo plauciai ncisi-
tempe, nors jis judejo labai greitai. Juodoji kumele pastate au-
sis, tokioje beviltiskoje padetyje ieskodama tako.
140
Laikas slinko. Serksnas virto lietumi.
- Kiek tesis lietus? - pasidomejo Lita.
- Iki pavasario! - atsiliepe Gelezine Akis.
- Ar jis netycia ne siandien prasideda? - paklause Lita su dirb-
tiniu entuziazmu, vis dar apstulbinta beprotisku ST veiksmq...
Jis nusijuoke. Jis is tiesu nusijuoke!
- Ne, zvaigzdziq moterie. Dar ilgai. Nebijok, siandien mes tu-
resime sausq stovykla.
Netoliese nuaidejo garsus traskesys, po kurio pasigirdo §ai-
zus svilpimas.
Gelezine Akis sustojo jsiklausydamas.
- Prakeikimas! - susnibzdejo Rita. - ST kq tik j kazkq issove.
Plieke blasteriu. Mes turime pasislepti. Filipai, ar arkliai nepa-
begs, jei mes juos paleisime?
- Toli jie nenueis. Maniskis labai paklusnus, taciau juodoji
kumele pasinaudos bet kuria galimybe, kad tik nematytq bjau-
raus Dzono veido, - jis nusisypsojo Dzonui.
- Kumele niekur nenueis, - purkstelejo Dzonas. - Nebent uz-
simanys isguiti ruckj iSrdmytq arkliukq is savo ganyklos.
- Gerai, liaukites pliurpti, nuspreskime, kq daryti! - isdrozc
Rita ir ne nesusiraukdama nusoko nuo arklio ant savo suzeis-
tqjq pedq. - Gelezine Akie! Tu ir daktare Ijskite po sita uola! Fi-
lipai, paleisk arklj ir paskui mane - j sj tarpeklj. Is arti mes neis-
sigelbesim nuo skaneriq, bet jeigu jie praslinks sonu - mes sau-
gtis.
Lita suprato jos idejq ir nusitempe dvejojantj Dzonq po at-
sikisusia uola. Ji suskato krauti akmenis aplink mazyt^ jq slep-
tuv^. Dzonas pasirode besantis gabus mokinys. Suprat<;s, kad ji
elgiasi pagrjstai, puole padeti.
Paskui prasidejo laukimas.
- Ar ilgai? - riktelejo Lita kitos nuolauzq kruvos pusen, kur
slepesi Rita. Slepesi nuo Patrulio? Ji pamegino nuryti seiles. Is
pradziq psichoapdorojimas, о dabar Direktoratas megina fa pa-
prasciausiai nusauti. Taip saltakraujiskai? Kodel? Jos galvoje kir-
bejo begale klausimq.
- Jeigu jie iesko, tuomet porq valandu. Jei kazkas kita - sun-
ku pasakyti. Ziurint i kq jie saude! Tylekite! Jie gali mus isgirsti!
- Isgirsti i§ taip toli? - susnibzdejo Gelezine Akis Litai i ausj.
- As nezinau, - pasake jam Lita. - Rita cia spccialiste. Elgsimes
taip, kaip ji pasakys. - Ji jauste jaute jo buvima, jo kvapq, jo ku-
no silumq.
Silpnas svilpesys sustiprejo ir sucipo viena natq. Pastebejo
arklius, nusprende Lita. Paskui jis pasidare dar saizesnis ir nus-
linko j rytus.
Praejo dar valanda, ir Lita vel leido sau uzsnusti Gelezines
Akies glebyje.
141
- Atrodo, viskas, - nusprendc Rita. - Ju jau seniai nera.
Arkliai uzkope ant kalvagubrio virsCines. Is Ritos akiu israis-
kos nesunku buvo suprasti, ka jiedu su Filipu veike, laukdami
ST atakos pabaigos.
Gesalijos stovykla pasirode besanti arciau, nei mane vyrai.
Didziulis uolos iskysulys dunksojo didelio tarpeklio dugne, kur
upelis isgrauze kalv^, о paskui sugrjzo i senjyq. vag^, palikdamas
puikiai apsaugot^ stovykl^.
Gelezine Akis sustojo, tyrinedamas zem?.
- Arkliai, ir jq daug.
- Santosai! - nusispjovc Filipas. - Ne anksciau kaip pries pus-
dienj. Traukesi paskubom. Pazvelk! .Arkliai buvo jbauginti.
Gelezine Akis itariai apziurinejo uoletus slaitus.
- Gaila, kad mes neturime tokiu silumos ieskikliu, kaip ST,
apie kuriuos kalbejo Rita.
- Zinoma, jie geresni uz apyzlibes tavo akis, - nuosirdziai pri-
tare Filipas.
- О gal Gesalijos stovykla ne tokia jau puiki ideja? - pridure
Rita.
- Manau, geriau dar sykj suSalti, negu zuti, - niuriai pasake
Lita.
-Jus darote pazang^, daktare, - Rita kramte lupas, atidziai ty-
rinedama tarpeklio slaitus ir laikydama paruost^ sautuva.
Uz posukio ju akims atsivere siaubingas reginys. Isdegintas
uolos plotas vis dar atrode gresmingai saltame ore. Aplink me-
tesi trijq zmoniq liekanos. Lita pamate zmogaus гапкц, peda ir
pajuodusia kaukol^.
- Kas? - Gelezine /Akis pakele galvjy jusdamas apanglejusios
uolos skleidziamq karstj.
- ST blasteris, - Ritos balsas buvo ramus. - Man rodos, mes
suradome tuos, j kuriuos jie saude.
- Santosai, - Filipas paspyre гапкц, priversdamas Litq. susi-
raukti. - Matote piesini? Santosq spalvos.
-Ju... vietoje galejome buti mes, - Lita jaute auganti siaubsp
Viduje viskas apsiverte nuo sudegusiq zmoniq bei arkliq tvaiko.
Ji vos tvardcsi, kad nesusivemtq.
Gelezine Akis pasake:
-Jie gali buti kur tik nori. Blasterio papliupa turbtit juos isb-
laske. Cia as jauciuosi csas lengvas grobis.
Uz posukio jie, nieko nespeje suvokti, atsitrenke i santosu
gaujq. Ant kojq pasoko penkiolika zmoniq.
- Aijaaaa! - sukliko Dzonas Smitas, uzsimesdamas sautuv^ ir
spausdamas gaidukq. Jis taikesi j zmogq, beviltiskai meginanti
pasinaudoti savo sautuvu. Paskui kilo beprotiska sumaistis.
Zmones begiojo, sauke, saude.
142
Rita pavare i priekj Filipo arkli, tarytum jau tukstantj kartq
btitq taip dariusi. Lita mate, kaip ji nusove zmogu, kulka patai-
ke i pakausi ir istaske kaukoltji. Filipas issove ir susigrume, kau-
damasis sunkia savo sautuvo buoze.
Santosai klyke, netvarkingai blaskesi is vieno sono i kitq ir
traukesi. Ju akyse atsispindejo siaubas. Galutinai sutrik^, jie ap-
sigr^ze ir puole prie keleto uznugaryje priristq arkliq. Paskui
viskas buvo baigta, nuskambejo paskutinieji santosq suviai, ir
Rita su Filipu puole jq persekioti, saudydami ir klykaudami kaip
velniai.
Lita vargais negalais atsipeikejo, kai beprociu kompanija
dingo is akiq. Ji pazvelge ten, kur, sukryziaves kojas, stovejo
Gelezine Akis. “Kodel jis nesekc paskui juos?” - pagalvojo Lita,
siek tiek nusivylusi del tokio keisto jo neryztingumo.
Jis atsigr^ze ir isdidziai pazvelge i ja.
- Tu matei, kaip jie bego? Mes tik keturiese ir priverteme
juos begti! - ir jis nugriuvo veidu j purva.
Lita sekundei nusterusi apmire. Paskui ji nusoko nuo arklio
ir apverte Dzonq ant nugaros - jam ant pilvo pletesi raudona
deme.
- Dieve mano, - susnibzdejo Lita, nutraukdama odinius
marskinius. Gelezine Akis zvelge i jq taip, tarsi ji butq kazkur la-
bai toli.
- As koviausi... narsiai... tiesa? - issiblask^s paklause jis.
- Taip, - sutiko ji, nurydama netiketas asaras, - tu puikiai ko-
veisi. - Ji nuvale purva jam nuo veido.
- Ar tu didziuojiesi manim, zvaigzdziq moterie? - paklause
jis.
- Taip, didziuojuosi, - pasake ji jam suvokdama, jog sako tie-
sq. Jo galva nusviro i sonq. Nusiminusi ji patikrino pulsq. Gyvas!
Ji istraukc jam is uz dirzo ilgq baisu peilj ir eme pjaustyti juos-
tomis Dzono marskinius.
Ji pamcgino pakisti juostas po raumeninga jo nugara. Zaiz-
da ziojejo tarp sonkauliq, kaip tik po krutines raumenimis. Stai-
ga jis nustojo kvepuoti...
Soko poveikis i pasirdzius? Ji eme daryti dirbtini kvepavimq,
koi jis vel pradejo kvepuoti. Is suknezintq sonkauliq tebesruve-
no kraujas. Stipriai suverzusi odines juostas, Uta sutvarste kru-
tines Iqstq. Ji duso, kiikeiojo, buvo bemaz apimta isterijos.
Ataidejo dar keletas suviu. Gelezine Akis neteko sqmones;
Lita gloste jo kaktq ir tyliai verke.
Ji negirdejo, kaip prie jos is uzpakalio prisiartino zmogus.
Pirmiausia ji pajuto. kaip stiprus pirstai jsikibo jai j plaukus ir
atlose galvq. Riktelejusi is skausmo ir baimes ji pazvelge i de-
gancias santosq kario akis. Ji mate, kaip jis nusuko sautuvq pro
jq, nusitaikydamas Gelezinei Akiai i kaktq.
143
-Nef - subaube ji, apimta gyvulisko siaubo. Raudamasi plau-
kus, ji puole jj. Sautuvas driokstelejo - jai aptemo akys - ir ji su-
voke laikanti peilj. Skendedama kazkokiam raudonam ruke ji
sukliko, sucype ir jsikibo i ц zmogq. Ji draske dantimis jo ku-
гц, it padukusi smugiavo j paslepsnius. Issitraukusi peilj, Lita
vis dure j jo кйпц, о jis dauze kumsciais jai j veidtp
Jie raitesi ant zemes, kai peilis staiga iskrito is jos pirstu.
Dusdama is baimes, pykcio bei nevilties, ji suleido nagus jam j
veida jausdama, kaip pirstai kabina santoso akis. Instinktyvi bai-
me suteike jai jegq, ir ji isrove kruvinus kresulius is jo kauko-
les jusdama, kaip sopa sulauzytus nagus. Kiek laiko jai prirei-
ke, koi suvoke, kad jis negyvas?
Issekusi ji prisliauze prie Gelezines Akies - kraujas ir asaros
temde jos zvilgsni. Padejusi galv^ jam ant veido, ji pratruko
krfipciodama isteriskai raudoti. Visiskai netekusi jegu, ji pake-
le galv^, pasitryne akis ir pazvelge j kruvina veidij, kuris anks-
ciau priklause Gelezinei Akiai.
DvylikTAs skyRius
Isrinktieji karininkai sedejo sustinge ir jsitempe, koi majore
Antonija Rire tese savo ка1Ьц.
- Ponios ir ponai, Deimenas Ri amzinai nevadovaus “Kulkai”.
As issirinkau kiekvien^ is jusq, atsizvelgdama j potencialias jvi-
sq galimybes ir politines paziuras. Suprantate?
Kai kurie nelinksmai syptelejo, vienas ar du linktelejo galva,
visq veiduose atsispindejo rimtis.
- Labai gerai, - t^se Antonija, trindamasi rankas. - Jus iesko-
site pradingusiu moterq. Tuo pat metu Patrulio politikos esme
yra adekvati reakcija j bet kokius agresijos poiymius. Kiti jusq
koiegos tiksliai vykdys Ri nurodymus. Taciau as laukiu is jusq
tam tikros iniciatyvos tuo atveju, jei romananai staiga imtq prie-
sintis. Klausimq yra?
Ji is eiles nu^velge juos viena po kito. Rustus jq veidai bylojo
apie ryitingum^. Zinoma, klausimq nebus.
Antonija plonais pirstais apglcbe kavos puodeli.
- Labai gerai. As zinojau, kad jus suprasite, jog prasiverzimas
kiekvien^ is jusq pastdmes tarnybos laipteliais aukstyn, kai Ri ir
jo favoritai bus pasalinti.
Kapitonas Dzenas Tebsonas pakele ranka.
Antonija kilstelejo antaki.
- Taip?
- Kaip majore siulo elgtis tuo atveju, jei mes surasime belais-
ves moteris, apsuptas priesiskai nusiteikusiq romananq?
Antonija apdovanojo ji nezy mia sypsena.
144
-	Dzenai, pasipricsinimo mes nepak^sime. Jus privalote ap-
siginti ir apginti savo ST - visq pirma. О antropologes ir poten-
cialios priesininkes ieitenantes Sarsos praradimas labai rimtai
sumaisys pulkininko Ri kortas. Labai gerai, karininkai, - uzbai-
ge ji. - Jus laisvi.
Jie isejo vienas paskui Иц susimasciusiais veidais ir patrau-
ke laukti savo ST.
Vejas supo orlaivj, grasindamas ji apversti. Ri bejegiskai
suurzge, kai debesys prakiuro, apipildami juos vandens srau-
tais.
-	Leidziames! - isakc Ri, kuomet Rasido masina vos neapsi-
verte, vejo gusio nubloksta beveik penkiasdesimt metrq i sal j.
Bet ir ant zemes vejas negailestingai juos stumde. Pleksigla-
so gaubtas krtipciojo ir braskejo, spaudziamas audros. Ri giliai
atsiduso ir pranese apie susidariusi^ padetj.
-	Mums reikia ST, greidiau! - suurzge jis rysio kanalu.
Orlaiviai nusileido kur pakliuvo. Ri pazvelge i penkis belais-
vius, buvusius drauge su juo: keturi santosai ir vienas voras. Ro-
mananai nenuleido vieni nuo kitu akiu. Jei ne juos saugantis
desantininkas su blasteriu rankose, jie jau seniai butq susikibcj.
Ri - is neturejimo ka veikti - pasieme vertimo dezut^.
-	Taigi pasakykite man, - pradejo jis, о masina verte i roma-
nanq ка!Ьц, - del ко vyksta karas?
Voras skubiai zvilgtelejo j jj, bet nieko nepasake.
-	Mes sunaikinsime Voro zmones ir keturis netikrus ju
pranasus, - paniekinamai istare santosas. - Jie silpni - kaip mo-
terys. Mes paliksime jq kaulus uolinems siurbelems. Musq kai-
mai skambes nuo jq moterq raudq, jos gimdys santosams stip-
rius sunus.
-	Vadinasi, jus kariaujate ne del kazkokios skriaudos ar jzei-
dimo. Kaip suprantu, tai teritorinis kraujo priesiskumas, - Ц8ё
Ri.
Voras laikesi isdidziai:
-	Jiems reikia radijo. kad pasikviestq sobietus, kurie mus su-
naikintq. Apsimetelis ju pranasas jiems pasake, kad tik tokiu
budu jie gali pavergti гаиц. Sobietai bus sunaikinti, jei tik ka-
da nors cia pasirodys. О sitie, - jis saipydamasis mostelejo gal-
v^ santosq pusen, - geria savo tcvo myzalq..
Vienas santosas sustugo is pykcio ir pasoko. Desantininkas,
kuris visj| laika stovejo pasireng^s, sove j jj sumazintu uztaisu.
Santosas nugriuvo, pajuodusi jo oda eme pustis ir sprogineti,
koi jis raitesi nuo nepakeliamo skausmo.
Ri pasoko ant kojq.
145
- As to nepakqsiu! - uzriko jis belaisviams. - Jums buvo pasa-
kyta! - Jis jdemiai ziurejo j juos, rodydamas pirstu i kiekvienq is
eiles. - Jus esate Direktorato belaisviai. Karas nuo sib momen-
to jums baigtas!
Ne vienas romananas net nemirktelejo. Jie zvelge i jj taip, ta-
rytum jis jiems butu tik nereiksminga kliOtis, del kurios neverta
jaudintis.
- Jtis manimi netikite, ka? - ramiai paklause Ri. - Tuojau as
jums paaiskinsiu, - jis pasitempe visu ugiu, stengdamasis sug-
niuzdyti juos zvilgsniu is virsaus. - Nuo to momento, kai jits,
santosai, pagrobcte tris Direktorato pilietes, siekdami isprievar-
tauti ir nepadoriai su jomis elgetes, jus nelaikomi civilizuotais!
As susigrqzinau viena moterj - ir ji buvo isprievartauta! Liko dar
dvi, girdite? As uz jas atsakingas!
Jie ir toliau abejingai jj stebejo.
- As pasakysiu kitaip. - Ri atsisedo ant prietaisq skydo. - As
esu didis karo vadas, aisku? As vadovauju didcsnei armijai ne-
gu santosq, voru ir visos kitos gaujos sudetos draugen.
Sie zodziai patrauke ju demesj.
- Nuo sio momento bet kokie jusu antpuoliai sukels atsako-
muosius mano kareiviq veiksmus pries ta, kas sugriaus taikq,
girdite? - Ri idemiai isistebeilijo j kiekvienq romananq, koi zmo-
gus ant grindq dejavo. - Dabar as iki pamatq deginsiu kaimus!
- Ri lupos persikreipe nuo emociju pcrtekliaus. - Daugiau nebus
jokiu karq!
Voras pakele akis, jose atsispindejo pasaipa.
- Ne tau spr^sti tokius dalykus, zvaigzdziq zmogau. Taip jau
nulemta Voro.
Ri vos susivalde jam neuzvoz^s. Nuo to laiko, kai dar tebe-
buvo jaunesniuoju karininku, su juo tokiu tonu niekas nekal-
bejo.
- Pasakyk man, kur rasti ц tavo Vonp ir as sudraskysiu jj j
tukstantj gabaleliu! - Ri akys susiaurejo, kai kario pasaipa virto
atviru juoku. - Kas cia juokingo? - susnypste Ri.
- Voras yra Dievas, zvaigzdziq zmogau. Noreciau paziureti,
kaip tu draskysi Dieva! - ir jis nusikvatojo, neslepdamas panie-
kos.
Ri paselo. Staiga jis atsirado salia voro, о jo kumsciai jvykde
tai, kam jis ruosesi netgi budamas solidaus amziaus. Voras, kel-
damasis nuo sedynes, stengesi kirsti atgal. Ri uzmuse jj greitai
ir tiksliai.
Kai voras sudribo ant grindu prie suzeistojo, santosus ape-
me vilkiskas pasirenkinimas. Netgi negyvo voro аклъе sviete ko-
vos dvasia.
Ri giliai atsiduso, stengdamasis nusirAminti.Jispralainiefo!
Po Akademijos jis nickad nebuvo prarad^s savitvardos. Dar blo-
giau, nors jis ir uzmuse vora, jis jo nenugalejo.
146
Santosai - uzuot tape nuolankiais - dabar ziurejo i jj kaip j
mesos gabala. Kai Ri dirstelejo i juos, pamate issukj jq akyse -
jiems buvo nusispjaut ir i sargybinj, ir j blasterj. Kvailiai nera-
liuoti, argi jie nesupranta, kad jis gali nuzudyti juos visus? Kas
jie per zmones? Kas juos skatina taip gyventi?
- Xr matai kazkq neiprasto? - ramiai paklause Ri, atsigr^z^s j
sargybinj.
- Ne, sere, - tvirtai atsake sis. - Tiesa, man atrodo, kad vienas
belaisvis nugriuvo, sere. Gal mums reiketq paziurcti, ar jo neis-
tiko sirdies priepuolis? О gal jam karsta, ir jis kuriam laikui pa-
sitrauks, sere.
Ri issitrauke buteli vandens ir nugere gurksnj. Galbut jvyks
tyrimas, nes jis nesurado motera. Zmogzudyste sutelke jo de-
mesj j si^ problema.
О as netekau kontroles!
Ijunges rysio капаЦ, jis pasiunte гарогц pazymedamas, jog
butent Cemui ir Litai Dobrai primygtinai reikalaujant, jis nesi-
eme rimtu saugumo priemoniq. Mokslininkai buvo visiskai ne-
palenkiami del to, jog jie privalo sudaryti romananams ger^ is-
pudj. Jis laike juos specialistais. Kai jam erne kilti abejoniq, jis
megino sugr^zinti Litq. Dobr^ ir jos komandq, bet visus jo me-
ginimus suzlugde pati Dobra. Gelbejimo operacijos metu ant-
ropologq nurodytame rajone sugedo oras ir sukliude skubiam
gelbejimo operacijos vykdymui.
Ri syptelcjo, pagalvoj^s apie tolimesnius savo zingsnius, ir
perdave:
- Atkreipdamas demesj j jzuli^ romananq prigimtj, as imuosi
tam tikra veiksmu, siekdamas uztikrinti Direktorato darbuotojq
saugum^ Atlantidoje. Taip daroma del to, kad ir pilieciai, ir vie-
tiniai gyventojai butu apsaugoti jstatymo.
Todel skelbiu karo veiksmq nutraukimq. As jsakau sugrqzinti
visa pagrobt^ turtq ir tuoj pat pcrduoti visus ikaitus. Be to, nuo
sio momento nutraukiami bet kokie rysiai tarp kaimu. Keliau-
ti tarp gyvenvieciu leidziama tik tiems romananams, kurie ga-
vo specialq vadovybes leidinup
Asmenys bei asmenq grapes, ignoruosiantys dabartinius nu-
rodymus, bus reikiamu laiku nubausti pagal tam tikras karines
disciplinos normas. Tuo paciu sukuriamas kapitono Nilo Iver-
sono bei jo pavaduotojo Mose Rasido vadovaujamas karinis tri-
bunolas. Bet kokie skundai del minetujq sprendimq gali buti
pateikiami asmeniskai vadui - pulkininkui Deimenui Ri.
Jis gudriai nusisypsojo.
- Nurodymai pradeda galioti nedelsiant, - Ri patenkintas ste-
bejo, kaip jam uz nugaros sargy biniai istempia i lietq negyvo vo-
ro kun^.
Tuo metu, kai is debesu isniro ST, orlaiviu kabinose pasida-
re dregna ir tvanku. Ri laimingas isejo is orlaivio ir sustojo prie-
147
sais pagarba atiduodantj leitenant^. Dabar as imsiuos sio reika-
lo ir tvarkysiuos savaip - kaip ir turejo buti is pat pradziip
-	Nugabenkite mus j bazin^ stovykl^, - jsake Ri. - Irenkite ten
aptvertq teritorijq, skirta asmenims, kuriuos, vadovybes many-
mu, bus reikalinga ten laikyti.
-	Sere! - zmogus atidave pagarbq, ir Ri patrauke ant tiltelio.
Maziau nei po minutes jie nusileido prie bazines stovyklos.
Apsaugines pertvaros jau juose paskirt^ja teritorijjp Ri mate,
kaip nuo nelygaus aiksteles pavirsiaus atsoka lietus. Sargybiniai
suvare aikstelen pirmuosius romananus, ir sie mister^ spokso-
jo, kaip lietus atsoka, rodos, nuo tuscios vietos. Vienas is ju
puole prie tolimosios sienos ir vos nenusisuko sprando, kai
skydas nubloske jj su tokia pat jega. Tegu demonstruoja savo
priesiskumq cia!
-	Kapitone Iversonai? - Ri uzmezge rysj.
-	Pulkininke? - pasigirdo pazjstamas Nilo balsas.
-Jus vyksite prie “Nikolajaus Romanano” nuolauzq. Ten jus
turesite jrengti karines uztvaras ir garsiai perskaityti visiems gy-
ventojams mano nurodymus... Rasidai?
-	As cia, sere, - nuaidejo pazjstamas balsas.
-	Jus keliausite j pagrindinj santosu kaim^ ir padarysite ц
patj. Nuo sio moment© Atlantidoje isiviespatauja taika. Toles-
nes instrukcijos. As reikalauju, kad daktare Lita Dobra ir leite-
nante Rita Sarsa btitu surastos! Reikalauju, kad butq surastos
tuojau pat! Man nerupi, jei jums del to teks issinerti is kailio!
Visi daliniai, kurie nedalyvauja taikdariskoje veikloje, privalo
\ykdyti paieskas! - Ri atsilose stengdamasis nuspeti nenumaty-
tas problemas.
-	Nilai, as noriu, kad jus imtumetes saugoti “Nikolajq Roma-
namf’. Jums reiketu tiketis ginkluoto pasipriesinimo. Neverta
laukti nieko rimtesnio uz primityvias svino kulkas. Butinai rei-
kia konfiskuoti radij^. Pradekite patys skelbti nurodymu teks-
ta ir jtikinkite vietinius, kad viskas gerai. MOsq.suimti jq gentai-
niai pamazu sugrjs atgal draugc su savo nuosavybe.
-	Pulkininke? - paklause Adamas Cangas.
-	Taip?
-	Reikia nurodymu del vietiniq jegq pasipriesinimo, sere. Ko-
kie galimi veiksmq variantai?
-	Viskas, kas jums pasirodys teisinga, Adamai. Mes cia esame
tarn, kad sutramdytume planetq, о ne zaistume su zaisliukais.
- Ri syptelejo pats sau. - Dar kas nors?
Daugiau nieko nebuvo.
Ri stebejo, kaip jo ST kyla j pilkq. dangq. Asmeniniu rysio ka-
nalu jis pridure:
-	Mokslinio personalo apie karo padetj neinformuokite.
Ypac stenkites nejaudinti daktaro Cemo. Praneskite jam, kad jo
148
padejejq. daktar^ Dobra romananai pagrobe kaip jkait^, - tuo-
met senas menkysta negates graibstyti jos uz ranku.
- Skubus pranesimas, pulkininke Ri. Slaptas, asmeniskai
jums! - sutraskejo rysys.
Deimenas Ri prisimerke. Jis jvede savo duomenis ir stebejo,
kaip ekrane pasirodo pranesimas. Ate jo vienas is tu retu vado
gyvenimo momenta), kai pasaulio galingtjju akys nukrypo i ji. Ri
sunkiai nurijo seiles, pamat^s direktoriaus parasa. ir uzfiksavo
gavimq.
Jis siek tiek sutriko, pagalvojes apie zengtuosius savo zings-
nius, taciau viska apsvarst^s, padare isvad^, kad direktoriaus
instrukeijos visiskai derejo prie jo paties nurodymu. Dviejq ko-
viniu laivq pastiprinimas - irgi ne pro salj. Tuo atveju jei kiltu
problemu del mokslininkq grupes, visos kortos taip pat jo ran-
kose.
Ar tikrai? Kiek sykiu jis girdejo savo zmoniq skundus del be-
galinio niekieno ncpuolamq sienq saugojimo nuobodulio./и/?
as nejauneju. As neturesiu kitos progos palikti savo pedsaka is-
torijoje. Ar greitai Rire Jj pakeis? Ar greitai is jo atims “Kulk^”?
Direktorius visq. planet^ paskelbe uzdrausta zona. Ri perjun-
ge vidaus ry§j ir jvede Direktorato nurodymus.
- jgulos nariu ziniai. Tiesioginiu direktoriaus isakymu si pla-
neta paskelbta uzdrausta zona. Bet kokie artejantys kosminiai
laivai, kurie netures Patrulio leidimo, bus sulaikyti arba jiems
bus isakyta pakeisti marsrutq. jsakymui nepaklus^s laivas bus
laikomas pazeideju ir bus uzgrobtas. Be to, neleistina jokia ko-
munikaeija tarp planetos ir laivq, gyvenvieciu, stociu bei pasau-
liu be tiesioginio pulkininko Deimeno Ri arba aukStesnes parei-
gas uzimanciq asmenu leidimo. Menkiausias nurodytojo rezimo
pazeidimas bus laikomas Direktorato isdavimu, о pazeidejas -
atitinkamai nubaustas, - Ri syptelejo pats sau.
-	Pulkininke, - sutratejo rysys. - Misteris Martis Brukas pra-
sd, kad informuotumete ji apie susidariusia padetj. Ar atsaky-
site?	*-
Ri, akimirkai susim^st^s, pasigloste pirstais smakr^, paskui
jjunge rysj ir pamate ekrane jaunojo antropologo veidjy
-	Laba diena, Marti. Kuo galiu bviti naudingas?
Martis Brukas ir Bela Vola stebejo, kaip balti ST nusileido
aplink bazine stovykl^.
-	Ten is tiesq nutiko kazkas rimto, - nusprende Martis.
-	Tu juk matai, kaip jie perdavinejo tardymo rezultatus, - su-
tiko Bela. - Jie taip ir nesurado Litos ir leitenantes. Manau, kad
dabar zaidimo taisykles pasikeite.
149
-	Ka tai reiskia? - paklause jis. - Noriu pasakyti, kaip tai atsi-
lieps mums?
Bela prikando lupq ir atsisedo ant dezes, laikydama ranko-
je kavos puodelj.
-	Ar zinai, kaip tokioje padetyje elgiasi kariskiai? - paklause
ji. Martis papurte galvq. - Jie viskq ima j savo rankas. Tai reiskia,
jog mes ne zingsnio negalesime zengti be jq palaiminimo.
- Taip, bet kaipgi mokslinis tyrimas? Mums reikia cia dirbti.
Argi neaisku? Ten galybe vertingiausios informaci jos. Jie nega-
li musq paprasciausiai izoliuoti! - Martis pradejo nervintis.
- Gincykimes, - purkstelejo Bela, - tu visai negalvoji. As nu-
maciau tokj posukj ir manau, kad mes turime biidq issisukti, tik
reikia blaiviai pamqstyti, о ne sukauti ir draskytis. Kariskiai leis
mums uzsiimineti savo reikalais tol, - ji iskele pirstq, - koi mes
jiems netrukdysime ir koi musq uzsiemimai bus laikonri ne-
kenksmingais arba, dar geriau - naudingais jiems.
О paskui Martis susisieke su Ri.
- As noreciau issiaiskinti du dalykus, sere, - Martis susiru-
pines pazvelge j Ri. - Pirmiausia, noreciau zinoti, kas cia vyks-
ta. О antra, as kazin kq atiduociau, jei tik galeciau pabendrauti
su romananais, kuriuos jus laikote aptvare - jis ypac pabreze
pastarqjq fraz$.
Ri nevarzomai nusisypsojo.
- Bijau, jog del romananq mes suklydome. Jie kazkur jkaitais
laiko daktar^ Dobrq ir viena mano zmogq!
- Ar jus suradote Netq? - Martis negalejo nuslepti palengve-
jimo.
-Ji ne... Misteri Brukai, jie jq isprievartavo. Mes siunciame jq
“Kulkon” psichikos iStyrimui. Bijau, kad ji patyre labai stipriq
dvasin^ traumq. Dabar jus suprantate, kodel mes taip nerimau-
jame del daktares Dobros, - Ri susirupin^s pazvelge j jj.
- Taip, as jus labai gerai suprantu, pulkininke! - sutiko Mar-
tis, is tiesq jausdamas palengvejimq. - Klausykite. Galbut mes
galetume jums padeti? As nenoriu painiotis jums po kojq. Jus
buvote labai malonus ir nekliudete musq darbui. Ar mes jums
netrukdysime, l^sdami savo tyrimus? Galbut suzinosime kazkq,
kas suteiks mums pranasumo pries romananus? Noreciau suzi-
noti, ar galime mes kazko imtis, о ne sedeti cia tiesiog sitaip ir
jaustis nereikalingais, - bet, galu gale, jums spr^sti, dabar jus
specialisras. - Geras posukis - uzkrauti viskq jam.
- Butinai, Marti, - jis pavadino pasnekova vardu, о tai jau sj
tq reiske. - As emiausi priemoniq, kurios kai kam gali pasifodyti
pernelyg radikalios. As baiminausi, kad mokslinis personalas
gali nesuprasti siu butinq zingsniq. Visq p.irma, mes, zinoma,
galvojame apie daktare Dobrq.
150
- Suprantu, - Martis nuoSirdziai linktelejo. - Mes simtu pro-
centu jus palaikome. Imkites visq reikiamu priemoniq del Litos
saugumo. Pulkininke, vis delto as labai noreciau atlikti keletq
tyrimu su bclaisviais, kuriuos jus ten turite. Pasitaike unikali ga-
limybe surinkti informacijos. Bela gali toliau siekti isgauti is ju
nauju duomenu. Galbut mes suzinosimc kazka, ко neistenge-
te suzinoti jus.
-	Labai gerai, Marti. Pasakykite budinciajam kapralui, kad jus
gavotc visiskq. mano pritarirnq bei sutikima, - Ri sypsojosi.
-	Aciu, sere. Ir dar. jei jums nesunku, praneskite mums nau-
jienas. Mes viliames, jog nesukelsime jums bcreikalingq rupes-
ciu. Manau, rurint galvoje visk^, ka as pasakiau, nera jokio pa-
grindo to bijoti.
Ri patenkintas linktelejo.
-	Zinoma, Marti, dekui uz supratim^. Jums leidus, imsiuosi
skubiu reikalu.
-	Aciu, pulkininke! - ekranas uzgeso.
-	Na, kaip? - paklause Martis, atsisuk^s i Belq..
-	Puiku! - rimtai lintelejo ji. - Buvai profesionalus ir nejkyrus.
Tuo pat metu jautesi tavo nuosirdumas, ir jokio padlaiziavimo
balse. Tu dar gali tapti geru politiku.
-	Taigi, ко mes pasiekeme? - svarste Martis. - Nezinau, kuo
tiketi. Nesu tikras, ar Ri galima visiskai pasikliauti. Toje kaliniu
stovykloje, kuria jis Cia irenge, slypi kazkas jtartino. Kita vertus,
ar galima tiketi tuo, kad Neta isprievartauta? Ar galima tiketi
tuo, ka jis sako apie-Lit^? Kaip manai ar ji tikrai paimta jkaite?
Bela skestelejo rankomis.
-	As... as is tiesu nezinau. Bet as bent jau zinau, kad dabar
mes pasiekeme tokia padetj, jog galime suzinoti. As negaliu nu-
matyti Cemo reakeijos, kai jis apie visa tai isgirs, bet mes, Ri po-
zitiriu, tapome jo s^jungininkais. Dabar paziQresime, ka galime
suzinoti. Ciupk ц каргаЦ ir vesk cionai kelet^ tyrinejimo ob-
jektu.
Lita, rydama asaras, prisiverte atsistoti. Rita ir Filipas jau tu-
rejo sugrizti. Ji palicte sustingusj savo veidq, piln^ mclyniu nuo
kario smugiu. Paskui pazvelge i kruvin^ Gelezines Akies galvty
Perstinciais pirstais Lita nuvale kraujq, stengdamasi surasti
kulkos padaryta zaizda. Jo plaukai sulipo nuo kraujo, smelio
bei zemiu. Prie odos priskreto parako kruopelytes. Pasukusi jo
gahT4, ji pamate israusta zeme ir duobelq toje vietoje, kur patai-
kc kulka, prasvilpusi tik uz keleto coliu. JZzm ant veido buvo jos
kraujas!
151
Ji isgelbejo jam gyvyb^! Dziaugsmo apimta, ji pasoko ir nu-
bego prie juodosios kumeles, privesdama gyvulj arciau. Ji sud-
rekino marskiniu odos gabaleli vandeniu is gertuves ir apiprau-
se jam veida. Jo krutinc dabar tolygiai kilnojosi.
- Gelezine Akie! - pasauke ji, sustingusia ranka tapsnodama
jam per veidij. - Dzonai! - Vokai suvirpejo. - Metas keltis!
Jis pazvelge j jq ir nurijo seiles.
-	Kas? Kur?
-	As uzmusiau jj, Dzonai! - ji beveik reke. - Eime, santosai
gali sugrjzti! Kelkis! Tu vadini save kariu! Padek man, velniai
griebtu. As nenoriu mirti cia!
Jis sudrebejo stengdamasis atsisesti. Jam is burnos vis delto
issiverze riktelejimas, kad ir kaip jis stengesi susitureti.
Lita pagelbejo jam stumdama bei keldama is nugaros. Ji sup-
rato, kad jis kente baisias kancias. Jos nuostabai, jis atsistojo ir
svyruodamas isikibo i balnjp
-	Laikykis uz mano rankos, Dzonai. As privalau pasodinti
tave ant sito arklio. Tu negali eiti pesciomis! - maldavo ji.
Jis nestipriai linktelejo, skausmas iskreipe jo veid^, aptem-
de zvilgsnj. Kai jis atsistume, ji mane, kad jos stuburas perliis
kaip nendrele. Jis uzgule Ьа1пц. pilvu ir riktelejo - galejai pajusti
jo kenciam^ skausma, - bet permete koj^.
-	Sautuv^, - susvogzde jis. - Sautuva ir peilj.
Ji pakele sunkq sautuv^ ir iskrate is jo smelj. Nesvarstydama,
jinai istrauke is dirzo sovini, paspaude ir atidare spyn^, prisi-
mindama, kaip darydavo jis, ir tuscia gilze iskrito. Lita jdejo
nauj^ sovini.
-	Trofejus! - sukandes dantis pareikalavo jis. - Man reikalin-
gas mano trofejus!
-	Kuriu velniu, tu vos gyvas! Mes bet kuriq. minute galime cia
zuti! Vicnintelis musq sansas - kuo greiciau dumti is cia! - sutiko
ji, nekreipdama demesio i uzsispyrim^ jo veide.
-	Mano trofejus! - iskvepe jis. - Kario trofejus. Tu sakei, jog
uzmusei. Pasiimk ir savqji trofejij.
-	Ne! - suriko ji, jausdama artejantj isterijos priepuolj.
-	Paimk juos! - jis sugrieze dantimis. - Paimk juos... arba man
teks paciam! - Jo veidas sutrukeiojo is skausmo.
-	Kad tave kur velnias, Dzonai Smitai Gelezine Akie! - ji ist-
rauke peilj is negyvelio krutines ir priejo prie zmogaus, kurj jos
akivaizdoje nusove Gelezine Akis. Negrabiai, jusdama, kaip vi-
duje viskas vartosi, ji perpjove slidziq. oda. Paduodama jam skal-
pa ji paniekinamai jj nuzvelge.
-	Savajj! - sugargaliavo jis. - Paimk Savajj trofeju, tai tavo gar-
be. Priversk mane didziuotis tavimi, - jis susirauke is skausmo.
Vos neverkdama, ji atsisuko i zmogq, kurj uzmuse. Jai teko
zvilgteleti j marmala, kuriuo paverte jo veida. Staiga j^ uzvalde
4 52
jnirsis, ji pasilcnke, kupina kersto troskimo ir prisimindama,
kaip santosas megino nusauti Gelezine Akj. Lita nuplese skal-
pa ir iskele jj aukstyn saltoje dulksnoje. Jos trofejus!
Ji vel pazvelge zemyn ir piktai dar keletq kartq paspyre sus-
tirusj lavona, о paskui grizo prie Gelezines Akies.
- Mano trofejus, - suurzge ji, jusdama pasislykstetinq isdidu-
ma. - Ziurek, tau dabar nereikia mirti del man^s! - Ji paeme ark-
Ij uz apynasrio, kaip darydavo jis, ir patrauke atgal i Gesalijos
stovykl^.
Astrus akmenys upelio dugne smigo j ka tik sugijusias jos
kojas, bet ji klibinksciavo toliau. Kas dabar? Gelezine Akis gavo
kulkq! As uzmusiau zmogi{. Suraiziauji peiliu. As iskabinau jam
akis.
Ji pasiziurejo i savo rankas, ant kuriu sukep^s kraujas tem-
pe jai od^. Gelezine Akis kinkavo balne jai uz nugaros, instink-
tyviai jsikibes j arklj. Ji kramte lupas, koi pajuto kraujo skoni.
Lietus buvo nesmarkus, bet kai jie ejo pro sudraskytus zmones
bei arklius, is svininio dangaus erne kristi stambus lasai.
Liko vos keletas simtq metrq. Jau mates! kysulys, pagal ku-
rj ji galejo pazinti Gesalijos stovykl^.
-	Nagi, Dzonai, - vos girdimai snibzdejo ji, sautuvas tempe jai
petj, koi ji коре slaitu prie sleptuves. - Laikykis! - maldavo ji, kai
juodoji kumele klupteledavo ant stacios atslaites.
Pasiekusi virsu ji suvoke, jog bijojo atsigrezti - juk apacioje
ji galejo pamatyti apsidauziusj negyv^ jo kuna. Bet taip nenu-
tiko, jis laikesi balne, ir tik jo IQpos krutejo, negirdimai tarda-
mos kazkokias frazcs.
Apejusi aplink nuvaryt^ arklj, ji paeme Dzona uz rankos.
-	Viskas gerai. Remkis i mane. Cia mes saugus. Nagi, Dzonai.
Padek man.
Jis uzgriuvo j3 is virsaus. Ji neleido jam nukristi, atsargiai ji
nuleido ir pamate, kad is po krutines tvarscio sunkiasi kraujas.
Issigandusi ji dar sykj stipriau suverze raiscius.
Pagaliau jai pavyko nuimti nuo arklio baln^, nors lengva ne-
buvo, kadangi ji vos atnarpliojo sudetinga mazgq, kuriuo buvo
sumegzta pavarza. Lita sunkiai nutempe ji prie tos vietos, kur
gulejo Dzonas, ir padcjo greta jo. Prisimerkusi is nuovargio, ji
apzvelge sleptuve.
Viduje patamsyje kazkas pupsojo. Jdemiai stebeilydama silp-
noje sviesoje, ji priejo arciau. Reginys jos ne kiek neisgasdino.
Visi jie buvo negyvi - sesctas santosq kariu. Tokius siaubingus
nudegimus galejo palikti tik blasteriai.
Negyveliai diybsojo aplink lauzaviet^, kurioje dar ruseno ug-
nis. Paliko. kad jiems butu silta. Atrodo, juos susaude ST. Jie at-
bego cionai, kur juos tuoj pat aptiko, apsaude ir nugine-tarpek-
liu tolyn. Nieko nuostabaus, kad, pamate juos, santosai puole
153
begti. Jie buvo kaip reikiantjbauginti ir naujo sukretimo neist-
vertu.
Lita subruko pirstus i pelenus, ieskodama zariju. Stai ji!
Jausdama skausma, ji suzvcjojo angliuka. Paskui dar viena ir
dar.
-	O, Dieve, padek man prisiminti, - sumurmejo ji. Pazvelgus
aukstyn i pajuodusi^ sleptuves siena, jos demesj patrauke Vo-
ras, grubiai nupiestas suodziais.
-	Vore, padek man, - riktelejo ji, atsidurusi bemaz ant bcp-
rotybes ribos. - Jis - Tavo karys. As darau tai del jo, del tautos.
Padek man!
Kazkur sukrestas jos s^mones gilumoje pasirode Filipas,
puciantis j sakeles virs rusenanciu zarijq. Jai pernelyg sopejo
rankas, kad nuluptq zieve nuo storos sakos, tad pasinaudojo
dantimis - uzmirsusi kruvin^ peili uz dirzo. Ji tvarkingai sudc-
jo skiedras virs angliukq, о paskui atsargiai papute. Suvinguri’a-
vo dumelis. Plykstelejo mazytis liepsnos liezuvelis, ir Lita trium-
fuodama suklyke; jos akys issiplete, kai dCimai eme kilti Voro at-
vaizdo link.
- Voras yra Dievas, - susnibzdejo ji, - Gelezine Akis gyvens!
-Ji atsigrizo i slykscius lavonus, kepsancius sleptuveje: - Girdi-
te? Nieksai santosai! - Ji sukikeno kaip pamisele, zvilgtelcjusi i
krauju suteptus savo drabuzius. Santoso skalpas kabejo jai ant
juosmens greta kruvino peilio. Sviesus jos plaukai sulipusiomis
sruogomis krito ant melynemis nuseto veido. Pridedama po pa-
galiukq, ji jkure lauza.
-	Voras yra Dievas, - snibzdejo Lita. - Jis padarc taip, kad
Gelezine Akis gyventq!
Kurgi Rita su Filipu? Gal juos uzmuse santosai? Apacioje tar-
peklyje daug saude. О jeigu santosai vel ateis cionai? Ji pazvelge
i pliaupte pliaupiantj lietu.
Kvaila moteris! Ji turejo tik Gelezines Akies sautuvq. Du ki-
tus ji paliko musio lauke salia negyvq santosq. Jai gali ju pri-
rcikti. Ji skubiai pripuole ten, kur gulejo Gelezine Akis.
-	Dzonai! Dzonai! As turiu paimti santosu sautuvus. As grci-
tai grisiu, girdi? - suvebleno ji jam. Jo lupos siek tiek krustclc-
jo. ir jis linktelejo.
-	Voras tave saugos. - Ir ji nubego per lietu, nekreipdama de-
mesio i astrq koju skausma.
Gesalijos upelio vaga jau tekcjo vanduo, kai ji pasieke ku-
nus. Ji istrauke is punyno pirmjyj sautuvq. ir nueme nuo kuno
sovinius. Paskui isistebeilijo i zmogq, kuri nuzude, tus^ias jo
akiduobes uzpilde vanduo. Suplcsyti audiniai nuo lietaus pa-
raudo. Jis buvo grazus vyras - kazkada.
Lita nuslepsejo staciu taku aukstyn i tamsi^ sleptuve. Blau-
si sviesa rode, kur yra jos lauzas. Numetusi sautuvus salia issisie-
pusiu lavonq, moteris sviede i ugni skicdrq ir atgaivino lauza.
154
- Hm, pavyko! - sumurmejo ji, kreipdamasi i negyvus santo-
sus. - Einant atgal, vanduo sieke man kelius. Dabar as stipres-
ne. Gelezine Akis cia.
Ji nuejo paziureti jo, pakiso antklod^ po drugio kreciamu jo
kunu, о paskui pertempe jj prie lauzo, kur buvo silta.
Santosq kariai gulejo ant maisiukq. Nusttimusi salin kunus,
ji pasiknaisiojo maiseliuose ir surado maisto, dziovintos mesos.
Pauoste jq. Cia tikrai ne chavestero mesa.
Kitame maiselyje buvo mazas metalinis katiliukas ir susmul-
kinti lapai, kurie, kaip ji nusprende, atstojo arbatq. Pripildziu-
si katiliukq lauke zliaugiancio vandens, is susmulkintos dziovin-
tos mesos Lita isvire sultinio. Jinai pamegino isbudinti Gelezi-
Akj, kad jis pasrebtq viralo.
Mirtinai isalkusi, dabar ji prisivalge iki soties, koi susopo pil-
vq. Kartkartemis ji isgqstingai jsiziiiredavo i tamsq. Ant keliq ji-
nai laike Gelezines Akies sautuva ir apziurinejo naujuosius.
Kiekvienam reikejo skirtingos formos kulkos. Ji susiraukusi jas
isskirste ir prisiminusi, kaip darydavo Gelezine Akis, nuvale
smelj bei purvq.
Jos akys lipte lipo is nuovargio. Kartkartemis ji jmesdavo j
lauzq malkq, turedama solidzias jq atsargas, kazkieno atneStas
is nykstukiniais medziais apaugusiq slaitq. Pasiraziusi ji leido
sau lengviau atsikvepti, pazvelgti ten, kur neramiai miegojo Ge-
lezine Akis, ir gurksteleti is puodelio garuojancios arbatos. Jai
virs galvos diilavo Voro atvaizdas...
... Lita susapnavo siurpq sapnq. Zmones vijosi ja siauru sto-
ries koridoriumi. Ant peciu ji tempe Dzefrj, о suzeistas Gelezi-
ne Akis bego priekyje, ant grindq palikdamas kruvinus pedsa-
kus. Ji atsigreze issauti, bet neistenge laiku pakelti sunkaus sau-
tuvo. Rekdama is baimes, ji pakele vamzdj, paspaude gaidukq,
bet nieko nejvyko. Grubios rankos nutvere jq, atplese Dzefrj ir
tvirtai laike, koi psichoapdorojimo masina leidosi jai ant galvos.
Paskui ji nubudo, apsipylusi odq griauzianciu prakaitu. Is-
kankinta Lita pasikele ir dirstelejo laukan - buvo prietema. Lic-
tus tebelijo. Ji nejstenge suprasti, is kur sklinda keistas krioki-
mas.
Jinai nusiziovavo ir pazvelge j Gelezin^ Akj. Sis miegojo, ly-
giai kvepuodamas. Nuejusi prie sleptuves krasto ji pritupe nu-
sislapimi ir pajuto palengvejima. Isiziuredama j lolj, stengesi
nustatyti triuksmo saltinj. Gesalijos upelis pavirto riaumojanciu
srautu.
Ji atsistojo it pakereta ir maudamasi kelnes neistenge atples-
ti akiq nuo didingo reginio. Rudas sruvantis vanduo buvo pa-
nasus j galinga tamsiq rankq, judinanciq anatomiskai nejmano-
mus raumenis ten, kur vanduo kunkuliavo apie povandeninius
akmenis. Zeme drebejo nuo vandens smtigiu i besipriesinancias
155
uolas. Lita palingavo galvq, mintydama apie tai, kas biitu nutik^
Gelezinei Akiai, jei nebutq atsitempusi jo cionai.
Ji sunkiai atitrauke zvilgsni. Netgi uzsimerkusi juto jsiduku-
sios upes galia. Linguodama galvq, ji pazvelge atgal i sleptuv^.
Skaisciai liepsnojo lauzas. Juodoji kumele ant slaito pese zole.
Lita patrauke ruosti sau pusrychp
Ji pavalge, smarkiai jkure lauzq ir istyrinejo negyvus santo-
sus. Jie jau erne jmrsti. Irimasl Tarytum uzhipnotizuota, ji pri-
sislinko arciau. Siam vyrukui visiskai pradegintas vienas sonas.
Galbut jau buvo negyvas, kai jj atnese cionai. Ji pauoste, paju-
to specifinj kvapa ir nusijuoke pati sau. Stotyse nebuvo kvapp.
Hidroponikai gaudavo lavonus - kaip, pavyzdziui, Dzefrj - dar
gerokai pries prasidedant irimui. Apsisprendusi, ji sugriebe sus-
tingusiq ranka ir nutempe kunq prie slaito.
Nustumti jj slidziu purvynu zemyn pasirode nesunku. Tie.sa,
nejprastai j visas puses issiketojusios galunes suletino jo kriti-
mq j putojantj srautq. Grjzdama sleptuven, ji suspejo permirkti.
Gelezine Akis kazkq niurnejo, kankinamas kosmariskq sapnq.
Viename maise ji surado audcklo gabalelj ir, uzvirusi vande-
ni, apiprause jo veida. Oda prikcpe prie zaizdos ir tik netycia
kaptelejusi ant jos vandens, jinai suprato, kad odq galima atmir-
kyti.
Pries ja atsivere raudona iSdraskyta makalyne. Dememis is-
mustas kdnas skleide nesveikq kvapq. Lita pajuto, kaip kaupiasi
seiles, ir susiveme - nepajege susitvardyti. Dusdama ir burna
gaudydama ora, ji atsilose.
-Jis mirs, - susnibzdejo ji pati sau. - Jeigu as nejveiksiu sios
infekcijos, jis mirs.
Apziurejusi maiselius, viename ji surado siulq ir adatq. Kita-
me - daugmaz tinkamq skarmalq. Paskui aptiko odinj indq su
kazkokiu skysciu. Susidomejusi, sliukstelejo slakelj ant rankos
ir pauoste. Alkoholis. Viskis!
Sukaupusi valiq, ji iskaitino ugnyje ilgojo peilio asmenis, jus-
dama sleikstulj nuo kylanciu juodq ddmq. Asmenims atvesus,
prikando liezuvj ir pasiziurejo i Gelezine Akj. Dirstelejusi j Voro
atvaizda, ji erne peilio galiuku gramdyti susikaupusius pulius.
Isvirintu skudureliu jinai vilge zaizdq, tuo pat metu ant nu-
valytq vietq varvindama viskio. Knebincdama peiliu, ji istrauke
kraujo bei puliq kresulj ir isgirdo duslq girgzdejima. Supratu-
si, jog sitaip susitraukinejo diafragma, jtraukdama oro pro Ge-
lezines Akies kriitineje atsiverusiq kiauryme, ji suinkste.
Sunkiai nurijusi seiles, Lita pasieme siulq bei adatq, suvilge
juos viskiu ir pasistenge uzsiuti zaizdq. Bent jau diafragma dau-
giau nedzerzge ir neisleidinejo oro. Mazdaug po valandos ji pa-
baige. Drebedama is nuovargio, moteris nuzvelge niuriuosius
savo biciulius.
156
- Prisiekiu, jus nesitikejote, kad as susidorosiu, - nusisaipe ji.
Rankos dvoke puliais. Ji nusiplove jas vandens sraute, krin-
tanciame nuo uolos ir duztanciame j zem^ netoli sleptuves. Pas-
kui jinai nusirenge ir nusigramdc purv^ bei kraujq nuo гапкц,
veido bei viso kuno. О kaip plaukai? Ar issiplauti ir juos? Van-
duo puikiai juos isplove, nepalikdamas jokio purvo.
Drebedama nuo salcio, ji puole prie ugnies su glebiu purvi-
nu drabuziu. Lauzo atokaitoje ji issitryne oda jusdama, kaip ka-
lena dantys. Ji sokinejo ir trype, skatindama kraujo apytaka. Jos
Spencliai buvo it kieti rudi kaubureliai, rankos pasiurpo. Lau-
zo kaitra glamonejo jai pilv^ bei slaunis. Nuo krutines kilo ga-
rai, nes ji permete i priekj plaukus ir dziovindama tarse juos
pirstais.
Ji nustebusi suvoke, jog jauciasi neitiketinai gyvybinga. Stip-
rus nepriklausomybes jausmas kele dziaugsm^, kai ji nuzvelge
savo sleptuv^. Jos zvilgsnis stabtelejo prie lavontj. Juos butinai
reikia numesti i up^, nusprende ji. Кд ten sake Rita apie gyve-
nimjj dabar? Ji syptelejo numircliams.
Kuo ji tapo dabar? Kas ji? Moks 1ц daktare Lita Dobra. Kuo ji
buvo? Ja uzplGdo neryskus prisiminimai, baltos sienos, atlaidus
Dzefrio veidas, platus Veido Arstongo bruozai ir jos nervingu-
mas, kai Cemas atsikrenksdavo ir zvelgdavo j jsy.
Staiga kitas paveikslas uzgoze siuos - zutbutine kova del gy-
vybes. Ji jaute glotnu ilg4 plien^, persmeigiantj kario krutin^,
jaute, kaip karstas jo kraujas sruvo jai ant rankos. Ji jaute, kaip
kario akys atsidure jos saujoje, girdejo jam is gerkles issiverzusj
priesmirtini riksma.
Ji atmete galva, sugniauze kumscius ir giliai jkvepe dumq
pilno oro. Ji jtempe raumenis, megaudamasi gyvybines jegos
pojuciu, persmelkianciu vis^ kun^. Ilgus sviesius plaukus ji
paskleide ant peciq, ir garbanos maloniai kuteno jai nugar^, kai
krestelejo galv^.
Gyvenimas! Koks nuostabus pojiitis! Giliai gerkleje sukilo
klyksmas.
- Jei buciau stipresnis, - silpnas jo balsas jos ne neisg^sdino.
Ji siek tick pramerke akis ir pazvelge j jj; mirguliuojanti lau-
zo liepsna nusviete stangru, jsitempusi jo кйпд.
- Tau turbut teks islikti gyvam, kad suzinotum apie sj trofe-
ju, kary, - pasaipiai pasake ji, tiesdama rank^ j purvinus savo
drabuzius. Ji pajuto malonq pasitenkinim^, kai jo akyse jzvelge
geisma. Budamas ant mirties slenkscio - jo gyvybe kabejo ant
plaukelio - jis dar galejo galvoti apie seks^? Stai, pagaliau ji su-
tiko vyra, kurj galejo gerbti! Jis jau miegojo, kai ji standziai uz-
sisege dirza. Lita svelniai pabuciavo jo какц.
157
TRylikTAs skyRius
- Pirmqsyk zmonijos istorijoje mes turime unikaliq galimyb^
primityviq tautq jvesti i siuolaikin^ kultdra, padedami laipsnis-
kos kulturizacijos! - isdidziai kalbejo jiems Cemas, didesnio is-
raiskingumo delei gniauzdamas kampuotq kumsti.
Is uzstales j jj zvelge susimqste veidai. Neta Solare, suside-
jusi rankas, neramiai pasimuiste; jq ka tik liovesi priziurejes psi-
chiatras. Ji atrode uzdara, nervinga, jos akys bcgiojo, tarytum vi-
sq laika nerimautu del to, kq apie jq galvoja draugai.
- Praeityje, - Cemas garsiai atsikrenkste, - pilna pavyzdziu,
kaip ekonomine, religine ir karine eksploatacija ziauriai sunai-
kino senqsias kulturas, zmonems nesdama tik kancias. Mes skai-
teme apie zmogiskojo kilnumo degradavimq del savanaudiSkq
pasipelnymo tikslq. Ko verti - klausiu jusu - kredai, palygintas su
kanciomis, ligomis, visuomenes zlugimu, narkomanija ir netgi
savizudybemis? Gerbiamieji koiegos, musq laukia pasirinkimas,
kuris neiskildavo jau nuo dvidesimtojo amziaus Zemeje. Mes
esame ant didziausiojo taikomosios antropologijos zygdarbio
slenkscio per visq istorijq. Mes pasaukti jvykdyti dieviskos uz-
duoties... dorovines misijos, kuria mums padovanojo musq pa-
ciq civilizacija! Is tiesu, mums teks nezinios tamsyben atnesti
proto sviesq! - seniokiskos Cemo aky s zvilgejo, kai jis nuzvelge
susirinkusiuosius.
Montaldas, gurksnodamas kavq, patogiai jsitaise savo kres-
le. Nuobodziaujanti jo veidq papuose ironiska sypsena, kai jis
pasake:
- Ir tuo pat metu jie laiko pagrobe daktar^ Dobrq.
Cemas jau jkvepe oro, ketindamas l^sti, bet nurijo savo zo-
dzius ir pasipiktin^s bei susierzin^s pazvelge j Montaldq.
- Atrodo, jus nesiklausete.
- Ne, as klausiausi, daktare Cemai. Supraskite, as uzbaigiau
pradini planetos tyrimq. Aplink Siaures asigalj glCidi stulbinan-
tys torono klodai. As girdejau kiekviena jusq zodj ir dabar man
jdomu, kokiq reiksm^ Direktoratas suteiks kazkokiems gyvuliq
augintojams, palyginus su keliais milijardais...
- Daktare Montaldai, - Cemas paraudo, - as stebiuosi jusq
tiesmukiskumu! Mes kalbame apie zmones, turincius tokius pat
jausmus kaip jtis arba as. Dar daugiau, jie kazkuo unikalus! As,
zinoma, turiu galvoje faktq, jog tokios kulturos nera visoje Vi-
satoje! Si vieninteli perlq reikia tyrineti, puoseleti, auginti ju pa-
ciu bei miisu naudai. As kalbu apie jq paveldetas tradicijas, ku-
rios jiems yra tokios pat vertingos kaip kad mums Zeme, Sobie-
tai, Konfederacija bei Direktoratas! - Cemas isskete rankas, tarsi
megindamas apglebti visa auditorija. - Mes kalbame apie...
158
- Visa tai nieko nereiskia, palyginus su kapitalo jdejimo ga-
lia, daktare, - israiskingai truktelejo peciais Montaldas. - Jus, ко
gero, nematote toliau uz siauros savo disciplines ribq. As jsiti-
kincs, jog Direktoratas pasirapins, kad nepalankus poveikis ro-
mananams butq susvelnintas, bet realybe platesne nei jus ma-
note. Vien torono pakanka, kad planeta butq uzvaldyta. Bet pa-
galvokite, - jis parode j Cesteri, - stai Cesteris turi stuibinanciq
dovana. Juk jus nesirengiate jo paversti mazuciu asmeniniu sa-
vo projektu.
- As niekad ne.,.
- Be to, kodel jus taip lengvai pasmerkiate kitq vykdomq
eksploatacijq, kai pats norite aptverti planetq ir paversti jq sa-
vo mazyte antropologine brangenybe? Argi jus turite daugiau
teisiu negu as arba kurios kites Atlantida susidomejusios gra-
pes? Viespatie, supraskite, cia gi esama istisu zemynq, kuriq dar
neliete romanano koja,..
-As neleisiu sunaikinti jq pasipelnymo tikslu! - sugriaudejo
Cemas, trenkdamas i stalq gyslotu kumsciu. - As atsisakau...
- Atsisakote? - pasok^s riktelejo Montaldas. - Jus netgi nepak-
lausete romananq, ко nori jie! - Jis prikiso nukaitusj savo vei-
dq prie Cemo veido. - Cia isivele kur kas reiksmingesni dalykai,
daktare! Visatoje pilna isties rimtq problemu ir be Atlantidos
bei kravos besiriejanciu laukiniq. Labai stipriai jauciamas toro-
no stygius! Kieno saskaita, kaip jus manote, funkeionuoja
zvaigzdelaiviai? Ar jums atrodo, kad toronas visur metosi po ko-
jomis kaip ir kiti Periodines lentelcs elemental? Taigi zinokite,
jog sitaip toli grazu nera!
Montaldas zengtelejo atgal ir pazvelge i ji stebejusius vyrus
bei moteris.
- Toronas - unikakis kristalas. Jis formuojasi naujq zvaigz-
dziq viduje. Teoriskai, pasitelkus pazangius matematikos meto-
dus, apskaiciuota, jog jo turi buti pilna neutroninese zvaigzde-
se. Kristalui uzaugti reikia isties fenomenalaus spaudimo - mi-
lijardq tonq j kvadratinj milimetrq. Susidar^ atomai turi nep'’
prastai didele mase. Ir lig siol torono nepavykdavo aptikti pa-
prastoje planetoje. Ypatingosios torono kristalq savybes leidzia
jiems islaikyti krtivi, kurio zmogus nepajegia sukurti. - Jis atsi-
greze i Cemq. - Sios strukturos vieninteles sugeba nukreipti ma-
terijos ir antimetrijos reakeijq, ir kaip tik todel sis pasaulis pa-
teikia unikalia brangenybe, kadangi ten, Siaures aSigalyje, jo
pilna!
- Bet nejaugi jus nesuprantate, - papriestaravo Cemas, - jog
jeigu jus atversite planetq iskasenq gavybai, jums prireiks pagal-
biniq tarnybq, gyvenamu bttstq, pramogq, prekybos, gyvento-
ju. Anksciau ar veliau kazkas susidurs su romananais, о tada
kazkas nukentes! Mes privalome...
159
- О kas cia blogo, jei mes juos visus imsime ir nusiusime i
psichoapdorojimo stotis, kur juos parengs ir pavers zmonemis?
Argi mes blogai gyvename? Kodel jie turetu gyventi kitaip? - at-
kakliai klause Montaldas. - Mes bent jau nepuldinejame savo
stociu ar planetq!
- Ogi todel, kad jie kitokie! - ispyskino susierzin^s Cemas,
traukdamasis ir linguodamas galv^. - Todel, kad antropologai
mano, jog galu gale reiksmingiausi yra zmones. Mes mateme,
kas vyksta kulturizacyos proceso metu!
- Ka tu pasakysi, Cesteri? - Montaldas pazvelge i romananq.
- Apsidairyk aplink. Tu matei si laiva, matci medicinine jrang^,
laivelj, viski| matei. Tu supranti, jog mes skraidome tarp zvaigz-
dziq. Ka tu manai? Ar noretum sito savo tautai?
Cesteris susidejo rankas ant stalo priesais save. Kresle jam
buvo nepatogu.
- Mes keliausime j zvaigzdes, - paprastai pasake jis.
- Stai matote! - Montaldas megavosi savo triumfu.
- Dieve mano! - liudnai atsiduso Neta Solare. Suvokusi, ka
pasake, ji uzsispaude ranka burn^, jos akyse galejai jskaityti ge-
di| ir panik^.
- Neta? - Cemas, staiga sunerim^s pazvelge j jy
- Atleiskite, daktare, - ji nepakele akiu. - As daugiau negaliu
objektyviai vertinti romananu.
- As nesuprantu, - Cemas jdemiai zvelge j jy
-Jus nesuprantate? - riktelejo ji. - Jie barbarai! Zinoma, vie-
nas voras mane isgelbejo! Jis isvare mane is kaimo, kai nuzude
Ц... ta... zmogq, kuris... - ji sukiakciojo ir nusisluoste nosj. - Bet
jie visi yra purvini gyvuliai! - Ji priekaistingai pazvelge j Ceste-
ri. -Jus dar nematete, kaip jie ispjauna zmonems plaukus! Jus
nematete, kaip jie saudo... ir klykia... ir pjausto vienas kitq pei-
liais. Jusq neisrenginejo, neprievartavo, nezemino! O, be abe-
jo, tai ne jums, daktare Cemai! Jus sedite cia saugus! Jus tyrihe-
jate Cesterj bei nuostabiuosius jo sugcbejimus. Bet jus neisdrj-
site paleisti Galaktikon siq gyvuliq bandq, arba jums teks pas-
kui medzioti juos it nusikaltelius (o jie tokie ir yra) ir zudyti! -
Ji svyrinedama atsistojo ir, apsipylusi asaromis isbego is pritilu-
sio kambario.
- As is tikruju nezinojau, - susnibzdejo Cemas, - kad ji tokia
paiksa. О juk buvo puiki, uoli studente, - jam pasidare liudna.
- Stai taip, - Montaldas prabilo tyliau. - Dar vienas poziuris,
j kurj reikia atkreipti demesj, daktare. Ar jus manote, kad dak-
tare Dobra ir leitenante Sarsa yra saugios tarp silpnuciq jusq
globotiniu? - Jis kilstelejo antakius. - Ar Direktoratas sutiks su
jusu...
- Zinoma! - nekantriai numojo Cemas. - Solare turbut padare
кагкокц kvaila klaida. Galbut ji netycia padare kazkoki judesj,
160
kurj romananai laiko kvietimu. Galbut kazkas panasaus i apsi-
lankyma Riklande. Ten negalima sakyti komplimentu kieno
nors zmonai, nes kitaip teks su ja miegoti, - susimastes prata-
re Cemas.
