RMT MTI
KAUNO
RADIJO MATAVIMO TECHNIKOS
MOKSLINIS TYRIMO INSTITUTAS
1958 1994

Instituto pradinis būstas Jonavos-Kalpoko g. kampe.
Instituto laboratorinis ir administracinis korpusai Savanorių pr. ir Mituvos g. kampe.

Buvo laikas kai Kauno radijo matavimo technikos mokslinis tiriamasis
institutas buvo didžiausia mokslo ir technikos įstaiga Lietuvoje; vienais metais
jame dirbo arti 2000 darbuotojų. Buvo apsirūpinęs unikaliomis mokslinėmis tyrimo
priemonėmis, naudojo pačią pažangiausią to meto technologiją. Buvo tarsi mokslo
ir technikos progreso švyturys, žinomas ne tik Kaune, Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
Jo sukurti radijo matavimo prietaisai ir sistemos, buvo reikalingi pramonės
įmonėms, mokslo įstaigoms.
Kūrę juos žmonės buvo aukšto lygio specialistai, daugumoje buvusio
Kauno politechnikos instituto, Vilniaus universiteto auklėtiniai, radę šiame institute
išskirtines sąlygas pasireikšti savo kūrybiniam talentui.
Deja, tuo istoriniu laikotarpiu, Lietuva buvo prievarta ir apgaule inkorporuota į
Sovietų Sąjungą, pajungta sovietinei politinei ir ekonominei sistemai; gyveno
pagal anų metų ekonomikos dėsnius, kurie buvo iškreipti, nesirėmė protinga ir
laisva demokratine logika. Turėjo tokia sistema, ankščiau ar vėliau, subyrėti.
Susiklosčius istorinėms aplinkybėms - subyrėjo. Sugriuvo staiga, tarsi nušluota
stichinės cunamio bangos. Nušlavė toji banga ne tik Blogio imperiją, bet ir viską kas
pasitaikė jos kelyje. Sugriovė mūsų šalies pasididžiavimą: “Bangą“, “Sigmą”, ir
daugelį kitų įmonių, savo darbais šlovinusių mūsų šalį. Sugriovė ir Kauno RMT
MTI.
Liko tik griuvenos, bet ir jas jau baigia užnešti istorinės užmaršties dulkės.
Jaustumėmės kalti prieš pakeičiančią mus kartą neišsaugoję nors dalelės
prisiminimo apie jų tėvus ar senelius, savo darbu šlovinusius Gimtąjį kraštą. Šiuo
leidinėliu norima, tarsi į urnelę, sudėti instituto prisiminimo trupinėlius, “supilti
kauburėlį”, kad, kas praeidamas pro šalį, nukeltų kepurę jo atminimui.

PRISIMINIMAI
Tai asmeniniai autoriaus prisiminimai , gal tam tikra prasme ir
subjektyvūs. Raš ant pasinaudota ir buvusių kolegų prisiminimais, bet,
įvertinant, kad tuos laikus jau dengia užmarš ties dulkės, taip pat negalima
laikyti pakankamai tiksliais, pretenduojančiais į RMT MTI istorijos pilnumą.
Dar ir todėl, kad autoriui dėl pareigų specifikos teko plačiau pažinti tik
vadovaujančius darbuotojus (direktoriaus „nomenklatūrą“ ), o žmones,
kurie savo darbu, protu ir rankomis kūrė instituto šlovę žinojo tik pavirš utiniškai.
Dėl to atsipraš o.
Atėjau į institutą 1958 m. lapkričio mėn. ir dirbau iki 1993 m. rudens. Nuo 1960 -tų
iki 1989 -tų, teko būti direktoriumi.
Perėjau dirbti iš KPI, kur iki tol dirbau Radiotechnikos katedroje dėstytoju. Atėjau
pakviestas kolegos R. Chomskio, kuris prisistatė jau esąs to instituto direktorius;
nusistebėjau, juk Chomskis buvo visai ne tos srities specialistas. Parekomendavo man ir
rektorius profesorius K.Baršauskas padirbėti nors laikinai, kol institutas atsistos ant kojų.
Pagalvojau ir aš, kad man, kaip jaunam dėstytojui, bus proga įgyti gamybinio patyrimo. O
dėstytojas buvau dar prastas, tik pradedantis, „knyginis“.
Be manęs, “pagelbėti” turėjo dar ir katedros kolegos: V.Zgirskis ir B. Gresevičius
__
Buvau vienas iš pirmų, bet ne pats pirmiausias; institute, neskaitant statybininkų,
jau dirbo keletas žmonių.
Pirmasis, manau, nebuvo ir direktorius Chomskis; teko matyti pirmąjį instituto
įsakymą, kai Chomskis tik apreiškė, kad pradedąs eiti direktoriaus pareigas. Tą dieną jis
pasirašė pirmąjį instituto įsakymą, kad jis, remdamasis TSRS Valstybinio
Radioelektronikos Komiteto įsakymu Nr. 140-k pradeda eiti Valstybinio Sąjunginio
Radijomatavimo Technikos Tyrimo Instituto direktoriaus pareigas nuo 1958 m. rugsėjo
mėn. 1d.

Toji diena ir laikytina instituto gimimo diena.
Pirmasis instituto direktorius R.Chomskis.
Dar prieš tai, jau darbavosi kadrų skyriaus inspektorė Griniūtė, vyriausias
buhalteris S.Zajančkauskas, būsimo direktoriaus pavaduotojas bendriems reikalams J.
Gurskis. Be abejo buvo ir daugiau, kurie organizaciniame laikotarpyje jau kažką veikė,
planavo, organizavo...
Pirmasis susipažinimas su institutu nebuvo įspūdingas, greičiau, slegiantis. Institutui
skirtos patalpos (Jonavos ir R.Kalpoko gatvių kampe), buvusi kažkokia profesinė mokykla,

buvo gerokai apleistos. Nors pastatas gan moderniškas, dar “smetoniškos” statybos, bet
nušniaukštas, apgriautas, buvusių šeimininkų prastai prižiūrėtas.
Remonto darbai vyko plačiu frontu; buvo jau projektas kaip pastatą rekonstruoti.
Ateityje turėjo būti viskas gerai: numatytos laboratorijos, konstruktorių bei technologų,
informacinių tarnybų patalpos. Kieme, buvusiame garaže - maketinės dirbtuvės. Projekte
buvo numatytos patalpos ir pagalbinėms tarnyboms, kabinetai, medžiagų sandėliai.
Pusrūsyje, net nedidukė valgyklėlė.
Bet visa tai ateityje, dabar - griaunamos sienos, keičiamos aplaužytos durys,
koridoriai pilni statybinio laužo ir dulkių. Kad patekus į būsimą laboratoriją, teko lipti pro
plytas pasiraičius kelnes, kad nesusitepus dulkėmis.
***
Viskas buvo neįprasta, net būsimų tarnybų pavadinimai. Pavyzdžiui, mano
laboratorija vadinsis “10”, Gresevičiaus – “20” Zgirskio - “30”. Konstruktorių skyrių vadino
“PKO”, biblio teką - “ONTI”, ir taip toliau. Bet greitai supratau, kad “PKO”, ar “ONTI”, tai
rusiškų pavadinimų pirmosios raidės (proekto konstruktorskij otdel, otdel naučno
techičeskoi informaciji, ir pan.).
Net institutą sutrumpintai vadino “KNIIRIT” ( Kaunaskiji naučno isledovatelskij
institut radijo izmeritelnoj techniki). Lietuviškai būtų - Kauno radijo matavimų technikos
mokslinis tyriamasis institutas, arba trumpiau - KRMTMTI . Bet tai skambėjo
gremėzdiškai ir neskambiai, tariant galima buvo net nusilaužti liežuvį; „NIIRIT’as“ –
skambėjo ausiai maloniau. Taip, net ir lietuviškai kalbančių buvo vadinamas. O kauniečių
tarpe įsitvirtino pavadinimas – „Elektronika“; daug kas jį taip ir vadino.
Aštunto dešimtmečio antroje pusėje, kai pagaliau sovietinis saugumas pagaliau
suprato išpūsto slaptumo beprasmybę ir absurdiškumą, leido pagaliau iškabinti iškabą prie
durų, atskleisti savo firminį ženklą ir kitką, atsirado noras ir oficialią „KRMTMTI“
santrumpą patobulinti. Taip atsirado dar ir pavadinimas – „LIRA“. Nieko bendro neturinčio
su muzikos instrumentu – lyra. Net ir man buvo nevisiški suprantama jo prasmė (lyg tai :
„litovskij institut radijo aparatury , ar kaip kitaip).
O pradžioje Institutas oficialiai neturėjo jokio pavadinimo, vadinosi tiesiog įmonė
“p.d. - 304” - “pašto dėžutė 304”.
Direktorius Chomskis paaiškino: institutas priklauso Maskvai – Valstybiniam
radioelektronikos komitetui (GKRE) prie SSRS Ministrų tarybos, kad institutas spręs ir
gynybinės pramonės problemas, kad tos problemos bus slaptos, ir institutas ta prasme
bus įslaptintas. Kad būsimus darbuotojus KGB nuodugniai patikrins, ir bus priimami tik tie,
kuriuos jie praleis.
***
KGB dėmesį pajutau jau pirmą dieną užėjęs į institutą. Direktoriaus pavaduotojas
kadrų reikalams, Prokuševas, buvo saugumo generolas, mėgstantis puikuoti generoliška
uniforma net ir kukliame savo kabinėtėlyje.
- Tovarišč Kazis Jonovič... –
Tai pirmas kartas, kai mane pasveikino: “Kazis
Jonovič”.
Buvo keistoka taip girdėti, bet supratau, kad tarp rusų priimta pagarbius žmones
vardinti vardu ir tėvavardžiu; gal, kad kreipinys – “tovarišč” (draugas) buvo per ne lyg
banalus ..
Priėmimo dokumentus sutvarkė maloni kadrų inspektorė Griniūtė, tolimesnį
“apiforminimą” turėjau pratęsti - “Pirmame skyriuje” ( I-yj otdel”), kuris buvo koridoriaus

gale, už geležinių durų, kur patekti galima buvo tik paskambinus skambučiu. Čia privalėjau
praeiti skyriaus viršininko Lagausko instruktažą. Paaiškino man, kad darbe teks naudotis
slapta -“S”, atskirais atvejais, ir ypač slapta - “SS” dokumentacija; pabrėžė atsakomybę,
jei toji informacija nutekės. Mane ne tiek nustebino, kiek sukėlė įtartiną baimę. “Kur
papuoliau?”. Bet tuoj nusiraminau prisiminęs, kad ir KPI bibliotekoje buvo atskiras
kambarys, paskaityti
žurnalus su grifu “ S” , į kurį patekti galėjo tik patikėti žmonės...
Apsilankymas “pirmame skyriuje” sugadino man pirmos dienos nuotaiką, su kurią
ėjau į pirmą darbo dieną, naujoje darbovietėje. Slegiantį įspūdį paliko geležinės Pirmo
skyriaus durys, pro kurias praeiti galima buvo tik paskambinus, grotuoti langai - kaip
psichiatrinėje ligoninėje. Kėlė nepasitikėjimą sergimos geležiniuose seifuose paslaptys, ir
pats “kuklutis”, smailianosis “Pirmo skyriaus” viršininkas.
***
Prisistačiau tiesioginiam savo viršininkui, direktoriaus pavaduotojui mokslo reikalams
-
instituto vyriausiam inžinieriui Borisui Leonidovičiui Lebedevui. Ant jo kabineto durų
taip ir buvo rusiškai parašyta: “Lebedev B.L. Vyriausias NIIRITo inžinierius.”
Lebedev Boris Leonidovič.
Kabinetėlis nedidukas, tamsus, kukliai apstatytas.
- Būsime kolegos, - prisistatė ir jis , pakildamas nuo kėdės ir ištiesdamas ranką.
Nemaniau, kad būsime “kolegos”. Lebedevas buvo gerokai vyresnis, persiritęs
penkiasdešimt (man dar ir trisdešimties nebuvo). Pasirodė niuraus būdo, jei per visą
pokalbio laiką neišspaudė jokios šypsenėlės. Atstumiantį įspūdį darė dar ir rausvas,
rauplėtas veidas, matyt nuo jaunystėje persirgto vėjaraupių. O paburkę paakiai, rausva
nosis, bylojo apie draugystę su alkoholiu.
Pasisakė jis, kad atvykęs iš Gorkio mokslinio tiriamojo prietaisu instituto (GNIPI), kad
buvęs ten vyriausio inžinieriaus pavaduotoju, ir atsiųstas čia perduoti Gorkio instituto
patyrimą: - “Padėti broliams lietuviams, - pasakė jis”.

GNIPI buvo vedantis radijo matavimų institutas, Radioelektronikos komiteto ir 6-tos
šakinės Vyriausios valdybos pasidi džiavimas. Vy.rvaldyba (Glavkas) pavedė GNIPI
šefuoti Kauno institutą. Dėl to komandiravo į Kauną ne tik patyrusį vadovaujantį atstovą, bet
ir “nurėžė” dar ir dalį savo mokslinės tematikos.
Nurodė Borisas Leonidovičius ir mokslinę sritį kurią teks man vesti. Pradžiai, teks
imtis trumpų impulsų generatorių ir panoraminių dažnuminių charakteristikų radijo
traktuose matavimo prietaisų kūrimu. Buvo konkretus žmogus, sugebėjo daug
nekalbėdamas aiškiai nusakyti užduotį.
Daug nekalbėdamas nuvedė mane į būsimą mano laboratoriją; paskirtos dvi
buvusios mokyklos klasės. Kaip ir kitos patalpos, buvo dar tik remontuojamos. Bet
viename kambaryje, prie improvizuoto “laboratorinio stalo”, suręsto iš išimtų senų durų,
uždėtų ant laikinai sukaltų “ožių”, sėdėjo du vaikinukai.
-
Jūsų “mladčij naučnyj personal” (jaunesnysis mokslinis personalas), - pristatė juos.
Tai buvo technikai Vytautas Mockus ir Valentin Stankėvič.
Su Mockumi buvau jau pažįstamas nuo seniau – sumanus vaikinas. Sumanus
pasirodė ir Stankėvič, turintis jau ne menką patirtį įgytą Kauno radijo gamykloje.
“Jaunesnysis mokslinis personalas” , kad ir toks, jau buvo. Tik “mokslinė laboratorija”
- tokia nepavadinsi. Tebuvo tik vienas “laboratorinis stalas”, jų pačių suręstas iš išverstų
durų; dar ir pora taburėčių. Man, “laboratorijoje” nebuvo net kur prisėsti.
***
Reikėjo išsiaiškinti “visus galus” : kas - ir kur... kas - ir kaip... ir t.t . Kur - ūkio
skyrius, kur – tiekėjai, sandėliai; biblioteka, dirbtuvės... ir daug ko kito.
Vaikinukai papasakojo, kad be Lebedevo, yra dar direktoriaus pavaduotojas,
Grincevičius, buvęs LTSR Statybos ministras, kad Ūkio dalies vedejas - Volkovas, gal
vietinis rusas, nes lietuviškai kalbėjo geriau nei rusiškai; kad generolas Prokuševas -
direktoriaus pavaduotojas kadrams ir rėžimui.
“Rėžimui? - nesupratau. Apie tokias administracijos funkcijas dar nebuvau girdėjęs”.
Paaiškino man , kad tai - “saugumas”, - KGB. Žiūri, kad į institutą, be leidimo,
nepraeitų kam nedera... Kokie nors “šnipai ar liaudies priešai”, todėl praėjimą saugo
“VOCHR”as – Voenizirovanają ochrana, jos vadas KGB karininkas Tolstych.
***
Susipažinau su direktoriaus pavaduotoju bendriems reikalams, Grincevičiumi, jis
buvo atsakingas už kapitalinį remontą, statybas, medžiagų, detalių, prietaisų, ir viso kito
tiekimą. Sužinojau, kur yra medžiagų ir detalių (vadino jas “komplektacija”) sandėliai, su
kuo kalbėtis. Paaiškino, kad išimties atveju galima nusipirkti trūkstamų detalių ir grynais.
Buhalterija apmokės pristačius sąskaitėlę, ar kasos čekį. Tuo pradžioje ir naudojausi.
Reikalai pajudėjo. Volkovas “sukombinavo” man naują rašomą stalą, trys taburetes
ir, kėdę “viršininkui”. Įsikūriau kambaryje, kuriame durų dar nebuvo. Antras laboratorijos
kambarys, esantis kitoje koridoriaus pusėje, buvo pilnu tempu remontuojamas. Dažomos
sienos, klojamas linoleumas, statomos naujos, “kapitališkos” durys. Darbininkai žadėjo po
savaitės baigti.

Su “savo komanda” sutarėm, kad, kol atsiras “valdiški” instrumentai, vaikinai atsineš
iš namų savo: lituoklius, replytes, būtiniausias medžiagas. Nusprendėme, pirmoje eilėje
pasidaryti trūkstamus “prailginimus” prijungti būsimus prietaisus prie elektros tinklo, nes
elektros rozečių nepakaks.
Ir taip, jau kitą dieną, aplinkui triukšmaujant statybininkams, kalant pneomatiniams
plaktukams ir griūnant nereikalingoms sienoms, kylant naujoms pertvaroms, tinkuojant ir
dažant dar neišdžiūvusias sienas, mano “laboratorija” pradėjo veiklą.
Prie improvizuoto “laboratorinio stalo”, pradžioje dirbo tik du bendradarbiai;
duodavau darbo, kad ir nereikalingo, kad nesėdėtų rankas sudėję.
Laboratorija diena iš dienos didėjo. Kasdien kadrų skyrius atsiųsdavo tai kokį
inžinierių , ar techniką. Kartais ir net po kelis. Mano - “Desiatyj otdel” (dešimtas skyrius),
buvo kol kas vienintelis, visus ateinančius radijo specialistus nukreipdavo man. Bet kai
pasirodė ir kitų dviejų laboratorijų “vadai” - Zgirskis ir Gresevičius; tada drų “antplūdis”
nukrypo jiems. Bet “dešimtas skyrius” buvo jau stiprokas, galėjo imtis ir rimtesnių darbų.
30-tos laboratorijos viršininkas t.m.k. V .Zgirskis.

8
20-tos laboratorijos viršininkas . B.Gresevičius
Tik tų, „tikrųjų darbų“ vis dar nebuvo. Iš Gorkio vis dar nebuvo laukiamų siuntinių su
žadėtais darbais ir dokumentacija. Susirinkę prie mano stalo inžinieriai, tardavomės, kas
kuo, nors laikinai užsiims; kokie iniciatyviniai darbai galėtų būti įdirbiu būsimiems rimtiems
darbams.
Pats užsiėmiau organizaciniais reikalais. Padėjo man dar ir jaunutė sekretorė -
laborantė Nijolytė Juodaitytė, pas mus dirbdama ištekėjo už Sadausko Juliaus (PKO).
Pakako man rūpesčių, kad laboratorija būtų aprūpinta instrumentais, detalėmis ir
medžiagomis, kad statybininkai nepridarytų broko remontuodami kitą laboratorijos patalpą.
Be to, beveik kas dieną, tekdavo dalyvauti pasitarimuose: tai pas direktorių, tai - vyriausią
inžinierių.
Institutas dar mažutėlis, bet rūpesčių užteko visiems. Buvo ir kam priekaištauti.
Daugiausiai kritikos susilaukdavo direktoriaus pavaduotojas “bendriems reikalams” -
vargšas Grincevičius. Kliūdavo jam, kad nėra reikiamo inventoriaus, kad nėra medžiagų
sandėliuose, kad vėluoja remontas...
Ir man atrodė, kad “ministras” daugiau komanduoja nei dirba, kad buvęs ministras
pripratęs dirbti svetimomis rankomis, o čia reiktu jam pajudinti savo “storą užpakaliuką”
(buvo gan apkūnus). Kliūdavo jam ir nuo Lebedevo, surasdavo jam ir vieną kitą rusišką
žodelį.
Pasitarimai pas direktorių vykdavo rusų kalba, dėl vienintelio Lebedevo. Dėl jo vieno
keliolika žmonių “laužydavo liežuvius”: buvo priversti kalbėti rusiškai. Kartą, kapitalinės
statybos viršininkas
A. Šerkšnys, užsimiršęs, pradėjo aiškinti projektuotojų reikalus
lietuviškai, bet Lebedevas iš kart piktai nutraukė, ir dar nemandagiai išvadino..
Nepasakysi, kad Lebedevas būtų piktybinis didžiarusis šovinistas. Ne. Suprantama ,
būdamas Maskvos atstovas, privalėjo žinoti kas vyksta institute iš pirmų lupų. Tikriausiai
buvo jis Maskvos “akys ir ausys”, be abejo informuodavo vyrvaldybą apie padeti Kaune.
Esant tokiai situacijai, net nežinojai kas buvo institute svarbesnis: ar direktorius - lietuvis,
ar jo pavaduotojas - rusas.

Bet negalėjai paneigti, instituto vidaus, techniškuose reikaluose Lebedevas išmanė
geriau už direktorių.
***
Viename gamybiniame pasitarime pas direktorių susikirtau su juo dėl laboratoriniu
stalų; vis žada, žada, o jų kaip nėra, taip nėra: - “Tai nuvažiuokite patys ir parsivežkite... -
nervavosi Grincevičius. - Aš negaliu persiplėšti. Yra čia svarbesnių darbų. Reikia pradėti
naujų korpusų statybą, o dar dokumentacijos nėra...”
Pasimetęs direktorius Chomskis tik dairėsi, tai i mane, tai į Borisą Leonidovičių, tai
Grincevičių. Nebuvo jis ryžtingas, tokiose situacijose, kai susikirsdavo skirtingi interesai,
sutrikdavo kai reikdavo nuspręsti kurią pusę palaikyti, jei abi atrodo svarbios.
Jei jau tokia problema, galiu ir nuvažiuoti - leptelėjau .Iš kart mane palaikė
Lebedevas. Nudžiugo ir direktorius išsprendęs šią problemą.
Nuvažiavau į Vilnių, “p.d. 555” . Ji taip pat priklausė mūsų šeštai vyrvaldybai,
buvo mums gimininga. Lebedevas paskambino įmonės direktoriui Denisovui, pasikalbėjo
su juo kaip su senu pažįstamu, paminėjo kas per reikalas ir paprašė, “pagloboti jauną
mokslininką”.
Priėmė mane labai dėmesingai; tokios svarbios įmonės direktorius rodė man,
“jaunam mokslininkui”, pagarbą; buvo net nepatogu. Iš kart pasikvietė savo vyriausią
mechaniką, kuris turėjo tuos stalus padaryti.
Jis ir buvo kaltas ir dėl vilkinimo, bet strigo jų pačių galvaninis cechas, labai
svarbus įmonei ir ministerijai objektas. Tai pilnai automatizuotas, pavyzdinis, ministerijos
svarbumo objektas. Privalėjo užbaigti šiame ketvirtyje. Norėtų padėti, bet savi marškiniai -
arčiau kūno.
Kol jiedu aiškinosi dėl to nelemto galvaninio cecho, supratau, kad dėl kažkokio
mažmožio (elekros rozečiu) tie stalai gali ilgam užkliūti. Savo rizika pasisiūliau, kad patys
tas rozetes susimontuosime.
Apsidžiaugę vyriausias mechanikas, patiko ir Denisovui mano supratingumas.
Padėkojo, pažadėjo paremti dar ir matavimo prietaisais; generatoriais, oscilografais,
kuriuos patys gamino.
Grįžau namo patenkintas. Ką reiškia tiesioginiai kontaktai! Jokie raštai ir pokalbiai
telefonu neatstos jų. Patenkinti buvo ir institute. Pritarė mano sprendimui. Be abejo,
primontuoti elektros lizdus buvo visai nesunku ir vietoje, tuo labiau, kai daugelis technikų
neturėjo ką veikti.
Dar tą pačią savaitę atvežė stalus. Po kurio laiko prietaisų biure (BIP) atsirado
daugiau prietaisu iš “p.d. 555”. Pagalvojau, kad ir aš būsiu prie to prisidėjęs.
***
Praėjo mėnuo. Statybininkai pirmos eilės darbus buvo jau užbaigę, jų pneumatiniai
plaktukai stukseno kažkur rūsyje, sukinėjosi dar garaže. Darbuotojų institute buvo jau arti
šimto. Visos trys laboratorijos jau krutėjo.
Formavosi konstruktorių skyrius (PKO), pirmasis viršininkas ir organizatorius buvo
Balandis, konstruktoriai:J. Sadauskas... Technologų skyrius (TO – inžinieriai :Gvalda,
technologai: J. Bortkūnas, Taustobas... Maitinimo šaltinių laboratorija (lab.40) viršininkas
Šimkevičius Anatolijus, inžinieriai Žitkus, Dzedulionis... Pradėjo formuotis techninės
tarnybos: ONTI - Techn.informacijos skyrius, viršininkas Medvedev. ONS –
(Standartizacijos ir normalių) – Tamašauskas, Markašanskaja. BIP – Matavimo prietaisų

biuras, viršininkas Klebanskij, OTK – (Techninės kontrolės skyrius) –Butauskas. OTD -
Techninės dokumentacijos skyrius - Gresevičienė. Dar kažkokios tarnybos...
Man rūpėjo tik Maketinės dirbtuvės (MM). Reikėjo jau, kad ir primityvių paslaugų:
tai pagaminti kokį šasi, išlenkti kronšteiną, ar pagaminti detalę ir panašiai.. Atsakingai tų
darbų ėmėsi : viršininkas Masalskis, meistrė Nikandrova...
Dirbtuvės, palyginus su Energetikos ar Politechnikos instituto, buvo dar prastokos,
bet stengėsi, nors galimybės buvo ir ribotos. Naudojosi tik sena rasta profesinėje
mokykloje įranga, aplaužytais varstotais, išklerusiomis staklėmis. Bet sparčiai tobulėjo ir
jie. Pradėjo ateiti kažkieno dar prieš pusmetį užsakytos metalo apdirbimo staklės, kuriomis
negalėjo atsidžiaugti dirbtuvių vedėjas Masalskis. Gyrė jas ir vyriausias mechanikas, OGM
viršininkas Jarmolovskis, baro viršininkas Dragatas, kuris privalėjo jas sumontuoti.
Galima buvo jau užsiimti kuo nors ir rimtesniu. Tie “darbeliai” prie kurių krapštėsi
laboratorijose “jaunimas”, Lebedevas net negalvojo traukti į valstybinį planą. Tai tebuvo tik
“apsitrynimas”, “apšilimas”, prieš būsimus ”tikruosius darbus“, kurie turėjo prasidėti su
naujaisiais metais.
Tikrieji” darbai turėjo ateiti iš GNIPI, vis laukėme jų, bet apie juos nieko nebuvo
girdėti. Rūpėjo mums, laboratorijų viršininkams, rūpėjo ir moksliniams darbuotojams - kas
jų laukia... Lebedevas ramino, kad viskas paaiškės su metiniu planu.
Bet, prieš sudarant kitų metų planą, organizavo jis laboratorijų viršininkams
komandiruotę į GNIPI, pasitikslinti darbų kryptis, išsiaiškinti būsimas temas, kurias numato
Kauno institutui. Vyko su mumis ir jis pats.
Tai buvo istorinė diena. Ne todėl, kad tai buvo mūsų pirmoji komandiruotė į šakos
įmones (vėliau jų buvo gal šimtai), kad pamatysim Gorkį, senąjį Rusijos miestą, kadaise
Nižnij Novgorodu vadinamą... Bet... Kad per traukinio radijo mazgą nutrūkus transliuotai
muzikai, po nedidelės pauzės išgirdom kuklius “pypt - pypt - pypt...” -
pirmojo dirbtino
žemės palydovo šaukinius... . Po jų, radijo diktorius iškilmingu balsu priminė, kad prieš
metus: - “ kad šaunieji SSRS mokslininkai, pirmieji pasaulyje išvedė į aplinkžeminę orbitą
sputniką - dirbtinį Žemės palydovą!”
Mums pasirodė ypatingas tas įvykis; Sovietų Sąjunga pradėjo naują kosminės eros
tyrinėjimo etapą, o mes vykome į GNIPI, kad pradėtumėme NIIRIT’o veiklos kelią.
***
GNIPI nustebino mus savo didumu. Keli penkiaaukščiai korpusai išdėlioti plačioje
teritorijoje, o tarp jų kažin kiek mažesnių būdų būdelių, pastogėlių, kuriose sandėliuojami
visokie stambiagabaritiniai dalykai. Tarp tų pastatų ir budelių, tarsi labirinto asfaltuotais
keliais, zujo elektrokarai veždami tai kažkokias dėžes, tai skardos lapus...
Nebuvo ko stebėtis, GNIPI buvo ne tik stambiausias šalyje radijo matavimų
technikos institutas, bet ir gamykla, gaminanti sudėtingiausią produkciją, kurią kitai
gamyklai būtų sunku įsisavinti.
Andrejus Prochorovičius Gorškovas, šio instituto direktorius, savo išvaizda atitiko
institutą. Buvo stambus, aukštas, svėrė virš šimto. Bet nepasakysi kad buvo storulis. Jei
kam ir tiko posakis - “rusiša meška”, tai jam - labiausiai. Žinojo jis viską, apie viską turėjo
savo nuomonę. Kalbėjo greitai berdamas žodžius, tarsi mokinukas mokykloje, atmintinai
išmokęs pamoką.
Jo dešinioji ranka, vyriausias GNIPI inžinierius – Pokrovskis ..... Glebovič, buvo
jam priešingybė. Lieknas, aukštas, sportiškos išvaizdos. Nors amžiumi buvo jaunesnis už
direktorių, bet buvo gražiai pražilęs. Buvo ir jis šakos autoritetas, bet nesistengė tai

pabrėžtinai parodyti kaip kad Gorškovas. Buvo mandagus, inteligentiškas, pirminė buvusios
rusiškos aristokratijos palikuonį.
Jis ir priėmė mus, tik trumpai pristatė GNIPI, toliau perdavęs mus savo pavaduotojui
Donatui Donatočiui Smirnovui. Donatas Donatočius skyrė mums visą savo laiką.
Vedžiojo po laboratorijas, pats nepavargdamas pasakojo, leido pasipasakoti ir laboratorijų
šeimininkams. Žinojo jie, ko čia atvykę kauniečiai, buvo pasiryžę geranoriškai atsakyti į bet
kokį klausimą. Tik kad tų klausimų mes neturėjome.
Varžiausi aš, bijojau užduoti “kvailą”, vadovėlinio lygio klausimą. Darbai, kuriuos
vykdė aplankytos laboratorijos, akivaizdžiai pranoko mūsų žinias, net ir Zgirskio, kurį
laikiau autoritetu. Nepatogiai pasijutau nugirdęs, kai laboratorijos šmaikštuoliai, išėjus
mums, už akių šaipėsi: esą, Kauno “išminčiai” nieko neišmano, net paklausti nežino ko...
Ir buvo jie teisūs; mūsų žinios, tikrai buvo vadovėlio lygio. Superaukštų dažnumų
srityje, kurioje daugumoje dirbo aplankytos laboratorijos, tebuvo tik vadovėlinis
išmanymas. O iš užduoto klausimo galima buvo spręsti apie klausiančiojo erudiciją...
Geriau jau pratylėti... Tik vienintelis Zgirskis dar išdrįsdavo šį tą paklausti.
Tai ką išgirdome ir išvidome, leido įsivaizduoti sritį, kurioje teks mums dirbti.
Pamatėme šiuolaikinius tyrimo metodus: skaičiavimo centrą, skaičiavimo mašinas
sustatytas didžiulėje salėje. Įspūdingai atrodė besisukančios plačios magnetinės juostos
spintos dydžio magnetofonuose, kaupiančios į magnetinę atmintį skaičiavimo rezultatus.
Krūvos popierio juostomis besiraitančio ant grindų ir tauškančios rezultatus spausdinimo
mašinos...
Mikroelektronikos baras man pasirodė fantastiškas. Turėjome apsirengti spec
rūbais, apsiauti spec batais, kad įeitume į šią šventovę.
Menu, buvo laboratorija ir KPI, vakuuminis įrenginys su stikliniu kupolu, prie kurio
docentas Tamutis ir aspirantas Tamašauskas, kažką ant kažko, “dulkino”. Gaudavo
puslaidininkines plėves ir jas tyrinėdavo. Rašė straipsnius, skaitydavo pranešimus
mokslinėse konferencijose ir girdavosi, kad dirbą “šiuolaikinio mokslo pirmose linijose”. Tai
buvo tik primityvus žaidimas palyginus su ta įranga ir darbais, kuriuos vykdė šis baras. Čia
kūrė mikroelektronikos prietaisus, bet niekam nerūpėjo nei moksliniai straipsniai, nei
kandidatinės disertacijos.
Trumpa buvo komandiruotė, kitą dieną buvo jau bilietai į Maskvos traukinį.
Baigiantis viešnagei Donatas Donatočius nusivedęs mus pas save į nediduką kabinetėlį,
prisiminęs vakarykštę mano repliką apie “mokslinį institutą”, kuriam nerūpi disertacijos,
gilesni mokslinių problemų tyrimai, rado reikalą paaiškinti:
“Mes ne toks institutas, kaip jūs suprantate, - kalbėjo jis. -
Ne mūsų tikslas
fundamentalūs mokslai: tuo užsiima Mokslų akademija ir universitetai. Mes - pramoninis
institutas (žodį “pramoninis”, pabrėžė). Neturime kada užsiimti mokslu asmeniniam savo
žingeidumui patenkinti... Mūsų tikslas - sukurti produktą būtiną liaudies ūkiui, pramonei,
šalies gynybai (pabrėžė žodžius “būtiną” ir “dabar”)”.
Galėtų būti jis neblogas pedagogas: kalbėjo sklandžiai, žinojo ką šneka; mums buvo
įdomu viskas apie ką jis kalbėjo. Kalbėjo jis, kad mokslas ir technika šiais laikais vystosi
audringai greitai, kad įsisavinami aukščiausi dažniai, procesų greičiai trunka milijardines
sekundės dalis... Būtini matavimo prietaisai tokiems procesams įvertini, be jų negalimas:
gilesni fundamentalūs tyrimai Mokslų akademijoje, strateginių gynybinių klausimų
sprendimui kitose žinybose. Reikalingi jiems tie prietaisai jau dabar, nėra kada tyrinėti, kad
būtina sukurti tokius prietaisus per galimai trumpesnį laiką, nes varžovai (supratau –
amerikonai) daug kur mus lenkia, Jiems tenka šiandien daryti tai, kas buvo būtina jau
vakar... Guodėsi, kad GNIPI nespėja, kad reikia jiems pagalbos, ir ją mato mūsų būsimame
institute. kuriam numato perduoti dalį savo tradicinės radijo matavimo tematikos.

