ПЯТАЯ КОЛОННА В ЛИТВЕ
На литовском языке
Госполитнаучиздат Лит. ССР, 1961 г.
Redaktorius V, Žemaitis
Techn. redaktorė O. Pakerytė
Korektorės: J. Micienė ir C. Montrlmienė

Leidinys Nr. 6276,
Tiražas 10 000 egz.
Pasirašyta spausdinti 1961.XII.30. LV 12603.
Pop. 84X108732=3,5625 pop.
lapo — 11,68
sp.
lanko.
11,73 apsk. leid. lanko.
Kaina Rb. 0,35.
Spausdino

Valst.

,.Pergalės" spaust. Vilniuje,
Užsak. Nr. 1430,
1—9

Latako

6.

PRATARME

Redakcija ruošia spaudai visą seriją dokumentų rinki­
nių apie buržuazinių nacionalistų antiliaudinę veiklą hit­
lerinės okupacijos metais.
Sis dokumentų rinkinys yra lyg ir įvadas tai rinkinių
serijai, pirmoji tos serijos dalis. Joje skelbiami 1940—
1941 metų laikotarpio dokumentai, parodantieji lietuviš­
kųjų nacionalistų antiliaudinę veiklą nuo to laiko, kada
buvo nuversta Lietuvoje fašistinė valdžia, iki karo pra­
džios. Skaitytojas, susipažinęs su šio laikotarpio' doku­
mentais, lengviau supras hitlerinės okupacijos meto na­
cionalistų priešišką veiklą, kuri yra logiška prieškarinio
laikotarpio nacionalistų veiklos tąsa.
1940 metais Lietuvos darbo žmonės, Komunistų parti­
jos vadovaujami, nuvertė fašistų valdžią ir įkūrė tarybinę
santvarką. Tarybų valdžia nacionalizavo, atidavė liaudžiai
naudotis bankus, pramonės, prekybos ir transporto įmo­
nes bei įstaigas, stambius gyvenamuosius namus. Dvari­
ninkų ir buožių žemė, vykdant žemės reformą, buvo ati­
duota žemės ūkio darbininkams, bežemiams ir mažaže­
miams. Iš išnaudotojų buvo atimtos priemonės, kurių
padedami jie išnaudojo darbo žmones, liaudį. Liaudies
masės su didžiuliu pakilimu ėmė kurti naują, be išnaudo­
tojų ir išnaudojamųjų, socialistinę santvarką.
5

Buržuazinės santvarkos, fašistinio režimo gynėjai bei
rėmėjai — nacionalistai neapkentė naujos, tarybinės san­
tvarkos, visaip ją koneveikė, šmeižė, ieškojo priemonių
senajai buržuazinei santvarkai atstatyti. Nacionalistų
jėgos buvo buržujai, dvarininkai, buožės, buržuazinių
partijų bei organizacijų vadeivos, šaulių sąjungos vadai,
visų rūšių policijos tarnautojai, buržuazinės ir buoži­
nės kilmės reakciniai karininkai, aukšto rango dvasinin­
kai, valdininkai, tvarkę buržuazinę Lietuvą, ir kiti, išnau­
dotojų klasių panaudoti savo santvarkai remti ir ginti.
Tai buvo buržuazijos rezervas, linkęs arba gąsdinimais ir
grasinimais priverstas įsijungti į kovą prieš darbo žmonių
laimėjimus, už buržuazinės santvarkos grąžinimą.
Tačiau tos nacionalistų jėgos buvo visai menkos, paly­
ginus su tomis jėgomis, kurios rėmė tarybinę santvarką.
Darbo žmonės, didžiausia liaudies dauguma buvo už tary­
binę santvarką. Nacionalistai, planavę atstatyti buržuazinę
santvarką, negalėjo nesiskaityti su tokiu klasinių jėgų
santykiu. Jie žinojo darbo žmonių, liaudies nuotaikas, to­
dėl nė nemanė vidaus jėgomis kėsintis į tarybinę santvar­
ką. Nacionalistai dėjo daug pastangų, siekdami gauti pa­
galbos iš užsienio, iš stambių kapitalistinių valstybių. Di­
delį aktyvumą šia kryptimi parodė buržuazinės Lietuvos
diplomatai, jos atstovai kapitalistiniuose kraštuose. Jie
landžiojo po kapitalistinių kraštų aukštų pareigūnų kabi­
netus, kaulydami pagalbos buržuazinei santvarkai Lietu­
voje atstatyti, ir siūlė visokeriopą savo ir kitų nacionalis­
tų pagalbą imperialistams, kovojusiems prieš Tarybų
Sąjungą.
Vokietijos fašistai — hitlerininkai noriai priėmė lietu­
viškųjų nacionalistų paslaugas. Jiems, planavusiems karą
prieš Tarybų Sąjungą, buvo naudingos ir reikalingos lietu­
viškųjų nacionalistų antitarybinės nuotaikos, jų pasiryži­
mas kovoti prieš Tarybų Lietuvą. Hitlerininkai plačiu mas­
tu panaudojo savo reikalams nacionalistus, kurie tikėjosi,
6

vokiečių fašistų padedami, jei ne buržuazinę santvarką
Lietuvoje atstatyti, tai bent gauti malonių, okupavus hit­
lerininkams Lietuvą. Nacionalistai hitlerininkams šnipi­
nėjo, vykdė diversijos aktus, žudė tarybinės santvarkos
šalininkus, steigė nelegalias antitarybines organizacijas,
ginkluotus būrius, kurie turėjo pagelbėti į Lietuvą įsiverž­
ti karinėms vokiečių fašistų pajėgoms. Savo išdavikiškus
veiksmus nacionalistai teisino tėvynės meile, tariamu noru
atgauti Lietuvos nepriklausomybę ir kitais patriotiniais mo­
tyvais. Tikrosios jų išdavikiškos veiklos priežastys buvo
noras atgauti privilegijuotą padėtį Lietuvoje, teisę iš­
naudoti darbo žmones, liaudį. Tų tikslų siekdami, na­
cionalistai nesiskaitė su priemonėmis, tarnavo, tokiems
priešams, kaip hitlerininkai, kurie siekė lietuvių tau­
tą sunaikinti, o pačią Lietuvą kolonizuoti. Tikruosius
hitlerininkų užmojus nacionalistai suprato, nujautė, ta­
čiau jiems rūpėjo ne tautos reikalai, o patiems pri­
tapti prie okupantų, kad šie ir jiems leistų išnaudoti
Lietuvos liaudį.
Nacionalistai dabar kratosi tarnavę hitlerininkams, aiš­
kinasi, kad tik paskiri asmenys — kvislingai bendradar­
biavę su vokiečiais fašistais, o jie, nacionalistai, nieko
bendra neturėję su hitlerininkais, dargi kovoję su jais.
Skelbiamieji dokumentai nenuginčijamai įrodo, kad vi­
sokio plauko nacionalistai — seni hitlerininkų agentai —
voldemarininkai, tautininkai, krikščionys demokratai, liau­
dininkai, socialdemokratų vadai ir kiti bei jų organiza­
cijos besąlygiškai ruošė dirvą ir pagelbėjo hitlerininkams
įsiveržti į Tarybų Lietuvą.
Pabėgę į Vokietiją nacionalistai kartu su vokiečių
žvalgyba įsteigė „Lietuvių aktyvistų fronto" (LAF) organi­
zaciją, kurios padaliniai Tarybų Lietuvoje vykdė hitlerinin­
kų uždavinius. Kad ta organizacija buvo įsteigta bendro­
mis nacionalistų ir hitlerininkų žvalgybos jėgomis, buvo
slepiama. Tačiau praktiško LAF ir vokiečių žvalgybos
bendradarbiavimo negalima buvo nuslėpti; jis lindo kaip
7

yla iš maišo. Tiek jau buvo susipynusi jų veikla, kad kar­
tais sunku atskirti, kur veikia gestapas bei karinė vokie­
čių žvalgyba, o kur — LAF.
I. Slabšį, įžymų voldemarininką, užverbavo hitlerininkų
šnipas Fogelis, kuris gyveno Kaune, prisidengęs vokiečių
firmų atstovu. Fogelis davė I. Slabšiui uždavinį ne tik rink­
ti karinio pobūdžio žinias apie tarybinius karinius dalinius,
bet ir organizuoti nacionalistų būrius, kurie turėjo teikti
pagalbą hitlerininkų parašiutininkams, išmestiems Tarybų
Lietuvos teritorijoje karui prasidėjus. I. Slabšys pasitelkė
tokius stambaus mastoi nacionalistus, kaip pulkininkas Šo­
va, hitlerininkų uždaviniams vykdyti, kaip pulkininkas
Kalmantas, buvęs šaulių sąjungos štabo viršininkas, gink­
luotiems šaulių būriams organizuoti. Kalmantas, gavęs iš
vokiečių žvalgybos pinigų, komandiravo buvusius šaulių
sąjungos štabo karininkus organizuoti nacionalistų gink­
luotus būrius, kurie turėjo vykdyti hitlerininkų duotus
uždavinius.
Vokiečių iš Lietuvos repatrijavimo komisijos narys
R. Klausas, senas vokiečių karinės žvalgybos karininkas,
verbavo ne tik šnipus bei rezidentus, bet ir teikė pagalbą
nelegalioms nacionalistų organizacijoms. Jis užverbavo
rezidentu nacionalistą P. Drukteinį karinėms žinioms rink­
ti, perdavė radijo siųstuvą A. Kamantauskui, Vilniaus
miesto ir karinės nacionalistų organizacijos steigėjui. Ka­
mantausko organizacija pretendavo į visų nacionalistinių
organizacijų centro vaidmenį. Buržuazinės kariuomenės
generalinio štabo majoras V. Bulvičius, vadovavęs kari­
nei nacionalistų organizacijai, A. Kamantauskui aktyviai
padedant, radijo siųstuvu susirišo su hitlerininkų žvalgy­
ba, perdavė šnipinėjimo žinias, ruošė lietuviškų Tarybinės
Armijos dalinių perėjimą pas vokiečius karui prasidėjus,
paruošė žemėlapius su 77 taškais, kur vokiečiai parašiu­
tais turėjo numesti ginklus, šaudmenis nacionalis­
tų ginkluotiems būriams, ir pasiuntė tokį žemėlapį į Vo­
kietiją,
8

S. Puodžius, buržuazinės kariuomenės majoras, LAF
vado patariamosios Tarybos narys, užverbavo nacionalistą
P. Giedraitį, kurio verbavimas galutinai buvo apiformin­
tas gestape, ir pasiuntė jį šnipinėti į Tarybų Lietuvą. Grį­
žęs į Vokietiją, P. Giedraitis atsiskaitė gestape ir
Puodžiui. M. Naujokaitis, taip pat S. Puodžius buvo užver­
buotas ir pasiųstas Lietuvon rinkti šnipinėjimo žinių ir
steigti nacionalistų nelegalių antitarybinių organizacijų.
Puodžius rinko nacionalistinių nuotaikų žmones ir siuntė
juos į gestapo mokyklas, kuriose jie buvo ruošiami vo­
kiečių kariuomenės vedliais. Jie turėjo rodyti vokiečiams,
besiveržiantiems į Lietuvą, patogiausius kelius ir padėti
jų kariuomenei palaikyti santykius su gyventojais.
S. Puodžius vadovavo LAF organizacijos skyriui, kuris tie­
siogiai bendradarbiavo su gestapu ir kitomis hitlerininkų
žvalgybos įstaigomis. Okupacijos metu jis — lietuvių
nacionalistų partijos vadas, o vėliau generalinis okupa­
cinės valdžios tarėjas.
P. Kupčiūnas, kunigas Petraitis, kunigas A. Sušinskas,
atsargos pulkininkas J. Petruitis,— tai vis krikščionys de­
mokratai, pavasarininkų ir ateitininkų vadai. Jie ne tik
organizuodavo liaudžiai nusikaltusių nacionalistų pabė­
gimą į Vokietiją, o ir priglausdavo iš Vokietijos atvyku­
sius šnipus, aktyviai dalyvavo, renkant šnipinėjimo žinias,
planavo įsteigti antitarybinėms organizacijoms va­
dovaujantį centrą. J. Petruitis — stambi krikščionių de­
mokratų figūra, vienas fašistinio perversmo 1926 metais
organizatorių, krikščionių demokratų 1927 metais ruošto
pučo, kai tautininkai riejosi su krikdemais dėl valdžios,
vadas. Jis ir tada, kada pasidarė gestapo agentas, buvo
įtakingas krikščionių demokratų partijos šulas, vienas na­
cionalistų lyderių. Hitlerininkų šnipo J. Petruitis siunčia­
mas į Vilnių rinkti šnipinėjimo žinių ir verbuoti agentų.
Nacionalistai A. Svarplaitis, buržuazinės kariuomenės
aviacijos kapitonas, J. Ilčiukas, buvęs policijos tarnauto­
9

jas ir Darbo rūmų kultūros klubo vedėjas, P. Staskonis,
buvęs saugumo policijos tarnautojas,— jie ir daugelis kitų
nacionalistų dirbo gestapo naudai, rinko hitlerininkams
reikalingas šnipinėjimo žinias, padėjo vokiečiams ruoštis
karui prieš savo tarybinę liaudį.
Kretingos apskrities nacionalistų organizacijas įsteigė
gestapo agentas F. Putrius ir hitlerininkų karinės žvalgy­
bos agentas, buržuazinės kariuomenės leitenantas B. Mi­
chelevičius. Ir šios organizacijos buvo įpareigotos šnipi­
nėti ir steigti nacionalistų ginkluotus būrius, kurie turėjo
atlikti hitlerininkų penktosios kolonos vaidmenį. F. Va­
linskas, Kretingos miesto nacionalistų organizacijos va­
deiva, rašė savo ataskaitoje, kad jų nacionalistinė orga­
nizacija buvo įpareigota organizuoti grupę žmonių, kurie
turėjo pagelbėti šnipams pereiti per sieną ir teikti vokie­
čiams žinių. F. Valinsko grupė, vokiečiams užėmus Kre­
tingą, padėjo policijai areštuoti, žudyti tarybinius aktyvis­
tus bei žydus. Mažeikiuose O. Žadvydo įsteigta naciona­
listų organizacija pagamino apie 80 su svastikomis raiščių,
kuriuos turėjo užsidėti nacionalistai, kad juos būtų gali­
ma atpažinti, hitlerinei kariuomenei Įsiveržus į Lietuvą.
Okupacijos metu parašytuose nacionalistų dokumen­
tuose dėl jų veiklos yra daug pasigyrimo,— ji išpūsta,
perdėta. Tačiau, kalbėdami apie bendradarbiavimą su
gestapu, nacionalistai neperdėjo, neišpūtė, dargi nu­
slėpė daugelį faktų, liečiančių jų santykius su hitleri­
ninkais, nes jie žino, kad jų išdavikiškai veiklai mūsų liau­
dis nepritars, nepagirs jų.
Kad nacionalistai turėjo savo šalininkų, tai neginčija­
ma, tačiau labai nedidelis jų skaičius buvo organizuotas.
Tai buvo palaida masė, kurį laukė karo pradžios ir hitleri­
ninkų įsibrovimo į Tarybų Lietuvą, tačiau aktyviai neįsi­
jungė į nacionalistinių organizacijų veiklą. Nacionalistų
vadeivos darė didelį spaudimą į nacionalistiškai nusitei­
kusius žmojnes, kad jie stotų į nelegalias antitarybines
organizacijas. Tas spaudimas buvo moralinio ir šantažinio
10

pobūdžio. Vadeivos įrodinėjo, kad Vokietijos karas su
Tarybų Sąjunga yra neišvengiamas ir kad to karo išda­
voje bus atstatyta buržuazinė santvarka Lietuvoje. Tai
buvo nacionalistų vadų sąmoningai daroma, siekiant su­
aktyvinti nacionalistinių nuolaikų žmones, kurie laikėsi
pasyviai, nenorėjo stoti į jų organizacijas. Tais gandais
pasyviesiems nacionalistams buvo primenama, kad bur­
žuazinės santvarkos atstatymas — artimos ateities reikalas
ir iš jų bus pareikalauta ataskaitos dėl pasyvaus elgesio.
Tokiems pasyvėliams buvo primenama, kad ir jų karjera
pareis nuo antitarybinės veiklos. Buvo nemaža nacionalisti­
nių nuotaikų žmonių, kurie, nacionalistų vadeivų terorizuo­
jami, gąsdinami, įsijungė į nacionalistinę veiklą. A. Skrip­
kauskas, susipažinęs su „Saulių mirties bataliono" statu­
lų, pareiškė nenorįs būti ŠMB nariu, tačiau instruktorius
pagrasino, kad jis neturįs teisės atsisakyti būti tos orga­
nizacijos nariu, nes sužinojęs apie šią organizaciją, o ži­
nantieji apie ją ir nenorintieji joje dirbti, yra naikinami.
A. Skripkauskas buvo priverstas, išsigandęs keršto, stoti
į „ŠMB".
Hitlerininkams okupavus Tarybų Lietuvą, nacionalistai
susispietė į įvairias organizacijas: aktyvistų, tautinės dar­
bo apsaugos būrius, savisaugos batalionus. Tada, kai jiems
negrėsė joks pavojus, kai galima buvo nebaudžiamai
suiminėti ir žudyti beginklius žmones, nacionalistai pasi­
reiškė labai aktyviai.
Iš pateikiamų skaitytojams dokumentų matyti, kad na­
cionalistų organizacijų veikla turėjo visus penktosios ko­
lonos požymius: šnipinėjimas, diversija, teroras, organiza­
vimas ginkluotų būrių, turėjusių uždavinį pagelbėti už­
sienio valstybės, hitlerininkų kariuomenei įsiveržti į
Lietuvą. Tai buvo hitlerininkų penktoji kolona. Todėl
visas dokumentų rinkinys ir pavadintas „Hitlerininkų
penktoji kolona Lietuvoje" (1940—1941).

buržuazine nacionalistų
ORGANIZACIJA—
„LIETUVIŲ AKTYVISTŲ FRONTAS“

. Ji [LAF organizacija] * buvo mano įsteigta, vokie­
čių įstaigoms žinant ir pritariant, dar prieš prasidedant
vokiečių-rusų karui, veikė pagal bendrą planą, kurį 1941 m.
sausio 25 d. aš pateikiau vokiečių kariuomenės vyriausia­
jai vadovybei (kontržvalgybos skyriui), ir vykdė jai duo­
damus uždavinius pagal mano kartu su vokiečių kariuo­
menės vyriausiosios vadovybės kontržvalgybos skyriumi
paruoštą vykdymo instrukciją ir pagal atskirus fronto že­
mesnių vokiečių karinių įstaigų nurodymus. . ."
**
„Lietuvių aktyvistų fronto" (LAF) organizacija buvo
įsteigta Berlyne 1940 m. lapkričio 17 d. Formaliai ji buvo
įsteigta buvusio buržuazinės Lietuvos atstovo Vokietijoje
K. Škirpos ir buržuazinių partijų veikėjų, pabėgusių į Vo­
kietiją, kai Lietuvoje buvo nuversta fašistinė Smetonos
valdžia. O faktiškieji LAF steigėjai buvo hitlerinės kariuo­
menės vyriausiosios vadovybės žvalgybos skyrius ir jo se­
nas agentas K. Škirpa. LAF buvo diriguojamas hitlerinės
žvalgybos, veikė pagal jos nurodymus bei instrukcijas.
Kad taip buvo, tą pripažįsta pats K. Škirpa cituojamame
* Laužtiniuose skliaustuose pastabos yra redakcijos.
** (Ištrauka iš K. Škirpos laiško, rašyto 1941 m. gruodžio 28 d.
feldmaršalui Keiteliui, vokiečių kariuomenės vyriausiosios vadovy­
bės šefui, nuorašo, versta iš vokiečių kalbos. Red.) Partijos istorijos
instituto archyvas, 159 b., 15 1.

12

laiške feldmaršalui Keiteliui ir savo prisiminimuose apie
LAF veiklą
.
*
LAF formalieji steigėjai buvo žmonės, kurie Lietuvoje
įgyvendino fašistinį režimą, jį rėmė arba jam pritarė/To­
dėl ir LAF organizacinė struktūra buvo fašistinių organi­
zacijų kopija. K. Škirpa buvo LAF vadas, prie vado buvo
taryba, teturėjusi patariamąją teisę. Visus reikalus tvarkė
ir sprendė vadas, tikriau, hitlerinė žvalgyba. A. Valiukė­
nas, tautininkų veikėjas, K. Brunius, voldemarininkas, hit­
lerinės okupacijos metu Lietuvių nacionalistų partijos
faktiškasis vadas, parodo, kas buvo LAF steigėjai ir kokie
jų tikslai.
Buržuaziniai nacionalistai ne tik LAF tvarkė fašistinių
organizacijų pavyzdžiu, jie projektavo ir Lietuvą, kada,
hitlerininkų padedami, pasigrobs valdžią, valdyti žiau­
riais, fašistiniais metodais. Dėl busimojo režimo Lie­
tuvoje visi nacionalistai, steigusieji LAF — tautinin­
kai, voldemarininkai, krikščionys demokratai, liaudi­
ninkai ir socialdemokratai buvo vieningi: jų įvestas Lietu­
voje režimas turėjo būti fašistinis, tarnaująs buržuazijai,
dvarininkams ir buožėms.
LAF Berlyne 1941 m. gegužės 13 d. išleido savo prog- '
ramą, pavadintą „Lietuvių sąjūdžio programa"
.
**
Toje
programoje nukopijuota itališkojo ir hitlerinio fašizmo
valstybinė santvarka, kurią LAF ketino įgyvendinti Lietu­
voje. Čia visi fašistinės valstybės santvarkos atributai:
korporaciniai rūmai, ribotų teisių seimas, kuriam pateikia­
mi jau korporacijų rūmų aptarti ir priimti įstatymai, „tau­
tos“ renkamas prezidentas ir kt. Programoje yra ir nacio­
nalistų nelegalių organizacijų, steigtų Tarybų Lietuvoje,
statuto ištrauka. Tos organizacijos taip pat tvarkomos fa­
šistinių organizacijų pagrindais.
Nacionalistai nedrįso plačiau skleisti savo programos,
nes perdaug ryškus buvo jos fašistinis pobūdis. Programa
* Lietuvos TSR Centrinis valstybinis archyvas, 641 f.,
** РИА, 164 b., 49—56 1.
13

buvo išleista su užrašu: „Leidinėlis skiriamas tik vadovy­
bei— nedauginamas ir neplatinamas."'Programos leidė­
jams buvo aišku, kad liaudis pasmerks jų programą ir
organizacijas.
Nacionalistų nelegalios organizacijos turėjo įvairius
pavadinimus: Tautinio darbo apsauga, Šaulių mirties bata­
lionas, Lietuvos vadavimo sąjunga ir kt. Tačiau visos jos
turėjo šnipinėjimo-diversinį pobūdį, buvo hitlerininkų
penktoji kolona, kuri turėjo pagelbėti vokiškų fašistų ka­
rinėms pajėgoms įsibrauti į Tarybų Lietuvą.
Nacionalistų nelegalių organizacijų tikslus ir uždavi­
nius atvirai nusakė 1941 m. kovo 19 d. Berlyne LAF-Lietu­
vių informacijų biuro išleistas atsišaukimas
:
*
„3. Mes
esame tikri, kad jūs jau esate organizaciniai pasirengę. Ten,
kur dar nėra pasirengta, organizuokitės mažomis slaptomis
grupėmis. Jeigu jūs patyrėt, kad ir lietuvių tarpe yra daug
išdavikų, šiuo lemiamu momentu būkite labai atsargūs.
7. Prasidėjus veiksmams [Vokietijos karui prieš Tarybų
Sąjungą], užnugaryje bus išmetami kariški parašiutinin­
kai. Tuojaus sueikite su jais į ryšius ir, reikalui esant,
jiems padėkite. 8. Per kaimus, miestelius ir miestus žy­
giuos vokiečių kariuomenė. Jų eilėse bus daug ir jums pa­
žįstamų tautiečių. Visus vienodai, nuoširdžiai ir malo­
niai sutikite ir teikite reikiamą pagalbą.. . 5. Prasidėjus
veiksmams užimkite tiltus, svarbius geležinkelių mazgus,
aerodromus, fabrikus ir kt. Jų nenaikinkite ir neleiskite
rusams naikinti, ypač tiltų. Tai.turi didelės reikšmės kari­
niais ir ekonominiais sumetimais. 2. . . Tuojau reikalinga
suimti vietinius komunistus ir kitus tarybinius aktyvis­
tus, kad nė vienas neišvengtų atpildo už savo veiksmus.
(Išdavikams bus tik tuomet dovanota, jei jie tikrai įrodys,
kad likvidavo nors po vieną žydą.) 6. Jau dabar „painfor­
muokite" žydus, kad jų likimas aiškus, todėl, kas gali, tegu
jau šiandien nešdinasi iš Lietuvos, kad nebūtų bereikalin* Archyviniams dokumentams skelbti redakcijos dokumentų rinki­
nys (ADSR d. r.) Nr. 54, 230 1.
14

gų aukų. Lemiamu momentu jų turtą perimkite į savo ran­
kas, kad niekas veltui nežūtų."
Tai tokie buvo LAF siekiai, priemonės jiems įgyven­
dinti ir jų įgyvendinimo praktika. Nacionalistai ketino
atimti nuosavybę iš liaudies ir grąžinti ją buržuazijai, dva­
rininkams ir buožėms. Tai turėjo būti padaryta hitle­
rininkams padedant. Komunistai ir tarybiniai aktyvis­
tai turėjo būti masiškai žudomi. Žydai turėjo būti sunai­
kinti, jų turtas pagrobtas.
Brunius Klemensas, Petro s., gim. 1906 m. rugpiūčio
mėn. 19 d. Margių kaime, Šeduvos valsčiuje, Panevėžio
apskrityje.

BRUNIAUS KLEMENSO savarankiški parodymai
*

1947 m. vasario 7 d.
... Atvykus į Berlyną Juozas Dženkaitis man pranešė,
kad Škirpa nori įsteigti fašistinio tipo politinę organizaci­
ją. Jis kvietė mane dalyvauti steigiamajame jos susirin­
kime ir sutikti įeiti kaip voldemarininkų atstovas į pata­
riamąją tos organizacijos tarybą prie Škirpos. Aš sutikau.
Steigiamasis susirinkimas, kiek prisimenu, įvyko lapkričio
mėn. 17 d. Škirpos bute Berlyne. Kiek žmonių jame daly­
vavo, nebeprisimenu. Dalyvių tarpe buvo: Jurkūnas, buv.
buržuazinės Lietuvos atstovybės sekretorius, Antanas Va­
liukėnas, studentas neolithuanas, studijavęs Kaune, Aus­
trijoj ir Vokietijoj, Bronius Dirmeikis, tautininkas, buv.
„Lietuvos aido" redaktorius, Juozas Dženkaitis, voldemarininkas, buv. buržuazinės Lietuvos apskrities policijos
vadas, Jonas Dženkaitis, voldemarininkas, buv, buržua­
zinės Lietuvos armijos leitenantas, Juozas Matulevičius,
voldemarininkas, buv. burž. Lietuvos armijos majoras,
Antanas Maceina, krikščionis demokratas, daktaras socio­
logas, Juozas Katilius, Darbo federacijos general, sekre­
torius, advokatas, Petras Karvelis, buv. finansų ministeris,
krikščionis demokratas, daktaras ekonomistas, Rapolas
* ADSR d. r. 49, 64—69.

15

Skipitis, valstietis liaudininkas, advokatas, Škirpa, buv.
buržuazinės Lietuvos krašto apsaugos ministeris
,
*
valstie­
tis liaudininkas, pulkininkas, aš, o kitų nebeprisimenu.
Susirinkimo eigos taip pat nebeprisimenu. Prisimenu tik,
kad, baigiant susirinkimą, buvo sudarytas aktas ir visų
dalyvavusių pasirašytas apie įsteigimą fašistinio tipo poli­
tinės organizacijos, pasivadinusios „Lietuvių aktyvistų
frontu", ir kad ta organizacija įsteigta Vokietijos valdžiai
leidus. Kaip steigiamajam akte Škirpa buvo pavadintas,
ar Lietuvių aktyvistų fronto vadu ar kitaip — taip pat ne­
prisimenu.
Po to Škirpa sudarė patariamąją tarybą, kurios nariais
pakvietė: Antaną Maceiną, kaip krikščionių demokratų
grupių atstovą, Jurkūną — kaip tautininką, liaudininkų
partijos atstovą, kurio pavardės nebeprisimenu, Klemensą
Brunių — kaip voldemarininką, taip pat nebeprisimenu,
nuo kokios grupės ar organizacijos į tarybą įėjo Rapolas
Skipitis ir kas dar jon buvo paskirtas.
Lietuvių aktyvistų frontas, pagal savo uždavinius, tu­
rėjo virsti masinio pobūdžio fašistinio tipo partija, kuri
turėjo absorbuoti ir suvirškinti iki tol buvusių buržuazinių
Lietuvos partijų narius. Dėl to pirmoji tarybos pareiga bu­
vo paruošti Frontui ideologinius-pasaulėžvalginius pagrin­
dus, tokius, kad jie būtų priimtini visoms buržuazinėms
partijoms. Šis darbas, kol aš buvau Berlyne, nebuvo su­
spėta baigti.
Įsteigęs Lietuvių aktyvistų frontą, Škirpa to Fronto
vardu darė žygių, kad Vokietijos valdžia, Vokietijos karo
su Tarybų Sąjunga atveju leistų Škirpai sudaryti vyriausy­
bę ir suorganizuoti fašistinio tipo Lietuvos valstybę. Jis tas
pastangas darė ir per Vokietijos užsienio reikalų ministe­
riją, ir per vyriausiąją kariuomenės vadovybę. Iš jo pa­
stangų, darytų vyriausioje kariuomenės vadovybėje, aš
* Čia K. Brunius klysta, Škirpa niekada nebuvo krašto apsaugos
ministru, 1926 m. jis buvo kariuomenės gen. štabo viršininkas. Red.
16

prisimenu tokias: 1) karo atveju tarp Vokietijos ir Tarybų
Sąjungos, Škirpa siūlėsi suorganizuosiąs Lietuvoje prieš
Tarybų Sąjungą visfūotinį sukilimą, kurs labai palengvin­
siąs vokiečiams žygį į Rytus; 2) prašė leisti sudaryti Vo­
kietijoj reprezentacinį lietuvių dalinį iš esančių lietuvių
pabėgėlių Vokietijoj ir tam daliniui leisti karo atveju
veikti kaip Lietuvos kariuomenei. To dalinio užimtoj Ta2 Užs. Nr. 1430

17

rybų Lietuvos teritorijoj turėjo tuojau pradėti veikti
Škirpos fašistinė vyriausybė.
Į visus tuos planus, kiek prisimenu, Škirpa negaudavo
jokio atsakymo. Dėl to jis įtarė, kad vokiečiai Lietuvos
atžvilgiu turi kitokius planus, negu jis siūlė.

Valiukėnas Antanas, Jurgio s., gimęs 1913 metais, Ute­
nos apskrityje, Taukelių kaime, tautininkų studentų kor­
poracijų veikėjas, žurnalistas, Škirpos sekretorius, Lietuvą
išlaisvinus nuo hitlerininkų buvo pasiųstas į LTSR šnipinė­
ti ir organizuoti nacionalistų gaujas.

VALIUKĖNO ANTANO parodymai
*
1945 m. lapkričio 9 d.
Klausimas: Kada ir kas vadovavo antitarybinei nacio­
nalistinei veiklai Vokietijos teritorijoje?
Atsakymas: 1940 m. lapkričio 17 d. aš buvau pakvies­
tas į lietuvių nacionalistinių sluoksnių atstovų pasitarimą,
įvykusį Berlyne buvusio Lietuvos pasiuntinio Škirpos bute.
Šiame pasitarime dalyvavo:
1. Kazys Škirpa, buvęs Lietuvos pasiuntinys Vo­
kietijoje.
2. Ernstas Galvanauskas, buvęs Lietuvos ministras
pirmininkas.
3. Rapolas Skipitis, advokatas ir buvęs „Užsienio lie­
tuvių draugijos", sudarytos 1935 metais Kaune įvykusiame
užsienyje gyvenančių lietuvių kongrese, pirmininkas, iš
„Santaros" organizacijos.
4. . Petras Karvelis, buvęs finansų ministras, krikščio­
nių demokratų partijos narys.
5. Antanas Maceina, buvęs Kauno universiteto filoso­
fijos fakulteto docentas, krikščionių demokratų partijos
narys.
* ADSR d. r. 50, 168—172.
18

6. Stasys Yla, kunigas, buvęs Kauno kunigų seminari­
jos profesorius, krikščionių demokratų partijos narys.
7. Tomas-Bronius Dirmeikis, advokatas, buvęs Vil­
niaus universiteto teisės mokslų fakulteto asistentas, tauti­
ninkų partijos narys.
8. Aleksandras Danta, buvęs Lietuvos finansų vicemi­
nistras, tautininkų partijos narys.
9. Klemas Brunius, inžinierius statybininkas, voldemarininkas.
10. Juozas Dženkaitis, buvęs Vilniaus policijos mokyk­
los viršininkas, nacionalistas.
11. Jonas Dženkaitis, buvęs Lietuvos kariuomenės kari­
ninkas, lakūnas, nacionalistas.
12. Jonas Ciuberkis, buvęs Lietuvos Vidaus reikalų
ministerijos kanceliarijos viršininkas, žurnalistas, tautinin­
kų partijos narys.
13. Juozas Pyragius, buvęs buržuazinės Lietuvos ka­
riuomenės majoras, lakūnas, nacionalistas, voldemarininkas.
14. Juozas Katilius, advokatas, buvęs „Darbo federaci­
jos" generalinis sekretorius.
15. Juozas Jurkūnas, buvęs Lietuvos pasiuntinybės Ta­
line sekretorius, tautininkų partijos narys.
16. Pranas Ancevičius, teisės mokslų daktaras, social­
demokratų partijos narys.
.
17. Stasys Puodžius, buvęs buržuazinės Lietuvos ka­
riuomenės majoras, nacionalistas, voldemarininkas.
18. Aš —Antanas Valiukėnas.
Siame pasitarime Jurkūnas, dirbęs pas Škirpą sekreto­
rium, paskaitė aktą apie tai, kad Lietuvos TSR teritorijoje
sudaroma nelegali antitarybinė nacionalistinė karinė „Lie­
tuvių aktyvistų fronto" organizacija ir kad pradedama
kova, siekiant atplėšti Lietuvos TSR nuo Tarybų Sąjungos
ir atkurti buržuazinę santvarką. Aktą paskaičius jį pasira­
šė visi pasitarimo dalyviai.
19

Vadovauti „Lietuvių aktyvistų fronto" organizacijai,
siekiančiai atplėšti Lietuvos TSR nuo Tarybų Sąjungos,
pasitarimo dalyviai pavedė buvusiam Lietuvos pasiunti­
niui Berlyne Škirpai. Po to pasitarime buvo išrinkta taryba,
kaip patariamasis organas prie Škirpos. Patarėjais buvo
išrinkti:
1. Ernstas Galvanauskas,
2. Rapolas Skipitis,
3. Antanas Maceina,
4. Tomas-Bronius Dirmeikis,
5. Klemas Brunius,
6. Aš — Antanas Valiukėnas,
7. Stasys Puodžius.
Klausimas: Ką veikė jūsų sudaryta prie Škirpos ta­
ryba?
Atsakymas: Kas savaitė, ketvirtadieniais, Škirpos bute
Berlyne, Vilmersdorf 30, Achenb'achštrase 1, II aukštas,
vykdavo patarėjų pasitarimai, apie kuriuos esu jau papasa­
kojęs. Šiuose pasitarimuose mes svarstydavome informaci­
ją tarptautinės padėties klausimais, apie padėtį Lietuvos
TSR teritorijoje; apie lietuvių nacionalistų organizacijas,
apie Anglijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų pažiūrą
į buržuazinės valdžios atkūrimą Lietuvoje.
Klausimas: Yra žinoma, kad buvęs pasiuntinys Škirpa
sudarė vadinamąją „Lietuvos vyriausybę". Ką jūs žinote
šiuo klausimu?
Atsakymas: Škirpa, kaip antitarybinės karinės „Lietu­
vių aktyvistų fronto" organizacijos, veikusios Lietuvos
TSR teritorijoje ir jo sukurtos Vokietijos kariuomenės ge­
neraliniam štabui žinant, vadovas, buvo informuotas apie
Vokietijos ruošiamą karinį užpuolimą prieš Tarybų Są­
jungą.
Tikėdamas Vokietijos pergale jos projektuojamame
kare prieš Tarybų Sąjungą, Škirpa ketino Lietuvos TSR te­
ritorijoje paimti valdžią į savo rankas ir šiuo tikslu surašė
20

Lietuvos „vyriausybės" projektą. Pagal šį projektą „vy­
riausybės“ sudėtį sudarė:
1. Ministras pirmininkas — Kazys Škirpa, buvęs Lietu­
vos pasiuntinys Vokietijoje, „Lietuvių aktyvistų fronto"
organizacijos vadovas.
2. Karo ministras — Stasys Raštikis, buvęs Lietuvos ka­
riuomenės generolas, „Lietuvių aktyvistų fronto" organi­
zacijos dalyvis, įkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, vadova­
vęs Lietuvos kariuomenės likvidavimo darbui.
3. Ministro pirmininko pavaduotojas ir-švietimo mi­
nistras Juozas Ambrazevičius, įkūrus Lietuvoje Tarybų
valdžią, dirbęs Kaune lietuvių literatūros docentu, faktiš­
kas „Lietuvių aktyvistų fronto" karinės organizacijos
vadovas Lietuvos TSR teritorijoje.
4. Vidaus reikalų ministras — Jonas Šlepetys, advoka­
tas, buvęs buržuazinės kariuomenės pulkininkas, „Lietuvių
aktyvistų fronto" organizacijos dalyvis, iki Tarybų val­
džios įkūrimo Lietuvoje buvęs Vilniaus apskrities virši­
ninku.
5. Finansų ministras — Jonas Matulionis, buvęs Ūkio
banko direktorius Kaune, „Lietuvių aktyvistų fronto" or­
ganizacijos dalyvis, įkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, taip
pat buvęs Ūkio banko direktorium Kaune.
6. Užsienio reikalų mihistras — Rapolas Skipitis, advo­
katas, įkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, dirbęs Berlyne
eksporto firmoje, iš Lietuvos TSR teritorijos pabėgęs į Vo­
kietiją.
7. Teisingumo ministras — Mečys Mackevičius, advo­
katas, „Lietuvių aktyvistų fronto" organizacijos dalyvis.
8. Susisiekimo .ministras — Antanas Navickas, iki Ta­
rybų valdžios paskelbimo Lietuvoje ir vėliau dirbęs ar­
chitektu ir statybos darbų inspektorium. „Lietuvių akty­
vistų fronto" organizacijos dalyvis.
9. Sveikatos apsaugos ministras — Kazys Vencius, me­
dicinos daktaras, nuolat gyvenęs Kaune, dirbęs Kauno
21

universiteto klinikose, „Lietuvių aktyvistų fronto" organi­
zacijos dalyvis.
10. Pramonės ministras — Adolfas Darnusis, inžinie­
rius. Įkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, dirbęs Kauno uni­
versiteto technikos fakulteto docentu, „Lietuvių aktyvistų
fronto" organizacijos dalyvis.
11. Komunalinio ūkio ministras — Vytautas Žemkalnis,
įkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, dirbęs statybos inžinie­
rium Vilniuje. „Lietuvių aktyvistų fronto" organizacijos
dalyvis.
12. Socialinio aprūpinimo ministras — Pajaujis, Šiau­
lių Prekybos instituto docentas, „Lietuvių aktyvistų fron­
to" organizacijos dalyvis.
1941 metų pavasarį pas Škirpą atvyko iš Lietuvos TSR
teritorijos „Lietuvių aktyvistų fronto" organizacijos ryši­
ninkas Marijonas Dambrauskas, buvusios Lietuvos kariuo­
menės leitenantas. Dambrauskas išbuvo Berlyne apie 3 sa­
vaites, o paskui grįžo į Lietuvos TSR teritoriją. Vėliau
Škirpa man papasakojo, kad jis per Dambrauską pasiuntęs
įteikti Juozui Ambrazevičiui „Lietuvių aktyvistų fronto"
organizacijos darbo instrukciją ir taip pat busimosios
Lietuvos „vyriausybės" projektą.

NACIONALISTAIHITLERINĖS ŽVALGYBOS
AGENTAI

Slabšys Ignas, Jono-s., gimęs 1899 metais Zarasų
apskrityje, Antazavės valsčiuje, Pazaduojos kaime, voldemarininkas.

SLABŠIO IGNO savarankiški parodymai
*
Jo draugai — hitlerininkai*
**

TSR Sąjungos tardymo organams duodu šiuos parody­
mus. 1939 metų rudenį sudarius Tarybų Sąjungos karines
bazes Lietuvoje, dauguma tų lietuvių sluoksnių, su kuriais
aš bendravau, aiškiai reiškė savo nepasitenkinimą tuo, kad
mūsų Vakarų kaimynas, t. y. Vokietija, taip išsprendė glo­
bos klausimą. Tokiai nuomonei pritariau ir aš ir to neslė­
piau, dažnai kalbėdamasis su savo draugais ir gerais pa­
žįstamais. Todėl nenuostabu, kad tokia mano pažiūra į po­
litinę Lietuvos padėtį buvo gerai žinoma ir kai kuriems
Lietuvoje gyvenusiems Vokietijos piliečiams, su kuriais aš
buvau gerai pažįstamas. Tokie asmenys pirmiausia buvo
Fogelis, kuris oficialiai atstovavo eilei vokiečių firmų,
parduodant jų gaminius Lietuvos teritorijoje, ir turėjo
tam tikslui savo kontorą Kaune, ir kažkoks Jungferis,
Kauno universiteto profesorius. Su jais aš buvau pažįsta­
mas dar nuo 1927 metų; mane su jais tuomet supažindino
Kauno policijos viršininkas V. Jankauskas. Jį aš pažinau
nuo 1919 metų — jis buvo mano nuolatinis palydovas va­
žiuojant medžioti, nes aš visuomet buvau aistringas me­
džiotojas.
Su minėtais Vokietijos piliečiais aš gana dažnai susi­
tikdavau. .Remdamasis mano patriotiniais jausmais, Foge. * ASDR d. r., 52, 40—51.
** Slabšio parodymose antraštėlės redakcijos. Red.
. 25

lis dar 1939 metų lapkričio mėnesį neretai kalbėdavo su
manim, aiškiai stengdamasis įtikinti mane, jog tai, kad
Lietuvos vyriausybė sutiko leisti sudaryti Lietuvoje Ta­
rybų Sąjungos bazes, prives prie to, kad Lietuva bus pri­
jungta prie Tarybų Sąjungos ir joje bus sukurta Tarybų
valdžia.
Sumanymas nuginkluoti
Tarybinės Armijos bazes
Jis gerai žinojo mano antitarybinį nusistatymą, todėl
jam greit pavyko ne tik pasiekti tai, kad aš pritariau to­
kiai nuomonei, kuri faktiškai buvo ir mano nuomonė,
bet ir nuėjau daug toliau, būtent, kreipiausi net į gene­
rolą K. Musteikį, tuometinį Lietuvos krašto apsaugos mi­
nistrą, su kuriuo, kaip Fogelis žinojo, mes buvome geri
pažįstami ir draugai, lietuvių patriotų vardu prašydamas
pasiūlyti vyriausybei nuginkluoti tas Tarybų Sąjungos
bazes, tam tikslui prašant Vokietijos pagalbos ir interven­
cijos. Nors generolas K. Musteikis ir pritarė tam mano pa­
siūlymui, bet atmetė jį, motyvuodamas tuo, kad toks Vo­
kietijos įsikišimas pražudys mūsų šalį. Todėl tas pasiūly­
mas nebuvo pateiktas vyriausybei svarstyti; tuo būdu,
mano tarpininkavimas šiuo klausimu nedavė rezultatų.
Fogelio užverbuotas

Su minėtu Fogeliu aš ir toliau gana dažnai susitikda­
vau. Jis dažnai kviesdavo mane užeiti į savo kontorą, sa­
kydamas norįs supažindinti mane su gautais iš Vokietijos
įvairių naujausių mašinų pasiūlymais Lietuvai. 1939 metų
lapkričio pabaigoje, vieno tokio mano vizito pas jį metu
jis aiškiai davė suprasti, kad man reikėtų rimtai pagalvoti
apie darbą vokiečių žvalgybos naudai, nes, jo žiniomis,
Lietuvoje netrukus bus sukurta Tarybinė santvarka; tokia
santvarka bus sukurta ir kitose Pabaltijo valstybėse, o to­
kios padėties Pabaltijyje Vokietija nepakęs ir karas tarp
Tarybų Sąjungos ir Vokietijos bus neišvengiamas.
26

Duodamas man tokį pasiūlymą, Fogelis labai gudriai
žaidė mano patriotiniais jausmais, gerai žinodamas, kad
aš visada labai mylėjau savo darbą, Į tą pasiūlymą tuo­
met aš nieko neatsakiau, norėdamas gerai pagalvoti.
Gruodžio pradžioje jis vėl pakartojo savo pasiūlymą, ir
aš jį priėmiau vien dėl savo patriotinių įsitikinimų.

Hitlerinės žvalgybos uždaviniai
Pirmas mano uždavinys buvo tiksliai nustatyti, kiek
Tarybinės kariuomenės yra kiekvienoje bazėje ir kaip ji
apginkluota. Man reikėjo daug pastangų ir laiko, kol pa­
galiau gavau tas žinias. Kiek dabar prisimenu, 1940 me­
tų balandžio pradžioje man jas perdavė pulk. Šova, buvęs
tuo metu buržuazinės kariuomenės vyriausiojo štabo 3-o
skyriaus viršininku. Anot pulk. Šovos, jo perduotos man
žinios minėtu klausimu buvo tik apytikrės. Suprantama,
gautų duomenų patikrinti aš neturėjau galimybės, todėl,
nesigilindamas į jų turinį, aš perdaviau juos minėtam Fo­
geliui jo prekybos kontoroje Kaune, Kitų uždavinių iki
Tarybų valdžios sukūrimo Lietuvoje iš Fogelio aš negavau.

Jis reikalingas hitlerininkams Lietuvoje
1940 metų birželio 15 d. sukūrus Tarybų valdžią Lie­
tuvoje, aš, kaip antitarybiškai nusiteikęs Lietuvos pilietis,
iš pradžių labai norėjau išvažiuoti į Vokietiją, kaip pa­
darė daugelis mano pažįstamų lietuvių. Be to, išvažiuoti
į Vokietiją 1940 metų birželio viduryje mane įkalbinėjo
ir V. Jankauskas, kuris beveik tuojau, sukūrus Tarybų
valdžią Lietuvoje, buvo atleistas iš Kauno policijos virši­
ninko pareigų. Prisimenu vieną ilgą pasikalbėjimą šiuo
klausimu birželio 28 d. vienoje Kauno gatvėje, kai aš
faktiškai sutikau išvažiuoti kartu su juo į Vokietiją liepos
pradžioje. Tačiau tą pačią dieną aš susitikau su Fogeliu,
o už poros dienų ir su profesorium Jungferiu. Abu šie
vokiečiai, kaip susitarę (o, gal būt, taip ir buvo), ėmė mane
27

įtikinėti, kad karas tarp Vokietijos- ir Tarybų Sąjungos
yra neišvengiamas, kad jis greit prasidės, kad Lietuva
netrukus bus išvaduota, ir todėl reikia, kad visi patriotiš­
kai nusiteikę Lietuvos piliečiai ruoštų dirvą visokeriopai
pagalbai vokiečių kariuomenei suteikti, jai įsiveržus į
Lietuvą.
Todėl, jų nuomone, tokie lietuviai turi stengtis likti
Lietuvoje ir ruoštis priimti vokiečių kariuomenę bei su­
teikti jai visokeriopą pagalbą. Gudriai pasinaudodami tuo,
kad aš labai mylėjau savo kraštą, jie greit įtikino mane
nebėgti į Vokietiją, bet likti Lietuvoje ir dirbti žvalgybinį
darbą. Dėl to aš neišlaikiau savo žodžio, duoto V. Jan­
kauskui, ir daugiau jo nemačiau. 1940 metų liepos pirmo­
siomis dienomis jis vienas be manęs išvažiavo į Berlyną.
Tai vėliau man pranešė Fogelis ir net davė jo adresą.
Aš nepaklausiau savo žmonos pakartotinių prašymų
išvažiuoti drauge su ja į Vokietiją, savo nuomonę tuo
klausimu motyvuodamas tuo, kad Vokietijoje mūsų nie­
kas nelaukia, kad ten gyventi karo metu nebus lengva ir,
jeigu likimo jau bus skirti kentėjimai, tai geriau pakelti
juos savo šalyje. Apie savo žvalgybinį darbą jai, žinoma,
aš nieko neminėjau.
Šantažas, kad brolis stropesnis būtų

1940 metų rugpiūčio 14 dieną, Lietuvos Tarybų val­
džios organams leidus, mano brolis Teodoras Slabšys per
Vokietiją išvažiavo į Šiaurės Ameriką, į Niujorką. Prieš
išvažiuodamas Lietuvoje jis negavo vokiečių tranzitinės
vizos ir, be to, Lietuvos Tarybų valdžios organai jam ne­
davė leidimo išvežti užsienio valiutos; todėl, norėdamas
palengvinti sau pervažiuoti per Vokietiją ir apsirūpinti
kelionei reikalingomis lėšomis, jis buvo priverstas kreiptis
pagalbos pas Kosmaną, su kuriuo jis asmeniškai anksčiau
buvo pažįstamas. Kosmanas buvo vienas iš stambiausių
„Kulturferbando" organizacijos vadovų. Ta organizacija
vienijo visus Lietuvoje gyvenančius vokiečius. Su minė­
28

tu Kosmanu „Kulturferbando" patalpose apie 1940 metų
rugpiūčio 10 d. jis ir mane supažindino. Kosmanas galėjo
padėti broliui pervažiuoti per Vokietiją, jeigu tokia pagal­
ba kelionėje jam iš tikrųjų būtų buvusi reikalinga. Kaip
vėliau paaiškėjo, mano brolis, važiuodamas be reikalingos
tranzitinės vizos, Vokietijos valdžios organų buvo sulai­
kytas pasienio stotyje Eitkūnuose. Broliui išvažiavus, aš
pats du kartus kreipiausi J „Kulturferbandą" pas Kosmaną:
pirmą kartą už poros dienų po brolio išvažiavimo teira­
vausi apie jo padėtį Vokietijoje ir antrą kartą kreipiausi
po 5—6 dienų, prašydamas skubiai padėti visas pastangas,
kad atitinkamiems Vokietijos valdžios organams Eitkū­
nuose būtų perduotas leidimas mano broliui pervažiuoti
Vokietiją. Tą leidimą tuo metu gavo iš Berlyno Vokieti­
jos atstovybė Kaune.
Apie savo' žvalgybinį darbą aš nieko su Kosmanu ne­
kalbėjau ir daugiau su juo nebuvau susitikęs. Jankausko
žmonos prašomas, mano brolis jam nuvežė rudeninį paltą,
kurį jis prašė, esant galimybei, jam atsiųsti.
Jokių žinių ar dokumentų perduoti V. Jankauskui Ber­
lyne broliui aš nedaviau. Tai tūo metu ir nebuvo reikalin­
ga, nes repatriacija tuo metu dar nebuvo įvykdyta ir įvai­
rias žinias reikalui esant aš galėjau perduoti tiesiog pa­
čiam Fogelįui. Aš tiktai prašiau brolį perduoti linkėjimus
Jankauskui ir painformuoti jį apie gyventojų nuotaiką ir
padėtį ‘Lietuvoje; tai mano broliui buvo gerai žinoma.

Jei tektų iš Lietuvos bėgt,i
Tarp kitko, laikau reikalinga pažymėti, kad 1940 metų
rugpiūčio pirmojoje pusėje kartu su savo broliu Teodoru ir
Neniškiu, Lietuvos pasiuntinio Berlyne K. Škirpos uošviu,
pastarojo (Neniškio) automobiliu aš buvau nuvažiavęs
į Lietuvos pasienio miestą — Kalvariją (Marijampolės
apskrityje) ir susipažinau ten su vienu netoli vokiečių
sienos gyvenančiu valstiečiu (jo pavardės dabar neprisi­
29

menu). Tas valstietis užsiiminėjo kontrabanda ir, svar­
biausia, už sutartą atlyginimą pervesdavo Lietuvos pilie­
čius per sieną į Vokietiją. Tuo aš norėjau pasinaudoti,
jeigu man tektų skubiai bėgti iš Lietuvos. Ten paaiškėjo,
kad pereiti sieną tuo metu nebuvo labai sunku; vieno
žmogaus perėjimas per sieną kainavo apie 100 litų. Kiek
aš žinau, vėliau pereiti sieną darėsi vis sunkiau ir už­
mokestis už perėjimą didėjo, pasiekęs net 500 litų už žmo­
gų. Tačiau klausimas apie mano šeimos perkėlimą į Vo­
kietiją daugiau niekada nebuvo iškilęs. Iš pokalbių Kaune
mūsų giminių ir pažįstamų šeimose, kuriose mes lankydavomės, tiek mano žmonai, tiek ypač man buvo aišku, kad
karas tarp Vokietijos ir Tarybų Sąjungos darosi neišven­
giamas. Tarp kitko pažymėsiu, kad tuo metu, t. y. apie
1940 metų vidurį, minėtas Neniškis atvežė į mano namus
ir padavė mano žmonai ir man jo gautą iš Berlyno nuo
dukters laišką, kuriame pažodžiui buvo pasakyta: „Man
žinoma, kad jūs rimtai sergate. Tačiau daugelis gydytojų
specialistų, su kuriais aš konsultavausi, man pranešė, kad
intensyviai gydant per 9—10 mėnesių liga bus išgydyta."
Tos dvi frazės reiškė, kad Vokietijos ir Tarybų Sąjungos
karas yra neišvengiamas, kad jis prasidės po 9—10 mė­
nesių ir kad Tarybų valdžia Lietuvoje bus nuversta.
Penktosios kolonos būriai
1940’ metų rudenį (kiek prisimenu, rugsėjo mėnesį) aš
gavau iš Fogelio svabiausią uždavinį — nurodyti jam tikslų
tarybinių aerodromų išsidėstymą Lietuvoje ir' imtis in­
tensyviai organizuoti ir ruošti Lietuvos jaunimą, kad, Vo­
kietijos— Tarybų Sąjungos karo metu vokiečių desanti­
ninkus išlaipinus Lietuvoje, jiems būtų suteikta visokerio­
pa pagalba. Pagal mano gautus iš Fogelio nurodymus, ta
pagalba turėjo būti tokia:
a) Visoje Lietuvos teritorijoje ir ypač netoli tarybinių
aerodromų reikia suorganizuoti drausmingo ir gerai pa30

ruošto jaunimo grupes, kurios pagal duotą signalą iš anks­
to, prieš kelias dienas iki operacijų pradžios, imtų budėti,
laukdamos vokiečių desantinių dalinių išlaipinimo.
b) Surasti ir paruošti išlaipintiems desantininkams rei­
kalingas patalpas.
c) Tiksliai iš anksto nustatyti uždarus ir gerai užmas­
kuotus kelius prie tarybinių aerodromų ir prie nedidelių
Tarybinės kariuomenės dalinių.
d) Padėti visas pastangas, kad tam tikslui suorganizuo­
tas Lietuvos patriotinis jaunimas laiku būtų aprūpintas
ginklais (svarbiausia, šautuvais ir kulkosvaidžiais) bei ap­
ranga ir apginkluotas tinkamu metu.
e) Kad tas jaunimas suteiktų ginkluotą pagalbą vokie­
čių desantiniams daliniams visuose jų veiksmuose iki
stambesnių vokiečių karinių vienetų atėjimo.
f) Reikalui esant paruošti būtinas maisto atsargas vo­
kiečių desantiniams daliniams jų išlaipinimo vietose.
g) Suteikti bet kokią kitokią pagalbą, kuri vietos są­
lygomis pasirodytų esanti reikalinga vokiečių desanti­
niams daliniams.
Kiek dabar prisimenu, čia trumpai ir yra tas ypatingas
uždavinys, kurį man davė Fogelis. Be to, jis man pabrėžė,
kad karo veiksmai tikriausiai prasidės ne anksčiau kaip
1941 metų pavasarį, todėl desantininkams pagalbą suteikti
reikia ruoštis, turint galvoje vasaros sąlygas. Tą uždavinį
Fogelis man davė Kaune, gatvėje, netoli centrinio pašto.
Iš pradžių atlikti tą uždavinį aš kategoriškai atsisakiau,
manydamas, kad nesugebėsiu. Tačiau Fogelis nedavė man
ramybės, po to aš ne kartą buvau su juo susitikęs Kaune
tai gatvėse, tai kavinėse. Jis visą laiką įtikinėjo mane
imtis to darbo visos tėvynės gerovei. Jis žaidė mano pat­
riotiniais jausmais, kol aš po ilgų svyravimų vėlai rudenį
(kiek dabar prisimenu — lapkričio mėnesį) sutikau imtis
minėto uždavinio. Kalbėjomės tuo klausimu su Fogeliu
Konrado kavinėje Kaune, nes Fogelio kontora ir pati
prekybos firma tuo metu jau buvo likviduota. Pas save
31

į namus Fogelio aš niekada nekviečiau ir pats pas jį nie­
kada nesu buvęs, nes jis gyveno labai toli nuo miesto
centro.

Saulių štabas — V kolonos steigėjas

Iš pradžhi aš aiškiai nežinojau, kaip įvykdyti gautą už­
davinį. Man atrodė, kad tam reikia panaudoti kokią nors
buvusią Lietuvos jaunimo organizaciją. Labiausiai tinka­
ma tam tikslui man atrodė esanti šaulių organizacija, kuri
nors ir buvo teoriškai likviduota, tačiau praktiškai nebu­
vo labai sunku jos grandis faktiškai slapta atkurti mies­
tuose ir kaimuose visoje Tarybų Lietuvoje.
Tam tikslui man tiktai reikėjo rasti įtakingą žmogų iš
buvusių tos organizacijos vadovų ir prikalbėti jį imtis to
darbo. Aš pats to darbo atlikti negalėjau, nes niekada ne­
priklausiau šaulių organizacijai. Tačiau aš buvau gerai
pažįstamas su pulkininku Kalmantu, kuris ilgą laiką buvo
šaulių organizacijos vyriausiuoju vadu ir, mano nuo­
mone, galėjo imtis minėto uždavinio ir visai tiko tam, juo
labiau, kad jis, kaip ir aš, buvo didelis lietuvis patriotas.
Be to, aš žinojau, kad. jis visada buvo aršus Tarybų val­
džios sukūrimo Lietuvoje priešininkas. Su juo aš susitikau
1941 metų vasario mėnesį viename Kauno restorane. Aš
jam atvirai viską išdėsčiau, pabrėžęs, kad nežiūrint to,
jog tai yra vokiečių žvalgybos duotas uždavinys, tačiau
jo įvykdymas bus naudingas mūsų mylimai tėvynei. Jis
nesvyruodamas sutiko imtis to darbo, paprašęs, kad aš
gaučiau keletą tūkstančių rublių kelionėms ir kitoms iš­
laidoms, kurių neišvengiamai bus, vykdant minėtą uždavi­
nį, juo labiau, kad tuo metu jis neturėjo tarnybos ir jam
reikėjo pinigų. Konspiracijos sumetimais Fogelio pavardės
aš jam nepasakiau.
Būdamas tįkras, kad reikalingą pinigų sumą iš Fogelio
gausiu, aš susitariau su pulkininku Kalmantu susitikti
maždaug už savaitės. Per tą laiką aš gavau iš pulkininko
Šovos du Lietuvos žemėlapio egzempliorius, kur buvo
32

aiškiai pažymėti visi jos teritorijoje esantieji tarybiniai
aerodromai. Vieną iš jų vėliau aš perdaviau Fogeliui, o ki­
tą — pulkininkui Kalmantui kartu su 10 000 rublių, ku­
riuos aš gavau iš Fogelio pulkininko Kalmanto reikalams.
Policijos vadas — gestapo agentas

Kiek dabar prisimenu, 1941 metų kovo antrojoje pusė­
je visi Lietuvoje gyvenusieji vokiečiai buvo repatrijuoti
j Vokietiją. Tuo buvo likviduotas „Kulturferbandas", ir
į Vokietiją išvažiavo visi tie asmenys,— Fogelis ir profe­
sorius Jungferis,— su kuriais aš palaikiau ryšius savo žval­
gybinės veiklos klausimais.
Prieš išvažiuodamas Fogelis davė man nurodymą visas
žinias siųsti į Berlyną V. Jankausko adresu. Jankauskas,
anot Fogelio, gyveno ten pas Pripkę, kuris 1927—1928 me­
tais gyveno Kaune, dirbo vertėju vienoje Lietuvos minis­
terijoje ir 1929 metais išvažiavo iš Lietuvos ir apsigyveno
Berlyne. Su tuo Pripke mane kadaise V. Jankauskas taip
pat buvo supažindinęs.
Būdai ryšiams su gestapu palaikyti
Prieš vokiečių repatrijavimą aš porą kartų mačiau pul­
kininką Kalmąntą, kuris man sakė, kad jo darbas vykdant
uždavipį eina normaliai. Tuos duomenis aš perdaviau Foge­
liui prieš jam išvažiuojant, paskutinio mūsų pasitarimo su
juo metu, apie 1941 metų kovo 20 d. Konrado kavinėje
Kaune. Tuomet Fogelis man pareiškė, kad, išvažiavus į Vo­
kietiją visiems Lietuvoje gyvenusiems vokiečiams ir lik­
vidavus „Kulturferbandą" bei Vokietijos atstovybę Kau­
ne, aš turiu naudotis visais pasitaikančiais (žinoma, pati­
kimais) būdais ryšiams su Berlynu palaikyti. Tačiau jis
nelabai tiki, kad bus tokių galimybių, todėl nuvažiavęs
j Vokietiją jis padės visas pastangas, kad aš turėčiau ry­
šius, ir specialiai atsiųs iš Vokietijos pas mane kai kuriuos
asmenis, per kuriuos, reikalui esant, perduos man rei­
3 Užs. Nr. 1430

33

kalingus nurodymus bei instrukcijas. Tiems asmenims
pažinti Fogelis pasakė slaptažodį ,,šventoji tėvynė" (vo­
kiškai „Heil Heimat"). Ir iš tikrųjų, 1941 metų gegužės
pabaigoje į Kauną iš Berlyno buvo atvažiavęs (kokiu bū­
du, nežinau) .ir kreipėsi į mane kažkoks Stauskas, buvęs bur­
žuazinės kariuomenės leitenantas, 1941 metų kovo mėnesį
repatrijuotas kartu su kitais Lietuvos vokiečiais į Vokie­
tiją. Tai buvo vienintelis asmuo iš Berlyno, kuris kreipėsi
į mane informacijos po vokiečių repatrijavimo iki mano
suėmimo 1941 metų birželio 14 d. Per Stauską Fogelis jo­
kių naujų instrukcijų man neatsiuntė, tiktai klausė manęs,
kaip vykdomas man duotas uždavinys. Kad galėčiau duoti
reikalingą atsakymą, aš tuojau susitikau viename Kauno
restorane su pulkininku Kalmantu, kuris man pranešė, kad
šauliai sėkmingai instruktuojami buvusiems buržuazinės
kariuomenės vadams prižiūrint, kad tas darbas faktiškai
baigiamas ir kad jis tikisi pilnai atlikti jam pavestą užda­
vinį 1941 metų birželio pirmomis dienomis. Tą pulkininko
Kalmanto pasižadėjimą aš perdaviau per minėtą pasiunti­
nį Fogeliui į Berlyną. . .
Vienas Slabšio pajamų šaltinis

Laikau reikalinga pridėti, kad aš palaikiau tam tikrus
ryšius su Čekoslovakijos firma „Českemoravska-KolbenDanek" (sutrumpintai Č-K-D) nes nuo 1938 metų aš buvau
jos atstovas. Man tarpininkaujant, ta firma 1939 me­
tais pardavė Lietuvos krašto apsaugos ministerijai porą
dešimčių tankų, kurie pagal sutartį turėjo būti pristatyti
į Lietuvą 1940 metų rugpjūčio pabaigoje. Aš pats buvau
labai suinteresuotas tų mašinų pristatymu į Lietuvą, nes
tuomet turėjau gauti iš firmos keletos dešimčių tūkstan­
čių litų komisinį atlyginimą. Tačiau Vokietijos vyriausybė
uždraudė išvežti tas mašinas į Lietuvą. Apie tai firma man
pranešė 1940 metų vasarą. Iš firmos veikėjų asmeniškai
aš pažinau inžinierių A. Suriną ir mechaniką Veisą, kurie
buvo atvažiavę į Lietuvą demonstruoti parduodamus tan­
34

kus ir sudaryti sutartį su Lietuvos krašto apsaugos minis­
terija. Daug ryšių, aš palaikiau Belgijoje ir Liuksemburge,
kur gyvenau ilgesnį laiką. Apie tuos ryšius aš esu pasi­
ruošęs papasakoti, tardymo organams pareikalavus.
Baigdamas laikau reikalinga pridėti, kad aš labai gai­
liuosi dėl savo poelgių ir nuoširdžiai esu pasiruošęs atei­
tyje išpirkti savo kaltę darbu Tarybų Sąjungos naudai
pagal savo jėgas, žinias ir sugebėjimus.
Pulkininkai — šnipai
ir V kolonos organizatoriai
Prie savo parodymų, duotų TSR Sąjungos tardymo or­
ganams, papildomai pridedu štai ką:
1. Kai aš prašiau pulkininko Šovos duomenų apie Lie­
tuvos bazėse esančios tarybinės kariuomenės skaičių ir
apginklavimą ir kai reikėjo gauti iš jo duomenis apie
Raudonosios Armijos suorganizuotą Lietuvoje karinių
aerodromų skaičių ir vietą, aš turėjau minėtam pulkinin­
kui Šovai tiksliai paaiškinti, kokiam tikslui tie duomenys
man buvo reikalingi. Todėl pulkininkas Šova žinojo apie
mano žvalgybinę veiklą ir pats sutiko prisidėti prie jos.
Tuo būdu, pulkininką Šovą žvalgybiniam darbui Vo­
kietijos naudai užverbavau aš.
2. Kaip pulkininkas Kalmantas man pranešė, šaulių sąj ungos nariai buvo instruktuoj ami ir ruošiami suteikti Viso­
keriopą pagalbą vokiečių desantininkams, juos išlaipinus
Lietuvos teritorijoje, vadovaujant ypatingam štabui, kurio
priešakyje buvo pats pulkininkas Kalmantas ir kurį sudarė
šie asmenys: kapitonas Gedmantas, buvęs buržuazinės ka­
riuomenės karininkas, kapitonas Goncerauskas, buvęs bur­
žuazinės kariuomenės karininkas, vyresnysis leitenantas
Petruitis, buržuazinės kariuomenės karininkas ir vyresny­
sis leitenantas Blažaitis, buržuazinės kariuomenės kari­
ninkas.
Visi tie asmenys buvo šaulių organizacijos veikėjai, il­
35

gą laiką anksčiau dirbę joje ir todėl turėję ne tik didelius
ryšius, bet ir didelę įtaką Lietuvos jaunimui, anksčiau pri­
klausiusiam tai organizacijai. Aš asmeniškai buvau pažįs­
tamas tik su kapitonu Gedmantu ir kapitonu Goncerausku
ir žinojau, kad jie yra labai veiklūs ir darbštūs žmonės.
Kaip sakė pulkininkas Kalmantas, tie asmenys važinėjo
po visą Lietuvą ir vietose organizavo bei instruktavo šau­
lius. Baigus šaulių instruktavimą, jis turėjo man perduoti
pilną atskirą organizacijos grandžių išsidėstymą, nurodant
bendrą ir atskirų grandžių narių skaičių, nurodant
jų vadovus ir tuos asmenis, kurie instruktavo ir tikrino
tą darbą. Tačiau 1941 metų birželio 14 d. aš buvau Tarybų
valdžios organų suimtas Kaune ir nespėjau gauti iš pulki­
ninko Kalmanto tų žinių.
3. Iš Fogelio gautus pinigus pulkininkui Kalmantui aš
atidaviau ne visus iš karto, bet per keletą kartų po 2000—
3000 rublių, jokio pakvitavimo gavus pinigus iš jo nieka­
da neėmiau ir jis man nebuvo reikalingas, nes iš manęs
jo niekas nereikalavo ir aš pats, gavęs pinigus, jokio kvi­
to Fogeliui niekada nedaviau.
4. Fogeliui perduodamų dokumentų aš nepasirašiau, jų
nepasirašė nė pulkininkas Šova. Ar jis užrašė ant jų ko­
kias pastabas, iš kur jie gauti, aš nežinau.
Tačiau prieš išvažiuodamas į Vokietiją jis davė man
nurodymą visus dokumentus, kuriuos aš vėliau jam sių­
siu, pasirašyti slapyvardžiu „Fricas Rudis 213". Tuo jo nu­
rodymu pasinaudoti aš nesuspėjau.
*

1942 m. kovo 17 d.
Politinės Slabšio pažiūros

Kalbant apie mano politinius įsitikinimus, aš turiu pa­
sakyti, kad iki 1927 . metų buvau Lietuvos krikščionių de­
mokratų šalininkas, nors aktyvaus darbo toje politinėje
partijoje nedirbau ir tai partijai niekada nepriklausiau.
* Pirmoji Slabšio parodymų dalis data nepažymėta, ji buvo para­
šyta tuo pačiu metu, kaip ir antroji dalis. Red.