• Man neatrodo, kad Neta buvo tokia naivi, - purkstelejo
Montaldas.
- Ka? Na... kas zino, - Cemas jau uzmirso incident^. - Mato-
te, daug kas gali nepasisekti. Todel mes turime parengti progra-
ms, kurios padedami sie zmones galetu issaugoti savo savaran-
kiskuma, kultura, vertybes, tuo pat metu budami Direktorato
dalimi. Svarbu, kad...
- О ar jus suprantate, kaip viskas atrodys? - Montaldas stebe-
damasis pazvelge i Cerna. - Jus nenorite suprasti, kad uz siu sie-
nu - didziule Visata, daktare! Jus pernelyg ilgai tunojote uzda-
rytas savo laboratorijoje! Кц, jusu manymu, Direktoratas ketina
daryti su Cesteriu? Kiekvienas panores savo rankomis paciupi-
neti zmogu gebantj matyti ateitj! Pagalvokite apie jo poveikj po-
litikai, bizniui, investicijoms, medicinal, karybai, gamybai, losi-
mo bizniui, viskam, kur reikalinga rizika! - sauke Montaldas.
- Suprantate, - link^iojo Cemas, galvodamas apie savo reika-
lus, - mes galime buti naudingi vieni kitiems, bet turime veikti
be galo delikaciai. Egzistuoja tvirti antropologijos principai, ku-
riais...
Montaldas energingai atsiduso.
- Mes neturime laiko! Jiis matete, kas nutiko Netai. Nuo tos
sekundes, kai Cesteris izenge j bazinc stovyklq., о as aptikau to-
ronq, §ito jau nebesustabdysi. Reindze jau iskilo gyventojq per-
tekliaus problema - о cia galime veisti galvijus. Neu| isprievar-
tavo! Isprievartavo, Cemai! Dobra ir Sarsa nelaisveje. Ju kultu-
ra visiskai priestarauja visoms Direktorato nustatytoms verty-
bems. Jus pavelavote, daktare. Pazvelkite...
-Niekada ne velu. Sisyk mes nedarysime klaidu. Mes turime
orientyrus, kurie pades isvengti praeities tragedijq. Mokslinin-
kai tyrinejo tuos dalykus daugelj Simtmeciq. Rezervatai, karine
okupacija, pranasumo teorija, savizudybes - viskas vyksta del
neteisingai uzmegzto kontakto; mes toki^ kultdrizacija vadina-
me negatyviiya. Nieku gyvu neturi taip nutikti ..
-	Nutiks, - karsciavosi Montaldas, atsisesdamas ir jdemiai jsi-
zitiredamas i Cerna primerktomis akimis.
Cemas pazvelge i Cesteri ir priddre:
-	Tu supranti?
-	Mes vyksime i zvaigzdes kaip galima greiciau, daktare. As
jau cia. Kuo greiciau tai padarysime, tuo geriau bus tautai. Taip
byloja pranasyste, - Cesterio balsas buvo kuo ramiausias.
-	Visiskai teisingai, - Montaldas sypsojosi, tramdydamas
juoka.
161
-	Ar tu supranti, kq tai reiskia? - Cemas pasilenke pasiziurc-
ti romananui i akis. - Voro greitai niekas nebepazins. Tauta is-
sibarstys tarp kitq. Ateis kanciu metas... jusq planeta zus. Ats-
links ligos. Tauta nebepazins pati sav^s.
-	Galbut. Ir visgi... tai jau prasidejo, - atsiliepe Cesteris. -
Greitai as turesiu iSvykti ir susitikti su zmogumi, kuri jus vadi-
nate direktoriumi. Tuo, kuris kabo ore ir nulemia jusq zmoniq
likimq.
-	Ka tu turi galvoje? Jau prasidejo? [vyko nedidelis kontaktas,
ir Lita, be abejones, atlikineja tyrimq, netgi jei jos ir nepaleidzia,
- Cemas apniuko ir susirauke.
-	Tu nezinai? - (Cesteris pakele akis beveik nustebes. - Gink-
luoti zmones uzgrobe tautos kaimq. Kiti mazi laivai nusileido
pagrindiniame santosu kaime, ir kiti banditai irgi buvo okupuo-
ti. Mano pasaulis Direktorato jsakymu tapo uzdaras visiems. bet
koks judejimas be pulkininko Ri sutikimo uzdraustas. Zmones
zudomi, vyksta karo veiksmai.
-	Paskelbtas uzdrausta zona! - purkstelejo Montaldas. - As
manau, kad nuo sio momento viskas klostysis moksliskai, dak-
tare, - jis susiddre su nepatikliu (>emo zvilgsniu.
-	Ne! - snibzdejo Cemas. - Ri nerizikuotq moksliniais tyri-
mais! Dieve mano! As... as jam parodysiu! - staiga susuko Ema-
nuelis Cemas, raukydamasis is skausmo ir laikydamasis uz kai-
res krutines puses. - As privalau tuojau pat pasikalbeti sudirek-
toriumi! - suriko jis.
-	Geriau iskvieskite dabar medikq brigada, - ramiai pasake
Cesteris Montaldui. - Jis numirs, jei mes pernelyg ilgai lauk-
sime.
-	Numirs? - pasidomejo Montaldas.
-	Sirdis. Man nederejo taip tiesiai jam visko pranesti, bet ki-
taip negalejau.
Montaldas jau uzmezge rysi galvos jrenginiu. Cemas sudri-
bo ant kreslo, jo aspirantq burys, pastebejusi profesoriaus silp-
numq, puole prie jo. Kilo sumaistis, medikq brigada jleke su
antigravu ir misname is kelio studentus.
Po desimties minuciq isivyravo tyla. Cerna nugabeno i ligo-
nine. Didzioji studentq dalis issiskirste, plepedamiesi apie So-
lar^, Cerna bei karo veiksmus. Montaldas atsisedo ir niuriai isis-
tebeilijo i Saitos kavos puodeli.
Cesteris Armicho Garsija nuvarg^s atsiduso ir taip pat grizo
savo vieton.
-	Tu viska matei, taip? - issiblasktjs paklause Montaldas. -
Kam reikejo ivanii seniokui infarkta? Kodel nesustojai, kam rei-
kejo suteikti jam skausmo?
-	Kitaip jj butti arestavc; ir galu gale dar labiau pakenkt^. Jis
geras zmogus. As nenorejau. kad jis kentetq, - apgailestauda-
mas pasake Cesteris.
162
-	As niekad nepatyriau infarkto. Sako, jog jis labai skausmin-
gas, - Montaldo balsas buvo bejausmis.
-	Jam skauda, daktare Montaldai. Bet vis dello si blogybe
mazesne.
Montaldas abejodamas jtariai pakele akis.
-	Tave sis jvykis, atrodo, ne itin slegia.
Cesteris bejegiskai skestelejo rankomis.
-	Cia menkniekis, palyginus su tuo, kas artinasi. Sunku bu-
ti pranasu.
-	Kas artinasi? - Montaldas pazvairavo j jj. - Kokia tavo po-
zicija, Cesteri? Jeigu tu i§ tiesu regi ateitj, tuomet, kas yra? Ko
tu imsies, kad to isvengtume?
-	Nieko. Siekiai atnesa permainas. Permainos atnesa kancias.
Kancios sukelia priestaravimus. Priestaravimai skatina augim^.
Augimas suteikia ziniu. Zinios sqlygoja siekius, - atsake Ceste-
ris.
-	Galbut, - Montaldas susirauke. - Ir kas is to?
-	Ar jdsu Direktoratas, daktare Montaldai, turi siekiu? Tu esi
didis skeptikas, pasaulj regi it kunkuliuojantj chaos^. Kodel tu
toks ciniskas? Tavo asmenybe neranda harmonijos su Dievu ir
Visata.
Montaldas niuriai iskose pro dantis.
-	Tarkim. Na ir kas?
-	Voras tokiems zmones kaip tu aude savo tinkl^. Laikyk jj
modeliu, nuolat primenanciu zmogui, jog viskas turi buti har-
moninga. Voratinklis labai grazus, kiekvienas siulelis privalo lai-
kyti visuma. Voratinklis - tai kurinys, apjungiantis mcna, graks-
tuma ir jega. Taciau, jei voratinklis netiksliai isaustas, arba jo
apskritai nera, voras amzinai kris. Supranti, voratinklis panasus
j tavo gyvenim^, daktare. Jj reikia kurti meniskai, graksciai, stip-
riai ir tolygiai. Kitaip tu nukrisi.
- Cesterj saugojantys desantininkai nervingai nurijo seiles ir
neramiai susizvalge.
Montaldas issiblaskes gurksnojo kav^ ir galvojo apie tai, ko-
del pranaso zodziai ji taip sujaudino.
Kai Dzonas Smitas Gelezine Akis sukliko ir sove, Ritos sirdis
kone issoko is krutines. Pagelbejo sinchrotreniruote. Paklusda-
ma instinktui, ji pavare arklj j nustebusiu santosu minia. Ji nu-
taike sautuva ir spustelejo gaidukip Atatranka jos vos nepargrio-
ve, taigi savo sGvio pasekmiu ji negalejo matyti. Kai jai pagaliau
pavyko pazvelgti, zmogus gulejo ant zemes, о is jo galvos buvo
belikusi kruvina mase.
163
Jie bego! Ji isgirdo, kaip jai is gerkles issiverze riksmas, kai
ji talze sautuvo vamzdziu bei buoze. Rita suklyke is pasitenki-
nimo, isgirdusi, kaip vyro kaukole trakstelcjo it kiausinio luks-
tas. Jicdu jau buvo uz posukio ir vijosi santosus, kurie, sokcio-
dami ant arkliq, spruko lyg paklaik^.
Ji atitrauke spynq. ir jstate sovini. Paleidusi arkli suoliais, su-
teike demesj j taikini ir issove. Sjsyk atatranka jautesi maziau -
bet jai pasirode, jog nepataike. Zmogus ir toliau suoliavo, lyg
niekur nieko siubuodamas balne. Paskui jis letai nusviro j priekj
ir pries nukrisdamas uzsikabino koja uz balnakilpes. Arklys is
baimes eme trypti kanopomis, spardydamas nejudrq sokciojan-
tj kun^.
Rita vel klyktelejo ir jbruko j uzraktq dar viensj cilindra. Be-
veik pasivijusi ji nusove dar viena kudasiq nesantj vyra. Sjsyk
tas, j kurj ji taikesi, iskele rankas ir bemaz issoko is balno,
sleiksciai ir dusliai teksdamasis j uolq..
Koi ji dar sykj atidare mechanizing, vienas vyras atsisuko ir
pamate, kad tik ji viena juos persekioja. Dabar ju liko ketvertas.
Ji negirdejo, ka riktelejo vienas is jq, bet antrasis atsigr^ze ir
eme stabdyti arklj. Rita ciupo pavadzius ir truktelejo arklj. Gy-
vulys staigiai sustojo, vos nepermesdamas jos j priekj.
Santosai suletino zingsnj, saudydami per petj. Kulkos svilpe
palei Ritos ausj. Ji sustojo kaip jbesta ir pakele sautuvtp Kai pas-
kutinysis tiek pristabde, jog ji buvo tikra, kad pataikys, Rita ra-
miai ismuse jj is balno ir paleido savo arklj tarpekliu atgal. Li-
ko trys.
Kiek ji nujojo? Kilometre? Atsiremusi j arklio kaklq, ji vel uz-
taise sautuv^ pastebedama, jog ant dirzo beliko tik koks tuzinas
soviniq. Filipas turi buti kazkur ten, priesakyje. Geriau jau jie-
du su Gelezine Akim butu pasireng^.
Ji suprato, jog arklys suoliavo greiciau nei ji mane. Istver-
mingas zirgas, beprotiskai suoliuodamas tarpekliu zemyn, ap-
lenke kitus. Ar jstengs jis aplenkti juos priesinga kryptimi? Ad-
renalinas ir baime varinejo krauja gyslomis lyg elektros kruvis.
Kulka sukele dulkiq debesj, sutrupindama uola priesakyje.
Ji atsigr^ze per petj ir, baimei padidinus jegas, viena ranka
issitrauke sautuv^ ir issove j artimiausi^ raitelj. Turbut nepatai-
ke, kulka prasvilpe pro salj, nes jis pasilenke ir suturejo arklj.
Uz poros simtu metrq, aukstuteliau, tarpeklyje, pasilenkes
prie kazkieno kuno, kiutojo Filipas. Ji rikteledama ji jspejo, jis
sugriebe sautuvq. ir galvotriikciais puole prie jos. Stengdamasi
uztaisyti sautuxq, ji negrabiais pirstais ismete sovinj. Issitraukusi
is uz juostos kit^, uzsitaise, о arklys prasuoliavo pro Filipp.
Ji sustabde gyvulj ir issoko is balno. Driokstelejo Filipo sau-
tuvas, ir santoso arklys suzvingo, numesdamas raitelj veidu j
164
purva. Kitas arklys suoliavo pernelyg arti pirmojo ir, uzkliuves
uz jo kojos, irgi numete savo jojika.
- Lz uolu! - riktelejo Filipas, begdamas ir uzsitaisinedamas
sautuva. Rita kabarojosi tarpekliu aukstyn, kai kulka apipyle ja
islydytu svinu, akmenu nuolauzomis bei dulkemis, sutrupinda-
ina iskysulj po jos ranka.
Ji isliauze j ola ir permete didziuli sautuva tiesiog priesais sa-
ve. O, jeigu ji turetu blasted su infraraudonuoju taikikliu - tuo-
met is dvieju simtq metrq jinai galetu zitireti jiems i akis.
Antrasis zmogus pritupe uz arklio, atremdamas sautuva i jo
sona ir ieskodamas Filipo. 1$ savo pozicijos Rita mate is uz gy-
vulio kysancias jo kojas. Zinoma! Kulkos trajektorija nuo gravi-
tacijos zemeja! Kaip jie saudo i ki| nors is toli? О be to, kulka sk-
rieja ne sviesos greiciu, taigi reikia atsizvelgti i taikinio judeji-
mzp О vejas ar neturi jtakos? Ji susierzinusi nusispjove. Kaip pri-
mityvu!
Vel uzsitaisiusi sautuvq, ji pastebejo, kad suzeistasis stumiasi
alkunemis, stengdamasis nusliauzti salin. Ji nusitaike, numaty-
dama gravitacijos poveiki. Sjsyk kulka jsmigo santosui tarp
menciu.
Is naujo uztaisinedama, ji pamate, jog arklio numestasis
zmogus sujudejo. Driokstelejo Filipo sautuvas, ir Rita isvydo,
kaip suvis suskalde uolos gabal^ priesingoje tarpeklio puseje.
Kazkas jam atsake. Parkritusysis vel krustelejo, sudejavo ir su-
glebo.
Rita akies krasteliu jj stcbejo, zvalgydamasi paskutiniojo san-
toso. Isskyrus jj ir sitq purve, turbut nieko nebeliko. Pradejo ly-
ti. Aplink ja j иоЦ eme barbenti stambus salti lasai. Ji atsargiai
iStrauke sau is odos svino bei akmenu skevcldreles. Sulig kiek-
vienu truktelejimu istryksdavo mazyCiai kraujo laseliai.
Kulka prasvilpe visai arti, uzkliude jos plaukus ir pokstele-
dama atsoko nuo uolos uz nugaros.
- Ei, atsargiau! - riktelejo ji per tarpekli. - Tu gali ismusti kam
nors akj!
- Sito as ir siekiu, jaunasis vore. Tu esi cia, kad zutum pirma-
jame savo karo take! Merginos tave apraudos! - erzino santosas.
- Tu suklydai visais trim atzvilgiais, santose! - linksmai rikte-
lejo ji. - Visq pirma, as ne voras! Antra, ne neketinu mirti! О tre-
cia, merginos, pamaciusios mane, ne neatsigr^zia, broli! - ji pa-
vartojo moteriskajj kreipinj.
Stojo tyla.
- Kas tu?
- Rita Sarsa, - sypsodamasi riktelejo ji. - Zvaigzdziq moteris,
ka tik nuzudziusi penkis jusu karius! Tik pagalvok - penki tro-
fejai viename musyje. Neblogai, ar ne? Beveik kaip Dzonas Smi-
tas Gelezine Akis! - ji nenustygo is pasitenkinimo.
165
- Tu meluoji! - balse jautesi susierzinimas ir nuostaba. - Jei
esi is zvaigzdziu, tuomet kur tavo deginantis sautuvas? Tu kal-
bi kaip voras. Tu esi liguistq vaizduot^ turintis jaunuolis.
Rita pasidejo sautuvq ant uolos ir nusitaike. Ji pastebejo ne-
zymu krustelejimq. Netoliese gulejo plokscias akmuo. Suvis, kai
kulka prasvilpe kariui tarp kojq, jq sio to ismoke. Rita nusitai-
ke j akmenj ir issove. Soktelejo dulkes, ir ji isgirdo netiketq ato-
dusj. Driokstelejo Filipo sautuvas, ir staiga zmogus nugriuvo. Ji
persirito ant sono, sautuvas sutratejo j akmenis.
- Ar dar yra? - paklause Rita.
- Ne, - Filipas pasoko ir vikriai pribego prie mirstancio san-
toso, laikydamas paruostq sautuvq. Rita pasiliko savo vietoje,
pridengdama jj ir apziurincdama slaitus. Filipas patikrino, ar
santosas negyvas; ji isgirdo, kaip jis kazkq sako, peiliu atlikda-
mas keistus judesius. Mirtinas smugis?
Rita atsistojo ir nuejo ten, kur sujudejo paskutinysis santo-
sas. Kai ji sueme ji uz pakarpos ir istrauke jo peilj, upelio vaga
pradejo teketi vanduo. Zmogus mirkciojo ir purte galvq. Ji ma-
te, jog jis niekaip negali sukoncentruoti ^vilgsnio.
Filipas nubego prie zmogaus, ties kuriuo stovejo, jai isny-
rant is uz posukio. Jis pasilenke prie santoso ir apibrauke pei-
liu jo kaukol^. Rita suprato.
- As pasakiau jam pries mirtj, kad tu nemelavai. Dabar jis zi-
no ir gali keliauti pas Heizu. Puse tavo, - ir jis istiese jai kruvi-
nq plaukq tumult
Rita pajuto, kaip perdzitivo burna. Ji negalejo prisiversti jq
paimti. Filipas stebejo jq skvarbiomis akimis.
- Ar tai sunkiausia, su kuo tu susidurei? - ramiu balsu paklau-
se jis, tuo tarpu lietus caize jiems veidus, tekedamas mazomis
srovelemis. - Tu dar gali sugrjzti, - priddre jis4
Ji giliai atsiduso, dar sykj pazvelge j gresmingqjj trofejq.
- Rinktis reikia man, ar ne? - kimiai pratare ji. - Ar tu supran-
ti, ко klausi? - ji nejucia kilstelejo rankq ir pasigloste ilgus sla-
pius plaukus. - As tapciau isdavike, - paprastai pasake ji. Van-
duo jau sieke jai kulksnis. Apstulb^s santosas atsisedo, jsistebei-
lydamas placiai atmerktomis akimis ir stengdamasis kq nors
suprasti.
Filipas nezymiai linktelejo.
- Galbut jie supras Sitaip. Bet tu reikalinga mums. Tu mini-
ma pranasysteje - su tavimi susij^s pasirinkimas - taip arba ki-
taip. Tu, Dzonas, Lita, Cesteris ir as. Mes vaidiname pagrindi-
nius vaidmenis.
- Kodel nera moteru is tautos? Kodel nera musiskiq vyru? -
ji staiga pazvelge j jj.
- Pusiausvyra, - Filipo balsas skambejo tvirtai, - vyriskasis ir
moteriskasis pradas, dangus irzeme. Taip yra nuo seno. Zcmc
166
buvo motina, dangus - tevas. Mes apvertem viska aukstyn ko-
jom. Turbut senoji tvarka pasikeite. Tuo paciu turime keistis ir
mes. Tu mums reikalinga. Tu reikalinga man. As myliu tave, ka-
ry, turintis daugiau trofcju uz mane, - jis kalbejo labai nuosir-
dziai, tq pati tvirtino ir zerincios jo akys.
Ritos pirstai vis dar zarste plaukus, vanduo kilo aukstyn, ar-
tejo prie keliq. Santosas issliauze ir sedejo ant kranto. Pajutu-
si silta Filipo prisilietima, ji nesivarzydama paeme is jo ranku
trofeju. Palietus slapia, salta kruvina daiktq, keistai dvelkianti
mirtimi bei likimu, oda perbego siurpuliukai.
- Tau reikia pasiimti kitus trofejus, Voro kary, - ramiai ista-
re Filipas. - Tai tavo pareiga. Toks kelias. Uzmusk sitq ir surin-
kime tavo trofejus.
- Ne! - ji vertindama pazvelge i ji. - Santosas gyvens. Mums
jo prireiks, - ir ji pasilenke, stengdamasi suprasti, kaip zmogu i
nuimamas skalpas.
- Stai sitaip, - pademonstravo Filipas, nuskalpuodamas savo
uzmustqjj raitelj.
Ji paseke jo pavyzdziu. Sugriebusi ranka plaukus apibrauke
pciliu galvq ir tuo pat metu truktelejo, atplese odq, krestelejo
ja, kaip ir Filipas, nupurtydama krauja. Filipas pririso santosq
prie balno, о sautuvus - prie kito pagrobto arklio.
Vanduo jau beveik sieke kelius, kai jie nujojo tarpekliu ze-
myn. Ritos nuzudytq santosq ktinus nuplukde gan toli. Pasku-
tiniji ji aptiko uzsikabinusj uz mazo medelio. Bet dabar jau bu-
vo nesvarbu. Ji ismoko trofeju emimo meno.
- Geriau paskubekime sugrjzti atgal ir pasiziurekime, kas sut-
rukde Dzonui ir Litai, - riktelejo ji, jusdama salt j ir nuovargi tirs-
tejanciose sutemose.
- Tinginys Gelezine Akis, aisku, ilsisi Gesalijos stovykloje prie
silto lauzo! - sutiko Filipas. Jie pakreipe arklius pries srov^. Van-
duo kunkuliavo aplink arkliq kojas, baugindamas juos.
- Geriau ne nesistenkime! - Staiga suktelejo Filipas. - Srove
per stipri. Mes galime netckti arklio.
- Bet kaip Dzonas ir Lita? - papriestaravo Rita.
- Jiems nieko nenutiks. Jie issikapstys, kai baigsis lietus. Tar-
peklis per lietu labai pavojingas. Gerai jsidemek sita dalykq. Na-
gi, paskui mane. Iki sausos stovyklos - рога valandu. Galbut
teks isguiti is ten santosus - bet stovykla yra. Mes vadiname jq
“Bambagysle”, - Filipas atsigrezc ir neramiai pazvelge j santosq.
Sis jau ganetinai atsipeikejo ir taip pat atsake ^vilgsniu.
- Kam tu jj isgelbejai? - paklause Filipas, jiems slepsint ze-
myn platejanciu tarpekliu. Nors dugnas tapo platesnis, vanduo
liko toks pat gilus, tik tekejo leciau. Pro salj praplaukc negyvas
santosas.
167
-	Dabar as tavo pusejc, mano meile, - ji nusisypsojo jam, dre-
bedama nuo slapios odinukes, limpancios prie kuno. - Tu nc-
zinai. kiek mazai mes turime sansu. As zinau. Santosams, vo-
rams ir visiems kitiems metas liautis saudyti vieniems j kitus.
-	Sekmes tau! - Filipas atrode niurus.
-	Aciu! - linktelejo Rita, jai nuo smakro zliauge vanduo. -
Mums velniskai reikes sekmes!
-	Kai Dzonas islis is tarpeklio, mes patrauksime i kaima. Ra-
dijo padedami galesime sukviesti visus j susirinkima, - nuspren-
de Filipas.
-	Nieko gero is to neiseis, - nesutiko Rita. - Tu! Santosai,
koks tavo vardas?
-	As esu Chose Grita Baltasis Erelis, moterie, - nuskambejo
nedraugiskas atsakymas.
Rita samoningai nckreipe demesio i intonacijq.
-	Gerai, klausyk, Baltasis Ereli. ST antpuolis man daug ka pa-
sako. Ri nusprendc pries niekq nesustoti. Jis tarytum pagal va-
dovcli uzgrobe planetq ir paskclbe karin^ padetj, - i jq zvclge
tuscios akys. - Pulkininkas prie kiekvieno stambaus kaimo pa-
liks po ST. Jis turbut paskelbs komendanto valandq. Desanti-
ninkai jau kontroliuoja radija. Jie stebi planetq is dangaus. Bet
kokie susidurimai tarp santosu ir vorq tuoj pat susilauks atpil-
do, - jai teko aiskinti Chose ir Filipui tokias sqvokas, kaip ko-
mendanto valanda.
-	Argi jie ne voru puseje? - staiga su.sidomej^s paklause
Chose.
-	Kam jiems to reikia? - Rita drebejo. - Vorai - tai smulkme.
Jiisq planetoje yra retq giliai gludinciu kristalq. Jie be galo ver-
tingi - kaip jusu zmonems arkliai. О be to, ju rankose yra pra-
nasas Garsija. Jie labai susidomej^ tuo, kaip jis regi savo prana-
systes. Dabar mes visi tapome belaisviais.
-	Ar laivas “Kulka” is tiesq gali sunaikinti visa planetq? - pak-
lause Filipas.
-	Ri gali visq si pasaulj paversti plazma. Hm, judviems - tai
ugnines dulkes. Nesigilinkite i fizikq. ST - tai zaisliukai, greta
kuriq tos dvi patrankos pagrindiniame kaime prilygsta svaidy-
muisi akmeneliais, - ji vel eme virpeti nuo salcio.
-	Arkliai! - burbtelejo Filipas, isistebeilijes j vienq is daugelio
kalnuose issimcciusiu uolu. - Cia ir yra “Bambagysle”. Ten tu-
zinas arkliu. jdomu, kieno? Chose, ar pazjsti kurj nors is siq
arkliu?
Santosas papurte galvq.
-	Jie ne is mano kaimo. Mes neturime tokio dickio bcrio,
kaip sis, - danguje tvykstelcjo zaibas.
-	Koks skirtumas? - paklause Rita. - Atejo metas baigti saudy-
ti. Galbut mums pavyks juos atkalbeti. Jeigu as ir toliau cia
kiurksosiu, as... as istirpsiu! - Ji pakreipe arklj zingsniu pirmyn.
168
- Aha! - suktelejo Filipas, arkliams prasiskyrus. As pazjstu tq
bera kumele. Ji priklauso Penktadieniui Garsijai Geltonajai Ko-
jai!
Jam nespejus baigti, is sleptuves isniro zmogus ir nuzings-
niavo prie ju.
- Filipas Smitas Gelezine Akis? Cia tu?
- Taip, netikeli mano biciuli! - triumfuodamas riktelejo Fili-
pas ir paragino is santosu pasigrobtajj arkli. Susitikimo dziaugs-
mq jis isreiske glebesciavimusi ir suksniais. Priziuredama santo-
sa, prisiartino Rita. Didziulis iskysulys slepe juos nuo lietaus.
Pribeg^ vorai stabtelejo ir, pamate rusvaplauke, о paskui ir san-
tosq kari, ciupo pcilius bei sautuvus.
- Santosas!- Aukstaugis zmogus trumpat pakirptomis kaso-
mis isistebeilijo i jj. - Biciuliai, siandien mes pasilinksminsime,
cirskindami jo smegenis tiesiog kaukoleje!
Rita neskubejo nusokti nuo arklio, о pasiruose sautuvq, nes
voru zvilgsniai tapo vilkiski. Filipas pastebejo, kad visi nutilo, ir
pakele galvq.
- Kas jie? - paklause Geltonoji Koja.
Trumpakasis zmogus patrauke prie santoso, issitraukdamas
is uz dirzo peilj.
- Mesk, nes atsisveikinsi su gyvybe! - susnypste Rita, netike-
tai iremdama jam j pilvq sautuvq.
- As neklausau moteru! - pro dantis iskose sis, zvelgdamas i
jq su pasibjaurejimu. Staigiu judesiu jis sugriebe savo ginklq.
- Gana! - uzriaumojo Filipas, nuleisdamas jo sautuvo vamz-
dj. - Arkliavagy! Tu klausysi sios moters. Ji - karys, siandien ji
jau paeme penketq trofeju ir suciupo santosq gyvq! - Filipas ide-
miai pasiziurejo jam i akis, priversdamas vorq nuleisti zvilgsnj.
- As netikiu. Moterys nebuna kariais! - Arkliavagis atsigr^ze,
ieskodamas biciuliu paramos.
- Tu patikesi, - pasake jam Rita, nusokdama ant zemcs ir is-
tiesdama savo sautuvq Filipui. - Jeigu tu jstengsi savo peiliu
persmeigti man pilvq, as laikysiu liezuvj uz dantu, Arkliavagy.
Tik tu ne pirstu ne...
- Nenoriu ne girdeti! - Arkliavagis buvo sukrestas. - As nesi-
kaunu su moterimis - as jaspaimu!
- Pamegink! Juk nieko neatsitiks, jei pameginsi? - saipesi ji.
-Jeigu as neteisi, kuo pakenks mazas draugiskas susiremimas?
-Ji atidave Filipui peilj bei skalpus, megaudamasi placiai isples-
tomis ju akimis.
-	Ne! - Arkliavagis papurte galva. Rita pokstelejo jam skam-
bu antausj, nuo kurio vorai pasibaiseje atsiduso. Grita, sustin-
ges ant savo arklio, stebejo jq, vis labiau zavcdamasis.
-	Nagi! - suurzge. ji. - As neistengsiu nieko padaryti, koi tu
neismoksi man^s gerbti.
169
Vyras nusteres sumirkciojo, atsitrauke atgal ir pamate pasai-
pius zvilgsnius. Jis sustGgo ir puole jq.
Rita lengvai issisuko nuo dideliu istiestq rankq, apsisuko ir
smoge jam i pilvq. Arkliavagis subliuvo is jtuzio ir eme apdairiai
suktis aplink ja. Rita stovejo sukryziavusi rankas, is auksto zvilg-
ciodama j jj. Jis padare apgaulingq judesj, puole j priekj, о ji at-
kiso rankq. Karys suciupo jq ir truktelejo, sukeldamas Ritai
juoko.
Kai jo pirstai sugniauze jos riesq, ji vikriai stryktelejo jo pu-
sen, istruko ir pabego, dar sykj spirteledama jam i pilva.
-	Negali sutureti moters? Oi-oi-oi, turbut del to nukencia ta-
vo asmeninis gyvenimas, - tyciojosi ji, stovedama uz keleto
zingsniq nuo jo. Vyrq kikenimas neapsakomai isiutino Arklia-
vagi.
Ji leido jam prisiartinti, sugriebe istiestq jo ranka ir pritGpusi
parbloske jj ant zemes. Jis puole jq vel ir vel, dusdamas, urgz-
damas, staugdamas, jnirs^s, pasirenges jau ne sugedinti jq - о
uzmusti. Ji kas kartq lengvai jj pargriaudavo ir stovedama lauk-
davo kito puolimo.
Tarytum pamises, jis prisimine savo peilj, ir stai zybtelejo as-
menys.-Vyrai puole artyn sugriebti jo uz rankos, bet Filipas zai-
biskai jsake jiems sustoti. Kai jis uzgriuvo, Rita istrauke is jo
pirstq peilj ir is visu jegq spyre j pilva. Arkliavagiui sulinkus dvi-
linkam, ji trinktelejo jam per kakla ir smoge kcliu i krutine. Ap-
dauzytas Arkliavagis sudribo, gaudydamas ora.
Jis pazvelge aukStyn, megindamas pakilti, jo akyse buvo
priesmirtinis siaubas.
-	Gana, zmogau. As jrodziau tau, - pasake ji, ne neuzdususi.
Jos zvilgsnis perbego nuo vienu veidq prie kitq. Tik Filipas krei-
vai sypsojosi. Tyloje jos balsas nuskambejo valdingai.
-	Kas is jusu ketina pasiduoti Patruliui - zvaigzdziq zmo-
nems?
Aky s prisimerke, lupos susispaude, jq akyse atsispindejo pa-
sislykstejimas sia mintimi.
-	Taip ir maniau, - jos lupas perkreipe maistininkes Sypsena.
- Kas is jusu kausis, koi pasieks pergal^?
Veidai atgijo, isreiksdami supratinguma.
- Ir teisingai, - rimtai pasake Rita. - As galiu jus ismokyti - su-
teikti fuais saasq, dent jau pnes’ ST ir 6/asterius, - ji parode j tq
puse, is kur ja stebejo neapykantos pilnos vilkiskos Arkliavagio
aky7s.
- Mano tikslas nebuvo pazeminti jGsq brolj! - isdroze ji. - As
tik pademonstravau kovinius sugebejimus. Zvaigzdziq zmones
moka daug gudrybiq, kuriq jus nezinote. Jie turi daug ginklq,
apie kuriuos jGs dabar neturitc supratimo.
170
- Arkliavagy! - paliepe ji, atsiimdama is Filipo savo trofejus.
paskui istiese ranka ir suiiko priesiskum^, neapykanta jo akyse,
bet visgi jis isikibo j jos ranka. Pirmqsyk jsitempusi, ji krenks-
telejo nuo svorio ir pastate ji ant koju.
- Penktadieni. Nuimk sj santosq nuo arklio, - nuaidejo olo-
je Filipo balsas. - Mes turime daug darbq.
Jie stovejo nustere.
- Girdcjotc, ka jis pasake! - Nuo Ritos balso jic isbcgiojo it
nuo botago. - Nuo sio momenta jus su manimi - arba pries ma-
ne. Ir supraskite, jog as esu vienintelc jusq viltis!
- Tik pazvelk, - nusisypsojo jai Filipas, - i musq armijos isva-
duotojos uzuomazgq!
- Ar manai, kad susidorosime? - blaiviai paklause ji, stebeda-
ma su kokia neapykanta - toli grazu ne svelniai - vorai nuimine-
jo nuo arklio santosa. - Ar bent jsivaizduoji, kiek mazai mes tu-
rime sansq?
Jis linktelejo.
- As maciau tik dalj, mano meile, - jis truktelejo pcciais. - As
nemaciau, ar mes laimesime. Galbut Vorui ne nesvarbu. Man
pakaks siandieniniq grumtyniq. Kas zino, galbut rytoj mes mir-
sime? Jega turi egzistuoti pati savaime.
- Zinai, Filipai Smitai, man patinka tavo sneka, - ji раётё ji
uz rankos, mirktelcjo ir nusisypsojo, jausdama silum^ ir meil^
Siam keistam stipriam vyrui. Ji zinojo, jog elgiasi beprotiskai.
Bet kas jai beliko daryti? Jos pirstai susipyne su jo, о sirdis su-
spurdejo, kuomet paskui vorus jejo j stovykl^, jq vadinam^
“Bambagysle”.
KETURioliklAS skyRILS
Lietus silpnejo. Lita, isejusi laukan, leido sau sunkiai atsidus-
ti ir apsidairyti; aplink tvyrojo prieblanda. Is tos vietos, kur ji
dabar sedejo, ji galejo girdeti Dzono Gelezines Akies balsa. Jis
ir toliau nesamoningai burbuliavo, snekuciuodamasis su Dze-
nc, Filipu ir kitais zmonemis, kuriq ji nepazinojo. Visa tai isva-
rys ja is proto.
Vakar karstis sustiprejo, ji nurenge jj ir apiprause saltu van-
deniu, sriivanciu nuo olos, stengdamasi numusti temperaturq.
Naktj jis susalo ir Lita vos nenusvilino jam plaukq, stengdamasi
susildyti jj prie lauzo. Galu gale supratusi, jog yra tik vienas si-
lumos saltinis, ji palindo po jo antklode ir apkabino jj, tuo pa-
diu issaugodama jam gyvybe.
Maisto atsargos ejo j pabaiga. Santosu paliktuose maisuose
ju liko ne taip jau daug. Ji nemazai suvalge pati ir kaskart, kai
Gelezinei Akiai prasviesedavo protas, versdavo valgyti ir ji. Juo-
171
doji kumele beveik svariai nupese visa skurdzisj. slaitu augmeni-
ja. Laimei, zole nejtiketinai sparciai vel isdygdavo.
Jai virs galvos dar syki dusliai nuaidejo griaustinis. Mirdama
is nuobodulio ir dar turbut nuo salcio, ji atsistojo ir jcjo j vidu.
Pasilenkusi uzdejo ranka Gelezinei Akiai ant kaktos. Ar jai pa-
sirode - ar is tiesq temperatura siek tiek nukrito?
Malku irgi liko nedaug. Zabu kruva beveik isnyko. Ji ilgesin-
gai pazvelge i ta vietq kur anksciau sedejo lavonas, jos pavadin-
tas Dzordzu. Nuo Dzordzo - paskutiniojo negyvelio santoso -
anadien eme sklisti bjaurus tvaikas. Jai teko ji isvilkti ir nustum-
ti j upq
Kokia ji dabar jautesi vienisa. Lita apstulbo. Persikrcipc; mi-
rusiujq veidai sudarc jai draugija. Dzordzas buvo pats geriau-
sias. Jo veide visuomet atsispindejo nuosirdus susidomejimas,
atrode, kad jis, atmet^s galvq klausesi visko, kj| ji sake.
Gelezine Akis kliedejo, kalbcdamasis pats su savimi, mata-
ruodamas galva is vienos puses j kitq. Jai su juo kalbantis, pert-
raukinedavo ir neaiskiai suniurnedavo ka nors, kas neturejo
nieko bendro su pokalbio tema.
Zaizda jau ne taip smarkiai puliavo. Jos jau nebepykino nuo
smarves. Prireike septyneto dienu kruopstaus darbo, bet ji ats-
tate didziaja dalj sonkauliu. Drauge su paskutiniaisiais siulais,
kuriuos ji panaudojo, galutinai uzsiudama zaizdq baigesi ir vis-
kis. Jis neapsakomai padejo, kovojant su infekeija.
Lita prisimerke, perkreipc lupas ir palingavo galvq, prisimi-
nusi, kaip jis pirmasyk issitustino po savimi. О kaipgi galejo bu-
ti kitaip? Prisiminusi savo apstulbim^ ji nusijuoke. Gesalijos sto-
vykla - tai ne siuolaikines ligonines palata, kur naudojami kate-
teriai.
Kaip ji apskritai prisiverte ji slaugyti? Ji uzsimerke ir palin-
gavo galva stebedamasi, kaip jai viskas pavyko. Viskas taip pa-
sikeite. Jos gyvenimas jau niekad nebus toks kaip anksciau. “O,
Diefri, - nusijuoke ji, - jei matytum mane dabar!” Ji perbrauke
ranka per trofejq, kuri Gelezine Akis priverte paimti.
Numetusi j gestantj lauza paskutiniuosius zabus, ji patikri-
no Gelezint^ Aki. Grubus jos pritaikytas vystyklas vel buvo pil-
nas. Ji galejo suprasti is kvapo. Lita atsagste jo kelnes ir istrauke
is po pastdrgalio audeklq
Isskalbusi jj zemyn garmanciuose Gesalijos upelio vandeny-
se, ji uzkopc slidziu moletu slaitu ir sugrjzo atgal j tamsq
Kick imanoma isdziovinusi medziagq ji atsigrjzo, kad vel pa-
kistu vystyklq Gelezine Akis zvelge j ja is apacios.
- Nubudai? - paklause ji, nelabai tikedamasi sulaukti atsaky-
mo.
- Kur as? - jis susirauke. - Zvaigzdziq moterie? Cia tu?
Ji pasilenke, brukdama po juo vystyklq.
NcRcaLms когиаиЪа
172
-	Cia as, - pasake ji. - Kaip tu jautiesi?
-	Ka tu darai? - riktelejo jis, staiga pajut^s jos rankas. Jis pa-
megino atsisesti - riktelejo nuo netiketo skausmo - ir isblyskes
nukrito atgal.
Lita tupedama apziurincjo ji. ,
-	As pakisu po tavim skudurq. Kliededamas zmogus nekont-
roliuoja savo kuno funkciju. Dabar nutilk ir nekliudyk man, -
riktelejo ji, skubedama uzbaigti ir uzsegti dirzq.
-	Neteisinga! - uzprotestavo jis. - Tai turi atlikti musq klano
vyras, о ne svetimas arba, dar blogiau, moteris! - jis sudejavo is
gedos.
Lita susimaste. Linguodama galva ir karciai sypsodamasi, ji
jsitaise greta jo:
-	Atleisk. Argi geriau reikejo leisti tau numirti? Galbut as esu
tik zvaigzdziq moteris, bet jau ne sykj isgelbejau tau gyvyb^. Ne-
jaugi nejgijau siokiu tokiq teisiq?
-	Turbut taip. - Iskankintas Gelezine Akis nurijo seiles. - Kur
mes?
-	Gesalijos stovykloje. Visq savait^ be atvangos pliaupe lietus.
Tarpekliu patekti ir is jo issikapstyti nejmanoma - vanduo per-
nelyg pakiles, - ji pasikase kaklq ir pajuto, kokie purvini ir ze-
mcti vel pasidare jos plaukai.
-	Kur Filipas? Man reikia su juo pasikalbeti, - Gelezine Akis
pazvelge i jq.
-	As nezinau, - ji pasiziurejo i staiga sunerimusias jo akis. -
Jie nusivijo santosus, kai tu buvai suzeistas, ar prisimeni?
Jis atidziai pasiziurejo i jq.
-	Jie negrjzo? Zvaigzdziq moteris ir Filipas? Jie zuvo? - pak-
lause jis. Ji pajuto, kaip jo pirstai suspaude jos pirstus.
-	As nezinau, - pakartojo ji. - Tarpeklio apacioje saude. Upe-
lis taip greitai patvino, jog, manau, jie nejstenge musq pasiek-
tr, net jei ir megino.
Jis linktelejo.
-	Sakai, lietus baigesi?
-	Beveik, atrodo, dangus greitai pragiedres. As tikiuosi -
mums beveik neliko maisto ir malkos baigesi. - Ji zinojo, jog jai
nepavyko nuslepti nerimo balse.
-	Tuomet reikia iseiti. Cia daugiau nebus maisto. Melionu
riesutai dar keletq savaiciq bus neprinok^. Jei jie prinoktq, mes
galetume gyventi cia amzinai. Kamstiniq kriimu zieve valgoma,
bet ji karti ir grauzia liezuvi, - jis nugrimzdo i apmqstymus, vei-
das buvo susikaup<;s. - Man teks joti.
-	Tu neistengsi! - ji sutiko klausiamq jo zvilgsnj. - Kulka su-
lauze tau sonkaulius. Reikia laiko, koi jie suaugs. Jei pamegin-
si joti, per keletq minuciu neteksi samones is iskrisi is balno. As
173
daugiau neturiu viskio, reikalingo kovai su infekcija. Tu nega-
li joti, mums teks sugalvoti ka nors kita.
- Ar maisuose yra ratas? - paklause jis.
- Ratas? - ji pakele antaki.
- Paskui arklj sekanciai priekabai, - stengesi paaiskinti jis.
- Kaip valkciai? - paklause jinai. Jo akys atrode nesuprantan-
cios. - Ne ratas, о valkciai! - staiga pasokdama suriko Lita,- jos
akys suzibo.
- Kas yra valkciai, moterie? - jis skeptiskai pazvelge j ja.
-Jie is tavosios tautos istorijos, Dzonai, - ji pergalingai nu-
sisypsojo. - As isvesiu tave is cia! О dar sako, kad antropologi-
ja nieko neverta! - ji pastvere jo peilj ir nubego prie slaito.
Augalu, kurie is paziuros atrode tinkamiausi - nykstukiniu
medziu - negalejai pavadinti medziais. Jie labiau panesejo i pu-
se juros ezio, mat j visas puses styrojo medienos ataugos.-Zie-
ve buvo panasi j ryklio od^, viena kryptimi glotni, о kita - grub-
leta it svitrinis popierius. Pacios ilgiausios ataugos, aisku, buvo
augalo viduryje. Ji tuzmingai puole pirmqji augal^ sunkiu kovos
peiliu.
Apdraskyta, susikruvinusi, subraizytais pirstais, ji pagaliau
numete sakas viena paskui к!ц zemyn prie iskysulio. Bet tuoj
pat susidure su kita problema - sakos issilenkdavo, kai ant jq
uzdedavo k^ nors sunkaus; iejusi vidun ji isklojo savo bedas
Gelezinei Akiai.
- Isdziovink jas prie ugnies, - pasake jis. - Jas dvi savaites
merke lietus, sakos isbrinko nuo dregmes. Isdziuvusios jos bu-
na kaip akmuo.
Kad ugnis butu smarkesne, ji sudegino santosq maisus. Vis
vien juose neliko nieko vcrtingo. Vyteles snypsdamos skleide
dregm^ virsum rukstancio lauzo, о ji su Gelezine Akimi perga-
lingai sypsojosi.
Kai kitq ryla nubudo, buvo Salta. Jos kvapas virto garais ir tu-
mulais sukuriavo po antklode: ji stipriau prisispaude prie Dzo-
no, nenoredama keltis.
Jai vis nesiseke suristi zabus draugcn, koi Dzonas jai nepa-
rode, kaip reikia uzmegzti mazg^. Toks naudingas menas... uz-
mirstas Direktorate, kur naudojami vien gnybtai. Ji zengtelejo
atgal ir nuzvelge savo kurini. Kumele neisreiske ypatingo eritu-
ziazmo, bet valkciu dydis gyvuliui tiko. Gelezinei Akiai pasiu-
lius, Lita apvyniojo vyteles minkstu audeklu, kad nepratrintq
arkliui odos.
- Tau teks man padeti, kad gale^iau tave cionai paguldyti, -
pagaliau pareiske Lita. Kumele trype kanopomis, stengdamasi
atsistoti ant uzpakaliniu koju, taciau nasta ant peciu jai kliude.
Lita pastebejo, kad vandens gylis Gesalijos upelyje sieke ne
daugiau nei pcda. .
174
- Kai sedesi, nugarq laikyk tiesiai, - susnibzdejo ji, baiminda-
masi, kad jam teks k^sti stiprq skausmq. - As padesiu tau atsis-
toti. Iki valkciu tik keletas zingsniu.
Jis linktelejo, staigiai atsikvepe ir susirauke, stodamasis ant
koju. Beveik viskq. uz jj padare Lita. Ji mate, kaip nuo patiriamo
skausmo jo veidu zliauge prakaitas.
Gelezine Akis suklupo.
Jis riktelejo, griudamas ant jos, о ji stengesi neleisti jam su-
silenkti ir susvelninti kritimq. Kai jis vel pamegino atsistoti, jam
is gerkles issiverze duslus trukciojantys garsai.
- Ar viskas gerai? - vos kvepuodama paklause Lita, jos sirdis
dauzesi is baimes del jo - ji jauste jaute jo skausmq.
- Skauda, - vos islemeno jis. - Atleisk, as kerepla.
Ji issikepurnejo is po jo ir uzverte Dzona ant valkciu. Atsise-
des ant zabq, jis vel susverdejo. Paskui atsiremc j karkasa ir
stengesi giliai kvepuoti, nekilnodamas krutines. Ji is jo veido
mate, kaip ji varsto skausmas. Laimei, jis prarado samon^.
Sunkiai kvepuodama Lita paeme likusias virves ir kaip suge-
bedama pririso sautuvus bei atsargas, kuriu jiems galejo prireik-
ti. Ji paeme vadzias ir isvede kumel^ laukan. Gelezines Akies
galva ridinejosi i salis ant balno, kuri padejo vietoj pagalves.
Leidimasis slaitu zemyn suteike jai daugiausia vargo, taciau
kumele - tarytum suprasdama - suturedavo zingsnj. Pasiekusi
upelio vagq, Lita nubego atgal patikrinti. Koi kas viskas gerai.
Ant peties pasikabinusi sautuvq, о ant dirzo - peilj, ji nuvede
kumele sroves isskalautu tarpekliu. .
Keista, bet niekur nebuvo jokiu kunu - neliko jokio prisimi-
nimo apie tai, kad cia jvyko kru vinos grumtynes. Ir taip visame
kelyje: jokiu pedsaku, jog cia buta zmoniq.
Ji pasislinko j kairjjj tarpeklio sonq, arciau uolu. Lita tikejosi,
kad taip jie bus maziau pastebimi negu atviroje erdveje.
. Kas ten? Ji sustabde kumel^ ir prisidenge ranka akis nuo rys-
kios sviesos. Zmogus! Raitelis! Filipas? Rita? Ar santosas? SGkte-
leti?
Ji nery^tingai sustojo, prilaikydama kumele ir tikedamasi,
kad zmogus jos nepastebes. Pedsakai! Ar ji paliko pedsakus?
Ne, per visq vaga is paskos sliauze valkciai. Pedsaku liko tik prie
Gesalijos, leidziantis slaitu. Ji galejo pasukti j bet kuriq pus^.
Zmogus jveike jkaln^ ir jjojo j tarpekli, patraukdamas upeliu
aukstyn. Lita sueme pavadzius ir pavare kumele pirmyn, pasi-
salindama is tos vietos, is kur atjojo raitelis. Ji patikrino sautuvq
ir isitikino, kad sovinys vamzdyje. Ji apzitirejo taikiklj ir pake-
le sunku sautuvq.
Lita isdidziai zvelge j savo sautuvq. Jis buvo grazus. Medyje
puikavosi israizyti drakonu atvaizdai, kuriuos romananai vadi-
no lokiais. Ant tamsaus metalinio vamzdzio buvo isgraviruoti
175
kariai, arkliai bei moterys. Jos sautuvas! Tas, kurj ji pasieme is
nuzudytojo santoso. Ji perbrauke pirstais lygu metalinj ir me-
dini pavirsiu. Jq apeme isdidumas. Ne kiekvienas istengdavo
musyje isigyti sautuvq. Ji issikovojo siq galia - sugebejima zudyti.
Dabar ji jaute stebuklingq, antgamtiska savo pranasumq.
Ginklas kilstelejo jos protevius virsum viso Zemes gyvunijos
pasaulio. Ginklas teike zmonems saugumo jausmo, leido apgin-
ti savo scimas, tureti maisto ant stalo, bei turto kisenese. Direk-
toratas uzmirso tokia realybe. Ri turbut jq prisimine. Kaip ir jo
kariai. Na, о kaip saugiai gyvenantys valdininkai? Cha!
Lita pakele sautuvq ir nusitaike j tolimas kalvas, suderinda-
ma kryptukq ir siaurq jpjovq. Sautuvas nedrebejo kaip pirmqjj
sykj, kai silpni jos raumenys stengesi suvaldyti besisukinejanti
vamzdi. Ji jgijo jegq.
Ji diena is dienos nesiojosi sautuvq. Visa laika laukdama, kad
santosq kariai isivers i sleptuve. Taip ji jprato prie ginklo. Ji tie-
siog suaugo su juo. Iskilus pavojui, ji jstengtq apginti save ir
Dzona Smitq Gelezine Akj. Dar daugiau, ji is tiesq taip pasi-
elgtq!
Tq naktj soko zvaigzdes. Jie slepesi krdniq sqzalyne tarpek-
lio pakrastyje. Kumele rupsnojo zemus zalius augalus, koi Lita
ieskojo vietos stovyklai. Apsizvalgiusi, ji ikdre nedideli lauza. Vi-
so sito ji isnioko Gesalijos stovykloje.
Lauzas ruko nuo dregnu zabq, kuriq ji vis jmesdavo. Isvirtu-
siq sakq ji prisipjove peiliu. Kuomet pamegino lauzyti ranko-
mis, astrus it skustuvai lapai, supjauste jai pirstus. Ji pernelyg
velai suprato, kad cia peiliakrumiai.
Gelezine Akis gulejo atsimerkes ir stebejo jq.
- Valgysi? - paklause ji, pasiulydama dubenelj garuojancios
mesos.
Jis neskubedamas pavalge ir padejo tuscia dubeni.
- Mes issikapsteme. - Jis linktelejo. - Tavo valkciai pasirode
besq geri, zvaigzdziq moterie, - jis stebejo ja keistai zibanciomis
akimis. - Lauzq gali kas nors pastebeti.
- As patikrinau, - pasake ji jam, stengdamasi nuslepti isdidu-
ma balse. - Diena prajojo raitelis. As nepazinau jo, todel nusp-
rendziau nepasirodyti.
- Ar jie zvaigzdese visi tokie apdairus? - paklause jis, jo vei-
de atsispindejo ramus pripazinimas.
- Ne, - ji palingavo galvq. - As jau masciau siandien apie tai.
Jie kaip jusu galvijai - nepakelia galvos nuo zoles ir ramiai eda.
Jie ten visai nepanasus i grobuonis, Dzonai. Jie... - ji nutilo, gi-
liai susimqsciusi. - Jie prijaukinti, - ji pakele akis, susidurdama
su skvarbiu jo zvilgsniu.
- Ir vis delto jie mus sunaikins? - jo lupos nezymiai sutruk-
ciojo.
176
-Jiems teks, - ji suvoke, jog taip yra is tiesq. Si mintis jq suk-
rete, sirdis eme dauzytis. - Jie negali jusq suprasti. Romananai
laisvi, Dzonai. Direktoratas neapkencia laisves. Tokie zmones
pazeidzia visuomenes pusiausvyra bei kontrol^. Zmones ne-
bedrista mesti isstikio sau patiems, - jos nugara perbego saltu-
kas. - О jeigu jie taip pasielgia, psichokomandos visuomet pa-
sirengusios - laukia ju.
Jie abu tylejo, nugrimzde i apmasrymus.
- Kur tu eini? - pagaliau paklause jis.
Ji pazvelge i ji bereiksmiu veidu.
- Nezinau. Taciau mums butq geriau. jei ten patektume kuo
greiciau. Dziovintos mesos liko tik vienam kartui.
- Kur mes ejome siandien? - jis nenuleido nuo jos akiq.
- Tarpekliu zemyn iki jo praplatejimo. As laikiausi arciau
siaurinio slaito, nes nusprendziau galesianti pasislepti tarp uolq
ir saudyti, jei mus kas nors pastebes. Mes ejome visa diena iki
sanies laidos, о paskui pasislepeme cia. Tiesiog is sio plysio ky-
la gigantiska smaili uola. Ar ji tau ka nors sako?
Jis linktelejo.
- “Bambagysle” visai netoli, pietuose. Turbut is ten ir atjojo
raitelis. Mes sukame j salj nuo gyvenvieciq. Laivas ir mano tauta
toje puseje, - jis parode.
- Mes pameginsime ten nusigauti. Tau reikia suteikti medi-
cinine pagalbq, Dzonai. Pavojus nepraejo, tu vis dar gali numirti
ant mano ranku, - ji suvoke laikanti jj uz rankos. Mintis apie jo
mirtj giliai sujaudino. Meile? - pagalvojo ji.
- Saugokis iokiq, - pasake jis. - Jq cia daznai buna. Stai ten
uz kalvagubrio ganosi mano tautos banda. Cia lokiai uzpuldi-
neja netycia nuklydusius gyvulius. Jei pamatysi karve, nusauk jq.
Tuomet turesime maisto - to, ко man reikia, - kepenq bei sme-
genu. As paaiskinsiu tau, kaip jas paruosti.
- О jeigu pamatysiu loki? Ka tuomet daryti, Dzonai? As gir-
dejau Filipq giriantis, kaip tu uzmusei loki savo peiliu. Kur rei-
kia durti? - ji jaute, kaip nusisypsojo, nors jos mintys buvo ne-
linksmos.
Jis jveike juoko priepuoli, suprasdamas, jog juokas sukels
skausmq.
- Nutaikyk sautuvq i tq vietq, kur nuo kuno nusidriekia du
ciuptuvai su siurbtukais. Vienintele vieta, j kuriq pataikius, lo-
ki galima uzmusti iskart - tai smegenys, - salimais ant smelio jis
nupiese paveiksleli. - Cia, - parode Dzonas. Paskui nupiese vaiz-
da is so no.
- Stai cionai? - paklause ji, tyrinedama paveiksleli.
Jis svarstydamas linktelejo, jo zvilgsnis buvo sutelktas.
- Be to, tu privalai buti arti. Sautuvai dideli todel, kad kul-
ka turi jsiskverbti i lokio kuna. Vienq as uzmusiau peiliu tik
177
todel, kad Voras to panorejo. Be Dievo pagalbos tik sautuvas
gali iveikti lokj.
- Arti - tai sitaip? - paklause ji, atidziai klausydamasi jo zo-
dziu.
- Taip arti, kaip tik jstengsi prislinkti, neprarasdama savitvar-
dos, - jis stebejo jos reakcijq. - Kuo didesnis nuotolis, tuo ma-
ziau jsiskverbia kulka. Galbut saugiau, bet sunkiau pazeisti smc-
genis. Kuo arciau prieini, tuo lengviau uzmusti - ir buti uzmus-
tam! Ar supranti?
Ji linktelejo, isidemedama jo zodzius, stengdamasi jsivaiz-
duoti situaeijq, numatyti, kaip viskas vyks, regedama jo nurody-
ta taskq taikiklio griovelyje.
-	As buvau tau nasta, - pagaliau pasake jis. - Pagalvojau apie
tai, kaip vakar tave pludau. As uzmirsau trofeju ant tavo dirzo.
Tu ne moteris, tu - karys.
Sie zodziai jq suerzino. Argi jis uzmirso ta nakti, kai ji stovejo
priesais lauza?
-	Ar tu turi vaikinq kur nors zvaigzdese? - staiga paklause jis.
Ji sutrikusi nuleido akis.
-	Ne.
Jis papurte galva.
-	Tu nesupranti. Tu labai grazi moteris. Tu turi vyriskumo,
jegos, ir tuo pat metu esi gera ir svelni. Tu labai sumani - tuoj
pat viskq suvoki. Tu gerai kalbiesi su vyrais. Kodel tav^s niekas
nepaciupo ir nepabego? Mano tautos vyras, negalintis taves pa-
sirinkti padaryti sava, butu tave pagrobes!
Ji nusijuoke, galvodama apie Dzefrj.
-	Zvaigzdese viskas kitaip. Paskutinysis mano vaikinas nusi-
zude todel, kad as jj palikau! - ji pajuto nuoskaudq ir sarkazmq
savo zodziuose. Staiga jai uzgniauze kvapq, pati nustebo, kodel
Siam laukiniam nuozmiam zmogui pasakoja apie intymius da-
lykus. Ar jis nepanaudos siu zodziq pries jq?
Jis prabilo tyliu balsu.
-	As nesuprantu. Tu jj metei, ir jis nusizude?
Ir ji papasakojo jam apie Dzefrj, apie tai, kaip jis buvo apdo-
rotas, ко norejo is jos ir kaip jinai juo rupinosi. Papasakojo,
kaip niekad neturedavo laiko vyrams. Taip pamazu ji isklojo
jam viskq, pakaitom jausdama baime ir palengvcjimq.
-	Tai argi zvaigzdziq moterys ne visos panasios j jus su Rita?
- atrode, kad si zinia ji siek tiek nuramino.
-	Visai ne! - ji nusijuoke. - Mes esame keistuoles, nevykeles!
Dauguma troksta sedeti namuose ir gimdyti vaikus arba siekti
karjeros. Bet jos visai nenori atsidurti tokioje vietoje, kaip si.
Jos pernelyg silpnos, jos nerizikuos, - ji palingavo galvq.
-	Sakai, kaip galvijai? Netgi kariai, rokie, kaip Rita? - Jis susi-
mqste.
178
- Tik ne kariai! - nukirto Lita. - Ju nederetq neivertinti. Jie,
ко gero, yra patys geriausi kovotojai, kokius tik kada nors tu-
rejo zmonija. Jie nuolatos treniruojasi. Vienintele ju problema
- karu stygius. Pacius geriausius karius Direktoratas siuncia i
Patrulj. Jie megsta savo darbq - kaip Rita.
- Ir kq, nera karu? - nusistebejo Gelezine Akis. - Tai labai di-
dele netektis.
- Nesuprantu.
Jo akys suzvilgo.
- Mano tauta nuolat patiria isbandymus. Visi jaunuoliai vyks-
ta kautis su banditais. Musq tauta ir banditai laiko didziausia
garbe, jei tenka paaukoti gyvybc? uz savo genti. Ar zvaigzdziq
zmones irgi taip mano?
- Visai ne taip! - ji susirauke ir santosq bato galu jstume i lau-
zq dar keletq saku.
- Vadinasi, pralaimcjimo jie nelaiko savo tautos zlugimu, - jis
atrode labai susidomej^s.
- As nesu tikra, ar suprantu tave, - Lita megino suvokti, apie
kq jis galvoja.
- ST susaude santosus, ar ne? - jo akys zibejo lauzo sviesoje.
- Vadinasi, tautai iskilo didziulis pavojus. Tasai Ri mus sunai-
kins. Tu papasakojai man apie psichokomandas ir apie tai, kq
jos veikia. Tauta bus sunaikinta. Pranasas taip pasake, ir as ma-
tau, kaip viskas nutiks, - jis linkciojo galvq.4- Mes privalome su-
naikinti zvaigzdziq zmones.
Litos veidas persikreipe.
- Kaip tu gali taip naiviai kalbeti? Argi nesupranti? Ju laivas
gali perpjauti jusu planetq perpus. Desantininkai nepazeidzia-
mi. Apsauginiai jq kovos kostiumai gelbsti net nuo blasterio! Jie
ne nepajus kulkos! Jodamas ant arklio, negali pasipriesinti ST!
Dieve mano, jus netgi negalesite slapta sutelkti armijos - elekt-
ronines jq akys viskq pamatys!
Gelezine Akis linktelejo.
- Taip, viskas taip ir yra, isskyrus...
- TAIGI JUMS GALAS! - sut iko ji, pliauksteledama rankomis.
- Kaina pernelyg didele, Dzonai. Bus nuzudyta tick daug zmo-
niu, ir vardan ко? Kaip tie santosai...
- Tu pati pasakei, kad tauta bus sunaikinta, - vis taip pat ra-
miai istare jis. - Kam reikalingas gyvenimas, kai viskas, kq tu lai-
kai teisinga butimi, yra ir griuva tavo akyse? As negaliu tapti -
kaip tu sakai - prijaukintu. Geriau jau mirsiu - negu liausiuosi
gerbes gyvenimq. Suprask, net jei karas jau uzbaigtas, mums
nera ко prarasti. Jeigu mes vis vien mirsim, о zvaigzdziq zmo-
nes nugales - argi ne geriau zuti ginantis?
- Bet...
Jis numojo ranka.
179
- Nera jokiu het. Daugelis zus, ir kaina bus siaubinga, taciau
jeigu is visq voru bent vienas pasieks pergale, tuomet visos au-
kos pateisinamos. Kariai geriau pasirinks mirti nei taps tokie
kaip tavo Dzefris. Tegu jie garbingai atiduoda savo sielas Vorui
uz savuosius idealus. О be to, mes turim kai ко, ко zvaigzdziq
zmones neturi. Zvaigzdziq...
- Narsos! - purkstelejo Lita. - Labai ji jums pagelbes, kai bti-
site cirskinami blasteriais! Ar neprisimeni santosq Gesalijos sto-
vykloje?
Jo akys gerasirdiskai jai sypsojosi.
- Taip, narsumo mes irgi turi me. Zvaigzdziq zmones turi lai-
vq, kurie skraido, galios, kuri sudegintq visq planetq, bet mes
turime kai ka, ко jie neturi. Mes turiniepranasus!
Ji atslijo susirdpinusi. prisimindama Cesterj Armicho Garsija.
Ar jis tikrai regi ateiti? Ji kruptelejo, prisimindama, kaip ji&nu-
mate viskq su menkiausiomis smulkmenomis.
- Dievai jus zino, - susnibzdejo ji. - Jus kvanktelej^, visi iki
vieno.
- Zvaigzdziq zmones netiki, kad juos galima nugaleti. Mums
del to tik geriau. Cesteris Armicho Garsija yra tame laive, “Kul-
koje”. Ri vietoje as del to gerokai issigqsciau. Is vienos puses -
laukiniai, nieko nenutuokiantys apie blasterius bei ST, - jis gud-
riai jai nusisypsojo, - BET MES GALIME ISMOKTI! О is kitos pu-
ses yra Direktoratas, kuris niekad nepatyre pralaimejimo. Jie ir-
gi gali pasimokyti! О desantininkai? Jiems nereikia baimintis,
kad pralaimedami jie bus sunaikinti. Cia irgi slypi voru prana-
sumas! - priespastate faktus Gelezine Akis.
- Ir vis delto daugybe dalyku yra pries jus, jie gali uzgriuti
bet kuriq sekund^! - Lita aiskiai jsivaizdavo is dangaus drioks-
telincios ugnies trajektorijq. Ji jsivaizdavo apanglejusius ktinus
sudegintose trobelese, blizgancius nuodegulius toje vietoje, kur
gyveno zmones. - Ar visi vorai kausis? - paklause ji, piesdama
vaizduoteje moteris ir mazus vaikus.
- Taip, jie kausis, - jo balsas buvo tylus ir susimast^s. - Voras
jiems liepe. Voras leidosi prikalamas prie medinio kryziaus ir
mire kentedamas, kad zmones butq laisvi. Jeigu Dievas taip pa-
sielge vardan musq, nejaugi mes negalime to padaryti del pa-
ciq sav^s?
Lita susimqste. Ji prisimine mita apie Vorq, kuri Garsija pa-
sakojo Netai Solarei. Vorai taip ir pasielgs. Jie visi zus, bet ne-
paklus.
-Jums reikia pagalbos zmogaus, kuris pazjsta juos is vidaus,
- akmeniniu balsu istare ji. - Vieniems jums nepavyks, - jos sq-
moneje iskilo pamekliski gigantiskos psichomasinos konturai.
Ji sustojo jai virs galvos... Lita sugrieze dantimis ir papurte gal-
va, nugindama haliucinacijas.
180
Ka pasake Gelezine Akis? Nera ко prarasti? Bet kokiu atve-
ju jos lauke psichomasina. Skvarbus jos protas - jos sugebejimas
savarankiskai mqstyti - jau kabojo ant plauko.
Jis zvelge jai j akis.
- Noreciau, kad taip nutiktu, - viltingai pasake jis. - As daug
tau skolingas, bet negaliu prasyti, kad paliktum savo tauta.
Ji atsiduso ir paeme jj uz rankos.