Domino mus ką jie numato perduoti mums, dėl to ir beldėmės tokį tolį. Mane
domino darbai, kuriuos Lebedevas buvo numatęs mano laboratorijai, vienas jų - trumpų
impulsų generatorius, - “Kabura”. “Kabura”, tai darbo šifras; visi jų atliekami darbai turėjo
šifrus. Taip buvo patogiau kalbant apie reikalą, nei sakyti ilgą pavadinimą - “Ultra trumpų
impulsų padidinto galingumo generatorius”. Šifro pirmoji raidė bylojo apie tematikos kryptį.
Pavyzdžiui, darbai, kurių šifro pirmoji raidė buvo “K”, reiškė, kad jie priklauso signalų
generatorių grupei.
Tai – “OKR”as – „BKD“ (bandomasis konstruktyvinis darbas), buvo ne paprastas
generatorius, bet ypač trumpų, padidinto galingumo impulsų generatorius, kurių trukmė -
milijardinės sekundės dalys. Jiems formuoti naudojo smūginę bangą koaksialiniame
kabelyje, o bangai sukelti “Kaburos” kūrėjai sugalvojo (o gal nusižiūrėjo?) panaudoti
mechaninę relę (elektroninių prietaisų (tranzistorių) galinčių tai padaryti dar nebuvo).
Mechaniškai įjungus susidarydavo stataus fronto srovės smūgį, kurio banga sklindanti
kabeliu ir atsispindėjusi nuo galo, apspręsdavo impulso trukmę. Kad smūgio metu nebūtų
kontakto suvirpėjimų (tai duotų klaidingus impulsus), sujungimo kontaktas turėjo būti
drėkinamas skystu metalu – gyvsidabriu.
Tai buvo ypatinga relė, ir - silpnoji “Kaburos” pusė. Tokios relės niekas negamino;
reikėjo ją gamintis patiems, o tai visai nebūdinga radiotechniškai technologija.
Atrodo toks “niekelis”, o kokios ten problemos!?...
Kitas siūlomas mano laboratorijai darbas - “Korenj”; “Svyruojančio dažnio
generatorių išėjimo lygio stabilizavimas”. Tai buvo, taip vadinamas “NIR”as „MTD“
(mokslinis tiriamasis darbas). Techninė užduotis nereikalavo sukurti konkretaus prietaiso,
tik ištirti būdus stabilizuoti generatorių išėjimo signalo lygį. Suprantama, tyrimas ir
eksperimentas turėjo būti adekvatūs šiuolaikiniams technikos reikalavimams.
Apie šį darbą gorkiečiai nieko konkretaus pasakyti negalėjo, nebent, kodėl toji
problema aktuali. Neturėjo ir jokių rekomendacijų, pasiūlė tik, kad būtų bandoma
bangolaidiniame diapozone, nes matavimo paklaidos tame ruože buvo sunkiausiai
įvertinamos.
Pažadėjo technines užduotis minėtiems darbams išsiųsti spec paštu. Kaip
“suvenyrą” padovanojo “gyvsidabrinės” relės pavyzdėlį, tik paprašė, kad “Pirmas skyrius”
apie tą dovaną nesužinotų. Tai buvo “įslaptintas” daiktelis: - “Būtų nemalonumų, - paaiškino
jis”.
Per visą ši laiką Boriso Leonidovičiaus nesimatė. Pasirodė, tik per “atsisveikinimo”
pietus instituto valgykloje į kuriuos pakvietė vyriausias instituto inžinierius. Tai buvo
atskiras kambarėlis prie bendros valgyklos; nejaugi “vadai” trinsis bendroje salėje su kitais
“mirtingaisiais”?... Ten pamaitindavo ir pagarbius svečius, kurių GNIPI netrūko. Patiekalai
čia, kaip jie sakė, buvo iš to paties “katilo”. Tik gal, karbonadėlis kiek didesnis, neapdegęs,
neatšalęs... Gal į barščius įdėdavo pilnesnį šaukštą grietinės, o arbata papildomai
pasaldyta...
Apsilankymas GNIPI buvo naudingas mums ,“žaliems”, taip vadinamiems, instituto
moksliniams darbuotojams. Grįžtant namo, užsidarę vieni savajame kupė (vyriausias
inžinierius liko dar porai dienų), jau nebuvome tokie optimistai, kaip važiuodami čia. Dabar
jau įsivaizdavome kas mūsų laukia. Supratome, kad institutas nebus “mokslinis”, tikrąja to
žodžio prasme, kad “mokslo” bus tik tiek, kiek reikės ištirti galimybes pasiekti optimaliam
konkrečiam sprendimui. Tokiam institutui geriau tiktų “tiriamojo instituto” apibrėžimas, bet
ne “mokslinio“.
Nusivylėme, buvę KPI “mokslininkai” mes tikėjomės liberalesnių sąlygų - “mokslo
dėl mokslo” galimybių, užsiimti tuo, kas miela mūsų dūšiai, o ne ko reikalauja “tematinis
planas”...

Taip kalbėjome ir sugrįžę direktoriui Chomskiui. Tylėdamas išklausė mūsų
ataskaitos. Matyt jam nebuvo naujiena, nes jo tai nei kiek nešokiravo: “O ko jūs tikėjotės?
-
Klausė jis. - Žaisti nereikalingais niekeliais ir vadinti tai “mokslu”, kaip buvote pratę KPI?...
Parašyti straipsnelį į KPI darbus ir padėti bibliotekoje ant lentynos... Kad sudulkėtų ten,
kaip niekam nereikalinga makulatūra?..
-
Bet jūs nesakėte mums, kad tai bus konstruktorių biuras, o ne institutas. -
priekaištavo Zgirskis. - Tokiame, taip vadinamame institute, žmonės nepadarys
kandidatinės disertacijos, o apie daktarinę - nėra ko ir svajoti.
Aš tylėdamas klausiausi Chomskio ir Zgirskio ginčo ir galvojau: “Gal Chomskis ir
teisybę kalba?”... Nesididžiavau savo kandidatine disertacija. Tikrai, “sudulkės” ji
bibliotekos lentynose. Mano kandidatinės disertacijos “moksliniai rezultatai”, vargu ar bus
daugiau kam reikalingi,
- Bet iš “Korenj” galėtų išeiti ir kandidatinė disertacija... - Palaikiau direktorių. - Net ir
“Kabura”... Toji “gyvsidabrinė” relė, irgi vertas disertacijos kąsnelis.
***
Papasakojau kolektyvui grįžęs iš komandiruotės ką mačiau tame “GNIPI”, parodžiau
ir “paslaptingąją” relę. Susidomėję klausėsi, vartė atsivežtą “Kaburos” relę, būsimų darbu
pranašę. O aš galvojau: - “ Prireiks stiklapūčio, chemikų išmanančių apie gyvsidabrio
amalgamą... Reiks pasigilinti ir į hidrodinamiką, pasiaiškinti fizikinius procesus, kurie
vyksta “drėgname” kontakte ir kaip tas kontaktas drėkinamas.”
Man buvo klausimas, kam patikėti “Kaburą”? Kolektyvo dar nepažinojau, nežinojau
kas ko vertas. Reikėjo rizikuoti. Rizika lyg ir ne tokia didelė: darbas pradedamas ne nuo
nulio, yra jau kažkoks ankstyvesnio instituto įdirbis. Technologines problemas, kurios iškils
su gyvsidabrio rėle, spręsime bendromis jėgomis.
Patikėjau Sauliui Zareckui; prisiminiau jį iš KPI; studentas buvo vidutinis, bet
iniciatyvus, turėjo savo nuomonę. Buvo paskirtas į Radijo gamyklą, dirbo ten konstruktorių
biure, bet nesibodėjo ir technologinių problemų.
Nenusivyliau; nuo pirmos dienos griebė jautį už ragų. Buvo reiklus, nesėdėjo ir jo
grupės žmonės be darbo, turėjo kiekvienas konkrečias užduotis. Kūrybingai tyrinėjo atvežtą
relę, o gavus iš Gorkio “Kaburos” maketą, ir kitas “geležis”.
Bet buvo problemų, kurių vieni išspręsti negalėjome. Reikėjo pagalbos: reikėjo
organizuoti relės gamybos barą, reikėjo specialistų gebančių “dirbti su stiklu”, išmanančių
fiziką, chemiją, ir taip toliau. Tokio žmogaus institute nebuvo. Teko atidėjus kitus darbus,
ieškoti tokių specialistų kitur.
Vėl prašyti profesoriaus Baršausko pagalbos. Teko jam “paaukoti” NIIRIT’ui ne tik
Chomskį į direktorius, tris neeilinius (tokiu ir save laikiau) Radiotechnikos katedros
specialistus, dabar dar ir fizikos katedros laborantą – Dobkevičių.
***
Negalėjau suprasti, kodėl profesorius Baršauskas, nuo pat pirmos dienos, taip
rūpinosi NIIRI’tu. Tik vėliau Chomskis užsiminė, kad instituto idėjos autorius, iniciatorius
ir garantas buvo profesorius K. Baršauskas. Gal, jei istorinės aplinkybės būtų
susiklosčiusios kitaip, kada nors NIIRIT‘as - RMT MTI būtų ir pavadintas JO vardu?..
***

Per tuos rūpesčius vis nebuvo kada pradėti ir savojo NIR’o - “Korenj”; graužė
sąžinė, kad darbas stovi. Vis dar nebuvo iš Gorkio mokslinio darbo užduoties, o Borisas
Leonidovičius negalėjo nieko patarti. Geriausiai šioje neaiškioje situacijoje orientavosi
inžinierius Eidukas, kolektyve Dainiumi vadinamas.
D. Eidukas. Pasisako per gamybinį susirinkimą.
Prezidiume ... V . Sočilka.
Atvyko jis iš Vilniaus, “pašto dėžutės 555”. Nors tik metus ten tedirbo, bet spėjo įgyti
šiek tiek patyrimo ir nevengė tuo pasigirti. Be abejo, buvo labiausiai patyręs už mus visus,
bet dėl pasipūtimo, kolektyvas mėgdavo jam už akių pasišaipyti.
Tapo jis mano neoficialiu pavaduotoju. Kai “dingdavau”, o tai atsitikdavo dažnokai,
nes turėjau nemažą krūvį ir KPI (turėjau 1⁄2 dėstytojo etato), Danius pavaduodavo mane.
Gerai orientavosi laboratorijos reikaluose, būdavo naudinga su juo pasitarti ir man.
Abu susiorientavome ir dėl “Korenj”: kokia turėtų būti darbo kryptis; pasiskirstėme
funkcijomis.
Man buvo jis tikra parama; nukrovė nuo smulkių laboratorijos rūpesčių. Be sąžinės
graužimo palikdavau laboratoriją jo žiniai, galėdavau užsisbūti begaliniuose
pasitarimuose, ar skaityti paskaitas KPI.
Manau, be panašių pavaduotojų neišsivertė Zgirskis ir Gresevičius; ir jie ne visada
būdavo savo laboratorijose, ir jie daug darbo laiko praleisdavo “profesoriaudami” KPI.
Zgirskiui „dešinioji ranka“ buvo net dvi: jaunutė simpatiška inžinierė Pranckevičiūtė ,
institute geriau žinoma kaip - Jūratė Minalgienė, ir jos draugė Petraitytė. Neturėjo jos
tokio patyrimo kaip Eidukas, bet tos dvi mergužėlės, nesant jų viršininkui, “kietai laikė”
laboratoriją savo rankose.
Jų laboratorijos pagrindinio darbo - “Astra” - vadovas buvo Zgirskis, bet faktinės
darbo vykdytojos buvo juodvi. Stebėtis reikėjo, kad tokio sudėtingo bangolaidinio prietaiso
kaip “Astra” vykdytojos buvo merginos, iki tol apie super aukštus dažnius (SAD) žinojusios
tik iš kuklių KPI paskaitėlių. Iki tol nečiupinėjusios bangolaidžių, greitai įsisavino tą
sudėtingiausią techniką ir tapo profesionalėmis.

Vedančioji inžinierė Jūratė Pranckevičiūtė – Minalgienė
Pas Gresevičių pradinis darbas buvo “Kamelija”, jo dešinės rankos buvo, ar tai H.
Gonestas, ar tai - R.Žilinskas. ?
Vedantysis inžinierius R.žilinskas

Profesionalų ėmė rastis ir kituose padaliniuose. Tiesiog iškylančios problemos vertė
juos tokiais tapti. Konstruktoriams, nesenai dar nieko negirdėjusiems apie SAD mazgus,
teko tokius konstruoti, technologams - paruošti jų gamybą, o darbininkams “gaudyti
mikronus”.
Radioelektronikos produkcija - precizinė, subtili; tokios primityvia technologija, žema
darbo kultūra nepagaminsi. Jai būtina aukščiausio lygio technologija, įsisavinti tokią galėjo
tik aukšto profesinio lygio specialistai, ir “auksarankiai” darbininkai. Buvo tokių. Tai:
.
Tekintojas J. Vilkelis

[
Šaltkalvis įrankininkas E. Čepas.
.
derintojas A.Žukauskas

šaltkalvis , A.Juodžbalis (jaunystje, ži mas dviratininkas)
Gerbiami buvo ir: frezuotojas J.Žolynas, suvirintojas A.Puikys, ir dar
daugelis kitų, deja, daugelio neprisimenu.
***-
Kas dieną, kas mėnesį , institute atsirasdavo vis kas nors naujo. Buvo įkurtras 50-
tas skyrius, jam vadovavo A. Buinevičius. -
tematinė kryptis - radijo triukšmų
generatoriai, triukšmų ir atsitiktinių procesų matavimo prietaisai.
68b

Laboratorijos viršininkas, A.Buinevičius
Laboratorijoje susibūrė tos srities entuziastai: A.Puodžiukynas ( KPI Fizikos
katedros profesoriaus sūnus), J.Burauskas, Majauskas, R.Petrikis, Kacas...
Vyresnis inžinierius Puodžiukynas. Pasireiškė kaip perspektyvus kūrėjas. Deja,
klastinga liga anksti nutraukė jo gyvenimą.
Atsirado ir 80-tas skyrius, šakoje žinomas kaip OON (otraslevoj otdel nadežnosti).

Privalėjo jis koordinuoti radijo matavimo prietaisų patikimumo politiką, visoje
šakoje. Tai yra, kad kuriami ir gaminami prietaisai būtų patikimi ; kad laikotarpis tarp
gedimų būtų kuo ilgesnis. Beabejo tai buvo problema, tai priklausė nuo daug ko, ne tik nuo
kūrėjų ir gamintojų , bet ir panaudotų detalių ir mazgų iš kurių buvo jie projektuojami
patikimumo. Reikėjo jau kūrimo proceso metu garantuoti, kad sukurtas prietaisas atitiks
leistiną tarp gedimų laikotarpį. Tai buvo visa Patikimumo teorijos mokslas, eksperimentais
jo nepatikrinsi, per ilgi laikotarpiai. Norėta būsimo prietaiso patikimumą apskaičiuoti,
priklausomai nuo panaudotų mazgų ir technologijos patikimumo. Sukurti pagreitintas
patikimumo patikrinimo metodikas.
Vadovauti tam darbui vadyba rekomendavo Kropą Aleksandrą Davidovičių, žydelį
iš Odesos.
Pirmieji to skyriaus darbuotojai buvo Železniak, Broniukaitis, Čeičys. Vėliau
įsijungė Zvega, Augūnas, Balaišis , Masiulis ir kiti.
***
1959- tus metus pradėjome jau turėdami tematinį planą; buvo jame įtraukti darbai,
kurie vadinosi “temomis”, darbai ir skyraia kurie tuos darbus vedė - tematiniai.
Viskas buvo mums nauja. Visiems reikėjo mokytis; ir gamybinių organizacinių
tarpusavio santykių, ir pačios technikos.
Dauguma mūsų buvo “radijo lempų specialistai”; teko persiorientuoti į
puslaidininkinkinus prietaisus, skaitmeninę rezultatų indikaciją, spausdinto montažo
technologiją. Orientavo mus tą kryptimi pati mokslo ir technikos vystimosi tendencija,
kreipė ta kryptimi ir vyriausias inžinierius Lebedevas. Reikia jam dėkoti už nuoseklumą ir
atkaklumą.
Nors į darbą ateidavo kartais ir papurtusiomis nuo alkoholio akimis, bet savo darbą
žinojo. Reikalaudavo iš mūsų to, kas mums atrodė ir nereikalinga:
“Šiandien nereikia - prireiks rytoj...” - tvirtino laikydamasis savo nuomonės;
nuosekliai diegė Gorkio instituto organizacinę struktūrą. Jam tas institutas buvo modelis
pagal kurį norėjo nulipdyti ir NIIRITą. Ir sekėsi jam, nes “molis” pasitaikė geras, lengvai
lipdomas.
Sparčiai formavosi instituto kolektyvas, daugumoje iš jaunų, žingeidžių žmonių.
Tiesa, daugelis jų buvo dar visiškai žali, dar trūko jiems žinių, patyrimo, bet buvo pilni noro,
kad institutas greičiau atsistotų ant kojų. Daugelis jų, su pagirtinu atkaklumu , siekė žinių ir
patyrimo.
O pasisemti patyrimo buvo iš kur. Pirmoji mokykla - artimiausioji šakos “giminaitė”,
paslaptingoji Vilniaus “pašto dėžutė 555”; akylai sauganti savo technologines paslaptis nuo
kitų Lietuvos įmonių, dalinosi jomis su mūsų specialistais.
Tiesa, net ir “giminaičius” į savo teritoriją įsileisdavo ne visus - tik turinčius
“pasitikėjimą” - “Formą No 2”. Tai, kaip supratau, KGB suteikta teisė susipažinti su slaptais
ir visiškai slaptais dokumentas. Su “pasitikėjimo vertais” NIIRITo darbuotojais, patirtimi
dalinosi ir kai kurios kitos Kariniam pramoniniam kompleksui (VPK) priklausančios
organizacijos, bet nuoširdžiausi mokytojai ir patarėjai buvo “6-tos vyrvaldybos įmonės. Jos,
valdybos viršininko direktyviniu nurodymu privalėjo mūsų institutui viskuo padėti.
Dažnai mūsų specialistai, vos ne dėl menko nieko, vykdavo į Maskvą, Gorkį, ir dar
dievai žino kur, kad - “sužinotų”, “Išsiaiškintų”; ar į kokią specializuotą naujos technikos ir
technologijos parodą; parsivežti informacijos. Nevaržė nei Chomskis, nei Lebedevas,
nors komandiruotėmis pinigų ir trūkdavo. Nesuko direktorius sau galvos: - “iš kur jų imti”. O

vyriausias buhalteris S.Zajančkauskas, vertėsi per galvą, kad ir “vilkas būtų sotus, ir avys
sveikos”... Svarbu, kad institutui būtų geriau.
Vyriausias buhalteris S. Zajančkauskas.
Kasininkė O.Šlapaitienė

PPO - Plano ir gamybos skyriaus ekonomistė V.Vaškevičienė
1960m. ėmė sklisti kalbos, kad direktorius Chomskis ruošiasi išeiti iš instituto. Vieni
kalbėjo, kad jis nesutaria su pavaduotoju Lebedevu, kad tas nesiskaito su direktoriumi,
laiko neišmanėliu apie pramoninio instituto darbo speficiką, kad jį tuo skundžia Maskvai.
Sklido kalbos, kad Maskva norinti direktoriumi “pastatyti” patį Lebedevą. Dar kiti kalbėjo,
kad tai paties Chomskio iniciatyva, kad buvo sutarę jau pradžioje, jog laikinai padirbės RMT
MTIe , kol institutas “atsistos ant kojų”.
Vargu ar galima buvo tvirtinti, kad institutas “atsistojo ant kojų”. Vaizdžiai kalbant,
buvo tik “pagimdytas” ir žengė pirmuosius žingsnius. Pagal projektą, tikrasis institutas turėjo
būti pastatytas Kauno priemiestyje Muravoje, buvusios nedidukės sportinio inventoriaus
gamyklėlės “Startas” vietoje. Tenai, Raudonosios armijos prospekto ir Mituvos gatvių 7
ha. kvartale, turėjo iškilti didžiuliai korpusai.
Matėsi, kad jau prasidėjo tenai paruošiamieji darbai: “dizel bobos” kalė į žemę
polius, kranai klojo pamatus... Tad vargu, ar pastatėlį Jonavos ir Kalpoko gatvių kampe,
nors ir paremontuotą, galima laikyti institutu?

1959m., teritorijoje prie OGM‘o (Vyr. mechaniko skyriaus) dar tik prasidėjo antrojo
laboratorinio korpuso (pagal Mituvos gatvę) parengiamieji statybos darbai. Pirmas Kaušas
žemių į savivartį...
O pirmas laboratorinis korpusas (prie Raudonosios arm. Prospekto) pradėjo tik kilti
virš žemės.

Netikėtai direktorius pasikvietė mane į kabinetą; mačiau , kad jis sutrikęs, nežino
kaip pradėti kalbą. Pagaliau pasisakė, kad savo funkciją jau atlikęs, atėjo laikas grįžti į KPI.
Nenustebau, tik buvo keista, kodėl tai kalba man; nustebau, kad savo pareigas
pasiūlė perimti man.
“Tik jau ne! – kategoriškai užprieštaravau”. Argumentavau, kad tokiam darbui nesu
tinkamas, kad mano pašaukimas – būti dėstytoju, kad, įgijęs patyrimo grįšiu iš kur atėjęs, į
KPI, kad taip sutaręs ir su rektoriumi...
Pasiūlė man dar pagalvoti, pasitarti su rektoriumi.
Pats tą susitikimą ir suorganizavo.
Kaip visada sutiko rektorius mane malonia šypsodamasis.
“Negi, Rekevičiau, atsisakai tokio pasiūlymo!?”... - Pasisveikino mums su Chomskiu
užėjus pas jį.
Maniau, kad juokauja, bet kalbėjo rimtai. Argumentavo, kad išvykus prorektoriui
mokslo reikalams profesoriui Baskučiui, būtina tam darbui susigrąžinti docentą Chomskį,
kaip geriausiai tą darbą išmanantį, paprašė, kad jam padėčiau.
Atsikalbinėjau, įrodinėjau, kad tokiam darbui netinku, kad galima surasti tinkamesnį.
Lebedevą?...- paklausė.
–
Kad ir Lebedevą – man atrodė, kad direktorius jis būtų
visai neblogas. Neblogesnis už Chomskį.
Pasipiktino rektorius tai išgirdęs: - “Ne tam šį institutą kūrėme, kad ateiviai iš Gorkio,
ar iš kur kitur, lėktų į Lietuvą... Negi, Rekevičiau, šito norite? – prikišo man”.
Žinoma, to nenorėjau, bet nenorėjau. Ne tik, kad buvau įsitiknęs, kad tai ne mano
nosiai, jo nesupranu ir neturiu noro suprasti. Mano pašaukimas – mokslinis prdagoginis
darbas. Kad KPI tai, kaip tik ta vieta į kurią noriu sugrįžti. Neturėjau jokio noro prarasti viltį
sugrįžti į mėgstamą darbą iš kur čia atėjau tik laikinai.
“Ir sugrįši, garantuoju – tikino mane rektorius. - Po kelių metų, paruoši sau pamainą
ir sugrįši, kaip, kad sugrįžta dabar Chomskis. Niekas pačiam neuždraus dalyvauti
Radiotechnikos katedros vedėjo rinkimuose. Turėdamas tokią patirtį, būsi pats geriausias
kandidatas... Įtikinėjo mane ir Chomskis.
Negalėjau prieštarauti Baršauskui; jaučiausi jam skolingas už daug ką, turiu būti
dėkingas už viską ką pasiekiau. Jis, baigus institutą, pasiūlė man būti jo aspirantu, išsiuntė
stažuotis į MGU ( Maskvos Lomonosovo vardo universitetą), sudarė sąlygas sėkmingai
paruošti ir apginti disertaciją. Jis buvo man, tarsi tėvas. Sutikau, pasitikslinęs, kada
nusimato artimiausi katedros vedėjo rinkimai.
***
Iki paskyrimo direktoriumi praėjo dar geras mėnuo; per tą laiką darbas laboratorijoje
įsisiūbavo vis smarkiau. Vos ne kasdien ateidavo nauji darbuotojai: tai technikai, tai
inžinieriai. Ateidavo visokių: ir prašalaičių, bet ateidavo ir labai įdomių. Kai kurie buvo
pažįstami dar iš Pionierių Rūmų, buvę mano mokiniais, buvę studentai iš KPI. Atėjo ir iš
sąjunginių institutų. Giliomis žiniomis imponavo R.Tamošiūnas, baigęs Maskvos
energetikos institutą. Tik su juo bendrauti buvo sunkoka: užsidaręs, nepatiklus. Bet jo žinios
lenkė baigusių KPI inžinierių žinias.
***
Nekaip pradiniame etape sekėsi man ir su mano MTD -“Korenj”. Nors Eidukas be
priekaištų plėtė tiriamųjų darbų frontą, bet reikėjo pagalbos ir jam. Norėta “nustebinti
pasaulį”: buvo nuspręstą panaudoti naujausius technikos pasiekimus. Panoraminio
svyruojančio dažnio generatoriui buvo pasirinkta bėgančios bangos lempa. Tokią gavome,

bet jai reikėjo dar ir stipraus homogeniško magnetinio lauko - specialios ritės. Tokias, ir tik
savo poreikiams, gamino vienintelė, labai įslaptinta Pamaskvio įmonė. Per didelį vargą, tik
Lebedevo ryšių dėka, pavyko užsakyti tokią ritę, kaip “spec” užsakymą. Bet reikėjo vykti i
Zelenegradską,- “prastumti”.
Vykau pats , bet į įmonės vidų nepapuoliau, turima mano “pasitikėjimo forma Nr.2”
buvo nepakankama. Reikėjo formos Nr.1 suteikiančia teisę susipa žinti su “OV” (ypatingos
svarbos dokumentais). Tik atskirame kambarėlyje prie “Pirmo skyriaus”, buvo leista man
pasikalbėti su specialistu. Tokia griežta buvo tvarka! Pasikalbėjome, susitarėme, laikinai
paskolino savo ritę.
Geru žodžiu prisimenu tą geranorišką specialistą iš “ypač slaptos įmonės”, apie
kurios net “pašto dėžutę” nevalia buvo garsiai kalbėti. Man pasirodė, kad visas
Zelenogradas serga budrumo liga.
Su šypsena prisimenu tokį nuotykį:
Į Zelenogradą iš Maskvos vykau “električka”. Vagone, priešais sėdėjo jauna mama
su mažamečiu sūneliu. Tas, kažkodėl, akylai stebėjo mane. Paskiau, pašnabždom mamai į
ausį ėmė klausinėti:
“ Mam, ar ir vyrai nešioja ant rankos žiedą?”. Paaiškino ji sūneliui,
kad mūsiškiai vyrai nenešioja, tik užsieniečiai. “Šipai?... ir įtariai žvelgė į mane...”.
Nepatogiai pasijutau, pamatęs ant savo piršto vestuvinį žiedą. Dar nepatogiau, - berniuko
mama: “ Atleiskite, - sumišusi ėmė atsiprašinėti.
Tai tik maža detalė iliustruojanti sovietinės santvarkos ypatumus: nesveikai
išpūstas, tariamai “valstybinių paslapčių”, įslaptinimas, nepasitikėjimas savais piliečiais ir,
ypač užsieniečiais. Ir perdėtas “budrumas”...
---
Praėjo kiek laiko, ir vieną dieną mane netikėtai iškvietė į Vilnių; atvyko Vyriausios
valdybos viršininkas - Treilich’as, Anatolijus Ivanovičius, kuriam Chomskis turėjo
pristatyti savo įpėdinį.
Maloniai jis su manimi pasisveikino. Tuo ir pasibaigė “pasimatymas”. Gal Denisovas
apibūdino mane prisiminęs susitikimą pas jį dėl laboratorinių stalų; taip sudarydamas
nuomonę apie mane.
Po Gegužės pirmosios švenčių, atėjus į darbą 1960 m. gegužės 2 d., atėjo
Ministerijos įsakymas, kad esu skiriamas NIIRITo direktoriumi.

Rekevičius K.
Perdavė Chomskis man seifo raktą, herbinį antspaudą - vienintelį daiktą kuris buvo
saugomas seife. Perdavė dar ir nediduką metalinį asmeninį antspaudėlį su išgraviruotu
skaičiumi “01”. Juo turėjo užspausti per plastiliną seifo dureles, kad matytųsi, ar kas
nebuvo įsilaužęs į seifą - pažeidęs antspaudo. Tuo pačiu atspaudėliu per plastiliną
privalėjau antspauduoti ir kabineto duris.
Visos institute gamybinės patalpos buvo būtinai “plombuojamos”. Visi raktai
atiduodami sukarintai apsaugai, pasirašant specialiame žurnale. Apsauga akylai stebėjo,
kad nebūtų pažeista tvarka, kad nebūtų pašalinių žmonių. Jei kam būtina būdavo likti
darbe viršvalandžių, ar ateiti į institutą nedarbo dienomis, galėjo tik direktoriaus įsakymu.
Apsaugos neapeisi. Pirmų aukštų langai į gatvę buvo grotuoti, teritorijos perimetras
aptvertas aukšta mūrine tvora apipinta spygliuota viela ir dar apsaugota įmantria
signalizacija. Naktį teritorija ir jos “patvoriai” buvo apšviesti prožektoriais... Kaip kalėjime!..
Galvota net turėti ir sarginius šunis.
Sukarintos apsaugos darbuotojai, kurie be išimties buvę kariškiai, savo darbą laikė
institute svarbiausiu ir atsakingiausiu. Toks rėžimas buvo sunkiai priimtinas inteligentiškam
žmogui. Gal tai buvo viena iš priežasčių, kad Chomskis negalėjo jo pakęsti.
“Pareigų perdavimas”, vyko paprastai. Susėdom kokiai valandai direktoriaus
kabinete su vyrbuhalteriu Zajančkausku, Vasaičiu - “PPO” (plano skyriaus) viršininku ir
Kuzmicku - “OTIZ” (darbo bei užmokesčio skyriaus ) viršininku, jie trumpai nušvietė man
savo tarnybų padėtį, apie ką mažai dar nuraukiau.
“Viskas bus gerai, - patikino už visus Kuzmickas. - Galite mumis pasitikėti. Mes
nepavesime”. “ Gali pasitikėti, - patikino ir Chomskis. - Sąžiningi, savo darbą išmano.
Galėsi būti ramus už savo parašą...”
Per visą mano direktoriavimo 29 - ių metų laiką - niekas nenuvylė.
Po kurio laiko užėjo ir Grincevičius, ir jis prisėdo prie stalo. Atkreipė mano dėmesį,
kad direktoriui, šiame etape, svarbiausia ne gamyba, yra kas tuo užsiima (turėjo galvoje
Lebedevą), bet - kapitalinė statyba... Pritarė jam ir Chomskis: -. “Per trumpą laiką
privalome pastatyti virš trisdešimt tūkstančių kvadratinių metrų naujų gamybinių plotų!...
Dar gyvenamoji statyba!

Nebūčiau tada patikėjęs, kad man teks 7- nių ha kvartale pastatyti net 45000
kv. metrų gamybinių plotų, valdyti 75 mln. Rublių vertės pagrindinius fondus.
Problemos apie kurias kalbėjo “biurokratai”, nebuvo mano sielai artimos,
nesiruošiau ir ateityje per daug jomis domėtis: - “ juk turiu pavaduotoją kapitaline statybai,
o buhalterinės ir plano skyriaus ataskaitos mano galvelei per sudėtingas reikalas”. Vyliausi
daugiau atsidėti mokslinei - gamybinei veiklai. Nors buvęs direktorius tuo abejojo, bet
pagalvojau, kad jam buvo sunku, nes nebuvo radiotechnikos specialistas; vyliausi, kad
mano šansai geresni.
“Duokdie... - palinkėjo buvęs direktorius.”
“Tikriausiai taip ir bus, - pagalvojau”.
---
Pirmiausia, turėjau susitvarkyti su “Korenj”, o paskiau, gal direktorystės našta
nepamaišys imtis ir kito mokslinio darbo, galinčio išsirutuliuoti į daktarinę disertaciją. Buvau
nusprendęs, per tą laiką kol laikinai būsiu direktoriumi, bent susirinkti medžiagą daktarinei
disertacijai.
Bet nuo pat pirmų dienų, nebuvo kada net prieiti prie “Korenj”. Grincevičius atkakliai
ragino gilintis į statybas, - įsitraukti į atsakingiausią šiuo metu, jo supratimu, reikalą.
Taip manė ir valdybos viršininkas. Kiekvieną kartą, kai tik tekdavo pasikalbėti
telefonu, visada domėdavosi statybų eiga; panašu, kad ir jam Kauno statybos buvo
pastovus rūpestis. Juk Kauno NIIRITas buvo ministerijos svarbiausių statybos objektų
sąraše.
Vos ne kas mėnesį iš Maskvos atvykdavo įvairiausi inspektoriai “pagelbėti jaunam
institutui ”.
Dažniausiai atvykdavo Krone Robertas Edvardovičius. Nežinia, buvo jis vokietis ar
žydelis, bet atvykęs i Kauną “šokdino” visus.
O Maskvoje mane “šokdino” Treilichas. Gamybiniuose susirinkimuose, kuriuos
šaukdavo kas mėnesį, ir į kuriuos kviesdavo visus šakos įmonių direktorius, turėdavau
atsakinėti į smulkiausius viršininko klausimus: daugiausia - apie statybą. Vien jau tai
reikalavo, kad pasinerčiau į kasdieninius statybų reikalus.
Su gyvenamuoju namu buvo pusė bėdos. Namas Mickevičiaus gatvėje ėjo jau į
pabaigą; per Spalio šventes galima buvo tikėtis įkurtuvių. Bet su pramonine statyba reikalai
buvo prasti - statybininkai nesilaikė statybų grafiko. Užsakovas (NIIRITas) kaltino
statybininkus, o šie - užsakovą, kad tas ne laiku pateikė dokumentaciją, statybininkai
negalėjo laiku užsakyti gelžbetonio konstrukcijų... Tada užsakovas kaltino projektuotojus...
O šie - Valstybinę plano komisiją, kad sujaukė projektavimo instituto darbo planus. Ir taip
toliau...
O neįvykdyti kapitalinės statybos plano nebuvo galima! Valstybinis planas, kaip
Gordijaus mazgas laikė suraizgęs ne tik statybininkus, ir užsakovą, bet ir Vyriausiąją
valdybą, ir Ministeriją, ir visus kitus, kurių planuose tas objektas figūravo atskira eilute.
Ketvirtinio plano neįvykdymas turėjo įtakos jų gamybinės veiklos įvaizdžiui, ir svarbiausia,
vadovų ketvirtinėms premijoms. O jos, priklausomai nuo užimamo posto, buvo jau ne tokios
menkos.
Štai dėl ko, atsakingi už planą darbuotojai liguistai kontroliavo ir šaukė, jei
atsirasdavo jų premijoms grėsmė. Štai dėl ko, atvykęs ministerijos atstovas Kronė,
apšaukdavo ne tik direktorių, Statybos tresto viršininką, bet kreipdavosi net į Gorkomą, kad
per mažai domisi šia statyba. Priekaištaudavo instituto vadovybei, kad toji pati nesikreipia
laiku į partinę valdžią.
O aš nebuvau partietis.

