BALTIJOS JŪRA

LIETUVIŠKOSIOSDIVIZIJOS KOVU KILIAS
1942- 194>

Pokrovskoji ^JluskijBrodas
oroskovds
YAIeksejevka
f/iorvšeyskis
Nikitovka
dnskaja
\Н.СпИиъа
okamenka

S C H E M Ą SUDARĖ

pplk . V.RAGAUSKAS

ŠEŠIOLIKTOJI LIETUVIŠKOJI
Atsiminimų

Книга

knyga

воспоминаний

ШЕСТНАДЦАТАЯ ЛИТОВСКАЯ

Sudarytojas:
Vaigutis Stančikas
Konsultantai:
habilituotas istorijos mokslų daktaras
profesorius S t a n i s l o v a s L a z u t k a ,
Jonas Gureckas

Fotografijos:
iš fotoalbumo „Kovų keliais" (Vaga, Vilnius, 1965),
iš asmeninių divizijos veteranų fotoalbumų

ŠEŠIOLIKTOJI
LIETUVIŠKOJI
Atsiminimų

knyga

-osios lietuviškosios Raudonosios vėliavos ordino
Klaipėdos šaulių divizijos istorija
veteranų atsiminimuose

1941-1956

Составитель:
Вайгутис Ст а н ч и к а с
Консультант:
габилитированный доктор исторических наук,
профессор
Станисловас Лазутка
Фотоснимки:
из фотофльбома „Дорогами победы"
(на литовском языке, Вага, Вильнюс, 1965),
из личных фотоальбомов ветеранов дивизии

ЛИТОВСКАЯ
Книга

воспоминаний

История 16-й Литовской
ордена Красного Знамени Клайпедской стрелковой дивизии
по воспоминаниям ветеранов

1941-1956

UDK 940.53
Še95

ISBN 978-9955-759-12-6

© Lietuvoje gyvenančių
Antrojo pasaulinio
karo dalyvių, kovojusių
antihitlerinės koalicijos
pusėje, organizacjos
Respublikinis
komitetas, 2008
© Aušra Čapskytė, 2008
© Gairės, 2008

TURINYS

DOKUMENTAS
Iš TSRS gynybos liaudies komisaro pavaduotojo
E. Ščadenkos įsakymo / 9
SVEIKINIMAI
Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas
/ 11
Lietuvos socialdemokratų partijos Vilniaus miesto skyrius /1 2
Rusijos Federacijos ambasada Lietuvoje / 13-14
Baltarusijos Respublikos ambasada Lietuvoje / 15
Rusijos karo ir karinės tarnybos veteranų komitetas
/1 6
Kaliningrado srities karo ir karinės tarnybos veteranų komitetas /1 7
Baltarusijos Respublikos veteranų visuomeninio susivienijimo
tarybos prezidiumas / 18
Izraelyje gyvenančių 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos
veteranų — žydų sąjungos tarybos pirmininkas / 19
Į VADAS
Stanislovas Lazutka. Trys atmintinos datos / 21
Vaigutis Stančikas. Trumpa divizijos istorijos apybraiža / 26
ATSIMINIMAI
Juozas Aleksiūnas. Už Pergalę krauju pasirašyta!/ 49
Solomonas Atamukas. Mano ir jaunesniojo brolio karo keliai / 52
Vincas Ragauskas. Karo metų dienoraščių fragmentai / 57
Jonas Gureckis. Ryšininko užrašai / 69
Alfonsas Krasauskas. Iš knygos „ Kelias atgal" / 84
Lionginas Vaicekauskas. Oriolo sniegynuose ir kalvose / 91
Jonas Kličius. Divizijos laikraštis „Tėvynė šaukia"
ir Klaipėdos išvadavimas / 98
Josifas Stasiukėnas. Karo atsiminimai /1 0 4
Sergejus Kostiukovičius. Semestras, vardu karas /1 2 1
Vulfas Vilenskis. Iš knygos „ Likimo vingiai" / 127
Šalomas Leiba Skopas. Prisimenant draugus ir bendražygius /1 4 1
Aleksandras Kosolapovas. Žvalgų kuopos karių gretose / 1 4 7
Ričardas Čerbauskas. Kareiviai jį vadino tėvu /1 5 9
Monika Trinkūnaitė. Moterys kovotojos /1 7 0

Kostas Banevičius. Atsiminimai / 174
Julius Deksnys. Žvalgo užrašai / 197
Pranas Gaivenis. Atmintinos dienos, neužmirštami bendražygiai / 211
Bronius Rapkevičius. Pulko vado žūtis / 216
Leonardas Bražūnis. 93-ojo atskirojo pionierių
bataliono karių gretose /2 1 7
Pranas Eidukas. Partizano atsiminimai / 220
Vera Petrauskienė. Kareivio širdis nesensta / 227
Jonas Gureckas. Divizija pokaryje / 229
Stepas Blaževičius. Prisiminimai apie karinę tarnybą
Lietuviškoje divizijoje / 232
Antanas Rimdžius. Šešioliktosios lietuviškosios divizijos gimtadieniui /
236
TRUMPAI APIE ATSIMINIMŲ AUTORIUS / 465

8

DOKUM ENTAS

Iš TSRS gynybos liaudies komisaro pavaduotojo E. Ščadenkos
įsakymo
Maskvos karinės apygardos Karo tarybai
dėl 16-osios LŠD suformavimo
/M askva/
1941 m. gruodžio 19 d.
Remdamasis Valstybės Gynybos Komiteto 1941 m. gruodžio 18 d. nutarimu,
įsakau:
1. Iki 1942 m. vasario 10 d. suformuoti 16-ąją LŠD iš 11 618 žmonių.
2. Divizijos formavimą pradėti gruodžio 25 d. ir baigti iki 1942 m. vasario 10
d. Pirmiausia sukomplektuoti vadovaujančius kadrus (ne mažiau kaip 30%). Tik
po to sukomplektuoti divizijos eilinių sudėtį.
3. Komplektuojant asmeninę sudėtį, laikytis šio principo:
a) divizijos viduriniuosius ir vyresniuosius vadovaujančius kadrus komplektuoti
iš buvusio 29-ojo teritorinio [šaulių] korpuso karių, Vidaus reikalų liaudies
komisariato, milicijos, partinių, tarybinių darbuotojų ir kitų Lietuvos TSR piliečių,
evakuotų į kitas Tarybų Sąjungos respublikas.
Politinius darbuotojus komplektuoti parenkant žmones personaliai iš partinio
aktyvo;
b) divizijos eilinius ir jaunesniuosius vadovaujančius kadrus taip pat
komplektuoti iš patikrintų, ištikimų partijai ir Tarybų valdžiai šaukiamojo
amžiaus, tinkamų karinei tarnybai lietuvių tautybės piliečių, visų pirma iš buvusio
29-ojo teritorinio šaulių korpuso karių, Vidaus reikalų liaudies komisariato,
milicijos, partinių, tarybinių darbuotojų ir kitų Lietuvos TSR piliečių, evakuotų
į kitas sąjungines respublikas.
4. Maskvos karinės apygardos Karo tarybai atkreipti ypatingą dėmesį
komplektuojant divizijos asmeninę sudėtį ir ypač vadovaujančius kadrus. <...>
5. Raudonosios armijos kadrų valdybos viršininkui iki 1942 m. sausio 15 d.
išaiškinti vadovaujančius kadrus lietuvius, esančius kitose apygardose ir užnugario
bei rezervinėje kariuomenėje, ir siųsti juos į Maskvos karinę apygardą formuojamai
divizijai sukomplektuoti.
9

6. Raudonosios armijos mobilizacijos ir komplektavimo valdybos viršininkui
apmokytą kontingentą ir pasveikusius po sužeidimo lietuvių tautybės karius,
esančius kitose apygardose, siųsti iki 1942 m. sausio 15 d. į Maskvos karinę
apygardą divizijai sukomplektuoti.
7. Nelaukiant, kol bus baigtas komplektavimas, pradėti kovinį ir politinį
atvykusiųjų parengimą ir dalinių formavimą.
8. Raudonosios armijos vyriausiajam intendantui užtikrinti tiekimą divizijai
ir kiekvienam kariui skirti davinį.
9. Gynybos liaudies komisariato vyriausiųjų ir centrinių valdybų viršininkams
aprūpinti diviziją visu reikalingu turtu iki nurodytos suformavimo dienos.
10. Apie formavimo eigą informuoti kas penktą dieną per Raudonosios armijos
formavimo ir komplektavimo valdybos viršininką.
I-ojo rango armijos komisaras
E. Ščadenka
TSRS GMCA, f. 56, ap. 12214, b. 1954, 1.
162-164. Kopija. Versta iš rusų kalbos.
(Iš knygos: Lietuvos liaudis
Didžiajame Tėvynės kare.- V., 1982)

10

11

14

17

ĮV A D A S

TRYS ATMINTINOS DATOS
Stanislovas LAZUTKA
Kalba, pasakyta divizijos karių iškilmingame susirinkime,
minint 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos
suformavimo 65-ąsias metines

Susirinkome pagerbti 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos formavimo me­
tines, kurios sutampa su kita istorine data — milijoninės vokiečių fašistinės
kariuomenės sutriuškinimo didžiajame mūšyje prie Maskvos 65-osiomis meti­
nėmis ir su trečia — mūsų Karo Veteranų organizacijos 50-čiu.
Pasaulinė istorinė milijoninės vokiečių fašistinės kariuomenės sutriuškinimo
prie Maskvos reikšmė visuotinai pripažinta ir įvertinta. Norėčiau pabrėžti tik
kai kurių jos momentų ypatingą svarbą.
Pirma. Šis mūšis ir Raudonosios armijos pergalė jame išsklaidė įsigalėjusį
1940—1941 metais Europoje mitą apie Vokiečių fašistinės kariuomenės nenu­
galimumą ir palaidojo Hitlerio „blickrigo" beprotišką planą.
Antra. Jis parodė visam pasauliui, laukusiam užgniaužus kvapą šio mūšio
atomazgos, kad grobikišką Hitlerio kariauną galima triuškinti ir reikia sutriuš­
kinti.
Trečia. Šis mūšis ir Raudonosios armijos pergalė jame suaktyvino mūsų
sąjungininkų veiksmus ir tapo svarbiu akstinu galutiniam antihitlerinės koalici­
jos susiformavimui.
Ketvirta. Milijoninės hitlerinės kariuomenės sutriuškinimas prie Maskvos
įkvėpė ne tik Tarybų Sąjungos tautoms, bet ir pavergtoms Europos tautoms,
beje ir pažangiai visuomenės daliai pačioje Vokietijoje, tikėjimą išlaisvinimo iš
fašistinio jungo galimybe, sustiprino pasipriešinimą nacizmui. O okupuotoje
Tarybų Sąjungos teritorijoje, taip pat ir Baltijos šalyse ir net kai kuriose Euro­
pos šalyse —Jugoslavijoje, Graikijoje ir kitose — ši pergalė paspartino galingo
partizaninio karo prieš okupantus išsiplėtimą.
Taigi tokia neblėstanti šio mūšio ir Raudonosios Armijos pergalės jame
istorinė reikšmė.
21

Kaip istorikas, esu tos nuomonės, kad lietuviško nacionalinio, kaip ir kitų,
karinio junginio formavimo pradžia neatsitiktinai sutapo su šio didžiojo mūšio
įkarščiu. Reikėjo šiuo lemiamu karo momentu dar stipriau sutelkti Tarybų
Sąjungos tautas. Tai ypač buvo svarbu Baltijos respublikoms, kurios tik prieš
metus tapo lygiateisėmis tos didžiosios Sąjungos narėmis.
Drįstu tvirtinti, kad ir Baltijos tautoms šis karas buvo Tėvynės karas, nes
tuoj pat po tų respublikų okupacijos, 1941 metų liepos 17d., Hitleris išbraukė iš
Europos žemėlapio jų vardus, sukūręs jų ir dalies Baltarusijos teritorijoje Rei­
cho koloniją, vadinamąjį „Ostlandą". Tuo būdu iškilo grėsmė lietuvių tautos
tolesniam egzistavimui, pačiam Lietuvos vardui, kurio paminėjimo istorijos šal­
tiniuose tūkstantmetį švęsime 2009 metais.
Būtent šiuo Tarybų Sąjungos Didžiojo Tėvynės karo lemiamu momentu,
1941 m. gruodžio 18d., buvo pasirašytas TSRS Valstybės Gynybos Komiteto
įsakymas dėl lietuviško nacionalinio karinio junginio formavimo, pavadinto 16ąja lietuviškąja šaulių divizija.
Reikšminga ir tai, kad jos formavimas vyko Gorkio srityje, Balachnos rajo­
ne, prie didžiosios Rusijos upės Volgos.
Į 1942 m. gegužės pabaigą divizija buvo visiškai suformuota. Jos pagrindinį
kontingentą sudarė išlikę sunkiuose gynybiniuose mūšiuose 29-ojo šaulių teri­
torinio korpuso kariai, Vilniaus pėstininkų karo mokyklos kursantai, pasitraukę
į šalies gilumą Lietuvos patriotai bei lietuviai, nuo seniau gyvenę kitose tarybi­
nėse respublikose.
1942
metų gegužės 22 d. keturiuose divizijos pulkuose (156, 167, 249 pėsti­
ninkų ir 224 artilerijos) bei kituose pagalbiniuose daliniuose buvo 12398 kariai.
Pirmuoju jos vadu tapo generolas majoras Feliksas Baltušis-Žemaitis.
1942 metų gruodžio 27 d. divizija atvyko į Briansko frontą.
Nuo 1943 metų vasario 22 dienos iki kovo 22 dienos 48-osios armijos sudė­
tyje ji aktyviai dalyvavo mūšiuose Oriolo žemėje ties Aleksėjevkos kaimu. Šis
pirmas divizijos mūšis su fašistine vokiečių kariuomene vyko labai sunkiomis
sąlygomis — šaltą ir ypač snieguotą žiemą. Kaip dabar matau didžiulius pusny­
nus sunkiai pravažiuojamuose keliuose, kuriuose stovėjo įstrigusios automaši­
nos, klimpo arkliai, sunkiai traukdami patrankas ir vežimus su sviediniais.
Visa tai labai apsunkino pėstininkų pulkų, iš esmės neparemtų artilerija ir
aviacija, puolamąsias operacijas. Divizija patyrė didžiulius nuostolius. Oriolo
žemėje didvyriškai žuvo ir liko ten amžinam poilsiui per 2000 jos karių, ištikimų
Lietuvos sūnų. Jų broliškus kapus ir paminklus rūpestingai prižiūri vietiniai
gyventojai, jais rūpinasi ir vietinė valdžia, ir pats Oriolo miesto meras Aleksan­
dras Sevastjanovas. Ačiū Jiems!
Kartais istorikai ir net kai kurie karo veteranai — šio mūšio dalyviai, klaidin­
gai vertina jį, kaip divizijos ir aukštesnės karo vadovybės gerai neparengtą, neap­
galvotą, o patirtas aukas beprasmiškomis. Tai neteisinga. Divizija daugiamilijoni­
nės armijos strateginių kovinių operacijų mastu garbingai įvykdė užduotį. Ji
kartu su kitomis divizijomis, patyrusiomis ne mažesnių nuostolių, aktyviais puo22

lamaisiais veiksmais sukaustė dideles priešo jėgas. Tai neleido Hitlerio aukščiau­
siai karo vadovybei paimti iš šio fronto nė vieno karinio dalinio ir pasiųsti į
pagalbą vokiečių armijom, vadovaujamom feldmaršalo Manšteino, pradėjusiom
kovo mėnesį nuo Charkovo kontrpuolimą plačiame fronto ruože prieš Tarybinę
armiją, įvykdžiusią vasario mėnesį — kovo pradžioje galingą šuolį nuo Stalingra­
do į Vakarus ir išvadavusiai Donbasą bei žymią dalį Ukrainos.
Divizijos kariai šiame pirmajame mūšyje su nuožmiu priešu, nepaisant visų
sunkumų, garbingai įvykdė kovinę užduotį, nė vienas jų neapleido mūšio pozicijų.
Amžina garbė ir visos liaudies dėkingumas jiems — žuvusiems ir gyviesiems.
Kovo 22 dieną divizija buvo išvesta į užnugarį, jos kariai stropiai mokėsi,
ruošėsi naujiems mūšiams. Pailsėjusi ir visiškai sukomplektuota, 1943 metų
birželio 5 dieną 16-oji lietuviškoji divizija (vadas — generolas majoras Vladas
Karvelis) atvyko į garsų Kursko lanko frontą, kur vokiečių hitlerinė karinė
vadovybė, sukoncentravusi milijoninę armiją, 1943 metų vasarą tikėjosi atsire­
vanšuoti už Stalingradą. Divizijos kariai, kaip ir visos Tarybinės armijos kariai,
šiame didžiausiame Antrojo pasaulinio karo mūšyje pademonstravo karinį meist­
riškumą ir masinį didvyriškumą. Tarybinė armija ne tik atmušė pradėtą liepos 5
dieną hitlerinės kariuomenės puolimą, bet pati greitai perėjo į kontrpuolimą ir
tame galingame mūšyje pelnė didžiulę šlovę. Fašistinės kariuomenės pralaimė­
jimas buvo jos saulėlydžio pradžia. Ne kas kitas, o būtent Vinstonas Čerčilis
teisingai įvertino šią Tarybinės armijos, kurios dalimi, tegul ir visai mažyte,
buvo 16-oji lietuviškoji šaulių divizija, didžiulės pergalės reikšmę. „Trys galingi
mūšiai už Kurską, Oriolą, Charkovą, visi įvykdyti per du mėnesius, reiškė
vokiečių armijos krachą Rytų fronte", teigė V.Čerčilis.
Po mūšių Kursko lanke 16-oji divizija 1943 m. pabaigoje — 1944 m. pradžio­
je sėkmingai dalyvavo Nevelio operacijoje, o 1944 metų birželio-liepos mėne­
siais Vitebsko —Polocko operacijoje, dalyvavo šių miestų ir kitų Baltarusijos
gyvenviečių išvadavime.
Ir štai pagaliau gimtoji žemė Lietuva! Per dvidešimt dienų, atlikusi neprilygsta­
mą 500 kilometrų žygį nuo Polocko iki Šiaulių, divizija 1944 metų rugpjūčio 2
dieną pradėjo sunkius gynybinius mūšius už jau išvaduotą Šiaulių miestą, sėkmin­
gai atmušė visas priešo kontratakas. Ta proga aukštesnės Tarybinės armijos vado­
vybės viename įsakyme buvo rašoma: „Lietuviai čia mūru stovėjo, atmušė visas
priešo atakas, vėliau sutriuškino jį ir apgynė miestą". O ateityje divizijos (vadas —
generolas majoras Adolfas Urbšas) laukė sunkios kautynės už Žemaitijos išvadavi­
mą, kuriose jos kariai taip pat kovėsi didvyriškai. Deja, Tėvynės Lietuvos išvadavi­
mas užtruko. Mūšiai su priešu čia tęsėsi pusmetį. Vokiečių fašistinė vadovybė
dėjo visas pastangas, kad neįsileistų Tarybinės armijos į savo šalies teritoriją. Juk
už Lietuvos valstybės sienos — Prūsija, nuo seno vokiečių militarizmo citadelė.
Tačiau bergždžios buvo Hitlerio ir jo karinės vadovybės pastangos: 1945
metų sausio 28 dieną 16-oji lietuviškoji šaulių divizija kartu su kitomis Tarybi­
nės armijos divizijomis išvadavo Klaipėdą,o po dviejų dienų ir paskutinį Lietu­
vos žemės lopinėlį — Kuršių neriją...
23

Bet divizijos kariams, kaip ir visai Tarybinei armijai, karas tuo nesibaigė.
Nuo 1945 metų vasario 21 dienos iki karo pabaigos divizija dalyvavo sunkiuose
vadinamuosiuose vietinės reikšmės mūšiuose su apsuptomis Kurše trisdešimt
trim vokiečių divizijom, vadavo iš okupacijos broliškos Latvijos žemę. Čia irgi
didelius nuostolius patyrė divizija, čia daug Lietuvos sūnų broliškų kapų, kurie,
deja, iki šiol nėra pakankamai gerai sutvarkyti ir prižiūrimi. Būtina artimiausiu
laiku sutvarkyti mūsų divizijos karių broliškus kapus ir Latvijos žemėje. Mes
tikimės, kaip ir iki šiol mūsų Vyriausybės visokeriopos paramos, taip pat ir
Latvijos vietinės valdžios daugiau dėmesio.
Sumuodamas glaustai išdėstytą divizijos formavimo ir kovų istoriją, primin­
siu, kad per visą karą joje kovėsi daugiau kaip dvidešimt tūkstančių karių,
keturiolika tūkstančių karių apdovanoti ordinais ir medaliais, dvylikai jų už
kovinius žygdarbius suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas.
Pati divizija už sėkmingas kovines operacijas apdovanota Raudonosios Vė­
liavos ordinu, o už Klaipėdos išvadavimą jai suteiktas Klaipėdos vardas.
Ir štai beveik ketverius metus nekantriai laukta pergalė!
Priešas parblokštas, fašizmas nugalėtas. Ne tik Tėvynė, bet ir visa Europa
daugiatautės, daugiamilijoninės Tarybinės armijos ir Antihitlerinės koalicijos
sąjungininkų armijų išlaisvinta iš fašizmo rudojo maro.
1945 metų liepos 13 dieną divizija (vadas — pulkininkas Vladas Motieka)
pradeda iškilmingą žygį nuo Kuršo per Lietuvos miestus ir gyvenvietes į sostinę
Vilnių. Visur minios tėvynainių šiltai ir audringai sutinka nugalėtojus. Gėlės ir
apsikabinimai, džiaugsmo ašaros ir sielvarto ašaros dėl negrįžusiųjų iš mūšio lauko
karių.
Karas baigtas, tačiau divizijos istorija tęsiasi dar per dešimt metų. Tai buvo
gera Lietuvos vaikinams vyriškumo, ryžto, gyvenimiškos patirties mokykla.
Baigiant pranešimą keletas išvadų apie 16-osios divizijos ir apskritai Tarybi­
nės armijos istorinę misiją.
Pirma. Divizijos formavimas, kaip čia jau buvo sakyta, neatsitiktinai sutapo
su pačiu mūšio prie Maskvos įkarščiu. Būtina buvo šiuo lemtingu Tarybinei
valstybei momentu dar labiau sutelkti jos tautas mirtinoje kovoje su fašizmu,
nugalėti, parblokšti jį ir nepatekti į jo vergovę. Išsaugoti Sąjungos Respublikų
vardus pasaulio žemėlapyje, neduoti jiems išnykti visiems laikams.
Antra. 16-osios divizijos formavimas, panaikinus pirmomis Lietuvos okupa­
cijos dienomis sudarytą hitlerininkų talkininkų marionetinę Ambrazevičiaus vy­
riausybę, sutapo su praradimu vilčių dėl bet kokios, kad ir menkiausios oku­
puotos Lietuvos autonomijos. Lietuviškos divizijos formavimas tapo lietuvių
tautos šviesuliu į išvadavimą iš fašistinės okupacijos.
Trečia. Divizija, pradėjusi pirmuosius mūšius Oriolo žemėje, tęsė juos Balta­
rusijoje ir Latvijoje, daugianacionalinės, daugiamilijoninės Tarybinės armijos
sudėtyje vykdė istorinę misiją išlaisvinant broliškas tarybines respublikas ir jų
tautas iš fašistinės okupacijos.
Ketvirta. Pagrindinė 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos istorinė misija
24

yra pusę metų trukę didvyriški mūšiai vaduojant Tėvynę Lietuvą, atkuriant jos
nepriklausomybę ir valstybinį suverenitetą. Tai ypač reikšminga, kad pirmą
kartą, pabrėžiu — pirmą kartą (ką nesėkmingai bandė pasiekti dar Didysis
kunigaikštis Vytautas) visa etnografinės Lietuvos teritorija — nuo Vilnijos iki
Klaipėdos ir Kuršių Nerijos — buvo sujungta į vientisą Lietuvos Respublikos
teritoriją.
Penkta. Daugiamilijoninė ir daugianacionalinė Tarybinė armija, kurios sudė­
tyje kovojo 16-oji lietuviškoji divizija, suvaidino svarbiausią vaidmenį sutriuški­
nant hitlerinę kariuomenę, hitlerinės Vokietijos satelitų kariuomenes ir kartu su
antihitlerinės koalicijos sąjungininkų kariuomenėmis išvadavo Europos tautas
nuo šiaurės iki pietų, nuo Norvegijos iki Graikijos, atstatydama jų valstybinį
suverenitetą. Išvadavo ir pačią vokiečių tautą iš fašistinio jungo. Ir mano, isto­
riko, objektyviu požiūriu, būtent vokiečių tauta iš savo tragedijos padarė išmin­
tingiausias išvadas. Būtent ši tauta, atstatydama taikiais pokario metais siau­
bingai karo sugriautus savo miestus, gamyklas ir fabrikus, atstatydama dezor­
ganizuotą ir nusiaubtą ekonomiką, sparčiais tempais plėtodama kultūrą, moks­
lą, socialinę sferą, pasiekė geriausių rezultatų, visiškai nutraukdama senas prū­
siškai vokiško militarizmo ir revanšizmo tradicijas.
Ir paskutinė, šeštoji, reikšmė. 16-oji divizija daugiau nei dešimtmetį po Per­
galės tęsdama savo istoriją ir tradicijas, buvo savotiška mokykla partinių, tary­
binių, ūkio kadrų, vadovavusių lietuvių tautos žygdarbiui atstatant karo su­
griautus Respublikos miestus ir kaimus, atstatant ir iš esmės naujai kuriant
ekonomiką, švietimą, mokslą, kultūrą. Šie puikūs lietuvių tautos pasiekimai
visiems gerai žinomi ir gal geriausiai pavaizduoti tarybinės literatūros klasikų
kūryboje.
***

Amžina šlovė Didvyriams, žuvusiems vaduojant iš fašistinės okupacijos mū­
sų brangią Tėvynę. Žemai nusilenkime gyviesiems.

25

TRUMPA DIVIZIJOS
ISTORIJOS APYBRAIŽA
Vaigutis STANČIKAS

1940 metų liepos 21 dieną Liaudies seimas Lietuvoje paskelbė tarybų valdžią.
Tarybų Lietuva buvo priimta į TSRS. Buržuazinė armija pertvarkyta į liaudies
kariuomenę. Įkurtas 29-asis teritorinis šaulių korpusas Raudonosios armijos
sudėtyje. Prasidėjus Didžiajam Tėvynės karui, abi korpuso divizijos buvo iš­
sklaidytos po vasaros stovyklas. 184-oji ir divizijos štabas — prie Varėnos, 179oji prie Pabradės, o Vilniaus pėstininkų mokykla — Švenčionėliuose. Jau pir­
mąją karo dieną, birželio 22-ąją, Lietuvos tarybiniai kariai įsijungė į kautynes.
Pirmieji kariauti pradėję 184-osios divizijos kariai Varėnos apylinkėse, gavo įsa­
kymą trauktis į Vilnių. Trauktis buvo sunku, nes jų kolonas nuolat bombardavo
vokiečių lėktuvai, atakavo motorizuoti būriai ir desantininkai. Prie Valkininkų
divizija susidūrė su prasiveržusios nuo Eišiškių pusės vermachto kariuomenės
grupuote. Nuo Alytaus artėjo vokiečių tankai. Į pagalbą apsupamai divizijai
atskubėjo prasiveržę nuo Alytaus 5-osios tankų divizijos būriai. Dvi dienas
vyko atkaklios kautynės apsuptyje. Daug tarybinių karių žuvo, kiti buvo paimti
į nelaisvę. Iš apsupimo prasiveržė tik korpuso štabas, dvi prieštankinės artileri­
jos diviziono baterijos ir 619-asis priešlėktuvinės artilerijos pulkas, kurie prisi­
jungė prie 179-osios šaulių divizijos.
11-osios armijos vado generolo leitenanto V.Morozovo įsakymu likę korpuso
daliniai traukėsi Polocko kryptimi. Traukiantis tekdavo kovoti su priešo desanti­
ninkais, motociklininkais, užimti gynybos poziciją ir vėl trauktis. 22-osios armi­
jos sudėtyje įsijungusi į mūšius Kalinino srityje, prie Idricos, vienintelė korpuso
divizija su mūšiais traukėsi Velykyje Luky link. Čia divizija ir visa armija buvo
apsupta ir kovėsi, organizuodama žiedinę gynybą. Tik atskiri divizijos karių bū­
riai sugebėjo prasiveržti iš apsupimo žiedo. Divizijos dalinių likučiai buvo išfor­
muoti, kariai išsiųsti į kitus Raudonosios armijos junginius. Likę senieji korpuso
karininkai paskirti į tobulinimosi kursus, dėstyti į karo mokyklas.
Vilniaus pėstininkų karo mokyklos kursantai iš Švenčionėlių vasaros stovyk26

los birželio 22 dieną buvo perkelti į vakarinius Vilniaus pakraščius naikinti
vokiečių parašiutininkus. Artėjant nuo Alytaus priešo tankams, kursantams
įsakyta trauktis Ašmenos link. Prie Ašmenos nedidelis ariergardinis kursantų
būrys atkakliai gynė pagrindinės kursantų dalies atsitraukimą. Prie Smurgainių
kursantų avangardinį būrį atakavo priešo tankai ir artilerija. Iškilus apsupimo
grėsmei, kursantai, prasiverždami atskirais būriais, aplenkė Molodečną ir susi­
jungė prie Lepelio su kitais Raudonosios armijos daliniais. Čia jie buvo įjungti
į Lepelio operatyvinę grupę, gynė Lepelio miestą, gynėsi ant Zapadnaja Dvina
upės kranto ir prie Vitebsko. Liepos 25 dieną iš tūkstančio dviejų šimtų kursan­
tų belikę tik penki šimtai kariūnų buvo išsiųsti į Novokuznecką tęsti mokslus,
o vėliau in corpore papildė formuojamą 16-oją lietuviškąją šaulių diviziją.
Tarybų Lietuvos vadovybės, vadovaujamos Antano Sniečkaus, iniciatyva,
imta siekti suformuoti lietuviškąjį karinį dalinį. 1941 metų gruodžio 18 d. TSRS
Valstybės Gynimo Komiteto nutarimu pradėta formuoti 16-oji lietuviškoji šau­
lių divizija Gorkio, dabar Nižnij Novgorodo, srities Balachnos, Pravdinsko,
Gorodeco miestuose, Černoramenkos gyvenvietėje. Balachnos mieste iš pra­
džių įsikūrė 29-tojo teritorinio šaulių korpuso štabas. Apie tai byloja 60-ties
metų sukakčiai atidengta memorialinė lenta.
į diviziją buvo mobilizuojami evakuoti iš Lietuvos vyrai, Rusijos platybėse
gyvenę lietuviai, nukreipiami 29-tojo teritorinio šaulių korpuso kariai ir karinin­
kai, Vilniaus pėstininkų mokyklos kariūnai. Atvyko vyresnieji karininkai, baigę
karo mokslus, dar iki karo Lietuvoje tarnavę liaudies kariuomenėje, ir 29-ajame
teritoriniame šaulių korpuse: V.Karvelis, A.Urbšas, V.Kiršinas, V.Motieka, P.Pet­
ronis, K.Gudelis, B.Gertus, V.Lunia ir kiti. Divizijos vadų korpusą papildė buvę
Raudonosios armijos karininkai, pilietinio karo dalyviai F.Baltušis-Zemaitis,
A.Keselis, B.Mažeika, S.Strielčiūnas, J.Žiburkus ir kiti.
Divizijos vadu buvo paskirtas generolas majoras F.Baltušis-Žemaitis, štabo
viršininku pulkininkas V.Kiršinas, politinio skyriaus viršininku M.Šumauskas, vė­
liau F. Bieliauskas. Diviziją sudarė trys šaulių pulkai: 156-asis (vadas — papulki­
ninkis Staškevičius), 167-asis (vadas — pulkininkas A.Urbšas), 249-asis (vadas —
pulkininkas A.Šurkus), 224-asis artilerijos pulkas (vadas — majoras P.Petronis),
282-asis atskiras prieštankinis divizionas, 93-asis atskiras pionierių batalionas, 73asis ryšių batalionas ir kiti daliniai. Antrajame atsargos mokomajame batalione
buvo ne tik mokomi mobilizuoti „neapšaudyti" naujokai, bet ir ruošiami partiza­
nai kariauti fronto užnugaryje Lietuvos teritorijoje. Šiame batalione parengti ko­
votojai sudarė vėliau tarybinio partizaninio judėjimo Lietuvoje branduolį.
Sparčiai vyko divizijos pulkų ir pagalbinių dalinių formavimas. Jeigu 1942
metų pradžioje buvo tik 1700 karių ir beveik šimtas karininkų, tai jau kovo 28
dieną — 7056 kariai, o gegužės 22 dieną — per dvylika tūkstančių kovotojų,
tarp jų 919 karininkų. Tik labai nedidelė jų dalis buvo įgavusi pirmųjų karo
mūšių patirties. Per trečdalį karių ir 40 procentų eilinių apskritai neturėjo jokio
karinio parengimo. Kartu su atsargos pašauktiniais reikėjo apmokyti beveik 8
tūkstančius karių. Dėl to ištisus metus užtruko divizijos karių mokymas ir
27

pasirengimas mūšiams. Tautiškumo požiūriu divizijoje daugiausia buvo lietuvių
(36,6 %), rusų (29,9%), žydų (29%) ir kitų tautybių karių. 1942 metų gegužės 1ąją dieną divizijos kariai priėmė priesaiką, gavo ginklus.
Į diviziją buvo mobilizuota ir 171 moteris: gydytojos, medicinos seselės,
sanitarės, kulkosvaidininkės, ryšininkės, snaiperės.
Divizijos karių kariniam ir politiniam informavimui, kultūriniam ir meniniam
švietimui 1942 metų pavasarį imta leisti lietuvių ir rusų kalbomis daugiatiražį
laikraštį „Tėvynė šaukia". Jo redaktoriumi buvo paskirtas J.Pajaujis, vėliau
I.Karlinas. Laikraštyje spausdino straipsnius istorikai J.Žiugžda, P.Pakarklis.
Eiles ir prozą spausdino S.Nėris, L.Gira, P.Cvirka, J.Baltušis, E.Mieželaitis ir
kiti prozininkai bei poetai.
Divizija po aukštesniosios vadovybės karinio pasirengimo patikrinimo, gavusi
gerą įvertinimą, išvyko į frontą. 1943 metų pradžioje 16-oji lietuviškoji šaulių
divizija buvo įjungta į Briansko fronto 48-osios armijos antrąjį ešeloną. 1943 metų
vasario 6 dieną trijų frontų — Vakarų kairiojo sparno, Briansko ir Centrinio —
pajėgos pradėjo Oriolo puolamąją operaciją, kuri tęsėsi iki kovo 24-osios.Tarybinės kariuomenės Vyriausiojo Vado Būstinės direktyva 48-ajai, 3-ajai, 61-ajai ar­
mijoms įsakyta apsupti ir sutriuškinti vermachto Oriolo grupuotę. Puolimui pra­
dėjus strigti, armijos vadai į mūšį įjungė antrojo ešelino dalinius.
1943
metų vasario 17 dieną 48-osios armijos vadas generolas leitenantas
P.Romanenka įsakė divizijai per dvi dienas sutelkti pagrindines pajėgas Oriolo
srities Aleksejevkos gyvenvietėje bei Troicko, Protasovo, Zolotoj Rog kaimų
rajone. Divizijos vadovybei vasario 20 d. armijos vadas įsakė 156-ojo ir 167-ojo
šaulių pulkų pajėgomis pakeisti 6-osios gvardijos šaulių pulką, 143-osios šaulių
divizijos 800-ąjį šaulių pulką ir, užėmus Zmijovkos geležinkelio stotį, pasiruošti
puolimui Oriolo kryptimi. Tą pačią dieną divizijos vado štabas išleido pirmąjį
kovos įsakymą:
„Kovos įsakymas Nr.Ol 43.02.20. 19.25 16 lietuviškoji šaulių divizija, divizi­
jos vado štabas, Aleksejevka 48 Armijos fronte priešas sumuštas, atsitraukia,
atkakliai priešindamasis, dažnai kontratakuoja ir vykdo masinius aviacijos ant­
skrydžius.
Prieš 6-osios gvardijos ir 133-osios šaulių divizijas kovoja sumuštos 45-osios
pėstininkų divizijos likučiai, vėl permestas desantinės divizijos 101 pulkas, 501
minosvaidžių pulkas be materialinės dalies.
Priešas stengiasi atkurti pertrauktą fronto liniją Oriolo miesto kryptimi.
16-ajai lietuviškajai šaulių divizijai pradėti puolimą 6-osios gvardijos ir 143osios šaulių divizijų fronte, palaužti pasipriešinimą, užimti Zmijovkos rajoną ir
puolimą nukreipti Oriolo miesto kryptimi".*
* ЦАМО PO, ф. 16 Лит сд, on.2032 96 с, опись д. 1 . Боевые приказы и распоряжения:
20.02.43-26.07.43

28

Žygiuoti į nurodytas pozicijas teko sunkiomis sąlygomis. 1943 metų vasaris
buvo labai šaltas, snieguotas. Šaltis per trisdešimt laipsnių. Pūtė stiprus vėjas,
pūgos. Motorizuota technika liko toli užnugaryje. Tik arkliais traukiami pabūk­
lai laiku atvykdavo į paskirtas pozicijas. Kariai ant pečių nešė sviedinius, mi­
nas, sunkiuosius kulkosvaidžius, šaudmenis. Vasario 21-osios naktį divizija už­
ėmė paskirtą jai barą. Prašvitus 167-ojo šaulių pulko būrys pradėjo žvalgybos
kautynes Nagorno kaimo kryptimi, bet, patekęs į kryžminę šautuvų, kulkosvai­
džių ir minosvaidžių ugnį, po dviejų valandų mūšio patyręs daug aukų, atsitrau­
kė. Puolimas kelioms dienoms atidedamas. Divizija įsitvirtina ant aukštumos
250,2 tarp Aleksejevkos, Nagorno ir Choroševskajos kaimų. Visą vasario 22
dieną kartojasi vokiečių smogiamųjų bombonešių antskrydžiai ir bombardavi­
mai. Į įšalusią žemę sunku įsigremžti ir pasislėpti nuo nepakeliamo krentančių
bombų kaukimo ir mirtį sėjančių skeveldrų.
Divizijos puolimui sustiprinti buvo priskirti 543-asis naikinamosios prieštan­
kinės artilerijos pulkas, 539-ojo haubicų artilerijos pulko vienas divizionas, 1007asis lengvosios artilerijos pulkas ir 323-asis bei 324-asis gvardijos minosvaidžių
„Katiušų" daliniai. Tokia didelė jėga buvo beveik nepanaudota. Ne visi spėjo
puolimo pradžiai atvykti, o ir šiems užtruko šaudmenų pristatymas. O priešas
buvo ypatingai gerai įtvirtinęs savo gynybą. Nagorno kaimą juosė minų laukai,
spygliuotos vielos užtvaros, apledėjusio sniego pylimai. Pagrindinėmis krypti­
mis buvo įruošti ilgalaikiai ugnies taškai, į žemę įkasti tankai tiesioginiam
šaudymui. Vokiečių kariai iš anksto buvo prisitaikę orientyrus šaudymui. Vasa­
rio 22 dieną žuvo 167-ojo šaulių pulko 1-ojo bataliono vadas vyresnysis leite­
nantas Vaznelis.
Vasario 24 dieną divizijos 167-ojo pulko kariai, po trumpo artilerijos šaudy­
mo, remiami 7 tankų, puolė Nagorno kaimą. Stipri priešo kulkosvaidžių ir
minosvaidžių ugnis privertė karius sukristi į sniegą. Nėra galimybės užsimas­
kuoti, susirasti priedangą. Daug karių jau nebepakilo į naująją ataką, o liko
gulėti sniege. Tarybiniai tankistai įsiveržė į kaimo pakraščius, bet likę be pėsti­
ninkų priedangos, atsitraukė ir pasuko paremti 156-ojo šaulių pulko karių puo­
limą 242,7 aukštumos kryptimi. Po įtemptų kautynių aukštuma tarp Nagorno ir
Choroševskajos kaimų buvo užimta. Sanitarė Zosė Dieninaitė iš kovos lauko
išnešė 62 sužeistus karius. Ji žuvo, mūšio metu tvarstydama eilinį J.Daunį. 249ojo šaulių pulko sanitaras Mičas išnešė 39 sužeistuosius kartu su jų ginklais.
156 šaulių pulko vado pavaduotojas kapitonas P.Gužauskas, pakėlęs karius į
ataką, žuvo pakirstas kulkos.
Naujos atakos vis atidėliojamos ir kiekvieną kartą atakuojantieji pasislenka į
pietus, bandydami išvengti mirtinos priešo ugnies. Dar keletą dienų divizijos
kariai bando atakuoti priešą, net ir naktimis, bet nesėkmingai. Vasario 27 —28
naktį divizijai duotas įsakymas pakeisti 6-osios gvardijos šaulių divizijos karius ir
tarp Krestjanovkos kaimo ir Maslovkos upės pulti Nikitovkos —Panskaja kaimų
29

kryptimi ir išeiti prie Neručio upės. Pradėjusi puolimą kovo 6-ąją, divizija beveik
dvi savaites nesėkmingai atakavo priešą. Kovo 17 dieną divizija nutraukė atakas
ir pradėjo tvirtinti gynybines pozicijas, o kovo 22 dieną ją pakeitė 399-oji šaulių
divizija. Divizija per naktį susitelkė Kubanės, Zalipajevkos, Fiodorovkos, Archarovo kaimų rajone poilsiui, kuopų ir būrių papildymui naujokais, o svarbiausia —
ruoštis iki birželio 5 d. naujiems mūšiams.
Pirmose rimtose vasario-kovo mėnesių kautynėse divizijos karininkai ir
kareiviai, neturėdami kovinės patirties, turėjo pradėti puolimą iš karto po žy­
gio, nepailsėję, gerai nepavalgę, nuodugniai neišžvalgę priešo pozicijų. į puoli­
mą kariai buvo pasiųsti nesulaukus artilerijos pastiprinimo. Todėl vokiečių ug­
nies taškai nebuvo sunaikinti. Kariai puolė atvirame lauke, be maskuojamųjų
baltų chalatų, tapdami gerai matomais taikiniais priešui. Kaimyniniai daliniai,
būdami negausūs, mūsų karių puolimo nesugebėjo deramai paremti. Vokiečiai
iš įtvirtintų ugnies taškų, išdėstytų divizijos puolimo krypties flanguose, nu­
kreipė kryžminę ugnį į puolančius mūsų karius. Priešo lėktuvai nebaudžiamai
bombardavo į atvirą vietovę išvestus divizijos dalinius. Didžiausių nuostolių
buvo patirta dėl tankios puolančiųjų karių rikiuotės. Tą lemtingąją vasario 24
dieną divizija puolė siauru 4 kilometrų ruožu. Istorikas Jonas Dobrovolskas
pagrindine divizijos nesėkmių priežastį knygoje „Pergalės karių gretose" nuro­
do tą, kad divizijai teko pulti visiems kitiems Briansko fronto junginiams su­
stabdžius puolimą, nes priešas pritraukė naujų jėgų. Kiti 13-osios ir 48-osios
armijos daliniai, dalyvavę tos dienos kautynėse, nepajėgė pralaužti priešo gy­
nybos. Frontų vadams iškelti uždaviniai nebuvo įvykdyti.
Teisngai suprasti 1943 metų žiemos įvykius Centrinio, Briansko fronto ruo­
že, o taip pat divizijos puolimo bare, galima tik įvertinus karines operacijas,
vykusias kituose Didžiojo Tėvynės karo frontuose. Vyriausioji vermachto sau­
sumos kariuomenės vadovybė buvo priversta 9-ają armiją, vadovaujamą gene­
rolo pulkininko Valterio Modelio, permesti nuo Rževo prie Oriolo. Dėl šios
aplinkybės tarybinės kariuomenės Vakarų fronto daliniai sugebėjo 1943 metų
kovo pradžioje išvaduoti Rževo placdarmą ir Rževo miestą. Vermachto armijų
grupė „Centras" daugiau nekėlė betarpiško pavojaus Maskvai.
Nepaisant visų nesėkmių, divizijos kariai šiose pirmose kautynėse kovojo
drąsiai, didvyriškai, atkakliai ir ištvermingai. Nė vienas nepasitraukė iš kovos
lauko. Už vasario ir kovo mėnesių kautynes 308 divizijos kariai buvo apdovano­
ti ordinais ir medaliais.
1943 metų pavasarį, balandžio-gegužės mėnesiais, 16-oji lietuviškoji šaulių
divizija stiprino gynybines pozicijas 48-osios armijos (vadas — generolas leite­
nantas P.Romanenka) sudėtyje. Batalionus ir kuopas papildė mobilizuoti jau­
nuoliai išvaduotose Oriolo srities rajonuose. Vyksta naujokų apmokymas, kari­
nės pratybos ir pasiruošimas naujiems mūšiams. Balandžio 22 dieną pasikeitė
divizijos vadovybė. Generolas majoras F.Žemaitis atšauktas dėstyti į Generali­
nio štabo akademiją. Divizijos vadu buvo paskirtas generolas majoras V.Karve30