- Kas yra mano tauta? - paklause ji, jsitaisydama greta jo. - As
negaliu sugrizti. As nenorejau prisipazinti, bet taip yra. As ne-
galiu grjzti, Gelezine Akie, jie atims mano smegenis; chm, zinai,
lengviau laukti mirties, negu patirti psichoapdorojimo siaubq.
Jis pagloste jai rankq, о ji tyse.
- Ka man belieka daryti? Kai tik kas nors, toks kaip Cemas,
pravers burnq, as issyk panoresiu jj uzmusti! - ji kramte pirstus
ir zvelge j jo veido konturus lauzo sviesoje. - Zinai, psichoko-
manda pakabins man virs galvos savo jrangq, ir po poros die-
nu as tapsiu tokia, kokia buvau, galvosiu, kaip viskas buvo kvai-
la ir kaip siaubinga, kad nuzudziau tq santosa - jei tik apskritai
galvosiu.
- Tu labai rizikuoji, - primine jis. - Tu galetum tiesiog palik-
ti mane ir susirasti ST. Pasakyk, jog pabegai...
- Ne, - susnibzdejo ji. - Dzonai, as nenoriu sugrjzti! As di-
dziuojuosi savimi. As viskq padariau pati... viena! As neleidau
tau numirti. As uzmusiau zmogq, kuris norejo nuzudyti tave! As
istveriau audra, pagaminau valkcius, pasigrobiau sautuvq, nu-
meciau j upeli mirusius santosus. As viskq padariau pati. Tu nc-
galejai man padeti! Prakciktasis Direktoratas negalejo to pada-
ryti uz mane. As tai padariau! - ji sugniauze kumsti ir pasijuto
esanti kupina emociju.
- Ar tu pasirengusi zudyti zvaigzdziu zmones? - tyliu balsu
paklause jis. - Ar galetum taip padaryti?
- Rusti realybe jq isblaive.
- As... as nezinau, - ji negalvojo apie tai, ji nesusimqste apie
ateitj. Nejaugi galima sulaukti tokiq dalyku? - Turbut... turbut
ne, - susnibzdejo ji nusiminusi.
- Tuomet ir nedaryk to, - jis truktelejo peciais ir susirauke.
- Tu pasakei, jog mums reikia pagalbos is vidaus. Tu galetum jq
suteikti. Tu pazjsti zvaigzdziu zmones, zinai, kaip jie reaguoja,
ко gali imtis. Mes turime kautis ne tik sautuvais. Mums teks
kautis ziniomis. Ar gali vadovauti tokioms kautynems? - ji paju-
to, kad jis pasuko galvq, noredamas ja matyti.
- As galiu, - netiketai arsiai pasake ji. Ji galejo jam tai paza-
deti.
-Tuomet mes nugalesime! - jo balsas buvo sklidinas dziaug-
mo.
181
Ji palingavo galva. Jie k^, nesupranta, kad susidGre su kolo-
su? Pranasai, narsa ir dar jos pagalba - jie tiesiog nesuvokia.
Kaip ji galejo paaiskinti kGdikiui, kas yra katastrofa? Pasirdziuo-
se didejo tustuma.
- Gelezine Akie, - susnibzdejo ji, pasikelusi ant alkGniq. - Pa-
buciuok mane. Man reikia svelnumo.
Jo ranka prisitrauke j^, о lupos paliete jos какц. Sis bucinys
buvo ne visai toks, kokio ji trosko.
Kai saule virsum Lokiu kalnu tapo akinanciai rausva, Lita
prisiverte lengvu zingsneliu eiti priesais arklj.
Ji geide jo! Jos kGnas kamavosi del jo! Ja vis^ naktj lanke
nejtiketinai erotiski sapnai. Ji vis dar norejo pajusti apsikabi-
nancias jo rankas, jo krGtinc, priglGstanciJi prie jos, pajusti jj sa-
vyje.
Lita giliai atsiduso ir permetc sautuvq j kit^ rank^. Slyksti
realybe, nusprende jinai. Ar bent atrodau jam patraukli? Zino-
ma, jis nebuvo jai abejingas - porakart ji isgelbejo jam gyvyb?,
- bet ar tai reiske, kad ji turetu jam patikti? Ta naktj slepluveje
jis jos geide! Zinoma, vyrus gali jaudrinti vizualieji stimulai, jei
jie palankiai nusiteiktp О gal tai buvo tik karstine?
Jis vis dar mylejo prakeiktqja Dzen^! Ji pyko, susierzinusi del
to, kad jai reikia varzytis su smekla.
- Velmas! - nusispjove ji, piktai mosteledama sunkiu-sautu-
vu jsivaizduojamai moteriai.
Galejo buti ir blogiau, nusprende ji. Dzene galejo buti gyva
ir laukti Dzono voru kaime. Jos lupos persikreipe. Kokia netei-
sybe!
Argi? Ji dar nieko neislose ir nepralose. Arba ji patrauks jo
demesi ir sulaikys jj - arba nieko neiseis. Dzenes nebebuvo. Nu-
mire. Palaidota! Zinoma... bet yra vienas dalykas - sis grazus, kil-
nus kvailys vis dar myli Dzencp
Gelezine Akis ja bent jau gerbe. Jau sis tas. Ir tegu jj velniai.
Reikia tuo pasinaudoti. Ji galetu... Arklys prunkstelejo ir drebe-
damas sustojo.
- Ramiau, brangute! - svelniai istare Lita, jtempdama pava-
dzius, kad gyvulys nepasibaidyttp NiGriai laikydama kumeles
galva, ji pazvelge ten, kur ziurejo sioji. Is uz kalvagGbrio pasi-
rode milziniska mase.
- Dzonai! - suriko ji. - Ten, rytuose! Kas ten? - bet ji zinojo.
Tik vienas padaras Atlanridoje buvo toks didelis. Lokys savo ко-
jomis judejo gan vikriai. Ji jau galejo jziureti siurbtukus ant
dvieju ciuptuvu.
Kumele pasiuto. Nevilties apinita Lita uzvoze sautuvo vamz-
dziu jai per snukj ir pririso apdujusj gyvulj prie krumo. Sunkiai
nurijusi seiles, ji issitrauke is uz dirzo tris ilgus Sovinius ir nu-
bego pasitikti lokio.
182
Parnates jq staigiai artejant, zveris staiga sustojo. Neiprastas
elgesys? Lokys eme slinktis i desint; nuo jos. Lita patikslino
krypti, laikydamasi tarp plesruno ir kumeles. Jei lokys atsidurs
jai uz nugaros, juodoji kumele ir Dzonas taps lengvu grobiu. Ji
neturejo iliuzijq - sis padaras galejo judeti nejtiketinai greitai.
Skubiai dirstelejusi per petj, ji pamate, kad Gelezine Akis,
pasikelc^s ant valkciu, ruosiasi grumtynems. Jis vargais negalais
atsistojo, kai lokys pasislinko, atitraukdamas jos demesj. Ji lei-
dosi begti, kad aplenktu apeinamajj lokio manevrq.'
- Eik salin! - suriko ji... - Nesdinkis! As nenoriu taves zudy-
ti! - ji gresmingai pademonstravo uztaisytq sautuvq, vildamasi,
kad lokys supras, kq tai reiskia. Monstras vel pamegino pasp-
rukti pro flangq, ir ji pajuto, kad jis stumia jq artyn prie arklio.
Kodel? Kad arklys spruktq ir galima bdtq ji pasivyti!
Sumanus padaras, pamane Lita. Na kq gi, teks jj nudeti. Ji
skubiai priklaupe ir nusitaike j lokj. Lita mate, kaip jq stebi stie-
bine akis, kuomet sautuvas, isspjaudamas liepsnq, trinktelejo jai
j petj.
Jausdama, kaip dauzosi sirdis, ji skubejo vel uztaisyti sautu-
va, matydama, kad lokio demesys nukrypo j jq. Ar jis nusautas?
Ji vel pakele sautuva. Vamzdis judejo, nes jos rankos drebejo is
baimes.
Ji nukreipe taikikli j didziulj zverj, kai sis atsigr^ze ir puole
j jq. Atkisti ciuptuvai raitesi ore apskritimais ir spiralemis. No-
ri atitraukti demesj? Galbut.
Lita sulaike kvepavimq, stengdamasi suletinti pulsa, stengda-
masi suvaldyti savo plaucius. nervus bei raumenis. Dieve! Kaip
sparciai tas padaras juda?
Ji isgirdo nesuprantamq garsq, о po puses sekundes trinkte-
lejo suvis. Saude Dzonas, tikedamasis bent kiek jai pagelbeti.
Jo zutbutine pagalba jq nuramino. Jis bent jau gales apsigin-
ti, kai lokys jq uzmus. Tokia bus minis. Jq nuzudys ir sues ta pa-
baisa. Staiga galvon toptelejo blaivi mintis - toks galas turbut
blogesnis ir uz psichoapdorojimq!
Si mintis jq pralinksmino. Situacija buvo absurdiska! Niekas
Visatoje neede zmoniq! Ji nusiramino. Galvojo tik apie lokj.
-Juo arciau, juo geriau! - susnibzdejo ji, prisiminusi Dzono
zodzius. - Eiks, bjaurybe, as tau jkresiu! - sugriezc ji dantimis,
smakru liesdama sautuvo buoze.
Ciuptuvai placiai issiskyre, ir ji issove. Sautuvas atmete ja at-
gal, ji prarado pusiausvyrq, parkrito ant sono ir isplese spytq,
jstatydama kitq sovinj. Kai pamegino atsistoti, kazkas trinktelejo
jai j pasont?, ir ji nusirito.
Kazkokiu budu jstenge sulaikyti sautuvq. Sededama ant ze-
mes susikaupe ir atgreze veida j lokj. Jis trypciojo priesais ja.
183
svyruodamas i sonus. Siurbtukas vel skriejo jos pusen. Ji it pak-
laikusi smurkstelejo po juo pajusdama, kaip pro salj prasvilpe
didziulis diskas.
Ji pakele sautuvq ir staigiai atsikvepc. Ji taikcsi tiksliai, nors
zinojo, kad kitas siurbtukas jau nukreiptas i jq. Taikiklis buvo
tvirtai nutaikytas i tikslq. Ji truktelejo gaidukq, sjsyk nenoreda-
ma prasauti. Ji beveik negirdejo, kaip spragtclcjo sautuvas - visq
demesj sutelke i jo nulaikymq. Lokys inirtes susverdejo, ir siurb-
tukas, staiga truktelej^s j sali, prasvilpe pro ja. Ji puole begti,
kad tik pabaisa jos nepasiektq! Per petj pamate, kad lokys te-
bestovi vietoje, bet jos jau nepersekioja.
Ji turejo dar viena sovinj! Sukdamasi vietoje, ji atidare spynq
ir jstate sovinj. Lita vel priklaupe. Ar as kada nors uudesiu tq
prakeiktq padarq?Juk privalau galq gale. Jei saudys daug kartu,
ji pataikys j smegenis. Jos turi buti kazkur ten. Zinoma, piesi-
nelis ant smelio - tai viena, о paddkes mesos kalnas priesais ta-
ve - visai kas kita!
- Ramiau! - paliepe ji sau. - Neskubek! - sutrik^s kvepavimas
trukde susikaupti. - Lengva ir paprasta! - kryptukas ir toliau
slankiojo palei taikini. - Laikyk! - snibzdejo ji, stengdamasi.su-
valdyti savo rankas. - Leciau! Kvepuok giliai! - ji stengesi sule-
tinti sautuvo tirtejimq. Sulig kiekvienu sirdies ddziu jis soktel-
davo. Ji stebejosi, kodel lokys nepuola.
Lita pamazu rimo ir lauke lokio. Ji zinojo, jog greitai viskas
baigsis. Sautuvas jau ne taip drebejo, jos pulsas suletejo ir ji ga-
lejo keletui sekundziu sulaikyti kvepavimq.
Kryptukas sustojo ir ji pasiruose. Gal sjsyk zemiau? Gal siek
tiek desiniau arba kairiau? Staiga jq apeme neryztingumas. Kur
sauti? Sis klausimas nedave jai ramybes, ji susijaudino. Ankstes-
nysis suvis loki apsvaigino. Sis turi buti paskutinis. Ji nusitaike
siek tiek zemiau centro ir patrauke gaidukq.
Kai nuo atatrankos ji atslijo atgal, lokys erne pamazu leistis
ant zemes. Letai sudribo sesetas gigantisku koju ir didziulis it
siena kunas susvyravo, tuo tarpu stiebines akys vis dar ziurejo
j ja. I Litq padvelke nejtiketinai stiprus atoddsis, ir ciuptuvai tes-
kesi j zeme.
Staiga apimta nevalingo drebulio, ji nusigr^ze ir nuejo ten,
kur ant zemes susigdz^s gulejo Gelezine Akis, jo sautuvas bcje-
giskai jsireme i dregnq dirvq. Dzono akys apsiblause is skaus-
mo.
- Baigta! - isteriskai sukikeno ji. - As padariau, kaip tu sakei,
ir nudejau jj. Soviau keturis kartus, paskutinjsyk teko taikyti ze-
miau. О velnias, kaip as issigandau! - ausyse svilpe, turbdt nuo
suviu.
- As, rodos, mirstu, - susnibzdejo jis.
IS4
Ji pamate besiplecianciq raudonq deme - atatranka atvere
zaizda.
- Ka-a-as ten? - paklause jis, mataruodamas galvq.
Ji pazvelge ten, kur jis rode. Salia ju nusileido ilgas baltas
laivas. Kumele neramiai trypdiojo, isvertusi akis.
- ST, - iskose ji, kai atsivere liukas ir laukan issoko desan-
tininkai apsauginiais kostiumais. - Tu bent jau isliksi gyvas, Ge-
lezine Akie, - niuriai pridure ji.
PENkiolikrAS skyRius
Lita skubiai zvilgtelejo i Dzonq Smitq Gelezin^ Aki.
- As neturiu laiko aiskinti, bet tu kq tik virtai tiriamuoju. Ne-
sistebek, jei as keistai elgsiuos, bet tu turi manimi pasikliauti,
Dzonai. Man teks buti gera aktore. Nezinau, kaip viskas pa-
kryps, bet as desiu visas pastangas. Prisimink, as vis dar tebe-
su tavo puseje! - ji atsistojo ju pasitikti, rankose laikydama sau-
tuvq.
- Demesio! - paskelbe garsiakalbis romananu kalba. - Jusu
veiksmai pazeidzia karini rezimq. Tuojau pat grizkite i savo kai-
mq. Priesingu atveju jusu laukia arestas ir nuosavybes konfiska-
vimas. Tuojau pat meskite ginklus ir paaiskinkite savo tikslus
sargybiniams!
Desantininkai, pakele blasterius, juos apsupo.
- Meskite ginklus! Kartoju! Meskite ginklus! - griaudejo gar-
siakalbis.
Lita nezymiai palingavo galvq, pazvelgusi j jq apsupusias zvil-
gancias figuras.
- Arba kas, kaprale? - suriko ji standartine kalba. - Jei to ne-
padarysiu, jus mane sudeginsite?
- - Visiskai teisingai! - nuaidejo nesutrikdomo kapralo balsas
taip pat standartine kalba.
- Klausyk, drauguzi! - Lita isreiske pajuoka ir paniekq, kad
nusleptq triumfuojantj savo sirdies plakima. - As kiaurai tave
pergudravau, taigi gali keliauti velniop! Be to, atsiskaitydamas
pulkininkui, galesi papasakoti jam, kad pats nurasei daktare Li-
tq Dobrq! О dabar pasakyk man, kur jus, mulkiai, buvote visq
si laika? - Ji jau beveik pldste jj pludo.
Ji sustojo uz keleto zingsniu nuo kareivio, stebedama apstul-
busi jo veidq salmo veidrodelyje.
- Nuleisk antveidj ir pazvelk i mane, kareivi, - suurzge ji. - As
neketinu kalbetis su veidrodziu.
Salmas atsidare, leisdamas jai pamatyti sviesiaodi jaunuoli.
Jis issiziojo. Zydros akys issiplete is nuostabos.
185
- Geriau jau butumete anksciau pasirode. As cia linksminau-
si su siuo padaru, - ji nyksciu per petj parode i negyva lokj.
- Jus’ - ji bakstelejo pirstu i du eilinius, atvozusius savo ant-
veidzius. - Nugabenkite si zmogu j laivq! - Ji parode i Dzona
Smitq Gelezine Akj. - Jeigu suteiksite jam skausmo, a§ pati nu-
rausiu jums pasturgalius, supratote?
Jie skubiai linktelejo ir nuruko ten, kur gulejo Gelezine Akis;
bebegdami isskleidinejo antigravitacinius nestuvus.
- D-daktare Dobra? - islemeno kapralas. - As labai apgailes-
tauju, mem. Mes... mes negalejome jsivaizduoti. Tai yra, jei bu-
tume zinoj^, butume 5udegin<? tq drakonq pacioje pradzioje!
- Pacioje pradzioje? - grieztai paklause ji pasikeitusiu balsu.
- Jus norite pasakyti, kad scdejote ten virsuje ir vos neleidote
Siam padarui... - ji nejstenge uzbaigti.
- Bet, mem! - kapralo akys buvo placiai atmerktos.
Lita ncmaie nieko, isskyrus kapralo veidq.
- Iskvieskite pulkininkq Ri! - piktai susnypste ji. - Man jo rei-
kia tiesiog dabar! Susisiekite su juo! Manau, jog reikalas ypatin-
gai svarbus, taigi guviau: arba sudeginkite mane sioje vietoje, 
arba jis vis vien garantuotai viska suzinos!
- Ar supratote, leitenante? - suriko kapralas j savo salmo mik-
rofonq.
- Taip, susisickiau, - pasigirdo silpnas balsas is salmo tele-
fonq.
Nuo ugninio Litos zvilgsnio kapralas nuleido galva. Ji juto,
kaip jos lupas perkreipe inirsis.
- Ri klauso, - istare metalinis balsas telefonuose. Lita pasilen-
ke arciau. - Kokia jusu pavarde, kaprale? - uzgriuvo ji taip, kad
girdetqsi per mikrofonq.
- Kansas Jegeris, jaunesnysis ST 11 kapralas, mem! - jis ati-
dave pagarbq.
- Kas, po velniu, ten vyksta? - nusteb^s paklause Ri.
- Pulkininke, ar girdite mane? - isreke Lita.
- Taip, kas jus? - jo balsas atrode susirupincjs.
- Daktare Lita Dobra! - garsiai istare ji. - Dabar as saugi, ta-
ciau be menkiausios jusu netikeliu mulkiu pagalbos. Dekui Die-
vui, kad paskyrete man Rita Sarsq! Ji is mano savo darbq! Atvyk-
siu pas jus taip greitai, kaip tik sis ST mane atgabens, pulkinin-
ke, о tuomet as atsiskaitysiu su siais vaikinais! As noriu, kad jie
sliauziotn man po kojomis! Aisku! - ji nusisuko ir patrauke prie
liuko, pro kuri jie inese Dzonq Gelezinei Akj.
- Pasirupinkite arkliu, - per petj mestelejo ji, - sis daiktelis tu-
retu istengti pergabenti lokio dydzio gyvulj.
- Klausau, mem! - jie atidave pagarba ir begte pasileido prie
arklio. Juodoji kumele - ir taip jbauginta - jiems bcsiartinant,
186
puole i salj. Ji nutruko nuo kiiimo ir lengvais suotiais nurisnojo
per lygumq. Lita klastingai nusisypsojo.
Ji isties atsidure laive. Viskas aplink buvo balta. Prie duru ei-
linis atidave jai pagarba.
- Kur jie nunese ciabuvj? - paklause ji.
-As parodysiu, mem. Kapitonas sveikina jus, mem! - akiple-
siskai pasake jis, kai ji atsakydama atidave pagarbq. Su vilkais
gyvendamas... Argi nebuvo tokio priezodzio, kuri seniai turejo
ismokti visi antropologai? Jie laiko ja karininke? Tad kodel gi
ne?
- Velniop jusq pasveikinimus! - meistriskai pamegdziodama
Ritq, purkstelejo ji, puikiai suprasdama, jog jos visq laikq klau-
somasi. Tasai kapitonas dabar turbut kramtosi lupas. Ri, be abe-
joncs, liepe viskq kuo nuodugniausiai istirti po to, kai ji isko-
neveike kapralq.
Gelezine Akis gulejo ant lovos, priesiskai debciodamas j me-
dikus. Kraujas tirstai aptaske baltas antklodes. Jis dirstelejo j jq
palengvejimo sklidinu zvilgsniu. Jinai jam atsake.
- As noriu, kad jus isgydytumet si zmogq, - paliepe ji medi-
kams. - As nenoriu, kad man tektq kartoti. Jis reikalingas taikai
planetoje ivesti! Supratote?
Medicines tarnybos virsininkas linktelejo.
- Gerai! Rimtai suzeisti nejudrieji jo sonkauliai. Sutrupinta
kardo pavidalo galune ir apatine krutinkaulio dalis. Didele ti-
kimybe, jog kilo pilvapleves uzdegimas. Suteikta pati primity-
viausia pagalba - taigi nezinau, kiek jums dar reikes pluseti po
rnan^s.
Ji atsigr^ze j Dzonq Smitq Gelezine Akj ir zemai pasilenke.
- Atleisk man uz tai, Voro kary. Pasikliauk jais. Jie tau pades.
As tikiuosi tave greitai sugrazinti tavo tautai. Jei tau iskils kokiq
nors klausimq, sie zmones tuojau pat pakvies mane, - ji akimis
parode i medicines tarnybos virsininkq.
- As suprantu, zvaigzdziq moterie, - oriai sutiko Gelezine
Akis. - Man vel teks dekoti tau uz savo gyvyb^.
- О as dekinga tau uz savajq, karo vade, - Gelezin^ Aki pas-
lepe ji apsupusi medikq brigada, о ji atsisuko i eilinj. - Nuves-
kite mane ant tiltclio.
Ant tiltelio buvo daug zmoniu, karstai susidomejusiq kazkuo
kitu. Viename monitoriuje matesi, kaip pustuzinis zmoniu ap-
sauginiais kostiumais kaip patrake vaikosi juodaja kumel^.
- Daktare Dobra! - aukstas zmogus pasilenke, neatiduoda-
mas pagarbos. - Leiskite prisistatyti. Kapitonas Arfas Helstedas
jusq paslaugoms.
Lita abejingai atidave jam pagarbq.
- As visa tai jau ivertinau, kapitone. Neitiketinas mitrumas.
Aisku, jei mane butq suede, viskas butq svaru, jokiu ikalciu, ar
187
ne? - ji neleido jam atsitoketi; pastebejusi, kaip prasivere jo bur-
na, Lita t^se: - Leiskite jums priminti, kapitone, jog mes atsidd-
reme labai rimtoje padetyje. Nera kada sedeti, rankas sudejus.
Planeta aiskiai pakele maista, о jus sedite ir stebite kaip vienin-
telius du zmones, galincius stabilizuoti sj chaosq, eda prakeik-
tasis loky s! Sujunkite mane su mano zmonemis bazineje stovyk-
loje!
Jis suglum^s pazvelge j ja ir dave zenkla. Padejejas uzmezge
rysj per galvos ircngini.
- Pirmiausia su jumis pasikalbeti noretu pulkininkas Ri, - pa-
sake jis.
Lita paeme istiestq rysio irengini.
- Pulkininke? - pasirode jo atvaizdas.
- Daktare Dobra, jus neisivaizduojate, kaip mes del jiisu jau-
dinomes, - Ri atrode linksmas.
- Ne nepalyginsi su tuo, kaip jaudinausi as, pulkininke.
Mums, sere, reikia apie daug kq pasikalbeti. Geriau biitu snc-
kuciuotis kitoje vietoje, jei jus nepriestaraujate. Ne del to, kad
abejociau siu zmoniu ketinimais, tiesiog esama siokiu tokiq ap-
linkybiu, kurios galbut privers mus pakeisti taktikq romananu
atzvilgiu.
- A§ suprantu, - Ri susirauke. - Daktare, jus turite suprasti,
jog as priverstas imtis tarn tikrq priemoniu...
Ji gestu jj sustabde.
- Dar ir kaip suprantu, sere. Manau, jog visiskas romananu
jvertinimas is naujo yra pagristas. As daug ко ten ismokau. Ma-
nau galinti is esmes prisideti prie Direktorato bei jusq paties
pastangu. Smulkmenos paskui. Kaip elgesi mano zmones? Ar jie
bcndradarbiauja su jumis? - ji prisimerke, laukdama atsakymo.
Nuo jo taip daug priklause. Neduok Dieve, jei Cemas ir Martis
viskq sugadino.
Ri linktelejo.
- JGsq komanda bazineje stovykloje pasirode besanti labai
naudinga. Mums teko paimti nclaisven keletq (donyksciq gyven-
toju - tame tarpe ir jus pagrobusiu santosq bei voru.
- Puiku. As dziaugiuosi, kad kitokios nuostatos neismuse ma-
niskiu is veziq, - Lita nuosirdziai nusisypsojo Ri.
- Taciau daktaras Cemas... - Ri uzsikirto.
-Jis didis mokslininkas. pulkininke. As, rodos, suprantu. Is-
dirbau su juo taip ilgai... Zinoma, jam sis periodas buvo labai
skausmingas, - ji supratingai jam nusisypsojo.
- Atrodo, jus puikiai nusiteikusi, daktare. Kaip suprantu, jus
nenukentejote. Surade mis Solace mes ypatingai jaudinomes. Ar
zinote, kur yra leitenante Sarsa? - Ri pakele antakius.
- Kai paskutinjsyk jq maciau, ji saude j santosq karius tar-
peklyje. О po liticiq, kas zino? Jeigu ji gyva, tuomet viskas tvar-
188
koje. Tokios karininkes dar nebuvau sutikusi, sere. Jei mes pa-
matysime jq gn'a. as... as rekomenduoju jq paskatinti! - Lita lei-
do savo balsui virpteleti.
-	Labai gerai, - Ri, rodos, patyre palengvejimq. - Manding,
jums reikia siek tiek laiko, koi atsitokesite. Pavakary lauksiu ju-
sq bazineje stovykloje.
-	Pirmiausia, viena paslauga, sere, - ji stebejo, kaip jis surea-
guos.
Ri atidziai, siek tiek prisimerkes, pasiziurejo i ja.
-	Taip, daktare?
-	Jei jus nepriestaraujatc, as noreciau kuriam laikui gauti sa-
vo zinion sj ekipazq, - ji truputi palenke galva.
Ri akys sublizgo.
-	Kerstas, daktare?
-	Sioks toks, sere, - ji nusisypsojo atsakydama.
-	Labai gerai. Esu tikras, jog kapitonas Helstedas girdi. Jis
vykdys jusq nurodymus neperzengdamas bendrqjq savo inst-
rukciju ribq, - ir Ri issijunge.
Lita atsigreze ir pazvelge i Helstedq.
-	Jus turbut turite holografine grumtyniu su lokiu kopija? -
paklause ji.
-	Taip, mem. - jis atrode taip, tary tum butq prarijes granatq.
-	Gerai. Man jos reikia. Kada nors parodysiu savo andkams.
О dabar, per kiek laiko galite nugabenti mane i bazine stovyklq?
-	Greiciau nei per tris minutes, mem! - sjsyk jis atidave pa-
garbq. - Bet mums pirmiausia reikia sugauti tq arklj, - juodoji
kumele jau laige lygumos viduryje, о zvilgantys desantininkai
vis nesekmingai tebesistenge jq nuvargintt.
Martis Brukas stebejo baltq simtametrinj ST, besileidziantj
ant zemes, i aikstel^, netoli didziojo kupolo. Per porq pastarqjq
savaiciq jis iprato prie tokiq dalykq. Siuo ST turejo atvykti Lita.
Jis isejo laukan, nuo jo neatsiliko Bela Vola.
-	Ar isivaizduoji, kokia bus Litos bukle? - paklause Bela, pae-
musi ji uz parankes.
-	Blogiausiu atveju, kaip Netos, - truktelejo peciais Martis. -
Sunku pasakyti. Naturalioji atranka. Kazkas istveria, kazkas pa-
luzta.
-	Bet mums vis delto pasiseke. Ji pakartojo musq planq del
geru santykiq su kariskiais. - Bela nuzvelge zonq saugancius de-
santininkus. - Manau, jog jie viskq kontroliuoja, - ji jauste jau-
te, kaip j juos krypsta distanciniai mikrofonai.
-	Puiku, kad vel turesime daktar^. Galesime nustebinti jq kai
kuriais musq rezultatais, - Martis vos neprasitare apie unikalius
radinius genetikos srityje, kuriq jis tyrinejo.
189
Atsivere liukas ir zemen stryktelejo ciabuve, vienoje ranko-
je laikanti sautuvq, о kitq uzdejusi ant peilio koto. Paskui jq nu-
tipeno buiys desantininku. Tuo pat metu atsidare kitas liukas,
ir romanane priejusi uz apynasrio issivede juodq arkli. Desan-
tininkai issirikiav^ isnese medine konstrukcijq.
Martis sustojo, kai ciabuve nukreipe arkli j ji:
-	Negaliu patiketi! Daktare Dobra? Cia jus?
Ji patrauke teisiai i jj; neatitraukdama akiq, tyrinejo jo veidq.
-Ji jau nebe ta dama, kuri atvyko cionai, - susnibzdejo Be-
la, nekreipdama demesio i mikrofonus.
-	Sveiki, Marti, Bela. - Ji nusisypsojo jiems. - Pulkininkas Ri
sako, jog, koi mantes nebuvo, jus garbingai laikete fronta. Kap-
rale? - ji tiesiog isspjove si zodj.
Zmogus apsauginiu kostiumu pribego ir atidave pagarbq.
-	Ponia?
-	Saugokite mano kumel^. Pasirupinkite, kad ja deramai gir-
dytq, sertu ir pramankstintu. Ir dar, kaprale? - paSauke ji, kuo-
met jis, pasvyrav^s, labai nenorom paeme pavadzius.
-	Mem! - burbtelejo jis, isgqstingai zvelgdamas j jq.
-	Nepaleiskite jos sj syki, - Litos balsas buvo rustus.
Sis skubiai linktelejo ir nusivede kumel^.
Litos akyse atsispindejo juokas. Ji apkabino Belq ir susnibz-
dejo:
-	Kalbek garsiai, kai a§ apkabinsiu Marti.
-	Daktare, mes taip del jusq jaudinomes, - pradejo Bela.
Lita apglebe Martj.
-	Ar cia yra patalpa, kurioje mes galetume pasikalbeti niekie-
no negirdimi?
-	Nezinau, daktare, - susnibzdejo jis. - Galiu issiaiskinti maz-
daug per pusvalandi.
-	Gerai, kad judu elgiatcs naturaliai. Ar tebesate drauge?
I jos klausimq atsakancio Marcio akys zvilgejo.
-	Eime, nekantrauju jums parodyti, kq mes aptikome! -
jtemptai mqstydamas, niurnejo Brukas. - Suradau! As noriu
jums parodyti DNR sukibimo rezultatus. Mes radome isties svar-
bu valino pakaitalq.
-	Tarp kitko, ar jus zinojote, kad tuo metu, kai augmenijos
pasaulis suteikia visas butinas aminorugstis, fauna yra zalinga.
Laikydamiesi vietines mesos dietos per porq menesiu mirtume-
te badu.
Jis ir Bela privede Litq prie stalo salia REMCAT, pasodinda-
mi jq is vienos puses ir nekreipdami demesio i tai, kad ji dvo-
kia dumais.
-	Stai, - pradejo Martis. - Pazvelkite i antropometrijos duo-
menis! - tuo pat metu jis ijunge personalini monitoriu, koi di-
dziajanie ekrane mirguliavo figuros ir holografijos.
190
-	Na, k^? - jvede jis.
-	Reikia pasisneketi. Viskas ne taip paprasta, kaip atrodo, -
atsake Lita, sukciojimais isreiksdama savo susidomejima didzio-
jo ekrano medziaga.
-	Jau supratome, - jvede Bela.
-	Vakare Ri atvyks j pasitarima. Galbut ten teks padaryti keis-
tu pareiskimu. Pasikliaukite manimi. Tai labai svarbu. Kas Ce-
mui? - Lita ir toliau plcpcjo apie romananu osteologija.
-	Nezinau, jokio rysio su laivu, - pridure Martis.
-	Cenzura? - paklause Lita.
-	Taip, - surinko Bela. - Ivestas ypatingas informaeijos rezi-
mas. Jusq nuomone? Ar mes viska dareme teisingai?
-	Labai gerai! - surinko atsakyma Lita.
-	Mes pamaneme, kad vyksta kazkas jtartino, - jvede Brukas.
- Priesakyje keisti, pavojingi ir jaudinantys dalykai. Nepatinka
kariskiu veikla. Labai jau daug blasteriu apsvilintu romananu.
Musu neapmausi!
-	Paskui papasakosiu, - surinko Lita. - Vien^ romanan^, sau-
nu vaikinq, lopo ST medikai. Paskui jj perduos cionai. Rupin-
kites juo kuo geriausiai. Svarbus zmogus. Ar galiu jumis abiem
pasikliauti? Man reikalinga istikimybe! - ji burbtelejo kazk^ apie
kuno konstitucij^ ir pazvelge j juodu.
-	Cia dar ne viskas, daktare, - nezymiai sypteledamas istare
Martis ir sulinkeiojo galva. - Manau, jog mes jstengsime patei-
sinti jdsq viltis. ш
-	Iskilmingai patvirtinu, - pridure Bela, jos akys isdave susi-
jaudinimq.
-	Gerai! - atsiduso Lita. Ji surinko:
- Del Dievo, btikite atsargus! Ant kortos pastatyta daugiau
nei jus galite jsivaizduoti. Kalbama apie zmoniu gyvybes!!! - ji
prisimerke, istrindama Marcio kompiuterio atmintj. - Apie savo
nuotykius papasakosiu veliau. Pasakojimo ceremonija uzims
siek tiek laiko, ir ji turi vykti prie bokalo alaus. О siuo momentu
man reikia duso.
Deimenas Ri perskaite Litos Dobros ataskait^. Ji buvo preli-
minarine ir daugiausiai deste apie tai, kur Dobra pateko ir kas
jai nutiko. Gale pateikta serija rekomendaeiju, kurioms jis be-
veik neteike reiksmes. Pulkininkas issiblaskes jas isnagrinejo, ta-
ciau jos uzvalde jo mintis.
Kai jo ST nusileido greta to, kurj atidave Litos Dobros zi-
nion, Ri buvo giliai susim^stes. Dobros rekomendaeijq tonas
bemaz karinis. Jos skirtos okupacincms jegoms, siekiancioms is-
191
vengti konflikto. Bet ar jos geros? Ir kodel ji jas pateike? Ri su-
sirauk^s zingsniavo prie isejimo liuko i saules sviesq.
Ikalinimo zonoje driekesi belaisviu gretos. Pernelyg daug ir
pernelyg greitai. Vorai, santosai ir nedideles banditq grupes, gy-
venancios pagrindiniu genciu periferijoje. Visi tie, kurie pirmie-
ji pradejo saudyti. Vidutiniskai kas pusvalandi pasirodydavo ST
ir atgabendavo dar.
Ri susirauke. Galima sakyti, jog kiekvienam nelaisven paim-
tam romananui tekdavo po du ir daugiau nuzudytuju. Ikalini-
mo zonoje galejo tilpti trys tdkstanciai penki simtai. Negerai.
Jei kada nors bun} atljktas tyrimas, kas patiketu, kad primity-'
viais sautuvais ginkluoti romananai nepasidave juos pranoks-
tanciai jegai? Ri viduje suurzge. Viskas klostesi ne taip, kaip jis
numane.
Martis Brukas nuvede ji i pagrindinj kupola. Ri paniekina-
mai atsake i kariskq. jo pasveikinima. IR KODEL TIE MOKSLI-
NINKAI STAIGA NUSPRENDE ATIDAVINETI PAGARBA?
Nerimaudamas ir nervindamasis, jis nuseke paskui Marti i
pasitarimq kambarj. Lita Dobra, vilkinti jprastiniais savo drabu-
ziais, atsistojo ir atidave pagarb^.
- Gana, daktare, - Ri apstulbo. - Juk jus ne kariskiai! Kam to
reikia?
. Lita nusisypsojo. Ar jos akys netapo rustesnes negu anks-
ciau? Ji numete svorio, nors numetineti ir nebuvo ко. Ji atrode
ivalesne ir kazkaip labiau pasitempusi, zvilgsnis buvo valdingas
ir nepriklausomas.
- Mes esame sistemos dalis, pulkininke, - atsake ji. - Nezinau,
kokj vaidmeni norite mums priskirti, bet dabartineje situaeijoje
mes geriausiai pasireikstume kaip kadriniai darbininkai.
Kodel as toks isitikim>s, kad mane mulkina?
- Lita, as nesu tuo tikras, - Ri uzeme savo viet^, pastebeda-
mas, kad mokslininkai atsisedo tik po jo..- Na gerai, as perskai-
ciau just} ataskaitq, daktare. Ten pateiktos rekomendaeijos ma-
ne sudomino. Bet pirmiausia pasakokite apie viskq - ne proto-
kolui.
Lita perpasakojo visus jvykius, pranesdama apie tai, kaip jas
isgelbejo vorai. Ji papasakojo apie Ritos narsumq, Solares net-
virtumq, begima i kalvas, lietu, saltj bei Voro kariq kilnumq.
- Kai susidureme su santosais, neliko nieko kito, tik pasinau-
doti iniciatyva' Rita ir Filipas persekiojo santosus, kai sie neis-
laike ir eme begti. Gelezine Akis buvo suzeistas, о as, zinoma,
ne kareivis, - ji suglumusi pazvelge i Ri... - As pasilikau ir slau-
giau Gelezine Aki, nusitempusi ji sleptuven.
Manau ST medikai istengs pateikti jums smulkia ataskait^
apie jo zaizdtp Paskui srautai nuo kalnu uzpltido tarpeklj, ne-
leisdami leitenantei Sarsai ir Filipui sugrjzti atgal - jeigu jie gyvi.
192
Apie ju likimq, pulkininke, as nieko negaliu pasakyti. Vakar,
vesdama arkli, as nemaciau jokiq kunq, bet, turint galvoje van-
dens srauto galiq, kas zino? Neliko jokiq zenklq, jog ten kazka-
da buta zmoniq.
Ri atsireme j kreslo atlosq ir ranka persibrauke per smakrq.
- As baiminausi, kad jus nesuprasite mano besiimtq veiksmq.
Daktaras Cemas nesuprato. Bet supraskite, iskilo gresme zmo-
nems. Be to, prisimenat Cesterio Armicho Garsijos sugebeji-
mus? As turejau tam tikrq jtarimq. As pasielgiau taip, kaip ma-
niau esant teisinga, - Ri pakele antakius ir pazvelge i Lita. Gan
impozantiska moteris, savo buvimu atnesusi gaivumo.
- Jus atsakingas uz Direktorato pavaldiniq gerove ir saugu-
mq, - Lita linkciojo galvq. - Jumis deta as pasielgciau taip pat.
Darbuotojai man trumpai papasakojo apie Netos Solares liki-
mq. As buciau patyrusi щ pati, jei ne leitenante Sarsa. Vorai me-
gino jq isgelbeti, bet truputj pavelavo. Rita ju nelauke. Na, о
kalbant apie jusq nurodymus, - ji kreivai syptelejo. - As surizi-
kuosiu sped, kad vietiniai gyventojai juos ignoruoja.
- Siek tiek, - sausai atsake Ri. - Jusq rekomendacijose paste-
bejau kelias uzuominas apie tai. Ar negaletumet siek tiek smul-
kiau papasakoti, kaip jus padarete tokias isvadas, laukdama lie-
taus pabaigos kalnq oloje.
-Jus tokj dalykq vadinate tardymu. Mes - interviu is informa-
toriaus emimu. Zmogus, kurj atgabenau is kalnq, mums reika-
lingas. Jis labiausiai priartej^s prie to, kq galima pavadinti vo-
ru vadu, neskaitant pranasq, о siems musq pasaulis mazai te-
rtipi.
- Mazai? - Ri staiga pajuto palengvejimq.
- Taip, jq arkliukas - ateitis. Jie nemegsta veltis i kasdienyb^,
kuri juos nervina. Jie mato pernelyg daug. Pagalvokite apie tai.
Pavyzdziui, mazi vaikai, kuriuos jie noretu pazinti ir pamilti, is
anksto iskyla ju vizijose po poros menesiq mirstantys nuo dzio-
vos. Ir taip toliau.
- Logiska, - sutiko Ri. - Bet kodel jie nenori pasiduoti, juk jie
praktiskai neturi jokiq sansq? - jis uzdave ji kankinusj klausimq.
- Visos man zinomos karo mokslo aksiomos byloja, kad toks el-
gesys - visiskai beprasmiskas. Atsakykite man i sj klausimq, dak-
tare!
- Taip jiems liepia Dievas, - ramiai istare Lita. - О as pati ste-
bejau niekieno neisprovokuotas ST atakas.
- Chm? Kaip senuju laiku musulmonai? - susirauke Ri, galvo-
damas apie mirtininkq puolimus, bombas ir terorizmq. Neisp-
rovokuotos atakos?
- Labai panasu, - Dobra pasiekc kavos puodelj ir, rodos, me-
gavosi jos skoniu. - Stai kodel pirmoji mano rekomendacija -
leisti jiems atlikineti bet kokias pageidaujamas religines apei-
193
gas. Suprantate, anot ju, Dievas - ji vadina Voru - buvo prikal-
tas prie medinio kryziaus, kad zmones gatetu laisvai ateiti ir
iseiti kada panoreje. Jeigu jus pameginsite apriboti ju judejimq,
jie privates nepaklusti Dievui. Jis nurode jiems keliq. Ir jeigu jie
neis tuo keliu, Dievas nuo ju nusigrjs.
Ri kreivai syptelcjo.
- О jeigu as neleisiu jiems iSpazinti religijos ir uzdrausiu kla-
joti? - jis stebejo Litq, balse uzsimezge itarimas.
- Jums teks uzmusti juos visus iki vieno, - ji pazvelge jam tie-
siai i akis.
Sito buvo per daug.
- Baikite, daktare! Uzniusti visus iki vieno! Tai beprotybe!
Niekas nestoves ir neziures, kaip jo tautos zmones naikinami
vienas po kito! - Ri purte galvq, nejstengdamas patiketi! - Dak-
tare, jds patyrete sukretimq, - tai viska paaiskina. Vargse moteris
pernelyg ilgai isbuvo tarp laukiniu. Jo itarimas pasitvirtino. Jai
jvyko psichine reakcija. Geriausia bus nusiqsti jq i laivq. Dakta-
rei, kaip ir Solarei, reikia...
- Pulkininke, kokie patirti nuostoliai tarp vietiniq gyventoju?
- paklause nesutrikdomoji Dobra.
Jis sustingo.
-Jie gerokai pranoksta tai, ко mes tikejomes. - Neisprovo-
kuotos atakos? Turbut ten, kur blasteriais buvo isguldytos isti-
sos grupes, apie kurias kalbejo Rasidas. Kazkuris is jo vadq
drumscia vandenj. Kuris?
Antonija Rire! Ji panores mane diskredituoti - priverstipatir-
ti nesekmq!
- Dar blogiau! - Lita neatstojo nuo jo. - Gyvujq ir uzmustu-
ju skaiciavimas, kurj vykdo jusq zmones, visiskai neatitinka rea-
lybcs. As leidau sau patikrinti duomenis apie musj Gesalijos tar-
peklyje. Jusiskiai prancsa apie tris belaisvius, tris uzmustus ark-
lius ir tris zmones. Tuo tarpu as dar papildomai pati ismeciau
is Gesalijos stovyklos sesetq kunu. Is viso devyni, pulkininke.
Jis znaibe trumpq savo barzdq. Ritepretenduoja j laivq! Gal-
but jam reikia kito sqjungininko?
Dobra tese.
- Musq paskaiciavimu, planetoje gyvena mazdaug trys ketvir-
tadaliai milijono romananq. Jus is viso suemete apytikriai ketu-
ris tukstancius. Taigi nuostoliai sudaro dvylika tukstanciq. Fa-
cials kukliausiais apskaiciavimais salies gilumoje nuzudyta apie
dvidesimt penkis tukstancius zmoniu. Ar esama kokiu nors
bendradarbiavimo pozymiu?
Ri atsilose. Velniai jq griebtq! Ji nepakartojama. Ka belieka
daryti? Jis laikesi ismegintos karines okupacijos taktikos. Rire
tik ir telauke, kad ji suzlugtq. Turbut jau pliekia raportus Ki-
194
mianuziui - ir Skorui Robinsonui. Variantai? Koi kas susivieny-
ti su Lita Dobra?
- О kq jus siulote, daktare?
- Jus daugmaz viskq perskaitete mano raporte, - ji idemiai
pazvelge i jj. - Pulkininke, mudu esame vienoje puseje. Padetis
gerokai pranoko ramaus, mielo mokslinio tyrimo remus. Mudu
abu tai zinome. Dabar si operacija karine. Jei viskas zlugs, zlugs
drauge su jumis. Zlugs jusu karjera, bet drauge ir manoji.
Stai irgavau sqjtingininka! Bet kur visa tai mane nuves? - Ri
slapta nusisypsojo. - О visgi jipatraukli. Kokia ateitis тйяц lau-
kia - jos ir manqs?
Dabar ji siule kompromisq, ne pasmerkima, ne panacejq, о
kompromisq, kuris leistq jam kazkaip istaisyti susidariusiq pa-
detj. О po Atlantidos?
- Galbut mes rasime ismintingq sprendimq. As perskaiciau
jusq rekomendacijas. Jus norite palikti romananus ramybeje;
leisti apribota judejima tarp grupiq; t^sti tyrimq; taikos pazei-
dejus bausti, visuose stambiuose kaimuose organizuoti karines
hazes ir sudaryti Direktorato vertybiq jdiegimo programq.
Ji tylejo, sukryziavusi rankas ir neatitraukdama nuo jo akiu.
- Toliau, jus sidlote socialincs ekonomines Atlantidos siste-
mos modifikacijq, pritraukiant cionai prekiq. Jus siulote auginti
cia galvijus bei augalus. Jus siulote paprasyti is Direktorato tq
kulturq, is kuriq galima gaminti maisto produktus, о be to, pa-
mazu atverti gyventojams visus kitus kontinentus. Manau, jog
pasiulymai ismintingi.
Kaip toli as galiu nueiti?
- Na, о kaip jusu kolcga daktaras Cemas? - Ri pasilenke j
priekj isreiksdamas susidomejimq.
Jo nuostabai, Dobra nesvyravo.
- Daktaras Cemas turi savo funkcijq. As siulyCiau, kad visi
sVarbus pareiskimai, susij^ su romananais, butq daromi jo var-
du ir kad butq pamincti tokie tyrinctojai, kaip Martis Brukas.
Sitaip islaikysime savqji profesionalumo statusq, butinq moks-
lineje bendrijoje.
Toliau, kaip savo programos dali, mes, zinoma, t^sime tyri-
mus bei kaupsime inform acijq apie romananus. Tokiu budu
mes istengsime laikyti ranka ant tautos pulso ir luo paciu tiki-
mes sulaikyti pasipriesinimo, koi jis neperaugo i aivira prievar-
tq. Galbut su jusu raumenimis ir musq smcgenimis galq gale
viskas baigsis laimingai?
Jam pasirode, kad visus atsakymus ji apgalvojo is anksto.
-Jus daug apie tai mastete, daktare. Turiu prisipazinti, jog
jusq pranesimas man padare ispudj. О kaip suzcistasis ciabuvis?
Jus sakote, kad jis labai svarbus? Kodel?
195
-Jis pats zymiausias karys is voru genties, - ji ne nesvarste.
- Mums teks paisyti ju kulturos, pulkininke. Sie zmones klauso
trofejq turinciq kariq. Tarp kitko, trofejus - tai skalpas. Gelezine
Akis nueme jq apie рога tuzinq, о tai labai daug. Daugelis vy-
rq per visq gyvenima isigyja tik tris ar keturis. Tauta jo klausys,
ir su pranasais jis sutaria. Jie jj isrinko tautos gelbetoju.
- О kaip santosai? - paklause Ri. - Ar jus pazjstate tokj karj is
ju vyrq tarpo?
- Mes galime ji surasti, - Lita Dobra pasitikejo savimi. Nejaugi
cia ta pati moteris, kuri vos neprarado pusiausvyros, kai jos
meiluzis nusizudc? Labai ncaisku. Kita vertus, galbut jai reike-
jo kaip tik tokio vyro? Ri isijunge i rysiq tinklq. Jis smalsiai perz-
velge medicininius duomenis apie Litq Dobrq. Jie skubiai atli-
ko apziurq. Makstyje nera jokiq seklos pedsakq. Vadinasi, ne su
vienu ciabuviu ji nebuvo tiek suartejusi.
Jis atsilose. Brukas ir Vola po kiekvieno zodzio visqlaik pri-
tariamai linkciojo. Jeigu ji ncjsimylejo ciabuvio, vadinasi buvo
salta profesionale, ji suvoke, jog, Atlantidos operacijai zlugus,
ji gales visq kalt^ suversti jsikisusiems kariskiams ir paliks jj
srebti prisivirtos koses.
- Ar galiu likti su jumis vienas, daktare? - paklause jis, sypte-
lej^s Brukui ir Volai. Jie, drauge su jo stabo karininkais, isejo.
Jis perdave komandq, ir visi pasiklausymo jrenginiai bei moni-
toriai issijunge.
- Kodel? - paklause jis, kai durys uzsidare. - Kam jums to rei-
kia?
Ji krestelejo plaukus ir atsireme j stalo krasta.
- Todel, kad man to reikia! - ji isisiurbe akimis j jo akis. -
Daugelis sake, kad as niekados nieko nepasieksiu. “Antropolo-
gija? - sauke jie. - Kokia jos ateitis?” - ji karciai nusijuoke. - Pul-
kininke, jus darete dalykus, kuriq mokomi vadai. As gyvenau su
Rita natOralioje aplinkoje. Jias sureagavote taip pat, kaip surea-
guotq ji. Beatodairiskai, koi nugalesi. Tai gerai. As maciau, jog
strategijos ir taktikos poziuriu tai pateisinama.
Ri linktelejo.
- Tai ka? Kodel gi neleisti man dauzyti galvos j sienq? Manoji
karine taktika parklupdys siq planetq. Koks skirtumas tarp ma-
nojo veikimo budo ir jusiskio?
- Neslove, pulkininke. Direktoratas nera amzinas. Ar esate
girdejes apie generolq Vestmorlendq? Ne? Jis buvo generolas,
turcjes tokiq paciu pranasumu, kaip ir jus, - bet pralaimejo. Ar
girdejote kq nors apie generolq. vardu Hitleris? Jis megino pri-
baigti istisa tauta. Jis irgi pralaimejo.
О as dia esu todel, kad man sis sansas vienintelis. Pirmqsyk
po sesiq simtu metu pasitaike galimybe istirti pirmyksciq zmo-
niu grupe. AS noriu pasinaudoti sia proga, kad mano vardas ir
196
teorija taptu klasika ir patektu i visus vadovelius - taip, kaip ir
jus norite tureti galimyb? kalbeti, kad uzkariavote visa planet^.
Stai ir visa paslaptis.
Ri atsistojo ir zengtelejo keletq zingsniu arciau jos.
- Drauge? - tyliai paklause jis, kilstelejcjs antaki.
Ji gudriai nusisypsojo.
-Jus ne mano skonio, pulkininke. As pamaloninta. Kitomis
aplinkybemis galbut netgi susidomeciau. Cia - jei tik apie tai su-
zinotq - draugyste pakenkrq mums abiems. Mano rekomenda-
cijos sukeltq jtarimus, susilpnetq jusu, vado, autoritetas. Kiltq
pernelyg daug kalbu. Mes pasireng^ pasidalyti planet^. Mes ne-
galime sau leisti daryti nauju klaidq grcta tq, kurias jau pada-
reme.
- As niekada nejstengsiu tapti Dzefriu, - jis lukterejo, koi ji
galvojo. Gaila, kad jijau issigyde sj mazytj sopulj. Cia neuzkibs.
- Vadinasi, jus visk^ patikrinote, ar ne? - ji zvelge i jj plesru-
nes akimis. - Jus uzmokesite uz tai, pulkininke. As padaryciau
Ц pati - bet del to as ant jusq uzpykau. As noriu, kad mano
zmones butu pavaldus tiesiogiai jums. As neatsiskaitinesiu nie-
kam kitam, isskyrus jus, ir as neketinu paklusti i Helsteda pa-
nasiems liurbiams. Tiesa sakant, noriu, kad jis man paklustip
Pakliuvau! Velnias! Ri prisiverte nusisypsoti.
- Atleiskite. Mane jveike smalsumas, kas suteike jums tiek
skausmo. Nemanykite, kad as visai nepaisau padorumo. Jusu
kariai lieka tamstos zinioje. Bus duoti visi butini jsakymai.
Pernelyg daug klaidttf Senstu! Jis perejo i kita kambario gala.
- As kareivis, daktare, - jis suspaude rankas uz nugaros ir at-
sigr^ze i jjj vcidu, izvelgdamas smalsuma zydrose akyse. - As ga-
liu kautis, prasiverzti su savo laivu pro istisq koviniq laivq bu-
rj ir nepadaryti ne vienos klaidos, - jis numojo ranka. - As galiu
sunaikinti visa gyvybe sioje planetoje. Galeciau sutriuskinti ja
netgi tuomet, jei cia butq tokia pat gynyba kaip Arpedzijuje
Konfederacijos dienomis. Bet dabar as susiduriau su zmonemis,
kurie jodineja ant arkliq, saudo primityviais sautuvais ir neno-
ri pasiduoti.
As esu vadas, kuriam reikia stoves, Lita. As noriu tapti Ceza-
riu, sugrjzti j Direktoratq vesdamasis is paskos uzkariautas tau-
tas. Taciau a§ galiu grizti ir palik^s tukstancius negyvq laukiniu
bei jsigij^s siaubuno reputacijq.
Jis susim^st^s atsiduso, zvelgdamas j karciviskus savo batus.
- Taip, mes isvien. Mudu su jumis pasidalysime si pasaulj, -
jis susvyravo. - Jeigu jie sukeltq maista, turedami siuolaikiniq
ginklq, jeigu jie nublokstu mus iki paties Direktorato, nugale-
dami, plesikaudami ir kovodami kaip siuolaikine civilizuota im-
perija, as sudauzyftau si pasauli it stiklini rutuli.
Jis vel atsigrqzc i j^.
197
- Kodel niekas taip nebekariauja? Sie romananai yra tvirtos
dvasios. Jie turi vyriskos narsos - ir jokiu galimybiq susikibti su
manimi kaip lygus su lygiu. Pagaliau as suradau tinkam^ priesi-
ninka, bet jis negali stoti su manimi i kova, ismeginti mano
budo!
Ji truktelejo peciais. Stojo tyla.
-	Dabar mano eile, - ji palenke galv^ i sail. - Tarp musq sne-
kant... kam jums to reikia? Jums is tiesq nebuvo jokio reikalo,
- jos Sypsena buvo kandi, - ir as zinau, kad taip elgiatcs ne del
to, kad pasiektumete seksualiniu maloniq. Jus visai ne toks pa-
prastas. As jums reikalinga. Kam?
Ri prisimerke.
-	Daktare Dobra. Kazkas jumyse pasikeite, - jis issiblaskes
mostelejo ranka ir numete dar vienq savo bomb^. - Dabar as zi-
nau, kodel sveikatos skyrius norejo jus apdoroti. Jus pavojinga.
Rusti jos veido israiska nepasikeite.
-	Jusq valia, pulkininke. Ar jums reikia, kad jie sugadintq
mano smegenis... ar ne?
Jis sausai kostelejo, dziaugdamasis savo s^jungininke - ir pri-
vengdamas jos.
-	Gerai, atidcngsiu kortas. - Pasakyti jai? - Daktare Dobra, as
zinojau apie neisprovokuotas atakas. Jos jvykdytos, pazeidziant
mano jsakymus; ju tikslas aiskus - sukliudyli man ir atimti is ma-
rujs “Kulkos” vado viet^. Ir, daktare... As neatiduosiu savo laivo!
- niuriai uzbaige jis, ryztingai sugniauzes kumsdius.
Lita prikando lupq. ir susimqsciusi nuleido galv^. Pagaliau ji,
nepakeldama akiq, paklause:
-	Ir kam jus pasireng^s, kad issaugotumet savo laiv^, pulki-
ninke?
Jis nesusimqste ne sekundei.
-	Bet kam, ко tik prireiks Siam tikslui!
SesiolikTAs skyRius
Rita Sarsa susizavejusi jsistebeilijo i begalin^ tamsa.
-	“Bambagysle!” Zinoma! Ji nuostabi, Filipai. Kaip toli i gilu-
mq ji driekiasi?
- Niekas nezino. Ar pakankamai didele? - paklause jis. - Rei-
kia manyti, kad cia galctume paslepti visa “Kulka”.
- “Kulka” neistengs ne prisiartinti, - pasake ji. - ST? Sis, ко
gero, tilptq. Bet del viso kito sis projektas sudetingas. Mums
prireiks apmokytu specialistu, kurie nukenksmintq daviklius. As
negaliu paslepli to daikciuko. Elektronika - ne mano specialybe.
- Tuomet kaip mes ji paslcpsime? - paklause Filipas, steng-
damasis izvelgti uolos skliaut^ fakelo sviesoje.
198
- Nezinau, - sudejavo Rita. - Tai vienintelis dalykas, kurio nie-
kaip negaliu suprasti. Patruliniai laivai sukurti taip apgalvotai,
kad ju niekas negaletu pavogti, - ji jaute pralaimejimo kartelj.
- Bet mes galime paslepti cia savo karius, - Filipas pajuto jos
nusiminima.
- Galime. Vietos apmokymams daugiau negu reikia. Geriau-
sia bus vykti i kaima ir pradeti telkti zmones. Manau, jog po po-
ros dienq Chose bus irgi pasireng^s vykti. Jis labai greitai taiso-
si, - ji nutilo ir kruptelejo nuo salto oro, pakilusio is niurios be-
dugnes.
- Tu i§ tiesu manai, kad tai beviltiska, taip? - Filipas atsisedo
greta jos ant nelygaus iskysulio. Jis perbrauke ranka jai per pe-
cius, pramankstindamas sustingusius jos raumenis.
- Mes turime tiek pat sansu kaip i spastus patekusi ziurke,
Filipai, - atvirai pasake ji. - Tu matei ST. Bet tu nematei, kq jie
sugeba, panaudojus juos pilnu pajegumu. Ri veikia kukliai. Jis
nenori, kad isiliepsnotu kru vinos skerdyncs. Kaip mums truksta
daktares.
-Jie gyvi, - pratare Filipas. - Sprendziant is paliktu pedsaku,
Gelezine Akis buvo suzeistas. Audros metu jinai ji slauge. Van-
deniui nuslugus, ji vilko kazkq paskui arklj. Dzonas turbut gu-
lejo ant to daikto, kuri ji vilko. Jokiu kitq pedsaku as neradau.
Lauzas dar ruseno. As vos jq neaplikau.
- Galbut daktare jzvelgtq kazkq, ко nematau as. Ji sudetingos
prigimties. Neduok Dieve, jeigu jai teks ka nors zudyti, - Rita
del to nerimavo.
- Rytoj mes keliausime i gyvenviet^. Ar jie musq nesusaudys,
jei mes patrauksime j kaimq? - paklause Filipas.
- Viskas priklauso nuo rezimo, - ji atsipalaidavo, giostoma jo
pirstu. - As vyksiu su jumis.
-Jie pazins tave! - papriestaravo jis. - О jeigu jie tave su-
ciups, kas tuomet?
’- As sugrjsiu vykdyti savo pareigu, - truktelejo peciais ji. - О
paskui pabegsiu ir atkeliausiu cia. Galu gale viskas gali net pak-
rypti j gerq puse. As galesiu suzinoti, ka veikia Ri ir kq jis suma-
ne. Issiaiskinsiu, kokiq jis imsis saugumo priemoniq.
Filipas nuleido akis.
- Nesu tikras, kad sito noriu.
Ji pazvelge j ji.
- Ar liudesi be manes?
- Man tav^s truks, - jis giliai jkvepe ir letai isleido orq, isik-
lausydamas i keistq “Bambagysleje” sklandanq, aidq. - As nieka-
da neturejau laiko moterims. Mano galvoje visuomet tunojo
kazkoks aidas - kaip cia. Pernelyg keistas, pernelyg tylqs.
As issikovojau slov^ karo take, cmiau trofejus, kaip ir pride-
ra. Galvoje kartojosi balsai. Paskui atejo diena, kai pranasas lie-
199
pe mums sekti paskui jj j kalnus. Niekas negali nepaklusti pra-
nasu i.
As girdejau balsus... maciau ateitj, kurios nejstengiau istver-
ti. Todel as begau. As tiesiog... as leidau Dzonui Smitui Gelezi-
nei Akiai pasirinkti, kuomet atejo jo pasirinkimo laikas. As likau
gyvas, nors galejau numirti... ir as suradau tave.
Taip, daug kas pasikeite. Mano sonkauliai niekad to neuz-
mirs! Bet negana to. As pamenu, kaip koviausi su tavim, stebe-
jausi, kaip moteris gali buti tokia stipri. Paskui mes sustojome
atsikvepti. As jkuriau lauz^ ir pazvelgiau j tave... ir kazkas ma-
no viduje pasikeite visiems laikams. Siluma ten, kur anksciau
buvo tik saltis. Geismas ten, kur anksciau tebuvo apatija. As at-
radau pats save.
Jis stipriai j^ pabuciavo.
- Ne, as nenoriu, kad tu iseitum.
Fakelas mirguliavo, mesdamas sokancius Seselius ant van-
dens isgrauztq uolq.
- As kazkada buvau istekejusi, - ji lauke jo reakcijos. Nieko.
-Jis buvo geras zmogus. Jisai turejo realybe, о norejo jsigyti sva-
jone. Tu turejai svajoniq, bet norejai tureti realyb^. As noriu tu-
rcti svajones realyb^. Pasvarstyk apie tai!
- Ar laive daug vyrq begiojo tau is paskos? - paklause Filipas.
- Tu tokia grazi, turbut sunku buvo gintis nuo pasiulymu!
Ji truktelejo peciais.
- Filipai, tu buvai nekaltas, koi nepasirodziau as. Laivuose
viskas kitaip. Galbut geriau, jei tu zinosi, kad as nebuvau nepa-
liestoji gelele, - ji isiziurejo i jo veid^, noredama jsitikinti, ar jis
su prato.
Jo kakta siek tiek susiraukslejo.
- Ir jeigu grjztum j laiva, tu vel taptum gelele daugeliui?
Ji nusistebejo nuosirdziu jo susirupinimu.
- Ne, netapciau, - ji patylejo, isiziuredama i tams^. - As labai
mylejau savo vyrq. Musq santykiai buvo nuostabus. As nuspren-
dziau tureti vaikq - vaidinti namq scimininkes bei motinos vaid-
menj; galbut mokytis laisvalaikiu arba dirbti puse dienos.
Galq gale nieko neisejo. Svajone jj palauze. Tuo tarpu as ta-
pau ismintingesne. Jis suteike man ger^ pamoka. Tuomet as
nuejau j Patruli ir tapau velniskai gera savo srities specialiste.
Maniau turinti atsakymus j visus klausimus. Vyrai ateidavo ir
iseidavo. Kai kuriuos maniau istengsianti kada nors pamilti - ki-
ti buvo reikalingi tik malonumui. Bet ne viename neradau gy-
venimo kibirksteles. Jie buvo tiesiog netikri. Jokios gilumos,
kaip man atrode.
Ji sunere savo pirstus su jo.
- Paskui daktare atvede mane i mazyte jusq planeta. Pagaliau
as pasijauciau reikalinga. As buvau ne tik gabi. Supranti? As bu-
200
vau... na, galima buti gabiu, bet nereikalingu. Mes pakliuvome
bedon, ir staiga nei is sio, nei is to as tapau reikalinga daktarei.
Velniai griebtu! As istraukiau ir save is bcdos - na, beveik. О
apskritai, tai man patiko, kaip jus mus isgelbejote.
Filipas sugrieze dantimis ir nusijuoke.
-	О cia pasirodei tu, pilnas sypsenu bei juoko, ir viskas na-
tdralu! Tau nusispjaut j viskq, tu tik megaujiesi gyvenimu. Tu
geras, narsus, grazus ir protingas. Gyvenime matei daugiau nei
norejai. Tu nepaprastas zmogus.
Ji aistringai ji pabuciavo, apglebe rankomis jo galv^, jusda-
ma mylimojo kuna.
-	Stai atsakymas j tavo klausim^: ne! As tavo, koi nesurasi ge-
resnes. As beprotiskai, beviltiskai tave jsimylejau. Mes turbut
zusime, jgyvendindami maniakisk^ savo uzmaciq, bet as mirsiu
laiminga.
-	Nekalbek apie mirtj taip lengvabudiskai, - subare j^ Filipas.
- As syk( maciau savo mirtj. Ne kazkoki^ jsivaizduojam^, о tik-
ra, galutine, nesugrqzinam^ mirtj. Gelezine Akis - kad ir koks
bebutu ribotas jo protas - pasirinko teisingai, todel man nete-
ko jos patirti. Jeigu mirtis ateis, tegu; bet ji pati zino savo lai-
k^, Rita.
-	О apie tai, kad as susirasiu geresn^, - jis truktelejo peciais.
- Tautos moterys - ne kariai. As zaviuosi tavim. Sprendziant is
to, ka man teko girdeti, musq moterys nedaro su vyrais to, ka
darai tu. Kai tu apsiveji mane kojomis, as jauciu palaimq., tary-
tum imdamas trofejq.
Tu pazjsti gyvenim^, Rita. Musq laukia Voro keliai. Jis раё-
тё mus j ateitj, ir esame jo voratinklio dalis.
Rita uzsimerke ir регЬгаикё ranka per Filipo кйпц.
-	Tu гигё51 progos jrodyti, ко esi vertas, mylimasis. Tik did-
vyris, padt^lis arba silpnaprotis gali stoti pries Patrulj kaip ly-
gus pries lygu.