Pirmasis susigriebė generolas Prokuševas; Reikėjo mane apiforminti slaptumo
Formai Nr. 1, reikėjo užpildyti plačiausią anketą ne tik apie save, bet ir žmoną, tėvus,
uošvius... Buvo klausimai apie partiškumą... Jis nepatikėjo, net sutriko, pamatęs tose
grafose brūkšnelius. Tai, jo supratimu, apsunkins gauti man reikiamą darbui formą. O be
teisės susipažinti su grifo “OV” dokumentais, negaliu būti direktoriumi!...
Apie tai, kaip buvau aš forminamas direktoriumi , per skubėjimą, niekam net nekilo
abejonė, kad aš – ne toks... Mano “nepartiškumo” problema pasidarė nemaloni ir
Chomskiui, ir Baršauskui.
Teko Chomskiui taisyti savo “klaidą”, o man, pasakius “A”, pasakyti ir “B”.
B. Lebedevas ... Prokoševas,...(?) H.Gonestas ...Gamybiniame susirinkime
[
Spalio Revoliucijos demonstracijoje. Pirmoje gretoje: V.Grincevičius,
K.Rekevičius, B. Lebedevas....
Kolona dar neskaitlinga. Mes, kaip “slapti” neturėjome
teisės išsiskirti, nešti savo “iškabos”. Bet nuo dalyvavimo demonstracijoje jokiu būdu
neatleido: buvo „šventa“ sovietinio piliečio pareiga. Mus “prikabindavo” prie giminingo
kolektyvo; dažniausiai prie Mokslų akademijos Energetikos ir fizikinių problemų instituto.

Tapus direktoriumi pastebimai pasikeitė mieste susidomėjimas manimi. Teko
susitikti su naujais žmonėmis, pajusti jų dėmesį ir pagarbą. Daug kas mieste girdėjo gandus
apie “Elektroniką” (taip mieste buvo vadinamas mūsų institutas), esą, dirbame labai
slaptus, su kariniais tikslais susietus darbus, esą, dirbame “kosmosui”, ar net “atominei
pramonei”. Miesto valdžiai buvo įdomu pamatyti tokio instituto direktorių.
Per savaitę įvedė į butą telefoną, miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas (taip pat
Rekevičius) pasiūlė paskyrą “Volgai”. Pinigų tiek neturėjau, skolinausi per tris vietas; negi
atsisakysi tokio deficito.
Per tą “Volgą” prasidėjo institute mano pirmieji konfliktai su rusakalbia opozicija. Per
artimiausią uždarą instituto partinį susirinkimą Tolstych ir Ržeckij, OS (Tiekimo skyriaus
viršininkas) sutartinai užsipuolė, kad naudojuosi tarnybine padėtimi (paprašiau instituto
vairuotojo Rankausko padėti susitvarkyti suautomobilio problemomis). Nors viką dariau
nepažeisdamas tvarkos, susiderinau su jo viršininku, už paslaugas atsilyginau), bet teko
įrodinėti, kad nesu “kupranugaris”.
Gal ir ne dėl to, bet ir Miesto Partijos komiteto sekretorius Mikalauskas panoro su
manimi pasikalbėti.
Pakalbėjo su manimi pagarbiai, būdamas vyresnis už mane ir turintis didesnį
gyvenimo patyrimą, pamokė, patarė man kaip jaunam vadovui. Tokio geranoriškumo
nesitikėjau. Per ilgus direktoriavimo metus, sutikau daug žmonių; vieni pastebėję mano
suklydimus nutylėdavo arba tarpusavyje pasišaipydavo. Kai kurie piktavališkai jas
išpūsdavo.
Institute dažniausiai man nervus gadino buvę karo veteranai, Ržeckis, Tolstychas
ir jų “blokas”: technikas Ruckoj, jo kolega, sienlaikraščio “Impuls” redaktorius, Osadčij.
Prikišdavo jie man esą direktorius nepakankamai bendrauja su liaudimi, per mažai lankosi
laboratorijose, gamybiniuose baruos, darbo vietose... Prikišdavo man ir partsekretorius
Prokuševas, kad trukdo man gerai atlikti direktoriaus pareigas antraeilis darbas. Dalinai
buvo jie teisūs, bet atsisakyti darbo KPI net negalvojau,
---
Jonavos gatvėje darėsi jau ankštoka. Norint įdiegti pažangiausias radioelektronikos
technologijas trūko specialiai paruoštų gamybinių plotų. Bet “plotų” nesimatė, ir nepanašu,
kad greitai atsiras. Statybininkai lyg ir stengėsi. Norėdami paskubėti, dažnai nukrypdavo
nuo projekto reikalavimų, pažeisdavo statybos darbų technologiją. Instituto kapitalinės
statybos techninės priežiūros tarnyba, principiniai reikalavo kokybės, o tie priekaištavo
institutui, kad tas tik trukdo sparčiau dirbti.
Galima suprasti ir juos. Mieste vyko didžiulės statybos. Tuo pat metu buvo statomos
ir Kauno Hidroelektrinė, Staklių, Dirbtino pluošto, ir kitos gamyklos... Kitos plėtėsi, statė
naujus korpusus... O dar, ištisas Dainavos gyvenamųjų namų rajonas, troleibusų tinklai...
Vyko ir KPI miestelio statyba... Visas miestas buvo tarsi viena didžiulė statybų aikštelė.
Daugybė statybos “objektų”, ir visų “planus” reikėjo vykdyti. O kvalifikuotų statybininkų
trūko. Trūko medžiagų, metalo, statybinių konstrukcijų... Trūko ir tvarkos.
Tik tuo galima buvo paaiškinti įvykusią avariją “Elektronikos” statybos objekte - per
skubėjimą. Trūkstamas gelžbetonio konstrukcijas rangovas gavo paskutinėmis ketvirčio
dienomis. Kad įvykdžius ketvirtinį statybos darbų planą, gautas konstrukcijas paskubomis
sustatė, neturėjo laiko suvirinti reikiamas sutvirtinimo vietas. Galvojo tai padaryti vėliau. Bet
nespėjo. Ar papūtė “geras” vėjas, ar sudrebino pravažiuojantis transportas, bet visos naujai
sustatytos konstrukcijos, tarsi “domino” kaladėlės, sugriuvo. Gerai dar, kad tai įvyko naktį,
kai nebuvo aikštelėje žmonių.

Komisija nustatė priežastį: pažeista statybos darbų technologiją, nepakankama
statybos darbų priežiūra, ir t.t. Kaltus nubaudė, darbų vadovą pažemino pareigose. Bet
man tai buvo tikra katastrofa. “Sudegė” statybos planas ne tik pas statybininkus, bet ir
institute. Atsiliepė ir ministerijos planui. Vėl atvažiavęs Kronė “svaidėsi žaibais”.
Visi prisispyrę reikalavo greičiau likviduoti padarinius. Bet statybininkai tik skėsčiojo
rankomis. Neužteko nei Krone “žaibų”, nei vizitų pas miesto partijos sekretorių.
Gelžbetonio gamyklos planas buvo perkrautas. Neturėjo jie galimybės padėti RMT MTI
sąskaiton kažko kito. Teko mudviem su Grincevičiumi maldauti Statybos ministerijoje
mums dėmesio, net kreiptis pas Vyriausybės pirmininką M.Šumauską.
Bet avarijos pasekmės buvo likviduotos ir be aukščiausios valdžios įsikišimo.
Neprireikė nei Šumausko, nei Maniušio, susitvarkė patys statybininkai. Suteikė jiems
pagalbą kolegos iš Vilniaus, Šiaulių Statybos trestų; pasireiškė jų tarpusavis solidarumas.
Atsirado pas viena kita, “užsilikusi” konstrukcija, kuri buvo taip reikalinga Kaunui. Per kitą
ketvirtį statybininkai įvykdė ne tik “Elektronikos” statybos darbų ketvirčio planą, bet
likvidavo ir avarijos pasekmes.
+++
Vyriausioje valdyboje tekdavo būti dažnokai: kartą, du , per mėnesį. Dažniausiai
užeidavau pas Dubeneckį Valerijan Georgievičių. Tai tikras senoviškos Rusijos
inteligentas: mandagus, labai profesionalus. Malonios ir išvaizdos: pagyvenęs, gražiai
žilstelėjęs, aukštas, net gunktelėjęs. Vaikščiojo kiek palinkęs, tarsi būtų “susukęs”
radikulitas. Domėdavosi instituto reikalais, pasidomėdavo ir apie Lebedevą. Tą syki parodė
man, jo pareiškimą, prašymą grąžinti atgal į GNIPI.
Pasakė, kad yra ir norinčių užimti jo vietą: kažkoks Drozdovas iš Krasnodaro,
Javičius iš Lvovo. Pasiūlė pas vyrvaldybos vyriausius specialistus Sofronovą ir
Loščakovą, susipažinti su jų dokumentais. Susipažinau, bet mane nesudomino.
Žinia, kad Lebedevas susiruošė išeiti nebuvo netikėta; pats apie tai šnekėdavo, bet
nemaniau, kad taip greitai. Su juo apsipratau, negalėčiau pasakyti, kad buvo kokių nors
problemų, bet jaučiausi prieš jį kaip mokinukas prieš mokytoją; suvaržytas. Niekad jis
neateidavo pas mane pasitarti, tvarkėsi be manęs. Nebuvo jis mokslininkas, bet buvo visų
institute mokslinių ir techninių problemų kurse. O aš, direktorius, mokslų kandidatas, gėda
pripažinti, - nebuvau.
Nelabai manęs prireikdavo ir laboratorijų viršininkams; mokslinius klausimus
spręsdavo pas Lebedevą. Prisimindavo mane tik iškilus ūkinėms, ar kadrų problemoms.
Stengiausi, kiek leido galimybės, neatitrūkti nuo laboratorijų. Kartas nuo karto užeidavau į
laboratorijas, domėdavausi jų problemomis. Bet ten sutikdavo mane ne kaip mokslinį
vadovą, bet pagarbiai, kaip direktorių. Retas dalindavosi savo mokslinėmis idėjomis, nes
nemanė, kad galėčiau ką patarti. Neišmanė ir Lebedevas, bet bent patardavo: kur koks
šakinis institutas galėtų turėti tuo klausimu informacijos...
O aš tokios informacijos neturėjau; mano patyrimas buvo akademinis. Tokios
pagalbos nereikėjo nei Zgirskiui, nei Gresevičiui, nei naujiems autoritetams: Gonestui,
Žilinskui. Mandagiai išklausydavo mano patarimų, bet elgdavosi savaip. Net ir Eidukas,
perėmęs buvusią mano laboratoriją, tvarkėsi savistoviai.
Įsitikinau, kad vyriausias inžinierius - direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams,
arčiau mokslinės veiklos nei direktorius. Pagalvojau net, gal man pačiam pereiti į
Lebedevo vietą... Tegul jie pasiieško naujo direktoriaus... Bet prisiminęs pokalbį su
Baršausku, atsisakiau tokios minties.
Nemaniau, kad vyriausio inžinieriaus klausimą teks taip skubiai spręsti. Daug kas iš
Lebedevo pasišaipydavo, daug kas laikė jį alkoholiku; bet jis savo darbą išmanė. Buvo

grubokas, kaip sako, “neaptašytas”, ką galvodavo tą ir drėbdavo. Tikriausiai dėl to nepatiko
inteligentiškajam Chomskiui. O man nemaišė; gal ir aš iš tokio molio nudrėbtas. Kiekvienas
dirbome savo darbą.
Parvykęs iš Maskvos bandžiau su juo pakalbėti, paprašiau dar “patemti”. Bet jis tik
purtė galvą. Kas galėtų jį pakeisti, nelabai jis tuo ir domėjosi; jo nuomone, institute dar
nesubrendo tokia pamaina (ir man taip atrodė). Bet pažadėjo, būdamas GNIPI, pasidairyti
Lebedevo problema, nebuvo man vienintelė institute. Aštri buvo ir vyriausio
konstruktoriaus, ir vyriausio technologo problemos. Esami viršininkai nebuvo radiotechnikos
specialistai, nesuprato radijo procesų, nesuvokė, kad radiotechnikoje, kartais lemiamą
įtaką turi mazgo konstrukcija ir gamybos technologija - ypač bangolaidžių srityje. Tų tarnybų
darbais nebuvo patenkintos laboratorijos, įgriso joms dažnos jų klaidos, o mokyti jų
nebuvo kada ir kam.
Verkiant reikėjo pakeisti išmanančiais, bet tokių nebuvo. Gerų radijo konstruktorių ir
technologų paklausa sparčiai besivystančiai Lietuvos radiotechnikos pramonei, buvo
didelė, o KPI dar tokių neruošė.
Instituto kadrų skyrius nežinojo kur ir ieškoti. Skelbė laikraštyje, prašė ir pačių radistų
pasiklausinėti tarp draugų.
Atsišaukė E.Kersnauskas iš Radijo gamyklos. Nebuvo jis dar didelis konstruktorių
“asas”, bet šį darbą išmanė geriau nei kiti mūsiškiai; Radijo gamykloje vertino jį kaip
perspektyvų.
Suprantama, Radijo gamyklos viršininkai, išgirdę, kad Kersnauskas ruošiasi pereiti į
“Elektroniką”, sujudo. Skambino Prokuševui, kad tas “neviliotų” jų darbuotojų. Bet
Kersanauskas, paskatintas kolegų iš RMT MTI, ir matydamas sau geresnę perspektyvą,
apsisprendė pats.
Matyt buvo įžeista Radijo gamyklos ambicija, kad Kaune atsirado įmonė galinti
pavilioti iš jų kadrus: save laikė svarbiausia įmone, ir ne tik Kaune. Pasiskundė Miesto
partijos komitetui, nes netrukus susilaukiau iš jų skambučio.
Skambino Miesto partijos antrasis sekretorius Gusarovas. Kalbėjo rusiškai, irzliu
tonu. Pasakė gavęs iš KRG skundą esą NIIRIT’as vilioja jų specialistus. Prašė to nedaryti.
Bandžiau paaiškinti kokia pas mus padėtis, kad kuriamės, reikalingi specialistai ir
mums... Bet Gusarovas nesileido į kalbas. Trumpai ir aiškiai: “ Draugas Rekevičiau, prašau
Kersnausko nepriimti”.
Buvau įžeistas ir pasipiktinęs tokia sekretoriaus kalbos maniera - neleido net
prasižioti. Negalėjau pakęsti kai su manimi nesiskaito. Net CK Maskvoje pagarbiai su
manimi kalbėjo, išklausė nuomonės, net draugiškai pasiginčijo. O čia?..
Nepaklausiau Gusarovo, nepagalvojau, kad nepaklusnumu įsigysiu pavojingą
priešą, kad nepaklusdamas Miesto partijos komiteto antrojo sekretoriui įžeidžiau jį; už tai
turiu laukti keršto. O laukti ilgai nereikėjo. Pagal Partijos komiteto ideologinė komisijos
darbo planą, buvo numatyta patikrinti ideologinio darbo su inteligentija būklę viename iš
miesto kolektyvų. Gusarovo nurodymu tas kolektyvas buvo parinktas RMT MTI.
Nieko nenustebino pasirinkimas. Iš tiesų, institute, palygint didelis procentas
darbuotojų su aukštuoju išsilavinimu. Kolektyvas jaunas, dar nesusiformavęs, visko ten gali
būti. Nesenas pavyzdys, kai vienas instituto jaunas inžinierius (berods pavardė Valatka),
parašė į Pragą prosovietiškam žurnalui „Voprosy mira i socializmą“ apie socializmo
statybos Tarybų Lietuvoje klaidas. Liūdnai baigėsi tam vaikinui, priekaištavo ir institutui, kad
nepakankamai dirbama su jaunais kadrais.
Patikrinimo ėmėsi pati komisijos pirmininkė, kieta marksizmo leninizmo specialistė,
docentė Gulbinskienė. Patyrusi buvo “ideologė”, o darbas su inteligentais buvo jos
“arkliukas”. Atėjusi į institutą, pirmoje eilėje prisistatė instituto partbiuro sekretoriui

Prokuševui, jiedu drauge pasirinko atstovus, kurie turėjo atstovauti “vidutinį instituto
inteligentą”. Su jais ir norėjo docentė atvirai pasišnekėti.
Bet atviro pokalbio nesigavo. Nežinia ką “vidutiniai atstovai” turėjo širdyje, bet
kalbėjo taip, kaip kad rašė laikraščiai. Buvo ir jie “ideologiškai” pakaustyti. Pokalbis gal ir
tiko komisijos ataskaitai, bet Gusarovo netenkino. Teko draugei Gulbinskienei dar kartą
kalbinti instituto inteligentus, kviesti “nuoširdžiam” pokalbiui.
N.Medvedevas, pirmasis Mokslinės techninės informacijos skyriaus viršininkas.
Atviresnis buvo Informacijos skyriaus viršininkas Nikolajus Medvedevas. Įsidrąsino
tada ir Žitkus, (maitinimo šaltinių laboratorija ?), profsąjungos pirmininkas Gegužis.
Parašė docentė pagaliau tinkamą Gusarovui ataskaitą.
Miesto partijos komiteto posėdyje buvo svarstomas klausimas: “Apie nepakankamą
ideologini darbą Kauno NIIRITe”. Svarstant šį klausimą komisijos pirmininkė posėdyje
nedalyvavo. Pats Gusarovas pristatė komisijos ataskaitą, pats komentavo, pats pasiūlė ir
nuosprendį:
“Už aplaidumą ideologiniame darbe, Instituto direktoriui K.Rekevičiui ir partines
organizacijos sekretoriui Prokuševui pareikšti griežtą partinį papeikimą”.
Pirmasis sekretorius K.Lengvinas, abejojo nuobaudos griežtumu. Jo nuomone,
direktorius neseniai paskirtas, kolektyvas audringai augantis... Bet Gusarovas buvo
“principingas”. Nebuvo daugiau komitete kas gintų aukas; matyt prisibijojo Gusarovo. Taip
ir nubalsavo. Tai buvo pirma partinė nuobauda (ne paskutinė) mano gyvenime. Iki tol
gaudavau tik padėkas ir pagyrimus. Bet neėmiau perdaug į širdį; nesijaučiau kaltas,
padaręs nusikaltimą, ar aplaidus darbe. Supratau, kad papeikimas ne už reikalą, o
Gusarovo kerštas.
Tik Prokuševas nepaprastai pergyveno. Jis, visa širdimi atsidavęs Komunistų
partijai, tikėjo ja kaip į dievą. Nuo pat vaikystės kovojo prieš “liaudies priešus”, išsitarnavo
iki generolo laipsnio, nekartą buvo apdovanotas ordinais ir medaliais... Ir dabar, tos pačios
partijos, taip gėdingai nubaustas. Nesuprato net už ką. Ar už tai, kad tie pienburniai
pakalbėjo ne pagal laikrašti?... Nesuprato, kad buvo baudžiamas “dėl kompanijos”,
keršijant jo direktoriui. Po mėnesio nuėmė jam tą bausmę. Partiniuose dokumentuose
neliko ir pėdsako, bet jis taip ir liko “nuskriaustas”. Persekiojo mintis, kad tokiame institute,
kur daugumoje “vietiniai”. Direktorius, ir tas partijoje atsitiktinis, ateityje visko dar galima
tikėtis. Kažkas patarė jam atsisakyti partorgo pareigų, bet pats nusprendė atsisakyti ir
instituto. Išvažiavo kažkur į šiltesnius kraštus.
---

Per savo atostogos išvyko ir Lebedevas, žinojome, kad po atostogų jau į Kauną
negrįš, kad reikia laukti naujo vyriausio inžinieriaus. Prieš išvykdamas į atostogas pasiūlė į
savo vietą “vyruką” iš GNIPI; aš sutikau.
Tas vyrukas - Starikov Viktor Dimitrievič.
Starikovas Viktoras Dimitrievičius
T ikrai - “vyrukas”. Nedidukas, kresnas, šviesiaplaukis - tikras sibirietis; vienmetis su
manimi. Baigęs Tomsko universitetą, paskirtas į GNIPI. Galvą matyt turėjo, jei toks jaunas
jau vadovo sudėtingiems projektams. Ne vieną darbą buvo jau įdiegęs ir į gamybą. Iš
pirmo žvilgsnio patiko jis man. Nebuvo toks “nusipelnęs” kaip Drozdovas ar Javičius,
neužėmė aukštų pareigų ir neieškojo “šiltesnės” vietelės kaip tie. Gyveno kukliai
bendrabutyje, tebuvo tik sektoriaus viršininkas ir nenusimatė, kad artimiausiu laiku bus
paaukštintas. Ne dėl to, kad nebuvo vertas, bet, kad GNIPI neturėjo galimybių. Pasirodė
man jis, nemažiau patyręs už patį Lebedevą. Gaudėsi Ministerijos ir Vyriausios valdybos
struktūrose, daug ką pažinojo; buvo susipažinęs ir su Karinio pramoninio komplekso
subtilybėmis. O kas liečia technologines ir sistemotechnikos naujoves, jis net lenkė
Lebedevą.
Sutiko Starikovas užimti vyriausio inžinieriaus pareigas, bet su sąlyga, kad galės
pasikviesti iš GNIPI dar porą vedančiųjų specialistų, su kuriais artimai bendravo darbe. Jie
jam būtų didelė parama darbe. Irgi neprieštaravau; specialistai su tokiu patyrimu
besikuriančiam institutui irgi reikalingi.
Po kelių savaičių, rudeniop, su kuklia mantele, atsikraustė į buvusį Lebedevo butą
Viktoras su žmona Marija Ivanovna ir dviem sūnumis. Tik po kurio laiko, kai išsisprendė
apgyvendinimo problemos, atvyko ir jo draugai: Kolesnikovas, Sviešnikovas ir Spicynas
su savo šeimomis.
Taip institute prasidėjo “Starikovo” etapas.

1966m. Vyriausias inžinierius ir direktorius, šventinėje Gegužės pirmosios
demonstracijoje.
1965-jų Naujeji metai. “Čigonė” direktoriui ir Starikovui „išbūrė“ laimingą
instituto ateitį
Su Starikovo atėjimu, galima sakyti, baigėsi organizacinis instituto etapas. Buvo jau
įvestas administracinis, vienas iš laboratorinių korpusų, prasidėjo technologinių įrengimų
montavimas. Rūpesčių radosi dar daugiau. Pakako jų man, pakako ir vyriausiam inžinieriui.
Technologinį instituto projektą, ruošė Leningrado projektavimo institutas GSPI -1.
Institutas garsėjo gera šlove, tačiau, praėjus keliems metams kai buvo projektuojama,
technikos progresas per tą laiką gerokai pažengė į priekį, pastebimai žengtelėjo
mikrominiatiurizacija
Numatyti technologiniai procesai ir technologiniai įrengimai jau neatitiko šių dienų
reikalavimų. Apie tai kalbėjo naujasis vyriausiasis inžinierius, tai matė net ir NIIRITo
moksliniai darbuotojai. Buvo akivaizdu, kad po kelių metų, kas numatyta projekte, tiks tik
muziejui, o mūsų darbai bus atsilikę nuo technikos pažangos.
O institutas dar tik statosi... Reikėjo skubiai peržiūrėti technologinę projekto dalį. Bet
GSPI darė tai nenorom, o tai žlugdė statybininkų, instituto, ir Ministerijos statybos ir
montavimo darbų planus. Norint paspartinti darbus tekdavo technologinę dokumentaciją

taisyti ir net perdaryti vietoje patiems, paskiau pakeitimus derinti su projektuotojais. Vėl
naujai užsakinėti naujesnius įrengimus ir ”pramušinėti” pas gamintojus. “Pramušinėtajai”
“Pramušti”, buvo populiarus žodis sovietiniame planiniame ūkyje. Nieko nebuvo
galima gauti normaliai net ir tada, jei iškildavo būtiniausias reikalas. Viską kas būtina
gamybai, reikėdavo užsakyti prieš metus, ar net du... Kad “Gosplanas” (Valstybinis
planavimo organas) užplanuotų gamintojui, o užsakovui paskirtų “fondus” - leidimą įsigyti
reikiamą įrenginį. Viskas Sovietų Sąjungoje buvo planuojama, viskas “fonduojama”
(paskirstoma), bet visko trūko. “Planinė” sovietinė santvarka, vietoj to, kad skatintų
gamybos progresą, buvo stabdys. Tokia sistema neskatino gamybos augimo, asortimento
plėtimo, neskatino lėšų ir resursų taupymo. Gamybos vadovai siekdami išvengti tokio
“planavimo” pasekmių, ieškoj būdų kaip suderinti palankesnius įmonei planus, “pramušti”
didesnius darbo užmokesčio fondus, ir t.t.
Tokia sistema skatino tik akių muilinimą, apgavystes, kyšininkavimą.
“Pramušinėtojai” vykdavo į valdybą, pas galinčius “patvarkyti” reikalą klerkus, būtinai
su “dovanomis”. Paklausūs buvo lietuviški rūkytos mėsos gaminiai: dešros, skilandžiai, nes
ir jie buvo deficitas. Taip pat - trauktinės “Palanga”, “Dainava”. Ypatingomis progomis - ir
lietuviškas “Šakotis”. Paprastesniems atvejams pakakdavo ir deficitinių lietuviškų “Pergalės”
saldinių.
Man retokai tekdavo vežtis lagamine “dovanų”, nebent vieną kitą šokolado plytelę.
Bet tiekimo darbuotojams - beveik kiekvieną kartą. Nekalbėdavo jie apie tai garsiai, nes
tokie dalykai oficialiai buvo smerkiami, bet leisdavo suprasti, kad be to išsiversti
neįmanoma. Dažnokai jų viršininkai K.Zbarskij, M.Lubnin prašydavo manęs skirti, vienam
ar kitam darbuotojui “pašalpą” išsigalvodami nebūtas priežastis. Skirdavau, negi už savus
pinigus pirks jie tas “dovanas”. Nepatiko man tai, supratau, kad tai yra paprasčiausia
korupcija, bet norint, kad įmonė sėkmingai dirbtų, vykdytų valstybinius planus, teko
susitaikyti su sąžinės priekaištais. Kyšininkavimas sovietinėje santvarkoje buvo įsišaknijęs
visose srityse; stengiausi, kad bent institute tai neįsišaknytų.
***
Nors buvo sunku derinti direktoriaus darbą su dėstytojo, bet įsikibęs laikiausi KPI.
Priekaištavo man kolegos dėl tokio “draskymosi”, bet neslėpiau nuo jų, net ir nuo
Starikovo, kad RMT institute esu laikinai. Padirbėsiu metus kitus, grįšiu atgal iš kur
atėjęs; kaip ir Chomskis.
Bet iki to laiko privalau užbaigti gamybinių korpusų statybas, sukomplektuoti
mokslinius kadrus, sukurti reikiamas tarnybas. Paruošti sau pamainą.
Pamąstydavau dar apie daktarinę disertaciją. Toji idėja liguistai persekiojo mane.
Maniau, kad be daktaro laipsnio, mano gyvenimas būtų tarytum nepilnavertis. Nutvėręs
laisvesnę minutę, darbe ar namuose, svarstydavo mokslines problemas iš kurių galėtų
išsirutulioti mokslinis darbas. Bet sėdint direktoriaus kabinete, tokio darbo nepadarysi.
Reikėjo savistovios laboratorijos, mechaninių dirbtuvių, pagalbinių rankų... Buvo atėjusi
mintis visuomeniškais pagrindais imtis vadovauti vienai iš laboratorijų.
Nepatiko vyriausiam inžinieriui mano užmačios, nepatogu buvo ir kategoriškai
prieštarauti, bet jo argumentai buvo svarūs: jei direktorius susidomėtų išimtinai tik viena
kryptimi, būtų neobjektyvus kitoms. Gali konstruktoriai, maketinės dirbtuvės ar kitos
tarnybos, norėdamos įsiteikti direktoriui, skirti pirmenybę tiems darbams sąskaiton kitų.
Visko žmonės prikalbės.
Pagalvojau, kad jis teisus; teko tos minties atsisakyti.

---
Viktoras Dimitrievičius greitai įsitraukė į vyriausio inžinieriaus darbą. Žiūrėjo į jį
rimtai, kūrybingai. Kad daugiau atsidėtų naujos technologijos įdiegimui, kasdieninės rutinos
darbus pavedė savo pavaduotojui. Juo paskyrė atsivežtinį Kolesnikovą Leonidą
Petrovičių, tuo išreikšdamas jam didesnį pasitikėjimą. Deja, didesnį pasitikėjimą reiškė ir
kitiems kartu su juo atvažiavusiems draugams. Spycinui ir Sviešnikovui. Ilgai nelaukęs
sukūrė jiems po naują laboratoriją, o jų žmonoms parūpino vyresnių inžinierių pareigas
kitose instituto tarnybose. Jo argumentai buvo pagrįsti, nebuvo kaip prieštarauti.
***
Atėję iš KPI Gresevičius ir Zgirskis , padėti NIIRITui, atsistoti ant kojų, po metų
kitų, laikė savo pareigą atlikę. Pirmasis grįžo į KPI Gresevičius, vėliau, užbaigęs savo
darbus su „Astromis“, ir Zgirskis. Jiems išėjus, vyko laboratorijų tematiką pertvarkyti. Iš 20-
tos ir 30-tos laboratorijos atskilo -70-ta laboratorija (viršininkas A.Šimkevičius) , su
tematine kryptimi – amplitūdinių dažnuminių charakteristikų matavimas. . Šimkevičių
pakeitė iš Radijo gamyklos atėjęs E. Birmanas. Praktiškai, jis ir buvo tos krypties
pradininkas.
t.m.k E .Birmanas
Tame skyriuje susikūrė kūrybingas kolektyvas, susiformavo naujos laboratorijos,
davusios pradžią pirmam institute tematiniam skyriui – „4-tas skyrius“, kuris tolimesnių
reformų rezultate tapo - „20-tu skyriumi“.
Grįžus V.Zirskiui atgal į KPI, į jo vietą buvo paskirtas atvykelis iš Lvovo panašaus
konstruktorių biuro specialistas, technikos mokslų kandidatas Elizarovas. Būtent mokslinis
laipsnis buvo argumentas skirti jį toms pareigoms. Tame, 30-me skyriuje susidarė tarsi

rusakalbių kolonija; čia bazavosi atvykę su Starikovu jo kolegos, taikė į tą skyrių ir kiti
rusakalbiai.
---
Mano buvusi laboratorija, vadovaujama Eiduko, taip pat išaugo į dvi laboratorijas;
antros vadovu buvo paskirtas E.Gonestas. Po kurio laiko iš jų buvo organizuotas, į Eiduko
vadovaujamą „10-tas skyrius“. Kai šis, tapęs mokslų daktaru perėjo į KPI , skyriui toliau
vadovavo A.Diržys, dar vėliau - L .Stankevičius.
T.m.k. Leopoldas Stankevičius, ilgametis instituto darbuotojas, pradėjęs darbą
institute nuo eilinio techniko, išaugęs iki vieno stambiausio institute skyriaus viršininko.
***
Statybininkai priduodavo vis naujus gamybinius plotus. Pirmiausiai įvedėm
Administracinį korpusą, paskiau – laboratorinį “1” prie Raudonosios armijos prospekto;
galiausiai – korpusą “2” prie Mituvos gatvės. Jų įsisavinimas buvo sudėtinga problema; tai
nepaprastas persikraustymas iš Jonavos gatvės. Nieko tenai vertingo tenai ir nebuvo, net ir
patys pastatai nebuvo reikalingi. Buvo minčių organizuoti tenai mikroelektroniką, ar dar ką,
bet pagalvojau, kad geriau juos “džentelmeniškai” sugrąžinti atgal respublikai, ir padėkoti,
kad padėjo mums kūrimosi etape.
Atsiradus naujiems plotams atsirado ir kitos galimybės. Aukštutiniuose aukštuose
įsikūrė mokslinės laboratorijos, konstruktoriai, technologai. Pirmame aukšte – “OP”
(Bandomoji gamyba) ir “MM” ( Maketinės dirbtuvės) vadovaujamos A.Granicko ir jo
pavaduotojo J.Noreikos

.
A. Granickas Bandomosios gamybos viršininkas. Išaugo institute nuo eilinio
šaltkalvio
Granickui išėjus į kitą darbą jį pakeitė Noreika. Vadovavo Bandomajai gamybai iki
galo. Visų buvo gerbiamas ir vertinamas.
.
J. Noreika. Ilgametis Instituto Bandomosios gamyklos vadovas.

Čia matome jį per gamybinį pasitarimą. . Dešinėje , Lenino rajono partinio komiteto
antrasis sekretorius Liapinas.
A. Kalininas. Vedantysis inžinierius.

Grupė inžinierių dalyvavusių kuriant prietaisus

Prietaiso K2-60 SAD blokų kūrėjai (iš kairės):
V.Piščikas, R.Noreika, J.Augūnienė, V.Ignatavičius, A.Lubinas, P.Butkus,
V.Grigorenko, V.Jakas(ved.temos inžinieriu), R.Mekionis, A.Seniūnas,
D.Šaudytė.
Jungtinis 30-to skyriaus kūrybinis kolektyvas: tematinis skyrius, jo konstruktoriai,
technologai, gamybininkai... Trūksta tik vadovų.