lis. Divizijos štabo viršininkas pulkininkas V.Kiršinas sunkiai sirgo ir negalėjo
vykdyti savo pareigų, o balandžio 27 dieną mirė nuo širdies priepuolio ir buvo
palaidotas Ruskij Brod gyvenvietės karių kapinėse. Štabo viršininku buvo pa­
skirtas pulkininkas A.Urbšas.
1943 metų vasarą įvyko lemiamas mūšis Antrojo pasaulinio karo istorijoje,
davęs pradžią esminiam persilaužimui kare, kurio metu tarybinė kariuomenė
galutinai perėmė iniciatyvą ir pradėjo iš esmės vaduoti šalį. Vermachtas ruošėsi
strateginiam puolimui, pradėjęs operaciją „Citadelė" Kursko lanko kyšulyje,
tikėdamasis apsupti armijas,esančias iškyšulyje, sunaikinti jas ir perimti inicia­
tyvą, pulti Maskvą iš pietų. Tarybinės kariuomenės Vyriausiojo vado būstinėje
visais įmanomais žvalgybos kanalais vermachto vadovybės planai tapo žinomi.
Tarybinė kariuomenė pasiruošė įgyvendinti didelio masto karinės operacijos
sprendimą: nuo aktyvios gynybos, susilpninus galinga šio fronto baro visų
rūšių pabūklų ugnimi puolančiųjų vermachto dalinių pajėgumą, pereiti prie
st rateginio puolimo.
Birželio pradžioje divizija gavo įsakymą užimti 48-osios armijos fronto ruože,
šiaurinės Kursko lanko dalies Oriolo srities ruožo pirmąsias apkasų linijas,
pakeitus 399-osios šaulių divizijos pulkus, įsitvirtinti nuo Krestjankos kaimo į
pietus per Ekonomično, Panskaja gyvenvietes iki Krasnaja Slabodka kaimo.
Birželio pirmoje pusėje divizijos pulkuose apsilankė A.Sniečkus ir J.Paleckis.
Prieš labai svarbias kautynes divizijos pasirengimą inspektavo Centrinio fronto
vadas armijos generolas K.Rokosovskis.
Divizijos vadovybei nerimą kėlė prieš 156-ąjį šaulių pulką dominuojanti į
vakarus nuo Jegorjevkos kaimo aukštuma 235,0, kurioje buvo įsitvirtinęs prie­
šas. Šio pulko antrosios kuopos ir pulko žvalgų būrio pajėgomis buvo nutarta
atlikti žvalgybos kautynes ir užimti aukštumą. Kariai, remiami artilerijos ir
minosvaidžių ugnies, beveik be nuostolių užėmė aukštumoje įrengtus priešo
apkasus. Išlaikyti užimtų pozicijų nepavyko, nes negausios žvalgybos pajėgos
negalėjo atremti vokiečių kontratakų. Šiose kautynėse lietuviai kovojo drąsiai
ir tvirtai. 84 kovotojai buvo apdovanoti ordinais ir medaliais, o pulko žvalgybos
būrio vadui leitenantui V.Bernotėnui pirmajam divizijoje suteiktas Tarybų Šą­
li ingos Didvyrio vardas.
Liepos 5 dieną prasidėjo galingas vokiečių kariuomenės puolimas divizijos
gynybos ruože. Anksti ryte prasidėjo artilerijos ir minosvaidžių apšaudymas, o
priešo lėktuvai bombardavo divizijos pozicijas. Po to vokiečiai metė į puolimą dvi
pėstininkų divizijas, kurias rėmė nauji sunkieji tankai „Tigras", „Pantera" ir sava­
eigiai pabūklai „Ferdinandas". Pagrindinė smūgio kryptis buvo nukreipta į 167<>l<> pulko barą, 167-ojo ir 156-jo pulko sandūrą ir į 167-ojo ir kaimyninės 13-osios
armijos 8-osios divizijos sandūrą. Įdienojus priešui pavyko užimti 167-jo pulko
kairiojame sparne kovojusios 1-ojo bataliono 3-osios kuopos pirmuosius apka­
sus, bet netrukus mūsų kariai, sustiprinti 4-osios ir 6-osios kuopų automatinin­
kais, susigrąžino prarastas pozicijas. Kitos atakos metu priešas pėstininkų pulko,
31

astuonių tankų pajėgomis, palaikomas aviacijos, išbandė šio pulko dešiniajame
sparne išsidėsčiusių 2-ojo bataliono 1-osios ir 2-osios kuopų karių gynybos tvirtu­
mą. Pulkų batalionai ir kuopos atkakliai ir įnirtingai atmušinėjo kylančias vokie­
čių atakų bangas. Kariai taiklia šautuvų ir kulkosvaidžių ugnimi atkirsdavo pėsti­
ninkus nuo tankų, šiems priartėjus, apmėtydavo granatomis ir „Molotovo kok­
teiliais". 224-asis artilerijos pulkas, vadovaujamas majoro A.Petronio, tiesiu tai­
kymu pamuše prasiveržusius į pozicijas kelis tankus ir privertė kitus pasukti
atgal. 249-asis šaulių pulkas užėmė gynybą pietiniame divizijos krašte, neleisda­
mas priešui apeiti mūsų karių iš flango. 167-ojo ir 156-ojo pulkų antrojo ešelono
kuopos kontratakomis išmušdavo priešą, įsiverždavusį į divizijos priekines linijas.
Šiame mūšyje išryškėjo divizijos artileristų, vadovaujamų pulkininko J.Žiburkaus, meistriškumas naikinat grėsmingus vokiečių tankus. Pagrindinį priešo smūgį,
penkias jo atakas, teko atremti 167-ojo pulko, vadovaujamo pulkininko V.Motiekos, kariams. Šiame mūšyje pradėjo atsiskleisti pulkininko V.Motiekos karvedžio
talentas, operatyvinio veikimo meistriškumas vadovaujant pulkui sudėtingomis,
greitai besikeičiančiomis mūšio sąlygomis.
Kitą dieną vokiečių automatininkai ir tankai atnaujino pulko pozicijų ata­
kas, tačiau ir vėl nesugebėjo įveikti mūsų karių gynybos. Po dviejų dienų
atakos pagaliau išsisėmė vokiečių puolamasis pajėgumas, ir jie perėjo prie
gynybos. 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos kariams už parodytą didvyriš­
kumą mūšiuose pareikšta Vyriausiojo kariuomenės vado padėka. J.Stalino nu­
rodymu ji buvo įrašyta į kiekvieno divizijos kario asmens kortelę. Ryšininkui
V.Jacenevičiui, kurį vokiečiai, paėmę į nelaisvę, norėdami išgauti karinę pa­
slaptį nukankino, po mirties buvo suteiktas Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas.
Kulkosvaidininkė Danutė Stanelienė-Markauskienė apdovanota 3-jo laipsnio
Šlovės ordinu.
Nuo liepos 23 iki rugpjūčio 12 dienos 16-oji lietuviškoji šaulių divizija 42-ojo
šaulių korpuso sudėtyje dalyvavo Centrinio fronto visų dalinių strateginėje
puolimo operacijoje „Kutuzovo“ pavadinimu. Po keturių dienų mūšių divizijos
pulkai, pralaužę vokiečių gynybą prie Aleksejevkos gyvenvietės, forsavę Neruč
upę ir prie Borisoglebskoje gyvenvietės atrėmę kelias įnirtingas kontratakas,
pasiekė prie Nikolskojes kaimo priešo gynybinius įtvirtinimus, kurie saugojo
perkėlas per Okos upę. Keturias paras vyko aršios kautynės dėl Nikolskojes
kaimo. Keletą kartų karių kuopos įsiverždavo į rytinį kaimo pakraštį, veldavosi
į gatvių mūšius, bet, priešo' kontratakų spaudžiamos, būdavo priverstos atsi­
traukti. Ypač atkakliai vokiečiai priešinosi ant Malaja Rybnica upės kranto.
Tankų ir savaeigių pabūklų remiami pėstininkai keletą kartų per dieną kontr­
atakavo mūsų karių pozicijas. Atakų pertraukose priešo lėktuvai skutamuoju
skridimu bombardavo ir apšaudė divizijos pozicijas. Nepaisant atkaklaus pasi­
priešinimo, divizijos pulkai užėmė Nikolskojes gyvenvietę, bet dėl stiprios arti­
lerijos ir minosvaidžių ugnies netekę daug karių, toliau pasistūmėti nepajėgė.
To meto divizijos būklę užfiksavo:
32

48-osios armijos OKR (kontržvalgybos skyriaus — V.S.)
„SMERŠ" pranešimas armijos Karo Tarybai
dėl 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos karių moralinės būklės*
1943 metų rugpjūčio 7 d.
Visiškai slaptai.
Privalu grąžinti čia pat.
Pastaruoju metu 16 —osios lietuviškosios šaulių divizijos kariai, tarp jų kai
kurie karininkai ir politiniai darbuotojai, dažnai pasisako dėl to, kad Lietuviš­
koji divizija (taip tekste — V.S.) patiria didelius nuostolius ir ją būtina išvesti į
užnugarį, divizijoje yra nedaug karių, o jai, kaip pilnakraujai divizijai ( sukom­
plektuotos sudėties — V.S.), duodamos kovinės užduotys.
Pateikiu eilę faktų:
Š.m. liepos 31 d. 249-ojo šaulių pulko batalionų vadų pasitarime, duodant
puolimo užduotis, 2-ojo bataliono vadas Lisauskas pareiškė: „Verčiau tegul
mane greičiau užmuša. Aš negaliu pulti su 30 — čia žmonių batalione. Iš
bataliono liko tik būrys, o užduotis keliama bataliono lygmenyje. Ir toliau bus
duodamos panašios užduotys, kol batalione liks vienas karys. Neįmanoma su
tokiomis pajėgomis pulti ir užimti Nikolskoje. Armijos vadovybė, matyt, nori,
kad tik vardas liktų iš mūsų divizijos..."
249-ojo šaulių pulko 1-ojo bataliono vado pavaduotojas leitenantas Tulko
tuo pat metu pareiškė: „... Dabar, batalione likus 30 karių su vadais, reikalauja­
ma pulti. Juk tai reikėjo apmąstyti. Jeigu šturmuodami ir sugebėsime užimti
kaimą, tai įsitvirtinti jame nebus kam..."
156-ojo šaulių pulko inžinierius Karlo š. m. liepos 31, kalbėdamas su kariais,
pasakė: „ Dabar iš mūsų divizijos liko tik vardas ir raidė „L", ir tai ją reikia
perbraukti, nes lietuvių beveik nieko nebeliko, visus išmušė..."
167-ojo šaulių pulko 1-ojo bataliono vado pavaduotojas politiniam darbui
leitenantas Jonušas, kalbėdamasis su vadais, pareiškė:....Į Lietuvą aš daugiau
nevažiuosiu. Po karo važiuosiu kur nors į Sibirą, nes Lietuvoje nebus su kuo
dirbti, visi lietuviškieji kadrai jau žuvo..."
167-ojo šaulių pulko 1-ojo bataliono partorgas leitenantas Stelonaitis pa­
reiškė „... Pastaruoju metu mūsų diviziją per nieką išguldė. Dabar net skaudu,
kad paskutinė Tarybų Lietuvos atrama žūsta. Reikia diviziją greičiau išvesti
naujam papildymui..."
156-ojo šaulių pulko raudonarmietis Grinius 1943. 07. 30., kalbėdamas su
kariais, pasakė: „...Mūsų divizija kas dieną tirpsta. Kuopose lieka tik po kelis
žmones. Kodėl mūsų divizijos nenuima iš fronto? Aš nesuprantu, kas Lietuvoje
atkurs tvarką, jeigu divizijoje surinktas aktyvas visas žūsta. Štai Latvijos
divizija yra Čeliabinske. Estijos diviziją, mano žiniomis, irgi nuėmė iš fronto. O
Kn.: Егор Щекотихин. Орловская битва. Два года: факты, статистика, анализ. В двух
книгах. Орел- 2006. Книга вторая, стр. 534-535.

33

mes vis dar esame čia. Įdomu, kodėl taip?..."
156-ojo šaulių pulko raudonarmietis Šusteris, kalbėdamasis su kariais, pa­
reiškė: „... Mes šauniai kariaujame, ir, jeigu net žūsime, tai savo šlovės neprara­
sime. Dabar mes greitai gausime gvardijos vėliavą. Gaila tik, kad neliks lietuvių
ir nebus kam nešioti gvardijos ženkliukų. Visgi gaila lietuvių, nes jų ir taip yra
labai nedaug..."
Dėl išdėstytos medžiagos mes informavome 16-osios lietuviškosios šaulių
divizijos ir 249-ojo šaulių pulko vadus.
48-osios armijos kontržvalgybos skyriaus viršininkas
gvardijos pulkininkas K. Pimenovas
Nuostoliai buvo dideli, tačiau šiame pranešime „smeršas" sutirštino spalvas,
nes rugpjūčio 1-oją dieną divizija sugebėjo atnaujinti puolimą ir per dešimt
dienų forsuoti Okos, Karnos upes, pralaužti priešo gynybos ruožą Verchniaja
Bojovka, Troickij ir Chmelevaja kaimų rajone ir, užbaigus žygį, įsitvirtinti Ivanovka —Soskovo linijos ruože. Divizija sėkmingai įvykdė iškeltą jai uždavinį,
baigė kovos veiksmus Kursko kautynėse. Per dvidešimt dienų kariai su kauty­
nėmis nužygiavo 120 kilometrų. Užnugaryje liko ne tik išvaduotos gyvenvietės
ir kaimai, bet ir broliški karių kapai, kuriuose atgulė žuvę ir mirę nuo žaizdų
Lietuvos kariai. Paskutiniai karių kapai atsirado Myckojes kaimo pakraštyje,
arti Litva kaimelio sodybų.
Po 60 metų Soskovas tapo rajono centrine gyvenviete, o technikos mokyk­
loje Nr.3 įrengtas 16-osios lietuviškosios divizijos šlovės muziejus, kruopščiai
surinkti ir saugomi laukuose rasti karių ginklai, amunicijos detalės, dokumen­
tai, laikraščių straipsniai ir knygos apie diviziją, susirašinėjimas su veteranais.
Muziejų tvarko moksleiviai, karinio —paieškos būrelio, kuriam vadovauja pe­
dagogas G.Sobolevas, nariai. Prieš kelerius metus moksleiviai rado trijų nežino­
mų divizijos karių palaikus ir perlaidojo juos į Chmelevaja karių kapines. Orio­
lo žemėje saugomas 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos karių atminimas.
Tarybinės kariuomenės Vyriausiojo vado būstinė, ruošdama Baltarusijos ir
Pabaltijo Respublikų išvadavimą, numatė kelias parengiamąsias operacijas. Vie­
na jų buvo „Nevelio" operacija, kurios metu reikėjo perkirsti vokiečių kariuo­
menės grupuočių „Šiaurė" ir „Centras" komunikacijas ties Nevelio miestu ir
neleisti priešui manevruoti rezervais, sutelkiant karinius dalinius tarybinės ka­
riuomenės puolimo kryptimi.
16-oji lietuviškoji šaulių diviziją po kautynių Kursko-Oriolo lanke, vaduojant
pietvakarinę Oriolo srities dalį, susitelkė Košelevo gyvenvietės rajone ir per pas­
kutinę 1943 rugsėjo savaitę buvo perkelta į Tūlos sritį. Čia divizijai buvo skirta
dvidešimt dienų papildyti karių gretas, pailsėti ir pasiruošti naujoms kautynėms.
Jau rugsėjo 23 dieną divizijos kariai per penkias dienas trimis ešelonais iš Tūlos
buvo pervežti į Velykyje Lūki rajoną ir įjungti į 4-osios smogiamosios armijos 2ojo gvardijos šaulių korpuso (vadas — generolas majoras A.Beloborodovas) sudė­
tį. Divizijos pulkai išsikrovė Kunjos geležinkelio stotyje ir pėsčiu maršu užėmė
34

išeities pozicijas į pietus nuo Aveniščės gyvenvietės korpuso antrajame ešelone.
1943 metų spalio 10 dieną „Nevelio" operacija buvo baigta. Tarybiniai ka­
riai, perkirtę geležinkelį, užėmė 20-ties kilometrų pločio ir 30-ties kilometrų
ilgio placdarmą, išlaisvino Nevelio miestą ir daug gyvenviečių. Susidarė vadi­
nama Rikšino kilpa arba maišas. 16-oji lietuviškoji šaulių divizija gavo generolo
majoro A.Beloborodovo įsakymą, spalio 11 dieną įsijungus į kautynes prie
Ordovo ežero Ezeryščės ir Rudnios gyvenviečių kryptimi, plėsti užimtą placdar­
mą ir išvaduoti Paikino kaimą. Vokiečių kareiviai, įsitvirtinę gynybos linijoje
tarp Paikino ir Loboko kaimų, buvo Ezeryščės grupuotės smaigalyje ir uždarė
siaurą Ordovo ir Ezeryščės tarpežerį, kelią į Gorodoką. 167-asis pulkas pradėjo
pulti Paikino kaimo link, o 156-asis pulkas plentu puolė Loboko kaimą. Stipri
kulkosvaidžių, minosvaidžių, penkių tankų ir kelių savaeigių pabūklų ugnis
sustabdė mūsų karių puolimą. Per dieną pavyko pasislinkti tik kelis šimtus
metrų. Antroje dienos pusėje iš 249-ojo pulko buvo suformuota 195 karių rink­
tinė, vadovaujama 2-ojo bataliono vado V.Sasnausko, gavo užduotį naktį miš­
kais apeiti Melkoje ir Ordovo ežerus iš vakarų ir pietvakarių, užeiti per puskilo­
metrį į Paikino kaimo užnugarį ir iš pietų paremti kaimo puolimą. Kitos dienos
rytą V.Sanausko rinktinė nekantraudama per raciją prašė pradėti puolimą, nes
juos ėmė supti priešas. Po dvidešimties minučių 167-asis ir 156-asis pulkai
pradeda Paikino kaimo puolimą. Dėl naikinančios priešo ugnies ir aviacijos
antskrydžių pulkai, patyrę didelių nuostolių, priversti sugulti ir apsikasti. Per tą
laiką 249-ojo pulko rinktinė buvo apsupta. Žūtbūtinių kautynių dėka, baigian­
tis šoviniams ir kovojant iš vokiečių atimtais ginklais, pavyko pralaužti apsupi­
mo žiedą. Beveik dešimt dienų vyksta įnirtingos ir sunkios kautynės, pareikala­
vusios daug aukų. Pagaliau užduotis įvykdyta, išlaisvintas Paikino kaimas, ka­
riai įsitvirtina gynybai užimtose vietose.
Po kelių dienų divizija atitraukiama nuo priešakinių fronto pozicijų į artimąjį
užnugarį Griškovo, Maciliščė, Krasnij Bor kaimų apylinkėse. Divizijos pulkai
prarado daug karių, todėl laukė naujokų papildymo bei šaudmenų, sprogmenų
gurguolės.
Iki spalio pabaigos ir lapkričio pradžios vermachto vadovybė stengėsi išstumti
tarybinius karius iš Nevelio rajono ir atstatyti ankstesnę padėtį, permesdama į
Gorodoko rajono vieną tankų ir septynias pėstininkų divizijas. 3-osios ir 4-osios
smogiamųjų armijų kariai sugebėjo atremti visas vokiečių kareivių atakas.
Lapkričio 8 dieną vermachto kariuomenė didelėmis pėstininkų ir tankų pajė­
gomis dviem kryptimis, iš šiaurės nuo Nevelio ir iš pietų nuo Loboko kaimo,
perėjo į kontrpuolimą dviejų tarybinių armijų sandūroje. Vokiečių kariuomenė
tikėjosi Rikšino maiše uždaryti mūsų kariuomenę. Vokiečiai sugebėjo užimti
keletą gyvenviečių, giliai įsiterpti į tarybinių karių gynybines pozicijas. Atstu­
mas tarp abiejų priešo grupuočių sumažėjo nuo dvidešimties iki dviejų kilomet­
rų. Padėtis susidarė kritiška. Iškilo realus pavojus tarybiniams kariams atsidurti
užrištame maiše.
35

Išvakarėse divizijos kariai ir karininkai, pažymėję Spalio revoliucijos meti­
nes, buvo šventiškai nusiteikę. Lapkričio 8 dienos rytą divizijai duotas skubus
įsakymas kontratakuoti besiveržiančius nuo Loboko kaimo vermachto 299-osios
pėstininkų ir 20-osios tankų divizijų dalinius. 16-osios lietuviškosios šaulių divi­
zijos pulkai jau po dviejų valandų, vidudienį, pasitiko priešą Terpilovo, Beliny,
Blinki, Boroko kaimų ir 191,6 aukštumos rajone. Tos pačios dienos vakare
vokiečiai sugebėjo užimti Boroko gyvenvietę. Užvirė žūtbūtinės kautynės, bet
Lietuvos kariai ne tik išsilaikė užimtose pozicijose, bet sustabdė vokiečių puo­
limą. Kitą dieną divizijos 167-ojo pulko kariai, vadovaujami pulkininko Vlado
Motiekos, sugebėjo išmušti vokiečius iš Boroko kaimo. Mūšyje prie Boroko
pasižymėjo vyresniojo leitenanto Garnio vadovaujamas 167-ojo pulko 1-asis
batalionas ir kapitono Sitniko vadovaujamas 156-ojo pulko 2-asis batalionas.
Dar dvi dienas vyksta įnirtinga kova. Ten, kur nėra galimybės panaudoti šauna­
mąjį ginklą, pasitelkiami durtuvai. Divizija tvirtai laikėsi užimtose pozicijose
nuo Zaverežje ežero pietinio kranto ir toliau Belynai, Borokas ir Blinki gyven­
viečių ribose.
Atremiant priešo atakas pasižymėjo divizijos artileristai. Gavę užduotį juos
pridengti kaimyninės divizijos 417-ojo šaulių pulko kariai, nesugebėdami atlai­
kyti gausesnio priešo spaudimo, atsitraukia iš priešakinių pozicijų ir užima
antrąjį gynybos ruožą. Lietuviškosios divizijos 224-ojo artilerijos pulko kariai
lieka be automatininkų priedangos. Artileristai išritina savo pabūklus iš prie­
dangos ir ima šaudyti į vokiečių tankus ir pėstininkus tiesiu taikymu. Tokia
taktika pasiteisino, nors buvo žymiai didesnis pavojus pasigauti priešo kulką ar
skeveldrą. Lietuvos kariai, artimame mūšyje nepabūgę priešo tankų, sugebėjo
atremti visas jo atakas. Sunkiai sužeisti, perrištomis žaizdomis jie neapleido
savo pozicijų ir tęsė mūšį. Po keturių dienų įtemptų kautynių vermachto ka­
riuomenė, netekusi trijų tūkstančių karių, dvylikos tankų, daug artilerijos pa­
būklų, automašinų, buvo nublokšta į ankstesnes pozicijas. Už didvyriškumą
175 divizijos kariai buvo apdovanoti Tarybų Sąjungos ordinais ir medaliais.
Kautynėse pasižymėjo leitenantas Čeponis, vyresnysis leitenantas Koganas,
eiliniai Opalevas, Korobkovas, Palkevičius, Venslauskas, Rozenbergas, Kučins­
kas. Nutilus kautynių įtampai, divizija perkeliama nuo priekinės fronto linijos į
užnugarį. Lietuvos karius pakeitė 29-oji šaulių divizija.
Po 60-ties metų divizijos kovas Nevelio rajone mena obeliskai su raudono­
mis žvaigždėmis karių kapuose, kurių apstu abiejose plento Nevelis —Gorodokas pusėse, ir paminklinis akmuo Dubiščėjė prie kelio ant aukštokos kalvos,
nuo kurios atsiveria nuostabus kraštovaizdis į ežeringas apylinkes. Ant akmens,
pastatyto po karo 16-osios lietuviškosios divizijos veteranų rūpesčiu žuvusiųjų
karių atminimui, neliko memorialinių įrašų, primenančių atliktus žygdarbius.
Po savaitės poilsio, lapkričio 18 dieną, lietuviškoji divizija gavo naują užduo­
tį: užimti placdarmą Košo —Čiornoje ežero rajone, pakeičiant 90-ąją gvardijos
šaulių diviziją, vėl įeiti į 2-ojo gvardijos šaulių korpuso sudėtį. Divizijos kariai,
įveikdami vokiečių lauko žandarmerijos pasipriešinimą, siaura pusantro kilo-

36

metro sąsmauka tarp Nevelio ir Jemeneco ežerų, nuolat apšaudomi priešo arti­
lerijos ir minosvaidžių, įsiskverbia į Baltarusijos teritoriją. Žygiuoti reikia pelkė­
tomis, pažliugusiomis vietomis. Negali važiuoti ne tik automobiliai, bet arklių
tempiamos gurguolės. Vikšrinė technika tiesiog smenga purve. Divizijos pio­
nieriai, nuolat priešo apšaudomi, tiesia vėžes transportui. Fronto ir armijos
vadovybė už drąsą ir atkaklumą tiesiant provėžas divizijos pionieriams pareiškė
padėką. Daugelis buvo apdovanoti ordinais ir medaliais. Sumaniai pionieriams
vadovavo gerai išmanantis savo darbą bataliono vadas majoras Strielčiūnas.
Kariai į naują dislokacijos vietą žygiuoja per Kozlyj, Bojkovo, Rikšino, Pesica,
Borisenki, Chmelinec ir kitas gyvenvietes.
Lapkričio 23 dieną divizijos daliniai, aplenkę vokiečių kariuomenės Ezeryš­
čės grupuotės kairįjį sparną, įsitvirtina Seliščė, Voskaty, Tichoniaty kaimų rajo­
ne per 16 kilometrų šiaurės —vakarų kryptimi nuo Gorodoko miesto. Visą pas­
kutinę 1943 metų lapkričio savaitę divizijos kariams tenka dalyvauti pozicinio
pobūdžio gynybinėse kautynėse1, atremti priešo kontratakas bei dalyvauti žval­
gybiniuose mūšiuose Mal —Košo, Černovo ežerų ir aplinkinių kaimų rajone.
Gruodžio mėnesio pirmąjį dešimtadienį divizija ruošiasi „Gorodoko operacijos"
mūšiams, pradedant vaduoti fašistų užgrobtą Baltarusiją. Kariai stiprina gyny­
binius įtvirtinimus, nuolat vykstant lokaliniams susišaudymams ir susirėmi­
mams. Divizijos vadovybė pagrindinį kovotojų dėmesį sutelkia žvalgybai. Vis
dažnesni žvalgų būrių reidai į priešo užnugarį. Gerai išžvalgyta priešo gynyba
užtikrins busimojo puolimo sėkmę.
Į 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją atvyko naujas 249-ojo šaulių pulko vadas
Fiodoras Lysenka. Pulkas puolamosios operacijos metu keletą kartų buvo nu­
kreipiamas prie kitų dalinių. Pradiniame kautynių etape jis buvo priskirtas
operatyviniam pavaldumui prie 32-ojo kavalerijos korpuso, po to prie 5-osios
gvardijos motošaulių brigados, tiesiogiai turėjusios pulti Gorodoko miesto kryp­
timi. 249-asis šaulių pulkas į kautynes įsijungė nuo Semencevo gyvenvietės
Michaily ir Klimašovo kaimų kryptimi. Teko atmušti kelias įnirtingas vokiečių
kareivių kontratakas.
16-oji lietuviškoji šaulių divizija, kovodama šiaurinėje Košo ežero pusėje,
užėmusi 249-ojo šaulių pulko pajėgomis Kovalcy, o su kitais pulkais Sevcy,
Ciseiki ir kitus kaimus, prisidėjo prie Gorodoko miesto išvadavimo ir geležin­
kelio Vitebskas —Polockas didelio ruožo užėmimo. Po sėkmingų kautynių divi­
zija susitelkė Belcy, Voskaty, Gnezdilovkos kaimų rajone. Gruodžio 27 dieną
divizijos karius pasveikino 4-osios smogiamosios armijos Karo Taryba ir pareiš­
kė padėką už puikiai įvykdytą kovinę užduotį. Gruodžio pabaigoje divizija,
budama šios armijos antrajame ešelone, pasislinko per 22 kilometrus į vakarus
nuo Gorodoko miesto prie Barsučina ir Diatly gyvenviečių. Divizijos štabas
persikėlė į Orlėjos gyvenvietę. Pulkai tvirtina gynybinę apkasų liniją pietų
kryptimi Slobodos, Usysa upės ir Demenka kaimo ribose. 1944 metų pirmosio­
mis sausio dienomis 156-asis pulkas įsitvirtina Osipovkos miške ir prie Usysos
upės, 167-asis pulkas Vogany ir Diatly kaimuose, o 249-asis pulkas Šaponki,

37

Sloboda ir Osipovki kaimuose. Pasikeičia divizijos operatyvinis pavaldumas.
Dabar tai 103-ojo šaulių korpuso antrojo ešelono gynybos baras.
Visą pirmąjį 1944 metų pusmetį divizija 1-ojo Pabaltijo fronto žinioje, 4-osios
smogiamosios armijos rezerve daug manevravo ir vedė vietinės reikšmės mū­
šius į šiaurės vakarus nuo Gorodoko Polocko kryptimi, klaidindama priešą,
trukdė suprasti pagrindinių jėgų telkimo kryptį. Vasario mėnesio pradžioje visi
trys divizijos pulkai įsikuria Zastinec, Kovali, Kazianų kaimuose. Šio mėnesio
pabaigoje persikelia į Kozirevo, Petraki, Gribari kaimus. Kovo mėnesyje divizi­
jos kariai kasa apkasus, ruošia gynybos ruožą ant Obolės upės kranto, ruošia
pravažas per pelkes ir raistus. Balandžio mėnesį divizija gavo įsakymą naktimis
persikelti į Pūščios, Zababury, Voskaty kaimų rajoną. Po mėnesio kariai gavo
įsakymą persikelti į Kovali —Selišče gynybos ruožą.
1-ojo Pabaltijo fronto kairiojo sparno junginiai ruošiasi „Polocko operacijos"
metu išvaduoti Polocko miestą ir svarbų geležinkelio mazgą. Šiam uždaviniui
įvykdyti pagrindinio smūgio kryptimi buvo sutelktos 6-oji gvardijos ir 43-oji
armijos, 3-oji aviacijos armija ir 1-asis tankų korpusas. Generolo leitenanto
P.Malyševo vadovaujama 4-oji smogiamoji armija, kurios sudėtyje buvo ir 16oji lietuviškoji šaulių divizija, gavo užduotį apeiti Polocko priešo grupuotę iš
šiaurės pusės ir užimti gynybines pozicijas. Vokiečiai Polocko miesto rajone
sutelkė „Šiaurės" grupuotės 16-ąją armiją ir „Centro" grupuotės 3-ąją tankų
armiją. Tik mieste buvo išdėstytos 6 pėstininkų divizijos. Miestą ratu juosė
gynybiniai įtvirtinimai, pavadinti „Tigro" vardu.
Divizijos kovinė užduotis „Polocko operacijos" metu buvo: plėtojant puolimą
Dretunės gyvenvietės kryptimi, užimti Suchoj ir Zelionyj Bor geležinkelio stotis.
Divizijos kariai, pradėję puolimą birželio 27 dieną, po dviejų dienų pralaužė vo­
kiečių lauko žandarmerijos pasipriešinimą Kovali ir Rovnoje Pole rajone. Dretunėje įvyko labai atkaklios kautynės, kurių metu žuvo daug Lietuvos karių. Po
karo, praėjus keliems dešimtmečiams, divizijos veteranų iniciatyva Dretunėje
buvo pastatytas paminklas žuvusiems divizijos kariams atminti.
Birželio 30 dieną vokiečiai, neatlaikę tarybinės kariuomenės puolimo, pradėjo
trauktis vakarų ir pietvakarių kryptimi. Atsitraukimą dengė automatininkai. Buvo
minuojami keliai ir tiltai. Besitraukiantį priešą ėmė persekioti 16-osios divizijos
156-ojo pulko kariai, vadovaujami papulkininkio A.Keselio. Šiose persekiojimo
kautynėse liepos 4-ąją žuvo pulko vadas ir buvo palaidotas Polocko karių kapinė­
se. Kiti divizijos pulkai gavo armijos vado įsakymą persekioti priešą Uznicos,
Zalesės, Rudnios, Zelionyj Bor kryptimi. Prie Zelionyj Bor geležinkelio stoties
įvyko paskutinės divizijos kautynės Baltarusijos žemėje. Liepos 8-ąją divizijos
pulkai užėmė gynybą rytiniame Niščės upės krante.
1944
metų liepos pradžioje 1-ais Pabaltijo frontas pradėjo kovas dėl Lietuvos
išlaisvinimo. 16-oji lietuviškoji šaulių divizija gavo įsakymą persidislokuoti į
Lietuvą. Jau liepos 12 dieną, vakare, per Berezovką, Polocką, Kutnianus, Šarkovščizną įžengė į gimtąją žemę prie Tverečiaus. Trumpas poilsis prie Eržvilko
ežero, ir žygis tęsiamas toliau. Po 19 dienų, nužygiavusi per pusę tūkstančio

38

kilometrų, divizija pasiekė Šiaulius. Rugpjūčio 2-ąją ji buvo įjungta į 2-osios
gvardijos armijos 54-ojo šaulių korpuso sudėtį, antrąjį ešeloną, ir jau kitą dieną
užėmė gynybines pozicijas. Pulkininko Vlado Motiekos vadovaujamas 167-asis
šaulių pulkas kartu su 224-ojo artilerijos pulko 1-uoju divizionu abipus Šiau­
lių—Kuršėnų plento užėmė gynybą nuo Vijolių iki Dainių kaimo. 156-asis
šaulių pulkas, vadovaujamas papulkininkio V.Lunios, kartu su 2-uoju divizionu
nuo Verdulių kaimo prie Rekyvos ežero iki Dainių turėjo gintis abipus Šiau­
lių—Kelmės plento, einančio tarp Lieporių ir Žaliūkų kaimų. Pulko pirmasis
batalionas, vadovaujamas majoro Piotro Belano, užėmė aukštumą 151 prie Gylarių —Raizgių vieškelio. Antrasis batalionas (majoro A.Makarovo) užėmė ilgo­
ką, pelkėtą, nepatogų priešo tankams ruožą nuo plento iki Rekyvos ežero. 224ojo artilerijos pulko antrojo diviziono 16 patrankų buvo pastatytos ant aukštu­
mos šaudyti tiesiu taikymu. O keturios artilerijos pulko haubicos paslėptos už
aukštumos šaudyti iš priedangos. Fiodoro Lysenkos vadovaujamas 249-asis
pulkas su dviem artilerijos pulko baterijomis antrajame divizijos ešelone laukė
komandos įsijungti į mūšį pavojingiausiame bare. Minimas vietoves dabar gali­
ma rasti tik karo meto žemėlapiuose ir schemose.
Išvaduotuose Lietuvos rajonuose rugpjūtyje trys tūkstančiai mobilizuotų jau­
nuolių papildė divizijos karių gretas. Iki naujų metų dar trys tūkstančiai naujo­
kų po trumpo karinio parengimo įstojo į batalionus ir kuopas. Karui baigiantis
į diviziją buvo mobilizuota 13 tūkstančių Lietuvos vyrų.
Vermachto vadovybė, norėdama atstatyti „Šiaurės" kariuomenės grupės su­
sisiekimą su Rytprūsiais, sutelkusi 7 tankų ir 3 pėstininkų divizijas, 800 tankų,
tikėjosi atsiimti Šiaulius. Rugpjiūčio 16 dieną vokiečių dalinys, susitelkęs prie
Kurtuvėnų, remiamas pusšimčio tankų, pradėjo puolimą siauru kilometro plo­
čio ruožu. Aidėjo kautynių gausmas, ir ugnies pašvaistės matėsi nuo Bubių
pusės. Visą kitą dieną vyko mūšis 54-ojo korpuso priekinėje linijoje. Vokiečiai
sugebėjo užimti Kuršėnus ir, puldami Juodeikių, Gytarių kryptimi, prasiveržę
per Švendrės mišką, susigrąžino Juodeikius, Daukšiškus, Gytarius.
Rugpjūčio 18 dieną, 11 valandą, vokiečių pėstininkų visas pulkas ir 20 tankų
nuo Aukštelių ir Gytarių kaimo Raizgių vieškeliu atakavo 156-ojo šaulių pulko 1ąjį batalioną ir jo sandūrą su 167-ojo šaulių pulko 2-uoju batalionu, vadovaujamu
majoro Leono Garnio. 1-ojo bataliono pirmosios kuopos pėstininkai priekiniuose
apkasuose, vadovaujami leitenanto N.Vabalio, ir antrosios kuopos vyrai, įsitvirti­
nę arčiau plento, po artilerijos apšaudymo pirmieji pasitiko priešą. Ilgavamzdžių
prieštankinių šautuvų būrio vadas Šubas, nardydamas tarp karių, ramina juos ir
pataria į kurį „Tigrą" ar „Ferdinandą" geriau taikyti. Automatininkai ir kulkos­
vaidininkai suguldo vokiečių kareivius ant žemės, atkerta juos nuo tankų. Priešo
tankistai, likę be pėstininkų ir praradę penkias kovos mašinas, atsitraukia.
Pavojinga situacija susidarė abiejų pulkų sandūroje. Mūsų karius, Dainių
aukštumėlėje užėmusius pozicijas su dviem patrankom ir trim kulkosvaidžiais,
atakavo keturi tankai ir „Ferdinandas". Mūšio eigoje jau buvo pamušti du
lankai, bet kiti tankai, susprogdinę abu mūsų pabūklus ir kulkosvaidį, išvedę iš

39

rikiuotės jų įgulas, tikėjosi, aplenkę aukštumėlę, patekti į miestą, bet užvažiavo
ant minų lauko ir, praradę dar vieną mašiną, pasuko atgal. Per trumpą atokvė­
pio minutę 167-ojo pulko vadas pulkininkas V. Motieka į susidariusią spragą
pulkų sandūroje permetė majoro Gladkovo vadovaujamo 1-ojo bataliono artile­
rijos bateriją ir kelis kulkosvaidžius. Sandūroje kovėsi garsi kulkosvaidininkė
Danutė Stanelienė-Markauskienė, už šį mūšį apdovanota trečiuoju, dabar jau 1ojo laipsnio „Šlovės" ordinu. Per visus Didžiojo Tėvynės karo metus tik ketu­
rios moterys buvo apdovanotos trijų laipsnių „Šlovės" ordinais. Pagal reikšmę
tai prilyginama Tarybų Sąjungos Didvyrio vardui.
Prasidėjus atakai, sandūroje susitelkę kariai ugnimi pasitiko priešą. Vokie­
čiai, pradėdami naują puolimą, vis didino atakuojančių pajėgas. Pertraukose
tarp atakų iki dešimties vokiečių lėktuvų bombarduodavo mūsų karių pozicijas.
Vakare priešas 10-ties tankų ir 10 šarvuočių pajėgomis bandė atakuoti 167-ojo
pulko ketvirtosios kuopos dešinįjį sparną, o pėstininkai bandė apeiti penkto­
sios kuopos dešinįjį sparną, ieškodami jos gynybos silpnos vietos, bet nesėk­
mingai. 156-ojo ir 167-ojo pulkų gynybos ruože priešas neteko 30 „Tigrų",
„Ferdinandų" ir šarvuotų transporterių. Divizija taip pat patyrė daug nuostolių,
vien tik Piotro Belano vadovaujamas batalionas neteko visų 16 pabūklų, žuvo ar
buvo sužeista daug artileristų. Šioje sunkioje situacijoje Lietuviškosios divizijos
karius parėmė 5-osios tankų armijos (vadas — generolas leitenantas V.Volskis)
3-ojo gvardijos korpuso 19-osios, 31-osios ir 32-osios tankų brigadų daliniai. Į
divizijos gynybos barą pastiprinimui atvyko prieštankinės naikinamosios artile­
rijos pulkas, raketinių minosvaidžių „Katiušų" pulkas.
Po kelių dienų atkaklių gynybinių mūšių divizija pradėjo veikti aktyviau ir
iki rugsėjo mėnesio sugebėjo vokiečius nustumti nuo Šiaulių per 10 —20 kilo­
metrų. Spalio pradžioje Lietuvoje fronto linija ėjo Mažeikių, Kuršėnų, Raseinių,
Kybartų ruožu. Tuo metu prasidėjo smarkūs mūšiai prie Rygos. Vermachto
vadovybė, norėdama išlaikyti Rygą, permetė prie jos iš Lietuvos 3-ąją tankų
armiją. Tuo pasinaudojo 3-ojo Baltarusijos, 1-ojo Pabaltijo frontų kariuomenė ir
pradėjo Žemaitijos išvadavimą. Rugsėjo pabaigoje generolas majoras V.Karvelis buvo iškviestas į Generalinį Štabą naujam paskyrimui, o divizija su nauju
vadu pulkininku A.Urbšu buvo įjungta į 2-osios gvardijos armijos (vadas gene­
rolas leitenantas P.Čančibadzė) sudėtį ir buvo permesta į naują kovos barą, į
Tytuvėnų miškus, į šiaurę nuo Gauštvinio ežero. Divizija sustiprinta tankais,
savaeigiais pabūklais, artilerija, pionierių daliniais. Spalio 3-ąją pasiruošė puoli­
mui, kiekvienas batalionas kitą dieną gavo užduotį žvalgybos kautynių metu
išaiškinti silpniausią priešo gynybos barą. Tokią vietą aptiko 156-ojo šaulių pul­
ko P.Belano 1-ojo bataliono antrosios kuopos kariai, naktį persikėlę per Dubysą
ir įsitvirtinę jos dešiniajame krante. Vienuoliktą valandą ryto po artilerijos ugnies
prie jų prisijungė kitos bataliono kuopos ir užėmė pirmąją ir antrąją priešo apka­
sų linijas. Į susidariusią spragą vokiečių gynyboje, ją plėsdami, įsiveržė 156-asis ir
249-asis šaulių pulkai. Šių pulkų sandūrą sustiprino 167-ojo šaulių pulko Leono
Garnio 2-asis batalionas.Spalio 6-tą dieną divizijos pulkų sėkmingą puolimą pra­

40

plėtė 2-oji gvardijos armija. Dėl to 1-ojo Pabaltijo fronto pagrindinio smūgio
kryptis apėmė 76 kilometrų pločio ruožą ir per 17 kilometrų įsigilino į priešo
gynybą. Vokiečiai trimis tankų divizijomis norėjo atstatyti gynybos liniją, bet
nesugebėjo sustabdyti 5-osios gvardijos tankų armijos, kuri per kelias dienas 35
kilometrų ruože į šiaurę nuo Klaipėdos priėjo prie Baltijos jūros.
Žvalgybai giliame užnugaryje divizijos vadovybė nutarė suformuoti pulki­
ninko V.Motiekos vadovaujamą mobilią mechanizuotą rinktinę iš 167-ojo pul­
ko 3-ojo bataliono, vadovaujamo majoro M.Gladkovo, artilerijos, 10-ties sava­
eigių pabūklų, 10-ties tankų, dvidešimties automobilių kariams vežti. Rinktinės
vadui buvo iškeltas uždavinys, veikiant savarankiškai priešo užnugaryje, ardyti
jo komunikacijas, naikinti atskirus būrius, sudaryti sąlygas pagrindinių divizi­
jos dalių puolimui.
Tuo metu ant aukšto Kražantės kranto išdėstyta vokiečių artilerija sustabdė
divizijos 156-ojo ir 249-ojo šaulių pulkų veržimąsi Kelmės link. 249-ojo šaulių
pulko 3-ojo bataliono vadui V. Vilenskiui buvo įsakyta apeiti pavojingą ruožą iš
šiaurės, perkirtus plentą Šiauliai-Tilžė, atakuoti Kelmės įgulą. Batalioną, tarp
Pažvarkulio ir Paverpenio kaimų persikėlusį per Kražantę ir kirtusį plentą, iš
karto atakavo vokiečiai. Atskubėjęs į pagalbą L.Garnio batalionas padėjo nu­
blokšti juos į vakarus Verpenos ir Kražių link ir užimti šiaurinę Kelmės dalį. O
156-asis šaulių pulkas kartu su 3-osios šaulių divizijos kariais ir 117-osios briga­
dos tankistais išvadavo miestą.
Mobili rinktinė, gavusi įsakymą, manevru iš šiaurės pusės užima Kražius,
bet privalo grąžinti į diviziją tankus. Kiek susilpnėjusi, rinktinė priartėja prie
Kaltinėnų. Čia vokiečių nedidelė užkarda tikisi sulaikyti mūsų karius, prideng­
dama pagrindinių jėgų atsitraukimą. Vadas įsako visų pirma naikinti šarvuotus
transporterius, kuriais priešas tikisi trauktis. Tai paskatina juos nedelsiant pasi­
traukti iš miestelio. Pailsėjusi rinktinė veržiasi toliau Šilalės, Pajūrio kryptimi,
nenorėdama leisti priešui įsitvirtinti aukštame Jūros krante. Tiltai susprogdinti,
bet per gyventojų parodytą brastą rinktinė persikėlė per upę ir vokiečiai, bijo­
dami apsupimo, pasitraukė į Vainutą. Šį miestelį pavyko užimti tik po kelių
atakų, prie rinktinės prisijungus 156-ajam pulkui. Išvadavus Vainutą, pulkas
pasuko Žemaičių Naumiesčio kryptimi, o rinktinė į Katyčių pusę prie Degu­
ti ų —Katyčių kryžkelės. Rinktinę apšaudė iš Katyčių priešo artilerija. V.Motieka, susilpnėjus rinktinei, nes teko atiduoti į diviziją savaeigius pabūklus,nutaria
toliau veržtis per Degučius, Pašyšius ir perkirsti Klaipėdos —Tilžės plentą ir
geležinkelį Usėnų miške.Spalio 10 dienos vakare mobili mechanizuota rinktinė
užima numatytas pozicijas.
V.Motiekos vadovaujami kariai per keturias dienas atliko 187 kilometrų rei­
dą, išlaisvindami Lietuvos miestelius ir gyvenvietes, ir įvykdė iškeltą uždavinį.
I.irybinių karių pasirodymas užnugaryje priešui buvo netikėtas, todėl pavieniai
būriai, judantys plentu, pasidavinėjo į nelaisvę. Tačiau karių padėtį sunkino
imt rūkęs ryšys su divizijos vadovybe. Jį atstatė tik pasiųstas su trofėjine mašina
I Vainutą, kur buvo divizijos štabas, karininkas. Korpuso ir divizijos vadovybė