36

1927 metų pabaigoje aš persiorientavau ir tapau Vol­
demaro partijos šalininku, nors vidaus politikos klausi­
mais tos partijos linijos nepalaikiau ir jai nepritariau. To­
dėl tai partijai formaliai niekada ne tik nepriklausiau, bet
už atvirą savo pažiūrų pareiškimą net buvau persekiojamas
tos partijos narių, iki 1929 metų turėjusių didelę įtaką Lie­
tuvos valdžios organams. Neneigiu, kad pagrindinis Volde­
maro partijos politikos bruožas buvo Lietuvos valstybės
perdavimas Vokietijos protektoratan (Slovakijos pavyz­
džiu) ir visiškas Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės,
užsienio politikos derinimas su Vokietijos interesais.

Antitarybinė Slabšio
ir jo draugų agitacija
Sukūrus Tarybų valdžią Lietuvoje, iki mano suėmimo
mano aktyvus darbas buvo tik toks, kad, susitikdamas su
savo draugais ir pažįstamais, aš nesusilaikydavau ir gana
atvirai pasisakydavau prieš Tarybų valdžią, prieš tarybinę
santvarką ir Tarybų valdžios organus.
. . .Iš žymių politinių veikėjų, su? kuriais aš susitikdavau
iki Tarybų valdžios sukūrimo Lietuvoje, laikau reikalingu
paminėti. Petrą Karvelį, buvusį Lietuvos finansų ministrą,
valdant krikščionių demokratų partijai, kurios nariu jis
visą laiką buvo ir, kiek aš žinau, visą laiką buvo vienas
iš žymiųjų jos veikėjų. Sukūrus Tarybų valdžią Lietu­
voje, P. Karvelis tuojau išbėgo į Vokietiją, todėl Tarybų
valdžios metu aš nė karto nebuvau jo sutikęs ir su juo
nekalbėjau.
Taip pat laikau reikalinga paminėti Algirdą Sliesoraitį,
vieną iš žymiausių Voldemaro partijos atstovų ir šalinin­
kų. A. Sliesoraitį Smetonos vyriausybė suėmė dar prieš
Tarybų valdžios sukūrimą Lietuvoje. Todėl Tarybų val­
džios metu aš jo nemačiau ir su juo nekalbėjau.
Tiek su P. Karveliu, tiek ir su A. Sliesoraičiu iki Tary­
bų valdžios sukūrimo Lietuvoje aš dažnai susitikdavau
37

dėl to, kad pirmasis nuo 1927 metų buvo pirmininkas
akcinės „Prekybos" bendrovės, su kuria A. Laskausko fir­
ma (kurioje tuo metu aš dirbau) turėjo daug bendrų ko­
mercinių interesų, kuriuos man neretai tekdavo spręsti,
o antrasis buvo svarbiausias savininkas „Skubos" transpprto-ekspedicinės kontoros, kurios patarnavimais nuolat
naudojosi A.' Laskausko firma.
Laikau reikalinga pridėti, kad Tarybų valdžios metu
Lietuvoje su buvusiais politiniais veikėjais aš visai nutrau­
kiau ryšius ir su jais nesusitikdavau, nes didelė jų daugu­
ma pabėgo į Vokietiją tuojau po Raudonosios Armijos
atėjimo į Lietuvą. Vienintelis politinis asmuo, su kuriuo
tuo laikotarpiu aš mačiausi, buvo Vladas Jankauskas, bu­
vęs Kauno policijos viršininkas, su kuriuo aš palaikiau
ryšius dar nuo 1921 metų, kaip su aistringu medžiotoju,
nes ir pats visuomet mėgau medžioklę. Tarp kitko, V. Jan­
kauskas, pabėgęs į Vokietiją 1940 metų liepos pradžioje,
tuo metu ir mane labai įkalbinėjo drauge su juo ten vykti,
tačiau aš atsisakiau.
Kaip aš jau esu sakęs, mano aktyvus politinis darbas
Tarybų valdžios metu Lietuvos TSR daugiausia pasirejškė
tuo, jog, susitikdamas su savo draugais, aš gana atvirai
kalbėdavau, kad, mano nuomone, Tarybų valdžia Lietuvo­
je bus neilgai, kad bus karas, kuris, kaip tuo metu aš ma­
niau, turėjo netrukus prasidėti tarp Vokietijos ir Tarybų
Sąjungos, sprendžiant iš tų karinių pasirengimų, kuriuos
Raudonoji Armija skubiai vykdė prie Vokietijos sienos
arba netoli jos, kad aš netikiu, jog nugalės Raudonoji Ar­
mija, kuri negalės atlaikyti vokiečių kariuomenės puoli­
mo ir bus priversta palikti Lietuvą, kad visos tarybines
įstaigos ir jų vykdomos ekonominio pobūdžio priemonės
Lietuvoje yra tik laikinos, kad visiems tiems Lietuvos gy­
ventojams, kurių turtas (namai, krautuvės ir kt.) buvo na­
cionalizuotas, neilgai teks laukti, kol tas turtas vėl grįš
visiškon jų buvusių šeimininkų nuosavybėn, kad visi Lie­
38

tuvos gyventojai turi kantriai laukti ir t. t. Tokios nuo­
monės šiais klausimais buvau ne tik aš, bet ir visi mano
draugai -— pašnekovai, kurie taip pat dažnai panašias min­
tis pareikšdavo ir man.
Tokiomis temomis aš dažnai kalbėdavau su visais ma­
no čia minėtais asmenimis. Tie asmenys ir man dažnai
pareikšdavo panašią nuomonę, manydami, kad Tarybų val­
džia Lietuvoje yra tiktai laikinas svečias. Tokią antitary­
binę propagandą ir agitaciją man nuolat tekdavo girdėti
mano pažįstamų tarpe, žinoma, todėl, kad ir mano nuomonė
visais tais klausimais nesiskyrė nuo visų kitų. Kadangi per
visą Tarybų valdžios Lietuvoje laiką iki mano suėmimo
1941 metų birželio 14 d. retai pasitaikydavo, kad tokiame
nedideliame mieste, kaip Kaunas, kurią nors dieną nesusi­
tikčiau ko nors iš savo draugų bei gerų pažįstamų, tai
tokia antitarybinė propaganda ir agitacija vyko beveik
kasdien. Todėl nurodyti datas ir cituoti savo pašnekovus
aš dabar negaliu, nes viso to neprisiminsiu. . .
Staskonis Pranas, Stasio s., gimęs 1913 metais Rygos
mieste. Gyveno nelegaliai LTSR Stankūno pavarde. Hitleri­
nės okupacijos metu tarnavo Kauno ir Ašmenos gestape,
kovojo su pasipriešinimo judėjimu vokiečiams.

STASKONIO PRANO parodymai *
1949 m. spalio 25' d.
Vokiečių žvalgybos organų agentu mane užverbavo ne lietuvių komiteto pirmininkas Algirdas Petronis
,
**
kaip
aš anksčiau apie tai sakiau savo parodymuose, bet tiesiog
* ADSR d. r„ 51, 106—153.
*’ Petronis Algirdas, Petro s., gimęs 1916 m., kilęs iš dvarininkų,
Ukmergės ap., Marciniškių dv., masinių žudynių organizatorius hitleri­
nės okupacijos metu, kunigų stovyklos, hitlerininkų įsteigtos, Marijam­
polės ap., Šaltupio km., komendantas, 1958 m. nuteistas mirti už masiš­
ką žmonių žudymą. Red.

39

vokiečių žvalgybos organų darbuotojas vokietis, pavarde
Valteris Kuperis.
Valteris Kuperis, gimęs maždaug 1914—1915 m., vo­
kiečių tautybės, bet gerai mokąs lietuvių kalbą, anksčiau
gyveno Klaipėdos krašte, 1941 metais buvo vokiečių žval­
gybos darbuotojas Tilžėje, turėjo oberšarfiurerio
*
ar
**
šarfiurerio
laipsnį (tiksliai nežinau), gyveno Tilžėje
(adreso nežinau). Kitų duomenų apie Kuperį nežinau.
1941 metų vasario mėn. aš nelegaliai pabėgau į Ryt­
prūsius, pervažiavęs Tarybų Sąjungos—Vokietijos sieną
prekinio traukinio vagone Virbalio—Eitkūnų rajone. Eit­
kūnų stotyje aš buvau sulaikytas vokiečių geležinkelininkų
ir po trumpos kvotos apgyvendintas pas lietuvį pabėgėlį,
pavarde Valiukaitį. Kalbėdamas su Valiukaičių aš pasa­
kiau jam, kad pabėgau į Vokietiją nuo tarybų, o tarp kitko
papasakojau apie savo pažįstamus radistus Kaune, apie
Julių Šatą ir Vytautą Suopį. Po trijų dienų Valiukaitis nu­
vežė mane į Tilžę ir pristatė vadinamajam .„vietinio lie­
tuvių pabėgėlių komiteto" atstovui Valteriui Kuperiui.
Sužinojęs apie mano ryšius su radistais Kaune, Valteris
Kuperis tuomet man liepė grįžti į Lietuvos TSR ir užver­
buoti šnipinėti Šatą ir Suopį. Aš sutikau įvykdyti tą už­
davinį, bet prašiau Kuperį, kad vokiečių valdžios organai
repatrijuotų mano tėvą, kaip Vokietijos pilietį, nes mano
tėvas tuo metu tarybinių organų buvo suimtas ir laikomas
Vilniaus kalėjime. Kuperis pažadėjo man išvaduoti mano
tėvą iš kalėjimo. Kuperiui užtikrinus, kad jis išlaisvins
mano tėvą, aš sutikau įvykdyti Kuperio duotą uždavinį
ir 1941 metų vasario mėn. vėl grįžau į Kauną.
Man sutikus grįžti į Lietuvos TSR, Kuperis davė man šį
uždavinį: atvykęs į Kauną aš turėjau susitikti su Suopiu
ir Šatu ir pasiekti, kad tie radistai sutiktų užmegzti radijo
ryšius su vokiečių žvalgyba Tilžėje.
* SS dalinių feldfebelio laipsnis. Red.
** SS dalinių jaunesniojo feldfebelio laipsnis. Red.

40

Po to Kuperis supažindino mane su kitu vokiečių žval­
gybos agentu Albinu Kurkausku, kuris davė man instruk­
cijų radijo ryšiams palaikyti. Kurkauskas praktinių už­
siėmimų metu išaiškino man šaukimo signalus, t. y. signa­
lus, pagal kuriuos galima būtų rasti reikiamą radijo stotį
(šaukimo signalus ir šifrus aš išaiškinau ankstesnių kvotų
metu). Bangos ilgį ir radijo siųstuvo darbo laiką man tu­
rėjo pranešti Šatas. Kurkauskas man taip pat nurodė, kad
vietoje aš susitarčiau su Kauno radistais dėl slapyvardžių
tam atvejui, jeigu mums tektų užmegzti ryšius raštu arba
tarpininkaujant kitiems asmenims. Įvykdęs uždavinį Kau­
ne, aš turėjau vėl grįžti į Tilžę.
Klausimas, kokiomis žiniomis domėjosi Tilžės ,,komi­
tetas" arba, teisingiau, vokiečių žvalgyba, turėjo būti iš­
spręstas suorganizavus radijo ryšius.
Po instruktažo 1941 metų vasario mėn. mane nuvežė
mašina į pasienio kaimą (pavadinimo nežinau), iš kurio tą
pačią naktį su palydovu, vardu Jurgis (jo pavardė taip
ir liko man nežinoma), aš perėjau sieną Jurbarko
kryptimi.
Kur mes ėjome, aš nežinau, nes nesiorientavau toje vie­
toje, bet, prisimenu, ėjome naktį ilgai, šešias ar septynias
valandas. Pakeliui palydovas Jurgis man pasakojo, kad
toje vietoje, kur mes ėjome, persikelti negalima nei pa­
vasarį, nei vasarą, nei rudenį, nes ten vietovė labai žema
ir ją užlieja vanduo. Nepriėję Jurbarko, maždaug 8 kilo­
metrai nuo jo, mes su palydovu išsiskyrėme, aš nuėjau
į Jurbarką vienas, o palydovas, būdamas tariamai vietinis
gyventojas, pasuko kažkur į šalį. Kadangi išlaidoms dar
Tilžėje man davė 150—200 rublių, tai iš Jurbarko į Kau­
ną aš nuvažiavau autobusu. Kaune aš ėmiausi vykdyti
Kuperio duotą uždavinį.
Kaune aš susitikau su buvusiu savo pažįstamu Vytautu
Suopiu ir trumpai išdėsčiau jam savo grįžimo į Lietuvą
tikslą. Suopys tuomet man pasakė pakalbėsiąs su Julium
Šatu. Kitą dieną (datos dabar neprisimenu) Suopio bute
41

aš susitikau su Julium Šatu; aš jiems pasakiau, kad Til­
žėje yra „lietuvių pabėgėlių komitetas", papasakojau apie
to „komiteto" veiklą ir apie tai, jog apie juos, kaip apie
radistus, jau žino Tilžėje. Po to aš pasiūliau jiems susi­
rišti per radiją su Tilžės „komitetu". Šatas ir Suopys mie­
lai sutiko su tuo. Čia pat aš pasakiau jiems šaukimo sig­
nalus ir supažindinau su šifrais. Šio susitikimo metu mes
susitarėme dėl slapyvardžių; sau aš išsirinkau slapyvardį
„Vieversys", Suopiui buvo duotas slapyvardis „Gand­
ras", Šatui — „Erelis". Be to, mes susitarėme, kad laiškuo­
se arba radijo laidose mūsų slapyvardžiai turi būti išver­
čiami iš lietuvių kalbos į vokiečių kalbą; taip buvo susi­
tarta dėl to, kad jeigu tarybiniai organai susektų mūsų
dokumentus arba jeigu būtų iššifruotos radijo laidos, būtų
galima pagalvoti, kad radijo ryšiai yra Vokietijos terito­
rijoje, o ne Lietuvos TSR. Tuo būdu, Juliaus Šato slapy­
vardis vokiečių kalba buvo „Adler", o mano ir Suopio sla­
pyvardžių vertimą aš dabar užmiršau.
Po visų formalumų Šatas man pranešė savo siųstuvo
bangą (rodos, truputį daugiau kaip 40 metrų), laidų pra­
džios laiką ir jo pasirinktą laidų teksto šifravimo siste­
mą. Kitą dieną aš vėl, jau trečią kartą, perėjau Tarybų Są­
jungos—Vokietijos sieną, grįžau į Tilžę ir pranešiau Kuperiui, kad įvykdžiau jo duotą uždavinį.
Trečią kartą aš persikėliau per Tarybų Sąjungos—Vo­
kietijos sieną Virbalio—Eitkūnų rajone taip pat prekiniu
traukiniu, kuris ėjo iš Kauno į Vokietiją.
Tilžėje aš gyvenau apie du mėnesius, t. y. iki 1941 me­
tų balandžio mėnesio. Šiuo laikotarpiu aš klausinėjau ir
Kuperį, ir Kurkauską apie ryšius su Šatu, bet man visą
laiką atsakydavo, kad radijo ryšių užmegzti nepavyksta.
O 1941 metų balandžio pabaigoje Kuperis vėl pasikvietė
mane ir davė man naują uždavinį — grįžti į Lietuvos TSR.
Be to, tuomet Kuperis pasakė, kad ryšiai su Šatu nutrūko.
Iš to aš darau išvadą, kad ryšiai su Šatu vis dėlto buvo
42

užmegzti, bet kokias žinias Šatas perduodavo į Tilžę, aš
nežinau.
Kaip aš jau esu nurodęs, Tilžėje gyvenau apie du mė­
nesius be jokio darbo. Gyvenau viename bute su pabė­
gėliais, vokiečių valdžios organų išlaikomais. Kartą balan­
džio pabaigoje Kuperis pasikvietė mane ir pasiūlė vėl grįž­
ti į Lietuvą; kadangi gyventi be jokio darbo Tilžėje man
nusibodo, aš sutikau su Kuperio pasiūlymu. Tada Kuperis
pakvietė mane pas savo viršininką (nei jo pavardės, nei
vardo aš nežinau); Kuperio viršininkas, su kuriuo aš kal­
bėjausi Tilžės miesto gestape, pavedė man grįžti į Kauną
ir išaiškinti, kodėl Šato radijo siųstuvas nutraukė darbą, o
tuo atveju, jeigu Kauno radistai būtų suimti, įsigyti naują
radijo siųstuvą ir tam tikslui paieškoti patikimų žmonių,
kurie galėtų palaikyti radijo ryšius su Tilže.
Naujai įsigytu radijo siųstuvu aš turėjau perduoti į
Tilžę vokiečių žvalgybai reikalingas žinias apie Lietuvos
gyventojų ekonominę padėtį ir nuotaiką, apie Lietuvos
TSR teritorijoje esančios tarybinės kariuomenės kiekį ir
dislokaciją, apie tos kariuomenės judėjimą. Tuomet Ku­
perio viršininkas man pažadėjo tiž radijo ryšių suorgani­
zavimą vienkartinį piniginį atlyginimą — 15 tūkstančių
rublių, taip pat piniginį atlyginimą už kiekvieną šnipinė­
jimo pranešimą, pareinamai nuo to pranešimo vertės. Aš
paprašiau duoti man savisaugai ginklą; tai man buvo taip
pat pažadėta, bet piniginis atlyginimas būtų buvęs sumažin­
tas ginklo kainos suma. Gavęs visišką mano sutikimą
įvykdyti uždavinį, Kuperio viršininkas įsakė jam susitarti
su-manim techniniais klausimais.
Mes susitarėme su Kuperiu, kad aš perdavinėsiu žinias
vieną kartą per savaitę, sutartomis dienomis ir valando­
mis, būtent: sekmadienį 7 vai. rytą arba trečiadienį ar
penktadienį vakare (valandas dabar pamiršau). Paskui Ku­
peris man pasakė, kad jeigu kas nors iš agentų kreip­
sis pas mane, tai tas žmogus turės sutartą slaptažodį
„Šmidtas".
43

Kadangi technines radijo ryšių instrukcijas aš buvau
gavęs jau anksčiau ir žinojau šaukimo signalus bei radijo
laidų šifravimo sistemas, tai tą pačią dieną po pasikalbė­
jimo su Kuperiu mane nuvežė mašina į Klaipėdą, iš kur
truputį vėliau buvau pervestas per Tarybų Sąjungos—Vo­
kietijos sieną. Atvykęs į Kauną, 1941 metų gegužės pra­
džioje aš ėmiau vykdyti Kuperio duotą uždavinį.
Atvykęs į Kauną aš susitikau su buvusiu savo pažįsta­
mu Vytautu Suopiu, mano jau užverbuotu agentu, kurio
slapyvardis buvo „Gandras", ir iš jo sužinojau, kad Julius
Šatas tarybinių organų suimtas. Po to aš ėmiau organizuo­
ti naują radijo siųstuvą ir tam tikslui pradėjau ieškoti kitų
radistų. Per savo pažįstamą Algirdą' Stašenį aš susipažinau
su Kauno universiteto radijo skyriaus studentu Romu Ša­
tu. Stašeniui ir Šatui aš papasakojau apie savo atvykimo
tikslą ir pasiūliau jiems abiem dalyvauti palaikant radijo
ryšius su Tilže. Jie abu mielai sutiko. Tuomet aš pasiūliau
Romui Šatui sumontuoti radijo siųstuvą, ir Šatas pradėjo
tą darbą, bet kadangi radijo siųstuvui sumontuoti reikėjo
daug laiko, Šatas iš kažkur pasiskolino jau gatavą radijo
siųstuvą, kuriuo mes perdavėme pirmąją radijo laidą į
Tilžę.
Pirmoji laida buvo perduota 1941 metų vieną gegužės
ar birželio mėnesio (tiksliai neprisimenu) sekmadienį anks­
ti rytą iš mano namų; aš tuomet gyvenau Kaune, Vilijam­
polėje, Mildos gt. Nr. 6. Perduodant žinias dalyvavau aš,
Stašenis ir Romas Šatas. Pradžiai tuomet mes perdavėme
į Tilžę, kad Šatas Julius suimtas, kad mes dirbame pasko­
lintu siųstuvu, kad pradėjome montuoti nuosavą radijo
siųstuvą ir prašėme Kuperio pinigų radijo detalėms pirk­
ti; be to, prašėme taip pat atsiųsti mums savisaugai pisto­
letus.
Aš dabar neprisimenu, ar buvo duotas atsakymas iš
Tilžės, bet jeigu Tilžės radijo stotis mums ką nors ir per­
davė, mes negalėjome priimti atsakymo, nes nei aš, nei
Šatas priimti Morzės abėcėlę iš klausos negalėjome. Mūsų
44

laidą šiaip taip perdavė Stašenis. Šaukimo signalus, keletą
kartų pakartotus Tilžės radijo stoties, Stašenis suprato, bet
atsakymo teksto priimti jis negalėjo, nes priimti iš klau­
sos jis mažai buvo patyręs. Dėl tos priežasties atsakymo
tuomet mes negavome. Turėdamas galvoje mūsų pirmuo­
sius nepasisekimus, aš pavedžiau Šatui surasti tokį žmo­
gų, kuris galėtų ne tik perduoti, bet ir gerai priimti iš
klausos.
Be aukščiau nurodytos laidos, mes su Romu Šatu per­
davėme žinias į Tilžę, dar kartą, penktadienį, 1941 metų bir­
želio 20 d., jau Šato sumontuotu radijo siųstuvu... Prane­
šėme Kuperiui, kad ieškome radijo telegrafisto, kuris
galėtų priimti laidas iš Tilžės. Kitų laidų daugiau aš neor­
ganizavau, nes už dviejų dienų po mūsų laidos, t. y.
1941 metų birželio 22 d. fašistinė Vokietija užpuolė Ta­
rybų Sąjungą ir okupavo Lietuvos TSR, todėl nebebuvo
reikalo palaikyti radijo ryšius su Tilže.
Atsakymą iš Tilžės mes gavome, bet perskaityti jo vėl
negalėjome. Radijo telegrafistas, kuris perdavė laidą ir
priėmė Tilžės radijo stoties atsakymą, taip pat neturėjo
patyrimo priimant iš klausos ir atsakyme praleido keletą
ženklų, todėl iššifruoti atsakymo mes taip ir negalėjome.
Radijo telegrafisto pavardės aš nežinau, nes jį užver­
bavo Romas Šatas. Šatas mano pavedimu visą laiką ieško­
jo tam darbui patikimo žmogaus, bet kadangi žmogaus,
galinčio priimti radijo telegrafo laidas iš klausos, mes ne­
galėjome rasti, tai Šatas užverbavo aukščiau minėtą radis­
tą vienai laidai, be to, pranešė man, kad radistas dar turi
maža patyrimo ir labai bijo arešto. . Todėl, nenorėdamas
varžyti radisto, aš nebuvau ten, iš kur buvo perduodama
laida, ir telegrafisto nemačiau. Laida buvo perduodama
Kauno miesto rajone, Šančiuose, Vokiečių gatvėje (dabar
Marijos Melnikaitės gatvė), numerio nežinau.
Praėjus maždaug savaitei po pirmos laidos, 1941 metų
gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje, aš gavau paštu
atviruką, kuriuo nepažįstama moteris kvietė mane į pasi­
45

matymą; pasimatymą ji paskyrė prie nedidelio sodelio Petro
Vileišio aikštėje (Žaliakalnyje), prieš buvusias husarų pul­
ko kareivines. Nustatytu laiku nuvykęs į pasimatymo vie­
tą, aš pamačiau, kad manęs laukia jauna, 20—23 metų am­
žiau moteris, iš pažiūros provinciale. Pradėjusi kalbėti su
manim, ji pasakė slaptažodį „Šmidtas", ir aš supratau, kad
ji yra Kuperio agentas, atsiųsta susitarti su manim. Mote­
ris „Šmidtas“ man pasakė, kad iš Tilžės yra atsiųsti pini­
gai, ir tuojau įteikė man 800 rublių. Aš paklausiau tą mo­
terį apie ginklą, bet ji atsakė, kad tokio jai uždavinio ne­
buvo duota. Po trumpo pokalbio mes išsiskyrėme.
Moters, kurios slapyvardis buvo „Šmidtas", pavardės
aš nežinau ir paaiškinu tardymui, kad su moterimi „Šmid­
tas" aš buvau susitikęs tik du kartus. Be aukščiau nurody­
to susitikimo, aš mačiausi su ja antrą kartą jau vokiečių
okupacijos metu. Netrukus po to, kai vokiečių kariuome­
nė okupavo Kauną, ta moteris užėjo pas mane į namus,
bet kadangi tuo metu manęs namie nebuvo, ji paliko man
puokštę gėlių ir atviruką, kuriame pasveikino mane su
„Lietuvos išlaisvinimu" ir pakvietė aplankyti jos butą.
Kiek prisimenu, ji tuomet gyveno sesers bute Kaune, Vai­
čaičio gatvėje, numerio nežinau, bet to susitikimo metu
nei jos, nei jos sesers pavardės nesužinojau. Kiek prisi­
menu, jos vardas Genė, bet tiksliai nežinau. Namo, kur
įvyko mūsų antras susitikimas, žymių nurodyti negaliu,
nes atsimenu tik tai, kad jis buvo iš plytų, dviejų aukštų.
Toji moteris gyveno pirmame aukšte. Po to susitikimo aš
jos nemačiau ir kur ji yra, nežinau.
Ketvirtą kartą Tarybų Sąjungos—Vokietijos sieną,
kaip jau anksčiau sakiau, aš perėjau Bajorų—Kretingos
rajone 1941 metų balandžio pabaigoje. Iš Tilžės du nepa­
žįstami asmenys nuvežė mane į Klaipėdą, iš kur maždaug
po savaitės aš buvau nusiųstas į pasienio punktą Bajoruo­
se. Iš Bajorų miestelio su trimis taip pat nepažįstamais
asmenimis aš nuėjau prie sienos, Kretingos kryptimi. Nu­
ėję 3—4 kilometrus nuo Bajorų, mes sustojome pasienio
46

kaime (pavadinimo nežinau), kuriame gyvenome apie ke­
turias paras, nes tuo metu buvo šviesios naktys, mėnesie­
na, ir pereiti sieną buvo pavojinga. Vieną tamsią naktį
mes perėjome Tarybų Sąjungos—Vokietijos sieną. Nuėję
maždaug kilometrą nuo sienos, mes išsiskyrėme po du.
Mano palydovas nuvedė mane 10 kilometrų ir paliko vie­
ną; per Plungę aš nuėjau iki Laukuvos miestelio ir iš čia
autobusu nuvažiavau į Kauną. Apie asmenis, kurie su ma­
nimi perėjo sieną, nieko negaliu pasakyti, nes juos mačiau
pirmą kartą ir jų nepažįstu.
Mūsų pirmo pasimatymo metu Kuperis prisistatė kaip
,,lietuvių pabėgėlių komiteto" Tilžėje pirmininkas. Bet
faktiškai tokio komiteto Tilžėje nebuvo. Kaip man vėliau
paaiškėjo, šiuo pavadinimu veikė vokiečių žvalgyba. Ta
šnipinėjimo įstaiga, Kuperio vadovaujama, telkė visus na­
cionalistiškai nusiteikusius lietuvius, 1940—1941 metais
pabėgusius iš Tarybų Lietuvos į Rytų Prūsiją, ir iš pabė­
gėlių rinkosi agentus šnipinėjimui. Iš užverbuotų lietuvių
ir buvo sudarytas vadinamasis „lietuvių pabėgėlių komi­
tetas“. To „komiteto" nariai, teisingiau pasakius, vokiečių
žvalgybos agentai buvo siunčiami į Lietuvos TSR terito­
riją rinkti įvairių šnipinėjimo pobūdžio žinių apie padėtį
Tarybų Lietuvoje. Taip įvyko ir su manim. Patekęs į Tilžę,
aš iš pradžių buvau pristatytas Valteriui Kuperiui, kaip
„lietuvių komiteto" pirmininkui, bet po to, kai aš buvau
užverbuotas vokiečių žvalgybos organų agentu, turėjau
reikalo jau ne su „komiteto" pirmininku, bet su oficialiu
vokiečių žvalgybos darbuotoju.
Kiek aš supratau iš vokiečių žvalgybos centro Tilžėje
veiklos, tas centras telkė visus lietuvius, pabėgusius iš Ta­
rybų Lietuvos į Rytų Prūsiją. Dalis lietuvių pabėgėlių bu­
vo siunčiama į stovyklas arba į Vokietiją dirbti. O dalis
pabėgėlių vokiečių žvalgybos buvo užverbuojama šnipi­
nėjimui. Visi užverbuoti asmenys buvo paliekami Til­
žėje, gyveno vokiečių žvalgybos organų lėšomis ir buvo
panaudojami vienam ar kitam šnipinėjimo uždaviniui
47

atlikti. Ta vokiečių žvalgybos agentūra ir sudarė vadi­
namąjį „lietuvių pabėgėlių komitetą". Man žinomi šie
asmenys, 1941 metų vasario—balandžio mėn. gyvenę išlai­
komi „Tilžės komiteto":
1. Petronis Algirdas, gimęs maždaug 1914—1915 me­
tais, kilęs iš Utenos ar Ukmergės apskrities, iš buožių —
žemės savininkų šeimos, 1940 metais pabėgo iš Tarybų
Lietuvos.
Aš padarysiu pataisą dėl anksčiau mano duotų parody­
mų apie Petronį. Mano parodymai, kad Petronis buvo
„Tilžės komiteto" pirmininkas, yra išgalvoti ir neatitinka
tikrovės. Petronis gyveno Tilžėje kaip pabėgėlis, išlaiko­
mas Kuperio. Kokius vokiečių žvalgybos uždavinius vyk­
dė Petronis, aš nežinau, nes paprastai tą veiklą mes laiky­
davome paslaptyje. Petronį aš mačiau vokiečių okupaci­
jos metu, apie 1942 metus Vilniuje. Mums susitikus, jis
trumpai pasakė, kad gyvena Kalvarijos gatvėje (numerį
pamiršau), ir kvietė mane užeiti pas jį į butą, bet dėl su­
sidėjusių aplinkybių pasimatyti su juo man neteko. Kur jis
yra dabar, aš nežinau.
2. Keturkis ar Keturakis (vardo nežinau), gimęs maž­
daug 1900 metais, Smetonos režimo metu buvo kažkokia­
me departamente referentas, gyveno Kaune, 1940 metais
pabėgo iš Lietuvos TSR į Vokietiją. Tilžėje gyveno neil­
gai. Su kokiu uždaviniu ir kur išvyko, aš nežinau.
3. Kurkauskas Albinas, gimęs maždaug 1908—1910 me­
tais, anksčiau tarnavo Smetonos aviacijoje, turėjo kapito­
no laipsnį, 1940 metais pabėgo iš Lietuvos TSR. Tilžėje
Kurkauskas betarpiškai palaikė ryšius su vokiečių žval­
gybos organų darbuotoju Kuperiu, kuriam pavedus jis
instruktavo mane techniniais radijo ryšių klausimais. Kur­
kauskas turėjo su manim keletą užsiėmimų, kurių metu
paaiškino man šaukimo signalus ir radijo laidų šifravimo
sistemas. Apie kitokią išdavikišką Kurkausko veiklą man
nežinoma, bet išvažiuodamas iš Tilžės jis man pasakojo,
kad jam vokiečiai siūlę stoti į vokiečių aviaciją, bet jis
48

nesutikęs ir buvęs pasiųstas į Lenkijos teritoriją. Vokie­
čių okupacijos metu aš trumpai mačiausi su KurkauskuKaune, bet apie savo veiklą tuo laikotarpiu jis nepasako­
jo. Kur jis yra dabar, aš nežinau.
4. Kalakauskas Eduardas, gimęs maždaug 1910—
1911 metais, 1940 metais pabėgo iš Lietuvos TSR į Rytų
Prūsiją, gyveno Tilžėje. Apie jo, kaip vokiečių žvalgybos
agento, išdavikišką veiklą man nežinoma. Lietuvos TSR
vokiečių okupacijos metu tarnavo valstybės saugumo po­
licijoje Kaune agentūros skyriaus viršininko pavaduotoju.
5. Viktoras (pavardės neprisimenu), gimęs maždaug
1915—1916 metais, 1940 metais pabėgo iš Lietuvos TSR j
Rytų Prūsiją, gyveno Tilžėje viename bute su manim.
Viktoras turėjo priiminėti per radiją visas žinias, kurias
perduodavo Vilniaus ir Kauno radijo stotys. Gyvendamas
kartu su Viktoru, aš pastebėjau, kad jis reguliariai klausy­
davo visų paskutinių žinių ir užrašydavo jas, o paskui visa
tai perduodavo Kuperiui. Be to, Viktoras man pasakojo,
kad, vokiečių žvalgybai pavedus, jis vieną kartą buvo
Lietuvos TSR teritorijoje, Tarybų Sąjungos—Vokietijos
sieną perėjo Kalvarijos rajone. Po to, kai 1941 metų vasa­
rio ar kovo mėn. jis dingo iš Tilžės, aš su juo daugiau nesimačiau ir kur jis yra dabar, nežinau.
6. Grinius Vytautas, gimęs maždaug 1916—1917 me­
tais, pabėgo iš Lietuvos TSR 1940 ar 1941 metais. Išvažia­
vus Viktorui, Tilžėje priimdavo Kauno ir Vilniaus radijo
stočių paskutines žinias. Visa tai, ką priimdavo ir užrašy­
davo popieriuje, perduodavo Kuperiui. Vokiečių okupa­
cijos metu aš prabėgomis mačiausi su juo, bet pasikalbėti
mums neteko. Kur jis yra dabar, aš nežinau.
7. Valiukaitis Andrius ar Bronius (tiksliai neprisime­
nu), gimęs maždaug 1904—1905 metais, Smetonos valdymo
laikais tarnavo policijos viršininku kažkokiame miestely­
je, sukūrus Tarybų valdžią pabėgo iš Lietuvos. Valiukaitis
buvo vokiečių žvalgybos centro Tilžėje agentas pasienio
geležinkelio stotyje Eitkūnuose. Kiek aš supratau iš
4 Užs. Nr. 1430

49

Valiukaičio elgesio, jo pareiga būva sekti iš Lietuvos at» vykstančius asmenis ir pranešti apie juos vokiečių žvalgy­
bai. Tai Valiukaitis pristatė mane vokiečų žvalgybos orga­
nų darbuotojui Tilžėje Valteriui Kuperiui. Vėliau su
Valiukaičių man neteko susitikti, ir kur jis yra dabar,
aš nežinau.
Iš vokiečių žvalgybos Tilžėje agentūros, veikusios Lie­
tuvos TSR teritorijoje, aš pažįstu šiuos asmenis:
1. Šatas Julius, gimęs maždaug 1908—1910 metais,
Smetonos valdymo laikais dirbo Paštų valdybos radijo
skyriuje, gyveno Kaune, Žaliakalnyje, Kapsų gatvėje, nu­
merį pamiršau. 1941 metų vasario mėn. aš užverbavau
Šatą agentu slapyvardžiu „Erelis". Mano pavestas, Šatas
užmezgė radijo ryšius su Tilže, bet kokias žinias perdavė
Šatas į Tilžę, nurodyti negalit!, nes nežinau. Man Valteris
Kuperis buvo pavedęs tik užverbuoti Šatą ir duoti jam už­
davinį— suorganizuoti radijo ryšius. Užverbavęs Šatą, aš
grįžau į Tilžę ir, Šatui palaikant ryšius su Tilžės radijo
stotimi, nedalyvavau.
Be to, Šatas Julius dar 1941 metų sausio mėn. turėjo
radijo siųstuvą su mikrofonu, kuriuo perduodavo į eterį
antitarybines laidas. Vieną tokią laidą su šmeižikiškais an­
titarybiniais prasimanymais Šatas perdavė iš mano namų.
1941 metų balandžio ar gegužės mėn. Šatas buvo tarybinių
organų areštuotas ir laikomas Kauno kalėjime. Vokietijai
pradėjus karinius veiksmus prieš TSRS, jis buvo areštuo­
tas, bet prie Minsko jam pavyko iš sargybos pabėgti, ir
jis grįžo į Kauną. Vokiečių okupacijos metu Šatas turėjo
nuosavą radijo dirbtuvę Laisvės alėjoje. Kur jis yra da­
bar, aš nežinau, nes nebuvau su juo susitikęs.
2. Šuopys Vytautas, gimęs maždaug 1908—1910 metais,
kilęs iš Vilkaviškio apskrities, 1940 metais dirbo kartu su
manim Paštų valdybos ūkinio skyriaus valdininku, gyve­
no Kaune, Sasnausko gatvėje Nr. 11 (bet tiksliai nežinau,
namas dviejų aukštų, apmuštas toliu). Suopį aš užverba­
50

vau agentu 1941 m. vasario mėn. slapyvardžiu „Gandras".
Aš dalyvavau drauge su Julium Šatu perduodant šnipinėjimo žinias per radiją. Be to, Šuopys kartu su Šatu
1941 metų sausio mėn. perdavė antitarybines laidas per
radiją. Aš dalyvavau perduodant laidą iš mano namų...
Kai vokiškieji okupantai 1944 metais buvo išvaryti iš
Kauno, Šuopys užėjo pas mane ir pasakė, kad jis kar­
tu su žmona išvažiuoja į Vilkaviškio apskritį pas gimi­
nes; nuo to laiko aš jo nemačiau ir kur jis yra dabar,
nežinau.
3. Šatas Romas, gimęs maždaug 1919 metais, 1940—
1941 metais mokėsi Kauno universitete, elektrotechnikos
fakultete, radijo skyriuje, gyveno Kaune, Višinskio gatvė­
je (numerio nežinau). Romą Šatą aš užverbavau 1941 metų
gegužės mėn.; mano pavestas, jis sumontavo radijo siųs­
tuvą. Kartu su manim jis du kartus perdavė šnipinėjimo
žinias į Tilžę. Antrai laidai jis užverbavo mums reikalingą
radijo telegrafistą... 1944 metais, išvarius vokiškuosius
okupantus iš Kauno, ruošėsi kartu su savo motina bėgti į
Vokietiją.
4. Stašenis Algirdas, gimęs maždaug 1915—1916 me­
tais, 1941 metais mokėsi Kauno konservatorijoje, gyveno
Kaune, Kalniečių gatvėje (numerio neprisimenu). Stašenį
aš užverbavau 1941 metų gegužės mėn.; jis dalyvavo pir­
mą kartą perduodant per radiją šnipinėjimo žinias į Tilžę.
Per Stašenį aš susipažinau su Romu Šatu, apie kurį daviau
parodymus aukščiau...
5. Moteris, slapyvardžiu „Šmidtas" — vokiečių žvalgy­
bos centro Tilžėje agentas Kaune. „Šmidtas" buvo moteris,
gimusi maždaug 1918—1920 metais, kilusi, kaip ji man sa­
kė, iš kažkokio Vilkaviškio apskrities miestelio. Kas ją už­
verbavo ir su kuo ji palaikė ryšius, aš nežinau, bet per ją
aš gavau iš Tilžės aštuonis šimtus rublių radijo siųstuvo
detalėms pirkti. Vokiečių okupacijos metu gyveno Kaune,
Vaičaičio gatvėje (numerio nežinau) pas savo seserį (pa­
vardės taip pat nežinau). Po karo su ja nebuvau susitikęs.
51

6. Radijo telegrafistas, kurio pavardės aš nežinau, nes
jį užverbavo Romas Šatas, kartu su Šatu, mano pavesti,
perdavė antrą šnipinėjimo žinių laidą į Tilžę. Radisto aš
visai nepažįstu, nes nebuvau tame name, iš kur buvo per­
duota laida. Laida buvo perduodama Kauno rajone, Šan­
čiuose, Vokiečių gatvėje (dabar Marijos Melnikaitės gat­
vė), numerio nežinau.
Švarplaitis Albertas, Jono s., gimęs 1911 m. Šakių
apskrityje, Sintautų valsčiuje, Ežeriukų kaime. Buržuazinės
kariuomenės aviacijos kapitonas.

ŠVARPLAlClO ALBERTO parodymai
*
1940 m. gruodžio 14 d.
1940 metų rugpiūčio 2 d. savo automašina, padedant
pasienio ruožo gyventojui Kulinauskui, kuris dabar yra
nelegaliai pabėgęs į užsienį, į Vokietiją, aš nelegaliai pa­
bėgau į užsienį. Perėjęs per sieną, aš buvau vokiečių ka­
reivio sulaikytas ir pristatytas į Pilkaleną. Ten mane apklausinėjo tą pačią dieną atvykęs žvalgybos atstovas Šitcas,
kuris daugiausia domėjosi žvalgybinio pobūdžio ži­
niomis ir priežastimis, dėl kurių aš perėjau sieną. Aš Šitcui pranešiau viską, ką žinojau apie aviaciją Šiauliuose ir
aplamai Lietuvoje. Aš papasakojau, kiek Lietuvoje maž­
daug galėtų būti lėktuvų. Į klausimą, kiek Šiauliuose yra
Tarybinės kariuomenės, aš atsakiau, kad tikslaus kiekio
nežinau, bet ne kartą mačiau, kad Šiauliuose yra tarybi­
nių generolų.
Po šios kvotos aš buvau pasiųstas į Širvintą, kur tris die­
nas buvau policijos priežiūroje. Paskui mane nusiuntė į
lietuvių pabėgėlių stovyklą. Stovykla buvo už 10 kilomet­
rų nuo Goldapo miesto. Čia aš gyvenau apie mėnesį laiko.
Kartu su manim buvo maždaug 300 žmonių, iš kurių apie
60 buvusių Lietuvos policijos tarnautojų. Rugpiūčio 28 d.
* ADSR d. r., 51, 3—10.
52

aš buvau paleistas iš stovyklos ir išvažiavau į Karaliau­
čiaus miestą, kur pradėjau dirbti „Spirgate" firmoje
juodadarbiu. Šioje firmoje aš dirbau tol, kol atvažiavo vo­
kiečių žvalgybos atstovas Sitcas, kuris, atėjęs į firmos kon­
torą, išsikvietė mane. Kalbėdamasis su manim, jis paklau­
sė, ar aš sutiksiu reikalui esant vykti į Lietuvą; į tai aš at­
sakiau teigiamai. Pokalbis buvo labai trumpas. Apie vy­
kimo į Lietuvą tikslus tuo metu mes visai nekalbėjome, jie
mums abiems buvo aiškūs. Po to pasikalbėjimo aš ir toliau
2 savaites dirbau firmoje. Apie 1940 metų lapkričio 26—
27 d. aš gavau iš Šitco laišką, kuriame jis siūlo man nuva­
žiuoti į Stalupėnų miestą ir nuvykti į viešbutį „Gart". Ga­
vęs laišką, po trijų dienų aš" nuvažiavau į Stalupėnus, nu­
vykau į viešbutį ir paėmiau kambarį; netrukus pas mane
atėjo Sitcas. Po trumpo pokalbio Sitcas mane užverbavo
„Noreikos" slapyvardžiu, bet jokių verbavimo dokumentų
neapiformino. Užrašė švariame popieriaus lape mano pa­
vardę, vardą, tėvo vardą ir slapyvardį. Davė man pinigų
1200 litų, kuriuos gavęs aš parašiau pakvitavimą ir kate­
goriškai buvau įspėtas, kad apie užverbavimą aš niekam
nepasakočiau, net žvalgybos darbuotojams.
Sitcas man pasakė, kad jis gavo iš vieno savo agento
žinių, jog Tarybų Sąjunga ruošiasi karui su Vokietija. To­
dėl man, kaip kariškiui, siūloma nuvažiuoti į Lietuvą — į
Kauną, Vilnių, Šiaulius, ir pažiūrėti, koks, būtent, vyksta
pasiruošimas karui. Aš turėjau nustatyti kariuomenės kie­
kį šiuose miestuose, nustatyti, ar vykdoma geležinkelių
statyba, ir savo nuožiūra surinkti daugelį kitų žinių. Požy­
miai, iš kurių galima spręsti apie pasiruošimą karui, man,
kaip kariškiui, taip pat buvo gerai žinomi.
Aš gavau instrukciją rinkti šias šnipinėjimo pobūdžio
žinias asmeniško stebėjimo būdu.
Dėl mano ryšių Lietuvoje panaudojimo jokių nurody­
mų iš Šitco aš negavau.
Pasibaigus instruktažui, atvažiavo lengva mašina, kuri
turėjo nuvežti mane iki sienos. Mašinoje buvo šoferis ir
53

vienas man nepažįstamas žmogus civiliais rūbais. Apie
18 vai. mes išvažiavome iš Stalupėnų plentu, paskui vieš­
keliu. Privažiavus vieną namą, į jį užėjo mane lydėjęs
žmogus ir persirengė pasieniečio uniforma. Po to mes
privažiavome sieną. Iš pradžių tas žmogus ilgai stebėjo,
o mes su mašina stovėjome kažkokio ūkio kieme, paskui
jis atėjo paimti manęs ir nuvesti prie sienos. Smulkiai
nupasakojo man keliavimo Lietuvos teritorija maršrutą
Pajevoniu kryptimi. Tiksliai nurodyti sienos perėjimo
vietos aš negaliu.
Vykdydamas vokiečių žvalgybos atstovo Sitco užduo­
tį, aš gyvenau Kaune ir Vilniuje. Kaune, asmeniškai ste­
bėdamas, aš nustačiau, kad yra tankų amfibijų, kurias ma­
čiau mieste, nustačiau, kad Kaune yra iki dviejų divizijų
kariuomenės, nes kareivinės, kur anksčiau kariuomenės
būdavo viena divizija arba truputį daugiau, įskaitant ir
techninę kariuomenę, dabar buvo perpildytos, todėl aš ir
padariau išvadą, kad ten gali būti iki dviejų divizijų. Taip
pat sužinojau, kad Kaune yra sunkiosios artilerijos, nes
mačiau mieste keletą traktorių traukiamų pabūklų. Išaiški­
nau, kad lėktuvų Kaune yra palyginti nedaug, nes aero­
drome jų buvo mažai, o angarų talpumas man žinomas —
ten telpa keliasdešimt lėktuvų. Karinėje rampoje Kaune
pats mačiau, kaip krovė daug lengvosios artilerijos. Po to
nuvykau į Vilnių, kur buvau vieną parą ir tuojau buvau
priverstas iš ten išvažiuoti, nes keletą kartų pastebėjau,
kad įvairiose gatvėse mane sekė kažkoks civiliai apsiren­
gęs žmogus.
Kaune aš gyvenau pas savo tolimą giminaitį Gustavą
Stredichą Drobės gatvėje, numerio nežinau, nedidelis, rau­
donų plytų namas. Gyvenau pas jį 6—7 dienas. Apie tai,
kad aš atvykau iš Vokietijos žvalgybos tikslais, Stredichui
nepasakojau. Paaiškinau jam, kad esu atleistas iš armijos
ir atvažiavau ieškoti darbo. Daugiau Kaune pas savo pa­
žįstamus niekur nebuvau. Vilniuje apsistojau centriniame
54

viešbutyje ir pas nieką iš pažįstamų nesilankiau; iš čia
buvau priverstas išvažiuoti dėl aukščiau nurodytos prie­
žasties.
Būdamas Kaune, Stredicho bute, ruošiausi važiuoti
į Šiaulius pas savo pažįstamus. Iš pradžių nutariau nusi­
valyti batus, pasilenkiau, tuo metu iš mano švarko kiše­
nės iškrito pistoletas, tūtoje buvo šovinys. Pistoletas atsi­
tiktinai iššovė, ir mane sužeidė. Tai iš esmės sužlugdė vi­
sus mano planus renkant šnipinėjimo žinias, ir dėl tos
priežasties aš atsisakiau kelionės į Šiaulius.
Pistoletą gavau iš vokiečių žvalgybos atstovo Sitco Sta­
lupėnuose prieš mano pasiuntimą į Lietuvos TSR teri­
toriją. Aš žinojau, kokio darbo dirbti einu, ir todėl buvau
tvirtai nusprendęs, jeigu būsiu sulaikytas, pasipriešinsiu
ir blogiausiu atveju gyvas nepasiduosiu. Taip aš ir pada­
riau. Sulaikant mane 1940 metų gruodžio 13 d. prie sienos,
man pavyko sužeisti vieną pasienietį, bet pats nusižudyti
aš nesuspėjau, nes buvau sugautas.'
liniukas Juozas, Domo s., gimęs 1905 metais, dirbęs
policijoje, Kauno miesto savivaldybėje sąskatininku, Dar­
bo rūmų kultūros klubo vedėju.

ILCIUKO JUOZO *parodymai
1940 m. spalio 27 d.
Aš esu vokiečių žvalgybos šnipas. Šnipinėti Vokietijai
mane užverbavo Lileikis ir Sveiceris, 1940 metų spalio pir­
mą ar antrą dieną, tiksliai neprisimenu.
Užverbavo mane šnipinėti Vokietijos naudai tokiomis
aplinkybėmis. 1940 metų liepos 21 dieną iš Tarybų Lie­
tuvos nelegaliai pabėgau į Vokietiją. Su kitais pabėgėliais
iš Tarybų Lietuvos mane pasiuntė į Eitkūnų miestelį.
Eitkūnuose palaikė dvi dienas, o paskui pasiuntė į Gleisgarbeno stovyklą. Joje buvau iki 1940 metų rugpiūčio
31 dienos.
* ADSR d. r., 51, 14—34.
55

1940 metų rugpiūčio 30 dieną j mūsų stovyklą atvyko
Instenburgo darbo biržos valdininkas ir užrašė mus, 43
žmones, darbui „Kari Brand" firmoje. Sekančią dieną mus
pasiuntė j Landveiro stovyklą, ir iki 1940 metų spalio
10 dienos „Kari Brand" firmoje dirbau įvairius darbus.
Spalio pirmą ar antrą dieną Lileikis pareiškė, kad jo
ir manęs Instenburge laukiąs vienas žmogus, kuris norįs
su mumis pasikalbėti; jis mus sutiksiąs Instenburgo ge­
ležinkelio stotyje 17 vai. vakaro.
Penktą valandą atvykome į geležinkelio stotį. Ten Li­
leikis pamatė mūsų laukiančius du žmones, kurie priėję
pareiškė, kad čia daug žmonių ir čia esanti nepatogi vieta
pasikalbėjimui. Mes keturiese palikome stotį ir nuėjome
į restoraną „Švarcer Adler“. Restorane susėdome už stalo
ir užsisakėme vyno.
Begeriant mane užkalbino vokietis. Vokiečių kalbos
gerai nesuprantu, tai antrasis, pavarde Šveiceris, vokiečio
žodžius vertė į lietuvių kalbą.
Man siūlė grįžti atgal į Lietuvą ir padėti iš ten išva­
žiuojantiems vokiečiams. Be to, aš turėjau nuvežti adre­
satams, kuriuos jis nurodys, laiškus. Sutikau. Susita­
rėme, kad, kai man reikės vykti, jis parašys Lileikiui ir
nurodys, kada atvažiuoti į Eitkūnus. Po to išsiskyrėme.
Mudu su Lileikių grįžome į stovyklą, o jie liko res­
torane.
Dešimtą dieną Lileikis gavo laišką, kad rytoj, t. y.
11 dieną, Lileikis ir aš turime atvažiuoti į Eitkūnų miestelį.
Laiške buvo nurodyta, kad apie mūsų išvykimo kryptį ir
priežastis firmos vadovams neturime sakyti. Instenburge
turėjome užeiti į gestapą ir viršininkui pasakyti, kad mes
turime važiuoti į Eitkūnus. Gestapo viršininkas jau viską
žinos.
Vienuoliktą dieną aš ir Lileikis atvykome į Instenburgą, užėjome į gestapą ir parodėme gautąjį laišką. Virši­
ninkas laišką pasiėmė, liepė mums valandėlę pasivaikščio­
ti po miestą, o pats telefonuosiąs į Tilžę.
56

Mudu su Lileikių, valandą pasivaikščioję, sugrįžome
į gestapą pas viršininką, kuriam buvome palikę laišką.
Viršininkas pasakė, kad viskas tvarkoj, galime važiuoti
į Eitkūnus.
Sulaukę traukinio nuvykome į Eitkūnus — buvo apie
2 vai. dienos. Geležinkelio stotyje mūsų laukė Šveiceris, ir
visi trys nuėjome į viešbutį „Rusišer hof". Ten buvo užsa­
kyti pietūs ir kambarys. Šveiceris viešbučio šeimininkei
pareiškė, kad visa tai — jo sąskaiton, ir pats kažkur išėjo.
Papietavę mudu su Lileikių nuėjome į savo kambarį
ir ten buvome iki 5 valandos. Į kambarį užėjusi kambarinė
pasakė, kad eitume į vieną restoraną (pavadinimo ne­
prisimenu), ten mūsų laukiąs Šveiceris.
Restorane Šveicerį radome su kompanija, kuri susidėjo
iš vieno lietuvio su žmona ir vieno vokiečio, jų pavardžių
nežinau. Išgėrę du ar tris butelius vyno, aš, Lileikis ir
Šveiceris nuėjome į kiną. Po seanso Šveiceris pareiškė,
kad mes šiandien pavargę, o jis užsiėmęs, todėl susitiksi­
me rytoj ir tada pasikalbėsime. Mudu su Lileikių nuėjome
į viešbutį ir ten nakvojome.
Sekančią dieną nuėjome pusryčiauti. Pusryčiaujant
atėjo Šveiceris ir nusivedė mus pas save, Šveiceris man
pareiškė, kad žadėtųjų laiškų jis neduosiąs — dar nepa­
ruošti. Tikslių uždavinių neduosiąs,— tęsė jis,— turėsime
dirbti savarankiškai, rinkti juos dominančias žinias apie
maisto produktų ir pramoninių prekių kainas, Lietuvos
TSR darbo žmonių nuotaikas ir t. t. Tas žinias paliepė
atsiųsti jam, po to žadėjo duoti konkrečius nurodymus.
Laišku privalėjau pranešti, kur man patogiau susitikti su
jų žmogum — valstiečiu, Vilkaviškyje, Marijampolėje ar
kitoje vietoje. Tas valstietis turėjo įteikti laiškus, kuriuos
privalėjau perduoti adresatams.
Šveiceriui daviau mano pažįstamo valstiečio, gyvenan­
čio Suvalkijoje, adresą, kad pastarojo vardu jis galėtų
atsiųsti atvirlaiškį su tolimesnės veiklos nurodymais ir
pranešti apie mano laiškų gavimą. Tokį adresą daviau:
57

Jonas Ambrasas, Marijampolės apskritis, Sasnavos vals­
čius, Surgučių kaimas.
Joną Ambrasą pažįstu nuo 1924 metų. Nuo 1924 iki
1926 metų pas Ambrasą aš bernavau.
Nelegaliai patekęs į Lietuvos TSR, Ambrasą aplankiau
sekmadieni, 1940 metų spalio 20 dieną. Paklaustas, ar jis
negavo kokio laiško arba atvirlaiškio, Ambrasas atsakė,
kad gavo, bet nesusigaudąs, kas ten parašyta. Paaiškinau,
jog tai laiškas man, ir jį pasiėmiau. Laiško turinys buvo
toks: „Nuo spalio 18. dienos laukiau jūsų laiško kiekvienu
traukiniu" (gal tekstą cituoju ne visai tiksliai, bet mintis
tokia).
Buvome susitarę, kad žinias siuntinėsiu traukiniu, vyks­
tančiu į Vokietiją. Laišką turėjau padėti vagono pirmoje
arba antroje klasėje, koridoriuje, prie centrinio šildymo
įrengimų. Tie įrengimai iš viršaus apdengti, ir man reikė­
jo laišką pakišti iš apačios ir jį priklijuoti, kad neiškristų.
Tokiu būdu pasiunčiau tik vieną laišką. . .
1940 m. spalio 30 d.

58

Kratos metu pas mane rastąjį pranešimą aš turėjau pa­
dėti einančio traukinio vagone vokiečių žvalgybos agentui
Sveiceriui,
Pranešime Nr. 2 nurodytus duomenis surinkau įvairiais
būdais: kai kuriuos faktus nugirdau Kauno restorane, ku­
riame lankiausi, o kitką sužinojau iš savo pažįstamų. . .

1940 m. rugpjūčio 31 d.
Sveiceris man davė uždavinį rinkti žmones šnipinėji­
mui Tarybų Sąjungos teritorijoje. Šio uždavinio neįvykdžiau, nes nebuvo pakankamai laiko.
Šveiceris dirba gestape, bet kokias užima pareigas —
nežinau.
Lileikis (vardo, tėvavardžio nežinau) — buvęs Lietuvos
valstybės saugumo departamento valdininkas. Paskutiniu
metu Lileikis dirbo Vilniuje, politinės policijos valdininku.
Į Lietuvą įžengus Raudonajai Armijai, jis nelegaliai iš­
bėgo į Vokietiją ir dabar dirba firmoje „Kari Brand"
Landveire. Be to, Lileikis dirba ir gestape. Jis su Šveiceriu ir mane užverbavo dirbti vokiečių žvalgybai.
Su Lileikių susipažinau pabėgėlių stovykloje Vokie­
*
tijoje.
Klausas Rudolfas, Bernhardo s., gimęs 1896 metais Leip­
cigo mieste, hitlerinės karinės žvalgybos karininkas, 1941 m.
vokiečių repatrijavimo komisijos Lietuvoje narys, paskir­
tas juo su šnipinėjimo uždaviniais.

KLAUSO RUDOLFO parodymai
**

1947 m. gegužės 8 d.
1941 metais, būdamas Lietuvoje vokiečių repatrijavimo
komisijos sudėtyje, aš „Abvero"
***
pavedimu užverbavau
* J. Ilčiukas kaip matyti, iš P. Giedraičio parodymų, nuslėpė nuo
tardytojo kai kuriuos savo šnipo veiklos faktus, o apie juos tardytojas
neturėjo žinių. Red.
** ADSR d. r., 52, 163—186.
*** —vokiečių karinė žvalgyba.Red.

59

du tarybinius piliečius, lietuvius, šnipinėti Lietuvos teri­
torijoje. Šiems asmenims perdaviau po vieną trumpųjų
bangų radijo siųstuvą, su kuriais jie turėjo palaikyti ry­
šius su „Abverštele"
*
Štetine. Visa tai atitinka tikreny­

bę. Tik vieno šių asmenų pavardę per ankstesnius apklau­
sinius buvau neteisingai nurodęs. Aš tai padariau neturė­
damas jokio tikslo, tiesiog supainiojau vieno agento
pavardę.
Vieną agentą, kuriam perdaviau radijo siųstuvą, aš
pavadinau Vitaitis. Tai yra neteisinga. Tikros jo pavardės
negaliu prisiminti.
Antro agento pavardę aš gerai atmenu. Tai buvo Drukteinis, jis dirbo asistentu vienoje Kauno ligoninėje. Susi­
tikau su juo Kaune kelis kartus. Su antru agentu buvau
tik trumpai susitikęs, o todėl jo pavardės nebeatmenu.
Iš viso aš perdaviau du radijo siųstuvus: vieną jų
Drukteinįui ir antrą — agentui, gyvenusiam Vilniuje.
* — abvero skyrius. Red.
60

Su tuo žmogumi, kurį aš vėliau užverbavau vokiečių
žvalgybos agentu, aš susitikau tarpininkaujant agentui,
buvusios Lietuvos kariuomenės pulkininkui Austu!
,
*
apie kurį esu anksčiau smulkiai papasakojęs. Kartą Austas,
kalbėdamasis su manimi, pasakė, kad, jo turimomis žinio­
mis, Vilniuje veikia antitarybinė nacionalistinė organizaci­
ja, kuri yra užsibrėžusi tikslą nuversti Tarybų valdžią Lie­
tuvoje. Ši organizacija, pasak Austo, turi ryšius su antita­
rybine organizacija Latvijoje; su ja palaikyti ryšius šiai
organizacijai reikia radijo siųstuvo. Aš pasakiau Austui,
kad turiu galimumą padėti tai antitarybinei organizacijai
įsigyti radijo siųstuvą ir paprašiau supažindinti mane su
jos vadovu.
Apytikriai 1941 m. vasario pabaigoje, naktį, pas mane
į vyriausiąjį vokiečių repatriavimo komisijos štabą Kaune
atvyko nežinomas man žmogus, lietuvis. Jis atėjo drauge
su vertėju, kurio pavardės nežinau. Per vertėją jis man
pranešė, kad atėjo Austo
**
rekomenduotas, pasakė savo
pavardę ir papasakojo, kad jis yra advokatas ir dirba Vil­
niuje, be to, kad jis yra Vilniuje veikiančios antitarybi­
nės nacionalistinės organizacijos vadovas. Jis man pa­
aiškino, kad jų organizacijai reikalingas radijo siųstuvas
ryšiams palaikyti su taip pat Latvijoje veikiančia antita­
rybine organizacija. Jis dar pranešė, kad Lietuvos ir Lat­
vijos antitarybinės organizacijos kovoja už Tarybų
valdžios nuvertimą Lietuvoje ir Latvijoje. Aš tam žmogui
pasakiau, kad greituoju Vokietija suteiks esminę paramą
jo nurodytoms antitarybinėms nacionalistinėms organiza­
cijoms Tarybų valdžiai Lietuvoje ir Latvijoje nuversti ir
ryšium su tuo pasiūliau jam Lietuvos teritorijoje šnipi­
nėti prieš Tarybų Sąjungą ir visas surinktas žinias teikti
vokiečių žvalgybai. Jis sutiko su šiuo pasiūlymu. Aš
* — Karolis Austas — pik. Itn., senas vokiečių žvalgybos agentas,
„Kauno Audinių" fabriko akcininkas, pretendavęs hitlerinės okupaci­
jos metu į to fabriko savininkus. Red.
** Klausas klysta, Cirvinskio rekomenduotas. Red.