---
50-tas skyrius, kuriam ilgą laiką vadovavo A.Buinevičius, jam išėjus – I.Astafjevas,
o šiam išėjus į vyriausius inžinierius – R.Petrikis. buvo atsakingas už radijo įrenginių ir jų
elementų triukšmo parametrų matavimus, taip pat ir už prietaisų, skirtų matuoti atsitiktinų
procesų ir tikimybių charakteristikas.
G1-9
Vienas ankstyvesnis triukšmo ir triukšmo temperatūros matavimo prietaisas
bangolaidiniame diapazone.
„CHLORAT-1“
1980 m. Pirmas pasaulyje mikropocesorinis triukšmų charakteristikų matavimo
prietaisas. Mikroprocesoriaus panaudojimas leido pagal programą vykdyti atavimo
procesą, atsiminti ir įverinti savas vidines pklaidas ( amplitūdinių dažnumunių
charakteristikų, triukšmų dažnuminių charakteristikų, triušmų galingumo spektralinį
tankumą ir apskaičiuoti paklaidas.
„CHLORAT-1A“

(X5-39), turintis galimybę išmatuoti radijo elementų triukšmus skysto azoto
temperatūroje. (Matyt greta termostatas su skystu azotu)
„GRIF-2“
XK5...48-50 Žemų dažnių trikšmų generatorius. Skirtas matuoti priimtuvų triukšmų
koeficientą ir triukšmų temperatūrą , taip pat perdavimo koeficientą SAD tranzistoriuose ir
signalų stiprintuvuose pataškiui ir panoramoje.
Ir modernesnis jo variantas
G2-60,

Tai atsitiktinių ir pseudo atsitiktinių žemo dažnumo trijų rūšių triukšmo signalo
šaltiniai.
Tame pačiame skyriuje buvo kuriami ir prietaisai atsitiktinių procesų matavimui ir
analizei. Tą kryptį vedė dr. R.Petrikis. Tai prietaisai skirti galimų, koreliacinių ir spektralinių
signalų su išankstiniu rezultatų apdorojimu. Diapazone nuo 0 Hz iki 4 GHz. Ir skirti tyrinėti
dviejų skirtingų signalų identiškumui, traktų nelinijiškumui nepertraukiant jų darbo rėžimo,
ieškant vibracijų šaltinių ir galimo gedimo prognozavimo lėktuvuose, laivuose, greituose
traukiniuose , varikliuose , taip pat moksliniuose tiriamuosiuose darbuose biologijoje,
medicinoje, radioastronomijoje ir panašiai.
X6-11

„CHODOK“ (X6-6A)
„NEIRON“
82
Penkiomis spalvomis braižantis ir užrašantis matavimų rezultatus įrenginys.
Prietaiso kūrėjai: J.Burauskas, Čečelnickij...

[13]
Ved. inžinierius, G. Majauskas.
---
Didelę prietaisų grupę sudarė prietaisai skirti puslaidininkinių prietaisų ir integralinių
schemų (įskaitant ir BIS –didelio integravimo) statiškų ir dinaminių parametrų matavimui.
Tie prietaisai buvo kuriami 10-me skyriuje, didžioji dalis darbų buvo padaryti laikotarpyje,
kai skyriaus viršininku buvo t.m .k L.Stankevičius.
Buvo kuriami prietaisai, pradedant nuo mažų testerinių skirtų remonto dirbtuvėms,
baigiant galingomis, didelio spartumo sistemomis skirtomis pramonės įmonėms.
L2-76 Skirtas nustatyti plačios nomenklatūros bipoliarinių, tiek mažo,
tiek didelio galingumo tranzistorių, diodų ir stabilitronų statinius parametrus ir
tinkamumą panaudoti. Mikroprocesoriaus panaudojimas ir cifrinis rezultatų atskaitymas,
darė prietaisą patogų darbe ir paprastą eksploatuoti.

L2-79 Galingų ir didelio voltažo (iki 3kV) tranzistorių parametrų matavimo
prietaisas. Skirtas įėjimo kontrolei, bei cechinėse sąlygose gaminant aparatūrą. Taip pat ir
laboratorijose tiriamuose darbuose su rankiniu ar automatiniu pajungimu.

Negalingų diodų ir triodų patikrinimo prietaisas
Testeris cifrinei aparatūrai tikrini
L2 grupės prietaisų kūrime pasižymėjo: o A.Bingelis, R.Strielčiūnas,
S.Klebanskis, J.Špakovas, J.Dargis, R.Tamošiūnas, V.Valatka, H.Matusevičius,
R.Tamulevičius, M.Pucėta, G.Tamošiūnienė, J.Ramanauskas, A.Rimkus,
V.Bražukas...

Vienas iš L2 grupės prietaisų vyriausių konstruktorių, sektoriaus viršininkas, t.m.k.
A.Bingelis
Gerokai sudėtingesnes automatizuotos kontrolės sistemas „LEOPARDUS“ ir
„LINZAS“ kūrė skaitlingas kolektyvas.
L.Kazanavičienė, V.Urbonas, A.Imbrazas, E.Glibickij, L.Insoda, V.Belovas,
G.Stalgis, A.Paulauskas, R.Augustinas, T.Rekevičius, V.Šalaševičius, V.Petkevičius,
O.Skinkis, A.Kibilda, R.Petronis, V.Soltonas, A..Valantiejus.
Darbams vadovavo: Projektui „Lodka“ -
E.Gonestas, projektams :„Linzos“,
„Leopardai“ – A.Valantiejus, V.Urbonas.

Sektoriaus viršininkas, t.m.k. E.Gonestas
“LINZA-1”
„LEOPARD“

Sistema 1030, skirta integralinių serijos K174 įėjimo kontrolei , taip pat televizinių
blokų KP 1506 gamybinėse sąlygose kontrolei. Pilnai automatinė sistema, skirta dielių
apimčių radijo imtuvų, televizorių gamybai. Kadangi galima operatyviai keisti programą gali
būti nauojama ir projektuojant ir kitokias linijinines ntegralines schemas.
Šiame skyriuje buvo kuriama ir elektroninė medicininė aparatūra: širdies ir
kraujagyslių veiklos analizės sistemos, tame tarpe paciento būklės kontrolė gydymo (po
operacinio) metu.
Medicininės tematikos pradininkas buvo J.Dzedulionis, A.Krukonis , toliau tuos darbus
vystė J.Daniševičius, S.Apuokas, S.Ambraška, B.Norbutas, D.Juškevičiūtė,
J.Kasperavičius, A.Kriaučiūnas. Vėliau prisijungė: M.Skučas, S.Paliukas,
A.Mikalauskas, R.Paukštys ir kt. (A.Mikalauskas, S.Paliukas ir K.Pukėnas, Kardiologijos
instituto specialistai).

Vienas iš darbų vadovų, buvęs sektoriaus viršininkas, t.m.k.J .Daniševičius
Sektoriaus (laboratorijos) kūrusios elektroninę medicininę aparatūrą darbuotojai:
S.Apuokas, M.Skučas..... Rutkovas ir kiti...
Darbai prasidęjo nuo nesudėtingų prietaisų, bet palaipsniui buvo kūriamos vis
sudėtingesnės sistemos ir kompleksai.

Širdies veiklos stebėjimo sistema ligoninių intensyvaus stebėjimo skyriuose. Stebi
pulsą, arterialinį spaudimą , kraujo spaudimą širdies skilveliuose, ekstrasistoe; iki 6-ių
ligonių
Automatizuotas elektro-kardiogramų sinchronizuotam (vienu mtu iki 8pių)
apdorojimui operatyviame rėžime kompleksas. Atlieka analizę pagrindinių ritmo sutrikimų.

Kardioindikatorius
Operuojamojo būlės kontrolės sistema operacijos metu. Gydytojai galėjo matyti
operuojamojo gyvybinius parametrus displėjaus ekrane.
Daug ir įvairios medicininės technikos buvo kuriama institute, artimai bendraujant su
Kauno Medicinos instituto medikais; širdies stimuliatoriai ir kitokie neįmanoma dabar visko
ir prisiminti.
Ir ne tik su medikais. Pagal Lietuvos Žemės ūkio ministerijos užsakymą buvo
sukurtas ir pagaminta kelios dešimtys prietaisų net nustatyti bekoninių kiaulių lašinio
struktūrą; storį ir raumenukų sluoksnius jame. Tai turėjo padėti išvesti norimas kiaulių rūšis

10-tas skyrius - buvo vienas iš pajėgiausių institute, bet susidūrus su ekonominiais
sunkumais, darbuotojų skaičius diena iš dienos mažėjo. Čia matyti būrelis skyriaus
entuziastų, turėjusių viltį sunkumus įveikti.
Vaičius... S . Apuokas,...L . Valantiejus....Urbonas, Rutkovas ir kiti.
---
Nebūtų įmanomas kuriamų prietausų techninis lygis be instituto konstruktorių ir
technologų profesionalumo. Negalima nepaminėti konstruktorių.: Rimkevičiaus,
J.Sadausko, Stanaičio... technologų: Stelmoko, Bortkūno ir kitų...
Deja, daugelio jau neprisimenu.
90

Vedantysis inžinierius, Projektinio konstruktorių sektoriaus vadovas,
Rimkevičius
Vedantysis inžinierius, Projektinio konstruktorių sektoriaus
vadovas, J. Sadauskas.

Vedantysis technologas, sektoriaus vadovas, J. Bortkūnas.
Skyriaus konstruktorius, vėliauvadovavęs Normalių ir standartų skyriui,
L.Tamašauskas

Konstruktorių skyraus dizaino sektoriaus dizaineriai, kartu su tematiniu skyriumi, jau
pradinėje prietaiso kūrimo stadijoje stengėsi kompleksiškai optimizuoti darbo vietos su
būsimu prietaisu sąlygas.
Komponuojant optimalią darbo vietą daug dėmesio buvo skiriama netipinių išorinių
funkcionalinių mazgų projektavimui.
---
Be abejonės, daug prisidėjo ir kitos tarnybos; Maitinimo šaltinių – 40-ta laboratorija,
vadovaujama Liuberskio. Principingai ir reikliai buvo atliekama gamybos ir gatavo gaminio
techninė kontrolė – TKS – Techninės kontrolės skyrius. Principingi buvo kokybės kontrolės
inžinierius Augūnas, skyriaus viršininkas V. Sočilka, ir visi tenai dirbę.
Ir, žinoma, - Patikimumo skyrius

Pirmoje eilėje: Broniukaitis, ... A.D.Krop, ... Antroje – .. . Čeičys,... Masiulis,
Balaišis..
Prietaisų patikimumu labiausiai domėjosi užsakovai – kariškiai, tačiau jo nauda
buvo akivaizdi ir prietausų kūrėjams, nors jie daugiausiai turėjo problemų su užsakovais dėl
[rietaisų patikimumo.
Prie patikimumo skyriaus buvo suorganizuota pajėgi patikimumo tyrimo laboratorija –
80-ta. Čia, visi mūsų prietaisai ir atskiri jų mazgai buvo visapusiškai tiriami,
apskaičiuojamas jų būsimas patikimumas. Prietaisai buvo kratomi ant vibro stendų,
bandomi termo-baro kamerose, ir visaip kitaip „kankinami“.
15a
Termo-baro kamera

Praėję „pragaro kančias“, matavimo prietaisai tose pačiose kamerose būdavo
patikrinami, ar atitinka parametrai.
___________________
Nepajėgiu išvardinti visų darbų ir rūpesčių, kuriuas teko patirti prietaisų kūrėjams.
Tai ne vien atskirų žmonių triųsas, bet – viso kolektyvo; daugelio darbuotojų, kurie buvo
tarsi „už kadro“, tarsi „nežinomi kariai“... Gal tie keli kadrai primins tuos, man nežinomus,
nežinomo skyriaus sektoriuje, darbo momentus...
.....

...
....
---
Prasmingas ir įdomus buvo tuo metu gyvenimas; man asmeniškai tas laikotarpis
buvo maloniausias gyvenime. Visi dirbome, matėme darbe perspektyvą.
Nusistovėjo institute sveika darbo nuotaika, aprimo buvę “karo veteranai”, atsirado
jiems aukštesnių karininkų atsvara. Tai, VOCHR’o viršininkas, pulkininkas Zaveriucha, ir
GO (Civilines gynybos) štabo viršininkas, pulkininkas Fantalovas.

Pastarasis buvo ypač autoritetingas; praėjęs karą nuo pat pirmųjų dienų, šturmavęs
Reichstago rūmus, žinojo daugybę aukštųjų karo vadų užkulisinių istorijų ir intrigų.
Pasiklausyti jo visada būdavo įdomu. Girdavęsis, kad ir pats buvo beveik užsitarnavęs
generolo laipsnį, tik paskutinėmis karo dienomis, per kažkokias intrigas buvo apeitas.
Kolektyve, pusiau rimtai, pusiau juokais, buvo jis “generolu” ir vadinamas. O jis laikė tai
pagarbą sau.
Fantalovas su savo “GO štabu” pasitarnavo sprendžiant svarbų institutui valgyklos
klausimą. NIIRIT’o valgykla buvo ne teritorijoje, tolokai nuo instituto, už judraus
Raudonosios prospekto. Skubėdami į valgyklą, ar iš jos darbuotojai patirdavo nepatogumų,
buvo net nelaimingų atsitikimų. “Generolas” ir pasiūlė, kaip tą problemą išspręsti.
Instituto Karo veteranai (per 40-m karo pabaigos minėjimą).
Su karininkų uniformomis: Zaveriucha (VOCHR viršininkas), Fantalovas (GO
štabo viršininkas), A.Radvilavičius (Kauno m. Karinio komisarijato viršininkas).Ir kiti.
Viršut. eilėje: A Krop, V.Malakauskas ( profsąjungos veikėjas), Kovalenko (AHO
viršininkas), Tolstych, Proničevas (I-mo skyr. viršininkas)...
Kasmet štabas GO organizuodavo civilinės gynybos štabo pratimus, į kuriuos
dauguma rimtai nežiūrėjo, laikė “spektakliais”; bet taip reikėjo.

Aptariama Civilinės gynybos (GO) mokymo eiga. Už stalo: E.Kersnauskas,
E.Laurušonis, Fantalovas, V. Spicynas... Kampe H.Cechanavičius šaiposi iš tokių
„mokymų“.
Spektakliai neblogai pavykdavo; Fantalovas buvo geras režisierius, institutas
gaudavo “Garbės raštus”. Bet “generolas” nebuvo patenkintas; jam iki pilnos laimės trūko
Civilinės gynybos klasės , slėptuvės ir, svarbiausia, vadovavimo punkto.
Toks turėjo būti giliai po žeme, specialiai įrengtos patalpos, atlaikančios net atominio
ginklo pasekmes. Įkyrėdavo jis visiems su savo civiline gynyba ir priešlėktuvine slėptuve.
Pasistengdavo net, kad tikrinančios civilinės gynybos darbą komisijos akte, būtų paminėtas
tas trūkumas.
Bet aš nekreipiau į tai dėmesio; gaila buvo tuščiai švaistyti valdiškus pinigus;
institutui labiau reikėjo naujos valgyklos. Taip ir pasakiau įkyriajam “generolui”.
"Bet tai padės pastatyti ir valgyklą, - patikino jis. - net reikalaujama, kad slėptuvė
būtų po neutraliu pastatu, ne karo metu išnaudojama kitiems tikslams... Pavyzdžiui,
valgyklos sandėliams..." . “Teisingai!.. – Pagavau Fantalovo mintį - Kaip mes galėjome iki
šiol gyventi be slėptuvės!..”
Buvę iki šiol abejingi civilinei gynybai, dabar pasidarėme aktyvūs jos šalininkai.
Rašėme jau mes laiškus į Ministeriją, į Vyrvaldybą, pridėdami komisijos aktus.
Bet ir vėl - Penkmečio plane nenumatyta, laukti kelis metus, kad numatytų - per
ilgai.
Ieškojome pagalbininkų Respublikiniame Civilinės gynybos štabe; suinteresuoti
buvo ir jie. Jie turėjo įtaką Vyriausybėje. Iki šiol skeptiškai žiūrėję į slėptuvės būtinumą,
Spicynas, Gabrėnas, net ir Marchertas, ant kurio sprando nusimatė visas statybos vargas,
su entuziazmu ėmė planuoti kokia turėtų būti “slėptuvė” - naujoji valgykla.
Pagal projektuotojų užmojus, antrame aukšte turėjo būti dvi didelės valgyklos salės.
Pirmame aukšte - kavinė ir virtuvės kompleksas. Pusrūsyje - virtuvės gaminių pusfabrikačių
parduotuvė, valgyklos šaldytuvai ir sandėliai. Ir giliausiai - slėptuvė, GO sandėlys, valdymo
punktas, ir visa kita, kas turėjo priklausyti “generolui” Fantalovui.
Nereikėjo laukti kito penkmečio; buvo Šaltojo karo įtampa, Ministerijoje ir
Respublikoje suprato slėptuvės svarbą tokiam reikšmingam objektui kaip NIIRITas.
Atsirado Ministerijoje kas “neįsisavino lėšų”, kažkas “nevykdė penkmečio planų”. Jų lėšos

ir buvo panaudotos. Nežiūrint problemų su gruntiniais vandenimis, palygint per trumpą
laiką iškilo laukiamas kompleksas. Jo įranga buvo jau mūsų rūpestis.
Ir įrengėme, kaip ir fantazavome. Valgykloje buvo pritaikyti pažangūs visuomeninio
maitinimo pasiekimai, o kavinės interjeras nenusileido miesto kavinių lygiui.
Naujoji valgykla, kavinė, kulinarinių gaminių parduotuvė, ir GO slėptuvė
Manau, kad tuo laikotarpiu institutas pasiekė savo apogėjų. Buvo momentas, kai
institute dirbo net apie 2000 darbuotojų, tame tarpe, keli šimtai mokslinių darbuotojų, kelios
dešimtys mokslo kandidatų.
***
Mokslų daktarų buvo kol kas tik - Eidukas ir Broniukaitis. Bet Broniukaitis ilgai
neužsibuvo, išvažiavo į Vilnių; gavo labiau prestižines pareigas. Dairėsi labiau „prestižinio“
darbo ir Eidukas.
Be abejo, nepatiko man, kad tokie kvalifikuoti žmonės dairosi darbo kitur. Nejaugi
apsiginus daktaro disertaciją , dirbti institute – jau ne prestižas? Jaučiau, kad apsigynę
daktarines disertacijas dairysis darbo, kur ramesnis, kur pagarbos daugiau. Pramonininio
profilio institutuose, koks buvo RMT pagarbos mokslo aktarui ko gero, nebuvo tiek, kaip
akademinėse organizacijose, buvo jie tarsi akademinių mokslininkų šešėlyje. Man tas irgi
nepatiko.
Niekas neabejojo , kad RMT MTI vienas stambiausių mokslinių tyrimo institutų
Respublikoje; geriausiai ir įrengtas. Neskaitant modernių pastatų ir laboratorijų, turėjo
vieną iš pajėgiausių skaičiavimo centrų, o apie turimą mikroelektronikos skyrių, aprūpintą
unikalia, milijonus valiutinių rublių (dolerių) kainuojančia įranga, kiti galėjo tik svajoti.
Mokslinis instituto potencialas leido institutui kurti ir atitinkamo lygio prietaisus. Savo
techniniu lygiu nenusileido geriausiems Sovietų Sąjungoje sukurtiems pavyzdžiams. Argi tai
–
ne prestižas?
Deja - tik Sąjungos. Nuo pasaulinio lygio, kurį diktavo tokios firmos, kaip “Hiulwet
Pacard”, “Rhode Schwarz”, ar net kitos mažiau garsios, atsiliko ir technine mintimi, ir
technologiniu išpildymu. Buvo tam objektyvių priežasčių. Bet buvo galvota, kad atsilikimą
galima įveikti kiekybe (ne kokybe)
Taikomųjų, pramoninio tipo mokslinių tiriamųjų institutų Sovietų Sąjungoje buvo
tikrai ne mažai. Net Lietuvoje; kartą paskaičiavau, buvo įvairiausių radioelektroninio profilio

įmonių, suskaičiavau kiek respublikos mokslinių darbuotojų užimta toje šakoje, ir
nustebau. Mokslinėje sferoje dirbo apie 5000 darbuotojų!.. O bendrai, radioelektroninėje
pramonėje - virš 30 000 žmonių!
Tai šaka, pasižyminti išskirtinai aukšta darbo organizacija ir kultūra, kurioje
sukoncentruota pažangiausia gamybos technologija...Ir - t niekam Respublikoje nerūpėjo,
kad toks potencialas, kažkur užslėptas.
Apmaudu buvo, kad Lietuvos Mokslų Akademijos (MA) Puslaidininkių fizikos
institutas, kuriame tedirbo vos keli šimtai darbuotojų, bet apie juos žinojo, apie juos rašė,
rodė per televiziją, o mūsų “žvaigždžių” niekas nežinojo. O taip jau surėdytas žmogus, kad
reikia jam ne tik duonos, bet dar ir pripažinimo, ir garbės. Sieks jis jos.
Pasiekė gandas, kad Eidukas jau taiko į KPI, į naujai organizuojamos Radijo
prietaisų konstravimo ir gamybos technologijos katedros profesoriaus - vedėjo postą. Be
abejo, būti “profesoriumi”, katedros vedėju aukštojoje mokykloje didesnė garbė, nei kokio
ten “syriaus viršininku pašto dėžutėje”. Jei taip nuspręs - nesulaikysi.
Išsiverstumėme jau ir be jo: priaugo gabaus jaunimo. Bet dėl įvaizdžio, reikia mums
“daktaro”; ir ne vieno. Įstaigos kur dirba mokslo kandidatai, o jei dar ir daktarai,
vertinamos aukščiau nei kitos. Ministerijos kolegijose ne kartą pasipuikuodavau mūsų
instituto mokslo kandidatų gausumu.
Kad sulaikius institute Eiduką, ir kitus būsimus daktarus, reiktų, kad būtų jų
pripažinimas Respublikos mokslinėje visuomenėje; būtų perspektyva atstovauti taikomąjį
mokslą Mokslų Akademijoje, būti nariu korespondentu... - “akademiku”.
Tos mintys nedavė man ramybės, reikėjo su kuo įtakingu pasitarti. Pagalvojau apie
Maksimovą, buvusį Lenino rajono Partijos komiteto instruktorių, su kuriuo buvau gan
draugiškuose santykiuose, pasikalbėdavome ir apie instituto problemas. Dabar dirbo jis
Vilniuje, CK Pramonės skyriaus vedėju.
Susiskambinau, nuvažiavau; pasikalbėjau apie instituto “daktarų” problemą, ir apie
tai, kad Respublikoje didelis radioelektronikos potencialas, galintis prisidėti prie mokslo ir
technikos progreso, tik Respublika, kažkodėl, jo neišnaudoja. Palikau jam ir raštą.
Po poros savaičių paskambino, pranešė, kad A.Brazauskas norėtų pasiklabėti.
Pasiteiravau: “ar dėl daktarų?”. Pagal jį, daktarai Požėlos, o ne Brazausko reikalas.
Atvykau į Vilnių ankščiau, susitariau ir su J.Požėla, dar prieš Brazauską
pasikalbėti apie žinybinių mokslinių institutų problemas. Priėmė maloniai, kaip seną
pažįstamą; teko pabendrauti su juo, dar nesant jam prezidentui. Papasakojau jam savo
stebėjimų išvadas, ir kad šakinių institutų mokslininkai, neužtarnautai nėra Mokslų
akademijos dėmesyje. Su tuo sutiko ir jis, žadėjo apie tai pagalvoti.
Manau, kad Eidukas buvo išrinktas Lietuvos Mokslų akademijos nariu
korespondentu, yra tai kažkokia dalimi ir NIIRIT'o nuopelnas .
----
Pas Brazauską pokalbis buvo rimtesnis. Išklausė mano samprotavimų, uždavė vieną
kitą klausimą, susidomėjo. Paprašė dar papildomų skaičių, smulkesnės mano analizės. Po
to, dar porą kart kvietė pas Brazauską.
Gal tų pokalbių rezultate, o gal ir ne, bet po kurio laiko Mokslų Akademija organizavo
Mokslinį Gamybinį kompleksą, kurį pavadino - MGK “Elektronika”. Pirmininku buvo pats
CK Sekretorius Brazauskas, jo pavaduotoju - Mokslų Akademijos Prezidentas Požėla.
MGK sudarė kelios sekcijos, apimančios visas Respublikoje esančias
radioelektronikos pramonės šakas. Vienos jų - “Skaičiavimo technikos ir mašininio
projektavimo” pavedė mūsų institutui. Tačiau institutas labiau pasižymėjo “Elektroninės

medicinos aparatūros” sekcijoje, kurią priskyrė NIIRIT’ui. Aš buvau jos pirmininku,
moksliniu sekretoriumi – Stankevičius L.
Neatsitiktinai toks pasitikėjimas; Kauno medikams buvo žinoma, kad NIIRITe yra
specialistų, kurie domisi ir išmano apie tokią aparatūrą. Buvo žinoma apie ultragarsinį
tromboskopą, prie kurio sukūrimo prisidėjo ir mūsų instituto specialistai. Nuo jo ir
susiformavo Elektroninės medicinos technikos branduolys institute. Mūsų darbais
susidomėjo, akademikas Briedikis, užsimezgė dalykiniai ryšiai.
89
Kūrybinio bendradarbiavimo sutarties pasirašymas su Kauno medicinos institutu:
pasirašo KMI rektorius K.Praškevičius, Akademikas J. Bredikis. Dalyvauja profesoriai:
Klumbys ir kiti...
---
Instituto įsitraukimas į respublikos visuomeninę veiklą prisidėjo prie instituto
įvaizdžio. Nors Institutas buvo ir „uždaras“ – „pašto dėžutė“, bet jis stengėsi neatitrūkti nuo
Respublikos problemų, padėti jas spręsti. Net kai kurių darbų tematika buvo parenkama
atsižvelgiant į Respublikos poreikius. Pavyzdžiui daugiafunkcionalinių analoginių
mikroschemų ir radijo mazgų parametrų kontrolės sistemos, pirmiausiai buvo reikalingos ir
atsirado tenkinant Lietuvos gamybinių susivienijimų “Venta”ir “Banga” naujos produkcijos
įsisavinimo poreikius.
1988m. šie darbai buvo atitinkamai įvertinti skiriant Lietuvos Ministrų Tarybos
vienkartinę premiją “Bangos”, ”Ventos”, ”Vingis” ir KRMTMTI darbuotojų kolektyvui už 4-tos
kartos portatyvinių televizorių “Šilelis” bazinio modelio sukurimą (R.Petronis,
T.Rekevičius, L.Stankevičius, V.Urbonas, A.Valantiejus).

Bendra laureatų nuotrauka su to meto Ministru pirmininku Songaila.
Pirmoje eilėje iš dešinės į kairę, greta Radijo gamyklos vyriausiojo inžinieriaus
Barcevičiaus, RMT MTI 10-to skuriaus vadovas L. Stankevičius. Antroje eilėje, virš jo, iš
dešinės į kairę: T.Rekevičius, A.Valantiejus, V. Urbonas. Trečioje eilėjė – R.Petronis.
Ir daugiau atžymėjimų yra gavęs Institutas:
1973m., už puslaidininkinių prietaisų impulsinių ir statinių parametrų matavimo teorijos
pagrindų teorinės skaičiavimo metodų bazės sukūrimą ir gautų rezultatų įdiegimą liaudies
ūkyje, grupei skyriaus darbuotojų (D.Eidukas, A.Bingelis, A.Neverauskas, L.Stankevičius)
paskiriama Lietuvos TSR respublikinė premija.
1976 m. H.Cechanavičiui, L.Kolesnikovui, G.Petrauskui ir K.Rekevičiui buvo
paskirta SSSR Ministrų Tarybos pirmo laipsnio premija už radioelektroninės aparatūros
mikroelektroninės kompleksinės problemos išsprendimą.
1978 m. G.Majauskui, R.Petrikiui, A.Buinevičiui ir I.G.Astafjevui buvo paskirta
respublikinė Mokslo ir technikos premija už atsitiktinių procesų tyrimus ir aparatūros
sukūrimą.
1979 m. Lietuvos Komjaunimo respublikinę premiją metais gavo Instituto jaunieji
mokslininkai :

E. Aleinikovas, J. Bosas, K.Morkus, V.Redko, S.Zviagin.
---
Po eilinių Ministerijos reformų, Andruščenka, po tragiškos Zachvatošino mirties
buvo kurį laiką Valdybos viršininku. Reformuojant Ministerijos struktūrą buvo jis paskirtas ir
vienu Ministro pavaduotoju. Į jo vietą 1981 m. paskyrė Kursko gamyklos direktorių
Lotorevą, jis, sau pavaduotoju, vyriausiuoju Vyrvaldybos inžinieriumi, pasikvietė Spicyną,
kurį pažinojo bendraujant su juo, diegiant Spicyno skyriaus prietaisus.
Gaila buvo, sekėsi mudviem dirbti, bet nuo Maskvos nesulaikysi; rusams Maskva
tarsi Meka.
Naujuoju vyriausiuoju inžinieriumi pats Spicynas, jau kaip Valdybos viršininkas,
pasiūlė 50-to skyriaus vyresnį inžinierių Astafjevą, Jurijų Georgijevičių. Nežinia kodėl jį
? Nebuvo jis kuo nors ypač pasižymėjęs, nei originaliais projektais, nei įdiegtais į gamybą
savais darbais; labiau jau pasižymėjęs buvo skyriaus viršininkas A.Buinevičius, bet
paskyrė Astafjevą, turbūt, kad jo tokia pavardė.
Reikia pripažinti, buvo jis kvalifikuotas inžinierius, gerai perpratęs instituto vidaus
organizaciją, komunikabilus. Nebent, kai kada nukrypdavo į skubotus, gal net truputį
avantiuriškus spendimus. Bet gerai jautė mokslo ir technikos tendenciją. Paskutiniu metu
buvo tiesiog fanatiškai susidomėjęs mikroprocesoriais.
101

Ketvirtasis vyriausiasis inžinierius Astafjev Jurij Georgievič.
Tuo metu, visuose instituto tematiniuose skyriuose, plačiai juos imta taikyti
mikroprocesorius, kuriant naujos kartos prietaisus. Mikroprocesorių panaudojimas iš
esmės kėlė naujos kartos radijo matavimų prietaisų techninį lygį, darė juos
“intelektualiais”; kai kurias funkcijas, kurias ankščiau galėjo padaryti tik kvalifikuotas
darbuotojas dabar atlikdavo pats prietaisas. Galėjo save sureguliuoti, pasirinkti matavimo
rėžimą, įsiminti sistemines paklaidas ir įvertinti matavimo rezultate. Iškilus problemoms,
nurodyti savo “bėdas”. Matavimo rezultatus įsiminti; atgaivinti skaitmeninėje formoje ar
grafiniame pavidale... Tai mokslo ir technikos progreso rezultatas.
Tokį spartų, tiesiog revoliucinį, mokslo ir technikos progresą, galima buvo pamatyti ir
instituto jubiliejinėje 25 - čio parodoje.
Tiesiog stebėtina, kokį techninį lygį pasiekė per tos metus pasiekė mūsų institutas.
Parodoje buvo stengtasi tai parodyti. Nueitas instituto kelias nuo puslaidininkinės
tranzistorinės technikos, tolesnis žingsnis į integralinių mikroschemų panaudojimą, dar
toliau - SAD mazgai, kurie ankščiau buvo “graužiami” iš metalo, ir nauja karta -
storaplėvelinės mikroelektronikos blokai... Ir – mikroprocesoriniai prietaisai...
---
Instituto 25 - čio jubiliejaus paminėjimas buvo neeilinė instituto šventė, instituto
pasiektų rezultatų pripažinimas

25-mečio jubiliejaus proga institutą sveikina KPI rektorius V.Domarkas ir pirmasis
NIIRIT'o direktorius R. Chomskis.
Svečiai: Rajono partijos komiteto atstovas (?), Vilniaus radijo matavimo prietaisų
mokslinio tirimo instituto direktorius Starikovas V.D., Gynybos ministerijos atstovas (?). KPI
prorektorius R. Chomskis. Antrame plane: MM darbininkas Songaila, ONTI inžinierė
Kasperiūnaitė.

Šventinio susirinkimo bendras vaizdas.
Malonu buvo girdėti, kad visi atvykę pasveikinti instituto kolektyvą su jubiliejumi
aukštai vertino jo darbo atsiekimus. Turėjo kuo kolektyvas pasididžiuoti.
Išliko kai kurios nuotraukos iš šventinio jubiliejaus paminėjimo.
... Stelmokas, J.Bortkūnas, H.Cechanavičius, Stelmokas (visi iš technologu
skyriaus). Čerepanovas... Gaidys(ME), Puskunigis....

71
... E .Kersnauskas, R.Žilinskas... S .Balčiūnas...
72
...Urbonas, H.Matusevičius.... (10-tas skyrius)

73
...J . Kriščiūnienė (Darbo saugos skyrius) Tamašauskas, Šukys (Normalių ir
standartų skyrius)...
74
...Direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams, L.Gabrėnas,... Vyr. inžinieriaus
pavaduotojai: Mačan, V. Kalibatas

...Dzedulionis... Tamašauskas, Šukys, ... Darbo ir užmokesčio skyriaus viršininkė
Plentiene, Vyriausioji buhalter Paškevicienė... Snaudžia N.Medvedevas...
Presegalavičius, Balnis (Vyr.energetiko skyrius)
Masiulis..., L.Šimkevičius, Apuokas, Zubka...

Grupė inžinierių dalyvavusių kuriant prietaisus
Prietaiso K2-60 SAD blokų kūrėjai (iš kairės):
V.Piščikas, R.Noreika, J.Augūnienė, V.Ignatavičius, A.Lubinas, P.Butkus,
V.Grigorenko, V.Jakas(ved.temos inžinieriu), R.Mekionis, A.Seniūnas,
D.Šaudytė.