41

taip pat nustebo, sužinojusi rinktinės proveržio vietą ir tuoj pat išsiuntė prie
Usėnų pastiprinimą, 249-ąjį šaulių pulką ir 224-ojo artilerijos pulko divizioną.
Spalio 10-ąją divizijos pulkai užėmė gynybos pozicijas: 167-asis šaulių pul­
kas nuo geležinkelio į pietryčius nuo Pleikiškių iki Pleinės kaimelio, 156-asis
šaulių pulkas į pietus nuo Žemaitkiemio prie vieškelio Usėnai —Veršininkai su
Svaraitkiemio kaimu centre, 249-asis šaulių pulkas — Šunelių, Užpelkių,Verši­
ninkų rajone.
Prieš diviziją vokiečiai metė 3-osios tankų armijos Tilžės karo mokyklos
kariūnus, 551-osios pėstininkų divizijos, 101-osios tankų brigados bei nuo Var­
šuvos atvykusios „Hermano Geringo" SS tankų divizijos likučius.
Papulkininkio Fiodoro Lysenkos vadovaujamo pulko kariai pirmieji spalio
12-osios dienos rytą pasitiko priešą. Stipriausią jo smūgį teko atremti 249-ojo
šaulių pulko majoro Vulfo Vilenskio vadovaujamam 3-ajam batalionui. Jį puolė
pėstininkų pulkas ir dvidešimt tankų. Pačiame batalione buvo likę tik truputį
daugiau nei pusė karių. Majoras V.Vilenskis kartu su 9-ąja šaulių kuopa ir
automatininkų būriu, atlikęs manevrą per pelkę ir užėjęs į puolančiųjų užnuga­
rį, durtuvų ataka privertė vokiečius atsitraukti. Pamatęs atskubančias į pagalbą
besitraukiantiems beveik dvi kuopas priešo pėstininkų, bataliono vadas, pri­
puolęs prie nutilusio sunkiojo kulkosvaidžio ir prisileidęs priešus iki 30 —40
metrų, stipria ugnimi nubloškė atgal. Tos pačios dienos vakare priešas įsiveržė
į 156-ojo šaulių pulko 4-osios ir 5-osios kuopų sandūrą, tačiau įsitvirtinti nesu­
gebėjo, nes pulko rezervo pajėgomis buvo apsuptas ir sumuštas.
Spalio 14 dieną vokiečiai dviem pulkais ir 40-ties tankų pajėgomis, bandyda­
mi pralaužti 167-ojo šaulių pulko gynybą, net per pusę kilometro įsigilino į 1ojo ir 2-ojo batalionų pozicijas, bet 3-ojo bataliono kontrataka atmesti atgal.
Kitą dieną po valandą trukusio artilerijos apšaudymo, vokiečiai puolė 249-ojo
šaulių pulko 2-ojo bataliono gynybos barą. Spalio 16 ir 17 dienomis priešas
atakavo 156-ojo šaulių pulko pozicijas. Vokiečiai į ataką ėjo girti, visu ūgiu
išsirikiavę grandine, norėdami psichologiškai palaužti mūsų karių ryžtą. Atski­
rose vietose, ypač prie Užpelkių kaimo, kautynėse teko panaudoti durtuvus.
Kautynėse prie Usėnų pasižymėjo divizijos artileristai, taiklia ugnimi, tiesiu
taikymu pamušę daug priešo tankų.
Keturias dienas ir naktis kovėsi divizija prie Usėnų, neatsitraukusi nė per
žingsnį iš savo pozicijos. Divizija buvo apdovanota Raudonosios vėliavos ordi­
nu.Už drąsą ir didvyriškumą mūšiuose prie Usėnų dešimčiai divizijos karių
suteikti Tarybų Sąjungos Didvyrio vardai: papulkininkiui F.Lysenkai, majorui
V.Vilenskiui, viršilai B.Gėgžnui, seržantui G.Terentjevui, vyresniajam seržantui
V.Fedotovui, seržantui K.Šurui, jaunesniajam seržantui F.Zacepilovui, grandi­
niu! G.Užpoliui ir eiliniam B.Cindeliui.
Spalio 18 dieną vokiečiai, prisidengdami apsaugos būriais, pradėjo trauktis
už Nemuno. Kitą dieną divizija ėmė persekioti priešą, ir 167-ojo šaulių pulko
antrasis batalionas, įveikęs Pagėgių gynybos ruožą, prie Užpelkių kaimo priėjo
prie Nemuno. Po pietų prie jo prisijungė ir 249-asis pulkas. Tris dienas prie

42

Nausėdų kaimo, paskutinio įtvirtinto vokiečių gynybos ruožo dešiniajame Ne­
muno krante prieš Tilžę, vyko atkaklios kautynės. Pagaliau priešas nublokštas
už Nemuno. Paskutinę spalio savaitę divizijos pulkai įsikuria miškeliuose prie
Pagėgių, Vilkiškių. Baigėsi pusę mėnesio trukęs divizijos mūšis dėl Žemaitijos
išvadavimo. Kautynėse prie Usėnų divizija neteko per 40 procentų karių.
1944 lapkričio 2-ąją dieną divizija, 1-ojo Pabaltijo fronto vadui įsakius, pra­
liejo dešimties dienų žygį į Kuršą. Kuršo žemėje tarybinė kariuomenė apsupo
priešo „Šiaurės" grupės 16-ąją ir 18-ąją armijas, išviso 33 divizijas, kurios buvo
sutelktos į siaurą 220 kilometrų pločio frontą. Visu frontu buvo išdėstytos
kelios apkasų linijos. Ant aukštumų, prie gyvenviečių, mišką pakraščiuose įrengti
ilgalaikiai ugnies taškai, į žemę įkasti nevažiuojantys tankai ir savaeigiai pa­
būklai, paruošti šaudyti tiesiu taikymu. Į kiekvieną savo apkasų liniją vokiečiai
buvo taikliai prisišaudę ir jeigu tarybiniams kariams pavykdavo vieną užimti,
dėl stiprios artilerijos ir minosvaidžių ugnies ją tekdavo palikti.
Sutankintą priešo gynybą buvo galima įveikti tik didelėmis tankų, artilerijos
ir aviacijos pajėgomis. Tarybinė kariuomenė kaupė jėgas pagrindiniam smūgiui
Berlyno kryptimi. Tarybiniams daliniams, apsupusiems Kuršo grupuotę, buvo
iškeltas uždavinys nuolatinėmis atakomis sukaustyti priešo divizijas ir neleisti
nė vienos perkelti į kitų frontų barus.
16-oji lietuviškoji šaulių divizija per aštuonias naktis ištižusiais rudenio ke­
liais, per Naumiestį, Švėkšną, Karteną, Salantus, Latvijos' Vainuodę, Nikracę
nužygiavusi 220 kilometrų prie Nigrandos, pakeitusi 13-ojo šaulių korpuso (va­
das — generolas majoras A.Lopatinas) 334-osios šaulių divizijos pulkus, užėmė
ją gynybos ruožą ir pradėjo ruoštis puolimui. Lapkričio 19 dieną divizijos vado
generolo majoro A.Urbšo įsakymu, po valandą trukusio artilerijos apšaudymo
pirmieji į ataką pakyla 167-ojo ir 249-ojo šaulių pulko batalionai, o 156-asis
pulkas lieka antrajame ešelone. Pagrindinis smūgis nukreiptas į priešo 31-osios
u 32-osios pėstininkų divizijų sandūrą prie Drunki kaimo ir Cimeri miško.
Pralaužus vokiečių pirmąsias linijas ir atmušus kontratakas prie atakuojančių
prisijungė kiti pulkų batalionai. Vokiečių pėstininkų divizijoms į pagalbą atsku­
bėjo 14-oji tankų divizija. Lietuviškoji divizija, užgriuvus sviedinių ir minų lavi­
nai, netekusi daug karių, buvo priversta po dviejų dienų atsitraukti į išeities
pozicijas. Po kelių dienų visas 13-asis šaulių korpusas, o kartu ir 16-oji lietuviš­
koji šaulių divizija pradeda naują puolimą. Dabar divizija puola korpuso pirmajame ešelone Kapei —Cimeri —Drunki kaimų rajone. 156-asis ir 249-asis pulkai,
p.isistūmėję į šiaurę d u - tr is kilometrus, buvo priversti užimti gynybines pozi­
cijas. Gruodžio pradžioje, po kelių dienų pozicinių kautynių, divizija užleidžia
savo fronto ruožą 71-osios gvardijos šaulių divizijos daliniams ir pasitraukia į
užnugarį Pucės, Grabos, Klovos kaimuose. Visa savaitė skirta poilsiui, savitvarkai. Gruodžio viduryje divizija sulaukė papildymo naujokais, mobilizuotais išу.įduotose Lietuvos rajonuose.
Gruodžio 20 dieną divizija pradeda persidislokuoti į Pampali —Dabes rajoną
u po trijų naktų mūšių pelkėtomis vietomis, pasistūmėjusi į priekį, bando

43

įsikasti į žemę gynybai. Aplink balos, raistai, todėl iškastoje duobutėje tuoj
kaupiasi vanduo.
1945-ųjų metų sausio pirmąją pusę divizija dalyvauja gynybinio pobūdžio
pozicinėse kautynėse. Sausio 14—16 dienomis divizija, perdavusi savo gynybos
ruožą NKVD 378-ajai šaulių divizijai, atsitraukia į Berzi, Mezži, Rubeni gyven­
viečių rajoną, priima karių papildymą, padidina šaudmenų atsargas.
Nuo 1945 metų sausio 19 iki vasario 21 dienos divizija buvo įjungta į genero­
lo leitenanto P.Malyševo vadovaujamos 4-osios smogiamosios armijos sudėtį ir
dalyvavo Klaipėdos išvadavime.
Dar 1944 metų spalio mėnesį 1-jo Pabaltijo fronto kairiojo sparno armijos
turėjo tikslą, realizuodamos „Memelio operacijos" planą, išvaduoti Klaipėdą.
Tuo metu 43-osios armijos ir 5-osios gvardijos tankų armijos daliniai apsupo
Klaipėdą, tačiau nesugebėjo įveikti sustiprintos, kelių linijų apkasų, fortų, tvir­
tovėmis paverstų namų uostamiesčio gynybos.
1945
metų pradžioje fronte padėtis pasikeitė. 3-ojo Baltarusijos fronto armi­
jos artėjo prie Rytprūsių sostinės Kenigsbergo (Karaliaučiaus). Jo gynybai Ver­
machto vadovybė buvo priversta iš Klaipėdos permesti tankų divizijų likučius.
Klaipėdoje liko dvi priešo pėstininkų divizijos.
Sausio antroje pusėje divizija pradėjo žygį į Klaipėdą per Mažeikius, Sedą,
Plungę, per dieną įveikdama po 35 —45 kilometrus, apsistojo į pietryčius nuo
Kretingos Jokūbavo apylinkėse. Po kelių dienų pasiruošimo divizijos pulkai
užėmė pozicijas puolimui prie Tauralaukio. Puolimo ruožo dešiniajame sparne
išsidėstęs pulkininko V.Lunios vadovaujamas 156-asis šaulių pulkas, o kairiaja­
me — papulkininkio F.Lysenkos vadovaujamas 249-asis šaulių pulkas sausio 27
dienos vakare gavo užduotis pradėti ataką į vakarus ir pietus nuo Plikių kaimo
ir iš šiaurės ir šiaurės —rytų pusės įsiveržti į Klaipėdą. Mūsų karių kaimynai iš
dešinės buvo 179-oji šaulių divizija, o iš kairės — 19-ojo šaulių korpuso 344-oji
ir 70-oji divizijos.
Pirmąjį puolimo keturių kilometrų ruožą pulkai įveikė greitai ir beveik be
nuostolių. Tolesnę karių ataką sustabdė kitoje Danės upės pusėje, ant aukštu­
mėlės, įsitvirtinę vokiečiai. Jie apšaudė Kretingos —Klaipėdos plentą. Tik arti­
leristams nutildžius priešo ugnies taškus, P.Belano 1-ojo bataliono leitenanto
Narbuto vadovaujamos kuopos kariams, apėjus Danės slėniu aukštumėlę iš
pietų, vokiečiai, bijodami apsupimo, pasitraukė. Divizijos vadas generolas ma­
joras A.Urbšas puolimą sustiprino 156-ojo šaulių pulko kariais. 1945 metų sau­
sio 28-osios trečią valandą nakties 249-ojo pulko majoro M.Gladkovo vadovau­
jamas batalionas pasiekė uostą. O jau pusę šešių ryto prie marių priėjo 167-asis
šaulių pulkas, vadovaujamas majoro I.Baranovo. Klaipėda išvaduota 1945 metų
sausio 28 dieną, 8-ą valandą ryto. Kitą dieną 4-osios smogiamosios armijos
daliniai išvesti iš miesto, liko tik 16-oji lietuviškoji šaulių divizija. Miestas degė,
sproginėjo sulėtinto veikimo minomis užminuoti pastatai. Vieno tokio sprogi­
mo metu žuvo visa 167-ojo šaulių pulko kuopa. Majoro P.Strelčiūno pionieriai
greitai išminavo miestą.

44

Vokiečiai persikėlė į Kuršių neriją ir, apšaudydami miestą iš artilerijos, tikė­
josi evakuotis laivais ir pasitraukti sąsmauka į Rytprūsius. Užduotį, likviduojant
priešo likučius, teko atlikti 16-osios lietuviškosios Raudonosios vėliavos ordino
šaulių divizijos papulkininkio V.Lunios 156-ajam šaulių pulko ir J.Verbovo 32osios šaulių divizijos kariams. Persikėlęs per lūžtantį marių ledą prie Smeltės į
Neriją, majoro P.Belano pirmasis batalionas apšaudo priešą prie Kopgalio, pa­
ima belaisvius ir, pasiekęs molą, saliutuoja šūviais į viršų. Vokiečiai, neatlaikę
staigaus puolimo, nespėję susprogdinti sandėlių su karine amunicija, traukiasi
prie švyturio, kur jų laukė laivai. Devintą valandą ryto ir čia priešas buvo
sutriuškintas, tik tolumoje jūros rūke tolo vokiečių laivai. Kuršių Nerija galuti­
nai buvo išvaduota 1945 metų vasario 4 dieną. Vyriausiasis tarybinės kariuome­
nės vadas maršalas J.Stalinas pareiškė padėką divizijos kariams, divizijai suteik­
tas Klaipėdos vardas.
Sausio paskutinę dieną divizija gavo įsakymą žygiuoti vėl į Kuršą. Vėlų
vakarą divizijos kariai per Kuršėnus, Salantus, Mažeikius grįžo į jau pažįstamą
lajoną — šiaurės rytus už Vainuodės miesto Mozdzieldos, Pudiki, Miteli ir kitų
kaimų apylinkes. Vasario pradžioje divizija įjungiama į 6-osios gvardijos armi­
jos 84-ąjį šaulių korpusą ir užima gynybos ruožą Nikracės rajone. Mėnesio
viduryje divizijai duodama užduotis persidislokuoti į Lubeneki, Krievaiši, Bloži
lajoną ir pasiruošti puolimui. Penkias vasario dienas divizija dalyvauja sunkiose
n kruvinose kautynėse, patirdama didelių nuostolių, 84-ojo šaulių korpuso puo­
lamosiose kautynėse antrajame ešelone Vartajos, Dzindurbės, Ezergali rajone
per 15 kilometrų į vakarus nuo Embutės. Šiame mūšyje žuvo 249-ojo šaulių
pulko vadas Tarybų Sąjungos Didvyris papulkininkis F.Lysenka.
Kovo mėnesio pirmąją pusę divizija įsitvirtina gynybai užimtame ruože tarp
l.onkupi, Upeneku, Volekmi kaimų. Kovo viduryje vyksta įtempti ir permainin­
gi mūšiai dėl aukštumos 98,8. Lietuvos kariai tai užima aukštumą, tai priversti
l<l palikti. Po alinančių vietinio ir žvalgybinio pobūdžio susidūrimų su priešu
divizijos batalionuose ir kuopose gerokai sumažėjo kareivių. Kovo 24 dieną
156-asis šaulių pulkas ataka prie Berzinieki gyvenvietės pridengia 167-ojo šau­
lį g pulko persidislokavimą į pietus nuo Drunki kaimo ir Cimeri miško su už­
duotimi, pakeitus 46-osios gvardijos šaulių divizijos 141-ąjį pulką, užimti gyny­
bos ruožą nuo Ventos upės iki 107,7 aukštumos. Vokiečiai, matydami mūsų
dalinių judėjimą, kelias dienas metasi į žvalgomąsias kautynes visame abiejų
pulkų gynybos ruože nuo Ventos upės, Grabi kaimo iki pat Dzelsgales.
Balandžio pradžioje susišaudymas nurimsta, pulkai gali atsikvėpti. Į diviziją
atvyksta trys tūkstančiai naujokų iš Lietuvos. Dabar pulkai, gavę po tūkstantį
karių, praplečia į kairę iki pat pelkių savo gynybos barą. Visą balandžio mėnesį
vyksta žvalgybinio pobūdžio susirėmimai, bandant vokiečių gynybos tvirtumą,
siekiant užimti dominuojančias aukštumas. Aktyviai veikia žvalgų būriai, paim­
dami priešo belaisvius, dokumentus.
Gegužės 2-ąją dieną divizija sužino, kad tarybinė kariuomenė užėmė Berlyną,
artėja karo pabaiga, o reikia ruoštis dar vienam, turbūt paskutiniam puolimui.

45

Gegužės 7-ąją dieną pradėtas puolimas vyksta vangiai, todėl atidedamas kitai
dienai. Visai netikėtai žvalgams duodama užduotis prasibrauti į priešo pozicijas ir
atvesti belaisvį. Kitą dieną 167-asis šaulių pulkas, laukdamas signalo atakai,
pamato vokiečių pirmose apkasų linijose baltas vėliavėles, drobules ir net apati­
nius. Viskas — karas baigėsi. 16-oji lietuviškoji Raudonosios vėliavos ordino
Klaipėdos šaulių divizija priėmė vokiečių dviejų — 263-osios ir 563-osios —
pėstininkų divizijų kapituliaciją, jai pasidavė išviso per 11 tūkstančių kareivių
ir karininkų, tarp jų du generolai. Liepos 13 dieną divizija, atsisveikinusi su
Nikracės, Beržini gyventojais, per Mažeikius, Papilę, Šiaulius, Kėdainius, Kau­
ną pasiekė Vilnių.
Šeši dešimtmečiai skiria mus nuo 1945 metų Didžiosios Pergalės, kurią pa­
siekė Tarybinė armija, įnešusi svariausią indėlį į antihitlerinės koalicijos valsty­
bių kovą prieš nacizmą. Istorinių kovų dalyviai — eiliniai kariai, seržantai,
viršilos ir karininkai, pakėlę ant savo pečių sunkiausią karo naštą, dabar gar­
baus amžiaus žmonės, skaičiuoja aštuoniasdešimtuosius, devyniasdešimtuosius
metus. Jie išsaugojo širdyje ХХІ-ojo amžiaus pradžios kartoms svarbiausią:
žuvusių kovos draugų ir bendražygių praradimo skausmą ir atminimą, tėviškės
ilgesį, nepamirštamą atakų ir kontratakų įkarštį, žvalgybos įtampą ir kasdienės
kareiviškos buities smulkmenas ir begalinių nakties maršų nuovargį. Veteranai
neša savyje autentišką karo tiesą, kuri ne tik gali padėti kitoms kartoms teisin­
gai suprasti XX amžiaus Lietuvos istoriją, bet ir įsisąmoninti, kam turime būti
dėkingi už pagrindinių mūsų tautos gyvenimo vertybių išlikimą. Apytikriai
skaičiuojamą, kad apie 40 tūkstančių Lietuvos piliečių negrįžo iš kovos laukų.
Laiko dulkės neturėtų padengti 1995 metais Lietuvos Antrojo pasaulinio
karo antihitlerinės koalicijos dalyvių organizacijos respublikinio komiteto ini­
ciatyva išleistos knygos „16-osios lietuviškosios divizijos žuvusiųjų karių
ATMINTIS". Knygoje abėcėlės tvarka surašytos lietuviškosios divizijos kauty­
nėse žuvusiųjų 9350 karių pavardės. Divizijos veteranai P.Eidukas, F.Gaurylius,
E.Levitas, V.Lunia, V.Petrauskienė, V.Ragauskas, J.Raliukonis, S.Rudžionis,
A.Stankevičius, S.Šimonis, M.Trinkūnaitė, prof. L.Vladimirovas, susibūrę į re­
dakcinę komisiją, jautė šventą pareigą įamžinti žuvusių bendražygių atminimą.
Dėl didelės darbo apimties nevisi komisijos surinkti divizijos žuvusiųjų karių
duomenys pateko į knygą. 2006 metais mirusios Monikos Trinkūnaitės dukra
perdavė respublikiniam komitetui kartoteką, kurioje yra dar beveik 6000 pavar­
džių. Divizijos veteranai, žuvusiųjų karių vaikai, anūkai ir proanūkai tikisi, kad
bus išleista „Atminimo" knygos antra dalis. Dabar galima pakankamai tiksliai
pasakyti, kad jeigu kovinės parengties divizija sudaro 10—11 tūkstančių karių,
tai Antrojo pasaulinio karo metais žuvo beveik pusantros Lietuviškosios divizi­
jos, geriausiųjų Lietuvos vyrų ir moterų.
2006 metais Vilniuje, Lietuvos rusų dramos teatre, pažymint 16-osios lietu­
viškosios šaulių divizijos 65-ąsias formavimo metines, veteranai išreiškė pagei­
davimą išleisti karo dalyvių atsiminimų knygą. Antrojo pasaulinio karo dalyvių,
kovojusių antihitlerinės koalicijos pusėje, organizacijos respublikinis komitetas

46

rmėsi iniciatyvos surinkti karių atsiminimus, atskleidžiančius nežinomus, arba
mažai žinomus divizijos istorijos faktus nuo jos formavimo Balachnoje, pirmo
kovos krikšto prie Aleksejevkos Rusijos Oriolo žemėje, kautynių Baltarusijoje
n lies Šiauliais, Usėnais, išlaisvinant Žemaitiją ir Klaipėdos miestą, baigiant
mūšiais Kurše, Latvijoje bei pokario istorijos puslapiais. Dalis turimų atsimini­
mą sudėti į šią knygą. Atsiminimai kaupiami toliau ir papildo divizijos istorijos
archyvą.
2005 metų rudens pradžioje Antrojo pasaulinio karo dalyvių, kovojusių antihillerinės koalicijos pusėje, organizacijos delegacija, kurios sudėtyje buvo 16osios lietuviškosios šaulių divizijos veteranas Ričardas Čerbauskas, karo vetera­
nas profesorius Adolfas Bolotinas, lankėsi Rusijos Federacijos Oriolo srityje
divizijos kovų vietose. Veteranus šiltai ir nuoširdžiai pagerbė Oriolo žemės
visuomenės ir vietinės valdžios atstovai. Įsimintini buvo veteranų susitikimai su
Aleksejevkos ir Mickoje vidurinių mokyklų pedagogais ir moksleiviais. Delega­
cija padėjo gėlių vainikus Aleksejevkos, Choroševskajos, Kurakino, Fiodorovkos, Soskovo, Bogoduchovo karių kapinėse, kur palaidoti žuvusieji 16-osios
lietuviškosios šaulių divizijos kariai.
2007 metų vasarą Baltarusijos Respublikos Vitebsko srities Didžiojo Tėvynės
karo ir karinės tarnybos veteranų organizacijos kvietimu gausus būrys Lietuvos
veteranų lankėsi Vitebske, Polocko ir Gorodoko rajonuose. Lietuvos delegaci­
jos nariai, seniai nepatyrę draugiško ir svetingo sutikimo, buvo sujaudinti iki
širdies gelmių. Su Vitebsko, Polocko, Gorodoko miestų karo veteranais svečiai
Iš Lietuvos bendravo kaip su artimais bičiuliais, iš pusės žodžio suprasdami
vieni kitus. Prie Moskaleniatų, Dolgopolės, Novyje Voichany gyvenviečių kalių kapų susitikimai su gyventojais, vaikų įteiktos gėlės ne vieną veteraną
sujaudino iki ašarų. Lietuvos veteranai nuoširdžiai padėkojo Baltarusijos Res­
publikos nepaprastajam ir įgaliotajam ambasadoriui Lietuvoje Vladimirui Dražinui, ambasados darbuotojams, kurie ne tik nepraleido mažiausios smulkmenos,
mušdami vizitą, bet ir apmokėjo visas kelionės išlaidas.
2005 ir 2006 metais „Opozicijos" laikraštis paskelbė nemažą pluoštą divizijos
karių atsiminimų. Išsamesnės savaitraščio publikacijos įtrauktos į atsiminimų
linktinę. Kai kurių knygos autorių jau nėra tarp gyvųjų. Jų atsiminimus iš
šeimos archyvo perdavė vaikai. Ryšių kuopos skyriaus vado seržanto Jono
( iureckio atsiminimus spaudai parengė sūnus Jonas Gureckas. Jis ir pats parašė
prisiminimus apie divizijos pokario laikotarpį. Pulkininko Vinco Ragausko karo
meto dienoraščius, parengtus žemėlapius išsaugojo'sūnus Rimantas. Be to, į
atsiminimų rinktinę yra įtrauktos ištraukos iš paskelbtų Vulfo Vilenskio ir Adolfo
Krasausko atsiminimų knygų, kurios yra nežinomos arba sunkiai prieinamos
Lietuvos skaitytojui.
Kosto Banevičiaus, Juliaus Deksnio, Josifo Stasiukėno išsamiai ir meniškai
parašyti atsiminimai, kurie išspausdinti galėtų papildyti memuarinės literatūros
bibliotekas, dėl apimties ir vietos stokos pateikti fragmentiškai ir, reikia tikėtis,
bus paskelbti be sutrumpinimų. Didelė dalis spausdinamų atsiminimų niekada

47

nebuvo skelbti, užrašyti remiantis betarpišku autorių pasakojimu.
Prie knygos rankraščio, siekiant išvengti klaidų ir netikslumų, daug pasidar­
bavo habilituotas istorijos mokslų daktaras profesorius Stanislovas Lazutka,
Jonas Gureckas. Didele dalimi jų dėka knyga tapo tokia, kokią gerbiamas
skaitytojas laiko savo rankose.
Knyga yra išleista dviem kalbomis: lietuvių ir rusų. Veteranai pageidavo,
kad knyga pasiektų didesnį skaitytojų ratą, būtų prieinama ir tiems ginklo
draugams, su kuriais kartu laikė frontą Oriolo —Kursko lanke, vadavo Baltaru­
siją ir Lietuvą, kovėsi Kurše, o dabar gyvena kitose valstybėse ir su jais nėra
kitos galimybės susitikti.
Knygoje daug fotonuotraukų iš asmeninių divizijos karių albumų ir archyvų.
Jos ne visai kokybiškos, padarytos neįgudusiomis rankomis, mėgėjiška kame­
ra. Daugelis nuotraukų per laiką pagelto ir patamsėjo. į tai nekreipi dėmesio,
kai į jus iš nuotraukos žvelgia jauni, dažnai dar beūsiai, bet jau rūsčiais veidais
kariai. Tikėtina, daug pažįstamų veidų skaitytojas ras pokario metų divizijos
karių ir karininkų nuotraukose. Įsimintinos nuotraukos, kuriose užfiksuotos
veteranų susitikimų akimirkos po dvidešimties, trisdešimties metų.
Respublikinis komitetas nuoširdžiai dėkoja atsiminimų autoriams, Rusijos
Federacijos ambasadai Lietuvoje, Vilniaus miesto savivaldybei už materialinę
paramą, „Gairių" leidyklai už knygos parengimą spaudai, visiems rėmėjams,
kurių dėka leidinys išvydo šviesą.

48

A TSIM IN IM AI

UŽ PERGALĘ KRAUJU PASIRAŠYTA!"
Juozas ALEKSIUNAS

Pažvelgęs į praeitį, net pats netiki, kad jau prabėgo šešios dešimtys metų,
kai baigėsi žmonijos istorijoje didžiausias, kruviniausias ir žiauriausias Antrasis
pasaulinis karas, kurio liepsnose užgeso dešimtys milijonų įvairiausių tautybių
u rasių gyvybių, sugriauta nesuskaičiuojama gausybė miestų ir kaimų. O kas
suskaičiuos, kiek sunaikinta turto, suluošinta žmonių gyvenimų?
Dabartinė jaunoji karta — ir ne tik ji, bet ir dabartiniai šešiasdešimtmečiai,
nematė karo, neišgyveno tų dienų, todėl sunkiai gali įsivaizduoti, ką jaučia
motina, kai iš jos glėbio sužvėrėjęs fašistas plėšią vaiką, kad jis amžiams išnyk­
tų krematoriumo krosnyje, ir ką jaučia kareivis, kai po komandos „Atakon!"
n'ikia atsiplėšti nuo žemės ir visu ūgiu pro kulkų ir minų skeveldrų spiečių
veržtis į priešo apkasus...
Gal todėl, kai pamatau vaikus, žaidžiančius karą, visu balsu norisi sušukti:
— Vaikai, nežaiskite karo! Tai labai baisus žaidimas! Tai žaidimas su mirti­
mi, kuri retai ką iš savo glėbio paleidžia.
O mintyse iškyla klausimas: kada pasaulis nustos gaminti ginklus, kurie skirti
vienam tikslui — žudyti ar luošinti žmogų. Kodėl nedraudžiama ir nesmerkiama,
kai viešai kalbama apie naujausias žmogaus žudymo vis tobulesnes priemones ir
MNtemas? Kodėl neteisiami kaip karų šalininkai tie, kurie milijardus leidžia ginkla­
vimuisi, bet ne duonai ir pienui iš bado mirštantiems žmonėms.
Taip, tai baisus žaidimas, tai žaidimas žmonių kaulų kalnais, kraujo upeliais ir
‘ „O pozicija", 2006 m., Nr.19

49

neišmatuojama kančia pažymėtomis kortomis. Tas žaidimas nesiliauja ir šiandien.
Mums, Antrojo pasalinio karo antihitlerinės koalicijos dalyviams, fronto ap­
kasuose praleidusiems rūsčias žiemas ir savo jaunystės pavasarių žydėjimą,
laiko tėkmė neišdildė neįsivaizduojamai šiurpių vaizdų ir išgyvenimų, tvirto
pasiryžimo net savo gyvybės kaina nugalėti grobiką fašistą ir nors prieš mirtį
pamatyti laisvą tėvų žemę. Tėvynės ilgesys skatino karių didvyriškumą, drąsą ir
pasiaukojimą.
Rūsčiais karo keliais pradėjau žygiuoti nuo pirmųjų jo dienų. Daug pamo­
kanti pažintis su „naujos erdvės" arijams užkariavimu prasidėjo karo pabėgėlių
kolonose, kai saulėtą ir gyvybės pilną birželio dieną iš miško ar kalvės užgriuvę
juodakryžiai lėktuvai kulkosvaidžių ugnimi žudė beginklius žmones, bombomis
taškė arklius ir vežimus, negailėjo ant rankų nešamų vaikų. Lakūnai puikiai
matė prieš ką „kariauja", kad jų kulkosvaidžiai nukreipti prieš pabėgėlius. Vė­
liau sužinojom, kad tokia buvo nacių fiurerio valia ir atleidimas nuo sąžinės
graužimo už sunaikintą ne arijų rasės žmogų.
Ilgas ir pavojingas atsitraukimas Latvijos ir Rusijos keliais parodė, kas ir su
kokiais tikslais ateina daryti „naująją tvarką". Kartu vis tvirčiau brendo pasiry­
žimas kuo greičiau paimti ginklą į rankas ir sutramdyti sužvėrėjusias įsibrovėlių
ordas ir, kol plaks širdis krūtinėje, apginti nors pėdą Žmonių planetos —
Žemės...
...1942 metų sausio mėnuo. Gorkio (dabar Nižnij Novgorod) srityje formuo­
jama Lietuviškoji divizija. Čia iš visos Rusijos kampelių suplaukė tūkstančiai
lietuvių — pabėgėlių ir senbuvių. Visą vasarą ir rudenį vyrai mokėsi karo meno
ir tik 1943 m. vasario mėnesio pabaigoje, praėjusi gilius sniegynus, divizija
priartėjo prie fronto linijos ir netoli Oriolo miesto, ties Aleksejevka, stojo į
pirmąsias kautynes su hitlerininkais. Tai buvo žiaurus kovinis divizijos krikštas,
mūsų karių ištvermės patikrinimas, palikęs giliausią ir skaudžiausią karo metų
atsiminimą.
Tais metais buvo gili ir šalta žiema. Mūsų dalinys išsidėstė kairiau Aleksejevkos
kaimo. Prieš Nagornoje kaimą aukštumoje buvo įsitvirtinę vokiečiai. Prieš mū­
sų ir vokiečių pozicijas plytėjo apie puskilometrio pločio lyguma, vėliau gavusi
Mirties slėnio pavadinimą. Toks pavadinimas atsirado dėl to, kad čia kovose su
pasaulio užkariautojais galvas paguldė daug mūsų kovos draugų. Šiuo slėniu,
iki pusiaujo brisdami sniegu, daug kartų atakavome priešą ir, nepasiekę jo
pozicijų, išretėjusiomis gretomis traukėmės atgal. Ir vėl ėjome pirmyn, kol
hitlerininkus privertėme atsitraukti. Šiose kautynėse buvau sužeistas. Alekse­
jevkos sniegynuose liko ir mano kraujo parašas už Pergalę.
Vėliau divizija sėkmingai kovėsi Kursko lanke, vadavo Baltarusijos kaimus,
o jau 1944 metų spalyje — 1945 metų sausyje vadavome savo brangiąją Tėvynę
Lietuvą.
Ypač ryškiai tas dienas prisimename mes, dabar smarkiai išretėjusi karta,
praėjusi karo ir negandų pragarą, šimtus kartų žiūrėję mirčiai į akis. Su nedylančiu širdies skausmu prisimename žuvusius kovos draugus, pasitaikius progai
aplankome ir žemai nusilenkiame jų paliktiems kapo kauburėliams. Du kartus

50

11'ko pabuvoti Oriolo žemėje, mintimis susitikti su savo apkasuose „kanonadai
gaudžiant, švino lietui lyjant", pražydusia jaunyste. Kiekvienu atveju, Aleksė­
je>vkoje stovėdamas prie paminklinio akmens lietuvio kario pasiaukojimui pažy­
mėti, pajusdavau nenumaldomą norą palinkėti dabartinei kartai žmonių, o ypač
jaunimui, mylėti savo Tėvynę, kovoti už taiką, nes ji labai brangiai kainavo.
Kiekvieną kartą, kai lankau kovos vietas, širdį apima graudulys ir dėkingumas
šio krašto žmonėms, kad per daugelį metų jų muziejus saugo lietuvio kario
didvyriškumo relikvijas, iš kartos į kartą, lyg estafetę perduoda kilnius pagar­
bos žuvusiems jausmus.
Prisimenu 1945-ųjų vasarą, kai 16-oji lietuviškoji Raudonosios vėliavos ordi­
no, Klaipėdos šaulių divizija iškilmingu pergalės maršu per visą Lietuvą žygiavo
j sostinę Vilnių. Ties Mažeikiais, vos įžygiavus į Lietuvą, karius su džiaugsmu ir
šypsenomis pasitiko vietos gyventojai. Šiauliuose, Kėdainiuose, Kaune vyko
didžiausi mitingai, jaudinantys susitikimai.
Bet dar labiau jaudino minios žmonių pakelėse, negailėjusių kareivėliams
gėlių ir nuoširdžiausių sveikinimų. Gyventojai net sustabdydavo mūsų kolonas,
glėbesčiavo kelio ir fronto dulkių apneštus kareivius, vaišino, dėkojo už perga­
lę, kad ateina ramus gyvenimas. Taip žygiuojančius divizijos karius sutiko visa
Lietuva.
Ir niekas nepasakė, kad mes esame okupantų parankiniai, kolaborantai, tė­
vynės išdavikai. To eiliniai žmonės nekalba ir šiandien. Tik po „dainuojančios
revoliucijos" iš antihitlerinės koalicijos kovotojų Lietuvoje buvo atimti šiokie
lokie priedai prie pensijos, ir visuomenėje formuojama neigiama nuomonė apie
karo veteranus. Tarybinio kario didvyriškumas ir šiandien pripažįstamas visame
pasaulyje, nes prie Aleksejevkos ir Stalingrado, Oriolo stepėse ir Kursko lanke,
kaulėta bado ranka nepasmaugtame Leningrade buvo sprendžiamas ne tik Ru­
sijos ir Lietuvos, bet ir Europos tautų likimas. Dėl to milijonai Rytų ir Vakarų
frontuose, partizanų būriuose ir pogrindinio pasipriešinimo žygiuose padėjo
(laivas, kad savo krauju pasirašytų už Pergalę ir nuosprendį fašizmui, kurio
sutriuškinimo metines kasmet mini visas pasaulis. Tas parašas liks amžiams
žmonijos istorijoje!

MANO IR JAUNESNIOJO BROLIO KARO KELIAI
Solomonas ATAMUKAS

e

1941 metų birželio 22 dieną, sekmadienį, ketvirtą valandą ryto, vokiečių
lėktuvai bombardavo Kauno aerodromą. Telefonu gavau žinią, kad Vokietija
pradėjo karą prieš Tarybų Sąjungą. Nedelsdamas turėjau atvykti į darbą, į
partijos Kauno miesto komitetą. Čia gavau užduotį nukreipti partinį ir komjau­
nimo aktyvą į svarbiausių įmonių apsaugą. Visų pirma, jauniausiąjį brolį Mišą,
aviacijos dirbtuvių šaltkalvį, nusiunčiau į jo darbo vietą. Vėliau teko imtis
organizuoti ginklų išdavimą partijos aktyvui. Pats taip pat gavau ginklą —
pistoletą, iš kurio dar nemokėjau šaudyti. Dar neseniai buvau politinis kalinys
ir kariuomenėje nebuvau tarnavęs.
Vidudienį tapo aišku, kad Raudonoji armija nesugebėjo sustabdyti vokiečių
kariuomenės puolimo ir, įnirtingai gindamasi, traukiasi. Gavome nurodymą
surinkti šeimos narius ir ruoštis laikinai išvykti iš Kauno. Dar kurį laiką abejojome, bet netrukus supratome, kad privalome išvykti. Kauno miesto tarybiniai
ir partiniai darbuotojai su šeimomis, tarp jų ir aš, tėvai, maža sesutė ir žmona
autobusu išvykome Ukmergės kryptimi.
Ukmergėje LKP CK antrasis sekretorius I.Meskupas (Adomas) įpareigojo
mane imti du sunkvežimius ir, grįžtant atgal Jonavos kryptimi, surinkti pėsčio­
mis besitraukiantį aktyvą ir kuo skubiausiai atvežti į Ukmergę. Šį atmintiną
karo pradžios epizodą knygoje „Neramios naktys" aprašė Juozas Olekas, tą
kaitrią sekmadienio popietę žingsniavęs besitraukiančio aktyvo gretose.
Naktį paaiškėjo, jog reikės pasitraukti iš Lietuvos. Autobusų ir sunkvežimių
kolona, nuolat apšaudoma vokiečių lėktuvų, laimingai pasiekė Daugpilį, o iš
ten Sebežo stotį, už senosios TSRS valstybinės sienos. Čia pertraukose tarp
aviacijos antskrydžių pavyko įsėsti į prekinį traukinį ir nusigauti į Kirovo (da­
bar Viatkos) srities Kotelničio rajoną. Kartu su Petru Cvirka, Kostu Korsaku,
Romu Šarmaičiu ir kitais evakuotais iš Lietuvos žmonėmis dirbome iki rudens
kolūkyje. Vėliau daugelis šeimų išvažiavo į šiltesnius kraštus, nes čia žiemą
temperatūra pasiekdavo minus 40 —45 laipsnius. Mano šeima liko gyventi Ki­
rovo srityje, dirbti elektrinės statyboje, o aš vis laukiau šaukimo į armiją.
Evakuoti iš Tarybų Lietuvos vyrai mobilizacijos šaukimų kažkodėl ilgai negavo.
Šioje vietoje trumpam nutrauksiu prisiminimus ir papasakosiu devyniolik52

močio brolio Moisiejaus karo pradžios nutikimus. Brolis kartu su kitais jaunuo
Kais pėsti ir pavėžėti pasiekė Sebežo stotį. Traukinys nuvežė juos į Jaroslavlio
sritį. įsidarbinę mašinų-traktorių stotyje, pradėjo bergždžiai varstyti rajono ka­
rinio komisariato duris, prašydamiesi į veikiančiąją armiją. Juos, kaip ir kitus
I letuvos vyrus, ramino pažadais: laukite, jus iškvies. Neištvėręs nežinios, Moisiejus, atsiskyręs nuo draugų, nusigavo į kito rajono komisariatą ir, prisistatydamas latviu, pasiprašė į kariuomenę, nes Rygos šaulių divizija jau buvo for­
muojama. Po trumpo karinio apmokymo Moisiejus latvių karių gretose dalyva­
vo Raudonosios armijos 1941 melų gruodžio mėnesio kontrpuolime prie Mask­
vos. į pergalę prie Maskvos indelį įnešė mano brolis ir kili Lietuvos kariai,
šanse žiemos kautynėse žuvo geriausias mokyklos draugas Dovydas Levinšteinas — puikus matematikas, Kauno universiteto studentas. Brolis nušalo kojas
ii ilgai gydėsi karo ligoninėje, o pasveikęs pasiprašė į 16-ąją lietuviškąją šaulių
diviziją.
1942 metų vasario pradžioje* mes pagaliau gavome šaukimą į formuojamą
I leluviškąją šaulių diviziją. Trise* aš, svainis Izraelis Moskovičius, ir jo brolis
I le'išelis Moskovičius — atvykemie* į Balachną. Mus nukreipė į Pravdinską, į
Kamuojamą 249-ąjį šaulių pulką. Po kelių dienų buvau iškviestas į Balachną, į
divizijos štabą. Budintis karininkas nurodė, į kurį kabinetą reikia užeiti. Kam­
baryje buvo dviese: divizijos vade) pavaduotojas politiniams reikalams pulkinin­
kas Jonas Macijauskas ir politinio skyriaus viršininkas, bataliono komisaras
Motiejus Šumauskas. Jį pažinau iš karto, nes kartu kalėjome Dimitravo priver­
čiamųjų darbų stovykloje. Trumpai pasidomėjus mano rusų kalbos žiniomis,
buvau paskirtas 249-ojo šaulių pulko antrojo bataliono sunkiųjų minosvaidžių
(Й2 mm) kuopos vado pavaduotoju politiniams reikalams, suteikiant politinio
vadovo, „politruko", vėliau leitenanto laipsnį. Jonas Macijauskas ir Motiejus
šhunauskas kreipėsi į mane paprastai, be jokio įsakmaus tono. Apibūdindami
kuopą, pabrėžė, kad joje tarnauja ir rusų bei kitų tautybių kariai, kovojantys
Ironte nuo pat karo pradžios, įgiję kovinės patirties, padės mūsų naujokams
(valdyti minosvaidžių ypatumus.
Atidžiai klausiausi ir, jausdamas kylantį manyje sumišimą, bandžiau aiškinti,
kad netarnavau kariuomenėje, neturiu karinės patirties, o ir rusų kalbos žinios
prastos. Motiejus Šumauskas padrąsindamas tarė:
— Jaunas esi, tiesa, bet politinės kovos verpetuose patyrimo įgijai, ištver­
mes ir drąsos išbandymus Dimitravo stovykloje įveikei, o dabar pabūgai. Kari­
nių ir politinių žinių įsisavinti padėsim.
Ar po tokių žodžių dar galima dvejoti ir atsikalbinėti? Privalau pateisinti
pasitikėjimą. Netrukus apsirengiau naujutėle karininko uniforma. Pirmasis ma­
ne pasveikino svainis Jevsėjus Jacovskis, dirbęs divizijos štabe. Girgždantis
kareiviškas diržas suveržia mano liauną kūną. Reikia eiti prisistatyti į kuopą, o
aš dar nerimastingai žingsniuoju koridoriumi ir galvoju apie karius. Pradėjau
dvidešimt antruosius. Kaip kreipsiuos į žymiai vyresnius ir turinčius kovinio
patyrimo karius, kokiais žodžiais paveiksiu jų mąstymą, elgesį?
Politinio skyriaus karininkas pristatė mane kuopos ir būrių vadams. Kuopos
53

vadas — leitenantas, sibirietis Koreckis. Jo pavaduotojas rikiuotės reikalams
leitenantas Kozlovas, jau gavęs kovos krikštą fronte, buvo labai reiklus sau ir
pavaldiniams, pokalbyje su manimi pažadėjo padėti greičiau įsijungti į karių
karinį ir politinį mokymą. Iš trijų būrių vadų vienas buvo lietuvis iš Sibiro
pavarde Tetenis,šiek tiek mokėjęs lietuviškai. Kito būrio vado pavaduotojas
buvo Alfonsas Kiudulas — Lietuvos kariuomenės karys. Tokių karių kuopoje
buvo keliolika. Tarp jų artimas bičiulis iš Kauno mokyklos Elijus Zeifas, kele­
tas žydų iš Vilniaus.
Prasidėjo kasdienis karinis mokymas. Pamažu kilo reikalavimai rikiuotės
pratimams, ilgėjo bėgimo trasa ir žygio kovos parengties maršrutas. Daug dė­
mesio buvo skiriama ginklo įvaldymui, taikliam šaudymui. Gavus minosvai­
džius, daug laiko teko sugaišti jų įsisavinimui. Suformavę kiekvieno minosvai­
džio tarnybą, mokėmės nustatyti taikiklį, leisti minas į vamzdį. Atrodo papras­
tas veiksmas, o nuo jo teisingo ir tikslaus atlikimo dažnai priklausė minosvaidi­
ninkų gyvybė. Žygio metu visas išardytas minosvaidžių dalis (pagrindą, vamz­
džius, minų paketus) reikėjo nešti ant nugaros. Pamažu pro mokymosi vargus
pradėjo ryškėti rezultatai: taikliau šaudėme į taikinius, tiksliau krito minos į
nurodytą kvadratą.
Aš kartu su kuopos kariais krimtau karybos pagrindus. Ardžiau ir rinkau
pistoletą, šautuvą ir minosvaidį, mokiausi nustatyti taikiklį ir tiksliai šauti.
Išeidami į tolimesnį žygį, kartu traukėme populiarias kariškas dainas, o ypač
darniai su lietuviais užtraukdavome lietuviškus posmus. Kaip politinis vadovas
gaudavau divizijos laikraštį „Tėvynė šaukia", knygas, kovos lapelius ir atsišau­
kimus. Žinių iš Lietuvos sėmėmės susitikimuose su Lietuvos vadovais A.Sniečkumi, J.Paleckiu, M.Gedvilu, rašytojais P.Cvirka, A.Venclova. Iš jų sužinodavo­
me apie vokiečių šeimininkavimą Lietuvoje, lietuvių vaikų namų steigimą Tary­
bų Sąjungoje. Papildęs žinias seminaruose ir kursuose, ruošdavausi pokalbiams
su kariais. Jų metu aiškinomės Vokietijos, Anglijos, JAV politinius ir karinius
planus, padėtį fronte, gyvenimą okupuotoje Lietuvoje ir Tarybų Sąjungoje.
Kalbėdamasis su kariais geriau juos pažinau, bendravimas pasidarė šiltesnis,
artimesnis, tarsi dingo mus skyrusi siena. Kariai nesidrovėjo užduoti aštresnį
klausimą, o ir aš skatinau juos atviresniam pokalbiui. Nors jau laisvai kalbėjau
rusiškai, su lietuviais, tarp savų, stengiausi bendrauti lietuviškai. Dalykiškai,
gerai suprasdami vienas kitą, su būrių vadais sprendėme visas problemas.
Pasibaigus karinio parengimo laikui, pulko kariai, vadovaujami pulkininko
Antano Šurkaus, iškilmingoje aplinkoje priėmė priesaiką.
Baigiantis pavasariui, sužinojau, kad į 167-ąjį šaulių pulką atvyko mano
brolis Moisėjus. Nuvykęs į pulką, radau savo brolį. Sunku rasti žodžius, norint
aprašyti susitikimo džiaugsmą. Broliškai apsikabinę, verkėme ir šypsojojomės
iš laimės, pertardami vienas kitą, skubėjome pasidalinti įspūdžiaiais ir naujieno­
mis. Moisėjus, anksčiau buvęs plačių pečių, stambaus stoto, gražiu, apvaliu
veidu, dabar atrodė suvyriškėjęs, palysęs, su nesuprantamu nerimu akyse. Kau­
tynėse prie Maskvos jis įgijo karinės patirties, tapo seržantu. Apie namiškius jis
nieko nežinojo, todėl godžiai gaudė kiekvieną mano žodį.