-	Man nieko nereikia irodincti. - nesivarzydamas atsake Fili-
pas. - As permaciau save kiaurai. As ne didesnis, nei esu. Tur-
but Voras sitaip £5рё}о.
Jis apniuk^s patylejo.
-	Kitiems kariams tu nepatiktum, Rita. Jie issigastu tavo val-
dingumo ir neparemtq sito rizikingo sumanymo. Bet man tu jk-
vepi ugnies, kuri sviecia netgi cia, “Bambagystes” tamsoje. As
niekados neiskeisiu tav^s j kitq.
Jis pabuciavo ja ir leido rankoms pert^gti jos kunu, pajus-
damas svelnius moteriskus jos liemens bei slaunq islinkimus.
Isiskverbes pirstais po medziotojo marskiniais, jis ётё glamo-
пёй jai krutine, ir nuo to speneliai 5ик1егё1о. Zodziu jau nebe-
ге!кё!о, kai jiedu nuslydo prie uolos ir Г^зё pasnekesj kur kas
turtingesne meites kalba.
201
Uzdarydamas duris, Martis pagaliau linktelejo jai. Vienas ant
dirzo uzkabintas jo monitorius mirktelejo.
- Viskas svaru, - pasake jis.
Iki siol nebuvo laiko susitikti. Lita visa savaite dirbo su Ri
zmonemis. Tuo pat metu jai pavyko nuspeti Marcio nuotaik^.
Bela Vola visa sj laikq. dirbo su Gelezine Akimi, plesdama jo zo-
dziu atsargas.
Marciui pagaliau pavyko aptikti visus monitorius ir pasiklau-
symo irengimus. Maziausia ju buvo duse. Siuos jis prijunge prie
kompiuterines kilpos, pasirupindamas pokalbio konfidencialu-
mu.
- Atleiskite, kad mums iki siol nebuvo laiko. Mes tebesidar-
buojame pagreitintu rezimu, taigi man tenka rizikuoti, - ji paz-
velge j Marti ir j ВеЦ Vola. Prie duru sedintis Gelezine Akis sma-
ginosi, mokydamasis standartines kalbos sinchrokursa.
- Kuo rizikuoti, daktare? - nustebes paklause Martis. - Mes
galime uzsiimincti tyrimais laisvai, be jokiu problemu.
- Ilgai sitaip testis ncgali! - Lita susirauke. - Pasvarstyk savo
galva. Marti! Mes pieistru uztaiseme skyl^. Mes norime zibintu-
veliu pasipriesinti supernovai. Visa planeta tuoj tuoj pavirs
chaosu.
Martis atlaidziai pazvelge j j^. Bela paeme Marti uz rankos ir
atstdme jj.
-Jam tokj dalykq. visuomet reikia kalte ikalti, daktare. Mar-
tis nejtiketinai nuovokus, kai kalbama apie jo elektroninius
prietaisus, suteikiancius galimyb^ matyti zmones is vidaus, bet
kuomet reikia veikti, jis tarytum pristabdo. Jis...
- O! - Martis buvo bepradedqs piktintis, bet Lita gestu jj nu-
ramino.
Ji abejingai zvilgsniu padekojo Belai ir giliai atsiduso.
- Pries pradedant kalbeti, man reikia zinoti, koks jusq poziij-
ris j romananus. Klokite visk^. Jei galetumete isgelbeti jq kul-
turq, ar imtumete ja gerbti? Kiek jus pasireng^ del to aukotis?
Jus... as noriu suzinoti... kiek galiu jumis pasikliauti? Tiketi ju-
mis? - ji stengesi dirsteleti savo padejejq sielon.
Martis garsiai uzsikosejo. Bela susirauke.
- Viskas labai rimta, taip? - prislopintu balsu paklause ji.
Lita trumpai linktelejo.
- Gan rimta. Mes labai rizikuojame. Jeigu jus su manimi, tuo-
met jus su manimi iki galo. As nejuokauju. Jus negalesite pasit-
ratlkti atgal. Jums reikia apsispresti tiesiog dabar. Negaliu duoti
jums laiko apmastymams. Taip arba ne? - ji zvelge cia j vienig
cia j к1Ц.
- Daktare? - matesi, kad jis jauciasi nejaukiai. - Juk jus neuz-
siiminesite kazkuo, kas... chm... priestarauja jstatymams, tiesa?
- jis nurijo seiles.
- Kur kas blogiau, Marti, - patikino ji Lita. - Blogiausiu atve-
ju kalba pakryps apie jusq karjeros кгасЬц bei galimq pasodini-
mq j kalejim^. Ties^ sakant, jus galite zuti. Na о virsum mano
galvos kabo sveikatos skyriaus nuosprendis del psichinio apdo-
rojimo - as neturiu ко prarasti. - Martis ir Bela patyre sokq.
Lita itikinejo toliau.
- Del savys as esu tikra. Jums, pagal morales nuostatas, pri-
valau suteikti pasirinkimo teis^. As nenoriu pasinaudoti jumis
kaip varzteliais. Taigi nuspiyskite - dabar.
- Koks pasirinkimas, Lita? - paklause Bela; virsutine jos lupa
trukciojo, isduodama nerimsp - Kas gali buti blogiau uz kon-
centracijos stovyklas ir sudegintus vietinius gyventojus? Mes cia
pamateme daug nejprastq dalykq.
- As kalbu apie romananq sunaikinimq. Direktoratas negali
palikti jq laisveje. Juk jus patys matote. Jus zinote, kiek rimtai
suzeistq gydoma ligoninese. Jus zinote, kiek planetoje esama
ST. О ar zinote, kaip Direktoratas sureaguos i pranesim^ apie
tai, kad romanq kultura darosi nevaldoma? - Lita pajuto, jog
karsciuojasi. Ji nutilo, itraukdama i plaucius daugiau oro.
- Psichokomandos? - paklause Martis.
Lita rusciai pazvelge i jj.
- Praejusia savait^ Ri nusiunte i “Kulkq” trisdesimt belaisviq,
kad atliktu visiSkq. psichologini asmenybes perkonstravima. Pa-
vyko paveikti tik septyneta zmoniu, vienuolika apeme audrin-
gas pamisimas ir jie numire baisiose kanciose... о kiti dvylika,
psichokomandos manymu, iki siol nepasiduoda poveikiui.
- As jums sakiau, - istare Martis, - jq smegenys kitokios. Jie
pademonstruoja istisq. spcktrq, nuo nezymios zmogiskos nor-
mos variacijos iki visiskai kito smegenq tipo. Pavyzdziui, Ceste-
ris Armicho Garsija atsiduria paciame kreives gale. Galiu pri-
siekti, jog egzistuoja vienareiksmiska priklausomybe tarp jq
smegenq morfologijos ir sugebejimo pasiduoti psichoapdoro-
jimui!
- Visiskai galimas daiktas, Marti, - sutiko Lita. - Siaip ar taip,
tie, kurie nukrypsta nuo normos, turi buti izoliuoti arba sunai-
kinti.
- Ar tik ne per daug? - susirauke Bela. - Juk toks sprendimas
priestarauja Direktorato politikai!
- Kaip ir ciabuviq deginimas blasteriais, - priminc Lita, - kaip
ir planetos paskelbimas uzdrausta zona, kaip ir apsikeitimo
moksline informacija nutraukimas, kaip konclageriai bei karine
padetis. Mes regime cia ir viena, ir antra, ir trecia. Direktorato
203
skelbiamos nuostatos nesutampa su jo darbais. О mus, kiekvie-
na atskirai, kvailina!
Jiems reikejo atsikratyti visq gyvenimq skiepytu tiesq. Ar jie
istengs, ar jstengs pamatyti toliau uz savo nosis?
- Paklausykite! - ji pazvelge j juos kuo israiskingiau. - Direk-
toratas aptiko grup^ laukiniq, kuriq jis negali perprogramuoti,
negali priversti paklusti ir negali numatyti jq veiksmq. Garsija
regi ateitj! Ir jis ne vicnintelis. Koks pagrindinis Direktorato
principas? Saugumas ir garantija, ar ne? Na, kaip?
Jie linktelejo.
- Kas gi nutiks saugumui, kai zmones, savo pasaukimu lai-
kantys antpuolius, gaus saviraiskos laisv^? Kas nutiks saugumui,
kai samanas gales isvysti ateitj? О kuo baigsis zygis, kuriame sly-
pi rizikos elementas? Jei apie tai pamqstysite, suprasite, kad Di-
rektoratas negali palikti siq zmoniq laisveje! Jie grasina patienis
Direktorato pamatams! О be to, jei norite suzinoti mano nuo-
mon^, Direktoratas puva ir jam bdtinas sukretimas! - ji pliaukS-
telejo kumsciu i delnq.
Bela prisimerke. Susiriipin^s Marcio veidas istjso, akys bu-
vo tuscios.
- Suprantate, - pagaliau pasake Lita, - Direktoratas turi tik
vienq radikalq biida isspr^sti romananq problem^. Juos siaip ar
taip reikia sunaikinti. As palaipsniui jtikinau Ri, kad mes iki tarn
tikro laiko jstengsime juos sukulturinti. Bet is tikruju mums
neisdegs. Psichoapdorojimas neveiksmingas. Jie veikiau mirs
negu pasiduos. Cesteris jau leido tai suprasti, ir planeta buvo
paskelbta uzdrausta zona. Romananai mato ateitj! Jie zino! Ir
dar jie zino neturj ко prarasti - todel jie kaunasi, vildamiesi, kad
jq tautai galbut... tik galbut pavyks islikti.
Martis papurte galva.
- Jie negali paprasciausiai sunaikinti istisos...
- Tik si iseitis ir lieka, jei tu viska suvirskinsi, - pertrauke jj
Lita. - As nezinau, kaip kitaip galima issireiksti, vicnintelis ter-
minas - rases islikimas. Sis karas - pirmas per keturis simtus me-
tu - ir mes esame paciame jo sukuryje. As prasau, kad jGs atsis-
totumet kurion nors pusen.
-	Kaip suprantu. jus esate romananq pusejc, - pasake Martis.
-	Taip, - tvirtai pasake ji. - As negaliu ziGreti, kaip jie zusta.
Man rodos, jie turi kazkq, ко stinga visai kitai zmonijai.
-	Jei viskas vyks taip, kaip jGs numatete, mano tyrimq rezul-
tatai galu gale taps zinomi. Bet kaip Martis?
-	Visa jo siunciama informacija jau seniai perimama. Jus ma-
note, kad rysio tinklas perduoda jq j “Kulka”, о is ten j univer-
sitetq? Bet taip nera!
-	KA! - sukliko Martis perkreiptu veidu. - Is kur jus zinote? -
Ant jo kaklo issoko venos.
204
Lita pazvelge i salj.
* Ri man pasake. Jis nenori, kad jus mestumete darba. Jis
mano, jog jus istengsite surasti biologine priemonc;, kuri pades
iveikti romananus. Jis nenori panaudoti viruso - ar kitu infek-
ciniu susirgimq - iki paskutiniojo momento, vildamasis surasti
kokj nors kita buda padovanoti Direktoratui nuolankiq, eksp-
loatacijai tinkanciq gyventojq. Be to, esama tikimybes, kad ko-
lonizacija uztruks del nukenksminimo, kuriam prireiks laiko.
- Dieve mano! - pratruko Martis. - Nejuokaukite! Jiepasinau-
dos manimi! - jis erne zingsniuoti po maz^ kambari, sustojo ir
trinktelejo kumsciu i siena.
- As sakiau jums, - tvirtu balsu istare Lita. - Mes esame kare.
Kuo didesnis bankas, tuo purvinesni dalykai dedasi. Tautos ir
planetos likimas kabo ant plauko, Direktoratui reikia Atlanti-
dos. Jiems reikia jos su mielais laimingais romananais, kurie ne-
mato ateities. Jiems nereikia nei pranasq, nei skalpu medzioto-
jq! Ri vykdo (sakymus, nei daugiau, nei maziau. Jis - marione-
te Direktorato rankose. Visk^ valdo Skoras Robinsonas, Deime-
nas Ri - tik pasiuntinukas.
-As su jumis! - karstai riktelejo Martis. - Jie neturi teises taip
manipuliuoti manimi. As daugiau nesuteiksiu jiems jokios in-
formaeijos!
- Svarbus du dalykai! - Lita, neatitraukdama akiq nuo Mar-
cio, pakele ranka. - Pirmas ir pats svarbiausias. Esama planq,
apie kuriuos jus nieko nezinote. As sakiau jums - banke trilijo-
nai. Cia karas, Marti, о as generolas. Ar tu prisieki besqlygiskai
paklusti? - jos balsas isitempe ir tapo primygtinis. - Jei ne... jei
ne... man galbut... galbut teks tave uzmusti!
Apstulbusiam Marciui atvipo zandikaulis.
- Antra, mes pateikinesime jiems vis^ informaeija, kokia tik
jstengsime! Mes galime praleisti esminius fragmentus, bet jq vis
vien reikia perdavineti! Mus cia pakencia tik todel, kad mes ga-
lime suteikti Ri pranasumo, kurio deka jis jstengtu pcrdirbti sj
chaotiskq pasaulj ir susilaukti sekmes. Argi ncaisku? Sitaip mes
igauname veiksmu laisves! Mes zaidziame zaidimcp
Martis susmuko kampe, nepatikliai zvelgdamas i Litq.
-	Jus galetumet mane uzmusti? - jis is leto purte galvq - At-
rodo, cia is tiesu karas. As... lyg sapne! As netgi niekada nema-
ciau, kaip mirsta kazkas, kq as pazinojau! - jis suglum^s apziu-
• rinejo savo rankas.
-	As su jumis, daktare, - susnibzdejo Bela Vola. - As supran-
tu, kokioje padetyje mes atsidureme. Manau galesianti dalyvauti
siame zaidime drauge su jumis. О kaip Neta?
-	Apie jq ncgali buti ne kalbos. As maciau jq kaime. Bet ji -
musq grupes nare. Zinote, as tikiuosi, kad judu abu dirbsite,
maksimaliai isnaudodami savo sugebejimus. Jei tik mes leisime
205
prasiskverbti informacijai, kad nesame simtaprocentiniai Ri sq-
jungininkai, tuomet zaidimas baigsis... ir Ri laimes, - jos balsas
isliko lygus.
-	Mudu su Marciu jau zaideme sj zaidimq, - skubiai pasake
Bela. - Mes tiesiog nezinojome, is kokiu didziuliq sumq losia-
me. О kaip aspirantai? Ar jie gali dalyvauti?
-	Ne! - grieztai atsake Lita. - Niekas! Kartoju, daugiau niekas!
Jus abu privalote susitvardyti, girdite? Bet koks psichologinis
patikrinimas gali viskq sugadinti, ir mes atsidursime ligonineje!
Martis atsistojo.
-	As su jumis, daktare. AS suvokiu. Ar yra kokia nors priesai-
ka, kuri duodama tokioje situacijoje?
Lita niuriai syptelejo.
-	Galbut, bet as siame zaidime naujoke, - ji pazvelge i Dzo-
na Smitq Gelezin^ Akj. - Ar viskq supranti? - standartine kalba
paklause ji.
-	Beveik, - sutiko jis.
-	Na ir kaip? - paklause Lita. - Ar jie tau patinka? Ar priimi
juos?
Gelezine Akis leido sau jdemiai apziureti Belq Volq. Jis sku-
biai linktelejo. Bet, stabtelejes prie Marcio, susvyravo.
-	Ar tu niekad nematei mirties?
Martis patrauke peciais.
-	As ispreparavau aibe lavonq. As ismatavau daugiau zmoniu
kaukoliq, nei tu matei per visq savo gyvenimq. As maciau dau-
gybc numireliq. Bet as tiesiog niekad nemaciau, kaip zmogus
mirsta.
Gelezine Akis pakele galvq.
-Jis bent jau atviras, bet jisai - pati silpniausia grandis.
-	Klausyk, as galiu padaryti ne maziau uz Litq ir Belq! - uzsip-
lieske Martis.
-	Vadinasi, gali nuzudyti? Daktare galejo. Ji uzmuse vyrq pli-
komis rankomis. As maciau, kaip ji nueme skalpq. Ar tu irgi ga-
letum taip padaryti? - Gelezine Akis neatitrauke siurkstaus savo
zvilgsnio nuo Marcio.
Antropologas karstligiskai pamegino atsikvepti ir netvirtai
linktelejo.
-Jei pasirodys butina, aS manau, as... as istengsiu gyvq zmo-
gq... paversti laboratoriniu pavyzdziu.
-Jis galetu taip padaryti, - Gelezine Akis pazvelge i Lita. - Ke-
letq pastarqjq dienu jis pasakojo man apie naturaliqja atrankq.
Galbiit atrankos budu jis taps kariu, о gal ir ne, bet jis sazinin-
gas.
-	Atrodo, jus abu liksite gyvi, - pasake Lita, tiesdama ranka
prie duru.
-	Ka? - Marciui pastebimai palengvejo.
206
Lita linktelejo Gelezinei Akiai, kuris pakele p'neumatinj
svirkstq..
-	Daktare Dobra sako, kad jis padetu jums uzmirsti viskq, kas
ivyko. As norcjau pasinaudoti peiliu, • jo balsas skainbejo
tvirtai.
Martis nusteres zvilgciojo j vienq. ir j kitq.
-	Mazdaug po pusvalandzio mes turime buti pagrindiniame
voru kaime. As siulau tau isgerti trankviliantu, jei jauti nerima,
Marti. Po penkiolikos minuciu mes pasirodome scenoje, - Lita
laikesi uz durij.
-	Na jau ne, - burbtelejo Martis. - Jeigu Bela gali, ir as pajeg-
siu, - jis ryztingai nuzingsniavo, jau tyliai svilpciodamas pano-
seje.
- Su jais as velniskai rizikuoju, - suurzge Lita pati sau, koi Ge-
lezine Akis susirauktjs megino atsistoti. Jis pasitryne nesugiju-
siq krutine.
-Jie mums reikalingi, - paprastai pasake jis.
Po pusvalandzio Lita stebejo, kaip Helstedas tupdo savo ST
greta “Nikolajaus Romanano” nuolauzq. Sumisusiu jausmtj
apimta, ji stebejo monitoriu. Simtus metu lydinius veike koro-
zija. Laivas buvo pilkai rudas, о kai kurios jo dalys nugrimzdo
ir susiliejo su alyvine zemuma, jo karkasas kiutojo kaip grotes-
kisko vezlio sarvas.
- Stai kur viskas prasidejo, - susnibzdejo Lita.
Kaimo zmones susirinko paziureti j ST. Jie taip elgdavosi
kiekviena karta, kai leisdavosi laivas - arba bent jau taip jai ais-
kino.
- Marti? - Lita jjunge rysj, apziurinedama gyvenamqjj punk-
tq, kurj Gelezine Akis vadino “Gyvenviete”. Nieko ypatingo. Lus-
nos, keletas aptvaru galvijams, kurie buvo ypac vertinami, ke-
letas didesniq pastatq, naudojamq saugykloms, ir “Nikolajus
Romananas”.
- As cia, daktare, - sucirpc Marcio balsas.
- Ar Dzonas Smitas Gelezine Akis pasireng^s? - paklause ji.
-Jis ziuri j monitoriu ir, sprendziant is zvilganciq akiq, jis
pasireng^s is cia isskristi.
- Eime! - atsiliepc ji. Gerai, kad Martis toks zvalus.
- Bukite pasireng^, - suktelejo ji Helstedui, kuris issiblask^s
atidave pagarbq, stebedamas savo skenerius, be abejones, pa-
siruos^s bet kokiems priesiskiems veiksmams ir svajojantis apie
tai, kad kas nors atsitiktu.
Ji surado savo komandq prie liuko ir praleido Dzonq Gele-
zine Akj pirma sav^s. Vorai jj pazin^ atsitraukc, snabzdedamiesi
tarpusavyje. Lita pamate ju rankose daugybe uzdraustqjq sau-
tuvq.
207
Ri pirrrtiausia uzdraude nesiotis ginkla. Paskui pasirode, jog
tenka patiems nuginkluoti kickvien^ romananq. Norint taip pa-
daryti reikejo arba zudyti juos, arba taip stipriai apdeginti, kad
jie negaletq prieSintis. Nors ir buvo isleistas jstatymas, bet, kaip
ir daugeli Ri jstatymq, jj galejo jgyvendinti tik blasteriu pade-
dami.
Gelezine Akis, nesidairydamas j salis, patrauke tiesiai prie
“Nikolajaus Romanano". Jis vadino jj “Laivu” - cia buvo vorq pa-
saulio centras. Prie jejimo j pagrindinq kamer^ Lila pastebejo
blasteriu ugnies zymes. Ri uzmuse penkis karius, uzstojusius
jam kelia. Toks pagrindinio vorq atraminio punkto pasipriesi-
nimas buvo gan menkas. Kitus sulaike pranasai.
Lita nustebusi pastebejo, kad grindys buvo is zemiq, koi
suprato, kad cia supluktas simtmeciq purvas, nesamas is lauko
ir niekad neiskuopiamas. Ant sienu galejai izvelgti senqj^ kiri-
lictp Patalpas nusviete fakelai.
Taciau pasitarimq saleje plieske elektros sviesa, gaminama
uzsilikusios saules baterijos. Nors ir blausiai, bet per daugelj
simtmeciq islikusios lempeles dar dege. Tolimajame kambario
gale sedejo keturi seniai.
-	Kuo naudingas ateities matymas, - isgirdo ji Marcio snabz-
desj, - ogi tuo, kad niekad nepaveluosi j susitikimq..
Dzonas Smitas Gelezine Akis prisiartino, sustojo per ке1ец
metru nuo pranasu ir nuleido akis. Lita stovejo greta jo ir zvel-
ge j raukslet^, tarsi pergamentas, seniq od^.
-	xMes atejome, seniai, - pasake Gelezine Akis romananij
kalba.
-	Ar cia yra elektriniq pasiklausymo jrenginiu? - paklause
Lita.
-	Yra, - vienas senis atsistojo. - Jie virsininkq kambaryje, kur
dabar zaidzia vaikai. I sj kambarj zvaigzdziq zmones nebuvo je-
je. Mes nuslepeme jj nuo ju todel, kad butq galima pasikalbe-
ti. Ar pastaruoju metu tu zudei lokius, Gelezine Akie? - syptele-
j^s paklause jis, nusukdamas akis.
Gelezine Akis isistebeilijo i grindis, kur pro purvti galejai jz-
velgti metalines plokstes.
-	Ne, bet si moteris - sis karys - uzmuse loki. Ji paeme trofe-
jq. Ji uzsitarnavo teise kalbeti.
Senis numojo ranka.
-	Pagarbumq metas praejo, Gelezine Akie. Mes mateme, kad
jus ateisite. Mes zinome, ко jus norite, ir jiis tai gausite.
Lita zvelge j seni siek tiek susiraukusi.
-	Seni, - ji nepakelc balsa. - As is zvaigzdziu. Ar as galiu su-
zinoti? As nematau ateities.
Seneliokiskame veide atsirado tukstanciai rauksliq, ir jis nu-
sijuoke bedante burna.
208
-	Taip, Lita Dobra, mes garantuojame, jog paveiksime jaunus
zmones ir sulaikysime juos, kad nepuldinetu ir neapsaudytu
zvaigzdziq laivq bei zmoniu. Mes pasistengsime prisitaikyti prie
ivaigzdisko gyvenimo budo tick, kiek jstengsime ismokti, koi
jus esate cia su mumis.
Daugelis jaunuoliq mums pades. Daug ju jau yra “Bamba-
gysleje”. Ruckis, Pagarsej^s Trofejais, paskui pakalbes su jumis
apie tai. As negaliu numatyti jusq kovos baigties. Yra daug ga-
limybiq, keliu, is kuriq reikia pasirinkti. Cesteris Armicho Gar-
sija dar nebuvo iskviestas pas Zvaigzdziq Ponq. Daug keliu.
Klausimas, kuri tu nori pateikti neturi kito atsakymo, tik tq, jog
reikia tiketi Dievu.
Senis tylcdamas pazvelge j Marti Brukq, о paskui pasake:
-	Isverskite. Jusq jaunuolis nemoka tautos kalbos, - jis paro-
de i Belq Volq, kuri tyliai snekuciavosi su Marciu. - Taip, musq
tautos gali daug duoti viena kitai. Pazvelkite i Gelezin^ Akj, ku-
ris butq negyvas, jei zvaigzdziq laivas nesutaisytu sulau^yto jo
kuno. Jusu zmones nebeturi drqsos. Jie svaisto savo gyvenimq
tukdami ir uzsiiminedami banalybemis. Jie prarado jegq.
Mano zmones zvalus kaip jauni vilkai. Jusu - riebus lyg seni
Sunys. Yra apie kq susimqstyti. Kas ismintingesnis? Ar jauni vil-
kai, kimbantys vienas kitam j gerkle del isgalvotu nuoskaudu,
ar seni sunys, kurie verciau badaus, palikdami maista dubene-
lyje, kad tik savo valgymu neizeistq kito.
-	Matai! - linktelejo senis, nenuleisdamas zvilganciq akiq nuo
Marcio. - Uz tai teks moketi. Priesakyje is tiesq laukia kraujas ir
mirtis. Tai neatskiriama zmogaus savybe, mokslininke. Kaip ne-
lengva jaunus vilkus ismokyti nesipesti, о senus sunis nesikan-
dzioti. Kazkas turi sudrausti vilkus ir parodyti seniems sunims,
kaip reikia teisingai naudotis dantimis. Uz zinias reikia moke-
ti tuo, mokslininke, kad ne vienas pasikeitimas nejvyksta tiesiog
siaip sau.
Senis linksmai linktelejo netekusiai zado Litai, paskui paz-
velge j Belq Vola.
-	Atsakymas i tavo klausimq, jauna moterie, yra toks: Tiesa
neturi pradzios ne pabaigos. Tiesa egzistuoja kaip ir meile, ka-
ras, gyvenimas bei mirtis. Jos negalima tyrineti ir paaiskinti zo-
dziais. Stengtis tai padaryti butq taip pat kvaila kaip isigeisti
sustabdyti up^. Pazinti Tiesq - vadinasi, jq patirti. Sis budas vie-
nintelis.
Jis akimirksniu nutilo, paskui jo veidas prasviescjo.
-	A, suprantu! Tu neteisi. Galq gale niekas neturi reiksmcs.
Zmoniq poelgiai neveikia Dievo. Jei visi zmones rytoj numirtq,
Voras siek tick nuskurstu - bet Visatoje esama kitq, kurie gales
ispazinti jo mokyma. Taip, zinios - tai Tiesos priezastis, jos
esme.
209
Bela skubiai rijo seiles, koi pranasai jai maloningai sypsojosi.
Martis uzsimerkes nugrimzdo i apm^stymus. Bendroji nuotai-
ka pasikeite. Niekas neistenge ne zodzio islementi.
-	Koi kas gana. Ateina kiti. Mes padarysime viska, kas ima-
noma.
Tuo pat metu pro sonines duris ipuole kariu grupe. Visi, iss-
kyrus du, nuleido akis ir linktelejo, isvyde pranasus. РатаЦ Li-
tos drabuzius, jie ismeige i jq. priesiskus zvilgsnius.
*	Filipai! - staiga riktelejo Gelezine Akis, tiesdamas rankq vie-
nam vyrui. Lita irgi negalejo susitureti nesuktelejusi ir puole
pirmyn - pusbroliai apkabino vienas kita.
Kazkas sugriebe Litos petj ir stipriai jq apgreze.
-	As pasiilgau jusu, daktare! - sarkastiskas Ritos balsas priver-
te Litq pajusti gumulelj gerkleje.
-Jus gyva! As taip dziaugiuosi! - Lita suspaude leitenante gle-
byje. - Man truko jusu, Sarsa. Dieve! As taip dziaugiuosi, kad
mes vel drauge. Jus padesite man susidoroti su Ri! As visai su-
sipainiojau siame zaidime!
-	Vadinasi, irgi pasirinkote revoliucija? - Rita pakele akis. Ji
buvo apsitaisiusi, kaip ir dera, niekuo nesiskyre nuo kitq kariu,
tiktai skalpu skaiciumi ant juosmens. Tik Gelezines Akies dirza
puose sitiek trofeju.
-	As grumiausi kaip reikiant, - nusijuoke Lita. - Chm, prisime-
nate, labai seniai universiteto bare? Nagi, chm, pasirodo, buti
maistininku - uzkreciama. As gavau gerq doz^.
Ritos akys blizgejo.
-	Atrodo, as nesuklydau, sugadindama tuos sveikatos sky-
riaus dosje, - ji pliaukstelejo Litai per petj. - Na, ir ka gi jus vei-
kete?
Pries nusisypsodama, Lita susirauke ir pasitryne petj.
- As dirbau visq parengiamqjj darba, koi judu su Filipu cia
gaivinotes. Irgi mat pagalbininkai! Uzverte viska ant mano
peciq!
Ritos liipos persikreipe.
- О kas, jusu manymu, moke karius, slapstcsi lietuje, verba-
vo paprastq liaudi ir is anksto planavo si vakareii? As neturiu lai-
ko vezioti i ekskursijas po planeta visokiausius mokslininkus.
Man reikia mqstyti, kur, po velniq, mes galime pavogti $T! Dar
man reikia galvoti apie tai, is kur gauti specialist!.!, kad galetu-
me ji paslepti! - Rita atrode inirtusi.
- Dicvulcliau! О as pasakiau Ri, kad jus puikiai pasireiskete,
- pasaipiai lingavo galva Lita. - As netgi rekomendavau juspas-
katinti! Kokia buvau kvaile!
- Um? - Ritos zandikaulis atsikiso j priekj, о rankos jsispren-
de i klubus. - Norite, kad issukeiau jums rank^, daktare?
- Pameginkite - ir negausite savo ST, - patenkinta igele Lita.
Ji megaudamasi stebejo, kaip issiplete leitenantes akys.
210
- Kokio ST? - Rita prabilo pasnibzdomis, jos veidas isblysko.
- To, kuri Ri patikcjo man, - Lita leido sau piktdziugiskai
triumfuoti. Bet neilgam. Rita kumstelejo jai i pilvq. Nestipriai -
tik isleido is jos ora.
- Jus miegate su Ri? - suktelejo Rita. - Tai vicnintelis man zi-
nomas budas, kaip apgauti jo budrumq! - Jos balsas buvo tarsi
ciaukstelejimas rykste.
Lita gaudydama burna orq isistebeilijo i rucke.
- Kada nors jus man uz tai uzmokesite! - Lita issitiese, jos
akys dege.
Rita zengtelejo atatupsta.
- Gerai, daktare. As atsiprasau, - ji jdemiai zvelge i Litq. - Jus
pasikeitete, daktare. Atleiskite. Atrodo, kad tuoj pat mane uz-
mustumete, jei tik galetumete. Tapote grieztesne. Pritariu. Tai-
gi, is kur jus gausite ST?
- Taip, as pasikeiciau, - sausai iskose Lita. - Ri turi nemalo-
numq. - Lita perpasakojo savo pokalbius su Ri, isdeste apie
veiksmus, kuriq emesi. Besnekedama ji trynesi pilvq.
Sarsa tyliai svilptelejo.
- Uzjauciu. daktare. Jiis atlikote velniskai sunkq darbq! - Ri-
ta apsiniauke. - As neistengciau tokiu budu ismusti jam pagrin-
do is po kojq. Vadinasi, bazincje stovykloje yra beveik keturi
tiikstanciai zmoniq?
- Aha. - linktelejo Lita. - Dzonas Belos padedamas verbavo
salininkus. Mes stengiames iveikti abipusj genciq priesiskumq.
Sio to pasiekeme, bet koi kas mums nepavyko ко nors jkalbe-
ti, kad vyktu skelbti siq idejq savo zmonems. Pernelyg daug
emociju susikaupe. Кд mes bedarytume, viskas veltui.
Rita savo ruoztu pergalingai nusisypsojo.
- Mes sia problema beveik pazabojome. Bent jau, koi Ri vel
sumanys sulaikyti pasiuntinius tarp stovyklq. Mes...
- Nesumanys, - pertraukc Lita. - Cia mano politika.
- Gerai. Turi atvykti vyriausieji santosq kariai, - Rita patyle-
jo. - Viskas ne taip paprasta. daktare. Zmogus, su kuriuo mes
turime susidraugauti - Didysis Zmogus. Dzonas prisieke ji uz-
musti uz jo mylimosios isprievartavimq. Jiis suprantate, кд reis-
kia kraujo kerstas?
- Prakeikimas! - tyliai nusikeike Lita. - Jei Dzonas ji pamatys
- viskas zlugs, - ji nuvargusi atsiduso. - As pameginsiu kq nors
sugalvotL
Ritos sypsena buvo ncmaloni.
- Pagalvokite apie tai. Turite gerai isvystytq vaizduot^. Jeigu
jis nenurims, spirkite i uzpakali. Ar anfropologai nemokomi to-
kiq dalykq?
- Sarsa, kartais jus mane stebinate, - suurzge Lita, zvilgcioda-
ma ten, kur Dzonas smagiai snekuciavosi su Filipu.
211
- Gerai, - Rita pakele rankas aukstyn. - Klausykite, jus ir to-
liau darote su Dzonu viska, ka reikia. Tuo pat metu mums pri-
reiks daug maisto. Jus turite ST, ar galerumete numesti prie
“Bambagysles” maisto produktu atsargu? Tarp kitko, si proble-
ma, galima sakyti, yra pati svarbiausia. Mums reikia jsigudrinti
pamaitinti porq tukstanciu kariq. Uznugario tiekimas, atrodo,
bus neimanomas. Filipo kariams reikia daug ко ismokti.
- Kaip as galiu jums padeti? Helstedas apie viska pranesa tie-
siogiai Ri. Zinoma, as vadovauju ST ir galiu visur juo skraidyti,
bet tik todel, kad jie vos mantjs neprazude. As visa laika nuolat
baksnoju jq nosis i si fakta, taigi nesu toji saule, kuri sviecia
Helstedo komandai! - Lita susidejo rankas uz nugaros ir eme
zingsniuoti pirmyn - atgal.
-	Mes turime kazkokiu budu viskq pakreipti savo naudai, -
Sarsa pazvelge j jq. - Ar pulkininkas Ri visai nejtaria jtisq? '
-	As nezinau, - Lita palingavo galvq. - Net jei nejtaria, kad as
kazkq rezgu, vis vien mane seks, nes tokios jo taisykles.
Rita linkciojo galvq.
-	Taip, jis ne tas, kuri gali sugauti pliku uzpakaliu, - ji prisi-
merke, itemptai galvodama. - Sis riesutelis kietas ir politiniu po-
ziuriu? - ji susimqsciusi isispoksojo i Lita.
-	Direktorius tiesiogiai su viskuo susij^s, - sutiko Lita, mos-
telejusi ranka. - Senioko nurodymu daug kas padaryta, pazei-
dziant politinj kursq. Ri siaubingai del to dreba. Kodel?
-	Gal mums pavyks sukurpti koki nors planq, - atsiliepe Ri-
ta. - Gal apmauti Ri ir priversti paskelbti sekimo aparaturos pro-
filaktikq? Mums reikia isties svarios priezasties - kazko, ко ne-
galetq jtraukti i protokolus. Ar turite ideju?
-	Ne taip greitai, - susirauke Lita. - Kodel jus apskritai taip
jaudina ST? Ka jums duos vienas ST? Aisku, mes nejstengsime
jo padedami sunaikinti visq kitq! Netgi tuomet, jei susilauktu-
me Helstedo pritarimo!
Rita nusisypsojo.
-	Velniop kitus ST. Man reikia tik vieno - ir man jis zutbut
reikalingas. Ar laivelis tebera bazineje stovykloje?
-	Taip, - Lita pridejo pirsta Ritai prie smakro ir pakele ji, kad
pamatytq tamsiai zalias akis. - Kokiq beprotyb^ jus sumanete?
Rita truktelejo peciais, jos akys buvo klastingos.
-	Karo nelaimesi, neturedamas atsarginio kozirio. As ketinu
uigrobti “Kulkq”.
Lita pajuto, kaip jai atvipo zandikaulis. Is viso... tai buvo...
Kaip Rita galejo pasakyti si dalykq taip... paprastai?
-Jus visai is proto issikraustete, leitenante!
2П
SepTyNiolikTAS skyitius
Rita nusispjove i puna stebedama, kaip arkliu vora kerta ly-
guma.
- As noriu, kad viskas butq padaryta teisingai. Jeigu pastan-
gos nueis niekais, prisimink, ka as tau sakiau. Kiekvienas is jiisu
turi konkretq taikini, - ji atsigrjzo. Vyrai slepesi uz akmenq, ma-
tes! tik jq galvos, kurios linkciojo atsakydamos.
Chose pamojavo is savo vietos greta Didziojo Kario, kurio
Rita puikiai suprato niekad negalesianti uzmirsti. Ji jau zinojo,
kad jo vardas Haris Andocharas Sena, bet savo tautoje jis buvo
zinomas kaip Didysis Zmogus. Tinkamas vardas, nusprende ji,
turint galvoje ta gigantisk^ mas?.
Filipas zenge i prieki ir pakele rankas, parodydamas, kad jos
tuscios. Chose nusliuoge nuo arklio ir nusisypsojo.
- Matai, - riktelejo jis. - As atvedziau juos.
Rita pasitrauke atgal j seseli, dziaugdamasi, kad jos plaukai
buvo susegti, о ne palaidi.
Filipas uzdejo rankas Chose ant peciq.
-	Puiku! Uzeik ir pavalgyk, - jis patapsnojo Chose per nuga-
rq, ir sis praejo pro sali.
Rita pazvelge j Didiji Zmogq. Vejas plaikste jo barzda ir dra-
buzius. Jo akys nesustodamos istyrinejo priejimus prie “Bamba-
gysles”. Jis buvo suklus^s, isitemp^s it plienine spyruokle. Jo
bendrakeleiviai irgi dairesi, nepaleisdami is rankq sautuvq ir
pirstais liesdami gaidukus.
-	Ateikite! - pasauke Filipas. - Pavalgykite su mumis. Mes pa-
ruoseme maisto - visas jautis sukasi ant iesmo. Mes tunme nau-
jq gerimq, vadinamq arbata bei kava.
-	О viskio neturite? - paklause Didysis Zmogus, pirmasyk
praveres burna. Rita vos susivalde neisposkinusi kandzios pas-
tabos.
*- Dabar ne laikas gerti viskj. Mums reikia astraus proto ir ais-
kiu minciq, - nuolaidziai pasake Filipas. - Paskui, kuomet isgui-
sime is savo padanges zvaigzdziq zmones ir pasicksime naujus
pasaulius, tuomet atsv^sime gerdami viskj.
Didysis Zmogus nieko nepasake. Jis paskutinisyk apzvelge
vietov^ ir pamazu nulipo nuo nejtiketinai didelio arklio. Tq, pir-
majj, sykj Rita j arklius neatkreipe demcsio. Dabar ji suprato,
kokio didelio gyvulio jam reikejo. Kiti santosai graksciai nuso-
ko ant zemes, laikydami paruostus sautuvus.
-	Kur jusq zmones? - paklause Didysis Zmogus. - Esi labai
narsus - arba labai kvailas, jei vienas mus pasitinki, - kiauliskos
jo akutes rusciai zvelge j Filipa is virsaus.
-	Kaip ir jus, - nusisypsojo Filipas, - mes nenorime rizikuo-
ti. I jus nukreipta daug sautuvq. Kam sukelti tau jtarimq ir isda-
213
vystes baime? Ant kortos pastatytas nwsu pasaulis, musq tautos.
Tu ir as, mes kursime istorijjp
Filipas nusigreze ir patrauke prie jejimo j didziul^ ola. Didy-
sis Zmogus dave zenkl^, ir jo zmones nuejo paskui ji, kai kurie
dairesi, stipriai spausdami sautuvus. Rita ejo is sono. Jos zvilgs-
nis uzkliuvo uz balto blizgancio daikto, pakabinto ant Didzio-
jo Zmogaus dirzo. Jos blasteris!
Filipas nurode у1еЦ prie liepsnojancio lauzo. Jautis snyps-
te, varvindamas taukus, kurie rukdami lasejo i ugnj. Oras per-
sisunke keptos mesos aromatu. Didysis Zmogus ir dar vienas
karys atsisedo, tuo tarpu kiti jo sargybiniai zvelge j blausi^ olos
svies4 bei vos bejzidrimus atsvaitus “Bambagysles” gilumoje.
- Vadinasi, nori, kad vorai ir santosai taptq sajungininkais?
- paklause Didysis Zmogus, kai Filipas padavc jam puodeli ka-
vos.
- Sqjunga butina, Hari Andocharai Sena, - Filipas skubiai ir
jdemiai j ji pazvelge. - As nesakau, kad bus lengva, - tiek mirciu
ir kraujo skiria musq tautas, - bet tai butina.
- Kodel? - paklause Didysis Zmogus, neramiai zvilgeiodamas
i savo kavtp Jis istiese puodelj Filipui: - Isgerk’
Rita pajuto, kaip jos raumenys jsitempe. Ji mate liepsnojan-
cias santosu kariq akis, kai Filipas, zvelgdamas Didziajam Zmo-
gui j veidq, paeme puodeli ir isgere. Jis turbut nusidegino lie-
zuvj beveik verdanciu skysciu. Rita jaute, kaip jos lupos persik-
reipe is pykeio, kai ji jdemiai stebejo juos, primerkusi akis.
Didysis Zmogus ne nemirktclejo. Jis irgi nurijo dideli gurks- .
nj kavos.
- As dar isgerciau sio gerimo! - suurzge jis.
Filipas jpyle ir pakele galvjp
- Mes nejstengsime uzkariauti zvaigzdziq, jei nebusime drau-
ge. Mums reikia jusq bendradarbiavimo. Jei mes nugalesime,
pasiimsime jus j zvaigzdes. Jei pralaimesim - musq tautos zus.
Didysis Zmogus storais pirstais suspaude puodelj ir issiblas-
k^s zvelge j liepsmp
- Ar tu zinai buda, kaip mes galime nugaleti zvaigzdziq zmo-
nes? - paklause jis. - Sklando legendos, kad sobietai sugrjs. Kaip
mes galime kautis su ju ugnimi bei laivais, turedami tik sautu-
vus ir arklius? Pasakyk man, ka?
- Mes pagrobsime dangiskuosius ju daiktelius, - tvirtai pasa-
ke Filipas. - Jeigu mes jstengsime uzgrobti didjjj laiva “Ки1кц”,
kuris sukasi virs musq danguje, mes jstengsime priversti zvaigz-
dziu zmones mus paleisti.
Didysis Zmogus sedejo nejudedamas, susimqst^s.
-Jie turi kitus pasaulius, pilnus zmoniq. Jie turi daug nuos-
tabiq daiktu, kurie padarys santosus turtingais. Ju moterq plau-
kai jvairiq spalvq, ir as noreciau paragauti ju glamoniq, - jis
pakele akis, zcrincias isankstiniu pasimegavimu.
214
Ritos viduje viskas apsiverte, kai ji pamate praziotas jo liipas
ir liezuvi, lyztelinti baltus dantis. Ji jsivaizdavo, kas lauke jos ir
Litos. Ji prisimine, kas nutiko Dzenei, kai sis zmogus pasilinks-
mino su ja. Filipas papasakojo jai apie tai. Jos krutine susting-
de saltis, ir ji suspaude kovos peilj.
Didysis Zmogus tc^se:
- Taigi idcja gal ir nebloga. Musq pranasas liepe man ateiti.
Jis pasake, kad, tik bendradarbiaudami su jumis, musu zmones
gales keliauti i zvaigzdes, - Didysis Zmogus atlose galva. • О pas-
kui, kas zino? - jis parode pirstu j Filipp: - Bet pasakyk man, vo-
re, kaip mes jveiksime пеарукапц tarp manqjq kariu ir tavqjq?
Duotos priesaikos atkersyti krauju. Kas stebes, kad jis nebutq
pralietas?
Filipas suspaude pirstais kavos puodeli.
- Hari Andocharai Sena, mes drauge stosime ant karo tako,
ar ne? Koks zmogus, santosas ar voras, sulauzys karo tako prie-
saikq? Jeigu musq tautos zengs ant tako, kraujo kerstas turi
baigtis...
Didysis Zmogus nusijuoke.
- Baigtis? Kraujo kerstas? Santosai neuzmirsta praeities sk-
riaudu, Voro zmogau.
- Lygiai taip pat ir mano tauta, - sutiko Filipas. - Bet priesis-
kumas turi buti sulaikytas, koi mes iSvarysime zvaigzdziq zmo-
nes is savo dangaus. Kai nugalesime, kerstas jvyks ir abiejq pu-
siq garbe bus atstatyta.
- Labai gerai, mes taip ir padarysime. Vorai ir santosai petys
i petj drauge patrauks i zvaigzdes, ar ne, Filipai Gelezine Akie?
- Jis nuosirdziai nusijuoke. - Skelbdamas, jog stojame karo ta-
kan, as kalbu santosq vardu. Kaip karo vadas, as pareiskiu, kad
kraujo kerstas uzdraustas.
- Tuomet mes turime sansq laimeti, - su palengvejimu burb-
telejo Filipas. - Su tavimi susij^s svarbiausias pasirinkimas, Di-
dysis Zmogau. Be tav^s viskas butq veltui.
Didysis Zmogus nusisypsojo atsakydamas - placia dantinga
sypsena, kupina pasitenkinimo savimi.
- As pasieksiu tau pergal^, Voro zmogau, - nusisaipe jis. - Bet
pasiderekime del kainos. Kai nuimsime trofejus nuo zvaigzdziq
vyrq galvq, man reikes dviejq moterq. Viena - rusvaplauke, jo-
je isikunijusi lokio dvasia. Kitos plaukai geltoni, kaip saules ats-
pindys rudens zoleje. Sita man irgi reikalinga. As paemiau jas j
zmonas. Jos pabego, man dar nespejus pasimegauti jq groziu ir
susilaukti is jq sunu. As noriu jas susigrazinti.
Filipas neprarado savitvardos. Jis ne antakio nekryptclejo.
- Mes... atvesime tau moteris. Bus taip, kaip tu pasakei, bet
tik po to, kai nuimsime trofejus zvaigzdziq vyrams.
Rita, stebima jtariq Didziojo Zmogaus sargybos zvilgsniu,
istirpo tamsoje. Ji susirado Penktadieni Geltonaji| Koj^, pasire-
215
musj ant sautuvo ir stebintj, kaip du vyrai, sustenej^, kelia nuo
zarijq didziulj kepsnj.
- Priziurek Didjjj Zmogu, Penktadieni. Jeigu jis sumanys ka
nors iskrcsti, tu turbut istengsi greiciau pamatyti, negu as. Mane
vis dar tebekamuoja blogi prisiminimai - о dabar jie dar sus-
tiprejo, - Rita isistebeilijo j Didziojo Zmogaus siluet'4 ir pagal-
vojo, kokiu puikiu taikiniu sautuvui jis galetu tapti.
-	Gerai, - susnibzdejo Penktadienis. - Kur tu busi, jei Filipui
taves prireiks?
-	Gilumoje. Noriu patikrinti kitus karius. Suktelek, jei busiu
reikalinga. - Ji jnirsusi nusisuko ir nuejo.
Rita nubudo, pajutusi greta saves vesia Filipo odsp “Turbut
is tikruju nemiegoj’au”, - pagalvojo Rita. Jos smegenys tebedir-
bo ir per miegus.
-	Atrodo, viskas labai gerai, - pasake jis.
-	Taip, - suurzge jinai. - As negaliu sulaukti, kada mane ati-
duos tarn kales vaikui.
-	Kokie cia zodziai? Kieno vaikui? - Is jo balso ji suprato, kad
jis susirupin^s.
-	Kales, - pasake ji. - Tai standartines kalbos zodis. Reiskia
suns patel^. Turi ir kitq. reiksm^, skirt^ nieksams, tokiems kaip
jis.
-	Tu norejai, kad as tiesiai jam papriestarauciau? Toks elge-
sys pasirodytq keistas - atsisakyti jo bendradarbiavimo del dvie-
jq moterq, - Filipo balse jautesi nerimas.
-	Vien^ sio sanderio pusc^ sudarau as! - jos balsas jsitempe.
- К1Ц - Lita. As isdrjsiu priminti, brangus drauge, kad mes - tai
visa jusu jega!
Filipas atsilose ir lengvai atsikvepe, nekreipdamas demesio
j pasaip^ jos balse.
-	As zinojau, kad tavo jausmai bus uzgauti.
-	Uzgauti? - ji susivalde, kad nepakeltq balso. - Jei neprisi-
dengciau plaukq, jis jau si^nakt megintq su manim permiegoti!
-	Nurimk, Rucki, Pagarsej^s Trofejais! - juokesi Filipas. - Mes
dar nelaimejome. О be to, daug kas gali nutikti. Musq sanderis
sudarytas, remiantis jo pazadu bendradarbiauti. Jeigu jis sulau-
zys susitarimq, praras tave ir Lita. Ant kortos pastatytas jo isdi-
dumas ir garbe.
-	Geriau jau butq jo gyvybe. Zinai, as uzmusiu jj! Jeigu jis
bent pirstu palies mano kuna - jau nekalbant apie isprievarta-
vima - as ji nudesiu! - Rita tuzmingai nusispjove.
-	Tyliau! - tvirtai pasake Filipas. - As neatiduosiu tav^s! As lai-
mesiu laiko. Jeigu uzmirsi savo emocijas, suprasi, jog as pada-
riau viska, ко reikia, kad susilaukciau santosu paramos! As ly-
giai taip pat leisciau jam tave pasiimti, kaip kad nuimciau skal-
216
pa nuo pranaso galvos! Panaudok savo smegenis ne tik mote-
riskam pykciui!
Rita sugniauze kumstj, о paskui atsipalaidavo.
•	Tu teisus, - nenorom prisipazino ji. - Ir kq mes darysime,
jei nugalesime?
-	As uzmusiu Didiji Zmogq, - nerupestingai pasake Filipas.
- Btidamas mir^s, jis negates pagrobti jusq su Lita.
-	Sitaip tarp vorq ir santosq vel atsivers bedugne, - primine
Rita.
-	Kita vertus, pranasai pasake, jog daugelis zus, kad suteik-
tu tautai laisve. Galbut Didysis Zmogus? Tu arba Lita? Galbut,
kai viskas pasibaigs, bus tiek grobiui tinkamq zvaigzdziq mote-
rq, jog jusu jam nebereikes? Kas zino? - Filipas truktelejo pe-
ciais, viena ranka perbraukdamas per jos kunq.
-	Pranasai! - suurzge ji, nurimdama nuo svelnaus jo prisilie-
timo.
-	Visiskai teisingai! - svelniai nusisypsojo jis. - О aS tuo tar-
pu ismoksiu zvaigzdiskq tavo gudrybiq ir galesiu uzmusti jj, jei
prireiks.
-	Nesu tikra, jog tu jstengsi. - Rita patylejo jusdama, kaip
zaismingi jo pirstu judesiai paskleidzia jos viduje siluma. Jai vis
sunkiau buvo susikaupti. - О kaip mano blasteris? Ar galesi ji
grqzinti?
-	Beprasmiska. Jis iseikvojo visq uztaisq, kai megino supaisy-
ti, kaip jis veikia. Parnates, kad pilnu uztaisu galima sutrupinti
uolas - jis kaipmat viskq istratino! - Filipas duso is juoko.
-	As manau, kad blasteris suteikia jam orumo, - Ritos balsas
skambejo lyg is tolo. Jos kunas pradejo atsakineti j Filipo gla-
mones.	/
-	Taip ir yra. - Filipas pradejo jq buciuoti ir kandzioti. - Ido-
mu, kaip Litai sekasi su pulkininku Ri?
-	Koks skirtumas? - sudejavo Rita, krimsteledama jam j petj
ir jusdama, kaip jis jsitempia, lieciamas jos pirstu.
-	Kur... koks skirtumas? - issiblask^s susnibzdejo jis.
-	Ciabuviq policija, - sypsodamasi pasake Lita. - Jus perskai-
tete apie tai senose antropologijos knygose? Prisiminkite, kq
skaitete apie siju genties policija. Tokia buvo kareiviskq visuo-
meniq tqsa; jie ir toliau privalejo vykdyti vadu jsakymus, tik da-
re tai baltiesiems. Siaubingai efektyvus ir galingas kulturizacijos
ginklas.
Ri ejo greta jos, zvelgdamas aukstyn j tamsq dangu. Jiems
uz nugaros plieskc bazines stovyklos sviesos. Po kojomis snare-
jo slapia zole.
217 ’
-Jus sakote turinti grupe, kuri tiktq Siam tikslui? Ko reikes
is musq?.- Ri balsas isdave, jog jis susidomejo.
Ji jaute jo zvilgsni.
-	Mes aprupinsime juos maisto atsargomis, uniformomis,
galbut blasteriais ir apsauginiais kovos kostiumais. Mes nuga-
bensime juos i ST arba duosime jiems orlaiviq.
-	Kam to reikia? - atkakliai paklause jis. - Argi tuomet jie ne-
suzinos kai kuriu musq paslapciu?
-	Visq pirma, mes suteiksime jiems ypatingq padetj, Deime-
nai. Jeigu jie pievena ore, taip kaip mes, paprasti zmones juos
laikys virsesniais uz save. Tuo pat metu zmones atsises ir pagal-
vos. Jie pasakys sau: “Prisimeni, kaip Deimenas Ri Andocharas
buvo mazas berniukas? Jis buvo toks mielas. Dabar jis skraido
danguje! Galbut zmones zvaigzdese gyvena ne taip jau blogai?”
Taip galvos ju kaimynai ir draugai, pulkininke.
Antra, jie, aisku, suzinos kai kurias musq paslaptis. Tuo pat
metu jie visur skraidys. Juos gerbs. Jei kas nors nutiks mums,
jie praras savo padeti. Dar blogiau, jie taps parijais. Vadinasi,
kaip matote, jie suinteresuoti musq sckme. Musq tikslai sutam-
pa su ju.
Trecia, о tai susij^ su antru punktu, jie supras, kokios mu-
sq ginklq galimybes, kurios - jus turite pripazinti - apstulbins
romananus. Tyrinedami ginklus, jie tiesiogiai bendradarbiaus
su “Kulkos” personalu. Jie isigis draugu, ir staiga pasirodys, kad
mes zmones - tokie pat, kaip ir jie. Ir stai, kai kurie romananai
is tiesq pamils naujuosius savo draugus ir panores tapti pana-
siais j juos. Stai jums ir kulturizacija! - ji pliaukstelejo rankomis,
tarytum nupurtydama jas.
-	Man si mintis patinka, - Ri atrode patenkintas. - Ar daug
dirbote prie sio projekto?
-	Mazdaug dvi savaites. - Ji istempe kaklq, noredama iveikti
nestiprq galvos skausmq. Mintys sukosi apie tai, ka ji dar ture-
jo padaryti ar suzinoti.
-	Aha, - burbtelejo jis. - Dvi savaites. Sakykite, jusq roma-
nanai kartais ne is tq vietu, kur mes suradome jus?
-	Tie patys! - Ji atsigreze, tarytum nustebusi. - Kaip jGs suzi-
nojote? Geresniq mes nerasime. Bendraudama su jais, as kaip
reikiant istyrinejau dirvq. Pasejau juose siq idejq ir kaip paska-
tinimq palikau porq maisto konteineriu. Suteikiau jiems keletq
dienu, kad mintis subrgstu, ir vel aplankiau juos. Jie visi uz.
Zvaigzdziq prckes ir aukstos kario padeties perspektyvos daro
stebuklus.
-	Ir jus manete, kad as sutiksiu? - pasidomejo jis.
- Zinoma. Jus nieko neprarandate. Jei operacija del kokios
nors priezasties nepasisektu, mes atsidursime ten, kur ir buvo-
me. Jie suinteresuoti - о as, turiu prisipazinti, jaudinausi, kad
218
nieko neiseis. Vietiniq kariu panaudojimas ismegintas istoriskai
ir antropologiskai. Jeigu miisu laukia nesekme, as vis vien su-
zinosiu kazka apie tautq. Blogiausiu atveju, jus isigysite dar vie-
na priesq tarp tukstanciu kitu, kuriuos jau turitc, - ji truktele-
jo peciais.
Ri kostelejo.
- Jus privertete mane mazumel^ sunerimti, daktare.
- Sunerimti? - ji pasuko atgal j bazint; stovyklq.
- Man pranese, kad jus teikiate pagalbq priesams ir rupina-
tes jais, - Ri balsas buvo linksmas.
- Helstedas! - staiga nusijuoke Lita. • Prisiekiu, patikejus sio
uzsispyrusio kareiviukscio raportais, as turbut apsaudziau
“Kulka”. Jis labai noretq pavaizduoti mane ne pacioje palan-
kiausioje sviesoje.
- Jis jus ne itin megsta. - Ri pakele galvq: - Ar norite gauti kitq
ST?
- Niekada gyvenime, pulkininke! Nusispjaut man nuo auks-
tos varpines i jo raportus. - Puiku! Lita patyrc dziaugsmo antp-
10di, kuri pasistenge nuslepti po susimqsciusiu zvilgsniu. - As
noriu priversti jj kenteti, kenteti taip ilgai ir taip stipriai, kiek
tik pajegsiu. Galbut susilauksiu atviro nepaklusnumo. Tuomet
galesiu palauzti tq ispuikusj nieksq!
-Jus taip jo nekenciate? - itaigiai paklause Ri. - Galiu jums
priminti, kad is tiesu jus neturite jokio karinio laipsnio. Jus ne-
galesite atiduoti jo tribunolui.
Ji linktelejo.
- Jus, be abejo, matete juosteles su lokiu. Vienas dalykas ste-
beti jj is saugaus aukscio ir visai kas kita susidurti su juo akis j
akj, turint rankose tik primityvq sautuva. As niekad neuzmirsiu,
kad jis priverte mane visa tai iSgyventi, - jos balsas pasidare tul-
zingas.
- Prisipazinsiu, jog savo raportuose Helstedas bemaz apkal-
tino jus isdavyste. - Ri atsigreze i ja. - Dabar as suprantu, jus vie-
nas pries kita grieziate dantj. Nenoriu, kad judvieju priesisku-
mas trukdytiq musu darbui. Jus mane suprantate?
- Puikiausiai, pulkininke, - pasvarsciusi pasake Lita. - Jeigu
teisingai jus supratau, jis jau sutrukde? - Jos balse pasigirdo ap-
simestinis isgqstis. •
Jie artinosi prie bazines stovyklos.
- Ne visai, - jis nusisypsojo. - As esu cia del jo raporto apie
jusu veiklq.
Lita sustojo, isistebeilijusi i Ri.
-Jus norite pasakyti, jog patikejote, kad as... - ji buvo apstul-
busi. - Tas nieksas! - ji sugrieze dantimis.
Ri pakele rankq ir biciuliskai nusisypsojo.
219
- Gana, daktare, ar jus gerbtumete mane, kaip vad^, jei as
nebiiciau pasitikrines? Argi as verciau jus pasakoti, kuo jus uz-
siiminejote su ciabuviais? Ne, jus pati uzgriuvote mane, vardin-
dama savo pasiekimus ir stengdamasi itikinti ciabuviq policijos
planu teisingumu. Jus nemeginote nieko slepti.
Ar meginote? Koks vis dello jusu zaidimas, daktare?
Jis uzdejo rankq. jai ant peties.
- Prasau, nusiraminkite! As matau pyktj jusu akyse. As pa-
prasciausiai istyriau padetj. Kapitonas Helstedas pateike labai
rimtus kaltinimus. Jus, manimi deta, pasielgtumet taip pat. As
ne jsivaizduoti negalcjau, kad judvieju santykiai tokie priesiski.
- Priesiski - per svelniai pasakyta, - sutiko Lita, tebezings-
niuodama bazines stovyklos link. - Ar jus visai rimtai manote,
jog as leisiu, kad vendeta trukdytq mano darbui? Pasakykite at-
virai, Deimenai!
Kurj laikq jis ejo tyledamas.
- Ne, daktare. Ne kiek. As ant tiltelio perzvelgiau jusq veiks-
mq holografijas. As maciau, ко jus pasiekete, bendraudama su
ciabuviais. Nors ir nebuvote ypatingai mandagi su Arfu Ilelste-
du bei jo komanda, tuo pat metu jGs niekad nemeginote pas-
katinti ciabuviq nepagarbiai elgtis. As rimtai manau, kad jums
reikia duoti kita ST.
- Ne! - tvirtai pasake Lita. - Deimenai, pazvelkite j si reikalq
is kitos puses. As manau, kad Helstedas ncjvykdo savo pareigq,
ir tikiuosi, kad galq gale jis bus atleistas. As nesistengiu is pas-
kutiniujq jo apjuodinti. Man nereikia to daryti. Man rodos, jis
vis tick issikas sau duobe, - о jits netikesite ne vienujo zodziu!
Jie jau pasieke apsviesta teritorijjp
-	Zinote, Helstedas ne kiek nesiskiria nuo kitq mano kapito-
nq. Jis tiesiog vykde nurodymus, susijusius su romananais.
-	As turiu buteli labai gero Siono vyno. Ar nfcnoretumete su-
daryti man kompanijos, Deimenai? - paklause ji.
-	Mielai, daktare. Nemaniau, kad as, sqlyginai snekant, it-
rauktas j jusq draugq sqrasa, - susim^st^s pridure Ri.
Lita paeme jj uz parankes ir nevarzomai nusijuoke.
-	Atleiskite, as pari sudariau jums tokj ispudj. As labai verti-
nu “profesinius” musq santykius. Ne visiems jusq veiksmams
as, tiesa sakant, pritariu. To neneigiu. Mes tiesiog turejome skir-
tingas priemones, siekdami kaip tikejomes, vieno tikslo. Mes
reikalingi vienas kitam. Jus rcikalingas mano tyrimams ir tarn,
kad issaugotume siems zmonems gyvyb^. As jums reikalinga del
to, kad visas sis mechanizmas netaptu nevaldomas, kad Direk-
toratas neatleistq jusq is pareigq.
Jis atsiduso.
-	Jus niekad nesiliaujate manes stebinusi, daktare. .Ar jtis te-
lepate? Ar sugebate skaityti svetimas mintis? Galbut jus tokia pat
samane, kaip ir tie is romananu tarpo?
220
- Ne, Deimenai, bet jeigu buciau telepate, кд jums pasakytu
mano nuomonc apie Helsteda? - ji kilstelejo antakj.
- Man butinai reikia jus isskirti, - pakartojo jis.
- Pazvelgus i prieki, jums nuo to geriau nebus. Anksciau ar
veliau jis sudarys jums problemu. Mano priziu rimas, jis negates
sunaikinti romananq del isgalvotos savo skriaudos. Bet kitoje
vietoje jis gali pademonstruoti bereikaling^ uolum$ ir ipusti ug-
ni, kuri sunaikins vis^ musq darb^.
- Apie ka ir kalbamc. - Ri sustojo lagerio pakrasty. - As gavau
daugybf? pranesimu apie savo zmoniq jvykdytus disciplines pa-
zeidimus.
Ji pakele galvsp
- Vel Antonija Rire?
Jo sypsena buvo nelinksma.
- As labai nenoreciau, kad jias butumet mano priesas. As vi-
suomet zavejausi jdsq sugebejimu jsisavinti paskiras informaci-
jos nuotrupas ir kurti is jq gan teisingq. modeli. Bet sj sykj ne,
as girdejau apie pestynes tarp romananq ir mano desantininku.
- Neatrodo, kad tokie dalykai yra mano...
- Bet gali ir buti, daktare, - jis mostelejo ranka, pertraukda-
mas jsp - Jos vyksta del kvailiausios priezasties - del trofejaus!
Lita susirauke.
- Trofejaus?
- Taigi. Romananai niekina mano karius uz tai, kad jie ne-
paeme trofejq. Ciabuviams tai silpnumo pozymis - bet kuris ka-
rys, vertas savojo vardo, ima trofeju. Akivaizdu...
- ... jog jGsu desantininkai jauciasi pazeminti, - pabaige Lita,
supratusi, kas nutiko. - Kariai, niekad nesusidur^ su priesais,
niekad nezud^ ginkluoto priesininko, - jq narsa bei garbe ima
abejoti zmones, kuriuos jie gali akimoju sudeginti.
Ri suspaude tapas ir truktelejo petimi.
* - As jsakiau bent penketa karininkq nusiqsti daboklcn uz tai,
kad jie... - jis uzsikirto, - ... pasieme savo trofejq.
Lita nusijuoke.
-Jus matete manqjj trofeju - skalp^, pulkininke.
- Bet as niekad nesakiau jums, ka apie jj galvoju.
- Taigi palikite desantininkus ramybeje. - Ji patylejo. - Zino-
te, kultdrizacija vyksta i abi puses.
- As pagalvosiu apie tai, - sanltiriai pasake jis. - Patrulis - ne
laukiniq gauja...
- Ar jums reikia lojalumo... ar jusq zmoniu nepasitenkinimo,
Deimenai?
Jis susim^st^s surauke antakius.
Ji atrakino savo kambario duris ir erne ieskoti vyno, koi Ri
jsitaise viename kresle. Lita atsigreze ir pripyle dvi taures.
221
- Uz Atlantida, - pakele taur^* Ri. - Lai prisijungia ji prie Di-
rektorato, patyrusi minimalius nuostolius.
Lita gere, smalsiai stebedama Ri. Ji nulaize nuo taures krasto
isvarvejusi vyn% atsisedusi ant lovos, pariete kojas ir atsireme
j sienq.
- Zinote, jums apie mane jau ganetinai visi prisnekejo. О
kaip jus pats? Tokiu laivq kaip “Kulka” csama apie tuzina? Kaip
vyras ar moteris gali tapti tokio laivo vadu?
- Koviniu linijines klases laivu is viso yra vienuolika, - sypso-
damasis ir truktelejes peciais, pataise jis. - As buvau jaunas. No-
rejau skraidyti kosmose. Uzsirasiau i Patruli, kai mane prieme
j universitetq. Zinote, jie turi tokias programas. Jei jstengsi mo-
kytis, laikys tave, о jei ne, siuncia i visas keturias puses; ir tavo
mokslas is dalies apmokamas...
- Ne visiskai taip, Deimenai. Neuzmirskite, kad as pati is’uni-
versiteto. Pirmuosius ketverius metus issilaiko galbut tik du
procentai, - primine ji.