Jungtinis 30-to skyriaus kūrybinis kolektyvas: tematinis skyrius, jo konstruktoriai,
technologai, gamybininkai... Trūksta tik vadovų.
---
50-tas skyrius, kuriam ilgą laiką vadovavo A.Buinevičius, jam išėjus – I.Astafjevas,
o šiam išėjus į vyriausius inžinierius – R.Petrikis. buvo atsakingas už radijo įrenginių ir jų
elementų triukšmo parametrų matavimus, taip pat ir už prietaisų, skirtų matuoti atsitiktinų
procesų ir tikimybių charakteristikas.
G1-9
Vienas ankstyvesnis triukšmo ir triukšmo temperatūros matavimo prietaisas
bangolaidiniame diapazone.
„CHLORAT-1“

1980 m. Pirmas pasaulyje mikropocesorinis triukšmų charakteristikų matavimo
prietaisas. Mikroprocesoriaus panaudojimas leido pagal programą vykdyti atavimo
procesą, atsiminti ir įverinti savas vidines pklaidas ( amplitūdinių dažnumunių
charakteristikų, triukšmų dažnuminių charakteristikų, triušmų galingumo spektralinį
tankumą ir apskaičiuoti paklaidas.
„CHLORAT-1A“
(X5-39), turintis galimybę išmatuoti radijo elementų triukšmus skysto azoto
temperatūroje. (Matyt greta termostatas su skystu azotu)

„GRIF-2“
XK5...48-50 Žemų dažnių trikšmų generatorius. Skirtas matuoti priimtuvų triukšmų
koeficientą ir triukšmų temperatūrą , taip pat perdavimo koeficientą SAD tranzistoriuose ir
signalų stiprintuvuose pataškiui ir panoramoje.
Ir modernesnis jo variantas
G2-60,
Tai atsitiktinių ir pseudo atsitiktinių žemo dažnumo trijų rūšių triukšmo signalo
šaltiniai.
Tame pačiame skyriuje buvo kuriami ir prietaisai atsitiktinių procesų matavimui ir
analizei. Tą kryptį vedė dr. R.Petrikis. Tai prietaisai skirti galimų, koreliacinių ir spektralinių
signalų su išankstiniu rezultatų apdorojimu. Diapazone nuo 0 Hz iki 4 GHz. Ir skirti tyrinėti
dviejų skirtingų signalų identiškumui, traktų nelinijiškumui nepertraukiant jų darbo rėžimo,
ieškant vibracijų šaltinių ir galimo gedimo prognozavimo lėktuvuose, laivuose, greituose
traukiniuose , varikliuose , taip pat moksliniuose tiriamuosiuose darbuose biologijoje,
medicinoje, radioastronomijoje ir panašiai.
X6-11

„CHODOK“ (X6-6A)

„NEIRON“
82
Penkiomis spalvomis braižantis ir užrašantis matavimų rezultatus įrenginys.
Prietaiso kūrėjai: J.Burauskas, Čečelnickij...
Ved. inžinierius, G. Majauskas.
---
Didelę prietaisų grupę sudarė prietaisai skirti puslaidininkinių prietaisų ir integralinių
schemų (įskaitant ir BIS –didelio integravimo) statiškų ir dinaminių parametrų matavimui.
Tie prietaisai buvo kuriami 10-me skyriuje, didžioji dalis darbų buvo padaryti laikotarpyje,
kai skyriaus viršininku buvo t.m .k L.Stankevičius.
Buvo kuriami prietaisai, pradedant nuo mažų testerinių skirtų remonto dirbtuvėms,
baigiant galingomis, didelio spartumo sistemomis skirtomis pramonės įmonėms.

L2-76 Skirtas nustatyti plačios nomenklatūros bipoliarinių, tiek mažo,
tiek didelio galingumo tranzistorių, diodų ir stabilitronų statinius parametrus ir
tinkamumą panaudoti. Mikroprocesoriaus panaudojimas ir cifrinis rezultatų atskaitymas,
darė prietaisą patogų darbe ir paprastą eksploatuoti.
L2-79 Galingų ir didelio voltažo (iki 3kV) tranzistorių parametrų matavimo
prietaisas. Skirtas įėjimo kontrolei, bei cechinėse sąlygose gaminant aparatūrą. Taip pat ir
laboratorijose tiriamuose darbuose su rankiniu ar automatiniu pajungimu.

Negalingų diodų ir triodų patikrinimo prietaisas
Testeris cifrinei aparatūrai tikrini
L2 grupės prietaisų kūrime pasižymėjo: o A.Bingelis, R.Strielčiūnas,
S.Klebanskis, J.Špakovas, J.Dargis, R.Tamošiūnas, V.Valatka, H.Matusevičius,
R.Tamulevičius, M.Pucėta, G.Tamošiūnienė, J.Ramanauskas, A.Rimkus,
V.Bražukas...

Vienas iš L2 grupės prietaisų vyriausių konstruktorių, sektoriaus viršininkas, t.m.k.
A.Bingelis
Gerokai sudėtingesnes automatizuotos kontrolės sistemas „LEOPARDUS“ ir
„LINZAS“ kūrė skaitlingas kolektyvas.
L.Kazanavičienė, V.Urbonas, A.Imbrazas, E.Glibickij, L.Insoda, V.Belovas,
G.Stalgis, A.Paulauskas, R.Augustinas, T.Rekevičius, V.Šalaševičius, V.Petkevičius,
O.Skinkis, A.Kibilda, R.Petronis, V.Soltonas, A..Valantiejus.
Darbams vadovavo: Projektui „Lodka“ -
E.Gonestas, projektams :„Linzos“,
„Leopardai“ – A.Valantiejus, V.Urbonas.

Sektoriaus viršininkas, t.m.k. E.Gonestas
“LINZA-1”

„LEOPARD“
Sistema 1030, skirta integralinių serijos K174 įėjimo kontrolei , taip pat televizinių
blokų KP 1506 gamybinėse sąlygose kontrolei. Pilnai automatinė sistema, skirta dielių
apimčių radijo imtuvų, televizorių gamybai. Kadangi galima operatyviai keisti programą gali
būti nauojama ir projektuojant ir kitokias linijinines ntegralines schemas.
Šiame skyriuje buvo kuriama ir elektroninė medicininė aparatūra: širdies ir
kraujagyslių veiklos analizės sistemos, tame tarpe paciento būklės kontrolė gydymo (po
operacinio) metu.
Medicininės tematikos pradininkas buvo J.Dzedulionis, A.Krukonis , toliau tuos darbus
vystė J.Daniševičius, S.Apuokas, S.Ambraška, B.Norbutas, D.Juškevičiūtė,
J.Kasperavičius, A.Kriaučiūnas. Vėliau prisijungė: M.Skučas, S.Paliukas,
A.Mikalauskas, R.Paukštys ir kt. (A.Mikalauskas, S.Paliukas ir K.Pukėnas, Kardiologijos
instituto specialistai).

Vienas iš darbų vadovų, buvęs sektoriaus viršininkas, t.m.k.J .Daniševičius
Sektoriaus (laboratorijos) kūrusios elektroninę medicininę aparatūrą darbuotojai:
S.Apuokas, M.Skučas..... Rutkovas ir kiti...
Darbai prasidęjo nuo nesudėtingų prietaisų, bet palaipsniui buvo kūriamos vis
sudėtingesnės sistemos ir kompleksai.

Širdies veiklos stebėjimo sistema ligoninių intensyvaus stebėjimo skyriuose. Stebi
pulsą, arterialinį spaudimą , kraujo spaudimą širdies skilveliuose, ekstrasistoles; iki 6-ių
ligonių
Automatizuotas elektrokardiogramų sinchronizuotam (vienu metu iki 8nių)
apdorojimui operatyviame rėžime kompleksas. Atlieka analizę pagrindinių ritmo sutrikimų.

Kardioindikatorius
Operuojamojo būlės kontrolės sistema operacijos metu. Gydytojai galėjo matyti
operuojamojo gyvybinius parametrus displėjaus ekrane.
Daug ir įvairios medicininės technikos buvo kuriama institute, artimai bendraujant su
Kauno Medicinos instituto medikais; širdies stimuliatoriai ir kitokie neįmanoma dabar visko
ir prisiminti.
Ir ne tik su medikais. Pagal Lietuvos Žemės ūkio ministerijos užsakymą buvo
sukurtas ir pagaminta kelios dešimtys prietaisų net nustatyti bekoninių kiaulių lašinio
struktūrą; storį ir raumenukų sluoksnius jame. Tai turėjo padėti išvesti norimas kiaulių rūšis

10-tas skyrius - buvo vienas iš pajėgiausių institute, bet susidūrus su ekonominiais
sunkumais, darbuotojų skaičius diena iš dienos mažėjo. Čia matyti būrelis skyriaus
entuziastų, turėjusių viltį sunkumus įveikti.
Vaičius... S . Apuokas,...L . Valantiejus....Urbonas, Rutkovas ir kiti.
---
Nebūtų įmanomas kuriamų prietausų techninis lygis be instituto konstruktorių ir
technologų profesionalumo. Negalima nepaminėti konstruktorių.: Rimkevičiaus,
J.Sadausko, Stanaičio... technologų: Stelmoko, Bortkūno ir kitų...
Deja, daugelio jau neprisimenu.

Vedantysis inžinierius, Projektinio konstruktorių sektoriaus vadovas,
Rimkevičius
Vedantysis inžinierius, Projektinio konstruktorių sektoriaus
vadovas, J. Sadauskas.

66
Vedantysis technologas, sektoriaus vadovas, J. Bortkūnas.
Skyriaus konstruktorius, vėliau vadovavęs Normalių ir standartų skyriui,
L.Tamašauskas

Konstruktorių skyraus dizaino sektoriaus dizaineriai, kartu su tematiniu skyriumi, jau
pradinėje prietaiso kūrimo stadijoje stengėsi kompleksiškai optimizuoti darbo vietos su
būsimu prietaisu sąlygas.
Komponuojant optimalią darbo vietą daug dėmesio buvo skiriama netipinių išorinių
funkcionalinių mazgų projektavimui.
---
Be abejonės, daug prisidėjo ir kitos tarnybos; Maitinimo šaltinių – 40-ta laboratorija,
vadovaujama Liuberskio. Principingai ir reikliai buvo atliekama gamybos ir gatavo gaminio
techninė kontrolė – TKS – Techninės kontrolės skyrius. Principingi buvo kokybės kontrolės
inžinierius Augūnas, skyriaus viršininkas V. Sočilka, ir visi tenai dirbę.
Ir, žinoma, - Patikimumo skyrius

Pirmoje eilėje: Broniukaitis, ... A.D.Krop, ... Antroje – .. . Čeičys,... Masiulis,
Balaišis..
Prietaisų patikimumu labiausiai domėjosi užsakovai – kariškiai, tačiau jo nauda
buvo akivaizdi ir prietausų kūrėjams, nors jie daugiausiai turėjo problemų su užsakovais dėl
[rietaisų patikimumo.
Prie patikimumo skyriaus buvo suorganizuota pajėgi patikimumo tyrimo laboratorija –
80-ta. Čia, visi mūsų prietaisai ir atskiri jų mazgai buvo visapusiškai tiriami,
apskaičiuojamas jų būsimas patikimumas. Prietaisai buvo kratomi ant vibro stendų,
bandomi termo-baro kamerose, ir visaip kitaip „kankinami“.
15a
2Termo-baro kamera

Praėję „pragaro kančias“, matavimo prietaisai tose pačiose kamerose būdavo
patikrinami, ar atitinka parametrai.
___________________
Nepajėgiu išvardinti visų darbų ir rūpesčių, kuriuas teko patirti prietaisų kūrėjams.
Tai ne vien atskirų žmonių triųsas, bet – viso kolektyvo; daugelio darbuotojų, kurie buvo
tarsi „už kadro“, tarsi „nežinomi kariai“... Gal tie keli kadrai primins tuos, man nežinomus,
nežinomo skyriaus sektoriuje, darbo momentus...
.....

...
---
Prasmingas ir įdomus buvo tuo metu gyvenimas; man asmeniškai tas laikotarpis
buvo maloniausias gyvenime. Visi dirbome, matėme darbe perspektyvą.
Nusistovėjo institute sveika darbo nuotaika, aprimo buvę “karo veteranai”, atsirado
jiems aukštesnių karininkų atsvara. Tai, VOCHR’o viršininkas, pulkininkas Zaveriucha, ir
GO (Civilines gynybos) štabo viršininkas, pulkininkas Fantalovas.

Pastarasis buvo ypač autoritetingas; praėjęs karą nuo pat pirmųjų dienų, šturmavęs
Reichstago rūmus, žinojo daugybę aukštųjų karo vadų užkulisinių istorijų ir intrigų.
Pasiklausyti jo visada būdavo įdomu. Girdavęsis, kad ir pats buvo beveik užsitarnavęs
generolo laipsnį, tik paskutinėmis karo dienomis, per kažkokias intrigas buvo apeitas.
Kolektyve, pusiau rimtai, pusiau juokais, buvo jis “generolu” ir vadinamas. O jis laikė tai
pagarbą sau.
Fantalovas su savo “GO štabu” pasitarnavo sprendžiant svarbų institutui valgyklos
klausimą. NIIRIT’o valgykla buvo ne teritorijoje, tolokai nuo instituto, už judraus
Raudonosios prospekto. Skubėdami į valgyklą, ar iš jos darbuotojai patirdavo nepatogumų,
buvo net nelaimingų atsitikimų. “Generolas” ir pasiūlė, kaip tą problemą išspręsti.
Instituto Karo veteranai (per 40-m karo pabaigos minėjimą).
Su karininkų uniformomis: Zaveriucha (VOCHR viršininkas), Fantalovas (GO
štabo viršininkas), A.Radvilavičius (Kauno m. Karinio komisarijato viršininkas).Ir kiti.
Viršut. eilėje: A Krop, V.Malakauskas ( profsąjungos veikėjas), Kovalenko (AHO
viršininkas), Tolstych, Proničevas (I-mo skyr. viršininkas)...
Kasmet štabas GO organizuodavo civilinės gynybos štabo pratimus, į kuriuos
dauguma rimtai nežiūrėjo, laikė “spektakliais”; bet taip reikėjo.

Aptariama Civilinės gynybos (GO) mokymo eiga. Už stalo: E.Kersnauskas,
E.Laurušonis, Fantalovas, V. Spicynas... Kampe H.Cechanavičius šaiposi iš tokių
„mokymų“.
Spektakliai neblogai pavykdavo; Fantalovas buvo geras režisierius, institutas
gaudavo “Garbės raštus”. Bet “generolas” nebuvo patenkintas; jam iki pilnos laimės trūko
Civilinės gynybos klasės , slėptuvės ir, svarbiausia, vadovavimo punkto.
Toks turėjo būti giliai po žeme, specialiai įrengtos patalpos, atlaikančios net atominio
ginklo pasekmes. Įkyrėdavo jis visiems su savo civiline gynyba ir priešlėktuvine slėptuve.
Pasistengdavo net, kad tikrinančios civilinės gynybos darbą komisijos akte, būtų paminėtas
tas trūkumas.
Bet aš nekreipiau į tai dėmesio; gaila buvo tuščiai švaistyti valdiškus pinigus;
institutui labiau reikėjo naujos valgyklos. Taip ir pasakiau įkyriajam “generolui”.
"Bet tai padės pastatyti ir valgyklą, - patikino jis. - net reikalaujama, kad slėptuvė
būtų po neutraliu pastatu, ne karo metu išnaudojama kitiems tikslams... Pavyzdžiui,
valgyklos sandėliams..." . “Teisingai!.. – Pagavau Fantalovo mintį - Kaip mes galėjome iki
šiol gyventi be slėptuvės!..”
Buvę iki šiol abejingi civilinei gynybai, dabar pasidarėme aktyvūs jos šalininkai.
Rašėme jau mes laiškus į Ministeriją, į Vyr.valdybą, pridėdami komisijos aktus.
Bet ir vėl - Penkmečio plane nenumatyta, laukti kelis metus, kad numatytų - per
ilgai.
Ieškojome pagalbininkų Respublikiniame Civilinės gynybos štabe; suinteresuoti
buvo ir jie. Jie turėjo įtaką Vyriausybėje. Iki šiol skeptiškai žiūrėję į slėptuvės būtinumą,
Spicynas, Gabrėnas, net ir Marchertas, ant kurio sprando nusimatė visas statybos vargas,
su entuziazmu ėmė planuoti kokia turėtų būti “slėptuvė” - naujoji valgykla.
Pagal projektuotojų užmojus, antrame aukšte turėjo būti dvi didelės valgyklos salės.
Pirmame aukšte - kavinė ir virtuvės kompleksas. Pusrūsyje - virtuvės gaminių pusfabrikačių
parduotuvė, valgyklos šaldytuvai ir sandėliai. Ir giliausiai - slėptuvė, GO sandėlys, valdymo
punktas, ir visa kita, kas turėjo priklausyti “generolui” Fantalovui.
Nereikėjo laukti kito penkmečio; buvo Šaltojo karo įtampa, Ministerijoje ir
Respublikoje suprato slėptuvės svarbą tokiam reikšmingam objektui kaip NIIRITas.
Atsirado Ministerijoje kas “neįsisavino lėšų”, kažkas “nevykdė penkmečio planų”. Jų lėšos

ir buvo panaudotos. Nežiūrint problemų su gruntiniais vandenimis, palygint per trumpą
laiką iškilo laukiamas kompleksas. Jo įranga buvo jau mūsų rūpestis.
Ir įrengėme, kaip ir fantazavome. Valgykloje buvo pritaikyti pažangūs visuomeninio
maitinimo pasiekimai, o kavinės interjeras nenusileido miesto kavinių lygiui.
Naujoji valgykla, kavinė, kulinarinių gaminių parduotuvė, ir GO slėptuvė
Manau, kad tuo laikotarpiu institutas pasiekė savo apogėjų. Buvo momentas, kai
institute dirbo net apie 2000 darbuotojų, tame tarpe, keli šimtai mokslinių darbuotojų, kelios
dešimtys mokslo kandidatų.
***
Mokslų daktarų buvo kol kas tik - Eidukas ir Broniukaitis. Bet Broniukaitis ilgai
neužsibuvo, išvažiavo į Vilnių; gavo labiau prestižines pareigas. Dairėsi labiau „prestižinio“
darbo ir Eidukas.
Be abejo, nepatiko man, kad tokie kvalifikuoti žmonės dairosi darbo kitur. Nejaugi
apsiginus daktaro disertaciją , dirbti institute – jau ne prestižas? Jaučiau, kad apsigynę
daktarines disertacijas dairysis darbo, kur ramesnis, kur pagarbos daugiau. Pramonininio
profilio institutuose, koks buvo RMT pagarbos mokslo aktarui ko gero, nebuvo tiek, kaip
akademinėse organizacijose, buvo jie tarsi akademinių mokslininkų šešėlyje. Man tas irgi
nepatiko.
Niekas neabejojo , kad RMT MTI vienas stambiausių mokslinių tyrimo institutų
Respublikoje; geriausiai ir įrengtas. Neskaitant modernių pastatų ir laboratorijų, turėjo
vieną iš pajėgiausių skaičiavimo centrų, o apie turimą mikroelektronikos skyrių, aprūpintą
unikalia, milijonus valiutinių rublių (dolerių) kainuojančia įranga, kiti galėjo tik svajoti.
Mokslinis instituto potencialas leido institutui kurti ir atitinkamo lygio prietaisus. Savo
techniniu lygiu nenusileido geriausiems Sovietų Sąjungoje sukurtiems pavyzdžiams. Argi tai
–
ne prestižas?
Deja - tik Sąjungos. Nuo pasaulinio lygio, kurį diktavo tokios firmos, kaip “Hiulwet
Pacard”, “Rhode Schwarz”, ar net kitos mažiau garsios, atsiliko ir technine mintimi, ir
technologiniu išpildymu. Buvo tam objektyvių priežasčių. Bet buvo galvota, kad atsilikimą
galima įveikti kiekybe (ne kokybe)
Taikomųjų, pramoninio tipo mokslinių tiriamųjų institutų Sovietų Sąjungoje buvo
tikrai ne mažai. Net Lietuvoje; kartą paskaičiavau, buvo įvairiausių radioelektroninio profilio

įmonių, suskaičiavau kiek respublikos mokslinių darbuotojų užimta toje šakoje, ir
nustebau. Mokslinėje sferoje dirbo apie 5000 darbuotojų!.. O bendrai, radioelektroninėje
pramonėje - virš 30 000 žmonių!
Tai šaka, pasižyminti išskirtinai aukšta darbo organizacija ir kultūra, kurioje
sukoncentruota pažangiausia gamybos technologija...Ir - t niekam Respublikoje nerūpėjo,
kad toks potencialas, kažkur užslėptas.
Apmaudu buvo, kad Lietuvos Mokslų Akademijos (MA) Puslaidininkių fizikos
institutas, kuriame tedirbo vos keli šimtai darbuotojų, bet apie juos žinojo, apie juos rašė,
rodė per televiziją, o mūsų “žvaigždžių” niekas nežinojo. O taip jau surėdytas žmogus, kad
reikia jam ne tik duonos, bet dar ir pripažinimo, ir garbės. Sieks jis jos.
Pasiekė gandas, kad Eidukas jau taiko į KPI, į naujai organizuojamos Radijo
prietaisų konstravimo ir gamybos technologijos katedros profesoriaus - vedėjo postą. Be
abejo, būti “profesoriumi”, katedros vedėju aukštojoje mokykloje didesnė garbė, nei kokio
ten “syriaus viršininku pašto dėžutėje”. Jei taip nuspręs - nesulaikysi.
Išsiverstumėme jau ir be jo: priaugo gabaus jaunimo. Bet dėl įvaizdžio, reikia mums
“daktaro”; ir ne vieno. Įstaigos kur dirba mokslo kandidatai, o jei dar ir daktarai,
vertinamos aukščiau nei kitos. Ministerijos kolegijose ne kartą pasipuikuodavau mūsų
instituto mokslo kandidatų gausumu.
Kad sulaikius institute Eiduką, ir kitus būsimus daktarus, reiktų, kad būtų jų
pripažinimas Respublikos mokslinėje visuomenėje; būtų perspektyva atstovauti taikomąjį
mokslą Mokslų Akademijoje, būti nariu korespondentu... - “akademiku”.
Tos mintys nedavė man ramybės, reikėjo su kuo įtakingu pasitarti. Pagalvojau apie
Maksimovą, buvusį Lenino rajono Partijos komiteto instruktorių, su kuriuo buvau gan
draugiškuose santykiuose, pasikalbėdavome ir apie instituto problemas. Dabar dirbo jis
Vilniuje, CK Pramonės skyriaus vedėju.
Susiskambinau, nuvažiavau; pasikalbėjau apie instituto “daktarų” problemą, ir apie
tai, kad Respublikoje didelis radioelektronikos potencialas, galintis prisidėti prie mokslo ir
technikos progreso, tik Respublika, kažkodėl, jo neišnaudoja. Palikau jam ir raštą.
Po poros savaičių paskambino, pranešė, kad A.Brazauskas norėtų pasiklabėti.
Pasiteiravau: “ar dėl daktarų?”. Pagal jį, daktarai Požėlos, o ne Brazausko reikalas.
Atvykau į Vilnių ankščiau, susitariau ir su J.Požėla, dar prieš Brazauską
pasikalbėti apie žinybinių mokslinių institutų problemas. Priėmė maloniai, kaip seną
pažįstamą; teko pabendrauti su juo, dar nesant jam prezidentui. Papasakojau jam savo
stebėjimų išvadas, ir kad šakinių institutų mokslininkai, neužtarnautai nėra Mokslų
akademijos dėmesyje. Su tuo sutiko ir jis, žadėjo apie tai pagalvoti.
Manau, kad Eidukas buvo išrinktas Lietuvos Mokslų akademijos nariu
korespondentu, yra tai kažkokia dalimi ir NIIRIT'o nuopelnas .
----
Pas Brazauską pokalbis buvo rimtesnis. Išklausė mano samprotavimų, uždavė vieną
kitą klausimą, susidomėjo. Paprašė dar papildomų skaičių, smulkesnės mano analizės. Po
to, dar porą kart kvietė pas Brazauską.
Gal tų pokalbių rezultate, o gal ir ne, bet po kurio laiko Mokslų Akademija organizavo
Mokslinį Gamybinį kompleksą, kurį pavadino - MGK “Elektronika”. Pirmininku buvo pats
CK Sekretorius Brazauskas, jo pavaduotoju - Mokslų Akademijos Prezidentas Požėla.
MGK sudarė kelios sekcijos, apimančios visas Respublikoje esančias
radioelektronikos pramonės šakas. Vienos jų - “Skaičiavimo technikos ir mašininio
projektavimo” pavedė mūsų institutui. Tačiau institutas labiau pasižymėjo “Elektroninės

medicinos aparatūros” sekcijoje, kurią priskyrė NIIRIT’ui. Aš buvau jos pirmininku,
moksliniu sekretoriumi – Stankevičius L.
Neatsitiktinai toks pasitikėjimas; Kauno medikams buvo žinoma, kad NIIRITe yra
specialistų, kurie domisi ir išmano apie tokią aparatūrą. Buvo žinoma apie ultragarsinį
tromboskopą, prie kurio sukūrimo prisidėjo ir mūsų instituto specialistai. Nuo jo ir
susiformavo Elektroninės medicinos technikos branduolys institute. Mūsų darbais
susidomėjo, akademikas Briedikis, užsimezgė dalykiniai ryšiai.
89
Kūrybinio bendradarbiavimo sutarties pasirašymas su Kauno medicinos institutu:
pasirašo KMI rektorius K.Praškevičius, Akademikas J. Bredikis. Dalyvauja profesoriai:
Klumbys ir kiti...
---
Instituto įsitraukimas į respublikos visuomeninę veiklą prisidėjo prie instituto
įvaizdžio. Nors Institutas buvo ir „uždaras“ – „pašto dėžutė“, bet jis stengėsi neatitrūkti nuo
Respublikos problemų, padėti jas spręsti. Net kai kurių darbų tematika buvo parenkama
atsižvelgiant į Respublikos poreikius. Pavyzdžiui daugiafunkcionalinių analoginių
mikroschemų ir radijo mazgų parametrų kontrolės sistemos, pirmiausiai buvo reikalingos ir
atsirado tenkinant Lietuvos gamybinių susivienijimų “Venta”ir “Banga” naujos produkcijos
įsisavinimo poreikius.
1988m. šie darbai buvo atitinkamai įvertinti skiriant Lietuvos Ministrų Tarybos
vienkartinę premiją “Bangos”, ”Ventos”, ”Vingis” ir KRMTMTI darbuotojų kolektyvui už 4-tos
kartos portatyvinių televizorių “Šilelis” bazinio modelio sukurimą (R.Petronis,
T.Rekevičius, L.Stankevičius, V.Urbonas, A.Valantiejus).

Bendra laureatų nuotrauka su to meto Ministru pirmininku Songaila.
Pirmoje eilėje iš dešinės į kairę, greta Radijo gamyklos vyriausiojo inžinieriaus
Barcevičiaus, RMT MTI 10-to skuriaus vadovas L. Stankevičius. Antroje eilėje, virš jo, iš
dešinės į kairę: T.Rekevičius, A.Valantiejus, V. Urbonas. Trečioje eilėjė – R.Petronis.
Ir daugiau atžymėjimų yra gavęs Institutas:
1973m., už puslaidininkinių prietaisų impulsinių ir statinių parametrų matavimo teorijos
pagrindų teorinės skaičiavimo metodų bazės sukūrimą ir gautų rezultatų įdiegimą liaudies
ūkyje, grupei skyriaus darbuotojų (D.Eidukas, A.Bingelis, A.Neverauskas, L.Stankevičius)
paskiriama Lietuvos TSR respublikinė premija.
1976 m. H.Cechanavičiui, L.Kolesnikovui, G.Petrauskui ir K.Rekevičiui buvo
paskirta SSSR Ministrų Tarybos pirmo laipsnio premija už radioelektroninės aparatūros
mikroelektroninės kompleksinės problemos išsprendimą.
1978 m. G.Majauskui, R.Petrikiui, A.Buinevičiui ir I.G.Astafjevui buvo paskirta
respublikinė Mokslo ir technikos premija už atsitiktinių procesų tyrimus ir aparatūros
sukūrimą.
1979 m. Lietuvos Komjaunimo respublikinę premiją metais gavo Instituto jaunieji
mokslininkai :

E. Aleinikovas, J. Bosas, K.Morkus, V.Redko, S.Zviagin.
---
Po eilinių Ministerijos reformų, Andruščenka, po tragiškos Zachvatošino mirties
buvo kurį laiką Valdybos viršininku. Reformuojant Ministerijos struktūrą buvo jis paskirtas ir
vienu Ministro pavaduotoju. Į jo vietą 1981 m. paskyrė Kursko gamyklos direktorių
Lotorevą, jis, sau pavaduotoju, vyriausiuoju Vyrvaldybos inžinieriumi, pasikvietė Spicyną,
kurį pažinojo bendraujant su juo, diegiant Spicyno skyriaus prietaisus.
Gaila buvo, sekėsi mudviem dirbti, bet nuo Maskvos nesulaikysi; rusams Maskva
tarsi Meka.
Naujuoju vyriausiuoju inžinieriumi pats Spicynas, jau kaip Valdybos viršininkas,
pasiūlė 50-to skyriaus vyresnį inžinierių Astafjevą, Jurijų Georgijevičių. Nežinia kodėl jį
? Nebuvo jis kuo nors ypač pasižymėjęs, nei originaliais projektais, nei įdiegtais į gamybą
savais darbais; labiau jau pasižymėjęs buvo skyriaus viršininkas A.Buinevičius, bet
paskyrė Astafjevą, turbūt, kad jo tokia pavardė.
Reikia pripažinti, buvo jis kvalifikuotas inžinierius, gerai perpratęs instituto vidaus
organizaciją, komunikabilus. Nebent, kai kada nukrypdavo į skubotus, gal net truputį
avantiuriškus spendimus. Bet gerai jautė mokslo ir technikos tendenciją. Paskutiniu metu
buvo tiesiog fanatiškai susidomėjęs mikroprocesoriais.

Ketvirtasis vyriausiasis inžinierius Astafjev Jurij Georgievič.
Tuo metu, visuose instituto tematiniuose skyriuose, plačiai juos imta taikyti
mikroprocesorius, kuriant naujos kartos prietaisus. Mikroprocesorių panaudojimas iš
esmės kėlė naujos kartos radijo matavimų prietaisų techninį lygį, darė juos
“intelektualiais”; kai kurias funkcijas, kurias ankščiau galėjo padaryti tik kvalifikuotas
darbuotojas dabar atlikdavo pats prietaisas. Galėjo save sureguliuoti, pasirinkti matavimo
rėžimą, įsiminti sistemines paklaidas ir įvertinti matavimo rezultate. Iškilus problemoms,
nurodyti savo “bėdas”. Matavimo rezultatus įsiminti; atgaivinti skaitmeninėje formoje ar
grafiniame pavidale... Tai mokslo ir technikos progreso rezultatas.
Tokį spartų, tiesiog revoliucinį, mokslo ir technikos progresą, galima buvo pamatyti ir
instituto jubiliejinėje 25 - čio parodoje.
Tiesiog stebėtina, kokį techninį lygį pasiekė per tos metus pasiekė mūsų institutas.
Parodoje buvo stengtasi tai parodyti. Nueitas instituto kelias nuo puslaidininkinės
tranzistorinės technikos, tolesnis žingsnis į integralinių mikroschemų panaudojimą, dar
toliau - SAD mazgai, kurie ankščiau buvo “graužiami” iš metalo, ir nauja karta -
storaplėvelinės mikroelektronikos blokai... Ir – mikroprocesoriniai prietaisai...
---
Instituto 25 - čio jubiliejaus paminėjimas buvo neeilinė instituto šventė, instituto
pasiektų rezultatų pripažinimas

25-mečio jubiliejaus proga institutą sveikina KPI rektorius V.Domarkas ir pirmasis
NIIRIT'o direktorius R. Chomskis.
Svečiai: Rajono partijos komiteto atstovas (?), Vilniaus radijo matavimo prietaisų
mokslinio tirimo instituto direktorius Starikovas V.D., Gynybos ministerijos atstovas (?). KPI
prorektorius R. Chomskis. Antrame plane: MM darbininkas Songaila, ONTI inžinierė
Kasperiūnaitė.

Šventinio susirinkimo bendras vaizdas.
Malonu buvo girdėti, kad visi atvykę pasveikinti instituto kolektyvą su jubiliejumi
aukštai vertino jo darbo atsiekimus. Turėjo kuo kolektyvas pasididžiuoti.
Išliko kai kurios nuotraukos iš šventinio jubiliejaus paminėjimo.
... Stelmokas, J.Bortkūnas, H.Cechanavičius, Stelmokas (visi iš technologu
skyriaus). Čerepanovas... Gaidys(ME), Puskunigis....

71
... E .Kersnauskas, R.Žilinskas... S .Balčiūnas...
72
...Urbonas, H.Matusevičius.... (10-tas skyrius)

...J . Kriščiūnienė (Darbo saugos skyrius) Tamašauskas, Šukys (Normalių ir
standartų skyrius)...
...Direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams, L.Gabrėnas,... Vyr. inžinieriaus
pavaduotojai: Mačan, V. Kalibatas

...Dzedulionis... Tamašauskas, Šukys, ... Darbo ir užmokesčio skyriaus viršininkė
Plentiene, Vyriausioji buhalter Paškevicienė... Snaudžia N.Medvedevas...
Presegalavičius, Balnis (Vyr.energetiko skyrius)
Masiulis..., L.Šimkevičius, Apuokas, Zubka...

...G.Majauskas... Rutkovas...
Buvo organizuota ir instituto darbų paroda.
Vienas iš parodos stendų.
Instituto kolektyvas didžiavosi tokiais prietaisais kaip:
R4-36

1979 m. Pirmas Tarybų Sąjungoje mikroprocesorinis panoraminis kompleksinių
perdavimo koeficientų matuoklis 4-12 GHz dažnumų juostoje. Pilna matavimo proceso ir
matavimo informacijos apdorojimo automatizacija.
R2-78
1980 m. Pirmas pasaulyje mikroprocesorinis panorminis stovinčių bangų ir
atspindžio matavimo prietaisas. Pilna matavimo proceso ir matavimo rezultatų
apdorojimo automatizacija, paklaidų autokompensacija, dialoginis rėžimas su
operatoriumi. Visą tai daug kartų padidino matavimo tikslumą, darbo našumą, ir
patogumą.