54

( Irįžęs į kuopą, laiške tėvams aprašiau susitikimą su broliu, nenutuokdamas,
Kad netrukus gausiu trumpalaikes atostogas ir pats juos pamatysiu. Tėvui nu­
vežiau lauktuvių tabako — machorkos, nes pats nerūkydamas sutaupiau jam
savo davinį. O tėvas buvo aistringas rūkalius ir sunkiai išgyveno, nepatraukęs
durno. Atsikvėpti, nors ir trumpam pabūti su tėvais, žmona, kareiviui yra didelė
dovana ir atgaiva. Netrukus ir broliui atsirado galimybė aplankyti tėvus. Tada
niekas nenujautė, kad tai buvo paskutinis susitikimas.
Rudenėjant divizija buvo perkelta arčiau fronto linijos į Tūlos sritį. Mūsų
pulkas įsikūrė žeminėse netoli Jasnaja Poliana — Levo Tolstojaus gimtinės.
1943 metų vasario mėnesį divizija gavo įsakymą užimti pozicijas prie Aleksejevluis kaimo. Sunkiomis žiemos sąlygomis, siaučiant pūgoms, per pusnynus,
divizijos daliniai pasiekė jiems skirtą fronto ruožą. Mes turėjome pakeisti divi­
ziją, kuri nesėkmingai, patirdama didelių nuostolių, atakavo vokiečius ZmijovKus geležinkelio stoties link.
Vokiečiai buvo įsitvirtinę aukštumose ir gerai ginkluoti. Mums buvo iškeltas
uždavinys išmušti juos iš užimtų pozicijų, išvaduoti Zmijovkos stotį ir tęsti
puolimą Oriolo kryptimi. Mūsų karių atakų paremti ugnimi negalėjo pusny­
nuose įstrigusi artilerija, nepridengė aviacija. Pulkai, batalionai ir kuopos drąMui ėjo į atakas. Vokiečiai, atakuojančius karius apšaudė iš šešiavamzdžių miimsvaidžių ir kulkosvaidžių. Mūsų minosvaidininkai, iššaudę į priešą visas mi­
nas, gavo įsakymą palikti minosvaidžius ir į ataką eiti su šautuvais.
Mūšiuose dalyvavau nuo 1943 metų vasario 22-osios iki kovo 7 dienos.
Kuopa, netekusi daug karių, vėl ir vėl drąsiai puolė vokiečių pozicijas. Kovo 7ąją atakuojančius karius apšaudė šešiavamzdžiai minosvaidžiai, aplink krito
sprogusių minų skeveldrų lietus. Tame mūšyje minos skeveldra, pataikiusi į
pilvą, mirtinai sužeidė kuopos vadą Koreckį. Žuvo ir jo pavaduotojas — leite­
nantas Kozlovas. Mane sužeidė kulka, pataikiusi į kairiosios kojos šlaunį, praKlįsdama sėdmens nervą. Kritau į sniegą, nevaldydamas kojos, o neapsakomas
skausmas apėmė visą kūną. Tik nurimus mūšiui sanitarai išnešė mane iš kovos
lauko. Didelį dvasinį skausmą išgyvenau, sužinojęs kuopos vadų žūtį. Sanitari­
niame batalione sutvarstė koją ir išvežė į Gorkio karo ligoninę, o iš ten į
Molotovo miestą (dabar Permė), prie Uralo, į specializuotą karo ligoninę. Su­
siuvo prakirstą nervą, bet jis reikiamai nesugijo, ir likau šlubas visam gyveni­
mui, karo invalidas.
Brolis Moisėjus, taip pat minosvaidininkas, dalyvavo vasario-kovo mėnesių
Kautynėse prie Aleksejevkos, liko gyvas ir sveikas. 1943 metų vasarą jis sėk­
mingai kovojo Oriolo —Kursko lanke, kur divizija ne tik atrėmė vokiečių ataKns, bet ir pati perėjo į puolimą. Tačiau 1943 metų liepos 18 dieną, divizijai
pmsidislokuojant į naujas pozicijas, vokiečių snaiperio kulka pataikė broliui į
(pilvą. Moisėjus žuvo nesulaukęs dvidešimto rudens. Paskutiniame liepos 10 d.
laiške jis guodė ir ramino motiną. Žuvo ir mano svainis leitenantas Nachmanas
Hligeris. Lietuvoje žuvo tarybinis partizanas Aleksandras Jacovskis, svainio Jevnėjaus Jacovskio vyresnysis brolis. Mūsų šeima, kaip ir daugelis Lietuvos šeimų
palyrė skaudžias netektis, įnešdama savo indėlį į pergalę prieš nacizmą. 16-

ojoje lietuviškoje šaulių divizijoje, 2-ajame atsargos batalione, tarnavo 4,5 tūks­
tančių žydų. Iš jų 1724 kariai žuvo fronte, mirė karo ligoninėse nuo sunkių
sužeidimų.
Nuo 1972 iki 2005 metų Izraelyje veikė 16-osios lietuviškosios šaulių divizi­
jos žydų karių susivienijimas. Iki XX amžiaus pabaigos jis vienijo per 400 karių.
Dabar liko mažiau šimto. Paskutinis divizijos veteranų susitikimas Tel Avive
įvyko 2005 metų gegužės 9-ąją, minint Pergalės 60-metį. Izraelyje gyveno trys
Tarybų Sąjungos Didvyriai — Vulfas Vilenskis, Kalmanas Šuras, Grigorijus
Užpolis. Pirmjųjų dviejų atminimas įamžintas Rišonlecion mieste — jų vardu
pavadintos gatvės. G.Užpolio atminimui Ašdodo mieste pastatytas paminklas,
jo vardu pavadinta gatvė.
Izraelio gynybos ministerija padėjo išleisti jidiš ir ivrit kalbomis didelės
apimties knygas „Der veg zum nicochn" ir „Hadaečh ai hanicachon — 1942 —
1945", „Kelias į Pergalę", skirtą 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos kariams
ir jų žygdarbiams atminti. Kartu su žmona Mania ir dukra Maša Grodnikiene
1990 metais talkinome Monikai Trinkūnaitei, sudarant žuvusiųjų divizijos karių
sąrašus. Surinktą medžiagą nuvežiau į Izraelį ir pasiūliau susivienijimo valdybai
išleisti žydų karių atsiminimų knygą, paskelbti žuvusiųjų pavardes. Ruošiant
knygą spaudai, didelį darbą atliko susivienijimo pirmininkas Jakovas Šeinas,
žurnalistai Emanuelis Vaserdamas, Izraelis Rudnickis.
Ašdodas (Izraelis) —
Vilnius. 2007 m. rugpjūtis.

56

KARO METŲ DIENORAŠČIŲ FRAGMENTAI*

I

Vincas RAGAUSKAS

Penktadienis, 1943 m. birželio 4
Po šios dienos, kol nerašiau dienoraščio, įvyko dideli pasikeitimai. Mūsų divizi­
ja gavo uždavinį ir dabar jau užėmę gynybą pirmose pozicijose.
Vietovė kalvota, išvagota skardžių ir upelių, užnugaryje Nižniaja Gnilušos kai­
mas, kairėje didelis Krasnaja Slobotka bažnytkaimis, ten įsitvirtinęs priešas, Panskaja kaimą irgi užima „fricai", o mums priklauso tik keli namai, „semidvorkais"
vadinami. Nuo čia arčiausia iki priešo apkasų, vietomis gal kokie 40 —50 metrų,
lai p kad granatą galima numesti. Šią vietą gina mūsų kaimynas 156-asis šaulių
pulkas, o mūsų 167-asis šaulių pulkas — aukštumą su miškeliu tarp Panskaja ir
Krasnaja Slibodka kaimų. Mūsų apkasus nuo priešo skiria „niekieno žemė", taip
vadinama „neitralka“, vietomis 200 —300 metrų iki priešo ir dar daugiau.
Šeštadienis, 1943 m. birželio 5
Kaip įprasta, dieną ilsimės, o naktimis budim, tikrinam sargybas, sekam
priešo ugnies taškus. Iš vakaro iki kokios 11 vai. nakties visi kaip pasiutę šaudo
ir mes, ir priešas, paskiau viskas aprimsta. Prieš rytą šaudymas sumažėja, o
saulei patekėjus ir išsisklaidžius rūkui, beveik visai nutyla, ir tik atskiri šūviai
girdisi, tai šen, tai ten — ir mūsų pusėje ir priešo apkasuose. Ir tai daugiausia
dėl to, kad būtų pravalyti šautuvų vamzdžiai, juk šveisti nesinori po nemiego­
tos nakties.
Visi išsiskirsto po žemines, tranšėjose lieka sekėjai ir patrulis, viskas ap­
miršta, nutyla. Iš užnugario per susisiekimo eigą atskuba viršila su termosais ir
šillu viralu.
Visada viršila maistą pristato paryčiui, bet šį kartą arba pramiegojo, arba
šlapios malkos buvo tam priežastis, bet nuo kuopos vado vis tiek jam klius.
Dar keletas minučių — ir vėl nauji garsai: barška, tarška katiliukai, šaukštai, o
samtis turi darbo. Skuba pavėlavęs karys savo porcijos gauti, nunešamas maistas
budintiems apkasuose, arba jie pakeičiami, jeigu jų duonmaišiai čia, žeminėje.
' K šeimos archyvo

57

Pralinksmėja vyrai, įpylę į skrandį šilto viralo, girdisi grubus, pasakyčiau,
gal net vulgarus kareiviškas humoras, bet už tai čia niekas neužsigauna, at­
virkščiai — visi patenkinti, nes šmaikštus žodis priverčia prasižioti ir nusikvato­
ti kartu su kitais nors ir užkietėjusį „tylenį".
— Naktis praėjo laimingai, — sako nusispjovęs pagyvenęs karys, mat naktį
truputį nesmagu, visur tamsu, nepajusi iš kur gali kulka į makaulę pataikyti.
— O tu jos nekaišiok virš brustvero be reikalo,-atsako jam kaimynas.
Kur baigėsi jų pasikalbėjimas, aš negirdėjau, bet žinau vieną — pėstininkai
nemėgsta nakties, todėl ir pleškina, šaudo ir su reikalu, ir be reikalo, kad
padrąsintų save ir įbaugintų neįgudusį priešo žvalgą, jeigu jis šliaužtų „niekieno
žeme", arba krapštosi prie vielų kliūčių.
Sekmadienis, 1943 m. birželio 6
Kam kam, o man, žvalgybos viršininkui, aišku, kad priešas kažką ruošia. Ką
— sunku pasakyti, bet ruošia. Įsakau sustiprinti sekimo ir pasiklausymo postų
sudėtį, nes reikia būti budriems.
Pirmadienis, 1943 m.birželio 7
<...>
Žvalgai man įrengė puikią žeminę, o pasiuntinys Petlickas iš kaimo visko
pritempė, pradedant praustuvu ir baigiant laikrodžiu.
Tai gyventi galima, o tuo labiau, kai turi tokį pasiuntinį kaip mano Miša.
Žinau, tokias žemines mažai kas turi. Jauku, švaru, sausa ir langas yra.
Fronte yra nerašytos taisyklės. Apie vieną noriu parašyti.
Miegantį draugą galima pažadinti tik trim atvejais:
1) Kai priešas pasirodo.
2) Išgirdus pavojaus signalą.
3) Pamainos laikui atėjus.
<...>
Antradienis, 1943 m. birželio 8, N. Gniluša.
Šiandien su reikalu buvau užnugaryje, sanitarijos kuopoje. Atvykau aplan­
kyti draugą, o jis jau miręs.
Pakėliau palapinsiaustę, kuria pridengtas. Jo veidas melsvai pilkas, ant gal­
vos matosi raudonos kraujo žymės, galva subintuota, akys užgriuvusios, o
viena pravira, lyg sako:
— Netiesa, aš gyvas, tik pavargau ir ilsiuosi ištiesęs kojas, tiesą sakau,
netiki?
Aš priklaupiau ir netikėdamas savimi pajudinau už peties, bet jis jau sustingęs,
atšalęs.
Guli Antanas Lukošius, mano geras draugas, ir mirtis sukaustė jo lūpas ir
sąnarius.
Jo veide plieninė valia laimėti. Žiūriu ir netikiu, prieš kelias dienas buvo
gyvas, o šiandien užkas... Stovėjau nuleidęs galvą prie žuvusio draugo, ir ne­
apykanta virė priešui.
Trečiadienis, 1943 m. birželio 9
Buvau pirmojo bataliono gynybos bare, iš pirmos tranšėjos sekiau priešą, o
58

|ls nuo čia apie 300 metrų.Jau ir vidudienis, apkasuose tylu, ramu — viskas
kaip išmirę, tik retkarčiais pokšteli pavieniai šūviai... Stebiu, kaip skruzdė bėga
In uslvero velėna, kaip linguoja žolės stiebelis, išdžiūvęs smėlis byra į apkasą...
Jis loks gelsvas kaip ten, prie Nemuno, ir jeigu ne apkasų tranšėjos, ko gi
žmogui reikėtų?
O dabar miršta žmonės, sėdi apkasuose, šaudo norėdami kitą užmušti. Bet
liksi,ii skirtingi, vieni, kad apgintų savo kraštą, o kiti nori užgrobti svetimus
luitus, pavergti žmones. Per daug jau lengvai jiems viskas sekėsi, na ir išaugo
apetitas, didesnis už juos pačius. Apžiojo kąsnį, atsikando, prarijo, nespėjo
suvirškinti ir vėl ryja, bet šį kartą turėtų užspringti.
Penktadienis, 1943 m. birželio 11
Kareivis su pilka miline, tu ir esi tas, apie kurį reikia kurti eiles, dainuoti
damas. Prasidėjus atakai, tu pirmas pakildavai visu ūgiu, tu pirmas išnykdavai
melsvuose sprogstančių granatų ir sviedinių dūmuose, tu pirmas įšokdavai į
pi iešo apkasą, atkišęs šautuvą, kad akis į akį susitikęs su mirtimi ją nugalėtum.
Jis ne vieną kartą ėjo į ataką, valandom gulėjo sustigęs ant sniego priešo
Ii.mosėje ir kovėsi iki paskutinio šovinio, o kai jų pritrūkdavo, į darbą paleisdavo
durtuvą, šautuvo buožę, kastuvėlį, ir laimėjo. Jis nugalėjo mirtį, nes jis kovojo
leisingą karą, jį vedė tėvynės meilė ir pareigos jausmas.
Aš irgi galėčiau sėdėti už krosnies, bet žinau, aš žinau, kad kiekvienas mano
žingsnis artina priešo galą, o mūsų pergalę. Pergalė. Lengva pasakyti, bet ant
levynės laisvės aukuro reikės dar daug aukų sukrauti.

Divizijos pulkų kovinė padėtis 1943 metų birželio 4 d. Oriolo srityje.

59

Tu, kovotojau, eilini pilkoje milinėje, esi didvyris. O kiek jų žuvo didvyrio
mirtimi, kas juos suskaitys. Atsimins tik motina, gaus pranešimą, kad jos sūnus
žuvo gindamas tėvynę fronte didvyrio mirtimi.
Aš tave matau pamėlinavusį nuo šalčio, suprakaitavusį nuo artilerijos sviedi­
nių sunkumų, matau džiovinantį autkojus prirūkusioje žeminėje. Tu daliniesi
paskutiniu džiūvėsiu ir machorkos dūmu su draugu. Tvirta tarybinio kario va­
lia, nes jis žino savo žygio tikslą.
Šeštadienis, 1943 m. birželio 12

<...>
Mes — žvalgai, mūsų jau tokia profesija, kad mirtis laukia visur: už kiekvie­
no krūmo, tranšėjos posūkio. Ji seka paskui kaip šešėlis ir stebi kiekvieną
judesį ar klaidą, kad pasakytų tau į ausį „užteks" ir užpūstų tavo gyvenimo
žvakę. Su „ja" reikia mokėti draugauti, tai „ji" sėlina iš užpakalio, tai šuosteli į
priekį, slepiasi žolėje, už krūmo — ir lyg matai jos kaulėtą ranką.
Antradienis, 1943 m. birželio 15
Nešame kaip vėliavą Lietuvai pavasarį, kur speigai ir šaltis kausto ją seniai.
Per sugriautus kaimus ir išraustas duobes mūsų nesulaikys jokios kliūtys. Prie­
šas ruošia pirtį, traukia tankų dalinius, naktimis girdisi metalo skambesys ir
vikšrų girgždėjimas. Daugėja susisiekimo eigų ir sekimo punktų priekinėje ri­
boje, blykčioja saulėje stereožiūronų ir periskopų stiklai.
Visa tai verčia mus būti budriems, nakties metu šliaužiojam „niekieno že­
mėje", klausomės, stebime. Budrumas visur ir visada.

<...>
Šeštadienis, 1943 m. birželio 19
įdomu, kai pasibaigs karas, kiek bus invalidų: be kojų, be rankų ir dar be kai
ko... Augs vaikai po mūsų ir tik iš istorijos puslapių sužinos, kada ir kaip
žmonės kariavo, žudė veini kitus. Kokia beprotybė tas karas. Sako, jiems erd­
vės neužtenka — netiesa. Belgijoje, Olandijoje kiek žmonių gyvena, jiems
užtenka, o fricams — ne.
O jeigu paimsim Nilo slėnį, arba Kinijos pajūrinę dalį, ten arti tūkstančio
viename kvadratiniame kilometre gyvena. Ir tai užtenka. Čia grobikų tikslai —
užgrobti kitas tautas ir jas engti. Na o dabar žalojam vieni kitus ir galo nematyti...
Sekmadienis, 1943 m. birželio 20
Stebiu priešą iš sekyklos. Naują blindažą stato, matyt, sekyklą, o ką kitą,
kai puolimui ruošiamasi. <...> Jau beveik dveji metai, kai vyksta šis žiaurus ir
sunkus karas. Pradžioje mums labai nesisekė, dabar viskas sustojo, abi pusės
ruošiasi...
Reikalas rimtesnis, negu atrodo. Arba — arba. Štai koks klausimas. Būti
arba žūti, kitų išeičių nėra. <...>
Pirmadienis, 1943 m. birželio 21
Kai mokiausi karo mokykloje, tai karą supratau visai kitaip, mačiau save
didvyriu, aukštai iškelta galva žygiuojantį per žemę vyti neprašytų priešų. Po
žiemos kautynių supratau, kad karas — tai „mėsmalė", nežiūrint nei į rangą,
nei į amžių, luošinanti visus ir viską. Iš „neitralkos" papučia aitrus, dvokiantis

kvapas, matyt kur nors pūva kareivis. Čia tai dar nieko, bet kaip dvokia iš
niekieno žemės prie Aleksejevkos. Juk ten liko gulėti tiek vyrų...
Kiek gražių žodžių pasakytų išlydėdami tave į frontą, nors ir kažin ką žadėli|, bot kai pamatai tokį vaizdą, nesinori nė valgyti... Karas bjaurus...
Antradienis, 1943 m. birželio 22
Štai ir 16-oji lietuviškoji šaulių divizija, reikšdama visos lietuvių tautos valią,
buvo suformuota, o dabar dalyvauja kautynėse už jos išvadavimą... Kiek dar
vyks karas?
Ketvirtadienis, 1943 m. birželio 24
l iesa, vakar nepabaigiau rašyti ir sustojau ant pusės žodžio, taigi tęsiu šian­
d ie n vakare. <...> Visu fronto ruožu laikas nuo laiko poška šautuvų šūviai, tai
šen, tai ten. Kaip alkanas vilkas kalena kulkosvaidis, iškyla į orą priešo raketa.
Kareiviai budi prie ginklų, žiūri į tamsą, spaudžia ginklą ir galvoja: na kad iki
šviesos viskas būtų ramu, na o ten jau linksmiau. Tokia jau pėstininkų galvosena.
Žvalgai mėgsta tik tamsą, nes ji jiems padeda.
Šeštadienis, 1943 m. birželio 26
Jis guli uždengtas palapinsiauste, ramus ir abejingas viskam, kas dedasi
aplinkui. Jis jau atsikariavo. Pakeliu kraštą palapinsiaustės. Jo veidas pilkai
lainsus ir man taip matytas, tik pavardės jo neatsimenu. Žinau, kad jis kulkos­
vaidininkas ir išdaigininkas.
Išblyškęs, sudubęs veidas ir ištiestos prie šonų rankos verčia jaudintis. Ir
kažkoks šaltas, ledinis jausmas užgula sielą. Buvo judrus vaikinas, o gal ir savo
šeimą turėjo — ir štai finalas... Mirtis atėjo iš karto ir kentėti nereikėjo. Pri­
degs jį žemelė, tolimo Oriolo, o jo motina vargu ar sužinos kur jis palaidotas.
I iudnos mintys lenda į galvą.
Trečiadienis, 1943 m. birželio 30
Motieka prisispyręs rėkia, ir viskas: kasdien duok belaisvį, ir gana. Pasakyti
lengva, bet padaryti ne taip greit galima. Išlandžiojom visą niekieno žemę,
klausėmės, stebėjom, o belaisvio nėra.
1 žvalgybą einam kas antrą naktį... Labai jau prigąsdinti frizai ir sunku prie
jt| prieiti. Slenki priešo panosėje ir jauti, kaip plaka draugo širdis. Trakšt šapas
po ranka — ir suakmenėji, klausais ir vėl pamažu į priekį
O tos raketos! Nespėjo viena užgęsti, žiūrėk jau kita vėl čirškėdama ir
palikdama žiežirbų pėdsakus lekia į viršų ir, išlenkus lanką, sutviska visu švieNumu. Šviesu kaip dieną — ir vėl guli prisispaudęs prie žemės, nė krust.
Ketvirtadienis, 1943 m. liepos 1
Pronte, rodos, laiko marios, visų mūsų išvaizda prislėgta. Sulysome, veidai
Ištyso, vaikštom apšepę, jau nekalbant apie kareivius.
Karininkai nakties metu beveik visi budi, jaučiamas susirūpinimas savo pozi• i|i| Ivirtumu, mat „fricai" kažką rengia. Kareiviai taip pat jaučia, todėl daugiau
laiko skiria ginklams, nes čia ne juokai. Jeigu tavo ginklas atsisakys kovos
įkarštyje, žinok, kelią pas Abraomą greit surasi. Todėl ir be komandos vyrai
valo ginklus, artileristai ir minosvaidininkai taupo šaudmenis.
Artileristai atrodo mažiau suglamžyti, mat jie turi kur lagaminus vežiotis, o
61

ką čia eiliniam kareiviui arba būrio vadui. Todėl jie ir atrodo suglamžyti, kaip iš
duonmaišio ištraukti...
Penktadienis, 1943 m. liepos 2
Į ugniavietes naktimis velka artileristai sviedinius, pėstininkai šaudmenis,
pionieriai minuoja, ypatingai prieš Sitniko batalioną.
Gladkovo batalionas 2-ajame ešelone už miškelio ruošia apkasus.
— Vyrai, daugiau granatų, — kažkas juokauja, — jomis fricam plaučius
atkrėsti galima, tik daugiau „efkių" (F-I — tai gynimosi granata).
Iš žvalgybos mano vyrai grįžo be sėkmės, „liežuvio" nėra.
Šeštadienis, 1943 m. liepos 3
Iššaukė Volbekas pas save ir pradėjo skaityti notacijas. Iškėlė uždavinį —
naktį pasiklausyti, ką vokiečiai kalbasi ir jam pranešti asmeniškai apie pasek­
mes. Nusprendžiau eiti pats. Per budėjimo valandas nėra kas veikti. Pulko
vadovybė ilsisi, aš čia pats vyriausias, yra dar keletas artileristų.
Ten, priešo pusėje, už Bruno spiralės sėdi rudieji vilkai ir ruošia mums
staigmeną, nakties metu už aukštumos girdėjosi tankų motorų burzgesys.
Sekmadienis, 1943 m. liepos 4
Tikėti noriu ir aš, bet kad šis mūšis daug kam iš mūsų bus paskutinis, tuo
taip pat tikiu. Kris daug kovos ir ginklo draugų, bet gyvi likę kovos iki galo ir
laimės, būtinai laimės, nes mūsų reikalas teisus.
Tikėjimas ir viltis atneš mums pergalę. Juk mes ne vieni, mes broliškoje
Tarybų Sąjungoje, mums padės rusai, ukrainiečiai, gruzinai ir latviai, o mes
jiems, nesigailėdami jėgų ir gyvybės už mūsų bendrą reikalą — už pergalę.
Ne tik mes kovojam, mūsų pusėje viso pasaulio nuomonė ir parama. Pasau­
lis su mumis. Atšips priešo kalavijas, mūsų turi būti aštrus, išlaušim šiam
pasiutusiam šuniui dantis, kad nesikandžiotų, o paskui ir pribaigsim... Na o
gyvenimas pats parodys kaip bus.
Jaučiamas įtempimas — vokiečiai ruošiasi puolimui. Šiandien gavau uždavi­
nį nakties metu prišliaužti prie priešo ir iš arti stebėti ir pasiklausyti, ką jie
kalba ir veikia. Pas mus tokia taisyklė, kad vykdyti uždavinį eina tik savanoriai,
o jų niekada netrūksta. Kai pasakiau, kad naktį dirbsime, visi pradėjo ruoštis, o
ką paimsim su savimi, reikės pažiūrėti. Geriausiai tiks Petlickis, Laurinavičius,
Andriuškevičius, Belajauskas, Pr.Aidutis, R.Bapkauskas, L.Orentas, Cukeris. Vyrai
geri, nors į pačią peklą, su jais galima eiti visur.
Šliaužiam penkiese, artėja priešo apkasai, mes jau buvome priešo panosėje...
Iš priešo apkasų išlenda kelios fricų grupės ir artėja į mus... Atstumas mažėja,
ginklai paruošti... Jie, kiek paėję, pradeda krapštytis žolėje, matyti, kaip išmi­
nuoja savo minų laukus, karpo vielų kliūtis, nuiminėja „Bruno spiralę". Fricai
visai mūsų panosėje, bet mūsų uždavinys likti nepastebėtiems ir viską įsidėmė­
ti. Paryčiui grįžome laimingai į savo apkasus, pranešiau štabo viršininkui apie
priešo pasiruošimą puolimui ir nuėjau pas žvalgus.
Pirmadienis, 1943 m. liepos 5, karo lauko ligoninė - N.Gnilušos kaimas
Jau vakaras, aplinkui dvokia vaistais ir karbolu. Aš labai pavargęs, bet porą
žodžių vis tiek parašysiu, o paskui plačiau apie įvykį. Šiandien ryte, apie 4 vai.,
62

saulei tekant, prasidėjo vokiečių artilerijos parengimas, o po poros valandųal.ika, viena po kitos...lenda kaip pasiutę. Apie 11 vai. priešo automatininkai
|au prasiskverbė iki mūsų 167-ojo šaulių pulko sekimo punkto. Kairiajame'
sparne priešas jau supo mūsų dalinius, kautynės jau vyko mūsų užnugaryje.
Išėjau su keletu žvalgų nustatyti priešo padėtį, kur galėtų kontratakuoti
( lladkovo batalionas, permetamas į išeities poziciją.
bežvalgant, priešas atkirto mums kelią pasitraukimui, įvyko susišaudymas ir
pirmą kartą iš 15 metrų mačiau į save žiūrint priešo šautuvo vamzdį. Man
sutrupino ranką, virš alkūnės. Mes susprogdinom visą ją tarnybą. Petlickis šį
kartą buvo su manimi ir suteikė man pirmąją pagalbą, o paskui palydėjo iki
.... dsanbato visi mano žvalgai. Ypatingai išgyveno mažasis Savinas, mūsų pul­
ko auklėtinis. Jis šluostėsi vaikiškas ašaras, riedėjusias per skruostą.
Jis neteko prie Gnilušos savo raitųjų žvalgų būrio vado, j. Įeit. Šermušenkos,
o dabar dar vienas jo užtarėjas išėjo iš rikiuotės. Sudie, mano vyrukai, aš
manau, kad viskas baigsis gerai, jeigu rankos nenupjaus, o visa kita menknie­
kis. Fizinio skausmo nejaučiu, o moralinį labai. Mano ginklo draugai ten su
priešu kovoja, o aš štai invalidas, su nulaužta ranka. Bijau vieno — bijau, kad
geliu likti berankis, o su viena ranka juk negalėsiu mušti fricų.. Viltis pasveikti
priduoda man jėgų.
Antradienis, 1Ѳ43 m. liepos 6
Medsanbate man sutvarkė ranką, labai skauda, sunkiasi kraujas, uždėjo „apkaustą". Jeigu 10 centimetrų kulka būtų pataikiusi dešiniau, tai autorius šių
i'i lučių jau nebūtų rašęs, o dabar suskaldė kaulą ir darys operaciją.
Jadzė davė man šokoladinių saldainių ir sušilimui, juk ji tarnavo vienu metu
mano batalione. Kai vežė, labai kratė ir skaudėjo žaizdą, nors rėk. Sveika ranka
daužiau šoferio kabiną, kad lėčiau važiuotų.
O
jeigu nupjaus ranką, jeigu aš būsiu berankis, tai dar gerai, kad kairioji, o
dešinioji sveika, rašyti galėsiu ir tai jau gerai, o kiti lieka visai be rankų ir be kojų...
Nenorėjau važiuoti į ligoninę ir prašiau, kad gydytų čia, bet ir pats matau,
kad visur priguldyta sužeistųjų, jie laukia eilės tvarstymui, kai kurie jau mirę,
arba miršta... Nemalonu.
Ketvirtadienis, 1943 m. liepos 8
Kaip sužinojau iš sužeistų mūsų pulko kovotojų, tą pačią dieną padėtis 167ojo šaulių pulko bare buvo atstatyta 3-čiojo bataliono kontratakos dėka. Iš
mūsų apkasų liepos 5 dieną priešas buvo išmuštas apie 17 vai.
Visi priešo mėginimai tą dieną ir vėliau nuėjo niekais, mūsų vyrai gynėsi
kaip liūtai. Lavonų krūvos voliojosi mūsų apkasų rajone ir pradėjo nemaloniai
dvokti. Pradėjo juos užkasinėti čia pat, vietoje, po keletą į vieną duobę.
Parašiau keletą laiškų į pulką draugams, kad jie man rašytų apie padėtį
Imnte, kaip sekasi draugams kovoti, kas gavo ordiną ar medalių, kas žuvo ar
buvo sužeistas, o aš apie tai užrašysiu į savo užrašus. Nors ir toli būdamas nuo
pulko, gyvensiu kartu.
167-ojo šaulių pulko pergalės džiugins mane, ir išgyvensiu aš dėl jų nepasi­
sekimų, skaitysiu „Tėvynė šaukia".
63

Noriu būti kartu, kol Gedimino bokšte iškelsime laisvės vėliavą ir tada
ištesėsiu duotą pasižadėjimą...
Šeštadienis, 1943 m. liepos 10
Jau gerokai prisėjo pasitrankyti po ligonines, iš vienos į kitą, o iš šios į
trečią, ir vis toliau į užnugarį.
Antradienis, 1943 m. liepos 13
Į tą pačią ligoninę pateko visas sulaužytas chemijos būrio vadas — jaunes­
nysis leitenantas Šerelis.
Žvalgui Andrijanovui nupjovė ranką iki peties, man taip pat prasidėjo gang­
rena, siūlo amputuoti, prašiau, kad nepjautų — geriau mirti, bet su ranka...Kai
jis atsigavo po narkozės labai išgyveno, kad rankos nebėra, o vietoj jos apmu­
turiuotas binto gniužulas, per kurį sunkėsi raudonas kraujas.
Aš visų prašiau, kad iškentėsiu viską, tik nepjaukit, o jie pasitarę, paliko, tik
uždėjo naują gipsą — mat tas buvo blogai uždėtas. Niekuomet nepamiršiu
sesutės Anės su raudonu kryželiu, kuri mane slaugė.
Ketvirtadienis, 1943 m. liepos 22, Rėzanė
Po ilgos ir varginančios kelionės pagaliau mes patekome į padoresnį miestą,
Rėzanę.
Šeštadienis, 1943 m. liepos 24
Mes, sužeistieji, jaučiame visokeriopą paramą, užuojautą ir dėmesį. Mūsų
nepamiršta ir Lietuvos vyriausybė, prieš keletą dienų į Rėzanę mūsų sužeistųjų
aplankyti atvyko iš Maskvos atstovė — jauna darbuotoja Vanda Žemaitytė.
Visokių mačiau moterų, bet tokios švelnios, jautrios, nuoširdžios tikrai nebu­
vau sutikęs.
Antradienis, 1943 m. liepos 27
Mane, sunkų ligonį, siunčia toliau į užnugarį, į Kazanės miestą.
Pirmadienis, 1943 m. rugpjūčio 2
Šiandien aš jau patalpintas į karo ligoninę Nr. 2796, miesto centre, netoli
teatro Piskunovo gatvėje, buvusio technikumo patalpose.
Sekmadienis, 1943 m. rugpjūčio 8, Gorkis
Į ligoninę aplankyti sužeistųjų karių atvažiavo Stimburys ir Sabakonienė. Jie
pasakojo apie divizijos kovas prie Oriolo, apie pergales, pasiektas fronte, apie
sunkią padėtį Lietuvoje, kaip ten kankinami ir žudomi nekalti žmonės. Jie
atvežė mums dovanėlių: knygų, laikraščių, lietuviškų žurnalų. Kaip malonu, kai
jauti, kad tavimi rūpinasi kaip sūnumi.
Kiekvienas pasakytas žodis — tai geriausias vaistas sužeistiesiems. Džiaugė­
mės sužinoję, kad vakar Vakarų fronto kariuomenė pradėjo puolimą Smolensko
kryptimi, arčiau prie gintarinės Baltijos.
Penktadienis, 1943 m. rugsėjo 17
„Valio, valio, valio". Galima šaukti ir džiaugtis: prieš pora dienų man nuėmė
gipsą ir išlaisvino iš šarvų. Kaip vėžlį iš savo kiauto. Ir nesinorėjo tikėti, kad tai
tiesa. O jausmas toks, kad tarytum štai ims ir sutrupės ranka kaip stiklinė į
smulkiausius gabaliukus.
64

Pirmadienis, 1943 m. spalio 4
Esu labai dėkingas medicinos kapitonui Sidaravičiui, Bobrovui ir slaugei
Sonei, kurie pastatė mane ant kojų. Jų dėka aš sveikas ir to niekad nepamiršiu.
Šviesus atminimas žmonių, pašventusių save kitų labui.
Aš jau beveik sveikas ir prašausi į frontą, bet jie siunčia į Balachną.
Penktadienis, 1943 m.spalio 8, Balachna
Atvykau į 2-ąjį lietuviškąjį atsargos batalioną po antro sužeidimo fronte ir
buvau paskirtas taktikos dėstytoju jaunesnių karininkų grupėje.
Ketvirtadienis, 1943 m. spalio 14, Voskresenskas
Pamaskvio rajonas, čia įsteigti 16-osios lietuviškosios divizijos poilsio namai,
kur gauna kelialapius mūsų kovotojai ir vadai sveikatą pataisyti. Pirmą kartą po
dviejų su viršum karo metų padoriai pailsėsiu, nes čia ne frontas, žmogus
užmiršti visus vargus ir bėdas..
Sutikau senus draugus Antaną Budreiką, kapitoną Timofejevą, Geichmaną ir
kitus.
Šeštadienis, 1943 m. spalio 30
Vakar dienos „Tėvynė šaukia" 62-ajame numeryje perskaičiau šiltus žodžius,
šaukiančius į kovą. Juos užrašiau į dienoraštį:
...Klausykit, brangūs broliai!
Klausykit, mes žygiuojam!
Salelė nebetoli,
Nebetoli jau gimtoji!
Mes žygiuosim į Vakarus per sugriautus ir išdegintus kaimus, per krauju
pasruvusią žemę išlaisvinti vargstančius brolius.
Pirmadienis, 1943 m. lapkričio 8
Anksti rytą, apie 7 valandą 30 minučių, vokiečiai pradėjo staigų puolimą iš
Jezeriščės grupuotės į Nevelį. Prasidėjo atakos...
įsakymas sulaikyti priešą buvo gautas paskubomis, kaip sakoma „na chodu"
u užvirė košė maždaug apie 12 valandą dienos...
Blizga ir lūžta plienas, raitosi geležis, ugnies liežuviai laižo kaimų ir taip jau
pusiau sunaikintus pastatus... Gaudžia patrankų kanonada, švino lietus neša
mirtį, o skeveldros aižo sudaužytus ir sužalotus medžių kamienus.
Mirtis išsijuosus šienauja, ...voliojasi ir mūsų, ir priešo karių lavonai, skaus­
muose raitosi sužeistieji, kol jų nepribaigia kulka arba skeveldra...Sušilę dirba
Каиtynių lauke sanitarai. Kautynės nenurimsta ir naktį. Kada gi pasibaigs?
Trečiadienis, 1943 m. lapkričio 10
Jau trečią dieną kai verda kovos pragaras visu smarkumu ir nemažėja. Vakar
keletą kartų vokiečiai bandė eiti į psichinę ataką, bet primušė jiems gerokai
sėdynę, o daugelis liko drybsoti kovos lauke. Nebesulauks jų Hilda iš Rytų
Ironto, nors kiek belauktų — mirusieji iš fronto negrįžta.
Negrįš iš fronto ir daugelis mūsų kritusių kovoje. Jų irgi niekada nesulauks
molina, sesuo, o gal ir vaikučiai. Bet mes kovojam turėdami tikslą-apginti šalį
nuo okupantų, kurie mus nori padaryti savo vergais! Dėl tokio tikslo ir mirti
nebaisu!
65

Bet už ką? Už ką kovoja jie? Fricai, Hansai, Viliai už ką kovoja? Jie sako,
kad už Vokietiją. Netiesa, juos apgavo Hitleris, o jie patikėjo ir štai pasekmės
— žūsta daugybė žmonių...
Penktadienis, 1943 m. lapkričio 12
Drėgmė, vanduo ir molis — tai tokie pat priešai mums kaip ir kulkos, minos
ir skeveldros. Jūs pasakysite, kad nuo molio dar niekas nemirė. Tas irgi tiesa,
bet kiek jis prikamavo kareivių?
Frontas be drėgmės, sudrėkusių šiaudų, dvokiančių kareiviškų autų, apšepu­
sių kareivių veidų, prakaituotų palaidinių ir pradegintų milinių sunkiai supranta­
mas tam, kas skaitys šias eilutes, jeigu jis pats nepabuvojo porą metų apkasuose.
Tiesa, apie molį — jis lipnus, klijuojasi prie batų, pabūklų ir vežimų ratų. Jo
su vandeniu nenuplausi, tiesiog su peiliu reikia pjaustyti. Pabandyk žygiuoti po
lietaus molėtu keliu ir tada pats įsitikinsi, koks tai varginantis reikalas. Tiesiog
puspadžiai jame palieka. Molis lieka moliu.
Šeštadienis, 1943 m. lapkričio 13
Užvakar ir vakar, darydami mums nuostolius, pusgirčiai fricai lenda į karo
mėsmalę. Lavonų krūvos, užmuštųjų nėra laiko kada palaidoti, o tuo labiau,
kad jie guli „niekieno" žemėje.
Puikiai kovėsi 167-asis šaulių pulkas, vadovaujamas pulkininko Vlado Mo­
tiekos. Tai pulkas, kuriame aš pradėjau savo karinę karininko tarnybą.
Reikia skubiai pakeisti sužeistuosius sveikais, užkišti pasidariusias spragas,
susitvarkyti, atstatyti ugnies sistemą ir vėl laukti naujo priešo puolimo.Tarp
kovotojų ir karininkų daug sužeistų, bet iš apkasų jie nesitraukia, galima išnešti
tik ant neštuvų arba kai jau netenka sąmonės...
Apšepę, nesiprausę, nemigę ir išraudusiom akim, purvini kovoja vyrai su
priešu.
Šeštadienis, 1943 m. lapkričio 20
Po visos tos „sumatochos" prie Paikino kaimo dabar vėl viskas nurimo, kaip
pas bobutę už krosnies, divizija apsiuosto naujoje vietoje, „maiše", svarbiausia
tai, kad fricai nebandytų vėl uždaryti vienintelio išėjimo prie Rikšino kaimo
tarp dviejų ežerų.
Velniškai daug balų, o dar daugiau vandens ir drėgmės, tiesiog nėra kur ir
žeminę išsikasti. Vos iškasa kastuvą kitą, žiūrėk ir vanduo pasirodo. Vyrai
išmoko nauju metodu statyti žemines, tik joms dabar daugiau tiktų pavadini­
mas rąstinės — vietoj žemės naudoja rąstų sluoksnius ir samanas. Viskas būtų
gerai, tik kad jos labai žemos ir nėra kur padaryti krosnelės.
Trečiadienis, 1943 m. lapkričio 24
Po sunkaus ir varginančio žygio nakties metu pažliugusiais, ištižusiais ru­
dens keliais žygiuoja mūsų batalionai ir kuopos, praretėjusios po paskutinių
kautynių ir užima gynybą: prie Voskata kaimo 167-asis šaulių pulkas, 249-asis
šaulių pulkas prie Chlobnia kaimo, į šiaurės vakarus nuo Gorodoko miestelio,
kuris priešo rankose.
Nemalonu kišti žvėriui į nasrus ranką, bet kai yra reikalas, tai galima rizi­
kuoti, svarbiausia — šaltakraujiškumas ir blaivus sprendimas, juk per šias pel66

ki's vokiečių tankai nepraeis. Čia daug balų, raistų, upelių ir vėžių, na ir sama­
ni; išmoko daryti patys, kam valdiškos normos neužtenka.
Vienu žodžiu, čia karas panašus į partizaninius veiksmus priešo užnugaryje,
kad fricas pultų — mažai galimybių, nes čia labai daug balų ir raistų, o priešo
technika nepraeis. Matyt, čia ir žiemos.
Antradienis, 1943 m. lapkričio 30
Vokiečiai vėl bandė keletą kartų pulti mūsų divizijos pulkus, bet be jokių
i imlesnių pasekmių mūsų gynybai.
Pasižymėjo 2-asis batalionas, 249-asis šaulių pulkas, vadovaujamas majoro
Vilenskio. Keletą dienų buvo labai įtempta padėtis, bet dabar viskas vėl nurimo.
Niekada negalima pamiršti to, kas giliai įstrigo atmintin ir turi prasmę. Štai
ką pasakoja mums poetas Vladas Audronaša:
„... Čia paraku oras taip sunkiai pritvinkęs,
O naktys žėruoja pašvaistėm gaisrų,
Ir žemė nuo skausmo įdubus, sulinkus,
Vaitoja sprogimuos. Trošku ir aitru...
Dažnai mums prasiskiria žemė po kojom,
Granatos milinę mums aižo plienu.
Mes einam į priekį, užmiršę pavojus
Per priešo lavonus, krūvas pelenų...“
Taip, nieko nepridėsi, pasakytų žodžių gili prasmė, tai karo vaizdelis, išreikš­
tas be jokių pagražinimų.
Taip būna, kare kovoja ir miršta žmonės, turėdami savo įsitikinimus ir šven­
tą pareigos jausmą, kad taip ir ne kitaip. Tas aišku mums, karininkams. Nela­
bai gerai, kai kartais atiduodami įsakymai, ir žmonės eina į tikrą mirtį. Apie tai
žino, bet vykdo įsakymą, nes taip jau priimta...
Penktadienis, 1943 m. gruodžio 10
Divizijos pulkai dažnai keičia pozicijas, vietovė čia labai nepatogi gynybai:
balos, kemsynai.
— Pekloj tai bent karšta, o čia ir supūti galima, — bamba nepatenkinti
mūsų kovotojai, — kada gi prasidės puolimas?
Artėja 1944 metai, du su puse metų vargsta žmonės apkasuose ir nieko
nuostabaus, kad kitą kartą pasako tai, ką galvoja. Gal ir nesakytų, kad nereikė­
tą šlapiam gulėti ant sienojų už dirbtinos, iš velėnų padarytos apkaso sienelės.
Kartą mūsų vyrai puolė fricus, išmušė iš jų užimamų apkasų ir žeminių,
kurie buvo ant kalnelio, tik kad negulėt baloje. Juk žmogaus kantrybė turi
i iIms. Jie rizikavo savo gyvybėm ir buvo nubausti visu griežtumu už savivaliavi­
mą. Bet įgriso iki gyvo kaulo ta marmalynė ir tos išklojos per balas. Ir taip
musų žmonės kantrūs, o juos tokius daro pareigos jausmas. Bet ir kantrybė turi
savo ribas. Fricai sėdi aukštumose, o mūsų vyrai pelkėse, šlapi kaip viščiukai,
suskretę, netgi autkojus ne visada turi kur išsidžiovinti. Jeigu karas panašus į
karą sausose vietose, lygumose, tai tik ne Baltarusijos pelkėse. Čia panašu į
netvarkingą ir neūkišką miško kirtimą, visur rąstai, skiedros, pagaliai...
67