Jo akys zybeiojo.
- Taigi mane nusiunte i akademij^, ir as tebedariau jiems is-
pudj. As buvau sesiasdesimt trecias absolventas is simto, - jo 1Й-
pas iskreipe ironija. - Manau, jog tokia padetis priverte mane
deti dar daugiau pastangq. As sunkiai gavau guk^ “Kulkoje”.
- Ir кц jus tuomet pajutote? - paklause Lita. - Noriu pasaky-
ti, kai pirm^syk nuzengete ant jos denio, ar zinojote, kad ji taps
jusq?
Ri akyse atsirado metaline israiska. Jis sukiojo rankose tau-
re, apziurinedamas skysti.
- Zinote, ta dien^ as ja jsimylejau. Prisimenu instruktaza, ir,
man atrodo, jog tai buvo tarytum vedybiniu santykiq pradzia.
As istisas savaites tyrinejau “Kulkos” nuotaikas, pomegius, stip-
rias ir silpnas vietas. Ji tapo mano gyvenimu, mano aistra ir ma-
no meile. Ji lig siol... - jis sucepsejo lupomis.
- Turbut, laikui begant, jusu santykiai tapo sveikesnio pobu-
dzio? - paklause Lita, matydama pakilia jo nuotaik^.
Jis laisvai n.usikvatojo.
- Turbut kvailai atrodo, bet kiekvien^ ryta, budamas laive, ir
netgi cia, planetoje, as issikvieciu rysio tinkla, kad galeciau paz-
velgti i jt|. As taip elgiuosi kiekvienq гуЦ nuo tada. kai izengiau
i laiva. Ar atrodau keistuolis, daktare? - jis nusisypsojo jai.
- Ji buvo jusu svajone, pulkininke. Del svajones niekad ne-
reikia teisintis. Jus vienas is tu, kam pasiseke - buvote pakanka-
mai atkaklus ir pasiekete tiksla, apie kuri svajojote.
Jis liudnai pazvelge jai i akis.
- Atrodo, paaukojau visk^, - sutiko jis. - As taip niekad ir ne-
vedziau. Nemaciau savo tevrj iki pat ju mirties. Niekados netu-
222
rejau laiko niekam kitam, isskyrus savo laivq. Gal as pardaviau
siela?
- Jtis ja atradote. Jus suradote savo svajone. Argi jds jaucia-
tes pardaves siela? - Lita gurkstelejo is tau res. Galvos skausmas
slugo. Jai seniai reikejo susitikti su Ri tokioje aplinkoje.
- Mano laivas iryra mano siela, - kaltai nusisypsojo jis. - Jei
jam kas nors nutiks, man nebera del ко gyventi. Siai oro pripil-
dytai statinaitei as atidaviau savo gyvenima. Be jo, man^s nie-
kas daugiau nejaudina.
- Turbut tai sunku, - svarste Lita. - О direktorius turi galios
ji atimti?
Ri nurijo seiles, tapdamas tokiu sunerimusiu, kokio Lita jo
dar nebuvo maciusi.
- Turi. Ir visa si romanantj istorija kabo ant plauko.
- Kuri mes galbiat paversime vine, - pridure Lita, zvelgdama
i lubas.
Jis idemiai pasiziurejo i jq, jo bruozai issilygino.
- Mane persekioja kosmarai. As regiu save ant tiltelio. Blas-
teriai pavercia siq planetq dulkemis. Paskui specialusis rysys
perduoda Robinsono holografijq, ir jis man isako perduoti “Kul-
ka” majorei Rirei. Man sustoja sirdis, ir as klykiu is baimes. - Jis
uzsimerke ir atsilose. - As meginu nepaklusti, о jie issitraukia
ginklus, versdami mane pasitraukti nuo tiltelio. As stengiuosi
kautis, bet mano rankos nejuda... Kojos suparalyziuotos. As ma-
tau, jog visa komanda ziuri i mane ir slykstisi. Jie spjaudo i ma-
ne. Kodel? As tiek daug del jq padariau!	z
Jie tempia mane prie perejimo sliuzo ir meta vidun. As sau-
kiu, kumsciais dauzau liukq. Stengiuosi ijungti valdymo mecha-
nizmus, bet jie kurti ir maldavimams, ir grasinimams. Paskui at-
siveria isorinis Hukas ir mane isspiria j tamsq, as sukuosi, vis la-
biau nutoldamas nuo “Kulkos”. As vis rekiu ir rckiu, nes gir-
dziu, kaip laivas mane kviecia. - Jis scdejo nejudedamas, uzval-
dytas savo regejimo. Po ilgos pauzes pulkininkas pakele akis: -
Paskui as nubundu.
Lita nuleido galva.
- Sitiek laiko tokia istikimybe, о Skoras Robinsonas gali taip
lengvai atimti visq gyvenimq? Fiu! - ji pustelcjo i delna.
Ri skubiai linktelejo ir kreivai nusisypsojo.
- Visiskai teisingai. Taip lengvai, - jis pakele akis, kuriose vel
spindejo gelezinis ryztas. - Stai kodel as negaliu pralaimeti, dak-
tare. Stai kodel as nepralaimesiu!
Ji dar sykj pripilde jo taure.
- Mano padetis tokia pati. Kai sudareme mudviejej sanderi,
as sakiau jums, jog irgi negaliu pralaimeti. Nors dabar man at-
rodo, kad as geriau pradedu suprasti, is ко losiama. Ar jums
223
nekyla pasipiktinimas direktoriumi? As turiu galvoje jo valdziq.
Jis toks tolimas ir toks beasmenis!
- Man kyla pasipiktinimas, bet ka as galiu padaryti, daktare?
As prisiekiau buti istikimas Direktoratui. Toks yra nekintamas
Patrulio lozungas, paveldas, kuriuo galima didziuotis. Nuo pat
Konfederacijos susikurimo - pries penkis simtus metq - Patru-
lis buvo civilizacijos ginklas. Pazvelkite, ka mes sukureme.
- Mes? - perklause Lita.
- Mes! - neatlyzo jis. - Ka galetq padaryti vieni politikai? Krau-
ju ir narsumu Patrulis laimejo jiems laiko, daktare. As esu sio
palikimo dalis. Daugelj amziq mes stovejome tarp barbarq ir ci-
vilizacijos. Mes sumokejome savo aukomis, savo krauju, gyvybe-
mis ir savo laivais. - Jo veidas svytejo. - Nera ко ne kalbeti, Di-
rektoratas mane piktina, bet jo deka kcturis simtus metq gyve-
nome be karq. Planetos bei stotys praranda kontrol^. Bet-stai
pasirodome mes, ir aistros atvesta. Mes - paskutinioji patikima
priemone, - Ri is leto linktelejo.
- Koi turite laivus, - primine Lita.
- Teisybe, daktare.
- Deimenai, vadinkite mane Lita, kai mes vieni. - Ji pripilde
jo taure.
- Lita, toks svelnus, grazus vardas, - jo akys tapo siltesnes. -
AS tikiuosi, kad jus is naujo apsvarstete savo poziurj j kai ku-
riuos senus mano pasiulymus?
Tipiskas vyras! Duok jam pirstq, jis tuojpat jsigeis nukqsti
rankq.
- Ne, Deimenai. Is to mes turetume daugiau zalos negu nau-
dos. As kalbu rimtai. As jsitikinusi, jog esu teisi, - ji sustojo ir su-
sirauke, zinodama, jog jis jdemiai jq stebi. - Zinote, is mudvie-
jq iseitq siaubingi meiluziai.
-Jus jsitikinusi? - jo atvirumas jq isgqsdino, bet netrukus ji
supra to, kad priezastis slypi vyne.
- Simtu procentu! - ji gurkstelejo is savo taures. - Pirma, as
negaleciau dalytis jusq su jusq laivu. О antra, mes abu esame
dominuojancios asmenybes. Baigtusi tuo, kad pradetume ais-
kintis, kuris stipresnis, protingesnis, apsukrcsnis. Varzybos galu
gale paverstq mus priesais. Dar mazdaug metus mums be galo
reikes vienas kito. Jums reikalingos profesines mano zinios,
man reikalinga jusq parama. Drauge mes galime tapti nepazei-
dziamais. О jei dirbsimc kartu kaip suteptas mechanizmas,
esant nulinei gravitacijai, nieko neiseis. Cia reikia subtilumo,
Deimenai, labai, labai didelio subtilumo.
- Koi kas viskas lyg ir klo.stosi kuo puikiausiai. - Jis gurkste-
lejo vyno ir klausiamai pazvelge j Litq. - As maniau, kad mes su-
sidorosime per menesj.
Ji vos susiturejo neprasijuokusi.
224
- Menesj? Deimenai, mes dabar stengiames pakeisti visuo-
men^. Procesas daug kuo panasus i jsiterpimq ckologijon. Pa-
salinus grobuonis, pasels zoliaedziai, ir visoje sistemoje tarytum
ivyks grandinine reakcija. Voratinklis, kaip sako romananai. Nu-
pjovus vienq siula, tinklo tvirtumas nenukentes, bet jeigu voras
pajudes, viskas suplys. Mes nupjausime iskart daug siulq ir pri-
valome buti pasirengq uzlopyti viska, kas suplys.
- О jeigu neturesime tarn laiko? - jsitempusiu balsu paklau-
se jis.
-Jus jau nekraunate j rietuves zuvusiq kariu, - pasake ji jam.
- Ciabuviai nebesaudo i desantininkus. Mes supazindiname juos
su kosminemis prckcmis, kuriame prekybq. Mes ememe steig-
ti mokymo centrus, kur aiskinsime apie Direktorato politika.
Progresas akivaizdus.
- Bet reikia atsizvelgti ir i kitkq. Mes negalime laikyti trijq ko-
viniq laivq, nuolat priristq prie vienos vietos! - jis susierzin^s
numojo ranka.
- Trijq koviniq laivq? - suglumusi paklause Lita.
- Trijq. Dar du laivai atvyks cia ne veliau kaip po menesio.
Garsijos sugebejimai mirtinai jbaugino Robinsonq. Jis pasiunte
pagalbinj laivq, kad nugabentq Garsijq i Arkturq individualiam
tyrimui. Mulkis neraliuotas! - Ri staiga toptelejo, kq jis pasake,
ir pulkininkas, issigand^s apsidaire.
- Dar du laivai? - svarste Lita. - Du linijiniai laivai?
- “Pergale”, kuriai vadovauja pulkininke Maja Ben Achmad -
bjaurus senas siksnosparnis, ir “Brolybe”, vadovaujama pulki-
ninkes Seilos Rostovitiev. Si man irgi niekad nepatiko. Manau,
jog tik ir tesvajoja, kaip as susipainiosiu sioje maisatyje. Ji bu-
vo vienintele mano konkurente i “Kulkos” vado vietq. Kai gavau
pulkininko laipsni.jq perkele, - Deimenas atsiduso. - Formaliai
jos bus pavaldzios man, jei prireiks jq jsikisimo.
- As maniau, jog “Kulka” laisviausiai gali istaskyti i gabalelius
siq planetq! - Lita sunerimo. - Kam gi dar du laivai?
- O, bukite rami, “Kulka” be ypatingq pastangq apgins visq
kosmoso sektoriq. Kiti du laivai reikalingi apsidraudimui. О jei-
gu as pasirodysiu esqs nepatikimas? - paklause Ri. - О kq, jei kas
nors ne taip? О jeigu mes menkai tejvertinome romananus?
Dievai zino, kas gali nutikti. - jis nusisypsojo. - Matote, Robin-
sonas bijo.
Lita papilde Deimeno taure ir numete tuscia buteli, is baro
istraukdama naujq.
-	Turbut viskuo kalta aiskiaregyste, - nusprende ji. - Jis bijo.
kad ji pasklis po Direktorata.
-	Pagalvokite apie pasekmcs, jei taip nutiks, - Ri apziurine-
jo vynq, pries ji isgerdamas. - Pagalvokite! Viskas apvirs aukstyn
kojomis. Verslininkai puls i panikq! Draudimas? Kam reikes
225
draudimo? Jie pasisamdys romananq. Visko nejmanoma jsivaiz-
duoti.
Ji palingavo galva.
-	Pranasai sito nedaro. Ar mano ataskaita neissiqsta? Rodos,
sakete, kad ji itin svarbi.
-	As ja issiunciau, ir manau, kad Robinsonas nepatikes nie-
kuo, kas byloja, kad reikalai ne tokie jau prasti.
- Zaidzia neklystamai, - sutiko Lita, - kaip ir visa visuomene.
Niekuomet nereikia rizikuoti. Jokios rizikos, jokio pavojaus, jo-
kios atsakomybes! Man bloga nuo viso sito!
- Nejucia prisimeni senuosius laikus, - jis atkuto. - Tuomet
turejome didvyriu. Buvo geris, kurj reikejo apginti, ir blogis, su
kuriuo reikejo kovoti. Zmones tikejo paciais savimi. - Jis pazvel-
ge aukstyn i ant sienos kabantj skalpq. - Mes galejome didziuo-
tis savo trofejais! - Ri akys zerejo.
- Kalbant Marcio zodziais, ar galvojote jus kada nors pasi-
pustyti padus? - paklause ji, masliai stebedama pulkininkq. Jis
vienas isgere beveik visa buteli.
- Dieve! - nusisypsojo jis. - Isties butq saunu! Nukeliauti uz
Pakrasciq, tiesiog tam, kad paziiiretum, kas ten yra! - jo veidas
vel suirzo. - Kiltu daug triuksmo. Direktorate viespatauja tokia
tobula pusiausvyra, - jis nutilo, pasiklyd^s savo mintyse.
- Norite pasakyti, stagnacija, - pataise Lita.
- As negaleciau to padaryti, - nusprcnde jis. - As atsakingas
uz “Ки1Ц”. As prisiekiau Direktoratui. As neistengciau, Lita. As
negaliu nuvilti Patrulio. Mes ikunijame civilizacijq! Kas bus, jei
Patrulis pasitrauks? Kas rupinsis zmonijos saugumu? - jis pakele
maldaujan£ias akis: - As negaliu visko sugadinti, as privalau gal-
voti apie kitus. Pernelyg daug zmoniu pasitiki manimi... mu-
mis... “Kulka”.
Ji vel pripilde jo taur^.
- Deimenai, as dziaugiuosi, kad jus toks geras karininkas. Pa-
sakykit, kaip as galeciau bent kazka padaryti be jusq? Bet leis-
kite uzduoti hipotetini klausimq. Ka darytumet, jei tektu pasi-
rinkti: “Kulka” arba Skoras Robinsonas?
- Laivas ar garbe? - paklause jis. - Kas yra vyras be garbes?
Patrulis didziuojasi savo tradieijomis. Mes esame civilizacija! - jo
galva linktelejo. - As isgeriau per daug vyno, Lita, - jis klaptelejo
blakstienomis.
- Tuoj bus kavos, - ji bakstelejo i automatq, pripilde du puo-
delius. - О laivas?
- О Dieve, - susnibzdejo jis, - tikiuosi, man niekad neteks is
ju rinktis. Bet kuriuo atveju as zuves.
Ji ziurejo, kaip jis atsistoja ir iriasi iki tualeto.
- Sumos tokios dideles, brangusis pulkininke, - susnibzdejo
ji. - Dievai zino, galbut mes visi prazusime, - ir ji, pati nezino-
dama kodel, irgi pasijaute labai nelaiminga.
226
Cesteris Armicho Garsija sustojo ir paspaude rankq S.Mon-
taldui.
- Malonu buvo pasikalbeti, daktare, - jis linktelejo. - Labai
greitai tu tapsi reiksmingu zmogumi. Kai tave uzgrius jvykiai,
prisimink, jog esi zmogus, ir saugok savo tikejimq Dievu. Su ta-
vimi susij^s pasirinkimas, daktare. Voras tav^s nepaliks.
Cesteris nusisypsojo ir nuejo prie pagalbinio laivo liuko. Ne
per zingsnj nepasitraukiantys sargybiniai ejo paskui ji, uzdejt;
rankas ant blasteriq. Kuriems velniams jie reikalingi, suurzge
mintyse Montaldas. О garsiai istare:
- Ka tai, po velniq, reiskia? Koks pasirinkimas? Kokie jvykiai?
-Jis pasisuko iseiti. - Eik tu po velniq, Garsija!
Montaldas buvo sunerim^s. Jis sedejo observatorijoje ir ste-
bejo, kaip pagalbinis laivas atsiskyre nuo “Kulkos” korpuso. Ji
lydeti buvo paskirti du laivai. Pagalbinis laivas apsisuko ir pali-
ko ryskiq sviesos juosta, greitedamas tolimojo Arkturo link.
Montaldas susirauke. Cesteris buvo toks kilnus. Koks pri-
emimas jo laukia, kuomet pateks i Skoro Robinsono letenas?
Montaldas nezymiai kruptelejo, pagalvoj^s apie zondus, moni-
torius, analizes, baksnojim^ ir ciupinejimq, sudarancius neatsie-
jama dali viso to, kas laukia Cesterio Garsijos. Jis turejo zinoti.
- Mazas narsus niekselis, - niurnejo Montaldas. - Lik sveikas,
Cesteri. As pasiilgsiu tav^s - net jei man ne sykio nepavyko ap-
losti tav^s sachmatais, - juokingiausia, kad, pries atvykdamas j
“Kulka”, Cesteris ne sykio nemate sachmatu... ir aplosdavo
kompiuterius. Montaldas suspaude lupas. Jis svarste, ar Skoras
Robinsonas kada nors zaide sachmatais.
AsTUONiolikTAS skynius
Dzonas Smitas Gelezine Akis uzsimerke ir giliai atsiduso.
- Kodel? - paklause jis, stengdamasis sutramdyti savo bals^.
Sernas Andocharas Smitas sukryziavo ant krutines rankas, jo
zvilgsnis buvo rustus.
- Garbe, - paprastai pasake jis.
Gelezine Akis, prikandes lupa, dirstelejo i senj. Sis sedejo it
mumija, apsigaub^s nuo suodziq pajuodusia antklode, nunari-
n^s galv<q tartum uzsnudes. Gelezine Akis sutclke mintis.
- Tu zinai, jog tauta stojo karo takan. Su santosais mes suda-
reme taika iki tol, koi nugalesime zvaigzdziq zmones. О tu pa-
vogei santosq arklius...
- Tu neturi jokios valdzios, Dzonai Smitai Gelezine Akie, -
pratruko Sernas, jo veidas patamsejo is jnirsio. - As su santosais
227
nesudarinejau jokiq sanderiq! - ispoSkino jis, neramiai zvilgcio-
damas j senj. Nuleid^s balsa, jis burbtelejo: - Niekas neturi tei-
ses nurodineti tautos kariui, k^ jis gali daryti, о ко ne.
Gelezine akis linktelejo, pritardamas Siam zmogui.
- Sitaip buvo iki tol, koi zvaigzdziq zmones atejo musq nai-
kinti. Siandien vyksta kitas karas, j kuri mes jtraukeme ir san-
tosus. Mes kovojame uz visus. Mes kovojame uz visa musq Pa-
saulj, uz Vong uz visk^, kuo tikime. Uz moteris...
- Mes visuomet taip elgiames! - papriestaravo Sernas. - Ne
negalvok man pasakyti, kad as privalau gr^zinti slugs arklius,
kuriuos taip sumaniai pasiemiau...
- Mes dar nesusidiireme su zvaigzdziu ginklu! - riktelejo Ge-
lezine Akis. Jis parode j zydrq skliaut^ virs galvos. - Ten, virsu-
je, Semai, jie turi laivq, didesni nei visi ST, sudeti kruvon! Su sa-
vo ginklu jie gali sunaikinti Gyvenviet^ taip, kaip mes patra-nka
galime nudeti uolint^ siurbele!
Is ten, kur isisup^s i murzin^ antklod^ sedejo senis, staiga
nuskambejo negarsus, bet skvarbus jo balsas.
- Semai Andocharai Smitai, tu pasiekei pasirinkimo taskzp
Cia ir dabar tu privalai apsispr^sti ir laikytis sprendimo, kaip
reikalauja kario garbe.
Sernas nurijo seiles, automatiskai ibesdamas zvilgsnj j zemq.
Gelezines Akies akivaizdoje karstas jo uzsispyrimas issisklaide
it du Ikes vejyje.
- Taip, seni?
Senis nejudedamas paklause:
- Apsispr^sti teks tau, Semai Andocharai Smitai. Ka tu pasi-
renki: padesi tautai - ar laikysies savojo garbes supratimo? Ka
renkiesi: savo tevq kelia... ar ateities ке!ц? Ir viena, ir antra su-
sij^, bet ka tu darysi dabartiniu momentu?
Sernas mindziukavo, kCiprinosi ir sukiojo pirstus, jis itemp-
tai galvojo.
- As... seni, ieskau tavo patarimo. Pasakyk man. Bus, kaip tu
nori.
Senis letai sulingavo pirmyn ir atgal.
- As negaliu matyti uz tave, mano vaike. As zvelgiu j tave ir
pazistu tave, vis^ tavo gyvenimq. As regiu tave esantj kudikiu,
pliku, nieko nesugebanciu, begiojanciu ir zaidzianciu, regiu ta-
vo dziugesj. Regiu tave ant pirmojo arklio, matau tavo isdidu-
пц. As regiu tave, kai zuvo tavo tcvas, puolant santosus, matau
tavo skausma. Regiu tave narsiai saudanti i ST, tavo drqsa. As re-
giu tave dabar, svyruojanti, stovinti priesais mane. As matau du
tavo kelius ateityje. As nesirenku. Voras saugo laisvq vaiia. Ku-
riuo keliu nuspresi patraukti, Semai?
Andocharas Smitas nervingai trypciojo oda apautomis ko’jo-
mis, i§ padilbq debciodamas j Dzonq Smita Gelezine Akj.
228
- As... As renkuosi tauta. seni.
Pranasas linktelejo galvq.
- Labai gerai, Seniai Andocharai Sniitai. Tu laiduoji savo gar-
be. Klausyk Dzono Smito Gelezines Akies. Daryk viskq, ka jis
pasakys. Jis - tautos issigelbejimas. Eik paskui jj. Voras saugo
tavo sielq.
Semas itrauke i plaucius oro, jis nepajege nuslepti apstul-
bimo. Jis kilstelejo rankq ir sustojo, giliai iskvepdamas. Gelezi-
ne Akis stebejo emociju zaismq. Nepasitikejima pakeite noras
patiketi. Zmdgus vos pastebimai linkciojo galvq.
- As nesiekiu nieko daugiau, vien tik eiti Voro man atvertu
keliu, - draugisku tonu priddre Dzonas. - Man naujesnis kelias
ne itin patrauklus. Darau tik tai, ka privalau.
Senias apsvarste jo zodzius ir jo akys pasidare siltelesnes.
- Galbut, Dzonai Sniitai Gelezine Akie, - jis truktelejo pcciais
ir garsiai atsiduso. - As nuvesiu arklius algal santosams. Bet kas
paskui? Kq privalo daryti karys? Mano moterys gano mano gy-
vulius. Ar is manes reikalaujama sedeti, zulinti pasturgali ir din-
derj musti? Ir cia garbe?
Gelezine Akis parode i rytus, i lauzytq alyvin^ Lokiq kalnu li-
nijq.
- Ten. Toje puseje yra sleptuve “Bambagysleje”. Keliauk te-
nai. Ruckis, Pagarsejes Trofejais ir Filipas ismokys tave, kaip pa-
sitarnauti tautai. Garbe yra ten, Semai. Ten musq ateitis.
Semas vel nuleido galvq ir atsisuko i pranasa.
- As einu, seni. Aciu tau. - Jis atsigreze, nuzvelge Gelezin^
Akj ir skubiu zingsniu isejo.
Gelezine akis atsisedo ant druska apdirbtq kailiu susnies.
- Kasdien vis daugeja ir daugeja nepatenkintuju zvaigzdziu
pasauliu. Is pradziq jie nepatikejo, kad mes sudarcme taikq. Da-
bar jie svarsto, kaip apmauti santosus. Kai kurie pradejo perne-
lyg ilgai ir jtemptai mqstyti apie praeities skriaudas. Senoli, kaip
ilgai as istengsiu sutured savo tautq? Kas kartq as jauciu, kad
zlugimas vis arteja ir arteja. Visos mano jegos iseikvojamos kru-
vinojo priesiskumo tarp mGsiskiu ir santosu numaldymui. Jei
ne tavo geri zodziai...
- Voras niekad netiese tautai lengvq keliu, karo vade.
Gelezine Akis sustingo.
- Ar as esu karo vadas, seni?
- Vienasyk tave taip pavadins - jei sugebesi suvaldyti savo
aistras ir pasirodyti esas vertas. Koi kas pasvarstyk apie mano
zodzius, juose - pamoka.
Gelezine Akis pazvelge i dulketa aikste, kur stove jo ST su
nuleistu sturmo trapu. Patrulio desantininkai nuobodziavo sa-
vo poste. Daugiau nei simto metru ilgio glotniame siluete issi-
sove tik matcrijos-antimaterijos varikliu gaubtai paskuigalyje.
229
Aptakiq kovos boksteliu viduje gludejo sunkieji blasteriai. Pa-
kietinta priesakine dalis baigesi deimanto-plieno lydinio smai-
gu, skirtu priesq zvaigzdelaivio sienai pradurti, pries issilaipi-
nant sturmo komandai.
- Lengvas kelias veda i silpnuma, - linktelejo Gelezine Akis,
- sunkus - stipryben.
- Kiek tu turi stiprybes, Gelezine Akie? - paklause pranasas
pasimuist^s, asarojanciose akyse atsispindejo smalsumas. Sene-
liokiskas veidas buvo panasus j israizyta aptriususi medj, rauks-
1еЦ, kreivq, amzimp I ilgas kasas supinti zili plaukai zvilgejo si-
dabru saules sviesoje.
Dzonas Smitas Gelezine Akis nenuleido zvilgsnio nuo graks-
ciq ST konturq. Zvilgantis jo baltumas akino dulketos aikstes ir
romananu lusnq fone. Jis svytejo, Direktorato galios simbolis,
pacioje jq serdyjc, primindamas apie tai, kas pakibo virsum jq,
- zydro dangaus slcpiamas nuo zmoniq akiq.
-	As nezinau, seni.
-	Daug kas turi pasikeisti, Gelezine Akie. - Is po antklodes is-
lindo sudziuvusi ranka. - Viskuo, ka mes zinome, kuo tikime, ka
laikome tiesa, teks suabejoti - jei isliksime gyvi.
-	Ir tu negali pamatyti musu kelio? - Gelezine Akis megino
nuslepti vilti balse.
Sausas juokas uzklupo ji netiketai.
-	Ne, Gelezine Akie, as nezvelgsiu taip toli j priekj. Lieka per-
nelyg daug pasirinkimo taskq. Kai zvelgiu j ateitj, regiu tiek
daug likimq - ir kas кагц sprendimas priklauso nuo laisvos vie-
no zmogaus valios.
Stojo ilgoka tyla, koi Gelezine .Akis mintyse perejo taku, kuri
jam nurode senio zodziai.
-	Bet jeigu mes isgyvensime, mano sunau, - sudzerzge senio-
kiskas balsas, - musq tauta taps kitokia. MCisu gyvenimas, taisyk-
les, saves paciu suvokimas virs kazkuo nauju, kaip ir dregni kai-
liai ten, ant balno. Mes jau niekada nebusime tuo, kuo esame...
arba, kuo buvome. Toks Voro kelias... keistis... mokytis.
-	Tai gerai ar blogai, senoli? - Gelezine Akis stebejo aiksteje
sukilusiq dulkiq stulpq. Besisukantis, vinguriuojantis, besiblas-
kantis tai sen, tai ten, jis primine Gelezinei Akiai iskankinta jo
paties sieljp
-	Viskas priklauso nuo tautos - ir nuo Voro. Geris - tai Voras,
ir blogis - Voras. Tik musq mqstymo budas atskiria geri nuo blo-
gio, - senis kimiai atsiduso persenusiais plauciais ir nunarino zi-
la galva. - Dabar as pamiegosiu, mano sunau.
Gelezine Akis nusisypsojo seniui ir atsistojo. Pro arigas kai-
liai.s dengtuose stoguose vinguriavo dumq stulpai. Moterys
gramde odas, smulkino augalus ir plepejo su vaikais. beginejan-
230
ciais sen bei ten, apvilktais zieminiais drabuzeliais. Arkliai sto-
vejo priristi nusiurusiuose aptvaruose, о seniai, susede ratuku,
megavosi popiecio saulcje, kurdami nebutas istorijas apie paim-
tus trofejus, uzgrobtas moteris bei karstus zirgus.
Gelezine Akis visa savo esybe juto Gyvenvietes gyvenimq, ap-
link judcjo, krutejo jo tauta. Verke kiidikis, о motina bare jj
grieztu balsu. Is ginklininko trobos aidejo skambesys: jis sup-
lojo dar vienq Laivo gabalq ir gamins is jo sautuva. Tolumoje ty-
liai muke karves, is uz uztrauktos duru uzdangos pasigirsdavo
juoko protrukiai.
- О kq atnes ateitis? - susimqste Gelezine Akis, linkteledamas
jaunai moteriai, laikanciai po pazascia glebi zabu. Ji nusisypsojo
jam, zybteledama juodomis akimis. Galbut jos slaunys siubavo
siek tiek stipriau, kai ji ejo pro salj. Gal viliojanciuose jos jude-
siuose buvo pagunda ir slaptas pazadas. О gal jam tik pasirode
del begalines meiles tautai.
Gelezine akis suspaude lupas. Kazkas jau pasikeite. Svetima
jtampa jsiskverbe i Gyvenvietes ir jo tautos atmosferq. Visi kaz-
ko lauke - nerimq kele ir ST dunksojimas ju zemeje, ir neaiski
ateitis, slypinti uz siandienos saulelydzio. Tarytum patvirtinda-
mas senio zodziu teisinguma, visq ju gyvenimas pasikeite, nors
kiekvienas vyras, moteris ir vaikas dirbo kasdieninius savo dar-
bus, stengdamiesi vaidinti jprastinius vaidmenis staiga pasikei-
tusiame pasaulyje. Tai cia, tai ten matesi gedulo pozymiq. Ant
gresmingos pakylos gulejo keletas lavonu, prie kuriq triuse ver-
kiantys giminaiciai. Kiekvienas turejo bent du pazjstamus ka-
rius, paimtus nelaisven - jkaitais - j bazine stovyklq.
Dangstydamasi juoku bei kasdieniskumu, tauta lauke - pasi-
rengusi pavirsti ugnine kunkuliuojancia masc.
О Lita patikejo man tizduotj pasiriipinti, kad taip nenutikti{.
Jis node orq, dziaugsmingai ikvepdamas amzinaji meslo, atlie-
ku, kailiarauges medziagu, dumu, bei gyvuliq kvapq. Vejas at-
nfise netgi aitraus parako dirbtuves tvaikq.
-	Ei! - pasauke balsas standartine kalba.
Gelezine Akis atsigreze. Desantininke buvo jauna, juodaake,
tankiais melsvai juodais plaukais.
-	Taip? - atsake jis standartinc kalba. Jis vis dar negalejo ip-
rasti prie moterq-kariq. Jose slypejo kazkoks vidinis priestara-
vimas.
Desantininke prikando lupq ir nuleido akis.
-	Puiku! Tu kalbi standartiskai. Hm, klausyk. Tu ant dirzo tu-
ri daug trofeju. Taigi... na... kiek tu gali juos jkainoti? As noriu
pasakyai, zinai, kazkq panasaus, jog mudu galbut del vieno ga-
letume susitarti? Noriu ji nupirkti. - Gelezine Akis vos susiturcjo
nevoztclej^s desantininkei. Jis giliai atsikvepe nusiramindamas.
-	Moterie, ar galiu padaryti tau paslaugq?
231
Ji nekantriai linktelejo, jos akys nusvito.
-	Taip, parduok man viena savo trofeju!
Gelezine Akis palingavo galva; desantininke nekalta. Ji nezi-
nojo.
-	Klausyk, as galiu padary ti tau paslauga, duodamas patari-
ma: niekada, jokiomis aplinkybemis neprasyk romanano par-
duoti savo trofeju.
Gelezine Akis prisiverte nusisypsoti, rodydamas j jauna ka-
rj, jojantj per aikst^ beru arkliu.
-	Pavyzdziui, jeigu butum paprasius jo, jis uz toki izeidima
perpjautq tau gerkle.
Desantininkes akys issiplete.
-	Hm, as nezinojau. Bet, kad ir kq besakytum, sie daikciukai
verti trijq menesiu uzdarbio.
Gelezine Akis pasigloste smakrq.
-	Mums jie verti viso gyvenimo. - Jis patylejo. - Bet kodel jie
tokie svarbus Patruliui?
Desantininkes akys suzibo.
-	Tegu mane griausmas, drauguzi, jie reiskia, jog esi tikras
karys! Zinai, o ne siaip...
-	As, rodos, suprantu, - linktelejo Gelezine Akis, susidej^s uz
nugaros rankas, koja kapstydamas zem^.JVe mano gali nusipirk-
ti garbes? Kas per zmones?
-	Susimqstyk, eiline, ar parduotum savo sielq? О sqziningu-
mq? Orumq?
-	E-e... ne. Tai yra, zinoma, ne! Zmogus negali sito parduo-
ti, tai...
-	Lygiai taip pat romananas negali parduoti trofejaus - del
tos pacios priezasties. Supranti? - Gelezine Akis sutiko sumisu-
sias jaunos moters akis.
Dcsantininke apsilaize lupas ir apsiniauke.
-	A, rodos, taip. -Ji atsigreze j ST. - E-e, klausyk, mes nega-
lejome ne pagalvoti, kad jusq, vaikinai, tokios nuostatos.
Gelezine Akis niuriai nusisypsojo jai.
-	Kaip tik taip.
Dcsantininke isistebeilijo j zeme, dar labiau susiraukdama.
-	Na, o, e-e, paklausyk, uz kq tu atiduotum savo sautuvq?
Gelezine Akis nusijuoke. Raumeninga ranka jis parode i to-
lumq:
-	Matai, tq zemq pastata? Ta, kur is vicnos puses verciasi dti-
mai? Jie gamirta sautuvus.
Staiga jam toptelejo netiketa ideja. Jis susimqstes nuzvelge
desantinink^.
-	Bet geriau paskubek.
-	Kodel? - Ziburelis jos akyse ji suintrigavo. Ji buvo grazi mo-
teris, dailiai nuaugusi, patraukli.
232
Gelezine Akis truktelejo peciais.
• Na, visq pirma, viskq reikia daryti sparciai. Greitai si ideja
ateis i galvq ne tik tau, ir visi puls uzsisakineti. Moketi reikia
maisto produktais, ginklais, holografijomis, kuo nors, kq gink-
lininkas gales mainyti su kitais romananais. Kreditiniu korteliq
mes nepriimame. Jos beprasmiskos. Bet skubintis vis delto
reikia.
Moteris linkeiojo, nes jau, be abejo, buvo susidurusi su pre-
kiu mainais.
• Na, о kam taip skubintis?
Gelezine Akis bejegiskai skestelejo rankomis.
- Na, tu turbut zinai, jog Direktoratas mano, kad, turedamas
reikalu su mumis, rizikuoja. Galimas daiktas, jog Skoras Robin-
sonas jsakys “Kulkai” sunaikinti visq planetq. О tavasis sautuvas
taip ir liks nepagamintas. Tuomet nebebus nei romananq, nei
trofeju - nieko.
Eilinei atvepo zandikaulis.
- Isties gali taip nutikti, ar ne? - ji sunerimo.
- О kq apie tai manai tu ir kiti desantininkai? Be musq jums
vel teks mirti is nuobodulio, patruliuojant zvaigzdese, tiesa? -
uzjauciamai paklause Gelezine Akis.
Jaunoji moteris linktelejo.
- Ko gero, - jq tokia perspektyva ne itin dziugino. - Nori pa-
sakyti, jog mes tiesiog vazinesime ir zudysime jusq zmones?
Gelezine Akis papurte galva.
- Sprendziant is visko, kq man pasakojo pulkininkas, ne. Jis
atsauks jus ir sunaikins mus i§ kosmoso. Jis sako, jog laivas gali
is ten sunaikinti visq planetq, be reikalo negaisdamas laiko.
- Taip, “Kulka” gali visa siq planetq paleisti pelenais. Tuomet
nebebus jokiu Sautuvq ne trofeju, taip!
- Nebus, - Gelezines Akies balse jautesi kategoriskumas. - Si-
tie zmones, - jis parode i atokaitoje sedincius senukus, moterj,
gramdanciq odq, isdykaujancius vaikus, - zus alyvineje jrisq blas-
teriq liepsnoje. - Gelezine Akis atmete galvq: - Nejaugi Direkto-
ratas taip bijo musq sautuvq?
Is pastaruju jo zodziq desan tininke pratrdko juoktis, bet su-
sizgribo.
-1 Im, zinai, as ne... Velnias, sitaip bus ne itin teisinga, ar ne?
- tamsios jos akys tiriamai zvelge i Dzona Smita Gelezint; Aki.
Gelezine Akis triumfuodamas rimtai atsake:
- Viskas priklausys nuo tavo garbes, kario garbes, argi ne?
Kaip galima didziuotis trofejais nuo sudegintu moteru ir mazu
vaikq?
- Negalima, - tvirtai atsake ji.
- Tuomet as siulau tau suburti savo draugus karius - jums
prireiks vertimo irenginio - ir nu'eiti pas zmones. Atsiseskite ir
233
pasiklausykite jq. Pasisnekekite su jais apie garbe ir suzinokite,
kas jie, koi Skoras Robinsonas isakys juos sudeginti. Galbiit jus
Чэтг&'Л’с 'М'стптйх’па! тлпипЬ», р<г?лтг^ TDiwaTfarrtis. yush^usfic Vve-
ninteliai, perduosiantys zmonijai atminima apie mus. Pasiklau-
sykite pasakojimu apie...
- Ei palauk. - Moters veidas atgijo: - Ar nori pasakyti, jog tu
manai, kad jie ims ir jsileis mus i savo namus, leis susesti ir pa-
sisneketi?
Gelezine Akis linktelejo, jo lupose suvirpcjo silta sypsena.
-	Zinoma, jsileis. Jie sutiks jus isskestomis rankomis. Tik el-
kites su jais pagarbiai ir oriai, kaip dera kariams. Neuzmirskite,
mes esame zmones, mylintys, gyvenantys ir jauciantys taip pat,
kaip ir jus. Pasakykite, kad norite juos pazinti. Bet svarbiausia,
pasakykite, jog jus pasiunte Voras.
-	Taip, velniai griebtq! As pritariau perdavimui, - Ri suspau-
de lupas ir piktai prisimerkes jsistebeilijo j Antonija Rir^. - Dak-
tarei Dobrai reikejo kompiuteriq bei resursq ciabuviams - as da-
viau leidim^!
-	Iranga romananams, Deimenai? Parama priesui? Sjsyk jus
persudete! - Ji pliaukstelejo per Ьа1ц diuraliuminio stala. Rudo-
se jos akyse zybciojo ugneles. - As nusiunciau raporta Skorui
Robinsonui.
Deimenas Ri klastingai nusisypsojo.
-	As zinojau, kad jus taip padarysite, majore.
Istjs^s jos veidas jsitempe, aplink pernelyg siauras lupas su-
sidare jnirsio rauksleles.
-	Tokiu atveju, Deimenai, as manau, kad jusu, kaip “Kulkos”
vado, dienos suskaitytos. Paciuose fantastiskiausiuose sapnuose
as negaleciau ne jsivaizduoti, kad resursq teikimas zmonems
uzdraustoje zonoje sustiprintu jusq padetj.
Deimenas truktelejo peciais ir pasake:
-	Gal jus ir teisi, Antonija. Bet, kita vertus, as jau gavau as-
meniiq direktoriaus ргйаппц perduoti medziaga romananams.
Is tiesq jis...
-	Jus ka? - ji pasoko, paraudusi is piktumo.
Ri rankos mostu pamegino ja nuraminti.
-	Seskites, Antonija. Gana, seskites. Na stai, jau geriau. - Ri
pasilenke prie kavos, duodamas jai laiko atsipeiketi. Deimenas
nusisypsojo: - Zinoma, jis pritare. Direktoratas nori perprasti
romananu galimybes. Mes sudareme istisa serijq eksperimentu,
kad suvoktume ju sugebejima, kaip greitai jie ismoks naudotis
rysiu...
234
-	Kq jus padarete? - Rires balsas drebejo nuo vos sulaikomo
jsiucio. - Jus neturite teises cenzuruoti mano raportq!
-	As to nedariau.
-	Bet jusq snipai pranese jums, kad as juos issiunciau! - jnir-
tusi susnypste ji.
-	Antonija, jus visapusiskai sauni, - Ri tonas isliko dalykinis,
- bet jums dar reikia sj tq suzinoti apie politikq bei vadovavimq
- kitaip jus negalesite uzimti mano pareigq.
-	Nezaiskite zodziais, Deimenai, - pertrauke ji kandziu balsu.
Sypsena jo veide neisnyko.
-	As nezaidziu, Antonija. Kalbu visai rimtai. Jus nepasirengu-
si tapti vadu. Jus neperpratote esminio dalyko, reikalingo, uzi-
mant sias pareigas.
Ji purkstelejo ir atmete smakra.
- Ir koks gi jis?
- Lojalumas, Antonija, - jis sukiojo kavos puodeli ir issiblas-
k^s ji apziurinejo. - Matote, Patrulis just[ pastangq deka virto
betvarke. Mes nebesame viena komanda. Zinote, kai esame mes
ir yra. jie... Mes sudareme priespriesq “mes pries mus”. Rezulta-
tas...
- Man nereikia jusq moralq, Deimenai! - Ant jos ranku isso-
ko raumenys. - Egzistuoja realybe, pulkininke. Jus ten, apacioje,
uzsikretete nuo tq kraujuje paskendusiq laukiniq! Kuo miglo-
tas idealizmas susij^s su mumis? Jega - stai Patrulio alfa ir ome-
ga. Baikite, Deimenai. Gyvenkite dabartyje.
Ri karciai nusijuoke.
- Uzsikreciau? Nuo romananq? Juokaujate, majore! - Jis pa-
lingavo galvq. - Ne, as gyvenu dabartyje. As galvoju apie tai, kaip
jus kurstote savo zmones, kad degintq romananus. Blogai pa-
sielgete. Jus aplenkete jvykius. Dar daugiau, jus man pagelbe-
jote, kai reikalai pakrypo sutaikinimo linkme...
-Jus vis dar negalite laimeti...
- О jus issidavete, - t<;se jis. - Matote, as emiausi kontraprie-
moniq. Todel jstcngiau sulaikyti jusq raportq, koi jis dar nepa-
sieke Robinsono. Paskui as pasirupinau, kad isirtq jusq planai
ir susilpnetu jusq zmoniq lojalumas. Nepasakyciau, jog neturiu
ka veikti, bet...
.-Jus... nieksas! - Jinai rijo jj akimis. - Jus dar nelaimejote!
- Dar ne, - jis pakele galvq. - Bet dabar man atsivere akys. Ar
suvokiate, kokie mes pazeidziami? As iki siol nepagalvojau apie
to pasekmes Patrulio egzistavinnii. Susimqstykite apie tai, Anto-
nija. Jeigu jusq negqsdina tokie dalykai, tuomet turite dar ma-
ziau proto, negu as maniau...
Ji nesuprasdama spoksojo j jj.
- Kalbekite aiskiau, Deimenai.
Jo lupos persikreipe.
235
- Cia mes pirmasyk susidureme su mums nepavaldziais zmo-
nemis. Potencialiais priesininkais. Del to mudu abu sutinkame.
Ir kaip tik dabar. kai po simtmeciu mums pirmasyk mestas is-
sOkis, mes pasinaudojame galimybe susiskaidyti. Jus, Patrulio
majore, nutaikete tinkams progs noredama mane susilpninti.
Kaip toks poclgis charakterizuoja musq sistems? Musq sugebe-
jimq apginti...
-	M/opusnuogiq laukiniu? - prunkstelejo ji. - О Deimenai,
snekate nesamones!
Jis pazvelge j j^. Ji jtemptai m^ste, bet ne apie jo zodzius, о
apie tai, kuo dar galetu jj apkaltinti.
Kuo nies pavirtome? Nejaugi visi esame tokie, kaip Antoni-
ja? jis pajuto kartelj. Ri prisimine romananq Gelezin? Akj, ramu,
pasitikintj savimi, visuomet oru, besididziuojantj tuo, kuo jis
yra. Tuo paciu metu Gelezine Akis ten, apacioje, pasinaudoda-
mas savuoju kario autoritetu, stengesi sutureti romananus, kad
sie nepultu plikomis rankomis, vargselis. О Antonija stengia-
si perkasti gerkl^ savo biciuliui, ir j pasekmes jai nusispjaut.
-	Galite eiti, Antonija. Palikite mane, - jis mostelejo ranka. Ji
atsistojo ir ryztingai isejo. Kartells kaupesi jame, sukeldamas
burnoje sleikstulj.
Mes it gyvates lizde geliame vienas kitam. Kazkada Patruly-
je viespatavo isdidumas, issilavinimas, istikimybe. Dabar mes vi-
si supuvome - siurbiame vienas kito kraujq. Sitaip testis negali!
Plevendamas amzinoje zydroje migloje virsum Gi-tinklo val-
dymo pulto, direktorius Skoras Robinsonas vel nukreipe suvie-
nytas savo jegas j romananq problems. Jo demesj patrauke pas-
kutinioji Deimeno Ri ataskaita.
Romananai, matyt, gerai prisitaiko prie Patrulio kontroles.
Jis isnagrinejo Litos Dobros ataskaitq. apie kulturizacijos progra-
ms, pastebedamas menkus romananq sugebejimus dirbti su
kompiuteriais. Visq suaugusiu vyrq? Nieko stebetino, juk tikroji
darna tarp zmogaus ir kompiuterio atsiranda tik suauginus
smegenis su kompiuterio moduliu.
Ar turite paskutiniqjq infonnaeijq apie romananus? - uzklau-
se Navtovas.
As kaip tik jq tyrineju. Ar yra budas nukreipti juos j tiesos ke-
liq?Gal atimti ju sugebejimq pranasauti? Sugriauti jq religijq ir
karinius elgesio modelius?
NaMovo atsakymas buvo vienareiksmiskas: - As manau, kad
mes turime nedelsiant sterilizuoti planetq. Direktorato ribose
jau ir taip atsirado pernelyg rimtas kitarnintiskumas. Nepasi-
tenkinimas, vandalizmas bei nusikalstamumas, pagal statistikos
236
duonienis, isaugo dviem procentais. Padelis Sirijuje pasieke re-
kordiskai aukstq ivertinimq - nusivylimas Direktorato politika
padidejo duidesimt dviem ir sesiom desimtosiom procento.
A'epriklausomybes partija pastebimai sustiprino savo pozicijas
anoniminio aukojitno sqskaita. Mes vis dar stengianies surasti
donorq atitinkamam prisitaikymui. Direktoriau Robinsonai, da-
bar ne laikas rizikuoti. Mes visi rekomenduojanie Atlant idos ste-
rilizacijq.
Skoras Robinsonas isvalc samont^ nuo visq demesi atitrau-
kianciq momentq. Jis suvoke Navtovo pasiulymo iSmintingumsq
Robinsonas pradejo sudarineti jsakymo del romananq sunaiki-
nimo projekti| ir nusiunte kopij^ Navtovui.
As sutinku, - grjzo drauge su projektu.
Robinsonas atliko dar ке1еЦ ne^ymiq teksto pakeitimq, pa-
delse, vis dar neissiqsdamas Gi-tinklan oficialaus jsakymo Pat-
ruliui. Neryztingum^, kaip suprato jis pats, kele seniai nebepa-
tirtas smalsumo jausmas.
Ka jis is tie’sq zinojo apie romananus? Ataskaitos bylojo, jog
Dobra daro pazangq kulturizacijos srityje. Jos gaunami duome-
nys buvo nejkainojami tolimesniam kitq pasauliq visuomenes
reguliavimui. Jeigu jos parengtos priemones yra tokios vertin-
gos, kam nutraukineti darb^? Zinoma, romananams vis vien
teks mini - bet ar is jq isspausta visa jmanoma informacija? At-
sikratyti romananq, pilnutinai jais nepasinaudojus, butq svais-
tuniska.
Jie pavojingi, tas tiesa. Robinsonas vel pagalvojo apie steri-
lizacij^. Visa su romananais susijusi informacija keliaudavo pro
jj - ir cia sustodavo. Tik tuomet, jei ji taps prieinama visuomc-
nei, tuomet gali iskilti pavojus.
Jo nugara perbego salt! siurpuliukai. Neduok Dieve, jei pa-
prasti pilieciai suzinos apie siq antgamtisk^ tautsq kurios kovin-
gumas gali jaudrinti ju vaizduot^ ir isvesti is kruopsciai kontro-
kuojamq keliu! Vaizduote bei svajones sukelia chaos^.
О sprendziant is raportq, padetis Patrulyje buvo ne per ge-
riausia, ir jsikisimo nebereikejo. Ri Zmones riejosi del vado pa-
reigq. Kokie apdairus buvo jo pirmtakai, kurie nukenksmino
Patruli: vidinio susiskaldymo neutralizuoti, jie negalejo sukelti
gresmes Direktorato politikai.
Skoras paskutini кагц perskaite jsakymia del sterilizaeijos. О
ka dary ti su pranasu - Cesteriu Armicho Garsija? Vel nerealizuo-
ta galimybe? Kaip Direktoratas galetq pasinaudoti siuo zmogu-
mi? Ne, pries sunaikinant romananus, deretu istirti bent jau sia
tariamq. aiskiaregyste. О jei tai tiesa... Ne, neimanoma!
Galutinai apsisprendes, Skoras nusiunte savo nurodymq j
Gi-tinkl^ ir sugrizo prie perprodukeijos problemos Embrouzo
sektoriuje. Viskas tebebuvo valdoma. Romananai nekele tokios
gresmes, kurios jis neistengtq iveikti.
237
- Cia vieno maniskio zmogaus holografija, - pasake Ri Litai,
trindamasis nuvargusias akis bei veida. Gerai issimiegoti jam
tikrai butq ne pro salt.
Ji paeme kubi| ir jsiziurejo.
- Panasus i desantininkq.
- Labai gerai, daktare. Jusu pastabumas sukreciantis, - sau-
sai istare Ri. - Pazvelkite atidziau i jo krutin^.
Lita isizitirejo. Voro atvaizdas buvo mazutis, bet izvelgiamas.
- Kazkokia problema, pulkininke?
Ri suspaude lupas. Lita pastebejo tuStumq jo akyse.
- Broliavimasis, uniformos sudarkymas ir, ко gero, neteise-
ta prekyba.
- Deimenai, jus prastai atrodote, - ji istiese jam puodelj* ka-
vos ir mostu pakviete sestis. Pasvarsciusi, Lita privere savojo ka-
bineto-narvelio duris. - Ar galeciau kuo nors padeti?
- JCis sakote, kad as blogai atrodau? - neramiai paklause jis.
- Ogi todel, kad sedziu ant stambiausios Galaktikos politines su-
pernovos.
- О Rire vandenilio sudegina daugiau negu reikia? - isiterpe
Lita, smakru atsiremusi j rankas.
- Jeigu mane nusalins nuo vado pareigq, daktare, jums ga-
las. Ar jus suprantate? - Ri sumirksejo ir pasilenke prie kavos. -
Tarp musu snekant, jus kazkq sumanete, ar ne? As matau, kaip
ribos tarp romanq ir Patrulio kareiviu pamazu, bet be atvangos
tirpsta.
- Cia ir yra kulturizacija, - primine Lita. - Jeigu ribos issitrins
taip nepastebimai, jog niekas nepajus skirtumo, mes galesime
dziaugtis absoliucia sekme.
Ri priglaude prie lupq puodelj, susirauke ir gurkstelejo di-
deli gurksnj.
- Tik as turiu klausim^, daktare. Kas кд kultGrizuoja?
Lita skestelejo rankomis.
- Na, tradiciskai primityvias visuomenes uzgozia tos, kurios
labiau issivysciusios technologiskai. Tiesa, yra keletas netipiskq
pavyzdziq, kai kuriam laikui imdavo pirmauti fundamentalisti-
niai judejimai, kuriuos mes vadiname nativizmu arba atbuliniu
judejimu esant negatyviajai kulturizacijai. Mtisu...
Ri pagrase stom pirstu.
-Jus vengiate atsakymo. Apeinate mano klausima kaip poli-
like. Manoji komanda suskaldyta, daktare. Rire kontroliuoja sa-
vqjq frakcija, bet as neleidziu jiems plestis. nes turiu daug pa-
tirties. Kita dalis pamcgo romananus ir nori gauti atostogu lo-
kiu medzioklei, jodinejimui, susitikimams su pranasais ir taip
toliau. Jus mokote romananus naudotis kompiuteriais, kalbeti
238
standartine kalba, supazindinate su technologija. Dabar manieji
Patrulio zmones voruotomis uniformomis lankosi romananq
kaimuose, uzsiimineja kontrabandiniais Patrulio maisto pro-
duktu mainais i vietinius dirbinius.
- Jus turite rimtesniu problemq, Deimenai, - suurzge Lita.
Jis atsikirto:
- As laukiu jusu ekspertizes del Patrulio, daktare!
Ji pliaukstclejo per stala.
- Velniai griebti^, Deimenai! I kieno puse, po perkunais, no-
retumete, kad jie atsistotq? Skoro Robinsono? Tq plastmasiniu
zmogeliq, tokiu, kaip Dzefris arba Emanuelis Cemas? Jie sutiko
karius! Tikrus karius! Zmones, kurie is tiesu gyvena taip, kam
jus metu metus ruosete savo kareivius! Jie mato tokius pat...
- Ir mano гтопщ disciplinai iskyla gresme\ - suriaumojo jis.
Jo akyse liepsnojo jtuzis, kai susidurc su jos zvilgsniu. - Atvyksta
dar vienas kovinis Patrulio laivas, “Brolybe”, jis pasirodys uz
kctverto dicnq. Vos tik zvilgtelejusi i visa tai, kas cia dedasi,
Rostovitiev nuims man galvq. Ne savaitei nepraejus, Rire taps
vade, - jis znektelejo kreslan. nervingai sukiodamas kavos puo-
delj.
Lita isitempe. Keturios dienos? Velnias!
- Vadinasi, mes parodysime pavyzdingq planetq. Kiek pagal
musq skaiciavimq liko laiko iki Cesterio atvykimo i Arkturq?
Ri pagalvojo.
- Na, tarkim, astuonios dienos, - liepsnojancios jo akys jsmi-
go i jq. - Ka jus sumanete, daktare? As jauciu, kad jus mane
spaudziate. Nemegstu buti slegiamas prie sienos. Visa gyvcni-
mq as kontroliuodavau jvykius. Dabar jauciu, jog jie valdo ma-
ne. Jei ketinate ismusti man pagrindq is po koju... pasakykite,
nes, daktare, as - vicnintelis clraugas, kuri jus turite!
Lita prisiverte pritariamai nusisypsoti, koi galvoje karstligis-
kai sukosi mintys.
- Deimenai, tiesiog bukite pasireng^s. As pazadu, kai orbito-
je pasirodys “Brolybe”, planeta atrodys vieninga, - ji nuleido
akis. - Tik vienas klausimas.
- Taip? - jis paliko kavos tirscius.
- Kiek jusu zmones yra lojalus? Jeigu jums toptels, kad kaz-
kas gali jus isduoti - ar neutralizuosite ji? - Ji isgqstingai lauke
atsakymo, bijodama, jog jis pratruks.
Ri veidas mirtinai isblysko.
- Kq, viskas taip blogai? О jeigu as is pat pradziu buciau su-
degines siq planetq?
Lita papurte galvq.
-Jus visq Hkusj gyvenimq neapkestumete sav^s. Esate isties
garbingas zmogus, pulkininke. Atlantida, arba Pasaulis, kaip jq
239
vadina romananai - laikantis Direktorato politikos - atsiduria pa-
detyje be iseities. Mes...
- Direktorato politikos? - Ri apstulbes sumirkciojo. - Kokiq,
velniai griebtq, jus matote alternatyva? Prisiminkite, jog mes gy-
vename pagal Direktorato politika! Tokia jau yra musu civiliza-
cijos sqranga!
- Mes bent jau suradome savo keliq tarp sios politikos ir Pa-
saulio realybes. Ateitis ne musq rankose.
Ri nusisypsojo iskankinta sypsena.
- Manau, jog pasirinkimo taskas - kaip sako Cesteris - artina-
si, daktare. Taip, as suprantu, kodel jus susidomejote mano ko-
mandos lojalumu. Galbut man teks juos priversti rinktis mane
arba Rire.
- О as tuo tarpu, - pridure Lita, - pasistengsiu ten, apaeioje,
islosti jums tiek laiko, kiek sugebesiu. As negaliu valdyti Direk-
torato politikos, bet tikrai jstengsiu pasinaudoti savo jtaka ir
priversti Atlantidq pasirodyti paciu pavyzdingiausiu pavidalu.
Jis linktelejo.
- As... as apgailestauju, kad tikriausiai Sarsa nuskendo per
potvynj. - Jis patylejo, paskui atsistojo. - Аг nera jokiu sansq, jog
ji gyva? Ar tai dalis jusq “kulturizacijos”.
Lita pakrate galvq be jokios israiskos.
- Jokiu sansq, pulkininke.
Jis sueme duru rankenq ir sustojo.
- Jei ji staiga atsirastq, daktare, ir jeigu man nutiktu kazkas
rimto, pasakykite jai, kad slaptasis kodas pasikeite j Rega Grin.
Ji supras, kq tai reiskia.
- Deimenai! - pasauke jj Lita, jusdama, kaip jq. apleidzia pa-
sitikcjimas. - Kodel jus man visa tai sakote?
Jis nusisypsojo, iskankinti jo bruozai istiso.
- Todel, daktare, kad nemanau, jog jus esate mano priese. Ir,
atvirai snekant, as nezinau, kur yra tiesa, - jis nulcido akis ir pa-
sitryne kaklq. - As pirmq sykj pasijutau esqs mirtingas. Jeigu jie
mane jveiks, kas zino, gal jums pavyks bent kazkq isgelbeti.
DevyNiolikTAs skynius
Lita islipo is ST, Dzonas Smitas Gelezine Akis ejo salia. Ji vis
negalejo uzmirsti ituzusio Arfo Helstedo veido israiskos. Jis nes-
lepe, jog jam nepatinka laukinio romanano buvimas ant tiltelio.
- Dzonai, ar negaletum ateiti cionai? - paklause Lita. - Mes tu-
rime pasikalbeti. - Ir ji pasivedejo ji i salj nuo ST.
- Mudu pirmqsyk vieni nuo Gesalijos stovyklos laikii.
- Man reikia pasikalbeti su. tavimi apie kitus dalykus, - tyliai
pasake ji.
240
- Gerai, - jo nuotaika pasikeite, kai jis pamate nusiminusias
jos akis.
Lita eidama sueme siltq jo rankq.
- Zinai, jog ketiname vorus ir santosus paversti sajunginin-
kais?
- Ne itin sekmingai, - jis atsiduso ir linktelejo. Jie zingsnia-
vo koja kojon. - Tarp Voro ir Heizaus yra tiek skirtumq, kiek
juos skiria kraujo. Nejmanoma taip greitai uzmirsti jprastq ka-
rq ir antpuoliq. Nesitikek stebuklo. Romananai neapkencia vie-
ni kitu dar labiau negu zvaigzdziq zmoniq. Mes perpjausime
vieni kitiems gerkles, jei to nepadarys Ri.
- Gal ir ne. - Lita sustojo ir atsigr^ze, prisispausdama prie jo,
kad galetu pazvelgti j akis. - Rita ir Filipas palaiko rySius su san-
tosais. Rita jau beveik menesj apmoko santosus drauge su vo-
rais.
- Ka? Puiku! - klyktelejo Dzonas, atplesdamas ja nuo zemes.
- Kodel tu man anksciau nieko nesakei?
- Niekas nesigincija, kad sajunga trapi. Ritai nuolat iskyla
problemq, bet visi... - Ji nutilo. Linguodama galvq, apniukusi
stebeilijo j jo veidq. - Dzonai, viskas ne taip paprasta. As priva-
lau tau pasakyti. Tai buvo butina. Velnias, as kazko... - ji uzsi-
merke.
Jo rankos skatindamos silde jos pecius.
- Tu nepasitiki santosais? Kas yra? As tav^s nekaitinu, bet
mes judame i priekj. Mes negalime nugaleti be...
- Dzonai, - ji prisispaude prie jo, sunkiai nurijusi seiles, - Fi-
lipas ir Rita... jiems teko sudaryti sqjungq, tarpininkaujant san-
tosu kariui, kurj tu prisiekei uzmusti. Tu davei kraujo kersto
priesaikq... dabar tau teks palaukti. Jeigu tu nudesi Didjjj Zmo-
gu, vos tik jj sutik^s, sqjunga bercgint suzlugs. Prasides atviras
karas tarp santosu ir voru. Supranti? As siaubingai bijau!
Jo akys tapo saltos. Apie burnq trukciojo raumenys. Ji mate,
kaip jo sirdis virsta ledu.
- Dzonai, suprask, kitos iseities nebuvo! - maldaudama ais-
kino ji. - Manai, kad lengva Ritai - arba man - arba Filipui? Slyks-
tu tureti reikalq su tuo nieksu! Mes buvome priversti taip pa-
sielgti! Tiesiog priversti! - О apie kitas Didziojo Zmogaus sqly-
gas as jam papasakosiu paskui.
Gelezine Akis atmete galva, persikreipusiu veidu sugniauze
kumscius ir itrauke j plaucius oro. Lita jo nepaleido. Ji jaute,
kaip po oda ritinejasi is jnirsio jsitcmpe jo raumenys.
- Kodel? - sugniuzdytu balsu paklause jis apsiblaususio dan-
gaus. - Nore, tu saipaisi is manqs! Tu meti man i ueidq la pati
patarimq, kuij as daviau kitiems! Kodel as niekad negaliu sumo-
keti pagal nuopebius tarn niekingam sunsnukiui? Dabar priva-
lau vadinti Ц draugu?Niekada! - sugriaudejo jis.
241
- Priesingu atveju tu sunaikinsi Pasaulj, - is uz jo kancios ri-
bu atsklido Litos balsas. Kodel Voras iskrete jam toki baisu
poksta? О jo garbe - jo pareiga? Pasamonejc gailiai raudojo Dze-
nes smekla.
Nugaletas ir sugniuzdytas, jis pazvelge i Litq is virsaus, glu-
minamas jos akiu spalvos, tokios nepanasios i jo tautieciq akis.
Sioji zvaigzdziu moteris isgelbejo man gyvybe. Ir jai as skolin-
gas ne maziau negu Dzenei, - netgi daugiau. Ji kovesi del jo su
ginkluotu santosu. Dabar ji kovoja del tautos.
Tarytum atsvaras jo atmintyje iskilo svelnus Dzenes veidas.
Ar galetq ji tiek del jo padary ti? Ar galetq prisiversti plauti jo
zaizdas, slaugyti jo kunq, tempti jj is tarpeklio, kautis su lokiu?
Sqmones gilumoje it duslus aidas nuskambejo “ne”.
Dzene numirtq vien nuo minties apie tai, jog pasiliks viena
su vyru, kuris jai yra tabu. Ji veikiau leistq jam numirti, nei.pa-
liestq nesvarq kunq. Ji pasisleptu jam uz nugaros ant valkciu,
manydama, jog jis privalo nusauti lokj, nes tokios yra jo vyris-
kos pareigos.
Manoji tauta, kq mes tan padareme?
Tirstejantis liudesio rukas gaube jnirsj, visus dalykus pavers-
damas vienodai nesuprantamais. Viskas, kq zmogus laike realy-
be, nebeegzistavo. Pazistama visata is»skydo ir tirpo.
- Del tav^s as galiu taip padary ti, - nusimines istare Gelezi-
ne Akis, - del tav^s galiu padaryti viskq, ко tik nori. - Jis iskil-
mingai nusisypsojo jai, nors jo sieloje viskas apvirto aukstyn
kojom.
Jos aky\s zybtelejo atsakydamos.
- As zinojau, kad tu jstengsi, - susnibzdejo ji. - As bijau del
tav^s, Gelezine Akie. Tu toks stiprus. As stebiuosi, kaip tu vis-
kq istveri, nepaluzdamas ir nenirsdamas.
- As busiu stiprus, del tav^s. Nenoriu taves prarasti, - sie zo-
dziai isspriido netiketai, jo sirdyje padvelke saltis. “O, Dzene, as
isdaviau tave!” - pagalvojo jis.
Paskui Lita prisitrauke jo galvq prie sav^s. Kazkas jo viduje
tary tum riktelejo is pasitenkinimo, ir jo sirdis erne plakti taip
garsiai, jog jis issigando, kad ji isgirs. Ls ST, stovincio uz kalva-
gdbrio, ju nesimate. Ir vis delto jis atsoko: taip stipriai jos gei-
de, jog ncpasitikejo savimi.
Jos oda parausvejo, padaznejo kvepavimas. Akys dziugavo.
- Keliaudami taku, mes praradome pernelyg daug laiko,
Dzonai, - apgailestaudama istare ji. - As nezinojau, kad taip ta-
ve pamilsiu.
Jis vel patrauke link “Bambagysles”.
- Kodel mane, zvaigzdziq moterie? Pulkininkas Ri tavimi za-
visi. Tu galetum tureti zvaigzdziu vyru kiek tinkama. Kam tau
reikalingas primityvus kaiys, susitepes tiekos zmoniu krauju? As
242
neisprusQS, teismanau tik apie karq, zirgus bei sautuvus. As net-
gi skaityti nenioku! - jo akys tiriamai zvelge i jos.
Ji suspaude lupas.
- Todel, kad tu stiprus, Gelezine Akie. As pazinojau perne-
lyg daug zvaigzdziq vyrq, kurie nepasitikejo savimi, netikejo gy-
venimu, ateitimi. Tu toks nepakartojamas, jog mane krecia dre-
bulys, kai galvoju apie tave. Tu niekad niekur nebuvai, bet tu zi-
nai, ka reiskia gyventi. - Ji pakele galvq, zvairomis zvelgdama i
ji. - Tu nemoki skaityti? Tuomet ismok.