61

daviau jam nurodymą šnipinėjant palaikyti nuolatinius ry­
šius su „Abverštele" Štetine ir visas jų organizacijos su­
rinktas šnipinėjimo žinias perduoti „Abverštelei" arba ra­
dijo siųstuvu, arba per ryšininkus, kurie nelegaliai pereis
Tarybų Sąjungos—Vokietijos sieną ir atvyks pas agentą į
butą. Aš jam įteikiau bonką rašalo slaptam susirašinėjimui,
šifrą, raktus ir radijo stoties darbo instrukciją; radijo stotį
pažadėjau pristatyti jo nurodytu adresu. Tuomet aš jam
taip pat pasiūliau pinigų antitarybinės šnipinėjimo organi­
zacijos reikalams, bet jis atsisakė paimti iš manęs pinigų.
Išbuvęs pas mane apie pusantros—dvi valandas, tas
žmogus išėjo. Nenorėdamas, kad jį pastebėtų prie vartų
stovėjusi rusų sargyba, jis peršoko per tvorą. Už vienos
dviejų dienų, mano įsakymu, mašininkė Frem, apie kurią
anksčiau esu smulkiai papasakojęs, nuvežė radijo siųstu­
vą vienam lietuviui, gyvenusiam, rodos, Kaune ar Kauno
priemiestyje. Jo adresą ir pavardę užrašiau iš aplankiusio
mane antitarybinės nacionalistinės organizacijos vadovo
žodžių. Tačiau to žmogaus adreso ir pavardės nebeatmenu.
Daugiau aš su tuo žmogumi nebuvau susitikęs. 1941 m.
liepos ar rugpiūčio mėn., būdamas Lietuvoje, mėginau su
juo susitikti, bet tai man nepavyko. Vilniuje jo buto kai­
mynė, kurios pavardės aš nežinau, man pasakė, kad Ta­
rybų valdžios organų jis su kitais asmenimis buvo suimti
kaip antitarybinės organizacijos dalyviai.
Apie radijo aparatus aš visiškai nieko nenusimanau.
Radijo siųstuvo pavadinimo aš nežinau, galiu tik pasakyti,
kad tas radijo siųstuvas sumontuotas nedidelio tamsiai ru­
dos spalvos čemodano formos dėžutėje.
Būdamas Štetino „Abverštelėje", aš mačiau tik vieną
radiogramą, kuri buvo gauta iš nurodytos antitarybinės
organizacijos Vilniuje. Kaip aš prisimenu, tai buvo pirmo­
ji radiograma. Jos turinio nebeatmenu.
Dabar aš prisiminiau, kad to žmogaus, kuriam aš
1941 m. kovo mėn. perdaviau radijo siųstuvą, pavardė
tikrai buvo Kamantauskas, jo vardo neatmenu.
62

Kalbantis su manimi Kamantauskas išvardijo man visus antitarybinės nacionalistinės organizacijos narius.
Atmenu, kad visus juos surašiau atskirame popieriaus
lape. Tačiau dabar jų pavardžių nebeprisimenu.

1947 m. birželio 22 d.
Edmundas Drukteinis buvo Kauno miesto gyventojas.
Aš su juo susipažinau 1941 m. pradžioje ir jau tuomet už­
verbavau jį dirbti vokiečių žvalgybos naudai.
Drukteinį pasitelkiau dirbti vokiečių žvalgybai tokio­
mis aplinkybėmis. Kaip jau esu anksčiau parodęs, 1941 m.
sausio—kovo mėn. dirbau vyriausiajame vokiečių repatri­
javimo komisijos štabe Kaune. Šiame štabe dirbo gydyto­
jas Kinderis, gyvenęs Kaune ir vėliau persikėlęs gyventi
į Vokietiją.
Iš mano žodžių Kinderiui buvo žinoma, kad aš esu
vokiečių žvalgybos bendradarbis ir dirbu Lietuvoje šni­
pinėjimo darbą. Kartą kalbėdamasis su manimi, Kinderis

63

man pranešė, kad vienas jo pažįstamas lietuvis Drukteinis nori dirbti Vokietijos naudai. Aš paprašiau Kinderį
supažindinti mane su tuo lietuviu. Kinderis mano pavedi­
mą įvykdė.
1941 m. sausio pabaigoje ar vasario pradžioje pas ma­
ne į kabinetą vyriausiajame vokiečių repatrijavimo ko­
misijos štabe užėjo Kinderis ir Drukteinis. Pasikalbėjimo
metu Drukteinis man pasakė, kad jis dirba asistentu vie­
noje Kauno ligoninių, yra lietuvių nacionalistas, priešiš­
kai nusiteikęs Tarybų valdžiai ir, siekdamas šiai valdžiai
pakenkti, norėtų dirbti sabotažinį darbą ir šnipinėti Vo­
kietijos naudai. Aš atsakiau Drukteiniui, kad sabotažas
manęs nedomina, mane domina tik žvalgybinis darbas.
Drukteinis pareiškė, kad jis yra pasiruošęs vykdyti vokie­
čių žvalgybos uždavinius ir rinkti šnipinėjimo pobūdžio
žinias. Paskui mes susitarėme dėl jo ryšių su vokiečių
žvalgyba.
Aš pasiūliau Drukteiniui ryšius su vokiečių žvalgyba
palaikyti radijo siųstuvu. Drukteinis pritarė mano pasiūly­
mui ir pareiškė, kad jo tikras brolis yra radijo mėgėjas ir
jis su mielu noru sutiks dirbti radijo siųstuvu vokiečių
žvalgybos naudai. Už dviejų—trijų dienų atsivežiau iš Sto­
tino „Abverštelės" du radijo siųstuvus. Vieną radijo siųs­
tuvą perdaviau Kamantauskui, apie kurį esu anksčiau
smulkiai papasakojęs, o antrą — Drukteiniui.
Man sugrįžus iš Štetino, Drukteinis aplankė mane vy­
riausiajame vokiečių repatrijavimo komisijos štabe. Čia
aš jam įteikiau šifrą, raktus, rašalo slaptam susirašinėji­
mui ir ryškalo. Perduoti Drukteiniui radijo siųstuvą štabo
patalpose aš negalėjau, nes išeinantį iš patalpos Drukteinį
galėjo pastebėti rusų kontržvalgyba. Todėl susitariau su
Drukteiniu susitikti vienoje iš Kauno gatvių ir ten per­
duoti jam radijo siųstuvą. Sutikti Drukteinio ėjau kartu su
Kinderiu. Susitikę mes pasikeitėm keliom frazėm, ir tuo
pačiu metu Drukteinis perdavė man tuščią rudos spalvos
64

čemodaną, o aš jam perdaviau tokios pat spalvos čemo­
daną, kuriame buvo įmontuotas radijo siųstuvas.
Su Drukteiniu mes susitarėm, kad radijo siųstuvu jis
perduos svarbesnes šnipinėjimo žinias, o kitus, ne tokius
svarbius žvalgybinius duomenis, jis turi siųsti paštu, kad
5 U/s. Nr. 1430

65

šnipinėjimo žinias reikia rašyti specialiu rašalu, tokiu pat
rašalu vokiečių žvalgyba rašys ir duos jam nurodymus
apie tolesnį šnipinėjimo darbą. Slaptaraščiui išryškinti aš
jam daviau specialaus ryškalo.
Drukteiniui daviau tris adresus, kuriais jis turėjo siųsti
laiškus vokiečių žvalgybai.
Drukteiniui daviau tris adresus išgalvotomis pavardė­
mis ir vardais moterų, neva gyvenančių įvairiuose Vokie­
tijos miestuose, bet kuriuose būtent miestuose,— aš jau
dabar nebeatmenu. Laiškai, siunčiami tokiais adresais, paš­
to punkte, kur buvo rūšiuojami ir tikrinami visi iš Tarybų
Sąjungos ateinantieji laiškai, buvo atrenkami ir siunčiami
„Abverštelei" į Štetiną.
Nurodytam pašto punktui vadovavo „Abvero“ kari­
ninkas, kuris turėjo laiškus, siunčiamus tam tikrais
adresais, kurių sąrašą jis turėjo, siųsti „Abverso“ įs­
taigoms.
Drukteinis davė man vienos Kaune gyvenančios mo­
ters adresą, kuriuo vėliau vokiečių žvalgyba siųsdavo
Drukteiniui laiškus.
Adreso ir pavardės tos moters, kurios vardu vokiečių
žvalgyba siųsdavo Drukteiniui laiškus, nebeprisimenu.
Drukteinis atsiuntė „Abverštelei" į Štetiną, kur aš dir­
bau, du ar tris laiškus, kurių turinio nebeatmenu. Kaip
Drukteinis man vėliau pasakojo, jis gavo iš „Abverštelės"
tik vieną laišką.
. Aš daviau Drukteiniui uždavinį išaiškinti ir pranešti
„Abverštelei" Štetine, kur yra ir kur statomi aerodromai,
apie lėktuvų tipus, jų ginklavimą, visų kariuomenės rū­
šių dislokavimą, jų aprūpinimą technika, geležinkelių ir
plentų statybą, taip pat apie įtvirtinimų statybą prie Lie­
tuvos—Vokietijos sienos.
Uždavinių verbuoti naujus asmenis šnipinėti aš Druk­
teiniui nedaviau. Per pirmąjį pasikalbėjimą su manimi
Drukteinis pranešė, kad jis turi draugų, taip pat lietuvių,
kurie sutinka šnipinėti vokiečių žvalgybos naudai. Druk66

teinis man išvardijo 5 ar 6 asmenis, kurių sąrašą pasiun­
čiau „Abverštelei" į Stetiną.
Drukteinio išvardintų asmenų pavardžių nebeatmenu.
Pats aš jų nemačiau ir kas jie yra — nežinau.
Su Drukteinio broliu susitikau vieną kartą 1941 metų
liepos ar rugpiūčio mėn., kai vokiečių kariuomenė oku­
pavo Lietuvą. Tuo metu jis dirbo vokiečių komendantūros
Vilniuje vertėju. Pats Drukteinis tuo metu dirbo gydytoju
vienoje Kauno ligoninėje. Broliai Drukteiniai man papa­
sakojo, kad 1941 m. gegužės ar birželio mėn. jie buvo Ta­
rybų valdžios organų suimti. Bet, vokiečiams puolant, ru­
sai nesuspėjo jų evakuoti į šalies gilumą, ir vokiečiai
juos paleido iš kalėjimo.
Štetino „Abverštelės" vadovybės atsiliepimu, broliai
Drukteiniai nuveikė didelį, labai vertingą šnipinėjimo dar­
bą. Jie radijo siųstuvu perdavė apie 20 šnipinėjimo pra­
nešimų, be to, iš jų buvo gauti 2 ar 3 žvalgybinio po­
būdžio laiškai. Todėl „Abverštelės" vadovybė — Hebertas
ir Herlesas — pasiuntė Drukteiniui 6000 rublių kaip at­
lyginimą.
Drukteiniui sutikus bendradarbiauti, aš jam įteikiau 6
ar 8 tūkstančius rublių.
Hebertas ir Herlesas kartą pasiuntė į Kauną agentą ir
su juo persiuntė Drukteiniui pinigų.
. Prieš išvykdamas į Lietuvą, Heberto nurodymu, tas
agentas buvo užėjęs pas mane į kabinetą, ir aš jį painstruktavau, kaip jis turi susirišti su Drųkteiniu. Pranešiau
jam slaptažodį, kuris buvo sutartas su Drukteiniu.
Su Drukteiniu mes susitarėm, kad pas jį arba pas agen­
tą iš jo grupės atvyks „Abverštelės" agentas ir paklaus,
ar čia gyvena toks ir toks (nurodys piliečio pavardę), jam
reikia atsakyti: „Ne, čia toks ir toks negyvena, čia gyvena
toks ir toks (nurodyti kito piliečio pavardę). Šitų pavar­
džių dabar nebeatmenu. Pasikeitus tokiais sutartiniais žo­
džiais, agentas turi būti priimtas.
67

To agento pavardės nežinau, jis buvo lietuvis. Kur
jis gyveno ir kuo vertėsi, man nežinoma. Jis dėvėjo ka­
talikų kunigo drabužius.
Per ankstesnius apklausimus aš nepasakojau apie vie­
ną lietuvį Civinską, kuris, kai aš dirbau Lietuvoje, padarė
man didelę paslaugą, renkant šnipinėjimo žinias.
Civinskas — statybos inžinierius. Dirbo vienoje tary­
binėje įstaigoje Kaune, kurioje, būtent,— nežinau.
Kartą aš pasakiau Frem, dirbusiai mašininke Vyriau­
siajame vokiečių repatrijavimo komisijos štabe, kad man
reikia žinių apie kelių, tiltų būklę Lietuvos teritorijoje.
Už kelių dienų pas mane į vyriausiąjį vokiečių repatrija­
vimo komisijos štabą atėjo vienas pilietis, vokietis, ir per­
davė man čemodaną, pareikšdamas, kad Frem nurodymu
jis atnešė man reikalingus dokumentus. Šio žmogaus pa­
vardė buvo Tilis. Jis dirbo dešimtininku vienoje Kauno
miesto statybinių organizacijų, vėliau buvo repatrijuotas
į Vokietiją. Daugiau aš apie jį nieko nežinau. Čemodane
buvo dokumentai, kurie labai domino vokiečių žvalgybą.
Čia buvo Lietuvos teritorijoje esančių kelių ir tiltų brai­
žiniai, skaičiavimai ir aprašymai. Tilis pasakė, kad tuos
dokumentus pagrobė iš vienos tarybinės įstaigos Civins­
kas. Už vienos ar dviejų dienų pas mane atėjo pats Ci­
vinskas ir pareiškė, kad jis padarė Vokietijos žvalgybai
paslaugą ir prašo už tai padėti jam išvykti iš Lietuvos
į Vokietiją. Man tarpininkaujant vyriausiajame vokiečių
repatrijavimo komisijos štabe Civinskui buvo išduoti fik­
tyvūs dokumentai, kad jo tėvai, esą, buvo vokiečiai, ir
su šiais dokumentais jis kartu su kitais vokiečiais iš­
važiavo į Vokietiją.
Vokietijoje Civinsko nebuvau sutikęs, bet girdėjau,
nežinau iš ko, kad, vokiečiams okupavus Lietuvą, Civins­
kas vėl persikėlė gyventi į Kauną. Kur, būtent, Civinskas
gyveno Lietuvoje,— nežinau,
1946 m. gruodžio 4 d.
68

.. .Iš vietinių gyventojų užverbavau agentais šiuos as­
menis:
Polovinskį Eugenijų, Kauno miesto gyventoją, turėju­
sį benzino ir kitų naftos produktų prekybos įmonę.
Repatrijavimo komisijai užbaigus savo darbą, Polovinskis išvažiavo į Štetiną, kur jis gyveno iki 1942 metų pa­
baigos ir dirbo Stetino „Abverštelės" vertėju.
Būdamas vertėju, apklausinėjo rusų belaisvius.
1943 metais perėjo tarnauti į saugumo tarnybą. Iš Ste­
tino išvažiavo į Kauną, ir nuo to laiko nieko apie jį ne­
girdėjau.
Bliumchenas, vardo nežinau, buvusios Lietuvos ka­
riuomenės majoras, vokietis, gyveno Kaune. Komisijai už­
baigus savo darbą, išvažiavo į Vokietiją ir dirbo Stetino
„Abverštelės" rusų kalbos vertėju.
1943 metais grįžo atgal į Kauną, kur įsisteigė medžio
apdirbimo dirbtuvę ir nuo to laiko nieko apie jį negir­
dėjau.
Bliumchenas, būdamas komisijos narys, teikė man ži­
nių apie esančius Lietuvoje tarybinius aerodromus ir gy­
nybinius įrenginius.
Heidrichas, vardo nebeatmenų, buržuazinės Lietuvos
karinių oro pajėgų kapitonas ar majoras, gyveno Kaune.
Rinko žinias apie tarybinius aerodromus ir Lietuvoj e dislo­
kuotus karinius dalinius. 1941 metais kartu su manimi jis
grįžo į Stetinąj kur dirbo rusų kalbos vertėju prie „Ab­
verštelės".
Vokietijos karo prieš Tarybų Sąjungą metu iš pradžių
dirbo Borisovo žvalgybos mokykloje, o paskui, kaip lakū­
nas, lėktuvais permesdavo vokiečių agentus į tarybinės
kariuomenės užnugarį.
Karui baigiantis stojo tarnauti į vokiečių karo avia­
ciją. Kur jis yra šiuo metu,— nežinau.
Deichas, vardo nežinau, vokietis, buržuazinės Lietuvos
kariuomenės leitenantas, gyveno Kaune, tiksliai adreso
69

nežinau. Mano pavedimu, rinko slaptas žvalgybinio
pobūdžio žinias apie mieste dislokuotus karinius da­
linius.
1941 metų kovo mėn. persikėlė j Stetiną. Vokietijos
karo prieš Tarybų Sąjungą pradžioje dirbo rusų kalbos
vertėju Borisovo vokiečių žvalgybos mokykloje. Nuo
1941 metų apie Deichą nieko nesu girdėjęs.
Austas, buržuazinės Lietuvos kariuomenės pulkininkas,
tikslus adresas man nežinomas. Dar iki karo buvoi vokie­
čių žvalgybos agentas, palaikė ryšius su „Abverštele"
Karaliaučiuje.
Man dirbant Lietuvoje vakiečių repatrijavimo komisi­
joje, jis buvo surištas su manimi ir teikė man įvairias
žvalgybinio pobūdžio žinias. Darbą užbaigus, išvyko
į Karaliaučių, iš kur Vokietijos karo prieš TSRS pradžioje
70

buvo pasiųstas tarnauti į vokiečių kariuomenės „Šiaurės"
grupuotės žvalgybos skyrių. Turėjo zonderfiurerio laipsnį.
Nuo 1941 metų pabaigos jokių žinių apie jį neturėjau.
Frem, vardo nežinau, Lietuvos kariuomenės karininko
žmona, gyveno Kaune, tiksliai adreso nežinau. Dirbti Vo­
kietijos žvalgybai aš ją užverbavau 1941 metų pradžioje.
Mano pavesta Frem nuvežė iš Kauno į Vilnių
*
radijo
siųstuvą, kuriuo vokiečių žvalgybos rezidentas Vitatis
siųsdavo šnipinėjimo žinias į Karaliaučių.
1941 metais ji buvo perkelta į Vokietiją ir nuo to lai­
ko jokių žinių apie ją neturėjau. . .
Drukteinis Edmundas, Prano s., gimęs 1916 metais JAV,
Detroito mieste, atsargos karininkas, gydytojas, okupacijos
metu buvo voldemarininkų „Geležinio vilko" Kauno apy­
gardos rinktinės vado padėjėjas.

DRUKTEINIO EDMUNDO parodymai
**
1941 m. gegužės 6 d.
Prisipažįstu, kad esu vokiečių žvalgybos agentas.
1937 metais, atlikęs karinę prievolę buržuazinės Lietu­
vos kariuomenėje, pradėjau mokytis Kauno universiteto
medicinos fakultete.
Pirmame kurse susipažinau su to paties kurso studentu
Alfredu Kinderiu, vokiečiu, ir mes kartu su juo studija­
vome iki trečiojo kurso. Vėliau Kinderis ėmė lankyti uni­
versitetą su pertraukomis. Manau, kad jis pradėjo dirbti
vokiečių „Kulturferbando" organizacijoje.
Kinderiui išstojus iš universiteto, mes su juo tebesusitikdavome daugiausia universitete.
Kalbėdamasis su manimi, Kinderis vis mėgindavo iš­
aiškinti mano politines nuotaikas. Kinderis norėdavo su­
žinoti mano pažiūrą į tarybinę santvarką Lietuvoje ir kaip
aš esu nusiteikęs Vokietijos atžvilgiu.
* Klausas klysta: radijo siųstuvą išgabeno Bagdonaitė. Bed.
** ADSR d. r., 52, 158—162.

71

Šių metų kovo pradžioje sutikau Kinderį gatvėje. Pa­
sikalbėjimo metu Kinderis man pasakė, kad gyventojai
vokiečiai repatriacijos būdu išvažiuoja iš Lietuvos TSR
į Vokietiją, bet’ lietuvių tarpe lieka daug žmonių, kurie
orientuojasi į Vokietiją.
Iš šios aplinkos vokiečiai parenka patikimus žmones
šnipinėti.
Baigiantis pasikalbėjimui Kinderis pasiūlė ir man dirb­
ti vokiečių žvalgybos naudai. Smulkiai apie mano, kaip
vokiečių žvalgybos agento, funkcijas jis nekalbėjo, tik
pareiškė, kad supažindins mane su žmogumi, atvykusiu
iš Vokietijos.
Už dviejų—trijų dienų Kinderis man paskambino tele­
fonu, ir mes susitarėme susitikti Vytauto prospekte, prie
,,Darbo rūmų". Susitikę mudu su Kinderiu nuėjome
į „Kulturferbando" valdybą, Vytauto prospekte Nr. 24.
Čia Kinderis mane supažindino su vokiečių repatrija­
vimo komisijos nariu, kuris dėvėjo SS uniformą. Tas žmo­
gus paklausė Kinderį, ar galima manimi visiškai pa­
sikliauti. Kinderis užtikrino tą žmogų, kad jis mane gerai
pažįsta ir kad manimi galima pasikliauti. Baigiantis pa­
sikalbėjimui sužinojau, kad SS uniformą dėvinčio žmogaus
pavardė buvo Klausas.
Baigdamas tvarkyti mano užverbavimą vokiečių žval­
gybos agentu, Klausas paklausė mane, kaip aš galvoju
dirbti šnipinėjimo darbą. Aš pasakiau, kad tarybinė žval­
gyba dirba visai neblogai, o todėl reikia sudaryti mažą
patikimų žmonių grupelę, kuri galėtų nerizikuodama dirb­
ti šnipinėjimo darbą. Klausas pritarė mano pasiūlymui ir
liepė sudaryti tokią grupę; apie tai, sakė Klausas, jis jau
pranešęs savo šefui Berlyne. Aš sutikau sudaryti tokią
grūpę Kaune ir prisiėmiau vokiečių žvalgybos rezidento
*
funkcijas.
Be to, Klausas paklausė, ar negaliu aš parekomenduoti
žmogų šnipinėjimo medžiagai perduoti vokiečių žvalgy­
* rezidentas — čia slaptas žvalgybos įgaliotinis. Red.
72

bai radijo siųstuvu. Aš parekomendavau savo tikrąjį bro­
lį Praną Drukteinį, kaip žmogų, nusimanantį radijo srityje.
Klausas pasiteiravo, kokia valiuta reikės finansuoti
mūsų darbą. Aš jam atsakiau, kad pinigus reikės siųsti
tarybiniais banknotais. Tuo mūsų pasikalbėjimas su Klau­
su ir pasibaigė.
Iš Klauso gavau uždavinį dirbti tik karinio šnipinėjimo
darbą. Mano vadovaujama vokiečių žvalgybos rezidentūra turėjo perduoti į Vokietiją žinias apie Lietuvos res­
publikoje dislokuotus Raudonosios Armijos dalinius,
apie jų sudėtį, jų numerius, vadovaujančių asmenų pa­
vardes, žinias apie ginklus, aprūpinimą karine technika,
iš kurių karinių apygardų jie atvyko ir dar atvyks į Lietu­
vos TSR.
Instruktuodamas mane Klausas svarbiausia atkreipė
mano dėmesį į tai, kad reikia rinkti žinias apie aviaciją.
Rezidentūra turėjo rinkti žinias apie lėktuvų tipus, jų
kovines savybes, apie aerodromų apsaugą ir jų išdėstymą,
apie zenitinės artilerijos dislokavimą ir jos būklę. Aš
turėjau taip pat informuoti apie geležinkelių transporto
būklę, ypač jei staiga būtų pakeistas traukinių judėjimo
tvarkaraštis. Taip pat siųsti žinias apie karinių sandė­
lių dislokavimą. Klausas įspėjo, kad nereikia apsiriboti
vien šiais uždaviniais, reikia rodyti inciatyvos ir teikti
vokiečių žvalgybai taip pat ir visus kitus įdomius duo­
menis.
Dirbti žvalgybinį darbą vokiečių naudai aš užverbavau
savo brolį Praną Drukteinį, Matą Valeiką, Petrą Belenkevičių, abu pastarieji statybos inžinieriai, Juozą Juodišių,
Praną Rimą, Vilniaus karo mokyklos, esančios Antakal­
nyje, kursantą, Antaną Verkutį, Kėdainių žemės ūkio aka­
demijos studentą. Šiuos žmones užverbavau šių metų ko­
vo mėnesį.
Savo agentams pavedžiau rinkti žinias savo gyvena­
mosiose vietose, būnant komandiruotėse patiems stebint
73

ir taip pat kalbantis su vietiniais gyventojais. Surinktas
žinias jie man perduodavo tiek raštu, tiek ir žodžių,
Kadangi žinių gaudavau labai dažnai, aš negaliu prisi­
minti, kas ir kokių žinių man perdavė. Mūsų šnipinėjimo
darbo pradžioje pas mane atvyko Juodišius ir perdavė
žinių apie karinių ešelonų judėjimą. Kokiu būdu jis tas
žinias surinko — nežinau.
Antras agentas Valeika dažnai važiuodavo tarnybos
reikalais į Vilnių ir ten užeidavo pas Praną Rimą ir Juo­
zą Juodišių, kurie perduodavo jam žinias apie aerodromų
išdėstymą, Raudonosios Armijos dalinių dislokaciją. Be to,
aš pats rinkdavau žinias apie karinių ešelonų judėjimą ir
įteikdavau jas savo broliui Pranui Drukteiniui perduoti
radijo siųstuvu vokiečių žvalgybai.
Surinktas žinias mes perduodavome radijo siųstuvu,
kuris buvo pas mano brolį Praną Drukteinį, taip pat paštu
rašydavome laiškus simpatiniu rašalu, gautu iš Klauso,
į Štetiną, Sternbergštrasė ir Kronprincenštrasė.
Iš viso mes perdavėme apie 30 karinio pobūdžio radio- .
gramų ir pasiuntėme tris laiškus, kuriuose buvo surašytos
ne mažiau vertingos karinio pobūdžio žinios.
Maždaug tris dienas prieš baigiantis repatrijavimui,
apytikriai 1941 m. kovo 19 ar 20 d., buvau vokiečių gim­
nazijoje, kur susitikau su Klausu. Jis mane vėl instrukta­
vo, kaip dirbti šnipinėjimo darbą. Pakeliui į namus jis per
Kinderį perdavė man geltoną čemodaną, kuriame buvo
radijo siųstuvas.
Radistu aš pasirinkau savo brolį Praną Drukteinį, ku­
riam ir perdaviau radijo siųstuvą.
Sutinkamai su Klauso duotu uždaviniu aš įspėjau savo
brolį, kad, jei valstybės saugumo organai sužinotų apie
radijo siųstuvą, jis turi siųstuvą sunaikinti.
Per paskutinįjį susitikimą su Klausu jis man įteikė
4000 rublių tarybiniais pinigais, kaip atlyginimą agentūrai.
Balandžio pabaigoje, pasakęs sutartą slaptažodį, pas
74

Belenkevičių atvyko vokiečių žvalgybos kurjeris ir per­
davė, kad įteiktų man dar 3000 rublių. Tuo būdu, nuo
kovo 19 dienos iki mano suėmimo gavau iš vokiečių žval­
gybos šnipinėjimui finansuoti septynis tūkstančius rublių.
Vokiečių žvalgybai esu pranešęs agentų pavardes,
adresus, ir slapyvardžius. Tais adresais pas kiekvieną agen­
tą galėjo atvykti vokiečių žvalgybos kurjeris ir pasakyti:
„Ar čia gyvena Jonas Bataitis." Užklaustasis turėjo atsa­
kyti: „Čia toks negyvena, čia gyvena Jonas Norkus."
Kurjeris turėjo atsakyti: „Atvykau nuo Boriso." Teisingai
pasakius slaptažodį, agentas turėjo priimti vokiečių žval­
gybos kurjerį.
Prieš išvykdamas į Vokietiją, Klausas paprašė mane
parinkti pašto dėžutę,
*
kur jis galėtų man siųsti laiškus.
Aš daviau Barbaros Drunaitės, tarnaitės, dirbusios pas
šeimininkus, kur aš kadaise gyvenau, adresą: Pažangos 6,
butas 4. Adresą daviau vokiečių žvalgybai, iš anksto apie
tai Drunaitei nieko nepasakęs, o kai aš atėjau laiško, ji
ėmė prieštarauti. Aš nutariau pranešti vokiečių žvalgybai,
kad nesinaudotų ta pašto dėžute, bet nesuspėjau tai pada­
ryti, nes buvau suimtas.
Balandžio 30 d. pas mane į butą atėjo vienas žmogus
ir pareiškė, kad mano sesers vyras, gyvenąs Berlyne, pa­
vedė jam užeiti pas mane. Su savo sesers vyru buvome
dar anksčiau susitarę, kad, jei nuo jo ateis žmogus, jis turi
pasakyti „Berta Braunšveig".
Jis pasisakė dirbęs viename fabrike su mano sesers
vyru. Manau, kad pastarasis rekomendavo mane, kaip
aktyvų nacionalistą. Tačiau Klausas mane instruktavo,
kad aš elgčiaus tyliai ir kad nepasireikščiau nacionalisti­
niame darbe. Todėl aš to žmogaus nepriėmiau. Mums
besikalbant tas žmogus pasivadino Jonu Ašmenskiu.
* pašto dėžutė — žvalgybos terminologija — slėptuvė šnipinėjimo
duomenims saugoti bei adresai, kuriais siunčiamos žvalgybos instrukci­
jos, nurodymai, šnipinėjimo žinios. Red.
75

Ašmenskis man papasakojo, kad turįs vykti į Vilnių
ir ten susitikti su Stase Daumanaite, Vilniaus universiteto
ekonomikos fakulteto studente.
Aš manau, kad Ašmenskis yra vokiečių žvalgybos
agentas ir turi čia atlikti uždavinį, apie kurį man nieko
nesakė.
Darbui su vokiečių žvalgyba pasirinkau slapyvardį
,,Stepas Šatulaitis" ir apie tai pranešiau Klausui Vokieti­
joje.

LAF IR HITLERININKŲ
ŽVALGYBOS

BENDRAS FRONTAS

Kupčiūnas Petras, Mykolo s., gimęs 1904 metais Vil­
kaviškio apskrityje, Egliniškių kaime, krikdemas, žurna­
listas.

KUPČIŪNO PETRO parodymai
*

1940 m. gruodžio 10 d.
Apie Prano Petraičio kontrrevoliucinį darbą aš sužino­
jau 1940 metų birželio ar liepos mėnesį šiomis aplinky­
bėmis:
Birželio ar liepos mėnesį aš nuėjau pas Praną Petraitį
į katalikų vienuolyną, kur jis gyveno; jis man papasakojo,
kad tą pačią dieną, t. y. tą dieną, kai aš atėjau pas Pet­
raitį, buvo nelegaliai pervestas per sieną į Vokietiją bu­
vęs „XX amžiaus'1 laikraščio vyriausias redaktorius ku­
nigas Juozas Prunskis.
Aš paklausiau, kokiu būdu ir kas nelegaliai nugabeno
kunigą Prunskį į Vokietiją: į tai Petraitis atsakė, kad
Prunskį nelegaliai pergabeno į Vokietiją jie, t.' y. jis,
Petraitis ir kunigas Grigaitis, gyvenantis Vertimuose,
tokiu būdu:
Prunskis nakvojo pas juos, t. y. vienuolyne, o rytą au­
tobusu iš Kauno nuvažiavo į Vertimus pas kunigą Grigaitį,
kuris turėjo perduoti jį dviem valstiečiams (jų pavardžių
jis nepasakė, nes ir pats nežino), kurie perveda žmones
į Vokietiją.
Aš paklausiau Petraitį, kodėl Prunskis nutarė nelega­
liai bėgti į Vokietiją. Į tai Petraitis man atsakė, kad Pruns­
kis nutarė bėgti, bijodamas arešto, nes yra rašęs daug
antitarybinių straipsnių į laikraščius; be to, jis turėjo ži­
nių, kad jo ieško Tarybų valdžios organai.
Petraitis man pasakė: „Jeigu į tave kreipsis žmonės,
norintieji nelegaliai bėgti į Vokietiją, tai atsiųsk juos
pas mane, o jei manęs nebus, siųsk juos pas mano brolį
Antaną Petraitį, gyvenantį Eržvilke, arba pas kunigą Gri­
gaitį į Vertimus su slaptažodžiu „Skirpstas".
* ADSR d. r., 51, 162—180.
79

Aš pažadėjau atsiųsti, jeigu kas kreipsis į mane su to­
kiu prašymu.
Pas Antaną Petraitį 1940 metų rugsėjo mėn. aš nusiun­
čiau kunigus Kirkilą ir Stonį, o truputį vėliau vieną mo­
kytoją iš Panevėžio, pavarde Bliumas, kurie ir buvo per­
vesti į Vokietiją. Daugiau aš nieko nenusiunčiau, nes
į mane niekas nesikreipė.
Kad kunigai Kirkilas ir Stonys ir mokytojas Bliumas
perėjo sieną į Vokietiją, man pasakė Pranas Petraitis; jis
buvo pas savo brolį Antaną, kuris jam sakė, kad žmonės,
kuriuos aš nusiunčiau pas jį pervesti į Vokietiją, jau iš­
siųsti.
Su Kalakausku pirmą kartą aš susitikau 1940 metų
spalio 25 d. Petraičio bute.
Šių metų spalio 23 d. aš buvau pas Praną Petraitį, ku­
ris man papasakojo, kad iš Vokietijos atvažiavo vienas lie­
tuvis (pavardės nepasakė), turintis specialų uždavinį, kuri
norint atlikti reikia užmegzti ryšius su buržuazinės ka­
riuomenės karininkais.
Petraičiui paklausus, į ką reikėtų kreiptis, aš atsakiau,
jog geriausia būtų kreiptis į aukščiausią karininką, kuris
turi plačius ryšius kariuomenės štabe. Petraitis paklausė
mane, ar aš nežinau tokio žmogaus. Aš atsakiau žinąs ir
nurodžiau Joną Petruitį, buvusį buržuazinės kariuomenės
antrosios divizijos vadą.
Petraitis sutiko ir paprašė mane, kad aš pakviesčiau jį
susitikti su asmeniu, atvykusiu iš Vokietijos.
Kadangi Petraitis gyvena Alytuje, Petraitis kelionės
išlaidoms davė man 200 litų.
Grįžęs namo, aš papasakojau apie tai savo žmonai Ma­
rijonai Ulinskytei ir paprašiau, kad ji nuvažiuotų į Alytų
ir pakviestų Petruitį atvažiuoti pas mane.
Spalio 23 d. mano žmona nuvažiavo į Alytų pas Pet­
ruitį. Spalio 24 d. ji grįžo ir pranešė, kad Petraitis atva­
žiuos spalio 24 d. vakare arba 25 d. rytą.
80

Šių metų spalio 25 d. Jonas Petruitis atėjo pas mane.
Tačiau kadangi aš gyvenų name, kuris priklauso „Žaibo“
spaustuvei, ir įeiti į namą reikalingas leidimas, o Petruičiui
leidimas nebuvo užsakytas, tai jis paprašė vieną spaus­
tuvės darbininką, Mikuževičių, pakviesti mane.
Mikuževičius atėjo į mano butą ir pasakė, kad manęs
laukia Jonas Petruitis.
Aš išėjau ir sutikau prie savo namų Petruitį, bet ka­
dangi aš tuo metu buvau labai užimtas, tai palydėjau ji
iki Laisvės Alėjos ir susitariau susitikti su juo pirmą valan­
dą dienos „Lokio" restorane.
Pirmą valandą aš nuėjau į „Lokio" restoraną, kur ma­
nęs jau laukė Petruitis.
Priėjęs prie Petruičio, aš jam pasakiau, kad mums rei­
kia nuvažiuoti pas Petraitį. Jis apie tai jau žinojo, nes tai
jam buvo sakiusi mano žmona spalio 23 d. Mes sėdome
į autobusą ir nuvažiavome į Senamiestį, kur gyvena Pet­
raitis.
Kai nuvažiavome, aš supažindinau jį su Petraičiu, pas­
kui papietavome. Po kiek laiko pas Petraitį užėjo lietuvis,
neseniai atvažiavęs iš Vokietijos, pavarde Kalakauskas.
Petraitis supažindino jį su Petraičiu. Kalakauskas pra­
dėjo pasakoti apie lietuvių gyvenimą Vokietijoje ir už­
davinius, kuriuos jam davė jo viršininkas gestape.

1940 m. gruodžio 11 d.
Vokiečių žvalgybos agentas Kalakauskas gavo iš ges­
tapo šiuos uždavinius:
1) Užmegzti ryšius su Lietuvos kariuomenės štabu.
2) Gauti kokį nors dokumentą, kompromituojantį Ta­
rybų Sąjungos draugystę su Vokietija.
3) Surasti studentą techniką, kurį būtų galima nelega­
liai pasiųsti į Vokietiją susipažinti su naujai išrastu ra­
dijo aparatu.
4) Užmezgus ryšius su Lietuvos kariuomenės štabu, de­
rinti su juo visą darbą prieš Tarybų Sąjungą.
6 Užs. Nr. 1430

81

5) Pranešinėti vokiečių žvalgybai apie pramoninių
prekių ir maisto produktų kainų padidėjimą ar sumažėji­
mą, apie Lietuvos TSR darbo žmonių nuotaiką.
Ryšiams su Lietuvos kariuomenės štabu užmegzti aš
rekomendavau buvusį antrosios divizijos vadą, atsargos
pulkininką Petruitį, kuris, būdamas senas karininkas, Lie­
tuvos kariuomenės karininkų tarpe turėjo daug pažįs­
tamų.
Tam uždaviniui įvykdyti atsargos pulkininkas Petrai­
tis turėjo šių metų spalio 25 d. nuvažiuoti į Vilnių ir už­
megzti ten ryšius su buvusiu Lietuvos kariuomenės gene­
ralinio štabo pulkininku Vėbra ir savo nuožiūra su kitais
karininkais.
Pulkininkas Petraitis sutiko su tais nurodymais ir šių
metų spalio 25 d. išvažiavo į Vilnių. Šių metų spalio 27 d.
rytą aš sutikau Petruitį Kaune, ties Mickevičiaus gatve.
Petraitis man pasakė, kad jis labai blogai jaučiasi, nes
Vilniuje girtuokliavo „Bristolio" restorane, pragėrė visus
pinigus ir paliko ten savo pasą. Jis paklausė, ar aš turįs
pinigų išgėrimui. Aš Petraičiui atsakiau turįs iš viso 10 li­
tų ir pasiūliau jam nueiti į restoraną Donelaičio gatvėje,
kurio pavadinimo dabar neprisimenu (tai vienintelis res­
toranas Donelaičio gatvėje).
Restorane Petraitis man papasakojo, kad Vilniuje
pulkininko Vėbros nerado, bet sutiko Lietuvos kariuome­
nės generalinio štabo pulkininką Šovą, kuriam pranešė,
kad vokiečių žvalgyba davė nurodymus organizuoti de­
monstracijas prieš Spalio revoliucijos 23 metinių šventę,
ir paklausė jo, kas yra daroma šiuo klausimu Lietuvos ka­
riuomenėje. Į tai Šova atsakęs, kad Lietuvos kariuomenėje
šiuo klausimu kol kas dar nieko nenumatoma daryti; be
to, Šova pasakė Petraičiui, kad daugiausia atsidavęs bu­
vusiai Smetonos vyriausybei yra ulonų pulkas.
Paskui Petraitis pareiškė, kad jis šiandien, t. y. šių
metų spalio 29 d., važiuos namo į Alytų ir pakeliui sustos
82

pas pulkininką Vėbrą, kuris dabar yra savo dvare kažkur
netoli Prienų. Ten jis liksiąs nakvoti ir pasikalbėsiąs su
juo visais klausimais, kilusiais gavus vokiečių žvalgybos
nurodymus.
Po to aš atsisveikinau su Petruičiu ir nuėjau į namus,
o jis pasakė eisiąs paimti pinigų kelionei.
Petraitis tuomet man nieko daugiau nepasakė, o, grį­
žęs namo, aš buvau VRLK organų suimtas ir Petraičio
daugiau nemačiau.
Atsisveikinant su Petruičiu jis man sakė, kad bus Kau­
ne šių metų lapkričio 2 d., bet ar jis buvo ar ne, aš neži­
nau, nes jau buvau suimtas.
Kokiu būdu ir iš kur buvo manoma gauti kokį nors
dokumentą, kompromituojantį Tarybų Sąjungos santykius
su Vokietija, aš nežinau, nes Kalakauskas apie tai nekal­
bėjo. Jis tiktai sakė, kad tą uždavinį jam davė jo virši­
ninkas, pavardės neminėjo, gestape ir kad už tokį do­
kumentą jis, Kalakauskas, pasiruošęs sumokėti net mili­
joną litų. Į mano pastabą, iš kur jis gaus tokią sumą
pinigų, Kalakauskas man atsakė galįs bet kuriuo me­
tu ir bet kokią sumą gauti čia, Kaune, vokiečių amba­
sadoje.
Aš manau, kad jeigu toks dokumentas ir yra, tai jį
galima gauti tik Maskvoje. Apie tą dokumentą aš galė­
jau papasakoti savo žmonai ir šių metų spalio 28 d. res­
torane, kai buvau susitikęs su Alfonsu Sušinsku ir jo
kompanija.
Surasti studentą techniką, kurį būtų galima legaliai
pasiųsti į Vokietiją susipažinti su naujai išrastu radijo
aparatu, ėmėsi pats Kalakauskas, bet ar jis rado to­
kį žmogų, ar ne, aš nežinau, nes jo nemačiau iki su­
ėmimo.
Apie tą radijo aparatą Kalakauskas pasakojo štai ką:
vokiečiai išrado tokį radijo aparatą, kokio iki šiol nebu­
vo; jo konstrukcija laikoma didelėje paslaptyje. Jeigu
83

juo naudojantis bent kiek pažeidžiamos taisyklės, jis
sprogsta, bet nesužeidžia.
Norint išmokti naudotis tuo aparatu, reikia ne mažiau
kaip trijų mėnesių, o studentą techniką galima paruošti
daug greičiau — per vieną mėnesį arba šešias savaites.
Todėl vokiečiai ir davė uždavinį rasti tokį studentą, kurį
apmokius galima būtų pasiųsti atgal su aparatu ryšiams
su vokiečiais palaikyti, nes tas aparatas yra kartu ir imtu­
vas ir siųstuvas, be to, jis yra labai mažas ir jį lengva pa­
slėpti.
Užmezgę ryšius su Lietuvos kariuomenės štabu, mes
turėjome derinti savo antitarybinį darbą su juo, t. y. su
Lietuvos kariuomenės štabu, visais klausimais, kuriuos
per Kalakauską iškėlė vokiečių žvalgyba.
Kaip aiškino Kalakauskas, kuris buvo gavęs nurodymus
iš vokiečių žvalgybos — gestapo, mes turėjome organizuo­
ti liaudies judėjimą prieš Tarybų valdžią Lietuvoje. Tuo
mes norėjome įrodyti, kad lietuvių tauta yra nusistačiusi
prieš Tarybų valdžią Lietuvoje ir kad vokiečiai tam pri­
taria.
Tokį judėjimą mes norėjome suorganizuoti Spalio re­
voliucijos švenčių dienomis, bet tik tuo atveju, jeigu Lie­
tuvos kariuomenės štabas su tuo sutiks, nes toks pat
judėjimas turėjo kilti ir Lietuvos kariuomenėje. Tuo tiks­
lu šių metų spalio 25 d. Kalakauskas ir pasiuntė Petruitį
į Vilnių.
Tačiau Petruitis su Vėbra nebuvo susitikęs, o Šova pa­
sakė, kad Lietuvos kariuomenėje jokio judėjimo nebus, ji
laikysis ramiai.
Kaip man sakė Petruitis šių metų spalio 29 d., tą pačią
dieną jis nuvažiavo gauti nurodymų pas Vėbrą, bet šių
metų spalio 29 d. aš buvau VRLK organų suimtas ir todėl
nežinau, kokį nurodymą Petraičiui davė Vėbrą ir ar buvo
organizuotas judėjimas prieš Tarybų valdžią.
84

Sušinskas Alfonsas, Antano s., gimęs 1919-m. Rygos
mieste. Iki arešto Zarasų kunigas, ateitininkų ir pavasa­
rininkų vadovas, okupacijos metu Panevėžio kalėjimo ka­
pelionas, prisidėjo prie masinių žmonių žudynių. Gyvena
JAV.

SUŠINSKO ALFONSO parodymai
*

1940 m. spalio 29 d.
Atėjus Raudonajai Armijai į Lietuvą, aš, kaip katalikų
pavasarininkų ir ateitininkų organizacijų vadovas,
bijodamas represijų, nutariau bėgti į Vokietiją. Tuo tikslu
<iš kreipiausi į kunigą Demikį, gyvenantį netoli sienos
Rudaminos miestelyje, prašydamas padėti man pabėgti
į Vokietiją. Kunigas Demikis supažindino mane su kažko­
kiu man iki tol nežinomu žmogumi, kuris ir nuvedė mane
iki siėnos. Tai buvo liepos antroje pusėje, dienos tiksliai
neprisimenu. Perėjęs sieną, vokiečių teritorijoje aš buvau
pasienio sargybos sulaikytas ir nuvežtas į Seinus, į gestapo
skyrių, kur mane smulkiai išklausinėjo, kodėl aš perėjau
sieną. Po pusantros dienos mane paleido, bet paliko poli­
cijos priežiūroje. Man buvo leista gyventi Punsko mieste­
lyje, maždaug 20 kilometrų nuo Seinų. Dar prieš palei­
džiant gestapo valdininkai siūlė man grįžti atgal į Lietuvą
žvalgybos tikslais, bet aš nesutikau ir prašiau leisti pagal­
voti. Po kiek laiko pagalvojęs aš sutikau ir pasirašiau to­
kio turinio dokumentą: „Aš, toks ir toks, grįžtu atgal
į Lietuvą dirbti Vokietijos naudai."
Apie 1940 metų liepos 27 d. gestapo valdininkai per­
siuntė mane per sieną į Lietuvą. Gestapo valdininkas Sei­
nuose man davė uždavinį išaiškinti DVRA
**
dalinių iš­
dėstymą ir tankų skaičių Panevėžyje ir kitose vietose,
kur man teks būti ir kur bus galima tai padaryti.
Sieną iš Vokietijos į Lietuvos TSR aš perėjau Seinų
apskrities teritorijoje. Kaimo pavadinimo neprisimenu.
* ADSR d. r., 51, 185—203.
** Darbininkų-valstiečių Raudonoji Armija. Red.
85

Tame kaime aš pernakvojau pas kažkokį valstietį, kurio
pavardės nežinau. Paskui mano prašomas tas valstietis už
10 litų nuvedė mane į Rudaminos miestelį. Rudaminoje aš
apsistojau pas kunigą vikarą Demikį ir pernakvojau pas
jį vieną naktį. Kunigas Demikis klausinėjo mane, kodėl
aš vėl grįžau iš Vokietijos, ir aš buvau priverstas jam at­
sakyti, kad esu atsiųstas į Lietuvą. Kas mane atsiuntė ir
kokiu tikslu, aš jam nepasakiau, bet buvo matyti, kad jis
suprato. Iš kunigo Demikio aš atvažiavau į Panevėžį ir
apsistojau buvusiame savo bute. Panevėžyje aš išbuvau
savaitę ir tuo metu nė su kuo nekalbėjau apie savo „misi­
ją". Iš Panevėžio nuvažiavau į Šeduvą, Panevėžio aps., ir
gyvenau 5 dienas klebonijoje pas kleboną Mykolą Karosą.
Kalbėdamasis su Šeduvoj kunigais — Mykolu Kirkilu ir
kitais (pavardžių neprisimenu), aš domėjausi, kokios yra
gyventojų nuotaikos, sukūrus Tarybų valdžią Lietuvoje,
kaip Tarybų valdžia žiūri į religiją. Iš Šeduvos aš nuva
žiavau į Anykščius, Utenos aps., ir apsistojau taip pat
klebonijoje pas kleboną Juozą Čepėną. Anykščiuose iš­
buvau apie savaitę, o paskui išvažiavau į Zarasus, kur
vyskupas Paltarokas mane paskyrė vikaru.
Zarasuose gyvenau iki šių dienų.
1940 metų rugsėjo pabaigoje aš perdaviau kunigui
Mykolui Kirkilui žinias apie Lietuvos gyventojų nuotai­
kas, įkūrus Tarybų valdžią, ir apie Raudonosios Armijos
dalinius, ką tik man buvo pavykę pamatyti ir sužinoti, va­
žinėjant po minėtus Lietuvos miestus. Visos tos žinios
buvo bendro pobūdžio, nes ką nors konkretaus sužinoti
apie DVRA dalinius aš nesuspėjau. Tas žinias aš perda­
viau Kirkilui todėl, kad jis ruošėsi nelegaliai pereiti sieną
į Vokietiją. Aš prašiau jį perduoti tai gestapo skyriui Sei­
nuose.
Kunigas Kirkilas pabėgo į Vokietiją 1940 metų rugsėjo
paskutinėmis dienomis, tiksliai dienos neprisimenu. Kartu
su juo pabėgo Raguvos, Panevėžio aps., kunigas Mykolas
Stonys,

Kunigams Kirkilui ir Stoniui pereiti sieną į Vokietiją
padėjo Petras Kupčiūnas, kuris žino Eržvilko miestelyje
žmones, kurie gali pervesti per sieną. Kiek man pačiam iš
Kupčiūno yra žinoma, apie tuos asmenis, kuriuos jis imasi
pervesti į Vokietiją, jis praneša Eržvilko klebonui Petrai­
čiui, o šis duoda jiems žmones, kurie iš Eržvilko perveda
per sieną.
Su Kupčiūnu aš susipažinau prieš pusantro mėnesio.
Mane supažindino su juo kunigas Kirkilas, o paskui aš
pats tris kartus buvau pas jį. Su Kirkilu aš ne kartą kal­
bėjau apie tai, kaip galima nelegaliai pereiti sieną į Vo­
kietiją. Kartą Kirkilas man pasakė radęs žmogų, kuris gali
jį pervesti į Vokietiją. Tas žmogus buvo Kupčiūnas. Su­
žinojęs, kad Kirkilas, Kupčiūnui padedant, vyks į Vokie­
tiją, aš jam perdaviau aukščiau minėtas žinias. Kirkilas
ir man pasiūlė susipažinti su Kupčiūnu, kaip su žmogum,
kuris, reikalui esant, gali ir man padėti pereiti sieną. Kai
Kirkilas jau buvo pasiruošęs išvažiuoti į Vokietiją, jis
pakvietė mane, ir mes su juo užėjome pas Kupčiūną. Tai
buvo apie š. m. rugsėjo 25—26 d. Prie manęs Kirkilas pa­
klausė Kupčiūną, kada jis galėsiąs važiuoti į Vokietiją.
Kupčiūnas atsakė, kad už kokių trijų dienų reikės nuva­
žiuoti iš Kauno į Eržvilką pas kunigą Petraitį, kuris duo­
da Kupčiūno atsiųstiems pas jį žmonėms palydovus. Aš
paklausiau Kupčiūną, ar tas kelias nepavojingas. Kupčiū­
nas atsakė, kad visiškai saugus. Taip mes išsiskyrėme.
Po keleto dienų kunigas Kirkilas drauge su kunigu Myko­
lu Stoniu, padedant Kupčiūnui, nelegaliai perėjo į Vokie­
tiją. Antrą kartą pas Kupčiūną aš buvau nuėjęs 1940 me­
tų spalio viduryje, apie 14 d. Kalbėjomės su juo apie
tarptautinę padėtį.
Kupčiūnas man sakė, kad ruošiamas naujas karas — ka­
ras tarp TSRS ir Vokietijos. Tas karas turįs prasidėti
1940 metų lapkričio arba gruodžio mėnesį. To karo prie­
žastis bus galimas sutarties sudarymas tarp Turkijos, TSRS
ir Graikijos, t. y. jeigu Turkija ir Graikija nepasiduos
87

Italijos ekspansijai. Jeigu bus sudaryta tokia sutartis, Vo­
kietija, norėdama išvengti TSRS užpuolimo, pirmoji puls
Tarybų Sąjungą. To pasikalbėjimo metu aš pasakiau Kup­
čiūnui norįs vykti į Vokietiją ir paklausiau, ar galiu pa­
sinaudoti tuo keliu, kuriuo išvyko kunigas Kirkilas.
Kupčiūnas atsakė, jog galiu. Tuo metu buvo ir Kupčiūno
žmona, kuri pasakė, kad pereiti sieną visiškai nesunku.
Trečią kartą aš mačiau Kupčiūną prieš tai, kai VRLK
organų buvau sulaikytas — 1940 metų spalio 28 d. vakare.
Spalio 28 d. dieną aš atvažiavau iš Zarasų į Kauną, norė­
damas nelegaliai pereiti į Vokietiją ir susitarti dėl to su
Kupčiūnu. ..
Petraitis Jonas, Jokūbo s., gimęs 1891 metais Panevė­
žio apskrityje, Rozalino miestelyje. Buržuazinės kariuome­
nės atsargos pulkininkas, krikdemas, vienas fašistinio per­
versmo 1926 m. gruodžio 17 d. organizatorių.

PETRUICIO JONO parodymai
*
1940 m. gruodžio 24 d.

Šių metų spalio mėnesį (kurią dieną, neprisimenu) pas
mane į Alytų atvažiavo viena moteris, vardu Marytė, gy­
venanti kartu su Kupčiūnu. Tačiau tuo metu manęs nebu­
vo namie, aš buvau Pivašiūnuose ir dirbau malūne, mon­
tavau dizelį. Ji paskambino telefonu į Pivašiūnus ir papra­
šė skubiai atvažiuoti į Alytų.
Kai aš grįžau į Alytų, ji man pasakė, kad aš atvažiuo­
čiau į Kauną pas Kupčiūną. Ji žadėjo sutikti mane auto­
busų stotyje, nes į tą namą, kur gyvena Kupčiūnas, įeiti
negalima. Be to, ji man pasakė, kad iš Vokietijos atvažia­
vo vienas ateitininkas, kuris nori su manim pasimatyti ir
apie kažką pasikalbėti.
Kitą dieną 8 vai. ryto aš nuvažiavau autobusu į Kauną.
Autobusų stotyje laukiau kokias dvi valandas, tačiau ma­
* ADSR d. r„ 51, 207—222.

nęs niekas nesutiko. Tada aš nuėjau pas Kupčiūną. Į Kup­
čiūno butą manęs neįleido, bet pakvietė jį pas mane
į gatvę.
Kadangi Kupčiūnas kalbėtis su manim tuomet neturėjo»
laiko, mes susitarėm susitikti trečią valandą „Lokio" res­
torane.
Sutartu laiku aš nuėjau į restoraną, o po kiek laiko
atėjęs Kupčiūnas pasakė man, kad mes kartu turime nuva­
žiuoti į vieną vietą.'
Sėdome į autobusą ir nuvažiavome į senamiestį iki
paskutinio sustojimo. Netoli nuo čia užėjome į bažnyčią,
kur gyveno kunigas Petraitis, tos bažnyčios klebonas.
Pietų metu Petraitis pareiškė, kad tuojau atvažiuos sve­
čias, kuris turi į mane svarbų reikalą. Po valandos ar pus­
antros atėjo man nepažįstamas pilietis, 25—28 metų am­
žiaus, žemo ūgio, šatenas, susipažino su manim ir ėmė
reikšti savo nepasitenkinimą Tarybų valdžia Lietuvoje ir
girti vokiečius. Nepažindamas jo, aš sėdėjau ir nekreipiau
dėmesio, teisingiau pasakius, nereagavau į jo kalbą. Ta­
čiau kai Petraitis ėmė pritarti ateitininkui, aš supratau, jog
tai yra rimta organizacija, kuriai vadovauja vokiečių
žvalgyba ir kuri aktyviai kovoja prieš Tarybų valdžią.
Aš pritariau toms kalboms, nes jos sutapo su mano in­
teresais. Aš taip pat buvau nepatenkintas Tarybų valdžia.
Petraičio bute įvykusiame nelegaliame susirinkime
ateitininkas — vokiečių žvalgybos agentas davė man šiuos
uždavinius:
1) Kiek galima daugiau gauti dokumentų, kompromi­
tuojančių Tarybų Sąjungą prieš Vokietiją.
2) Užmegzti glaudžius ryšius su Lietuvos kariuomenės
štabu ir po to visą kontrrevoliucinį darbą derinti su juo.
Tuo tikslu aš turėjau nuvažiuoti į Vilnių ir užmegzti ryšius
su generolu Pundzevičium arba pulkininku Šova. Aš tu­
rėjau išvažiuoti tuojau, tą pačią dieną, ir apie rezultatus
pranešti Kupčiūnui, kuris turėjo man padėti susitikti su
ateitininku, t. y. vokiečių žvalgybos agentu.
89

Kelionei į Vilnių aš gavau iš ateitininko iš pradžių
100 litų, o po kiek laiko dar tiek pat; tuo būdu, iš viso aš
gavau 200 litų, bet, kokioms išlaidoms, nežinau. Iš atei­
tininko pokalbio su kunigu Petraičiu aš supratau, kad Kup­
čiūnas gauna pinigus jau ne pirmą kartą.
Ateitininkas paklausė Petraitį, ar galima Kupčiūnui pa­
tikėti pinigus, o Petraitis į tai atsakė, kad jam galima vis­
ką patikėti.
Aš — Petruitis, turėjau gauti iš buržuazinės Lietuvos
kariuomenės štabo nurodymus dėl kontrrevoliucinio dar­
bo ir perduoti juos kontrrevoliucinių organizacijų vado­
vams — Petraičiui, Kupčiūnui ir ateitininkui. Be to, pasta­
rasis mums papasakojo, kad drauge su juo iš Vokietijos
yra nelegaliai atsiųsta 50 žmonių, kurie turi panašius už­
davinius, kokius gavo ir jisai. Tie žmonės išvažinėjo Į
Lietuvos TSR miestus ir dirba ten tokį pat darbą.
Mes turėjome paruošti demonstraciją prieš Tarybų
valdžią Spalio Socialistinės revoliucijos švenčių dieną.
Kartu su demonstracija, suorganizuota Lietuvos kariuome­
nėje, tokios pat demonstracijos turėjo įvykti ir visuose
Lietuvos TSR miestuose. Tuo mes norėjome parodyti, kad
Lietuvos gyventojai yra nusistatę prieš Tarybų valdžią.
Ateitininkas sakė, kad nurodymus organizuoti demonstra­
ciją prieš Tarybų valdžią Lietuvos TSR davė vokiečių
žvalgyba. Be to, jis kalbėjo, kad vokiečiai kaip tik to nori.
Turiu pasakyti, kad tam nelegaliam pasitarimui vado­
vavo Kupčiūnas. Jis konkretizavo ateitininko reiškiamas
mintis, be to, pats davė eilę konkrečių nurodymų. Aš su­
pratau, kad Kupčiūnas susitinka su juo ne pirmą kartą ir
dirba kontrrevoliucinėje organizacijoje labai aktyviai.

1940 m. gruodžio 25 d.
. . .Užmegzti ryšius kontrrevoliucinės veiklos klausi­
mais su generolu Pundzevičium arba su pulkininku Šova
Kupčiūnas man pavedė nelegaliame pasitarime. Matyt, jie
be manęs tai nutarė. Tą uždavinį jie man davė žinodami,
90

jog tarp manęs ir generolo Pundzevičiaus bei pulkininko
Šovos yra geri santykiai. Šova iki 1926 metų tarnavo ma­
no pulke kuopos vadu.
Iš Kauno j Vilnių aš išvažiavau gavęs specialų nurody­
mą užmegzti ryšius su Pundzevičium arba Šova bendram
darbui prieš Tarybų valdžią, bet pakeliui į Vilnių aš nu­
tariau su jais nesusitikti.
Iš Vilniaus aš grįžau kitą dieną, t. y. spalio 26 d., ta­
čiau su Kupčiūnu susitikau 1940 metų spalio 27 d. Kaune,
lies Mickevičiaus gatve.
Aš pasakiau Kupčiūnui, kad generolo Pundzevičiaus
nemačiau, nes jo nėra namie.
Kupčiūnas buvo labai nepatenkintas tuo ir pasiūlė man
antrą kartą nuvažiuoti į Vilnių. Aš Kupčiūnui atsakiau,
kad jeigu pasitaikys proga išvažiuoti, tai nuvažiuosiu.
Kupčiūnas be galo pasipiktino tuo ir pareikalavo, kad aš
tuojau praneščiau savo kelionės rezultatus.
Kupčiūnas reikalavo, kad aš kiek galint greičiau va­
žiuočiau antrą kartą į Vilnių, nes laikas bėga ir netrukus
bus Spalio revoliucijos šventės.
Iš pokalbio su Kupčiūnu aš supratau, kad, man nesant,
jie kalbėjosi apie demonstracijos prieš Tarybų valdžią
organizavimą Spalio revoliucijos švenčių dienomis.
Mums išėjus iš restorano, Kupčiūnas pareiškė labai
skubąs, nes jam, Kupčiūnui, reikia persiųsti per sieną
Į Vokietiją vieną žmogų, tačiau ką,— nepasakė.
Apie kontrrevoliucinę organizaciją, kurios narys aš
esu, aš pranešiau savo artimam draugui pulkininkui Vėbrai.
Vėbra man patarė nesusirišti su jais, nes jis nekenčia
vokiečių, o tos kontrrevoliucinės organizacijos darbui va­
dovauja vokiečiai. Be to, Vėbra man sakė, kad apie tą
kontrrevoliucinę organizaciją jis girdėjo seniai,— iš ko,
nepasakė,— ir kad tai yra ne kas kita, kaip „penktoji ko­
lona".
Išskyrus tą sykį, aš su Vėbra daugiau tuo klausimu ne­
kalbėjau ir iki mano arešto nebuvau su juo susitikęs.
91

Giedraitis Pranas, Petro s., gimęs 1909 metais, Tauragės
apskrityje, Degučių kaime, prekybininkas.