Šeštadienis, 1943 m. gruodžio 18
16-osios divizijos dalys persigrupuoja, o vyrams nusibodo tos pelkės, nors
jau ir pašalo. Tėvynės meilė ir ilgesys pavirsta kariams fizine jėga, o neapykan­
ta priešui — kulka švinine ir granata. Fronte kol kas ramu, tik balzganas
mėnulis budi apkasuose su patruliais, žaidžia raketos danguje, apšviesdamos
„niekieno" žemę, krūmokšnius ir medžius, driekiasi ilgi jų šešėliai ir lyg graibo
tau už kaklo...
Žeminėj, mažoje krosnelėje, traškėdamos dega malkos, kažkas iš karių skai­
to V. Reimerio eilėraštį „Už Tarybų Lietuvą". Taip fronte slenka karių dienos ir
naktys. Apsipranta žmogus su viskuo. Jis visada ir visuomet nori ko nors ge­
riau, arčiau, šilčiau. Žmonių jausmai atbunka, visi pasidaro bukai pikti ir niū­
rūs, už kiekvieną menkniekį į darbą leidžiamas keiksmažodis, lyg jis skausmą
ar vargą sumažintų, bet juk taip gyvenime nėra.
Fronte padeda knygos. Čia jas skaitome kolektyviai, nes kiekvienam knygų
neužtenka. Kai padoresnėje vietovėje stovi daliniai, tai ir literatūros vakarai
surengiami, ir svečiai iš Maskvos pasirodo, padainuoja, savo kūrybos eilėraš­
čius skaito. Tuomet į sielą įsilieja švelnus, kilnus, gražus jausmas. Keletą dienų
po to apkasuose nesigirdi keiksmažodžių.
Trečiadienis, 1943 m. gruodžio 22
Prieš porą dienų 249-asis šaulių pulkas pradėjo puolimą, užėmė vieną kaimą,
susijungė su kitais daliniais, puolusiais iš rytų. Buvo išlaisvintas Gorodokas ir
Jezerišcė. Priešas patyrė dar vieną pralaimėjimą, o mes dar vieną žingsnį į pergalę.
Įtūžęs plienas ieško sau aukų... Karas, koks jis žiaurus, negailestingas! Žmo­
gus, štai jo kūnas, dar taip neseniai galvojęs, troškęs, norėjęs, dabar sukniubęs
guli tylus... Tokioje pozoje, kaip mirtis jį užklupo... Kitas iš skausmo drasko
žemę, bet čia ir sanitaras jau nepadės... Nepriėjo iki pergalės, reiškia, suklupo
ir nebepakilo jis, bet jo pradėtą žygį tęs kiti ir jo siekimai bus įvykdyti jo
draugų rankomis.Mirštančio prašymas yra šventas, ir jį turi išpildyti likę gyvie­
ji...Ko prašo mirštantis kovotojas? Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių. Ka­
rininkas prašo, kad imtųsi vadovauti tas, kas galėtų jį pavaduoti, ir kad tęstų jo
pradėtą kovą. Kiti prisimena šeimas, vaikus, žmonas. Kaip taisyklė, nevedęs
kalba apie motiną ir prašo jai pasakyti, kur jis buvo sunkiai sužeistas.
Net ir sunkiai sužeistas niekada niekam nesako, kad jis mirs-аріе tai sužeis­
tieji nekalba. Kas įsidėmėtina, tai visi labai pikti ir nori valgyti. Priėmimo
punktuose visada vaikšto gailestingoji sesuo ir dalina sužeistiesiems duoną,
arbatą, o kai kam ir 100 gramų, kad nesušaltų...Geriau jau būti gyvam, o jeigu
jau nelaimė — tai kad ilgai nesikankinti.
Penktadienis, 1943 m. gruodžio 31
Baigiu rašyti šio savo dienoraščio paskutinį puslapį, baigiasi ir 1943 metai.
Kaip ilgai dar tęsis karas, kada mūsų kariuomenė pereis į puolimą, kurio iš
draugų neteksime pirmiausia, kada jau bus tikra žiema, kodėl tiek mažai tiekia
mums sviedinių? Tie ir panašūs klausimai neduoda ramybės, o labiausiai vie­
nas: ką atneš nauji, 1944 metai?
Spaudai parengė V.Stančikas
68

RYŠININKO UŽRAŠAI
Jonas GURECKIS

1942 m. sausio viduryje vargais negalais, nes traukiniai buvo perpildyti,
.įvažiavome į Balachną. Prisistatėme. Mums paskyrė baraką, kuriame gyvensi­
me. Po dienos tik apsitvarkę pradėjome karo mokslus. Pradžioje rikiuotė, kad
mokėtume vaikščioti kaip kareiviai, kol kas visi civiliokai — nuspurę, nuplyšę,
naginėti, vyžuoti. Paskirstė į pulkus. Man teko 156-ojo šaulių pulko ryšių kuo­
pa. Mūsų milinės ne tokios kaip visų, kalbėjo, jog anglai jas atsiuntė. Atrodė­
me gražiai.
Užsiėmimai vyko lauke, o žiema, spaudžia šaltis. Išnagrinėjome telefonų
schemas, mokėmės Morzės abėcėlės, o vėliau ir telegramų perdavimo. Stuksen­
davome raktu diena dienon — lyg geniai. Reikėjo išmokti perduoti signalus
šviesos pagalba, užkoduoti, iššifruoti. Kai lauke labai šalta, mokėmės barake,
siekėme teorinių žinių. Kai šilčiau, ėjome į laukus, tempėme laidus, „duodavo­
me" ryšį.
Mūsų kuopos vadas — leitenantas Čyžas iš Šaukėnų. Švelnus, lyg ir ne
vadas. Susėsdavo su kareiviais, kalbėdavosi kaip lygus su lygiais. Buvo baigęs
smetoninės armijos karo mokyklą. Vado pavaduotojas —jaunesnysis leitenan­
tus Feliksas Žukauskas, buvęs buržuazinės armijos puskarininkis. Tai buvo tik­
u s vadas — reiklus, taktiškas. Mano būrio vadas reiklus, rusų tautybės kari­
ninkas. Pavardę jau pamiršau. Pradėjome susidraugauti. Man suteikė seržanto
laipsnį ir skyrininko pareigas (načalnik napravlenija sviazi). Dabar jau mokausi
pats ir mokau kitus. į kuopą atsiuntė komunistus P. Kanišauską, o vėliau V.
Valaitį.
Kuopos politinis vadovas leitenantas Grigonis pasiūlė išleisti sienlaikraštį.
Man pavedė padaryti rėmelį. Iš abiejų rėmelio pusių padariau lyg stulpus su
Izoliatoriais. Iš dantų valymo miltelių ir krakmolo (krakmolą išsunkiau iš trintų
bulvių) padariau baltų dažų. Be to, dar parašiau straipsnį. Jį, kaip ir visą laikraš­
tį, redagavo V.Valaitis. Jis į lauko pratybas neidavo, nes neturėjo kuo apsiauti.
I >ėvėjo 45 numerio batus, o sandėliuose tokių batų nebuvo. Pulko sienlaikraš­
čių apžiūroje mūsų laikraštis buvo įvertintas gerai.
' Iš šeim os archyvo

69

Gegužės Pirmąją numatė priesaikos priėmimą, o prieš tai rikiuotės patikrini­
mą. Atkakliai treniravomės. Tikrinimo dieną reikėjo atlikti įvairius rikiuotės
pratimus. Stebėjo pulko vadovybė. Viską atlikome gerai, už tai gavome pulko
vado pagyrimą. Šventės dieną visi išsirikiavome aikštėje prieš pulko vėliavą.
Kuopos draugų akivaizdoje kiekvienas perskaitėme priesaikos tekstą ir pasira­
šėme. Kariai linksminosi, kaip kas sugebėjo. Kitą dieną gavome šautuvus.
Dabar jau buvome tikri kariai.
Atėjo durpių kasimo sezonas. Reikėjo paliuosuoti barakus, nes ten turėjo
apsigyventi darbininkai. Mus iškėlė į pamiškę kitoje Volgos pusėje. Palapinių
nebuvo, todėl kelias paras gyvenome po atviru dangumi. Kad nesušaltume,
naktį kurdavome laužus ir prie jų miegodavome. Visą naktį vienas šonas šyla,
kitas šąla. Neužilgo perkėlė į pušyną, kur buvo paruoštos žeminės. Mūsų kuo­
pa apsigyveno trijose žeminėse. Viskas būtų gerai, bet gultai padaryti iš karčių,
o ne lentų. Miegoti ant jų nelabai „minkšta". Aš turėjau maišą, į jį prikišau
lapų ir miegojau kaip ponas. Rytą atsikėlęs, maišą paslėpdavau, kad vadai
nematytų.
Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro mokėmės karo mokslo, tampėme lai­
dus per laukus, krūmus, mišką, kasdavome apkasus. Mano skyriuje buvo karei­
vis Kergelis iš Saratovo srities Čiornaja Padina kaimo. Vyras jaunas, stambus,
bet neišpasakytas tinginys. Visi kasa apkasus, o jis ne. Įsakau:
— Kergei, okopaisia.
— Kakovo čiorta sily tratit, zdės ne front
Štai ir daryk su juo, ką nori. Mokėmės naktį nutiesti ryšį į nurodytą vietą.
Kartą duodu užduotį Pečiuliui ir Šulikui per 15 minučių nutiesti ryšį į bataliono
štabą. Praėjo skirtas laikas, o ryšio nėra. Laukiame. Pagaliau po pusvalandžio
atsiliepė. Pasirodo, buvo pasiklydę, nubėgo ne į tas žemines. Po to Pečiulis
prašė nesiųsti ten, kur yra žeminės, nes jis bijąs į jas eiti. Galvoju ką reikės
daryti su tokiu kareiviu fronte?
Išvykus leitenantui Grigoniui, į jo vietą atsiuntė leitenantą Bronių Križevičių. Jis vesdavo politines pamokas. Kai kada jį pavaduodavo Valaitis. Kariai
turėjo žinoti politinę padėtį šalyje, įvykius frontuose. Kartą naktį paskelbė
pavojų. Visi šokome iš žeminių ir pasislėpėme miške. Virš mūsų skrido vokie­
čių lėktuvai. Po kurio laiko grįžo atgal. Sužinojome, jog jie bombardavo Gorkio
automobilių gamyklą.
1942 m. rugpjūčio 27 d. gavome įsakymą krautis į geležinkelio ešeloną.
Susikrovėme visą savo mantą į vežimus ir išvažiavome. Stotyje vežimus pakro­
vėme ant platformų, o patys — į prekinius vagonus. Vagonuose lentų gultai.
Radome ir atsinešėme šieno, paklojome, kad gulėtume minkštai. Tuoj pat pratęsėme ryšį į pulko štabo ir paskutinįjį vagoną. Kur važiuojame nežinojome. Po
kurio laiko pravažiavome Maskvą. Atvažiavome į Tūlą. Čia išsikrovėme ir išžy­
giavome. Apsistojome miške netoli Jasnaja Poliana. Žygiuodami matėme prieš­
tankinius griovius, kryžkelėse sustatytus „ežius" (suvirintų bėgių užtvaras), lau­
kuose žeminės ir apkasai. Čia jau buvo vokiečiai, vyko mūšiai.
70

Nurodytoje vietoje sustojome, pasistatėme palapines. Buvo išstatyta sargy­
ba, sužinojome slaptažodį. Kitaip sakant, padaryta viskas, kas būtina netoliese
priešo. Visoms dalims nutiesėme ryšį, paskyrėme budinčius prie telefonų. Kitą
dieną pratybos kaip fronte. Daliniai „puola" priešą, o mes tempiame ryšį,
bėgiojame su laidų ritėmis ant nugaros ir telefono aparatu, pakabintu per petį.
Pasibaigus pratyboms,rezultatų aptarimas. Ryšių viršininkas mūsų veiksmus
įverlino gerai, o aš gavau pastabą: „Neteisingai darė skyrininkas Gureckis, pats
bėgiodamas su rite, tiesdamas laidą. Šį darbą turi atlikti kareiviai. Vadas turi
vadovauti, o ne lakstyti". Mokiausi vadovavimo meno, tačiau vėliau, fronte,
dažnai tekdavo lakstyti pačiam. Atėjo ruduo. Dienos, o ypač naktys, šaltos,
lyja lietus, šlapi,o išsidžiovinti nėra kur. Grūdinomės, kalendami dantimis.
Mūsų 156-asis šaulių pulkas stovėjo netoli Jasnaja Poliana, buvusio Levo
I olstojaus dvaro. Nuėjome aplankyti muziejų, tiksliau to, kas liko iš muziejaus.
Vokiečiai pagrindinėje muziejaus salėje padarė arklidę. Kapą išniekino. Netoli
los vietos kardavo gyventojus, nepaklususius vokiečiams. Muziejaus ekspona­
tus darbuotojai spėjo paslėpti — okupantams jie neatiteko. Truputį sušilus
orams, mūsų pulkas persikėlė į mišką netoli Tūlos. Ten buvo įrengtos žeminės.
I dvi žemines sutilpo visa ryšių kuopa. Pasistatėme skardinę krosnelę. Kai
paspaudė šaltukas, mes jau gyvenome šiltai. Atvėsus orams, davė veltinius,
valinukes, vatines kelnes, šiltus autus, ausines kepures, kailines kumštines ir
paprastas pirštines. Aprengė šiltai.
1943 m. gruodžio 24-osios naktį išžygiavome. Mane su keliais kariais paliko
nuimti ryšio laidus ir atvykti į nurodytą vietą. Susitvarkę viską sukrovėme į
inges ir pasivijome savo kuopą. Žygiavome labai sunkiai. Keliai užpustyti taip,
kad ne tik mašinos, bet ir arkliai klimpo iki papilvių, vos išsikapstydavo iš
pusnių. Patrankas traukdavo po 10—12 arklių, stumdavo ir traukdavo patys
artileristai. Arkliai alkani, išvargę.
Mes dar Tūloje gavome slides, tai jos kartais padėdavo, bet ir su jomis buvo
vargo. Pririšam ant veltinių, slystam, griūnam, slidės išsineria. Vėl vargsti, kol
prisiriši. Be slidžių irgi blogai. Įkrenti į sniegą iki pusės ir išlipti nebegali. O kai
ii'ikia surinkti laidą, tai visai prapultis. Abi rankos užimtos laidu, slidžių lazdo­
mis pasinaudoti negali ir svyruoji į visas puses: tai pirmyn, tai atgal. Vis dėlto
kai pramokome slidinėti, pasidarė lengviau. Žygiavome naktimis, o ilsėjomės
dieną. Pavargusios kojos skaudėdavo. Rytą išbėgdavome basi į sniegą, kad
atsigautų. Pradėjo trukti maisto, nes gurguolės smarkai atsiliko. Vietoje 800
II ramų duonos duodavo 500 gramų miltų ir daryk ką nori. Druskos nebuvo.
Kartais virtuvėje išvirdavo miltų buzos be druskos. Truputį įdėdavo smulkiai
Piaustytų lašinių. Ištirpinę sniegą, iš miltų pasidarydavome kietą tešlą, dėdavo­
me ant skardos ir virš laužo kepdavome, tik reikėjo stebėti,kad nesudegtų. Kai
dailgiau nieko nebuvo, valgėme ir tokius blynus.
Pailsėję, kiek atsigavę, žygiavome toliau, vis arčiau ir arčiau fronto. Pakely
sudeginti kaimai, negyvų arklių ir hitlerininkų lavonai. Vienoje vietoje net visa
grandinė jų išguldyta. Hitlerininkams turbūt buvo įsakyta sudeginti kaimą,
71

tačiau jiems kelią pastojo mūsų kariai ir visus nukovė.
1943 m. vasario 17 dieną mūsų divizija gavo 48-osios armijos vado įsakymą
po dviejų dienų, t.y. vasario 19 dieną, išsidėstyti Aleksejevkos, Zolotoj Rog,
Troickoje ir Protasovo kaimų ruože. Pagrindinės divizijos jėgos apsistojo Alek­
sejevkos kaime. O ten buvo likę tik keli namai. Kariai šalo lauke, o šaltis dieną
ir naktį siekė 35 —40 laipsnių.
Kai truputį pailsėjome, buvo įsakyta man ir Rutkauskui prisistatyti pulko
vadui papulkininkiui Staškevičiui. Pulko štabas buvo įsikūręs plytų namelyje.
Įėję atraportavome, jog ryšių kuopos vado įsakymu atvykome. Pulko vadas su
keliais karininkais sėdėjo prie stalo, pasidėję žemėlapį ir kompasą. Degė „koptilka" (spingsulė), padaryta iš artilerijos sviedinio tūtos. Vadas parodė mums,
kur yra pirmasis ir antrasis batalionai ir įsakė nutiesti ryšį. Gureckis antram, o
Rutkauskas pirmam batalionams. Po poros valandų, t.y. 9 valandą, ryšis turi
veikti. Komutatorius jau pastatytas. Nubėgę į kuopą, pasiėmėme po dvi kabe­
lio rites, prisijungėme prie komutatoriaus, užsidėjome slides ir pirmyn. Laukuo­
se sniego iki juosmens, stiprus vėjas neša sniegą, kapoja veidą taip, kad atsi­
merkti negali.
Kartais išsineria slidės. Vėl vargsti kol prisiriši, o be jų išvis negali paeiti.
Išvyniojau beveik abi rites, o bataliono vis nėra. Paskambinau, kad atneštų dar
dvi. Atnešė, tuščias grąžinau ir bėgu toliau. Man skirtas laikas jau baigiasi, o aš
dar neradau nurodyto bataliono. Ima baimė, kad nespėsiu, o juk 9 valandą
prasidės puolimas. Vis dėlto spėjau. Kai praaušo, suradau bataliono vadą kapi­
toną Biconą, prisistačiau. Bandžiau įsmeigti į žemę naudojamus įžeminimui
smaigtus, o jie nelenda — žemė įšalusi. Paėmiau durklą, su šautuvo buože
įkaliau į žemę, prijungiau, ir ryšis ėmė veikti sklandžiai. Pradėjau budėjimą prie
telefono.
Keistai atrodė laukas, kuriame kariai ruošėsi puolimui. Pristatyta sniego
bokštelių. Už kiekvieno po kelis karius. Aš taip pat pasistačiau sniego užtvarą.
Sniegas kietas, pjoviau su kastuvėliu blokelius ir stačiau priešais. Apkasas snie­
ge. Kad ir silpnas šios sniego sienos atsparumas, bet šiek tiek apsaugo nuo
kulkų ir skeveldrų. Mano apkasas netoli bataliono vado. Matau kaip vadas
kapitonas Biconas ir jo adjutantas leitenantas Berzokas stovi stati už sniego
sienos, stebi priešą. Minos ir sviediniai sproginėja tai vienoje, tai kitoje vietoje.
Staiga sprogo sviedinys tarp mūsų apkasų. Girdžiu šaukia: „Sanitarai, sanita­
rai!" Pasikeliu pažiūrėti, kas nutiko, ogi matau gulintį aukštielninką jaunesnįjį
leitenantą Abramą Berzaką. Skeveldra pataikė į galvą. Jis mirė vietoje. Neteko­
me gero vyro.
Po tos žūties visi pasidarėme atsargesni, be reikalo nekišdavome galvos iš
apkaso. Vakare perdaviau žinias į pulko štabą, kiek „ukrainiečių" ir kiek „ru­
sų", kitaip — kiek žuvusių ir kiek sužeistų. Tą vasario 22 dieną nuostoliai buvo
nedideli. Kitos dienos vidudienį užskrido vokiečių lėktuvai. Pradėjo bombar­
duoti ir šaudyti į mus iš kulkosvaidžių. Mūsų kareiviai apsirengę milinėmis, be
maskuojančių baltų apsiaustų, iš viršaus matomi puikiausiai. Lėktuvai nusilei72

(l/.id žemai ir šaudo į karius. Mūsų naikintuvų nėra. Zenitinės artilerijos ar bent
kulkosvaidžių taip pat nėra. Aš pradėjau šaukti: „Agon po samoliotam!'1 Tuo
metu matyt nuspaudžiau ragelio raktą ir mano komandą išgirdo net pulko
šlubo ryšių mazge. Po antskrydžio atsivėrė baisus vaizdas. Lavonai, sužeistųjų
iiksmas, aimanos, kur guli galva, kur koja, kur tik pusė žmogaus. Nutrūko
tyšys. Paėmęs laidą į ranką, bėgu, kol surandu nutraukto laido galą. Sujungiu
vėl ryšys yra. Ryšių punkte budinti Vološinaitė praneša man, kad žuvo
seržantas Jonas Rutkauskas, mano draugas. Vėliau sužinojau, jog jie dviese
r.sikasė didelį platų apkasą. Netoliese sprogo bomba-oro banga užmušė abu.
Šaltis spaudžia ir dieną, ir naktį. Guliu ant sniego alkanas, sušalęs, daužau
kojas ir rankas vieną į kitą, lyg ir šilčiau. Atsistoti ir pajudėti nevalia, gali
nukauti. Matau, kareivis susilenkęs bėga, nešinas glėbeliu šiaudų. Klausiu:
— Ką darysi su šiaudais?
— Pasiklosiu, kad šonai nešaltų.
Nubėgau ir aš atsinešti šiaudų. Laimingai sugrįžau. Pasiklojau ir tikrai jaučiu,
kad geriau, šilčiau. Mokomės gyventi sniege. Netoliese stovi sudegęs tankas, o
ant jo vikšrų guli taip pat sudegęs mūsų tankistas. Pagalvojau: namiškiai jo nebe­
sulauks. Ir mano mintys nuskrido pas žmoną, vaikus. Kaip jie gyvena, kaip mano
Slaselė vargsta su keturiais vaikais. Sunkios mintys, liūdnos.
Vėl ateina vakaras, darosi dar šalčiau. Jau trečia para be miego, šaltyje,
alkani. Gerai, kad važiuodamas į frontą nusipirkau pypkę, didelę dėžę degtukų,
Ia bako. Ji dabar ir šildo, ir maitina. Sutemus pranešė, kad ateina pamaina.
Nuėjau į kuopą, kuri apsistojusi mažame namelyje. Prigulusių kareivių tiek,
kad kojos nėra kur pastatyti. Vargais negalais įsiterpiau tarp miegančiųjų —
užmigau. Rytą kuopos vadas juokiasi iš manęs ir mano komandos „Ogon po
samoliotam". Kai aš daviau komandą, ją išgirdo budintieji prie telefonų ir
pulko štabe, ir kuopoje. Vadui aiškinu: „Lėktuvai skrido labai žemai. Jeigu visi
būtume šaudę, gal ir būtume numušę, ir ne vieną." Vadas juokiasi, jam links­
ma, o mums tada buvo striuka. Dar neprašvitus išskubėjau į priekinę liniją, į
man priskirtą batalioną. Pakely pasiėmiau dar šiaudų, susiradau savo apkasą.
Prašvito vasario 23 diena šalta, bet saulėta, graži. Apie dvyliktą valandą po
silpnos artilerijos ugnies prasidėjo mūsų puolimas. Priekyje važiuoja du mūsų
lankai. Menka mums priedanga, bet geriau negu nieko. Vyrai pakilo, o į juos
vokiečiai atidengė ugnį iš visų pabūklų ir ginklų. Bėgame į priekį ir mes,
ryšininkai. Pašokam, pabėgam ir vėl krintam. Taip šuoliais, po truputį judame
pirmyn. O kai kas krinta ir jau nesikelia. Atbėgo kaimyninio bataliono vado
pasiuntinys Večiorkus, šiaulietis, pranešė, kad kairysis aukštumos pakraštys
užimtas, vokiečiai atsitraukė. Saulei leidžiantis, visa 242 aukštuma prie Choroševskij gyvenvietės buvo užimta. Daug gyvybių pareikalavo ši aukštuma.
Mūšiui pasibaigus, iš dviejų batalionų susirinko gal 50 vyrų. Įsitaisėme vo­
kiečių paliktuose apkasuose. Jie geri, gilūs. Turime pastovų ryšį su pulko šta­
bu. Pasidarėme sniego užtvaras į vokiečių pusę. Stebime, kaip elgiasi priešas.
Naktį atėjo pastiprinimas, bet maisto neatnešė. Šalta, norisi valgyti. Budėjome
73

dviese — aš ir Šulikas. Vos praaušus, pulko ryšių viršininkas įsakė man atvykti
į pulko štabą. Įsakymas aiškus, bet kaip įvykdyti, kad slėnį, per kurį man teks
perbėgti, apšaudo vokiečių snaiperis. Jau vieną vyrą, bėgantį per slėnį, nušovė.
Šaudo iš namo kaimo pakraštyje, o mes jam nieko padaryti negalime. Turėtu­
me padegamųjų kulkų, uždegtume namą, nes stogas šiaudinis, deja, neturime.
Palikęs Šuliką budėti, išėjau. Kartu su manim ėjo būrio vadas leitenantas Zameninas. Tik priėjome slėnį, suzvimbė sprogstamosios kulkos. Leitenantas apsisu­
ko ir atgal, o man reikia eiti, ne eiti, o šliaužti. Tik aš pajudu — šūvis. Nejudu,
guliu ir fricas nešauna. Ėjome slėpynių, katras katrą apgaus. Sniegas purus, prilin­
do į rankoves, už apykaklės, į veltinius. Šalta gulėti, nemalonu. Pagulėjęs šoku,
bėgu 4 —5 žingsnius ir krintu į sniegą. Vėl sprogsta kulka. Po kurio laiko vėl tas
pat. Pagaliau pastebėjau tanko padarytą provėžą. Po kelių šuolių įkritau į ją.
Dabar vokietis manęs jau nematė. Laimė, kad jis buvo blogas šaulys — likau
gyvas. Iššliaužiau į aukštumėlę, buvau nebepasiekiamas. Išsikrapščiau sniegą, už­
sirūkiau pypkę ir einu. O aplink karių lavonai. Širdį skauda matant išguldytus
mūsų vyrus. Kiek paėjęs pamačiau sniego bokštelius. Iš vieno rūko dūmai. Įkišau
galvą, ogi viduje mūsų trečio bataliono ryšininkai, susikūrę ugnį šalme verda
arklieną. Gabalą davė man paragauti. Aš tą mėsą bemat sušveičiau.
Taip šiek tiek pasistiprinęs ir padėkojęs nuklampojau į štabą. Jau ėmė temti.
Prisistačiau ryšių viršininkui, paaiškinau, kad pavėlavau, nes trukdė vokiečių
snaiperis. Išklausinėjo mane, kas darosi priekinėje linijoje. Pasakė, kad gausime
pastiprinimą, nes 6 valandą vėl prasidės puolimas, reikės nuolatos palaikyti
gerą ryšį.
Sutemus grįžau pas savo draugus, o čia dalija vakarienę. Įpylė samtį ir į
mano katiliuką. Pasižiūrėjau, o ten plaukioja sveiki rugių grūdai, neskustos
bulvės, gabaliukas arklienos. Taip vadinama sriuba be druskos. Neskanu, šleikštu,
bet ką daryti, kai labai norisi valgyti — buvau alkanas kaip šuo. Šiaip ne taip
nurijau, lyg šilčiau pasidarė. Atėjęs į savo apkasą, Šuliką leidau eiti vakarie­
niauti. Pažadėjo ir man atnešti. Laukiau, laukiau, o jo vis nėra. Dingo mano
karys, negrįžo. Galvojau, jog žuvo.
Naktį į mūsų apkasą susirinko vadai: pulko komisaras kapitonas P.Gužauskas, bataliono vadas kapitonas Biconas, kuopų vadai. Aš sėdžiu kampe susirie­
tęs ir klausau, ką šneka vadai. Kapitonas P.Gužauskas sako: „Žinau, kad niekas
neišeis, bet įsakymą reikia vykdyti. Įsakyta 6 valandą pulti priešą". Po pusiau­
nakčio į apkasą įgriuvo Šulikas. Atnešė vakarienę, tokią pat sriubą, kokią aš
valgiau, tik sušalusią į ledą. Negi čiulpsi ledą.
Atėjus puolimo valandai, į dangų iššovė raudona raketa. Pakilome atakon.
Puolėme vokiečius nuo aukštumos, o slėnyje apsikasę vokiečiai leidžia apšvie­
čiamąsias raketas ir puikiausiai mato. Jų kulkosvaidžiai ir minosvaidžiai kerta į
mus. Perdavė komandą atsitraukti į savo pozicijas. Puolimas nepasisekė. Trau­
kėmės, bet daug vyrų liko gulėti. Štai grandinė kaip išsiskleidė, puolė, taip ir
sugulė. Vienas šautuvą prisidėjęs prie peties, turbūt šaudė, bet taip ir sustingo.
Po kurio laiko vokiečiai pakilo į kontrataką. Jau išaušo, matau, kaip jie
74

slėniu slenka, norėdami mus atkirsti nuo pagrindinių jėgų. Mūsų kariai laikėsi
didvyriškai, neleido vokiečiams priartėti. Mums padėjo ir artilerija. Staiga nuIlaukė ryšio laidą. Aš išlindau iš apkaso, nubėgau ieškoti, kur nutrūkęs laidas.
Nors bataliono vadas ir sakė palaukti, kol aprims mūšis, bet kaip lauksi, jeigu
nėra ryšio. Suradau nutrauktą laidą, sujungiau, prijungiau aparatą, paskambinau į
komutatorių. Atsiliepė Vološinaitė. Tuo metu mūsų artilerija pradėjo šaudyti į
saviškius. Aš šaukiu į ragelį: „Artileristai šaudo į savus. Perkelkite ugnį". VološiII.ulė suprato, perdavė vadams, artileristai perkėlė ugnį į vokiečių pusę. Grįždamas
pamačiau mūsų kulkosvaidį, prie jo sužeistą karį. Padėjau jam sutvarstyti žaizdą,
alsiguliau kartu su juo prie kulkosvaidžio ir pradėjome šaudyti į vokiečius. PastaIįėji buvo priversti atsitraukti. Grįžau į savo apkasą, pranešiau bataliono vadui, ką
nuveikiau. Mane pagyrė už drąsą, pažadėjo pristatyti apdovanojimui. (Po mūšio
gavau medalį „Už narsumą"). Dar ir dar bandėme pulti, bet nesėkmingai. Neteko­
me mūsų pulko komisaro kapitono P. Gužausko.
Nikitovkos kaimą puolėme kelis kartus ir vis nesėkmingai. Vieno puolimo
metu buvome priartėję prie pat kaimo, bet užimti jėgų nebeužteko. Puolimas
sustojo, gulėjome sniege,o pūga siautė. Įsikasiau į sniegą, užsidengiau palepin­
si.lustę ir atsiguliau. Komandos atsitraukti nebuvo. Užsnūdau. Po kurio laiko
noriu pakilti, ogi negaliu, užpustytas. Po truputį išsijudinau, išlindau iš sniego.
Sutemus įsakė atsitraukti. Likę gyvi grįžome į pradines pozicijas. Atsiuntė pa­
mainą. Man liepė eiti į kuopą pailsėti. Kuopos vyrai įsitaisė mūriniame namely|<\ iškasė duobę ir lindi joje. Užkūrę pečių virė arklieną. Davė man gabalėlį.
Sušalęs aš nutariau užlipti ant pečkaklio. Gerai įsitaisiau, šiltai. Tik pradėjau
snausti, ir še tau — ėmė sproginėti priešo sviediniai. Visi sulindo į duobę, o aš
nelipau. Galvoju, jeigu greta sprogs sviedinys, tai skeveldros manęs nekliudys,
.ilsimuš į krosnį. O jeigu pataikys, tai ir duobėje vargu ar liksi gyvas. Staiga
kurtinantis trenksmas. Mane apipylė žemėmis, bet nesužeidė.
Nutilus vyrai išlipo iš duobės pažiūrėti. Pataikyta į daržinę, o joje stovėjo
pulko vado, komisaro ir mūsų arkliai. Užmušė tris arklius. Nieko nelaukdamas
nulipu nuo krosnies,pasišaukiu kareivį, einame į daržinę. Pasišviesdami sping­
sule, apžiūrėjome užmuštus arklius. Aš išsitraukiau peilį, vieno arklio šlaunyje
perpjoviau odą kryžiumi, atlupau, išpjoviau gerus gabalus mėsos sau ir jam.
Cirįžę vėl užkūrėme krosnį, išsivirėme mėsą, pavalgėme, aš vėl į savo šiltą vietą
u miegojau iki ryto. Pakilęs išėjau į priešakinę liniją turtingas, su mėsa. Atne­
šinu draugams, nes jie alkani. Dieną pavojinga eiti, nes slėnis, per kurį reikia
pereiti šaudant minosvaidžiais ir kulkosvaidžiais. Šaudo net naktį, bet tuo metu
pi isitaikyti jie negali, tamsu. Šitą slėnį mes pavadinome „mirties slėniu". Prie­
kinėje linijoje svarbiausia gerai susipažinti su vietove, žinoti, kur priešas apšau­
do, o kur esi nepasiekiamas, kaip aplenkti pavojingas vietas.
Gavome pranešimą, jog auštant pulsime vokiečius. Paskirtą valandą mūsų
artilerija pradėjo šaudyti. Šaudė gal dešimt minučių, po to puolimas, o vokie<ini davė į mus iš įvairiausių ginklų. Mūsų artilerija jų ugnies taškų nesunaiki­
no. Bataliono vado pavaduotojas vyresnysis leitenantas Popovas, paėmęs iš
75

manęs ragelį, šaukia pulko artilerijos viršininkui Pačekajevui: „Daj ogurcov",
(daugiau artilerijos ugnies). O tos ugnies labai mažai.
Vieną kovo popietę atskrido virš mūsų vokiečių lėktuvas, paskraidė, pasi­
žvalgė, nešaudė, nebombardavo ir dingo. Aš sakau: „Na, vyrai, dabar fricas
mums duos! Tai buvo žvalgybinis lėktuvas, tikriausiai mus nufotografavo".
Diena buvo saulėta, viskas gerai matyti. Ir tikrai: po valandos vokiečiai pradėjo
šaudyti į mus iš minosvaidžių. Minos krito prie pat mūsų apkasų. Nutraukė
ryšio laidą, bet aš tūnau apkase, galvos nekišu, nes galiu jos netekti. Netoli
manęs apkasą išsikasęs kitas kareivis. Po minos sprogimo pasižiūriu, o ten
sudaužytas šautuvas ir kuprinė, kareivio nėra. Galvojau žuvo, bet matau, kad
šis iškiša galvą iš kito apkaso. Pasirodo, nušliaužė pas kaimyną parūkyti, o tuo
metu į jo apkasą pataikė mina. Laimė lydėjo vyrą, liko gyvas.
Naktį pasigirdo lėktuvo burzgimas. Iš balso supratome, kad skrenda mūsų
„kukurūznikas", taip vadinome dvisparnį U-2. Praskrisdamas „prikabino" švie­
čiamųjų raketų. Jos leidžiasi palengva, apšviesdamos vokiečių ir mūsų pozici­
jas. Vokiečiai pradėjo šaudyti į lėktuvą iš kulkosvaidžių trasuojančiomis kulko­
mis. Gražus fejerverkas: šviečia lempos, skraido kulkos. Lėktuvas nustojo burgzti,
niekur jo nematyti, tik staiga prie vokiečių pozicijų ėmė sproginėti bombos.
Tai mūsų „kukuruznikas" išbėrė jas ant priešų galvų, užskridęs su išjungtu
varikliu. Po to išgirdome, kad jis suburzgė jau mūsų užnugaryje.
Gegužės Pirmąją buvo organizuotas mitingas. Visiems, kas buvo apdovanoti,
įteikė ordinus ir medalius, nufotografavo, ant nuotraukos pasirašė pulko vadas.
Dalyvavo divizijos vadas generolas majoras V.Karvelis, kartu su juo dainininkė
A.Staškevičiųtė. Po koncerto buvo surengtos vaišės. Generolas padėkojo už
narsumą, pasveikino šventės proga. Sėdėjau netoli generolo. Prisistatėme, jog
aš ir Večiorkus esame šiauliečiai. Pasirodo, ir jis iš Šiaulių. Jo tėvai mieste
turėjo didelį medinį namą, ten buvo karčiama ir užvažiuojamas kiemas. Išgėrė­
me po 100 gramų, užvalgėme lašinių, kurių jau seniai nebuvome matę.
Gegužės 12 dieną pakeitė pulko vadą. Papulkininkį S.Staškevičių perkėlė
kitur, o mūsų vadu tapo majoras G.Fominas. Į mūsų kuopą atvyko naujokai.
Tarp jų — Nagevičius, V.Jacenevičius, šiaulietis Gutauskas. Mokėme jaunus
vyrus, kaip reikia kariauti, kad nugalėtume priešą, o patys liktume gyvi. Mokė­
me pavyzdžiais.
Buvo toks atsitikimas. Ryšininkai paklojo laidą per kalnelį, matomoje vieto­
je. Vokiečiai pastebėjo, pastatė snaiperį, o šis sekė dieną, naktį. Kai reikėjo
laidą nuimti ir perkelti į kitą vietą, ryšininkas nubėgo ant kalnelio, jį ir nušovė.
Jeigu laidas būtų paklotas apeinant kalnelį, luomelėje, snaiperis nematytų ir
nebūtų aukų. Mokėme, rodėme, pasakojome. Politines pamokas vedė V.Valaitis. Jis turėjo gerą iškalbą, mokėjo paprastai ir suprantamai paaiškinti.
Greitai prabėgo gražus pavasaris. Gauname įsakymą birželio 4 dieną žygiuo­
ti į priekines pozicijas. Prieš išėjimą sušaukiamas kuopos karių susirinkimas.
Kalbėjo kuopas vado pavaduotojas F.Žukauskas, V.Valaitis, kiti. Paskirstė kas
kuriame batalione dirbs. Mane siunčia į speckuopą (bausmės kuopa). Ši kuopa
76

I>i iškirta mūsų pulkui. Kartu su manim trys merginos: šiaulietė Gruzdaitė, Jefimova ir Fedotova. Neapmokytos, neturi jokio supratimo apie ryšį, gali tik
lindėti prie telefono aparato. Laidus, aparatus, viską, kas reikalinga, susikrovė­
me į vežimą ir išvažiavome nurodyta kryptimi. Staiga girdim šaukia: „Kur jus
velnias neša, nematote, kad čia minų laukas? Mirti norite". Pasirodo, mūsų
pozicijos užnugaris visas užminuotas, pratemptos spygliuotos vielos. Vietomis
palikti siauri praėjimai, galima pravažiuoti ir vežimu. Gerai, kad mus perspėjo
galėjome išlėkti į orą su visu vežimu. Galų gale laimingai suradome mums
paskirtą kuopą. Dalinio ryšininkai, kuriuos pakeitėme, pasiūlė mums palikti
savo laidus, o jiems tiek pat atiduoti mūsų laido. Apėjome, paskaičiavome,
kiek paklota laidų, sutikome pasikeisti. Jų laidai tvarkingai pritvirtinti prie
apkasų sienų, nutiesti į visas puses. Apkasai gilūs, galima vaikščioti stačiam.
Padaryti perėjimai iš pirmos linijos į antrąją.
Savo skyriaus karius paskirsčiau į būrius, prie kulkosvaidžių, minosvaidžių.
Prie komutatoriaus palikau merginas. Pačioje pavojingiausioje vietoje, kur ap­
kasai priartėja iki priešo arčiau negu šimtas metrų, budėti palikau panevėžietį
P. Buroką ir VJacenevičių.
Nemažai kuopos kareivių pradėjo sirgti vištakumu, naktį blogai mato. Pasiteiškia vitamino A trūkumas. Gal truputį simuliavo šia liga. Blogai, kad serga.
Musų darbas — temstant arba naktį. Tokiu laiku mažiau pavojų tyko.
Vakare kuopos vado pavaduotojas leitenantas Žukauskas įsako man nutiesti
ryšį į pulko vado stebėjimo punktą. Sutemus bėgsiu, kol šviesu — pavojinga. Į
pagalbą man paskyrė K.Bučių. Abu paėmėme po dvi rites, aš užsikabinau
telefono aparatą ir pasileidome per lauką į nurodytą aukštumėlę. Aš einu pir­
mas, tiesdamas laidą, Bučius iš paskos, nešinas ritėmis. Priėjau tranšėją, peršo­
kau, o jam nepasakiau, užmiršau, jog jis blogai mato. Nepastebėjęs griovio
įkrito. Vyras stambus, o dar ant pečių gal 30 kilogramų svoris. Krisdamas
skaudžiai užsigavo, pradėjo mane keikti:
— Kodėl nepasakei, kad griovys, neįspėjai? — tu šioks tu toks.
— O kodėl manęs neįspėjai, kad blogai matai? Nejaugi aš turiu už tave
galvoti. Pats savimi rūpinkis.
Apsibarę nuklampojome toliau. Pasiekę tikslą, prijungėme aparatą. Paskam­
binau į kuopą. Man įsakė grįžti, o Bučius liks budėti prie aparato. Grįžtu, lyg
pradeda švisti. Matau, pilnas laukas patrankų. Galvoju, čia kas nors bus. Ir
Iikrai: tik parėjau į kuopą,kad užgrojo mūsų patrankos. Joms nutilus, priešą
puolė žvalgų būrys, vadovaujamas vyresniojo leitenanto V.Bernotėno, ir dvi
pėstininkų kuopos.
Kai pradėjo šaudyti patrankos, vienas sviedinys, nežinau mūsų ar vokiečių,
pataikė į mūsų ryšių žeminę, esančią speckuopoje. Laimė, kad nesprogo, tik jo
<pilas plyšo ir su triukšmu išsiveržė sprogstamoji medžiaga. Bet to pakako, kad
pi itrenktų ten buvusius karius. Kai apie tai pranešė į ryšių kuopą, leitenantas
Žukauskas įsakė man su ryšininke Polia nubėgti pažiūrėti, kas atsitiko. Bėgam
per lauką, o sviediniai sproginėja. Mes tai krintam ant žemės, tai vėl pakilę
77

bėgame. Matau, merginos veidas baltas kaip popierius. Klausiu:
— Polia, ar nebijai?
— Nebijau, — atsako.
Atbėgome į žeminę, o ten likusi sveika tik viena mergina. Kiti ryšininkai
išnešti. Likome žeminėje iki vakaro. Pavakary atsiuntė kitus telefonistus, o
mums liepė grįžti į kuopą. Grįžome tranšėjomis, ne atviru lauku. Tik išbėgome
į saugesnę vietą, išgirdome vokiečių šešiavamzdžių minosvaidžių salvę. Krito­
me ant žemės, matome, kaip minos sproginėja slėnyje, per kurį ką tik perbėgo­
me. Sproginėja netoli mūsų. Pasklido parako dūmai, net kvėpuoti sunku. Prisi­
minė dainos žodžiai: „Nuo dūmų dangus ūkanotas". Sprogimai nutilo, pakilo­
me — ir į kuopą.
Išaušo gražus liepos ketvirtosios rytas. Švito saulėta ir šilta diena. Tokiomis
dienomis ir mes pasišildome, nes lindime apkasuose, įsirausę į žemę it kurmiai.
Švintant vokiečiai paprastai mus apšaudo minosvaidžiais ir patrankomis, o šian­
dien ramu. Kiekvieną rytą aš tikrinu ryšio linijas ir postus. Regis visur tvarka,
laidai gerai pritvirtinti. Einu susisiekimo tranšėjomis. Ten, kur tranšėjos susi­
kerta, laidas iškeltas virš jų. Pakeliu galvą virš apkaso, ir staiga serija šūvių.
Kulkos prazvimbė visai greta. Laimei, šįkart likau gyvas ir sveikas. Vokiečiai
dar kartą priminė, jog sekamas kiekvienas žemės lopinėlis.
Grįžau prie komutatoriaus. Netrukus su V.Jacenevičiumi eisime į pirtį, pali­
kę budėti eilinį Buroką. Jis eis praustis, kai sugrįšime mes. Lauko pirtyje van­
duo nelabai karštas, normuojamas, ir vis dėlto nusiprausti, pakeisti baltinius —
didelis malonumas. Grįždami trumpai sugulėme krūmokšniuose, pasigrožėti
gamta. Tylą nutraukė meseršmitas užskridęs virš galvų. Supykome, iššovėme į
jį, kažko pasidarė neramu, pakilome ir nuskubėjome pas savus.
Pavakare gavau įsakymą atvykti į pulko štabą. Sumečiau, kad čia kažkas
labai svarbu, nes ten lankytis tenka tik išimtinais atvejais. Nuėjęs prisistačiau
pulko ryšių viršininkui kapitonui Kalmazinui. Išklausinėjęs mane apie ryšių
būklę, karių nuotaikas, jis pasakė, kad praėjusią naktį pas mus perbėgo vokie­
tis, kuris pranešė apie ruošiamą puolimą. Mums reikia būti ypatingai budriems,
ryšys turi veikti užtikrintai.
Grįžau į kuopą, į priešakinę gynybos liniją. Į ryšio punkto žeminę sukviečiau
savo karius ryšininkus, po vieną iš kiekvieno posto (budėdavo po du), ir ėmiau
kalbėti apie gautą įsakymą. Nutariau karių nuotaikos negadinti, apie galimą
vokiečių puolimą nutylėjau. Įsakiau kas tris minutes tikrinti ryšį. Baigęs pokal­
bį, paėmiau lūpinę armonikėlę, užgrojau. Vyrai ir merginos ėmė šokti. Viktoras
Jacenevičius užtraukė dainą, o mes jam pritarėm. Visiems pakilo nuotaika.
Prieš aušrą, nujausdamas, kad artėja puolimo valanda, liepiau skirstytis į pos­
tus. Viktorui teko pavojingiausia vieta-arčiausiai vokiečių. Jeigu jie pultų, jis
pirmasis privalėtų apie tai pranešti.
Patikrinęs, kaip budi postai, nuėjau į žeminę. Buvau pavargęs, akys pačios
merkėsi. Atrodo, tik užsnūdau, o jau girdžiu budintį šaukiant: „Seržante, kelk,
vokiečiai puola!" Iš žeminės iššokau į apkasą, o priekyje nieko nematyti: dū78

mai, dulkės ir baisus griausmas — sprogsta minos, sviediniai, bombos, trata
Šūviai. Šaudo ir bombarduoja vokiečiai, jiems atsako mūsų artilerija. Nubėgu į
ryšio žeminę. Budinčioji Liuba raportuoja, kad su Viktoru ryšio nebėra. Įsakau
vienai iš merginų — Fedotovai — bėgti taisyti ryšį, o ši į ašaras, nebėga.
Tuo tarpu kuopos vadas praneša, kad į mūsų apkasus jau įsiveržė vokiečiai
bėgti nebėra kur. Mūsų kuopos kariai šaudo, mėto granatas, stengiasi vo­
kiečius atmušti. Sprogimai, šauksmai, dejonės, keiksmai — viskas persipynė į
vienų griausmą. Atbėgo kareivis su granata rankoje, šaukia, kad baigėsi šovi­
niai, o vokiečiai slenka pirmyn. Perdaviau šią žinia štabui. Kuopos vadas, maty­
damas, kad jėgos senka ir vokiečius sulaikyti bus neįmanoma, įsako sujungti jį
su pulko štabu, o ryšys lyg tyčia nutrūksta. Siunčiu eilinį Ivanovą sutaisyti
laidą, o ten, virš apkasų, pragaras. Karys atsisveikina su manimi ir šoka iš
apkaso. Laimė lydėjo mano karį — ir laidą surišo — ryšį atstatė, ir gyvas grįžo.
Mūšio metu matome, kaip degdamas krinta mūsų bombonešis, kurį vis dar
apšaudo „meseršmitas". Bet staiga ir „meseršmitas" suliepsnojo, į jį pataikė
mūsų zenitinė artilerija. Iš lėktuvo iššoko lakūnas ir nusileido tiesiog prie mūsų
apkasų. Guli lakūnas atkišęs ranką su parabeliu, bet nešaudo. Kuopos karys
Iššoko iš apkaso, spyrė į jo ranką, parabelis nulėkė į šalį, griebė už apykaklės,
|lompė į apkasą. Paėmėme į nelaisvę. Kuopos vadui įsakius, vienas iš karių
nuvarė vokietį į pulko štabą.
Mūšio įkarštyje pamatėme, jog į mus atriaumoja trys tankai, dar iki šiol nemalyti „Tigrai". Darėsi karšta. Pasiruošėme tankus sutikti prieštankinėmis granato­
mis, tačiau artileristai mus aplenkė. Vienas tankas suliepsnojo. Pamačius degančią
pabaisą, atlėgo širdis, pasidarė linksmiau. Mums į pagalbą atskubėjo 249-ojo
šaulių pulko batalionas, vadovaujamas kapitono V.Vilenskio, o su juo ir šiauliečio
leitenanto J.Jackaus automatininkų kuopa. Su Jonu apsikabinome, pasibučiavo­
me, ir jis nuskubėjo į mūšį. Šauniai pasidarbavo artileristai, taikliais šūviais jie
padegė dar du tankus. Vokiečiai jau nebepuolė, tik gynėsi, traukėsi iš mūsų
apkasų. Kuopos vadas įsakė minosvaidininkams neleisti atsitraukti, sunaikinti
juos. Mūšis tęsėsi iki pat vakaro. Priešas buvo priverstas atsitraukti.
Sutemus atvežė vakarienę. Ak, kokia skani buvo sriuba ir košė, ir valgyti
galėjai kiek nori, tik gaila, kad vakarienės susirinko nedaug. Pavalgę uždainavome
savo mėgstamas dainas. Težino priešas, kad mes laimėjome šios dienos mūšį.
Kitą rytą netoli tos vietos, kur budėjo Viktoras, mūsų kariai rado jo lavoną.
Sužeistą Viktorą fašistai paėmė į nelaisvę. Norėdami išgauti žinų apie mūsų
gynybą, jį žiauriai kankino, nukapojo rankas ir kojas, degino pakabinę virš
laužo. Viktoras mirė didvyrio mirtimi. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiu­
mo 1944 m. birželio 14 d. Įsaku jam suteiktas Tarybų Sąjungos Didvyrio var­
das. Trečią dieną mūsų ryšininkas Mazinteris, neutralioje žemėje ieškodamas
sužeistųjų, rado mūsų draugą Povilą Buroką. Jis dar spėjo pasakyti, jog išliko
gyvas, nes apsimetė mirusiu, ir vokiečiai jo nelietė. Deja, mūsų draugas mirė
benešant į medicinos punktą.
Ivanovas ir aš buvome pristatyti apdovanojimui. Ivanovui įteiktas medalis
79