“CHLORAT-1‘‘
Sukurtas 1977m.
Pirmas pasaulyje triukšmų koeficiento ir stiprinimo koeficiento
panoraminis matavimo prietaisas X5-17, X-18, . Leido sutrumpinti SAD stiprintuvų tyrimo
laaiką iki 100-to kartų.
CHLORAT...
Vienas pirmų
pasaulinėje praktikoje mikroprocesorinis elektros triukšmų charakteristikų matuoklis. .
Prietaiso kūrėjai :J.Astafjev, G.Majauskas, J.Burauskas, B.Zinks, E.Aleinikovas ir kiti...
CHODOK N
1975m. X6-4, X6-8. Pirmas Sovietų Sąjungoje prietaisas matuoti auto- ir
tarpusavis koreliacijos funkcijas. Prietaisas sudarė analizės galimybę , kurios neturėjo

tradicinė matavimo technika nustatyti atsitiktinių procesų charakteristikas ryšiuose,
radiolokacijoje, akustikoje, plazmos fizikoje, branduolinėje fizikoje, astronomijoje,
biologijoje, medicinoje ir kitose mokslo srityse
Lodka-1
Pirma serijinė informacinė sistema citrinių integralinių scemų dinaminių parametrų
kontrolei
F4-15
1978m Pirmas pasulyje signalo grupinio suvėlinimo laiko matavimo prietaisas su
mikroprocesoriumi. Mikroprocesoriaus panaudojimas leido automatiškai nustatyti
matavimo diapazoną, automatizuoti patį matavimo procesą, padidino matavimo tikslumą ir
darbo našumą..

„FTOR – A“
1989 m.. Pirmas sovietų Sąjungoje mikropocesorinis signalo grupinio suvėlinimo
laiko matavimo prietaisas su sensoriniu valdymu. Pilna matavimo proceso automatizacija.
---
Be abejo, malonu buvo kai girdėti svečių atsliepimus apie institutą; malonu kai tave
vertina ir gerbia , bet, kaip sako, vien darbu, garbe ir šlove sotus nebūsi. Nemažiau
svarbu buvo ir instituto darbuotojų darbo sąlygos, vasaros poilsis.
Darbo ir gyvenimo sąlygos; butai ir poilsio bazės, darbuotojus domino net daugiau,
nei pramoninių objektų statyba. Apie socialinės paskirties objektus ir buitines sąlygas,
kalbėdavo visose profsąjunginėse konferencijose. O naujai išrinkti veikėjai savo aktyvumą
išreikšdavo reikalaudami tokių vis daugiau.
Su butais buvo paprasčiau. Centralizuotai buvo statomi gyvenamieji namai.
Ministerija skyrė tam tikslui lėšas, o Respublika - statybos montavimo darbų limitus.
Nebuvo NIIRITas nuskriaustas; per savo gyvavimo metus pasistatė keletą didelių namų
(Mickevičiaus g, Onuškio g., keli Raudonosios Armijos pr. Buvo ir viengungių ir šeimyninis
bendrabučiai). Šimtai instituto darbuotojų šeimų gavo butus.

50
Vaizdas nuo instituto praėjimo į valgyklą – bendrabutį. Tolokai, matyti kitoje
Savanorių pr. pusėje
Vienas iš gyvenamųjų namų Savanorių prospekte, pastatytas kooperuojant
kartu su Vykdomuoju komitetu.
Turėjo institutas keletą poilsio bazių, bet svarbiausia darbuotojams buvo poilsis prie
jūros. Tik pradėjus burtis instituto kolektyvui, atsirado entuziastų organizuoti poilsio bazę
Juodkrantėje. Iniciatyvą rodė profsąjunga, ir jos to meto lyderis inžinierius J.Dzedulionis.
Pradžioje tebuvo stovykla iš kelių kariškų palapinių miške, kurias instituto administracija
palaipsniui keitė stacionariais nameliais.

52
Nameliai Šventosios poilsio bazėje.
...Ir poilsiautojai...
Kaip ne keista, bet su poilsio bazėmis buvo sudėtingiau, nei su gyvenamųjų namų
statyba. Ministerija neskyrė tam tikslui lėšų, nestatė centralizuotai, kiekviena įmonė ir
organizacija vertėsi pagal savo galimybes.
Instituto administracija suprato, kad mėgėjiškais “palapinių miesteliais”, ir poilsio
vietų nuoma Palangoje, neatsipirks, kad būtina kapitalinė poilsio bazių statyba. Daug kartų
teko administracijai varstyti Neringos, Palangos, Varėnos, Birštono, Kaišiadorių ir kitų
rajonų Savivaldybių viršininkų duris, vežti “įtikinančius” raštus, kartais ir dovanas. Ne visada
sėkmingai, ne visada taip kaip norėta, bet buvo pasistatyta prie jūros Šventojoje keliolikos
namelių poilsio bazė. Per kelias pamainas, vasarą prie jūros pailsėdavo dauguma instituto
darbuotojų šeimų.

Ne tokia respektabili, bet taip su šaldytuvais ir dujinėmis viryklėmis, buvo bazė netoli
Druskininkų, prie Gruto ežero. Mėgo ją, kas ieškojo nuošalumo ir ramybės. Ypač
ji buvo populiari tarp žvejų ir grybautojų.
Bazė prie Gruto kaime, prie Gruto ežero

50
Vaizdas nuo instituto praėimo į valgyklą – bendrabutį. Tolokai, matyti kitoje
Savanorių pr. pusėje
Vienas iš gyvenamųjų namų Savanorių prospekte, pastatytas kooperuojant
kartu su Vykdomuoju komitetu.
Turėjo institutas keletą poilsio bazių, bet svarbiausia darbuotojams buvo poilsis prie
jūros. Tik pradėjus burtis instituto kolektyvui, atsirado entuziastų organizuoti poilsio bazę
Juodkrantėje. Iniciatyvą rodė profsąjunga, ir jos to meto lyderis inžinierius J.Dzedulionis.

Pradžioje tebuvo stovykla iš kelių kariškų palapinių miške, kurias instituto administracija
palaipsniui keitė stacionariais nameliais.
Nameliai Šventosios poilsio bazėje.į
...Ir poilsiautojai...
Kaip ne keista, bet su poilsio bazėmis buvo sudėtingiau, nei su gyvenamųjų namų
statyba. Ministerija neskyrė tam tikslui lėšų, nestatė centralizuotai, kiekviena įmonė ir
organizacija vertėsi pagal savo galimybes.
Instituto administracija suprato, kad mėgėjiškais “palapinių miesteliais”, ir poilsio
vietų nuoma Palangoje, neatsipirks, kad būtina kapitalinė poilsio bazių statyba. Daug kartų
teko administracijai varstyti Neringos, Palangos, Varėnos, Birštono, Kaišiadorių ir kitų
rajonų Savivaldybių viršininkų duris, vežti “įtikinančius” raštus, kartais ir dovanas. Ne visada
sėkmingai, ne visada taip kaip norėta, bet buvo pasistatyta prie jūros Šventojoje keliolikos

namelių poilsio bazė. Per kelias pamainas, vasarą prie jūros pailsėdavo dauguma instituto
darbuotojų šeimų.
Ne tokia respektabili, bet taip su šaldytuvais ir dujinėmis viryklėmis, buvo bazė netoli
Druskininkų, prie Gruto ežero. Mėgo ją, kas ieškojo nuošalumo ir ramybės. Ypač buvo
populiari tarp žvejų ir grybautojų.
Poilsio bazė Gruto kaime, prie
Gruto ežero
Poilsio bazė prie Kalvių ežero
Netoli Kauno, mėgo instituto darbuotojai pravesti savo šventes, vestuves ar kitką. O
administracija priimdavo tenai svečius, surengdavo „socialistinio lenktyniavimo rezultatų
suvedimą. Buvo ten ir mažesnė patalpa – valgykla su virtuvėle; buvo poilsio kambarys su
židiniu, greta – sauna, ir šalto vandens iš tvenkinio, baseinėlis. Ir keletas poilsio kambarių.
Kartais profsąjunga čia pravesdavo kolektyvines kultūrines priemones, švesdavo
Užgavėnes, sudegindavo Morą...
Retkarčiais čia atšvęsdavo ir administracija, drauge su instituto su aktyvu. kokį
neeilinį įvykį Pasivaišindavo, padainuodavo.
A.Arčiulis, sodriu balsu užvesdavo :

... Ariau, ariau, ariau lygiuosius laukelius...
Visi vieningai dainuodavo, vieningai atsistodavo, visiems ta daina buvo artima.
Arė – visi...
O Laurušonis, visada linksmas, visada prie humoro, užvesdavo linksmesnę:
...
Tumba, tumba... Ėjo senis lauko arti...
Toji daina tapo tarsi instituo firmine daina. Kai susitikdavo socialistinio
lenktyniavimo kolegos, kiekvienas kolektyvas užtraukdavo ką nors savo, nacionalinio, bet
visada pritardavo mūsų dainai. Traukdavo vieningai: - „ ...Tumba. Tumba... Oi-lilia, oi-li-
lia.... „ , nors nesuprato lietuviškai. –
---
Aštuntame dešimtmetyje mėgta kalbėti apie – “Mokslinę techninę revoliuciją”,
Buvo net manoma, kad ji išgelbės Sovietų Sąjungą nuo jos bėdų. Brėžnevo laikais buvo
net Partijos programinė ”mokslinio darbo organizavimo” nuostata; buvo reikalaujama,
kad sovietinių įmonių direktoriai - “generolai”, žengtų koja kojon su mokslo ir technikos
progresu.
Tuo tikslu buvo organizuojami Ministerijų vadovaujančių darbuotojų pasitobulinimo
kursai. Patys aukščiausio lygio buvo ANH - Liaudies ūkio akademija prie TSRS Ministrų
tarybos.
1982m. , beveik metus teko “pasimokyti” ir man. Teko pasiklausyti žymių žmonių,
profesoriaus Buničo, akademiko Akanbeniano (?), Sąjungos Finansų ministro, Plano
komiteto pirmininko ir kitų, labai atvirų ir kritiškų pasisakymų. Neslėpė jie, kad Sovietų
Sąjunga yra prie ekonominės krizės slenksčio; jei nebus imtasi kardinalių ir radikalių
priemonių, prognozavo, kad devintame dešimtmetyje, šalies nacionalinis produktas gali
pasiekti katastrofinę reikšmę.
Kalbėjo su savo pramonės “generolais” atvirai, tikėjosi iš jų radikalių veiksmų
“vietose”.
Grįžus iš “mokslų” po ilgesnės pertraukos – naujienų Institute nebuvo; tos pačios
bėdos. Naujasis vyriausias inžinierius neruošė radikalių reformų. Užteko jam ir esamų
rūpesčių. Skubiai reikėjo spręsti išleidžiamų vandenų valymo problemą. Gamtosaugininkai
grasino uždaryti galvanikos ir spausdintų plokščių cechus, nes neišvalyti mūsų vandenys
buvo išpilami į kanalizaciją, Neryje padaugėjo sunkiųjų metalų, ir mus laikė pagrindiniais
kaltininkais. Kalbėjo net apie galvaninio ir spausdintų plokščių cechų uždarymą. Teko
skubiai užsiimti vandenų valymu.
Tik tiekėjai panoro radikalių reformų. Jie jautėsi nuskriausti, kad pastačius gamybos
korpusą, nebuvo skirta centriniams sandėliams nei vieno kvadratinio metro. Nusprendę,
kad institute jie antraeiliai, kad niekas jais nepasirūpina, ėmėsi patys iniciatyvos.
Prisižiūrėję automatizuotų sandėlių, užsigeidė tokio ir pas save. Buvo atkaklūs, matyt
nuvežė dar ir gerų dovanų, nes NIIRIT' o sandėliams Ministerija išskyrė modulį, ir ne bet
kokį, - vengrišką, patį didžiausią. Tai surenkamas metalinė surenkama pastato konstrukcija,
aukščio kaip trijų aukštų namas, o pločio - lengvai tilptų dvi krepšinio aikštelės.
Kol jo nebuvo, niekas net ir neįsivaizdavo koks jis; “pramušinėjo”, nes nelabai
tikėjo, kad tokį gaus; niekas ir negalvojo apie jo panaudojimo projektą. Tik gavus tokį
milžiną susimąstėme: ką su juo daryti.
Teišnaudojant tik trečdalį aukščio, užtektų jo ir pusės visam tiekėjų turtui sutalpinti.
Dingo noras ir automatizuoti, nes įrangą reiktų pasigaminti patiems. Net Astafjevui,
karštam visokių automatizacijų šalininkui, praėjo noras su tuo prasidėti. Bet Garbėnas,
daugiausiai rodęs iniciatyvos moduliui gauti, vis dar spyriojosi. Jis, kaip tas šuo ant šieno:

pats neėdė, bet nenorėjo atiduoti ir kitam. Galiausia pasiūlė įrengti ten instituto transporto
garažą.
Ne kaži kiek tų mašinų institutas turėjo, nors ir ne visos buvo po stogu, bet garažui
tokį pastatą skirti buvo - per daug. - “ Nu jau ne. Institutas nėra toks turtingas, kad kelioms
mašinom skirtų tokį pastatą.”
Sukome galvą ką su juo daryti. Galiausiai buvo nuspręsta; į pusę modulio perkelti iš
laboratorinio korpuso maketines dirbtuves, o kitoje pusėje įrengti sporto salę. Instituto
nemažam kolektyvui reikėjo vietos, kur galėtu darbuotojai laisvalaikiu pažaisti krepšinį,
tinklinį - pasportuoti. Laboratoriniame korpuse atsirastų tada galimybė praplėsti
mikroelektroniką; poreikių jai galo nebuvo.
Modulio statyba tame penkmetyje buvo stambiausias mūsų objektas, bet
Vyrvaldyba neskyrė jam lėšų. Spicynas aiškinosi, kad varžomos lėšos Karinio Pramoninio
komplekso ministerijoms, skatinamos gyventi ekonomiškiau. Matyt, mirus šalies vadui
Brežnevui, naujieji CK vadai paveikti liūdnų prognozių, ėmėsi “radikalių” priemonių, kad
išgelbėtų žlungančią krašto ekonomiką.
Teko modulį statyti ieškant vidinių resursų. Vyriausieji buhalteriai: Mažukna, jam
išėjus į pensiją, ir O.Paškevičienė, “geram reikalui” surasdavo lėšų. Atsirado jų ne tik
moduliui, bet ir priestatui prie jo. Jame turėjo įsikurti medpunktas: stomotologai,
procedūrinis kabinetas, ir - “Fizinės terapijos kompleksas”.
Taip buvo maskuojamas plaukimo baseinas, erdvi sauna, cirkuliariniai dušai, ir
poilsio kambarys prie jo. Reikėjo maskuotis, kad neapakaltintų lėšų švaistymu - o galėjo.
“Poilsio kambaryje” aplink žemą stalą, galėdavo susėsti iki dvidešimt “pacientų” -
pasiklausyti muzikos, atsigaivinti tonizuojančia arbata iš įspūdingo varinio rusiško
“samavaro”, savo didumu stebinusį susirinkusius.
Atsirado lėšų ir maisto produktų parduotuvei, kurią instituto statybininkai pastatė
netoli valgyklos, įkomponuodami prie Energo bloko. Parduotuvė tapo populiari, kai
“gerėjant pragyvenimo lygiui”, miesto parduotuvių lentynos, popiet jau būdavo tuščios.
Dažnas, per pietų pertrauką, eidamas iš valgyklos užsukdavo ir į ją. Ši, dar ir kulinarinių
pusfabrikačių parduotuvė, padėdavo instituto darbuotojams išgyventi tuo nelengvu laiku.
Buvo tai tik duoklė mūsų darbuotojų socialiniams poreikiams patenkinti.
---
Brendo ir nauji gamybiniai poreikiai. Naujai pastatytas Bandomosios gamybos
korpusas tenkino tik instituto vidaus poreikius; o verkiant reikėjo galingumų, kad galima
būtų išleisti ir nedideles serijas. Unikalūs prietaisai dažniausiai būdavo maža serijiniai,
gamyklos jų kratydavosi, nes nuo jų būdavo daugiau vargo nei naudos. Tokius prietaisus
galėtų gaminti instituto eksperimentinė gamykla, jei turėtų didesnius galingumus.
Vyr.valdyba palaikė idėją, skirtų ir lėšų, bet reikėjo, kad palaikytų ir Respublika. Bet
Respublikos Valstybinis plano komitetas tokios idėjos nepalaikė. Respublikoje buvo jau
pakankamai radiotechninio profilio įmonių.
Tačiau ne tai buvo didžiausia bėda. Galima buvo gyventi ir be gamyklos, bet
išsiversti be naujų investicijų į mikroelektroniką - jau ne; nes ji diktavo tolesnį kuriamų
prietaisų techninį lygį.
Suprato klausimo rimtumą ir Respublikos Plano komiteto pramonės skyriaus
viršininkas A. Jovarauskas, tačiau ne jis sprendė tuos reikalus. Suprato ir Drobnys, bet jo
tai nesugraudino. Rūpėjo jau jam “Plataus vartojimo prekių gamyba” esamuose
pajėgumuose.

---
Plataus vartojimo prekių (PVP) (rus. „širpotrebas) gamybos užduotį gavome ir mes.
Užduotis buvo ženkli, administracija net nežinojome ko griebtis. Galėjome kažkiek
užsidirbti su buitinės aparatūros remontu, tiekti kai kurias paslaugas gyventojams, bet tuo
užduoties “neužkiši”. “širpotrebas” pasidarė problema didesnė nei pagrindinis darbas.
Susirūpino tuo visi skyrių viršininkai, nes nuo to priklausė ir jų premijos. Tada atsirado
pasiūlymų vertų dėmesio.
Satelitinės televizijos entuziastai pasiūlė gaminti tokią aparatūrą. Jų nuomone
satelitinė televizija ateityje bus paklausi ir sovietinėje rinkoje, nors dabar dar nebuvo
žinomas jos teisėtumas. “Bet gi, ne visą laiką būsime už “Geležinės užuolaidos”... Kai ji
“prasiskleis”, mes turėsime ką pasiūlyti rinkai, įtikinėjo jie.
Panašiai kalbėjo ir J.Burauskas siūlydamas savo “kompiuterį”, nors, tikrumoje, tai
tik mikroprocesorius, galintis pagal programą, kažką įjungti, kažką išjungti, paskaičiuoti
daviklių rezultatus ir duoti komandą. Autorių nuomone toks “kompiuteris” tiktų žemės ūkio,
pramonės įmonių ir įstaigų automatizacijos reikmėms. Pagal juos, tai būtų mokslo ir
technikos progreso diegimas liaudies ūkyje. Bet ne – “širpotrebas”.
Astafjevas siūlė pradėti net jo gamybą, tik Skaičiavimo centro recenzija nebuvo tam
“kompiuteriui” palanki. Jų nuomone Respublikai reiktų visai kitokio kompiuterio. Savo
nuomonei patvirtinti, atsivedė KPI kompiuterių katedros vedėją profesorių G.Žintelį.
(?) , KPI profesorius G.Žintelis...H. Matulionis...
Profesorius pasiūlė visai ką kitą; kažką panašaus į portatyvinį minimalių galimybių
kompiuteriuką, bet turintį visus personalinių kompiuterių elementus. Padėjo ant stalo
japonišką “Yamahos” žaislinį kompiuteriuką, kuriam vietoj monitoriaus buvo panaudotas
buitinis televizorius “Šilelis”, o programa užkraunama iš kasetinio magnetofono, ir
pademonstravo vieną elektroninių žaidimų. Mus sudomino.
Bet buvo - problema; procesoriui panaudota mikroschema, kurios tarybinė pramonė
negamino, reikėjo ją pirkti užsienyje, kad ir Demokratinėje Vokietijoje.
Profesoriaus nuomone, gavus kažkokiu būdu tą schemą, suprojektavus “hibridinį”
kompiuterį, parodžius valdžiai, galima tikėtis, kad juo susidomės; gal tada nebus
problemos nupirkti tų schemų ir serijinei gamybai: - “Protingame pasaulyje taip ir daro; ko
neturi – nusiperka”.

Ta mikroschema (A-80) teko man pasirūpinti; kontrabandiniu būdu parsivežiau ją iš
Drezdeno. Teko surasti ir plano nenumatytą finansavimą, be jo nebuvo įmanoma sukurti
kūrybinę grupę. Esant visapusiškam norui viskas atsirado; buvo sudaryta specialistų
grupė iš KPI, ir mūsų: J.Prekerienė , V.Merkevičius, S.Markūnas ir H.Matulionis
(projekto vadovas). Energingai jie ėmėsi darbo.
Po kelių mėnesių atėjo diena, kada galima buvo ir parodyti. Pavadinome pirmąjį
lietuviškąjį mikrokompiuterį - “Santaka”, taip pažymėdami KPI ir NIIRITo entuziastų
pastangų susiliejimą.
Parodėme “Santaką” ir MGK “Elektronika” pirmininkui, CK sekretoriui Brazauskui,
pakalbėjome apie panaudojimo galimybes. Pademonstravome šachmatų žaidimą,
galimybę rašyti ir redaguoti tekstus. Turėjome dar ir programėlę leidžiančią planuoti
darbuotojo dienotvarkę ir net finansus... Atrodo niekelis, o kiek jam buvo visokiausių
programėlių.
“Santaka” sužavėjo ir Brazauską; norėjo jis, kad jų ko daugiau atsirastų mokyklose.
Kažkokiu būdu (gal irgi kontrabandiniu?) gavo net 500 procesorinių schemų, perdavė man
nepareikalavę apmokėjimo, net parašo, kad jas gavau. Pradėjome nedidelę jų partiją
gaminti.
---
Galime didžiuotis, kad kartu su KPI prisidėjome prie Lietuvos mokyklų
kompiuterinio raštingumo kėlimo.
Pirmasis lietuviškas mokyklinis kompiuteris „Santaka“.
Kartu taip sprendėm ir “širpotrebo” užduotis; be to dar nepakako.
Kilo idėja organizuoti “šefuojamame” Jurbarko rajono “Tarybinės žemės” kolūkyje
dar ir bulvinių traškučių gamybą. Tokiu cechu susidomėjo kolūkio pirmininkas
Granaveckas. Pasirašėme su kolūkiu sutartį. Pavargo mūsų technologai ir Vyr. mechaniko
skyriai, kol tokią gamybą kolūkyje suorganizavo. Po pusmečio, gaminome ir traškučius.
Gavosi visai neblogi.
---

Palydovinės televizijos entuziastai R. Maldžiūnas, A. Zubka ir dar kai kurie, turėjo
taip pat ką parodyti; turėjo savos konstrukcijos parabolinės antenos, keitiklių ir palydovinio
imtuvo (tiunerio) pavyzdžius. Galima buvo priimti kelias dešimtis kokybiškų palydovinių
vakarietiškų televizinių programų.
Buvo labai paklausus projektas. Kai pademonstravome palydovinės televizijos
kompleksą Vyr. valdybos viršininkui Lotarevui, šis negalėjo atsistebėti; negirdėjo jis, kad
dar kas Ministerijoje būtų tuo užsiėmęs. Siūlė mums gamyklą, tik mes “gardaus kąsnelio”
kitiems atiduoti nenorėjome.
Štai kaip atrodė „TERRA“ pirmosios antenos.
Palydovinės TV kūrėjai: G.Sorobogatovas (20skyr)... P .Tutlys (20skyr.),
R.Tolpežinskienė (PKO), ... V.Ignatavičius (30skyr.), T.Leškevičius (30skyr.)
Daug kas domėjosi instituto entuziastų darbu; net VEF‘as, kurį kadaise mes laikėme
Radijopraminės flagmanu Pabaltyje, ir pavydėjome broliams latviams tokios įmonės. Buvo
malonu, kai ir jie, kažkada žiūrėję į mus iš aukštai, dabar prašėsi į kompanionus. Kiek

žinau, bendravo prie instituto susikūrusi „TERRA“ individuali įmonėlė, gal tai ir buvo pradžia
jų skrydžio į platesnius radijo aparatūros gamybos erdves.
***
Vyko šalyje “Perestrojkos” judėjimas. Kilo ir Lietuvoje Persitvarkymo idėjos;
persitvarkyti giliau, iš esmės, sužadinęs tautos Atgimimą, - Sąjūdį už savarankiškumą.
Instituto Sąjūdžio grupė buvo viena iš aktyvesnių ne tik Kaune, bet ir Respublikoje. Instituto
darbuotojai: A.Abišala (iš Mikroelektronikos skyriaus), A.Taurantas (iš skaičiavimo
centro), N. Medvedevas (Mokslinės techninės informacijos skyrius0, tapo žinomi
Respublikoje Sąjūdžio lyderiai.
Institute aktyvesni buvo Henrikas Matusevičius, Jonas Girdzijauskas,
H.Matulionis.... Tiesiog neįmanoma visų išvardinti; galima tvirtinti, kad didžioji instituto
darbuotojų dauguma buvo sąjūdiečiai.
1989 m. Vasario 16 dienos paminėjimas institute;
Trispalvės iškėlimas.

Atminimo Ąžuoliuko sodinimas. Vyšniauskas, G. Buinevičius, J.Girdzijauskas,
H.Matusevičius... .
Dėl Sąjūdžio veiklos institute turėjome aiškintis Ministerijoje. Paskambino man į
namus naktį iš penktadienio į šeštadienį. Nustebau, niekada į namus naktį neskambindavo,
tuo labiau iš Ministerijos.
Prisistatė kaip „ministro pagalbininkas“, grubokai reikalavo pasiaiškinti: - kodėl mūsų
institute Sąjūdis laisvai vysto antitarybinę priešvalstybinę veiklą, ir aš, kaip direktorius,
nesiimu deramų priemonių. Reikalavo tuoj pat nukabinti nuo skelbimų lentos bet kokią
Sąjūdžio medžiagą ir pirmadienį pristatyti Erlen Kirikirovičiui. Matyt mūsų ministras buvo
labai jau „tarybinis“, net jo vardas – Erlen, buvo kildinamas iš – Era Lenina. Neabejoju,
kas nors iš mūsiškių, gal net mūsų partorgas, su kuriuo mano santykiai paskutiniu metu
buvo gan įtemti, taip vėlai, tikriausiai manuoju vyriausybiniu telefonu paskambino į
ministeriją, o ministro pagalbininkas, nesant ministrui, privalėjo skubiai „imtis priemonių“.
Supratau, kad jis gautą informaciją palaikė kaip „ČP“ – „grėsmę valstybei“ ir nesant
ministrui pats ėmėsi skubių priemonių. Bandžiau jam paaiškinti, bet jis: – be kalbų –
nukabinti, pirmadienį pristatyti į ministeriją. Teko man, kaip ekstremalinėje situacijoje naktį
pakelti E. Levišauską (pavaduotoją kadrų ir rėžimo reikalams) ir tartis.
Nutarėm, kad nieko nenukabinsim, N.Medvedevas ir A. Arčiulis visą Sąjūdžio
informaciją nufotografuos, padarys jos sutrumpintą vertimą; skubiai, kad Levišauskas spėtų
pirmadienį nuvežti ją į Maskvą. Su Levišausku nutarėme, kad važiuos Levišauskas;
prisakymas ne ministro, ne vyr.valdybos viršininko, o kažkokio „pagalbininko“, kuris, kaip
supratome, „naktinis pagalbininkas“, tarsi sargas, budintis prie ministro valstybinių telefonų.
Taip ir padarėme, aš tik pirmadienį ryte paskambinau vyr.valdybos viršininkui ir
paaiškinau situaciją. Supratingai išklausė, žinoma susilaukiau priekaištų ir patarimų,
pažadėjo jis pats tuo klausimu perkalbėti su ministru. Tikėjausi, kad sugrįžęs Levišauskas
perduos daug priekaištų, bet taip nebuvo. Ministras neturėjo net laiko su juo pakalbėti. Taip
iš grėsmingo dėmesio lietaus beveik ir nebuvo.
Ne visi institute pritarė Sąjūdžio judėjimui; buvo institute komunistų ortodoksų,
vadovaujamų partijos sekretoriaus V. Redko grupė, kuri kiekviename partiniame
susirinkime puldavo mane, taip pat ir Medvedevą (kuris buvo irgi kompartijos narys),
kaltino už sąjūdininkų “įsisiautėjimą” institute. Bet jų balsas jau nebuvo toks grėsmingas,
kaip kadaise. Išdrožiau viename partiniame susirinkime kalbą prieš tarimą
“internacionalizmą”. Jau nebijojau pasisakyti prieš sovietinį totalitarizmą, nebijojau būti
atleistas iš direktoriaus pareigų. Artėjo man laikas išeiti į pensiją, ruošiausi užleisti šį postą
kitam.

***
Rūpėjo jau mano pamaina. Norėjosi, kad tai būtų mokslų daktaras, prieš tokį
neturėtų Maskva savo alternatyvos. Būtų labai gerai tikę Žilinskas, Buinevičius, Eidukas,
bet jie apsigynę daktaro disertacijas paliko NIIRIT’ą, iš mokslo daktarų liko tik R. Petrikis.
Tačiau dėl jo buvo man ir abejonių; dar jaunas, nepatyręs. daug kam jis patiko; kaip
žmogus - gero būdo, bet man atrodė, kad nepakankamai “kietas”. Norėjosi stipraus
žmogaus, jaučiau, kad naujojo direktoriaus laukia sunkūs laikai.
Generalinis užsakovas (TSRS Gynybos Ministerija) jau nebuvo toks greitas ir
dosnus su naujais užsakymais, vangūs buvo ir kiti Rusijos užsakovai, o jų užsakymai
institute buvo pagrindiniai. Biudžetinių darbų, finansuojamų Ministerijos, nebuvo daug,
orientavo mus į “ūkiskaitą”.
Pradėjo šlubuoti finansavimas... Pradėjome gyventi šia diena, nematydami
tolimesnės perspektyvos. Kas bus toliau?...
---
Praėjo keli mėnesiai, institutas išsirinko naują direktorių. Juo tapo mokslų daktaras
R.S .Petrikis . Turbūt tai buvo pirmas atvejis Ministerijoje, kad direktorių skirtų ne ji , o rinktų
kolektyvas.
140
Paskutinis instituto direktorius dr. S.R.Petrikis.
Laužyti nusistovėjusią tvarką, taip nusprendė instituto Sąjūdžio grupė. Ministerija
tylėjo, bet prieš Petrikį neprieštaravo, nes dar prieš rinkimus, derinau jo kandidatūrą
Maskvoje ir Lietuvos Komunistų partijos CK. Spicynas, šakos Vyr.valdybos vyriausiasis
inžinierius, Petrikį gerai pažinojo, pritarė ir jis.

Buvo alternatyvų į direktorius ir kitų, kandidatavo ir buvęs Mikroelektronikos skyriaus
viršininkas G. Petrauskas , tikėjosi pasiūlymo ir J.Astafjevas; abu turėjo savo šalininkų, bet
instituto Sąjūdžio grupė palaikė Petrikį, tai ir nulėmė.
Aš perėjau dirbti moksliniu sekretoriumi, bet neilgai džiaugiausi naujomis pareigomis.
Įvykiai toliau vystėsi stulbinančiai audringai. Niekas Lietuvoje jau neabejojo, kad
išsilaisvinimas nuo rusų jau ne toli. Kad ir kokios buvo Sovietų Sąjungos pastangos išlaikyti
“nepaklusniuosius pribaltus” - viskas veltui.
Toliregiškesni rusakalbiai ateiviai ėmė trauktis iš Lietuvos. Gynybos ministerija
uždarė mūsų institute savo atstovybę. Vedeniovas su savo komanda išvažiavo į
Leningradą, iš kur buvo ir atvykęs. Nematė Lietuvoje perspektyvų ir vyriausias inžinierius
Astafjevas - išvyko į Krasnodarą, Čuprovas į Kurską; kiti - kas kur... Nors sunki buvo
ekonominė padėtis ir Rusijoje, bet saviems atrasdavo darbo. Nebuvo darbo tik
“separatistams pribaltams”. Atsisakinėjo užsakovai iš Sovietų Sąjungos net jau ir pradėtų
darbų, neapmokėdavo už padarytą įdirbį. Dar kurį laiką Ministerija finansavo biudžetinius
darbus, bet paskelbus Lietuvai nepriklausomybę, nutraukė ryšius su mumis.
Vienas stambiausių Lietuvoje institutų, sukūrusių virš 350 sudėtingiausių
prietaisų, kuriuos serijomis gamino 8-nios Sovietų Sąjungos gamyklos. Institutas,
per metus atliekantis darbų už 70-80 mln. rublių, pusantro tūkstančio instituto
darbuotojų liko be finansavimo – be pragyvenimo šaltinio.
Tokiomis sąlygomis teko vadovauti kolektyvui naujajam direktoriui ir vyriausiajam
inžinieriui V. Jakui. Astafjevui plikus institutą Petrikis savo pavaduotoju mokslo ir gamybos
reikalams pasirinko jį, 30-to skyriaus vedantį specialistą, laboratorijos viršininką.
V.Jakas, paskutinysis vyriausiasis inžinierius
Kol galėjo, institutas tęsė pradėtus darbus, nors ir mažai tikėjosi, kad užsakovai
atsiskaitys. Negaudamas pajamų, institutas pradėjo skęsti skolose: už energiją, ryšius,
šilumą, vandenį. Išaugo mokesčių skola Sodrai, nebuvo lėšų atlyginimams. Direkcija
pasiskolino kelis milijonus iš banko “reorganizacijai”, bet per trumpą laiką “pravalgė” ir juos.
Darbuotojai po kelis mėnesius negaudavo atlyginimų, direktoriui rūpėjo ne mokslinė veikla,
bet iš kur gauti lėšų algoms, kaip atsikratyti nereikalingomis burnomis.