GIEDRAIČIO PRANO parodymai
*
1944 m. gruodžio 1 d.
Kaip jau parodžiau, atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią,
1940 metų rugpiūčio mėnesį pabėgau į Vokietiją.
Aš buvau stambus prekybininkas, Kaune ir Vilniuje
turėjau savo parduotuves, kurias vietinės Tarybų valdžios
įstaigos nacionalizavo. Bijodamas, kaip buvęs prekybinin­
kas, represijų, nutariau pabėgti per sieną ir apsigyventi
Vokietijoje. Antra mano pabėgimo priežastis ta, kad, ne­
tekęs savo parduotuvių, Tarybų valdžiai buvau priešiškai
nusiteikęs ir nenorėjau gyventi Tarybų Lietuvoje, paklus­
ti tarybiniams įstatymams.
Vokietijoje mane užverbavo buvęs buržuazinės Lietu­
vos kariuomenės majoras Puodžius. Tikslios datos neprisi­
menu, bet tai įvyko 1941 metų kovo mėnesį.
Iš paties Puodžiaus
**
pasakojimų man žinoma, kad
jis — buvęs kariuomenės majoras. Iki Tarybų valdžios
atkūrimo su šeima Puodžius gyveno Kaune, tikslaus
adreso nežinau. Atkūrus Tarybų valdžią, Puodžius su
šeima pabėgo į Vokietiją ir gyveno Berlyne, „Otelio" vieš­
butyje, Fridricho gatvėje. Jis dirbo Berlyno gestape, ver­
bavo agentūrą ir ją siuntė per valstybinę sieną į Tarybų
Lietuvą šnipinėti bei kitai antitarybinei veiklai. Pažymėti­
na, kad Puodžius vadovavo agentams — lietuviams, tarna­
vusiems vokiečių žvalgyboje.
Tai žinau, nes Puodžius asmeniškai apiformino dirbti
vokiečių žvalgybai ir mane patį. Be to, tai man sakė ir
* ADSR d. r., 51, 37—64.
** Stasys Puodžius buvo „Aktyvistų fronto" vienas steigėjų, Škirpos
patariamosios tarybos narys, hitlerininkų okupacinės valdžios gen. tarė­
jas administracinės kontrolės reikalams. Red,

92

vokiečių žvalgybos agentas Povilas Visockis, kuris šnipi­
nėjo ir kitą antitarybinį darbą dirbo, taip pat artimai
bendradarbiaudamas su Puodžiumi.
Su Visockiu susipažinau Berlyne 1940 metais; abu dir­
bome „Vokiečių leidyklos" spaustuvėje ir gyvenome
spaustuvės bendrabutyje. Visockis pasakojo, kad iki Ta­
rybų valdžios Lietuvoje atkūrimo jis su tėvais gyveno Pa­
nevėžio apskrities Kupiškio miestelyje. 1940 metais jis
pabėgo į Vokietiją. Visockis, Puodžiaus pavestas, ne kar­
tą nelegaliai buvo perėjęs valstybinę sieną ir buvojęs Ta­
rybų Sąjungoje šnipinėjimo ir kitais antitarybiniais tiks­
lais, tačiau kokiais, jis man nepasakojo. Visockis ir mane
skatino talkininkauti vokiečių žvalgybai. Vėliau pristatė
Puodžiui, kuris mane ir užverbavo vokiečių žvalgybos
agentu.
Į Berlyną aš atvykau iš Instenburgo 1940 metų gruodžio
mėnesį. Su Povilu Visockiu susitikdavome kasdien ir dar­
be, ir bendrabutyje. 1941 metų vasario mėnesį Visockis
dingo, ir nemačiau jo gal dvi savaites. Jis pasirodė tik ko­
vo mėnesio pirmomis dienomis. Visockį paklausiau, kur
jis buvo prapuolęs. Jis atsakė, kad žinoti man apie tai nė­
ra būtina.
Po kelių dienų, neprisimenu po kiek, susitikęs gatvėje
Visockis man pasakė, kad jis persikelia gyventi į „Otelio"
viešbutį Fridricho gatvėje. Davė savo adresą ir pakvietė
laisvalaikiu užeiti pasisvečiuoti. Ir tada, pažymėjo Visoc­
kis, mudu kai ką aptarsime.
Maždaug po trijų—keturių dienų užėjau į viešbutį,
į kambarį, kuriame jis gyveno. Visockis pabrėžė, kad jis
mane gerai žino ir tiki, kad apie mudviejų pokalbį niekam
nepasakosiu. Pažadėjau nepasakoti.
Visockis pasisakė, kad jis vykdo majoro Puodžiaus už­
duotis. Ir buvo dingęs todėl, kad nelegaliai perėjo vals­
tybinę sieną, buvojo Tarybų Lietuvoje, Panevėžyje ir Ku­
piškyje. Turėjęs tikslą surinkti šnipinėjimo duomenis apie
93

tarybinės kariuomenės dislokaciją šiuose miestuose, taip
pat sužinoti, kas aplamai 'dedasi Tarybų Lietuvoje, ir iš
Tarybų valdžiai priešiškų asmenų organizuoti ten pale­
pinęs grupes. Vokietijai užpuolus Tarybų Sąjungą, minė­
tos grupės su ginklu pagelbės vokiečiams naikinti Tarybų
valdžią Lietuvoje.
Visockis tada ir pasiūlė man drauge su juo dirbti vo­
kiečių žvalgyboje agentu. Jis pasakė, kad už tai gausime
dideles sumas pinigų ir mes privalome padėti Vokietijai
greičiau sunaikinti tarybinę santvarką; tada Lietuvoje
gyvensime kaip gyvenome iki Tarybų valdžios.
Visockiu! pareiškiau, kad esu pasiruošęs padėti vokie­
čiams išlaisvinti Lietuvą nuo tarybinės santvarkos. Tary­
bų valdžia mane nuskriaudė, atėmė iš manęs parduotu­
ves ir netekau gero gyvenimo; dėl to aš ir pabėgau į Vo­
kietiją. Kai sutikau dirbti vokiečių žvalgyboje, Visockis
nuvedė mane pas majorą Puodžių, gyvenusį tame pačiame
viešbutyje.
Supažindinęs Visockis majorui pasakė, parodęs į ma­
ne, atvedęs savą žmogų ir išėjo. Kambaryje su Puodžium
likom dviese. Puodžius klausinėjo, kas aš toks, domėjosi
mano biografiniais duomenimis, kodėl ir kokiomis aplin­
kybėmis pabėgau iš Tarybų Lietuvos. Atsakiau, kad iki
Tarybų valdžios Lietuvoje gyvenau Vilniaus mieste, tu­
rėjau savo parduotuves, kurias Tarybų valdžia naciona­
lizavo; be to, mane norėjo areštuoti, todėl esu nusistatęs
prieš tarybinę santvarką ir, nelegaliai atvykęs į Vokietiją,
nusprendžiau padėti vokiečiams išlaisvinti Lietuvą. Mano
poelgiams Puodžius pritarė ir liepė jį aplankyti sekančios
dienos rytą ir žadėjo tada pakalbėti smulkiau.
Sekančią dieną, kovo 4 ar 5, tiksliai neprisimenu, 10
valandą ryto vėl atvykau pas Puodžių. Jis pakvietė drau­
ge nueiti į Aleksandro aikštę ir gestape dokumentaliai
apiforminti mano sutikimą dirbti vokiečių žvalgybos
agentu.
94

Gestapo rūmuose Puodžius inane įvedė į vieną kabinė­
tą, kuriame sėdėjo gestapo darbuotojas — vokietis, apsi­
taisęs civiliniais rūbais. Pristatęs mane, Puodžius vokiškai
pridūrė, rodydamas į mane, kad atvedęs žmogų, norintį
padėti jų darbe. Gestapo darbuotojas, jo pavardės nežinau,
paliepė man atsisėsti. Išklausinėjęs, kas aš toks, domėjosi
mano biografiniais duomenimis, kokiu būdu pabėgau į Vo­
kietiją. Atsakinėjau smulkiai. Papasakojau, kur ir kokius
turiu giminaičius, kokius žinau Lietuvos rajonus. Mano pa­
rodymus gestapo darbuotojas užrašinėjo, o paskui padavė
pasirašyti.
Gestapo darbuotojas pagyrė mano laisvanorišką pasiry­
žimą ateiti į gestapą ir pareikšti savo norą tarnauti vokie­
čiams.
Gestapui duoto pasižadėjimo pažodžiui dabar neprisi­
menu, bet jo tekstas buvo maždaug tokio turinio:
,,.. .Aš, Giedraitis, norėdamas padėti Vokietijai išlais­
vinti iš bolševikinės valdžios mano tėvynę Lietuvą, laisvu
noru sutinku dirbti vokiečių žvalgybai"... Tokį pasižadė­
jimą pasirašiau savo pavarde, tarp kitko, gestapo darbuo­
tojas pasižadėjimą parašė vokiškai, rašalu, dviejuose
egzemplioriuose. Puodžius tekstą išvertė į lietuvių kalbą.
Dėl tolimesnės mano veiklos gestapininkas pasiūlė tartis
su Puodžium. Mudu su Puodžium išėjome.
Nusivedęs mane į savo kambarį viešbutyje, Puodžius
parašė spaustuvės, kurioje dirbau, fiureriui laišką, jį už­
klijavo ir įteikė man, kad perduočiau adresatui. Tuomet
pasakė, kad vieną savaitę galiu linksmintis Berlyne ir tvar­
kyti savo reikalus, o už tą laiką apmokės spaustuvės fiu­
reris. Po savaitės privalau atvykti pas Puodžių naujų nu­
rodymų.
Gavęs Puodžiaus duotą komandiruotės pažymėjimą ir
laišką kapitonui Miuleriui, tą pačią dieną išvykau į Kara­
liaučių. Karaliaučiuje susiieškojau SD karinį dalinį ir ka­
pitoną Miulerį, kuriam įteikiau Puodžiaus laišką. Miuleris,
perskaitęs laišką, supažindino mane su vachmistru vokie95

čiu Šmidtu (jo vardo nežinau) ir pasakė, rodydamas j ma­
ne, kad tai bus mūsų žmogus.
*
Vachmistras Šmidtas gerai mokėjo lietuvių kalbą.
Karaliaučiuje, SD kariniame dalinyje, aš lankiau trum­
palaikius vokiečių žvalgybos kursus, kurie ten veikė. Mo­
kiausi 2 savaites — iki 1941 metų kovo 27 dienos.
Iš Berlyno Puodžius siuntė mane į kursus vieną, bet su
manim juose mokėsi visa vokiečių žvalgybos agentų grupė,
apie 20 žmonių. Tai buvo tik lietuviai, kuriuos gestapas
užverbavo Vokietijos teritorijoje. Ten mokėsi ir kita —
lenkų grupė. Su lenkais susitikti neteko, nes jie užsiiminė­
jo kitose patalpose.
Vokiečių žvalgybos kursuose Karaliaučiuje kartu su
manim mokėsi:
Lileikis — vardo ir tėvo vardo nežinau. Iš pasakojimų
žinau, kad jis iki Tarybų valdžios Lietuvoje atkūrimo dir­
bo Kaune, saugume. Įsikūrus Tarybų Lietuvai, Lileikis pa­
bėgo j Vokietiją. Jis dirbo kartu su manim spaustuvėje
Berlyne. Į kursus buvo pasiųstas anksčiau už mane. Apie
jį daugiau nieko nežinau;
Petraitis — vardo ir tėvo vardo nežinau, buvęs saugu­
mo darbuotojas. Iki Tarybų valdžios Lietuvoje atkūrimo
dirbo Klaipėdoje; kai vokiečiai užėmė šį miestą, dirbo
Šiaulių miesto saugume. Taip pat pabėgęs iš Tarybų Lie­
tuvos;
Ditpeteris — vardo ir tėvo vardo nežinau. Gyvenęs Lie­
tuvoje, Kaune, dirbęs kažkokioje įstaigoje, pabėgęs iš Ta­
rybų Lietuvos į Vokietiją;
Ilčiukas — vardo ir tėvo vardo nežinau, buvęs Darbo
rūmų tarnautojas. Taip pat pabėgęs į Vokietiją.
Kitų lietuvių, kurie mokėsi vokiečių žvalgybos kursuo­
se, nežinau. Nežinau ir pavardžių, nes su jais nebuvau pa­
žįstamas.
Kursuose dėstė karinį mokslą, nagrinėjome ginklus.
Nuo ketvirtos valandos SD vachmistras Šmidtas mums
96

skaitė antitarybinio turinio paskaitas. Paskaitose Šmidtas
sakydavo, kad Vokietija prieš Tarybų Sąjungą greit pradės
karą, užpuls pirmoji, norėdama atimti iš TSRS puolimo
iniciatyvą. Smidtas mums aiškino, kad Vokietija neturinti
tikslo pasigrobti svetimą teritoriją; prieš Tarybų Sąjungą
ji kariaus, siekdama Rusijoje sunaikinti Tarybų valdžią ir
bolševikus. Vokietija turinti Pabaltijyje, tame tarpe ir Lie­
tuvoje, sulikviduoti tarybinę santvarką. Šmidtas mums
įrodinėjo, kad vokiečių kariuomenė yra stipri, gerai ap­
rūpinta karine technika, ir Tarybų valdžia, bolševikai bus
sunaikinti.
Norint Lietuvoje nuversti tarybinę santvarką, mums,
besimokantiems kursuose, reikia eiti į Lietuvą dar nepra­
sidėjus kariniams veiksmams ir rinkti ten duomenis apie
Raudonosios Armijos dalinių išsidėstymą, apie šiuose da­
liniuose esančią kovinę techniką. Sužinoti aerodromų vie­
tas ir lėktuvų skaičių juose, kad pirmomis karo dienomis
žaibišku smūgiu būtų galima sutriuškinti Raudonosios Ar­
mijos dalinius ir tarybinius aerodromus. Mes privalome,
paskaitose nurodinėjo Šmidtas, Tarybų Lietuvos teritori­
joje organizuoti nacionalistines grupes. Tos grupės bus
aprūpintos ginklais ir jau pirmą karo dieną tarybinės
kariuomenės užnugaryje stos vokiečių pusėn, kovos prieš
Tarybų valdžią, šaudys komunistus, kliudys raudonarmie­
čiams, naikins visus žydus.
Patekę į Tarybų Lietuvos teritoriją, įspėjo visus kur­
santus vachmistras Šmidtas, turime panaudoti visas prie­
mones kovai prieš Tarybų valdžią. Pasakoti Vokietijos
gyventojams apie tai, kad Vokietija greit pradės karą
prieš TSRS, Šmidtas kategoriškai uždraudė; už plepėjimą
pagrasino sušaudymu.
Kas vadovavo šiems kursams — nežinau. Dvi savaites
paskaitas skaitė tik vienas SD vachmistras Šmidtas. Vė­
liau, prieš siunčiant per sieną į Tarybų Lietuvą, kiekvie­
ną mūsų instruktavo taip pat Šmidtas.
7 Užs. Nr, 1430

97

Vokiečių žvalgybos agentų grupė kursuose buvo ap­
mokoma iki 1941 metų kovo 27 dienos. Iki tos dienos mo­
kiausi ir aš.
Su žvalgybinėmis užduotimis visus kursantus, po 2—3
žmones, SD dalinio vadovybė prie sienos nugabeno įvairiu
laiku.
Mane pasiuntė kartu su Ilčiuku, kurio vardo nežinau.
1941 metų kovo 27 dienos rytą SD vachmistras Smidtas
liepė man užeiti į raštinę. Ten jis paklausė, ar žinau tin­
kamą vietą sienai pereiti, kad nesučiuptų tarybiniai pasie­
niečiai. Atsakiau, kad 1940 metų rugpiūčio mėnesį sieną
sėkmingai perėjau netoli Kretingos ir Bajorų; ten galima
vėl bus pereiti. Smidtas toliau paklausė, ar noriu pasiimti
dar vieną žmogų ir sieną pereiti kartu su juo. Neprieštara­
vau. Tada Smidtas pakvietė į raštinę man pažįstamą Ilčiuką ir, man dalyvaujant, paklausė jį, ar nežinau vietos, kur
galima saugiai pereiti sieną. Ilčiukas paaiškino, kad tai
padaryti galima Vakarų Baltarusijos teritorijoje, netoli
Suvalkų. Vistik susitarėme pereiti sieną Kretingos rajone.
Ilčiukas iš raštinės išėjo, o Smidtas man davė sekančius
nurodymus:
1. Patekti į Vilniaus miestą. Ten surasti patikimą žmo­
gų, lietuvį, priešingą tarybinei santvarkai, ir įtraukti jį
į vokiečių žvalgybai naudingą veiklą. Per tą žmogų su­
rinkti duomenis: a) apie Vilniuje esančios kariuomenės
kiekį ir jos rūšį, karinių dalinių dislokaciją; b) jų karinę
techniką; c) kur daugiausia sukoncentruota kariuomenės.
2. Surasti patikimą žmogų, lietuvį, užverbuoti jį ir ne­
delsiant iš lietuvių gyventojų, priešingų tarybinei santvar­
kai, organizuoti nacionalistų grupes, kurios pirmomis karo
dienomis susijungs ir tarybinės kariuomenės užnugaryje
naikins Tarybų valdžią, šaudys komunistus, atsakingus ta­
rybinių įstaigų darbuotojus ir visus žydus.
3. Surinkti duomenis, kokie lietuviai dirba VSLK ir
*VRLK organuose, sužinoti jų pavardes ir adresus.
* Valstybės saugumo ir Vidaus reikalų liaudies komisariatuose. Red.

98

Po to Smidtas man davė „Valterio" sistemos pistoletą
ir 50 šovinių, įteikė fiktyvius dokumentus, tarybinį pasą
Gylio Petro, Jono s. vardu, tariamai išduotą Kauno mieste.
Pase buvo nurodyta, kad aš gimęs 1907 metais, Marijam­
polėje, lietuvis, TSRS pilietis; įregistruotas ir darbo vieta
pažymėta Kretingoje;
Antrasis dokumentas, Šmidto išduotas, buvo komandi­
ruotės pažymėjimas, kad tariamai dirbu Kretingos milici­
joje ir tarnybos reikalais esu komandiruojamas iš Kre­
tingos į Vilnių. Komandiruotės pažymėjimas patvirtintas
Kretingos milicijos antspaudu ir pasirašytas fiktyviu mili­
cijos viršininko parašu.
Trečiasis dokumentas — pažymėjimas, suteikiantis teisę
nešioti ginklą — „Valterio" sistemos pistoletą. Pažymėji­
mas su foto nuotrauka, patvirtintas fiktyviu Lietuvos TSR
VRLK Kauno miesto skyriaus antspaudu.
Šie trys dokumentai buvo parašyti lietuvių ir rusų kal­
bomis. Be minėtųjų dokumentų, Šmidtas dar išdavė vokiš­
ką leidimą, kad be kliūčių Vokietijos teritorijoje galėčiau
nuvykti į pasienį. Pas mane liko komandiruotės pažymėji­
mas, kurį savo laiku Berlyne išdavė Puodžius.
Gavęs minėtus dokumentus ir ginklą, lydimas SD
vachmistro Smidto, 7 žmonių grupėje iš Karaliaučiaus iš­
vykau į Klaipėdą. Atvykome vėlų 1941 metų kovo 27 die­
nos vakarą. Klaipėdoje Smidtas mus apgyvendino „Vikto­
rijos" viešbutyje. Aš ir Ilčiukas apsistojome viename kam­
baryje.
1941 metų kovo 28 dienos rytą Smidtas traukiniu mus
palydėjo iki Bajorų stoties. Apsistojome vokiečių pasienio
policijos viešbutyje ir laukėme tolimesnių nurodymų.
Viešbutyje mus pasveikino vokiečių pasienio policijos
viršininkas (jo pavardės nežinau), ir kažką vokiškai kal­
bėjosi su Šmidtu. Smidtas paėmė mano leidimą atvykti
į pasienį ir Berlyne Puodžiaus išduotąjį komandiruotės
pažymėjimą; perduodamas šiuos dokumentus policijos vir­
šininkui, pareiškė, kad grįždamas juos galėsiu atsiimti.
99

Kokius dokumentus paėmė iš mano bendrakeleivio lietuko
ir kitų 5 lietuvių, kartu atvykusių prie sienos, taip pat ne­
žinau. Apie tuos penkis asmenis tiek težinau, kad ir jie
mokėsi vokiečių žvalgybos kursuose Karaliaučiuje.
Šmidtas ir pasienio policijos viršininkas mudviem su
Ilčiuku įsakė dvi valandas iš viešbučio niekur neišeiti, vė­
liau žadėjo nurodyti, ką veikti.
Du žmonės, turėjusieji pereiti sieną, išėjo kartu su
Šmidtu, o aš ir lietukas likome. Viešbutyje mus maitino
nemokamai.
Maždaug 13 vai. mūsų kambaryje pasirodė pasienio po­
licijos viršininkas ir supažindino su vienu policininku, tu­
rėjusiu organizuoti mūsų perėjimą per sieną. Policininkas
liepė laukti 21 valandos, nes, girdi, dieną eiti neįmanoma.
22 vai. 30 min. pasienio policininkas pranešė, kad mu­
du su Ilčiuku galime eiti. Ir perėjome sieną toje pačioje
vietoje, kaip ir 1940 metų rugpiūčio mėnesį, kai iš Tary­
bų Lietuvos bėgau į Vokietiją.
Turiu pastebėti, kad vachmistras Smidtas mane sieną
pereinant įspėjo, jog mane areštavus VRLK arba VSLK
darbuotojams Lietuvoje, savo asmenybės aš neprivalau iš­
duoti. Stengtis pabėgti. Jeigu sulaikytų kelyje į Vilnių, tai
privalau drąsiai pateikti turimus fiktyvius dokumentus.
Tokiu būdu aš ir Ilčiukas perėjome sieną.
Nuo sienos nuėjus kokius 200—300 metrų, ant kelio
mus sutiko 3 tarybiniai pasieniečiai. Jie paklausė, kas mes
tokie ir kur einame. Ilčiukas atsakė, kad mudu vietiniai
gyventojai ir einame namo į Kretingą. Pasieniečiai mūsų
dokumentų netikrino, ir mes nuėjome.
Pasiekėme Kretingos stotį. Prekiniu traukiniu iš Kre­
tingos išvykome 1941 metų kovo 29 dieną į Šiaulius.
Įteikdamas fiktyvius dokumentus, Šmidtas man davė
1500 rublių. Kiek pinigų turėjo mano bendrakeleivis Ilčiukas — nežinau.
Kaip jau parodžiau, man reikėjo patekti į Vilnių ir ten
įvykdyti Šmidto duotąjį uždavinį.
100

Ilčiukas pareiškė, kad jis lieka Šiaulių mieste. Šiauliuo­
se Ilčiukas nusivedė mane nakvoti pas savo pažįstamą
daktarą Sipavičių ar Tipavičių, tiksliai pavardės nežinau,
gyvenusį tada Šiauliuose, netoli geležinkelio stoties.
Ilčiuko pasirodymas labai nustebino daktarą, ir pasta­
rasis ėmė klausinėti, iš kur ir ko mes atvažiavome. Ilčiukas atsakė, kad apie tai papasakosiąs vėliau. Truputį pa­
sėdėję, ėmėme gerti alkoholinius gėrimus. Begeriant Ilčiukas daktarui prasitarė, jog atvažiavome iš Vokietijos
pažiūrėti, kaip čia tarybinėje santvarkoje gyvena žmonės.
Apie kitką, pasakė Ilčiukas, pasikalbėsime, kai išvyks
į Vilnių mano bendrakeleivis.
1941 metų kovo 30 dieną traukiniu išvykau į Kauną.
Kaune apsistojau „Lozanos" viešbutyje, netoli geležinkelio
stoties. Ankstų sekančios dienos rytą išvažiavau į Vilnių
ir atvykau ten 1941 metų balandžio 1 dieną.
Mano, kaip gestapo agento, veikla sekanti: atvykęs
į Vilnių nuėjau į man pažįstamo Valerijono Šimkaus (tėvo
vardo nežinau) butą; iki Tarybų valdžios Vilniuje atkūri­
mo Šimkus dirbo gaisrinės apsaugos viršininku. Gyveno
jis netoli gaisrinės, Dominikonų gt. Nr. 2. Buvau numatęs
užverbuoti Šimkų vokiečių žvalgybai, numačiau per jį
rinkti šnipinėjimo duomenis ir duoti jam kitus antitarybi­
nės veiklos uždavinius Vilniuje. Tai man nepavyko, nes
sužinojau, kad VRLK organai Šimkų areštavo.
Po to nuėjau į kito savo pažįstamo — Antano Sabaliaus­
ko (tėvo vardo nežinau) butą. Tada Sabaliauskas dirbo
Vilniuje, valstybinėje leidykloje, Gedimino gt. 1, gyveno
Antakalnio gatvėje, Nr. 83 ar 85, tiksliai neprisimenu.
Mano nelauktas pasirodymas Sabaliauską labai nustebi­
no, nes jis žinojo apie mano pabėgimą į Vokietiją. Ruoš­
damasis bėgti jam pasipasakojau. Besikalbant su Saba­
liausku, paaiškėjo, kad mano pažįstamas gaisrinės apsau­
gos darbuotojas Šimkus areštuotas kaip buvęs šaulių
organizacijos narys. Tada Sabaliauskui atvirai papasako­
jau, ko atvykau į Vilnių. Jam paaiškinau, kad atvykau su
101

vokiečių žvalgybos uždaviniu rinkti šnipinėjimo duomenų,
kurie domina Berlyno gestapą, taip pat gestapo vardu
pavesti kai kurį darbą ir jam, Sabaliauskui, Pabrėžiau, kad
Vokietija greit užpuls Tarybų Sąjungą ir tarybinę san­
tvarką Lietuvoje sunaikins.
Tada Sabaliauskui pasiūliau konkrečiai būti vokiečių
žvalgybos agentu ir pagelbėti vokiečiams nuo bolševikų
išlaisvinti Lietuvą. Mano pasiūlymą Sabaliauskas priėmė,
būti vokiečių žvalgybos agentu sutiko.
Sabaliauskas — geras mano pažįstamas. Iki Tarybų
valdžios atkūrimo jis Vilniuje gyveno mano bute, Doma­
ševičiaus gt. Nr. 10, bt. 4; mudu visada kalbėdavomės
atvirai. Smetoniškojo režimo laikais, ik,i 1940 metų, jis
dirbo kriminalinėje policijoje tardytoju.
Atkūrus Lietuvoje tarybinę santvarką, prieš mano išbėgimą į Vokietiją, Sabaliauskas dar gyveno mano bute.
Aš ir Sabaliauskas labai dažnai aptardavome iš antitary­
binių pozicijų gyvenimo sąlygas tarybinėje santvarkoje.
Smeižėme tarybinę vyriausybę. Savo antitarybinių 'nusi­
statymų vienas nuo kito neslėpėme. Kai aš pasakiau apie
savo pasiryžimą pabėgti į Vokietiją, Sabaliauskas man pri­
tarė. Man atrodė, kad aš pasirinkau tinkamą kandidatūrą
į vokiečių žvalgybos agentus ir buvau įsitikinęs, kad Sa­
baliauskas man pagelbės šnipinėjimo žinias rinkti ir dirbti
kitokį antitarybinį darbą. Sabaliauskas rinko šnipinėjimo
duomenis vokiečių žvalgybai, taip pat steigė antitarybi­
nių elementų grupes ginkluotam išstojimui prieš Tarybų
valdžią, Vokietijai užpuolus TSRS.
Vilniuje buvau iš viso tik 3 dienas ir 1941 metų ba­
landžio 3 dieną išvykau atgal į Vokietiją. Apie šnipinėji­
mą ir kitokią antitarybinę veiklą su Sabaliausku mes ta­
rėmės 1941 metų balandžio 1, 2 ir mano išvykimo iš Vil­
niaus dieną.
Iš Sabaliausko gavau vokiečių žvalgybai tokius duo­
menis:
102

1. Vilniuje apie 20 000 Raudonosios Armijos karių.
Raudonosios Armijos daliniai dislokavosi kareivinėse,
esančiose Antakalnio ir kitose gatvėse, kurių pavadi­
nimus Sabaliauskas išvardijo, kartu nurodydamas dali­
nių buvojimo vietas. Dabar smulkiai tų duomenų neprisi­
menu.
2. Sabaliauskas man perdavė duomenis apie Vilniaus
aerodromą. . .
Daugiau žinių surinkti nepavyko, nes ilgiau būti Vil­
niuje bijojau. Sabaliauskui pavedžiau parinkti daugiau
duomenų ir perduoti juos man arba kitam asmeniui, at­
vykusiam į Vilnių su gestapo uždaviniu. Įpareigojau vyk­
dyti ir kitokį antitarybinį darbą.
Raudonosios Armijos karių kiekis ir karinės statybos
Vilniuje, taip pat gyventojų nuotaikos Sabaliauskui buvo
žinomos, kaip jis sakė, iš paties stebėjimų. Šnipinėjimo
duomenis man perdavė žodžiu; tik Raudonosios Armijos
karių skaičių užsirašiau į bloknotą šifruotai: ,,20 000 ki­
logramų kruopų" ir t. t.
Išvykdamas iš Vilniaus, 1941 metų balandžio 3 dieną
Sabaliauskui daviau nurodymų steigti Vilniuje bei kitose
vietose nacionalistines grupes. Sabaliauskui nurodžiau
verbuoti patikimus, tarybinei santvarkai priešingus asme­
nis, kurie vadovautų šioms grupėms ir patys verbuotų
sau pagalbininkus. Įspėjau veikti slaptai, kad nežūtų dar­
bas. Pačiam Sabaliauskui pasiūliau taip pat būti naciona­
listų grupės vadovu. Jis su pasiūlymu sutiko. Sabaliaus­
kui patariau palaikyti ryšį tik su tais, kurie atvyks iš
Vokietijos, informuoti juos apie grupių steigimą. Galimas
dalykas, atvažiuosiu ir aš pats, tada apie nuveiktą darbą
teks atsiskaityti man.
Sabaliauskas paklausė, kur gauti ginklų toms grupėms
apginkluoti. Patariau ginklų įsigyti įvairiais būdais vieto­
je. Reikia manyti, pažymėjau, kaip nors jų pristatysime
iš Vokietijos, nors kol kas į tai daug vilčių nedėti, Gink­
lus reikia įsigyti vietoje. Sabaliauskas sutiko,
юз

Taip pat pavedžiau skubiai rinkti duomenis apie lietu­
vius, dirbančius VRLK ir VSLK organuose. Tokius duo­
menis perduoti man arba kam
*
kitam, atvykusiam iš Vo­
kietijos. Daugiau nurodymų Sabaliauskas negavo.
Tada Vilniuje pasimačiau ir su savo žmona Maryte
Mikelkevičiūte. Ją bute aplankiau kartu su Sabaliausku.
Tąsyk daugiau su niekuo nesusitikau, nes bijojau.
Mano žmona domėjosi, kaip aš patekau į Vilnių. Pa­
sisakiau, kad atvykau iš Vokietijos ir išvažiuoju atgal; ko
atvykau — jai žinoti nereikia. Įspėjau, kad apie mano pa­
sirodymą Vilniuje ir apie išvykimą į Vokietiją žmona
niekam'nepasakotų. Ji pažadėjo tylėti.
1941 metų balandžio 3 dieną iš Vilniaus traukiniu
išvažiavau į Kauną, o iš ten tos pačios dienos vakare
į Šiaulius.
Šiauliuose užėjau į daktaro Sipavičiaus (ar Tipavičiaus)
namus, ieškodamas gestapo agento Ilčiuko ir norėdamas
pernakvoti. Sipavičius—Tipavičius pranešė, kad Šiauliuose
VRLK organai Ilčiuką areštavę. Daktaro bute nenakvojau,
o nuėjau j viešbutį. Rytą traukiniu išvykau į Kretingą.
Kretingoje viešbutyje palaukiau sutemų, ir 20—22 vai.
perėjau sieną —toje pačioje vietoje, ties kuria atvykau iš
Vokietijos.
• Artėjant man prie sienos, mane sulaikė tarybiniai pa­
sienio sargybiniai, patikrino dokumentus ir paklausė, kur
einu. Atsakiau, kad einu aplankyti savo pažįstamų, gyve­
nančių už upelio. Liepė eiti. Aš greit pasukau prie sienos
ir perbėgau į Vokietijos teritoriją. Sargybiniai atidengė
ugnį, bet aš pabėgau.
Vokietijoje mane sutiko pasienio policininkai ir prista­
tė į policijos postą, esantį Bajorų stotyje. Vokiečių pa­
sienio policijos viršininkui (jo pavardės nežinau) pareiš­
kiau, kad, įvykdęs kai kuriuos uždavinius, sėkmingai su­
grįžau.
Pasienio policijos viršininkas man įteikė leidimą nu­
vykti į Karaliaučių. Išvykau į Klaipėdą, kur „Viktorijos"
104

viešbutyje pernakvojau, o po to, balandžio 5 d. tęsiau ke­
lionę į Karaliaučių. Karaliaučiuje buvau vakare.
Karaliaučiuje aplankiau SD vachmistrą Šmidtą ir pra­
nešiau apie savo sugrįžimą. Jis liepė pailsėti ir sekančią
dieną atvykti pas jį su ataskaitą apie atliktą darbą Lietu­
vos TSR.
1941 metų balandžio 6 dieną Šmidtui perdaviau duo­
menis apie Raudonosios Armijos skaičių, apie Vilniuje
statomus aerodromus, papasakojau apie Vilniaus miesto
gyventojų nuotaikas tarybinės santvarkos atžvilgiu. Be to,
Šmidtui pranešiau, kad mano pažįstamas Sabaliauskas už­
verbuotas žinioms teikti vokiečių žvalgybai; Sabaliauskui
duoti uždaviniai Vilniuje ir kitose vietose organizuoti na­
cionalistų grupes, turinčias su ginklais išstoti prieš Tarybų
valdžią, prasidėjus Vokietijos—TSRS karui, taip pat rinkti
žinias apie lietuvius, dirbančius VRLK ir VSLK organuose.
Šmidtas mano veikla buvo patenkintas ir už pastangas dė­
kojo. Po to paėmė ginklą, fiktyvius dokumentus ir duotųjų
pinigų likutį — apie 1.200 rublių ir paklausė, ar noriu dar
eiti į Lietuvos TSR kito uždavinio vykdyti? Atsakiau, kad
kol kas vyksiu į Berlyną, ten sutvarkysiu savo reikalus.
Kelionei Šmidtas davė 100 markių, ir aš traukiniu išvykau
į Berlyną.
Išvykstant į Berlyną, Šmidtas man įteikė majorui Puo­
džiui adresuotą uždarame voke laišką. Berlyne, viešbutyje,
laišką perdaviau Puodžiui ir papasakojau apie savo veiklą
Vilniuje ir surinktus duomenis, kuriuos Karaliaučiuje pa­
teikiau vachmistrui Šmidtui. Puodžius tada man padėkojo
ir davė dovaną 300 vokiškųjų markių. Apie šių pinigų
gavimą pasirašiau pakvitavimą.
1944 m. gruodžio 5 d.
Kai pranešiau apie savo šnipinėjimą Puodžiui, pastara­
sis taip pat pasiūlė man vėl vykti į Lietuvą su uždaviniu.
Pareiškiau, kad man ten vykti pavojinga — gali sučiupti.
Be to, labai sunku pereiti sieną. Tada Puodžius pasakė,
kad pasiųsti į Vilnių mano vietoj jis pasistengs surasti
105

kitą žmogų (pavardės neminėjo). Tačiau majoras įspėjo,
kad turėsiu vykti su uždaviniu į kitas Lietuvos TSR vieto­
ves ir kad nedrįsčiau atsisakyti.
Tąsyk Puodžius man papasakojo, kad maždaug
1941 metų birželio mėnesį bus Vokietijos ir TSRS karas,
todėl jis renka lietuvius į Karaliaučiuje esantį SD karinį da­
linį, pas kapitoną Miulerį ir Šmidtą lankyti specialių kursų.
Tuose kursuose, esą, ruošiami vokiečių kariuomenės da­
linių vedliai, kurie daliniams «rodys kelius Lietuvos TSR
teritorijos gilumoje, puolant Tarybų Sąjungą. Puodžius or­
ganizavo tokių busimųjų vedlių grupes, siuntė mokytis
į Karaliaučių, į tą patį dalinį, kuriame trumpalaikius šnipų
kursus ir aš baigiau.
Labai prašiau, kad į vedlių kursus Puodžius mane ne­
siųstų, nes aš, aiškinausi, netarnavęs kariuomenėje, neži­
nau karinių mokslų ir blogai pažįstu Lietuvos TSR terito­
riją. Į minėtus kursus Puodžius manęs nepasiuntė. Jis pa­
reiškė, kad kol kas galiu dirbti senoje vietoje — spaustu­
vėje. Ten dirbau iki 1941 metų lapkričio mėnesio.
Vokiečių žvalgybai pavedus, sieną perėjau tik vieną
kartą, vykdamas į Vilnių,— apie tai papasakojau ankstes­
niuose parodymuose. Daugiau nelegaliai į Lietuvos TSR
teritoriją nevaikščiojau, ir ten manęs niekas nesiuntė.
1941 m. birželio mėnesį Lietuvos TSR teritoriją okupavo
vokiečiai, ir aš laisvanoriškai iš Berlyno išvažiavau į Lie­
tuvą.
Man žinomi šie asmenys, kuriuos Puodžius iš Berlyno
pasiuntė į Karaliaučių mokytis SD kursuose priešakinių
vokiečių dalinių vedliais:
1. Skardžius, vardo ir tėvo vardo nežinau, buvęs bur­
žuazinės Lietuvos kariuomenės leitenantas, pabėgęs į Vo­
kietiją 1940 m. ir ten dirbęs su manim spaustuvėje;
2. Ženiačka, vardo ir tėvcį vardo nežinau, buvęs bur­
žuazinės Lietuvos kariuomenės leitenantas, pabėgęs į Vo­
kietiją ir ten dirbęs su manim spaustuvėje;
106

3. Bancevičius Juozas, buvęs Raudonosios Armijos lei­
tenantas, nelegaliai pabėgęs į Vokietiją iš Kauno, dirbo
kartu su manim spaustuvėje Berlyne;
4. Dirmeikis Tomas, tėvo vardo nežinau, buvęs buržua­
zinės kariuomenės leitenantas, „Lietuvos aido, laikraščio
redaktorius, į Vokietiją pabėgęs iš Kauno 1940 metais, dir­
bo draudimo įstaigoje kartu su Puodžium;
5. Karvelis, vardo ir tėvo vardo nežinau, buvęs gimna­
zistas, pabėgęs į Vokietiją, jo darbovietės Berlyne ne­
žinau.
Kitų asmenų pavardžių nežinau.
Visockį sutikau Berlyne. Jam papasakojau, kad su vo­
kiečių žvalgybos uždaviniu buvau Vilniuje. Visockis ke­
tino vėl su užduotim vykti į Lietuvą. Po kelių dienų jis
kažkur dingo. Mudu susitikome tik Vilniuje, 1942 metais,
kai aš jau buvau sugrįžęs iš Berlyno. Visockis pasakė, kad
tada vietoj manęs su žvalgybine užduotimi buvo pasiuntę
jį. Vilniuje Visockis dirbo saugumo policijoje. Kur jis yra
dabar — nežinau.
Naujokaitis Mykolas, Antano s., gimęs 1915 metais
Vilkaviškio apskrityje, Bartininkų miestelyje, su aukštuo­
ju juridiniu išsimokslinimu. Arešto metu pas Naujokaitį
buvo rastas suklastotas pasas Naujelio Motiejaus vardu,
prieš pabėgdamas į Vokietiją steigė Vilniuje nacionalisti­
nes antitarybines nelegalias organizacijas ir joms vadova­
vo, palaikė ryšius su karine nacionalistine organizacija
29 korpuse.

NAUJOKAIČIO MYKOLO parodymai
*
1941 m. balandžio’ 14 d.

Mano tikra pavardė, vardas ir tėvo vardas yra NAU­
JOKAITIS Mykolas, Antano s., o pagal pasą — NAUJELIS
Motiejus, Antano s., bet pastaroji pavardė ir vardas yra
išgalvoti ir suklastoti mano pase „Lietuvių aktyvistų fron* ADSR d. r., 53, 76—94.
107

to" organizacijos centro, kuriam pavedus aš perėjau sieną
iš Vokietijos į TSRS teritoriją.
Aš gimiau 1915 metais Lietuvos TSR, Vilkaviškio apskr.,
Bartininkų mst., provizoriaus šeimoje. Mano tėvas turėjo
savo vaistinę ir nedidelį namą. 1939 metais aš baigiau Kau­
no universiteto teisės mokslų fakultetą ir dirbau po to
Vilniaus miesto prokuroro pareigose, išstodavau kaltin­
toju įvairiose kriminalinėse bylose. Tuo pačiu metu aš
toliau mokiausi, lankydamas ekonomikos fakulteto vaka­
rinius kursus Vilniuje. 1940 metų rugsėjo mėn. aš buvau
atleistas iš teismo ir gavau tarnybą Vilniaus apskrities
kūno kultūros komitete, kur dirbau sąskaitininku iki
1941 metų sausio 20 d. ir išėjau iš darbo savo noru, nes
galvojau per Vokietiją, Prancūziją, Portugaliją nuvykti
pas brolį į Ameriką gyventi. Tuo tikslu vasario 6 ar 7 d.
(tiksliai neprisimenu) aš nuvažiavau traukiniu iki Karte­
nos stoties (12 kilometrų nuo Kretingos), ketindamas ne­
legaliai pereiti sieną į Vokietiją. Nuo Kartenos stoties
prie sienos nuėjau pėsčiomis ir sutemus sėkmingai per­
ėjau į Vokietijos pusę.
Perėjęs sieną į Vokietiją, aš buvau vokiečių kareivių
sulaikytas ir pristatytas į pasienio policijos punktą Bajo­
ruose. Čia mane iškratė, paklausė, kodėl aš perėjau sieną,
o kitos dienos rytą, vieno policininko lydimas, aš buvau
pristatytas į Klaipėdą, į valstybės slaptąją policiją (gesta­
pą). Čia mane apklausinėj o gestapo inspektorius, pavarde
Šulckė ar Sulcė, 32—35 metų amžiaus, aukšto ūgio, liesas,
blondinas, apsirengęs civiliniu kostiumu, turėjo prisisegęs
tris Ordinus. Tas Šulckė užpildė man anketą, į kurią įra­
šė mano pavardę, vardą, ir tėvo vardą, gimimo metus, vie­
tą ir gyvenamąją vietą, kur gyvena tėvai ir kiti giminės,
ką dirbau. Paskui Šulckė paklausė, ką aš žinau apie tary­
binę pasienio sargybą ir sienos apsaugos metodus, apie tai,
kas dirba žvalgybos darbą prieš Vokietiją. Šiais klausimais
aš mažai ką žinojau ir nieko konkretaus jam pasakyti ne­
galėjau. Tuomet Šulckė ėmė klausinėti mane apie politinę
108

Lietuvos TSR padėtį; daugiausia jis domėjosi partinėmis ir
komjaunimo organizacijomis, t. y, jų organizacine struk­
tūra, tų organizacijų narių skaičiumi kiekvienoje apskrity­
je, vadovų pavardėmis, darbo metodais, lietuvių procentu
kompartijoje ir komjaunime, Centro Komiteto sudėtimi.
Į visus šiuos klausimus aš jam papasakojau viską, kas man
buvo žinoma. Paskui Sulckė paklausė apie politinę Lietu­
vos gyventojų nuotaiką, t. y. kaip atskiri gyventojų sluoks­
niai žiūri į Tarybų valdžią. Visus mano atsakymus Šulckė
užrašė kvotos protokole, paskui perskaitė man ir pasiūlė
pasirašyti. Po kvotos jis nusiuntė mane į arešto namus.
Kitą dieną mane vėl pakvietė į tardymą. Sį kartą mane
tardė du iš armijos štabo antrojo skyriaus; jie buvo taip pat
civiliai apsirengę,. vienas atrodė turįs 40—42 metus, vidu­
tinio ūgio, pilnas, brunetas, o antras — 29—30 metiĮ am­
žiaus, vidutinio ūgio, liesas, šatenas. Tie du man davė vien
tik karinio pobūdžio klausimus, t. y. apie Raudonosios
Armijos karinių dalinių išdėstymą, dislokaciją, skaičių, ap­
ginklavimą, apie aerodromus ir jų dislokaciją. Daugiausia
jie domėjosi prieštankine artilerija ir priešlėktuvinės ap­
saugos taškais. Be to, vienas iš jų pasakė, jog tai jį domina
todėl, kad šiuolaikiniame kare tiktai tankai ir lėktuvai nu­
lemia pasisekimą. Į visus tuos klausimus aš atsakiau vis­
ką, kas man buvo žinoma. Mano atsakymus vyresnysis iš
jų užsirašinėjo. Tą pačią dieną vakare mane vėl iškvietė
į tardymą. Dabar mane klausinėjo jau vien tik apie eko­
nominę padėtį Lietuvoje, t. y. kokie ir kur yra fabrikai ir
gamyklos, apie darbininkų skaičių, išleidžiamą produkciją,
apie tai, kokios ir kur statomos naujos pramonės įmonės,
apie darbininko ir tarnautojo vidutinį uždarbį, apie prekių
ir maisto produktų kainas. Šį kartą mane taip pat kvotė
vienas civiliai apsirengęs, 50 metų amžiaus, nuplikęs,
aukšto ūgio žmogus. Į visus jo klausimus aš atsakiau, ką
žinojau. Kvotos metu jis užsirašinėjo, pasirašyti nesiūlė.
Savo parodymuose aš praleidau vieną momentą. Pirmą
dieną, man esant gestape, Šulckė man pasakė, kad į Ame­
109

riką dabar nuvažiuoti negalima ir, jeigu noriu, aš galiu
likti Vokietijoje ir dirbti. Šulckė man rekomendavo para­
šyti laišką į Berlyną vadinamajai „Lietuvių draugijai", ku­
ri teikia materialinę pagalbą lietuviams, pabėgusiems iš
TSRS. Aš parašiau laišką „Lietuvių draugijai" adresu: Ber­
lynas, Kantštrasė 41, kuriame išdėsčiau visus duomenis
apie save ir paprašiau suteikti man materialinę pagalbą
ir pasirūpinti, kad vokiečių valdžios organai leistų man
važiuoti į Berlyną. Kol bus gautas atsakymas iš Berlyno,
Šulckė laikinai apgyvendino mane Laugalių miestelyje
(400—500 m. nuo sienos). Čia aš gyvenau 5—6 dienas ir
tuo metu gavau laišką iš Berlyno nuo „Lietuvių draugijos".
Man buvo pranešama, kad aš galiu važiuoti į Berlyną, kur
man jau yra darbas. Kartu atsiuntė man 45 markes kelio­
nei. Š. m. vasario 16 ar 17 d., leidus gestapui, aš atvažia­
vau į Berlyną. Stotyje mane sutiko mano buvęs pažįsta­
mas iš Kauno advokatas Juozas Katilius, dabar gyvenantis
Berlyne ir dirbantis „Lietuvių draugijos" organizacijoje
raštvedžiu. Katilius nuėjo su manim į miestą ir padėjo
man rasti kambarį Mauerštrasė gt. Nr. 91. Po trijų dienų
aš gavau buhalterio padėjėjo vietą vokiečių firmoje „Ufa".
Nuo pirmųjų savo gyvenimo Berlyne dienų aš užmez­
giau glaudžius ryšius ir susidraugavau su savo pažįsta­
mais iš Kauno, įvairiu laiku pabėgusiais iš Lietuvos. Tai
buvo buvęs buržuazinės kariuomenės majoras Stasys Puo­
džius, 45 metų amžiaus, civilinis lakūnas Jonas Dženkaitis,
35 metų amžiaus, buvęs artilerijos kapitonas Jonas Janu­
laitis, 35 metų amžiaus ir studentai Artūras Jonaitis,
30 metų amžiaus ir Edvardas Guberkis, 27 metų amžiaus.
Mes dažnai susirinkdavome kavinėje „Imperial" Kurfiurstendam gatvėje ir kalbėdavomės įvairiais klausimais. Ko­
vo 2 ar 3 d., sėdint mums su majoru Puodžiumi prie vieno
staliuko ir atvirai kalbantis, pastarasis man pasakė, kad
čia, Berlyne, yra lietuvių nacionalistinė organizacija, kurios
uždavinys yra atkurti Lietuvos „nepriklausomybę". Smulk­
menų Puodžius man nepasakojo, tik pasakė, kad jeigu aš
no

noriu arčiau susipažinti su ta organizacija, turiu ateiti
į susirinkimą, kuris įvyks š. m. kovo 9 d. klube „Gumboil"
Unterdenlinden gatvėje.
Kovo 6 d. pas mane į butą atėjo majoras Puodžius ir
pasiūlė stoti kandidatu į „Lietuvių aktyvistų fronto" orga­
nizacijos narius. Man sutikus Puodžius tuojau įteikė an­
ketą, kurią aš užpildžiau, įrašydamas apie save reikalin­
gus autobiografinius duomenis. Apie priėmimo į tą
organizaciją tvarką ir apie jos struktūrą aš papasakosiu
vėliau.
Kovo 9 d. klube „Gumbolt" įvyko „Lietuvių aktyvistų
fronto" organizacijos susirinkimas, kuriame dalyvavo apie
25—30 žmonių. Susirinkimui vadovavo majoras Puodžius.
Susirinkimo dienotvarkėje buvo du pagrindiniai klausi­
mai: apie tarptautinę padėtį — pranešėjas dr. Jurkūnas ir
apie Lietuvos politinę padėtį — pranešėjas majoras Puo­
džius. Savo pranešime Jurkūnas palietė paskutinius įvy­
kius Europoje, nurodęs, kad Vokietijos priešininkai tarpu­
savyje neturi kontakto, ir tai palengvina Vokietijos
laimėjimą. Toliau Jurkūnas pasakė, kad vokiečių kariuo­
menės įžengimas į Bulgariją yra fronto pralaužimas Bal­
kanuose. Po to Jurkūnas perėjo prie Lietuvos klausimo. . .
. . . Prancūzijoje ar Šveicarijoje (tiksliai neprisimenu) yra
vadinamasis „Lietuvių politinės informacijos biuras", kuris
renka žinias apie gyvenimą Tarybų Lietuvoje ir tą medžia­
gą, nukreiptą prieš Tarybų Sąjungą, skelbia užsienio spau­
doje. „Lietuvių politinės informacijos biurui" vadovauja
buvęs Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje Petras Klimas,
dabar gyvenantis Viši mieste. Ryšium su tuo Jurkūnas sa­
vo pranešime iškėlė „Lietuvių aktyvistų fronto" organiza­
cijai uždavinį teikti visokeriopą pagalbą „Lietuvių politi­
nės informacijos biurui" renkant žinias apie Lietuvos po­
litinę padėtį, t. y. ne tokias žinias, kurias perduoda
tarybinis radijas ir tarybinė spauda.
Majoras Puodžius, darydamas pranešimą apie Lietuvos
politinę padėtį, kalbėjo mažai; jis pasakė, kad beveik
ui

visiems mums žinoma, kas dabar vyksta Lietuvoje, Bet
svarbiausia jis palietė tai, kad Lietuvoje reikia sukurti
platų tinklą kontrrevoliucinių lietuvių organizacijų, ku­
rios turi palaikyti glaudžius ryšius su „Lietuvių aktyvis­
tų fronto" užsienio centru ir ruošti mases kovai už Lietu­
vos „nepriklausomybę". Kokiu būdu pasiekti tą „nepri­
klausomybę". Puodžius konkrečiai nepasakė, pabrėžęs,
kad tai yra ateities klausimas, priklausantis nuo aplin­
kybių.
Po Jurkūno ir Puodžiaus pranešimų pasisakė 8—10
žmonių, kurie savo kalbose pareiškė solidarumą su tuo,
ką kalbėjo Jurkūnas ir Puodžius. Taip susirinkimas buvo
uždarytas.
Apie kovo .30 d. Įvyko dar vienas LAF susirinkimas.
Šiam susirinkimui taip pat vadovavo majoras Puodžius.
Susirinkime dalyvavo maždaug 35 žmonės. Majoras Puo­
džius, Matulaitis ir Jonas Janulaitis painformavo susirin­
kimą apie tai, kad jau suorganizuotas literatūros leidimas
siųsti į Lietuvos TSR, kad užmegzti ryšiai su lietuviais
emigrantais Amerikoje, kurie teiks mums materialinę pa­
galbą, kad reikia įtraukti į LAF organizaciją tuos lietuvius,
kurie repatrijavo iš Lietuvos į Vokietiją, kad vokiečių
valdžios organai nedaro kliūčių lietuviams gauti darbo.
Kiti klausimai tame susirinkime nebuvo keliami.
Prieš tą susirinkimą, apie kovo 27 d., aš buvau susiti­
kęs su majoru Puodžiumi jo bute. Puodžius pasiūlė man
nelegaliai pereiti sieną į Lietuvos TSR ir nugabenti tenai
kontrrevoliucinius atsišaukimus bei plakatus; jis taip pat
davė man uždavinį Lietuvos TSR teritorijoje sudaryti na­
cionalistines organizacijas ir punktus ryšiams palai-,
kyti su „Lietuvių aktyvistų fronto" centru Berlyne. Tru­
putį pagalvojęs, aš sutikau su Puodžiaus pasiūlymu.
Puodžiaus pavestas, aš turėjau, vokiečių žvalgybai pa­
dedant, pereiti sieną į TSRS, nuvykti į Vilnių, surasti ten
iš mano pažįstamų patikimus žmones, jiems padedant
sudaryti kontrrevoliucines organizacijas, pirmiausia Pa112

tievėžio, Rokiškio ir Utenos apskrityse, ir išplatinti
ten atgabentą iš Vokietijos literatūrą. Be to, per patikimus
žmones turėjau surasti prie sienos vedlius ryšiams su Vo­
kietija palaikyti. Konkrečių asmenų šiam darbui Puodžius
man nenurodė. Tai aš turėjau padaryti savo nuožiūra.
Siame darbe daugiausia reikėjo remtis jaunimu.
Po to mano uždavinys buvo sukurti nelegalias organi­
zacijas taip pat ir kitose Lietuvos TSR apskrityse. Bet Pa­
nevėžio, Rokiškio ir Utenos apskritys yra toliausia, todėl
buvo nutarta šiose apskrityse dirbti šį darbą pirmiausia,
kad vėliau būtų lengviau su jomis palaikyti ryšius per tas
organizacijas, kurios bus sukurtos apskrityse, esančiose
prie sienos.
1941 m, balandžio 21 d.
Majoras Puodžius man sakė, kad 100 procentų man
garantuoja sėkmingą sienos perėjimą, o blogiausiu atveju,
jeigu teks susidurti su pasieniečiais, aš turėjau panaudoti
ginklą, bet gyvas nepasiduoti.
Kas būtent suklastojo mano pasą, aš nežinau. Majoras
Puodžius paėmė iš manęs pasą ir po 5—6 dienų grąžino
man jau suklastotą.
Rasti atsišaukimai ir plakatai priklauso man. Tai yra
tie patys kontrrevoliuciniai atsišaukimai ir plakatai, ku­
riuos aš gavau Berlyne iš majoro Puodžiaus atgabenti
į Lietuvos TSR teritoriją. Juos kartu su portfeliu aš išme­
čiau, susidūręs su pasieniečiu ir šunimi.
Tuos kontrrevoliucinius atsišaukimus išleido „Lietuvių
aktyvistų fronto" organizacijos vadovybė, vadovaujant
majorui Puodžiui. Konkrečiai, kas išleido bei parašė tuos
atsišaukimus, aš nežinau, taip pat nežinau, kas piešė pla­
katus. ..
’
„Lietuvių aktyvistų fronto" užsienio organizacija Berly­
ne veikia neseniai, maždaug nuo-1941 metų sausio mėne­
sio. Tos organizacijos lyderiai yra šie: majoras Stasys Puo­
džius, Tomas Dirmeikis (buvęs Lietuvos oficiozo Kaune
8 Užs. Nr. 1430

113

„Lietuvos aido" redaktorius), Antanas Valiukėnas (buvęs
studentų „Akademiko" žurnalo redaktorius), žurnalistas
Raila, Jonas Dženkaitis (buvęs Kauno teisės mokslų fakul­
teto studentas) ir Matulaitis, vardo nežinau.
Tos organizacijos programa dar neparuošta, bet prieš
išvažiavimą iš Berlyno aš sužinojau, kad komisija, kurią
sudaro Tomas Dirmeikis, Antanas Valiukėnas ir Raila,
ruošia, programą. Pagrindinis ruošiamos programos punk­
tas, kaip man sakė majoras Puodžius, yra kova už Lietuvos
„nepriklausomybę" ginkluoto sukilimo būdu, karinės dikta­
tūros įvedimas, o vėliau buržuazinės demokratinės respub­
likos steigimas. Tai turi įvykti karo tarp Vokietijos ir Tary­
bų Sąjungos metu; be to, turima galvoje tai, kad karas tarp
šių šalių užsitęs ir abiejų šalių jėgos kare bus išsekusios;
tuo laiku Lietuvos TSR viduje reikia ruošti stiprias nacio­
nalistines organizacijas, kurios turi būti sujungtos
į vieningą glaudžią organizaciją, vadovaujamą Lietuvių
aktyvistų fronto centro. Pagrindinis organizacijos uždavi­
nys šiuo metu yra auklėti nacionalistine dvasia, prieš Ta­
rybų valdžią, plačiąsias lietuvių mases Lietuvos TSR teri­
torijoje, surasti nacionalistinėms idėjoms labiausiai atsida­
vusius lietuvius ir įtraukti juos į kuriamas nacionalistines
organizacijas.
„Lietuvių aktyvistų fronto" organizacijai Berlyne pri­
klauso apie 40—45 žmonės, gal būt, jų yra ir daugiau, bet
bendruose susirinkimuose dalyvaudavo ne daugiau kaip
35 žmonės. Į organizaciją priimami vyrai 24 ir daugiau
metų amžiaus. Kiekvienas stojantysis turi praeiti ne ma­
žiau kaip 3 mėnesių kandidatinį stažą ir po to bendrame
susirinkime priimamas į tikruosius narius. Kandidatai da­
lyvauja ne visuose susirinkimuose, o tik pakvietus komi­
tetui (valdybai). Stojantysis į organizaciją moka įstojamąjį
mokestį — 3 markes ir kas mėnesį moka nario mokestį —
1 markę.
„Lietuvių aktyvistų fronto" organizacijos komitetą su­
daro trys žmonės: 1) majoras Stasys Puodžius, 2) Jonas
114

Dženkaitis ir 3) Matulaitis
,
*
vardo nežinau. Kokias funkci­
jas ir kokiu būdu komiteto nariai ir kiti organizacijos na­
riai pasiskirsto tarpusavyje, aš nežinau. Šiuo metu veda­
mos derybos su lietuviais emigrantais Amerikoje dėl
materialinės pagalbos, organizacijos finansavimo.
Turiu pasakyti, kad pačioje organizacijoje tarp jos ly­
derių yra nesutarimų ir vyksta vidinė kova. Taip yra to­
dėl, kad daugelis iš organizacijos aktyvo anksčiau pri­
klausė įvairioms partijoms: tautininkų, voldemarininkų,
valstiečių liaudininkų, krikščionių demokratų ir. kitoms,
ir kiekvienasjš jų primeta savo idėjas ir pažiūras. „Lietu­
vių aktyvistų fronto" organizacija yra pirmoje savo vysty­
mosi stadijoje. Ar yra sukurtos tokios organizacijos ki­
tuose Vokietijos miestuose, aš nežinau, žinau tik tai, kad
buvo bandoma sudaryti tos organizacijos šaką Klaipėdo­
je, bet vokiečių valdžios organai uždraudė steigti lietuvių
organizacijas Klaipėdos krašte.
„Lietuvių aktyvistų fronto" organizacija renka patiki­
mus žmones siųsti į Tarybų Lietuvą, kad jie platintų kontr­
revoliucinę literatūrą, rinktų politinę informaciją apie gy­
venimą Lietuvoje „Lietuvių politinės informacijos biurui"
užsienyje ir kurtų, kaip aš jau anksčiau sakiau savo pa­
rodymuose, Lietuvos TSR teritorijoje nacionalistines
organizacijas ir steigtų pervędimo per sieną į Vo­
kietiją taškus ryšiams su Lietuvių aktyvistų fronto centru
palaikyti. Savo atskirų patalpų organizacijos Komitetas
neturi. Komiteto nariai ir aktyvas daugiausia renkasi ma­
joro Puodžiaus bute Mauerštrasė’gt. Nr. 5 ar 7.
Smulkmenų apie „Lietuvių aktyvistų fronto" organiza­
cijos ryšius su vokiečių žvalgybos organais aš nežinojau.
Bet iš mano pervedimo per sieną aplinkybių aišku, kad
majoras Puodžius, kaip vienas, tos organizacijos vadovų,
* Naujokaitis čia klysta arba netiesą sako, kad LAF vadovybę su­
darė šie asmenys. Jie buvo tik LAF organas, kuris vadovavo LAF žval­
gybinei veiklai. Red.
115

palaiko glaudžius ryšius su vokiečių žvalgyba, kuri suor­
ganizavo mano pervedimą per sieną į TSRS ir papildomai
davė šnipinėjimo pobūdžio uždavinį, taip pat aprūpino
ginklu; apie tai aš jau daviau parodymus ankstesnių kvotų
metu.

1941 m, balandžio 24 d.

„Lietuvos piliečių sąjungos" organizacija oficialiai vei­
kia Berlyne. Lietuviai tarpusavyje vadina tą organizaciją
„Lietuvių draugija". „Piliečių sąjungos" organizacijos
centras yra Berlyne, Kantštrasė gt. Nr. 41. Tai organiza­
cijai vadovauja šie asmenys:
1. Skipitis Rapolas, 55 metų amžiaus, lietuvis, buvęs
advokatas Kaune, gyveno Nepriklausomybės gatvėje
Nr. 4.
2. Karvelis Petras, lietuvis, 50 metų amžiaus, daktaras,
anksčiau gyveno Kaune, turėjo nuosavą prekybos kontorą
Laisvės Alėjoje.
3. Našliūnas Jonas, lietuvis, 35—38 metų amžiaus, bu­
vęs advokatas Kaune, Putvinskio gt. Nr. 44.
4. Yla, vardo nežinau, 35 metų amžiaus, lietuvis; su juo
aš visai nepažįstamas. Berlyne jį vadina „daktaru".
5. Katilius Juozas, lietuvis, 35 metų amžiaus, buvęs ad­
vokatas Kaune, Laisvės alėja Nr. 31.
„Piliečių sąjungos" organizaciją sudaro lietuviai emi­
grantai, pabėgę iš Lietuvos; jos eilėse yra daugiau kaip
1000 žmonių. Tai yra, kiek man žinoma, ekonominio po­
būdžio organizacija, kurios uždavinys teikti materialinę
pagalbą lietuviams, pabėgusiems iš Lietuvos TSR, ir dirbti
jų tarpe kultūrinį darbą nacionalistine dvasia. Aš taip pat
nuo 1941 metų vasario mėnesio esu tos organizacijos na­
rys. Per tą laiką, kai aš priklausiau „Piliečių sąjungai", nė
vieno tos organizacijos susirinkimo nebuvo. Ar turi ta or­
ganizacija kitų uždavinių, išskyrus ekonominius ir kultū­
rinius, aš nežinau, apie tai nesu girdėjęs. „Lietuvių piliečių
sąjungos" organizacijos centras laiškais palaiko ryšius su
116

lietuviais emigrantais, gyvenančiais Amerikoje. Jie finan­
suoja „Piliečių sąjungą", nuo to laiko, kai ji susikūrė, gau­
ta įvairiu laiku iš Amerikos 12 000 dolerių.
Stojant į „Piliečių sąjungos" organizaciją, reikia užpil­
dyti anketą ir sumokėti įstojamąjį mokestį— 1 markę.

1941 m. balandžio 15 d.
Majoras Puodžius įspėjo mane, kad aš būčiau pasiruo­
šęs išvažiuoti. Balandžio 5 d. vakare pas mane į namus at­
ėjo Puodžius, atnešė literatūrą, skirtą gabenti į Lietu­
vos TSR, davė man 220 rublių tarybinių pinigų, 100 litų
ir „Parabelum" sistemos pistoletą su 10 šovinių. Puodžius
man pasakė, kad aš važiuočiau į Tilžę, kur stotyje mane su­
tiks žmogus, pavardės nenurodė, kuris viską padarys, kad
aš galėčiau pereiti sieną į TSRS. Puodžius man pasakė,
kad jis yra susitaręs su vokiečių karine žvalgyba Tilžėje
dėl mano pervedimo į TSRS.
Aš išvažiavau traukiniu į Tilžę. Stotyje mane sutiko
nepažįstamas vyriškis, 35—38 metų amžiaus, aukšto ūgio,
pilnas, su pilvuku, apsirengęs civiliais rūbais (pilkos spal­
vos paltas, kepuraitė). Jis pasisveikino ir paklausė mane:
„Jūs iš majoro Puodžiaus?" Gavęs teigiamą atsakymą, jis
nuvedė mane į viešbutį „Banhof",'kur man buvo duotas
atskiras kambarys. Jis paliko mane vieną, pasakęs, kad
ateis pas mane vakare. Vakare jis atėjo pas mane ir per­
davė man bonkutėje 5 tabletes ir apie 20 gramų miltelių
slaptaraščiui. Tas nepažįstamasis, kaip aš vėliau sužinojau,.
yra karinės žvalgybos leitenantas, nes aš girdėjau jį va­
dinant „her leitenant". Jis taip pat įteikė man užrašytus
tris adresus Berlyne (tie adresai iš manęs buvo paimti kra­
tos metu'TSRS teritorijoje) ir pavedė man suieškoti Vil­
niuje E. Subačių ir E. Dudko, gyvenančius Panevėžio gat­
vėje, numerio neprisimenu, tikslus adresas mano buvo
117

užrašytas ir paimtas kratos metu. Subačiui ir Dudko aš
turėjau perduoti tabletes bei miltelius slaptaraščiui ir
adresus, kuriais jie turėjo rašyti laiškus į Vokietiją.
Tuomet leitenantas mane pamokė, kaip sudaryti slap­
taraštį. ..
Leitenantas man tiesiog pasakė, kad Subačius ir Dud­
ko dirba vokiečių žvalgybos naudai, bet su jais seniai nu­
trūkę ryšiai, ir jis nori per mane juos vėl užmegzti. Jeigu
Subačiaus ir Dudko aš negalėsiu rasti, tai tabletes bei mil­
telius slaptaraščiui ir adresus aš turiu parnešti grįždamas
į Vokietiją arba sunaikinti.
Kitų užduočių iš vokiečių žvalgybos, išskyrus tuos, ku­
riuos nurodžiau aukščiau, aš negavau.
Balandžio 7 d., lydimas leitenanto iš Tilžės, aš išvažia­
vau lengva automašina į Smalininkus. Leitenantas man
sakė, kad sieną aš pereisiu kartu šu palydovu, kuris lydės
mane iki Lybiškių stoties (LTSR teritorijoje). Palydovo
pavardės nepasakė. Be to, leitenantas dar sakė, kad kartu
su mumis pereis sieną „vienas draugas", kaip jis išsireiškė,
bet kas jis — nepasakė. Be to, leitenantas mane įspėjo,
kad aš apie save nieko nekalbėčiau ir jų nieko neklausinėčiau. Į Smalininkus atvykome balandžio 7 d. vakare.
Man davė atskirą kambarį atskirame name Smalininkų
rytinėje pusėje. Apie 21 vai. pas mane atėjo leitenantas
iš Tilžės, vienas nepažįstamas žmogus su juodais ūseliais
ir palydovas, pavarde Supranaitis ar Stranaitis, iš
pažiūros 40—45 metų amžiaus, liesas, smilkiniūose matyti
žilų plaukų, apsirengęs valstietiškai, trumpu švarku su
apykakle, su auliniais batais, lietuvis, moka rusų kalbą, bet
silpnai. Leitenantas man pareiškė, kad šiandien pereiti sie­
ną nebus galima, bet dėl kokių priežasčių — nepasakė. Po
to jie visi išėjo. Kitą dieną, t. y. balandžio 8 d., apie 15 vai.
vėl atėjo leitenantais ir nepažįstamasis su juodais ūseliais,
o maždaug po valandos atėjo ir palydovas Stranaitis. Kai
118

atėjo Stranaitis, nepažįstamasis su juodais ūseliais,kažkur
išėjo, o leitenantas pasikvietė mane į kitą kambarį ir davė
man dar vieną pistoletą „Parabelum" su 11 šovinių, saky­
damas: „Dėl visa ko, paimk dar vieną." Aš paėmiau iš lei­
tenanto pistoletą su šoviniais ir savo ruožtu palikau jam
savo 57 markes saugoti, kol aš sugrįšiu iš Lietuvos. Kai
mes grįžome vėl į pirmąjį kambarį, ten jau buvo nepažįs­
tamasis su juodais ūseliais, kuris atvedė čia dar vieną vy­
riškį, tą patį, kuris kartu su manim pažeidė sieną. Jo pa­
vardės aš nežinau, bet gerai prisimenu matęs jį Berlyne,
kavinėje „Imperial", 1941 metais maždaug paskutinėmis
vasario ar pirmomis kovo mėnesio dienomis. Bet mačiau
aš jį ten tik vieną kartą.
Apie 18 vai. aš, Stranaitis ir trečiasis, kurį aš esu ma­
tęs Berlyne, nuėjome pėsčiomis prie sienos į šiaurę nuo
Smalininkų. Iki sienos mus lydėjo leitenantas iš Tilžės ir
nepažįstamasis su juodais ūseliais. Jie atsiliko nuo mūsų
2 kilometrų nuotolyje nuo sienos. Sieną mes pažeidėme
trise apie 22 vai. rajone, kuris yra 6 kilometrai į šiaurę
nuo Smalininkų. Perėję sieną ir nuėję tolyn į TSRS teri­
toriją maždaug 250 metrų, mes išgirdome užpakalyje mūsų
du šūvius ir leidomės bėgti į TSRS teritorijos gilumą. Nu­
bėgę pelke apie 3,5 km, mes atsisėdome miške pailsėti,
manydami, kad jau pabėgome nuo pasieniečių persekio­
jimo. Tačiau tuo metu apie 500 metrų nuo mūsų išgirdome
šūvį. Mes vėl leidomės bėgti pirmyn, bet netrukus išgir­
dome artėjantį šuns lojimą. Tuomet aš nutariau nukauti
šunį, manydamas, kad pasieniečiai atsiliko toli nuo šuns.
Todėl aš likau vietoje, o Stranaitis su kitu nubėgo pirmyn.
Tuo metu mane pavijo šuo ir puolė iš šono, sučiupęs už
kairės rankos dilbio. Tuojau pat už dviejų metrų aš pama­
čiau pasienietį. Aš iššoviau vieną kartą į jį, bet pasienietis
tuo metu taip pat šovė į mane ir sužeidė man kairės ran­
kos dilbį...
119

.