Jis pajuto issukj. Jis jau ismoko standartines kalbos. Taip
lengva buvo mokytis miegant, jrasu padedamam. Nejaugi is-
mokti skaityti bus labai sunku?
- As ismoksiu skaityti, - pritariamai linktelejo jis.
Ji surauke kaktq.
- Dabar mano eile mokyti, ar ne?
Jis ieido sau jq apkabinti.
- Direktoratas gali duoti mano tautai daug naudos. Jusu zi-
niu nepalyginsi su musiskemis.
- Direktoratas puva, tu pamatysi, - jspejo ji. - Irimas jsiskver-
be ne tik i kiekvieno gyvenimq, bet net i mintis bei siekius. Tu
mokai mane, jog gyvenimas geriausiu atveju nevienareiksmiskas
ir kad zmones turi deti daugiau pastangu - suvokti, kas jie,
perprasti savo esm^. As pazjstu zmoniq, kurie it minkstos gei-
bios kirmeles raitosi dvokianciame negyvos visuomenes kune.
Ir as kazkada buvau tokia, - ji susimqsCiusi nusisypsojo, tarsy-
dama plaukus skalpo, kuri prisitvinino prie dirzo, sukeldama
Helstedui apmaudq, о jo desantininkams - pavydq.
- Vadinasi, zvaigzdziq moterie, tu meti issukj savo tautai. Ko-
del? - per keletq pastarqjq savaiciq jis daznai apie tai susimqs-
tydavo. - Jeigu mes istruksime, ar issilaikysime?
-Ju paciq naudai! - nuskambejo jos balsas. - Cia, Atlantido-
je, yra daug dalyku, kuriq truksta mano tautai. Mes praradome
savo keliq, savo Dievq, savo paskirti. Galbut Voras mums visa tai
sugrqzins! - Ji pazvelge i ji, jos akyse dege ugneles.
- Ir vis delto jie gali sunaikinti mus anksciau nei mes istruk-
sime, - niuriai primine jis.
- Gali, - sutiko Lita. - Mes suzinosime apie tai po susitikimo.
Tu puikiai apmovei Ri. Kaip voru “direktorius”, tu neleidai ivy-
kiams prarasti kontroles. Ri mano, jog as esu didziausias jo tur-
tas, aisku, po neribotu kavos atsargu. Mes laimejome laiko, at-
vesino'me karstas galvas ir uzliuliavome desantininkus. Bet da-
bar laiko maza.
Sargybinis pasauke juos ir nusoko nuo uolos. Gelezine Akis
jo nepazinojo. Jis buvo apsitais^s santosq spalvomis. Zmogus
pamate Litos plaukus ir skubiai atidave pagarba. Dzono nuos-
tabai, jis pasisveikino standartine kalba ir dave zenklq praeiti.
243
- Standartinc? - susirupin^s paklause Dzonas.
- Zinoma, - patenkinta nusisypsojo jam Lita. - Praktiskai pir-
masis slapta cionai atsiqstas dalykas buvo juostos. Mes moko-
me daug ко. Standardise kalba jiems zutbut reikalinga. Daugelis
is ju jau moka skaityti. Tu buvai pernelyg uzsiemes vadovavimu
- vykdei programas, raminai zmones, stengeisi stabilizuoti pa-
det j. Tavoji itaka buvo reikalingcsne ten, - ji suspaude jo ran-
ka. - Tu dar turcsi laiko pasivyti.
|eje sleptuven, jie pajuto neiprastq aktyvuma. Visur knibzde-
jo zmones. Gelezine Akis vos istcnge patiketi, jog senoji “Bam-
bagyste” sitaip pasikeite - dabar cia atrode esas zmoniq bei ma-
sinu pasaulio centras. Jis pasake apie tai Litai.
- Cia tik niekai. Svarbiausia - po zeme, “Bambagystes” gilu-
moje. Sia teritorijq desantininkai gali bet kada issniukstineti.
Dzonas ncgalcjo nustepti nuostabos, kai jie ejo pro tamsias
uzuolaidas, maskuojancias elektros sviesa, kuri nusviete placiq
olq. Cia viespatavo visiskai kitas pasaulis.
- Is kur jus gavote kompiuteriq? - nustebo jis.
- Iskaulijau is Ri, - lyg niekur nieko atsake ji. - Pasakiau se-
niokui, neva mums reikia issiaiskinti, ar sugebes romananai jais
naudotis. Galq gale, jie vis vien negates be ju issiversti, jei pa-
teks i Direktoratq. Turiu pripazinti, jog rezultatai ne tokie dziu-
ginantys, kaip man noretqsi. Bet mes sio to pasiekeme, suorga-
nizave varzybas tarp vorq ir santosq. Koi kas vorai pirmauja, bet
santosai juos vcjasi.
Gelezine Akis apzvelge patalpa.
- Kq jie daro? - jis parode j sokciojanciq, besispardanciu,
smugiuojanciu ir besiraiciojanciq figuru grupe.
- Cia kovos menas, Dzonai. Jic mokosi teisingq kovojimo bu-
dq. Ir sioje srityje desantininkai stipresni. Cia tik skubus mini-
mumas. Bet visgi, jis gali suteikti mums pranasumo.
Pro kompiuteriq kolekcijq brovesi Filipas. Staiga jis sukliko
ir puote prie Dzono Gelezines Akies.
- Broli! - susuko jis. - Kiek mes ncsimateme? Keletq menesiq.
Apsizvalgyk aplink! Mes skrisime i zvaigzdes!
Lita savo ruoztu apkabino Filipq, paskui kazkq susnabzdejo
jam j ausj. Filipo veidas surimtejo, jis linktelejo ir skubiai ise-
jo.
- Eime, - Lita раётё ji uz rankos, ir jis ратагё, kad jos dziu-
gesys vel virto nerimu.
Ji atsivedE ji i maza катЬагёЦ, iskirsta uoloje. Cia stov^jo tik
grubus medinis stalas bei keletas suolq. Lita mostu pasiute jam
вёзЬз greta.
- Na, kq tu manai?
- As netgi neistengiu visko jsivaizduoti. Pranasai mane turi
tik linkcioti galvas, kad ir ka as bepasiulyciau, - о cia jau savai-
244
me viskas nuostabu. Visa tai pranoksta mano suvokim^, - jo
mintys maisesi ir isspriisdavo, koi jis megino viska isisamoninii.
Suplukusi Rita isivede Filipa, jos dirzas su trofejais buvo per-
mestas per peti. Aisku, nusprende Gelezine Akis, ji moke karius
kautis. Tuojau pat jejo jaunuolis, nesinas katiliuku kavos ir plo-
nais mesos griezineliais sumustiniams.
Rita nusisypsojo Dzonui, ir gurkstelejo kavos. Lita giliai at-
siduso ir paklause:
-	Kaip sekasi?
- Gerai, - atsake Rita pilna burna. Jos bruozai tapo ryskesni,
ji aiskiai buvo pavargusi, per mazai miegojo. - Su kai kuriais vai-
kinais pasiekeme tokj lygi, jog jie, esant reikalui, galetq valdy-
ti ST. Skaitymo bei rasto pamokose virsijome plamp О kalbant
apie karine taktika bei strategic, jie pranoko visus mano lukes-
cius - jie supranta кагц kosmose. Nemaza pazangq padare
imtynese. Naudojimasis blasteriu - siaip sau. Rodos, niekaip ne-
gali suvokti, jog nera jokiu pataisu del atstumo bei vejo.
-	Cia geros naujienos. - Rita nurijo kasnj ir uzgere kavos. - О
bloga naujiena ta, kad musq pasirengimas nesvarumui, svelniai
tariant, niekam tikes. Viskas, кц. mes turime, - tai vandens basei-
nas olos gilumoje ir du kostiumai, kad galetume pameginti, ka
nors j juos ibrukti arba ivardyti. Jeigu ten, virsuje, del ко nors
sutriktq gravitacija, mums butq riesta.
-	О disciplina? - kilstelejo antakj Lita.
-	Mazdaug trejos mustynes per dienjp - burbtelejo Rita. -
Penketas zmogzudysciq jsisenejusio kruvinojo priesiskumo pa-
grindu. Kario garbes pazeidejus nubaudeme minimi viesai, kaip
reikalauja jstatai. Tapo ramiau - bet neapykanta neisnyko. Aist-
ros kunkuliuoja ant letos ugnies.
Lita atsidususi patapsnojo Dzonui per kelp Sis stengesi nus-
lepti savo pasipiktinima.
* - Tuo pat metu, - pridure Rita, pries atsikqsdama k^snj, -
mes patyliukais traukiame santosus savo pusen. Mes leidziame
jiems suprasti, jog esame palankus vorams, - gal ir teisingai. Bet
mes turime kompiuterius ir galimybe jsigyti trofeju. Cia jau vi-
sai kitas reikalas. Didysis... - jos zvilgsnis sustojo prie Dzono. -
Hm, santosq vadas...
- As jam pasakiau, - tyliai isiterpe Lita.
Rita papurte galva, stengdamasi sparciau kramtyti.
- Didysis Zmogus netenka itakos. Jis dazniausiai trainiojasi
savo kaime. Ten visos jo moterys, о mes jpilame i ji tiek viskio,
kiek jis pajegia isgerti. Jo jtakingumas mazeja kartu su kiekvie-
nu iskliukintu buteliu. Kiti santosai ne kvailiai. Jie vykdo musu
jsakymus, su jais deramai elgiamasi - о jie suzino apie blasterius
ir apie tai, kaip efektyviau kariauti.
245
- Mes kontroliuojame spiritiniq gerimu suvartojimq. Prana-
sai turetq buti tuo patenkinti, - svarste Lita.
Rita tese savo pasakojima-.
- Darbas su kompiuteriais vyresniojo amziaus kariams einasi
visiskai prastai, jauniems - vidutiniskai. Manau. jog turedama
daugiau laiko - kokius trejus metelius - as istengciau geriau juos
paruosti. Galiausiai pagal sugebcjimus suskirsciau juos i gru-
pes. Jeigu pastebiu kurj nors turint ypatingu polinkiu, leidziu
specializuotis. Taigi, dar pusmetis, ir as galesiu pasakyti, kad
mes turime siokiu tokiq sansq, - zalios Ritos akys buvo susimas-
Ciusios.
- Mes nebeturesime dar seseto menesiq, - Lita buvo rami. -
Cesteris jau pusiaukeleje pas Skorq Robinsonq; kita vertus, Ros-
tovitiev ir “Brolybe” po trijq dienq bus cia, - Lita palauke, koi
jos zodziai pasieks jq sqmon^. - Ar suprantate, ka tai reiskia?
- Nezinau, kaip bus paveiktas jegu pasiskirstymas. Galbut vi-
sos musu pastangos nueis perniek.
- Privalome veikti dabar. Rytoj. Ar jstengsite?
Zaliose Ritos akyse blykstelejo abejone.
- Argi mes turime is ко rinktis? - Dzonas pamate, kaip jsitem-
pc jos veido raumenys.
- Kaip mes uzgrobsime “Kulkq”? Jus turejote mcnesj, kad
apie tai pamastytumcte. Kq darysime?
Rita pakele akis.
- Ar apciupinejote Ri? Kur jo silpnoji vieta?
- Laivas, - Lita pajuto sazines grauzatj, istarusi si zodi.
Rita tuoj pat pastebejo jos savijauta.
- Kas nutiko, daktare? - pareikalavo paaiskinti ji.
Lita neramiai truktelejo peciais.
- Atrodo, isduodu vienintcle jo zmogiskq savybe, - ji atsidu-
so. - Is salies zidrint, atrodo, lyg imtum ikaitais kazkieno seimq.
-Jeigu mums prireiks pasinaudoti siuo koziriu, daktare... -
Sarsa buvo nepajudinama. Gelezine Akis jsitemp^s klausesi,
kaip dvi moterys sprendzia Pasaulio likimq - jo tautos likimq.
Lita linktelejo.
- Karas - juk jis siaubingas, ar ne? Ar turite kokiu nors ideju
del “Kulkos”? - ji viltingai pazvelge i Ritq.
- Atrodo, teks uzgrobti ST. Tikiuosi, mums pavyks, koi jie
dar nesuspes pakelti triuksmo. Taip pat tikiuosi, jog po patir-
tq nuostoliq mums liks pakankamai jegu ir galesime sturmu
uzimti doka. 'Luo atveju jeigu jie neistaskys musu uz nesankeio-
nuotq isejima orbiton. Paskui mes is paskutiniuju kausimes del
reaktoriaus.
Lita nelinksmai nusisypsojo.
- Man rodos, as galiu padaryti siokiu tokiq pataisu.
246
Rita pakele antakius.
- As - atidi klausytoja, daktare.
- Ir tikra karininke, leitenante, - Lita nusijuoke is grimasos,
кигц nutaise Rita. - О jeigu as rytoj atgabensiu Cionai Ri? - Ri-
ta nustero. - Tarkim... tam, kad pademonstruociau jam, kaip
vyksta apmokymai, padesiantys isvengti netvarkos. Ar jus zino-
te, kad apie visus musq manevrus su ST Ri jau informuotas
Helstedo, bet as igijau jproti issyk po jo raportu stcngtis paveik-
ti Ri asmenine soko itaka.
Lita nutilo ir apsiniauke, jos galvoje spietesi mintys.
Ji eme is leto linkcioti.
- Ir tarkim, kai kariai lips vidun, Ri netiketai parkris. Galbut
jj istiks sirdies priepuolis. - Litos akys zerejo. - Ir mes... Ne.
Mes... Chm, kas nutiks, jeigu... jeigu medkomanda bus isbrauk-
ta is zaidimo? Kaip geriausia veikti, jei pulkininko gyvybei gre-
sia pavojus?
- Nugabenti ji i laiv^! - kraugeriskame Ritos zvilgsnyje atsis-
pindejo triumfas. - Tik viena problema, daktare. Ne taip jau
lengva pasalinti is ST medkomand^.
- Ogi nieko panasaus! - Lita atrode nustebusi. - Ypac, jei laive
ka tik apsilanke toks biomed'icinines (tangos zinovas, kaip Mar-
tis Brukas... pavyzdziui, tam, kad ivertintq darbo s^lygas!
- Daktare, dabar jus man patinkate kur kas labiau, negu tuo-
met, kai pirmqkart jus sutikau! - riktelejo Rita. Jos dziaugsmas
pasirode bes^s uzkreciamas, Filipo lupos irgi pradejo sieptis.
- Ka as turesiu daryti? - staiga paklause Dzonas. Sirdies gilu-
moje ji skaudino tai, kad iki siol buvo tik vorq priziuretojas.
Lita nusisypsojo jam silta, daug zadancia sypsena.
- Tu, Dzonai, esi naujas Pasaulio direktorius. Tu pradesi zai-
dima tik tuomet, kai mes suvaidinsime savo vaidmeni. Nei as,
nei Rita negalime kalbeti Atlantidos vardu. Tu gali. Tu buvai vo-
rq direktorius - dabar bust visos planetos vadovas. Tu tam tin-
ki, Dzonai. Tauta taves klausys. Jie tave gerbia. Tu - didvyris.
- Kodel ne Filipas? - paklause Dzonas. - Jis zino daugiau uz
mane.
- As nepaemiau tiek trofeju, broli, - Filipo akys buvo svel-
nios. - As ne didvyris - ir netrokstu juo buti.
-As padarysiu visk^, кц galesiu... vardan savo tautos. - Dzo-
nas suglumo. Kokios naudos jis gali duoti? Jis пекц. tenusima-
no. Visi sie planai jam tera tik zodziai.
Tarsi pajutusi jo nuotaik^, Lita prat^se savo minti:
- Dzonai, tauta tave pazjsta. Visus siuos menesius tu buvai jq
lyderis. Jie iprato klausyti taves. Vorams tu tapai vilties simbo-
liu. Didysis Zmogus buvo ir lieka viltimi santosams. Jus abu
mums reikalingi. Jus - grandis, jungianti mus su tauta.
247
- Didysis Zmogus? - Dzonas kreivai syptelejo, pajut^s neapy-
kantos antpludj.
- Deja, taip. - Filipas sumiscjs pazvelge i savo brolj. - Jis bu-
vo zymiausias ju karys. Kito ne negalejo buti.
- Mes padarysime viskq, ко reikia, - pasake jam Gelezine
Akis, jo balse jautesi susitaikymas. Jo veidas nepasikeite, nors
vidus kunkuliavo.
- Ri mane pazins, - pasake Rita. - Jis uzsimanys atlikti kariu
perziOrq laive. Be to, Helstedas pranes “Kulkon” apie ciabuviq
kariu ileidima i ST. Doke lauks saugumo tarnyba.
Lita isiterpe.
- Palaukite - Ri pasake, jog kodai pasikeite i Rega Grin. Tai
kazkq reiskia...
- Taip, velniai griebtq. Tai reiskia, jog i ST man geriau ne-
kisti nosies, - susimqsciusi pratare Rita. - Ar laivelis vis dar sto-
vi bazineje stovykloje? - Lita linktelejo. - Tuomet as uzkilsiu lai-
veliu, - nusprende Rita.
- As nesuprantu, - susirauke Lita. - Manau, kad mes galesime
suteikti jums galimybe jsigauti vidun, kuomet lips kariai.
- Bet jus negalctumete patekti “Kulkon”, - primine Rita. - Ri
suteike man specialty leidimq, kai as lydejau planeton mokytuo-
sius tipelius. Rega Grin suteiks man galimybe patekti “Kulkon”
be jokiu klausimq. As pazistu rysininkq, kuriam gali kilti pagun-
da nesureaguoti, kai gaus pranesimq, viskas priklausys nuo to,
kq jis zino apie mane - ir apie tq leidimq.
Lita susirauke.
- Ri manimi pasitiki. Jeigu as lydesiu pulkininkq, kuomet jj
gabens i laivq, kq man pasakys?
- Nieko, - Rita jau pagalvojo apie tai. - Helstedas prisisvar-
tuos kuo arciau ligonines. Ji yra visai salia variklio. Reaktorius
praktiskai uz sienos. Jus sugalvojote nuostabu planq, daktare.
- Gerai. Budama su juo, as galesiu jj konsultuoti krizes, ku-
ria jam teks patirti, metu. - Lita nusisypsojo. - Gelezine Akie, tu
busi su manim. Tu busi.svarbiausias derybu dalyvis. Gali prade-
ti svarstyti, ко nori savo zmonems.
- Ar mes gerai suvokiame, ka darome? - staiga paklause Fili-
pas. - As noriu pasakyti, kad kito sanso nebeturesime, juk taip?
Rita kietai suciaupe lupas, veidas isblysko, strazdanos isrys-
kejo. Lita bespalviu zvilgsniu spoksojo j murzinq stalq. Filipas
atsargiai pakele kavos puodeli ir gurkstelejo.
- Mes zengiame Voro tinklu, - susnibzdejo Gelezine Akis ir
po stalu spustelejo ranka moteriai, kuria pamilo. Dabar Voras
nulems ju likimus.
248
Martis Brukas norejo, kad jo sirdis liktu toje vietoje, kur jai
ir dera buti. Daktare, ко gero, kuoktelejo!
- Kaip tokie patyr^, protingi, suaugt; zmones, kaip mes, ga-
lejo patekti j tokiq beda? - paklause jis priespriesiais stovinciq
moterq.
Litos akys buvo ruscios.
- Todel Marti, kad mes neturime is ко rinktis. Rytoj atvyks
dar vienas linijinis kovinis laivas. Kai Robinsonas susipazins su
Cesteriu, jis issigas lygiai taip pat, kaip issigandome mes, ir jis
isakys tiems laivams likviduoti romananus - о galbut dar ir mus
priedo. Mes pernelyg daug zinome. Jam bus labai paranku:
paskelbs, jog mus uzmusc ciabuviai, о jis atkersijo. As pernelyg
jauna, kad tapciau kankine!
Martis karstligiskai nurijo seiles. Kada mieloji daktare ismo-
ko taip sparciai ir guviai mastyti? Jis zvelge i saltakraujiskas jos
akis ir buvo beveik pasirenges ja patiketi. Bet visgi jis, kaip ci-
vilizuotas zmogus, neistenge jsivaizduoti, kad Direktoratas ga-
iety taip pasielgti su gyvais zmonemis.
- Vis dar netiki, Marti? - Lita, rodos, skaite jo mintis.
- Ak, daktare, tiesiog sunku patiketi, kad visa tai is tiesq vyks-
ta, - jis papurte galvq.
- Prisimcni, kaip prizadejai, kad, nepaisant nieko, paklusi
man? - ji pakele antakius.
- Taip, - prisimines sutiko Martis. - Gerai, velniai nemate, rei-
kia tik jmontuoti keletq niekuciq medicinos skyriuje. As nieko
nesirengiu zudyti. Pasinaudokite situo, - jis istiese rankq prie
gertuves. - Ri nervq sistema kuliavirsciuos maziausiai porq va-
landu. Cia yra grynas naujas proteinas, kuri isgavau is lokio sei-
liq, jis neturi jam rimciau pakenkti, be to, jo neuzfiksuos nesio-
jamas analizatorius - taigi jie gales jj pastebeti ir neutralizuos tik
medicinos skyriuje.
- Koki kiekj? - paklause Lita, tiriamai zvelgdama jam i akis.
- Pagal diduma. pasakyciau, jog reikia ne daugiau nei pen-
kiq kubq. - Martis atmatavo, jo manymu, butinq doze ir uzants-
paudavo jq kapsuleje.
- Dar penkios minutes, - pasake jiems Lita. - Pradedam. Pro
langa as matau, kaip leidziasi Ri ST. Marti, paimk sitq, - ji istiese
jam kovini romananu peilj. Jis paeme ilgaasmenj ginkla ir nuz-
velge zvilganti pliena. Ar, atejus laikui, jis jstengs tai padaryti!1
Jo sirdis verzesi is krutincs. Burna perdzitivo, о per veidq,
kaip jam atrodc, turejo zliaugti prakaitas. Martis Brukas per visa
savo gyvenima nebuvo patyr^s tokios baimes. Jis prisimine tvir-
tq pranaso zvilgsni, nepasitikejimq, apeniusi, kuomet i ji isiste-
249
beilijo Gelezine Akis. Visi jie zinojo, kad sirdies gilumoje jis bai-
lys. Kam tuomet visa tai?
Paskui, kai jie ejo prie ST, jis oda pajuto sautes siluma. Jis
pastebejo, kaip Ri раётё Lita uz parankes. Tusti plepalai jam
mazai terupejo.
Kaip jam dabar norejosi paliesti Ri petj ir раэп'ёёёН ji j sa-
Ij. Jis gatetu paaiskinti, jog daktare keistai elgiasi del dvasiniu
sutrikimu. Jis gatejo uzbaigti visq sita velniavq! Martis pajuto,
kaip rimsta jsiaudrinusi jo sirdis. Pernelyg didelis kruvis. Neu-
roze. Isisiubavusi vaizduote.
Jis jau buvo beatsigr^ziqs i Ri, kai prisimine pranasus. Jie jau
zinojo. Jie pritare Litai. Biisimosios tiesos? Jis susvyravo, jaus-
damas netikrumq. Priesais ji kiurksojo plati Ri nugara. ST atsi-
ptese nuo zemes. Pulkininkas vis dar zvaliai Snekuciavosi su
Lita.
Martis dabar juto i save ismeigtq Belos zvilgsnj. Jeigu jis taip
pasielgs, tai sugriaus ateitj. Kokia bus reakeija? Issiusti dar du
koviniai laivai - vienas atvyksta jau rytoj. Teisytte?
Martis регЬгаикё pirstais per kovinio peilio kota. О kur tei-
вуЬё? Kur tiesa? Jis prisimitte blasteriq apdegintus romananus.
Jo sqmonc uzpilde pranaso istarti zodziai, kai jis гуе^ё j spin-
dincias ismintingas akis. Taip ir neuzdaves klausimo jis sulau-
кё atsakymo. Tuomet jis norejo zinoti, ar verta aukoti tokias au-
kas. Ar negalima зитокёи тагеэпёя kainos?
Martis, beveik negalvodamas, аГ5пч^ё{е8 jsmeigё sunkius as-
menis sau j dilbj. Visai neskaudejo. Jis beveik nesutrik^s tare:
- Velnias! Isipjoviau! Daktare, niekada daugiau neduokite
man j rankas astriu daiktq!
- Nuveskite sj zmogq i medicinos skyriq! • jsakc* Ri, maty da-
mas, kaip kraujas fontanu tryksta is Brukos rankos. Martis kiso
peilj j dёklq ant juosmens, koi moteris is ekipazo skubiai vedc
jj trapu.
Jie иг1орё jj per keletq sekundziu. Felceris sutvarste zaizda
ir вигеагкё jq.
- Manau, jog man ne pro sal j pailseti, jei nepriestaraujate, -
Martis susverctejo. - Su siaubu galvoju apie tai, kq as daryciau,
jei jis butq slystetej^s j kitq pust^’ - jis sukikeno; laime, jo ner-
val pagelbejo apsimesti naturaliai.
- Teisingai! - pritare felceris. - Pagulekite. As noriu pasigereti
reginiu. Jei ко prireiks, perduokite rysio kanalu.
Martis linktelejo ir atsilose ant kusetes; lengvas stukteleji-
mas, palieciant griintsg reiske, kad ST nusileido. Atsivere liukai,
sutrepsejo kojos, paskui viskas nutilo.
Brukas visas dгebёjo, kai atsistojo ant koju. Gnybtai atsiv^-
гё lengvai, ir jis atidare medicinos blokq. Toks panasus j
250
REMCAT-a! Jis nusisypsojo. MarCio judesiai buvo grciti, vikriis.
Jis surado reikiama plokstele ir istrauke ja. Is krepselio ant juos-
mens iseme mazyte kapsul^, paskui dviem taidais prijunge ja
prie maitinimo bloko.
Laikydamas plokstt; ant keliu, jis priartino kapsule prie pa-
sizymetos vietos ir atsargiai atskyre dvi puseles. Isvarvejo lase-
lis suraus vandens, о paskui ji - nuskendusi muse. Pirsto galiu-
ku jis stumtelejo must; reikiamon victon ir ijunge maitinim^.
Paruko dumelis, о nuo dregnos druskos jvyko trumpas sujun-
gimas.
Lengviau atsikvep^s, Brukas atjunge savo laidus ir isimete
juos krepselin. Jis isjunge bloke is tinklo, istate i viete plokstt;
ir atidziai uzspaude gnybtus. Del viso pikto, jis vel jjunge sro-
ve ir pamegino pasimatuoti kraujo spaudim^. Nieko! Pergale!
Martis Brukas sudribo ant kusetes ir atsikvepe su nuosirdziu
palengvejimu. Psichoapdorojimo jis neistengs istverti. Jie galetq
viska is jo istraukti, pasitelk^ zonda, bet, velniai griebtu, jis bent
jau neikliuvo nusikaltimo vietoje.
Lita stebejo, kaip pasitempes stovcjo rinktinis jos ciabuviq
pulkas. Jie tiesiog virpejo is nekantrumo. Ri sypsodamasis pe-
rejo palei ju greta, retkarciais linkteledamas. Grctos gale, kaip
ir dera, jis atidave pagarbq. Filipas savo kalba liepe jiems atsa-
kyti. Rankos staigiai pakilo ir atsitrauke zemyn.
-	Na kaip, pulkininke? - paklause Lita, nepajegdama nuslcpti
isdidumo.
-	Nuostabu! - Ri nusisypsojo. - Nors darausi banalus, bet tu-
riu pasakyti, kad jusq zmones pranoko mano lukescius.
-	Mes visi labai dziaugiames! - nusvito Lita. - Eilipai, pade-
moristruok, prasau, musq rikiuotes pasirengimip
Filipas riktelejo progiesmiu ir kariai issirikiavo kolona. Dar-
niai trepsedami, romananai nuzygiavo prie atviro liuko. Sautu-
vai kabojo kiekvienam ant peties. Vyrai zygiavo kaip masinos,
visi koja kojon. Per kelctq minuciu visi kcturi simtai kariu atsi-
ddre laive.
Lita nusieme nuo juosmens gertuve ir gurkstelejo zinodama,
kad Ri mato, ka ji daro. Perduodama ja pulkininkui, ji sutrais-
ke i krastt| kapsule ir patenkinta pajuto, kaip skystis subego ger-
tuven.
-	Eime, as jums parodysiu, kaip jiems pavyko prisisegti, - Lita
truktelejo Ri uz rankos. Jis nusisypsojo jai ir istiesc gertuve at-
gal. Lipdama paskui pulkininke trapu, Lita numete gertuve i
251
tankiazole. Du sargybiniai desantininkai atidave pagarb^, kai Ri
jejo i vidu.
Pet' kiek laiko suueiks? Lita pajuto staigu panikos priepuoli,
suurzge pilvas.
Ri vaikstinejo stebedamas, kad kiekvienas zmogus teisingai
isitaisytu perkrovos kresle. Vienam jis kruopsciai pataise dirzq.
-	Pasakykite jam, kad. nepasitaisius, skaudetu, - burbtelejo
jis Litai, ir si isverte.
Vilkiskos tamsios Penktadienio Geltonosios Kojos akys ne
nemirktelejo, kai jis linktelejo, isreiksdamas pagarbq.
-	Zinote, daktare, - pradejo Ri, - nors ciabuviai darbuojasi
musu puseje, jie atrodo taip, tarytum visi jmanytq sudraskyti
mane i skutelius. Beveik kaip plesrieji zverys, as pasakyciau... -
Staiga Ri susvyravo ir stveresi uz pilvo.
-	Greitai! - {sake Lita. - Uzdarykite liuka ir padekite! Pulkinin-
kui Ri bloga! - pasauke ji du sargybinius. Vienas jau bebegda-
mas uztrenke liukq.
Jie trise nutempe Ri trapu aukstyn i medicinos skyriq, kur
ant kusetes vis dar gulejo Martis Brukas. Jis supratingai zvilgte-
lejo i atbildejusky Lit^ ir vos pastebimai linktelejo.
-	Kas nutiko? - paklause jis zinodamas, kad dabar kiekvienas
jo judesys stebimas per rysio tinkl^.
-	Nezinau, - Lita leido prasiverzti savo nervinei jtampai. - Jis
ten tiesiog eme ir sukniubo.
1 staiga prisipildziusi zmoniq medicinos skyTiq prasibrove
felceris.
- Atlaisvinkite mano vietq! - suurzge jis ir isvare sargy binius.
Jie stovejo koridoriuje ir susirupin^ stebejo.
Lita giliai atsikvepe. Filipas dabar turi pasiruosti. Jei per du
simtus sekundziq jie nepakils, jis megins jega uzimti ST. Lita
aiskiai mate, kad kariq rankos guli ant momentinio dirzq atse-
gimo mygtukq. Melsdamiesi Vorui, jie lauke nurodymq.
- Blokas neveikia! - subliuvo felceris. - Kapitone Helstedai!
Blokas neveikia!
- Sutaisykite jj! - rysio kanalu ataidejo rOstus, bejausmis Hels-
tedo balsas.
- Vykdykite tuoj pat! - (sake Lita. Ji pazvelge aukstyn j rysio
jrenginj. - Kapitone, pakilkite tuojau pat. Jeigu pulkininkui nu-
tiko kazkas rimto, mums reikia nugabenti jj ten, kur gali buti
suteikta pagalba. Praneskite “Kulkon”, nugabenkite mus ten
tuojau pal! Jeigu pulkininkas numirs, Dievo padedama as pa-
darysiu is jusq zlegtainius!
Ji isgirdo jspejim^ del pakilimo, ST atsiplese nuo zemes, gra-
vitatorius stengesi kompensuoti pagreitj. Koi felceris grumesi
su medicininio bloko dangteliu, Lita atsisedo ant kusetes. Jis
tikrino viena plokst^ po kitos, koi, isemes viemy, sustojo.
252
Brukas zvilgtelejo jam per petj.
- Dieve gailestingas! Nelemta muse! Uz tokius dalykus mane
kaipmat isguitq is daktaro Cemo laboratorijos! Kaip jus, karis-
kiai, galite buti tokie apkiauteliai?
- Muse? - issiziojo Lita. - Cia? Medbloko viduje? О as maniau,
kad jie uzantspauduojami!
Felceris isblysko it lavonas.
- As... ne... nesuprantu! - jo akys, nukreiptos j vien^ taska, ta-
po stiklines. Jis nusteres pazvelge j rysio jrenginj. - Kapitone, as
nezinau, kaip tai nutiko! Mes taip gerai juo rupinames, tiksliai
pagal instrukeijep
- Sutaisykite! - Helstedo balse irgi jautesi panika. - Velniai
griebtu, biciuli, sutaisyk jp
- Pulkininkas apie tai suzinos, - pusbalsiu kartojo Lita. - Jei
Dievas panores, kad jis liktu gyvas. - Ji pazvelge j rysio jrengi-
nj, stengdamasi islaikyti ramq balsa, nors ir buvo sunku. - Ar
greitai busime “Kulkoje”? Jus susisiekete su jais?
- Penkios minutes, ponia, - Helstedo balsas buvo sugniuzdy-
tas, tarytum jis jau jsivaizduotq, kaip jj teisia karo tribunolas. -
Atleiskite, ponia. Man vadovaujant, ne sykio nieko panasaus пе-
га nutik^, - ji girdejo maldavim^ jo balse.
Ji stengesi suvaldyti jkaitusius savo nervus ir suturcti isteris-
кц. juoka, kai jos zvilgsnis sustojo ties ry§io jrenginiu.
- Maza musele, kapitone. As suprantu. Manau, kiekvienam
taip galejo nutikti. As padarysiu jusq labui viska, ka galesiu, -
pasake ji, vildamasi, kad intonaeija buvo teisinga. Helstedas zi-
nojo, kad jb ateitis jos rankose.
- As jums dekingas, daktare. Nuo sio momento, jei tik jums
prireiks kokios nors pagalbos, dr^siai kreipkites j mane ir j ma-
no zmones.
Ji mate nusiminusiq jo fizionomijq. Siuo momentu jis jmany-
tq ir sielq. parduoti. Lita patylom susnibzdejo Voro maldq, kad
jiems netektu kautis del prisisvartavimo. Dievai zino, kaip ten
sekasi Ritai.
Ekrane pasirode “Kulka”. Jie jau isniro is atmosferos.
- Ar jie pasireng^? - paklause Lita. Paskui ji pazvelge j Ri, sis
karstligiskai trukeiojo. Felceris prijunge kilnojamajj bloka. Prie-
taisu parodymus jis skaite garsiai, matyt, tiesiogiai susisieke su
“Kulka”, koi jo padejejas beviltiskai stengesi nusiqsti pranesima.
Nieko neisejo, nes jam teko siqsti jj per sudegusj medicinos
blokiy
- Iki susijungimo dvi minutes’ - pasigirdo Helstedo balsas.
Lita stebejo; jos nervai vis labiau jsitempe, kuomet didziulis
“Kulkos” korpusas uzpilde ekranus. Visai ne taip, kaip tada, kai
ji pirm^syk isvydo laiva.
253
Ri kalcno dantimis, о Martis pasilenke vir§ jo, nukreipdamas
j pulkininke kiseninius monitorius. Lita prunkstelejo. Netgi cia
- didziausios savo gyvenimo krizes momentu - Brukas negalejo
nesukaupti informacijos apie savo isgautus nuodus.
Ji vel pazvelge i ekranus. Helstedas skaiciavo sekundes. Ji
apsisuko ir, isejusi is medicinos skyriaus, begte nudOme ant til-
teiio. Rysio sistema turbut jau demonstravo kariams gresmingus
“Kulkos” konturus. Ji pagalvojo apie tai, kas dedasi ju galvose.
Ant tiltelio ji pamate, kaip ST ismunka i susijungimo graibs-
tus.
- Ar mes esame arti laivo ligonines? - paklause ji.
- Taip arti, kaip tik jmanoma, - Helstedas nelygiai alsavo. Pa-
sigirdo metalo zvangesys.
-Jus! - Lita parode j карНопц Hanse Jegeri. - Pasilikite ir ne-
nuleiskite akiu nuo rysio sistemos. Kiti su manimi. Man reikes
viske paaiskinti romananams.
- Prakeikimas! - riktelejo Helstedas. -As juos uzmirsau! - Jis
pasileido begti koridoriumi. Lita ir kiti nubego paskui jj. Kai jie
susigrudo Helstedui uz nugaros, ji istrauke vienam zmogui is uz
dirzo blasterj. Nuemusi saugiklj, kaip jai parode Rita, ji pakele
ginkle ir pasitrauke j salj.
- Filipai, surisk juos. Tikesimes, su Dievo pagalba, kad Rita
jau laukia musq!
Gelezine Akis nubego i priekj. Lita atsigr^zusi paliete liuka,
kai medikai antigravu isgabeno Ri kune-
- Uz Vorq, - susnibzdejo ji, kai liukas nuslydo j virsq.
DvicksiMTAs skynius
Rita Sarsa susiguze saltoje priesausrio tamsoje. Ji atsargiai is-
niro is pagrindinio bazines stovyklos kupolo seselio. Tokiu
ankstyvu metu jame nieko nebus.
Rita jejo j antigravitacinj lifte ir paspaude maitinimo mygtu-
ka. Silpna sviesa reiske aktyvacije, ir ji letai atsiplese nuo zemes.
Prie liuko ji istare savo vardq, laipsnj, asmens numerj bei slap-
tazodj, kurj Ri perdave Litai Dobrai. Dekui Dievui, liukas atsi-
vere.
Viduje ji atjunge keltuvo maitinima ir sureguliavo rysio sis-
temry Prisitaikiusi galvos jrenginj, ji erne perzvelgineti visa iki
tol gaut^ infbrmacijtp Koi kas jiems viskas klojosi gerai. Kom-
piuterio duomenq bankuose ji nepastebejo jokiq uzuominq
apie beprotiskq. ju avantiur^.
Rita nejucia nusiziovavo ir atsilose patogiame kresle. Kokia
siaubinga naktis. Nors Lita jstenge ja pameteti iki pat bazines
stovyklos - oficialiai vezc Martj atlikineti kazkokiu eksperimentu
254
- jai reikejo atsidurti lauke, dar pries sustatant perimetro sargy-
ba. Taigi jos lauke ilga naktis zoleje.
Ji nepastebejo, kaip uzsnudo. Aktyvumas rysio sistemoje is-
baide sapnu nuotrupas. Ri ST nusileido j atvira saules uzlietq.
aikstele salia kupolo. Rita nusiziovavo, pasirt|ze ir eme tiekti
maitinim^ laivelio sistemai.
Viska reikia atlikti ismoningai. Akivaizdu, jog jeigu laivelis
paprasciausiai pakiis, bazine sto\ykla iskvies Ri. Jis supras, jog
vyksta kazkas itartino. Jis taps atsargesnis. Ji suvalge konservus,
stebedama, kaip Dobra, jos komanda ir Ri eina prie Litos ST.
Pulkininko skraidykle sove j dangq ir isnyko siaurcs puseje -
turbut, kaip paprastai, stebeti romananu.
Rita ijunge rysj.
- Labas rytas, bazine stovykla. Cia “Kulkos” laivelis numeris
trys, ypatingasis slaptazodis alfa vienas vienas penki. As prasau
leisti pakilti pagal sj slapt^ leidim^. Patvirtinkite.
- Labas rytas! Jus mus nustebinote! Prasau pakilimo slapta-
zodj, - suglum^s balsas virto eilinio veidu monitoriuje.
- Pakilimui turime nulj, - pasake ji jam, zvelgdama i ekrana.
Slaptazodis buvo dvigubas patikrinimas, ar tuo momentu j pa-
kylanciojo nugara nejremtas blasteris. Buvo manoma, kad sios
priemones pades apsaugoti laiveli nuo nepageidautinq asmenq
uzgrobimo. - As vykdau slapta uzduoti. Pulkininko jsakymu
man butina patekti “Kulkon”.
Eilinis linktelejo.
- Suprantu. Cia uzdaras rysio kanalas. Leidziu pakilti. Ar
mums nera ко nerimauti? - rimtai paklause jis.
- Viskas tvarkoje. Vykdysite savo pareigas, eilini, - Rita eme
spragseti.jungikliais ir pajuto, kaip laivelis po ja atgyja.
Nuo zemes atsiplese siek tick staigiau negu reikia. AISKU,
SENIAI TO NEBEDARIAU. NA IR KAS, VELNIAI GRIEBTIJ? Pa-
greitis priplojo ja prie vado kreslo, ir ji 2velge, kaip keiciasi dan-
gaus spalva, koi ji skverbiasi pro retus debesis ir nyra i vis sod-
resnj meli.
- “Kulkos” valdymo sistema, laivelis trys praso susijungimo
trajektorijos korckcijos, - trukciojanciu balsu istare ji i rysio
jrenginj.
- Laiveli, duodame trajektorijos korekcija, - atsiliepe balsas,
- Rita, kur tu buvai?
Ji perjunge valdym^ i automating rezim^ ir pajuto, kaip lai-
velis pereina i nauj^ trajektorij^.
- Special! pulkininko uzduotis. Ilga istorija. Jis tiesiog islei-
do mane issimaudyti po dusu ir uzk^gti ко nors karsto. Ar cia
tu, Entoni?
- Teisingai, laiveli. Kvieciu tave isgerti, kai tik busi laisva.
Nuobodu cionai. Mielai pasiklausysiu ilgos istorijos, - Entonio
balsas atrode nudziug^s.
255
- Sutinku, Toni. Laivelis trys, rysio pabaiga, - ji issijunge,
nelaukdama jo “o’kei”. Ekrane is uz planetos pasirode “Kulka”
ir pradejo arteti. Rita pajuto, kaip laivelis perejo aukstesnen or-
biton, koi didysis laivas jai uz nugaros daresi vis didesnis. Sis
jausmas ja visuomet zavejo. “Kulka” tarytum pikiravo prie jos is
virsaus, trumpindama nuotolj is uznugario.
Laivelis nustojo greiteti ir Rita megavosi nesvarumu. Didysis
laivas jau uzpilde ekranus. Orbitiriio manevravimo varikliai pas-
tOmcjo jj j sali, ciuztelejo i susijungimo graibstus. Rita pajuto,
kaip sugrjzo gravitaeija, koi ji atsisege ir pasieme krepsj, kuria-
mc buvo sautuvas, trofejq dirzas ir peiliai. Kai islipo is laivelio,
visi jsistebeilijo i jjg i odinius jos drabuzius - ir jsiviespatavo tyla.
Skubriu zingsniu atvyko saugumo tarnyba.
Ji nusijuoke ir graksciai liuoktelejo ant denio. Iremusi i So-
nus rankas, ji palingavo galv^.
- Kas nutiko? Niekad nematete skraidancio laukinio?
Veiduose pasirode sypsenos, kai kas nusijuoke, paskui visi
grjzo prie darbu. Gerai. Cia vis dar viespatavo nuobodulys. Lai-
velio denio komanda, matyt, nusprende, kad jeigu jau ji atsk-
rido, vadinasi jos leidimas tvarkingas.
Trys saugumo karininkai priej^ tik atidave pagarba, kai ji
perdave sistemon Rega Grin slaptazodj.
Ji priejo prie lifto, uzsake deni, kur buvo jos gyvenamoji ka-
jute ir lauke, koi liftas perkelinejo j<| laivo viduje. Liftq. ir jos ka-
jute skyre vos keli simtai metru - ji nieko nesutiko. Apgailestau-
dama ji nusimete odinius drabuzius, prie kuriq taip jprato, ir
palindo po dusu. Vienintelis civilizacijos pranasumas - dusas
buvo pats geriausias zmonijos isradimas per pastaruosius de-
simt amziq!
Apsivilkusi uniform^, ji nuejo j arsenal^ ir issirinko ant pe-
ties pasikabinama blasteri, kuris galejo prikresti isties rimtq ei-
biq, ir pagriebe apsaugini kovos kostium^. Jos pasirodymas pat-
rauke ке1ец atsitiktiniq zvilgsniq, kuomet ji ejo i rysio mazg^.
Ten, atsiremes i sienq., sedejo Entonis ir dar vienas eilinis, ku-
rio ji nepazinojo. Jis isgqstingai pazvelge i ja.
- Special! uzduotis, Toni, - rimtai pasake ji, pastaciusi j kam-
pa blasteri. Ji perdave rySiq sistemon slaptaji savo sifra, ir To-
nis linktelejo, gaves slaptojo statuso patvirtinima.
- Ko jums reikia leitenante? - jis susidomejes pazvelge i ja.
- Palauk, Toni, pamatysi. Mes su Ri tiriame, e-e, padetj. Tu
juk zinai, kad turi atvykti “Brolybe”. Ri nerimauja del drausmes.
Metas atsibusti. Ar gali padelsti, koi informaeija ieis i sistemq?
- Jokiq problemq. - Jis pasiCde jai atsiscsti ir ivede program^
per galvos irengini. - As manau, tau ne paslaptis, kad Rire sten-
giasi uzminti Ri ant uodegos. Niekad nemegau tos bobeles. Vi-
256
sus jos pranesimus, pries issiqsdami, duodame patvirtinti pul-
kininkui.
Rita linktelejo, siurbdama informacija.
- Ri sake, jog tu suprasi, - ji kaip suokalbininke mirktelejo
jam.
Ilgai laukti jiems neteko.
- ST-11 “Kulkon”! - riktelejo susijaudin^s balsas.
- Stai jis, - ramiu balsu pasake Rita. - Sedek ramiai, Toni.
Susijaudinusio Arfo Helstedo raportas paskleide rysio kana-
lu naujteny apie pulkininko Ri sunegalavimy bei sugedusj me-
dicinos bloky.
- Cia ne pokstas? - Tonis pakele akis. - Pulkininkui bloga!
Rita atrode pasitikinti savimi.
- О kaip tu manai? Ten apacioje nevyksta nieko ypatingo.
Kaip jam suzinoti, kad jus, vaikinai, cia puikiai pasirenge? Ar
daznai sugenda medicinos blokas?
Tonis sujunge ligonin^ su ST medicinos skyriumi. Rita lau-
ke. Ji jaute itampa Helstedo balse, ir jai buvo smagu. Jis ir taip
kone pakvaiso nuo Litos intrigu, о dabar dar ir jo medblokas
isejo is rikiuotes. Ji nekantravo pamatyti jo veido israiska. Vis
vien jis visuomet buvo baisus nuobodybe.
- Iki susijungimo maziau nei minute, - Tonis pazvelge j ja. -
Reikia pranesti saugumo tarnybai.
- Ne. Pulkininkui reikalingas netiketumas. - Rita pazvelge j
chronometry. - As einu uzregistruoti sureagavimo laiko. Jeigu
gausi pranesimu saugumo tarnybai, sulaikyk juos, koi dar ne-
bus patek^ i rysiq sistcmy. Toks sumanymas. Pulkininkas losia
is stambiq sunup Jeigu viskas vyks pagal plany, Helstedas pama-
nys, kad seniokas is tiesq sukiuzo. Prisimink, sulaikyk bet koki
pavojaus signaly, skirty saugumo tarnybai, - ji sugriebe blaste-
rj ir patrauke prie liuko.
- Supratau, Rita. Pasilinksminsime. Stebesime is cia. Bet ar
mes tikrai nedalyvaujame? Pavojaus signalo saugumo tarnybai
sulaikymas - gan rimtas dalykas, - jis neramiai pazvelge j jy. -
Noriu, kad butq pazymeta, jog mes sureagavome. Nenoreciau,
kad pulkininkas surengtq man...
- Ei, pasikliauk manimi. Mes puikiai pasilinksminome suda-
rinedami si plany! - ji nusisypsojo. - Tegu viskas paprasciausiai
suzlunga. Pulkininkas nori isaiskinti, per kiek laiko pavyks viska
sugrazinti atgal.
- Mes sedesime rankas sudej^, - sutiko Tonis, vis dar nervin-
damasis.
Rita puolc i koridoriq. Ji jsoko j lifty ir riktelejo dvidesimt
penkty doky. Tuo pat metu ji jstate i blasterj uztaisa. Durims at-
siverus ji izenge j beveik tuscia kamera. Medikai jau buvo ten.
257
Rita priejo prie dviejq saugumo tarnybos darbuotoju ir ste-
bejo, kaip prisisvartuoja ST. Ji pajuto, kaip metalinis pavirsius
krOptelcjo, kai nusileido griebtuvai. Priejusi prie vieno is dviejq
vyrq, ji tiksliu smugiu ji apsvaigino.
Luktercjusi, koi atsigres antrasis, pagulde ir ji. Medikai atsi-
suko ir sustingo blasterio akivaizdoje. Kaip toli leis jiems nueiti
Tonis? Ji nerimaudama sugrieze dantimis, numatydama marsru-
tq, kuriuo jiems reikes patekti i masinu skyriij. О patektj ten -
jei tik pavyks - jie bus saugus.
Liukas pradejo atsiverineti, Rita pasiruose didjjj blaster}. Ls-
puole medikai, antigravu nesdami Ri. Rita skubiai dirstelcjo i ry-
sio jrenginj, zinodama, kad Tonis su biciuliu spokso i ja, isplete
akis.
Paskui medikus isrOko Lita, uz jos Gelezine Akis su Filipu.
- Guviau! - jsake Rita. - Nugabenkite pulkininka j ligonin^.
Pirmyn! - Jie nuskuode. Gelezine Akis, Lita, virs galvos paro-
dziusi Ritai zenklq, ir jos komanda nubego paskui pulkininka.
- Filipai! Eime! - riktelejo Rita ir tuoj pat isivaizdavo nuosta-
bq Tonio veide, kai is ST pasipyle odomis apsitaisiusiq kariq
gretos. Rita prisoko prie pagrindinio liuko ir blasterio papliu-
pa istaske valdymo blokq. Is sudauzytos dezes paruko dumelis,
pasipyle kibirkstys.
Ji puole begti koridoriumi.
- Kaip cjosi? - riktelejo ji per petj romananq kalba.
- Jokiq problemu. Didysis Zmogus su kariq dauguma laiko
ST doke. Lita ir Dzonas pasirOpino Ri. - Filipas sypsojosi. Beg-
damas pro salt, jis stengesi viskq apziureti.
I koridoriq isejo issigand^s zmogus, ir Rita vikriai ji partren-
ke. Sumazejo gravitaeija, ir kojos palcngvejo.
- Atsargiau! - riktelejo ji atgal. Bet perspejimas nepadejo. Ka-
riai dOme is visu jegq, atsitrenkdami j sienas ir apskritai sunkiai
islaikydami pusiausvyrq.
Suuze rysio prietaisas jai ant juosmens, ir Rita bakstelejo i jj
pirstu.
- Taip? - nekantriai paklause ji.
- Leitenante, ar viskas gerai? - Entonio balsas atrode susiru-
pin^s.
- Ar jau buvo pavojaus signalq? - paklause ji, jau mazumclq
dusdama.
- Tik sudegintas liukas, - atsiliepe Tonis. - As atlikau identi-
fikaeijq, jie ne desantininkai.
- Ciabuviq kariauna. Puikiai padirbejai, Toni. As uzsiminsiu
apie tave savo raporte. - Ji issijunge ir puole uz paskutinio po-
sukio, atsidurdama finiso tiesiojoje, vedancioje iki rcaktoriaus.
Rysio aparatas vol suduzge.
258
Ji isijunge.
- Toni, man nera kada! - riktelejo Lita.
- Leitenante Sarsa! - balsas buvo moteriskas. - Cia majore An-
tonija Rire. Kas, po velniq, ten pas jus vyksta?
- Pratybos reakcijos patikrinimui, majore! - suurzge Sarsa. -
Tikriname, kaip reaguojama j pulkininko jsakymq, ponia! - ji is-
junge rysio prietais^. Jie jau pasickc ribq ir netgi siek tiek dau-
giau, negu ji mane esant jmanoma. IS tiesu, visi isitikin^, kad
laivas nepazeidziamas.
Paskutinieji simtas metrq. Priesais ja dunksojo didziules du-
rys. Prie atviro liuko, kaip paprastai, stovejo du apting^ sargy-
biniai. Postas prie reaktoriaus laikomas nuobodziu. Rita pati
kazkada cia stovedavo. Ji, kaip ir visi neapkente jo.
- Leitenante Sarsa! - begdama riktelejo ji. - Slaptasis kodas al-
fa vienas vienas pcnki.
Sargybinis nusigreze ir stumtelejo duris. Jis jau ketino ati-
duoti pagarb^, kai sistemoje nuaidejo majores Rites balsas, per-
duodantis kontrajsakymq. Jai uz nugaros mindziukavo roma-
nanai. Laiko nebeliko. Rita trinktelejo blasteriu vienam sargybi-
niui i pibvq, о kitam is visq jegq spyrc i krtitin^. Per velu, liukas
pradejo uzsiverineti. Ji paspaude jleidimo mygtukjp Sifras tiko.
Durys pamazu sustojo ir didziuliai vyriat nuslydo atgal. Ji pras-
muko pro jas ir ibego j reaktoriaus valdymo kambarj. Specialis-
tai nusteb^ pazvelge j j;q ir Rita pergalingai sukliko.
Supluke, apsipesioj^ kariai neatsiliko nuo jos. Jie susigrudo
Filipui uz nugaros: griudami j prieki, nustebe dairesi i visas pu-
ses styrojo atkisti sautuvai. Rita, pakelusi blasteri, isbego i prie-
kj. Netikctai uzkluptas majoras Glikas, sedejtjs uz stalo, issizio-
j^s vepsojo i jtp
- Geltonoji Koja! - pasauke Rita. - Jei kas nors palies sj ry-
sio jrengimq, nusauk jj ir pasiimk trofejq! - paskui ji prabilo
standartine kalba. - Ei jus! - jinai nukreipe blasterj i reaktoriq
aptarnaujanci^ komand^. - iSlaikykite normalq rezima. Pulkinin-
ko jsakymu man reikalinga pilnutine reaktoriaus mase! - Ji zen-
ge j priekj. - Filipai, matai si indikatoriq? Jeigu jis nukris zemiau
raudonosios padalos, uzmusk sitq zmogu. Mes nejuokaujame,
majore Glikai. Esame pasirenge bet kam.
- Sarsa? - Glikas ejo prie jos, jo veide atsispindejo nuostaba.
- Ka gi jus darote?
Ji nukreipe blasteri tiesiai i ji. Jis sustojo.
- Majore, romananq vardu, mes ka tik uzgrobeme sj laiva.
- Leitenante! L'zgrobete... - jis issiziojo, it perkuno trenktas.
- Ar jus suprantate, кц sakote? Jus...
- O, nusiraminkite, majore, - nusijuoke Rita. - Ar jus supran-
tate, kad pirm^syk istorijoje kovinis Patndio laivas krito be jo-
kio Silvio? As ji uzemiau, majore. Atejo nauja tvarka.
259
- Jus isprotejote, Sarsa! - Glikas papurte galva.
- Filipai! - pasauke ji. - Matai ta didelj skydq? Cia pagrindinis
reaktoriaus valdymo pultas. Jeigu man kas nors nutiks - arba as
busiu suzeista - sudauzyk skydq!
- Ne! - riktelejo Glikas. - Jus prazudysite mus visus! - jo akyse
smestelejo neviltis, ir tq paciq akimirkq jis puole Rita. Ne vie-
nam is kariq nesuspejus sureaguoti, ji apsuko blasterj buoze j
virsq ir sakakraujiskai smoge Glikui. Santosas issitrauke peilj
ir jau lenkesi nuimti trofejaus.
- Koi kas nereikia, - jsakc Filipas; zmogus pakele akis ir pa-
sitrauke atgal.
- Suprantu. Sitas valdo didziqjq ugnj, taip?
- Taigi uztat.
К rysio aparato viskq stebejo majores Rires veidas. Rita atsi-
gr^ze.
- Girdejote, kq a§ pasakiau Glikui? Mes pasirenge bet kam,
majore. Nuejome ganetinai toli. Kai pulkininkas bus pasireng^s,
pasisnekesime. jspeju, jokiq dujq, jokiu pokstq su gravitacija,
jokiq meginimq islauzti duris. Priesingu atveju as pasinaudosiu
Situo, - ji parode j blasterj, - ir istaskysiu tq! - jos pirstas nukrypo
j materijos-antimaterijos reaktoriaus valdymo pultq.
- Ko jiis norite, Sarsa? - paklause Rire, jos veidas sustingo.
- Kad atiduotumet sj laivq romananams, majore, - ji pakele
rankq, pastebejusi soko atspindj Rires veide. - Nusiraminkite,
jums spr^sti nereikes. Pulkininkas yra laive. Jis susipazines su
padetimi planetoje. Pernelyg daug likimq kybo ant plaukelio,
majore. Nedarykite nieko, po ко mums paskui neliktq laiko.
Glikas dejavo, specialistai pradejo atsitoketi. Vienas pamegi-
no sprukti prie liuko. Karys tuoj pat ji nusove. Patrulio ziuro-
vai pasibaisej^ stebejo, kaip jis pasilenke ir rupestingai nueme
trofejq.
- Isneskite jj, - jsake Rita. Ji pazvelge j rysio irenginj. - Tegu
medikq komanda jj pasiima. Ginklas primityvus, pasiskubin^,
dar galite isgelbeti jam gy'vybe, - Filipas riktelejo jsakyrmq, ir
zmogq isnese.
Pernelyg daug zmoniq. Cia buvo beveik simtas. Kiti pasiliko
prie ST, uzcmc kovos pozicijas, buvo pasirenge.
- Nusiusk Chose Baltqjj Erelj prie lifto koridoriaus gale. Te-
gul paima dvidesimt zmoniq. Jie pridengs koridoriq, koi bus
gauti nurodymai. Na о su visais kitais, as manau, mes tiesiog
pascdesim.
Filipas nuejo paskirti zmoniu. Itampa palengva atsliigo. Jie
viskq padare. Specialistai debsojo pasibaiseje. Glikq suriso ir pa-
sodino j kreslq.
“Kulkos” - ir romananq - likimas dabar priklause nuo kitq.
Rita znektelejo kreslan ir nekreipe demesio nei j majore Antoni-
ja Rire, nei j jos reikalavimus pasiaiskinti.
260
Penktadienis Geltonoji Koja issaukianciai zvelge virsum sa-
vojo sautuvo. Jis pakele galva, zvelgdamas i Antonijq Rir^.
-	Vyruciai! Jeigu sitaip atrodo visos zvaigzdziq moterys,
mums geriau derejo pasilikti su lokiais!
Kambaryje nugriaudejo juokas.
Deimenas Ri sunkiai atmerke akis ir sumirkscjo. Jam pries
akis viskas pluduriavo, tarytum ragenos butq suteptos zelatina.
Liezuvis istino ir jis vargiai begalejo nuryti seiles.
-	Kas nutiko? - trukciojanciu balsu sugargaliavo jis. Pasukt;s
galva jstenge jzmreti patikimas baltas laivo sienas. Jis jautesi ta-
rytum isskrostas.
-	Pulkininke? - jo klausq pasieke pazjstamas balsas. Kazkoks
zmogus jj krestelejo. Kazkas ismigo j rankq, ir akys eme svieseti.
-	Turetq padeti. Turint galvoje sio proteino kilm^, galima
numanytr, kad jis pasisalins po poros minuciu. - Balta figura is-
nyko is akiracio.
-	Pulkininke? - pazjstamas balsas pagaliau surado vietq jo sa-
moneje.
-	Rire? - susirauke jis. Ji turejo buti virsuje, laive.
-	As cia, pulkininke. Ar jus pajegsite vadovauti? - kazkas jos
balse patrauke jo demesj.
Ri kas sekund^ jaute, kad rukas sklaidosi. Prie jo Kipu pris-
paude puodelj stimuliuojanciuju, ir jis gurkstelejo. Nuo pilvo j
sustingusias kojas ir rankas pasklido siluma.
-	Kas nutiko? - paklause jis.
-	Mes jus nunuodijome, - atsake jam Litos Dobros balsas.
-	Nunuodijote? - jis pakreipe galvq, jsiziuredamas jai j veida.
Ji atrode niuii. Jai uz nugaros stovcjo du desantininkai, nukrei-
pe j jq blasterius. - Kam? - paklause jis.
-	Mes uzgrobeme “Kulka”, - Litos Dobros balsas buvo tvirtas.
-	Uzgrobete laiva? - Ri prisiverte pasikelti. Kambarys susiuba-
vo. Ligonine! Jis buvo “Kulkoje”!
Majore Rire neskubedama apibudino padetj reaktoriaus val-
dymo kabinoje. Ri grumesi su jmantriais savo smegenq vingiais,
stengdamasis visa tai sugromuliuoti.
-	Bet kam? - pareikalavo atsakymo jis jausdamas, kaip jo gal-
va kas sekund^ svieseja.
-	Kad isgelbetume planetq, Deimenai, - Lita, rodos, nekrei-
pe demesio j blasterius uz nugaros ir jautesi laisvai.
-	As manau, kad mes tq ir dareme, - niuriai atsake Ri. - Ir Sar-
sa buvo gyva?
-	Mes daug pasiekeme, bet, Deimenai, Skoras Robinsonas
jsakys planeta sunaikinti, - Lita atrode visiskai tuo tikra.
261
- Kaip jus uzgrobete laiva?  jis surauke antakius ir suprakai-
tavusiu delnu pasitryne pakausj. О Dievai! Kodel jam taip
silpna?
- Rita Sarsa ir manieji romananq kariai - reaktoriaus valdymo
kabinoje. Jei kas nors bus ne taip, jie visus mus pavers plazma,
- Lita vis dar atrode rami. Augalotas romananas, kurj ji atsitem-
pe is kalnq, stovejo jai uz nugaros, aisku, tam, kad paremtu.
Gclezine Akis, stai kuo jis vardu.
Ri klausiamai pazvelge i Rire. Si tiesiog linktelejo, liepsnoda-
ma bejegiska neapykanta. Ri giliai atsikvepe ir pamegino atsis-
toti. Siek tiek susverdejo, taciau tuoj pat atgavo pusiausvyra.
- Gydytojau, ar greitai sugrisiu normalion bdklen? - jis vel su-
mirkscjo, ir jo zvilgsnis galutinai praskaidrejo.
- Mazdaug po penkiq minuciq, pulkininke. Jums reikia pa-
valgyti, - gydytojas pasitrauke atgal. - Antikuniai kuriq jums su-
leidome, veikia greitai. Dabar jums labiausiai reikia maisto. Jus
iseikvojote daug energijos. Dcrctq solidziai uzkirsti.
Ri linktelejo. Jis pazvelge i Litq. Dobnq
-	Na о jeigu jtis turesite laiva? Kas toliau? Kaip jus ketinate
rungtis su Direktoratu? Kur skrisite? K^ darysite?
Lita truktelejo peciais.
-	Eime, Deimenai, nusileiskime i pasitarimq kambarj. Jums
reikia pavalgyti. Mes neprivalome visko nuspresti tiesiog cia ir
dabar.
Ri linktelejo. Ji veikiausiai buvo is tiesq susirupinusi. Tokie
santykiai nepanasus i priesu.
- Pulkininke Ri! - isposkino Antonija. - Jus ncgalite palikti
sito...
-Jus laisva, majore! - sugriaudejo jis. Jam reikejo laiko pagal-
voti. Jis mate kritiskq israiska rusciame Rires veide. - Ak, gana,
majore. Mes surasime budq apginti zmones.
Svarbiausia neleisti, kad visas sis reikalas taptq nekontro-
liuojamas.
- Rysys, - isake jis, eidamas koridoriumi. - Man reikia duo-
menu apie leitenantes Ritos Sarsos psichikq. Paziuresime, ar ji
is tiesq istengtq susprogdinti laiviq
Liftas buvo perpildytas. Lita, Gclezine Akis, Rire, sargyba - vi-
si susigrudo vidun. Ri suzinojo, kad kiti antropologai buvo da-
bokleje.
- О judu kodel dia? - paklause jis.
- Rita butq susprogdinusi antimaterija, - truktelejo peciais
Lita.
- О ka jis cia veiks? - Ri suriestu pirstu parode i Dzona Ge-
lezin^ Akj.
Gelezine Akis atsake standartine kalba su stipriu akcentu.
262
- As esu cia tam, kad kalbeciau savo tautos vardu.
Jie nuejo trapu, Ri susim^ste. Atsised^s prie pasitarimu sta-
lo. jis uzsisake dideli biisteksa ir vyno. Jis perzvelge Sarsos psi-
chikos duomenis. Isvada? Ji taip ir padarys. Jis paleido is dabok-
les Vola su Bruku ir sukviete kitus mokslininkus. Ri palauke,
koi pasitarimu kambarys prisipilde. Jis mate, jog Sarsa stebi su-
sirinkim^ per rysio sistemq. Jis linktelejo is mandagumo, pripa-
zindamas, jog ir ji dalyvauja.
Pasirode jo bifsteksas, ir Ri staiga pajuto, koks vakuumas su-
sidare jo skrandyje. Atsipjove gabaleli ir pakele akis.
- Gerai, Lita, pasakykite, kam jus su Sarsa visa tai sumanete?
- Privalcjome kazko imtis! - Litos akys zcrcjo. - Mes negalimc
leisti Direktoratui paprasciausiai imti ir sudeginti romananus!
Ri kramte ir galvojo.
- Kodel jus manote, kad jie juos sudegins?
- Pulkininke, jus mqstote karines taktikos kategorijomis. Da-
bar pazvelkite socialiniu-ekonominiu poziuriu. Romananai tu-
ri aiskiaregystes dovana. Pagalvokite apie Cesterj Armicho Gar-
sijq.. Jis kelia gresme viskam, ka mes laikome normaliu gyveni-
mu. Negana to, egzistuoja zmoniq grupe, kurie saudo vieni i ki-
tus, vykdo abipusius antpuolius. Nejaugi manote, kad Skoras
Robinsonas leis jiems likti laisveje tarp civilizuotq zmoniq?
- Deimenai, as pasipiktinusi! - pratruko Rire.
- Leiskite jai uzbaigti, majore! - jis piktai pazvelge i Antoni-
ja ir dave гепкЦ, kad Lita t^stq.
- О argi “Brolybes” atvykimas rytoj, ir iskart po jos pasirody-
sianti “Pergale” galutinai sito neirodo?
- Robinsonas ibaugintas. Jis netelktq tokiq pajegq, jei neno-
retu atimti is romananq visq sansq. Aiskiaregyste ji taip suerzi-
no, jog пега ко ne galvoti, kad mes gausimc gerus isakymus. -
Lita mostelcjo rankomis. - Ka mums beliko daryti?