Ypač “juodos” mintys apimdavo artėjant žiemai. Atjungus institutą nuo centralizuoto
šildymo, žiemą patalpose būdavo nepakenčiamai šalta. Kam tokioje situacijoje galėjo rūpėti
Mokslinė taryba? Nebuvo jau mokslinių darbų, nereikėjo ir mokslinės Tarybos. Institutas,
pradiniame supratime, jau nebuvo institutas; buvo - tik "buvęs institutas", kuri jau
skaičiavo paskutines dienas.
Merdėjimo požymiai buvo; Plano skyrius, paskiau - Darbo ir užmokesčio skyrių
likvidavimas. Nebuvo daugiau ką planuoti, nereikėjo skaičiuoti atlyginimų ir premijų. Viena
buhalterijos mergužėlė susitvarkydavo su tomis problemomis. Nereikėjo jau direktoriaus
pavaduotojo mokslo reikalams – vyriausiojo inžinieriaus, tuo labiau, mokslinio
sekretoriaus.
Mano supratimu, likvidavus Mokslinę Tarybą, jau 1991 lapkričio mėn. , nutrūko ir
RMT MTI kaip instituto, funkcionavimas. Liko tik institucija, buvusio instituto iškabos
nešiotoja.
Pagrindinė “instituto” funkcija dabar buvo skaičiuoti skolas, privatizuoti gausų
instituto turtą ir ruoštis bankrotui. Tuo užsiėmė direktoriaus padėjėja ekonomikai - ponia
Zaicevienė.
Buvusio instituto išnuomojamose, paskiau privatizuotuose plotose kūrėsi jau
svetimos įvairiausios UAB, firmos ir firmelės, tolimos nuo mokslo, užgoždamos dar
bespurdančias po truputį besiprivatizuojančias instituto „liekanėles“.
Dar kai kurį laiką kabėjo prie Administracinio pastato iškaba “ Kauno radijo
matavimų technikos mokslinis tiriamasis institutas”, po kurio laiko dingo ir toji. Gal pavogė
metalo vagys ir pardavė spalvoto metalo supirkėjams, o gal kas priglaudę atminčiai...
1993 m. rudenį pasiliuosavau iš “instituto” ir aš.
Dar kurį laiką “institutui” vadovavo R.Petrikis; išrinkus jį į Seimą, perėjus į kitą darbą,
vadovavimą “liekanai” perėmė buvusi instituto Darbo apsaugos tarnybos viršininkė ponia
J.Kriščiūnienė.
Pasitraukus paskutiniam moksliniam instituto vadovui, logiška tą datą -1994m.
rudenį, laikyti galutine Kauno RMT MTI žlugimo, kaip mokslinės organizacijos, data.
PRISIMINIMAI
---

Janinos Kriščiūnienės,
buvusios Darbo saugos skyriaus viršininkės, vėliau
paskirtos VKRMTMTI generaline dirktore
Baigusi tuometinį Kauno politechnikos institutą , radioelektronikos specialybę, 1965
m. buvau paskirta dirbti inžiniere pašto dėžutėje Nr. 304 (dabar Valstybinis Kauno radijo
matavimų technikos mokslinio tyrimo institutas LiRA). Vėliau tapau vyresniaja inžiniere,
vedančiąja inžiniere, skyriaus vadove, o 1995 m. gruodžio 08 d. tapau instituto generaline
direktore. Deja tada institutas, kaip mokslo įstaiga jau nefunkcionavo. Lietuvos
Respublikos Vyriausybė dar 1992 metais priėmė nutarimą atskirti instituto struktūroje
esančius komercinius – ūkinius bei mokslinius – technologinius padalinius ir šių padalinių
pagrindu įsteigti personalines įmones ir jas privatizuoti 60 % lygiu. Likusius 40 % akcijų
valdė institutas. Tokių įmonių įsikūrė daugiau nei keturiasdešimt. Privatizavimo metu
institutas valdė 25.000 m
2
patalpų pastatuose, kurie buvo išdėstyti 6 ha žemės plote.
Po dalinio privatizavimo instituto sudėtyje pasiliko Fizikinės – cheminės
analizės ir ekologijos laboratorija, vadovaujama mokslo daktaro Igorio Prosyčevo ir
administracinis ūkinis skyrius. Vėliau ši laboratorija buvo pervesta į KTU Fizikinės
elektronikos institutą. Po privatizavimo instituto LiRA balanse liko galingas energetinis
ūkis, kas leido mums savarankiškai užsidirbti lėšas pragyvenimui, teikiant paslaugas čia
įsikūrusioms įmonėms. Artimiausiu metu mes sieksime pakeisti instituto, kaip mokslo
įstaigos statusą ir tapti uždarąja akcine bendrove, kaip ir kiti buvę instituto moksliniai bei
gamybiniai padaliniai.
---
Dr. Leopoldo Stankevičiaus, buvusio 10-to skyriaus viršininko

Kai 1959m. buvau priimtas dirbti techniku į laboratoriją Nr.10,
joje jau dirbo inžinieriai J.Okulič-Kazarinas, S.Zareckas, I.Kasperiūnaitė,
D.Eidukas, technikai - L.Šimkevičius, J.Ivanauskas, V.Stankevič. V.Mockus.
Buvo vykdomas vienas iš pirmųjų bandomųjų - konstruktorinių darbų (BKD) "Kabura",
prie kurio vykdymo buvau priskirtas ir aš. Šio darbo rezultate buvo sukurtas tikslių
amplitudžių impulsų generatorius G5-14 .
Dar vykdant "Kaburą" buvo pradėtas mokslinis - tiriamasis darbas (MTD)
"Landiš", kuriam vadovavo D.Eidukas. Sutinkamai su to laikmečio puslaidininkių technikos
vystimosi lygiu, šiame darbe buvo
tiriamos galimybės sukurti prietaisą puslaidininkinių diodų dinaminių parametrų matavimui.
Vykdant šį darbą jau dalyvavo A.Neverauskas, E.Jankūnas, teko dalyvauti ir man.
Šis darbas buvo užbaigtas 1963m., o jo idėjos buvo pratęstos vykdant MTD "Zmeevik"
ir BKD "Zmeevik-2". Šio darbo rezultate (vadovas E.Jankūnas) buvo sukurtas ir Vilniaus
gamykloje gaminamas pirmas stroboskopinis pereinamųjų charakteristikų matavimo
prietaisas X2-3.
Šiais darbais prasidėjo pagrindinės 10 skyriaus tematikos - puslaidininkinių
prietaisų parametrų matavimų aparatūros (L2- grupės prietaisų) kūrimo darbai, kurių tematika
priklausė nuo elektronikos pramonės pasiekimų puslaidininkinių prietaisų technikos srityje.
Laboratorija sparčiai augo, jos bazėje jau 1962 m. kovo mėn. buvo įkurta dar
viena laboratorija - Nr. 80 , kuriai vadovavo D. Eidukas. Jau po metų šių laboratorijų pagrindu
buvo įsteigti du savystovūs skyriai (Nr. 2 , ir Nr. 5) kurių vadovai buvo atitinkamai E.
Gonestas ir D. Eidukas). 1972m. sausio mėn. šie skyriai buvo sujungti vėl, ir buvo įkurtas 10
skyrius, kurio viršininku iki 1973 m. rugsėjo mėn. buvo D. Eidukas, jį pakeitė A. Diržys.
Nuo 1976 m. rugsėjo 1 d. skyriui vadovauti teko man; vadovavau iki 1991 m. gruodžio
30 d, kai institutas buvo jau nepajėgus toliau aprūpinti skyrių darbais ir atlyginimais, ir skyrius
buvo likviduotas.
10-tas skyrius buvo vienas didžiausių institute, jungė 9 – nias laboratorijas, kurios
vykdė mokslinius – bandomuosius - konstruktorinius darbus kuriant puslaidininkinių prietaisų
ir integrinių mikroschemų parametrų matavimų aparatūrą, o taip pat elektroninę medicininę
aparatūrą. Skyriuje dirbo 120-140 darbuotojų, aukštos kvalifikacijos specialistų, kurie sukūrė
visus naudotus TSRS puslaidininkinių prie
taisų parametrų matavimo prietaisus pradedant nuo L2-26 tipo ir baigiant L2-85; taip pat eilę
sudėtingų integrinių mikroschemų parametrų matavimo sistemų. Kuriamos buvo taip pat

medicininės monitorinės sistemos ir atskiri ligonių būklės sekimo prietaisai, automatizuoto
kompiuterinio EKG analizo sistemos, širdies ritmo elektroniniai stimuliatoriai.
Vykdant šios tematikos darbus buvo sukurti ir jau 1968-69 m. įsisavinti serijinėje
gamyboje pirmieji mūsų instituto L2- grupės prietaisai L2-26, L2-27. Šios krypties darbus
vykdė įsisavindami atsirandančių naujų puslaidininkinių prietaisų parametrų matavimų
metodikas skyriaus veteranai: -A.Neverauskas, E.Jankūnas, A.Bingelis, J.Motiejūnas,
V.Urbonas, A.Čergelis. Sėkmingai vykdydami planinius darbus visi jie apgynė disertacijas
pagal įvairių puslaidininkinių prietaisų parametrų matavimų tematiką.
1973m., už puslaidininkinių prietaisų impulsinių ir statinių parametrų
matavimo teorijos pagrindų teorinės skaičiavimo metodų bazės sukurimą ir gautų
rezultatų įdiegimą liaudies ūkyje, grupei skyriaus darbuotojų (D.Eidukas, A.Bingelis,
A.Neverauskas, L.Stankevičius) paskiriama Lietuvos TSR respublikinė premija.
L2- grupės prietaisų kurimo darbai buvo vykdomi iki 1992-93m. Buvo sukurti prietaisai
tuometinių naujausių galingų lauko tranzistorių, aukšto dažnumo tranzistorių, stabilizatorių,
operacinių stiprintuvų, analoginių mikroshemų parametrų matavimui ir kt.
Vykdant šiuos sudėtingus darbus dalis senų skyriaus veteranų pas mus jau
nedirbo. Ilgą laiką L2- grupės darbais užsiiminėjo 3-4 laboratorijos, kuriose dirbdami didelį
indėlį kuriant naujausius matavimų prietaisus įnešė: R.Strielčiūnas, S.Klebanskis,
J.Špakovas, J.Dargis, R.Tamošiūnas, V.Valatka, H.Matusevičius, R.Tamulevičius,
M.Pucėta, G.Tamošiūnienė, J.Ramanauskas, A.Rimkus, V.Bražukas.
Paskutinę sutartį pagal L2- gr. įvykdėme 1994m., pateikdami prietaisą L2-85
Zlatoust miesto gamyklai.
1968-1976m. viena skyriaus laboratorija vykdė darbus kurių rezultate buvo
sukurti automatizuoti įvairių puslaidininkinių prietaisų parametrų distancinio matavimo
aparatūros komplektai. Aparatūra buvo
specialios paskirties, naudojama tiriant radiacijos įtaką puslaidinikiniams prietaisams. Darbus
vykdė: A.Dargis, S.Grigas, A.Valantiejus, L.Stankevičius, A.Bagdonas, A.Kibilda,
V.Šalaševičius.
1959-1976m. buvo vykdomi darbai kuriant prietaisus koaksialinių kabelių parametrų
netolygumų matavimui. Buvo sukurti prietaisai R5-4, R5-6. Darbams vadovavo E.Gonestas,
E.Jankūnas, H.Matusevičius.
1972m. galutinai suformavus 10 skyriui atsirado galimybė vykdyti naujus dar
sudėtingesnius darbus. Prasidėjo matavimų sistemų kūrimo darbai. Viena iš pirmųjų skyriuje
ir institute sukurtų sistemų “Lodka”, bu vo skirta integrinių mikroschemų dinaminių parametrų
kontrolei (1974m). Ši sistema Maskvos gamykloje buvo įsisavinta serijinėje gamyboje.
Sistemos kurimo darbams vadovavo E.Gonestas, o pagrindiniais vykdytojais buvo
R.Tamošiūnas, A.Čergelis, J.Motiejūnas, N.Korsakas, R.Černevičienė,
P.Marcinkevičius, V.Urbonas, L.Insoda. Toliau vystant šią tematiką buvo sukurta ir sistema
“Lodka-4”(1978m).
Matavimų sistemų kurimo darbai buvo plečiami. R.Strielčiūnas vadovavo kuriant
analoginių funkcionalinių mazgų kontrolės sistemą “Liman” (vykdytojai: V.Valatka,
G.Tamošiūnienė, V.Bražukas, A.Rimkus).
1980-82m. skyriuje buvo kuriamos sistemos radiomatavimų prietaisų mazgų
technologinei kontrolei vykdyti (“Linza-1”, -2, -3). Darbams vadovavo A.Valantiejus ir
V.Urbonas, vykdytojai: - A.Dargis, T.Rekevičius, V.Petkevičius, A.Kibilda, R.Augustinas,
R.Petronis, L.Insoda, I.Šubin, S.Šubina, V.Bagdonas, V.Šalaševičius, J.Ručys).

1985-1991m. buvo vykdomi darbai kuriant sudėtingas daugiafunkcionalinių analoginių
mikroschemų parametrų (iki 50-60 įvairių matavimų metodikų parametrų) kontrolės sistemas
“Leopard”. Šios matavimų sistemos pirmiausiai buvo reikalingos, ir atsirado, tenkinant
Lietuvos gamybinių susivienijimų “Venta”ir “Banga” naujos produkcijos įsisavinimo
poreikius. Vėliau pagal atskiras sutartis šios sistemos buvo pas mus gaminamos ir kitiems
užsakovams.
Šiems darbams vadovavo A.Valantiejus. Darbus vykdė dvi laboratorijos, pagrindiniai
vykdytojai: A.Kibilda, V.Petkevičius, T.Rekevičius, M.Pucėta, R.Augustinas,
A.Paulauskas, R.Petronis, V.Urbonas,L.Insoda, K.Grincas.
1988m. šie mūsų darbai buvo atitinkamai įvertinti skiriant Lietuvos Ministrų
Tarybos vienkartinę premiją “Bangos”, ”Ventos”, ”Vingis” ir KRMTMTI darbuotojų
kolektyvui už 4-tos kartos portatyvinių televizorių “Šilelis” bazinio modelio sukurimą
(R.Petronis, T.Rekevičius, L.Stankevičius, V.Urbonas, A.Valantiejus)
Reapublikinės premijos laureatai.
Užsakymai ir sutartys darbams pagal L2- matavimo prietaisų ir sistemų tematiką
baigėsi 1995 m.
Elektroninės medicininės aparatūros kurimo darbai institute prasidėjo 1963m.
įkūrus J.Dzedulionio vadovaujamą laboratoriją Nr.100. Vėliau ši laboratorija buvo prijungta
prie D.Eiduko vadovaujamo 5 skyriaus ir nuo 1972m. įėjo į 10sk. sudėtį. Šiam kolektyvui iki
1980m. vadovavo J.Daniševičius, 1980-1991m. – S.Apuokas, 1991-1993m. K.Pukėnas.
Pagal medicininės tematikos paskirstymą tarp ministerijos institutų, mūsų
institutas turėjo užsiimti medicininių monitorinių sistemų kūrimu, skirtų ilgalaikiam ligonių
stebėjimui intensyvios terapijos ir reanimacijos palatose. Jau 1967-69m. institute buvo
sukurtos pirmos monitorinės sistemos “Tablo” ,”Distancija” (J.Dzedulionis, A.Krukonis,

K.Pranevičius, J.Daniševičius). 1971m. buvo sukūrta monitorinė sistema “Tabak “ sunkių
ligonių būklei kontroliuoti operacinėse ir intensyvios terapijos palatose.(J.Daniševičius,
J.Dzedulionis, S.Ambraška, B.Norbutas, D.Juškevičiūtė). Ši sistema ir atskiri jos prietaisai
eilę metų buvo gaminami Velikije-Luki. gamykloje.
10 skyriuje medicininės tematikos darbų apimtys augo, buvo vykdomi ir specifiniai
MTD. Medicininės aparatūros darbai perspektyvoje tapo stabilia tematika. Šių darbų
vykdyme dalyvavo jau ne vienos laboratorijos specialistai. 1974 m. buvo sukurtas
operacinis monitorius MO-01, 1979 m. specialus spalvotas medicininis indikatorius EKMM
-
3C - 01, impedansinis kardiomonitorius KMI-01.1981 m. buvo sukurta speciali monitorinė
sistema skirta medikams dirbantiems lauko sąlygomis (“Fenolog-M”), 1982m – monitorinė
sistema “SMM-01”. Šių darbų pagrindiniais vykdytojais buvo: S.Ambraška, S.Apuokas,
J.Kasperavičius, B.Norbutas A.Kriaučiūnas, D.Juškevičiūtė, P.Rutkovas. 1985-86 m.
vykdant naujos kartos monitorinės sistemos “Majak-2M” Kūrimą, be minėtų specialistų
darbe dalyvavo M.Skučas, S.Paliukas, A.Mikalauskas, R.Paukštys ir kt.
1987-1989m. buvo įsisavinta nauja medicininės aparatūros kryptis – sukurta
aparatūra automatizuotam elektrokardiagramų analizui atlikti (išdirbėjai M.Skučas,
A.Mikalauskas, S.Paliukas, K.Pukėnas, Kardiologijos instituto specialistai). Šią kryptį
toliau 1991-92 m. vystė K.Pukėnas, sukuriant aparatūros kompleksą EKG iki 100 taškų
analizei.
1992 m. baigėsi centralizuotas medicininės tematikos darbų finansavimas. Toliau
pas mus buvo vykdomos sutartys su atskirom Lietuvos med. įstaigom realizuojant turimą
aparatūrą, vykdant užsakymus pagaminti įvairius elektroninius ir mechaninius gaminius. Buvo
realizuota virš 100 št. elektroninių raumenų stimuliatorių “Jėga’. Taip medicininiai darbai
egzistavo iki 1999-2000m.
Pagal 10 skyriuje atliktų darbų tematiką buvo apgintos 28 kandidatinės ir 1
daktarinė (D.Eidukas) disertacijos. Kandidatines disertacijas apgynė buvę darbuotojai:
S.Apuokas, E.Barkin, E.Bajorūnas, A.Bingelis, N.Cechanavičienė, V.Čergelis,
V.Dailidėnas, J.Daniševičius, A.Dargis, A.Diržys, D.Eidukas, E.Gonestas, E. Jankūnas,
Š.Kačinskas, J.Kasperavičius, Matusevičius, N.Mickūnas, J.Motiejūnas, P.Nagys,
A.Neveraus kas, K.Pukėnas, M.Skučas, L.Stankevičius, R.Strielčiūnas, R.Tamošiūnas,
V.Urbonas, A.Valantiejus, A.Šiuša.
1991.12.30 d . KRMTMTI “Lira” Direktoriaus įsakymu buvo panaikintas 10 skyrius
ir įkurtas sąvarankiškas mokslinis-gamybinis kompleksas “Lira-10”, prijungiant prie išlikusio
tematinio skyriaus su juo dirbusius konstruktorius ir dalį gamybos cecho. 1993.02.11- “Lira-
10” bazėje įkurta KRMTMTI “Lira” personalinė įmonė “Lirita”. 1995.04.28 – įsteigta UAB
“Lirita”.
2000.12.22 – man teko save atleisti iš UAB “Lirita” direktoriaus pareigų
,išdirbus Institute 41 m. 2001.10.22 – buvau atleistas iš UAB “Lirita” valdybos pirmininko
pareigų ir galuotinai atsisveikinau su Institutu.
---
Dr. Vinco Rimgaudo Dineikos (patrumpinti)
Kaip atsidūriau „Elektronikoje“

„Elektronika“ – taip liaudiškai vadinamas Kauno radijo matavimų technikos mokslinis
tyrimo institutas, kurio oficialus pavadinimas „ (rus.) Predprijatie p/ja 304 “ – žodžiu
„dėžutė“.
1961 m baigiau Kauno politechnikos instituto mechanikos fakultetą, įsigijau laivų
mašinų ir mechanizmų specialybę, kurią inicijavau jau įpusėjus studijoms. Manęs į jūrą
plaukioti neišleido, nedavė vizos, tai „nusiėmiau“ nuo paskyrimo ,ir Vytautas Sakalauskas
priėmė į „Priekalą“, kur iš kirvių gamyklos darėme specialiųjų staklių .
Mane traukė menas, lošiau tenisą, su Lietuvos rinktine buvau „išmaišęs“ Rygą, Taliną,
Kaliningradą, Leningradą, Maskvą, Tbilisį, Jerevaną, aktyviai kūriau menines nuotraukas,
buvau vienas iš iniciatorių kuriant Kauno foto klubą, „dariau“ firminius ženklus ir t.t. Šalia
„Priekalo“ buvo įsikūrusi ir „Elektronika“, Jonavos gatvėje, o mano brolis arch. Pranas
Dineika Leningrado projektavimo institute (GSPI-Į) projektavo „Elektronikos“ gamybinius
pastatus Savanorių prospekte. „Elektronikos“ Standartų skyriaus vadas Julius
Martišiūnas paskambino į „Priekalą“ ir pradėjo verbuoti konstruktorius į „Elektroniką“. Aš
jam ekspromtu pasakiau: „į kalėjimą dirbti konstruktoriumi eičiau tik ne už mažesnį kaip
150 rublių atlyginimą. Nebent gaučiau dizainą“. Po kurio laiko Martišiūnas paskambino:
„gali šypsotis, gauni dizainą ir 150 rublių“ . Tais laikais tai buvo fantastiška alga.
Susitikau su Jeronimu Kersnausku, pasišnekėjome ir 1964.11.05 buvau pasodintas
už braižymo lentos konstruktorių skyriuje, o kad nesėdėčiau be darbo – davė
konstruktorinę užduotį. Maždaug po mėnesio ne tik aš nebeturėjau laiko
„konstruktoriniams“ darbams, tačiau dizaino darbams prireikė pagalbininkų.
Kad mano įtaka kuriant prietaisus būtų reali aš „užsimojau“ komponuoti valdymo
paneles visiems prietaisams (visoms temoms) visais jų kūrimo etapais. Tai pareikalavo
tikrai įtemto darbo, reikėjo ne tik suspėti visas problemas išspręsti laiku, tačiau ir save
tobulinti tiek estetikos, tiek inžinierinės psichologijos srityse, domėtis semiotika, dizainu,
sekti pasaulines tendencijas, įtakoti naujas technologijas ir t.t. Žodžiu, mano kasdieninis
darbas buvo su visais instituto vedančiais konstruktoriais ir todėl galiu teigti, kad neblogai
pažinojau ir instituto atmosferą.
Apie instituto vadovus ir tematinių skyrių vadus
„Amžinas“ direktorius - K.Rekevičius. Daug kam galėjo pasirodyti, kad labiau
netinkančio žmogaus į direktoriaus pareigas surasti neįmanoma: jis nebuvo „ūkininkas“,
niekur neurėjo „blato“, per visą savo direktoriavimo laiką nieko nepaprašė jokios paslaugos
ir todėl nei vienas instituto darbuotojas neturėjo pas jį jokių privilegijų. Todėl bet kuris
skyriaus vadas galėjo būti „nuskalpuotas“ jei jis netinkamai atlikdavo savo pareigas ar
spręsdavo technines problemas. Tokia demokratija buvo net sunkiai įsivaizduojama
Brežnevo laikais. Matyt ir pačiam Rekevičiui ne labai prie „dūšios“ buvo direktoriaus
pareigos. Prisimenu kaip kartą su Kersnausku išsišnekėjome, ir jis papasakojo, kaip
Rekevičius važiavo į CK prašyti, kad jį atleistų iš direktoriaus pareigų, nes jis mokslininkas
ir administracinis darbas jam ne prie širdies. Antanas Sniečkus jį priėmė, o pokalbį baigė
per vieną minutę: „tamsta esi kareivis, pastatytas ir stovėk“. Taip Rekevičius ir grįžo
direktoriauti ilgam, į skyrius priiminėjo jaunus, gabius lietuvius, o demokratinė atmosfera ir
sudėtingi darbai ugdė žmones, nors su darbais beveik niekas nekvaršino direktoriui
galvos, institute buvo tokia tvarka, kuri garantavo , kad problemos spręsis ir žemiau. Per
18-ka darbo metų darbo klausimais man nei karto nereikėjo kreiptis į direktorių.
O vienintelę išimtį norėčiau prisiminti. Nors pramoninei estetikai man neužtekdavo
Laiko, tačiau skyriaus kopijuotojos darė lenteles žyminčias duris ir paprašė paslaugos.
Pasiūliau lentelių formą, itališką šriftą iš „Olivetti“ katalogo, kurį institute perdirbome į
„kirilicą“,
ant atskiros lentelės lietuviškai surinkti sektoriaus, skyriaus vado vardą, pavardę
ir telefono numerį. Taip norėjosi humanizuoti instituto atmosferą. Maždaug po mėnesio

I-mo skyriaus vadas Proničevas „apsižiūrėjo“ ir pareiškė, kad lentelės turi būti nuimtos, ir
aplamai kas tas lenteles leido kabinti. Bandžiau aiškinti, kad padariau pagal analogiją, net
ministerija, kuri ne mažiau slapta, naudoja tokią sistemą, o be to visur institute yra telefonų
knygelės su tokia informacija. Proničevas nenusileido ir tada aš neišlaikiau, nujau pas
Rekevičių ir sakau: „man trukdo dirbti“ , Išklausęs problemą Rekevičius pasiskambino į
Saugumo komitetą ir pasiteiravo, ar yra instrukcija draudžianti viduje ant durų rašyti
pavardes ir sužinojęs, kad konkrečiai tokios instrukcijos nėra, pasikvietė Proničevą ir prie
manęs davė pylos, kad kišasi ne į savo reikalus, o jeigu jau ir ateityje ką nors nori sakyti,
tai pirmiausia turi parodyti rašytą ir patvirtintą instrukciją. Po to Proničevas kokį mėnesį su
manimi nesisveikino, o lentelės liko kaboti ir toliau.
Norėčiau prisiminti dar vieną situaciją, kurį charakterizuoja Rekevičių. Vyko eilinis
pasitarimas pas vyriausiąjį inžinierių - KVN („klub veselych i nachodčivych“). Mūsų
institutas pradėjo garsėti savo darbais, sukurtais prietaisais. Brežnevas į Lietuvą atsiuntė
savo referentą „čto eto takoe etot institut, malenkij i udalenkij“ . Iš Lietuvos Ministrų tarybos
paskambino Rekevičiui, paaiškino padėtį ir pavedė organizuoti referento „priėmimą“.
Rekevičius atsakė labai trumpai: „aš pinigų tam neturiu“ ir padėjo ragelį. Referentą girdė
Radijo gamyklos direktorius Minkus, o KVN dalyvių (skyrių vadams) tikrai netruko
linksmybės. Manau, kad visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje nebūtų galima rasti kito
direktoriaus, kuris galėtų sau leisti taip elgtis.
Vyriausias inžinierius - V .Starikov‘as. Viktoras – buvo jaunas, labai
energingas, impulsyvus, doras specialistas, atsiųstas iš „GOLOVNOGO INSTITUTA“
Gorkyje. Kad pailiustruoti jo darbo stilių papasakosiu epizodą iš komponuotės derinimo
procedūros. Rodau brėžinį ir aiškinu, o jis neišlaikęs sako, „net eto nikuda ne goditsa“.
Aiškinu toliau, jis vėl kategoriškai prieštarauja. Tęsiant argumentus staiga pašoka iš už
stalo, apibėga jį ir spaudžia man ranką sakydamas „Nu i molodec, pravilno!“.
Žodžiu, su juo dirbti būdavo smagu, visada žavėdavo jo gyvas protas. Tik vieną kartą
teko stebėti priimant valingą spendimą, nors absoliučiai visi tam ir prieštaravo. Institute
buvo konstruojama medicininė aparatūra, skirta stebėti ligonius reanimacijoje ir širdies
operacijų metu. Buvo iškilusi problema pereiti nuo anologinių signalų atskaitymų į
skaitmeninę jų formą. Norint tai padaryti reikėjo sukonstruoti spintą, prikištą tranzistorių, o
tai buvo labai brangu ir reikalavo sujungti medicininę laboratoriją su automatizacijos
skyriumi, kuriam vadovavo Gonestas. Autonomiją išmugoti norėjo tiek medicininės
laboratorijos, tiek jos skyriaus vadas Eidukas, tiek Gonestas. Tada Staikovas atsiprašė
visų, kad jie nesupranta technikos vystimosi tendencijų: „jei šiandien mes nekonstruosime
spintos iš tranzistorių, tai rytoj neturėsime patirties sukonstruoti bloko iš mikroschemų.
Taigi, aš priimu valingą spendimą, šią temą vykdys du skyriai: daviklius -medicininė
laboratorija, automatką – Gonesto skyrius“. Ateitis parodė, kad jis buvo absoliučiai teisus,
tik taip galima buvo „nepražudyti“ perspektyvios temos. Institutas priėmė gerą startą, į
serijinę gamybą buvo perduoti modernūs prietaisai.
Vyriausias inžinierius - L.Kolesnikov‘as - buvo visiška priešingybė Starikovui.
Jis pasižymėjo nuosekliu pedantiškumu. Mano vadas Kersnauskas, kai tik galėdavo tai
vengdavo pas į eiti derinti sprendimų sakydamas: „negaliu, jei jam kas šaus į galvą, tai to
neišmuši jokiais argumentais“. Man kažkaip sekdavosi geriau suderinti tai, ko mums
reikėdavo. Aš niekada nesakydavau to ko man reikia, o iškeldavau problemą taip, kad jam
pačiam būtų nesunku pasiūlyti sprendimą, o tada „nustebdavau“ kaip viskas puiku.
Kolesnikovo pedantiškumas institutui išėjo į naudą: sustiprėjo vidinė tvarka, kiekviena
tarnyba geriau suprato savo atsakomybę ir institutas „augo“ toliau kaip ant mielių.
Prisimenu, kaip buvo sprendžiama tranzistorių ir integralinių schemų galvučių (adapterių)
konstravimo problema. Kadangi Sovietų Sąjungoje kopijuojamos įvairių užsienio firmų
mikroschemos ir tranzistoriai, tai jų „architektūroje“ nebuvo jokios tvarkos ir todėl jų

matavimui reikėjo gausybės skirtingų adapterių. Į Problemą buvo pažiūrėta realiai, gamtos
neapgausi, visais aparatūros kūrimo etapais būtina gaminti presformas visoms galvutėms,
kitaip neišgaudysi tikslumo. O tai pareikalavo rankinio cecho plėtros. Taip tas sprendimas
buvo priimtas posėdžio metu jau po vidurnakčio. Ir kaip parodė ateitis, tik mūsų instituto
sukurta aparatūra serijinėje gamyboje dirbo patikimai.
Vyr.konstruktorius - J.Kersnauskas, vadovavo konstruktorių skyriui, kuris
aptarnavo visų tematinių skyrių vyriausiuosius konstruktorius – radistus – kurie vadovavo
temoms. Kersnauskas pasižymėjo nepaprasta intuicija, jo kabinete „numirdavo“ visi
nereikalingi ar mažai reikalingi darbai. Taip jis saugojo žmones nuo bereikalingo
užimtumo. O jei kartais apsirikdavo, tai susišaukdavo reikalingus žmones, kurie ir čiupdavo
spręsi iškilusią problemą be jokio atsikalbinėjimo. Tokiu būdu triukšmų beveik niekad ir
neiškildavo; kolektyvas buvo draugiškas, geranoriškas, kūrybingas.
Padėjo man asmeniškai išspręsti būsto problemą. Esu dėkingas ne tik žmonai, savo
tėvui Karoliui Dineikai, bet ir Kersnauskui, bei konstruktorių kolektyvui, kai po sunkios
avarijos, ir mažai buvo vilties išgyventi, padėjo man ne tik atsistoti ant kojų, bet ir laiku
apsiginti daktarinę dirtaciją.
Skyriaus vadai: A.Buinevičius. Skyrėsi jis iš visų kitų skyrių vadų, kad vienas
pirmųjų apgynęs daktarinę disertaciją nuėjo dėstyti į technikumą, subūręs radijo mėgėjus
fanatikus užsiėmė „lapių medžiokle“, jo auklėtiniai tapo Europos čempionais. „Vaikus“
priėmė į institutą, kurie vėliau neakivaizdiniu būdu baigė KPI, gynėsi kandidatines, o vėliau
ir daktarines disertacijas. Skyriuje taip pat nebuvo geležinės tvarkos, darbo metu galima
buvo garsiai juokauti, nevaizduoti užsiėmusio ir t.t. Pavyzdžiui vienas iš radijo fanatikų,
Mickevičius nuo ryto iki vakaro skaitydavo „Sportą“, nors nuo to darbo rezultatai ir
nenukentėdavo, kas ypač nepatiko pedantiškajam Kolesnikovui. Nežiūrint to Buinevičiaus
skyrius įgavo autoritetą ne tik institute, bet sukurta aparatūra galėjo konkuruoti su užsienio
firmomis.
E.Birmanas. Buvo visiška priešingybė. Gabus radistas, eruditas, vienas pirmųjų ne tik
apsigynęs daktarinę , bet ir „išmetęs“ prietaisą į serijinę gamybą. Jo skyriuje buvo geležinė
tvarka, niekas iš darbuotojų per visą dieną nepakeldavo „uodegos“, tačiau visi laukdavo
vado principinių sprendimų, nes jie visada būdavo geresni . Kadangi vadas buvo
eruditas, jo prietaisai išsiskyrė iš kitų kaip perspektyvūs. Tačiau lazda turi du galus; tokia
tvarka ne taip sparčiai ugdė kadrus, jie nesimokė iš savo klaidų. Ir kai serijinėje gamyboje
„užstrigo“ prietaiso parametrų stabilumas, problemą išsprendė ne Birmanas, ne jo
bendradarbiai, bet komandiruotas Buinevičiaus kadras Jonas Burauskas - jis surado
netradicinį sprendimą pakeisdamas scheminį sprendimą.
Prisimenu ir vieną asmeninį konfliktą su Birmanu. Komponuojant valdymo panelę, ji
niekaip nesikomponavo, kol nesugalvojau kitokį loginį sprendimą. Bandau jam aiškinti, o jis
sako: „tu ne radistas, tai ko mane mokai“. Užpykau ir aš: „elektronika atsirado prieš 50
metų, o estetika prieš 5000, tad kas daugiau turi patirties“. Teko problemą spręsti pas
Kolesnikovą, kuris privertė Birmaną dirbti naktimis, kad laiku suspėtų perdaryti schemą.
D.Eidukas. Tai geranoriškas, atsidavęs darbui žmogus, pasižymintis tuo, kad tik įėjęs
pro savo laboratorijų duris, tuoj pat garsiai pradeda bartis, visus mokyti ar šiaip kalbėti.
Niekas iš darbuotojų nekreipdavo į tai dėmesio, tai buvo lyg ir „šeimyninis“ fonas. Tačiau
man, tik ką pasirodžiusiam institute įstrigo Daniaus žodžiai: „niekada gyvenime niekas
nesuprojektuos geros aparatūros su tranzistoriais, jie iš tolo negali prilygti lempų
charakteristikoms“. Manau, kad pats Daniu seniai pamiršo savo žodžius, nes jis ne tik
sėkmingai savo kuriamais prietaisais „gaudė“ nano ir piko sekundes, bet ir būdamas
moksliniu sekretoriumi daugelį „pastūmėjo“ rašyti disertacijas. Jo pagalba mokslinei
bendradarbių karjerai būdavo neįkainuojama: iš vakaro paėmęs disertaciją, iš ryto ją
grąžindavo perskaitęs, sudėjęs trūkstamus kablelius ir pareiškęs svarią savo nuomonę.