Kamantauskas Aleksas, Jono s., gimęs 1906 metais
Kauno apskrityje, Vilkijos valsčiuje, Laigių kaime. Teisi­
ninkas, nacionalistų nelegalių antitarybinių organizacijų va­
dovaujančio centro Steigėjas 1941 metais.

KAMANTAUSKO ALEKSO parodymai
*

1941 m. spalio 4 d.

Civinskui pasiūlius palaikyti su juo slapto darbo prieš
Tarybų valdžią ryšius, aš sutikau. Tai buvo 1941 metų sau­
sio mėnesį ar vasario pradžioje.
Vasario viduryje Civinskas išvažiavo į Kauną, nes bu­
vo atleistas iš Vilniaus miesto komunalinio ūkio skyriaus
darbo.
Apie 1941 metų kovo pradžią Civinskas paskambino
man iš Kauno ir paprašė atvažiuoti (paimti radijo siųstu­
vo). Kai aš nuvažiavau pas Civinską, jis iškvietė Bartušką
Vincą — buvusios Lietuvos armijos atsargos karininką, su­
pažindino mane su juo ir pasiūlė drauge nueiti į buvusią
vokiečių gimnaziją, į vokiečių repatrijavimo komisiją ra­
dijo siųstuvo.
Repatrijavimo komisijoje mus sutiko pagyvenęs,
45 metų amžiaus, vyriškis, pasivadinęs, kiek prisimenu,
Klausu. Bartuška kažką vokiškai jam pasakė, ko aš nesu­
pratau, nes silpnai moku vokiečių kalbą. Po to Klausas
pasisveikino su manim. Truputį pakalbėjęs Klausas atnešė
nedidelį čemodaną ir padavė jį man. Jis taip pat davė
šifrą ir kodą ir paaiškino, kad tuo radijo siųstuvu gali nau­
dotis kiekvienas radijo mėgėjas, mokantis „Morzės" abė­
cėlę. Paėmęs radijo siųstuvą aš išėjau, o Bartuška liko
komisi j oje. Radij o siųstuvą aš nunešiau pas Civinską, kuris
paslėpė jį žmonos tėvo kambaryje. Jis man rekomendavo
atsargumo dėlei pačiam nevežti radijo siųstuvo į Vilnių.
Aš taip ir padariau ir atsiunčiau savo pusseserę Bagdonai­
tę paimti radijo siųstuvo, kuri jį atvežė iš Kauno į Vilnių
* ADSR d. r., 53, 21—27
120

ir atidavė stotyje asmeniškai Skripkauskui, su kuriuo aš
buvau susitaręs, kad jis saugotų radijo siųstuvą.
Su Skripkausku aš buvau pažįstamas dar iš bendro dar­
bo „Lietuvos atgimimo draugijoje", ir Tarybų valdžios me­
tu mes ne kartą kalbėjome, kad lietuviai turi palaikyti
glaudžius ryšius bendrai antitarybinei veiklai.
1941 metų sausio mėnesį ar vasario pradžioje lietuvių
korpuse tarnavęs DVRA majoras Vytautas Bulvičius kal­
bėjo su manim apie tai, kad lietuviai turi susijungti bend­
rai kovai už savarankišką Lietuvą arba bent už tokią Lie­
tuvą, kuri turėtų dideles savarankiškumo teises tuo atveju,
jeigu ją užims vokiečiai karo su Tarybų Sąjunga metu.
Aš visiškai sutikau su Bulvičiaus pasiūlymu. 1941 metų
vasario mėnesį ar kovo pradžioje mes su Bulvičium sušau­
kėme mano bute nedidelį pasitarimą, kuriame turėjo būti
išspręstas vadovaujančio centro iš penkių žmonių stei­
gimas.
Pasitarime dalyvavau aš, Bulvičius, Antanas Petkelis,
studentas, tarnavęs miesto Vykdomajame komitete, ir Jo­
nas Morkūnas, taip pat tarnavęs miesto Vykdomajame ko­
mitete; pasitarimui vadovavo Bulvičius.
Tinkamų žmonių vadovaujančiam centrui pasitarimo
metu neradome, dalyvavę Petkelis ir Morkūnas tam tiks­
lui netiko, todėl nutarėme dar paieškoti kitų, tinkamesnių
žmonių. Taip pasitarimas baigėsi.
Apie atvežtą radijo siųstuvą aš pasakiau Bulvičiui, kiek
prisimenu, važiuojant į Kauną. Kovo mėnesį Bulvičius
man davė žemėlapį-planą su sutartiniais ženklais tų vietų,
kur vokiečių lėktuvai, prasidėjus Vokietijos karui su Ta­
rybų Sąjunga, turės išmesti ginklus Lietuvos teritorijoje.
Tą žemėlapį-planą jis pasiūlė man nuvežti į Kauną ir
atiduoti kam nors iš repatrijavimo komisijos narių. Atva­
žiavęs į Kauną, aš paskambinau Civinskui ir Bartuškai,
tikėdamasis, jiems padedant, perduoti žemėlapį-planą vo­
kiečių repatrijavimo komisijai, bet nei vieno, .nei antro
nebuvo Kaune, abu jie išvažiavo į Vokietiją. Su tuo žemė­
121

lapiu-planu nuėjau į Bulvičiaus butą Kaune ir grąžinau
jam. Tuomet mes kalbėjome apie mano atvežto radijo siųs­
tuvo panaudojimą. Pas Bulvičių jo bute buvo Žemkalnis ir
dar kažkoks man nepažįstamas žmogus. Bulvičius pasikal­
bėjo su Žemkalniu, paskui supažindino mane-su juo ir pa­
sakė, kad jis ateis pas mane ir apžiūrės tą radijo siųstuvą.
Sugrįžus į Vilnių, po kiek laiko pas mane atėjo Žemkalnis.
Tuo pačiu metu aš pakviečiau pas save Skripkauską, su
kuriuo supažindinau Žemkalnį. Tai buvo 1941 metų kovo
pabaigoje. Nuo to laiko radijo siųstuvas buvo Žemkalnio
žinioje. Tiktai apie gegužės mėnesį pas mane užėjo Skrip­
kauskas ir pasakė, kad radijo siųstuvą reikia atvežti iš
Lentvario miesto, nes toliau jį ten laikyti pavojinga. Vežti
saugiausia automašina, o tam reikia pinigų; tam tikslui
aš daviau jam 100 rublių. Radijo siųstuvą Skripkauskas
atvežė ir padėjo pas mano pažįstamą mokytoją Kriščiūną.
Paskui aš paskambinau Žemkalniui, kad jis užeitų pas mane,
ir mes susitarėme, kad radijo siųstuvas ir toliau bus jo
žinioje. Po to jis nusiuntė pas Kriščiūną kažkokią merginą,
kuri paėmė radijo siųstuvą pas save. Radijo siųstuvui pa­
imti iš vienos ir nugabenti į kitą vietą buvo naudojamas
slaptažodis „Čemodanas Nr. 3".
Antitarybinei lietuvių nacionalistinės organizacijos
veiklai vadovavau aš — Kamantauskas įr Bulvičius. Svar­
biausią organizacinį ir vadovaujantį vaidmenį vaidino Bul­
vičius, nes jis turėjo betarpiškus ryšius su antitarybiniu
lietuvių centru Vokietijoje.
Pagal mano žodžius užrašyta teisingai, man garsiai per­
skaityta ir išaiškinta, tai ir patvirtinu savo parašu.

1941 m. spalio 11 d.
Su Mockaičiu aš susipažinau 1941 metų pradžioje ma­
no bute, kur jį atvedė mūsų organizacijos narys Skrip­
kauskas. Kokiu reikalu tuomet. Mockaitis buvo pas mane,
aš dabar neprisimenu, bet jis buvo mūsų organizacijos rei­
kalais.
122

Apie tai, kad Mockaitis priklauso mūsų organizacijai,
aš sužinojau pradžioje iš Skripkausko, kuris, atvedęs į ma­
no butą, pareiškė, kad su juo galima būti atviram.
Mūsų organizacijos reikalais Mockaitis betarpiškai bu­
vo surištas su Skripkausku. Pastarasis man pranešė, kad
• Kauno organizacija palaiko ryšius su mumis per Mockaitį. Kurį laiką pas jį buvo laikomas ir mano gautas radijo
siųstuvas. Kokį kitą darbą dirbo Mockaitis, man nežinoma;
be to, ir aš pats apie mūsų organizacijos bendrą veiklą di­
desnės konspiracijos sumetimais stengiausi kuo mažiau
žinoti.
Politinė „Lietuvos atgimimo draugijos" platforma buvo
grynai nacionalinė ir apibūdinama paties draugijos pava­
dinimo. Buvo numatomas glaudus lietuvių susitelkimas ir
nacionalinis atgimimas buržuazine dvasia. Iš esmės poli­
tinė šios draugijos platforma buvo fašistinė.
Nacionalinė-fašistinė pozicija sudarė mano pažiūrų
pagrindą ir esant Tarybų valdžiai Lietuvoje, todėl aš pa­
sirinkau kontrrevoliucinį kelią ir dalyvavau sukuriant ka­
rinę, nacionalistinę lietuvių sukilėlių organizaciją ir va­
dovavau jai.
Aš kalbėjau Skripkauskui, kad reikia turėti nacionalis­
tinių lietuvių organizacijų vadovaujantį centrą, sudarytą
iš penkių pagrindinių ir penkių atsarginių narių. Pasakiau
jam Bulvičiaus pasiūlymą sudaryti Lietuvoje penkias apy­
gardas pagal stambiausius miestus, kaip Vilnius, Kaunas,
Panevėžys, Šiauliai ir Marijampolė, kur turi būti atsargi­
niai vadovaujančio centro nariai. Jie privalo turėti po
2—3 žmones (organizacijos branduolį) praktiniam darbui.
Apie Kauno organizacijos atstovų atvykimą į Vilnių
man pranešė Skripkauskas. Mes susirinkome „Valgio" res­
torane.
Dalyvavau aš — Kamantauskas, Skripkauskas, Mockai­
tis, du atstovai iš Kauno, kurių pavardžių neprisimenu, ir
mano svainis, kuris faktiškai nieko nežinojo.
123

Vyresnysis amžiumi Kauno organizacijos atstovas ma­
ne painformavo apie padėtį Kaune. Jis papasakojo, kad
kažkoks krautuvininkas, turįs didelę įtaką Kauno -gele­
žinkelininkams, sukūrė ten apie 200 žmonių organizaciją;
bet jis nenori turėti sau vadovų. Aš į tai pastebėjau, kad
gerai būtų jį įspėti, kad jis nepadarytų kokio nors nesusi- pratimo, turėdamas galvoje priešlaikinius sabotažo aktus.
Be to, iš Skripkausko pasakojimų man dar prieš tai buvo
žinoma, kad veikia „Ateitininkų" organizacija, kuri taip
pat neklausė mūsų nuomonės. Apie jų neleistino pobūdžio
veiklą Skripkauskas parašė laišką, bet kam, nežinau. Ry­
šium su tuo mes neprieštaravome prieš Kauno organizaci­
jų savarankiškus veiksmus, bet įspėjome juos būti atsar­
giems. Taip pasitarimas pasibaigė.
Pagal mano žodžius užrašyta teisingai, man garsiai per­
skaityta, tai ir patvirtinu savo parašu.

Bulvičius Vytautas, Juozo s., gimęs 1908 metais Vil­
kaviškio apskrityje, Bartininkų valsčiuje, Kunigiškių kai­
me. Kilęs iš buožių šeimos.

BULVICIAUS VYTAUTO parodymai
*

1941 m. rugsėjo 28 d.
Kontrrevoliucinę veiklą aš pradėjau todėl, kad:
a) Aš nebuvau Tarybų valdžios šalininkas.
b) Aš žinojau, kad karas tarp Vokietijos ir TSRS yra
neišvengiamas, ir, mano apskaičiavimais, jėgų santykis
buvo ne TSRS naudai.
c) Beveik buvau tikras tuo, kad Lietuva bus vokiečių
okupuota ir Tarybų valdžia joje nuversta.
d) Norėdamas likti Lietuvoje, aš ketinau dezertyruoti
iš DVRA eilių, vokiečiams puolant Lietuvą.
* ADSR d. r., 53, 5—18.

124

e) Žinodamas vokiečių okupacinio režimo žiaurumų,
norėjau sušvelninti jį, parodant vokiečių vyriausybei
aktyvią lietuvių inteligentijos kovą prieš Tarybų valdžią.
Praktinę kontrrevoliucinę veiklą aš pradėjau 1940 me­
tų pabaigoje ir tęsiau ją iki suėmimo dienos — iki 1941 m.
birželio mėnesio. Iš pradžių aš ėmiau ieškoti sau bendra­
minčių, užimančių antitarybines pozicijas. Kai susidarė
bendraminčių ratelis — kapitonas Juozas Kilius, 179 teri­
torinės šaulių divizijos štabo operatyvinio skyriaus virši­
ninko padėjėjas, ir advokatas Kamantauskas, aš pradėjau
su jais kalbėti apie tai, jog reikia sudaryti vadovaujantį
centrą, kuris turi nustatyti visą lietuvių inteligentas poli­
tinę liniją ir praktinius uždavinius Tarybų valdžios ir vo­
kiečių vyriausybės atžvilgiu. Kartą, kalbėdamas su Kil'iumi, aš pasakiau jam, kad, sudarius tokį vadovaujantį cent­
rą, jis, Kilius, vykdys centro pavedimus 29 šaulių korpuse
ir palaikys ryšius su centru per mane — Bulvičių.
Apie 1941 metų sausio mėnesį aš pasiūliau Kamantaus­
kui sušaukti nedidelį patikimų žmonių pasitarimą ir ap­
svarstyti jame klausimą dėl lietuvių nacionalistų veiklai
vadovaujančio centro sukūrimo. Kamantauskas sutiko su
mano pasiūlymu ir kandidatais į pasitarimą pasiūlė Petkelį
(vardo ir tėvo vardo nežinau), už lietuvių veiklą daug kar­
tų sėdėjusį lenkų kalėjimuose, ir Morkūną (vardo ir tėvo
vardo nežinau), dirbusį teisme, bet kokiose pareigose, ne­
žinau.
1941 metų vasario mėnesį įvyko pasitarimas Kaman­
tausko bute. Pasitarime, be Kamantausko, dalyvavau aš —
Bulvičius, Petkelis ir Morkūnas. Pasitarimui faktiškai va­
dovavau aš. Pasitarime apibūdinau lietuvių daugumos nuo­
taiką kaip antitarybinę, pabrėžiau, kad kai kurie lietuviai
užsiiminėja aktyvia kontrrevoliucine veikla — leidžia nele­
galius laikraščius, antitarybinius atsišaukimus ir t. t. Tai
man buvo žinoma iš atskirų asmenų, kurių pavardžių aš
neprisimenu, pasakojimų. Visi šie pavieniai ir niekieno
nevadovaujami antitarybiniai veiksmai, mano nuomone,
125

negalėjo duoti daug naudos, o kai kuriais atvejais būtų
pakenkę nacionalistiniam lietuvių tikslui; todėl aš maniau,
kad visas tas antitarybines jėgas turi sujungti vienas vado­
vaujantis centras, kuris nustatytų, ar aplamai reikia šiuo
metu ką nors veikti ir kaip veikti.
Su mano pasiūlymu visi pasitarimo dalyviai sutiko.
Tuomet aš pasiūliau vadovaujančio centro struktūrą iš 10
žmonių. Buvę pasitarimo dalyviai sutiko su tuo, bet. ap­
svarstę priėjo išvadą, kad vadovybę turi sudaryti tik pen­
ki žmonės, o kiti penki turi būti pirmųjų penkių pavaduo­
tojais ir žinoti tik betarpiškus savo vadovus. Šiame pasi­
tarime Iškilo klausimas dėl centro vadovybės. Petkelis ir
Morkūnas nenorėjo priklausyti vadovaujančiam centrui,
bijodami, kad negalės dirbti, nes jie yra Tarybų valdžios
įtariami (pirmasis už lietuvių veiklą sėdėjo lenkų kalėji­
muose, o antrasis dėl nežinomų priežasčių buvo atleistas
iš teismo). Aš pats taip pat pasisakiau nenorįs priklausyti
vadovaujančiam centrui, nes laikiau save nepakankamai
autoritetingu, Kamantauskas laikėsi tokios pat pozicijos.
Visi nutarėme ieškoti tinkamų kandidatų vadovaujančiam
centrui ir, parinkus tokius kandidatus, vėl sušaukti pasita­
rimą. Tokiu būdu mūsų pasitarimas buvo organizacinis
centras, o aš — jo steigimo iniciatorius.
Pagal mano žodžius užrašyta teisingai, man garsiai per­
skaityta, viskas aišku ir suprantama, tai ir patvirtinu savo
parašu.

1941 m. rugsėjo 29 d.
Tiksliai neprisimenu, prieš pasitarimą ar po pasitarimo
Kamantausko bute aš sutikau kartą gatvėje, Vilniuje, sa­
vo pažįstamą iš vaikystės Miką Naujokaitį, kuris buvo stu­
dentas ir turėjo kažką bendra &u sportinėmis organizaci­
jomis. Aš pakviečiau jį užeiti pas mane į butą ir apie šį
tą pasikalbėti. Po kiek laiko jis užėjo pas mane. Kalbant
apie Lietuvoje susidariusią padėtį, atėjus Tarybų valdžiai,
aš pareiškiau savo nuomonę, kad reikia sudaryti nelegalų
126

vadovaujantį centrą, kuris galėtų nurodyti, ką veikti lietuviams-nacionalistams. Į tai Naujokaitis atsakė, kad jau­
nimo tarpe jau yra sukurta slapta organizacija lietuvių
nacionalistinei veiklai, bet nėra vyresnių vadovų. Aš pa­
reiškiau norą turėti ryšius su ta organizacija ir paprašiau
skirti’ tam tikslui tinkamą žmogų. Naujokaitis prižadėjo
paskirti tokį žmogų ir atsiųsti jį pas mane su slaptažodžiu
„Kumpis — 23".
Iš klausimų sprendimo pasikalbėjimo metu aš supratau,
kad Naujokaitis yra vienas iš nacionalistinės jaunimo
organizacijos vadovų.
Žmogaus palaikyti ryšiams su organizacija iš Naujokai­
čio aš taip ir nesulaukiau. Atėjo pats Naujokaitis ir pasa­
kė, kad VRLK jį seka ir toliau dirbti jam yra pavojinga,
todėl jis po kiek laiko pereis sieną į Vokietiją, o iki tol
gyvens nelegaliai. Man paklausus apie ryšininką, jis dar
kartą prižadėjo jį man atsiųsti. Aš taip pat prašiau jį, kad
jis, nuvykęs į Vokietiją, per ką nors informuotų mane iš
ten apie lietuvių padėtį Vokietijoje ir apie tai, ar jie or­
ganizuoja kokias nors priemones nacionalinei Lietuvai at­
kurti. Taip mes su Naujokaičiu išsiskyrėme.
Atvykus į Lietuvą repatrijavimo komisijai, pradėjo la­
biau sklisti gandai apie tai, kad karas tarp Vokietijos ir
TSRS yra neišvengiamas. Tuos gandus esą skleidę patys
komisijos (vokiečių) nariai. Kad galėčiau orientuotis savo
kontrrevoliucinėje veikloje, aš norėjau tiksliai sužinoti,
ar bus ir kada bus karas tarp Vokietijos ir TSRS. Aš su­
tikau kapitoną Petrą Saproną, kuris pareiškė norą išva­
žiuoti į Vokietiją, ir prašiau jį sužinoti iš ko nors vokiečių
komisijoje, kada bus karas tarp Vokietijos ir TSRS, ir pra­
nešti man. Jeigu jam pačiam tai padaryti nepatogu, tai
prašiau išaiškinti tai per žmoną. Po kiek laiko aš susitikau
su juo gatvėje, ir jis trumpai pranešė, kad žmona komisi­
joje buvo, bet nieko nesužinojo.
127

Po to aš sutikau gatvėje, Vilniuje, papulkininkį Joną
Šepetį, kuris taip pat ruošėsi repatrijuoti į Vokietiją. Aš
paprašiau jį užeiti pas mane į butą ir čia pavedžiau jam
susirišti su lietuvių centru Vokietijoje, jeigu ten jis yra,
ir pranešti jam, kad mes, lietuviai, esantieji čia, Tarybų
Lietuvoje, nesėdime sudėję rankas, bet kuriame vadovau­
jantį centrą visiems politiniams klausimams spręsti ir kad
mums būtina užmegzti ryšius su užsienio centru. Šepetys
prižadėjo, jeigu bus galimybė, išpildyti mano prašymą.
Mes susitarėme su juo, kad jeigu kas nors bus pasiųstas
iš Vokietijos, jis turi atvykti pas mane su slaptažodžiu
„Saga —23".
1941 metų vasario pabaigoje ar kovo mėnesį aš susiti­
kau su korpuso ryšių bataliono kapitonu Eugenijum Pet­
rausku, kuris pranešė, kad su manim nori susipažinti kaž­
koks Nasevičius. Į mano klausimą, kodėl Nasevičius nori
susipažinti su manim ir kas jis yra, Petrauskas pareiškė,
kad jis nežino priežasties, bet j is .yra savas žmogus, geras,
gyvena su juo viename bute. Kitą dieną aš nuėjau pagal
Petrausko nurodytą adresą ir radau ten papulkininkį Ka­
rolį Dabulevičių, Vladą Nasevičių ir Petrauską. Susipa­
žinęs su Nasevičiumi, aš išėjau su juo į jo kambarį. Čia
Nasevičius pareiškė, kad jis pažįsta mane dar iš Vilniaus
universiteto, kur aš buvau karinio parengimo lektorius,
ir kad studentai apie mane, kaip apie žmogų, gerai atsi­
liepdavo. Atėjus Tarybų valdžiai į Lietuvą, jis nutarė pa­
kalbėti su manim apie susidariusią padėtį ir išsiaiškinti, ar
aš ketinu ką nors veikti prieš Tarybų valdžią. Aš jam
atsakiau, kad klausimą turi išspręsti koks nors autoritetin­
gas vadovaujantis centras, kurį, mano nuomone, reikėtų
organizuoti. Išklausęs mane Nasevičius pareiškė, kad jo­
kių vadovaujančių centrų kurti nereikia, nes tai gali su­
žlugdyti visą darbą lietuvių tarpe. Reikia užmegzti ryšius
su Vokietija ir lietuvių užsienio centru, gauti iš ten inst­
rukcijas ir sutinkamai su jomis dirbti. Jis taip pat iškėlė
pasiūlymą, kad reikia parodyti vokiečiams, jog mes akty128

viai dirbame antitarybinį darbą, bet, kokia forma, tuo
metu nepasakė.
Mes susitarėme toliau susitikinėti, naudojantis slapta­
žodžiu „Ar aš galiu pasiskolinti Jaščenkos knygą — Tarp­
tautinė teisė". Tas slaptažodis turėjo būti pasakomas te­
lefonu ir, gavus teigiamą atsakymą, turėjo įvykti eilinis
susitikimas. Tokie susitikimai buvo 4—5, beveik visi jie
įvyko mano bute Vilniuje.
Kai susitikom antrą kartą (kiek aš prisimenu), Nasevičius pasiūlė man sudaryti planą, pagal kurį vokiečių lėk­
tuvai turės išmesti Lietuvos TSR teritorijoje ginklus lie­
tuvių nacionalistams. Ginklus buvo numatyta išmesti, pra­
sidėjus karui tarp Vokietijos ir TSRS. Tokį ginklų išmetimo
planą sudarėme aš ir Kilius (jis dirbo neilgai). Iš pradžių
jo buvo sudaryta du egzemplioriai — Vakarų Rusijos (da­
bar Lietuvos) žemėlapiuose, kurių masteliai buvo
1 : 300 000 ir 1 : 100 000. Vieną egzempliorių žemėlapyje
1 : 300 000 aš daviau Nasevičiui, kitas žemėlapis 1 : 100 000
liko pas mane, o paskui aš atidaviau jį Nasevičiaus atsiųs­
tam žmogui. To žmogaus pavardės neprisimenu. Buvo nu­
matyta šį antrą egzempliorių, jeigu vokiečių vyriausybė
patvirtins, sukarpyti, per atitinkamus asmenis nusiųsti
į tuos miestus, aplink kuriuos buvo numatoma išmesti
ginklus, ir perduoti vykdytojams — nelegalių karinių or­
ganizacijų nariams. Buvo numatyta pasiųsti tam tikslui
tokius lietuvius-nacionalistus, kurie turėjo giminių pro­
vincijoje ir gerai pažinojo tą vietovę, kur buvo numatoma
išmesti ginklus. Tokiais asmenimis mes daugiausia laikė­
me studentus ir gimnazistus. Jie turėjo vietoje surasti su­
kilimo organizatorius ir įteikti vykdymui iškarpą iš že­
mėlapio — ginklų išmetimo plano.
Aš buvau paruošęs ir trečią ginklų išmetimo planą (že­
mėlapyje 1 : 400 000), kurį betarpiškai aš pats ar per Kilių
atidaviau 179 teritorinės šaulių divizijos štabo operatyvinio
skyriaus raštvedžiui jaunesniajam leitenantui Vainoriui
laikyti bendrame žemėlapių sandėlyje; mano nurodymu
9 Užs. Nr. 1430

129

žemėlapį-planą paėmė Kilius pasiųsti per kokį nors žmogų
į užsienį, nes jis iš manęs žinojo, kad pirmasis planas, ku­
rį pasiuntė Nasevičius, nepateko pagal paskirtį. Kilius
žemėlapį išsiuntė, bet ar žemėlapis-planas buvo gautas
ten, kur jis buvo skirtas, nežinoma, nes žmogus, gabenęs
jį į užsienį, pasieniečių buvo suimtas po to, kai išsiuntė
planą.
Aš paruošiau taip pat ir 4-tą ginklų išmetimo plano
egzempliorių (žemėlapyje 1 : 300 000), kurį perdaviau Ka­
mantauskui ir pasiūliau atiduoti kam nors iš repatrijavimo
komisijos narių Kaune. Kartu su Kamantausku į Kauną
išvažiavau ir aš. Man esant namie savo šeimoje, pas mane
atėjo broliai Antanas ir Izidorius Andriūnai. Po kiek lai­
ko pas mane užėjo Kamantauskas, kuris pranešė, kad žemėlapio-plano perduoti jam nepavyko, ir paliko jį man.
Kiek prisimenu, be Kamantausko, aš kreipiausi į brolius
Andriūnus, prašydamas pabandyti perduoti žemėlapį-pla­
ną kam nors iš repatrijavimo komisijos narių, nes jie,
kaip vietiniai gyventojai, greičiau galės susitikti su tais
asmenimis, arba perduoti žemėlapį-planą kam nors iš iš­
važiuojančių į Vokietiją lietuvių arba vokiečių. Antanas
tuojau su žemėlapiu-planu nuvažiavo į restoraną, bet įteik­
ti jį kam nors nepavyko. Žemėlapį-planą aš palikau jiems,
tikėdamasis, kad jie išsiųs jį į užsienį, bet vėliau Izidorius,
kuris turėjo tą žemėlapį, buvo suimtas, ir jį paėmė VRLK
organai.
Penktas žemėlapio-plano (1 : 100 000) egzempliorius
buvo pas mane Vilniuje, o 1941 metų gegužės mėn. aš per­
daviau jį saugoti Izidoriui Andriūnui, kurį suimant planą
taip pat paėmė VRLK organai. Ginklų išmetimo planai-žemėlapiai buvo sudaromi 1941 metų kovo—gegužės mėn.
Tuo pačiu metu buvo imtasi mano aukščiau nurodytų
priemonių pasiųsti žemėlapius-planus į Vokietiją. Kam bu­
vo adresuojami žemėlapiai-planai Vokietijoje, aš nežinau,
išskyrus vieną atvejį, kai Nasevičius pasiuntė jį agrono­
13»

mo Pajaujo, gyvenančio Suvalkų trikampyje, Punsko mies­
telyje, adresu.
1941 metų kovo viduryje pas mane atėjo Kamantaus­
kas ir pranešė, kad iš repatrijavimo komisijos nario Klau­
so jis gavo radijo siųstuvą (kilnojamą), kuriuo reikia pa­
sinaudoti ryšiams palaikyti su radijo stotimi Vokietijoje.
Aš sutikau su tuo pasiūlymu ir radistu pasiūliau buvusio
leitenanto, dirbusio geologinėje komisijoje, savo giminai­
čio Leono Žemkalnio kandidatūrą. Aš supažindinau jį su
Kamantausku ir pasiūliau jiems patiems spręsti visus su
radijo siųstuvo darbu susijusius klausimus ir manęs apie
tai neinformuoti, nes areštavimo atveju aš norėjau žinoti
kuo mažiau smulkmenų apie vykdomą kontrrevoliucinę
veiklą. Aš paėmiau šifro raktą, susipažinau su juo, paskui
perdaviau jį Žemkalniui, kuris taip pat susipažino su juo
ir jį sunaikino.
Į Vokietiją siunčiamas šnipinėjimo žinias sudarydavau
ir šifruodavau aš, kartais padėdavo Žemkalnis. Mes pa­
siuntėme tris telegramas ir gavome dvi. Pirmoje telegra­
moje mes klausėme, ar jie gavo žemėlapį-planą su 77 gink­
lų išmetimo taškais (pažymėtais raudonais ir mėlynais
kryželiais).
Antroje telegramoje mes pranešėme apie DVRA divi­
zijų 24-ių vadų susirinkimą Rygoje, nurodydami jų vado­
vaujamos kariuomenės rūšį. Į pirmąją telegramą mes ga
vome užklausimą, kam ir kas nešė žemėlapį-planą. Antroje
telegramoje buvo klausiama, kur yra mūsų radijo siųs­
tuvas, kas jį aptarnauja ir kada bus sekantis perdavimas.
Į šiuos klausimus buvo sudaryta atitinkama trečia tele­
grama. Buvo projektuojama pasiųsti telegramą apie Ta­
rybinės kariuomenės permetimą prie sienos, bet nutrūko
ryšys ir mes negalėjome to padaryti.
Iš Žemkalnio pranešimo aš žinojau, kad su radijo siųs­
tuvu dirbo Valkiūnas, o butų ieškoti padėjo mokytojas
Skripkauskas. Kitų asmenų, turėjusių ką nors bendra su
mūsų radijo siųstuvo darbu, Žemkalnis man neminėjo.
131

Mūsų radijo siųstuvo pavadinimas (iššaukiant) buvo
„KHA", o radijo stoties Vokietijoje, kur mes perduodavome šifruotas telegramas, buvo ,,IRF", bet tiksliai to ne­
žinau.
Dirbti su radijo siųstuvu aš rekomendavau Zemkalnį ir
Vilniaus universiteto studentą Adolfą ar Alfonsą Armalį,
kuris, atvykęs iš pasienio ruožo, kur gyveno jo tėvai, at­
ėjo pas mane su slaptažodžiu „Kumpis — 23“ ir įteikė du
laiškus, vieną nuo Naujokaičio ir kitą nuo leitenanto Bro­
niaus Michelevičiaus, pabėgusio į Vokietiją. Tuos laiškus
jam atnešė iš Vokietijos man nežinomas kurjeris. Naujo­
kaitis laiške pranešė, kad vokiečiai palankiai žiūri į lie­
tuvius, kad tikrai bręsta karas tarp Vokietijos ir TSRS ir
kad reikia sudaryti vadovaujantį antitarybinį centrą Lie­
tuvoje. Michelevičius savo laiške taip pat pranešė, kad
tikrai bręsta karas tarp Vokietijos ir TSRS, ir prašė pra­
nešti jam karines žinias apie Raudonąją Armiją, apie Rau­
donosios Armijos dalių dislokaciją Lietuvoje, jų motorizavimą ir kt. Už tokį atvirumą laiške aš net supykau, nes
tas dokumentas galėjo sužlugdyti visą mūsų veiklą. Ar­
malis atvyko pas mane balandžio mėnesį, į laiškus aš taip
ir neatsakiau. Armaliui aš pasakiau, kad mes turime radijo
siųstuvą, bet ar panaudojo jį Žemkalnis, man nežinoma.
Armaliui aš pavedžiau Vilniaus universitete rasti du arba
keletą studentų įvairiems kontrrevoliuciniams pavedimams
atlikti, bet ar jis rado juos, ar ne, aš nežinau, nes 1941 me­
tų gegužės mėnesio antroje pusėje jis pabėgo į užsienį,
pastebėjęs, kad jį seka VRLK organai.
Pagal mano žodžius užrašyta teisingai, man garsiai per­
skaityta, tai ir patvirtinu savo parašu.
1941 m. rugsėjo 30 d.
Iš Kibaus pranešimo aš žinojau, kad kapitonas Gužai­
tis — 179 teritorinės šaulių divizijos 234 šaulių pulko 1 ba­
taliono vadas — yra jo užverbuotas į mūsų organizaciją,
ir su juo galima kalbėti apie slaptus reikalus.
132

1941 metų kovo mėn. aš susitikau su Gužaičiu kari­
niuose dviejų batalionų užsiėmimuose; jis buvo viename
batalione tarpininkavę aš atvažiavau su divizijos štabu
stebėti, kaip vyksta karinis mokymas; užsiėmimai vyko
dvi dienas. Per tą laiką mes kalbėjome su Gužaičiu įvai­
riais mūsų organizacijos darbo klausimais ir svarstėme
taip pat lietuvių korpuso kariuomenės elgesį, vokiečiams
puolant Lietuvą Vokietijos karo su Tarybų Sąjunga metu.
Gužaitis buvo už tai, kad lietuvių korpusas turi sukilti, iš­
eiti už Vilniaus miesto ir užimti ten žiedinę gynybą nuo
Raudonosios Armijos, o, sulaukus vokiečių kariuomenės,
sudaryti Lietuvos armijos branduolį; aš nesutikau su tokia
taktika, nes nebuvau tikras, kaip pažiūrės į tokį uždavinį
visa korpuso asmeninė sudėtis, nes tam tikslui buvo rei­
kalinga masinė kontrrevoliucinė organizacija, o ji būtų
greit susekta. Korpuse buvusių organizacijos narių ir nu­
matytų žmonių, su kuriais dirbo Kilius, žinoma, buvo ma­
ža, kad visas korpusas galėtų sukilti.
Be to, aš maniau, kad Raudonosios Armijos dalys su­
triuškins korpusą greičiau, negu ateis pas mus vokiečių
kariuomenė. Todėl aš pasiūliau dezertyravimo iš korpuso
į miškus metodą, o daugiausia, ką galima čia padaryti —
tai koordinuoti dezertyravimo pradžią, kryptį ir susirin­
kimo vietą. Tokių dezertyrų koncentravimosi vieta aš
numačiau Valkininkų miškus (Rūdninkų girią). Tikslas
buvo pabėgti į mišką su lengvu ginklu ir sulaukti vokie­
čių, o paskui tas pat, kaip ir Gužaičio pasiūlyme. Pastara­
jam ne visiškai patiko mano pasiūlymas, bet po ilgų kal­
bų jis sutiko su juo.
Šiuo klausimu aš taip pat kalbėjau ir su Kiliumi, kuris
daugiau laikėsi mano pasiūlymo. Pokalbis šiuo klausimu
dar įvyko 1941 metų balandžio mėnesį mano bute, kur
buvau aš, Kilius, Gužaitis ir Sadzevičius. Mes su Gužaičiu
kalbėjome, tęsdami ankstesnį pokalbį. Sadzevičiaus dėme­
sys kažkur nukrypo, ir aš nežinau, ar jis ką nors suprato,
ar ne.
133

Prieš pabėgdamas į užsienį, Naujokaitis man pranešė,
kad Kaune gyvena savas patikimas žmogus, su kuriuo
slaptažodis yra „Levas — 113"; to .žmogaus pavardė Leo­
nas Prapuolenis. 1941 metų balandžio pabaigoje Prapuole­
nis atvyko į mano butą, kur tuo metu buvo ir Nasevičius.
Jis pasakė slaptažodžius „Kumpis — 23" ir „Levas—113"
ir pranešė, kad Naujokaitis, jo gautomis per dvi merginas
žiniomis, pereinant sieną buvo sužeistas ir dabar guli Tau­
ragės miesto ligoninėje. Jis perdavė, kad karas tarp Vo­
kietijos ir TSRS prasidės 1941 metų gegužės 1—10 d. lai­
kotarpiu, ir prašė, kad lietuvių slaptos organizacijos būtų
pasiruošusios ir, prieš ateinant vokiečiams, tose vietose,
kur yra organizacijos narių, iškeltų plakatus „Lietuvių
aktyvistų frontas", o tvarkai prižiūrėti paskirtų atitinka­
mus žmones su baltais raiščiais ant rankovės ir raidėmis
„TDA" — tai reiškia — tautinė darbo apsauga. Kadangi
pranešimas apie karo tarp Vokietijos ir TSRS pradžią bu­
vo gautas vėlai ir mums neliko laiko plačiam kontrrevo­
liuciniam darbui išvystyti, tai mes su Nasevičium atskiro
nutarimo nepriėmėme.
Kitą dieną ar vėliau, bet taip pat 1941 metų balandžio
pabaigoje, pas mane atėjo kurjeris iš Vokietijos, kažkoks
Taujenis ar Taujanskis, kuris pasakė slaptažodžius „Kum­
pis— 23" ir „Saga — 23". Tas kurjeris pranešė, kad iš
tikrųjų greit bus karas tarp Vokietijos ir TSRS, bet ne
1941 metų gegužės 1—10 d. Taujenis papasakojo, kad to­
kių kurjerių kaip jis daug pasiųsta iš Vokietijos į Lietuvą.
Prieš tai juos instruktavo vokiečių karininkas ir norėjo
duoti jiems pinigų, bet jie atsisakė. Paskui kalbėjęs kari­
ninkas lietuvių kalba paaiškino, kad šiuo metu vokiečių
ir lietuvių interesai sutampa ir mes turime garbingai įvyk­
dyti uždavinį, žinodami, jog tai bus Lietuvos naudai. Tau­
jenis isnėio mane, kad, kilus karui, lietuviai nacionalistai
negadintų kelių, tiltų, neleistų bolševikams išvežti fabri­
kų ir gamyklų įrengimų ir t. t. Kartu jis paprašė painfor­
muoti jį apie slaptų lietuvių nacionalistinių organizacijų
134

darbą ir pasakė, kad, esant reikalui, jis vėl važiuos tai
pranešti į Vokietiją.
Aš trumpai painformavau jį apie mūsų atliktą kontr­
revoliucinį darbą, bet kadangi skubėjau Gegužės pirmo­
sios šventėms pas šeimą į Kauną, tai pasiūliau jam gauti
smulkesnę informaciją iš Kibaus, su kuriuo jie turėjo su­
sitikti kitą dieną vakare pas leitenantą Eidimtą
,
*
pas kurį
jis taip pat buvo siųstas iš Vokietijos ir kur jis turėjo nak­
voti. Kilių aš įspėjau apie tai tarnyboje 1941 metų balan­
džio 30 d. ir paprašiau jį iš pradžių užeiti pas Nasevičių,
kad jis perduotų per jį Taujeniui tai, ką turi pranešti į Vo­
kietiją. Su Taujeniu aš susitariau, kad jis turi vėl nuvykti
į Vokietiją patikslinti karo tarp Vokietijos ir TSRS pra­
džios terminus, informuoti apie padėtį Lietuvoje ir gauti
visais klausimais aiškesnius nurodymus.
Kilius įvykdė mano pavedimą ir susitarė su Eidimtu
dar kartą susitikti Raudonosios Armijos korpuso name.
Tas susitikimas neįvyko todėl, kad Eidimtas buvo suimtas
kartu su Taujeniu už ryšius su pastaruoju.
Pagal mano žodžius užrašyta teisingai, man garsiai per­
skaityta, tai ir patvirtinu savo parašu.
Kilius Juozas, Jono s., gimęs 1909 metais Rokiškio
apskrityje, Pandėlio valsčiuje, Paževiškių kaime. Kilęs iš
buožių.

KELIAUS JUOZO savarankiški parodymai
**
1941 m. birželio 13 d.
Aš, buvęs Raudonosios Armijos kapitonas Kilius Juo­
zas, š. m. birželio mėn. 12 d. VRLK organų buvau areštuo­
tas ir apkaltintas dalyvavimu kontrrevoliucinėje veikloje,
* Adolfas Eidimtas, Radviliškio rajono Matkaičio dvaro savininkas,
gestapo agentas. Hitlerininkus išvijus iš Lietuvos, vadovavo naciona­
listinėms gaujoms. Red.
** ADSR d. r., 53, 193—209.

135

pradžioje buvau nusistatęs savo kaltę užginčyti, bet įsiti­
kinęs, kad toks elgesys nei man, nei mano artimiesiems
nėra naudingas, nusprendžiau gera valia viską papasakoti
ir prisipažinti kaltu. Taip pasielgti mane paskatino
buv. mjr. Bulvičiaus man atsiųstas raščiukas, iš kurio įsi­
tikinau, kad Bulvičius yra tikrai areštuotas ir apie savo
nelegalią veiklą rašo parodymą.
Impulsą pradėti nelegalią (kontrrevoliucinę) veiklą, da­
vė nesulaikomas vokiečių armijos žygiavimas pietryčių
Europoje. Tuo laiku buvau įsitikinęs, kad, vokiečiams pa­
ėmus savo hegemonijon Vakarų ir pietryčių Europą, karas
tarp Tarybų Sąjungos ir Vokietijos bus neišvengiamas.
Šiuos samprotavimus dar sustiprino intensyvus Raudono­
sios Armijos tvirtinimasis ir jėgų telkimas savo vakarų
pasienyje. Akivaizdoje visos eilės vokiečių laimėjimų,
tuo laiku buvau įsitikinęs, kad, susikibus Tarybų Sąjungai
su Vokietija, laimės vokiečiai. Nors aiškiai žinojau, kad
vokiečiai ateis ne kaip išvaduotojai, bet kaip okupantai,
tačiau galvojau, kad jei mes, lietuviai, prisidėsime prie
Tarybų santvarkos likvidavimo, lietuvių tauta galės iš
vokiečių išsikovoti geresnę padėtį.
Po kelių pasitarimų su Bulvičiumi priėjome išvados,
kad reikia steigti nelegalią organizaciją. Kadangi šios
organizacijos veikla buvo numatyta provincijoje, civilinių
žmonių tarpe, abu su Bulvičiumi nusprendėme, kad orga­
nizacijai turi vadovauti civiliniai asmenys, o vienas iš
mūsų įeitų į organizacijos centrą, kaip kariuomenės at­
stovas. Buvome susitarę, kad toks atstovas bus Bulvičius,
o, jam susirgus, išvykus arba jį areštavus, vietoje Bulvi­
čiaus būsiu aš. Organizuoti centrą buvo pavesta Naujokai­
čiui. Naujokaitis laikė ryšį tik su Bulvičiumi. Aš su Nau­
jokaičiu nebuvau net supažindintas. Naujokaitis, pajutęs,
kad yra VRLK organų sekamas, pabėgo į Vokietiją.
Naujokaičiui išvykus, Bulvičius ne kartą sakė, kad visas
pradėtas darbas staiga netekęs pagrindo, kad su civiliais
136

s. esą labai sunku susitarti, nes kiekvienas iš jų bijo rizikuo­
ti. Kas po Naujokaičio ėmėsi šiam centrui vadovauti —
man nėra žinoma. Aš buvau Bulvičiaus įspėtas: „tu, kaip
mano pavaduotojas, stovi nuo šios organizacijos nuoša­
liai. Tačiau centro žmonės yra įspėti, kad tu skaitaisi mano
pavaduotoju ir, man nesant, jei būtų reikalas, jie su tavim
susiriš". (Tokio atvejo nė karto nebuvo.)
Pas mjr. Bulvičių iš viso esu buvęs 6—8 kartus; daž­
niausiai tarnybos reikalais. Vieną kartą pas jį buvo kaž­
koks pilietis; susipažinus paaiškėjo, kad Kamantauskas.
Jį man pristatė kaip „savo žmogų". Antrą kartą esu pas
Bulvičių matęs tą patį Kamantauską ir dar vieną nepažįs­
tamą asmenį.
Ši nelegali kontrrevoliucinė organizacija buvo pava­
dinta „Aktyvistų frontu". Kiek mane Bulvičius informa­
vo, ji vadovavosi nerašyta instrukcija: 1) kad nebūtume
žvalgybos organų susekti, tuo tarpu turėti tik centrą ir nu­
matyti žmones, kuriuos, reikalui esant, galėtume išsiųsti
į provinciją. Šiuos ryšio žmones gerai ištirti, bet iki ne­
atėjo laikas, su jais tiesioginio ryšio nesudaryti.
2. Prasidėjus karui, visais būdais afišuoti, kad čia vei­
kia seniai sukurta ir rimtų žmonių vadovaujama organiza­
cija— „Aktyvistų frontas", kurios atstovai yra įgalioti
tartis su Vokietijos vyriausybe dėl būsimos Lietuvos
santvarkos.
Žinojeu iš Bulvičiaus, kad šios nelegalios organizacijos
dispozicijoje yra slaptas radijo siųstuvas ir kad jis yra
Žemkalnio žinioje. Vieną kartą, kada Bulvičius turėjo
kažkur išvykti, supažindino jis mane su Žemkalniu (buv.
„Ramovės" valgykloje) ir pasakė, jei būtų reikalas, Žem­
kalnis tave įspės. Po šio susitikimo su Žemkalniu daugiau
jokių reikalų neturėjau.
Balandžio 30 d. buvau Bulvičiaus įspėtas, gegužės 1 d.
nueiti pas Itn. Eidimtą (Šnipiškėse), pas kurį yra atvykęs
žmogus iš Vokietijos. Nuėjęs apie 21.00 vai., radau pas jį
137

pilietį Taujenį. (Nei Eidimto, nei Taujenio anksčiau nepa­
žinojau.) Taujenis perdavė tokias informacijas: 1) visai
tikras dalykas, kad karas tarp TSRS ir Vokietijos prasidės
ne vėliau gegužės 10 d.; 2) kad Škirpos ir Skipičio Berlyne
vadovaujamas lietuvių centras įspėja per daug nepasiti­
kėti vokiečių pažadais, nes vokiečiai, kurstydami Lietuvos
liaudį prieš Tarybų santvarką, siekia savo tikslo; 3) esą,
karinė vokiečių vadovybė yra pasirengusi karo pradžioje
išsodinti Lietuvoje stambius oro desantus. Apie šiuos de­
santus turėtų burtis visa aktyvioji Lietuvos visuomenė.
Be to, pranešė, kad galėtų į aną pusę sienos pergabenti
kokį nors paketą. Apie tai painformavau Bulvičių, ir jis
pasiūlė šia proga pabandyti sutvarkyti radijo ryšį. Šiuo
reikalu buvau gavęs tokius nurodymus: mūsų radijo siųs­
tuvas su vokiečiais negali susirišti ir, be to, jo darbas yra
labai pavojingas. Prašyti vokiečius, kad jie nustatytu lai­
ku ir nustatyta banga informaciją duotų taip stipriai, kad
būtų galima priimti paprastu imtuvu. Tačiau gegužės 3 d.
nustatytu laiku Itn. Eidimtas neatvyko. Vėliau paaiškėjo,
kad jis areštuotas.
Birželio 8 (9?) apie 17 vai. skambino iš Pabradės ir prašė
įspėti mjr. Bulvičių, kad į Pabradę yra atvykusi jo žmona.
Bulvičius į Pabradę nuvyko ir, grįžęs apie 24, papasako­
jo, kad kai kurie iš „mūsų" žmonių yra areštuoti, paimtas
radijo siųstuvas, ir kad Žemkalnis jaučiąs tiesioginį pavo­
jų būti areštuotas. Tą pačią naktį Bulvičius buvo staiga
iššauktas į Varėną ir, kaip vėliau paaiškėjo, pakeliui buvo
areštuotas.
Aš, kaip Tarybų Sąjungos pilietis ir buvęs Raudonosios
Armijos vadas, jaučiuosi padaręs didžiulę klaidą, ją nuo­
širdžiai apgailestauju ir laukiu teisingos tarybinių įstatymų
bausmės. Į šį purviną šunkelį — kontrrevoliucinę veiklą,
esu pasukęs grynai savo iniciatyva. Esu pasiryžęs kantriai
pernešti man skirtą bausmę, iš šio biauraus nusikaltimo
pasimokyti, kad vėl galėčiau kaip garbingas pilietis grįžti
į Tarybų Sąjungos tautų bendruomenę.
138

Kaltinamojo Kiliaus papildomi parodymai
1941 irt. birželio 13 d.
1. S. m. pavasarį, baigiantis vokiečių tautybės pilie­
čių repatrijavimo terminui, apie 5 vai. ryto buvo pas mane
užėjęs pik. Itn. Sutkus ir papasakojo tokį įvykį: Grįždamas
naktį į savo butą, pastebėjo, kad prie jo buto sustojo ypa­
tingo skyriaus automobilis, atvykę ypat. skyriaus atstovai
jo bute darė kratą, o tuo tarpu Sutkus iš tolo šį įvykį ste­
bėjo. Automobiliui nuvažiavus, Sutkus atėjo pas mane,
prašydamas patarimo, ką dabar daryti? Aš pasiūliau gulti
į mano lovą, o dieną pabandyti išaiškinti, kokiu tikslu bu­
te darė kratą. Tačiau Sutkus nusprendė, kad taip būtų ne­
atsargu; pėsčias išėjo į Panerių stotį iš čia žadėjo vykti į
Kauną, o iš Kauno kaip nors slaptai į Vokietiją.
Po dviejų savaičių nuo šio įvykio buvo pas mane atvy­
kęs pil. Svetlauskas, kuris atnešė man Sutkaus iš Vokieti­
jos trumpą laiškelį. Rašo, kad laimingai perėjo sieną ir da­
bar gyvena Eitkūnuose. Svetlauskas pasipasakojo, kad
verčiasi kontrabanda ir į Vokietiją vaikšto gana dažnai.
Svetlauskui mano adresą, matyt, buvo davęs Sutkus.
2. Per susitikimą pas Itn. Eidimtą pil. Taujenis papa­
sakojo, kad savo akimis matęs Eitkūnuose gen. Raštikį,
apsirengusį kaimiečio drabužiais. Taip pat papasakojo
kaip tikrą dalyką, kad slaptai perbėgęs sieną pik. Kraunaitis.
Kaltinamojo Kiliaus savo ranka rašyti
papildomi parodymai

1941 m. birželio mėn. 15 d.
Su Bulvičium buvome pasiskirstę pareigomis se­
kančiai: Bulvičius laiko asmeninį ryšį su konspiracinės
organizacijos centru ir su civiliniais visuomenės atstovais:
aš gi, kaip jo pavaduotojas, turėjau numatyti ir parengti
žmones korpuso karių tarpe. Buvau įspėtas, jog, kol ateis
tinkamas momentas, niekam nesakyti nei apie mūsų numa­
139

tomus tikslus, nei apie tokią besikuriančią konspiracinę
organizaciją. Asmenų ištyrimą (išstudijavimą) turėjau da­
ryti aplinkiniais keliais, t. y. asmeniniu stebėjimu ir, jei
būtų proga, pasikalbėjimais apie tarptautinę padėtį, apie
tarybinę santvarką, žmonių nuotaikas ir pan. O jau po
tokio stebėjimo daryti išvadą, ar tam tikras asmuo konspi­
raciniam darbui gali būti tinkamas, ar ne. Mano asmeniš­
kai tirtų karių sąrašas ir charakteristika duota tardytojui
atskirai.
Kada pradėjome galvoti apie uždavinių davimą Vilniu­
je stovinčiosios kariuomenės dalims, iškilo reikalas į šį
darbą pritraukti dar vieną kitą patikimą asmenį. Tokiais
buvome numatę: kpt. Gužaitį, Itn. Sadzevičių ir kpt. Anta­
navičių. Užmegzti su jais kontaktą buvo pavesta man. Pa­
sikalbėjus su kiekvienu iš jų atskirai ir iškėlus klausimą:
ką turėtų daryti Lietuvos kariuomenės dalys, jei staiga
tarp TSRS ir Vokietijos kiltų karas. Kiekvienas iš jų patarė,
kad reikia parengti kokį nors veikimo planelį. Dar pra­
džioje, rodcs, sausio ir vasario mėn., Antanavičius, Sadzevičius ir aš bandėme svarstyti patį pirmąjį variantą — pa­
imti į savo rankas Vilniaus miestą ir po to organizuotai iš­
vesti iš miesto lietuviškas dalis į Rūdninkų miškus. Bet,
paskaičiavę jėgas, įsitikinome, kad tokį uždavinį įvykdyti
esame per silpni. Po šio pasitarimo kuriam laikui viskas
buvo užmesta. Kpt. Gužaičiui ir Itn. Sadzevičiui buvo duo­
tas uždavinys — numatyti „savo" žmones kariuomenės
dalyse.
Apie vasario mėn. pradžią abu su Bulvičium pasitarę
apsistojome ties paprastesnių variantu. Iškėlėme sau už­
davinį — kaip galima daugiau išsaugoti nuo galimo sunai­
kinimo mūsų korpuso gyvąją jėgą. Įsitikinome, kad dėl
visos eilės priežasčių kelti korpusui kokį nors ak­
tyvų uždavinį būtų savižudybė. Kadangi visai neturime
šaudmenų, jei tik bandysime jėga užgrobti sandėlius ir pa­
140

sipildyti šaudmenimis, per tas kelias valandas rusų motomechanizuotos dalys spėtų apsupti Vilnių ir pirma laiko
mus likviduotų. Atsižvelgiant j šiuos samprotavimus, buvo
apsistota ties šiuo variantu: pirmąją naktį, karui prasidė­
jus, slaptai, be triukšmo, mažais būreliais „išgaruoti" iš
miesto ir aplinkiniais keliais susirinkti Rūdninkų (Valki­
ninkų) miškuose. Kada buvo ties šiuo variantu galutinai
apsistota, man buvo Bulvičiaus pavesta jį pradiskutuoti su
Gužaičiu ir Sadzevičiumi (Antanavičiaus nusprendėme
daugiau į šį darbą netraukti, nes, kaip jis pasakė, dėl bro­
lio pabėgimo į Vokietiją galįs būti sekąmas, o antra —
keturi jau būtų per didele grupė. Dėl to Antanavičius iš
pasitarimo iškrito visam laikui).
Kada šį variantą pateikiau Gužaičiui su Sadzevičium,
jie abu kategoriškai pasipriešino ir pasiūlė savo projektą:
susitelkti rajone Borove Rovy, Altarja, Vilnelės up., Liaskuvka ir čia gintis. Pagrindinis motyvas,— kad tą rajoną
iš visų pusių supa gamtinės prieštankinės kliūtys ir, kas
svarbiausia, jo centre yra šaudmenų sandėliai. Ypač Sadzevičius tvirtino, kad šiame rajone būtų galima išsilaikyti
kokią savaitę laiko. Kadangi aš jų projektui nepritariau,
o jie mano pateikto visai nenorėjo svarstyti — prie nieko
konkretaus nepriėję išsiskirstėme. Kada šio posėdžio išda­
vas papasakojau Bulvičiui, jis taip pat jų projektą sukriti­
kavo ir nurodė — pasistengti atitinkamai paveikti Gužaitį
su Sadzevičium, kad jie vardan bendro labo nuo savo pro­
jekto atsisakytų ir prisidėtų prie mūsų. Kada po to susiti­
kęs pasakiau Gužaičiui, kaip į šį reikalą žiūri Bulvičius,
jis, kad ir nenoromis sutiko nusileisti. Gužaičiui daviau už­
davinį: numatyti išėjimui iš miesto ir pasitraukimui kelius
ir numatyti pulkuose žmones, per kuriuos galėtume su
pulkais turėti ryšį. Gužaitis pažadėjo tai padaryti. Vėliau
dar buvau atsitiktinai susitikęs 2—3 kartus Gužaitį ir at­
skirai Sadzevičių ir painformavau, kad, gal būt, pavyks
ui

susitarti su vokiečiais, kad jie tuo momentu, kada mes
vykdysime uždavinį, bombarduotų kareivines ir Vilniaus
aerodromą.
Pastaba: Buvau pasirengęs šį pageidavimą perduoti vo­
kiečiams per Taujenį. Tačiau, areštavus Itn. Eidimtą ir ne­
pavykus radijo stotelei susirišti, šis pageidavimas vokie­
čių nepasiekė. Taip pat buvo nusistatyta prašyti vokiečių
į korpuso dalių susirinkimo rajoną (Rūdninkų miškuose)
išmesti parašiutais šaudmenų. Šis pageidavimas taip pat
vokiečiams nebuvo perduotas.
Rajonai Rūdninkų miškuose, kur buvo numatyta išėju­
sioms iš Vilniaus dalims susirinkti, yra juodu pieštuku pa­
ženklinti 1 : 100 000 žemėlapyje. Šis žemėlapis yra mano
buvusioje palapinėje, portfelyje.
Kadangi gegužės mėn. pirmomis dienomis jokių artė­
jančio karo simptomų nesirodė, be to, pradėjome rengtis
išvykimui į. vasaros stovyklą, visi pasirengimo darbai
savaime sustojo, nes jau buvo visai aišku, kad šio plano
vykdyti neteks.
Atvykus į vasaros stovyklą, tariausi su Bulvičium, ar
neapsimokėtų ir čia kokį nors planelį numatyti? Pasvarstę
priėjome tokios išvados: kadangi ir čia neturime su savimi
šaudmenų, galėtume nebent bandyti, karui prasidėjus,
mažais būreliais naktį išeiti iš stovyklos ir patraukti į Šven­
čionėlių—Labanoro miškų masyvą. Bet kadangi iš visko
matėsi, kad karas greit nenumatomas, ties šiuo planu dau­
giau nė nebeapsistojome. Per atsitiktinį susitikimą su
kpt. Gužaičiu visą tai papasakojau jam. Jis nepasisakė nei
už, nei prieš. Be to, jis pasakė: „Žinai, prieš vėją nepa­
pūsi! Atrodo, liko tik viena išeitis — mesti visas fantazijas
iš galvos ir viską daryti taip, kaip reikalauja reali padėtis."
Teko su tuo sutikti.
Pasitarę su Bulvičium, priėjome išvados: tikrai, viso­
kiom fantazijom turi būti galas! Dabar jau mums buvo
142

aišku, kad vokiečiai, nustatinėdami neva visai „tiksliai"
karo pradžios datas ir žadėdami paramą oro desantais,
mus tik klaidino, išnaudojo ir pagaliau... apgavo. Kaip
buvo numatyta perduoti parėdymus? Kariuomenės dalis
buvo numatyta įspėti ar perduoti uždavinius per ištirtus
ir patikimesnius divizijos štabo pareigūnus. Pvz., N parei­
gūnas gauna visai konkretų uždavinį: vykti į M dalį ir
perduoti kapitonui K, kad slaptai veikiąs štabas jam įsa­
ko vykdyti lokį tai uždavinį. Ar jis pats asmeniškai turi
daliai vadovauti, ar savo nuožiūra gali pavesti vadovavi­
mą kuriam nors iš vyresnių — yra jo reikalas. Be to, jam
būtų tuo pačiu metu nurodytas vienas antras tos dalies
gerai ištirtas asmuo, kuriuos jis gali be jokios rizikos pa­
sikviesti, kaip pagalbininkus.
Tačiau visa bėda, kad gerai ištirtų ir patikimų asmenų
skaičius kariuomenės dalyse buvo nepakankamas. Ypač
tokių žmonių trūko 184 šaulių divizijos dalyse. Ar buvo
ką nors išaiškinęs Gužaitis ir jei buvo, kokie tie asmenys,
man nėra žinoma.
Su provincijoje stovinčiomis dalimis buvo galvota
pasielgti taip. Pasiųsti į kiekvieną tokią dalį po vieną ry­
šio žmogų (iš štabo) su uždaviniu vykti į artimiausią di­
desnį mišką, čia išsisklaidyti ir veikti partizaniškai. To­
kiems partizanų būriams telktis į tokius rajonus, kur buvo
numatyta nuleisti oro desantus.
Bulvičius iš kažkur sužinojo, kad vokiečiai esą pa­
žadėję karo pradžioje Lietuvos teritorijoje plačiu mastu
panaudoti parašiutininkus ir, jei mes pageidautume, į nu­
rodytus punktus išmestų ginklų ir šaudmenų. Kiek pa­
svarstę, abu su Bulvičiumi parengėme tokią numatomų
ginklams išmesti punktų schemą — žemėlapį. Punktus rin­
kome arčiau didesnių miestų bei miestelių, miškinguose
rajonuose. Iš viso buvome numatę, rodos, 77 tokius punk­
tus. Rengdami šį planą iš karto braižėme trijuose žemėla­
piuose: 1:300 000, kurį turėjome pasiųsti į Vokietiją;
144

1 : 100 000 — sau, vykdymui ir 1 : 400 000 — kaip atsarginį.
Visus reikalingus žemėlapius parūpinau aš (išskyrus
1 :400 000, kurį davė Bulvičius).
Pastaba: Baigdamas akademiją, kaip nuosavybę išsine­
šiau apie 200 įvairių žemėlapių. Be to, apie 40—50 lapų
buvau gavęs iš išėjusio į atsargą akademijos kolegos
mjr. Bulikos.
Visi užbraižyti žemėlapiai pasiliko Bulvičiaus žinioje.
Apie kovo mėn. vidurį Bulvičius minėjo, kad vieną
tokį žemėlapį (rodos, 1 : 300 000) per kažką išsiuntęs į Vo­
kietiją, bet mažai turįs vilties, kad jis pateks. Kada pas ma­
ne atvyko Svetlauskas, apie minėto žemėlapio likimą Bulvi­
čius neturėjo jokių žinių. Nusprendėme išnaudoti progą
ir išsiųsti dar vieną. Tada paėmiau iš Bulvičiaus 1 : 400 000
atsarginį žemėlapį ir dar vieną 1 : 1 000 000, kuriame buvo
punktų numeracija, padariau kopiją (taip pat 1 : 400 000) ir
pasiunčiau per Svetlauską. Kadangi .Svetlauskas sudarė
ne visai patikimo žmogaus įspūdį, jokių paaiškinimų bei
prierašų nedariau. Žodžiu, jam paaiškinau, kad susirišimui
mes siūlome tokius sutartinius ženklus: 1) atskridęs į ati­
tinkamo punkto rajoną vokiečių lėktuvas išmeta raudoną
raketą, kas reiškia: „jei esate, pasiženklinkite"; 2) punkte
esą žmonės, pamatę vokiškais ženklais lėktuvą, užkuria
laužą (padaro dūmus) ir, jam išmetus raudoną raketą, gre­
ta laužo pakloja baltą maršką, kas reiškia: „esame čia";
3) lėktuvas, pastebėjęs maršką, išmeta žalią raketą — „su­
pratau", o po to vykdo numatytą uždavinį. Kad tą viską
galėtų tiksliai Svetlauskas perduoti — abejojau. Taip pat
Svetlauskui nurodžiau: 1) Jei vokiečiai šį planą tvirtina —
tegu tuoj apie tai kokiu nors būdu, eventualiai, per radiją,
praneša. 2) Mes lauksime atskrendant lėktuvo pirmąją ka­
ro dieną apie 19.00—20.00 vai.
Apie tai, ar Svetlauskui šį žemėlapį pavyko perduoti,
ar ne — man nėra žinoma.
Kada atvyko Taujenis, nei apie vieno iš dviejų siųstų
žemėlapių likimą žinių neturėjome. Aš pasiūliau daryti dar
10 Užs. Nr. 1430

145

vieną kopiją ir siųsti ją per Taujenį. Ypač dar dėl to, kad
Taujenis užtikrino beveik visišką saugumą. Susitaręs su
Itn. Eidimtu gegužės 5 d. susitikti, parengiau kopiją
(400 000) ir rengiausi per Eidimtą perduoti ją Taujeniui.
Ant šios kopijos buvau savo ranka parašęs sutartinius
ženklus ir kitus paaiškinimus. Paaiškėjus, kad Itn. Eidimtas areštuotas, apie tai painformavau mjr. Bulvičių. Kadan­
gi gegužės 1 d. pats buvau buvęs Itn. Eidimto bute, jaučiau
pavojų, kad galėjau būti saugumo organų pastebėtas ir
kiekvienu momentu areštuotas. Bulvičius patarė nieko ne­
laukiant visus tris žemėlapius sunaikinti. Aš, tikėdamasis,
kad dar už dienos—antros gali pasitaikyti proga pasiųsti,
pradžioje žemėlapius buvau paslėpęs, bet, progai neatsira­
dus ir artėjant terminui vykti į vasaros stovyklą, visus tris
žemėlapius (du gautus iš Bulvičiaus, ir parengtąją kopiją)
sudeginau..
Atvykęs Taujenis taip pat pareiškė, kad vokiečiai, ka­
rui prasidėjus, numato plačiu mastu panaudoti išsodinimą
parašiutininkų ir į nurodytus punktus išmesti ginklų. Pa­
sak jo, vokiečiai pageidautų, kad nurodytuose punktuose
teiktųsi vyrai, kur jie bus aprūpinti ginklais, instrukto­
riais ir gaus konkrečius uždavinius. Nurodė, kad ši infor­
macija iš visai rimtų šaltinių ir kad ja galima pasitikėti.
Kad tikrai spėtume pasiųsti į provinciją ryšininkus su inst­
rukcijomis, pareiškė, kad apie karo pradžią būsime kokiu
nors būdu įspėti bent prieš 24 vai.
Kadangi šis ginklais aprūpinimo planas apėmė civilinę
visuomenę, daugiau jokių smulkmenų šiuo reikalu neži­
nau. Viskas, ką čia šiuo klausimu nurodžiau, yra girdėta
arba iš Bulvičiaus arba iš Taujenio.
Kartu su Bulvičium svarstėme klausimą, kaip turėtų
elgtis mūsų vyrai, jei būtų paskelbta mobilizacija? Pavyz­
džiui, tas pats Taujenis informavo,— kad vokiečiai veda
propagandą nesimobilizuoti, nestoti į armiją naujokams,
ūkininkams nevykdyti natūralinių prievolių (grūdų
pristatymo), žodžiu, visus Tarybų valdžios įsakymus boiko146

tuoti. Šiuo klausimu abiejų su Bulvičium buvo viena nuo­
monė: panašiai boikoto propagandai nepritarti, nes ji tar­
nautų ne mūsų, o grynai vokiečių interesams. Jeigu kas
nors klaustų, kaip tokiu atveju elgtis, patarti lojaliai vyk­
dyti visus valdžios parėdymus bei reikalavimus. Ar buvo
iškeltas uždavinys šią mintį skleisti visuomenėje — man
nežinoma.
Esu iš Bulvičiaus girdėjęs, kad Vokietijoje esanti
sudaryta provizorinė Lietuvos vyriausybė, kuri kartu su
vokiečių tankais turėtų atvykti į Lietuvą. Jį kažkas įspėjo,
esą, būtų geriau, jei tokia būsima vyriausybė būtų numa­
tyta iš Lietuvoje esančių žmonių, nes toji, kuri Berlyne,
esanti perdaug vokiška, t. y. kuri pasiryžusi vykdyti vis­
ką, ką vokiečiai diktuos. Bulvičius žadėjo šiuo reikalu pa­
sitarti su „civiliakais". Ar jis tarėsi, ar buvo kas nors šiuo
reikalu padaryta, Bulvičius manęs neinformavo.
Kada man Bulvičius paskyrė susitikimą su Taujeniu,
kartu pridūrė, kad jei iš Taujenio sužinočiau ką nors nau­
jo, kad apie tai painformuočiau Nasevičių. Kadangi aš
Nasevičiaus pavardės visai nebuvau girdėjęs ir nežinojau
kaip jis atrodo, Bulvičius nupasakojo jo išvaizdą, davė ad­
resą ir pridūrė — apie tavo atvykimą jis yra įspėtas. Jei
kartais nepatikėtų — parodyk savo asmens liudijimą. Po
pasimatymo su Taujeniu, ant rytojaus buvau užėjęs pas
Nasevičių, kuris mane priėmė labai rezervuotai ir bend­
rai laikėsi labai atsargiai. Aš jam viską papasakojau, ką
buvau girdėjęs iš Taujenio, ir paklausiau, ar kartais ne­
turi 1 : 400 000 žemėlapio. Žemėlapį surado ir davė (ant šio
žemėlapio buvau parengęs ginklų numetimo plano kopiją,
kurią norėjau pasiųsti per Taujenį). Kada paaiškėjo, kad
Eidimtas areštuotas ir parengtąją kopiją nebėra kaip pa­
siųsti, Bulvičius patarė dar kartą užeiti pas Nasevičių ir
pasiteirauti, ar jis kartais nežino šiam tikslui žmogaus?
Buvau dar kartą pas Nasevičių, tačiau jis atsakė, kad šiuo
metu pasiųsti žemėlapiui jis neturi priemonių. Ir bendrai
davė suprasti, kad toks pašalinių asmenų lankymasis jam
147

nepatinka, kad, matyti, jis jaučiasi nesaugiai. Kada po to
paprašiau Bulvičiaus paaiškinti, kas per vienas yra tas
Nasevičius, jis atsakė: „Nebijok, tai mūsų žmogus, senas
prityręs konspiratorius." Koks jo vaidmuo mūsų organi­
zacijoje—Bulvičius nepaaiškino. Daugiau su Nasevičium
jokių reikalų nesu turėjęs.
Papildymas 2 skirsnio. Kaip pasielgti su tokiais va­
dais, kurie mūsų vykdomam planui nepritartų arba ban­
dytų priešintis? Buvome numatę: visokiais būdais vengti
lieti kraują savųjų tarpe. Vartoti jėgą tik tada, jei kas
drįstų priešintis arba kliudyti. Kas nepanorėtų prie vyk­
domo plano prisidėti — gali elgtis kaip tinkamas, prieš to­
kius prievartos nenaudoti. Kadangi plano vykdymas buvo
numatytas nakties metu, galvojome šaukti bei įspėti tik
tuos vadus ir viršininkus, kurie mums palankūs arba bent
kurie nėra mums priešingo nusistatymo.
Bendrai ryšio ir įsakymų perdavimo planas dar nebuvo
kaip reikiant parengtas ir pvz., jei būtų tekę veikti, viskas
galėjo iširti vien dėl šio trūkumo.