• Teisingai! - mintyse sutiko Ri. - Jis ne nemirkteletq, jeigu as
juos visus paversciau pelenais.
- Ir jus pasirengusi numirti Uz siuos romananus? - susimqs-
tes paklause jis, kramtydamas bifsteks^.
Prabilo Gelezine Akis.
- Standartineje jusq kalboje as radau naujq syvok^: nuode-
me. Mums - manajai Voro tautai ir santosams - egzistuoja tik
viena nuodeme. Mums nuodeme yra atsisakyti laisves ir gyventi
be jos. Musq religija grindziama siuo principu. Musq suprati-
mu, Dievas ziauriai nukentejo del to, kad zmones butq laisvi.
Mes to paties ismokeme daktar^ Dobr^ ir Rit^ Sarsa. Jos pazi-
no ir isvydo ties^. Argi jus ne tokie patys? Argi jus nepasvente-
te savo gyvenimo tam, k^ laikete tiesa? - Gelezine Akis atsisedo,
istieses nugar'4 ir zvelgdamas pulkininkui i akis.
263
- () jeigu. as pasakysiu, kad manoji tiesa - Direktoratas? - jis
atmete galvq.
- Nemanau, Deimenai, kad jus taip padarysite, - Lita pertrau-
ke jo mintis. - As prisimenu, kq jus man pasakojote vienqsyk
naktj. As prisimenu jusq meile Siam laivui. Bet, Deimenai, kaz-
kada antropologai inirtingai gincijosi del to, jog vienas is esmi-
niu zmogaus bruozq yra sugebejimas simbolizuoti. Ka “Kulka”
simbolizuoja jums? - ji atmete galvq.
- Laisvq, - netiketai paciam sau tyliai istare Ri. Jis pakele akis
ir pamate triumfuojanciq Litq ir suglumusia Rirq. Jis mate, kad
majore naudojosi rysiu. Kam? Ruosiasi vadovavimo uzurpacijai?
- Dar yra pareiga, - pridure Ri. - As jums taipogi pasakojau
apie Patrulio isdidumq ir garbe. As jauciu pareigq zmonems,
daktare. Jeigu romananai kelia gresm^, tuomet galbtit kitai
zmonijos daliai geriau gyventi be jq?
- О ka jei didziausiq gresmq zmonems kelia pats Direktora-
tas? - primygtinai paklause Rita Sarsa is rcaktoriaus valdymo ka-
binos: - Pulkininke, kada paskutini капа buvo surengta ekspe-
dicija ir issiqsta uz musq istyrineto kosmoso ribq?
Mums sako, kad kosmoso tyrinejimas yra pavojingas. Kur
nera rizikos? Visoje zmonijos istorijoje egzistuoja rizikos ele-
mentas. Siandien rizikos nebera. Ir progreso taip pat nebera!
Kada paskutinisyk mus kazkas sujaudino? Susidaro (spudis, kad
visa zmonija nenori atplesti uzpakalio is savo vietos ir pirstais
uzsikimso ausis. Pasiziurekite, Patruliui praktiskai nera ka
veikti.
Ri jdemiai pazvelge i ekrana.
- Ir jus manote, kad romananai kazka pakeis? О jeigu i ci-
vilizuotq kosmosa jie atnes karq? Tarkim, as atiduosiu jiems sj
laivq? Tarkim, kad jie ims puldineti Arkturq, sienas, Zeme, sto-
tis? Kq mums tuomet belieka daryti? As klausiu jusq?
Rita inirsusi zvelge j jj.
- Visa tai geriau negu buti avele! - karstai parei.ske ji.
Lita Dobra lingavo galvq.
- Deimenai, taip nebus. Romananai, be abejoncs, irgi pasi-
keis - jie is tikrqju patirs reiksminga kulturizacijq. Neuzmirski-
te, kad mes esame dominantine grupe. Mes galime jiems pasiu-
lyti daugiau, negu jie mums.
Ko tikimes mes su Rita ir Dzonu? Ogi to, kad sie primityvus
kariai kazkokiu stebuklingu budu perduos kitiems Direktorato
gyventojams troskimq issiverzti is vadinamojo normalaus gyve-
nimo ribq. Tuo pat metu mes atnesime romananams savo kul-
tdra. Kadangi jie turi pranasus, jie turi daugiau sansq islikti ne-
gu kitos primimios grupes, kazkada susidurusios su issivysciu-
sia kultura. Mes mainais isigysime sugebejimq. svajoti.
264
Ri baige kirsti bifsteksa ir atsireme, isgerdamas vyno liku-
cius.
- Tarkime, kad as atsisakysiu. Leitenante pazeis stabiliq reak-
toriaus mases bukle, ir “Kulkos” nebera. Kas tuomet nutiks ro-
mananams? Rytoj pasirodys Seila, suras nuolauzas, keletq ST
pavirsiuje ir sudegins visq siq sistemq. Tuo viskas ir pasibaigs,
- Ri pakele rankas ir truktelejo peciais.
S.Montaldas suurzge.
- Ir tokia baigtis, ко gero, pati geriausia.
Gelezine Akis atidziai suncre pirstus.
- Niekas nera amzinas, pulkininke. Per pastarajj menesj as
daug isgirdau. Martis Brukas papasakojo man apie zmones.
Mes visi esame kil^ is Zemes. Is pradziq buvome irankius nau-
dojancios bezdziones. Paskui ismokome medzioti, rinkti gam-
tos gerybes, ismokome prisitaikyti prie aplinkos. Ir visgi siq
ankstyvqjq zmoniq nebera. As nematau cia tokio zmogaus, ku-
ris atkurtas holograftjoje.
Galbut tokia Voro valia, kad tauta irgi isnyktu. Galbut savy-
bes, kurias mes galime perduoti, neturi islikti. О gal Voras no-
ri stebeti, kaip mes iskeliaujame j zvaigzdes ir daugiau suzino-
me apie zmogaus prigimtj. Cia musq sansas, pulkininke. Jei
pralaimesime, mums blogiau nebus. Jusq direktorius vis vien
gales mus nuzudyti. Taigi mes bent jau turime viltj! Mes surizi-
kavome. О kaip jus butumct pasielg^s?
- Nejau galite taip lengvai numirti? - paklause Ri. - Nejaugi
galetum ziureti, kaip tavo tautq degina ir sprogdina, kaip ji is-
nyksta, ne pedsakq nepalikdama?
Dzonas Smitas papurte galvq.
- Man neteks. Mano siela iskeliaus pas Vorq daug anksciau
negu didieji jusq blasteriai paskandins tauta liepsnose ir krau-
jyje. Jei Rita del kokios nors priezasties negates susprogdinti
reaktoriaus, as mirsiu, kaudamasis savo rankomis, savo garbe ir
narsa.
Sie zodziai kazkq uzkliude Ri viduje, ir jis pazvelge i Dzonq
Gelezin^ Akj pagarbiai, ко anksciau lyg ir nejausdavo. Cia tai
bent karys. Bet tuomet, argi jie visi ne tokie? Jo mintys grjzo
prie to voro, kuri kazkada uzmuSe orlaivyje. Jis prisimine dva-
sios jegq tose gestanciose akyse. Sis zmogus buvo toksai pat.
- Kiek as turiu laiko, Rita? - paklause jis, zvelgdamas i moni-
toriq.
- Daktare, ka jus pasakysite? - Sarsa pazvelge i Dobra.
- Penkios valandos, - pasake Lita. - Deimenai, jq pakaks, kad
visiskai viskq apgalvotumete. Rita? Ar del to neiskils gresmes ta-
vo padeciai?
- Jokios, - leitenante nusisypsojo. - As tiesiog pasedesiu cia
ir pasisnekuciuosiu su Filipu. Jeigu prarasiu sqmon^, paleisiu
265
siq guminq juostelt^, laikancia blastcrio gaidukq. Jeigu jie spar-
dysis, mes visi zusime.
- Mes paliksime jus ramybeje, Rita. As ketinu surasti kokiq
nors iseitj is sios padeties. Visi laisvi, - tvirtai pasake Ri ir atsis-
tojo. Jis ceremoningai nusilenke ir isejo.
Jam dar nesuspejus pasiekti savo kajutes, isdygo Rire. Ji ie-
jo drauge su juo.
- Deimenai, kq ketinate daryti? - reikliai paklause ji. Ruscia-
me veide aiSkiai atsispindejo nerimas.
Apmaudu, issiblask^s pagalvojo jis. Antonija visuomet buvo
viena is tq moterq, kurios pernelyg stipriai trosko atrodyti da-
lykiskos. Ji niekad nelcido sau buti moteriska - о galejo ne kiek
nepakenkdama savo vientisumui. Sis trukumas kaip tik paver-
te jq nepilnaverte. Didziulis trukumas, nusprende Ri, pagalvo-
jejs apie Litq Dobrq.
- Zinote Gelezine Akis teisus, - Ri giliai atsiduso ir is specia-
laus drekintuvo issitrauke viena savo megiamq “Terran” cigarq.
Vienq pasiule Rirei, ji linktelejo ir perbrauke nosimi isilgai ciga-
ro. Ri prisidege ir padave jai, о paskui znektelejo ant kreslo, ap-
ziurinedamas romananq sautuvus ir peilius, kuriuos liepe pa-
kabinti ant sicnos. Jis issiblask^s perbego akimis nuo vieno
daikto prie kito.
- Teisus? Del ко? - paklause Rire, uzsitraukusi cigaro.
-Jie pasiryz^ mini. Musq padetis be iseities, majore. Nesvar-
bu, ar mes juos likviduosime, ar paleisime, - Ri susirauke, sutel-
kes demesj i plonycius dumq ziedus, kylancius link ventiliacijos
angos.
- Vadinasi, mes jiems pazadame, kad jie gales skristi, - Rire
issiviepe. - О kai isviliosime Sarsa is reaktoriaus valdymo kabi-
nos, paleidziame i darba blasterius?
- Ar jie turi kontaktq su pavirsiumi? - lyg tarp kitko paklau-
se Ri.
- Vienintele jq turima priemone - Helstedo ST. Mes megi по-
те isstumti juos is doko, bet jie saude j desantininkus is tq juo-
kingq sautuvq. Mes bet kada galime juos jveikti, sureng^ rim-
tq sturmq, - jos akyse plieske neapykanta. - Ar jus praradote ist-
verme drauge su sugebejimu vadovauti, Deimenai?
Ri uzsitrauke cigarq ir ispute debesi dumq.
- Mes nebegalesime apsigalvoti, Antonija. Mes turesime lai-
kytis savo sprendimo. Jie gali susisiekti su tais nelemtais prana-
sais pavirsiuje? Sarsa turi rysio linijq per ST, ar ne?
- Taip.
- Tuomet mes nusvilsime uodegas, jei pameginsime juos ap-
gauti. - Pranasai issikvies Sarsq ir prunes jai, kad mes ja isdave-
me. Ji susprogdins reaktoriaus skydq.
266
-Jeigu jie mato ateiti, kodel iki siol to nepadare? - Rires vei-
de atsirado pasaipi grimasa.
Ri susierzin^s pazvelge i jsp
- Todel, majore, kad egzistuoja laisva valia. Mes visi esame
jq vadinamieji pasirinkimo taskai. Mes turime tarn tikrq spren-
dimq diapazonsq sprendimai gali pakeisti tai, ka jie mato.
- Vadinasi, is tikrujq jie nezino, kokia bus ateitis? - ji surau-
ke antakius.
- O, jie zino pakankamai. Jie tiesiog negali numatyti, kuri
ateitis taps realybe. Tie, kurie megina kazkaip pakeisti ateitj sa-
vais tikslais, issikrausto is proto. Stai kodel pranasai laikosi ato-
kiau nuo zmoniu, tampanciq pasirinkimo taskais. - Ri uzsimer-
ke ir panoro, kad visa tai isnyktq.
- Deimenai, as jau apsisprendziau, - Antonija atsistojo, - kad
ir kas bebutq, as ketinu su jais kautis. Kalbame apie Patrulio
garbe. JGs apvylete mus visus. Jusq laivas pavojuje. Jusu sp-
rendimas gali buti koks tik norite, bet zinokite, as niekada nea-
tiduosiu jiems laivo. Arba jus su manimi - arba pries mane. Pra-
neskite man, pulkininke.
Jis atsimerke ir pamate jos kumstyje suspaust^ blasterj.
- Jus maistaujate pries savo vad^, majore. Ar suvokiate, jog
sis atvejis tik antras per keturiu simtq metq Patrulio istorij^?
Dar blogiau, abu maistai jvykdyti mano laive per keletq valandq.
- TebGnie taip. As jsitikinusi, kad karinis tribunolas mane is-
teisins. Nesu tikra, kad jGs sugebesite vadovauti, Deimenai, - jos
balsas buvo lygus ir visiskai ramus.
Deimenas Ri stebejo fa, primerk^s akis.
- Gerai, Antonija, - jis jjunge rysio aparatq. - Iskvieskite Dob-
ra ir Dzon^ Smit^ Gelezine Akj. - Stai as ir pasiekiau savaji pa-
sirinkimo taskq. Apsispresti buvo ne taip jau sunku, kaip tike-
•jausi.
- As dziaugiuosi, kad paklausete proto balso.
- Taip, proto balso, - issiblaskes svarste Ri, - proto ir patir-
ties. - Jis pakele akis, kai duns atsidare ir jejo Lita, о paskui ji|
Dzonas Smitas Gelezine Akis. Lita suvoke, kas nutiko, ir susto-
jo. Gelezine Akis nezymiai perkreipe lupas. Jis pritGpe, lyg di-
dziule kate, stebedamas Rir$.
Ri nenuleido akiq nuo romanano.
- Majore dabar pateike man labai svaru argument^, liepda-
ma nejvykdyti tavo prasymo, Gelezine Akie, - Ri nusisypsojo. -
Si situacija gerokai sumazina pasirinkim^. Ar tu supranti?
Rires akys susiaurejo, ir Ri mate, kaip isitempe jos rankos
sausgysles./Z is tikruju ketina ji uzmusti. Nejaugi jis issireiske
pernelyg aiskiai?
267
Viskas jvyko taip greitai, jog Ri nesuspejo atsitoketi. Gelezi-
ne Akis stipriai smoge, ir Rire issove. Blasterio uztaisas sutrupi-
no pulkininko kresl^, о jj patj nubloske i salj. Ginklas nukrito
ant grindq ir eme beprotiskai suktis, о Rire puole romanana.
Ji pasikliove ne jgudziais, о instinktu. Gelezine Akis istiese
rank^, sugriebe nuo sienos peilj ir tiksliai perskrode majore An-
tonija Rire nuo gaktikaulio iki krutinkaulio.
Ri sugavo blasterj ir persiverte, atsistodamas kovos poza. Ge-
lezine Akis rdpestingai nuvale peilj j Rires drabuzius. Paskui jis
sugriebe plaukq kuokstq ir, apibrauk^s aplink peiliu, atskyre
skalpq.
Ri pajuto, kaip jo pilve viskas apsiverte, kai jis pazvelge j is-
virtusius rausvus bei zydrai rudus viduriq gumulus ir zvilgantj
Rires skalpa kruvinais apvadais. Gelezine Akis tvarkingai paka-
bino peilj j viet^.
- Dieve gailestingas, - susnibzdejo Ri, pakeldamas zvilgsnj j
Dzon^ ir nukreipdamas i jj blasterj.
- Gerai, pulkininke, - tyliai istare Gelezine Akis, susikryziav^s
rankas ant galingos krutines. - Manau, jog jusq pasirinkimas vel
prasiplete. Ar galiu dar kuo nors padeti?
DvidesiMT pirmas skyriius
S.Montaldas leidosi placiu trapu, paskendes savo mintyse.
Vadinasi, leitenante Sarsa uzgrobe didziuli reaktoriq? Jeigu jai
netycia kryptels ranka, ji gali visus paversti j plazm^; tuomet is
jo neliks nieko daugiau - tik ikaitusios atomu dalelytes.
Jo mintys nukrypo j Cesterj Garsija, ir jis pasuko j vienq.
jgulos poilsio kambarj. Monitoriuje matesi grazus baltas apsk-
ritas debesis, rusvas zemynas ir zydras vanduo. Ten glddejo to-
rono klodai - atsitiktinio supernovos sprogimo rezultatas. Kaz-
kokia jo dalis nusileido cia, kad kliudytq zmones gyventi. Kiek
milijonq metq praslinko, koi ismuse siq sunkiuju kristalq valan-
da, kad suvaidintq savqjj vaidmenj zmoniq likimams?
Kas yra zmogaus gyvenimas? Kaip planctologas galejo jsisa-
moninti tokios miglotos s^vokos verte? Toronas, uranas, meta-
lai, organika - juos galima apskaiciuoti, pasverti, ivertinti ir pa-
daryti tam tikn| sprendima, kaip juos panaudoti, gaunant dau-
giausiai naudos.
Jis girdejo, kaip Lita Dobra paminejo kulturos vertybes. Ka
jos reiskia? Ar uz jas galima gauti pinigq? О gal ju deka ant kaz-
kieno stalo padaugeja maisto? Montaldas prikando lup^, jis
stengesi bent ka nors suprasti. Per savo darbo metus jis jtrau-
ke j zvaigzdelapius, ismatavo ir ivertino daugiau nei trisdesimt
268
planetq. Ne viena is jq nebuvo uzimta, koi jis nenustate jos ver-
tes. Kodel si sykj buvo kitaip?
Cesteris viskq pakeite. Sis mazas zmogus ramiomis akimis
sujudino svarstykliq lekst^ - ir vis delto Atlantida buvo gardus
kqsnelis. Jos eksploatavimas suteiktq Direktoratui puikaus pel-
no. Vietiniai torono kristalai buvo dideli, vientisi, kaip tik tokios
kokybes, kokia reikalinga zvaigzdelaiviams. Tik romananai kliu-
de. Aisku, gaila, bet jiems siaip ar taip teks pasitraukti.
Jo demesj nuo monitoriaus atitrauke sunkiq batu bildejimas
trapu. Uzsisak^s puodeli kavos, jis stebejo, kaip pro salj praris-
noja ginkluoti desantininkai zvilganciais baltais apsauginiais
kostiumais. Susidomejes Montaldas stvere savo kava ir nusku-
bejo paskui juos.
Is keleto zodziu, mesteletq bebegant, jis suprato, jog laukia-
ma aktyviq veiksmq. Jo pulsas padaznejo. Koks jaudinantis re-
ginys! Jis daznai susimastydavo apie tai, ka turi jausti zmones,
einantys mirti nuo kitu zmoniq rankos? Kai jis buvo jaunas, si
mintis sukresdavo jo vaizduot^. Ka tai reiskia - zvelgti i savo ar-
timo akis virsum blasterio, zinant, jog privalai nuzudyti arba bu-
ti nuzudytas? Galbut cia ir dabar jis gales bent jau prisiliesti prie
sios busenos.
Jq paskyrimo vieta jo nenustebino: dvidesimt penktas do-
kas. Jis suspejo paciu laiku, mate, kaip desantininkai uzima po-
zicijas koridoriuje. Uz ju mates! sunkus sliuzas, kurj Sarsa atve-
re blasterio pagalba. S.Montaldo sirdis dauzesi lyg patrakusi. Jei
tik galeciau paklausineti, kajie jauciu!
Jis negirdejo, kaip buvo duotas isakymas, bet staiga nugriau-
dejo trenksmas ir desantininkai puole pro angq. Jiems atsake
kurtinantis traskesys - romananq sautuvai, suprato Montaldas.
Kazkas sutrupino siena prie jo galvos ir prasvilpe pro salj.
Kulka? Cia, uz kampo? Rikosetas, prisimine jis reikiamq zodj.
' Girdejosi riksmai, inkstimas, klyksmai ir dundesys. Dumai
virto jo pusen. Ncpajegdamas sutramdyti smalsumo, Montaldas
nutykino j priekj. Pirmasis kunas, kurj jis aptiko, buvo perples-
tas beveik per pus^. Montaldo skrandis vos neissiverte lauk.
Nors tvyrojo bjaurus tvaikas, jis susitvarde ir nesusiveme.
Toliau dar daugiau. Vienoje vietoje riogsojo visa romananq
lavonq kruva. Jie turbut puole staciai pries blasterius. Montal-
das apstulbes palingavo galvq. Koridoriumi atidundejo dar vie-
na kulka, supiota nuo smugio j pertvarq. Vos ne triumfuodamas
jis pasilenke ir pakele ja. Paskui riktelejo, ismete kulka ir susib-
ruko burnon apsvilusius pirstus. Kulkos buvo ikaitusios!
Priekyje sugriaudejo dar viena kurtinanciu blasteriu suviu
salve. Montaldas nubego ten. Desantininkai jau traukesi. Pasku-
tinieji isnesinejo is musio lauko suzeistus draugus. Montaldas
269
nustero: vieno zmogaus koja buvo suanglejusi. Romananai pa-
leido i darbq savo blasterius. Is kur? Aisku, is ST!
Driokstelcjo sprogimas, smugio banga Montaldo vos nepar-
griove. Jis pasitrauke is kelio, kad netrukdytu desantininkams.
Kas nutiko? Kaip JIE galejo trauktis? Negali gi taip gerai ginkluo-
tu ir apsaugotu desantininku nugaleti kazkokie laukiniai?
- Kas atsitiko? - riktelejo Montaldas, kai vienas kareivis nuk-
rito greta jo.
- Mes nepagalvojome, kad jie sitokiu budu pasinaudos ST
blasteriais! - apimtas soko, riktelejo jis. - Jie issitrauke viena di-
dijj. Pastate ji tiesiog sliuze. Koi tie velniai uztaisinejo didiji
blasterf, kiti pamegino pulti mus tiesiai is priesakio.
-Jie jus iveike? - Montaldas negalejo tuo patiketi.
- Taip, velniai griebtq! - desantininkas palingavo galv^. - Mes
gavome vyresnybes jsakym^ trauktis. Dar minute, ir bGtq buv^
per velu! Jie mus visus pribaigtu. Velnias! Majore Rire isake
mums atakuoti. Ji nejspejo, kad jie saudys j mus is to triskart
prakeikto blasterio!
Sliuz^ sukrete dar vienas galingas sprogimas, ir Montaldas
susiguze is baimes. Pagrindinj smQgi ir didzium^ nuolauzq at-
laike desantininkas apsauginiu savo kostiumu.
- Traukis! - isreke jis. - As pridengsiu!
Montaldas niuriai linktelejo ir nubego. Kulkos kauksejo j sie-
nas aplink jj, ir jis prisimine jkaitusj vario bei svino gabalelj, ku-
rj per kvailumq megino pakelti. Mintis apie jkaitusj metal^ jo
paties kune sukcle siauba.
Karscio banga uzgriuvo jj, atimdama kvapsj, ir pargriaudama
keturpescia. Is nosies sruvo kraujas. Pro пепкёц uzesj ausyse
jis isgirdo, kaip suriko desantininkas. Montaldas nusprende pa-
sizidreti. Zmogus gulejo, visa jo nugara buvo perplesta, negel-
bejo ne apsauginis kostiumas. Montaldas perbego ir pasislepe
uz romananq ktinu, kurie jau anksciau patrauke jo demesj. Pas-
kui jis tarytum pakeretas ziurejo, kaip mirsta desantininkas.
Scinskis Montaldas niekada anksciau nemate mirties. Ji nie-
kad taip aiskiai nebuvo jam pasirodziusi. j metal^ virsum jo gal-
vos driokstelejo blasterio uztaisas, apipildamas jj deginanciomis
kibirkstimis. Desantininkai gynesi. Jis mate, kaip jie saude is uz
kampq. Toliau trauktis nebera kur.
Kvepuodamas aitriu oru, Montaldas lauke. Kovodamas su
sleikstuliu, dabar jis tirtejo is baimes.
Balsas istare kazka nezinoma kalba. Montaldas kruptelejo ir
vos nepuolc begti, bet i sienas vel subarbeno kulkq lietus.
- Kas cia? - paklause jis, isgastingai apziurinedamas kunu
kruv^.
Jo kojq paliete kazkieno ranka, ir Montaldas, kruptelej^s is
netiketumo, pcrsigandes suriko. Jis pamazu prisiverte pasiziu-
270
reti j pirstus, bejegiskai meginancius jsikibti j jo kelniu audinj.
Pasilenkes jis zvilgsniu perbego nuo rankos iki kuno, о paskui
iki veido.
Maldaujancios akys sustiklejo is skausmo. Lupos judejo, bet
Montaldas nieko negalejo suprasti.
-	Reikia kalbeti standartine kalba! - Montaldas stengesi per-
rekti eilinj nedidelj sprogimq.
-	Vandens, - sugargaliavo balsas, • praSau, ar galima vandens?
Maldavimas isblaske Montaldo sustingima, ir jis jsistebeilijo
i kavos stiklinel^, jau beveik supiota jo kumstyje. Drebanciais
pirstais jis suteike stiklinelei ankstesniqjq apskritq formq ir pa-
mate, kad joje dar yra truputelis kavos. Apgleb<;.s zmogaus gal-
vq, jis isvarvino lasus jam ant liezuvio.
Koridoriumi nuaidejo siurpus klyksmai. Medikai isnesinejo
nukentejusius desantininkus.
-	Cionai! - kimiai suriko Montaldas, modamas rankomis. -
Cia gyvas zmogus!
Medikas pribego prie jo ir pasilenke, nes blasterio suvis is-
griove dalj sienos.
-	Velnias! Cia laukinis! - medikas pazvelge slykstedamasis ir
nubego atgal.
-	Laukinis? - Montaldas atsilose, sekundei uzmirses visq tq
beprotyb^. Jis pasiziurejo j nubcganti zmogq.
Jis toks pat zmogus, kaip tu ir as; biikprakeiktas! - jisai pa-
grase kumsciu mediko pusen.
-	Vandens! Dar... vandens! - susnibzdejo zmogus perdziOvu-
sia burna.
-	Cia nera! - Montaldas pasilenke prie pat jo veido. - Cia ne-
ra, supranti. iMan reikia nugabenti tave j ligonin^. - Jis pazvel-
ge j kruvq numireliu. Kaip jis, po velniq, neuzduso?
Montaldas pradejo kaip pasel^s stumdyti ir tampyti kunus,
prarasdamas paskutine priedangq. Blasterio uztaisas perplese
vidnq kCinq greta jo, tvokstelejo karstis. Jis suriko is jttizio ir pa-
mate uz kampo romananq, kuris tuo paciu momenta neteko
kojos. Koi megino nusliauzti, desantininkas nusitaike ir nuplese
jam galva.
Liko tik vienas kunas ir Montaldas ji nustume. Kazkas uzga-
- vo jo rankq ir ji bejegiskai pakibo palei kunq. Montaldas park-
rito, buku zvilgsniu jsistebcilij^s j rankq, kuri nenorejo judeti.
Rankove, virsum alkunes, sruveno kraujas.
-	Skauda, - susnibzdejo suzeistas romananas, stiklinemis aki-
mis zvelgdamas j erdve.
Mane pasove! Montaldas ne iskart suvoke sj faktq. Visai nes-
kauda, tarytum bite jgele. Ir petys suslingo. Griezdamas danti-
mis jis istrauke romananq is kunu krtivos ir vos nepravirko, pa-
mates kitq sio zmogaus rankq ir kitq kojq: sudraskytas, sukepes
271
mesainis ir kaulas. Aukstos temperatures apdegintos galGnes
nekraujavo, taciau nervq galunes vis vien buvo gyvos, ir suzeis-
tasis turejo patirti skausmo sokq.
Darbuodamasis viena ranka, Montaldas uzsimete romananq
ant vieno peties, nors jis siurpiai klykavo.
-	Atleisk, - susnibzdejo Montaldas. - As tave isgelbesiu. Lai-
kykis! - Jis pakele akis i pajuodusius sulauzytus skydus virs gal-
vos. - Dieve, padek man, leisk man isgelbeti bent sitq! Leisk
man isgelbeti bent vienq is visq! Tiktai viena!
Jis vargais negalais atsistojo, blausiai suvokdamas, jog jegq
turi maziau negu reikia. Svilpiant kulkoms bei blasteriu sovi-
niams, jis nusigavo iki paskutinio posukio. Palei abi sienas se-
dejo desantininkai ir zvelge j tolj. Gulejo trys ar keturi negyve-
liai, ir niekas nekreipe i juos demesio.
-	Kur ligonine? - suriko Montaldas. Medikas neaiskiai moste-
lejo ton pusen, kur kq tik isnyko antigravas. Montaldas sverde-
damas nukeblino paskui ji. Praeidamas pro desantininkus, jis
pastebejo, jog kai kuriems prie dirzq kabojo sviezi skalpai.
-	Ir Cesteris visa tai mate? - paklause jis pats sav^s, dusdamas
ir kovodamas su silpnumu, jo nasta kas zingsnis sunkejo. - Lai-
kykis, biciuli! - liepe jis romananui. - Mudu iStversime - tu ir as,
- staiga jis susiveme, ir vos nepargriuvo j vemalus.
Koridorius pradejo siubuoti, ir Montaldui teko stabteleti. At-
sisliejes j sienq jis pajuto karstj visame kune. Jis vel atsiduso ir
apsiblaususiu zvilgsniu pamate artejantj antigravq. Du medikai
puole prie jo, nuimdami nuo peciq romananq.
-	Isgelbekite ji! - pro dantis iskoSe Montaldas. - Isgelbekite
ji arba, Dievas liudininkas, jus uz tai uzmokesite! - rukas jo aky-
se pasirode besantis asaros. Verkia? Jis?
Medikas, antigravu gabendamas romananq, nubego i ligo-
nin^.
-	Remkites j mane, - ramiai pasake antrasis medikas. - Mes
greitai sutaisysime jums rankq. Po keleto valandq busite kaip
naujas. Persautas kaulas, netekote daug kraujo. Viskas bus
gerai.
Montaldas linktelejo ir, pakibes ant mediko, nuklibinkscia-
vo paskutiniuosius kelis simtus metru. Koi tvarke jo rankq,
Montaldas mate, kaip romananq panardino j gelsva skystj, is pa-
ziuros panasu j riebalus.
-	Ar jis issikapstys? - paklause Montaldas.
MaSinq stebej<;s gydytojas neatitrauke akiu nuo monitoriaus.
-	Sunkiai, sere. Atrodo, atgabenote ji paciu laiku.
Montaldas uzsimerke, jis jaute, kaip medikai knaisiojasi jo
rankoje.
-	Dieve, as ji isgelbejau. Jis gyvens! - Montaldas pajuto beveik
fizini palengvejimq ir dziaugsmq, karstos asaros sruveno jo
skruostais.
272
-	fad kokia yra zmogaus gyvybes kaina? - susnibzdejo jis. - Ar
pasverei jq, ismatavai, apskaidiavai, kiek ji kainuoja? Kq, Montal-
dai?
-	Ar tu bent jsivaizduoji, kiek raportu man teks sudarineti,
Gelezine Akie? - pulkininkas Ri pakele akis, kuriose atsispindejo
nuolankus susitaikymas su likimu.
Lita patylejo, jos sirdis vis dar dauzesi.
-	Deimenai, mes turime mazai laiko. Apsispr^sti reikia jums.
Kq darysime?
Jis nelinksmai nusisypsojo.
-	Darysime? Lita, jus stumiate mane i tokiq padetj. Kaip as
galiu gincytis del romananu bejegiskumo, kuomet jie uzgrobe
mano laikq, uzmuse antrqjq po manes karinink^ ir sukele, Die-
vai zino, kokiq sumaistj.
-	Buk su mumis isvien, pulkininke. - Gelezine Akis zengtele-
jo j priekj, uzmirs^s blasterj. - Is tavo akiu matau, jog tu to nori.
Tu esi karys, Tu aistringas zmogus. Argi dabar ne aistrq metas?
Kodel tu taip ilgai buvai planetoje? Kodel ant tavo sienos pui-
kuojasi peiliq ir sautuvu kolekcija? Kq jie tau reiskia? - jis jsiziu-
rejo pulkininkui j akis, ieskodamas atsakymo.
Ri issiblaskes pasikabino blasterj ant dirzo ir nukreipe akis
j salj nuo Gelezines Akies.
-	As jau seniai daviau priesaikq. Be to, manes gali ne nepak-
lausti. Robinsonas dave man leidimq sunaikinti romananus, jei-
gu jie kels problem^. Seila tures lygiai tokius pacius jgalioji-
mus. Ji netgi gali nuspr^sti sunaikinti mano laivq, jeigu jai pa-
sirodys, kad jvykiai tapo nekontroliuojami.
Jis atsistojo, vis dar spausdamas burnoje cigarq.
-	Na, o, kalbant apie Skorq Robinsonq, kas zino? Kam jis pa-
siunte du laivus? As jums pasakysiu, - Ri akys jdemiai zvelge j
juos, - du laivai gali sunaikinti “Kulkq”. Kiekvienam atskirai,
“Brolybei” arba “Pergalei”, gal ir nepakaktq jegq. О drauge - jei-
gu puls netiketai - jie gali mus jveikti.
Prisimenate, daktare, as kazkada jums gyriausi, kad Atlanti-
doje neturiu savQS vertu priesininku. О su siais dviem laivais as
turesiu puikiq galimyb^ save isbandyti, - ruscios jo akys zibejo,
kuomet jis piese vaizduoteje sj reginj.
-	Tad kodel gi jums taip ir nepadarius? - paklause Lita, jos
veide atsispindejo pervargimas. Ji apsisuko ir, ne nepastebeta
dviejq vyrq, isejo is kambario.
Ri staiga trinktelejo kumsciu j sienq, kad net pakabintieji
ginklai bei pavcikslai sudrebejo. Kai pakele akis, jos buvo nu-
siminusios.
273
-	Todel, kad asprisiekiau Direktoratui! As prisiekiau apginti
zmones. Kaip jus galite tiketis, kad as saudysiu j savus? - jo vei-
de atsispindcjo kancia.
-	Tarsi j savo gimine, - linktelejo Gelezine Akis. Jis istiese
rankq ir suspaude Deimeno petj. Jis stengesi isreiksti uzuojautq.
- As suprantu, pulkininke.
Ri atsigreze, pajutes ant peties jo rankq. Jo akyse atsirado
nuostaba - Dzonas litidejo drauge su juo. Jis padvejojo, о pas-
kui prisipazino:
-	Taip... as tikiu.
- Lita isejo, - Gelezine Akis susirauke.
Ri truktelejo peciais. Jame grumesi priestaringos emocijos.
Jis nesvarstydamas pripilde dvi taures brendzio ir pastille vienq
Gelezinei Akiai.
- Mano sirdis su jumis, - jis nusisypsojo. - Ten, apacioje„ as
nuzudziau vienq jusq kari. As jsiutau... man jau daugelj metu
nebuvo taip nutike. Jis nenorejo prisipazinti nugaletas, ir as jj
uzmusiau. As vel gavau pamokq, kuriq buvau beuzmirstqs.
Gelezine Akis atidziai klausesi, о Ri t^sc:
- Prisimenu vaikyst^. Maniau visuomet busiqs nepazeidzia-
mas. Stai tuomet pirmasyk, susimqsciau apie Patrulj. Laikui be-
gant, praradau sj jausmq. Kai nuzudziau tq zmogq, is pradziq is-
sigandau. Paskui pradejau apie tai galvoti. As pamaciau, kaip
pasikeite Lita, grjzusi is jusu. As emiau tyrineti jusq tautq. Cia
as atradau naujq jegq.
- Voras daug ко gali ismokyti, pulkininke, - sutiko Gelezine
Akis. - Jis ismoke mane nesibaiminti del sav^s. Jis ismoke ma-
ne vaidmens, kurj turiu vaidinti. Vienq sykj as jj jau suvaidinau.
Tik sj kartq lokio vaidmenj atlieka Direktoratas. О savqjj gyve-
nimq as iskeiciau j savo tautos gyvenimq.
Sutraskejo rysio sistema ir monitoriai atgijo. I juos jsispitrijo
Rita Sarsa.
- Atsaukite jsakymq, pulkininke! - paliepe ji; jnirsis, rodos,
persmelke kiekvienq jos kuno Iqstel^.
- Kq? - paklause Ri. Gelezine Akis mate, kad jis is tiesq susi-
rupin^s.
- Ataka! Velniai griebtu, atsaukite jq! Jus turite penkias se-
kundes, о jei ne, sis valdymo pultas pavirs metalo lauzu! - Rita
beveik drebejo.
- Kokiq atakq? As daviau jums penketq valandq. As daviau zo-
dj! - Ri pradejo pykti.
- Kary! - riktelejo Gelezine Akis savo kalba. - Kokia ataka? Pa-
sakyk man.
- Desantininkai uzpuole sliuzq. Jie stengiasi uzgrobti ST. Jei-
gu jiems pasiseks, musq rysys su pranasais nutruks. Mes pra-
rasime bet kokius sansus issinesdinti is cia, jei prireiktq; ziitq
274
daugybe zmoniq. lie apgavo! As ji susprogdinsiu, - Rita atsigr^-
ze i pulta ir pakele blaster^, jos akyse sviete ryztas.
- As, tavo karo vadas, jsakau tau sustoti, - tyliai istare Gele-
zine Akis. - Priesingu atveju - tu uzsitrauksi negarbe.
Rita atsigr^ze, jos akyse atsirado nuostaba.
- Mano karo vadas? Cha! Кокц negarbe?
- Sis zmogus, - Gelezine Akis parode i Ri mirtinai isblyskusj
valdymo pultan nukreipto blasterio akivaizdoje, - nedave isaky-
mo pulti.
- Rire! - Ri susirauke. - Tebtmic ji prakeikta! - Jis pliaukste-
lejo kumsciu sau j delnty - Antonija is anksto viska suorganiza-
vo. Ji nustate jiems laika ir jie jvykde jos jsakym^.
- Kur ji? - Rita vis dar galutinai nepatikejo.
Gelezine Akis nusisypsojo.
- As paemiau trofejq, Rucki, Pagarsejc^s Trofejais. Dabar tau
reikes mane vytis.
Ri praplatino vaizd^, kad Rita galetu pamatyti kun^ ant grin-
dq.
Blasteris pamazu nusviro.
- Prasau atleisti, pulkininke. Atrodo, as siek tiek pasiskubi-
nau, - jos akys buvo Saitos.
- As atsauksiu desantininkus, - Ri paliko rysio капаЦ neis-
jungt^ ir susisieke su desantininku vadu, paskelbdamas atsit-
raukim^. Rita ziurejo, kaip zmogus linktelej^s nere i kautyniq
liepsnas.
Gelezine Akis atidziai zvelge i monitoriu, susidomej^s musio
aplink dvidesimt penktqjj dok^ reginiu. Desantininkq kapitonas
jsake savo zmonems trauktis, ir sie jvykde jsakymq nepriekais-
tingai. Ekran^ uzpilde akinantis plykstelejimas... ir viskas isny-
ko.
- Sujunkite mane! - sugriaudejo Ri. Jis pazvelge i Ritq. - Ar tu-
rite rysj su savo ST? Jei turite, isveskite savo zmones... Mes dar
fieissihermelizavome, bet tie beprociai gali bet kuriuo momen-
tu pramusti sliuza!
Rita, ziuredama i kiq rysio арагац, per Filipq perdave jsa-
kyma. Gelezine Akis isverte pulkininkui, koi sis stebejo savo de-
santininkq atsitraukim^. Prireike gerq penkiolikos minuciq, koi
issk}rre jsikarsciavusius karius.
Monitoriuje pasirode pro sali einantis zmogus, ir Gelezine
.Akis nusisypsojo Deimenui Ri.
- Geras buvo musis. Jusq kariai jsigijo trofcju, - ir jis parode
i skalpa, kabanti vienam desantininkui ant dirzo.
Ri tyliai nusijuoke.
- Visa tai jau seniai brendo. Vadinasi, mano vyrukai pade-
monstravo jusiskiams, jog jie tikri kariai, - jis gurkstelejo bren-
dzio ir saltakraujiskai pazvelge i Rita. - Nagi pasisnekekim, leite-
nante, Nuleiskite savo blasterj. As nebe priesas. Mes turime pas-
275
varstyti, ka darysime su dviem koviniais patruliniais laivais. - Jis
isjunge rysio арагац ir pakele taure, atsisukes j Gelezine Akj.
- Kodel priemei tokj spreading, pulkininke? - paklause Dzo-
nas. - Tuomet musu zmones zude vieni kitus ir galas siaip ar
taip buvo neisvengiamas. Kas pasikeite?
Ri pakele akis.
- Esme slypi sliuze, romanane. Jo mechanizmas labai trapus.
As nezinau, ka ten sprogdino jusu zmones, bet zGti galejo visi,
ir Patrulis, ir romananai. Dievai zino, kiek zmoniu. Zinai, Lita
buvo teisi - as negaliu rizikuoti savo laivu del tokiu kvailysciu.
- О eiti pries savajj Patruli ir Direktoratq gali? - paklause Ge-
lezine Akis.
• As pasielgsiu taip, skaudama sirdimi, - sutiko Ri. - As leis-
ciau Ritai susprogdinti mus visus velniop, jei nematyciau, kad
jitsi4 puseje - tokia pati tiesa, - jis truktelejo pediais. Jo akys
perzvelginejo duomenis apie nuostolius. - Tiesa - tai jdomi sip
voka. Jeigu manytum, kad tavoji gentis neteisi, ka tu darytum,
Gelezine Akie? Kaip tuomet pasielgtum?
Dzonas Smitas Gelezine Akis pastate savo taurt^.
6cc fa< yea
pranasai.
Ri apsiniauke.
- Taip, pranasai. Gaila, kad Direktoratas jq neturi, - Ri akys
suzibo. - Kazin. ar kuris nors jusu pranasas nenoretq atlikti sio
vaidmens? Tuomet mes jgytume pranasumo “Brolybes” atzvil-
giu.
- Galime paprasyti. Seniai padarys sprendima, remdamiesi
tuo, kq mato. Cia slypi jq ismintis. Supranti? - Gelezine Akis ide-
miai jsiziurejo j pulkininko veid^, ieskodamas supratimo.
- As jsakysiu, kad ST nusileistu greta “Nikolajaus Roma-
nano”. As jsakysiu kapitonui, kad perduotu... prasymq, - Ri nu-
sisypsojo Gelezinei Akiai.
- Pulkininke? - nuskambejo is rysio irenginio.
- Klausau! - Ri atidziai ziurejo. Monitoriuje pasirode isblys-
k^s Entonis. Jam uz nugaros stovejo Lita, jremusi jam i galva
viena is romananiskqjq pulkininko sautuvq.
- Deimenai, as ka tik subkosmines transdukeijos pagalba is-
siunciau pranesim^ j Direktorata. Jame - visi duomenys apie
musq atliktq darba. Visa Marcio informacija, visos isvados, ste-
bejimai, visa tai nusiusta i universiteta, bet kam, kas signalo ga-
vimo momenta bus jsijung^s imtuv^.
Lita piktdziugiskai nusijuoke.'
- Taciau sis zmogus cia niekuo detas. Kaip matote, jis buvo
priverstas jvykdyli mano nurodymus.
- Sis sautuvas netgi neuztaisytas! - Ri stengesi atgauti savit-
vardq.
276
-	Bet jis sito nezinojo, - Lita nusisypsojo ir, neapsakomam
Tonio palengvejimui, nuleido vamzdi.
Ri uzsimerke ir karciai atsiduso.
-	Geriau jau butumete sito nedariusi, - susnibzdejo jis.
-	Kodel? - Lita pakele antakius.
-	Todel, kad jums sudarinejant savo pranesimq, mes su Ge-
lezine Akimi galiausiai susitareme. Dabar “Brolybe” atvyks tam,
kad mus sunaikintq, - Ri susirauke. - Kaip jus galejote privers-
ti si zmogq pasiqsti praneSimq, nedavus pavojaus signalo. Jam
reikejo tik paspausti mygtukq!
Triumfuojanti Litos veido israiska pastebimai apsiblause.
-	Argi as niekad jums nesakiau, kad Dzefris ismoke mane be-
veik visko, kq zinojo apie transdukcija? As viskq padariau pati.
-	Pulkininke? - nuskambejo iskvietimas rysio kanalu.
-	Kas dar? - Ri atvere dar viena kanalq.
Pasirode ST kapitono veidas.
- Mes skrendame pas jus, pulkininke, - zmogus pazvairavo i
sali. - Keistas dalykas, pulkininke. Mes nusileidome, о sie du se-
niai tiesiog atejo ir uzkope trapu, vos tik jis paliete zem^. Atro-
do, растёте tuos, kuriq reikejo. Jie nieko nesako, jie tik syp-
sosi vertimo masinai. Mes vis stengiames jiems pasakyti, kad
mums reikia pranaso. As manau... chm, ar jus galetumete juos
atpazinti, pulkininke? - kapitonas atrode suglum^s.
Ri nuvarges papurte galvq.
-	Manau, kad nera rcikalo. Jeigu jie jusq lauke, cia ir yra at-
sakymas i jusq klausimq. Duokite jiems viskq, ко jie panores!
Ri isjunge visus ckranus, isskyrus tq, kuriame buvo Rita.
-	Ar jus patenkinta, leitenante?
-	Manau, kad taip, sere, - Rita jau pasidejo blaster! ant
grindq.
-	Tuomet, jei nepriestaraujate, paleiskite majorq Glikq. Esu
tikras, jog, lurint galvoje susidariusiq padetj, jis supras privalas
padidinti galingumq kovinems sqlygoms. Nemanau, kad reakto-
riq aptarnaujanti komanda gali funkcionuoti pilnu pajegumu,
kai i juos nukreipti jusq sautuvq vamzdziai.
-	Bus padanta, sere! - Rita atidave pagarbq ir piktdziugiskai
nusisypsojo Filipui. Ekranas uzgeso.
-	Manau, jog turiu paskelbti pranesimq savo komandai, - pa-
sake Ri. - Jiems isties metas suzinoti, kad dabar mes visi isvien.
-	Atleiskite, pulkininke. As negaliu sulauzyti savo priesaikos
Direktoratui, - jaunas kapitonas grieztai atidave pagarbq ir ryz-
tingai nuzingsniavo prie ST liuko. Eile jau buvo nebe tokia il-
ga. Ri niuriai priiminejo kariskus pasveikinimus vienq po kito.
277
Kartkartemis jis jdemiai nuzvelgdavo praeinancius vyrus bei
moteris, ir jo lupos nezymiai trukciojo. Pasiputifnu jis stenge-
si nuslepti isdidumq ir skausmq. Lita mate, jog “Kulkos” koman-
doje vyksta grieztas skilimas. Zmones sumise spaude rankas, se-
ni biciuliai atidavinejo pagarbq ir vos girdimai burbteledavo pa-
ramos bei sekmes palinkejimus. Jie dairesi aplink - tarytum no-
redami pasiziureti, kas juos stebi, - ir svarste, kas juos pas-
merks. Komandos skilimas vyko del isitikinimu bei pareigos
supratimo. Vieni liko kartu su savo laivu ir pulkininku, kiti is-
liko tvirtai pasitikintys Direktoratu.
Eiliniq virtine prazygiavo pro sali, atiduodami pagarbq ir nu-
leid^ akis. Ri paskutinikart atidave pagarba ir ziurejo, kaip uz-
pildomas paskutinysis ST. Gimusieji stotyje skris pasitikti dvieju
besiartinanciu lamp Tie, kas gime planetoje, bus islaipinti tarp
romananq gyvenvieciq.
Deimenas Ri pasitryne ranka nuvargusj veidq.
-	Komanda mire, - susnibzdejo jis.
-	To ir reikejo tiketis, Deimenai. - Lita prisi.spaude prie Dzo-
no Smito Gelezines Akies, о monitoriai rode, kaip nutolsta ST.
-	Bet kad sitiek? - Ri jautesi iskaudintas. - As visuomet del ju
dariau viskq, kq tik pajegdamas. Zinote, as gaudavau maziausiai
prasymq perkelti kitur, nei kas nors kitas laivyne. As tiesiog lai-
kiau savaime suprantamu dalyku, kad jie mane parentis.
-Jie turi patys pasirinkti savo keliq ir nuspresti, kas yra tei-
singa, о kas ne. - Gelezine Akis stipriau spustelejo Litos ranka.
-Jusu ideja jkurdinti juos tarp tautos zmoniq - puiki. Sitaip is-
gelbesite daug gyvybiq.
Ri liudnai purkstelejo.
-	As ne sventasis, Gelezine Akie. As... as jauciu, kad mane is-
dave. As palikau juos ten, kad jie pagalvotq. Cia tik mano rcak-
cija, ne itin deranti zmogui. Nesu tikras, kad si ideja kazkam is-
gelbcs gyvybes. Jie mane apvyle - nestojo mano pusen, о as esu
daug kq del ju paaukojes. Jei Direktoratas jiems brangesnis, te-
gu. Galbut “Brolybe” jq ir neiskeps. Bet siq minut$, man rodos,
juos baugina kaip tik tokia perspektyva.
Gelezine Akis linktelejo, nustebindamas Ri.
-	Kiekvienas zmogus turi prisiimti atsakomybe uz savo veiks-
mus bei isitikinimus.
-	Mes turime dar dvi dienas. - Lita pazvelge i rysio irenginj:
Rita apmoke romananus, kurie turejo uzimti nusprendusiu
palikti laiva Patrulio kareiviq vietas. Visai neadekvatus patyru-
sio personalo pakaitalas, bet jie galejo susidoroti su gedimu
kontrole, medicininiais antigravais, vykdyti paliepimus bei atli-
kineti paprasciausias rysiq sistemos operaeijas.
Dvi dienos, apie kurias kalbejo Lita, atsirado del to. kad
“Brolybe” sick tiek uztruko. Litai issiuntus savo subkosminj
pranesima, “Brolybe” pasitrauke is trajektorijos ir eme suktis,
278
leisdama “Pergalei” ja pasivyti. Pranasai pasake, kad Patrulis bus
nusiteik^s priesiskai. Daugiau jie nieko nepasake.
Ri kumsciu pasitryne delnq. Nelemti neismancliai, jie ne
neuzsimine, kuo viskas baigsis. Jie tiesiog padovanojo jam is-
mintingas savo sypsenas ir ramiai pasake, kad priesakyje dar du
reiksmingi pasirinkimo taskai.
Praejo Montaldas, priesais save stumdamas antigravq su sut-
varstytu romananu. Kario akyse atsispindejo neslepiama nuos-
taba. Jis atsigr^ze ir kazka pasake Montaldui. Planetologas nuk-
reipe antigrava Ri pusen.
-	Cia tas zmogus, kurj jus isgelbejote? - paklause Ri ir pasis-
veikindamas palicte desin^ jo rankq. Kairiosios vietoje tebuvo
bige. Laidai turejo garantuoti elektrostimuliacijq naujos rankos
bei kojos augimui. Jam teks is naujo mokytis vaikscioti, bet ne
anksciau nei po metq.
-	Taip, - linktelejo Montaldas, - cia Pepe Sancesas Grita. Man
rodos, jis nori jums kazka pasakyti.
-	As atidziai klausau, kary, - Gelezine Akis prittipe, kad bii-
tu tame paciame lygmenyje, kaip ir antigravas.
-	Telaimina tave Heizus, vorq karo vade, - linktelejo Grita. -
Sako, jog Didysis Zmogus nusprende, kad Voras pernelyg stip-
rus. Jis gali pridaryti mpesciu, о gal ir ne. Manau, butq protin-
giausia, jei ji stebetumet.
Gelezine Akis susirauke.
-	Telaimina tave Heizus, - jis регётё santosq maniera. Siq
scenq stebejusiam kariui vos neatvepo zandikaulis. Nieko pana-
saus nebuvo nutikq, kiek siekia zmoniq atmintis. - Dёkoju tau.
Pasakyk santosams, kad Voras - tai vienas Dievo vardas, Heizus
- kitas. Voras nenori, kad jo tauta butq sunaikinta del vardo, ku-
rino jie pazjsta Dievq. Pasaky k jiems, kad pries kautynes vorai
melsis su santosais, jei santosai melsis su vorais. Jei norime is-
gyventi, privalome dabar buti pakantu.s vieni kitiems.
-	As pasakysiu santosams, - jis atmete galvq. - As tik vienas is
daugelio, bet as pasakysiu jiems.
-	Apie kq jus? - paklause Ri. Jis neturejo laiko ismokti kalbos.
-	Didysis Zmogus gali pradeti drumsti vandeni. Koi kas dar
neaisku, - Gelezine Akis patrauke peciais. - As manau, kad man
deretu ji kontroliuoti.
-	Formaliai jis vis dar vadovauja Helstedo ST. - Ri susimaste.
- As nemanau, kad jis galetq sukelti dideli pavojq, taciau galiu
numanyti, jog jis nepatenkintas, kad karo vadas yra voras. As ne
neisivaizdavau, kad viskas bus taip suddtinga, - Ri atrode ne-
linksmas. Jis jdemiai pasiziurejo i ekranq, kuriame taskeliai ro-
dd “Pergales” ir “Brolybes” padeti.
279
-	Jus jau nebe cinikas, Montaldai. Kas nutiko? - paklause Lita,
nenuleisdama akiu nuo planetologo.
Sis paslaptingai jai nusisypsojo.
-	Atrodo, tame koridoriuje pasikeite prasme. Ko gero, Atlan-
tida sitaip veikia zmones.
-	JGs galejote su kitais nusileisti planeton, - tyliai pasake Ri.
-	Galbut as perzidrejau savo prioritetus, pulkininke. As ga-
liu zuti, likdamas su jumis. As galiu zuti ten, apacioje. Viskas
priklauso nuo Heizaus, - Montaldas truktelejo peciais.
- Chm? - Ri surauke antakius.
- Dievo, pulkininke, - nusisypsojo Montaldas. - Cesteris pa-
sake, jog as turiu prisiminti esqs zmogus ir issaugoti tikejimq
Dievu. Kas zino, jei issikapstysime is cia gyvi, galbut man pavyks
iskovoti romananams teis^ valdyti toronq. Tuomet niekam ne-
pavyks ju apiplesti.
Atgijo rysio sistema.
- Pulkininkas Deimenas Ri! - ekrane pasirode moteriskas vei-
das. Lita pastebejo, jog moteris kazkada buvusi grazi. Veido
bruozai taisyklingi, bet akys atrode iskankintos.
- Klausau, - Ri prisimerke, isgird^s sj balsq.
- Kalba “Brolybe”, vadovaujama pulkininkes Seilos Rostovi-
tiev. Direktoriaus jsakymas. Turite tuojau pat atsistatydinti is
laivo vado pareigq. Suprantate, pulkininke? Jums atimti visi jga-
liojimai ir, atsiradus pirmai progai, saugoti jus bus priskirta sar-
gyba.
- О jeigu as atsisakysiu, Seila? * linksmu balsu paklause Ri.
- As turiu jsakyma sunaikinti jusq laivq, pulkininke, - ji trium-
fuodama nusisypsojo.
Is Ri lupq issprudo sunkus atodusis.
-Jus suprantate, jog mes kuriame istorijq? Pirmqsyk Patrulio
laivai stos i musi vienas su kitu. Mes turime pakankamai laiko
isreiksti vienas kitam savo nuomones ir pademonstruoti tai, kq
cia aptikome.
- Priesingai nei jus, - Seilos balsas buvo globejiskas, - j isaky-
mus as ziuriu rimtai, Deimenai. Arba jus prisipazinsite esqs
arestuotas ir leisite patekti j jusu laivq, arba mes sunaikinsime
“Kulka”. Rinkites pats, Deimenai, - ji isdidziai jam nusisypsojo.
-Jums visuomet stigo apsukrumo, brangioji, - Ri tingiai syp-
telejo. - Ir lovoje, ir vadovaujant, ir mastant. As nustebintas, kad
jums patikejo vadovauti “Brolybei”. Matyt, jie ne itin turi is ко
pasirinkti.
- Deimenai, - isdroze ji, - meilikavimas jums nepades. Ar ga-
liu manyti, jog gavau jusu atsakymq?
Jis pamazu linktelejo, jo akyse dege kancia.
- Galite, Seila. Bet pasakykite, ar is tiesq manote, kad verta
moketi sitokiq kainq? Jus pazjstate mane ir mano laivq. Mes sau-
nus, brangioji. Ar neprotingas Direktorato sprendimas vertas
280
tiekos gyvybiq? Argi cia darbas - uz Patrulio ргаНец kraujo sal-
takraujiskai sunaikinti pusmilijonj zmoniq? Argi jie nepavercia
musq atpirkimo oziais?
- Jus viska perduodate rysiq sistema! - apstulbusios Seilos
akys issiplete. - Jus pazeidziate visas jsivaizduojamas instrukci-
jas, Deimenai! Kad jus kur velniai!
- Visiskai teisingai, Seila. As noriu, kad Direktoratas zinotq,
kodel visa tai vyksta. Matote, brangute, as nesu priesaikos lau-
zytojas. As prisickiau apginti zmones ir Direktorat^. As neprisie-
kinejau ginti Skoro Robinsono arba vykdyti veiksmu, visiskai
priestaraujanciq zmonijos interesams.
Ekranas uzgeso. Ri atsigr^ze i Lita ir Gelezin^ Akj.
- Atrodo, burtai mesti. Taigi mes praradome paskutin^ gali-
mybe isspr^sti visk^ be kraujo.
Jie ziurejo i ekranus. Du balti taskeliai kazkam reiske mirtj,
kazkam - skausma, о dar kazkam - sirdies pricpuolj ir sunaiki-
nima. Netgi romananai - visuomet besistengusieji apsiprasti vi-
siskai svetimoje aplinkoje - pajuto auganci^ jtamp^.
-	Dvi valandos iki maksimalios distancijos.
Lita pasisticbe ir susnibzdejo Gelezinei Akiai i ausj:
-	Eime, mes turime maziausiai valanda. Eime i mano kajut^
ir naudingai praleisime sj laika, - ji issivede jj nuo tiltelio, ir nie-
kas to nepastebejo.
Rita isbande valdymo ри1Ц. Ji paskutinjsyk dirstelejo j blyk-
ciojancias zalias Svieseles ir pazvelge ten, kur stovejo Filipas, ne-
grabiai uzsidejes galvos jrenginj.
-	Rucki, Pagarsej^s Trofejais, po to, kai man teko tave prikui-
ti, tu padovanojai man jdomq gyvenim^, - jis nusisypsojo ir pa-
sitryne sonkaulius.
-	Filipai, - ji suspaude lupas. - Jeigu - per kazkoki^ Voro klai-
d^ - mes liksime gyvi, ar pagalvojai, ka turesime padaryti?
Jis pakrate galva.
-	Ne, leitenante, nepagalvojau.
- Tavo gimine is tevo puses - Smitas ar Gelezine Akis? - ji pa-
sitryne ten, kur galvos jrenginys spaude rudas jos garbanas.
- Smitas, - jis nieko nesuprato.
- Tuomet, gali taip nutikti, kad po siq kautyniq mes prade-
sime nauj^ gimine. Smitas Sarsa. Neblogai skamba, kaip manai?
- ji smalsiai zvelge j jj.
- Karys negali vesti moters, turincios daugiau trofejq uz jj pa-
tj! - dirbtinai pasibaisej^s riktelejo Filipas. - Jtiketinas dalykas,
kad musq vaikai gims su sautuvu vienoje rankoje ir blasteriu ki-
toje, - jis paklusniai linktelejo.
Martis Brukas dar sykj atliko visos sistemos patikrinim^, kad
nusiramintq. Bela vesiais pirstais glostinejo jkaitusj jo kakla.
- Gaila, kad taip nutiko Netai. Ji turejo isties dideles gali-
mybes.
281
- Blogi genai. Zinai, naturali atranka. Atlantida j^ palauze, -
jis pakele akis; rysio jrenginys kcrepliskai uzmaukslintas, kiurk-
sojo jam ant galvos. - Ri issikrauste is proto, pavesdamas mums
visa tai.
-	Tu esi vienintelis, ganetinai gerai pazjstantis irangy. As - ge-
riausia lingviste. Ir, turiu pabrezti, vienintele. Kas gaiety geriau
susidoroti su rysiy sistema? - Bela nusisypsojo jam. Martis ziu-
rejo, kaip kompiuteris klausosi ir stebi, kas dedasi visame laive.
-	Keista, - pagaliau pasake jis, - as, ко gero, zusiu, о man ne-
baisu, - jis pazvelge j j^, vos vos sypteledamas.
-	Labai gerai, Marti, - jausmingai pasake ji, - nes as kaip tik
siaubingai bijau! - Ji suvirpejo, kai jis ja apkabino...
... Didysis Zmogus stebejo, kaip jo santosai prisisega prie ST
perkrovos kresly. Viskas labai greitai pasibaigs. Moterys tuomet
priklausys jam. Toji geltonplauke, pasirodo, turinti tick vaL
dzios, ir Ruckis, Pagarsej^s Trofejais. Kas galejo pamanyti, jog
ji - toks didis karys, kas gi kitas jstengty ji paguldyti. Bet tik vie-
ny sykj brangioji. Jis nusisypsojo. Artinosi pasirinkimo taskas.
Jis linktelejo santosy pranasui, sedejusiam salia jo. Dabar jau
greitai. Didysis Zmogus pasiziurejo j Helstedo pakausi. Visai
greitai.
Deimenas Ri visais savo pojuciais susiliejo su “Kulka”. Jis
jaute kiekvienq skyd^, kniede, kiekvien^ energijos saltinj, elekt-
ros grandin^, kiekviena apvalkalo bei karkaso element^. Jame
pulsavo gyvybe. BLitent dabar jis gyve no. Galbut jis cia numirs.
Jei toks jo likimas, jis visiskai garbingas. Jis mirs drauge su ja -
su “Kulka” - о ji dar niekad jo neapvyle.
“Kulkos” komanda dabar buvo misri. Geros nuotaikos nebe-
liko, taciau galbut atsirado kita jega - ne tokia trapi. Jinai isgel-
bes ji, ir nusispjauti j Maja bei Seilq. “Kulka” svytes kaip ir anks-
ciau, netgi tuomet, kai jos pavirs plazma.
Laivo gilumoje du senoliai susizvalge ir linktelejo vienas ki-
tam, о Deimenas Ri stebeilijo i du baltus taskelius, ncsancius
mirtj arba ateiti.
DvidesiMT antras skyrdus
I
Cesteriui Armicho Garsijai nesvarumo bukle pasirode besan-
ti nejtiketinai skausminga. Laime, Patrulis bei Direktorato zmo-
nes skubiai jam pagelbejo: atgabeno gravitacini irengim^, kad
jis gaiety jausti savo paties svori - nors pusiausvyros jausmas li-
ko pazeistas.
Nesibaigiantys testai, sugebejimu patikrinimas bei ilgiausias
skenavimas masinomis, kurios nebetilpo i jo suvokimo remus,
282
gerokai nukamavo Cesteri. Jie ciupinejo, baksnojo jj, veike
elektrosoku, braize jo oda, karpe plaukus, pumpavo is jo sek-
lq, uzkimsinejo ausis, apakindavo elektros sviesa, svere, mata-
vo, bruko zondus iseinamojon angon bei gerklen ir patenkin-
ti atimdavo kiekviena jo isskyrq lasq.
Cesteris visq laikq isliko geranoriskas, jis jautesi beveik dvi-
lypis. Romananas sypsojosi jiems - netgi tuomet, kai jq testai
tapdavo visai absurdiski. Jis zinojo, kodel pranasai jj skubino.
Ne vienas senis ncpajegtq istverti tokiq fiziniq patyciq. Ne,
mokslininkai samoningai nedemonstravo ziaurumo, jie tiesiog
nelaike Cesterio zmogumi.
Atejo lemtinga diena. Ilgai laukes, jis buvo pasireng^s jvyk-
dyti savo pareigq tautai. Jo gyvenimas tapo panasus j nesibai-
gianciq transo bukle. Dabar pasirinkimo taskas pagaliau akivaiz-
dus. Siandien jo laukia jaudulys, permainos, nevienareiksmis-
kumas. Cesteris nusisypsojo desantininkq garbes sargybai, ate-
jusiai issivesti jo. Jis jau seniai liovesi viskuo stebej^sis; jis netgi
ncsistenge issklaidyti desantininkams vadovavusio serzanto
nuogastavimu.
Uzuot prijung^ jj prie gravitacijos sistemos, jie pririso Ces-
teri prie kazkokio j rogutes panasaus daikto ir nuskubejo rys-
kiai apsviestais koridoriais. Jis it pakeretas stebejo, kaip sapnas
tampa realybe, о paskui istorija. Jis tiesiog svytejo, kad, buda-
mas zmogumi, gali stebeti, kaip aktyviai viena kitq keicia praei-
tis, ateitis ir dabartis.
Jis praeidavo pro kontrolinius praleidimo punktus, kur jj.
kiekvienq kartq persviesdavo, ieskodami ginklo. Jie ilgai tyrinejo
metaling rakstj, kuriq, dar budamas berniukas, jsivare rankon.
Galq gale vienas specialistas tam tikru jrenginiu istrauke is po
odos grubiq skeveldrq. Cesteris nusisypsojo, kai specialistas
uzklijavo nedidelj jpjovimq medicininiu plastiku.
Pagaliau atsivere paskutines duty's. Rogutes jnese jj j kamba-
rj, apsviestq zydra sklaidytine sviesa. Atrode, kad pro grindis, lu-
bas, sienas skverbiasi dangaus zydryne. Cesteris suvoke, kad cia
nebuvo nei virsaus, nei apacios, bet vis delto jo ausys leido jam
suprasti, jog jis vel krenta; ir, pasikliaudamas savo protu, jis jsi-
kibo j rogutes, panaudodamas jas tam, kad pakiltq.
Siek tick j salj nuo jo plevenanti figura geriausiu atveju bu-
vo puiki zmogaus kuno karikatura. Regejimas neapgaudinejo
Cesterio. Masyviame oda aptrauktame kaukoles rutulyje is vie-
nos puses bolavo morlologinis zmogaus veidas. Galvos jrengi-
nys buvo nusmauktas atgal, leisdamas Skorui Robinsonui apziu-
reti Cesteri ir savomis akimis, ir kompiuteriu.
-	Bukit pasveikintas, direktoriau, - Cesteris nusilenke, kiek
leido dirzai.