„Už narsumą" o man — Tėvynės karo II laipsnio ordinas.
Vienuolika dienų ir naktų virė pragariškas mūšis. Pagaliau mūsų kariuomenė
pralaužė priešo gynybos liniją, ėmė pulti. Įsakyta ir mums ruoštis žygiui.V.Valaitis
surinko komunistus ir komjaunuolius. Kalbėjo jaunesnysis leitenantas P.Kanišauskas, komjaunimo organizacijos sekretorius Zamšteigmanas ir kiti. Viskas aiš­
ku — komunistai ir komjaunuoliai turi būti priekyje. Kuopa išžygiavo iš kaimo,
kuriame ilsėjomės. Aš su savo bandūrais užgrojau maršą. Ėjome tomis vietomis,
kur žiemą bandėme pulti priešą. Kai kur dar matėme nepalaidotus karius. Blogai
dirbo mūsų laidojimo komanda, nepagarba žuvusiems. Sustoję pailsėti apžiūrime
vokiečių įtvirtinimus. Gilūs apkasai, perėjimo tranšėjos, gerai įtvirtinti kulkosvai­
džių lizdai, žeminės. Žinoma, kad pralaužti tokias pozicija buvo sunku.
Vadas įsakė duoti ryšį į pirmą ir antrą batalionus.Jie jau užėmė nurodytas
pozicijas. Aš dar nežinau, kur man skirto bataliono vadavietė. P.Kanišauskas
siūlosi eiti kartu, o vėliau nuo mūsų atsiskirti. Laimei, pamačiau einant batalio­
no vadą. Pribėgau, atraportavau, jog aš turiu nutiesti laidą į jų štabą, bet
nežinau, kur jis yra. Jis pakvietė mane eiti kartu. Kiek paėjėję pamatėme aukš­
tumą, kur ir buvo vadavietė. Nutiesėme laidą, prisijungėme aparatą. Ryšys yra.
Iš mūsų kuopos man pranešė, jog žuvo Pranas Kanišauskas. Pasirodo, vos tik
mes atsiskyrėme, sprogo sviedinys ir jam nutraukė abi kojas. Ten pat jis ir
mirė. Gaila gero, protingo vyro.
Priartėjome prie Nikolskoje bažnytkaimio. Didelė gyvenvietė, daugiau nei
800 namų. Ties kaimu upelis, per kurį teko perbristi. Priešais mus pozicijas
užėmė pėstininkai, už jų mes. Išsikasėme apkasus. Viename aš su padėjėju,
kitame du radistai. Praaušus prasidėjo puolimas. Mūšis vyko visą dieną, tačiau
vokiečių išmušti iš jų pozicijų nepavyko.
Susirgo radistas V.Valaitis. Temperatūra aukšta, krečia šaltis. Nusprendėme,
kad drugys. Jo draugas Altšiuleris nubėgo į sanitarinę dalį atnešti vaistų. O
mes giliname apkasus, kad galėtume nors sėdėti. Proaušry nubėgau prie upelio,
priroviau žolės užmaskuoti apkasą. Žadinu radistus, kad jie padarytų tą patį.
Apsimeta negirdį. Tingi pajudėti. Kai išaušo, Altšiuleris sugalvojo prirauti žo­
lės. Vos nuėjo, pamatę vokiečiai paleido miną, ši sprogo netoli Altšiulerio.
Iškišęs galvą pamačiau, kad jis guli su nutraukta koja, visas kraujuose. Atsku­
bėjęs sanitaras paguldė ant palapinsiaustės ir nusitempė į užnugarį. Štai ką
reiškia neatsargumas. Būtų ėjęs patamsyje, tada, kai aš jį raginau — būtų likęs
sveikas, o dabar nežinia ar gyvens. Vyrai keikia mane, kodėl liepiau maskuotis.
O kas kaltas, kad tingėjo, nenorėjo keltis, kai aš ėjau.
Pavakary trečio bataliono vado pavaduotojas vyresnysis leitenantas Popovas
telefonu atviru tekstu perdavė savo vadavietės koordinates. Po pusvalandžio
vokiečiai iš patrankų apšaudė nurodytą vietą, išdaužė, sužeidė bataliono vadą.
Štai kokia žiauri pamoka — patingėjo užšifruoti tekstą. O gal abejingumas?
Išaušo nauja diena, šviečia saulutė, šildo, oras skaidrus. Mes dabar atsargūs, be
reikalo nerizikuojam. Vokiečiai pamokė, kaip reikia elgtis. Po pietų paupiu, lanka
ateina palšas arklys, jam iš paskos bėga kareivis, nori jį pagauti. Pamatė vokiečiai,
80

1

prabilo patranka. Štai sprogo vienas sviedinys, apskleidė dūmais, kareivis pagulė­
jęs pašoko ir vėl bėga prie arklio. Antras sviedinys — vėl tas pats vaizdas. Trečias
vėl abu gyvi. Vaizdai kaip kino filme. Dešimt sviedinių sprogo, o kareivis,
pagavęs arklį, užšoko ant jo ir nujojo. Stebuklas-abu drąsuoliai sveiki.
Vakare vėl mūšis. Tris paras vyko kautynės, ketvirtą parą vokiečiai pasitrau­
kė. Perpratome vokiečių atsitraukimo signalą — danguje sprogstanti raketa
pažeria daug įvairių spalvų — žiežirbų. Vokiečiai traukiasi. Rytui prašvitus
įsakymas — pirmyn. Mes turime tiesti laidą, neatsilikdami nuo pėstininkų.
Priėjome buvusius vokiečių apkasus. Iš jų pozicijų mūsų apkasai matosi pui­
kiausiai. Štai kodėl jie mums neleido nei galvos iškišti. Prie jų apkasų nemažai
lavonų. Gavo fricai į kailį. Prieinu tiltą per upelį. Jis užminuotas, bet nesusprogdintas. Pamačiau laidus prie sprogmenų, bet jie nutraukti. Turbūt sprogęs
artilerijos sviedinys ar mina nutraukė laidą. Pionieriai aplenkia mus, su minų
Ieškikliais skuba išminuoti kelią ir tiltą, kad juo galėtų važiuoti karo technika.
Mūsų žvalgai nuėjo į priekį sužinoti, kur apsistojo priešas. Mes taipogi
einame pirmyn. Dešinėje didelis rugių laukas. Keli mūsų ryšininkai užsuko į
ingius, o iš ten sukaleno vokiečių kulkosvaidis. Sužeidė mūsų Valę. Kariai
greitai vokiečius likvidavo, visus suguldė. Būtų pasidavę — liktų gyvi. Prie
Nikolskojos kaimo žuvo vyresnysis leitenantas Antanas Aleksandravičius. Su­
žeistą sanitaras nešė iš mūšio lauko, bet pataikiusi antroji kulka buvo mirtina.
Diena šilta. Lindime apkasuose. įsakyta nevaikščioti, kad priešas nepastebėlų. Prieš mus lyguma, o už jos teka upė Kroma. Toliau krūmai, o juose pasislė­
pęs priešas. Turbūt mus pastebėjo, nes pradėjo šaudyti iš patrankų. Sviediniai
Nproginėja aplink. Vienas sprogo prie pat mano apkaso. Apvertė žemėmis, bet
nesužeidė. Kitame, didesniame apkase, gulėjo trise. Sužeidė mano pamaininį
Šuliką. Skeveldra įsmigo į nugarą. Vėl likau vienas. Yra užmuštų ir sužeistų.
Liūdna. Išsitraukiau savo bandūrus ir groju. Išgirdo bataliono vadas ir sako:
— Kokio velnio tu čia groji, girdi kaip dejuoja sužeistieji?
— Groju, — atsakau, — nes man taip pat skauda širdį.
Naktį atėjo papildymas. Atsiuntė ir man antrininką. Ruošiamės puolimui.
Teks forsuoti Kromą. Auštant įsakymas „pirmyn". Priėjome upę, o vokiečiai
lyli. Po kurio laiko žvalgai praneša, jog kaime už upės vokiečių jau nėra,
alsitraukė. Perbridome upę. Šlapi iki galvos, bet einame pirmyn. Kaime gyven­
tojų nėra, vokiečiai išvarė. Galvijai iššaudyti. Laukuose javai sudeginti. Žmonės
palikti be pastogės ir be duonos. Širdis dega kerštu.
Pasivijome fašistus vakare. Pradėjo į mus šaudyti iš visų ginklų. Sugulėme ir
blukiame vakaro. Naktį kariai pailsėjo, o rytą sužinojome, kad vokiečiai vėl
pasitraukė. Mes vėl pirmyn. Eiti sunku: kuprinė, šoviniai, dvi granatos, telefo­
no aparatas ir dar ritė laidų. Vakarop kartojasi vakarykštės dienos įvykiai. Kitą
dieną vėl tas pats.
Spalio 11 diena, įsakyta pulti, o mūsų artilerija neturi sviedinių, negali ap­
šaudyti priešo, sunaikinti jo ugnies taškus. Puolimas be artilerijos paruošimo
nieko gero nedavė, tik paguldėme nemažai vyrų. Trečio bataliono vadą sužeidė,
81

štabo viršininką užmušė, nedaug liko karių. O kiek buvo jaunų, stiprių vyrų.
Kas darė tokias skaudžias klaidas?
Gavau įsakymą mūsų laidą nuimti,o jį pakeisti į neizoliuotą, pliką laidą. Seni
frontininkai jaučiame, kuo tai kvepia — priešas gali pulti. Su Grigorjevu nuėjo­
me prie plento, kur išlikę telefonų stulpai ir laidai, nušaudėme izoliatorius,
galvojome, kad laidai savaime nukris, o jie kabo ir nekrinta. Grigorjevas pasi­
darė iš vielos kilpą, jos pagalba įsliuogė į stulpą, bet staiga vokiečiai ėmė
šaudyti iš kulkosvaidžio. Gerai, kad į mano draugą nepataikė. Šiuos bandymus
nuimti laidą teko atidėti iki sutemų. Sutemus susitvarkėme. Dvi dienos praėjo,
kol pakeitėme savo kabelį į vielą. Kuopos vadas pagyrė už sumanumą. Prieš
aušrą mane ir Liubą Gruzdaitę pasiuntė į priekinį postą pakeisti ten budėjusių
karių. Pagrindines jėgas atitraukė prie aukštumos, paliko tik būrį karių. Likome
šlapioje žemumoje tarp vokiečių ir mūsų pozicijų. Ryšių viršininkas kapitonas
Kalmazinas pasakė, jog 12 valandą laukiamas vokiečių puolimas. Dabar jau
visiškai aišku, kad po šio puolimo mūsų neliks, čia suguldysime galvas. Tačiau
įsakymas lieka įsakymu, jį reikia vykdyti. Liepta užsimaskuoti griovyje, pa­
ruošti granatas, stebėti priešą. Apie puolimą kariams nieko nesakau, bet jie
jaučia, kad kažkas ne taip. Pažiūriu į laikrodį — devynios. Gyventi liko tik trys
valandos. Žinau — karys turi būti stiprus ir mirties valandą. Gaila tik vieno —
kodėl vakar neparašiau laiško žmonai, vaikams, kažin ar kada dar parašysiu.
Mintys skrieja pas juos, į praeitį. Žinoma, viltis, kad gyvensime, šiokia tokia
yra. Jau vienuolika, jau liko tik pusvalandis, jau dešimt minučių. Rūkome,
gename baimę į šalį. Visų akys nukreiptos į priešą. Dvylika. Kol kas tylu. Jau
dešimt, dvidešimt minučių po dvyliktos, atsidusome lengviau.
14 valandą paskambino ryšių viršininkas, paklausė, kaip laikomės. Atrapor­
tavau, jog pas mus ramu. Gavome įsakymą nepastebimai atsitraukti. Grioviu
nušliaužėme pas saviškius. Gyvensime!
Mūsų bataliono štabas prie aukštumėlės užėmė puikią poziciją. Iš čia gerai
matėme mūšio lauką. Mums įsakė perkelti ryšį. Nutempėm laidą, prijungėm, o
ryšio nėra. Žeminėje sausas smėlis — nėra įžeminimo. Bataliono vadas vyresnysis
leitenantas Popovas rėkia, keikiasi, žada mus sušaudyti, o ką mes galime. Pagaliau
šovė mintis: primyžti į tą vietą, sudrėkinti smėlį. Taip ir padarėme. Žemė sudrėko,
atsirado įžeminimas, pradėjo veikti ryšis, sušaudyti mus nebereikėjo. Po kurio
laiko vėl nebegalime susikalbėti telefonu. Aišku, kad kažkur nutrauktas laidas.
Palieku Mašūriną ir Šutą budėti, o pats bėgu ieškoti, kur nutrauktas. Nubėgau
beveik iki pulko štabo, kol radau. Sujungiau. Vėl viskas gerai. Grįžtu atgal pro
degantį kaimą. Matau chemijos būrio kareivis verda katiliuke karvieną. Pristojau
prie jo, kad duotų mėsos. Visaip įrodinėjau, kad ir mes norime valgyti. Įkalbėjau,
davė du nemažus gabalus. Parsinešiau ir visi skaniai suvalgėme.
Bijodami mūsų puolimo vokiečiai visą naktį leidžia šviečiančias raketas.
Mums kaip ir kitiems liepiama budėti, kad vokiečiai neapsuptų. Su Šutu išsika­
sėme apkasėlius, kad galėtume sėdėti. O norisi miego — jau trečia naktis
nemiegota. Liepiu Šutui miegoti, o aš budžiu. Vidurnaktį pažadinau jį, o pats
82

nusisukau į palapinsiaustę ir užmigau. Prabudau rytą, jau buvo šviesu. Gerai
pamiegojau. Šutas sako, kad aš miegojau kaip užmuštas. Aplink sviedinių išI.įlįstos duobės, vokiečiai apšaudė mus, o aš net negirdėjau. Šutas man rodo
I>iiešais slėnyje sviedinio išraustą didelę duobę. Ten pasislėpęs vokiečių snaipeils. Kai tik pasirodo neatsargus kareivis, tuoj krinta nuo jo kulkos. Aš iššoviau
porą šūvių į tą duobę, bet į vokietį nepataikiau. Pagaliau prabilo mūsų minos­
vaidžiai, apšaudė duobę ir, atrodo, snaiperis nutilo, žuvo. Šutas papasakojo, kol
aš miegojau, pas mus buvo atbėgęs vokietis nešinas sriubos katiliuką. Pasirodo,
Iis ėjo sekdamas laidu, kurį vokiečiai paliko, o laidas jį atvedė pas mus.
Gruodžio 20 dieną mūsų pulkas sustojo Golovni kaime. Tą pačią dieną 18
valandą prasidėjo puolimas. Čia mūšyje žuvo mano draugas V. Valaitis.
Spaudai parengė Jonas Gureckas (sūnus)

83

IŠ KNYGOS „KELIAS ATGAL"
Alfonsas KRASAUSKAS

Balachna jus sutinka niūrokais mūriniais namais ir milžiniškais tumulais
tirštų durpinių dūmų — juos be atvangos verčia dūlija didelė šiluminė elektros
stotis, rajoninė.
...Kelias savaites jau atbuvai karantine, vyžas kadai skutais nuvarei. Kai duonmaišį ištuštinai, maisto davinio ėmė nebeužtekti, diena iš dienos paalkdavai, ne tu
vienas. Ir dalinį seniai nuskyrė į 93-ąjį atskirąjį pionierių batalioną; ir naujutėlaitę
uniformą spėjai gerokai nuzulinti, jau ir metai kiti — 1942-ieji — tolokai įsiėjo, o
į Balachną diena dienon vis dar plūsta ir plūsta tėvynainiai, žemiečiai, netgi pa­
žįstami —jauni ir pagyvenę, žali naujokėliai ir patyrę veteranai (iš 29-ojo lietuviš­
kojo šaulių korpuso), vyžoti ir batuoti, destis iš kur katras atbildėjo, kur prieš tai
buvo įsikūręs, iš miestų ar kaimų, iš tolimojo Sibiro (carizmo laikų tremtinių
atžalos) ar nuo Volgos, atvyko iš civilinio gyvenimo ar iš kautynių lauko (prie
Maskvos ar...). Kiek jaudinančių susitikimų. Tik ir girdi: Oigi! Šeduvietis —
sveikas gyvas! Dangau mano: ...obelietis! Kaipgi tu čia? Sveiks, drauguži! Ir tu
savo kaimo degutiečių sutikai — per pustuzinį. (O kelią atgal tenuėjo tik trejetas,
iš jų du sužeisti, kiti liko amžinai svečioje žemėje gulėti.)
Per sniegą, vėtrą ir pūgas, ar tai būtų sibirietiškas speigas, pavasarinė liūtis,
ar jau alpinanti kaitra, tu diena dienon, būdavo, su kitais pionieriais eini į lauko
užsiėmimus. Apmokymo valandomis prie kareivinių badai durtuvu manekenus,
kaliauses ar stačiai eglišakių rezginį ant rėmo; svaidai į „tanką" butelius su
padegamuoju skysčiu, paruoši užminavimui ar nukenksmini tikras minas. O
tiltams sprogdinti — užtaisus, kol kas tik imituotomis tolo kaladėlėmis. Kaip ir
šauliai, jūs, pionieriai, kaustote daugiakilometrinius forsuotus žygius, tarpais
pusiau bėgčia, brisdami begaliniais pusnynais ar pažliugusiomis klampynėmis
— patys sužliugę prakaitu, šlapi nuo purvo, suskretę, subuvę. Sykiais žirgliuojate į taktinius manevrus, kaunatės su „priešu" (kito dalinio kariais): be galo
eini, bėgi, šliauži, tykini ir šauki „valio-oo!"
<...> *
* Alfonsas Krasauskas. Kelias atgal. Istorinė mem uarinė apysaka. (Vaizdai ir jausmai, žen­
giant karo keliu bei nuotykingais fronto viražais). — Rokiškis, 2005

84

Praėjote cerkvę pro šalį. Vadovybė toliau ieško poilsiavietės. Neranda —
grįžta per tiltelį atgal į kaimogalį Pakrovskio link. Miegate susigrūdę silkė­
mis, ką bepaveiksi.
Pirmoji diena Aleksiejevkoje tau bene vasario 22-oji. Rytą kažkokia skysta
buza, be duonos. Stengiesi nekliūti kuopos vadovybei į akis — jauti gėdą, kad
užvakar pavėlavai sugrįžti. Ant kalvelės, toj pačioj bažnytkaimio dalyje, kur
nakvojote (gatvelė iš Pakrovskoje pusės), naujai įrengtas sanitarinis punktas,
t' id dar gerokai prieš vidurdienį pradėjo gabenti jūsų divizijos sužeistuosius,
l.up jų tavo skyrininkas Juozapavičius. Iš karto atrodė viskas taip paprasta:
«i y v i, apysveikiai, o jau į užnugarį — beveik laimingi. Betgi greit suvokėte ir
Kliką — daugiausia sužeistų į kojas ir rankas; į galvą ar nugarą — pilvą gavę
metalo į sanpunktą gan dažnai nebegabenami. Nesugrįžo į kuopą, regis, ir
vienas kitas pionierius — jau iš pirmosios atakos. Taigi, vieni j užnugarį — kiti
I žemę. Kraupu. <...> Tau smalsiai baugu — kas ir kaip tojoj makalynėj, kur
taip daug iš karto „sudoroja". Juozapavičiaus nuomone, tai dėl to, kad jų
neparėmė nei stambesnių artilerijos pabūkių bei minosvaidžių paruošiamoji
ugnis, nei tankai; tik eskadrilė lėktuvų aklai išmėtė ant fricų priešakinės kokį
tuziną bombų.
Visą dieną iki pat vakaro priekinėje pragaras: poškėjimas girdėti iš trijų
pusių, kulkosvaidžių kalenimas, minų sproginėjimai. .. Didžiųjų minosvaidžių ir
pabūklų mūsų pusėje nei matyti, nei girdėti, nešaudo. Jau visi įtikinti-armijos
.ulilerija įklimpusi kelyje beribiuose' sniegynuose (o gal gausiau panaudojama
kur nors kitame ruože?); tiktai kovo pradžioje ji neregėta daugybe užplūdo šitą
Imnto dalį. Divizijos artilerijos pulkas irgi ne iš karto užėmė pozicijas. Tiesa,
mažesnieji divizijos minosvaidžiai,atgabenti rogėse ar stačiai ant vargšų minos­
vaidininkų pečių, paukšėjo ir griežė nenuilstamai, tik va, kol žvalgyba akuraI įau nenustatė priešo apkasų, tranšėjų, ugnies taškų išsidėstymo, ar daug žalos
minos nevidonams nešė?
O ir minų pakankamai nepristato į frontą, greit išsenka. Tiktai lėktuvai
eskadrilė po eskadrilės prašvilpdavo per galvas, ir netrukus pasigirsdavo neto­
liese sprogimų dundesys — vaišino vokiečių priešakinį kraštą. Ir šitaip visą
i lieną. Net lengviau ant širdies darydavosi. Kalbėjo, jog vokiečiai čia įsitvirtino
iš anksto numatytai, specialiai parengtose pozicijose, iki kurių atsitraukė, kai
Iiiivo pralaužtas jų frontas vasario 12 dieną. O dabar lupa skina mūsų atakuojanI ms kaip giltinė dalgiu. Priešai nenukentėjo nuo pabūklų, nedažnai pasirodo
mūsų tankai, o lėktuvai esą mėto bombas „naugad" (aklai). Jie gi iš įtvirtintų
ikiįlies taškų, apkasų, „dzotų" ir „dotų" (blindažų tipai) krečia ir krečia sviedi­
mais mūsų priekinę be apkasų, tik vos už sniego kauburėlių besislepiančius
šaulius, ypač atakuojančius „niekieno" zonoje; dar šautuvų, automatų bei kul­
kosvaidžių ugnimi ir iš šešiavamzdžių minosvaidžių. Rečiau užskrenda jų „jun­
ki ūsai" ir „messeršmitai".
Likusią dienos dalį iki išnakčių tu su j. ltn. Zalenkevičiaus būriu valei kelią
nuo Aleksiejevkos link priešakinės linijos. Dalyvavę atakose sužeistieji pirma, o
dabar ir grįžtantys iš priekinės poilsiui sveikieji.
visi

85

Visą laiką mini Nagornoje, Milovka ir Choroševskij už kažkokios „N" bevardės
aukštumos kaimų vardus. Ten, matyt, ir yra pats tartarams. Nuo Alesiejevkos
cerkvės viena gatvelė veda vakarų kryptim, kur kelias į Rosčią, o toliau — į
minėtą aukštumą. Kitą naktį tu su pionierių grupe buvote prisiglaudę kažkokiam
tos gatvės namelyje, laukdami užduoties. Kad ir kaip keista, su jumis draugėj
tūnojo ir pats karo inžinerijos pulkininkas Gertus (gal divizijos štabas ir pats
Žemaitis nieko gudriau nesugalvojo?!). Paryčiu patraukėte priešakinės link, apžiū­
rėjote ties minėta bevarde aukštuma keliuką, kai kur pakasinėjote — ir atgal. Kai
padažnėja minosvaidžių apšaudymai — sukrintate į sniegą.
Jūsų 1-oji pionierių kuopa po užduočių atlikimo kiek pailsėdavo toje pačioje
vietoje, kaip ir pirmąją naktį tik atvykus. Va tik maisto beveik nebegaudavote.
Duonos, regis, po Ruskij Brodo puotos nė kiek nematei — divizijos gurguolė
vis dar nepristato. Tiktai kartą jus žmoniškai pamaitino sriuba su mėsos gaba­
liukais, sakė — gautos karvės. Iš ko? Gal pasitraukusio nuo fronto žmogaus
palikta be priežiūros ir bemaž dvesianti, o gal dėl šlovės pavadinta karve? Dar
kurią dieną jus vėl pavaišino kažkokia buza su mėsgaliais, bendradaliai lapnojo
tylomis, tik puse lūpų katrie miktelėdami — neva arklienos. Pionieriai, bent
tavo būrio, kol kas dar bauginasi ieškoti ir virtis užmuštų arklių maitos.
Alkis visiems atima jėgas, vos velkate kojas. Daugiausia jums tenka prakasti
kelius, kad galėtų pervežti amuniciją, nuvežti sužeistuosius į sanpunktą, o už­
muštuosius — juos greit, nepastebimai surankiodavo ir veždavo specgrupės.
Priešais ją buvo tuščias plotas. Čia rūsčiomis žiemos kautynių dienomis giliai
įšalusi žemė priglaudė daug tūkstančių karių — iš gretimų priekinės linijos
ruožų. Mūšiai buvo aršūs, ir kareivių kapas greitai augo, plėtėsi. Pirmieji į jį
gulė 6-osios gvardijos divizijos kareiviai, po to daugiausia jį užpildė jūsų 16osios lietuviškosios šaulių divizijos kovotojai, visų pulkų ir dalinių bendradaliai,
gulė čia ir tavo žemiečių rokiškėnų nemaža...
Na, o dabar apžiūrite už kaimogalio dauboje minėtą skardį. Už maždaug
trejeto šimtų metrų į kairę pusę kažkas juodavo iš sniego. Prisiartinate — du
įstrigę tankai, lengvieji. Būrio vadas paaiškina aplinkybes ir jūsų užduotį. Pasi­
rodo, keleto tankų grupė dieną tik ką riedėjo paremti atakuojančių batalionų
ant bevardės aukštumos Choroševskij kryptimi. Kai Lietuviškoji 16-toji tik
įžengė į Aleksiejevką, kai jūsiškis 93-asis atskirasis batalionas apsistojo gatvėje
nuo Pakrovskoje pusės pirmoje nakvynvietėje, fronto pozicija tiesiąja jums
priešais į pietvakarius tebesilaikė vos už kilometro pusantro, taigi visai panosė­
je. Ir Jegorovkoje dar tebesėdėjo vokietis. Tiktai po keleto dienų, berods 25-oją
vasario, priešas buvo nublokštas toliau, kiek į kairę nuo Choroševskij, ir Jegorovka išlaisvinta. Taigi, jus pasiuntė į pastarąją užduotį karštomis, dar kraujinomis pėdomis į tik ką tą pačią dieną išvalytą kaimą, kurį laisvinti padėdami ir
įklimpo grupės pora mašinų. Tikriausiai, tankai pataikė ropoti platesnėje upelio
vietoje, ledas įlūžo ir mašinos įklimpo į tvenkinėlio maurą. Pionieriai netoliese
pastebėjo tiltelį ir klausia — kodėl nevažiavo per jį? Iš tikrųjų, kodėl? Einate
pasižiūrėti. Nenaujas, kiek apiręs, netvirtas. Užduotis: pamėginti išgelbėti bran­
gias mašinas. Atkasti sniegą, prieš tankus išlaužioti ledo likutį, kranto briauną
86

Iškapoti kirstuvais aukštyn kylančia nuožulnuma — gal išsikapanos... Plukėtės
visą naktį ir dar rytmetį su jais. Iki pusės šlapi, juk teko pamirkti leduotame
vandenyje, kai šaltis neišpasakytas. Iš pažasčių tekantis prakaitas šlaunų vis
dėlto nesušildo. Katriems prisiėjo įbristi, tau irgi, veltinius, autus, vatinkelnes
nusimeta; po valandėlės įbrukę veltiniuos bąlančias letenas, pasičiupę kitką,
idunate į kaimą autus ir aptaškytas apatines džiovinti ir patys apšilti.
Švytintis saulėje putnus bevardės aukštumos sniego graimas, beribis ir Sto­
nis. Jau pakrikę kariai iš lėto brenda, brenda, brenda. Tu su draugu atsitolinai
nuo savosios priekinės linijos, taipogi ir nuo sugulusių pėstininkų prakastų
praeigėlių galuose vokiečių pusėn dar prieš ataką su potamsiu, tad nė skubėti
Kažkiek nereikia, gali kastis, irtis per sniegą vėžliu — pusiaulinka, šliaužikom,
ioptikom... Ir pavojaus kur kas mažiau. Tiesa, kulkomis tarpais paspirgina, kas
be ko, bet užtatai minų veik neužmeta: priešo sekėjai atskiros porelės nepaiso,
kam jiem? Ugnies taškus nukreipia į atakuojančių tirštymę.
Štai dar vienas iš fronto kuriozų, keistybių, tavo patirtų savo kailiu: anaiptol ne
visada pavojus gyvybei didesnis, kai atsiduri arčiau priešo, tiksliau-arčiau už kitus.
Va judu jau nusikapstėte bene už pusiaukelės tarp savų ir priešo apkasų
linijų, netgi dingo jos, įžvelgiate' vokiečių ugniaviečių, blindažų kupras. Viršum
Itisų galvų zvybčioja, būpsi-ūksi jau abipusė minosvaidžių muzika, iš fricų pu­
ses — tikra mirties melodija, kadangi pritaria ir kulkosvaidžių salvės savo
zvimbesiu, pliūpsniais...
O ataka vis tęsiasi... virtinė karių irgi artėja į pusiaukelę, deja, žymiai prare­
tėjusi. Tu su bendru šliaužiate gerokai prieky atakuojančių, sykiais voliote
pasivoliodami — jums, pionieriams, pavesta pirmiems priartėti prie vokiečių
npkasų-atveju, jei ataka nusisektų, gali pasitaikyti minos ar vielų kliūtys, tektų
1laryti praeigas per jas šauliams prasigauti.
Ir tu nebejauti, regis, nė baimės — tik begalinę neviltį ir nuoskaudą, maty­
damas mažarezultatyvias besikepurnėjančių iš paskos savųjų, lietuvių, pastan­
gas... Kuriuos be pertrūkio skyna, verčia... Ir tau jau negaila, regis, nei jų, nei
savęs. Ne, negaila! Tik neišpasakytai sunku... ir pikta — kodėl taip... Bejėgiš­
kumo jausmas — sunkiau pakelti už baimę... Kam pulti aklai, be tinkamo
paruošimo. Visa tai, ką patyrei tą dieną, tu permąstei daug kartų, vos išgirsi
žodį ar dingtels mintis — ataka.. O sapnuose ir klejonėse — ir pakartotinai
paregėjai, pergyvenai...
.... Išgirdot, puolimas atšaukiamas; matyt, ataka užako — baisios kovotojų
netektys. Ir kitos nebus, nebent rytoj atsiųs papildymą. Jums gi laukti, užduoIIs neatšaukta. Pasitarei su vargo broliu Alasevičium: jis grįš į Aleksiejevką, gal
maisto kiek atneš; ryt paryčiu vėl bus čia vietoje — gali vėl atakuoti. Tu
nutarei naktį praleisti apgriuvusioje Krestjanovkoje, kiek nors pailsėsi.
<....>
Eilinevičius atsitraukė į šalį. O tu likai — prie spėjamos minos vietos. Pamir­
šai viską pasaulyje — frontą, dalinį, sekimo postą ir bendraveiklį. Tik žaibu
persmelkė sąmonę vaidinys: pavasario scena su Berankiu — čia pat kažkur
greta, — kai tu nuo jo nebuvai nutolęs nė per tuziną žingsnių, — persmelkė, ir
87

vėl išnyko. Beje, įdėti miną daug saugiau nei išimti — oigi, dar iš tokio užpluk­
to laito.
Meni, nė pats savęs nebejutai: sakytum, čia tįsotų koks įšalęs svetimas —
ne tavo paties — kūnas, nejutai kurį laiką — vien tik smilkinius ir rankas.
Aiškėjo viena: įkietėjusioje, net suaižėjusioje žemėje minos nei aptiksi, nei
aptiktos neištrauksi, pirštais plutos nenulaupysi. Reikės imtis įnagių. Štai kada
tu vėl pajutai turįs kūną — per jį nusirito bangomis pirmas, bet ne paskutinis
šiurpulingas antplūdis iki pat kupros. Po visko tau buvo baugu net mintimis
grįžti prie to epizodo.
Kai suaižei ir nudrapstei apie tą vietą pirmą sluoksnelį žemės, ji ir giliau
pasirodė ne ką puresnė. Tačiau mina vargu bau gulėjo pernelyg giliai, ir tu
nusprendei bedžioti šampalą taip ir tik, kad ją pasiektum. Visa esmė — nepa­
taikyti į sprogdiklį smūgiuojant... iki užtiksi dėžutę, po to turėtų būti aiškiau. Ir
tu smaigstai... Bene pirmąsyk fronte taip rizikingai elgeisi...
„Juk šampalo (ar durtuvo) metalas nejautrus, — galėtum pasvarstyti, — tai
ne išlavėję pirštų galiukai: paspausi juo sprogdiklį kur ir kiek nereikia — ir tavo
palaikai nebesilsės smėlingam gimtinės kalnely prie senelių. Sartų apylinkėj..."
Tuomet tu apie tai negalvojai? Savaime aišku! Nebuvo nė kada. Bet visa savo
esybės pilnuma jutai, be galo skausmingai, sunkiai jutai. Ir to pakanka, norint
suprasti to momento savijautą, dvasinę būklę.
Šiaip ar taip, iš kelinto karto šampalo galą sulaikė nelabojo skrynia, ir tu
lengviau atsidūsėjai — kelintą jau kartą per šitą prakeiktąją valandą. Dabar jau
netrukai nuvalyti nuo jos suaižėjusį gruntą. <....>
Atkrapštinėjant žemę arčiau detonatoriaus, dar sykį visas kūnas nuėjo pa­
gaugais, nors kasinėti pradėjai iš atokiau. Šalto prakaito lašai tryško nelyginant
vandens burbuliukai iš versmės. Kai teliko ne itin didelis įkietėjusios apie tą
vietą dirvos bumbulas, tarsi laumės papas, tu nusviedei ir durtuvą, ir šampalą, ir
vėl ėmei knebinėti pirštų galiukais. Kad jį kas fašistui drūtosios gylyn — tą
prakeiktą kaukaspenį su visa detonatoriaus kapsule. Kiek jis tau nervų ištirpi­
no, ištąsė: baisu tamsoje užkabinti nagu sprogdiklio kaištelį, ir gana. Ir taip
bakst, ir anaip kapst — niekaip nesiryžti nuvalyti žemės apie sprogdiklį. Pasku­
tinė drungulio banga persirito nuo padų ligi momenio, visas nutirpai, taip kad
net plaukai nuo baugulio piestu atsistojo — ir ne perkeltine hiperbolizuota
prasme, o šiauštelėję stirksojo visiškai realiai (kadangi šalmą buvai nusiėmęs,
kad nekliudytų knebinėtis), aiškiai pajutai, juk taip atsitiko pirmąsyk gyveni­
me, o va, keista, jokios panikos, kaip taikėsi kitais atvejais, nepatyrei.
Tik kada pirštų galiukais aiškiai sužnybai metalinį pinčiuką. . . atsigavai. Kai
tu jau po visam galingai visa krūtine garsu atsipūtei, net bendras — tu buvai jį
visiškai užmiršęs, — net Eilinevičius, pasak jo, iš netikėtumo krūptelėjęs, prieš
nudžiugdamas. Tada valandėlei atvirtai aukštielninkas ant žolės... žvilgsniu pa­
sekdamas trasuojančius šviesulius...
<...>
Taigi tą rytą (1943 m. liepos 5 d.) tave pabudino baisingas trenksmas — nei
kada girdėtas, nei įsivaizduotas. Pasodino kaip spyruoklėmis... Nukrėtė nujau88

p

ėiamos grėsmės šiurpuliai ... Pumos šuoliu išleki laukan... Aplink visur vien
sproginėjanti verpetais, drebanti žemė...
Vokiečiai atidengė ugnį iš visų pabūkių ir minosvaidžių — vienos sekundės
likslumu. Taigi trinktelėjo neišpasakytai ūmai — subūpsėjo tūkstančiais ir spro­
ginėjo mūsų pusėje ne tiktai ant priešakinės, bet nemažiau tenai, kur žinojo
esant išsidėsčiusius mūsų artdalinius, <....>.Klojo valandą ar ilgiau — laikro­
džio neturi. Mūsiškiai iš ąžuolyno neatsišaudė, laikinai paralyžiuoti uraganiško
antskrydžio. Viena aišku — užvirė „gyva pekla", kurios katile atsidurti doram
ne linkėtina.

<...>
Ir apie savo Lietuvą nebepasvajoji, — po valandėlės vienok tave vėl apniko
mintys su nostalgijos priemaiša — nebėra nė kada svajoti, o ir, regis, neberūpi.
Kas ten berūpės, kai gyvas vargas, kai patsai vos begyvalioji nuo įtempimo,
nusikamavimo, kai pagaliau bet katrą minutę gali suklupti amžiams?! O nebe­
gyvensi — negrįši nė tėviškėn... Ar verta tad sielą audrinti, širdį draskyti dėl
|os? Ooch!..
Netikėkite manimi. Tai netiesa!.. Pačią kritiškiausią valandą — jau tą pat
dieną — ji, tėviškė, tau buvo visa širdyje, ir nebuvo nė vienos minties be jos
mielo vaidinio, ir vaidinio — be gilaus atodūsio; ir nebuvo nė vieno atvejo, kad
|i, gimta šalis tolimoji, nebūtų atsiliepusi į tavo begalinį sielos šauksmą, nebūtų
tau pasirodžiusi stebuklinga svajone; ir nebuvo tokios svajonės, kuri nebūtų
siejusi su ja, tėviške, visą tavo, jaunuolio, būtį, kuri nebūtų žadinusi tavyje
šilčiausių sūnaus jausmų ir nebūtų uždegusi nenugalimo noro vėl išvysti ją,
laukų gražuolę, su tūkstanties kalvų, ežerų, upelių apdaru, it sužadėtinę, besi­
puikuojančią turtingu kraičiu; ir nebuvo kitų norų be troškimo padėti jauną
galvą ant jos daug iškentėjusios krūtinės, be troškimo priglusti meile degančio­
mis lūpomis prie pilkos, jaurinos gimtinės žemės — taip brangios, toliam toly
artimos, pačios mieliausias, nes ji tėvų palieta gyvu krauju ir ženklinta žygdar­
biais šventais; ir nebuvo kito taip didžio širdies polėkio, kaip nenumaldomas
geidimas greičiau apglėbti ją, išsiilgtąją nuostabiu beržų baltuolių ir pavasario
žolynų vainiku — karo pabaigtuvių vainiku. Ir nebuvo kito taip skausmaus
potraukio, koks buvo noras vėl užgirsti lietuviškam sodžiuj ilgesingą dainą —
bernų dainą vakarinę, laisvą ir džiugią; ir pagaliau nebuvo nė vienos minties be
nuoskaudos, kuri nesukeltų krūtinėje baisios neapykantos tiems, kas iš tavęs
atėmė visa tai — džiaugsmą gyventi gimtų namų prieglobsty, vaikščioti vaikys­
tės numintais takais, palaimą maitintis savos žemės vaisiais, savųjų arimų pagim­
dytais, užaugintais ir savo jaunomis stipriomis rankomis nuo jų paimtais; ir
nebuvo pajaustos nuoskaudos, kuri nežadintų tavyje baisaus troškimo keršyti
įioms, nacistams, iki paskutinio atodūsio
Išminuoti praėjimus jūs stengdavotės ankstų rytą su patamsėle, užminuoti
- vakare. Bet, aiman, tekdavo norom nenorom ir dieną: kai šauliai ruošdavos
pakartotinai, ypač iš anksto nenumatytai atakai, — pavojinga, vokiečiai užmatę gali nukepti.
Pačias minas dabar čiupinėdavo te, liesdavote, — suprask, užtaisytas su de89

tonatoriais, — kaip kiaušinius, ne su didesniu atsargumu. Dabar tau mina buvo
kaip siuvėjui antpirštis, batsiuviui — kurpalis. .. O juk mažiausias neatsargu­
mas — ir išlėksi pas šv. Petrą be tarpinių stočių. Pasitaiko kam — ir neišvengia
savižudos; toksai jau pionieriaus „amatas" .
Kai pakliūva traukti iš žemės stipriai įsigulėjusią miną — priešpėstininkinę
ar prieštankinę, tas pats galas, — tuomet, kad ir kaip buvai įpratęs, vistiek
šaltas mirties alsavimas pašiaušia plaukus ežiuku (mat, trumpi buvo), kai krapš­
tydavai detonatorių. Daug, oi daug jų tekdavo išimti iš minų. Visokių minų. Jei
dieną — tai dar švabai gali užkloti bet kurią akimirką. Tiesa, minuoti tada
saugiau, nei tamsoje.

<....>
Diena iš dienos sužinodavai apie žuvusius ar sužeistus būrio pionierius-aiman! — gaila buvo ir liūdna dėl jų, su kuriais per ilga susigyvenai, katrie iš
atskirojo 93-ojo bataliono. Ir... dar nejauku — ko patsai lauki iš rytojaus.Nebe
visada pagelbsti ir grūdinimasis pagal „negabumo" devizą. Divizijos karius už­
mušinėja dėl kitų kaltės ir nėr ko tau plėšytis už tūkstančius aukų. Tik likda­
mas abejingas kitų dalinių karių mirčiai, gali patsai nepalūžti, būti atsargus —
žodžiu, tikėtis išlikti.
Tai buvo nepaprastos kautynių įtampos metas, dienos be prošvaistės, netgi
be santykinės rimties valandėlių; tai buvo dienos, gožusios kareivio dvasią, be
atvangos, vis pasikartoj amai prislegiančios jį tarsi kalnų griūtimis.