Tai buvo be galo atsidavęs mokslui ir darbui žmogus, ir kai jis išėjo į Kauno Politechnikos
institutą, tai jo katedra buvo be galo modernizuojama pasitelkiant visą mūsų instituto
patirtį.
Kaip mes ruošdavome prietaisus parodoms. Aišku, kiekvienas nori save kuo
gražiau parodyti. Tačiau Sovietų Sąjungoje nebuvo tvarkos ir laisvės, tad prietaisų
paruošimas parodai sukeldavo nemažai problemų. Pav. konstruktorius turėdavo pakeisti
visus varžtus taip, kad galvutė būtų su kryžmine įpjova, nes, neduok Dieve, koks
užsienietis pamatys ir supras, kad prietaiso gamyba ne automatizuota. Neįmanoma buvo
neteoriškai suderinti spalvų – plastmasių spalva niekaip nederėjo prie dažų spalvos, į akis
krisdavo mėgėjiški šriftai, reikėjo sukurti geresnius, suprojektuoti jų užnešimui būtiną
įrangą ir t.t. Įsiminė viena paroda, kai institutui buvo pavesta atstovauti respublikos mokslą
Paryžiuje ir buvo priimtas sprendimas padaryti viską, kad prietaisai būtų harmoningi. Ta
proga buvo įsisavintas metaloplastas korpusams, net plastmasės spalva buvo maišoma iš
atskirų spalvų granuolių ir kai kurios detalės buvo užsakytos atlieti Aklųjų kombinate.
Kadangi kitas detales liejo pas mus, tai iš Aklųjų kombinato į sandėlį buvo atvežtos ir
granulės. Deja, jų atnešti iš sandėlio į cechą pasiuntė deltonikę, ji skirtingų spalvų
granuoles supylė į vieną maišą, o man reikėjo sodinti visą sektorių, kad vėl tas granuoles
išrūšiuoti. Nežiūrint į pasitaikančius nesklandumus, tikslas buvo pasiektas, pritaisai
harmonizuoti, ir visi nustebo, kad jie iš tikrųjų gražūs. Net iš Paryžiaus pasiekė
atsiliepimas, kad tai pirmieji gaminiai iš Sovietų Sąjungos, kurie taip harmonizuoti.
Sugalvojome kaip reklamuoti dar tik gimstantį galvoje prietaisą: į tipinį korpusą
įstatėme magnetinę panelę, „nupiešiame“ priekinę panelę su užrašais ir ryšiais tarp
elementų, o pačius elementus „užklijuojame“ ant paneles paprasčiausiai specialiai
pagamintu iš plieno elementų išorinę pusę. Fotografuok ir niekas neatskirs nuo realiai
pagaminto prietaiso.
Kaip man pasisekė užsiprenumeruoti deficitinį žurnalą „KURJER JUNESKO“
Kai prasidėdavo prenumeratos vajus, visi studijuodavome leidinių katalogus,
stengdavomės taip užsisakyti meninius žurnalus, kad kaip nors galėtume pamatyti kuo
alsuoja pasaulis . Pasirinkimas būdavo labai ribotas, dažnai tik juodai-baltai reprodukuoti
žurnalai ant laikraštinio popieriaus. Pastebėję, kad yra žurnalas „KOREISKIE
PROFSOJUZY“ gerokai pasijuokę užsakėme instituto profsąjungos pirmininkui
V.Malakauskui tą žurnalą į namus. Kai jau pradėjo jį nešti, jis net ėjo į paštą aiškintis, kad
tokio žurnalo neužsisakęs, tačiau jam pašte parodė užsakymo kvitą. O kai jis pradėjo
spėlioti, kas gi jam galėjo padaryti tokią kiaulystę, padariau jam vizitą ir sakau: „aš tave
aprūpinau neįkainuojamu tavo profesijos žurnalu, tai tu dabar man skirk nors „KURJER
JUNESKO“ metinę prenumeratą. Taip metams ir prasivėrė mūsų sektoriui langas į
pasaulį.
EPILOGAS
Prieštaringos mintys užplūsta apsilankius buvusiame institute. Tik nostalginiai
prisiminimai primena, kad čia kažkada buvo visai ne tas ką dabar matai. Dairiausi kokio
nors ženklo, juk kalbama, kad kažkas išliko, kas vis dar nešioja instituto vardą.

Iš kart nesuvokiau, kad VKRMTMTI tai ir yra tai ko ieškojau. Man, šiek tiek
dar menančiam senus pavadinimus, tik greta esantis užraš as LIRA padėjo susivokti,
kad tai čia. Bet jau daugeliui tas „LIRA“, kaip ir „AGLITA“, „SAUGAPILĖ“ ar koks
kitas, sakė lygiai tą patį. Iš akcentų galima buvo suprasti, kad toje erdvėje svarbiausia
yra AGLITA, svarbesnė ir už kažkokią ten LIRĄ.
Gal taip ir turi būti, bet būtų didesnė pagarba praeities atminimui, kad
pirmesn4 būtų ne AGLITA , o išsaugota ir perkelta nuo administracinio korpuso
firminė lenta – KAUNO RADIJO MATAVIMŲ MOKSLINIS TYRIMO INSTITUTAS
(buvęs)
Žlugo RMT MTI kaip mokslinė organizacija, jau nedaug kas žino, kad toks
kadaise ir buvo. Tik įspūdingi pastatai Savanorių prospekte dar patraukia praeivio
dėmesį.

Retas kas pasakys, kad tai buvusi „ELEKTRONIKA“, dar kitaip – „NIIRIT‘as“, ar
„LIRA“.
Gausybė įvairiaspalvių iškabų ir iškabėlių byloja, kad čia jau kiti
šeimininkai, kiti verslai.
: A.Buinevičius, R.Petrikis, Žalnierauskas. V.Šustauskas, siejantis su institutu
savo praeitį, nors institute mano laikais nebuvo toks garsus. Išgarsėjo sugriuvus
institutui, kaip Lietuvos Laisvės Sąjungos lyderis – „ubagų karalius“.
Valdišką darbą susirado, vienokiais ar kitokiais politikais tapo, su Kauno miesto
savivaldybe ir Taryba, susiejo ir: G.Buinevičius („jaunesnysis“), G.Petrauskas,
Keserauskas, Kameneckas, Gaidys...
Pripratus sovietiniais laikais prie „valdiško“ darbo, ypač jaunesnei kartai, sunku
buvo persiorientuoti į kitokį darbą; norėjosi ir toliau būti valstybės išlaikomais
„biudžetininkais“ . Dalinai tokiu galutiniame rezultate pavyko išlikti
Mikroelektronikos skyriui.
Procesas buvo sudėtingas ir skausmingas. Pradžioje, suskilus Mikroelektronikos
skyriui į du ūkiskaitinius padalinius: UAB „Hibridas“ (vad. J.Minalgienė) ir "Mikrolira"
( vad. Margelevičius) , pasukus
Subyrėjo institutas, tarsi gintarinė Jūratės ir Kastyčio pilis, kaip toje
lietuvių liaudies pasakoje, trenkus dievaičiui Perkūnui... Išsibarstė dirbę ten
žmonės, tarsi gintarinės pilies skeveldros. Pasklido įvairiai po mūsų šalį; kai kas
nuklydo net ir į užjūrį.
Daugelis buvo priversti ieškoti kitokio darbo, keisti profesiją. Kai kas
persiorientavo į pedagoginį darbą (E.Laurušonis, Golubev‘as, dar kai kas...) . Kai kas
nuklydo ir į politiką. Jų vardai tapo žinomi Lietuvoje. Tai Nepriklausomybės akto
signatarai: A.Abišala, N. Medvedevas, Taurantas. Su politika vienaip ar kitaip
susiejo savo tolesnį gyvenimą, buvo seimo nariais skirtingais keliais, „Mikrolira“
suartėjo su su tuometiniu KPI, rado bendradarbiavimo formą. kurios pagrindu, po

tolimesnių reorganizacinių RMT MTI mikroelektronikos mokslinio centro
ūkiskaitinių padalinių reformų, susikūrė Kauno Techologijos universiteto FIZIKINĖS
ELEKTRONIKOS INSTITUTAS (FEI), ( http://www.fei.ktu.lt ) .
Nuo 2003m. reorganizuotas jau į savarankišką universitetinį mokslo institutą,
steigėjo funkcijas pavedant vykdyti Kauno technologijos universitetui.
Tai vienintelis padalinys iš likusio RMT MTI, kur dar vyksta mokslinis darbas,
darbuojasi moksliniai darbuotojai. Iš 34-rių darbuotojų, 11- ka mokslo daktarų.
Institutas kartu su KTU turi bendrą doktorantūrą Fizikos ir Medžiagų inžinerijos
kryptyse. Čia daktarines disertacijas jau paruoš ė 8 daktarai.
Iš kart pagalvoji, kad RMT MTI paveldo tesėjas yra ne ‚koos „VKRMTI“ o
„FEI“. Žinoma, maštabai jau ne tie, ir mokslinės teckninės kryptys jau kitos, labiau
atitinka dabartines mikroelektronikos tendencijas. Jau ne tik – „mikro“, bet ir –
„nano“, (1000 kartų mažiau už „mikro“!...). FEI mokslinės kryptys jau kitos – nano
technologijos: plonasluoksnių sandarų sintezė ir tyrimas, puslaidininkių paviršiaus ir
sandarų avybių keitimas ir tyrimai, joninių ir plazminių metodų taikymas
nanostruktūrų ir nanomedžiagų tyrimui; optinė dokumentų apsauga: mikrooptiniai
elementai, interferenciniai filtrai, naujų medžiagų ir struktūrų kūrimas.
Uždaviniai kiti, ne pramoniniai taikomieji, kokie buvo tada. Dabartinio
kolektyvo misija – mokslinė, gal daugiau net pedagoginė ir švietėjiška, prisidėti prie
informacinės ir žinių visuomenės kūrimo, š alies intelektualinio potencialo pripažinimo.
Buvusiose integralinių schemų surinkimo bare dabar įrengta studentams auditorija.
Buvusiuose technologiniuose baruose studentai atlieka laboratorinius darbus.
Bet šiaip, atrodo niekas kitas čia nepasikeitė: tie patys įrenginiai, aparatai, net
interjeras. Malonu matyti, kad šeimyniniai išsaugotas turtas, kuris kadaise buvo taip
rūpestingai sukauptas ir dabar dar naudingas mūsų žmonėms.
Nors koridoriuose ir patalpose pučia jau ne tie vėjai, sukinėjasi studentai, ir
darbuotojai daugumoje jau kiti, bet tarpe jų pamatysi dar „senos Elektronikos“
veteranus. Dar ir dabar Fizikinės cheminės analizės skyriui vadovauja I.Prosyčevas.
Tarp vadovaujančių yra ir V.Kapustinskas, K.Šlapikas. Darbuojasi čia J.Šapoka
buvęs konstruktorius, Gudaitytė ir dar keli. Dirba panašų darbą kaip ir tada...

Kitų buvusių skyrių ir tarnybų keliai nutolo nuo mokslo; bet didžioji dauguma
persiorientavo į privatų verslą.
Kais kas privatizavo už savo investicinius čekius buvusias darbo patalpas ir
įrengimus, stengėsi senajame institute kurti savo verslą, tikėdamiesi kaip nors
išsiversti.
Dairėsi pagalbos ir iš šono.
Buvo piniguočių, kurie matydami agonijoje bespurdantį institutą, nujausdami
riebų kąsnį, dairėsi į jį. Žadėjo institutui gražią ateitį, o patys taikėsi naudingai
„prichvatizuoti“ pinigingą objektą.
Tarp tokių aktyvias pastangas rodė koncernas „EBSW “. Reikia pripažinti
instituto direktoriaus R.Petrikio atsargumą, nepasidavė jis tai pagundai; dairėsi
pagalbos į Vakarus, pas užsienio lietuvius.
Institutu susidomėjo Amerikos lietuvis P. Bričkus. Įžiūrėjo buvusiame RMT
MTI galimybę organizuoti ir savo verslą, tuo pačiu padėti ir sunkioje padėtyje
atsidūrusiems tautiečiams. Jo iniciatyvos, kapitalo, ir tarptautinių ryšių dėka, buvo
organizuotos net dvi bendros instituto ir Vakarų firmos: INSTRUMENTATION
LABORATORY (LIETUVA) B.I" ir bendra įmonė su amerikiečiais,
„MEDICAL
TECHNOLOGIES“
UAB "INSTRUMENTATION LABORATORY (LIETUVA) B.I , (www.illww.lt ) .
Tai ne menkas „gintaro gabalėlis“, atskilęs nuo „gintarinės RMT MTI pilies“.
Pradžioje - bendra įmonė su Italija, vėliau ir su JAV. Sėkmingai ją organizavo,
vadovauja ir dabar, buvęs 10-to skyriau pasižymėjęs inžinierius R.Tamulevičius.
Įsteigta ji buvusio šeimyninio bendrabučio buitiniame bloke ir yra tarsi
buvusio RMT MTI atspindys, puoselėjantis buvusio instituto trdicijas. Darbuojasi čia
buvę žinomi instituto specialistai : V.Bražukas, V.Valatka, A.Zaleckas, A. Ausėnas, dar
kai kas.

Laboratorija pradėjo nuo pH/kraujo dujų analizatorių ir liepsninių fotometrų
gamybos, bet greitai perprato rinkos poreikius ir persiorientavo į medicininės
technikos produktų pardavimus, vartotojų mokymus ir servisą.
Įmonėje yra: specializuotas serviso padalinys su reikalinga matavimų -
derinimo aparatūra, vartotojų apmokymo ir konferencijų salė, sandėliai su
kontroliuojama temperatūra reagentų laikymui. Ir aukštos kvalifikacijos darbuotojai,
kurie kėlė kvalifikaciją Italijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV ir kitose
išsivysčiusiose š alyse ir turi kvalifikaciją patvirtinančius sertifikatus.
Išplėtė įmonė savo veiklą ir į kitas Baltijos š alis - Latviją ir Estiją. Rusijos
Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje sėkmingai dirba įmonę atstovaujantys partneriai.
Šiandien tai moderni, dinamiškai besivystanti įmonė, žinoma Lietuvoje ir plačiai už jos
ribų.
„MEDICAL TECHNOLOGIES“ (www.medtech.lt ), kitas „gintaro gabalėlis“,
įsikūrė buvusio instituto sveikatingumo komplekse ir įrankiniame ceche (modulyje).
Ir čia dar jaučiamas buvusio RMT MTI pulsas; net firminis ženklas - „MT“, labai
jau primena buvusį instituto firminį ženklą - „RMT“.
Vadovauja jai, nuo pat jos įkūrimo V.Jakas. Jo pastangų dėka buvo ji ir
sukurta..
153
Skirtingai nuo INSTRUMENTATION LABORATORY, tai ne vien komercinė ir
serviso firma, bet ir gamybinė, Projektuoja, gamina, realizuoja, atlieka techninę
priežiūrą ir t.t. Tik veiklos sritis jau ne radijo matavimų technika , bet
infrastruktūrinė medicininė įranga ir specialūs baldai gydymo įstaigoms: ligoninėms,
stomatologinėms klinikoms, dantų technikos laboratorijoms, mokymo klasėms. Gamina
pagal savo, ne svetimą dokumentaciją. Tai ligoninių kompresorinės ir vakuuminės
medicininių dujų stotys, energetiniai ir informaciniai (ryšių) tinklai, net ir šviestuvai
prie ligonio lovos, ir panašiai. Produkcija pasižymi aukšta kokybe. Įmonė dalyvauja
tarptautinėse parodose, projektų konkursuose, sėkmingai konkuruoja su užsieninėmis

firmomis ne tik Lietuvoje, bet ir Estijoje, Baltarusijoje, Kaliningrado srityje. Daugelis
respublikos ligoninių geru žodžiu atsiliepia apie tos įmonės atliktą renovaciją.
Ne visad kolektyvą lydėjo sėkmė, buvo ir sunkių dienų, bet kolektyvas išsilaikė,
užsigrūdino, dabar tvirtai stovi ant kojų. Dabar, jau stamboka įmonė, dirba apie 70
darbuotojų, beveik pusė jų buvę instituto darbuotojai. Tai ir, neskaitant paties
generalinio direktoriausV.Jako, direktorius gamybai – A .Drobovas, frezuotojas
J.Stanevičius, projektuojas, V.Kupčinskis, ir kiti. Dirbo čia ir A.Valantiejus, ir
K.Pukėnas...
Pavaikščiojus po buvsią RMT MTI teritoriją nepasakysi, kad buvęs institutas
pražuvo. Teritorijoje apstu automobilių, vaikščioja daug žmonių; tai naujų čia
įsikūrusių firmų darbuotojai, klientai. Tarp apšiurusių buvusių RMT MTI gamybinių
pstatų, matysi jau ir remontuojamų, priduodant jiems šiuolaikinį vaizdą.
Pamatysi ir naujas statybas
.
Tai, šalia kuklaus buvusių Vandenų valymo cecho pastatėlio, modernizavus
jį, pristatytas keturių aukštų modernus priestatas, kuriame prasiplėtė
UAB „Modematic“ ( www.modematic.lt ), dirbanti ranka rankon su UAB „Bitas“.
1997 m. atskilusi nuo „Bito“, gyvuoja savistoviai, nors „giminystės“ ryšiai
tarpusavyje išliko. Iš pagrindų rekonstravus spausdintų plokščių gamybinę bazę ir
įsisavinus naują, partnerių iš Danijos (su kuriais atsisveikino 2003 m.), pateiktą
spausdintinio montažo plokščių technologiją. Seni, morališkai pasenę, negalintys jau
tenkinti šiuolaikinių reikalavimų įrengimai pakeisti naujais Vakarų Europos firmų
įrengimais. Pajėgi dabar aprūpinti respublikos stambiausius elektronikos gaminius
gaminančias įmones aukštos kokybės, atitinkančias šios dienos reikalavimus
spausdintines plokštes. Klientai yra tokios įmonės kaip: “VIGINTOS ELEKTRONIKA”,
“KATRA”, „TERRA“ ir kitas.

Užsakovui pageidaujant atliekamas ir plokščių projektavimas, bei šablonų
(filmų) gamyba. Firmos „Modemtic“ plokštės montuojamos į jų gaminius, kurie yra
eksportuojami į daugelį užsienio š alių, tame tarpe į Vakarų Europą, Japoniją ir kt.
Kolektyvas nedidelis, viso – 16 darbuotojų, didesnė pusė jų iš RMT MTI:
direktorius, buvęs 10-to skyriaus vyresnysis inžinierius - TRekevičius, vyr.buchlterė
-
K.Zavadskytė, dirbusi inžiniere mokslinės techninės informacijos skyriuje.
Spausdintų plokščių gamintojai: L.Sagatauskienė, A.Arminienė, B.Čergelienė,
M.Lapinskienė, programinių staklių operatorė L.Kuznecova, K. Grincas – įrengimų
derintojas
Kukliau įsikūrusi UAB „Bitas“ ( www.bitasltd.lt), nors yra junginio
„Bitas“ – „Modematic“ pradžia.
Tai tas pats „Bitas“, pirmasis RMT MTI kooperatyvas, įkurtas A.Bėčiaus
„Perestroikos“ metais. Įsikūręs sename Bandomosios gamybos, spausdintų plokščių
cecho vietoje. Nepriklausomybės metais išsivystė jį į UAB pats, savo jėgomis, be
užsienio kapitalo investicijų.
Nedidelė įmonė, dirba tik 9 darbuotojų, daugumoje išeiviai iš 30-to skyriaus ir
Bandomosios gamybos; neskaitant paties A.Bėčiaus ir jo žmonos, dar: A.Šniauka,
R.Gopenko, A.Delonas, R.Kavaliauskas, buhalterė D. Šiaudynienė...
Nors kolektyvas ir nedidelis, bet įmonės gaminama produkcija gan įvairi.
Specializuojasi projektuodama ir gamindama įvairius uždujinimo signalizatorius,
katodines stotis, korozijos gylio matuoklius, kurių užsakovai respublikos įmonės ir
organizacijos, kurių veikla susieta su pramoninių dujų panaudojimu. O tokių
respublikoje nemažai.
Patys kuria, patys projektuoja ir gamina... Laboratorijos darbo vieta beveik
nesiskiria nuo tos, kokia buvo RMT MTI laikais... Tie patys laboratoriniai stalai,
prietaisai...
UAB “TERRA” ( www.terraelectronic.com ) niekuo neprimena buvusio RMT

MTI . Tai ,jau ne „gintaro skeveldrėlė“, teisingiau - „gintaro luitas“, netilpęs RMT
MTI teritorijoje, tačiau ryškiai žėrintis Lietuvos radioelektronkos erdvėje.
Nepatikėsi, kad tai ta pati „Terra“, kadaise varganai susikūrusi, ir pirmuosius
žingsnius pradėjusi RMT MTI katilinėje. Kuriai , nepriklausomoje Lietuvoje pasidarė
tenai per ankšta, paliko gimtuosius namus, išsistatė naujai, buvusios Radijo gamyklos
„Banga“ kaimynystėje.
Tai G.Maldžiūno ir jo artimų kolegų tikslingos veiklos ir energijos darbo
rezultatas.
Naujoji „TERRA“
Vienas jos gamybinių cechų...
Įmonė projektuoja ir gamina unikalią techninę bei programinę įrangą
energetikos, lengvosios, medienos, maisto pramonės įmonėms, bei mokslinio tyrimo
įstaigoms. Įdiegia, atlieka techninį aptarnavimą.
VALSENOS specialistai projektuoja, gamina techninę ir programinę įrangą
šioms veiklos sritims: duomenų surinkimas ir perdavimas, procesų parametrų reikšmių
matavimas ir jų indikavimas, automatinis procesų reguliavimas ir valdymas.
Gal tik - “gamina” –
Naujoje įmonėje dirba apie 170 žmonių; vaikštant

po jos gamybinius padalinius visur sutiksi vieną kitą buvusį „Elektronikos“ darbuotoją:
J. Mačiulis. iš 30-to skyriaus, čia - Gamybinio skyriaus viršininkas . Serviso skyriui
vadovauja A.Zubka iš 20-to skyriaus, vyr. finansininkas – V.Strolis, buvęs
konstruktorius. Visų ir neišvrdysi: ir J.Bacevičius, V.Dambrauskas, Frolova...
Pradėjusi veiklą institute nuo vienetinės konverterių ir palydovinės
televizijos imtuvų gamybos, dabar TERRA yra vyraujanti palydovinės, kabelinės,
radijo televizijos aparatūros gamintoja Rytų Europoje. Patys ją kuria, patys gamina
naudodami pačią pažangiausią technologiją, patys realizuoja dešimtyse pasaulio
valstybių. Savo gaminiais konkuruoja Europos, Azijos, Australijos ir Afrikos rinkose.
Ne visus lydėjo tokia sėkmė, bet ir jie pagal savo galimybes vertėsi, savo
darbu garsino ir buvusį institutą.
Kad ir individuali įmonė - “VALSENA” (www.valsena.lt), vadovas B.Bartkevičius,
buvęs 30-to skyriaus inžinierius. Sukūrė savo įmonę buvusio 30-to skyriaus plotuose,
palaipsniui perpirkdamas kambarį po kambario, iš buvusių privatizuotojų, yra tarsi to
skyriaus paveldas..
Kolektyvas negausus, tik 14-ka žmonių, beveik pusė jų iš „Elektronikos“. Tai:
A.Kaunelis, R.Karnatka, D.Žebrauskienė, N.Veiverienė, A.Daukulis,
V.Batkevičius... Bet net ir toks negausus kolektyvas pasirodo gali kalnus versti.
sąlyginis supratimas. Daugiau projektuoja, gal pagamina “stalinį” maketą –
eskizinį projektą, o gamybai yra dabar kas apsiima tai padaryti. Pagal sutartį ir
pateiktą dokumentaciją pagamina pavyzdžius ir net bandomąją partiją Vilniaus
Skaičiavimo mašinų, ar “Vingio”, “Elsio”, ar kitos įmonės. Nereikia “Vilsenai” savos
gamyklos.
UAB „AUREGIS“ ( www.auregis.lt) , tai 50-to skyriaus paveldas nuo 1997 metų, nors
su radijo triukšmais ir atsitiktiniais procesais jau nieko bendro neturi.
Dabar projektuoja ir gamina temperatūros ir oro drėgmės matavimo
prietaisus bei valdiklius, tiekia pramoninius automatikos prietaisus temperatūrai,
slėgiui, lygiui, drėgmei matuoti ir reguliuoti, gamina pramoninius termojutiklius ir lygio
jutiklius. Taip pat projektuoja ir gamina kitus automatikos elektroninius prietaisus,
atlieka prietaisų aptarnavimą ir remontą.
Firmai vadovauja institute kadaise pasižymėjęs prietaisų kūrėjas,
valstybinės jaunimo premijos laureatas, Kęstutis Morkus. Kartu su juo darbuojasi
S.Paliukas, K.Gricevičienė.
Buvusios 20-to skyriaus šlovės tesėja yra UAB „KETURPOLIS“. Skyriaus
darbo tematikos entuziastai: V.Fiodorovas, B.Bujanauskas, ir dar kai kas, už

privatizavimo čekius privatizavę buvusią laboratoriją ir toliau tęsią buvusią skyrius
tematiką.
Nedaug teliko darbuotojų iš vieno iš instituto profiliuojančio skyriaus, vos
keli: P.Jackūnas, E.Lole, D.Čitavičiūtė... , bet ir tie keli kuria, gamina ir
realizuoja aukšto dažnio radijo grandinių, (keturpolių, dipolių), net iki 77 GHz,
perdavimo, atspindžių, koeficientų matavimo prietaisus, taip vadinamus „S“ parametrų
matuoklius
Štai kaip atrodo jų sukurtas R4-37, S-parametrų sistema, vienu metu atliekanti ir
perdavimo , ir atspindžo matavimus, dažnumų juostoje 1- 1250(1500) MHz. Nelabai
primena savo pirmtaką R4-36. Mikroprocesoriaus funkcijos čia patikėtos jau
kompiuteriui. Kompiuterio pritaikymas leido suprastinti prietaiso konstrukciją, o
galimybes praplėtė. Modernesnis tapo prietaisas, savo galimybėmis lenkia buvusį
pirmtaką, už kurį kadaise jų kūrėjai yra gavę Valstybinę premiją. Kooperuodami su
kolegomis iš „Elektronikos“, (UAB „Modematik“ ir dar kitais), rankiniu būdu surenka
tokių prietaisų per metus desėtką kitą.
Turi
prietaisai paklausą respublikoje, ir net kaimyninėse š alyse, Būtini jie, kas darbuojasi su
aukšto dažnio ryšio kanalais, kabeline televizija.
Ne taip sėkmingai susiklostėsi buvusiam stambiausiam institute – 10-tam
skyriui. 1992 metais, gresiančio bankroto verčiami, bandė įkurti vietoj skyriaus
savarankišką mokslinį gamybinį kompleksą „Lira-10“. Vėliau, privatizavus,, jo bazėje
susikūrė personalinė įmonė UAB „Lirita“, bandžiusi gaminti medicininę elektroninę
aparatūrą. Bet ji konkurencinėmis sąlygomis, neišsilaikė, sužlugo.
Gyvuoja dabar tik UAB „Lirita“, vadovaujama buvusio 10-to skyriaus
vyresniojo inžinieriaus R.Augustino. Kolektyve 9-ni darbuotojai; kuria ir gamina
dabar jau ne „Linzas“, „Leopardus“,... bet teikia miesto ūkiui kitokias, miestui
svarbesnes paslaugas.

Suprantama, ne kūryba ir ne gamyba dabar yra veiklos pagrindas; daugumoje
dar gyvuojantys po buvusio instituto stogu verčiasi komercine ir paslaugų teikimo
veikla.
UAB :“EMPIRIJA“ (www.empirija.lt) , įkurta 1991 m., vadovauja jai buvęs
skaičiavimo centro darbuotos, vienas iš „Santakos“ iniciatorių ir kūrėjų – Henrikas
Matulionis. Pavyzdinė firma savo eksterjeru. Skaičiavimo centras ir RMT MTI laikais
pasižymėjo savo išskirtinumu, ir dabar išsiskiria aukštesne kultūra.
Neturi firma dabar Skaičiavimo centro, tokio jau ir nereikia; personaliniai
kompiuteriai ant darbuotojų stalų savo „intelektu“ prašoka buvusį instituto
pasididžiavimą –BESM6... Ir funkcijos šio UAB jau kitos; UAB specializuojasi
projektuojant ir gaminant elektroninius gaminius, bei kuriant taikomąsias programas,
taip pat, prekybos sistemas.
Veiklos kryptys: prekybos sistemos: kasos aparatai, fiskaliniai blokai,
kompiuterinės prekybos sistemos, brūkšninių kodų skaitytuvai, ...duomenų kaupikliai...
Šviesoforai, alkotesteriai... Taip pat ir paslaugos: kasininkų apmokymas, spausdintuvų
ir klaviatūros remontas, elektronikos gedimų šalinimas, utilizavimas...
Turi padalinį ir Vilniuje. Kolektyvas ne toks ir mažas – darbuotojų 25-ki. Iš
„Elektronikos“ – nėra daug. Be H.Matulionio,dar: D.Klemka , J.Prekerienė (dirbusi
prie „Santakos“ sukūrimo), G. Valantinienė (iš MTinformacijos skyriaus), F.Fomin
(dirbo 50 skyr. su mikroprocesoriais)...
Neblogai klostosi firmai reikalai
„EMEDA“ Tai V,Stavickio (iš 20-to skyriaus) įkurtas 1992 m. buvusio
bendrabučio patalpose medicininių paslaugų centras. Pasiremiant dar RMT MTI laikais
sukurtu ir pagamintais prietaisais dr. R . Folio metodo pagrindu, bei „Vega-test“ ir kt.
metodais, atliekama kompiuterinė organizmo biofunkcinės būklės diagnostika.
Atliekama nemedikamentinė terapija, akupunktūra ir elektropunktūra ir daugelis
kitokių procedūrų, kartu ir klasikinė ir šiuolaikinė homeopatija.
Kartu su kvalifikuotais gydytojais (3) dirba dar trys iš „Elektronikos“: p.
Stavickaja ir J.Piatkina
Yra ir daugiau įmonių ir įmonėlių po buvusio instituto stogu:
Bendra Lietuvos-Vengrijos įmonė „sanElmo“ , įkurta buvusio Skaičiavimo centro
inžinieriaus Barausko. Tai viena pirmesnių įmonių atsiradusi esant „dar gyvam“
institutui. Kaip ir pradžioje, taip ir dabar, užsiima personaliniais kompiuteriais,
periferiniais įrenginiais, servisu, tekstų ir straipsnių maketavimu, spausdinimu.
Gyvuoja dar vienos iš pirmų,: UAB „PLĖTRA“ įkurta H.Cechanavičiaus, gaminanti
turinčią paklausą ortopedinę produkciją. Gyvuoja dar ir elektroninės aparatūros
remonto įmonė suorganizuota A.Prekerio

---
Deja, nedaug buvusių RMT MTI darbuotojų turėjo galimybę kurti savo verslą,
ar susidariusioms naujomis ekonominėmis sąlygomis dirbti pagal profesiją. Daug
kam teko ją keisti, taikytis prie naujų reikalavimų. Jaunesni, ar turintys mokslo
laipsnius, dairėsi pedagoginio darbo aukštosiose ar specialiose mokyklose
(A.Gylys, E.Laurušonis...) , kiti metėsi į nebūdingą jiems gamybą ar prekybą.
Vienaip ar kitaip, prisitaikė prie naujų sąlygų, tik su nuoskauda širdyje ir nostalgija
prisimena jie tuos metus, kai kūrė radijo matavimo prietaisus, neturinčius analogų
Sovietų Sąjungoje, o kai kuriuos – net Vakaruose. Malonu jiems išgirsti, kad jų
sukurti prietaisai dar iki šiol gaminami kai kuriose Rusijos gamyklose, galima juos
dar pamatyti įmonėse, mokslo įstaigose.
Kad ir Ryšio linijų parametrų matavimo prietaisus, kažkada skurtus 30 –
tame skyriuje, galima dar ir dabar pamatyti ne tik Maskvos apygardos
priešraketinės gynybos radiolokacinėje stotyje, bet ir Latvijos Irbenės muziejuje, kur
yra didžiausia Europoje antena, kažkada naudota ryšio palydovų sekimui...
Tai irgi buvęs sovietinis monstras, kaip kas ir Lietuvoje pavadina Kauno
„BANGĄ“, Šiaulių „TAURĄ“, „NUKLONĄ“, Vilniaus „SIGMĄ“, „VENTĄ“, „VINGĮ“...
Tarp jų ir Kauno RMT MTI. Jų vieta taip pat turėtų būti muziejuje. Deja, Lietuvoje
tokio muziejaus nėra. O gal reiktų - nors Gruto parke. Bent taip išsaugotumėme
mūsų žmonių mokslinį techninį sovietinių laikų kultūros paveldą.
O gal prisimins tik ąžuoliukas, tas pats, pasodintas RMT MTU kolektyvo Lietuvos
Atgimimo metais, 1989 m. vasario 16 d., dar sovietinės akupacijos sąlygomis,
paminint Lietuvos Nepriklausomybė siekimą. Gal tyliai šiūrendamas lapais pasimels,
pagerbs tuos žmones, kurie jį čia pasodino, kurie tuose rūmuose dirbo, svajojo... Jei
jo, kas nors, kaip niekam nereikalingo, ne vietoj augančio ir užimančio reklamos
stendui reikalingą vietą, nenukirs.

Išsaugokim nors jį.

---
Nuoširdžiai dėkoju kolegoms buvusiems bendradarbiams, palaikiusiems sumanymą
įamžinti RMT MTI atminimą:
ponams Z.Grigienei, dr J.Minalgienei, V. Bartkevičiui, A.Bečiui, dr. V . Dineikai, dr.
A.Gyliui, dr.V . Jakui, H. Matulioniui, G. Maldžiūnui, J. Pėžai, habil. dr. R. Petrikiui, T.
Rekevičiui, dr. L. Stankevičiui, R. Tamulevičiui ir habil. dr R. Žilinskui.