283
-	As atidziai isstudijavau ataskaitas. Tu ir tokie, kaip tu, atne-
se chaosq, - Skoro Robinsono balsas buvo belytis, neitikctinai
glebus - tarytum jis taip ir neiprato naudotis kalbejimo raume-
nimis; jis kalbejo skiemenimis.
-	Galbut tu lukteresi, pries uzmusdamas mane, - pasake Ces-
teris.
-	Kam? - atrode, kad Robinsono zandikaulis kalbant kele jam
skausma.
-	Tu - pasirinkimo taskas, direktoriau. Tu perskaitei ataskai-
tas, taigi zinai, kq tai reiskia. - Cesteris letai nuleido galvsp
-	Mano sprcndimas jusu rases atzvilgiu jau priimtas. Jus bu-
tumete it vezio auglys zmonijos кйпе. Jus ardote visus pamatus.
- Zydros Robinsono akys atrode it taskeliai, о nosis - tarytum
spuogelis ant masyvios kaukoles. Cesteris suprato, jog tai tik
iliuzija. Bet vis delto tasai vyras buvo neapsakomai nepanasuS
। zmogq.
-	Direktoriau, tu neteisus, - atvirai pasake Cesteris. - Mes ne-
same joks vezio auglys. Mes, kaip ir jus, visur islaikome pusiaus-
vyrq.
Robinsono veidas sutrukciojo, tamum jis stengtqsi suteik-
ti jam kazkokiq israisk^.
-	Tokie, kaip jus, skleidzia netvark^. Jus esate nelogiski ir del
to tampate rimta gresme zmonijai, - mazos zydros akys jsisiur-
be j jo veidsp
-	As nesu nelogiskas, direktoriau. As - pranasas, - geranoriska
Cesterio veido israiska nepasikeite. - Pranasai, direktoriau, yra
mokytojai, ir as dabar prasau, kad tu pasimokytum. As labai
mielai mokiausi skaityti, padedamas jusu masinu. Placioje jtisu
sistemoje turetu atsirasti vietos Arnoldo Toinbio “Istorijos stu-
dijavimui”. Ten yra keletas silpnq vietu, bet as manau, kad ten
tu surasi gili^ ties^, susijusiq su musq pokalbiu.
Robinsonas dvejojo ne ilgiau kaip sekunde.
-	Visuomenes teorija as laikau pasenusia. Isstikis, vedantis
pasikeitimu link - tai nedovanotinas zmonijos elgesys, - pareis-
ke bejausmis balsas.
Cesteris linktelejo.
-	Tu manai, kad augimas turi vykti neskausmingai. Dievas
taip lengvai musu neisvaduoja, direktoriau. Esu tikras, jog per
visa rusitj vystymosi istorijq, galima surasti dvi priesingas jegas;
tvarkos siekim^, kuriam atstovauja jusu Direktoratas-, ir nuola-
tinj bruzdejim^, kurj sukelia smalsumas, eksperimentavimas ir
novatoriskumas. As kartoju, ka jau esu sak^s, bet turiu pabrezti,
kad sios dvi jegos atsveria viena kita.
-	Jusu rase bus sunaikinta. Senovine visuomenes istorija ma-
nes ne kiek nedomina, - balzganai zy^dros Robinsono akys
284
neisreiske jokiq emociju. - Kodel tu spyriojiesi, stengdamasis
nugincyti mano nustatytus faktus? Tik tusciai gaisti laika.
Cesteris papurte galvq.
-	As nieko nesistengiu nugincyti, as tik sukuriu pamatq tam,
kas turi nutikti. Tau reikia tam tikru duomenu, kad suformu-
luotum artimiausius sprendimus.
-	Kokius sprendimus? - Skoro Robinsonos kakta is tiesq su-
judejo: jis stengesi ja suraukti.
Cesteris nekreipe demesio j klausimq.
- Kaip as suvokiu procesq is daktaro Cemo aiskinimo, mes
su jumis esame zmogaus evoliucijos produktas. Biologine rusis
gavo vystymosi laisv^. Tuomet prisitaikymas vyko tik vienoje
planetoje, kur yra tam tikra atmosfera, gravitacija, sviesa, van-
duo ir taip toliau. Dabar atranka vyksta visiskai skirtingomis
kryptimis. Mes abu, kaip biologines rusys, esame bandymas su-
rasti pusiausvyrq. Tu egzistuoji tam, kad jvestum tvarkq, as - kad
sumazinciau slaptq ateities baim$. Ir viena ir kita - tai reakcija
i mus supancios Visatos neapibreztumq. Galbut mudu abu su-
sitikome tuo kritisku momentu, kai biologine rusis patiria sun-
kumus, - Cesteris buvo nugrimzdes i savo mintis.
-	Pakaks, tu laisvas, - Skoras pradejo nuleidineti salmq sau
ant galvos.
-	Ne taip greitai, direktoriau, - Cesteris pakele rankq, kai ro-
gutes sujudejo. Skoro Salmas pasikele.
-	Man niekas niekada nera priestarav^s, - monotoniskas bal-
sas vos tramdc jnirsj.
- Ir del to sutriko tavo zmogiskuju savybiq vystymasis, direk-
toriau, - Cesteris buvo patenkintas. - Bet as gaisuoju ne del to.
As noriu, kad tu zinotum: atejus bedai, as galesiu suteikti tau
priemon^, padesianciq ivesti tvarkq. Tau teks del to netekti pa-
sitenkinimo savimi, bet aS manau, kad tai nera taip baisu negu
yisiskas tavo puoseletosios ekonomines sistemos zlugimas. Kal-
bant jusq prekines visuomenes kalba, direktoriau, tu patirsi po-
reiki, о as galesiu ji patenkinti.
- Tavo zodziai - nesamone, - zydros akys ne nevirptelejo.
- Nors ir sunku patiketi, bet vis delto pagal savo emocines
reakcijas tu esi zmogus, Skorai, - Cesteris nusisaipe. - Tave tuoj
tuoj uzspeis j kampq. Idomu, ka tu pasirinksi? Cia tavo pasirin-
kimo taskas. Ar panoresi zuti del savo tuSciagarbiskumo, ar lei-
siesi i kompromisq vardan zmonijos? - Cesteris suspaude lupas.
- As pasakiau viskq, kq maniau esant reikalinga. Galbut tu issi-
gelbesi kokiu nors kritisku momentu, jei galutinai neissiqsi ma-
n^s i universitetq.
Skoras to nepadare. Praslinkus trims valandoms po krizes
pradzios, susijaudine sargybiniai skubiai atgabenO Cesterj i
melsvos sklaidytines sviesos nutviekstq kambari. Atrode, kad
285
Skoras Robinsonas ne nepakeite pozos, taciau keistose zydro-
se akyse atsispindejo baime.
-	Tu kalbesi! - pareikalavo Robinsonas.
-	Apie kq? - paklause Cesteris, tuo pat metu jsiklausydamas
i zodzius, atsirandancius is jo ateities.
I§ Skoro veido matesi, kad jis patyre sukretimq.
-	Vyksta revoliucija. Sirijieciai susprogdino bombq Planctine-
je stabo bustineje. Jie uzgrobe laivus ir apginkluoja juos. Vyksta
karas...
Cesteris ji pertrauke.
-Jus daug kalbate, direktoriau, о juk beliko ne daugiau nei
dvidesimt minuciq iki to momento, kai jusq patrulinis laivynas
sumazes trim laivais. Pulkininkas Ri pasiryz^s bet kam, ir, jei
prireiks, jis sunaikins visus Patrulio laivus. Tu privalai dabar
nuspr^sti. Atejo tavo pasirinkimo taskas. Tu gali susitarti su tftu-
ta, jusq vadinama romananais, arba gali susitarti su sukileliais
Sirijuje. Nuo to, kq pasirinksi, priklauso ateitis, - Cesteris truk-
telejo peciais.
-	Bet tu nori susitarti del savo gyvybes, - pamegino jgelti
Skoras.
-	Mano gyvybe nieko neverta. As daugclj kartu maciau savo
mirtj, direktoriau. Maciau, kaip ji keitesi, kintant likimui bei ap-
linkybems. Nera jokio skirtumo, ar as busiu nunuodytas rytoj,
kaip planuoji tu, ar - priklausomai nuo busimu pasirinkimo tas-
ku - mirsiu, sustojus sirdziai, keturiasdesimcia metu vcliau. Die-
vas yra. Siela yra. Mirtis mums visiems - tik laiko klausimas. О
rczultatas vis vien tas pats, ir Siandien - ir po tukstancio metq.
Mes esame jnagiai Dievo rankose.
-	Kas bus, jei as pasirinksiu jusq romananus? -1 griaucius pa-
nasios nesvarios galunes sujudejo, koi Skoras lauke Cesterio zo-
dziq.
-	As sakiau tau, kad pranasas yra mokytojas. Mano deka tu
daug ко ismokai. - Cesteris pajuto Skoro susierzinima, bet nek-
reipe i ji demesio. - Pasirinkus romananus, Direktoratas bus
pasmerktas. Jis suzlugs per artimiausius sesiasdesimt metu.
Jeigu pasirinksi sirijiecius, Direktoratas bus visiskai sunaikin-
tas ne vcliau kaip po sesiu menesiq. Pamokos esme, kaip ma-
tosi yra ta, jog nieko nera amzino. Tu turi pasirinkti. Vienu at-
veju, ekonomines kontroles politika pamazu pakeis kazkokia
kita. Kitu atveju pokyciai jvyks staigiai ir audringai. Ir vienu, ir
kitu atveju kazkas laimes, kazkas pralaimes. Kanciu isvengti nei-
manoma.
Tu pats sukurei siq problemq, pasiqsdamas laivus ir savqjq
“Kulkq”, kad sunaikintq tautq. Tu leidai, kad Sirijus ismustu is
veziq kitus, koi pats sutelkei demesi i, tavo manymu, didesn^
blogybc. Dabar turi nuspr^sti, ka darysi su savo paties rankq
286
kGriniu. Taigi is tiesq, zmogiskosios tavo savybes - kad ir kaip
jas neigi - sukele bctvarkc; ir nesantaika. Idomu, nejaugi tu esi
daug tobulesnis uz mane arba mano tautq?
-	О kas nutiks man? - paklause Skoras. - Ka man deretq pa-
sirinkti?
-	Ne vienas pranasas tau sito nepasakys. Supranti, nors tu ir
baiminies del to, mes nemcginsime daryti jtakos ateiciai. Mes
galime pateikti tau variantus ir galimybes, bet nesikisame. Ne
vienas zmogus negali manipuliuoti laisvaja valia, Dievas gerai
saugo. Na stai, tu ir ismokai.
-	Tu pasislykstetinas! - negyvos Skoro akys staiga tapo tus-
£ios. - As visuomet darbavausi Vardan zmonijos.
-	Galbut, - Cesteris truktelejo peciais. - Dabar tu privalai pa-
sirinkti. Arba gali nieko nedaryti, kas savo ruoztu irgi yra pasi-
rinkimas.
Skoro akys, rodos, tapo isties ruscios.
-	Gerai, - sutiko Cesteris, matydamas kraujq, mirtj ir kara. Ar-
teja isbandymai, jam taip pat teks juos patirti.
Blasteriq uztaisai - tai stipriai jelektrintu daleliq energijos
koncentracija, sukurianti akinancias sviesos juostas kosmoso
tamsybejc. Didcjant nuotoliui, blasteriq uztaisai issisklaido. Da-
leles sqveikauja tarpusavyje, atstumia savo kaimynes, susiduria,
nuolat keisdamos sudeting^ savo fizin^ struktunp
“Brolybe” sove pernelyg is tolo. Jos uztaisai praleke pro sa-
Ij per keletq. simtq metu. Ri taikytojai tuojau pat puole prie savo
prietaisq. Paseke suviu trajektorija ir istyr^ raudon^jj poslinki,
jie sureagavo tiksliau - net jei rezultatai ir nebuvo geresni.
-	Tegu prisiartina, - jsake Ri. Seila sove pirmoji ir nepataike
- ger as zenklas. Gaila, kad atstumas toks didelis. Ir visgi jos pa-
sipdteliskumas turejo siek tiek atvesti.
-	Pavyko, - tyliai pasake Gelezine Akis. Visa romananq ko-
manda stovejo ir meldesi savo dievams: vorai laimino Heizaus
vardq, о santosai pasnibzdom patikejo savo viltis Vorui. Per be-
dugn<£ permesta dar viena lenta.
Didysis Zmogus zvelge virsum kariq galvu perpildytoje val-
gykloje j Dzon^ Smit^ Gelezine Akj. Apie sita zmogu - ir jo vo-
ru s - tik ir tekalbama romananq pasaulyje. Kas prisimena Didjjj
Zmogu? Jie pliurpia apie tai, kaip Gelezine Akis ir Ruckis, Pagar-
sejes Trofejais, isgelbejo tauta. Niekas nesneka apie Didjjj Zmo-
gq. Jo kariai issisklaide it smilteles vejyjc. Jam reikejo trofejaus.
287
Didysis Zmogus atsigr^ze ir pazvelge j susiraukslejusj zmo-
gu salia saves. Senis spoksojo i kita kambario galq., nieko nepas-
tebedamas. susizvilgciodamas su dviem Voro pranasais.
Vorai ne vieninteliai, galintys tureti reikalu su zvaigzdziq
zmonemis kaip lygus su lygiais. Didysis Zmogus kramte lupas
ir prisimerk^s jdemiai ziurejo j Rucki, Pagarsejusj Trofejais. Pas-
kui jis patrauke j savo ST.
“Pergale”, pries iSsaudama, dar penkiolika minuciu luktere-
jo. Vienas uztaisas, trumpai plykstelej^s, pataike i skyd^ ir uz-
geso.
-	Maja santuresne, - patylom burbtelejo Ri. - TurbGt jie gero-
kai abejoja. Prisiekiu, sie kariai ne itin troksta mus pasauti. Tai-
gi mes jgijome daugiau galimybiq atsakomiesiems veiksmams.
Atcjo niurus metas, kai Patrulio laivai naikina vienas kita.
-	ST pasireng^ isvykti, pulkininke, - pranese balsas rysio ka-
nalu.
-	Siqskite juos! - Ri balsas suvirpejo, kai ST atsiskyre, kad sto-
tq i musf savarankiskai.
Gelezine Akis stebejo, kaip ST issiskirste, atlikinedami sude-
tingus manevrus, kad sukliudytq priesui saudyti. Jie issideste
taip, kad uzblokuotq atakq trajektorijas, tuo pat metu stengda-
miesi aptikti silpnas vietas priesq laivq gynyboje.
“Kulka” pakeite kursq, isvengdama “Brolybes” paleistos vio-
letiniq blasteriu pliupsniu serijos.
-	Lyg voratinklis, - burbtelejo Gelezine Akis. - Jie puola, ies-
kodami grobio, ir isnyksta.
Litq, vilkinci^ nepatogiu apsauginiu kostiumu, krete drebu-
lys. Jausdamasi bejege, negaledama niekuo pagelbeti kautyne-
se, j kurias jie dabar jsivele, ji buvo jau bepuolanti i panika. Pa-
griebusi sratinuk^, ji susnibzdejo kazk^ Gelezinei Akiai i ausj.
Jis pakele jjj, ir ji virs galvos nupiese schematiska Voro atvaiz-
d^, panasq i Ц, kuri mate po aprukusia atbraila Gesalijos sto-
vykloje.
-	Taip geriau, - iskilmingai istare ji, atsidurusi apacioje.
Kai kurie netoliese laukc^ pasiuntiniai nusisypsojo. Du ar try s
susirado sratinukus ir issmuko pro duris. Gelezine Akis linkte-
lejo. “Kulka” nebebuvo vien Patrulio laivas, ji tapo Voro laivu.
Pirm^syk Ri pamate Vor^ ant apsauginio desantininko kos-
tiumo. Paskui ant baltu sienu, zvilganciq desantininkq antkru-
tiniq; ant mirtinqjq blasteriu vienas po kito radosi ir santosq
kryziai. Sis reginys kele sypsni pulkininko lupose. Jie is tiesq uz-
sigrudino ir jau nebuvo nctiksos. Dabar jo komanda tapo kito-
kia, nauja ir stipri.
288
-	Pulkininke! - is rysio aparato pasigirdo Bruko balsas. - As
dabar sugavau “Brolybes” daznj. Turejo buti tiesiogine linija,
bet, atrodo, Didysis Zmogus viskq sugadino.
-	Ka? - Ri pasilenke prie rysio jrenginio.
Isgirdes sj vardq, Gelezine Akis prasispraude i priekj. Jis nes-
pejo isgirsti pranesimo pradzios.
-	... artinasi. Mes uzgrobeme sj ST ir noretume prisijungti
prie jdsq. Jums padedant as galiu paraginti savo karius sunai-
kinti Voro zmones ir garantuoti jums pergale pries pulkininka
Ri, - girdejosi klastingas Didziojo Zmogaus balsas.
Ri ramiai pakele akis.
-	Kaip man dabar kovoti? - pulkininkq pirmqsyk apeme ne-
viltis. - Santosai pasklide po visa laivq.
Gelezine Akis kramte lupas. Mirusios Dzenes akys zvelge j jj
is sqmones gilumos. Kraujo kersto priesaika skardziai aidejo jo
smegenyse. Jo vaizduoteje iskilo Didysis Karys, kuris issaukian-
ciai kvatojosi.
-	Koi kas nieko nedarykite. Mums reikia Chose Gritos Balto-
jo Erelio.
Prireike vos penketo minuciq, koi Gritq is medicinos sky-
riaus atvede ant tiltelio. Paskui Chose atejo pranasas, vilkintis
koviniais apdarais. Grita neramiai atsigreze per petj i besisyp-
santj senj. Kario kryzius buvo nupiestas ant skydo pavidalo vo-
ro nugaros.
-	Pakartokite pokalbj, - jsake Gelezine Akis, nenuleisdamas
akiu nuo Baltojo Erelio.
-	Jis nori mus parduoti? - grieztai paklause Baltasis Erelis. -
Jis zino, jog visiems gresia mirtis, ir nori mus parduoti?
-	Pasakyk apie tai visai komandai, - tyliai pasake Lita. - Jeigu
tiki tuo, vardan ко mes einame mirti, pasakyk jiems, - svilpcio-
jantis jos balsas isdave nerimq. - Apie tai turi pranesti kas nors
is santosu.
Chose Grita Baltasis Erelis priejo prie rysio jrenginio - jis
mate, kad taip darydavo komandos nariai - ir linktelejo pulki-
ninkui.
-	Biciuliai, - prabilo jis romananq kalba, - tuo metu, kai mes
kovojame su Patruliu, mus isduoda saviskiai.
Paskui jis paleido isdavikisko Didziojo Zmogaus pokalbio su
“Brolybe” jrasq. Gelezine Akis mate, kaip dideja kariu inirsis,
koi aistringai kalbejo Chose. Atrode, kad santosai negali patike-
ti tuo, kas vyksta, о vorai neramiai zvilgciojo j ncsenus savo sq-
jungininkus.
Koi Grita kalbejo, pranasas pasivedejo juos i sali.
-	Taip ir turi buti. Santosai turi savo pranasa laive, kuri jus
vadinate ST. Sis zmogus laukia, j kuriq pus^ pakryps pasirinki-
mas. Didziojo Zmogaus isdavyste, ко gero, galetq isgelbeti san-
289
tosus - vorq saskaita, - jei jusu direktoriaus valia pakryps pries
mus. Daugelis pasirinkimo tasku priklauso nuo Chose Gritos
Baltojo Erelio kalbos. Tu to norejai. Gelezine Akie. - Ir senis
neskubedamas isejo, palikdamas apsiniaukusi Ri, о Gelezin^
Aki nervingai ryjantj seiles.
- Kas laukia isdavikq? - reke Baltasis Erelis rysio kanalu. - Jie
sulauze karin^ priesaik^’
Santosai sustugo taip pat garsiai, kaip ir vorai:
- Minis! - it griaustinis nudundejo per visa laiv^.
Gelezinc Akis atsistojo greta Chose.
- Vorai ir santosai - viena tauta. Musq klanai susijunge. As
skelbiu mirtina kersta Didziajam Zmogui, pardavusiam nau-
ja tautq. Jis pardave naujtyj klana - “Kulkos” zmones. Jis visus
mus suterse geda.
Netgi be rysio kanalo Lita galejo isgirsti pritarimo riaumoji-
m^. Iveikta dar viena kliutis.
- Ar leisite blasteriu numusti ST? - paklause Rita Sarsa, jos
akyse buvo kartells.
- Saukite, - sutiko Ri. Blasterio ugnis lyztelejo erdv^ aplink
ST. Didziajam Zmogui pasiseke. Paskui Chose Grita Baltasis
Erelis perdave Didziajam Zmogui tai, ka apie ji mano santosai.
Ir pradziu atsakymo nebuvo. Taciau pasirinkimo taskas buvo
pasiektas, ir pagaliau atejo atsakomasis pranesimas apie tai, kad
Didysis Zmogus nuverstas ir sedi dabokleje.
Maistas baigesi, Ri grjzo prie savo ekrano. Guvios jo akys be
atvangos stebejo, kaip juda “Brolybe” ir “Pergale”. Lita jauste
jaute, kaip auga itampa. Kai “Kulka” kruptelejo, pakoregavus at-
sakomaji kurs^, skydai plykstelcjo, atspindedami bendrq “Per-
gales” ir “Brolybes” salvg.
- Kviecia “Pergale”, - pasigirdo Bruko balsas. Viename ckra-
ne pasirode tamsiaode moteris.
- Pulkininke Ri? Prasau jus nusileisti ir baigti sia beprotybe.
Juk cia tik laiko klausimas. Kam aukoti savo laivg ir savo koman-
dq? - ji atrode is tiesq susirtipinusi.
- Pulkininke Ben Achmad, jau pernelyg toli nueita, - nusisyp-
sojo Ri, staiga atsikrat^s itampos. - Kiekvienam is musq bent sy-
ki gyvenime reikia apsispresti. As daugiau nebeturesiu galimy-
bes grumtis del savo laivo. Mano komanda mane palaiko. Mes
sudareme nauja styungiy Mes pasirenge ismeginti musq drau-
gystes tvirtuma ir surizikuoti vardan geresnio gyvenimo pasikei-
tusiame Direktorate. Kaip sako viena mano leitenante, mes ne-
beturime ко prarasti.
Maj a linktelejo.
- Gerai, Deimenai. As nenorejau to daryti, bet as turiu jsaky-
П14. Gerbiu jusu apsisprendim^. Jei nuspresite isgelbeti savo gy-
290
vybes, susisiekite su mumis. Tuomet as neleisiu Seilai jusq pul-
ti. - Ekranas uzgeso.
Ri atsigreze j savo kompiuterj. Pagaliau jis pasitempe.
- Atrodo, radau, - nusvito jis. - Mes turime visu greiciu pra-
lekti tarp dviejq menuliq. Sprendziant is Patrulio laivq trajekto-
rijq, galime pasislepti uz vieno arba uz kito, priklausomai nuo
situacijos ir nuo to, kas bus arciausiai, ketindamas mus iskepti.
- Tarytum zaidziant chavestera ir lokj? - paklause Gelezine
Akis, zidredamas j galimos trajektorijos atvaizdq, kur ji uzsiriete
aplink du menulius.
- Jie nesuteiks ypatingos apsaugos, bet vis geriau negu nie-
ko, - truktelejo peciais Ri. - Kautyniq planas ivestas j kompiu-
terj. Siame etape mes padareme viskq, kas jmanoma. Jeigu jie
nepribaigs musu besislepianciq, jiems teks apsisukti 180 laips-
niq. О mes tuo tarpu issilaizysime zaizdas ir pameginsime juos
vel pasiekti.
- О as maniau, kad viskas baigsis sdviais bei sprogimais per
desimt minuciu.
Ri papurte galva.
- Kova gali testis daugel dienq. Pagalvokite, koks jq greitis.
Jie tikisi sukoncentruoti savo ugnj, greitis daro juos maziau pa-
zeidziamus. Mes judame kur kas leciau, taciau lengviau manev-
ruojame, kadangi mums reikia perkelti mazesn^ mase. Jie grei-
tesni, bet jeigu mes teisingai pasirinksime kryptj, jie negales
taip lengvai issisukti. Jie megins persirikiuoti, bet mes persiri-
kiuosime anksciau. Kad ir ka jie bedarytq, prie menuliq mes at-
sidursime kaip tik laiku ir spesime persikelti seselin.
Sis planas pavyko. Ri issaugojo jiems gyvybes, solidziai jkres-
damas “Brolybei” ir sukeldamas susizavejimo sciksnius pabuk-
lu denyje.
Kitq dienq du Patrulio laivai pagaliau sumazino greitj ir su-
grjzo. Visa sj laikq Ri nesitrauke nuo kompiuterio, kurdamas
kautyniq scenarijus, vykdydamas juos. Lita stebejo liepsningas
paraudusias jo akis, kai jis pakele galvq.
- As suprantu ju planus! - jis pasoko ant koju. - Mes negali-
me begti. Mes privalome apginti planetq. Jie megins nubloksti
mus j sal j ir blasteriais istaskyti Zvaigzdes zemynq, koi ten apa-
cioje neliks ne gyvos dvasios, о paskui sunaikins mus. Jie liovesi
dare apgaulingus manevrus. Lita, jus dalyvaujate nuostabiame
trumpame kosminiame musyje. Jie nori prisiartinti ir susidoroti
su mu mis.
- Taigi kq darysime? - paklause ji.
- Mes turime maziau ST, visa ко kito taip par - mazdaug dvi-
gubai. Mes pameginsime leisti kai kuriems savo transporteriams
prasiskverbti pro ju pabuklus ir prisiartinti prie laivo. Tuo pat
291
metu patikrinsime, ar galcsime issilaikyti pakankamai ilgai, kad
atitrauktume jq demesj.
- Mes prisiimsime smtigj patys, taip? - Lita pajuto, kaip sus-
tingo sirdis.
- Elementari geometrija teigia, kad tarp dviejq tasku galima
nubrezti tik viena ties^. Jeigu mes jstengsime issilaikyti sioje tie-
seje, mums teks grumtis tiktai su vienu laivu. Toks musq san-
sas, bet rizika labai didele.
Pirmoji skyle ‘ Kulkos” sone buvo pradeginta po trijq valan-
dq. Romananq komanda, kontroliuojanti gedimus, laikesi sau-
niai, patirdama pirmqjj kosmini isbandyma. Lita stebejo sky dus
ir atsakomuosius smugius. Ji aiskiai mate, jog didziqjq dalj sau-
domosios galios Ri nukreipia j “Brolyb^”. Vendeta? Akinantis
sviesos pliupsnis issiverze is Rostovitiev vadovaujamo laivo. Stai-
ga jis pasuko arciau prie “Pergales”.
- Velnias! - riktelejo Ri, mosteledamas kumsciu virs galvos. -
Driokstelek sykj jai j reaktoriq! Ji pernelyg prisiartino prie ‘ Per-
gales”. Kurso pakeitimas, kaip tik metas! Dabar mes pasislepsi-
me uz “Brolybes” ir jsigysime sansq. “Pergale” negates §audyti
per jq!
Rita Sarsa nustate savo baterijos taikinius, kuomet laive nuai-
dejo Ri jsakymas pakeisti kursa. Ji supra to, kq senis nori pada-
ryti. Ji gavo saudymo komandos leidimq ir stebejo, kaip jos ba-
terija siuncia plonq akinancios violetines ugnies siulelj j “Bro-
lybes” sarvus.
Is savo vietos ji galejo matyti, kaip “Pergale” isnere skubiam
suviui. Ri vel dingo is akiu. Denis, kurtinanciai traskedamas,
sudrebejo, ir viskas issijunge. Tamsoje, tary tum fejerverkai sk-
raide kibirkstys, pro dCimus mirguliavo gresminga sviesa.
- Kas nutiko, Rita? - staiga riktelejo Filipas. - Kazkas ne taip?
- I mus pataike, mylimasai! - paskelbe Rita, pasiqsdama ke-
letq prakeiksmq nematomam priesui. Rita pajuto gravitaeijos
poveikj, koi gravitaciniai skydai stengesi jj sureguliuoti.
- Nuramink karius, Filipai, - Rita mostelejo kruvon susispie-
tusiu romananq pusen. Ji bego nuo vieno rysiq bloko prie ki-
to, koi surado veikiantj.
- Pulkininke Ri! - iskviete ji. Kai atsirado jo veidas, ji atsiko-
sejo, ispusdama is plauciu dumus. - Mes gavome stiproka smugj
j kairjjj bortq, sere. Visos baterijos isejo is rikiuotes.
- Slegis? - paklause jis suakmenejusiu veidu.
Ji pazvelge j vienq monitoriq.
- Krenta, sere. Jie turbut pramuse pagrindinius niCisu ener-
gijos kabelius. Vienintelis apsvietimas - gaisrq pasvaiste.
- Isgelbekite visus, kq jstengsite, leitenante, - Ri meginimas
nuslepti neviltj nebuvo sekmingas.
292
Rita atidave pagarba ir atsigreze j velniava, kuria virto jos pa-
bCiklq denis.
- Ei jus! - riktelejo ji porai desantininku, besikrapstanciu prie
sudegusio generatoriaus. - Isveskite siuos zmones uz liukq. Nu-
veskitc juos bet kurion vieton, kur galima iSlaikyti slegj! - ji pa-
kartojo jsakymq romananq kalba ir Filipo padedama isjudino
zmones.
Dar vienas sprogimas juos pargriove. Smugiai nesiliove, pur-
tydami denj, pasilikusius zmones ismesdami i ora ir iszarstyda-
mi juos tarsi zirnius keptuveje. Rita is visq jegu puole prie Fi-
lipo ir sugriebe jj uz kojos.
Ryskus karstas plykstclejimas perskrode tamsa ir uzgavo
akis. Rita mirkciodama nuleido savo antveidi ir prisitrauke Fi-
lipp arciau. Ji jaute, kaip jis dreba.
- Kas cia? - riktelejo jis.
- As manau, jog mes tuoj mirsime, - ismintingai pasake ji. -
Uzsidek salniq! Ar girdi sj dzer2gimq? Taip truksta metalas. Tuoj
jvyks issihermetizavimas!
- As neturiu salmo! - Nuo uztrampintu elektros grandiniq
dar syki pakilo kibirksciu fejerverkas. Jo akyse ji pamate niuriq
ironijq.
- Kokia velniava! - sukliko ji. - Kur tavo salmas? Mes privalo-
me ji surasti. Laiko beveik neliko!
- As atidaviau ji santosui. Jis ncturcjo savojo, - Filipas nusik-
vatojo bemaz isteriskai.
Rita pajuto, kaip uzgule ausis. Ji instinktyviai stengesi nu-
tempti Filipq. Galbut jai pavyks igrusti jj j vienq hermetiskq
kamerq anksciau, negu... Garsus pliaukstelejimas jq jspejo.
Dzerzgesys. Svilpimas. Is skausmo plystanciomis ausimis ir is-
sipiitusiais plauciais, ji prijunge savo salmq ir karabinu ant dir-
zo prisisege prie konstrukeijos elemento.
Jai prireike visq jegu, kad islaikytq Filipq. Netiketai paciai
sau ji sucype is baimes. Tamsq perskrode balta sviesa. Pro skyle
sviete saulc. Ji mate kunus, jrangq, zvilgancias ledines dulkes ir
nuolauzas, virstancias pro spraga laukan.
Ji kukeiodama ziurejo j issprogusias akis, kurios kazkada
priklause Filipui. Paskutiniqjq minut^ jis sulaike kvapq. Jam is
nosies bei burnos sruvantis kraujas virto kristalais. Ji nepajege
patiketi, kad sirdj veriantis klyksmas tikrai issiverze is jos ptau-
ciq.
Po Sarsos pranesimo Pulkininko Ri veidas suakmenejo. Lita
suprato, jog “Kulkai” padarytas rimtas nuostolis. Ji mate, kaip
jo akys kryptelejo j ekranus, kuriuose “Pergale” isniro is uz
“Brolybes”. Kai “Kulka" pakrypo, parengusi savo ugnies batcri-
jas, Ri susnibzdejo komanda, ir laivas soktelejo j prieki link
dvieju Patrulio laivu.
293
-	Kq jus darote, Deimenai? - riktelejo Lita, pamaciusi ryzta Ri
veide.
-	Sunaikinu priesininkq, daktare, • jo lupos keistai persikrei-
pe. - Tikiuosi laimeti laiko.
-	Kaip? - paklause Lita, kraujas sustingo jos gyslose. Nejau-
gi tas nelemtas kvailys nusprende taranuoti?
-	Mes isisprausime tarp jq anksciau negu jie spes atsiskirti.
Kai jie atsidurs dviejq simtu kilometrq spindulyje, mes susprog-
dinsime antimaterija. Mes pasiimsime juos drauge.
-	Deimenai! Tai beprotybe! - sutiko ji. - О kaip planeta? Kas
be musq jq apgins?
Jo akys gudriai prisimerke.
-	Viskas iseis i gera, daktare. Mes laimesime laiko. Kazkam
Direktorate neisvengiamai topteles galvon klausimas: kam rei-
kia viskq aukoti del tokios saujeles zmoniu? Skorui Robinsonui
prireiks daug laiko, kelcto menesiq, koi is kur nors atvarys*ki-
tq kovinj laivq, kad sunaikintq sj pasaulj. Per tq laikq visuome-
nes nuomonc laisvai gali pareikalauti issamesnio tyrimo. Jei
neatimsime is jq siq laivq - prarasime viskq.
Lita palingavo galvq. Perdziuvusia burna ji istare:
-	Zinote, Deimenai, sirdies gilumoje, jus esate romananas.
Jus is tikrqjq zinote, kaip elgtis. As nueisiu paziureti, kaip lai-
kosi mano zmones. Jiems turbut reikia pagalbos.
Ri kiausiamai pazvelge ten, kur Gelezine Akis snekejosi su
saviskiais.
-	As dar sugrisiu iki viskam prasidedant, - ji truktelejo pe-
ciais, jusdama keistq tvirtumq dabar, kai Mirtis buvo taip arti.
Jis saltakraujiskai linktelejo, kai Lita isejo.
-	As tik noreciau, kad jie galetq matyti musq akis. Jie pama-
tytq, jog sunaikino mus, bet - prisiekiu Voru - jie taip musq ir
nenugalejo! - Ri suniurnejo maldq mirusio Voro kario sielai ir
stebejo, kaip auga varikliq trauka ir “Kulka” sparciai artinasi
prie dviejq savo kankintojq.
Lita skubejo, ji ilgai neuztruks. Gal desimt minuciq. Ji priva-
lo tai padaryti asmeniskai. Taip bus teisinga.
Vadinasi, viskas tuo ir pasibaigs? Ji patylom nusijuoke. Lita,
taikos bei mokslo kudikis, slaptu Direktorato jsakymu bus pa-
versta j dulkes. Na, о kas liks po jos? Planeta? Tauta? Idealas?
Laivas po ja sutrukciojo. Visa gyvenimq ji verzesi i kazkokiq
kitokia laisv^. Sis troskimas atvede ja prie knygu apie seniai is-
nykusius zmones. Paskui atskleide jos paskirtj, о dabar nuleme
pernelyg ankstyvq mini. Kada ji perzenge si slenksti? Ji bent jau
galejo pasakyti, kad paragavo gyvenimo ir pazino siuos zmones
is tikrqjq, о ne tik is knygu.
Kaip ir tq dienq Gesalijos stovykloje, Lita juto astria ir tikrq
gyvenimo pilnatv^! Suzadintas kiekvienas nervas, visi raumenys
itempti, eisena graksti, о sirdis sklidina meiles.
294
Koi ji brovesi pro nuolauzas, koridorius prisipilde dumq. Ji
is tiesq pakreipe jvykiq eigq. Ar kas nors is tq kvailiu gali tuo pa-
sigirti? Ji nezymiai prunkstelejo, prisiminusi Dzefrj... ir Veldq.
Jai is tiesq pavyko...
Kazkur buvo pramustas energijos kabelis, Sarvas sulinko, ir
koridoriq uzliejo plazma. Metalas pavirto sprogimo energija.
Grandine taip pat netiketai vel susijunge, ir sarvas atsitiese.
Taip pat sparciai atomai nuskriejo atgal i juodq kosmoso be-
dugnc^, palikdami tustuma ten, kur buvo denis ir oras. Liko tik
sulauzytas, suanglcjys Litos Dobros ktinas, pakibes ant traskan-
ciq kabeliq.
Nieko apie tai nezinodamas, Ri ijunge rysio su kitais vadais
kanalq.
-	Ri! Kq, po velniq, jus darote? - pareikalavo atsakymo Seila.
-	Mes visi zusime. Aisku, jei jus nepasiduosite, - pulkininkas
Deimenas Ri megavosi siuo momentu. Jis atrado savo paskirtj
bei garbe - kareivio kelia.
-Jus sunaikinsite savo laivq, kad prazudytumet mus? - Maja
Ben Achmad purte galvq.
-	Planeta kuriam laikui bus isgelbeta. Galbut ismintinges-
niems zmonems bus laiko pakeisti direktoriaus jsakymq, - jis
gurkstelejo kavos. - Matote, as neleisiu jums sunaikinti romana-
nq. As laimesiu si mtisj, о visos jusu gyvybes bus bevertes! - Jis
nuosirdziai pergalingai nusikvatojo, pamat^s, kaip dvi moterys
apstulbusios susizvalge. - Jus neprasmuksite - as jus sunaikin-
siu. Laivai pernelyg suartcjo, - jis giliai atsiduso.
-	О Dieve, ne! - Seila prarado savitvarda ir erne sGkcioti jzei-
dimus bei prakeiksmus jo adresu. Rysio sistema negalejo pas-
lepti dviejq desantininkq, kurie atskubejo nutempti nuo tilte-
lio pulkininkes Seilos Rostovitiev.
-	Man galas! - susnibzdejo Maja Ben Achmad. - Senute pa-
Ilizo.
-	Penkios minutes, pulkininke, - pasake Ri, ramiai zvelgda-
mas i Majq. - Ar norite kq nors pridurti prie musq zinutes Direk-
toratui, perduodamos transdukcijos budu? Mes siunciame jq vi-
siems atviru kanalu. Mus girdi visame apgyvendintame kosmo-
se, о galbut ir uz jo ribq.
-	Senas netikelis! - Maja lingavo galvq. - Mums praverstq to-
kie kaip jus, Deimenai.
-	Nepasiduosite? Jus turite sansq, - jis iskele galvq.
-	Negaliu, Deimenai. Jeigu jus blefuojate, as liksiu visiskos
kvailes vietoje. Taip pat, kaip ir jus, pasirinkote, savo suprati-
mu, teisinga kelia, taip ir as privalau laikytis savo isitikinimq.
Tokia jau esu, suprantate, - ji bejegiskai nusisypsojo.
-	Ai’ zinote, kad mudu su jumis pernelyg geri tam smikiui Ro-
binsonui? - Ri atidave jai pagarbq. Jis atidare deze, ant kurios
295
NcKcaLvis кожАИ&л
buvo pavaizduota kaukole bei sukryziuoti kaulai, ir uzciuope
rankenel^, kuri turejo atjungti rezimq, atskiriantj materijq nuo
antimaterijos. Majos akys sustingo, veide nebeliko kraujo.
Bet staiga jsiterpc rysio sistema.
Matesi, jog Maja priimineja pranesimq. Ji pakele akis, kurio-
se jsiziebe ugnele, ir dave isakymq savo jgulai.
- Atrodo, karas baigtas, Deimenai. Manau, kad jus laimejote.
As gavau jsakyma nutraukti musj ir suteikti jums visokeriopq
paramq. Jusu transliacijos turbut kaip reikiant juos paveike. At-
rodo, Sirijuje kilo maistas. Numanau, jog Skorq Robinsonq ne
itin dziugina perspektyva sumazinti savo laivynq. - Ir ji ciniskai
nusijuoke.
-	Nutraukti ugni! - jsake Ri. - Visoms batcrijoms nedelsiant
nutraukti ugnj. Karas baigtas, sj etapq mes laimejome! - ir jis is-
girdo visame laive aidincius dziaugsmo suksnius.
-	Pulkininke! - iSkviete karininkas. - “Pergale” ir “Brolybe”
nutrauke ugnj, jos pasalina savo skydus.
-	Sakykite, - paklause Maja, jos akys tapo ruscios, - as is tik-
rujq noriu zinoti, Deimenai: ar jus rimtai butumete susprogdi-
n^s “Kulkq”.
Mazos rauksleles aplink jo burnq jsitempe.
-	Taip, Maja. Ir jus buciau pasiem^s drauge; ir visq Direkto-
rata, jei tik jstengciau. “Kulka” buvo ir tebera mano gyvenimas.
Taigi, pasakykite man, kas yra gyvenimas be tikslo? Pergale butq
buvusi sauni!
Gelezine Akis, tap^s siq jaudinanciq jvykiq liudininku, pasi-
rqze ir atsistojo, stengdamasis surikiuoti mintis. Plati jo sypse-
na atspindejo triumfq, pasitenkinimq, norq issipildymq. Jo akys
dairesi po tilteli, ieskodamos mylimos moters.
Deimenas Ri laimingas nusisypsojo, pazvelg^s j atvaizda, nu-
piesta ant skydo jam virs galvos. Taip, sere, gyvenimas velniskai
nuostabus! Slove Vorui!
DvidesiMT trecIas skyRius
-	Na, pranase, о kq as dabar iskreciau? - Skoras Robinsonas
pleveno savame valdymo kambaryje.
Cesteris geranoriska veido israiska sedejo gravitaciniame
kresle.
-	As stebiu, kaip keiciasi ateitis, direktoriau. Uztvanka pra-
lauzta, pro jq plustelejo ateitis. Tiek daug...
-	Ir jusq barbarai jau grobia stotis bei planetas, koi mes cia
snekuciuojames? - monotoniskas balsas iSmoko isreiksti kartell.
-	Ne, direktoriau, ne taip, kaip tau galejo pasirodyti.
Ту la.
296
- О manasis rupestis? Tu - kuris tvirtini, jog matai ateitj, - pa-
sakyk man apie tai, ко as bijau labiausiai.
Cesteris truktelejo petimi.
- To neturi buti. Romananai neplesia ir nezudo, jie nevagia
moterq ir blasteriais neskandina Direktorato kraujyje. - Ceste-
ris nusisypsojo ir giliai atsiduso. - Matai, Skorai, mes negalime
prasiverzti j priekj, nepatyre jokiu pokyciq ir jokiq poveikiu.
Mes issigelbejome ir tuo paciu pasmerkeme save.
Cesteris palauke, koi issilygins mazos rauksleles ant Robin-
sono kaktos.
- Pasmerkete? Kaip, barbate?
- As siulau tau dar vien^ ратокц, direktoriau. Tu...
- Man nusibodo tavo pamokos! Nekalbek daugiau apie...
- Pranasas yra mokyxojas, - primine Cesteris. - Toks yra Vo-
ro pasaukimas. Dvasiai reikia mokytis. Musq varomoji...
- As galiu jsakyti isgrusti tave is...
- Tu to nepadarysi.
- Kodel?
- Todel, kad patyrei smalsumq. Tavo gyvenimas igijo nauj^
matmenj. Tu surizikavai - tiesa, nedaug - bet visgi surizikavai.
Drauge su rizika ateina baime - ir tu dar daug suzinosi apie sj
jausm^.
- Vadinasi... ко tu nori mane ismokyti, pranase? - Skoras su-
mirkciojo; tai turejo iSreiksti nerim^.
- Si laisve galu gale mus pasmerks, nes mes laisvi ir moko-
mes is Visatos. Cia kaina, кигц mes mokame, nors niekas, iss-
kyrus pranasus, to nezino. Jei tu butum sunaikines Pasauli, mes
numirtume. Bet mes tapome laisvi, kad gyventume - mokytume-
mes ir pasklistume po zvaigzdes. Uz siq. laisve; mano zmones pa-
sireng^ paaukoti visk^, ka dabar vertina. Mes reikalingi jums
del savo jegos, taciau, naudodamiesi ja, mes pamazu, bet neis-
vengiamai silpninsime unikali^j^ savybe, kuri teikia mums ga-
lios. Musq Pasauliui atsivere nauji keliai. Naujieji zmones su-
maisys savo kraujo ir idealus su musiskiais. Mes esam pasmerkti
isvysti naujus kelius ir rinktis daugcli is ju. Jaunos romananq
moterys jau troksta kariniu...
- О pasirinkimo taskai? - pasidomejo Skoras. - Tavo zmones
turi tureti skirtingus likimus?
- Zinai, pranasas mato daug ateities busenq. Vienoje Voras
uzkariaus dangq, ir tuomet romananai issisklaidys, bus uzgoz-
ti; savuoju vyriSkumu bei mqstymo budu jie papildys bendra
zmonijos taupykle. Kitoje - Pasaulis kiurkso istustintas blasteriu,
jo pavirsius issilyd^s ir suaizej^s. Nei as, nei Voras nezino, ku-
ri ateitis musq laukia.
- Ir tau nebaugu? - suglum^s paklause Skoras.
Cesteris nusisypsojo ir skestelejo rankomis.
297
-	Ne, direktoriau. Voro visata nera saugi vieta. Tik romananq
narsa, Patrulio istikimybe ir ypatingas Dievo suvokimas stovi
tarp zmogaus laisves ir visisko jo pavergimo. Tavo poziuriu, to-
kia pcrspektyva siaubinga. О Dievo poziuriu - tai tik nepavyk^s
eksperimentas.
-	Kodel as klausausi laves? - Skoras pasisuko nugara i pultq,
timpteledamas savuosius kateteriq vamzdelius.
-	Todel, kad ncgali susitureti. As atsakiau i tavo klausimus.
As daviau peno tavo apmqstymams. Sirijus reikalauja skubaus
mano demesio. Jo keliama gresme kur kas didesne uz ta blogi,
kurj lau galetu padaryti mano tauta. Ngenas Van Czou tvirtina
savo pozieijas. Jo valdzia kasdien stipreja.
-	О kq tu matai apie Ngenq Van Czou?
Cesterio veidas istiso.
-	As matau nelaimes ir mirtj, direktoriau. Visose ateityse,
nepriklausomai nuo kazkieno pasirinkimo tasku, jo visuomet
laukia kraujas, skausmas ir kancios.
-	Ka man pasirinkti, pranase? - paklause Skoras, dainingas jo
balsas skambejo tyliau.
-	Tau paciam reikia nuspresti, direktoriau. Cia tavo pasirin-
kimo taskas. Dabar as iseinu.
-	Palauk! Pasakyk man apie,..
-	As iseinu, - Cesteris apgreze savo kreslq.
Robinsonas pasuko galvq, pakeisdamas savo padeti kamba-
ryje.
-	Bet as... О kq tu ketini daryti?
Cesteris kuo ramiausiai nukreipe savo gravitacini kresla link
liuko.
-	As ismokau skaityti ir atradau nuostabiausiq dalykq. Jis va-
dinamas knyga. Isivaizduok tik, istorija, kuri t^siasi amzinai! Zo-
dziai... tie patys, kuriuos zmones parase pries keturis tukstan-
cius metq! Su manimi snekuciuojasi Platonas ir Meisteris Ekhar-
tas, Nagardzuna ir Sartras! As zinojau, kad Voras ne be reikalo
atsiunte mane cionai!
Dzonas Smitas Gelezine Akis leido juodajai kumelei pra-
mankstinti kojas, suoliuojant pries vejq. Atejo metas ir, pavasa-
rio saulei pasildzius, is lietaus permerktos zemes pasirode aug-
menija. Kumele demonstravo savo charakterj ir suoliavo is vi-
su jegq, stengdamasi aplenkti pilkq debesj, nesanti is vandeny-
no pavasario lietutj.
Priesakyje dunksojo “Bambagysle”. Kumele dar negreitai jq
pasieks. Gelezine Akis suturejo jq, jusdamas nejprastq blasterio
svorj ant slaunies, linguojancios arklio judesiu ritmu.
298
Anq naktj jis snekejosi su Cesteriu. Pranasas buvo kazkoks
nerupestingas ir labai skyresi nuo amzinai ruskano jo pusbro-
lio. Cesteris atrode patenkintas, bet del Sirijaus perspektyvq tik
syptelejo, о akys tapo liudnos ir isminringos.
Sirijieciai eme kontroliuoti savo planetq ir garsiai reiske ne-
pasitcnkinimq Direktoratu. Snipai pranese, kad skubus preky-
biniu laivq pertvarkymas j karinius vyksta dvidesimt keturias va-
landas per parq. Gatvemis bastesi apsaugos kariai, ir gan soli-
dziq gamybine galiq turinti planeta gamino blasterius ir apsau-
ginius kovos kostiumus. Direktorato apskaiciavimai teige, kad
Sirijus dar bent sesetq menesiq rimtos gresmes nesukels.
Tuo tarpu i Sirijq pludo taikos propaganda. Karines ekono-
mikos remimas reikalavo didziuliq auku - ypac, kai danguje ne-
simate jokiq priesq, nors revoliucine Ngeno Van Czou vyriau- j
sybe pranesinejo kitaip. Dzonas Smitas lures pakankamai laiko
pasiruosti, pries vesdamas romananus susigrumti su sirijieciais.
Patrulio veteranai pradejo romananq kariq apmokymus. Pri-
sitaikymas vyko pamazu, ir patys nekraugeriskiausi Patrulio de-
santininkai pavydejo trofeju, zvilganciq ant kariq dirzu. Naujai
atvykusieji vadai saipesi is sio barbarisko paprocio, taciau Ri ne-
sieme jokiu priemoniq, kad jj panaikintq, del ко dar labiau pa-
kilo jo komandos kovine nuotaika.
Ant “Kulkos” zmoniq kostiumq puikavosi ir vorq, ir santosq
zenklai. Kituose laivuose irgi jvyks permainos. О ко gi daugiau
tiketis, kai vyrai ir moterys, didziavosi tuo, jog jie, kariai, suti-
ko kitus zmones, kurie visq gyvenima praleido, vykdydami ant-
puolius?
Aiskiq pazangq apsunkindavo pavydas. Nutruktgalviskas Ri
poelgis apstulbino Patrulio karius. Jie vis dar nejstenge suvok-
ti beprotiskos pergales zlugimo kaina prasmes. “Kulkos” zmo-
nes puikavosi, ir daznai kildavo pestyncs. Du “Kulkos” eiliniai
sumuse tris zmones is “Brolybes” ir pasieme trofejus. “Kulkos”
•kareiviai sedejo dabokleje, о “Brolybes” trijule - sanitarijos sky-
riuje, kur auginosi naujus plaukus. Ir kazin, ar kivircai greitai
baigsis.
Lita numate visa tai. Nuo sios minties Dzonas sustingo. Jis
iki pat mirties prisimins sudegusj jos veidq. Gelsvi plaukai su-
kep^ ir vine pasmirdusiu blizganciu gaubtu, dengianciu jos
kaukole. Oda suanglejo, pajuodo, suskeldejo, pro jq sunkesi gy-
vybes syvai. Sprogimo banga jq tarytum isverte. Akys, kazkada
buvusios zydros ir svelnios, susprogo. Sis reginys nesiliove kan-
kines jo sielos.
Jo gyvenimas neteko tikslo. Kam jam gyventi? Buvimas vir-
to kancia. Pirmiausia is jo ateities isplesiama Dzene. Lita uzpil-
de jos vietq ir uzgoze vaiduokli, kuris isnyko is jo regejimu. Lita
tapo visq jo poelgiu varomaja jega.
299
Jinai jj mylejo. Jos, stovincios priesais lauzq Gesalijos sto-
vykloje, atvaizdas sugrjzo. Jis pamate grakstq gundantj jos ku-
na gelsvoje mirguliuojancioje sviesoje. Jis prisimine jos oda,
kuomet glamonejo jq pries kautynes. Ji stipriai prisispaude prie
jo, aistringai isreiksdama meile. Nejaugi jis ir jq prarado.
Jis pakele is skausmo pasterusj zvilgsnj aukstyn ir prisimer-
ke, zvelgdamas j pilka dangq. Vore, kodel tu saipaisi is manqs?
Nejaugi tau tiek nedaug reiskia manoji laime? Kodel verti ma-
ne kenteti? Nevilties apimtas, jis vos suturejo kimu klyksmq ir
sustabde kumel^. Jisai lengvai nusoko, sugniuzdytas, neturin-
tis jokio tikslo.
AtsidGr^s uolos seselyje, jis pamate ten stovincius zmones.
Viskas taip ir turi buti. Viskas teisingai. Klanai tapo vieningi,
tauta - stipri. Reikia laikytis jstatymq. Reikia jvykdyti kerstq. Uz
kancias kersijama. Galbut bent sito Voras is jo neatims.
Kazkas perpjovc vines ant Didziojo Zmogaus riesq, о Gele-
zine akis atidave savo blasterj Ritai Sarsai. Ji, kaip iprasta zvaigz-
dese, buvo apsitaisiusi juodai, nes gedejo Filipo. Rita akimis su-
sitiko su Dzonu. Skausmo suvienyti, jie viskq suprato be zodziq.
- Tu isdavei savo tauta, - oficialiu tonu istare Gelezine Akis,
atsigr^z^s j issiviepusj Didjjj Zmogq. - Tu pazeidei karo jstaty-
mq, padarydamas savo santosus...
-Jie pasidarc kaip vanduo, Voro kary. Kai as tave uzmusiu,
siq zvaigzdziq moteri pasiimsiu sau. Tavo trofejus tabaluos man
ant dirzo! - Jis nusikvatojo. - As nusimysiu ant tavo kuno.
Rita krestelejo galva. Ji uzeiuope peilj ant juosmens.
- Tu - zmogus be garbes, Didysis Zmogau. Heizui tu atrodai
pasislykstetinas. - Dzonas Smitas Gelezine Akis savo кйпо svo-
rj perkele ant kojq pirstu. Senas jo biciulis, ilgas kovinis peilis,
lauke sugniauztas saujoje. Trisdesimties centimetrq asmenys
buvo astrus kaip skustuvas. Isblizgintas bukasis krastas zybeiojo
prieblandoje. Pirstai spaude storq odini kota.
Didysis Zmogus staiga puole Dzona, stengdamasis klastingai
jam smogti peiliu. Gelezine Akis pasitrauke atgal ir atsoko j sal j.
Didysis santosas apsisuko ir vel smoge, asmenys uzkliude Ge-
lezines Akies petj. Jis susiguze ir persirito, atsitiesdamas paciu
laiku ir isvengdamas plataus Didziojo Zmogaus smugio.
Milzinas dar sykj tuzmingai sustOgo ir puole Dzona Gelezi-
ne Akj. Dzonas kaskart issisukdavo. Stengdamasis atgauti dva-
sios pusiausvyrq, jis uztrauke karo dainq.
Dzonas pamate Dzenes ir Litos veidus. Tustuma ziojejanti jo
siela, aiktelejo is baimes bei vienatves. Jis isvenge dar vieno pei-
lio smugio ir puole Didziajam Zmogui j kojas. Sis nugriuvo, as-
menys susmigo j slaunies raumenis ir issprGdo is jo pirstq. San-
tosas sustOgo ir eme spardytis.
300
Gelezine Akis pasoko. Jis stengesi istraukti peili is santoso
kuno, tempdamas uz dirzo, kuriuo peilis buvo priristas'prie rie-
so. Taciau, priverstas issisukti nuo Didziojo Zmogaus puolimo,
jis pajuto, kaip dirzas nutrdko, ir jis neteko peilio. z\ x
Didysis Zmogus juokesi. Galbdt mirtis - ne taip jau blogai,
pagalvojo Dzonas. Kam jam dabar gyventi? Lauke ant dregnos
zemes kaptelejo lietaus lasas. Gelezine Akis tikejosi isvengti dar
vieno smugio.
Tolumoje susvilpe ST, artedamas prie vieno is Patrulio lai-
vq. Gelezine Akis nuvarges suko ratu ir sunkiai alsavo. Didysis
Zmogus zemai pasilenke, ruosdamasis eiliniam ispuoliui. Gele-
zine Akis megino nerti j salj, taciau, slystelejps ant medzio sa-
keles, suklupo. Isgirdps minios sGkciojimus, jis idukes sugrie-
be storq Didziojo Zmogaus riesq ir isnarino jj.
Masyviojo santoso sviestas peilis jsmigo j saka salia jo ausies.
- Uz Dzene! - sukliko Gelezine Akis, keliu kirsdamas priesi-
ninkui j pasqnp. Pasigirdo trukciojantis atodusis, koi jis kita
ranka susirado santoso akis ir spustelejo jas, jusdamas, kaip jo
pirstai sminga j minkstq audinj.
Karys staugdamas nusirito nuo jo, peili palikdamas medyje.
Gelezine Akis is sono spyre jam j galvq ir buvo patenkintas, is-
girdes lojanti garsq, kurj isleido Didysis Zmogus. Apakps ir ap-
dujes nuo skausmo, drutasis karys puole po kitu Dzono smu-
giu ir apglebe jj.
Gelezine Akis pajuto, kaip storos rankos lanku apjuose jo
kunq. Santosas pradejo jj spausti. Oras is jo plauciq erne verz-
tis pro burnq lauk, skleisdamas springstamus, snypsciancius
garsus.
Gelezine Akis is nevilties vel jbede pirstu jam j akj ir paspau-
de. Jj gniauziancios rankos atsileido, ir Gelezine Akis dusdamas
nusirito zeme. Pro pilkq ruka jis pamate ppili ir puole prie jo,
bet sunkus delnas sugriebe jo kulksnj ir truktelejo j save.
Kazkur ten svytejo zvaigzdes. Lita tiek daug uz jas atidave.
Patruliui dabar reikalinga tauta, jie visi, kad atliktu kariskus zyg-
darbius Sirijuje. Sitiek mirusiu. Litos smekla viliojo pas save.
Lauke, zalioje lygumoje, jis pamate lokj. Lokys lauke jo. Dzo-
nas privalo pamatyti zvaigzdes. Tik sitaip bus teisinga. Sito is jo
norejo Lita.
Jis persirito, stengdamasis nepamesti galvos, kuomet Didy-
sis Zmogus - apakes - puole ant Dzono kumstyje sugniauzto
peilio asmenu, atkistu aukstyn. Karstas Didziojo Zmogaus krau-
jas plu.stelejo jam ant rieso ir dilbio, kai jis, sukiodamas asme-
nis, skverbesi pro vidurius, kepenis, diafragma, iki plauciq ir
sirdies. Gigantas duso, apdrebdamas Dzono Smito veidq kruvi-
nomis putomis is burnos. Santoso kunu perbego traukuliai ir
tuomet Gelezine Akis nusttime nuo saves mesos kalna...
301
... Jis sunkiai alsavo, Rita Sarsa prikiso jam prie lupu asoti
vandens.
- Na ir grumtynes, Gelezine Akie, рога kartq jau maniau, kad
jis pribaigs tave.
Gelezine Akis sunkiai vare ora i savo plau^ius.
- Tiesiog prireike siek tiek laiko, kad vel ismokciau gyventi.
Reikejo isvaduoti Dzenes smeklq. Ir juk negalejau apvilti Litos.
О be to, lokys turejo pamatyti, jog esu jo vertas, - jis nusijuo-
ke, dirstelej^s per petj. Zveries jau pedos ataususios, jis isnyko,
tarytum jo ne buti nebuvo.
Zmones is ivairiq klanq prieidavo paspausti jam rankos ir
patapsnoti per petj, koi Gelezine Akis nuimincjo savo trofejq.
Jis issitiese, maude kiekvienq raumenj. Kai kurie kariai sedo ant
arkliq, per lietq traukdami i savo stovyklas. Kiti susigrudo i
orlaivius ir palei pat zol^ nusviipe j kaimus. Jis pamate keletq
desantininkq su trafaretiniais vorais bei kryziais ant uniformq;
jie gyvai aptarinejo grumtynes su tais, kurie atvyko kitais laivais.
Rita atmete galva. Ji sedejo ant didelio riedulio. Moteris suk-
ryziavo rankas, ir vejas draike rusvas garbanas ant peciq bei ant
kru tines.
- Mes tiek cia palikome ir praradome, Gelezine Akie. - Ji jsis-
tebeilijo i tamsq. - Tai buvo vilties metas - issukio metas. Kokie
buvome kvaili, kai maneme, kad istengsime viskq iveikti.
- Gyvenimas sukurtas kvailiams, - atsake jis, atsirem^s i uo-
la greta jos. Sustingusiais pirstais Dzonas prisitvirtino prie dirzo
trofejq, nenuleisdamas akiu nuo kuno. Didziojo Zmogaus gimi-
nes neatejo pasiimti kuno - savo isdavyste jis uztrauke jiems ge-
da. Jam ant veido it glaudi kauke sustingo kraujas.
- Velniaigriebtii, daktare! - staiga riktelejo Rita. - Kodel ji?
Tai buvo paskutinysis ju sOvis! Dieve, is pradziq Filipas... pas-
kui jinai, - ji palingavo galvq, skruostais sruvo asaros. - Kodel jis
nepanoro bent jau pamatyti savo ateities?
-Jis regejo vienq mirtj, - atsake Gelezine Akis, apkabindamas
ranka jos pecius. - Ar tu norctum zinoti savo mirties data?
- Ne. Manau, kad ne, - ji papurte galva. Po keleto minuciq ji
pakele akis ir nusisluoste asaras. - Tiesiog as pavargau, nuolat
prarasdama zmones, kuriuos mylejau. Kurgi Dievo teisingumas?
Nejaugi nuodcme kazkq myleti? - Ji uzsimerke ir giliai atsiduso.
Jis karstai ir pagiezingai nusijuoke.
- Turbut taip. Voras ateme is man^s Dzene. Jis ateme Dzen^
anksciau, negu jq uzmuse sis nieksas, - jis paspyre samosa ko-
ja. -Jis ateme Lita tuomet, kai as vel pamilau gyvenimq ir atra-
dau gyvenimo prasmc, - jo balsas buvo tylus. - Ko as turejau pa-
simokyti?
- Galbut to, kad zvaigzdes nera lengvai pasiekiamos? - ji paz-
velge i ji vertinanciu zvilgsniu. - Kas toliau, Dzonai Smitai Ge-
302
lezine Akie? Ar vyksi ten su mumis? Musu laukia karsti musiai su
sirijieciais.
- As noriu pamatyti zvaigzdes, - jis linktelejo. - Turiu jvykdyti
porq pazadq. As ismoksiu skaityti. Man reikia pamatyti keliq.,
kuri padejau nutiesti savo tautai. Filipas irgi sito noretq - kaip
ir Lita. - Jis pajuto po sirdimi besikaupiantj skausma - juod^,
tusci^, begalini..
- As visuomet buvau prasta mokytoja, - tyliai pasake ji.
- As niekad nebuvau studentas, - truktelejo peciais jis.
Rita sklaide savo trofejus.
- Be Filipo gyvenimas daugiau jau nebebus kaip anksciau. As
niekad nepazinojau tokio vyro, kaip jis.
- As visuomet buvau vienisas. Visuomet buvo skausmas, - jo
balsas istirpo prisiminimq juroje. - Tu atrodai stipri, Rucki, Pa-
garsejes Trofejais. Nesuprantu, kodel negali ismokti gyventi
drauge su skausmu.
- Bet kodel? - paklause ji, zvelgdama j ji saltomis zaliomis
akimis.
- Voro kelias, - truktelejo pediais jis. - Tu ka, manai galinti
suvokti, kaip veikia Dievas?
- Ne, taciau visuomet, kai sutinku nieksq., man maga ispirti
jam i uzpakali! - suurzge ji. - Kaip manai, ar burnojimas pries
Dievsi jaudina Vor^?
Gelezine Akis nusijuoke.
- Kas zino? Mane visuomet stebino santosai, besivoliojantys
purve pries savajj Heizq. Kam Dievui reikia, kad as sltauziociau
pries jj vergiskai nusizemin^s? As noreciau, kad jis matytq ma-
ne isdidq ir tvirtos dvasios. As noreciau, kad jis matytq mano
vyriskunup Jeigu tu is tiesq mestum issukj Dievui - jnirsusi del
to, ka laikai neteisybe, - liepsnojanciomis akimis, ir pareikalau-
tum paaiskinimo, toks elgesys nepaniekintq Dievo. Jo poziuriu
_- tu suteiktum Jam garbes!
1 dangq sove dar vienas ST, palikdamas paskui save sviesos
juosta.
Rita paseke jj akimis.
- As niekad nemaciau Sirijaus.
- As irgi, - pasake jis stebedamas, kaip jos veide skleidziasi
sypsena. Jis priejo prie juodosios kumeles, paskui suciupo Fi-
lipo arklio pavadzius. Dzonas pasodino Ritg j balnq ir pats uz-
soko ant juodes nugaros. Ju lauke ilgas kelias atgal j naujtyj ro-
mananu kosmodromq ir dar ilgesnis - j Sirijq.
303

Pasaulines fantastikos Aukso fondas
W. Michael Gear
DIEVO VORO KARIAI
Mokslinis fantastinis romanas
GINTARAS ALEKSONIS
redaktorius
AUDRIS SIMAKAUSKAS
meninis redaktorius
»
Formatas 84x108 1/32. Popierius ofsetinis. Gamitura 10 p.
SL Nr. 2021. Ofsetinc spauda 9,5 sal.sp.l.
Uzsakymo Ni 1680 Kaina sutartine.
ISleido "Mazasis Eridanas", 3009 Kaunas, Partizanq 4. Tel. 73-39-67.
Spausdino AB "Spauda", Vilnius, Laisves pr.60.

- * у;• <-; •-.
 '*>1




iesq skalpu bei lokiu-drakonq medziotojas.
nenamais laikais, XXI amziuje, rusai uzkariavo
Amerika ir visus Dzono protevius indenus aravakus,
Dievo Voro garbintojus, issiurite mirti i tolimojo
kosmoso gelmes. Taciau Dievas Voras padare stebukla -
indenai issigelbejo ir isikure Galaktikos pakrastyje
esancioje bevardeje planetoje, kur gali gyventi
sau jprasta gyvenima.
Taciau Didieji Pranasai apreiske:
netrukus atvyks zvaigzdziq vyrai bei zvaigzdziq
moterys ir Voro tautos gyvenimas sugrius^.
‘	/.J?*4*’* ’-.Y

1*ГЯ £ *
'Ж--	• ч-	-р-
'-*•• . ж- W-'^' ш
иго
1996m. Еигор
pripazino “Eridano” leidyld
geriausia fantastikos leidykla