<...>
...Omenin klostėsi toksai vaizdinys: po neįprastos užduoties ties vokiečių
kliūtimis — su nauju veiklabendriu Levitu išeini į naują užduotį. (Susloką, kaip
anksčiau minėjai, sužeistą išgabeno.) Atsidūrėte jau kitos šaulių kuopos užim­
tame priešakinės bare, artėliau Nikitovkos. Pavakarys jau gerokai įsiėjęs į prietemas. Tujen nepailsėjęs — vos valandą kitą atsikvėpęs, maž pasnaudęs. Tvar­
kysite praeigą per saviškių minų lauko juostą. Naktį ten šauliai pratęs naujai
kasamą landą atakuojantiems tolėliau įsigauti priešo pozicijų link. Taigi jūs
padarysite jiems švarų tarpą. .. Spėtinai — ruošiamos sąlygos rytdienos atakai.
Iš priešpėstininkinių minų sprogdikliai su vieliukėmis išimti; jos suraizgytos
prie kuoliukų, bet taip netvarkingai išmėtyta — išdraikyta, išbūta... Vis dar
apjakęs po neįprastos užduoties, triūsinėji, tvarkai...
Instinktyviai viską atlieki įprastai, kaip įgudęs: ištiestomis rankomis, palenk­
ta su šalmu galva. Prieblandoje ir šiaip anaip žiūrėk nežiūrėjęs — maža ką
įžvelgsi.
Nelauktai ūmiai plonas aštrus dzingtelėjimas — ir po šalmu priekaktyje
veriantis skaudesys ir tartum nulaužtos rankos pojūtis. Tiktai paskum suvokei
po akių sprogus ištiestoje rankoje detonatorių... o kaip, dėl ko — migla...
Pagaliau po kelių dienų perpratai: jeigu nebūtų buvęs nuleistas šalmas, tiksliau
— buvęs pakeltas aukštėliau ant virškakčio, — galėjai tiktis ir blogiau.

90

ORIOLO SNIEGYNUOSE IR KALVOSE
Lionginas VAICEKA USKAS

1943m. vasario 20 diena
Ankstų rytą, po naktinio žygio, šalčio, speigo ir vėjo šėlimo lydima mūsų
I ietuviškosios divizijos 156-oji šaulių pulko automatininkų kuopa atvyko į Alek­
sejevkos kaimą. Šis kaimas neseniai buvo atimtas iš hitlerininkų veržlaus Tary­
binės armijos puolimo metu. Didesnė jo dalis išliko nesunaikinta. Bet daugelio
buvusių trobų vietoje stūksojo tik pliki kaminai, o kaimo viduryje, tiksliau jo
šiaurinėje dalyje, nudaužytais bokštais, pramuštu stogu ir smarkiai skeveldrų
apipešiota stovėjo mūrinė cerkvė. Joje buvo įrengtas kažkurios dalies sanitari­
nis — evakuacinis punktas. Smarkiai buvo skeveldrų sužaloti sodų ir sodybų
medžiai. Daugybė priešo karinio turto buvo palikta tiesiog pakelės grioviuose,
("'ia mėtėsi dėžės su šoviniais, minos. Viduryje kaimo stovėjo hitlerininkų pa­
mestas ilgavamzdis sunkusis pabūklas.
Patranka atrodė sveika, bet labai jau masyvi... Aleksejevkoje sustojome.
Ivarkėmės. Šildėmės. Fronto ugnies linija buvo už kokių 4 —5 kilometrų į
Vakarus nuo Aleksejevkos. Ten aukštumose įsitvirtino priešas... Ten vis garsiau
kaleno kulkosvaidžiai, vis dažniau ūbavo minosvaidžiai. Sekmadienį, vasario
2 1-ąją, ryto prieblandoje išėjome į ugnies ribą. Vis dar šėlo pūga, smarkiai
pustė sniegą. Spaudė šaltis. Atsidūrėme sniego dykumoje. Aleksejevkos kaimo
siluetas pasislėpė rūkuose. Priekyje — beribė sniego lyguma, kylanti į kelias
aukštumas. Šioje lygumoje iškilo tūkstančiai sniego kauburėlių, tūkstančiai
„eskimo namelių". Juose ir slėpėsi mūsų pulko kariai. Kaime nematėme kritu­
sių karių lavonų. Jie buvo jau surankioti. O čia, sniegynuose, vyko kautynės,
(''ia siautėjo mirtis. Tai šen, tai ten gulėjo akis išvertę ir siaubo sukaustyti
veidai, žalsvai aprėdyti „pasaulio užkariautojai". Matėsi ir mūsų karių lavonai.
Mūsų automatininkų kuopa išsidėstė būrių linijoje. Ėmėm statyti namukus iš
sniego luitų, taip vadinamus „sniego dzotus". Juose radome apsaugą nuo šėlslančio vėjo ir šalčio. Glausdamiesi vienas prie kito šildėmės. O kai kas įsigudIIno ir net ugnelę „dzotuose“ susikurti. Priekyje, už poros šimtų metrų stovėję
priešakiniai mūsų šaulių kuopų postai stebėjo priešo pozicijas. Vokiečiai visą
'„Opozicija“, 2004 m., Nr. 23 —26

dieną metodiškai, lyg pagal grafiką šaudė į pozicijas kulkosvaidžių ugnimi ir
minosvaidžiu. Prie mūsų kuopos pozicijų minos krito tai 100 metrų priekyje, tai
100 —200 metrų už mūzų pozicijos. Nuostolių neturėjome, nes „sniego namu­
kai" gerai saugojo mus nuo minų skeveldrų. Greitai su tuo apsipratome taip,
kad ir dėmesio nekreipėm į tokį „mazylų" darbą, kaip juokavo mūsų pokštinin­
kas ir nepamainomas pasakorius Samanis iš pirmo būrio. Už tai mūsų pozicijos
dešinėje, kur aukštumoje rūke slėpėsi Nagornoje kaimas, smarkiai šaudė mi­
nosvaidžiai ir patrankos, tratėjo kulkosvaidžiai. Tolumoje matėsi, kaip iškyla
šimtai sniego fontanų. Ten vyko nuožmios kautynės. Pasirodė iš tos pusės ir
keletas sužeistų karių. Tai buvo mūsų divizijos 167-ojo šaulių pulko kariai. Jie
jau vykdė žvalgybą. Kautynėmis.
Pavakary vėl prasidėjo smarki pūga, siautusi visą naktį... Priešas tęsė artileri­
jos ugnį ir be atvangos laidė raketas, apšviesdamas fronto liniją. Naktis praėjo
be ypatingesnių nuotykių. Palikę budėti postus, visi kiti, užsikloję apsiaustais,
užmigome. Ir, nors gulėjome tiesiog sniege išraustuose „apkasuose", „dzotuose", nebuvo šalta — šildėmės savo kūno šiluma ir kvėpavimu.
Vasario 22 dienos rytas
Pabudau nuo trenksmo, kurį sukėlė kelios hitlerininkų minos, sprogusios visai
arti. Bet ir šį kartą pro šalį. Pažadinau šalia snaudusį karį J. Astratovą, su kuriuo
buvome neišskiriami draugai. Su juo ir pasistatėme sau atskirą „eskimų namelį",
nes buvome išsidėstę grupelėmis po du — tris žmones. Atėjo mūsų antrojo būrio
vadas leitenantas A. Pacauskas. Pasirodo, kad naktį pūga tiek įsisiautėjo, jog
kairiajame sparne buvę mūsų kuopos „eskimai" liko visai užpustyti, kariai palai­
doti po sniegu. Šokome jų gelbėti. Bet pagalba mažai kam buvo reikalinga. Beveik
visi pajėgė ir patys išsikapstyti. Už tai buvo žvalūs, pailsėję, o Simas Samanis
juokavo, kad jam buvo šilčiau, negu namuose ant pečiaus...
Aušo diena. Debesys išsisklaidė. Pakilo saulutė. Hitlerininkai dar intensy­
viau šaudė iš minosvaidžių. Dabar jie savo pastangas sutelkė ir ugnimi ėmė
kontroliuoti kelią į Aleksejevkos kaimą... Tą dieną likome be sriubos ir maisto
davinio. Bevažiuojanti lauko virtuvė buvo sudaužyta, užmušti arkliai, sužeistas
virėjas. Graži diena atnešė ir kitų nemalonumų. Netrukus mūsų pozicijas už­
puolė fašistiniai maitvanagiai. Kokį pusvalandį jie sukiojosi mūsų pulko bare.
Pulko artileristų pozicijose siautėjo tikras pragaras. Nuo bombų sprogimų dre­
bėjo žemė. Bombardavimo metu žuvo keletas mūsų pulko karių, buvo užmušti
keli arkliai. Kulkosvaidininkai ir zenitininkai turėjo karšto darbo.
„Ehe, — pagalvojau aš, žiūrėdamas, kai netoliese pastatytas ant stovo „mak­
simas" žėrė sprogstančiomis kulkomis į lekiančią fašistų eskadrilę, — čia jums
ne 1941-ieji! Tada jūs mus pavienius vaikėtės karo keliuose, o dabar pabandy­
kite tai padaryti!.."
Vasario 23 diena
Tarybinei armijai 25-eri metai. Stalinas įsakyme Nr. 95 skelbė 20 karo mėne­
sių eigos rezultatus... Jau žinoma, kad eisime į puolimą. Iš kairės ir dešinės —
nuožmių kautynių gausmas. Kuopos vadas vyresnysis leitenantas J.Kovarskas
įsakė man vykti ryšininku pas bataliono vadą. Parodė ranka kryptį priešakinių
92

postų pusėn, ir aš išvykau. Slėpdamasis už sniego kauburėlių, fronto ugnies
linijoje susiradau mūsų pulko pirmojo bataliono vadą kapitoną R.Kovalėlį. Jis
stipriais žiūronais stebėjo priešo pozicijas. Prisistačiau. Bataliono vadas nurodė
man buvimo vietą ir išbarė už neatsargumą. Mat, ėjau stačias.
— Tavo laimė, kad priešo snaiperiai miegojo, — pridūrė jis.
Diena praėjo tūnant sniegynuose. Bataliono vadas nuolat keitė savo sekimo
vietą, vis labiau artėdamas į hitlerininkų pusę. Aš sekiau iš paskos. Pavakare
puolė aviacija, bet nuostolių nepatyrėme. Šaunūs zenitininkai atmušė hitleri­
ninkų „asų" norą sklandyti viršum mūsų pozicijų.
Naktį praleidau budėdamas šalia stebinčio priešą bataliono vado. Kalbėti
negalima. Arti priešas. Vadas rankos mostu parodo „eime toliau“... Taip visą
naktį. Vadas buvo susikaupęs. Jis žinojo — rytoj puolimas, o sąlygos labai
blogos, neįprastos — lygi sniego dykuma... Artilerija dar kelyje j frontą.
Vasario 24 diena
Rytą grįžau į savo kuopą. Čia jau visi žinojo, kad nedelsiant žygiuosime į
puolimą. Vos spėjau stoti į rikiuotę, kuopa pajudėjo kelio Aleksejevka — Naųornoje linkui.
Paėję kiek į dešinę, į susitelkimo vietą, išsiskleidėme linija ir užsimaskavo­
me. Netoliese, bombos išraustoje didžiulėje duobėje, buvo mūsų divizijos 156ojo šaulių pulko vadavietė. Grupei karininkų davinėjo nurodymus pulko vadas
pulkininkas A.Stankevičius. Čia pat buvo ir jo pavaduotojas politiniams reika­
lams majoras P.Gužauskas. Priešais mus esančioje sniego lygumoje išsidėstė
pirmojo bataliono kuopos. Mūsų kuopa buvo išskaidyta. Jos antrasis būrys
(mano) bataliono rezerve, ir turėjome žygiuoti įkandin. Pirmasis būrys priskirlas 2-ajam batalionui, veikusiam prie Nagornoje kaimo.
Trečias būrys saugojo pulko štabą. Duotas signalas pradėti puolimą. Sugro­
jo kelios „katiušų" salvės, ir raketiniai sviediniai, palikę virš mūsų šviesias
dūmines trasas, nuslinko aukštumos 242,7 link, kuri paskendo sprogimų dū­
muose. Iš kažkur atsirado 7 sunkieji tankai „KV", kurie, sukėlę sniego sūkuI uis, siūbuodami nulingavo priešo pusėn. Paskui juos sekė pėstininkai.
Hitlerininkai šį kartą pasitiko mus uraganine artilerijos ir minosvaidžių ugni­
mi. Priešais mus iškilo fontanai sniego, sumaišyto su žeme. Tai užtveriamoji
|iriešo ugnis. Vienintelis tikras išsigelbėjimas nuo tokios pasiutusios ugnies —
smelktis pirmyn, suartėti su priešu, atakuoti jį durtuvais ir granatomis. O tai
Išdaryti nebuvo lengva. Reikėjo skintis kelią, klampojant ligi pilvo sniege,
tokiomis sąlygomis greit nepajudėsi. Bepigu buvo mums, automatininkams,
Iarėjusiems slides.
Iš antrojo ešelono mes išėjome į pirmąsias puolančiųjų gretas. Nuo artilerijos
ugnies teko ir mums nukentėti. Sužeidė būrio vadą leitenantą A. Pacauską,
htirininką vyresnįjį seržantą Popovą ir keletą karių. Puolančiųjų eilės smarkiai
imiretėjo. Visi buvome apiberti skeveldromis. Kliuvo ir man. Viena mina sprogo
visai arti. Išgirdęs jos ūžimą, vos spėjau gulti. Pabiro skeveldros. Viena jų trink11dojo į šalmą ir skambėdama nukrito man po nosim. Pasidarė karštą iš nuogąsIи‘s. Bet tik tiek. Skeveldra tik šalmą įlenkė. Reikalas baigėsi menkučiais dešinės
93

kojos ir dešinės rankos pirštų įdrėskimais. Bet ką čia įdrėskimai... Pirmyn.
Artilerijos ugnies uraganas greit paliko užnugary, bet palei ausis pradėjo
švilpti priešo kulkos. Ėmėme šliaužti pirmyn. Šliaužiau tanko padaryta vėže.
J.Astratovas šalia manęs slinko kita to paties tanko padaryta vėže. Atokiau į
dešinę ir į kairę ėjo kiti mūsų būrio kovotojai. Atsilikus pėstininkams, tankai
sustojo ir pabūklų bei kulkosvaidžių ugnimi skynė mums kelią. Jau visai arti
hitlerininkų sniego dzotai, iš kurių liejasi kulkosvaidžių ugnies srovės.
Tankas pastebėjo kliūtį, pastojusią mums kelią. Pasisuko jo bokštas. Matau:
veržiasi iš jo pabūklo baltų dūmų kamuolys... Ugnis... Trenksmas. Hitlerininkų
pozicijoje iškyla dar vienas didžiulis fontanas... Dar vienas tanko smūgis. Hitle­
rininkų kulkosvaidis nutilo. Priešo ugnis minutei nutyla. Patogus momentas
šturmui. Pulko žvalgybos viršininko vyresniojo leitenanto A.Karnaičio vado­
vaujamas mūsų automatininkų būrys pakilo atakon. Dar vienas šuolis — ir mes
įsiveržėme į hitlerininkų apkasus. Priešas traukėsi, palikęs užmuštus ir sužeistus
savo karius.
Pradėjome priešo pozicijų šturmą. Kovėsi vyras prieš vyrą. Kelis priešo įtvir­
tinimus, sniego dzotus užėmė mūsų automatininkai: aš, J.Astratovas, kaunie­
čiai J.Josmanas, K.Vasiliauskas ir dar vienas žemaitis, kurio nei vardo, nei
pavardės neprisimenu. Į kairę nuo mūsų į priešo pozicijas įsiveržė pirmojo
bataliono išretėjusios kuopos. Driokstelėjo automatai, sprogo rankinės grana­
tos, švytravo durtuvai. Pirmoji hitlerininkų gynybos linija buvo užimta. Už
sniego lygumos žiojėjo antros gynybos linijos dzotų ambrazūros.
Pirmyn veržtis vėl kliudė priešo kulkosvaidis ir snaiperiai. Už kokių 50 met­
rų, aukštumos viršūnėje, matėme juoduojančias priešo dzotų angas. Jų buvo
daug ir visos ėmė spjaudyti ugnimi. Kulkų trasos matomos plika akimi.
— Aš jus, gyvates, nutildysiu. — riktelėjo Kazys Vasiliauskas ir smarkiai
apšaudoma lyguma ėmė šliaužti kulkosvaidžio pusėn.
Mirtis užklupo jį pusiaukelėje. Kiek pamenu iš Vasiliausko pasakojimų, kaž­
kur Kaune, Šančiuose ar Panemunėje, gyveno jo motina...
Kol apžiūrėjome priešo apkasus ir sniego dzotus, priešą stebėjęs žemaitis
sušuko: „Vokiečiai!" Sutarškėjo automatai. Mūsų draugas krito. Visai netoli,
mums iš kairės, dangstydamiesi už sniego dzotų, hitlerininkai ėjo kontratakon.
Jie buvo vos per dvidešimt metrų, kai pamatėm jų nugaras, klastingai slenkan­
čias pirmyn. Prisimena ledinis vokiečio žvilgsnis iš už „sienos". Aš ir J.Astrato­
vas trenkėm ilgom serijom...Kova truko akimirką. Išsigandę hitlerininkai, kaip
pelės palinkę prie sniego kauburėlių, pabėgo. J.Astratovas pirmas šoko juos
persekioti. Jis pakilo visu ūgiu iš priedangos ir jau taikėsi į bėgančių hitlerinin­
kų grandinę. Staiga, iš kažkur tarkštelėjo pasislėpusio hitlerininko automatas.
Švino kruša palietė J.Astratovo krūtinę. Mano mielas, neišskiriamas žygių draugas
susmuko neištaręs nė žodžio.
Vėl šaižiai tarškia fašisto automatas, švino kruša pralekia man virš galvos. Ši
serija buvo skirta man. Kitos nelaukiu ir sviedžiu į šaudžiusio pusę granatą...
Kelioms minutėms lieku vienas. Greta — trys kritusieji draugai. Priglūdau prie
J.Astratovo krūtinės — gal dar kvėpuoja, gal tik sužeistas. Bet jis jau buvo
94

atšalęs. Astratovas minėjo savo tėviškę kažkur Rokiškio apskrityje...
Netrukus atslinko kaunietis JJosm anas ir dar vienas automatininkas. Prisi­
dengę priešo padaryta sniego siena, atsargiai slinkome į aukštumos centrą, kur
dar buvo girdėti aršus automatų tarškėjimas... Ėjęs priekyje J.Josmanas susiti­
ko akis į akį su hitlerininkais. Prasidėjo susišaudymas. Mes skubėjome į pagai­
li. I. Vokiečiai vėl traukėsi. Artėjo vakaras. Temo. Hitlerininkai ėmė laidyti rakeIas, trasuojančių kulkų linijos tarsi tinklu užklojo aukštumą.
Netrukus pasiekiame aukštumos centrą. Čia susirinko apie 20 automatinin­
kų ir gal kuopa šaulių. Iš karininkų buvo tik senukas majoras, specdalinių
balaliono vadas.Jo patvarkymu, ėmėm tvirtintis priešo apkasuose. Paaiškėjo,
kad automatininkai gerokai ištuštino savo amuniciją. Majoras įsakė man eiti
parnešti šovinių. Parodė ranka Aleksejevkos link. Ten, girdi, rasi aprūpinimo
punktą.
Sutemus išėjau ieškoti to nežinomo šovinių teikimo punkto. Vos tik išėjau,
sutikau kapitoną Kovalėlį. Jis prašė duoti jam automatą. Kaip neduosi, juk
vadas eina į mirtį, o ginklas — tik pistoletas „T.T.". Aš atidaviau jam savo
automatą ir atsarginį pilną diską šovinių be jokių prieštaravimų. Netrukus dėl
10 turėjau didelių nemalonumų. Kapitonas Kovalėlis pakeitė man užduotį. Palodęs ranka į dešinę, kur dunksojo Nagornaja kaimas, pasakė:
— Ten, dauboje, guli sužeistas pirmosios kuopos vadas leitenantas Aleksandravičius. Suraskite jį ir išneškite iš to mirties slėnio.
Paaiškinimams laiko nebuvo. Su vadu išsiskyrėm. Aš suradau sužeistąjį ne­
ini i Nagornaja kaimo. Vokiečiai nuolat švietėsi raketomis. Vos sušvilps, tuoj
k rimtu į sniegą. Dar didesnė bėda, kad įsupęs vadą į palapinę-apsiaustą, nega­
liu jo patempti. Išėjau ieškoti pagalbos. Pirmiausia apsirūpinau ginklu. Paėmiau
Iš nukauto kulkosvaidininko karabiną. Prisirinkau šovinių. Dabar vėl karys.
Man pasisekė...Nenuėjau nė puskilometrio, kaip sutikau arkliuko tempiamas
11 кjutęs, o jose pulko sanitarė. Greitai privažiavom prie vado ir vidury nakties
|<111 buvome Aleksejevkoje... Užduotis įvykdyta. Sužeistasis ligoninėje...
Vasario 25 diena
Susisiekęs su kuopos draugais, sužinojau, kokios nesėkmės tą naktį ištiko
kovotojus aukštumoje. Vokiečiai, žinodami situaciją ir priėjimus, naktį kontriilakavo. Užvirė kruvinos kautynės. Mūsų automatininkai atsimušė. Ypač nar­
siai kovėsi J.Josmanas. Už tos nakties kautynes jis pirmas mūsų kuopos karys
apdovanotas Tėvynės karo pirmojo laipsnio ordinu. Tačiau nukentėjo rimto
i linkio neturėję vadai. Senukas majoras žuvo... Žuvo pulko komisaras majoras
l’.Gužauskas ir jį lydėjęs vyr. leitenantas A.Volfsonas, pulko partorgas Pranas
I'l<-kas buvo sužeistas. Mano automatas pagelbėjo išlikti gyvam kapitonui R.Kovalėliui. Šios nakties pamoka vadams buvo ypač skaudi ir reikšminga — ugnies
linijoje reikia būti gerai apsiginklavus...
Vasario 26 diena
Po poros dienų aukštumos dalį tarp Choroševskij kaimo ir rodyklės 242,7
.ilakavo mūsų pulko trečiasis batalionas. Pulkų trečius batalionus sudarė vieti­
niai šauktiniai, taigi rusai ir kiti Gorkio srities gyventojai. Jeigu mes nešiojome

angliškas milines, tai tretieji batalionai vilkėjo pilas rusiškas...
Tą dieną pulko vadavietė buvo atskiroje sodyboje likusiame mūrinio pastato
rūsyje. Mūsų antrasis būrys saugojo šį objektą. Diena buvo graži, saulėta. Iš
mūsų pozicijos viskas matėsi kaip ant delno. Maždaug kilometro fronte išsi­
skleidė bataliono rikiuotė.Trijų grandinių karių srovė ryžtingai kilo į aukštumą.
Jau atrodė, kad bus pasiekta taip geista pergalė. Šone liko Choroševskij kai­
mas. Staiga priešo artilerijos ugnis visą plynę pavertė pragaru...
Puolimas sužlugo, nedavęs jokių reikšmingesnių pakeitimų... Mūsų divizija
beveik visą mėnesį atakavo priešą: keitė kryptį ir jėgų sandarą. Rezultatas buvo
vienas — dideli žmonių nuostoliai. Per šiuos nevaisingus puolimus divizija
neteko 2000 vyrų, o sužeistų dar 3 —4 kartus daugiau.
Mūsų kuopoje iš 100 karių žuvo 20, buvo daugybė sužeistų. Antrajame
būryje iš 30 karių likome tik 7. Vyriausioji vadovybė ir LKP Centro Komitetas
ištyrė nesėkmės priežastis, nurodė jas ir ėmėsi organizacinių išvadų. Buvo pa­
keistas divizijos vadas. Vietoje generolo Baltušio-Žemaičio vadu paskirtas ge­
nerolas majoras V.Karvelis. Vėliau divizija niekad neturėjo tokių didelių aukų ir
tokių apgailėtinų rezultatų. Vaduojant Žemaitiją, divizija neteko 600 vyrų, o
priešo nuostoliai — 6000 vyrų, t.y. 10 kart didesni. Šturmuojant Klaipėdą,
divizija neteko 200 vyrų. Vykstant Žemaitijos operacijai, divizijos vadu buvo
pulkininkas A.Urbšas, kuris už sėkmingą vadovavimą buvo pakeltas į genero­
lus.
Vasario 27 diena
Ankstų rytą, pailsėję naktį Aleksėjevkoje, vėl vykome prie atskiros sodybos
pakeisti sargybos. Diena aušo rami, pasirodė saulutė. Staiga virš mūsų sušvilpė
artėjantis artilerijos sviedinys. Seržantas Kazys Lesauskas vos spėjo sušukti:
„Ložys!" (Gulk!) Sukritome į sniegą.
Už mūsų grandinės, gal per 20 žingsnių, nukrito didžiulis juodas sviedinys,
kelis kartus persivertė ir šnypšdamas užgeso, nesprogo. Kažkas jo gamykloje
tuo pasirūpino, ir mes buvome nuo mirties išgelbėti...
Vasario 28 diena
Naktį mūsų automatininkų kuopa (visi trys būriai) susitelkėm pietinėje Alek­
sejevkos dalyje, prie kelio į Choroševski kaimą, kurio abi pusės buvo nusėtos
sniego dzotais... Dar neišaušus kuopos vadas pranešė, kad pulsime Chroševskij
kaimą. Smarkiai pustė, užkrito tankus rūkas. Matomumas buvo gal 2 —3 žings­
niai. Maskuotė buvo ideali, ir kuopa veržėsi pirmyn. Slėpdamiesi už sniego
dzotų, priėjome pirmąsias Choroševskij trobas, buvome nuo jų per 30 —50
metrų. O kur vokiečiai? Sniego dzotai buvo tušti. Matyt, sargybiniai miegojo.
Jokios reakcijos. Dar kelios minutės ir mūsų vadas duos komandą „atakon"!
Neabejojau, kad šįkart, rūkui dengiant, laimėsime. Bet komanda visus nuvylė.
Įsakyta grįžti atgal. Ir vėl trumpais perbėgimais, vieni kitus dengdami, grįžome
į Aleksejevką.
Pulko vadas per pasiuntinį puolančią kuopą sugrąžino. Mes, kareiviai, liko­
me nepatenkinti, nes buvome taip arti prie rimto darbo, žinoma, ir prie mirties.
96

Apie žūtį nepagalvojome, rengėme ją vokiečiams.
Kovo 1 diena
Mūsų kuopa ilsėjosi Aleksejevkos centre. Kareivių „telefonas" pranešė: kai­
mo šiaurės pakraštyje stovi 249-asis šaulių pulkas. O jo žvalgų būryje tarnavo
mano kaimo vaikinas Jonas Vilkelis. Abu traukėmės į Rytus, gyvenome greti­
muose kolūkiuose. Kariuomenėje tik susirašinėjome, susitikti nepavyko. Šįkart
nutariau jį surasti. Gavau vado leidimą ir išvykau. Už cerkvės stovėjo didžiulės
gaubicos ir retkarčiais šaudė. Toliau — sodai, reti krūmai. Juose fanerinės
landynės, palapinės. Tai ir buvo stovykla. Suradau žvalgų būrį, o Jono neradau.
Jis su draugais vykdė žvalgybines užduotis ir kovo 3 žuvo. Jis palaidotas Kurakino kaimo kapinaitėse. Apie žūtį sužinojau daug vėliau.
*

*

*

Savo žygius prie Aleksejevkos baigiau 1943 metų kovo 7 d. Palikęs savo
ginklus, šalmą ir kitą kareivišką amuniciją su kelionės lapu (dėl ligos) išvykau į
Armijos ligoninės surenkamąjį punktą Zubkovo kaime.Iš ten sunkvežimiu į
Ibiskij Brod, o po to traukiniu į Tūlą, į Maskvą ir į Pavlovo Posadą.
Menkas sužeidimas dėl šalčio virto didelėmis pūlingomis žaizdomis, kurių
gydimui prireikė 2-jų operacijų ir 2-jų mėnesių gydymo. 1943 metų birželio
pradžioje aš jau divizijos atsargos 2-ajame batalione, Balachnoje — pionierių
stovykloje. Ten, kur 1942 metais buvo mūsų 156-asis šaulių pulkas. Čia realiza­
vosi mano svajonė tapti partizanu...

97

Divizijos laikraštis „TĖVYNĖ ŠAUKIA"
ir KLAIPĖDOS IŠVADAVIMAS*
Jonas KLIČIUS

Nuo pat pirmųjų Šešioliktosios lietuviškosios divizijos kūrimosi dienų į spaudą
buvo kreipiama daug dėmesio. Spauda buvo vertinama kaip viena svarbiausių
priemonių divizijos karius auklėti kariškai ir politiškai. Pradėjus organizuoti
diviziją, nutarta rengti ir divizijos laikraštį „Tėvynė šaukia".
Atsakinguoju redaktoriumi buvo paskirtas J.Pajaujis, buvęs Raudonosios ar­
mijos 29-ojo teritorinio korpuso laikraščio atsakingasis redaktorius. Vėliau į
divizijos laikraščio redakciją buvo paskirti Salpeiteris.Vaserdamas, Karlinas, kuris
buvo paskirtas atsakinguoju laikraščio redaktorium, kai buvo demobilizuotas
J. Pajaujis.
J.Pajaujis ir J.Zinkus buvo divizijos laikraščio redakcijos organizatoriai. Jų
vadovaujami Ulevičius, Ošminas, Markovas ir Stražas suorganizavo divizijos
spaustuvę. 1942 metų balandžio mėn. 5 d. pasirodė divizijos laikraščio „Tėvynė
šaukia" pirmasis numeris.
Koks tada buvo džiaugsmas Tarybinės armijos kariams lietuviams, atvykusiems į pradėtą kurti Lietuviškąją diviziją. Kadangi tuo metu reguliarus periodinis
lietuviškas spaudos organas dar neįstengė pasiekti visų iš Tarybų Lietuvos
pasitraukusių lietuvių, o kai kurie jų seniai buvo matę spausdintą lietuvišką
žodį, todėl suprantamas ir tas nepaprastai entuziastingas „Tėvynė šaukia" pir­
mojo numerio sutikimas. Laikraštis buvo tiesiog grobstyte grobstomas. „Tėvy­
nė šaukia" pirmojo numerio įžanginiame straipsnyje „Už tėvynės laisvę ir jos
garbę" buvo rašoma: „Mūsų Motina tėvynė pašaukė ir mus, Lietuvos liaudies
vaikus, turėjusius palikti savo gimtąjį kraštą, į šventąjį karą prieš vokiečius
fašistus.
Turime savąjį lietuviškąjį Raudonosios armijos junginį, į kurį susirinko visi
tie, kam brangi mūsų tarybinė tėvynė, jos laisvė ir gerovė. Šioms geriausioms,
rinktinėms Lietuvos liaudies jėgoms skirta tęsti garbingąsias mūsų protėvių
šimtmetinių kovų dėl Tėvynės laisvės tradicijas, joms skirta kartu su Tarybine
Armija, su Lietuvos ir kitų tarybų respublikų liaudimi užbaigti amžiais besitę‘„O pozicija", 2004 m., Nr.46, 2005 m., Nr.4-5

98

siančias kovas prieš vokiečius, plėšikus, juos visiškai sutriuškinant: sumosiant
Iu'ins antrąjį ir paskutinįjį „Žalgirį". „Tėvynė šaukia" įžanginis straipsnis nuro­
do ir šito kilnaus uždavinio įvykdymo sąlygas.
„Šiam istorinės reikšmės žygiui, kuriuo amžiais gėrėsis visos busimosios
kartos, turime trumpiausiu laiko tarpu rūpestingai kariškai ir politiškai, fiziškai
ii dvasiškai pasiruošti. Dėmesio centre turi būti karinis pasiruošimas, nes dabar
lemiama ne skaičiais, bet mokėjimu kariauti. Laimėjimo interesai reikalauja,
kad kiekvienas mūsų junginio karys būtų griežtai drausmingas, kad pavyzdin­
gai atliktų tėvynės pavestas pareigas.
Busimieji istoriniai mūšiai su amžinuoju priešu iš visų mūsų pareikalaus
didžiausio fizinio ir dvasinio patvarumo, pasiaukojimo, drąsumo, sumanumo,
atkaklumo. Mūsų neturi baidyti jokie sunkumai, gąsdinti jokie' pavojai".
į karinį ir politinį pasiruošimą „Tėvynė šaukia" ir kreipė daugiausia dėmesio.
Kiekviename numeryje apstu straipsnių ir korespondencijų iš taktinių pratybų,
apie mokymąsi valdyti ginklus, apie rikiuotę ir t.t. Straipsneliuose iškeliami ka­
linio ir politinio pasiruošimo pirmūnai, raginami ir kritikuojami atsilikėliai.
Laikraštyje plačiai nušviečiamas taip pat partinių ir komjaunimo organizaci|i| darbas. Šis darbas visų pirma nukreiptas į kuo geriausią žmonių paruošimą
kovai prieš vokiškuosius grobikus.
Kiekvienas divizijos karys troško ką nors sužinoti iš laikinai pavergto savo
(įimtojo krašto. Todėl „Tėvynė šaukia" iš gaunamų žinių nuolat paruošdavo
korespondencijų rinkinius ir straipsnelius, dėjo juos į skyrelius „Kovojanti Lie­
tuva", „Pavergtoji Lietuva".
Divizijai formuojantis, sparčiai ėmė reikštis karių meninė saviveikla. Laisva­
laikiu jie rašydavo eilėraščius, vaizdelius, apysakaites. Pradedantiems rašyto­
jams tobulintis padėdavo divizijoje esantieji rašytojai. Pulkuose būdavo ruošia­
mi literatūros vakarai ir koncertai.
Visa tai atsispindėjo „Tėvynė šaukia" skiltyse. Liudo Giros, Salomėjos Ne­
neš, Petro Cvirkos, Antano Venclovos, Jono Šimkaus, Kosto Korsako ir kitų
lašytojų kūryba drauge su divizijos karių kūrybos bandymais užimdavo nemaža
vietos „Tėvynė šaukia" skiltyse.
Rašytojų J.Marcinkevičiaus ir P.Cvirkos pastangomis buvo išleistas „Tėvynė
Saukia" meno ir literatūros priedas „Pergalė", vėliau tapęs literatūros almanaI hu. „Tėvynė šaukia" literatūrinio priedo „Pergalė" atsakinguoju redaktorium
laivo J.Pajaujis.
Be to, „Tėvynė šaukia" redakcija kasdien atskiru lapeliu išleisdavo Tarybi­
nio Informacijų Biuro žinias, kurių kariai nekantraudami laukdavo. Divizijos
kariai, skaitydami savo laikrašti, gaudavo informaciją iš visos divizijos gyveni­
mo, gaudavo žinių iš laikinai pavergtos Lietuvos, pasiskaitydavo į kovą ragi­
nančių, uždegančių eilėraščių. „Tėvynė šaukia" iškeldavo divizijos vadovybės
■luotus uždavinius ir nuolat rodydavo, kaip kariai tuos uždavinius vykdo.
1943 metų vasario mėn. pabaigoje Lietuviškoji divizija išvyko į frontą. Žygiuo|.inl per giliu sniegu padengtus Oriolo srities laukus, neperžengiamus pusnynus,
■u Ii1erija atitrūko nuo pėstininkų, atsiliko gurguolės su maistu ir šaudmenimis.
99

Pėstininkai nuėjo pirmyn. Jie stojo į mūšį. Nuo pat pirmųjų dienų drąsiais
žygdarbiais pasižymėjo daug narsuolių lietuvių karių: eilinių, seržantų, karinin­
kų. Bet redakcija toli nuo įvykių vietos. Dėl nepaprastų gamtos sąlygų ryšio
nėra. Laikraštis negali aprašyti didvyriškosios kovos. Iš tos padėties buvo rasta
išeitis. Redakcijos bendradarbiai Zinkus, Vaserdamas ir rašytojas Marcinkevi­
čius pėsti nuskubėjo į mūšio vietas ir ėmė leisti ranka rašytą laikraštėlį. Tokių
laikraštėlių parašydavo keletą egzempliorių ir išsiųsdavo į dalis. Ir šitie ranka
rašyti laikraštėliai buvo godžiai mūsų karių skaitomi. Ranka rašytų laikraštėlių,
berods, išėjo penki numeriai.
Po pirmojo kovos krikšto, kuriame lietuviai įrodė, kad jie pajėgia nugalėti ir
didžiausius sunkumus, divizija pasitraukė truputį iš fronto linijos atsikvėpti.
Šios kautynių pertraukos metu buvo išleistas literatūrinis „Tėvynė šaukia" nume­
ris, aktyviai padedant rašytojui Antanui Venclovai, kuris tada ilgesnį laiką
išbuvo divizijoje ir iš arti stebėjo lietuvių kovas. Tame numeryje buvo išspaus­
dinti mūsų rašytojų Liudo Giros, Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Antano
Venclovos, Kosto Korsako, Jono Marcinkevičiaus eilėraščiai, apysakos, straipsniai
ir fronto karių Viktoro Valaičio, Balio Kirstuko, K.Sideravičiaus, Stasio Zajanč­
kausko, Vlado Suchockio, Saros Engelčinos, P.Liepos, C.Blocho, A.Taico ir
kitų kūriniai.

< ...... >
Vokiečiai visomis jėgomis bandė išsilaikyti Klaipėdoje. Apjuosė ją keliomis
įsitvirtinimų eilėmis, susprogdino visus tiltus, užminavo kelius. Šitas visas kliū­
tis jie gynė stipria kulkosvaidžių ir artilerijos ugnimi. Juo arčiau miesto, tuo
kliūčių buvo daugiau, tuo tirštesnė buvo priešo ugnis. Tačiau lietuviai kariai
buvo pasiryžę nugalėti visas, kad ir sunkiausias kliūtis.
1945 metų sausio 17 d. Lietuviškosios divizijos daliniai iš Kuršo ėmė trauktis
Pietvakarių link. Spigino speigai, kariams į akis žėrė sniegas. Tačiau jie linksmi
brido per gilų sniegą, per pusnis, tartum jų pečius nebūtų slėgę sunkūs ginklai
ir šovinių prikrautos kuprinės.
Mažeikiai, Seda, Žemaičių Kalvarija, Alsėdžiai, Plungė — štai mūsų žygio
kelias. Lietuviškąją diviziją gyventojai visur sutikdavo su džiaugsmu. Dienomis
ilsėdavomės, o naktimis nužygiuodavome 25 —40 kilometrų.
1945 m. sausio 22 d. po 46 kilometrų žygio sustojome pailsėti Jokūbave —
1 km nuo Klaipėdos krašto sienos. Pulko daliniai išsidėstė klojimuose, tvartuo­
se, nes namų neužteko visiems sutilpti. Šalčiai siekė 18 —20 laipsnių, bet kariai
tuojau suvirto į šieną bei šiaudus ir užmigo giliu miegu, pamiršę net valgį. Toks
buvo didelis jų nuovargis! Poilsis užtruko kelias dienas. Vyrai visiškai pailsėjo,
atsigavo jų nuvargusios kojos. Vėl pasigirdo pokštai, skaidrus juokas ir dainos.
Sausio 28 d. naktį mūsų pulkas vėl pakilo į žygį. Ir visa Lietuviškoji divizija
jau traukė Klaipėdos link. Nutįsusiomis karių kolonomis sklido žinia:
— Rokosovskis prasiveržė iki Dancigo įlankos, atkirsdamas vokiečiams kelią
pasitraukti iš Rytų Prūsijos!
Mūsų kariai samprotavo: vokiečiams iš Klaipėdos nebėra kur sprukti. Mes
įstumsime juos į jūrą. Bet jie nepamiršo, kad vokiečiai, atsidūrę beviltiškoje
100

padėtyje, atkakliau ir priešinsis. Kariai ruošėsi smarkiems mūšiams. Artilerijos
palaikoma Lietuviškoji divizija pradėjo puolimą, artilerijos palaikoma. Iš Palan­
gos pusės vokiečius spaudė kitos Tarybinės armijos dalys.
Priešas, spaudžiamas iš trijų pusių, traukėsi kaudamasis. Lietuviškosios divi­
zijos dalys, persekiodamos vokiečius iki pat Klaipėdos miesto ir mieste iki
Kuršių marių, perėjo ištisas įtvirtinimų linijas, apjuostas minų laukais, apraizųytas spygliuotomis vielomis ir prieštankiniais ežiais, stovinčiais vieškeliuose.
Visas šitas kliūtis saugojo gerai apsikasusios vokiečių kariuomenės užtvaros:
pagrindinės jėgos traukėsi, o mažos grupelės klastingai lindėjo kelis kilometrus
bosivingiuojančiose tranšėjose prie sunkiųjų kulkosvaidžių, lengvųjų minosvai­
džių ir, nutykoję momentą, galėdavo mūsiškiams padaryti skaudžių nuostolių.
Mūsų žvalgams reikėjo didelio budrumo, atidumo ir sumanumo, norint išsiaiš­
kinti tokias stipriai apsikasusias, negausias, bet labai pavojingas vokiečių kaliuomenės įgulas, dengiančias jų pagrindinių jėgų pasitraukimą. Naktis dar
labiau sunkino žvalgų užduotį. Tačiau mūsų žvalgai gerai atliko savo pareigą
Vidurnaktis.Išlindęs iš debesų mėnulis nušvietė žemę. Batalionui buvo duo­
tas įsakymas sugulti.Gulėdami sniege, kariai žiūrėjo į priešakyje dūluojančią
aukštumą. Ten šmėkštelėjo žmonių siluetai. Dienos metu buvęs didelis šaltis
naktį dar labiau sustiprėjo, jis ėmė gnaibyti rankas, paskui net pro sibirietiškus
veltinius pralindo iki kojų. Šaltis gundė pakilti nuo žemės ir trypti, rankomis
plakti šonus. Bet kariams reikėjo gulėti, neišsiduodant priešui, kad jie čia pat.
( iindamiesi nuo šalčio, vyrai judino pirštus, tyliai kaukšėjo veltiniu į veltinį.
Ilgai užtrukę žvalgai atnešė tikslių žinių. Aukštumoje — vienas iš vokiečių
įsitvirtinimo rajonų, gilios pilno profilio tranšėjos, apjuostos keliomis eilėmis
spygliuotųjų vielų, o už šitų kliūčių — negausi kariuomenės grupė.
Lietuvius karius pakėlė nuo žemės tylus įsakymas — „pirmyn!". Vyrai, išsi­
plėtę grandine ir, laikydamiesi kovos statute nurodytų nuotolių — per šešis
žingsnius vienas nuo kito, sparčiai veržėsi pirmyn. Vyresniojo leitenanto Šimo­
nio pionierių grupės padedami, jie greitai nugalėjo vielų kliūtis. Vokiečiai ne­
spėjo suorganizuoti ugnies pasipriešinimo ir skubiai traukėsi. Įkopę į aukštu­
mą, kariai įtemptai žvelgė Klaipėdos link. Štabas ir vadai žinojo, kad iki miesto
liko tik trys kilometrai, o kareiviai iš gaisrų pašvaisčių sprendė, kad Klaipėda
nebetoli. Laikas nuo laiko iškildavo ugnies stulpai. Jie nušviesdavo miestą ir
dūmų debesis, kylančius virš jo. Kai tik liepsna sumažėdavo, vėl nieko nesimatydavo, neaiškūs miesto kontūrai visiškai susiliedavo su nakties tamsa. Gaisrų
pašvaistė ir sprogimai mums bylojo, kad vokiečiai sprogdina sandėlius, tiltus,
namus. Užmiršę šaltį ir nuovargį, kariai veržėsi pirmyn. Dusliuose sprogimų
aiduose jie tartum girdėjo priešo niokojamo miesto dejavimus ir pagalbos šauks­
mą. Jie skubėjo į pagalbą. Nusileidę nuo aukštumos, patekome į slėnį. Staiga
priešo pusėje švystelėjo raketa ir pabiro įvairiaspalviais švituliais. Nusprendė­
me, kad tai ženklas artilerijos ugniai iššaukti. Ir iš tiesų, į mūsų pusę pasipylė
vokiečių minos ir sviediniai. Į dešinįjį mūsų sparną sutratėjo sunkieji priešo
kulkosvaidžiai.
Daug smarkiau vokiečiams atsakė mūsų artilerija ir minosvaidžiai. Pėstinin­
101

kai, eidami pirmyn, taip pat šaudė į priešą. Taip mes vėl priėjome spygliuotųjų
vielų ir tranšėjų liniją pačiame Klaipėdos miesto pakraštyje. Už kliūčių buvo
žymiai didesnės priešo jėgos. Iš gilumos griaudė pabūklų baterijos, šaudė mi­
nosvaidžiai, nuolat tratėjo kulkosvaidžiai, įtvirtinti mūro pastatuose. Pastarųjų
ugnis galėjo būti mums itin pragaištinga. Todėl buvo iššaukta artilerija šaudyti
tiesiu taikymu. Ji sunaikino priešo kulkosvaidžių lizdus, savo galingais sviedi­
niais pralauždama juos saugojusias mūro sienas. Kiti mūsiškiai pabūklai nutildė
vokiečių pabūklus ir minosvaidžius, šaudžiusius iš pozicijų gilumos.
Nepaisydami priešo ugnies, vyresniojo leitenanto Šimonio pionieriai iškirpo
šešias spygliuotosios vielos užtvaras dvidešimt metrų plote ir nuo minų apvalė
takelius pėstininkams praeiti. Taip buvo nugalėta pati stipriausioji vokiečių
įsitvirtinimų linija, kurią saugojo žymiai didesnės kariuomenės užtvaros, aprū­
pintos artilerija.
Išvalę nuo priešo pirmuosius pastatus, kariai skubėjo prie geležinkelio pyli­
mo, to geležinkelio, kuris eina iš šiaurės į pietus skersai pagrindinio kelio,
vedančio į Klaipėdos miesto centrą. Kariai, eidami geležinkelio pylimu, aplen­
kė priešo tyčia užverstą kelią. Be to, nuo aukšto pylimo jiems buvo patogu
šaudyti į besitraukiantį priešą.
Bataliono vadui įsakius, buvo sudarytos specialios karių grupės gatvių ko­
voms. Grupes palaikė sunkieji kulkosvaidžiai, bet svarbiausias grupių karių
ginklas buvo automatas, granata, durtuvas. Prasidėjo slinkimas gatvėmis. Kar­
tais mes darydavome šuolį,o kartais ilgam sustodavome, kol grupės imdavosi
su priešu arba išaiškindavo, kas vyksta priešakyje, gretimuose namuose...
Majoro Gladkovo batalionas pirmas pasiekė miesto centrą 1945 metų sausio
28 dieną, 2 valandą 30 minučių. Majoras mėgino susisiekti su pulko štabu,
norėdamas pranešti apie savo laimėjimą ir gauti tolesnių nurodymų, bet telefo­
no ryšys buvo nutrūkęs, o radijo stotelės pagalba susikalbėti nebuvo galima.
Ką daryti? Siųsti pasiuntinį — vienintelė išeitis. Bet tai labai ilgai užtruks.
Majorui sprendžiant ryšio problemą, prisistatė kapitono Urbono ryšininkai
Macevičius, Kašninas ir Kravevičius. Jie buvo su ritėmis ir lauko telefono
aparatu. Nežinomu miestu, per įvairias kliūtis šie trys ryšininkai iš pulko ko­
mandos punkto atvedė telefono laidą į majoro Gladkovo komandos punktą.
— Aš su savo batalionu esu Klaipėdos miesto centre. Kokie bus tolesni
įsakymai? — klausė majoras Gladkovas pulko punkto.
Iš komandos punkto pasigirdo įsakymas:
— Išeiti į prieplauką, iki jūros.
1945 metų sausio 28 dieną, 9 valandą visas Klaipėdos miestas buvo išvaduo­
tas iš vokiškųjų okupantų. Tarybinės armijos kariai lietuviai pasiekė Kuršių
marias. Už marių, Kuršių nerijoje, dar buvo vokiečiai, bet iš ten jie skubiai
nešdinosi.
1945 metų sausio 28 dienos rytą išsipildė ilgametis lietuvių tautos troškimas
— turėti savo uostą, turėti langą į jūrą. Ko nepajėgė atlaikyti mūsų bočiai, ką
buvo lietuvių tautai praradusi smetoninė vyriausybė, tas buvo atgauta 1945
metų sausio 28 dieną geriausiųjų lietuvių tautos sūnų gyvybe ir krauju, jiems
102

ktirtu kovojant su kitų tarybinių tautų sūnumis. Tik šitaip mes, Lietuviškosios
divizijos kariai, galėjome atlikti savo pareigą: grąžinti savo Tėvynei vieną svar­
biausiųjų miestų — Klaipėdą su jos puikiuoju uostu, tiesa, okupantų žvėriškai
sugriautu.
1945 m. sausio 28 d., rytui auštant, Lietuviškosios divizijos kariai išsidėstė
palei krantinę. Nuo marių pūtė žvarbus vėjas, svilindamas žmonių veidus. Žmo­
nės žvaliai žiūrėjo į kitą marių pusę, į Kuršių neriją, kurioje dar tebebuvo
vokiečiai. Į ten buvo nukreipti ir mūsiškių pabūklų vamzdžiai. Tarybiniai lėktu­
vui žemai skraidė virš Kuršių nerijos. Jie žvalgė besitraukiantį priešą ir dažnai
vokiečius bombarduodavo. Laikas nuo laiko sproginėjo namai, užminuoti del­
siamojo veikimo minomis. Daugelyje vietų nuo sprogimu įsiliepsnojo gaisrai.
Kai tik aptilo mūšiai gatvėse, miestą užtvino kariuomenes užnugariai: gur­
guolės, sunkvežimių kolonos. Patikrintuose ir išminuotuose namuose Lietuviš­
kosios divizijos daliniai įsirengė poilsio.
Dar parako dūmams neišsisklaidžius ir tebesproginėjant namams, į išvaduo­
tąjį miestą atvyko Lietuvos komunistų partijos (bolševiku) Centro Komiteto
sekretorius A.Sniečkus ir LTSR Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko pava­
duotojas M. Šumauskas. Jie tuojau pradėjo rūpintis miesto tvarkymu.
Neilgai teko divizijos kariams ilsėtis. Sausio 30 d., 1 vai. naktį, pulkai gavo
įsakymą traukti į pietus nuo Klaipėdos Kuršių marių pakraščiu, o paskui persi­
kelti per marias ir vyti vokiečius iš Kuršių nerijos.
Lietuviškosios divizijos kariai, apsisiautę baltais maskavimo apsiaustais, kė­
lėsi per marias 7 kilometrus į šiaurę nuo Juodkrantės. Marias dengė plonutis
ledas. Jis nuolat traškėjo, žmonių ir pabūklų svorio slegiamas. Bet kariai ėjo
pirmyn. Netrukus jie buvo nerijoje ir vijo vokiškuosius grobikus iš paskutinio
lietuviškosios žemės kampelio. Tos pačios dienos vakare jie grįžo į Klaipėdą,
įvykdę gautąjį uždavinį.