Žemkalnis Leonas, Adomo s., gimęs 1911 m. Leningra­
do mieste, lakūnas, iki arešto dirbo LTSR Geologijos val­
dyboje.

ŽEMKALNIO LEONO parodymai
*

1941 m. rugsėjo 25 d.
Aš esu kontrrevoliucinės karinės nacionalistinės orga­
nizacijos dalyvis, taip pat kontrrevoliucinei organizacijai
priklausiusiu radijo siųstuvu palaikiau ryšius su Vokietija.
Apie 1941 metų sausio mėnesį, man aplankius gimi­
* ADSR d. r., 53, 28—41.
148

naitį kapitoną Bulvičių (mano žmonos sesers vyrą), pasi­
kalbėjimo metu jis man papasakojo, kad Lietuvoje yra
kontrrevoliucinė organizacija, kuri ruošia Tarybų valdžios
nuvertimą.
Jis painformavo mane, kad iš Vokietijos nelegaliai
pereina į Lietuvos TSR daug lietuvių, kurie anksčiau, su­
kūrus Tarybų valdžią Lietuvoje, buvo išvykę (pabėgę) į
Vokietiją. Jų tarpe yra ir asmenų, anksčiau tarnavusių
Lietuvos kariuomenėje. Iš jų majoras Bulvičius man pa­
minėjo Kumpį ir, rodos, kažkokį buvusios Lietuvos kariuo­
menės kapitoną. Jie informavę Bulvičių, kad Vokietijos
valdžios organai žadėjo suteikti pagalbą ir atkuriant kapi­
talistinę santvarką Lietuvoje, padaryti Lietuvą Vokietijos
protektoratu. Taip pat Bulvičius man pasakė, kad jis or­
ganizuoja pogrindinę nacionalistinę karinę organizaciją;
aš sutikau priklausyti jai ir, organizacijai pavedus, dirbau
kontrrevoliucinį darbą.
Iš Bulvičiaus informacijos aš supratau, kad jis priklau­
so centriniam organizacijos štabui. Tačiau vėliau, apie
1941 metų gegužės vidurį, kai aš buvau Bulvičiaus bute
Vilniuje, Lenino gatvėje Nr. 29, kalbant su juo apie slaptos
organizacijos veiklą, jis man papasakojo turįs ryšius su
vienu žmogumi, kurio padėtis yra aukštesnė už jo, ir kad
jis, Bulvičius, slaptojoje organizacijoje yra jam pavaldus.
Bulvičius pabrėžė, kad tas žmogus konspiracijos sume­
timais nemėgsta dažnai rodytis.
1941 metų kovo pradžioje ar vasario pabaigoje, netru­
kus po vokiečių repatrijavimo komisijos išvykimo iš Lie­
tuvos TSR, Kaune, Bulvičiaus bute Ringuvos gatvėje
Nr. 7, įvyko slaptosios organizacijos narių pasitarimas. Pa­
sitarime dalyvavo majoras Bulvičius, advokatas Kaman­
tauskas ir aš — Žemkalnis. Tame pasitarime buvo svarsto­
mas klausimas dėl ryšių su Vokietija užmezgimo radijo
siųstuvu. Kamantauskas ir Bulvičius kalbėjo, jog yra ra­
dijo siųstuvas ir reikia jį, radijo siųstuvo aprašą, kodus ir
šifrą nuvežti į Vilnių, kad būtų galima pradėti darbą.
149

Dokumentus nuvežti buvo pavesta man. Visus radijo
siųstuvo techninius dokumentus pakete Kauno stotyje
man įteikė Kamantauskas.
Sugrįžęs į Vilnių, kitą dieną aš nuėjau pas majorą Bulvičių, ir jo bute mes su juo apžiūrėjome radijo siųstuvo
aprašą, kodus ir šifrą. Visi tie dokumentai buvo vokiečių
kalba. Susipažinus su dokumentais, majoras Bulvičius pa­
vedė man užeiti pas Kamantauską ir apžiūrėti radijo siųs­
tuvą.
Kitą dieną, apie 8—9 vai. vakaro, aš užėjau pas Ka­
mantauską, kuris gyvena gatvėje, esančioje netoli Lukiš­
kių aikštės. Jis buvo namie. Netrukus po mano atėjimo į
Kamantausko butą atėjo Skripkauskas, su kuriuo Ka­
mantauskas mane supažindino. Supažindindamas mane
su Skripkausku, Kamantauskas įspėjo, kad Skripkauskas
yra mūsiškis ir priklauso slaptai organizacijai. Mes visi
trys apžiūrėjome radijo siųstuvą ir nutarėme jį nunešti pas
Skripkauską, nes buvo numatyta pradėti darbą su radijo
siųstuvu jo bute.
Kaip buvo susitarta su Bulvičium, aš turėjau nuvykti į
Skripkausko butą ir konkrečiai išspręsti klausimą dėl radi­
jo siųstuvo darbo. Aš nutariau užverbuoti į organizaciją
DVRA lietuvių korpuso leitenantą Joną Valkiūną, kuris
tarnavo ryšių būryje ir gerai pažįsta radijo siųstuvo dar­
bą. Valkiūnui aš paskambinau telefonu ir susitariau su juo
susitikti „Pilzeno“ bare Lenino gatvėje, kur mes ir susiti­
kome.
Kalbėdamas su Valkiūnu, aš tiesiog paklausiau jį, ar
jis sutinka dalyvauti slaptoje organizacijoje ir būti telegra­
fistu ryšiams su Vokietija palaikyti. Valkiūnas sutiko daly­
vauti slaptos organizacijos darbe. Tuomet aš jam papasa­
kojau, kad organizacija jau turi radijo siųstuvą ir jo tech­
ninius dokumentus. Valkiūną aš gerai pažinau, nes mes
kartu tarnavome Lietuvos kariuomenėje, žinojau jo nu­
sistatymą, todėl ir ryžausi tiesiog iškelti jam klausimą dėl
darbo slaptoje organizacijoje, nors prieš tai, kalbant apie
150

Valkiūną su majoru Bulvičium, pastarasis mane įspėjo,
kad Valkiūnas yra DVRA pirmūnas ir gali nesutikti stoti
į slaptą organizaciją, todėl reikia būti atsargiam.
Užverbavęs Valkiūną, kartu su juo aš nuėjau pas
Skripkauską, gyvenantį Žygimanto gatvėje Nr. 20.
Skripkausko bute mes nutarėme radijo siųstuvą laiki­
nai perkelti pas Valkiūną, ir kartu su juo aš nunešiau ra­
dijo siųstuvą į jo butą Uosto gatvėje Nr. 20, bt. 22.
Valkiūno bute mes drauge su juo kruopščiai apžiūrė­
jome radijo siųstuvą ir nustatėme, kad jis yra techniškai
sutvarkytas ir visiškai tinkamas darbui.
Kaip buvo susitarta su Skripkausku, sekmadienį,
1941 metų kovo 30 d., jis, Skripkauskas, turėjo laukti mūsų
netoli Pavilnio geležinkelio stoties, o mes su Valkiūnu tu­
rėjome paimti radijo siųstuvą iš Valkiūno buto ir nuvežti
į Pavilnį. Mes taip ir padarėme. Apie 3 vai. dieną susitikę
Pavilnyje su Skripkausku, kuris mūsų laukė, mes visi trys
su radijo siųstuvu nuėjome pas geležinkelininką Gobį. Go­
bio bute pastatėme radijo siųstuvą ir susirišome su stotimi
,,IRF", esančia Vokietijoje.
Turiu pasakyti, kad šeštadienį, 1941 metų kovo 29 d.,
Bulvičius įteikė man perdavimui šifruotą radiogramą. Ra­
diogramoje buvo klausiama, ar organizacijos užsienio
centras gavo jo anksčiau išsiųstus planus. Man paklausus
Bulvičiaus, kokie tai planai, jis atsakė, kad tai yra planai
su septyniasdešimt septyniais raudonais ir mėlynais ratu­
kais, išsiųsti per specialų užsienio kurjerį organizacijos
užsienio centrui.
Be minėtos radiogramos, išsiųstos 1941 metų kovo 30 d.,
mes pasikeitėme per radiją pasveikinimu, atviru kodu.
Perduodant radiogramą dalyvavau aš (perdaviau ir pri­
ėmiau), Valkiūnas ir Skripkauskas. Geležinkelininkas tuo
metu buvo komandiruotėje, o kur buvo jo žmona, nežinau,
bet jos kartu su mumis kambaryje nebuvo.
Baigę darbą, radijo siųstuvą palikome Gobio bute, o
mes visi trys pėsčiomis išėjome į Vilnių.
151

Radiogramą šifravau aš—-Žemkalnis ir majoras Bulvi­
čius; paprastai radiogramos buvo šifruojamos Bulvičiaus
bute. Kodai buvo gauti iš Kamantausko ir laikomi pakete,
apie ką aš aukščiau kalbėjau, o dalį, kuri buvo ne pakete,
Kamantauskas per Bulvičių perdavė man.
Radijo stoties, esančios Vokietijoje, pavadinimas ,,IRF"
taip pat gautas iš Kamantausko pakete. O mūsų radijo
siųstuvo pavadinimas „KHA" taip pat gautas iš Kaman­
tausko. Šifrus aš galiu pats išdėstyti, nes juos žinau; pra­
šau šifrus pridėti prie protokolo. Už šifro teisingumą aš
atsakau.
Kokia banga mes dirbome, tiksliai pasakyti negaliu,
bet maždaug 50—60 metrų, ir visa tai yra pažymėta radijo
siųstuve.
Iš viso mes buvome susijungę per radiją su organiza­
cijos užsienio centru, su stotimi „IRF" du kartus: pirmą
kartą 1941 metų kovo 30 d. ir antrą kartą sekmadienį,
1941 metų balandžio 6 d., iš tos pačios vietos netoli Pavil­
nio stoties. 1941 metų balandžio 6 d. buvo perduotos dvi
radiogramos. Tas radiogramas sudariau aš ir majoras Bul­
vičius. Vienoje radiotelegramoje pranešėme apie tai, kad
divizijų vadų pasitarime Rygoje dalyvavo apie dvidešimt
divizijų vadų. Antros radiotelegramos turinio dabar ne­
prisimenu, kai prisiminsiu, išdėstysiu jį.
Iš Vokietijos 1941 metų balandžio 6 d. mes gavome dvi
radiogramas. Pirmoje jie klausė, kokius planus mes pa­
siuntėme, per kur ir kieno vardu. Ta radiograma buvo lie­
tuvių kalba.
Antroje radiogramoje jie klausė, kur yra siųstuvas,
kas dirba, ir prašė nurodyti perdavimo laiką. Ši radiogra­
ma buvo gauta vokiečių kalba. Į tas dvi radiotelegramas
atsakymo mes nedavėme, nes po 1941 metų balandžio 6 d.
mums nepavyko susirišti, nors mes tris kartus bandėme
susijungti su jais.
Bulvičius ir aš nutarėme radijo siųstuvą iš geležinkeli­
ninko Gobio pernešti į „Lokio" barą, esantį Lenino gat152

vėje. Su to baro šeimininku Buivydu dėl radijo siųstuvo
laikymo aš pats susitariau, informavęs jį apie organizaciją
ir radijo siųstuvą; jis sutiko būti organizacijos nariu ir
laikyti pas save radijo siųstuvą. Po radiogramos perdavi­
mo 1941 metų balandžio 6 d. Gobys atvežė geležinkeliu
radijo siųstuvą ir mano nurodymu perdavė jį laikyti baro
šeimininkui. „Lokio" baro šeimininko bute aš pastačiau
radijo siųstuvą ir, laikydamasis iš Kamantausko gautos
instrukcijos, nurodžiau radijo stoties „IRF” darbo laiką...
Aš bandžiau susijungti su stotimi „IRF", bet radijo
stotis kažkodėl neatsakė; aš turėjau perduoti radiogramą,
kurią sudarė ir šifravo majoras Bulvičius drauge su ma­
nim. Radiogramoje buvo nurodoma tai, kokie planai pa­
siųsti, per ką, kokiu keliu, ir tai, kad tie planai nepateko
pagal paskirtį, nes kurjeris ar palydovas pereinant sieną
sužeistas ir planai perduoti kitam asmeniui, kuris turėjo
juos pristatyti į paskirties vietą, į Punsko miestą (vokie­
čių okupuotą).
Radiogramoje buvo nurodytas slapyvardis to asmens,
kuris turėjo atvykti ir pristatyti planus, ir pavardė to as­
mens, kuris turėjo juos priimti.
Aš pranešiau majorui Bulvičiui, kad nesusirišau per
radiją ir radiogramos neperdaviau, nes siųstuvas pastaty­
tas nepatogioje vietoje ir antena bloga. Jis man atsakė,
kad nereikia skubėti, radijo siųstuvą reikia pernešti į kitą
vietą ir perduoti radiogramą.
Po to majoro Bulvičiaus nurodymu aš užmezgiau ry­
šius su Vilniaus universiteto studentu Armaliu, kuris tu­
rėjo rasti vietą radijo siųstuvui. Ryšiams su Armaliu už­
megzti Bulvičius man davė slaptažodį „A-29"; tą slapta­
žodį panaudojau pirmą kartą susitikęs su Armaliu. Pas
Armalį aš nuėjau į jo butą, bet neradau jo namie, todėl
palikau jam raštelį su slaptažodžiu ir prašiau jį užeiti į
„Lokio“ barą. Kad galėčiau pažinti Armalį bare, raštelyje
aš jam parašiau, kad, atėjęs į barą, jis atsisėstų už stalo ir
padėtų prieš save knygą; taip jis ir padarė.
153

Kitą dieną Armalis atėjo į barą, kur aš užmezgiau ry­
šius su juo. Kalbėdamas su Armaliu aš jam pasakiau, kad
atėjau užmegzti ryšius su juo majoro Bulvičiaus nurody­
mu ir kad jis turės rasti vietą, kur galima bus. pastatyti
radijo siųstuvą. Armalis man pareiškė, kad jis jau turi
vietą radijo siųstuvui ir galima jį ten pernešti. Prieš pa­
simatymą su Armaliu aš kalbėjau su Skripkausku, kad jis
rastų vietą radijo siųstuvui, ir jis žadėjo atsiųsti į barą
paimti radijo siųstuvą vieną vyriškį su mergina, bet ka­
dangi iš Skripkausko susitartu laiku paimti radijo siųstu­
vo niekas neatėjo, tai, kaip mes buvome susitarę, radijo
siųstuvą iš baro pas save namo paėmė Valkiūnas. Kaip su­
sitarėme su Armaliu, jis turėjo atsiųsti kitą merginą, gy­
venančią Vilniuje, Jogailos gatvėje; jos pavardės aš ne­
žinau. Ją mačiau Valkiūno bute, kai ji paėmė pas save ra­
dijo siųstuvą, ir su ja drauge, t. y. teisingiau pasakius,
paskui ją nuėjau į butą minėtoje gatvėje. Netrukus pas
ją į butą atėjo Armalis ir mergina, gyvenanti viename
kambaryje su ta mergina, kuri nešė radijo siųstuvą. Bute aš
ją įspėjau, kad raktus nuo čemodano sū radijo siųstuvu ji
laikytų su savim. Po savaitės ta mergina Armalio nuro­
dymu ir mano pasiūlymu nunešė radijo siųstuvą į Vilniaus
universiteto studento Moskalenkos butą. Moskalenkos bu­
te mes du kartus bandėme susijungti su radijo stotimi
„IRF", bet dėl blogos antenos tai nepavyko. Aš kalbėjau
su Armaliu, jog reikia radijo siųstuvą pernešti į kitą vietą,
ir tuomet jis man pasakė, kad ruošiasi bėgti į Vokietiją.
Po to jis paklausė manęs, ar aš neturiu ko perduoti į Vo­
kietiją. Aš atsakiau, jog neturiu, ir patariau jam kreiptis
pas majorą Bulvičių. Daugiau aš su Armaliu nebuvau su­
sitikęs. Kai sutikau Skripkauską, šis pareiškė, kad radijo
siųstuvą reikia nuvežti į Lentvarį, bet aš to daryti jam ne­
patariau ir pasiūliau paieškoti vietos Vilniaus mieste.
Kartą man esant pas Bulvičių jo bute, atėjo taip pat
Kamantauskas ir pranešė, kad radijo siųstuvas nuvežtas
154

į Lentvarį. Apie 1941 metų gegužės 28 ar 29 d. man į dar­
bą paskambino Kamantauskas ir paprašė užeiti pas jį. Kai
užėjau pas jį į butą, jis man pasakė, kad radijo siųstuvas
iš Lentvario paimtas ir yra pas Kriščiūną, gyvenantį Di­
džiojoje gatvėje Nr. 24, bt. 8, ir prašė mane radijo siųstuvą
iš ten pernešti į kitą vietą. Aš atsakiau Kamantauskui, kad
susitarsiu su Birute Tijūnaityte, gyvenančia Akmenų gat­
vėje Nr. 3, bt. 2, kuri sutiko su mano pasiūlymu ir žadėjo
priimti radijo siųstuvą.
Su Tijūnaityte aš pasikalbėjau ir paklausiau, ar ji ne­
bijo priimti saugoti slaptą čemodaną; ji su tuo sutiko ir
mano nurodymu radijo siųstuvą iš Kriščiūno parsinešė į
savo butą.
Kamantauskas pasakojo, kad jis palaikė ryšius su vo­
kiečių repatrijavimo iš Lietuvos TSR komisija, kuri dirbo
Kaune. Tos komisijos pirmininkas buvo Klausas
,
*
su ku­
riuo jis ilgai kalbėjosi ir kuris pasiūlė radijo siųstuvą
slaptos organizacijos darbui. Kamantauskas sutiko ir pri­
ėmė radijo siųstuvą.
Kamantauskas man ir Skripkauskui savo bute pasako­
jo, kad tuomet, kai Klausas jam pasiūlė kurti kontrrevo­
liucinę organizaciją Lietuvos TSR ir jis, Kamantauskas,
sutiko, Klausas jam sakė, kad po 3—4 mėnesių tarp Vo­
kietijos ir Tarybų Sąjungos bus karas, ir Lietuvoje reikia
ruoštis suteikti paramą vokiečių kariuomenei, kad Lietu­
vai būtų suteikta autonomija vokiečių protektorate.
Aš žinau, kad organizacijai vadovavo majoras Bulvičius ir advokatas Kamantauskas; be to, žinau dar vieną,
kuris lankėsi pas majorą Bulvičių ir kuriam organizaci­
joje majoras Bulvičius ir Kamantauskas buvo pavaldūs.
Aš žinau, kad iš užsienio pas majorą Bulvičių buvo
atvykęs buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas Damb­
rauskas, kuris atvežė instrukcijas kontrrevoliucinei orga­
nizacijai. Bulvičius man pasakojo, kad pagal Dambrausko
* Klausas buvo tik komisijos narys. Red.
155

atvežtus nurodymus vokiečių kariuomenės įžengimo į
Lietuvos TSR teritoriją momentu mes turėsime užtikrinti,
kad visi organizacijos dalyviai turėtų ant rankos ženklą iš
trijų raidžių5—„TD A", tai reiškia—„Tautinė darbo ap­
sauga".
Kaip man sakė Armalis, jis taip pat turėjo išvykti į už­
sienį, ir aš jam patariau kreiptis pas majorą Bulvičių gauti
uždavinio. Ryšius su užsieniu palaikė Naujokaitis, nes vie­
noje radiogramoje buvo minima jo pavardė ir nurodoma,
kad jis turi vykti į užsienį ar pas jį turi atvykti iš užsie­
nio, dabar tiksliai neprisimenu.
Bulvičius man sakė, kad pas jį ddug kas ateina iš už­
sienio, bet konkrečių pavardžių jis neminėjo. Prisimenu,
kad Bulvičius man minėjo Kumpio, kaip užsienio kurjerio,
pavardę ar slapyvardį. Ta pati pavardė buvo minima Bulvičiaus sudarytoje radiogramoje apie tai, kad Kumpis turi
vykti su medžiaga į užsienį.
Aš jau nurodžiau organizacijos dalyvius: Bulvičius,
aš — Žemkalnis, Skripkauskas, Kamantauskas, Armalis,
Valkiūnas, Moskalenko, Gobys, Kriščiūnas, Buivydas ir
dvi merginos, apie kurias aš daviau parodymus aukščiau.
Bulvičius man sakė, kad slaptai organizacijai priklauso
DVRA lietuvių korpuso kapitonas Kilius, kuris yra Bulvičiaus pavaduotojas organizacijos darbui. Jeigu Bulvičius
išvažiuos arba bus suimtas, aš turėsiu užmegzti ryšius su
kapitonu Kiliumi; jokių slaptažodžių nesutarėme, nes aš
asmeniškai pažįstu Kilių ir jis mane taip pat pažįsta.
Iš Bulvičiaus informacijos man yra žinoma, kad orga­
nizacijos užsienio centrui priklauso buvęs Lietuvos pa­
siuntinys Vokietijoje Škirpa ir buvusios Lietuvos kariuo­
menės husarų pulko leitenantas Michelevičius.

1941 m. rugsėjo 26 d.
1941 metų birželio 7 d., atėjęs į darbą Geologinėje val­
dyboje, aš pastebėjau, kad nėra Birutės Tijūnaitytės. Aš
atkreipiau į tai dėmesį, nes ji paprastai laiku ateidavo į
156

darbą. Apie 10 vai. 30 min., grįžęs iš taupomosios kasos,
aš paklausiau bendradarbį Vladą Vaitkevičių, kur jo virši­
ninkė. Jis atsakė nežinąs. Aš jam patariau nueiti pas Tijūnaitytę į jos butą ir sužinoti, ar ji nesusirgo. Visa tai aš
dariau, norėdamas įsitikinti, ar nesuimta Tij Onaitytė. Grį­
žęs iš Tijūnaitytės Vaitkevičius man pranešė, kad ji yra
suimta ir 1941 metų birželio 7 d. rytą ją išvežė.
Gavęs tas žinias, aš nutariau pasislėpti, siekdamas iš­
vengti arešto. Išėjau iš darbo ir nuvykau į Vilniaus stotį.
Prie stoties aš laukiau traukinio iki 19 vai. 25 min. ir tuo
traukiniu išvažiavau į Kauną. Ten tuoj nuėjau namo,
pas žmoną Janiną Zemkalnienę, gyvenančią Ringuvos
gatvėje Nr. 7. Žmonai aš papasakojau, kad mane nori su­
imti, apie tai papasakojau ir Marijai Bulvičienei (majoro
Bulvičiaus žmonai). Joms taip pat papasakojau apie tai,
kad esu kontrrevoliucinės,organizacijos dalyvis, apie or-'
ganizacijos turimą radijo siųstuvą ir t. t.
Apie tai aš papasakojau esant joms ir mano žmonos
tėvui Aleksandrui Danevičiui, gyvenančiam majoro Bul­
vičiaus bute. Danevičiui aš pasakiau, kad majoras Bulvičius kalbėjo apie paslėptus pistoletus ir kad man būtinai
reikia gauti vieną pistoletą. Jis man davė vieną pistoletą
ir 50 šovinių. Kadangi nakvoti žmonos bute man buvo pa­
vojinga, mes visi trys susitarėme paieškoti man buto ir nu­
tarėme, kad aš nakvosiu atsargos kapitono Andriūno, gero
Bulvičiaus draugo, bute.
Kai atėjo Andriūnas, iškviestas telefonu, aš jam smul­
kiai papasakojau, jog slapstausi dėl to, kad suimta mergi­
na, pas kurią buvo laikomas radijo siųstuvas ir kuri žino
mano pavardę ir todėl gali mane išduoti.
Andriūnas sutiko mane priimti, ir aš su juo ilgai kalbė­
jausi .apie pabėgimą į Vokietiją. Andriūnas pažadėjo suor­
ganizuoti mano pabėgimą ir pasakė, kad jis matėsi su
žmogumi, kuris jam papasakojo, jog keletas žmonių, per­
sirengę raudonarmiečių uniforma, ruošiasi bėgti į Vo­
kietiją. Į Vokietiją besiruošiančių bėgti asmenų tarpe jis.
157

paminėjo buvusį buržuazinės kariuomenės pulkininką
Bobelį; visi tie asmenys stengiasi gauti automašiną ir ja
važiuoti.
Andriūnas žadėjo pasiųsti mane į užsienį kartu su mi­
nėta grupe.
1941 metų birželio 9 d. vakare iš Andriūno aš išėjau
pas savo žmonos tėvo brolį Danevičių, pas kurį pernakvo­
jau. Ten mane lydėjo žmonos tėvas Aleksandras Danevičius. 1941 metų birželio 7 d., kai aš atvažiavau į Kauną,
jau pirmo pasikalbėjimo metu mes visi nutarėme, kad
majoro Bulvičiaus žmona važiuotų pas jį į Pabradės ka­
rinę stovyklą ir įspėtų jį apie areštus ir apie tai, kad radi­
jo siųstuvas susektas ir paimtas, taip pat apie tai, kad aš
pats pabėgau iš Vilniaus. Pirmadienį, 1941 metų birželio
9 d., rytą Bulvičienė išvažiavo pas vyrą į Pabradę. Antra­
dienį apie 10 vai. rytą Bulvičienė paskambino telefonu
į mano žmonos dėdės Danevičiaus butą ir pranešė, kad
Vilniuje ji matėsi su mergina, kurios pavardės ji nepasakė,
bet aš jau žinojau, kad ji kalba apie Tijūnaitytę, nes aš bu­
vau davęs Bulvičienei jos tarnybinį telefoną ir prašęs pa­
skambinti man, ar ji suimta, ar ne. Bulvičienė man pasakė,
kad ji, toji mergina, buvo suimta, o paskui paleista ir to, ką
ji turėjo, pas ją jau nebėra, t. y. radijo siųstuvas, kiek aš
supratau, paimtas.
Kai aš 1941 metų birželio 10 d. nuėjau pas savo žmoną
į Ringuvos gatvę Nr. 7, ten jau buvo grįžusi iš Vilniaus
Bulvičienė ir smulkiau papasakojo apie savo susitikimą
su Tijūnaitytę ir vyru majoru Bulvičium, kuris patarė man
grįžti į tarnybą. Apie tai, ką ketina daryti Bulvičius, ji man
nieko nepasakė.
Aš nutariau pereiti sieną, kaip jau buvau parodęs apie
tai aukščiau. Pakalbėjau su Andriūnu, bet jis pasakė, kad
antrą kartą nebebuvo sutikęs žmogaus, kuris užsiima ne­
legaliu vedimu į užsienį, todėl konkrečiai su juo nieko
nesusitarėme. Andriūnas prižadėjo patikslinti šį klausimą
ir man pranešti.
158

Pistoletą ,,DV" ir 50 šovinių, žmonai prašant, aš pali­
kau pas ją, o pats birželio 11d. rytą išvažiavau į Vilnių.
Kadangi majoro Bulvičiaus žmona pasakojo, kad ji
Vilniuje matėsi su Tijūnaityte, aš nutariau atvažiuoti į Vil­
nių pasimatyti su ja ir smulkiai sužinoti apie radijo siųs­
tuvą, t. y. ar siųstuvas VRLK paimtas, ar perduotas kam
nors kitam.
Atvažiavęs į Vilnių, aš iškviečiau Tijūnaitytę telefonu
ir dieną susitikau su ja prie Lietuvos TSR Geologinės val­
dybos įstaigos.
Tijūnaityte papasakojo, kad radijo siųstuvą paėmė
VRLK organai. Po to man viskas paaiškėjo, ir daugiau nie­
ko su ja nebekalbėję atsisveikinome. Po susitikimo su Ti­
jūnaityte aš ėjau pas Bulvičiaus seserį, gyvenančią Tauro
gatvėje Nr. 19, bt. 5, bet pakeliui buvau suimtas.
Nasevičius Vladas, Vlado s., gimęs 1909 m. Rygos
mieste.

NASEVICIAUS VLADO parodymai
*
1941 m. spalio mėn. 2 d. aš, Nasevičius Vladas, Vla­
do s. duodu šį parodymą:
1941 m. sausio mėn. pabaigoje pas mane atėjo nepažįs­
tamas ūkininkas, kuris sakėsi turįs su manimi pasikalbėti
kaip Skipičio siųstas žmogus. Jis man pakartojo mano su
Skipičiu susitartą slaptažodį „Rapolas" tris kartus. Sį slap­
tažodį aš su Skipičiu susitariau 1940 m. rugpiūčio mėnesio
pabaigoje, kada jis sakė išvyks iš Kauno pailsėti į Birštoną
ir į tėviškę. Be to, sakė jis, kad gali jį, kaip visuomenės
veikėją, areštuoti arba jo ieškoti. Todėl, jei jis atsiųs pas
mane žmogų, kuris pasakys tris kartus „Rapolas", tai prašė
pranešti per tą žmogų jam, ar jo neieško Draugijoje už­
sienio lietuviams remti. Per tą laiką nuo mudviejų išsisky­
rimo iki aš baigiau darbą Draugijoje užsienio lietuviams,
* ADSR d. r., 53, 259—267.
160

t. y. likvidavau ją 1940 iii. rugsėjo mėn. 15 d. ir iki 1941 m.
sausio mėn. pabaigos niekas pas mane nebuvo atėjęs. Šito
žmogaus, nedidelio ūgio, ūkininko drabužiais apsivilkusio,
menkoko išsilavinimo, kuris sakėsi ateinąs iš anos pusės —
iš Seinų, aš nepažįstu ir pavardės nežinau, nes jis man jos
nesakė. Ūkininkas, Skipičio siųstas, atėjęs 1941 m. sau­
sio mėn. pabaigoje man pasakė tris kartus „Rapolas" ir
Skipičio vardu pranešė ir prašė štai ko: Skipitis esąs Ber­
lyne. Jo ir kitų pabėgusių lietuvių žiniomis, karas tarp
Vokietijos ir TSRS šį pavasarį tikrai būsiąs, vadinasi, Lie­
tuva bus vokiečių okupuota. Kadangi, esą, karas vis tik
bus, tai kad būtų lengvesnės ar platesnės okupacijos są­
lygos arba platesnės Lietuvos autonomijos sąlygos, o gal
net vėl bus galima atstatyti buferinę Lietuvos nepriklau­
somybę, reikia, kad vokiečiai manytų, jog, karui prasidė­
jus, ir lietuviai kuo nors padės. Pranešti, kuo galima būtų
vokiečius įtikinti, kad ir patys lietuviai, Lietuvoje pasili­
kę, kažką galvoja. Išklausęs šio žmogaus pranešimus, aš
jam pareiškiau, kad dabar aš nieko negaliu jam pasakyti
ir Skipičiui perduoti, nes tai yra didelis ir rizikingas daly­
kas, be to, aš rūpinuosi baigti savo studijas; pasakiau, kad
Skipičiui aš galėsiu pranešti tik ką nors po vieno ar dvie­
jų mėnesių.
Manydamas, kad karo atveju kas nors vokiečių dūmi­
mui darytina, nutariau pasitarti su kuriuo nors kariškiu
lietuviu, turinčiu nuovoką kariniuose dalykuose bei orien­
taciją politiniuose, ypač tarptautiniuose santykiuose, todėl
paprašiau savo buto šeimininko кар. Eugenijaus Petrausko
supažindinti mane su plačios orientacijos jam pažįstamu
gabiu kariškiu, nes, sakiau jam, yra rimtų klausimų aptarti.
Кар. Petrausku aš nepasitikėjau, nes jis yra menkai išsilavi­
nęs žmogus, o pulk. Įeit. Dabulevičius, kuris tame pačiame
bute gyveno, man buvo mažai pažįstamas, be to, išdidus,
nepasitikįs kitais žmonėmis žmogus ir mane kaip studen­
tą nelaikė sau lygiu žmogumi, jaučiau, kad menkiau ver­
tina. Кар. Petrauskas po kelių dienų man pranešė, kad
tl Uis. Nr. 1430

161

mane supažindinsiąs su gabiu žmogum kariu, jo karo mo­
kyklos draugu majoru Bulvičium, su kuriuo esą galima
bus pasikalbėti. Kurią dieną Petrausko bute aš susipažinau
su Bulvičium — neatmenu tikrai, rodos, tai buvo 1941 m.
sausio mėn. paskutinės dienos, ar tai vasario mėn. pirmo­
sios. Su mjr. Bulvičium kalbėjausi vienu du. Pasakiau jam
tai, ką žmogus iš Skipičio man yra sakęs ir apie ką aš anks­
čiau tame parodyme čia pat rašiau — pranešu. Svarstyta
su Bulvičium klausimai: a) ar reikia kaip nors vokiečiams
vaizduoti, kad karo atveju Lietuvoje kas nors bus daroma,
ar ne; b) o jei vaidinti, tai kaip ir kuo. Galutinai prieita
šiame pasitarime mudviejų, kad, siekiant šiek tiek paleng­
vinti Lietuvos būklę vokiečių okupacijos atveju, reikia
paruošti žemėlapiuką, kuriame būtų numatytos tam tikros
vietos, į kurias, karui prasidėjus vokiečiai orlaiviais nu­
mestų ginklų, o žmonės tų apylinkių neva turėtų jais pa­
sinaudoti. Šitą žemėlapį pasiųsti Skipičiui, ir tegu jis prieš
vokiečius turi kozerį, kad, va, ir Lietuvos lietuviai rūpinasi
ir nori neva sau Lietuvos nepriklausomos, buržuazinės ne­
priklausomos Lietuvos. Bulvičiui iškėlus mintį dėl organi­
zacijos, aš jam pareiškiau, kad jokios organizacijos ne­
reikia, mano nuomone, kad tai būtų bereikalingas dalykas,
nes maža tauta pati savo jėgomis sau nepriklausomybės
iškovoti negali, kadangi Lietuvos geopolitinės sąlygos yra
blogos, t. y. jos teritorija tarp dviejų didžiųjų kolosų —
TSRS ir Vokietijos; sakiau, kad mažos tautos turi savo
žmones branginti, juos pavojun nestatyti; be to, sakiau
Bulvičiui, kad ir vokiečių ekspansija į Rytus, mano giliu
įsitikinimu, mindys lietuvių tautą, ir okupacija gali būti
daug žiauresnė negu 1915—1918 metais. Juk, tur būt, nėra
jokio pagrindo daug tikėtis iš dabartinių Skipičio duoda­
mų vokiečių pažadų. Bulvičius sutiko su tomis mintimis
ir manęs daugiau neįtikinėjo organizacijos reikalingumu,
bet kokių grupių konkrečiu organizavimu. Aš griežtai
pareiškiau, kad jokių organizacijų nereikia ir į jokias
organizacijas aš nesidėsiu. Jis su manimi tada sutiko.
162

Iš mudviejų to pasitarimo nutarta paruošti tik žemė­
lapį, kurį Bulvičius sakė paruoš ir po savaitės ar kitos man
pristatys. Kada žemėlapį Bulvičius man atnešė,— aš ne­
atsimenu. Tik, rodos, daug vėliau negu buvo nutaręs —
1941 m. kovo mėn. antroje pusėje ar pabaigoje. Atėjo
vėl kitas žmogus ir pasakė, kad esąs nuo- Skipičio, pasakė
slaptažodį ir prašė, ar aš neturiu ko nors perduoti Skipi­
čiui. Tada aš perdaviau Bulvičiaus paruoštą žemėlapį.
Kaip, kas ir kiek ten vietų buvo sužymėta, aš negaliu pa­
sakyti, nes neskaičiau tų taškų ir nesigilinau, kaip jie su­
žymėti, nes žemėlapiuose ir kariniuose dalykuose esu pro­
fanas. Prašiau tik žmogų, kad jis praneštų Skipičiui, kad
aš nieko nedarau, jokios organizacijos nekuriu tiems sužy­
mėtiems taškams tol, kol iš jų negausiu pritarimo ir reika­
lo. Bendrai pabrėžiau, kad aš netikiu galimu greitu karu
tarp Vokietijos ir TSRS, nes įvykus vokiečių tautybės žmo­
nių repatriacijai į Vokietiją ir esant geresniems santykiams
tarp šių valstybių, per daug tikėti vokiečių pažadams nėra
ko. Dar pabrėžiau, kad organizuoto darbo aš nedirbu ir ne­
manau dirbti, nes tai būtų tik bergždžias lietuvių tautos
naikinimas. Šitą žemėlapį tegu neša ir, jei reikalas yra, tegu
Skipitis mulkina vokiečiams akis. Šitas žmogus tada dar
padejavo, kad dabar labai -sunku per sieną pereiti ir todėl
atsakymas dėl žemėlapio tinkamumo ateiti gali negreit, tuo
labiau, kad jis tik su pačiu Skipičiu pasikalbėjęs galės ko­
kiu nors būdu pranešti; be to, jis pasakė, kad jis pats ir
Skipitis vienaip kalba su vokiečiais, o kitaip tarp savęs
abudu su Skipičiu. Šitam žmogui išvykus, kuris taip pat ne­
sisekė pavardės, o tik pasisakė, kad esąs iš Seinų, vėliau
apie žemėlapį aš jokių žinių negavau, nes nežinau, ar šitas
žemėlapis perneštas, ar jis sunaikintas, ar jis yra kur nors
kitur. Bulvičiui, užėjęs pas jį, pranešiau, kad žemėlapį pa­
ėmė kažkoks žmogus, ir pažymėjau, kad žmogus skundėsi,
jog perėjimas yra sunkus.
Per pirmąjį su Bulvičium susitikimą susitarėm vienas
kitą painformuoti dėl žemėlapio. Balandžio mėn. ar gegu­
163

žės mėn. pradžioje vieną sekmadienį iš ryto užėjo pas ma­
ne aukštas juodbruvis kapitonas, kuris pasakė, kad jį siun­
tęs Bulvičius ir prašęs pranešti, kad esąs atėjęs iš anos pu­
sės kažkoks žmogus, kuris galės ką nors pranešti Skipičiui,
jei, žinoma, aš ką nors turįs pranešti. Tas žmogus esąs lie­
tuvis. Tas kapitonas, kaip jis man pasisakė, pavarde
кар. Kilius. Кар. Kiliui aš nieko neturėjau pasakyti ir
pranešti Skipičiui, tik jo paklausiau apie galimą karą tarp
TSRS it Vokietijos. Кар. Kilius nieko man neatsakė, tik
pareiškė savo veido išraiška abejojimą. Кар. Kilius buvo
pas mane ne daugiau kaip penkias minutes. Tiesa, кар. Ki­
lius dar pažymėjo, kad perėjimas per sieną, to žmogaus
žodžiais, yra sunkus ir labai sunkus.
1941 m. gegužės mėn. pabaigoje ar birželio mėn. pačio­
mis pirmomis dienomis pas mane buvo atėjęs vėl kažkoks
Skipičio siųstas žmogus ir vėl tą patį slaptažodį „Rapolas"
tris kartus kartojo ir prašė ką nors Skipičiui pranešti apie
lietuvių būklę Lietuvoje, nes, neturėdamas Skipitis jokių
informacijų apie lietuvių būklę, negalįs turėti vokiečių
akyse gero vardo. Kada aš to žmogaus paklausiau, ar man
Skipitis nieko neliepė pranešti, jis atsakė, kad, Skipičio
nuomone ir spėjimu, karas tarp TSRS ir Vokietijos būsiąs
ir, anot vokiečių, į Lietuvos reikalus vokiečiai tiek atsi­
žvelgs, kiek patys lietuviai bus verti. Šitam žmogui aš nie­
ko negalėjau pasakyti ir jokių informacijų apie lietuvių
būklę suteikti. Tik paklausiau dar, ar dėl žemėlapio Ski­
pitis nieko nesakė jam. Jis gi atsakė nieko nežinąs, ir nie­
ko apie tai man Skipitis pasakyti neliepęs.
Aš gi jam atsakiau, kad Skipičiui pasakytų, kad aš jam
nieko negaliu padėti, nes mano gyvenimo sąlygos ir visos
lietuvių tautos sąlygos yra kitokios negu jų, gyvenančių
Vokietijoje. Ir taip su šituo žmogum išsiskyrėm.
Baigdamas savo parodymą, kiek mano atmintis prime­
na, pareiškiu, kad iki mano arešto dienos, t. y. 1941 m.
birželio mėn. 21 d. popiečio, mano nusikalstamas darbas
prieš TSRS, mano įsitikinimu, yra apgailėtinas. Aš gal kly­
164

dau patikėdamas Skipičiui ir perduodamas Bulvičiaus pa­
darytą žemėlapį, kuris, tur būt, nieko nepakenkė TSRS, nes
aš nieko neorganizavau šio. žemėlapio numatytiems punk­
tams— nei informacijos, nei žmonių. Mjr. Bulvičius, kiek
jis man yra sakęs, taip pat nieko konkretaus nesąs daręs.
Tai buvo vokiečių klaidinimas, rodymas jiems, kad neva
dedamos pastangos, siekiant gauti platesnę autonomiją, jei
jie Lietuvą okupuotų, arba buferinės valstybės teises, jei
TSRS su Vokietija susitartų dėl tolimesnės Lietuvos būklės.
Esu aš vargo žmogus, nes tėvai fabriko darbininkai ir
5 ha savininkai. Mokiausi nuo penktos klasės, savo uždar­
biu padėdamas tėvams, broliams ir seserims. Padarytos
ekonominėje srityje Lietuvoje reformos, k. t? žemės, ban­
kų, prekybos, komunalinėje srityje mane džiugina. O jei
suklydau perduodamas žemėlapį, tai tik todėl, kad
esu lietuvis ir skaičiaus! su galima realybe — vokiečių
okupacija Lietuvoje. Už klaidas mylėdamas Lietuvą dabar
kenčiu. Tačiau, tikiu, kad TSRS tardomieji ir teisiamieji
organai mane supras ir bausdami mane taikys man nusi­
kaltimą švelninančias aplinkybes.
Perskaitęs ką čia parašiau, dar priduriu, papildau, kad
ir pirmojo su Bulvičium pasitarimo metu, Bulvičiaus nuo­
monė, kaip kario, buvo iš anksto pasakyta, spėta, kad
vokiečiams toks planas nebus reikalingas, nes Lietuvos
teritorijoje pozicinio karo būti negalės, turint galvoje
vokiečių strategijos žaibinę taktiką, tačiau, parodžius ne­
va pačių lietuvių pastangas ir tai melagingas, nerealias
vokiečiams, gal ir susidarys geresnės sąlygos būsimajai
Lietuvos okupacijai. Taigi, jau tada, nepadarius dar plano,
Bulvičius pasakė, kad ir padarius sužymėjimus plane ne­
reikės organizuoti jokių grupių, nes vokiečiams tokios
lietuvių pastangos bus nerealios, o tik neva pačių lietuvių
gera valia parodyta.

Mockaitis Stasys, Jono s., gimęs 1907 metais Marijam­
polės apskrityje, Naudžių kaime. Tautininkas, mokytojas.

Kaltinamojo STASIO MOCKAlClO savarankiškas
*
parodymas
1941 m. gegužės mėn. 29 d.

Su Petraška (vardo nepamenu) susipažinau 1940 m. pra­
džioj, kai Lentvary buvo rodomas kinas. Petraška tada pas
mane nakvojo. Pasisakė, kad ir jis yra šaulys. Nuo to laiko
mes ilgai nesusitikom. 1940 m. rudenį buvom susitikę Vil­
niuj. Paskui jis buvo pas mane atvykęs kaip ir padėkoti
už tai, kad aš jį priglaudžiau tada, kai Lentvary rodė kiną.
Apie jokias organizacijas tada visai nekalbėjom. 1940 m.
pačiam gale, ar 1941 m. pradžioje (nepamenu), su Petraška
susitikome Vilniuj (gatvėj, ar’institute, nepamenu) ir jis
man trumpai pasakė, kad organizuojama slapta organiza­
cija. Kartu padavė laišką ir pasakė, kad tame laiške viskas
yra parašyta — perskaitysiu ir viską žinosiu. Aš parva­
žiavęs perskaičiau ir patyriau, kad tai yra šaulių mirties
bataliono statutas. Tą statutą ilgai laikiau pas save, niekam
nerodžiau. Tik vėliau (datos nepamenu) atvyko pas ma­
ne Paškevičius iš Kauno. Išsikalbėjom. Jis sakė, kad Kau­
ne yra slapta organizacija, bet kuo vardu — nežino. Aš
pasigyriau apie šaulių batalioną ir parodžiau statutą. Jis
pasakė, kad panašiais pagrindais ir kauniškė organizacija
veikia, bet jokio statuto jis nematė. Prašė duoti statutą
nuvežti parodyti į Kauna. Aš daviau. Rodos, anie 1941 m.
vasario vidurį vėl atvyko Paškevičius ir grąžino statutą.
Jis pasakė, kad, tur būt, bus ta pati organizacija. Bet da­
bar jis pasakė, kad jų santykiai su centru nutrūkę, iš nie­
kur negauna jokių instrukcijų. Manęs klausė, ar aš su kuo
nors iš aukštesniųjų asmenų dar palaikau santykius, ar ne.
Iki šiol aš palaikiau santykius su vienu Petraška. Petraš­
kos klausiau, kai susipažinau su statutu, apie centro žmo­
* ADSR d. r., 53, 245—252.

166

nes, kas jie yra, kurie pasirašė statutą. Jis man sakė, kad
to sakyti negali, nes ir jis nežino, o, be to, tai ir turi būti
paslaptis. Apie tai esą ir teirautis negalima. Jis tik pami­
nėjo, kad vyriausias vadas yra atsargos pulkininkas, bet
nei vardo, nei pavardės jo nežinąs. Apie pavaduotoją teigė
nieko nežinąs. Aš klausiau, kur yra centras. Į šį klausimą
jis man labai neaiškiai atsakė, bet kiek aš supratau, turėjo
būti Kaune. Pats Petraška sakėsi esąs instruktorius Vil­
niaus sričiai ir visus reikalus, sakė, tik per jį reikės palai­
kyti. Verbuojant narius liepė laikytis kuo didžiausio atsar­
gumo, Verbuoti tik tokius, kuriuos gerai pažįsta ir kurie ne­
mėgsta išsigerti. Geriau vienas, negu daug. Jis sakė, kad
šaulių batalionas palaiko ryšius su Vokietija. Kokiu būdu
tie santykiai palaikomi — nepasakė. Pasakė dar, kad iš
ten bus gaunama ginklų. Ir dabar tikėtasi gauti, bet ne­
galima, labai saugomą siena. Jis minėjo, kad Vokietijoj
daug dirba buvęs atstovas Škirpa, kad prie buvusios Lietu­
vos atstovybės ir dabar kabo Lietuvos vėliava, kad atsto­
vybė veikia kaip ir veikusi, bet neoficialiai — turint galvoj
dabartinę situaciją. Bet, esą, Vokietijos vyriausybė su
Lietuvos atstovybe ir dabar lygiai taip pat skaitosi, kaip
ir pirma. Dabar davė laikraščio „Laisvoji Lietuva" Nr. 1,
kuris, sakė, spausdinamas Suvalkijoj. Tai buvo 1941 m.
vasario mėn. pradžioj. 1941 m. vasario mėn. vidury, o gal
keliom dienom vėliau (nepamenu), pas mane atsilankė
Petraška. Sakė buvęs Alytuj ir Kaune. Klausiau, kas gir­
dėti? Jis sakė, kad nieko nežinąs, nes grįžtąs iš kelionės.
Iš viso, girdi, reikalai pablogėjo. Sakėsi girdėjęs, kad yra
suimtų centro žmonių (pavardžių neminėjo). Ir jis pasi­
sakė, buvo suimtas, bet pabėgo. Nežinau, ar šį kartą, ar
•vėliau, Petraška man sakė, kad buvo Baltarusijoj ir Latvi­
joj. Rodė straipsnį, kurį parašęs atsakingas žmogus. Tas
straipsnis bus įdėtas į naują laikraštį. Prašė, kad ir aš ką
parašyčiau. Dabar, sakė, jis grįžta į Vilnių pažiūrėti, kas
girdėti. Visą laikraštį, sakė, spausdins rašomąja mašinėle,
jei jos nerado kratos metu. Jis sakė Vilniuj bus tik labai
167

trumpai, nes bijo, kad nesuimtų. Iš Vilniaus vyks kur
į provinciją ir slapstysis. Dabar, girdi, nuo bet kokio vėikimo reikia susilaikyti. Klausiau, su kuo aš dabar turėsiu
palaikyti santykius. Jis sakė, kad su niekuo. Taip kito
asmens ir nenurodė. Nuo to laiko daugiau Petraškos aš jau
nemačiau. Tiesa, šį kartą aš jam pasakiau, kad yra rotato­
rius ir reikalinga jį paslėpti. Apie rotatorių man pasakė
Skripkauskas. Kur tas rotatorius yra ir pas ką yra — Skripkauskas man nesakė. Sakė tik, kad nesaugioj vietoj. Pet­
raška žadėjo pasirūpinti, kad tas rotatorius būtų padėtas.
Apie tą laiką pas mane buvo ir Paškevičius. Ir jam užsimi­
niau apie rotatorių. Jis sakė, kad jei nėra kas daryti su juo
Vilniuj, tai reikia jis atiduoti Kaunui ir ką nors su juo
veikti patiems, kai nėra vadovybės. Su rotatorium taip ir
pasibaigė — jis liko Vilniuj. Aš jo nesu matęs. Po kelių
dienų Skripkauskas man pasakė, kad šaulių batalionas už­
darytas, kad vietoj jo organizuojama nauja organizacija.
Organizacijai vadovauja atsakingi asmenys. Vadovų pa­
vardžių nesakė, neš tai esą didelė paslaptis. Iš jo kalbos
supratau, kad ir jis prie vadovaujančių asmenų priklauso.
Bet čia, sakė, nėra pati vyriausia vadovybė. Vyriausia va­
dovybė, girdi, yra už sienos, iš kp aš supratau, kad Vokie­
tijoj. Sakė, kad organizacija veikia kontakte su vokie­
čiais pagal jų nurodymus. Kol kas, sakė, narių verbuoti
nereikia. Reikia tik, kad kiekvienoj Vietoj būtų vienas
asmuo, daugiausia du, su kuriais centras palaikys ryšius
ir duos instrukcijų, kas reikia toliau daryti. Klausė, ar aš
neturiu gerų pažįstamų Kaune. Pasisakiau turįs. Man bu­
vo liepta juos informuoti apie šią naują organizaciją. Nepa­
menu, ar 1941 m. vasario mėn. gale ar jau kovo pradžioj
pas mane atsilankė Paškevičius ir Šablauskas. Aš jiems
apie tai pasakiau, bet jokių informacijų nedaviau, nes pats
jų neturėjau. Pažadėjau pasiteirauti tuo reikalu. Su Paš­
kevičium susitariau, kad aš pas jį nuvažiuosiu į Kauną.
Skripkauską pasiteiravau dėl veikimo. Pasakė, kad vi­
sas veikimas turi koncentruotis tik apie sekimą Raudo168

nosios Armijos judėjimo, kur yra ginklų sandėliai, ar už­
minuoti tiltai, organizuoti svarbiausių pastatų apsaugą.
Daugiau, sakė, šiuo metu nieko negalima ir nereikia daryti.
Tokias informacijas aš ir nuvežiau į Kauną. Kauniškiai
buvo nepatenkinti tokiomis informacijomis. Girdi, tokios
informacijos neduoda nieko konkretaus. Dėl namų ap­
saugos tai, sakė, ir kalbos negali būti, nes iš kur paimti
ginklų ir žmonių. Kauniškiai sakė, kad šios organizacijos
vyriausioj vadovybėj, tur būt, nėra nė vieno kariškio.
Grįžęs šias žinias perdaviau Skripkauskui. Po kelių dienų
Skripkauskas man pasakė, kad yra duotas parėdymas su­
žinoti, ar Kauno tiltas ir tunelis užminuoti, jei užmi­
nuoti, tai ar negalima prireikus užminavimą pašalinti,
kaip apsaugoti tunelį nuo išsprogdinimo. Be to, reikia
surasti tinkamą vietą ginklams numesti iš oro. Parinkti
Kaune kokius 25 žmones, kuriuos būtų galima išsiųsti į
Vokietiją apmokyti parašiutininkais. Šitokias žinias nuve­
žiau ir perdaviau Paškevičiui, rodos, 1941 m. kovo mėn.
16 d. Savo ruožtu Paškevičius man papasakojo, kad ne­
maži Raud. Armijos būriai žygiuoja Marijampolės link,
kad vežami akmenys, vielos ir kažkokia geležis, panaši
į duonos kepaliukus. Tas žinias grįžęs perdaviau Skrip­
kauskui. Po kelių dienų Skripkauskas pasakė, kad vietų
ginklams numesti nereikia ieškoti, nes tokias vietas nu­
statys pats centras. Nuo parašiutininkų skubaus rinkimo
taip pat susilaikyti, nes reikalas pasidaręs neskubus. Ko­
dėl— nepaaiškino. Sakė, kad kai bus reikalas, bus pra­
nešta. Tai pranešta Kaunui.
Po to pas mane atvyko Šablauskas ir sakė, kad toks
uždavinių davimas ir atšaukimas yra vaikiškas darbas.
Sakė, kad tuo reikalu jo daug buvo padaryta, o dabar štai
vėl ėmė ir atšaukė. Jis reikalavo, kad aš jį suvesčiau su
centro žmogum pasikalbėti. Be to, reikalavo, kad centras
duotų ginklų, jeigu jis jų turįs. Ginklai, sakė, reikalingi
organizacijos narių nuotaikai pakelti ir organizacijos rim­
tumui įrodyti. Ypač tatai svarbu todėl, kad, kaip jis
169

girdėjęs, Kaune esanti viena organizacija, kuri sakosi palai­
kanti ryšius su Vokietija ir sakosi turinti ginklų. Todėl jis,
sakė, norįs žinoti Vilniuj veikiančios organizacijos rimtu­
mą. Jeigu ji, kaip iki šiol, veikianti tik žodžiais, duodanti
įsakymus, vėl tuoj juos atšaukianti (kas rodo organizacijos
nerimtumą), tai, sakė jis, dės pastangų užmegzti ryšius su
Kaune veikiančia organizacija. Po kurio laiko pas mane
atvyko Paškevičius. Jis sakė, kad iš Šablausko irgi girdė­
jęs apie organizaciją Kaune, kuri smarkiai veikianti ir
sakosi turinti ginklų. Kaune sklindą gandai, kad gegu­
žės mėnesį turį kažkas įvykti. Esą, girdėjęs iš Šablausko,
kad tos organizacijos vadovybė yra paruošusi planus svar­
besniems namams ir kitiems pastatams užimti. Girdėjęs,
kad paruošta ir programa, kuri, įvykiams vystantis, turė­
tų būti transliuojama per radiją. Koks tos radijo progra­
mos turinys, sakėsi nežinąs. Greta to, sakė, kad Kaune
beveik viešai organizuojama kažkokia organizacija ir atei­
tininkai — daugiausia studentai. Ir jį, Paškevičių, norėję
ateitininkai į šią organizaciją įtraukti, bet jis nesutikęs.
Jam kilęs įtarimas, kad tatai daroma beveik viešai, nes
sudaromi organizacijos narių sąrašai. Paškevičius klausė,
kaip yra su Vilniuje veikiančia organizacija, bet aš jam
nieko nepasakiau, nes pats nieko nežinojau. Kartu Paške­
vičius papasakojo apie Gegužės 1 d. paradą, sakė girdėjęs
kalbant, kad galinti būti mobilizacija, kad atsišaukimų
dažnai būva primėtyta. Visas šias žinias perdaviau Skripkauskui. Kitą dieną Skripkauskas man liepė pranešti kau­
niškiams, kad jie dėtų pastangų, jog Kaune veikianti
organizacija, jei ji tikrai yra, liautųsi veikti taip smarkiai.
Skripkauskas paaiškino, kad yra vienas centras ir todėl
visi turi klausyti jo — centro nurodymų. Jokios kitos or­
ganizacijos ir kito centro negali būti. Skripkauskas pa­
geidavo pats sueiti į kontaktą su kauniškiais ir pats tais
reikalais pasikalbėti. Reikia, sakė, dėti visas pastangas,
kad kauniškė organizacija sueitų į kontaktą su Vilnium
ir visą veikimą derintų su veikimu Vilniuje. Skripkauskas
170

papasakojo, kad jau seniai, koks mėnuo, iš Vokietijos jo­
kių konkrečių žinių negaunama. Paskutinis pranešimas
buvo toks, kad reikia tylėti dabar, nes bet kokiam veiki­
mui dabar susidariusi nepalanki padėtis. Dabar reikia
laukti ir kiekvienam saugotis, kad nepakliuvus. Kai reikės
veikti, bus pranešta. Po to buvo pas mane Šablauskas.
Aš jam visa tai pasakiau ir pažymėjau, kad jei nori, gali
susitikti su vilniškiais žmonėmis ir iš jų išgirsti, kaip rei­
kia laikytis kauniškių organizacijų atžvilgiu ir iš viso kaip
dabar reikia laikytis. Šablauskas sutiko ir susitarėm, kad
1941 m. -gegužės mėn. 10 d. jis su Paškevičium atvyks į
Vilnių. Bet tą dieną (V.10 d.) labai vėlavo traukiniai ir’jie
į Vilnių neatvyko. Aš, parvykęs namo, juos radau pas save.
Pasitarimui vieta, kaip Skripkauskas sakė, turėjo būti pas
Stralį— kavinėj. Tą pačią savaitę Skripkauskas pasakė,
kad man reikės pasiimti pas save radijo siųstuvą, nes Vil­
niuj jau negalima veikti. 1941 m. gegužės mėn. 10 d. tas
radijo siųstuvas buvo atneštas į Vilniaus geležinkelio
stotį. Atnešė jį man nepažįstamas jaunas vyrukas. Kartu
buvo ir Biziulevičius. Ar ir jis žinojo apie siųstuvą — tik­
rai pasakyti negaliu. Jis sakėsi, kad buvo manąs važiuoti
į tėviškę, bet kai traukiniai labai vėluoja, tai dabar ne­
vyks. Aš su Skripkausku stoty laukėm atvykstant kauniš­
kių, bet nesulaukėm. Skripkauskas nuėjo namo. Likau
stoty aš ir tas nepažįstamas vyrukas, kuris, kaip iš kalbos
supratau, turėjo būti studentas. Netrukus ir jis nuėjo na­
mo, tad aš likau vienas su radijo siųstuvu. Radijo siųstu­
vą parsivežiau namo 1941 m. gegužės 10 d. Parvykęs namo
radau ir Šablauską su Paškevičium. Jie į Vilnių nevy­
ko ir sustojo Lentvary todėl, kad vėlavo traukiniai. Ge­
gužės mėn. 11d. atvykom visi į Vilnių, kur aš Šablauską,
Paškevičių suvedžiau su Skripkausku. Pasikalbėjimas įvy­
ko Stralio kavinėj. Šablauskas čia papasakojo, kad Kaune,
kiek jis girdėjęs, smarkiai veikianti organizacija šaulių
vardu. Pastaruoju metu ji buvusi parengties stovy, nes
gegužės 10 d., esą, buvo laukiama įvyksiant pasikeitimo.
171

Papasakojo, kad buvo mėtomi atsišaukimai su nurody­
mais, kaip reikia laikytis. Taip pat papasakojo ir apie
ateitininkus, kad ir jie kažkokią organizaciją organizuoja
ir žemėlapyje nustatinėja vietas, kur turės būti numetami
ginklai. Skripkauskas paaiškino, kad buvo susisiekta su
ana puse ir iš ten tuo reikalu pasakyta, kad dabar nereikia
aktyviai veikti, reikia tylėti ir daugiau laukti, nes dabar
nėra patogus laikas bet kokiam veikimui. Dėl ateitininkų
veikimo buvo pasakyta, kad jų veikimas yra provokaci­
nio pobūdžio ir su jais visai nereikia kalbėti. Taigi Skripkąuskas prašė Šablauską kaip nors sueiti į kontaktą su
Kaune veikiančios organizacijos vadovybe ir paaiškinti
jai, kad tokį iššaukiantį savo veikimą sustabdytų, kad už­
megztų ryšius su Vilniaus centru ir jo nurodymų klausytų.
Šiaip Skripkauskas pažvmėjo, kad yra sudaryta ir Lietuvos
vyriausybė.. Vyriausybės narių neprisimenu. Šablauskas
užsiminė apie ginklus, sakė, kad gera būtų jų gauti. Skrip­
kauskas sakė, kad, kai bus reikalas, ginklų bus visur
pilna — bus išmesta iš oro. Dabar su ginklais iš viso reikia
būti atsargiems, nes jie gali pasitarnauti tik išdavimui.
Dabar, sakė, reikia tik turėti žmones kiekvienam apskri­
ties mieste, o tas žmogus — turi surasti valsčiuose žmones,
kurie, vykstant įvykiams, turėtų viską paimti į savo ran­
kas. Tikrai nepamenu, bet, rodos, buvo prašyta ryšius už­
megzti — surasti žmogų — su Kėdainiais ir Ukmerge. Šab­
lauskas su Paškevičium tatai pasižadėjo padaryti.
Kai Skripkauskas man pasakė apie šią organizacija,
dar minėjo, kad, esant reikalui, galima bus kiek norima
gauti pinigų ir, sakė, jei reikės, galėsiu aš paimti 1000 rub­
lių. Tačiau po kelių dienų jis vėl pasakė, kad nuo pinigų,
iš užsienio gaunamų, atsisakyta, todėl, sakė, reikės viskas
veikti savomis lėšomis. Panašiai buvo ir dėl ginklu kalbėta,
pradžioj sakė, kad bus galima gauti, jei kas norės, o vė­
liau sakė — kad nuo ginklų gabenimo atsisakyta, nes ne­
įmanoma atgabenti — stipriai saugoma siena. Dėl ginklų
nusistatyta, kad jie bus išmetami iš oro.
172

Dėl radijo siųstuvo buvo susitarta, kad jį greitu laiku
paims j Kauną. Pirma buvo manyta kartą susisiekti su už­
sieniu iš Lentvario. Tatai nebuvo padaryta, nes, kaip Skripkauskas man sakė, jau bus trys savaitės kaip nežinia kur
dingo tas asmuo, kuris su siųstuvu gali operuoti. Kas tas
asmuo, man nesakė.
Po pasikalbėjimo 1941 m. gegužės mėn. 11 d. išsiskirs­
tėm. Tą pačią savaitę marksizmo-leninizmo lektorius per
paskaitas užsiminė apie institute veikiančias slaptas gru­
pes. Aš bijodamas ryžausi pas mane esantį radijo siųstuvą
paslėpti, bet nebuvo kur. Užsipuoliau prašyti mokytoją
Kariniauskaitę, kad ji priimtų, nes ji nuošaliai gyvena ir
mažai kas pas ją lankosi. Kariniauskaitę ilgai nesutiko to­
kį daiktą priimti. Tik po ilgo piašymo ir tik trumpam lai­
kui — kelioms dienoms — sutiko priimti. Tačiau pabrėžė,
kad, jei būtų krata ir siųstuvą rastų — ji pasakys, kad aš
siųstuvą pas ją atnešiau. Siųstuvas turėjo būti išsiųstas į
Kauną, bet, kaip minėjau, buvo dingęs technikas. Taip
siųstuvas ir paliko Lentvary.
1941 m. gegužės mėn. 22 d. aš buvau suimtas.

Kaltinamojo ANTANO SKRIPKAUSKO
savarankiškas parodymas
Skripkauskas Antanas, Antano s., gimęs 1904 metais
Mažeikių apskrityje, Pikelių valsčiuje, Ritinės kaime. Tau­
tininkas, mokytojas.

Savarankiško kaltinamojo Ant. Skripkausko, Antano s.,
parodymo 1941 m. birželio mėn. 17 d. dėl savo asmeniš­
kos ir kitų asmenų kontrrevoliucinės veiklos papildymas
.
*
Kaip buvau įtrauktas į šaulių mirties batalioną, jau
viską pasakiau. Kai kuriuos faktus iki šios dienos dangs­
čiau ne iš blogos valios, bet dėl psichologinio momento,
* ADSR d. r., 53, 210—244.

173

nes be galo sunku buvo man išduoti tuos asmenis, su ku­
riais teko dirbti, Aš galvojau, kad išdavimas nepaiengvins
mano būklės, bet kada šiandien mano tardytojas parodė
baudžiamąjį kodeksą ir perskaitė atitinkamą straipsnį, aš
supratau, kad atvirumas gali mano būklę paiengvmii bei
sušvelninti ir pilnai suteikti galimybės įrodyti, kad aš no­
riu ir galiu dar būti doras Didžiosios proletariato Tėvynės
pilietis. Dėl to šį kartą pasiryžau atidengti viską, stengda­
masis nepraleisti nė vienos smulkmenos. Ta mintimi va­
dovaudamasis ir pradedu, pavesdamas savo gyvenimą bei
ateitį į teisingas proletariato teismo rankas, prašydamas
Teismą leisti man darbais įrodyti, kad aš noriu būti ir bū­
siu naudingas socializmo statybos darbe. Taigi pradedu
pasakoti tai, ką veikiau ir ką žinau.
Po to, kai dingo šaulių mirties bataliono instruktorius,
aš buvau pasiryžęs nutraukti visus ryšius’su bet kokia ne­
legalia kontrrevoliucine veikla. Tai pranešiau pedagogi­
niame institute ir Mockaičiui. Bet Mockaitis pranešė,
kad Kaune susiorganizavo kita redakcija, kuri ketina leis­
ti slaptą laikraštėlį, ir prašė ką nors parašyti. Tiesa, aš
parašiau neilgą straipsnelį, kuriame kėliau šūkį, kad šis
metas reikalauja kiekvieną lietuvį mokėti gyventi dėl Lie­
tuvos, t. y. kad lietuviai turi mokėti ir turi turėti kantry­
bės laukti, ką atneš ateitis. Buvau tos nuomonės, kad bet
kokia kontrrevoliucinė veikla šiuo metu neįmanoma. Ta­
čiau, kaip minėjau, Mockaitis po kurio laiko pranešė, kad
ir antroji redakcija suimta ir čia prie mūsų priėjo mokyt,
studentas Biziulevičius, kuris taip pat žinojo apie antrosios
redakcijos suėmimą ir pasisakė pats ketinąs su savo drau­
gais išleisti laikraštėlį. Jis paėmė iš manęs parašytąjį ma­
no straipsnelį, kurį buvau pasirašęs slapyvardžiu Džiugas,
ir žadėjo imtis laikraštėlio leidimo darbo. Tą dieną aš nie­
ko jam nesakiau, bet kitą dieną patariau laikraštėlio ne­
leisti. Jis su tuo nesutiko ir žadėjo leisti. Prašė net padėti
surasti rotatorių ir mašinėlę. Rotatoriaus aš nežinojau kur
gauti, o mašinėlę žinojau. Mašinėlę turėjo mokytojas
174

Jonas Vasaitis. Su Vasaičiu, kuris dabar, rodos, serga vi­
durių šiltine ir guli, berods, 14 ligoninėje Vilniuje, esu jau
seniai pažįstamas. Susipažinome 1934 m. Vandžiogaloje,
kur aš ir jis viename valsčiuje mokytojavome. Vasaitis
mašinėlės nedavė. Tad ne vien dėl to aš sekantį kartą Biziulevičių įspėjau ir savo iniciatyva uždraudžiau leisti
laikraštėlį. Po to uždraudimo, kaip minėjau, sutikau Šle­
kaitį, kuris pranešė apie kažkokį Vytautą, atėjusį iš Vo­
kietijos, kaip delegatą iš Vyriausiojo Lietuvos gelbėjimo
k-to ir kad Vytautas pranešęs jam, jog kovo 27—28 kilsiąs
konfliktas tarp TSRS ir Vokietijos ir kad lietuviai tam turį
būti pasiruošę. Ko jis iš manęs reikalavo, jau anksčiau
pasakiau, tik nepasakiau, kad po to mane pasikvietė Va­
saitis. Aš nuėjau. Po kelių minučių, na po neilgos valan­
dėlės, sužinojau, kad Vasaitis rengia vakarienę, kad pas jį
turi ateiti pora studenčių ir, nesulaukęs jų ateinant, pa­
prašė kartu nuvykti jų parsivesti. Nuvykome į Basanavi­
čiaus gatvę prie cerkvės (namo ir buto numerio nepame­
nu). Studenčių neradome, tad grįžome pas jį. Jau buvo
vakaras. Mudu sėdėjome pas jį jo bute,'kuris tada buvo
siauroje gatvelėje už stoties ir, bešnekučiuojant apie
bendrą tarptautinę padėtį, atėjo Blekaitis ir tariamasis
Vytautas iš Vokietijos. Jis pasakė atėjęs čia suorganizuoti
centro, kuris galėtų pavaduoti išblaškytą Kauną. Smulk­
menų jis nebenorįs kartoti, visa pasakęs Blekaičiui, taigi,
kas reikės veikti, Blekaitis nurodysiąs. Besikalbant, kad
konfliktas tarp TSRS ir Vokietijos neišvengiamas, atėjo
man nepažįstamos aukštos studentės, ir kalbos apie poli­
tiką nutrūko. Prasidėjo vaišės ir dainos. Apie 12 vai. nak­
ties išsiskirstė svečiai, aš pasilikau pas Vasaitį nakvoti.
Ryto metą išvykau anksti tarnybon, ir tos pat dienos va­
kare Blekaitis manęs paprašė surasti pasiuntinį, galintį pa­
laikyti ryšius tarp Vilniaus ir Kauno. Aš suradau, t. y. pa­
kviečiau Mockaitį, pranešęs, kad jo tikslas bus palaikyti
ryšį, o su kuo, bus pranešta vėliau. Mockaitis sutiko ir,
kaip minėjau, susirišo pats. Su kuo, ir šiandien nežinau,
175

nors šį pavasarį Stralio kavinėje mačiausi. Ką su kauniš­
kiais kalbėjausi, jau rašiau. Čia nebekartoju, bet grįžtu
atgal. Taigi, susidarė lyg ir centras iš Blekaičio, manęs ir
Vasaičio. Tad ėmėme galvoti, kaip ir ką veikti. Pirmiau­
sia, sekančią dieną aptarėme planą, kaip apsaugoti kon­
flikto atveju Vilniuje lietuvius, nes Blekaitis girdėjęs, kad
konflikto atveju bus lietuviai lenkų žiauriai žudomi. Žino­
ma, nieko konkretaus nenutarėme tuo klausimu, ir tada
Blekaitis painformavo, ko reikalauja Vyr. Lietuvos gel­
bėjimo komitetas, o jis reikalavo teikti komitetui žinias
apie lietuvių laikymąsi ir apskritai apie Lietuvos gyveni­
mą, kaip praėjo rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą, kaip
ūkininkai pristato grūdus, ar savo noru, ar verčia kas vež­
ti pyliavą raudonosiomis gurguolėmis ir t. t. Esą, tai reikia
sužinoti ir parašius įteikti jam, Blekaičiui, kuris per atitin­
kamą savo žmogų pristatysiąs Vyr. komitetui.
Mes, aišku, nieko apie tai negalėjome patys žinoti.
Tad aš daviau įsakymą Mockaičiui, kad kauniškiai suži­
notų ir per jį man praneštų. Be to, iš Mockaičio sužinojau,
kad jo pažįstamasis kauniškis yra kelių inžinierius, kad
jis važinėja nuo Kauno iki Šiaulių ir toliau. Tada papra­
šiau, kad jis — kauniškis susirastų pats atitinkamus
žmones — Šiauliuose, Kėdainiuose, Radviliškyje ir kitose
miestuose po vieną žmogų, kurie galėtų jį — kauniškį in­
formuoti apie žmonių nuotaikas, o jis per Mockaitį tas ži­
nias perduotų man, kad aš galėčiau perduoti Mockaičio
suteiktas žinias Blekaičiui. Bet kauniškis žmonių nesura­
do ir vieną kartą tik pats savo pastabas per Mockaitį su­
teikė. .. Blekaitis po kelių dienų pranešė Vyriausiojo ko­
miteto įsakymą ką veikti, ką apsaugoti konflikto atveju.
Tuo pačiu metu Blekaitis iškėlė mintį, kad, esą, reikia nu­
statyti, be minėtų apsaugojamųjų objektų, kitus ir jis, bū­
tent, pasakė, kad reikėtų apsaugoti Prienų tiltą, Kauno
tunelį, Lyduvėnų geležinkelio tiltą ir t. t. Tuo tarpu, kaip
minėjau ankstesniame parodyme, atėjo Kamantauskas.
Jis tas strategines vietas nuginčijo ir vėliau man pranešė,
176

kad jis gausiąs planą, kur būsiančios nurodytos reikiamos
vietos. Po kelių dienų- pas Kamantauską užėjęs mačiau
planą, kur buvo nurodytos vietos, kur kuri turi būti sau­
goma ir kur nusileisią parašiutininkai su ginklais. Tų
punktų buvo daug pažymėta raudonais rutuliukais: Kauno
aerodromas, Zoknių aerodromas, kitos vietovės, kurių aš
negaliu čia išvardyti, nes nepamenu. Tik Kamantauskas
sakė, jog iš viso tokių punktų, esą, numatyta 77. Aš pa­
prašiau, kad tai būtų dublikuota ir perduota Kaunui. Bet
Kamantauskas užginčijo ir pasakė, jog viskas bus padary­
ta, kai ateis laikas. Kas tą projektą sudarė, Kamantauskas
nepasakė, o paprašė manęs, ar nebūtų galima Kaune su­
rasti keliolika žmonių, mažiausia penkis žmones, kurie su­
tiktų pereiti Vokietijos sieną ir ten stoti į parašiutininkų
dalį. Savo ruožtu aš tai perdaviau Mockaičiui, o jis per­
davė Kaunui, bet tokių žmonių neatsirado. Po kelių dienų
su Mockaičiu užėjome pas Vasaitį. Jis pareiškė, kad Vo­
kietija pasitikėti negalima, kad reikia mesti šį darbą, nes,
nuo vilko bėgdami, galime ant meškos užbėgti. Aš irgi su
tuo sutikau, ir buvome nutarę dirbti produktingą darbą.
Bet va, tas nelaimingas radijo siųstuvas. Jis vėl mane
įtraukė į veiklą. Tiesa, man buvo duotas uždavinys su­
rasti vietą, iš kur būtų galima susisiekti su stotimi, esan­
čia Vokietijoje. Vietą suradau Pavilnyje pas geležinke­
lietį Gobį, kurį pažinau 1940 m. pradžioje. Jis tada buvo
Pavilnio geležinkelio stoties viršininkas, o aš Pavilnio mo­
kyklos vedėjas. Taigi susieidavome ir susidraugavome.
Kada iš jo buto buvo susisiekta, datos nepamenu. Tačiau
pats mačiau, kaip Žemkalnis telegrafavo. Kalbėjosi neil­
gai, kokia 10—15 minučių. Po to išėjome pėsti namo. Ei­
nant klausiau, ką jis perdavė ir ką priėmė, bet Žemkalnis
ir kitas jo draugas konkretaus nieko nepasakė, esą, tik
susisiekę, o kitą sekmadienį jau rimtai kalbėsią, ką įsakys
vyresnybė. Kokia ta vyresnybė, neklausiau, bet numaniau,
kad tos vyresnybės tarpe yra ir Kamantauskas, kuris vie­
ną kartą kaip minėjau, prasitarė apie kažkokį majorą. Ar
12 Užs. Nr, 1430

177

tas majoras buvo Žemkalnis, ar jo draugas — aš nežinau,
Tik juodu savitarpyje vadinosi majoru ir pulkininku. Kiek
ilgai radijo siųstuvas buvo pas Gobį, tikrai negaliu pasa­
kyti, bet, rodos, iš Gobio buto buvo dar vieną kartą kal­
bėta. Po to, berods, siųstuvas buvo kažkokiame „Lokio“
restorane. Ar tikrai jis ten buvo, negaliu tvirtinti. Tačiau
vieną kartą Žemkalnis manęs prašė surasti butą ir žmonių,
kurie galėtų siųstuvą iš „Lokio" pernešti. Pats vietos ne­
ieškojau, o paprašiau studentą Žalį (vardo nežinau), gy­
venantį Tekorių g-vėj Nr., rodos, 5, kad jis surastų vie­
tą. Žalys vietos nesurado, ir, kur buvo padėtas siųstuvas
ir kas jį paėmė iš „Lokio“, nežinau. Tik gavau Žemkalnio
įsakymą per Kamantauską siųstuvą tą padėti kuriame nors
miestelyje netoli Vilniaus. Tada aparatas buvo pergaben­
tas į Lentvarį. Kas jį pergabeno ir iš kur, jau minėjau
ankstesniame parodyme. Be to žinau, kad Kamantauskas
turėjo šifrą, kurį pats mačiau ir aiškinausi. Šifras buvo
labai komplikuotas ir juo galėjo perduoti tik iki 160 rai­
džių. Prie šifro buvo ir raktas.
Kada Blekaitis dingo, mūsų vadinamasis centras iširo.
Tada aš turėjau pokalbių daugiausia su Kamantausku, ku­
ris vieną kartą pasakė, kad paskelbta žinia per Londono
radiją apie sudarymą vyriausybės ne visai esanti tikra.
Tą žinią man pasakė Vasaitis, kuris pats girdėjęs. Taigi ne
Vokietija sudariusi Lietuvos vyriausybę, apie kurią prane­
šė Londonas, bet vyriausybę sudaręs Škirpa. Esą, tos vy­
riausybės sąstatan įeinąs ir pats Kamantauskas, be to, kaž­
koks vilniškis inžinierius, rodos, Lansbergis ir dar keli as­
menys, kurių pavardžių neišvardijo. Tiek težinau apie vy­
riausybę. O dabar plačiau noriu papasakoti apie stud. Ža­
lį ir mokytoją Biziulevičių. Žalys yra Vilniaus univer­
siteto studentas. Jis buvo, kaip, vėliau sužinojau,
Blekaičio pasiuntinys. Blekaitis jam nurodė Kaune žmogų,
per kurį minėtos žinios buvo siunčiamos vyriausiam ko­
mitetui, esančiam Vokietijoje. Tad Žalys gali nurodyti tą
asmenį, kuris turėjo ryšius su vyriausiu komitetu. Aš to
178

-

asmens nė karto nemačiau ir nežinau. Be to, vieną kartą
buvo iškilęs pinigų klausimas, nes pinigų reikėjo Mockaičiui už kelionę. Pinigų parūpinti iš Kauno žadėjo Vasaitis, bet neparūpino. Tada Žalys pasisiūlė galįs gauti iš uni­
versiteto. Ir tikrai jis man davė vieną kartą apie 200 rb„
iš kurių norėjau apmokėti Mockaičiui už keliones, bet
Mockaitis atsisakė. Iš tų pinigų aš išleidau tik 30 rb., ku­
riuos daviau Biziulevičiui, vykstančiam į Šiaulius. Ten jis
vyko pas kažkokį Domarką. Kas tas Domarkas — nežinau.
Biziulevičius, mano prašomas, žadėjo užeiti ir pas inžinie­
rių Vilutį, dirbantį „Gubernijos" alaus darykloje. Aš Biziulevičiaus prašiau, kad jis pakalbėtų su Vilučių, ar jis
nesutiktų bendradarbiauti. Vilučio, kurį pažįstu nuo
1938 metų, nepasisekė Biziulevičiui surasti, parvykęs iš
Šiaulių Biziulevičius tik sakėsi kalbėjęsis su Domarku, ku­
ris jam pranešęs, kad Šiauliuose nieko gero nesą, tik gim­
nazistai kartais patriukšmaują, vadinasi, su Šiauliais ryšių
užmegzti nepasisekė.. Bet Biziulevičius pasisakė turįs ryšį
su Panevėžiu, kur, esą, buvęs leidžiamas laikraštėlis, bet
laikraštėlis jau neinąs, nes daug žmonių areštuota. Ta­
čiau Biziulevičius galįs atgaivinti veikimą Panevėžyje ir
žadėjo vykti. Žadėjo vykti ir į Ukmergę, bet, ar jis ten
buvo — nežinau. Taip pat nežinau, su kuo Biziulevičius
turėjo ryšių ir ką konkrečiai jis veikė. Su Biziulevičiumi
susipažinau šiais metais institute ir keletą kartų kalbėjau­
si. Jis sakėsi pažįstąs jau minėto šaulių mirties bataliono
instruktorių ir, rodos, jo instrukcijomis veikė. Bet kada
instruktorius dingo, jis — Biziulevičius, šliejosi prie manęs,
tačiau, be bendrų pokalbių, nieko esmingo apie veikimą
nesitarėme, išskyrus laikraštėlio klausimą ir prašymą vyk­
ti į Šiaulius. Tiesa, kai Balčius pranešė, kad lentvariškė
mokytoja reikalauja atsiimti radijo siųstuvą, aš prašiau
Biziulevičių radijo siųstuvą parvežti į Kamantausko nuro­
dytą vietą pas mokyt. Krikščiūną Vilniuje, bet Biziulevi­
čius atsisakė ir tada, Kamantausko prašomas, aš pats nu­
vykau. Dabar keletą žodžių, kuriuos, norėdamas būti
179

atviras, sakau ne kaip faktus, bet kaip girdėtus dalykus. Iš
Kamantausko girdėjau, kad jo žmonės turį ryšio su Lat­
vija, kur veikiama žymiai geriau, bet, esą, Latvija būsianti
inkorporuota į Lietuvą, kuri būsianti atstatyta žymiai di­
desnė. Esą, į Lietuvos valstybę būsią inkorporuota Latvija,
.Estija ir dalis baltarusių. Lietuva būsianti dvylikos mili­
jonų valstybė ir vadinsis „Groslitauen". Tokiai didelei'
valstybei, esą, reikalingas ekonominis ir politinis planas.
Kamantauskas siūlė apie tokį tikrą planą pagalvoti. Aš
tuo reikalu tariausi su Vasaičiu. Ir Vasaitis, ir aš priėjome
nuomonės, kad tokį planą padiktuos pats gyvenimas. Dar
tik reikia susiorganizuoti, kad kiekviename mieste būtų
po vieną asmenį, kuris savo ruožtu turėtų po 3—5 žmo­
nes, kurie sudarytų branduolį ir kad tas branduolys, kon­
fliktui ištikus, imtųsi veikimo pagal instrukcijas, kurias,
pasak Kamantausko, lėktuvai išmėtysią keliolika valandų
anksčiau prieš konflikto pradžią. Taigi aš asmeniškai, o
taip jau ir Vasaitis, ir Kamantauskas jokių konkrečių pla­
nų nekūrėme, nors kauniškis inžinierius per Mockaitį ir
reikalavo, priešingu atveju žadėdamas pats imtis iniciaty­
vos. Kada su inžinieriumi aš susitikau pas Štralį, tai jam
ir pasakiau, kad tegu jis su savo žmonėmis, kuriuos turi,
ir daro tokius planus. Tą patį patvirtino ir Kamantauskas,
kurį sutikome prie „Valgio" ir su kuriuo užsukome j
„Valgio" restoraną. Taigi Kaunui buvo duota visišką ini­
ciatyvos laisvė, nes mes konkrečių planų neturėjome, iš­
skyrus tą, kurį gavo Blekaitis ir apie kurį aš jau sakiau.
Prie to galiu pridėti tik tai, jog šį klausimą, iškeltą kau­
niškiu! inžinieriui, kiek jis turi suorganizavęs žmonių, jis
atsakė, turįs apie 50 (penkiasdešimt) žmonių Žaliakalnyje
ir Vilijampolėje ir, jei jie gausią ginklų, tai galėsią sau
iškeltus uždavinius įvykdyti. Be to, jis minėjo kažkokį
atsargos kapitoną, tarnaujantį kauniškiame „Maiste". Sa­
kėsi su juo susitarsiąs ir aptarsiąs bendrą planą. Su inži­
nieriumi, kuris sakėsi atstovaująs šaulius, buvo dar vienas
asmuo blondinas, vidutinio ūgio. Jis sakėsi turįs ryšį su
180

kauniškiais ateitininkais ir žadėjo sueiti į kontaktą su in­
žinieriumi ir minėtu „Maisto" tarnautoju, kitaip tariant,
jie žadėjo sudaryti savo centrą ir veikti savo iniciatyva,
kaip sakiau aš ir Kamantauskas. Apie kitokį centrą Kaune
aš nežinau ir negirdėjau. Taip pat nieko nežinau konkre­
taus ir apie Vilniaus centrą. Žinau tik tai, kad Kamantaus­
kas sudarė atskirą centrą, o aš, Blekaitis, Vasaitis, irgi at­
skirą. Savo veikimą aš nupasakojau ir šiame parodyme iš­
vardijau visus asmenis, su kuriais aš turėjau kontaktą.
Su kitais asmenimis aš nepalaikiau ryšių. Tik pridedu dar
prie jų Gobį, kuris du kartus man žodžiu pasakė, kad ko­
vo mėnesyje pro Vilniaus geležinkelio stotį praėjo keli
šimtai tankų, keliasdešimt zenitinių pabūklų, keli vago­
nai cemento, akmenų ir kitokios medžiagos. Tas žinias aš
žodžiu perdaviau Vasaičiui, o jis savo keliu, kiek man ži­
noma, perdavė Žaliui, su kuriuo aš susipažinau po to, kai
Blekaitis dingo. Su Žaliu susitikęs buvau tik 2—3 kartus.
Jis pasakojo, kad po Blekaičio dingimo, esą, labai sunkus
susisiekimas su vyriausiuoju komitetu Vokietijoje, nes sie­
ną, esą, nebeįmanoma pereiti. Tas žmogus, kuris jo —
Žalio teikiamas žinias iš Kauno persiųsdavęs Vokietijon,
nebeturįs vadovų, kurie pervesdavo per sieną. Be to, Ža­
lys pasakojo, jog Suvalkijoje esąs kažkoks asmuo, kuris
turįs suorganizavęs kelis būrius. Tas žmogus turįs savo
ryšius su Vokietija, bet norįs sueiti į kontaktą ir su kitais
centrais, ir Žalys man pasiūlė, ar aš nenorėčiau su juo —
tuo suvalkiečiu vadu, susitikti. Aš pasisakiau neigiamai,
t. y. atsisakiau susitikti, nes nemačiau jokio reikalo. Dau­
giau su Žaliu nieko nesu kalbėjęsis, išskyrus tai, jog vieną
kartą — neseniai, sužinojęs, kad jis — Žalys vyksta į
Šiaulius pas savo tėvą, paprašiau jį susitikti su inžinieriu­
mi Vilučių. Parvykęs Žalys sakėsi su inžinieriumi susitikęs
ir kalbėjęsis. Tačiau Vilutis pareiškęs, kad nesutinka jokį
konspiratyvų darbą dirbti, nes turįs fabrike:—bravore
begales darbo. Tiek galiu pasakyti apie Žalį ir savo ryšius
su juo. Dar, va, prisiminiau apie kauniškį inžinierių, kuris,
181

besikalbėdamas „Valgyje" su Kamantausku, prasitarė,
jog jo būrio vyrai turį ir ginklų. Kokių ir kiek, nesumi­
nėjo, tačiau sakėsi, jog nedaug ir prašė parūpinti. Tada
aš prisiminiau ir pasakiau tai, ką man sakė Blekaitis, bū­
tent, kad iš Vokietijos ginklų gauti esą neįmanoma, nes
nesą laisvos prekybos. Ginklus galima, esą, pirkti tik su
valdžios leidimu. Jei Lietuvoje būtų surasta Vokietijos
ginklų, tai iškiltų nesusipratimų tarp Vokietijos ir TSRS.
Apskritai, apie ginklus aš nieko nežinau, lygiai taip pat
kaip ir apie ryšius su Vokietijos žvalgyba. Tik nepame­
nu, iš ko girdėjau, esą, Vokietija repatriacijos metu daug
savo žmonių specialistų repatriavusi iš Vokietijos į LTSR.
Ar tai faktas — nežinau. Vieną sykį tik Mockaitis prasita­
rė, kad Lentvaryje esąs kažkoks vokietis ir Mockaitį
koliojęs, kad lietuviai nieko neveikią. Minėjo ir to vokie­
čio pavardę, bet aš šiuo metu nepamenu. Apie ginklus ga­
lėtų papasakoti ir Gobis, kuris taip pat man neaiškiai pra­
sitarė, bet aš nesupratau, ar jis pats ginklų turįs ar jo pa­
žįstamas. Sakė tik, kad ginklų truputį esą. Kur ir kiek —
nepasakė. Taip pat iš Gobio girdėjau, kad jis turįs ryšio su
kažkokiu kunigu, kuris, rodos,'dirbąs prie Aušros vartų.
Taigi, iš to matyti, kad Vilniuje, reikia manyti, ir Kaune
tų vadinamų centrų buvo daug. Vadinasi, centralizuoto
veikimo nebuvo. Buvo dirbama individualiomis grupė­
mis be tiesioginio ryšio su kitomis grupėmis ir be plano,
kaip ir aš su Vasaičiu, Blekaičiu, Žaliu, Kamantausku, Mockaičiu ir iš dalies su Gobiu dirbau. Tiesa, kartą Kaman­
tauskui, pas kurį buvo tuo metu ir Žemkalnis, aš sakiau,
kad veikimą reikėtų centralizuoti, t. y. kad būtų LTSR
vienas vyriausias centras, kuris duotų direktyvas, pagal
kurias būtų konkretesnis veikimas, bet ne blaškymasis.
Kamantauskas ir Žemkalnis nepritarė tokiai mano minčiai
ir pasakė, jog centralizuoto veikimo negali būti. Tada aš
pasiūliau jiems iš manes perimti kauniškius, apie kuriuos
žinojau tik tiek, kiek Mockaitis man kelis kartus pranešė.
Perimti jie nesutiko ir patarė toliau palaikyti ryšį. Bet,
182

kaip jau minėjau, kauniškiai patys pasiėmė iniciatyvą ir
iš Mockaičio girdėjau, kad jie, esą, paruošę atitinkamus ir
detalius planus įvairioms konflikto fazėms. Kokie tie pla­
nai, pats Mockaitis nežinąs, tik iš inžinieriaus girdėjęs,
jog vienas planas esąs pusvalandžio, kitas kelių valandų
ir ilgesniam laikui. Apie planus minėjo ir man kauniškis
inžinierius Stralio kavinėje. Taip pat plano detalių nesakė,
nes reikėsią dar jį peržiūrėti, kai aiškiai žiną, jog jie patys
dabar turį orientuotis. Dar apie vyriausybę. Kažin kas
institute paleido gandą, kad ir aš įeinu į vyriausybę kaip
propagandos ministeris. Aš tai priėmiau juokais ir nekrei­
piau dėmesio, nes tai laikiau savotišku pokštu — juoku.
Kartoju, apie vyriausybę man kalbėjo Kamantauskas ir
sakėsi esąs jos sąstate. Ar tai tikra — negaliu tvirtinti,
kaip ir to fakto, ar iš tikrųjų Kamantauskas kalbėjosi su
Vokiečių repatriacijos komisijos pirmininku. Jis man sa­
kėsi kalbėjęsis, ir tas pirmininkas, kurio pavardė buvo
Kurzė, Krunė, gerai nepamenu, žadėjęs jam įteikti radijo
siųstuvą, šifrų ir sakes — užtikrinęs, kad po kelių mėne­
sių Lietuva visiems būsianti užsienis, vadinasi, nepriklau­
soma valstybė. Prie to, žinoma, turį prisidėti ir lietuviai,
bet konkrečių darbų nenurodęs, žadėjęs vėliau pateikti.
Ar Kamantauskas gavo iš jo planus — neteko sužinoti,
lygiai kaip ir tai, ką per radiją telegrafavo Žemkalnis ir
kokias radiogramas gavo iš Vokietijos. Tiek tik sakė Ka­
mantauskas ir Žemkalnis, kad iš Vilniaus miesto jiems
nepasisekę susisiekti.
Rodos, kad jau viską išpasakojau, o baigdamas pasi­
žadu, jog visada papildysiu ir paaiškinsiu, kas tardytojui
atrodys nepakankama ir neaišku. Tiesa, dar prisiminiau,
kokias žinias man pateikė per Mockaitį kauniškis inžinie­
rius. Jis žinias pateikė tik du kartus. Pirmasis laiškas buvo
užlipintas, ir aš jį perdaviau Blekaičiui neskaitęs. O antra­
sis žinių lapas buvo gana smulkus, ir jame buvo aprašyta
Gegužės I šventė Kaune. Buvo išvardyta apytikriais skai­
čiais, kiek parade dalyvavo kariuomenės ir kokie daliniai:
183

pėstininkai, artileristai, tankistai. Be to, smulkiai buvo
aprašyta šventės dalyvių nuotaika, pasakojama, kad de­
monstracija buvo gausi. Turiu čia pabrėžti, kad iš mūsų
vyriausiasis komitetas, esąs Vokietijoje, nereikalavo kariš­
kų žinių
,
*
o tik pačių lietuvių nuotaikų, na, ir, jei esą ga­
lima, Raudonosios Armijos vadų pažiūras į galimą kon­
fliktą. Apie žmonių nuotaikas mes pranešėme 3—4 kartus,
apie Raudonosios Armijos vadų nuotaikas, aišku, ne­
galėjome nieko pranešti, nes nė su vienu nedrįsome kal­
bėti. Tarp tų žinių apie lietuvių nuotaikas du kartu perda­
viau Vasaičiui, ką Gobis apytikriai pasakojo, ką aš pats
pastebėjau, važinėdamas traukiniu iš Vilniaus į N. Vilnią.
Aš pranešiau Vasaičiui, kad pastebimas (kovo ar balan­
džio mėn.) gana didelis judėjimas geležinkeliu, kuriuo ve­
žama sunkvežimiai, kažkokie vagonėliai, geležis, akme­
nys ir kažkas uždaruose vagonuose. Vasaitis, kiek man ži­
noma, po Blekaičio dingimo gautas žinias iš Kauno, iš manęs
ir Mockaičio, kuris taip pat pranešė apie pastebimą gele­
žinkeliais nepaprastą judėjimą ir apie kažkokius dar­
bus— kasimus paneryje, taigi, tas žinias Vasaitis, kurio
butas iki susirgimo buvo Kankinių g-vėj Nr. 1, antrame
aukšte pas vieną žydelį, surašydavo mašinėle ant vieno
popieriaus ir
perduodavo
*
Žaliui vežti į Kauną. Žinios per
kelis mėnesius buvo siųstos tik 3—4 kartus, nes buvo nu­
trūkęs ilgą laiką ryšys su Kaunu po Blekaičio dingimo.
Tik gegužės mėnesį vėl buvo susisiekta, su kuo, gali aiš­
kiai pasakyti Žalys.
Dabar, rodos, visa papasakojau ir dar kartą pasižadu'
visa paaiškinti, kas tardytojui bus neaišku. Baigdamas sa­
kau, kad visus man žinomus asmenis, su kuriais teko susi­
durti, išvardijau. Taip pat nusakiau ir savo veikimą,
kuris buvo tol^s neaiškus ir, galima sakyti, savotiškas ko­
vojimas su malūnais arba patekusios ant kranto žuvies blaš­
* Skripkauskas pats žemiau rašo, kad ir kariniai šnipinėjimo duo­
menys jų buvo renkami. Red.

184

kymasis. Tačiau ir tai mane atvedė į kaltinamųjų suolą ir
nugramzdino giliai į purviną balą, iš kurios aš noriu iš­
nešti savo gyvybę ir darbais socializmo žmonijos gerovės
labui dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti kūrybinį darbą.
Į gerb. tardytojo patiektus klausimus savarankiškai
atsakau.
1) Kad šaulių mirties batalionas likviduotas, aš to nie­
kam nesakiau, nes nežinojau, ar jis likviduotas, ir šian­
dien nežinau, ar jis veikia, ar likviduotas. Iš kauniškio in­
žinieriaus žodžių supratau, kad jis turi suorganizavęs
šaulius apie 50 asmenų. Ar tai šaulių mirties batalionas,
ar kitu vardu jo grupė žmonių susibūrė — nežinau. Su
Mockaičiu pedagoginiame institute kalbėjau, kad yra
Vokietijoje susidaręs Lietuvos gelbėjimo komitetas. Tai
žinojau iš Blekaičio žodžių ir kviečiau Mockaitį būti ry­
šininku tarp Kauno. Su kuo Mockaitis susirišo, jau pasa­
kiau anksčiau, nurodydamas smulkiau.
2) Dėl sudarytos Lietuvos vyriausybės Vokietijoje
irgi atsakiau, ką žinojau, ir kad apie mane buvo paskleis­
ti gandai, kuriuos pasakiau ir Mockaičiui, pasigirdamas,
kad ir aš esu ministeris. Bet tai buvo melas, į jokią vyriau­
sybę niekas manęs nekvietė ir niekas apie mano asmenį,
kaip galintį būti ministeriu, rimtai nekalbėjo. Kas buvo
to ministeriu kabineto sąstate, gali pasakyti Kamantaus­
kas, kuris tikrai man sakėsi esąs įtrauktas.
3) Prie radijo siųstuvo perdavimo Mockaičiui Vilniaus
geležinkelio/ stotyje, be Mockaičio, manęs, studento Mos­
kalenkos buvo, rodos, dar stud. Biziulevičius. Tačiau
100 procentų netvirtinu.
4) Ar buvo rengiamas Pirmąją gegužės ir kur buvo
rengiamas pasikėsinimas į tribūnas, nieko negirdėjau. Tik
iš kauniškio inžinieriaus Štralio kavinėje girdėjau, jis pa­
sakojo, esą, būtų buvę gera po tribūna Kaune padėti ko­
kią bombą. Aš tai nuneigiau ir apskritai pareiškiau savo
nuomonę, kad toks aktas smerktinas jau vien dėl to, kad
jokio efekto nesudarytų. Toliau pokalbyje pareiškiau, jei
185

tai atsitiktų iš karto visoje Lietuvoje, tai, gal būt, toks
„žygis" ir būtų galima kuo nors pateisinti. Tačiau teroro
mintį iš viso griežtai pasmerkiau ir niekada nebuvau tos
veiklos šalininkas. Teroro nepripažįstu niekur ir niekada.
Tai buvo kalbėta su kauniškiu inžinieriumi po Gegužės
pirmosios. Taigi, tai buvo tik pokalbis, bet ne aptarimas
bei pasirengimas tokiam aktui.
<
1941 m. VI. 18 d.
Savarankiškas parodymas kaltinamojo Skripkausko
Antano, Antano s., 1941 m. birželio mėn. 4 dienos dėl pa­
ties asmeninės kontrrevoliucinės veiklos ir kitų bendri­
ninkų kontrrevoliucinės veiklos ir kieno ir kaip buvau
į tą kontrrevoliucinę veiklą įtrauktas.
Aš, Antanas Skripkauskas, Antano s., po ilgų svars­
tymų, po gilių ir audringų išgyvenimų, aštrių sielos ko­
vų dėl suprantamo noro palengvinti savo ir kitų ’kontr­
revoliucionierių buitį, ankstesnius parodymus daviau gali­
mai miglotesnius, o šiuo kartu, pamatęs budrią tardytojo
akį, nutariau pasirinkti tiesų, atvirą ir nuoširdaus prisipa­
žinimo kelią. Parodymą duodu chronologine tvarka ir smul­
kų. Taigi, 1941 m. apie vasario mėn. pradžią arčiau susi­
pažinau Vilniaus pedagoginiame institute su stud. Mockaičiu. Bevaikščiojant pertraukų metu po instituto
koridorius, Mockaitis kartą pareiškė, kad Vilniuje Kauno
pavyzdžiu kuriama griežtai slapta Lietuvos gelbėjimo or­
ganizacija, pavadinta šaulių mirties batalionas, ir paklau­
sė, kaip aš į tai žiūriu. Aš paprašiau šaulių mirties bata­
liono įstatų. Jis pasakė įstatų neturįs, bet galįs supažindin­
ti mane su tos organizacijos instruktoriumi, ir po keletos
dienų tariamasis instruktorius atėjo į institutą. Sveikinda­
masis pasisakė titulą ir paaiškino, kad įstatai neleidžia
jam pavardės sakytis. Apskritai, jis pabrėžė, jog šios or­
ganizacijos nariai kuo mažiausiai turi operuoti pavardė­
mis ir visiškai nesidomėti, kas yra vyresnis pareigomis ir
kas žemesnis. Šaulių mirties bataliono narys negalįs dau­
186

giau žinoti, kaip dvi svetimas ir trečiąją savo paties pa­
vardę, nes to reikalaują įstatai ir pats praktiškasis veiki­
mas, kuris esąs iš pažiūros labai mažas, bet esmėje labai
didelis. Tada aš paklausiau, koks gi tas tikslas? Jis atsakė,
kad artimiausias tikslas gelbėti lietuvių tautą nuo gresian­
čio surusėjimo, skleidžiamo per mokyklas ir įstaigas, ant­
ras uždavinys bendradarbiauti leidžiamame Kaune slap­
tame laikraštyje „Laisvoji Lietuva" ir trečias — tą
laikraštėlį slaptai platinti lietuvių tarpe, nes tuo būsią
palaikoma jau smunkanti lietuvybės dvasia. Pavasaris gi at­
nešiąs jau kitų uždavinių. Po to pareiškė, kad mane jis
laiko jau įstojusiu į šaulių mirties batalioną nariu. Aš su
tuo nesutikau ir paprašiau leisti man apsispręsti. Namuo­
se, grįžęs iš instituto, pergalvojau visa ir nusprendžiau
nestoti į šią organizaciją, į jokią slaptą kontrrevoliucinę
veiklą. Bet po poros dienų, vakare vėl susitikau tariamą
instruktorių, kuris paklausė, kaip apsisprendžiau. Atsa­
kiau, kad neigiamai apsisprendžiau, o instruktorius griež­
tai atrėžė, kad aš jau nebegalįs atsisakyti, nes žinąs apie
organizaciją, o tokie žmonės arba turi dirbti, ką įsakys
vyresnysis kolega, arba turį būti sulikviduojami. Po tokio
pasakymo sutikau įstoti, ir instruktorius pavedė mane
Mockaičio globai ir pabrėžė, jog galįs žinoti tik Mockaičio ir dar, paties jau užverbuoto, asmens pavardes. Mockaitis duosiąs man įsakymus, ką kada turėsiu daryti. Dau­
giausia teksią man, kaip rašytojui, bendradarbiauti
„Laisvojoje Lietuvoje", kurios pirmas numeris jau išėjęs,
antrąjį numerį bespausdinant kauniškė redakcija tapusi
sulaikyta, o dabar esanti suorganizuota nauja redakcija
ir antr.asis numeris jau esąs spausdinamas. Po keletos die­
nų aš gausiąs per pažįstamą ar nepažįstamą asmenį abu
numerius susipažinti. Ir iš tikrųjų, vieną dieną Mockaitis
man atnešė trumpam, bet tik pirmąjį numerį, antrojo ne­
gaunąs. Laikraštėlis buvo mašinėle rašytas ant labai plono
popieriaus. Perskaičiau, bet nieko ypatingo. Vedamasis,
rodos, apie surusėjimo pavojų, kitais ekonominiais klausi­
187

mais, kur skaičiais išvardijama, kiek kokių Lietuvos ga­
minių išvežta į Tarybų Sąjungos gilumą. Be to, keletas už­
sieninių laikraščių ištraukų bei telegramų Lietuvos klau­
simu. Kitą dieną laikraštėlį grąžinau Mockaičiui ir pareiš­
kiau, kad toks laikraštėlis niekam nereikalingas. Su tuo
sutiko ir Mockaitis, su kuriuo kelias dienas nesimačiau.
Po kelių dienų vėl susitikome paskaitose, o pertraukos
metu pranešė, kad neįmanomas joks veikimas, nes sulai­
kyta ar išblaškyta tapusi ir antroji redakcija ir pats
instruktorius esąs jau smarkiai NKVD sekamas ir- turįs pa­
sislėpti, išvykti iš Vilniaus krašto. Iš tikrųjų daugiau aš
instruktoriaus nemačiau. Mockaitis jokių uždavinių atlikti
man nedavė ir jokio veikimo nebuvo. Bet štai apie kovo
mėn. pradžią, apie tą laiką, iš instituto grįždamas užėjau
į buv. Dormano kavinę alaus išgerti. Prie vieno staliuko,
netoli orkestro, pamačiau sėdintį vieną patį stud. Blekaitį.
Blekaitis iš kažkur žinojo, kad aš esu užverbuotas į šaulių
mirties bataliono narius, o šį kartą konkrečiai paklausė,
ar iš tikrųjų esąs užverbuotas. Atsakiau teigiamai. Tada
jis pasakė, kad šaulių mirties bataliono štabas Kaune su­
imtas ir kad Kaunas visiškai pakrikęs. Po to paprašė ma­
ne greit išgerti atneštą alų ir eiti į gatvę pasivaikščioti,
nes jis turįs man.kai ką svarbaus pasakyti. Išėjome, vaikš­
čiojome apie Vilniaus rotušę, ir stud. Blekaitis pasakė,
kad pas jį buvęs iš Vokietijos atvykęs Vytautas (pavar­
dės neminėjo). Vytautas buvęs ir Kaune, kur radęs visą
pakrikimą, bet jokio organizuotumo, o lietuviams susiorganizavimas šiuo metu esąs būtinas ir skubus, nes Vokie­
tijoje esantysis Lietuvos išlaisvinimo vyriausias komite­
tas, kurio pirmininku esąs pulkininkas Škirpa, iš autori­
tetingų Vokietijos valdžios atstovų sužinojęs, kad Tarybų
Sąjungos ir Vokietijos karas neišvengiamas ir kad prasi­
dėsiąs ne vėliau kaip 1941 m. kovo mėn. 27—28 dieną.
Taigi Škirpa pasiuntęs Vytautą į Lietuvą suburti lietuvius
vyrus, kad, reikalui išmušus, t. y. karui kilus, jie galėtų
greitai atlikti pavestus uždavinius, kuriuos Blekaitis gau188

siąs iš Vokietijoje esančio vyriausiojo komiteto per Vytau­
tą, kuris jau grįžęs atgal į Vokietiją, pavedęs jam — Šle­
kaičiui sukrusti veikti, t. y. suorganizuoti pakrikusį Kauną,
kad Kauno žmonės savo iniciatyva išplėstų organiza­
vimo darbą galimai platesniu spinduliu. Tai pasakęs, Šle­
kaitis pakvietė mane jam padėti ir tuo pačiu tapti niekam
nežinomo centro nariu. Aš sutikau. Tada Šlekaitis pavedė
man susirasti žmogų, kuris galėtų susirišti su Kaunu ir
nuolatos palaikyti ryšį. Su kuo reikės Kaune susirišti, Šle­
kaitis pasakysiąs vėliau, kai aš susirasiu žmogų. Tai
pasakęs, Šlekaitis nuėjo namo. Aš irgi grįžau į namus, o
sekančią dieną kreipiausi į Mockaitį, kviesdamas būti jį
ryšininku. Mockaitis sutiko ir pasisakė Kaune pažįstąs
vieną inžinierių, atsargos karininką, iš kurio galėsiąs
smulkiai sužinoti, ką galima Kaune gero suorganizuoti.
To inžinieriaus pavardės iš principo dėl slaptumo aš ne­
klausiau Mockaičio, o savo ruožtu patariau ir niekam
kitam nesakyti mano pavardės. Po poros dienų sutikęs
Didžiojoje gatvėje Blekaitį, kuris manęs laukė prie insti­
tuto vartų, pranešiau turįs jau pasiuntinį. Blekaitis padė­
kojo ir pasisakė, kad ir jis susiradęs žmogų. Tada paklau­
siau, kuris, ar mano, ar jo žmogus bus kurjeriu. Blekai­
tis atsakė, kad abu pravers, juo labiau kad būsią galima
palaikyti dvigubus ryšius, juo labiau, kad Mockaitis žinąs
Kaune patikimą žmogų. Paprašiau uždavinių, ir Blekaitis
pasisakė dar negavęs iš vyr. komiteto Vokietijoje, bet
galįs pats pasakyti, kas šiuo metu veiktina. Ir nupasakojo,
kad Vilniuje bei Vilniaus krašte neįmanomas joks lietu­
vių suorganizavimas ir pagaliau nesą reikalo čia organi­
zuoti, nes Vilnius toli nuo svarbesnių Lietuvos strategi­
nių vietovių. Taigi, Vilnius galėsiąs būti tik autoritetinis
veikimo centras, o svarbiausias tikro veikimo centras,
natūraliai, būsiąs Kaunas. Tad aš Mockaičiui, o jis — Ble­
kaitis—’savo žmogui turį pavesti tokius uždavinius: mano
pasiuntinio, t. y. Mockaičio, pažįstamas turi savarankiš­
kai ir savo atsakomybe sukurti centrą ir išplėsti veiki­
189

mą — trejukių bei penkiukių suorganizavimą Vilijampo­
lėje ir Žaliakalnyje, o jo — Blekaičio — likusiose Kauno
vietovėse. Suorganizuotos penkiukės arba trejukės turi
nieko nežinoti apie kitas. Žodžiu, susiorganizavimas turįs
būti tylus ir absoliučiai slaptas. Neturį būti jokio regimo
veikimo. Aš irgi tam pritariau, ir taip užsimezgė ryšys su
Kaunu. Tačiau Kaunas greit per Mockaitį pareikalavo
konkrečių uždavinių. Tada su Blekaičiu pasitarę pave­
dėme pačiam Kaunui parengti planus ir vadovautis ap­
skritai savo iniciatyva, nes iš vyr. komiteto Vokietijoje
vis nebuvo planų. Pagaliau apie kovo mėn. vidurį Blekaitis atėjo vieną sekmadienį į mano butą ir pranešė, jog
jis per savo žmones gavęs vyr. komiteto įsakymą, kurį pa­
rodė ir man. Įsakymas buvo trumpas ir skambėjo maž­
daug šitaip: Stud. Blekaičiui. Tamsta ir tamstos artimieji
organizuotajai Lietuvos visuomenei turi paskelbti slaptai
žodžiu, kad konflikto atveju turi būti apsaugoti visi paš­
tai, radijo stotys, visi didesnieji tiltai, plentai ir keliai.
Strateginius objektus nustato vietoje penketuko ar treje­
tuko vyresnysis. Tą įsakymą perdaviau Kaunui per Moc­
kaitį. Bet čia iškilo kitas reikalas — Kaunas pareikalavo
ginklų. Blekaitis, kuris turėjo ryšį per sieną su Vokietijo­
je esančiu vyr. komitetu, bet kurio jis nei man, nei kitam
mūsų vadinamo centro nariui stud. Matulaičiui net prašo­
mas nesakė dėl absoliučios paslapties išlaikymo, vėl su­
sisiekė su vyr. komitetu, iš kurio sakėsi gavęs žodinį at­
sakymą, kad su ginklais nereikia rūpintis, nes, konfliktui
ištikus, ginklais būsią nusėta visa Lietuva. Ginklų išdavi­
mas šiuo metu išduotų tik reikalą ir, be to, atskleistų Vo­
kietijos ketinimus. Šis pasikalbėjimas vyko buv. Dormano
kavinėje, kur su Blekaičiu susitikdavau savaitėje sykį—
du. Sekmadienį Blekaitis atėjo pas mane neramus ir pra­
nešė, kad suėmė jo pasiuntinį Kaune, kad jis su Vokieti­
joj esančiu komitetu nebegalėsiąs greitai susisiekti. Mums
besikalbant, atėjo Kamantauskas. Aš jį supažindinau su
Blekaičiu. Žodis po žodžio įsikalbėjome apie bendrą pa­
iso

Saulinę politiką, o po to Šlekaitis paklausė, ką advokatas
manąs apie TSRS ir Vokietijos santykius. Kamantauskas
atsakė, jog oficialiai santykiai tarp šių 'dviejų galybių
geri, bet užkulisiuose arba faktiškai — labai įtempti. Jis
tai gerai žinąs iš patikimų šaltinių, būtent iš Vokietijoje
esančio vyr. komiteto. Šlekaitis nustebo, ir iš tolimesnio
pasikalbėjimo paaiškėjo, kad ir Kamantauskas priklauso
kažkokiam centrui. Po to Šlekaitis pareiškė norą susitikti
su advokatu. Aš lyg ir įsižeidžiau, kam toks paslaptingu­
mas, o Šlekaitis atsakė, jog to reikalauja reikalo slap­
tumas. Ir Kamantauskas su tuo sutiko. Juodu susitarė
susitikti vakare Žaliajame Stralyje, ir Šlekaitis išėjo. Tai
buvo, rodos, balandžio mėnesio pirmojoje pusėje. Šlekai­
čiui išėjus, advokatas Kamantauskas pasakė, kad jis
turįs gauti iš Kauno radijo siųstuvą. Pats nenorįs jo parga­
benti, prašė, ar aš nesutikčiau. Aš nesutikau. Tada Ka­
mantauskas pasakė, kad iki Vilniaus jis rastų kas par­
vežtų, tik reikėtų Vilniaus geležinkelio stoty aparatą
perimti ir atgabenti, na, kad ir pas mane. Iš geležinkelio
stoties paimti ir pas save laikinai padėti aš sutikau. Po
to paklausiau, kas tas žmogus, kuris parveš iš Kauno.
Advokatas pasakė parodysiąs bei supažindinsiąs mane su
tuo žmogumi, kai reikės. Po keletos dienų advokato tar­
naitė atnešė raštelį, kuriame kvietė Kamantauskas vakare
ateiti pas jį. Raštelį Kamantausko tarnaitė atnešė per
pietus. Tad po paskaitų institute aš nuėjau pas Kaman­
tauską apie 1930 vai. Jo kabinete sėdėjo vidutinio am­
žiaus, žemutė moteris, brunetė, dailiai apsirengusi, su lape
ant kaklo. Susipažįstant ji pratarė savo pavardę Gra­
žulytė ar Gerulytė — gerai nenugirdau. Po to jis — Ka­
mantauskas — pasakė, kad ši panelė parveš iš Kauno čemodaniuką, o aš turėsiąs jos laukti stotyje (Vilniuje) ir
paimti iš jos tą čemodaniuką. Iš karto nesutikau, po to,
kai jis priminė seniau duotą sutikimą — pasižadėjau. Mer­
gina sekančią dieną iš Kauno grįžo vakariniu traukiniu.
Stotyje aš ją susitikau prie įeinamųjų durų kartu su
191

Mockaičiu. Aparatą paėmiau ir parsivežiau. Kitą dieną
vakare atėjo mano aprašytasis nepažįstamasis vaikinas, pa­
sakė esąs Kamantausko siųstas paimti iš manęs čemodaniuko. Perdaviau, ir jis tuojau išėjo. Po poros savaičių Kaman­
tauskas, kurį susitikau pripuolamai Gedimino gatvėj,
pasibėdavojo, kad iš Vilniaus reikėtų dėl tam tikrų sume­
timų išgabenti radijo siųstuvą. Jis aplinkiniuose mieste­
liuose neturįs nieko pažįstamo ir prašė, ar aš nežinau kokį
gerą mokytoją. Pasakiau turįs Lentvaryje gyvenantį mo­
kytoją Mockaitį. Kamantauskas padėkojo ir pasakė, kad
pas mane rytoj vakare ateis aukštas vyriškis ir nurodys,
kur yra radijo siųstuvas. Taigi, ar aš, ar Mockaitis tu­
rėsią nueiti ir paimti. Kitą dieną atėjo aprašytasis vyriš­
kis, pasveikino ir pasisakė, rodos, Žemkalnis esąs. Nieko
nelaukdamas pasakė adresą: Višinskio g-vė 12 a. Ten
esąs radijo siųstuvas. Siųstuvą paduosiąs kažkoks Moska­
lenko. Aparatą reikėsią paimti šeštadienį nuo 6 iki 9 vai.
vakaro. Po to pasiteiravau, su kuo jie kalbasi ir ar daž­
nai kalbasi. Žemkalnis, kurio profesijos ir adreso neži­
nau, atsakė, klausdamas, argi jau man taip svarbu žinoti.
Atsakiau, kad didelio reikalo nėra, bet žinoti būtų įdomu.
„Dėl įdomumo to aš ir tėvui nepasakysiu."—pareiškė
Žemkalnis. Apskritai, esą, visada geriau šiuo metu nesa­
kyti tokių dalykų niekam, kam nebūtina žinoti ir be ko ga­
lima apsieiti. Šiandien reikia tik tyliai dirbti, ir tai pasakęs
vėl priminė, kad būtinai šeštadienį išvežtų aparatą Lentva­
riu. Be to, pasisakė ateisiąs kurią dieną į institutą susipa­
žinti su tuo mokytoju, atseit, su Mockaičiu, kuris aparatą
sutiko, mano prašomas, priglausti pas save. Tai buvo gegu­
žės mėnesio pradžioje. Mockaitis aparatą paėmė, o Žem­
kalnis į institutą ir pas mane daugiau neatėjo. Vadinasi,
nepasirodė, kaip ir Blekaitis, kuris dingo nuo balandžio
pradžios. Ir taip iširo centras, prie kurio ir aš buvau Blekaičio pritrauktas. Likęs vienas, nutariau nieko nebeveik­
ti. Bet kartą Mockaitis pranešė, kad Kaune mėtomi atsi­
šaukimai, kad Kaunas dėl mūsų neveiklumo nutaręs savo
192

13 Užs. Nr. 1430

iniciatyva dirbti. Tai man atrodė ir gerai, ir blogai. Gerai,
kad nebereikės su Kaunu turėti reikalų, o blogai, kad mė­
to atsišaukimus. Tad paprašiau Mockaitį įspėti kauniškius
dėl atsišaukimų mėtymo, nes toks „veikimas" man atrodė
skandalingas ir niekam nereikalingas. Pasakiau tai ir
Kamantauskui, kuris išgyrė mano įsakymą ir pareiškė, kad
iš viso reikia, esą, šiuo metu tylėti. Taip veikimas ir už­
geso. Tuo tarpu gegužės mėnesio viduryje ar vėliau tapo
suimtas Mockaitis. Apie tai man pranešė Balčius, nes Bal­
čiaus to prašęs Mockaitis. Mockaitis. lyg nujautęs savo liki­
mą. Dėl to ir radijo siųstuvą laikęs ne pas save, o pas vieną
mokytoją, kuri po Mockaičio suėmimo labai išsigandusi
ir neduodanti Balčiui ramybės, reikalaujanti aparatą atsi­
imti kuo skubiausiai. Ankstyvesniuose parodymuose jau
nupasakojau, kad su Kamantausku tariausi, kad jis manęs,
kaip savotiško radijo siųstuvo pergabentojo, prašė ir šį
kartą paimti jį iš Lentvario. Taip pat tardytojui žinoma,
kaip aš į Lentvarį nuvykau ir kaip grįžau į Vilnių, tik
aparatą perdaviau ne tariamai mergaitei, bet pats jį nu­
nešiau į Kamantausko nurodytą vietą, būtent į Didžiąją
g-vę Nr. 24, butas, rodos, 8, kur gyvena mokyt. Krikščiū­
nas, ir ten aparatą palikau. Kamantauskas man sakė, kad
tą pačią dieną aparatą iš Krikščiūno perims jo žmonės.
Štai koks buvo mano kontrrevoliucinis veikimas. Šiandien
aš realiai matau, į kokių žmonių eiles jis mane pastatė.
Šiandien aš tą veikimą kasdien po dešimtį kartų prakei­
kiu, verkiu ir apgailestauju. Bet tai jau po laiko. Belieka
laukti teisingo sprendimo.
Jei kas dar bus neaišku ar reikės papildymo, ką žino­
siu, atvirai pasakysiu.

LAF
IR HITLERININKŲ

ORGANIZACIJOS
ŽEMAITIJOJE

14 Užs, Nr. 1430

Bortkevlčius Petras, Aleksandro s., gimęs 1904 m. Kau­
no apskrityje, Jonavos valsčiuje, Dagilionių kaime, moky­
tojas, šaulys, okupacijos metu voldemarininkų nacionalistų
partijos Kretingos apskrities vadas.

BORTKEVlClAUS PETRO parodymai
*

1941 m. balandžio 10 d.
Nuo 1928 iki 1940 metų aš buvau šaulių organizacijos
narys. Nuo 1929 iki 1933 metų taip pat buvau Vilniui
vaduoti sąjungos narys.
Nuo 1930 iki 1940 metų šaulių organizacijoje aš ėjau
vadovaujančias pareigas, daugiausia būdamas būrio va­
du savo gyvenamoje vietovėje.
Aktyvų antitarybinį darbą aš pradėjau nuo šių metų
sausio mėnesio. Tuo metu buvęs mūsų kaimo seniūnas
Feliksas Putrius man papasakojo, kad jam yra žinoma,
jog Vokietijoje susiorganizavo lietuvių nacionalistinė
organizacija, kurios tikslas yra kovoti už nepriklausomą
Lietuvą.
Anot jo, šioje kovoje lietuviams didelę paramą, teikia
Vokietija.
Su Putrium mes gana dažnai susitikdavome, ir kiekvie­
na proga jis man pranešdavo vis naujų duomenų apie tai,
kad, vokiečiams padedant, lietuvių susivienijimas Vokie­
tijoje vyksta labai sėkmingai ir lietuvių nacionalistinė or­
ganizacija smarkiai auga.
Tuomet Putrius man pasiūlė kartu su juo imtis steigti
Lietuvos TSR teritorijoje tokią pat nacionalistinę organi­
zaciją „aktyvistų" pavadinimu.
* ADSR d. r., 54, 30—38.
197

Nuo seno būdamas įsitikinęs lietuvis nacionalistas, aš
mielai pareiškiau norą tapti tos organizacijos nariu ir ak­
tyviai dirbti drauge su juo.
Siekiant sukurti lanksčią ir kovinę organizaciją, .Putrius reikalavo, kad būtų laikomasi didžiausios konspiraci­
jos, kad organizacijos nariai nepažintų vienas kito; be to,
organizacijos narių masiniai susitikimai jokiu būdu ne­
leistini. Buvo nutarta, kad organizacija turi būti pagrįsta
dvejetų principu, t. y. kai kiekvienas organizacijos narys
pažintų ne daugiau kaip du žmones. Tada jis man pareiš­
kė, jog organizacijoje jau yra keletas žmonių.. .
Bėgdamas į Vokietiją, Putrius pavedė man vadovauti
organizacijai, nurodydamas, kad svarbiausias mano užda­
vinys yra palaikyti ryšius su Vokietija. Tai, kiek aš supra­
tau, turėjo reikšti, kad iš ten būtų gaunami direktyviniai
nurodymai dėl mūsų nelegalios „aktyvistų" organizacijos
darbo išvystymo ir būtų renkamos šnipinėjimo žinios
Lietuvos teritorijoje Vokietijai.
Kadangi Putriaus pabėgimas įvyko labai skubiai ir mes
nespėjome su juo smulkiai aptarti visų smulkmenų, tai
netrukus po savo pabėgimo Putrius per Petrikaičių kaimo
gyventoją Matyžių Adolfą, Povilo sūnų pranešė man,
kad susirašinėjimą su manim jis konspiruos, siųsdamas
man laiškus „Arklio" adresu, t. y. pagal duotą man slapy­
vardį.
Šių metų kovo 23 d. vakare, parvažiavęs iš Kretingos
namo, aš užėjau pas mūsų organizacijos narį Petrą Dimgailą, su kuriuo aš asmeniškai palaikiau betarpiškus ry­
šius. Dimgaila įteikė man laišką ir pasakė, kad tai nuo
Putriaus iš Vokietijos. Atplėšęs laišką, aš radau jame
5 kontrrevoliucinio turinio atsišaukimus, atspausdintus
rašomąja mašinėle. Drauge su Dimgaila mes perskaitėme
vieną atsišaukimą, iš kurio sužinojome, kad Lietuva netru­
kus bus išvaduota nuo komunistų ir bus atkurta Lietuvos
„nepriklausomybė", tiktai jau kitokiais pagrindais, ne taip
kaip anksčiau.
198

Atsišaukimai kvietė lietuvius nenusiminti, nes kiekvie­
nam bus atlyginta už tą darbą, kurį jis šiuo metu dirba,
taip pat ragino teikti aktyvią pagalbą vokiečių kariuome­
nei karinių veiksmų prieš Raudonąją Armiją metu ir pa­
imti į savo rankas ginklų sandėlius ir strateginius punk­
tus. Ypatingai pogromiškai buvo pasisakyta prieš žydus.
Be to, atsišaukime buvo pastaba, kad to atsišaukimo turi­
nys raštu arba žodžiu būtų visur platinamas.
Vieną atsišaukimą aš tuojau pat atidaviau Petrui Dimgailai, .tris nuvežiau į Kauną ir perdaviau Zuzanai Varnickaitei, o penktą suplėšiau.
Iš Putriaus gautame laiške buvo nurodyta, kad aš už­
megzčiau ryšius su Varnickaite, gyvenančia Kauno mies­
te, ir perduočiau jai dalį atsišaukimų. Vykdydamas šį
Putriaus nurodymą, pavasario atostogų metu, šių metų ko­
vo 26 d., aš išvažiavau į Kauną, susiradau ten Varnickaitę
ir perdaviau jai atsišaukimus. Tuo pačiu metu aš parei­
kalavau iš jos informacijos apie aerodromus Kaune ir
Šiauliuose. Varnickaite man atsakė, kad ji pati buvo Kau­
no aerodrome, bet nieko įdomaus ten nematė. Apie Šiau­
lių aerodromą aš taip pat nieko iš jos nesužinojau.
Petronėlei Vaičkuvienei aš taip pat perdaviau du atsi­
šaukimus.
Gavęs iš Putriaus to atsišaukimo penkis egzempliorius,
savo rašomąja mašinėle aš pats atspausdinau dar aštuonis,
tuo būdu, aš jau turėjau trylika egzempliorių.
Kitus šešis atsišaukimus aš ketinau perduoti Vilniuje
universiteto studentui Armaliui, bet, pastebėjęs, kad ma­
ne seka, atsišaukimus prieš atvažiuojant į Vilnių trau­
kinyje sunaikinau ir į Vilnių nieko su savimi neatsivežiau.
Perduodamas Varnickaitei atsišaukimus, aš jai reko­
mendavau nunešti po vieną egzempliorių Pečeliūnui, gy­
venančiam Kaune, Perkūno alėjoje Nr. 17, ir Vainauskui
ar Jankauskui (tiksliai jo pavardės aš dabar neprisi­
menu).
199

Man jie žinomi iš Putriaus laiško, kurį aš gavau kovo
23 d. Tame laiške jis man rekomendavo užmegzti ryšius
Kaune su Varnickaite ir Pečeliūnu,
Apie Varnickaitę aš sužinojau tik kovo 23 d. iš Put­
riaus laiško. Anksčiau apie ją aš nieko nežinojau.
Tuojau, Putriui pabėgus, iš Vokietijos buvo gautas
laiškas, adresuotas „Meškai" (Putriaus slapyvardis), kurį
Dimgaila, laikydamasis Putriaus nurodymo visą kores­
pondenciją perduoti man, man ir atnešė.
Tame laiške kažkoks Petersonas iš Vokietijos įsakė
Putriui užmegzti Kaune ryšius su Varnickaite, gauti iš
jos šnipinėjimo medžiagą ir pasiųsti jam į Vokietiją.
Eidamas „aktyvistų" organizacijos vadovo pareigas ir
būdamas Putriaus pavaduotoju ryšiams su Vokietija pa­
laikyti, aš nutariau, jog Petersono nurodymai užmegzti
ryšius su Varnickaite yra man privalomi; be to, aplamai
laikydamas ją visiškai patikimu asmeniu, aš maniau, kad
ji bus man visai tinkamas žmogus panaudoti organizacijos
tikslais Kaune, ir todėl kovo mėnesio viduryje pasiunčiau
pas ją taip pat mūsų organizacijos narį Jokūbave gyve­
nantį Praną Jasevičių, kuris drauge su studentu Adolfu
Armaliu surado ją ir susitarė apie tolesnius ryšius.
Vaičkuvienę aš pažįstu nuo seno, ji yra „Pavasario"
knygyno savininkė Kaune. Tas knygynas prekiauja vien
tik religinė literatūra ir religiniais daiktais. Šiuo metu ji
yra vienintelė prekių tiekėja katalikų bažnyčiai Kaune.
Ji yra mano sena artima pažįstama; būdamas Kaune,
aš būtinai užeinu pas ją. Ir tuomet, būdamas pas ją, aš jai
perdaviau tuos du atsišaukimus. Politinio ryšio tarp mūsų
su ja nėra jokio.
Būdamas paskutinį kartą Kaune, užėjęs pas Vaičku­
vienę, aš perskaičiau jai vieną iš turimų atsišaukimų ir pa­
siūliau, jeigu ji nori, duoti jai porą tokių atsišaukimų.
Ji pareiškė norą gauti jų, ir aš jai įteikiau du egzem­
pliorius.
200

1941 m. gegužės в d.

Putrius man sakė, kad direktyvos steigti nelegalias
organizacijas gautos iš lietuvių nacionalistinės organiza­
cijos Vokietijoje.
Organizacijos uždavinys buvo sukurti „laisvą, nepri­
klausomą" Lietuvą, o tokia turėjo būti Lietuva, kurioje,
vokiečių kariuomenei padedant, bus atkurta lietuvių bur­
žuazijos valdžia.
Žinoma, aš supratau, kad stoju j kontrrevoliucinę nele­
galią organizaciją, kurios uždavinys buvo nuversti Tarybų
valdžią ir, vokiečių kariuomenei padedant, sudaryti lie­
tuvių buržuazinę vyriausybę.
Kiekvienas organizacijos narys turi gerai pažinti tą
vietovę, kurioje jis gyvena, žinoti įtvirtinimų ir karinių
įrenginių išdėstymą.
Dabar man visai aišku, kad tai šnipinėjimo orga­
nizacija, bet tuomet aš apie tai negalvojau ir to nesu­
pratau.
Prieš pabėgdamas į Vokietiją, Putrius pavedė man su­
rasti aktyvistus, palaikyti ryšius su juo ir atsakinėti į jo
klausimus. Ryšius palaikyti, kaip Putrius per Petrikaičių
kaimo gyventoją Adolfą Mątyžių man nurodė, aš turėjau
susirašinėjimo būdu; savo pranešimus aš turėjau pasira­
šyti slapyvardžiu „Arklys", o Putrius savo ruožtu turėjo
slapyvardį „Meška".
Apie tai, per ką aš turėjau gauti laiškus ir siųsti pra­
nešimus, mes nesusitarėme, aš būčiau perdavęs savo pra­
nešimus tam, iš ko būčiau gavęs Putnaus laiškus.
Putrius mane užverbavo kaip agentą, ir aš turėjau per­
davinėti tas žinias, kurių jis pareikalaus. Aš neperdaviau
jokių žinių, nes pirmą laišką nuo Putriaus gavau tik
kovo 23 d.
Tame laiške Putrius prašė sužinoti apie Kauno ir Šiau­
lių aerodromus, tas žinias aš turėjau gauti Kaune iš Varnickaitės.
201

Šnipinėjimo veikloje ryšių aš su niekuo neturiu, išsky­
rus tuos asmenis, apie kuriuos jis man pranešė laiške. Be
Varnickaitės ir Pečeliūno, laiške jis nieko nenurodė.
Pečeliūno aš nepažįstu, bet turėjau nuvykti pas jį
adresu Perkūno alėja 17; kaip aš turėjau užmegzti su juo
ryšius, jis nenurodė.
Aš pažįstu tik Putrių, Dimgailą, Jasevičių, su kuriuo
aš buvau surištas tik tuo, kad pavedžiau jam užmegzti ry­
šius su Varnickaite ir tuo tikslu daviau jam jos slapyvardį.
Dirbant kontrrevoliucinį darbą, man teko susidurti su
Dimgaila apie kovo vidurį, kai jis atnešė man laišką nuo
kažkokio Petersono, kuris, kiek iš laiško tegalėjau spręsti,
yra į Vokietiją pabėgęs lietuvis; laiškas buvo adresuotas
Putrini. Laiške taip pat buvo pranešama apie lietuvių dar­
bą Vokietijoje ir priekaištaujama Putriui, kad mažai gau­
nama žinių iš Lietuvos. Ten taip pat buvo klausiama apie
aerodromą Kaune.

1941 m. gegužės 10 d.
Lietuvių informacinio biuro Berlyne atsišaukimus aš
gavau šių metų kovo 23 d. vakare. Gavau juos iš Petro
Dimgailoš. Petras Dimgaila perdavė man paketą su atsišau­
kimais pašte, paketas buvo atplėštas. Perduodamas paketą
Dimgaila man pasakė, kad gavo jį iš Putriaus.
Pakete, kai jis man buvo perduotas, buvo penki atsi­
šaukimai, iš kurių keturis atsišaukimus paėmiau aš ir vie­
nas liko pas Dimgailą.
Aš mašinėle atspausdinau aštuonis atsišaukimo nuo­
rašus. Kretingoje kovo 24 d. aš atidaviau vieną atsišauki­
mą Valinskui, vieną — Stasiui Piktuižiui, vieną — Žadvy­
dui. Kaune tris atsišaukimus palikau Varnickaitei, du —
Vaičkuvienei, tris atsišaukimus vežiau į Vilnių, bet pake­
liui juos sunaikinau; vienas atsišaukimas buvo likęs na­
mie", bet parvažiavęs aš sunaikinau jį.
Stasys Piktuižis, apie 30 metų, dirba kooperatyve Kre­
tingos mieste, kur gyvena, tiksliai nežinau, rodos, Vil­
202

niaus gatvėje, tame pačiame name, kur yra ir koopera­
tyvas.
Valinskas, apie 25 metų amžiaus, dirba buvusio Tiške­
vičiaus dvaro ūkio vedėju, gyvena Kretingoje. Žadvydas
yra mokytojas.
Piktuižis buvo šaulių organizacijos narys, o Valinskas
vadovavo jaunųjų ūkininkų organizacijai — „Jaunųjų ūki­
ninkų rateliui".
Žadvydas Osvaldas, Igno s., gimęs 1903 m. Mažeikių
mieste, buvęs Kretingos šaulių rinktinės vado padėjėjas,
karininkas-kapitonas, okupacijos metu dalyvavo kankinant
suimtuosius, organizavo masines žmonių žudynes, buvo
Geležinio vilko Kretingos rinktinės vadas.

ŽADVYDO OSVALDO parodymai
*
1941 m. gegužės 7 d.
Iki Raudonosios Armijos dalinių įžengimo į Lietuvą
aš ilgą laiką gyvenau Kretingoje ir buvau šaulių sąjungos
Kretingos apskrities rinktinės vado padėjėjas ir tuo pa­
čiu metu, kaip buržuazinės kariuomenės karininkas, baigęs
specialų karinį mokslą ir turįs kapitono laipsnį, vadova­
vau šaulių sąjungos apskrities rinktinės rikiuotės skyriui.
Pagrindinis mano darbas buvo šaulių karinis ir rikiuotės
parengimas, šaulių būrių vadų parinkimas ir paruošimas.
1940 m. birželio mėn. Smetonos vyriausybė buvo nu­
versta ir Lietuvoje buvo sukurta Tarybų valdžia. Buvusios
Lietuvos vyriausybės kariuomenė buvo reorganizuota ir
įėjo į Raudonosios Armijos sudėtį. Mane taip pat paliko
dirbti Kretingos apskrities kariniame komisariate, kur aš
dirbau iki 1940 m. gruodžio 1 dienos. Gruodžio mėn. mane
pašalino iš darbo Kretingos apskrities kariniame komisa­
riate ir paleido iš kariuomenės. Paleidimas iš kariuome­
nės mane nepaprastai įpykino ir nuteikė prieš Tarybų
* ADSR d. r., 54, 39—62.

203

valdžią. Man kilo mintis pradėti kovą prieš Tarybų val­
džią, kad sukilimo būdu ji būtų nuversta ir atkurta Lietu­
voje sena, buržuazinė santvarka.
Savo siekiams įgyvendinti ketinau iš buvusių kadrinių
karininkų, šaulių, buožių sudaryti slaptas organizacijas
ir ruošti jas sukilimui. Šiuo tikslu aš pradėjau užmegzti
ryšius su buvusiais karininkais, šauliais, lankyti juos ir
kalbėtis su jais įvairiomis politinėmis temomis. Tokiu bū­
du aš išsiaiškindavau jų nuotaikas ir kartu nuteikdavau
juos prieš Tarybų valdžią.
1941 m. sausio pirmomis dienomis, būdamas Kretingo­
je, užėjau pas buvusį Kretingos apskrities policijos vadą,
buržuazinės kariuomenės leitenantą, Ramanauską, gyve­
nantį Laisvės gatvėje. Jo bute mes išsikalbėjome ir pradė­
jome vienas kitam reikšti savo nepasitenkinimą Tarybų
valdžia. Aš papasakojau Ramanauskui, kad mane paleido
iš kariuomenės, nedavė jokios pašalpos ir kad mano gyve­
nimo sąlygos yra labai sunkios. Aš jam taip pat papasako­
jau apie savo ketinimą sudaryti nacionalistines organiza­
cijas kovai prieš Tarybų valdžią. Ramanauskas įdėmiai
mane išklausė, užjautė mane ir pareiškė:.
„Gerai, kad pagaliau pasitraukei nuo raudonųjų, o mes
galvojome, kad pats jau esi žuvęs žmogus. Mes jau seniai
darome tai, apie ką tu tik galvoji. Žinok,— kreipdamasis
į mane pasakė Ramanauskas,— kad Kretingos apskrities
teritorijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, jau seniai yra su­
kurta ir veikia organizacija, sudaryta iš buvusių šaulių,
karininkų, policininkų, savanorių ir kitų „laisvosios" Lie­
tuvos patriotų; ji organizuoja ir ruošia nelegalias orga­
nizacijas."
Jis man pasiūlė aktyviai dalyvauti organizacijos darbe,
pareikšdamas, kad aš esu jiems labai reikalingas žmogus,
esu baigęs specialų karinį mokslą ir sukilimo momentu
sugebėsiu vadovauti kariniam lietuvių nacionalistų da­
liniui, taip pat, kad aš, kaip buvęs apskrities šaulių rink­
tinės vado padėjėjas, gerai pažįstu visus buvusius šaulių
204

būrių vadus ir šiuo metu galiu visus juos pasitelkti į dar­
bą minėtiems būriams sudaryti Kretingos apskrityje. Aš
sutikau ir pažadėjau daug dirbti „laisvosios" Lietuvos labui.
Kartu paprašiau Ramanauską, kad jis man papasakotų, ko­
kie yra šiuo momentu nurodymai dėl organizacijoš veiklos.
Ramanauskas man atsakė, kad šiuo momentu yra tvirtas
centro nurodymas paspartintais tempais forsuoti nelegalių
organizacijų sudarymą valsčiuose ir kaimuose, parinkti
ir ruošti vadus iš patikrintų, mūsų reikalui atsidavusių
buvusių šaulių būrių vadų ir taip pat iš buvusių buržua­
zinės Lietuvos kariuomenės karininkų. Per savo narius
agituoti gyventojus prieš Tarybų valdžią, ugdyti gyven­
tojų nepasitenkinimą Tarybų valdžia, skatinti lietuvių na­
cionalistinius jausmus, bet aktyviai nepasireikšti, nes tai
gali pirma laiko sukelti Vidaus reikalų ministerijos or­
ganų įtarimą, prasidės represijos, gali žlugti organizacija,
o tai yra nepageidaujama, nes nacionalistinės organiza­
cijos dar nėra sustiprėjusios, nėra ginklų, o vokiečiai,
kurių paramos kovoje su Tarybų Sąjunga mes tikimės,
dar nebaigė karo ir suteikti mums rimtą paramą savo
kariuomene, išskyrus ginklus, negalės. Šiuo metu reikia
ruošti organizacijoms kadrus, įsigyti ginklų ir laukti cent­
ro nurodymų apie sukilimą. Baigiantis mūsų pasikalbėji­
mui, aš paklausiau Ramanausko, ar jis žino, kad apytikriai
1940 m. lapkričio mėn. iš Vokietijos į Kretingos apskritį
buvo parvažiavęs buvęs buržuazinės kariuomenės kapito­
nas Michelevičius, kuris šiuo metu dirba Vokietijos ka­
riuomenės generalinio štabo antrajame skyriuje Klaipė­
doje.
Ramanauskas man atsakė, kad jis gerai žino apie ka­
pitono Michelevičiaus atvykimą, nes asmeniškai buvo
su juo susitikęs slaptame susirinkime, kuris įvyko viena­
me Kretingos valsčiaus kaime. Šiame susirinkime daly­
vavo aktyviausieji nacionalistinės organizacijos vadovai.
Tarp kitko, pasakė Ramanauskas, Michelevičius norėjo ir
mane pakviesti į tą susirinkimą, bet sužinojęs, kad aš dir­
205

bu kariniame komisariate, jis pabijojo, kad aš galiu jį
išduoti. Šiame susirinkime Michelevičius davė nacionalis- •
tinių organizacijų vadovams nurodymus, kaip verbuoti
naujus narius, kokia yra organizacijos struktūra, kaip pa­
laikyti ryšius su Vokietija. Jis taip pat papasakojo, kad
Vokietijoje generolas Plechavičius sudarė iš pabėgusių iš
Lietuvos į Vokietiją lietuvių ir karininkų lietuvių legio­
ną, kurį jis apmoko ir ruošia įsiveržti į Lietuvos terito­
riją.
Apie nelegalų kapitono Michelevičiaus atvykimą iš Vo­
kietijos į Lietuvą dar 1940 m. lapkričio pabaigoje man
papasakojo buv. Gargždų valsčiaus šaulių būrio vadas
buožė Stasys Daknevičius, kuris buvo pas mane atvažia­
vęs 1940 m. lapkričio pabaigoje.
Daknevičius man taip pat papasakojo, kad jį, t. y. Daknevičių, kapitonas Michelevičius taip pat buvo pakvietęs
į jo sušauktą slaptą šaulių būrių vadų susirinkimą, bet jis
neturėjęs galimybės dalyvauti tame susirinkime. Be to,
mes kalbėjomės apie tai, kad yra būtina suaktyvinti dar­
bą, sudarant apskrityje nacionalistines organizacijas.
Man kalbantis su Ramanausku jo bute apie minėtų
organizacijų darbą Lietuvoje ir taip pat apie kapitono Mi­
chelevičiaus atvykimą, pokalbyje dalyvavo buvęs šaulys,
kuris šiuo metu gyvena Kretingoje ir dirba girininku Kre­
tingos valsčiuje. Supažindindamas mane su juo, Ramanaus­
kas rekomendavo jį kaip mums artimą žmogų ir aktyvų
Kretingos valsčiaus nacionalistinės organizacijos dalyvį.
To žmogaus pavardė L Strumskis. Tuo mūsų pasikalbėji­
mas su Ramanausku nutrūko.
Po to aš daug kartų lankiausi pas Ramanauską, kur su­
sitikdavau su juo ir Strumskiu ir kartu tarėmės nelegalių
būrių organizavimo, naujų narių verbavimo ir taip pat
ginklų įsigijimo klausimais.
1941 m. kovo pabaigoje, būdamas Kretingoje, Turgaus
aikštėje susitikau su mokytoju Petru Bortkevičium, kuris
kadaise buvo šaulių būrio vadas, o šiuo metu yra Joku206

bavos mokyklos mokytojas ir gyvenę Kretingoje, Katke­
vičiaus gatvėje. Bortkevičius man pasakė turįs labai svar­
bių žinių, kurias nori man pranešti, bet reikia užeiti pas jį
į butą, nes gatvėje kalbėtis nepatogu. Užėjome pas jį į bu­
tą. Įėjęs į butą, Bortkevičius išsiėmė iš apsiausto kišenės
mašinėle parašytą popierių ir, įteikdamas jį man, pasakė:
„Perskaityk, susipažink ir, jeigu pačiam kils neaiškumų,
užeik pas mane ir aš pasistengsiu tau išaiškinti, o dabar aš
laiko neturiu." Aš taip pat skubėjau į traukinį, ir mes dau­
giau apie nieką nekalbėjome.
Parėjęs į namus aš perskaičiau Bortkevičiaus man duo­
tą rąstą. Tai buvo Lietuvių informacijų biuro Berlyne biu­
letenis. Sprendžiant iš parašo, jis buvo išleistas Berlyne.
Šiuo biuleteniu Lietuvių informacijų biuras Berlyne,
kreipdamasis į šaulių sąjungos organizacijų vadovus Lie­
tuvoje, į Lietuvos karininkus ir lietuvių tautą, ragino juos
organizuotis kovai prieš Tarybų valdžią.
Gavęs tą biuletenį, aš netrukus nuvykau į Kretingą ir
aplankiau Ramanauską. Jo bute radau ir Strumskį. Aš pa­
siteiravau Ramanauską, ar jis gavo Lietuvių informacijų
biuro Berlyne biuletenį. Jis man atsakė, kad gavo ir jo turi­
nys yra jam gerai'žinomas. Kartu jis pareiškė, kad reikia
paspartinti mūsų darbą sudarant organizacijas kituose
valsčiuose, forsuoti naujų narių verbavimą į nacionalisti­
nę organizaciją ir įsigyti ginklų. Tarp kitko Ramanauskas
man pranešė, kad ginklus įsigyti pavesta Petrui Bortkevičiui, kuris palaiko ryšius su Vokietijon pabėgusiu Putriu, o pastarasis palaiko ryšius su Vokietijos valdžios
organais ir generolu Plechavičium.
Š. m. balandžio mėn. pas mane ėmė važiuoti Kretingos
apskrities valsčių nacionalistinių organizacijų atstovai.
Antai balandžio mėnesio viduryje pas mane atvyko iš
Skuodo miestelio šaulys — buvęs policininkas Matulevi­
čius, kuris mane informavo, kad Skuodo valsčiuje jau yra
sudaryta nacionalistinė organizacijcf®’ ir prašė duoti jam
nurodymų, ką toliau daryti. Aš papasakojau jam visa tai,
207

kas man yra žinoma iš pasikalbėjimų su Ramanausku ir
mano perskaityto biuletenio, ir pasiūliau jam verbuoti
naujus narius.
Tą pačią dieną pas mane iš Gargždų atvažiavo Alek­
sandras Šeškus, šaulys, buožė, kuris taip pat mane infor­
mavo, kad Skuodo valsčiuje yra nacionalistinė organiza­
cija. Kartu jis man pranešė, kad jų vadas yra buvęs šau­
lių būrio vadas Petras Lengvinas; taip pat pranešė, kad
jie turi ginklų.
1941 m. gegužės 12 d.

1941 m. balandžio mėn., kalbėdamasis su Ramanausku
apie organizaciją, aš pasiteiravau jo, kokia yrasginklų įsi­
gijimo padėtis. Ramanauskas man atsakė, kad viskas bus
padaryta taip, kaip buvo nurodyta Lietuvių informacijų
biuro Vokietijoje biuletenyje, t. y., kad tuo momentu, kai
prasidės Vokietijos karas prieš Tarybų Sąjungą, ginklai
bus parašiutais numesti iš vokiečių lėktuvų.
Šiek tiek anksčiau, 1941 m. sausio mėn., Ramanauskas
man papasakojo, kad organizacija turi gauti ginklus per
žaliąją sieną iš Vokietijos ir kad ginklus atgabenti pavesta
organizacijos dalyviui Putriui, gyvenusiam 3—4 kilomet­
rai nuo sienos prie Jokubavos kaimo, Kretingos apskri­
ties, vienkiemyje ir gerai pažįstančiam sieną. Kaip Ra­
manauskas man vėliau papasakojo, 1941 m. kovo mėn.
Putrius pabėgo į Vokietiją. Ar ginklai buvo gabenami ar
nebuvo — aš nežinau. Galiu dar pridėti, kad, kalbėdama­
sis su manimi, Ramanauskas tada man sakė, kad iš Vokie­
tijos buvo nelegaliai atėjęs, ten kadaise pabėgęs, buržua­
zinės Lietuvos kariuomenės kapitonas Michelevičius, ku­
ris TSRS — Vokietijos pasienyje turėjo organizuoti visą
eilę punktų ginklams gabenti. Šiuo tikslu Michelevičius
buvo nuvykęs į Tauragės apskritį. Kaip Ramanauskas man
pasakojo, Michelevičius, grįždamas iš Tauragės, atsivežė
raudonarmiečio milfllę, o Kretingoje nusipirko raudonar­
miečio kepurę ir sieną į Vokietiją perėjo apsirengęs rau­
208

donarmiečio uniforma. Tada Ramanauskas man sakė, kad
Michelevičius važiavo į Vilnių, norėdamas užmegzti ry­
šius su lietuvių nacionaliniu korpusu. Ar šie ryšiai buvo
užmegzti — nežinau.
Putrįų aš pažįstu nuo 1937 metų, susipažinau su juo per
šaulių šaudymo užsiėmimus. Jis tuo metu buvo Jokubavos
šaulių būrio tarybos narys.
Michelevičių aš pažįstu nuo 1926 metų, kai kartu mo­
kėmės Kauno mokykloje.
1941 m. balandžio 27 d. Ramanauskas man sakė, kad
Putrius perėjo sieną iš Vokietijos, yra Lietuvoje ir turi
važiuoti į Vilnių susirišti su lietuvių nacionaliniu korpusu.
Kuriose vietose jis organizavo ginklų gabenimo punk­
tus, aš nežinau, bet manau, kad kur nors netoli nuo Jo­
kubavos kaimo, nes šis sienos baras jam gerai žinomas.
Ramanauskas man sakė, kad Michelevičius priimtas į
aktyvią tarnybą vokiečių kariuomenėje, dirba vokiečių
kariuomenės 2-e skyriuje Klaipėdoje, turi kapitono laips­
nį. Kur dirba Putrius ■— aš nežinau.
Kas yra Michelevičiaus pažįstami Tauragėje, aš neži­
nau. Vilniuje jis turi pažįstamų buvusių I gusarų pulko
karininkų. Šiame pulke jis tarnavo iki pabėgimo į Vokie­
tiją. Tų karininkų pavardžių aš nežinau.
Iš organizacijos dalyvių man yra žinomi:
1. Jonas Ramanauskas, buvęs Kretingos apskrities po­
licijos vadas, buržuazinės kariuomenės atsargos karinin­
kas. Jis buvo šaulių sąjungos narys, kurį laiką buvo Kre-r
tingos apskrities Platelių miestelio šaulių būrio vadas.
Gyvena Kretingoje, Laisvės gt., dirba raštininku Kretin­
gos miškų urėdijoje. Kaip jau esu parodęs gegužės 7 d.,
Ramanauskas mane įtraukė į sukilėlių organizaciją.
2. Strumskis, vardo nežinau, dirba Kretingos miškų
ūkyje. 1941 metų sausio ir vasario mėn. Strumskis dalyva­
vo mano pasikalbėjimuose su Ramanausku organizacijos
darbo klausimais. Skyrium imant, Strumskis dalyvavo ma­
no pasikalbėjime su Ramanausku sausio mėn. Ramanaus­
209

ko bute, kai aš teiravausi Ramanausko, ar yra organizaci­
jos darbo instrukcija. Ramanauskas man tada pasakė, kad
instrukcijos bus atgabentos iš Vokietijos.
3. Aleksas Šeškus, gyv. Kretingos apskrities Vėžaičių
kaime, buvęs šaulys. Balandžio mėn. Šeškus buvo pas ma­
ne atvažiavęs į Darbėnų mokyklą. Pažinodamas mane kaip
buvusį šaulių vyresnįjį, papasakojo man, kad Vėžaičiuose
esanti antitarybinė grupė, kad kai kas turi ginklų ir teira­
vosi, ar aš nežinau, kaip galima būtų gauti iš Vokietijos
ginklų. Aš jam atsakiau, kad nežinau. Tada jis man pasa­
kė, kad antitarybinei grupei Vėžaičių kaime vadovauja
Petras Lengvinas, buvęs Vėžaičių kaime šaulių būrio va­
das. Šeškus pasitikėjo manimi, kaip buvusiu savo virši­
ninku šaulių sąjungoje.
4. Petras Lengvinas, buvęs buržuazinės kariuomenės
vyresnysis puskarininkis, apie jį papasakojau anksčiau.
5. Matulevičius, iki Raudonosios Armijos dalių atvyki­
mo tarnavo eiliniu policininku Lietuvos pasienio policijoje,
buvo Kretingos apskrities Aleksandrijos kaimo šaulių bū­
rio tarybos narys. Balandžio mėnesio viduryje Matulevi­
čius buvo pas mane atvažiavęs ir prašė, kad aš jam padė­
čiau susirasti darbą. Aš jam pasakiau, kad negaliu. Kalbė­
damasis su manimi, Matulevičius pasakė, kad šiuo metu
labai daug kalbama apie tai, kad netrukus kils karas tarp
Vokietijos ir Tarybų Sąjungos ir todėl lietuviams reikia
organizuotis kovai prieš Tarybų valdžią. Tada pat jis man
pasakė, kad jis yra Skuodo valsčiuje sudarytos antitary­
binės organizacijos narys. Apie kitus organizacijos narius
Matulevičius man nieko nepapasakojo.
6. Petras Bortkevičius, buvęs Jokubavos kaimo šaulių
būrio vadas, suimtas 1941 m. kovo mėn. Apie jį aš papa­
sakojau š. m. gegužės 7 d. ir nieko daugiau pasakyti ne­
galiu.
• 7. Stasys Daknevičius, buožė, buvęs Gargždų šaulių bū­
rio vadas, suimtas š. m. sausio mėn. Apie jį aš taip pat pa­
pasakojau gegužės 7 dieną ir nieko papildyti negaliu.
210

8. Antanas Kenstavičius, buvęs šaulių būrio vadas Klai­
pėdoje. 1939 metais persikėlė į Mažeikius, kur taip pat
buvo šaulių būrio vadu. Buržuazinės kariuomenės atsargos
leitenantas. 1940 m. pabaigoje ar 1941 m. pradžioje, gerai
nebeatmenu, Ramanauskui pavedus, važiavau j Mažei­
kius sudaryti antitarybinės organizacijos. Kalbėdamasis su
Kenstavičium aš pasiteiravau, ar jis šiuo metu veikia prieš
Tarybų valdžią. Jis atsakė, kad neveikia, bet kiekvienu
momentu galįs organizuoti darbą ir šiuo tikslu pritraukti
jo žinioje esančius šaulius.
Aš papasakojau Kenstavičiui, kad dalyvauju naciona­
listinėje organizacijoje, kuri pasiruošusi išstoti prieš Tary­
bų valdžią karui prasidėjus, ir pasiūliau jam sudaryti tokią
pat organizaciją Mažeikiuose. Kenstavičius sutiko. Vasa­
rio ar kovo mėn. Kenstavičius buvo pas mane atvažiavęs
ir teiravosi, ar aš neturiu kokių nors naujų instrukcijų
organizacijai. Aš atsakiau, kad neturiu.
1941 metais, apie kovo 25-ąją, aš gavau iš Bortkevičiaus Lietuvių informacijų biuro Berlyne biuletenį, ku­
riame lietuviai buvo raginami, karui prasidėjus, padėti
vokiečių desantams ir kartu su jais kovoti prieš Raudono­
sios Armijos dalinius. Aš nuvykau į Mažeikius ir vieną
tos instrukcijos egzempliorių perdaviau Kenstavičiui.
Aš žinau, kad Ramanauskas palaikė ryšius su kažkuoTelšiuose. S. m. balandžio 27 d. jis man sakė, kad pats
važiuoja į Telšius susirišti su ten veikiančios organizacijos
vadovu; pavardės jis man neminėjo.
Kai kovo mėn., buvau pas Kenstavičių, jis man papasa­
kojo, kad galįs nustatyti ryšius su organizacija Telšių
apskrityje, bet su kuo būtent, aš nesiteiravau.
Išskyrus Kenstavičių, aš kitose apskrityse ryšių netu­
rėjau. Po to, kai kovo 25 d. buvau pas Kenstavičių, aš nu­
vykau į Vilnių nusipirkti sau, kaip mokytojui, reikalingų
knygų. Pakeliui aš sustojau Šiauliuose. Čia aplankiau savo
seną pažįstamą Antaną Tarvydą, kurį paprašiau padėti
man stoti į pedagoginius kursus Vilniuje, kur jo brolis
211

■<

Stasys Tarvydas dirba pedagogu. Jis man parekomendavo
pasikalbėti su broliu. Kalbėdamasis su Antanu Tarvydu aš,
pasitikėdamas juo, kaip buvusiu šaulių būrio vadu ir savo
senu pažįstamu, parodžiau jam Lietuvių informacijos biuro
lapelį. Perskaitęs lapelį, Tarvydas man pareiškė, kad tokie
lapeliai tik pakerta Lietuvos valstybę, ir aš daugiau su juo
apie tai nekalbėjau.
Nusipirkęs Vilniuje man reikalingas knygas aš, grįž­
damas į Kretingą, sustojau Kaune, ketindamas nusipirkti
VKP(b) istorijos vadovėlį, kuris man buvo reikalingas
kaip pedagogui dėstyti. Kaune susitikau su savo pažįsta­
mu Antanu Gedmantu, buvusiu buržuazinės kariuomenės
kapitonu, kuris dar nuo 1920 metų buvo šaulių sąjungos va­
do adjutantas. Adjutantu jis liko iki 1940 metų, kai šaulių
sąjunga buvo paleista. Paskutiniu metu, prieš paleidžiant
šaulių sąjungą, jis buvo šaulių sąjungos vado Prano Saladžiaus adjutantas. Kalbėdamasis su Gedmantu, aš jam
papasakojau, kad Kretingos apskrityje yra nelegali orga­
nizacija, kurią sudaro šauliai, ir papasakojau jam gautos
iš Vokietijos Lietuvių informacijų biuro antitarybinio la­
pelio turinį. Gedmantas man pasakė, kad dabartinėmis
sąlygomis sunku kovoti su Tarybų valdžia ir kad vokie­
čiams, kurie išsklaidė visas savo jėgas po visą Europą, bus
sunku kariauti su TSRS. Daugiau aš nieko su juo nekal­
bėjau.
Galiu papildyti štai'ką: 1941 m. sausio mėn. Ramanaus­
kas pavedė man sudaryti nacionalistines organizacijas iš
buvusių šaulių ten, kur anksčiau buvo šaulių būriai, būtent:
Darbėnų, Salantų, Skuodo, Kretingos valsčiuose. Šiuose
valsčiuose aš turėjau susirišti su šaulių būrių vadais, ku­
riuos aš pats žinojau, ir duoti jiems uždavinius sudaryti
organizacijos grupes. Tačiau nė viename valsčiuje aš ry­
šių neužmezgiau.

15 Užs. Nr. 1430

213

Ramanauskas Jonas, Vinco s., gimęs 1905 metais, lie­
tuvis, TSRS pilietis, raštingas, kilęs iš buožių šeimos, buvo
Kretingos policijos viršininkas, buvęs Lietuvos kariuome­
nės karininkas, turi leitenanto karini laipsnį, šaulių būrio
vadas.

RAMANAUSKO JONO, VINCO s., parodymai
*

1941 m. gegužės 12 d.
Tarybų valdžiai priešiškas pažiūras susidariau dar tuo
metu, kai buvo nuversta Smetonos valdžia ir atkurta Ta­
rybų valdžia Lietuvoje, o galutinai jos sutvirtėjo, man nu­
ėjus j nelegalų pogrindinės nacionalistų organizacijos su­
sirinkimą. Tai buvo, jei neklystu, 1940 metų gruodžio
20 dieną. Tą dieną prisidėjau prie Lietuvoje jau ir prieš
tai veikusios kontrrevoliucinės nacionalistų organizacijos
ir stojau į aktyvią kovą prieš Tarybų valdžią, už buržua­
zinės santvarkos atkūrimą ir socialistinės santvarkos nu­
vertimą Lietuvoje.
Tiksliai neprisimenu, rodos, 1940 metų gruodžio 20 die­
ną pas mane atėjo buvęs mano policininkas Zenonas Okulevičius ir pasakė sužinojęs, kad Kretingos apskrityje vei­
kia nacionalistų organizacija, kuri kovoja už Tarybų
valdžios nuvertimą ir senosios buržuazinės santvarkos su­
kūrimą Lietuvoje. Aš atsakiau jam, kad lietuviai teisingai
daro, kurdami tokias organizacijas, ir pareiškiau norą taip
pat stoti į ją. Okulevičius atsakė užėjęs pas mane specia­
liai pasikalbėti tuo klausimu ir, išsiėmęs iš kišenės raštelį,
padavė jį man, sakydamas: „Šiandien, Putriaus pavestas,
pas mane buvo atėjęs Joneckis, atnešė šį raštelį ir prašė
perduoti jį tau." Aš paėmiau iš Okulevičiaus raštelį ir
perskaičiau. Ten buvo parašyta: „Prašau septintą valandą
vakare atvykti į Jokūbavo kaimo pradžios mokyklą."
Parašas — Putrius. Perskaitęs paklausiau Okulevičių, kas
tenai bus ir kodėl kviečia mane. Jis pranešė man, kad tą
* ADSR d. r., 53, 275—286.

214

dieną Jokūbave įvyks nelegalus mūsų pogrindinės nacio­
nalistų organizacijos susirinkimas, kuriame dalyvaus at­
vykęs iš Vokietijos buvusios Lietuvos kariuomenės kapi­
tonas Michelevičius. Aš sutikau nuvažiuoti kartu su juo
į Jokūbavą. Septintą valandą vakare aš — Ramanauskas
ir Okulevičius dviračiais išvažiavome į tą kaimą. Nuva­
žiavę nuėjome į mokyklą. Ten prie įėjimo mus sutiko
mokytojas Bortkevičius ir įvedė į savo kambarį. Įėjęs pa­
mačiau, kad ten jau buvo Putrius ir dar vienas man nepa­
žįstamas pilietis, kuris supažindinant mus pasisakė esąs
kapitonas Michelevičius. Supažindindamas mane su juo,
Bortkevičius rekomendavo jam mane, kaip artimą jiems
bei patikrintą žmogų ir trumpai papasakojo apie mane.
Man atėjus, susirinkimo dar nepradėjo, nes laukė Joneckio ir Daknevičiaus. Netrukus atėjo Joneckis, o Daknevičius taip ir neatvyko. Nesulaukęs jo, kapitonas Michelevi­
čius pradėjo susirinkimą. Iš pradžių jis trumpai apsistojo
ties tarptautine padėtimi ir TSRS ir Vokietijos tarpu­
savio santykiais, o paskui to susirinkimo dalyviams: Bortkevičiui, Putriui, Okulevičiui, Joneckiui ir man — Rama­
nauskui papasakojo, kad... pabėgusi į Vokietiją mūsų
vyriausybė sukūrė ten organizaciją, vadinamą Lietuvos
aktyvistų frontu (LAF), kuri kovoja už lietuvių tautos
laisvę.
Lietuvių aktyvistų frontui Vokietijoje vadovauja bu­
vęs Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Škirpa. Be to, LAF
vadovybė Vokietijoje iš lietuvių, pabėgusių iš TSRS ir gy­
venančių Vokietijoje, yra sudariusi stambų karinį vienetą,
vadinamą Lietuvių legionu,
*
kuriam vadovauja buvęs Lie­
tuvos kariuomenės štabo viršininkas gen. Plechavičius,
Toliau savo pranešime kapitonas Michelevičius pasa­
kė mums, kad Vokietija netrukus pradės karą prieš Ta­
rybų Sąjungą ir dabar smarkiai ruošiasi jam.
Didelį paruošiamąjį darbą dabar dirba ir mūsų LAF tiek
Vokietijoje, stiprindama ir organizuodama Lietuvių legio­
* Joks lietuvių legionas nebuvo suorganizuotas. Red.

215

ną, tiek ir pačioje Lietuvoje, kurdama čia nacionalistų bū­
rius, kurie, Vokietijai užpuolus TSRS, iš užnugario turės
padėti vokiečių kariuomenei ir mūsų legionui triuškinti
Raudonąją Armiją, sukeldami ginkluotą sukilimą, ruošda­
mi diversijas geležinkeliuose, sprogdindami tiltus ir ga­
dindami priešo komunikacijas.
Nacionalistų organizacijoms Lietuvoje kurti LAF at­
siuntė iš Vokietijos du prityrusius karininkus, kurie Lie­
tuvoje — kiekvienoje apskrityje, kiekviename mieste ir
miestelyje turi sudaryti nacionalistų organizacijas, supažin­
dinti jų vadovus su tolesniais uždaviniais bei darbu, už­
megzti ryšius su lietuvių nacionalinio korpuso karinin­
kais, šauliais ir jų vadovais. Pastarieji turi sudaryti nacio­
nalistų organizacijų vadovybę. Be to, reikia parinkti
ryšininkus, kurie turės palaikyti ryšius tarp LAF Vokieti­
joje ir nacionalistų organizacijų Lietuvoje.
Michelevičius papasakojo, kad jis jau daugiau kaip
dešimt dienų važinėja po Lietuvą, buvo Kaune, Vilniuje,
Tauragėje, Telšiuose ir kituose Lietuvos miestuose bei
miesteliuose, kuriuose sudarė nacionalistų organizacijas
ir davė instrukcijas dėl jų darbo. Tokį pat darbą, kurda­
mas LAF organizacijas, Suvalkijoje dirba iš Vokietijos
atvykęs Lietuvos kariuomenės karininkas, kurio pavardės
jis nepasakė.
Kreipdamasis į susirinkimo dalyvius, Michelevičius
pareiškė, kad Kretingos apskrityje reikia tuojau pradėti
organizuoti nedideles nacionalistų grupes po tris—penkis
žmones, paskirti kiekvienai iš jų prityrusius ir patikrintus
karininkus, gerai apginkluoti jas ir ruošti, kad reikiamu
momentu jos būtų pilnoje kovinėje parengtyje. Be to, rei­
kia jau dabar sudaryti diversinę grupę, užmegzti ryšius
su buvusiais šauliais, voldemarininkais, tautininkais bei
karininkais ir įtraukti juos į nacionalistų organizacijas,
įsigyti ginklų ir saugoti juos. Tame susirinkime jis liepė
išsirinkti du ryšininkus, kurie turės palaikyti ryšius su
LAF organizacija Vokietijoje.
216

Kretingos nacionalistų organizacijai tame susirinkime
kapitonas Michelevičius pavedė pagelbėti pereinant iš
Lietuvos j Vokietiją ir atgal ryšininkams ir karininkams.
Taip susirinkimas buvo baigtas.
Nelegaliame mūsų pogrindinės nacionalistų organiza­
cijos susirinkime Jokūbavo kaime ryšininkais tarp LAF
Vokietijoje ir Kretingos apskrities organizacijos buvo iš­
rinkti Putrius ir Okulevičius.
Kapitonas Michelevičius savo pranešime kalbėjo, kad
Amerikoje yra didelė lietuvių šaulių organizacija, kuri
teikia finansinę paramą LAF organizacijai Vokietijoje. Be
to, jis papasakojo, jog tos organizacijos vadovas 1940 me­
tų gruodžio pradžioje buvo atvykęs į Vokietiją, kalbėjosi
su Škirpa ir Plechavičium ir žadėjo suteikti pagalbą lie­
tuvių tautai kovoje už savo nepriklausomybę.
Michelevičius aiškino, kad dabar reikia dirbti vien tik
organizacinį darbą, aktyviai nepasireikšti, kurti naciona­
listų būrius, įsigyti ginklų ir laukti instrukcijų iš Vokie­
tijos. Sukilimo diena bus pranešta atskiru įsakymu, tačiau
iš esmės sukilimo laikas sutaps su Vokietijos pradėtu už­
puolimu prieš Tarybų Sąjungą.

1941 m. gegužės 16 d.

Aš, Jonas Ramanauskas, įtraukiau į kontrrevoliucinę
nacionalistų organizaciją šiuos asmenis:
1. Motiejų Strumskį, gyvenantį Kretingoje, Laisvės
gatvėje Nr. 2, dirbantį Kretingos girininkijoje. Apie kontr­
revoliucinę nacionalistų organizaciją pirmą kartą kalbė­
jau su Strumskiu maždaug 1940 metų gruodžio pabaigoje
ar 1941 metų sausio pradžioje jo paties bute. Mes abu gy­
venome viename name, todėl dažnai susitikdavome ir kal­
bėdavome apie veikiančią organizaciją.
2. Kazį Skridailą, pasiturintį ūkininką, gyvenantį Kre­
tingos apskrityje, Platelių valsčiuje, Virkšų kaime. Aš bu­
217

vau anksčiau: su juo pažįstamas. Vasario mėnesį jis atva­
žiavo su reikalais į Kretingą ir užėjo pas mane. Tuo metu
buvau vienas namie. Mums besikalbant apie padėtį Lie­
tuvoje, jis pareiškė didelį nepasitenkinimą esančia tary­
bine santvarka. Tada aš pasakiau, kad toji santvarka ne­
ilgai teišsilaikys, kad Lietuvoje veikia pogrindinė nacio­
nalistų organizacija, kuri ruošia sukilimą prieš Tarybų
valdžią. Man pareiškus, jog Skridaila turi taip pat turėti
tai galvoje ir stoti į minėtą nacionalistų organizaciją, jis
mielai sutiko. Tuomet aš pasakiau, kad laukiame aplink­
raščio dėl tolesnio darbo iš Vokietijos ir gavę pranešime
jam. Taip mes išsiskyrėme, ir jis išėjo namo. Daugiau su
Skridaila nebuvau susitikęs.
3. Joną Blažį, gyvenantį Kretingos valsčiuje, Kartenos
miestelyje, anksčiau buvusį Kartenos valsčiaus policijos
viršininką, dabar dirbantį žemės ūkyje. Į nacionalistų or­
ganizaciją jį įtraukiau gruodžio mėnesį Kartenoje, nuva­
žiavęs pas jį į svečius. Mums besikalbant apie organizaci­
ją, daugiau nieko nebuvo. Pasivaišinę ir išgėrę pas Blažį,
mes išėjome į gatvę pasivaikščioti. Tada ir pasiūliau jam
stoti į nacionalistų organizaciją; Blažys mielai sutiko.
4. Mečį Ragauską, gyvenantį Kretingos apskrityje,
Kulių miestelyje, anksčiau buvusį Kretingos policininką.
Dabar jis neturi pastovaus darbo, gyvena Kuliuose su tė­
vais. Sausio pabaigoje ar vasario pradžioje, Ragauskui at­
važiavus su reikalais į Kretingą, atsitiktinai sutikau jį
gatvėje ir papasakojau apie nacionalistų organizaciją. Jis
mielai sutiko dalyvauti toje organizacijoje, kovojančioje
prieš Tarybų valdžią.
5. Juozą Petrutį, gyvenantį Kretingos apskrityje, Pa­
langoje, buvusį Kretingos miesto policijos vachmistrą; da­
bar jis dirba buhalteriu Valstybinio banko Palangos sky­
riuje. Prieš keturias savaites atsitiktinai sutikau Petrutį
Kretingoje gatvėje ir užverbavau į kontrrevoliucinę na­
cionalistų organizaciją. Jis taip pat mielai sutiko. Daugiau
su juo neteko susitikti.
218

6. Gabrielių Bražinską, gyvenantį Kretingoje, Akme­
nės gatvėje Nr. 16 ar 18; anksčiau jis dirbo Kretingos
policijoje, dabar dirba girininkijoje. Bražinską užverbavau
į nacionalistų organizaciją šių metų vasario mėnesį gat­
vėje, Kretingoje.
7. Antaną Naujoką, gyvenantį Kretingoje, Katkevi­
čiaus gatvėje Nr. 18. Anksčiau jis dirbo ir dabar dirba ap­
skrities žemės ūkio skyriuje techniku. Naujoką užverba­
vau į nacionalistų organizaciją prieš penkias—šešias sa­
vaites jo bute; pas jį aš dažnai užeidavau. Aš žinojau,
kad Naujokas yra buvęs aktyvus šaulys, nusistatęs prieš
Tarybų valdžią. Dalyvauti nacionalistų judėjime jis mie­
lai sutiko. Po to dažnai kalbėdavau su Naujoku apie na­
cionalistų organizacijos reikalus.
8. Andrių Krikščiūną, gyvenantį Kretingoje, Jonušo
gatvėje, numerio neprisimenu; anksčiau jis buvo Kretin­
gos apskrities valdybos kanceliarijos viršininkas, dabar
dirba apskrities vykdomajame komitete kelių skyriuje
mechaniku. Aš žinojau, kad Krikščiūnas anksčiau buvo
aktyvus šaulys, o dabar yra nusistatęs prieš Tarybų val­
džią. Į nacionalistų organizaciją įtraukiau Krikščiūną šių
metų kovo viduryje, sutikęs jį gatvėje. Su juo aš dažnai
susitikdavau.
9. Povilą Grigalauską, gyvenantį Kretingos apskrityje,
Platelių miestelyje; anksčiau jis buvo Platelių valsčiaus
valdybos sekretorius, dabar dirba buhalteriu kooperatyve
Plateliuose ar Salantuose, Kretingos apskrityje. Maždaug
prieš mėnesį Grigalauskas buvo atvykęs į buhalterių kur­
sus Kretingoje, užėjo pas mane ir paklausė, ar tiesa, kad
yra sukurta kontrrevoliucinė nacionalistų organizacija.
Man paklausus, iš kur jis tai žino, jis atsakė, jog apie tą
organizaciją jam papasakojo Kazys Skridaila. Aš patvir­
tinau tai, ir Grigalauskas noriai sutiko dalyvauti naciona­
listų organizacijos veikloje prieš Tarybų valdžią.
10. Stasį Piktuižį, gyvenantį Kretingoje, kooperatyvo
name, Vytauto gatvės ir Viešosios aikštės kampe; anks­
21-9

čiau jis dirbo ir dabar dirba Kretingos kooperatyvo virši­
ninko (vedėjo) padėjėju. Su Piktuižiu anksčiau kartu dir­
bau šaulių organizacijoje ir pažinau jį, kaip aršų Tarybų
valdžios priešą. Prieš penkias—šešias savaites jis užėjo pas
mane ir, papasakojęs, kad iš Joneckio sužinojo apie nele­
galią nacionalistų organizaciją, klausė manęs, ar tai tiesa.
Aš atsakiau, jog tokia organizacija veikia, ir mes susita­
rėme su juo toliau bendrai dirbti.
11. Mykolą Zacharą, gyvenantį Telšiuose; anksčiau
jis buvo Kretingos policijos vachmistras, o paskui —
Kretingos apskrities Salantų valsčiaus policijos viršinin­
kas, dabar dirba Telšių elektrinėje. Prieš tris savaites bu­
vau nuvažiavęs su reikalais į Telšius, atsitiktinai gatvėje
sutikau Zacharą ir paklausiau jo, ar yra Telšiuose nelegali
nacionalistų organizacija ir ką ji veikia. Be to, pasakiau
jam, kad Kretingos apskrityje yra tokia organizacija. Jis,
matyt, bijojo manęs ir atsakė nieko nežinąs apie tai, ar
veikia Telšiuose nacionalistų organizacija.
12. Stepą Paulauską, gyvenantį Telšiuose; anksčiau
jis buvo Kretingos apskrities policijos viršininkas, o da­
bar dirba Telšiuose apskrities vykdomojo komiteto socia­
linio aprūpinimo skyriuje. Su Paulausku buvau susitikęs
gruodžio mėnesį Kretingos stotyje ir papasakojau jam apie
veikiančią nacionalistų organizaciją. Jis noriai išklausė
manęs ir davė žodį kuo aktyviausiai dalyvauti pogrindi­
nėje nacionalistų organizacijoje.
Be šių asmenų, daugiau nieko į kontrrevoliucinę na­
cionalistų organizaciją neįtraukiau.
Aš žinau, kad kontrrevoliucinei nacionalistų organizaci­
jai priklausė dar šie žmonės:
1. Osvaldas Žadvydas, anksčiau buvęs Kretingos kari­
nis komendantas, buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas.
Su Žadvydu dažnai susitikdavome ir kalbėdavome apie
pogrindinės nacionalistų organizacijos darbą.
220

2. Zenonas Okulevičius, anksčiau gyvenęs Kretingoje
ir dirbęs policijoje; vėliau jis repatrijavo į Vokietiją ir
dabar gyvena tenai.
3. Putrius, vardo neprisimenu, anksčiau gyvenęs Kre­
tingos apskrityje, Petrikaičių kaime ir buvęs to kaimo se­
niūnas. Kiek žinau, šių metų balandžio mėnesį jis nelega­
liai pabėgo į Vokietiją.
4. Joneckis, vardo neprisimenu, gyvenęs Kretingos
apskrityje, Petrikaičių kaime. Jo aš seniai nemačiau; ma­
nau, kad jis arba pabėgo į Vokietiją, arba suimtas.
5. Bortkevičius, vardo nežinau, rodos, Petras, anks­
čiau gyvenęs Kretingos apskrityje, Jokūbavo miestelyje ir
dirbęs ten mokytoju...
6. Būda, vardo nežinau, gyvena Kretingoje, anksčiau
buvo policininkas, dabar dirba kooperatyve.
Maždaug prieš mėnesį Būda atėjo pas mane ir paprašė
eiti kartu su juo pasikalbėti slapta su kažkokiais žmonė­
mis, kurie, esą, laukia manęs. Aš supratau, kad jis, Būda,
kviečia mane į pogrindinį susirinkimą, ir atsakiau neturįs
laiko ir neisiąs. Nepaisant Būdos kvietimo, į tą pasitarimą
nebuvau nuėjęs.
7. Zidoras Buitkus, anksčiau gyvenęs Kretingoje,-Klai­
pėdos gatvėje, buvęs policininkas. Aš jau seniai Kretin­
goje jo nematau ir manau, kad jis čia nebegyvena.
Buitkus buvo geras Okulevičiaus pažįstamas, dažnai
su juo susitikdavo, o Okulevičius buvo nacionalistų orga­
nizacijos kūrėjas. Todėl ir manau, kad Buitkus pirmasis
atsiliepė į Okulevičiaus raginimą stoti į tą organizaciją.
1941 m. gegužės 18 d.
Kaip jau sakiau, nežinau, ar mūsų organizacija turi
ginklų. Galiu pasakyti tik tiek, kad 1941 metų sausio ar
vasario mėnesį nacionalistų organizacijos narys Žadvydas
man sakė turįs pistoletą-mauzerį ir keletą angliškų gra­
natų.
221

Ar nacionalistų organizacijos valsčiuose turi ginklų,
taip pat nežinau. Tiesa, 1941 metų balandžio mėnesį kartą
užėjęs pas mane, Platelių kaimo gyventojas Grigalauskas
pranešė, jog jų organizacija turi du karabinus ir keletą
kovos šovinių.
Grigalauskas yra iš profesijos buhalteris ir dirba
buhalteriu Platelių miestelyje kooperatyve. 1941 metų ba­
landžio mėnesį jis buvo atvykęs į keturių dienų buhalte­
rių kursus Kretingoje ir, negavęs čia buto, laikinai apsi­
stojo pas mane. Tuomet jis man ir sakė, kad jų organiza­
cija turi du karabinus ir keletą kovos šovinių jiems.
Pas ką laikomi tie karabinai, Grigalauskas konkrečiai
man nepasakė, tik aplamai painformavo mane apie tai. Aš
taip pat konkrečiai neklausinėjau, pas ką iš nacionalistų
organizacijos narių jie laikomi.
Pagrindinis centras, iš kur buvo gaunamos direktyvos
bei nurodymai dėl kontrrevoliucinės veiklos, buvo Vo­
kietijoje. Lietuvoje kontrrevoliucinėms nacionalistų orga­
nizacijoms vadovavo Feliksas Putrius (vardo gerai neži­
nau), maždaug 50 metų. Vadovybės štabas buvo Kretingos
apskrityje, Petrikaičių kaime, už dviejų—trijų kilometrų
nuo valstybės sienos. Putrius pats gaudavo iš Vokietijos
raštiškas direktyvas ir nurodymus dėl kontrrevoliucinio
darbo, o paskui žodžiu juos perduodavo žemesnėms anti­
tarybinėms nacionalistų organizacijoms.
Kai prasidėjo nacionalistų organizacijų narių areštai,
Putrius, bijodamas būti suimtas, 1941 metų pradžioje ne­
legaliai išėjo į Vokietiją.
Specialios direktyvos sudaryti antitarybines naciona­
listų organizacijas Lietuvos TSR iš vadovaujančiojo cent­
ro Vokietijoje mes negavome. Turiu pasakyti, kad iki
1940 metų gruodžio mėnesio nacionalistų organizacijų
Lietuvoje nebuvo; jos pradėjo kurtis gruodžio antroje
pusėje.
1940 metų gruodžio pirmoje pusėje į Lietuvos TSR at­
vyko vadovaujančiojo centro Vokietijoje atstovas Miche222

levičius, kuris turėjo sudaryti Lietuvoje nacionalistų or­
ganizacijas ir jų vadovybę.
Kiek prisimenu, 1940 metų gruodžio 20 dieną vadovau­
jančiojo centro atstovo Michelevičiaus iniciatyva Kretin­
gos apskrityje, Jokūbavo miestelio pradžios mokykloje
buvo sušauktas pirmasis organizacinis susirinkimas, į ku­
rį kaip atstovas buvau pakviestas ir aš. Tame susirinkime
Michelevičius iškėlė mums šiuos uždavinius:
1) sudaryti persiuntimo punktus informacijoms iš va­
dovaujančiojo centro perduoti;
2) pradėti kurti vietose nacionalistų organizacijas ir
sudaryti kadrus iš patikimų ir atsidavusių žmonių — buvu­
sių šaulių, tautininkų, voldemarininkų, Lietuvos kariuo­
menės karininkų, policininkų’ ir kitų Tarybų valdžios at­
žvilgiu priešiškai nusiteikusių asmenų;
3) surasti turimus ginklus ir kaupti juos nacionalistų
organizacijose.
Michelevičius tuomet mums pasakė, kad dėl tolesnės
kiekvienos mūsų sudarytos organizacijos veiklos bus at­
siųsta speciali instrukcija.
Jonušas Tadas, Jono s., gimęs 1906 metais Mažeikių
apskrityje, Židikų valsčiuje, Kadžių kaime.

JONUŠO TADO parodymai
*

1941 m. gegužės 13 d.

Nuo 1940 m. spalio mėn. tikrai priklausiau slaptai
kontrrevoliucinei organizacijai Mažeikiuose ir buvau šios
organizacijos vadovo Kenstavičiaus padėjėju. Į slaptą or­
ganizaciją Mažeikiuose mane įtraukė Kenstavičius.
Aš ir Kenstavičius sudarėme Mažeikiuose slaptą kontr­
revoliucinę organizaciją. Į šią organizaciją įtraukiau šiuos
asmenis: Auglėną, Sadauską, Kazakauską. Kiek iš viso
buvo organizacijoje narių,— aš nežinau. Tai žino Kensta* ADSR d. r„ 54, 17.
223

vičius, nes jis buvo mūsų ginkluotos organizacijos vado­
vas.
Aš gerai žinojau, kad mudu su Kenstavičium rengėme
ginkluotą sukilimą, norėdami, vokiečiams įžengus į Lie­
tuvą, nuversti Tarybų valdžią Lietuvoje ir atkurti nacio­
nalistinį režimą. Šiuo tikslu mes supirkinėjome ginklus.
Raiščiai su svastikos ženklu buvo siuvami mano inicia­
tyva. Aš pavedžiau Auglėnui paruošti raiščių su svastika.
Atrodo, kad buvo paruošta 80 raiščių.
Kenstavičius Antanas, Silvestro s., gimęs 1906 metais
Mažeikių apskrityje, Židikų valsčiuje, Dapšių kaime. Bu­
vęs šaulių būrio vadas Klaipėdoje ir Mažeikiuose, atsar­
gos leitenantas.

KENSTAVlClAUS ANTANO parodymai
*

1941 m. gegužės 9 d.
Mūsų sukilėlių organizacija pradėta formuoti 1940 m.
liepos mėn. tokiomis aplinkybėmis:
Aš tuo metu dirbau Mažeikių muitinės valdininku, bu­
vau aktyvus kontrrevoliucinės šaulių organizacijos veikė­
jas, Mažeikių miesto šaulių būrio vadas ir palaikiau tar­
nybinius ir draugiškus santykius su kapitonu Kulbiu, ku­
ris dirbo Mažeikių komendantūros ūkvedžiu. Paskelbus
įsakymą dėl šaulių organizacijos likvidavimo ir visų šios
organizacijos turimų ginklų perdavimo komendantūrai,
aš kartu su šaulių organizacijos sekretorium Sadausku,
kuris šiuo metu dirba Mažeikių miesto milicijos pasų sky­
riuje, visus mūsų šaulių organizacijos ginklus pagal sąra­
šus perdavėme kapitonui Kulbiui į sandėli.
Maždaug už savaitės aš užėjau pas kapitoną Kulbį į
raštinę perduoti įvairius paskutinius dokumentus ir šaulių
organizacijos susirašinėjimą. Kadangi aš buvau priešiškai
nusiteikęs Tarybų valdžiai, tai tarp mūsų, kaip gerų drau­
gų, užsimezgė pasikalbėjimas apie ginklų įsigijimą atei­
* ADSR d. r., 54, 21—26.
224

čiai. Kulbis man pasakė, kad jis turi sandėlyje kelis šau­
tuvus, granatas, šovinių ir, jei aš noriu, galiu atvažiuoti
pas jį į sandėlį pietų metu ir jis man kai ką duos.
Už dviejų dienų aš prikalbėjau savo draugą Siaustą,
kad jis savo vežimu atvažiuotų gauti iš kapitono Kulbio
ir saugoti ginklų. Turgaus dieną, kaip buvo susitarta, at­
važiavome į sandėlį, kur gavome iš Kulbio du šautuvus,
keturias granatas ir dėžę šovinių. Visa tai Siaustas nu­
sivežė į kaimą, ir mes susitarėme visa tai laikyti pas­
laptyje.
Apytikriai už pusantro mėnesio buvo paskirtas naujas
komendantas. Perduodant komendantūros ūkį, pasirodė,
kad kapitonui Kulbiui trūksta 50 000 litų ir jis ten pat raš­
tinėje nusišovė.
Visą tą laiką aš nieko neveikiau, retkarčiais susitik­
davau su draugais, su kuriais palaikiau gerus santykius,
Šiauštu ir Jonušu. Su jais kalbėjomės politiniais klausi­
mais.
1941 m. sausio mėn. pas mane į butą atvažiavo atsar­
gos kapitonas Osvaldas Žadvydas, gyvenąs Kretingoje ir
dirbąs liaudies mokytoju. Aš jį pažįstu nuo 1927 metų.
Kalbėjomės politiniais klausimais. Jis pareiškė, kad „da­
bar nėra jokios laisvės, visos mūsų organizacijos esančios
paleistos, greit būsiąs karas tarp TSRS ir Vokietijos, o
mes neturime jokios lietuvių tautinės organizacijos". Į
tai aš taip pat išdėsčiau savo priešišką pažiūrą į Tarybų
valdžią. Žadvydas pasiūlė man stoti į kontrrevoliucinę or­
ganizaciją kovai prieš Tarybų valdžią. Aš sutikau ir papa­
sakojau jam apie ginklus. Po to Žadvydas ėmė su manimi
konkrečiai kalbėti, duodamas nurodymus, kad aš turiu iš
pradžių organizuoti nedidelę grupę, verbuoti mums pati­
kimus žmones, o paskui gausiu instrukcijas apie organiza­
cijos darbą ir uždavinius.
Kaip jau esu tardymui parodęs, po mūsų susitarimo su
atsargos kapitonu Žadvydu mano bute, kur jis man davė
konkrečius nurodymus ir instruktavo, kaip verbuoti mums
225

patikimus ir Tarybų valdžiai priešiškai nusistačiusius as­
menis, aš pradėjau verbuoti narius.
Už trijų dienų po mūsų pasikalbėjimo su Žadvydu pas
mane į butą užėjo Tadas Jonušas. Aš papasakojau, kad
įstojau į slaptą kontrrevoliucinę organizaciją, ir pasiūliau
jam stoti į tą organizaciją, pažadėdamas paskirti jį savo
padėjėju. Jonušas sutiko, ir aš jam išdėsčiau mūsų tikslus
ir uždavinius artimiausiam laikui.
Mūsų tikslai ir uždaviniai artimiausiu metu buvo orga­
nizuoti patikimą grupę, verbuojant naujus narius, pava­
dinti mūsų organizaciją „penktąja kolona" ir dirbti Mažei­
kiuose ardomąjį kontrrevoliucinį darbą.
Mūsų organizacijos nariai buvo: aš — organizacijos
vadovas, Tadas Jonušas — mano padėjėjas ir mano bei
Jonušo užverbuoti nariai — Siaustas, Šaltis ir Auglėnas.
Be to, mano buvo dar numatyti užverbuoti, bet tuo tarpu
sudarė rezervą, Olšteinas, dirbąs normuotoju plytų fab­
rike ir gyvenąs Tirkšliuose, Mažeikių apskrityje, Puteikis,
dirbąs Valstybiniame banke ir gyvenąs Mažeikiuose, Ambraziūnas, buožė, gyvenąs Mažeikiuose, dirbąs geležinke­
lyje, Tomkevičius, Ligeika, pastarasis gyveno Mažeikių
apskritie^ Gailiškių kaime, stambus buožė.
Su visais tais asmenimis aš susitikdavau, kalbėjau su
jais apie politinę padėtį. Jie pasisakydavo, kad įvestoji
Lietuvoje Tarybų valdžia jiems nepatinka, kad, jei prasi­
dėtų perversmas, jie pirmieji stotų prieš Tarybų valdžią
ir Raudonąją Armiją, padėtų mums kuo tik galėtų.
Iš aukščiau mano išvardytų asmenų niekas apie mūsų
organizaciją nežinojo. Aš ir nemėginau įtraukti juos į na­
rius, laikydamasis atsargos kapitono Žadvydo 1941 m. sau­
sio 20 d. pasikalbėjimo metu mano bute duotos man žo­
džiais instrukcijos, kad reikia organizuoti ne didesnę kaip
5 žmonių gupę ir daugiau turėti prijaučiančių, t. y. tokių
žmonių, kuriais galima būtų pasikliauti, ruošti juos, bet
226

tuo tarpu jų į organizaciją neįtraukti, kad ji nežlugtų.
Taigi jie buvo mūsų rezervas.
Aš nesistengiu nieko nuo tardymo nuslėpti ir sakau
tiesą, kad mano organizacija susidėjo iš penkių žmonių,
kuriuos jau esu išvardijęs, ir aš vadovavau tai grupei.
Mūsų kontrrevoliucinei organizacijai vadovavo per
mane buržuazinės kariuomenės atsargos kapitonas Žad­
vydas. Jis duodavo man pavedimus, nurodymus, o aš
tai atlikdavau per savo narius. Antai 1941 m. kovo mėn.
kapitonas Žadvydas atnešė man į butą nuorašą kontrre­
voliucinio lapelio, parašyto rašomąja mašinėle rūkoma­
jame popieriuje ir pasakė man, kad aš padauginčiau tą la­
pelį, duočiau paskaityti kitiems organizacijos nariams ir
išplatinčiau mieste. Aš tai ir padariau.
Lapelį padauginti pavedžiau savo sekretoriui Šalčiui,
kuris mašinėle parašė 30 egzempliorių, iš kurių 7 egzemp­
liorius aš daviau Jonušui išklijuoti alaus darykloje, o ki­
tus aš pats naktį, kovo mėnesio pabaigoje, išklijavau Ma­
žeikiuose ant stulpų ir tvorų.
Tų lapelių turinys buvo toks: iš kairės kertėje štampo
pavidalu buvo parašyta: „Lietuvių informacijų biuras Ber­
lyne" ir tekstas...
Mūsų kontrrevoliucinė organizacija turėjo tik tuos
ginklus, apie kuriuos aš gryna širdimi parodžiau tardy­
mui— tai yra du šautuvus, 4 granatas ir 500 šovinių, ku­
rie laikomi: pas mano organizacijos narį Siaustą — du šau­
tuvai, 500 šovinių ir viena granata ir pas Jonušą — trys
granatos ir senų įvairaus kalibro 17 pistoletų šovinių. Be
nurodytų ginklų, mes daugiau nieko neturime. Tiesa, mes
mėginome įsigyti pistoletų. Šiuo tikslu Tadas Jonušas, su­
rinkęs iš organizacijos pinigų, kiek — aš nežinau, važiavo
į Šiaulius pas vieną kontrabandininką. Tuomet Jonušas
pistoletų neatvežė, jis man pasakė, kad to kontrabandi­
ninko nebuvo sutikęs. Mano pinigų Jonušas turėjo
50 rublių.
227

TURINYS

Pratarmė

................................................................................................

5

Buržuazinė nacionalistų organizacija — „Lietuvių aktyvistų frontas"
12
Bruniaus Klemenso savarankiški parodymai ................................
15
Valiukėno Antano parodymai ..........................................................
18
Nacionalistai — hitlerinės žvalgybos agentai .......................................
Slabšio Igno savarankiški parodymai ...........................................
Staskonio Prano parodymai ..........................................................
Švarplaičio Alberto parodymai ......................................................
Ilčiuko Juozo parodymai .............................................................
Klauso Rudolfo parodymai .............................................................
Drukteinio Edmundo parodymai ..................................................

23
25
39
52
55
59
71

LAF ir hitlerininkų žvalgybos bendras frontas ....................................
77
Kupčiūno Petro parodymai ..........................................................
79
Sušinsko Alfonso parodymai ..........................................................
85
Petruičio Jono parodymai ..............................................................
88
Giedraičio Prano parodymai .......................................................
92
Naujokaičio Mykolo parodymai ................................................. 107
Kamantausko .Alekso parodymai ................................................. 120
Bulvičiaus Vytauto parodymai ..................................................... 124
Kiliaus Juozo savarankiški parodymai ...................................... 135
Žemkalnio Leono parodymai ......................................................... 148
Nasevičiaus Vlado parodymai
.................................................. 160
Kaltinamojo Stasio Mockaičio savarankiškas parodymas .... 166
Kaltinamojo Antano Skripkausko savarankiškas parodymas . . 173
LAF ir hitlerininkų organizacijosŽemaitijoje ...................................
Bortkevičiaus Petro parodymai ...............................................
Žadvydo Osvaldo parodymai
...................................................
Ramanausko Jono, Vinco s., parodymai ................................... ■
Jonušo Tado parodymai ..............................................................
Kenstavičiaus Antano parodymai .................'.............................

195
197
203
214
223
224