103

KARO ATSIMINIMAI
Josifas STASIUKĖNAS

1942 metų vasario 1 dieną mane iškvietė į dalinio štabą, išdavė komandiruo­
tę ir laišką, kurį reikėjo pateikti atvykus į Krasnodaro kraštoTichorecko miestą.
Atvykus komendantas mane ir dar tris estus patalpino viename kambaryje.
Kitų draugų mums teko laukti dar dvi savaites. Mes skaitėme laikraščius,
žiūrėjome filmus, kalbėjomės tarpusavyje. Mano draugai estai labai blogai mo­
kėjo rusų kalbą, todėl su jais buvo labai sunku susikalbėti. Mus maitino karinio
miestelio valgykloje. Tris kartus per dieną, pavalgius kadriniams kareiviams,
maitinomės mes. Linksmas, geranoriškai nusiteikęs, pagyvenęs ukrainietis virė­
jas maitino mus sočiai: grikių koše, mėsos ragu, burokų sriuba.
Vasario 16 dieną prie mūsų prisijungė dar du lietuviai. Tą dieną mums buvo
įteiktas nurodymas per keturias dienas nuvykti į Gorkio miestą. Koks mūsų
kelionės tikslas vykstant į tokią tolumą, mes nežinojome. Pripildę daiktamaišius maisto atsargomis, mes patraukėme į Gorkį. Važiuoti reikėjo per Stalingra­
dą, Maskvą. Stalingrado geležinkelio stotyje traukinių į rytus laukė tūkstančiai
žmonių. Patekti į traukinį, vykstantį į Gorkį, netgi mums, kariškiams, buvo
labai sunku. „Teks nakvoti Stalingrade, — pagalvojau aš. — Bet kur?" Gele­
žinkelio stoties laukiamosiose salėse obuoliui nebuvo kur nukristi, mieste mes
pažįstamų neturėjome. Rytinis traukinys į Gorkį turėjo išvykti aštuntą valandą,
o gatvėje šaltis. Nutarėme pasivaikščioti po miestą. Geležinkelio stoties aikštė­
je mums labai patiko kažkada veikusio fontano architektūra: aplink fontano
centrą šokančių rateliu vaikų skulptūra. Po to plačia gatve mes pasiekėme
centrinę parduotuvę. Netrukus sužinojome, kad jos rūsiuose į nelaisvę buvo
paimtas feldmaršalas Pauliusas. Parduotuvėje mes nusipirkome sąsiuvinių laiškams
rašyti ir kažkokių smulkmenų. Pasivaikščioję po miestą, pasiekėme Volgos
krantinę ir grįžome į stotį. Buvo labai šalta, pūtė stiprus vėjas, todėl nutarėme
eiti prie pagrindinio įėjimo, bet patekti į stoties vidų buvo labai sudėtinga, nes
minia žmonių grūdosi prie durų. Mums pasisekė patekti į salę. Joje nebuvo
vietos atsisėsti, atsistoti patogiai prie sienos irgi nebuvo galimybės. Vienas
privalumas — šilta. Aplinkui triukšmas, vaikų verksmas, kalnai lagaminų ir
' Asmeninis autoriaus archyvas

daiktmaišių, ant kurių sėdi ir guli žmonės. Daugiausia moterys, pagyvenę žmo­
nės, vaikai. Prasibrovę vargais negalais prie neveikiančio bufeto užsiropštėme
ant prie jo stovėjusios spintos ir ant storo dulkių sluoksnio įsitaisėme poilsiui.
Naktį pamažu visi nurimo, šiaip taip pailsėję, paryčiui, išėjome į peroną. Į
vagoną prasibrovėme be bilietų ir po paros atsidūrėme Maskvoje. Visų pirma
nuėjome į Lietuvos pasiuntinybę, kurį buvo įsikūrusi Vorovskio gatvėje. Ten
mes prisistatėme draugui Jakovlevui, kuris žinojo, kad mes jau turime vykti į
Lietuviškąjį junginį, todėl nukreipė mus į Balachnos miestą. Pasiekę Gorkį,
mieste pamatėme didelius žmonių srautus. Didžiulis miestas gyveno įtemptą
gyvenimą. Prie mūsų ėmė prieidinėti pagyvenusios mote'rys, klausdamos: ar
neturime parduoti duonos, ar nenorime pakeisti duoną į labuką? Už kepaliuką
duonos mums siūlė 80 rublių, arba keletą pakelių kažkokio labuko. Maiše už
nugaros aš turėjau duonos, todėl pusantro kepaliuko aš atidaviau veltui kažko­
kiai labai pavargusiai ir paliegusiai, bet tvarkingai apsirengusiai moteriai.
Traukiniu greitai pasiekėme Balachnos miestą ir vakare; jau buvome prie
nedidelio medinio namo — viešbučio. Budintis mus apnakvindino tamsiame,
tačiau švariame kambaryje, antrame aukšte, atnešė virinto vandens. Ryte, bu­
dinčiai patarus, mes nuvykome į Černoramenką, stambios šiluminės elektrinės
rajoną. Radę Lietuviškosios divizijos štabą, atidavėme savo siuntimus. Civili­
niais drabužiais apsirengę vyrai atnešė mums kažkokius dokumentus, o mergi­
na — pasiuntinė mus palydėjo į karantino baraką, kuriame stovėjo dviejų
aukštų gultai. Barako viduryje kūrenosi dvi didelės cilindro formos juodos
krosnys. Prieš įkaitusius ugniakurus gulėjo pušiniai kelmai ir durpių gabalai.
Ant gultų sėdėjo ir gulėjo įvairaus amžiaus ir skirtingais drabužiais apsirengę
žmonės: kas buvo karinėmis palaidinėmis, kas civiliniais drabužiais, vieni —
„drapanomis", o kiti nauju, tvarkingu kostiumu pasirėdę. Barake buvo šviesu,
šilta ir erdvu. Kažkur kampe girdėjosi negarsi lietuviška daina. Prie mūsų priėjo
budintis ir nurodė vietas ant gultų, o taip pat parodė lentelę, kurioje buvo
surašyta dienotvarkė.
Nuo 1942 metų vasario 20 dienos mes tapome 16-osios lietuviškosios šaulių
divizijos kariais. Čia, barake, man buvo malonu susipažinti su žmonėmis, kurie
atvyko iš įvairių mūsų tėvynės kampelių. Tarp jų — mano kraštietis iš Odesos
Aleksandras Barolis-aukštas, lieknas pasienio kariuomenės seržantas, atvykęs
čia iš Tolimųjų rytų. Jo graži pasieniečio uniforma ryškiai skyrėsi iš įvairiaspal­
vės, įvairiarūšės civilių žmonių aprangos. Jis atidžiai išklausė mano prisiminimų
iš Odesos gyvenimo, mano pirmąjį susidūrimą su priešu. Vaikinas labai nerima­
vo dėl savo motinos ir sesers, likusių Odesoje, likimo. Po karo man teko atlikti
labai liūdna pareigą pranešti Aleksandro giminėms apie jo žūtį mūšyje prie
Aleksejevkos. Jis krito kovo pradžioje drąsiųjų mirtimi, vienos iš atakos metu.
Malonus ir protingas pašnekovas visą karantino laiką buvo žilas, pagyvenęs
žmogus, teisininkas iš Vilniaus Rolnikas. Jo inteligentiška išvaizda nesiderino
su kariška aplinka, tačiau nežiūrint į tai, kad jis buvo pagyvenęs, be jokių
nuolaidų vykdė savo kareiviškas pareigas. Čia aš taip pat susipažinau su Serge­
jum Kostiukovičiumi, jaunu mano bendraamžiu, kilusiu iš Minsko. Mes su juo
105

labai susidraugavome. Po karo praėjo jau keturiasdešimt metų, tačiau mes
nepamirštame vienas kito. Kiekvienos šventės proga aš siunčiu sveikinimą Mins­
ko politechnikos instituto profesoriui Sergejui Kostiukovičiui. Ir jis mane visa­
da pasveikina, palinkėdamas sveikatos ir sėkmės.
Per dvi savaites karantine mus kelis kartus aplankė Antanas Sniečkus. Kres­
nas, tvirtai sudėtas, jaunatviškai atrodantis vyras, juodu odiniu paltu, skubėda­
vo prie ant gultų sugulusių vyrų, ištiesdavo visiems ranką, pasidomėdavo svei­
kata, klausdamas, iš kur ir kaip atvyko, kur dirbo taikos metu. Su kažkuriais
draugais prisimindavo bendrus pažįstamus, retkarčiais nusišypsodavo. Jo išraiš­
kingos, gražios rudos akys giliai įsiskverbdavo į mūsų sielą. Jis labai įdėmiai
klausydavo pašnekovo, nepertraukdavo, patardavo, užjausdavo. Šiuos susitiki­
mus jis visada užbaigdavo žodžiais: „Štai sutriuškinsim okupantus, grįšime į
Lietuvą ir pradėsime kurti naują gyvenimą, nebus nei samdinių, nei kumečių,
nereikės niekam vergauti, o kol kas reikia mokytis įvaldyti karo meną".
Sužinojęs, kad aš iš Odesos, pasidomėjo mano savijauta, nuotaika, nusišyp­
sojo paspaudęs ranką. Taip pat divizijoje dažnai lankėsi ir kalbėdavo su kariais
Justas Paleckis,Mečislovas Gedvilas, Kazys Preikšas.Ypač jaudinantys buvo ka­
rių susitikimai su Lietuvos kultūros ir meno veikėjais: Salomėja Nerimi, Liudu
Gira, Antanu Venclovų. Kariams dainuodavo dainas Aleksandra Staškevičiūtė,
Romanas Marijošius ir kiti dainininkai. Mūsų gyvenimas karantine kiek užtru­
ko, nes laiku nebuvo gauta karinė apranga. Pagaliau intendanto tarnyba atga­
beno kareivišką aprangą. Visus buvusius karantine nukirpo, nuskuto, nuprausė.
Gydytojų medicinos komisija įvertino mūsų sveikatos būklę ir tinkamumą vie­
nai ar kitai tarnybai. Gavusiems drabužius ir apavą, teko ją pataisyti ir pritaiky­
ti sau. Apatiniai drabužiai, kariška palaidinė ir kelnės buvo tarybinės gamybos,
o milines daugelis gavo angliško vilnonio audinio, plono, lengvo, tamsiai gels­
vos spalvos. Batai geltoni, amerikietiški, atrodė patvarūs ir patogūs. Tačiau
kurį laiką pavaikščioję visi įsitikino, kad jie labai prastos kokybės. Po kelių
mėnesių ant pado prasitrynę skylės,batsiuviai atsisakydavo juos taisyti ir ka­
riams teko išduoti kitą avalynę.
Išbuvus karantine privalomą laiką, atsirado galimybė išeiti į miestą, susipa­
žinti su anksčiau atvykusiais tarnybos draugais. Ypač man įsiminė susitikimas
su Juozu Baltušiu ir Liudu Gira. Tiesą sakant, tai nebuvo susitikimas, o greičiau
nustebimas, nes tuo metu jų nepažinojau, nežinojau, kad jie bus garsūs Lietu­
vos rašytojai. Pasivaikščiodamas pastebėjau prieš mane einančius ir besišneku­
čiuojančius du vyriškius kariška uniforma. Mano dėmesį patraukė pirmą kartą
išgirsta graži ir taisyklinga lietuviška kalba. Aš gimiau Odesoje, lietuvio šeimo­
je, bet augau ir mokiausi rusakalbėje aplinkoje. Išgirdęs melodingą, tokią arti­
mą man šneką, tiesiog negalėjau atitraukti akių nuo pašnekovų, tuo sukelda­
mas įtartinus jų žvilgsnius. Tik vėliau sužinojau padariusių man didelį įspūdį
kariškai apsirengusių žmonių pavardes.
Palaipsniui vis daugiau ir daugiau atsirasdavo dalinių. 1942 metų kovo mė­
nesį buvo suformuotas 167-tas šaulių pulkas, į kurį buvau paskirtas tarnauti.
Lygūs laukai prieš barakus buvo paversti aikštėmis rikiuotės pratimams. Vis
106

■
dažniau girdėjosi lietuviškos komandos, vis darniau skambėjo rikiuotės dainos,
.los man labai patiko, nes buvo lyriškos, melodingos, tačiau kai kurie mūsų
draugai joms nepritarė dėl to, kad anksčiau jos buvo dainuojamos buržuazinėje
armijoje. Netrukus kariai išmoko ir ėmė dainuoti tarybines dainas. Su daina ir
rikiuotės pratimus atlikti lengviau. Netrukus aikštėje, ant suplukto sniego,
mums pasidarė ankšta, ypač kariams gavus ginklą. Vieną šaltą naktį pulkas iš
Balachnos buvo perdislokuotas į Gorodeco miestą.
Mūsų, 167-ajam, pulkui pasisekė: jo vadu paskirtas aukštas, lieknas, jaunas
majoras Vladas Motieka. Mano nuomone, tai buvo kariškio idealas: išsilavinęs,
griežtas, reiklus, rūpestingas. Kautynėse vėliau jis pasirodė kaip patyręs vadas.
Birmą kartą aš jį pamačiau perdislokavus mūsų pulką iš Balachnos į Gorodecą,
kai jis kažką barė už blogą darbų organizavimą. Kalbėjo jis garsiai ir truputį
mikčiojo. Mes juokaudavome, kad majoras, bausdamas pavaldinius, negalėda­
vo ištarti „trijų parų", todėl visad skirdavo penkias paras namų arešto. Jis buvo
aukštas, gražus, sportiškas, puikus kavaleristas. Vaikščiojo ilga miline, blizgan­
čiais chromo batais su skambančiais pentinais.
Gorodece mūsų pulko automatininkų kuopa ir chemikų būrys, kuriame tar­
navau ir aš, įsikūrė dviejų aukštų medinėje mokykloje. Po šaltos nakties žygio
šiltoje patalpoje mes iškart užmigome ant šviežių pušinių lentų suręstų dviejų
aukštų gultų. Kartu miegojo Petras Užkalnis, busimasis Vilniaus universiteto
dėstytojas, Petras Dondesas. Musų būrio vadas buvo jaunas leitenantas Vaclo­
vas Širelis, kuris dalinosi su mumis karinėmis žiniomis, buvo reiklus kiekvie­
nam iš mūsų. Čia, mieste, mes artimai susipažinome su pulko štabo rikiuotės
skyriaus viršininku kapitonu Levu Vladimirovu, eiliniu Jakovu Stalovickiu, su
kuriuo aš iki šiol palaikau draugiškus ryšius.
Neretai pulke, iškilus problemoms dėl maitinimo, dažniausiai pagelbėdavo
vietinė valdžia, atsiųsdama tai duonos, tai bulvių, daržovių. Visą 1942 metų
vasarą vyko mokymai laukuose, šaudyklose. Pamažu atsirado meno saviveikla,
dūdų orkestras. Iš Balachnos atvažiuodavo lietuvių dainų ir šokių ansamblis, jis
linksmino karius ir miestiečius. Laikraštyje „Už tėvynę" skaitydavome Salomė|os Nėries, Mieželaičio kitų poetų eilėraščius. Pradėjome studijuoti naują pėsti­
ninkų kovos statutą, disciplinarinį statutą, įsakymą 227 „Nė žingsnio atgal“.
Visus juos reikėjo žinoti, išmokti. Vasarą iš Gorkio srities arsenalų pradėjome
gauti ginkluotę, transportą. Vieną kartą mes nubėgome pasižiūrėti gurguolėse
pakinkytų arklių — tai buvo žemaūgiai mongoliukai. Kai kurie mūsų stipruo­
liai palįsdavo po arklio pilvu ir pakeldavo jį.
1942 metų rugpjūčio mėnesį buvau paskirtas instruktoriumi į trečiąjį batalio­
ną, kuriam vadovavo Gladkovas, vėliau Glečikas, o pavaduotojas politiniams
reikalams buvo kapitonas Matulenko. Visą vasarą Gorodeco, Balachnos, Pravdinsko miestuose ir kitose vietovėse prie Volgos buvo formuojami, apmokomi
ir apginkluojami pulkai.
Tuo metu į pulkus jau pradėjo atvykti ir kitų tautybių kariai. Į mūsų dalinį
atvyko grupė mobilizuotų Gorkio automobilių gamyklos darbininkų. Tai jau buvo
pagyvenę žmonės. Tarp jų man ypatingai įsiminė aukštas, pakumpęs, susimąstęs
107

karys, buvęs tekintojas, Kornevas. Kur pulkas žygiuotų, karinių pratybų ar poilsio
metu, Kornevas nesiskyrė su dviem daiktais: su papirosu dantyse ir tribriaune
dilde rankose. Visada jis kažką meistravo: tai pagamins bataliono vadui planšetą iš
aliuminio, tai portsigarą draugui. Netgi žygiuojant į frontą, apsikrovęs šaudmeni­
mis ir prieštankiniu šautuvu, poilsio valandėlėmis jis kažką meistravo, taisė. Tai
buvo pats disciplinuočiausias, pats ištvermingiausiais karys.
Panašus į jį buvo radistas Eisminovičius — plačių pečių stipruolis, kuriam
nebuvo sunku ant pečių nešti radijo siųstuvą, o abejose rankose kulkosvaidį ir
diskus su šaudmenimis. Su šiais kariais buvo visada malonu bendrauti, nuolat
laidėme sąmojus ir buvome nusiteikę optimistiškai. Dažnai į mūsų pulką atvyk­
davo divizijos komjaunimo komiteto sekretorius Juozas Randakevičius, kuris
organizuodavo susirinkimus, įteikdavo komjaunimo bilietus, ragino jaunimą
semtis karinių žinių.
Vasaros pabaigoje divizija buvo perdislokuota nuo Volgos krantų arčiau prie
fronto. Apginkluota ir sukomplektuota divizija keliais traukiniais, aplenkdama
Gorkį ir Maskvą, atvyko į Tūlos sritį, į Jasnają Polianą, ir įsikūrė per 6 —7
kilometrus nuo Levo Tolstojaus muziejaus.
16-ojoje lietuviškojoje divizijoje chemijos padalinys, kuriam vadovavo pa­
pulkininkis Ciunis, turėjo apsaugoti divizijos karius nuo priešo cheminio gin­
klo. Aš jau anksčiau tarnavau cheminės apsaugos būryje, įgijęs žinių mokyda­
masis institute, todėl man buvo nesunku atlikti bataliono instruktoriaus parei­
gas. Mes ypatingai daug laiko skyrėme, norėdami įvaldyti priemones, kurios
turėjo padėti kariams apsiginti nuo cheminės atakos.
Rudenį divizija buvo perdislokuota į Tūlą ir išdėstyta kareivinėse Frunzės
gatvėje. Tūloje mes turėjome galimybę aplankyti teatrą, kitus kultūrinius ren­
ginius. Spalio revoliucijos metines pažymėjome Tūlos cirko patalpose. Divizijai
buvo iškilmingai įteikta Raudonoji vėliava, karius šiltai pasveikino srities komi­
teto sekretorius. Divizija tapo visateisiu ir visaverčiu Raudonosios armijos kari­
niu junginiu. Ta proga divizijos kariams buvo surengtas koncertas cirko areno­
je. Man įsiminė pasirodymas su dresiruotu šunimi: „Šuo įkando Hitleriui į koją,
fiureris šito nepastebėjo, o šuo išdvėsė." — dainavo puikus klounas, kurio
pavardės aš neprisimenu. Valgykloje pietums mums davė po gabalėlį sūdytos
raudonos žuvies — dovaną nuo Volgos.
Divizijos maitinimo skyriaus karininkai dėjo daug pastangų, kad pagerintų
vykstančių į frontą karių maitinimą. Maitinimas pagerėjo, tačiau mes ypač
nustebome, kada per lapkričio šventes mums davė po didelį gabalą labai ska­
nios raudonos žuvies. Tokį skanėstą mes ragavome keletą dienų. Tuo metu mes
nesusimąstėme iš kur atsirado šitie produktai. Tuo rūpinosi intendanto tarny­
ba. Praėjus dvidešimčiai metų atsitiktinai susitikau Augustinaitį, kuris tuo metu
vadovavo maisto tiekimo skyriui. Aš paklausiau jo: iš kur tuo sunkiu metu
atsirado lašiša? Jis nusišypsojo ir atskleidė paslaptį. Respublikos vadovybė,
norėdama pradžiuginti karius, paprašė rasti kokius nors rezervus papildomai
maitinti karius. Mes susisiekėme su prekybos darbuotojais, kurie mums pasiūlė
parduoti kelias tonas virš fondinės žuvies. Tik reikalingi gryni pinigai, ir nema108

■
/.i. Antanas Sniečkus, Justas Paleckis, Mečislovas Gedvilas sudėjo savo asmeni­
nius pinigus ir liepė nupirkti žuvies. Taip atsirado delikatesas kareivio pietums.
Tūloje mums labai patiko nauja daina, kuri labai dažnai pradėjo skambėti
per radiją —ji vadinosi „Vakaras reide". 1942 metų gruodžio pabaigoje divizija,
išsirikiavusi pulkais keliu Tula-Oriolas, pradėjo žygį į frontą. Prasidėjo sunkus,
vyriškos ištvermės išbandymas. Žygio metu mus pasiekė džiugi žinia.Tai vokie­
čių sutriuškinimas prie Stalingrado. Žygiavome Jasnaja Polianoje pro Levo Tolstojaus namą, jo kapą. Vokiečiai smarkiai nusiaubė pasaulinio garso rašytojo
namą. Viskas buvo sulaužyta, išplėšta. Dvaro patalpose buvo laikomi arkliai,
iškirsti medžiai. Jasnaja Polianoje kariams poilsio metu savo eilėraščius skaitė
Salomėja Nėris. Ši kukli, nedidelė ir silpna moteris savo eilėmis sugebėjo už­
degti karius kovai prieš fašizmą.
Divizijos pulkai žygiavo greitai. Naktimis žygiavimą apsunkino gilus sniegas
ir šaltis, bet svarbiausia, kad žygio metu mes retai matydavome' gyvenvietę ar
trobesius. Viskas buvo sugriauta ir sudeginta. Kelionės metu matėme tiktai
krosnių dūmtraukius,ugniakurus. Iškankinti, išgąsdinti, alkani seniai ir vaikai
slėpėsi rūsiuose,žeminėse. Žygio metu nakties sutemoje ant žirgų matydavome
divizijos vadą, jo pavaduotojus, pulko vadus. Jie įkvėpdavo karius žygiui, reika­
lavo neatsilikti. Paryčiui grupė žvalgų skubėdavo į priekį, norėdama surasti
patogią vietą poilsiui. Jie ieškojo žemėlapiuose pažymėtų gyvenviečių, tačiau
|i| nerasdavo, nes viskas buvo sudeginta.
Nebuvo kur sušilti, atsigerti vandens, pasislėpti nuo vėjo. Šaltis vis stiprėjo.
Artėjant prie fronto linijos, vis prasčiau kariai buvo maitinami, giliame sniege
atsiliko gurguolės, arkliai, įkinkyti traukti pabūklus ir vežimus su šaudmenimis,
pradėjo silpti, negaudami pašaro.Ypač buvo sunku įveikti nuokalnes. Kylant į
kalvas, artileristams į pagalbą atskubėdavo pėstininkai. Kelios dešimtys karių,
aplipusių pabūklus, pagal komandą užtempdavo juos ir pačius arklius į viršų. O
štai nusileisti nuo kalno buvo ypač sunku. Patranka arba vežimas pats riedėdavo į
priekį, pamindamas po savimi arklius ir žmones. Ir nebandyk sustabdyti tokį svorį
■int slidaus kelio.Vis dažniau tekdavo matyti arklius su sulaužytomis kojomis.
Bataliono vadai suburdavo karių grupes, kurioms išduodavo maišus ir siųsdavo
i užnugarį atnešti džiūvėsių ir avižų. Kartais gurguolės atsilikdavo per 15 —20
kilometrų, pabandyk jas rasti. Pasiųsti kariai rasdavo paklydusias gurguoles ir ant
savo nugarų atnešdavo sušalusią duoną, džiūvėsius, pašarą arkliams. O divizija
nelaukdavo ir nelėtėdama ėjo į priekį. Žygyje mus gelbėjo entuziazmas ir daina.
Naktį būdavo eini, eini klampodamas sniege ir staiga pradeda sapnuotis įvairiausi
sapnai, reiškia, eidamas ėmei sapnuoti ir atsibundi, atsitrenkęs į priekyje einančio
draugo nugarą. Miegoti norisi iki sąmonės netekimo. Ir staiga kažkas iš draugų
arba ir tu pats užtrauki dainą. Kuo garsiau. Kuo skambiau. Žiūrėk ir noras miegoti
pradingo, ir draugai atsigavo. Dainą pasigauna trys, paskui šeši, dešimt karių, ir
štai visa kuopa dainuoja. O paskui išgirsti, kad dainą pradėjo kaimyninė kuopa.
Svarbiausia žygyje žengti koja kojon. Tada pasidarydavo šilčiau, linksmiau. Kuo­
lius dainorėliai pradėjo burtis draugėn: S.Kostiukovičius, Dana Stanelienė-Markevičienė, mūsų kulkosvaidininkė, kuri griežtai atsisakė būti būrio saninstruktore,
109

Vladimirovas su savo padėjėjais Stalovickiu ir Dondesu ir dar kai kurie kariai.
Susibūrę už rogių, prikrautų pulko štabo turtu, būrelis dainininkų per naktį daina­
vo dainas. Sklido sąmojis ir linksmos istorijos. Taip nepastebimai, bežygiuojant ir
praeidavo naktis. Kartais prie mūsų prisijungdavo pulko vado pavaduotojas politi­
niams reikalams Dilmanas ir štabo viršininkas. Naktį mes įsikurdavome poilsiui,
pasislėpę nuo vėjo prie kokio nors sudegusio namo pamatų, grauždami džiūvėsį ar
čiulpdami cukraus gabaliuką. Nusnausdavome valandėlę, kitą. Per du mėnesius
žygio mums retai tekdavo paragauti karštos košės, suvalgyti konservų. Tik susto­
jus poilsiui ilgesniam laikui kur nors miške, mums pavykdavo sočiau pavalgyti.
Artėjant prie fronto linijos, vis dažniau virš mūsų galvų pradėjo skraidyti vokiečių
žvalgybinis lėktuvas „fokevulfas" arba, kaip jį visi vadindavo, „rėmas". Šis lėktu­
vas tikrai pagal savo konstrukciją su dviem fiuzeliažais buvo panašus į rėmą.
Divizija buvo įjungta į Briansko fronto 48-osios armijos sudėtį ir susitelkė per
50 km į pietryčius nuo Oriolo miesto. 1943 metų vasario 18 —20 dienomis divizija
užėmė pozicijas Aleksejevkos gyvenvietės rajone. Aš gerai atsimenu mitingą miš­
ke, kuris buvo skirtas atvykimui į frontą. Iki šiol prisimenu mūsų jauno, energingo
šaulių bataliono vado kapitono Riapčevskio pasisakymą, komisaro Dilmano, eili­
nio Gaicovo kalbas. Mūsų bataliono komisaras Dilmanas buvo energingas, išsila­
vinęs karininkas, gebantis rasti kelią į kiekvieno kario širdį, mokantis įkvėpti jį,
padrąsinti, o kartais ir griežtai pareikalauti iš pavaldinių.
Vasario 19 d. mūsų pulką apšaudė priešo lėktuvai. Po šio apšaudymo buvo
pirmieji užmušti, pirmieji sužeistieji. Dilmanas visada būdavo tarp karių, nieka­
da nesislėpė, o patarė kaip geriau apsiginti ir pasislėpti nuo priešo kulkų. Vieno
mūšio metu Dilmanas buvo sunkiai sužeistas sprogusio sviedinio skeveldra.
Šiame mūšyje taip pat sunkiai sužeistas buvo ir bataliono komisaras Alfonsas
Matulenko. Pirmasis įspūdis mums įžengus į Aleksejevkos kaimą buvo labai
slogus. Perėję pagrindine kaimo gatve, išėjome į didelę aikštę. Jos viduryje
buvo iškasta plati ir ilga duobė. Į šią duobę dvi moterys ir keletas paauglių,
įsisupusių į vilnones skaras, laidojo surinktus laukuose ant rogučių žuvusius
karius ir užkasdavo sušalusiais žemės ir sniego grumstais, o prie jų vis važiavo
ir važiavo rogės su gvardiečių kūnais.
Mes žygiavome į priešakines linijas ir sutikome atsitraukiančius gvardijos
divizijos karius, kuriuos turėjome pakeisti. Ši divizija kovėsi su priešu nuo
pačios Tūlos ir čia, prie Aleksejevkos, susidūrė su gerai įsitvirtinusių gynyboje
vokiečių pasipriešinimu. Grįžtantieji iš pirmųjų linijų kariai atrodė labai prastai:
liesi, nesiskutę, sušalę, be galo suvargę — ir visgi jie garbingai kovojo, atmuši­
nėjo priešo kontratakas. Sutikę mus, daugelis iš jų dar rasdavo jėgų pajuokauti,
tarti gerus palinkėjimus. Mūsų 167-asis pulkas turėjo užimti išeities pozicijas
plačiame apsnigtame lauke. Sniego iki juosmens. Buvo rami, saulėta, šalta
diena. Tolumoje matėsi kaimo trobų stogai — tai buvo Nagornoje kaimas.
Jame įsikūręs priešas. Mums įsakyta išsiskleisti lauke ir laukti naujo įsakymo.
Pulko vadavietė parinkta prie sudegusio tarybinio tanko.
Kuopos išsidėstė nurodytoje vietoje, ir kariai pradėjo kaip kas galėjo apsi­
kasti, slėptis, maskuotis. Rausėme giliame sniege plyšius ir juose įsikurdavome
110

poilsiui po labai sunkaus žygio. Vakare pakilo nedidelis vėjelis, pradėjo sukti
sniego sūkurius, todėl kai kurie kariai pradėjo iš sniego daryti plytas ir blokus,
iš kurių rentė užtvaras nuo vėjo. Pulko štabas buvo išsidėstęs kaimo trobose.
Man teko saugoti bataliono ūkį ir chemines gynybos priemones ir palaikyti
ryšį su štabu. Tuo metu aukštai danguje virš mūsų skraidė ir skraidė žvalgybi­
nis lėktuvas. Aš mačiau, kad kai kurie kariai nelabai stengėsi pasislėpti, užmas­
kuoti savo slėptuves. Tuo metu prie kuopų priartėjo lauko virtuvė su karštu
maistu. Kariai iš karto pakilo iš savo priedangų ir nuskubėjo prie virtuvių, prie
kurių netgi susidarė eilė. Tuo tarpu tarp padalinių buvo tempiamas vielinis
ryšys, gabenami šaudmenys, vaikščiojo arkliai. Visa tai puikiai galėjo stebėti
žvalgybinis lėktuvas. Apie savo nerimą aš pranešiau bataliono vadui ir jis prita­
riamai linktelėjo galva. Tuo metu telefonu buvo perduotas įsakymas nutraukti
judėjimą lauke, užtikrinti priedangą. Vakarop priešas pradėjo apšaudyti mūsų
padalinius minomis, danguje pakibo šviečiamosios raketos. Sutemo. Šauliai,
įsikasę į sniegą, užmigo, o minosvaidininkai ir kulkosvaidininkai ruošė savo
ugnies taškus. Nuo Aleksejevkos, išsidėstę gyvatėle, į priekį nužingsniavo mū­
sų žvalgybininkai, apsirengę baltais, maskuojamaisiais chalatais.
Kažkur tolumoje griaudėjo pabūklai, kaleno kulkosvaidžiai. Ramu priekinė­
se linijose nebūna, o jeigu ir būna, tai kelia tik nerimą. Netoli bataliono vada­
vietės, įsikasęs į sniegą, užmigau. Ryte vaizdas buvo jau geresnis: judėjimo
nebuvo, tik matėsi sniego kauburėliai, kurie rodė karių išsidėstymo vietas.
Aleksejevkoje vis daugiau pasirodė į dangų kylančių dūmų. Kaimo gyventojai
pradėjo ruošti valgį. Netrukus vėl atvyko virtuvė, pusryčiauti norėjo visi, vėl
judėjimas lauke. Tuo metu pasigirdo skrendančių lėktuvų gaudesys. „Oras,
oras!'1, — pasigirdo iš visų pusių balsai. Laukas ištuštėjo, virtuvė pasišalino, o
„zenitininkai“, kurie yra kiekvienoje baterijoje, pripuolė prie kulkosvaidžių,
iškeltų ant medinių rėmų rogėse. Kai kurie kariai vis dar grūdosi prie virtuvės.
Ir štai jau pirmas „junkersų" dešimtukas pasirodo virš lauko. Kitas dešimtukas
pasuka ten, kur išsidėstęs mūsų kaimyninis pulkas. Vienas iš lėktuvų, pasirin­
kęs taikinį, priartėjęs prie žemės, numetė bombas ir pakilo į dangų. Po jo
vienas po kito pradėjo mus bombarduoti kiti lėktuvai. Vos šis lėktuvų dešimtu­
kas, numetęs bombas, pasislėpė debesyse, pasirodė antras lėktuvų būrys, po jo
liečiąs, ketvirtas! Kiek gi jų bus, pagalvojau aš. Mūsų kulkosvaidžiai, truputį
pašaudę, kažkodėl nurimo. Žemė drebėjo nuo sprogimų, kariai buvo apmokyti
elgtis lėktuvų antskrydžių metu. Kai kurie kariai šaudė į lėktuvus, nes laikraš­
tyje skaitė, kad kažkuriam karininkui pavyko netgi numušti lėktuvą.
Priešo lėktuvų antskrydis tęsėsi ilgai, kartais atrodė, kad tas lėktuvas skrenda
tiesiai į tave, kažkurią akimirką buvo galima netgi pastebėti kabinoje lakūno
ligūrą. Aš matau kaip šešios bombos kaukdamos lekia į mane, tačiau, o laime,
mane tik mestelėjo oro banga ir į petį pataikė sušalusios žemės grumstas. Aš
gyvas! Gerai, kad laukas labai didelis ir mūsų batalionas sugebėjo išsiskleisti ir
įsikasti sniege. Lėktuvų gaudesys pradėjo rimti, įsivyravo tyla. Tačiau tuoj pat
pasigirdo pagalbos riksmas, pradėjo lakstyti medicinos seserys, sanitarai su neštu­
vais, karininkai, ryšininkai. Valydamas nuo savęs sniegą, išlindau iš pusnies ir aš.
111

Aplinkui juoduoja duobės nuo sprogimų, mėtosi sulaužyti vežimai, susprogdintos
virtuvės, žuvę arkliai. Daug žuvo ir karių. Žuvo kulkosvaidininkų būrio vadas,
dainininkas ir juokdarys leitenantas Ivanas Reliškis iš Maskvos. Jis pirmasis nubė­
go prie zenitinio kulkosvaidžio, o dabar toje vietoje nėra nei rogių, nei arklių, nei
leitenanto, tik gili juoda duobė, j Aleksejevką patraukė sužeistieji ir sanitarai su
neštuvais. Štabo pulke aš sužinau, kad per antskrydį žuvo nelabai daug žmonių,
visgi padėjo priedanga sniege, nors kai kurie kariai ir elgėsi lengvabūdiškai.
Vasario 24 d. mūsų, 16-oji lietuviškoji šaulių divizija, kartu su 143-uoju
šaulių pulku ir 6-ąja gvardijos šaulių divizija pradėjo puolimą geležinkelio sto­
ties Zmijovka kryptimi. Priešas buvo labai gerai įtvirtinęs gynybą, o mūsų
daliniams trūko artilerijos, kuri atsiliko dėl gilaus sniego, todėl žiemos puoli­
mas 48-osios armijos daliniams buvo nesėkmingas. Tik atskirose vietose kuo­
poms pavyko pasislinkti per keletą šimtų metrų į priekį. Tačiau pagrindinis
tikslas — sukaustyti priešo rezervus ir neleisti permesti jų į pietus — buvo
pasiektas. Po kelių nesėkmingų atakų 16-oji lietuviškoji šaulių divizija, kaip ir
kitos divizijos, kovo 18 d. užėmė gynybos pozicijas.
Aš iki šiol negaliu pamiršti tos atakos prie Nagornoje kaimo: iki juosmens
sniege, bevardės aukštumėlės nuokalne kariai vis arčiau ir arčiau artėja prie
kaimo. Štai jau pasiekė jie vielų užtvaras, kiti, užklupti kulkosvaidžių ir auto­
matų ugnies, sugulė atvirame lauke. Priešo pabūklai ir minosvaidžiai lygų lauką
paverčia verdančiu paviršiumi. Mūsų kariai grandine, banga po bangos ritasi į
priešo pozicijas. Aš tuo metu buvau netoli bataliono vado. Nutolus kuopoms,
buvo sunku jom vadovauti, todėl ir jis nuėjo į priekį. Bandau ugnies ir sniego
sūkuriuose jį rasti. Artėjam prie kuopų, sutinku slėniu einančius sužeistus ka­
rius. Nedideliame slėnyje tylu, čia mūsų nepasiekia kulkos. „Kur bataliono
vadas?", — klausiu aš. „Nežinau, nematėme“. Matau, kad susidarė labai nege­
ra situacija puolimo metu: būriai priartėjo prie priešo pozicijų, tačiau, neišlaikę
jo ugnies, sugulė, o tai labai pavojinga. Priešas juos puikiai mato, todėl labai
taikliai ėmė apšaudyti. Visi, kas liko gyvi, guli įsikniaubę sniege, užduoda tik
vieną klausimą: „Kur mūsų artilerija? Kodėl jie nešaudo?". Prišliaužiau prie
bataliono štabo viršininko. Jis praneša, kad bataliono vadą Repčevskį su per­
šautomis kojomis ką tik nunešė neštuvais per slėnį. Pats jis dvejoja: ką daryti?
Kelti žmones į naują ataką neįmanoma, nes baigėsi granatų atsargos. Nauda iš
jų kol kas maža, nes priešas tolokai, granatos jo nepasiekia. Vokiečiai šaudo iš
priedangos, iš gerai įrengtų ugnies taškų. Mūsų karių gretose vis daugiau
atsiranda užmuštų ir sužeistų. Vakarop mūšis nutyla. Naktį slėniu aš pasiekiau
pulko vadavietę, tačiau ji jau perkelta į kitą vietą. Kraštinėse Aleksejevkos
kaimo trobose išsidėstė štabo karininkai. Visus labai prislėgė pirmo mūšio
nesėkmė, kažkas pasakė, kad Motieka ir Dilmanas iškviesti į divizijos vadavie­
tę, o ryšininkai ir telefonistai vis praneša apie naujus nuostolius. Batalionų ir
kuopų vadai prašo paremti juos artilerijos ugnimi. Prasidėjo sunki, nerami nak­
tis, šaltis stiprėja, mėnuo apšviečia apsnigtą lauką. Medicinos seserys, sanitarai
— visi gydytojai iš paskutinių jėgų stengiasi padėti sužeistiesiems.
Štabas ruošia naują ataką. Siunčiami į kuopas ir batalionus ryšinininkai,
112

telefonu duodami nauji įsakymai. Ryte mane vėl nukreipė į batalioną. Ten, kur
prieš dvi dienas mūsų pulkas buvo užėmęs išeities pozicijas, kur mus bombar­
davo lėktuvai, dabar beveik nieko nėra. Pulkas slėniu priėjo arčiau prie vokie■ių pozicijų ir atakuoja jų apkasus. Aleksejevkoje liko tiktai pulko užnugaris ir
medicinos tarnyba. Sniegas, pajuodavęs nuo bombų ir minų sprogimų, sutryp­
iąs tūkstančių kojų, žymi mūšio vietą. Pulko rezervai slėniu juda arčiau pirmųjų
linijų. Kažkas šį slėnį pavadino mirties slėniu. Dabar juo eiti nėra sudėtinga,
lačiau kas iš jų grįš gyvas ir sveikas — nežinia, ir visgi į priekines linijas kariai
eina ir eina. Štai, matau, prieš mane mirties slėniu eina būrio vadas, pagyvenęs
iierbiamas karininkas. Staiga jis sustojo, prisėdo į sniegą, apsidairė ir pradėjo
i.mkos mostu kviesti mane. Pribėgau prie jo ir matau, kad jis kita ranka laikosi
už krūtinės. Kariška palaidinė šlapia nuo kraujo. Matyt, minos skeveldra patai­
kė jam į širdies sritį, jis mirė po kelių minučių.
Minosvaidžių apšaudymas nesibaigė. Bėgu į priekį ir užkliūnu už gulinčio
karininko, įsikniaubusio į sniegą. Pagal ūgį, dabitišką milinę pažinau užmuštąjį,
Olegą Antešką, jauną gražų leitenantą. Aš jį gerai pažinau. Atvykęs į pulką iš
karo mokyklos, jis patiko visiems savo dabitiška, sportiška išvaizda. Tai buvo
launas, lieknas, sveikas vyras, kulkosvaidžių būrio vadas. Dar Tūloje jis pradėjo
draugauti su medicinos sesele Birute. Savo jausmų vienas kitam neslėpė, laisva­
laikiu vaikščiodavo kartu, žygių metu jie stengdavosi eiti kartu, padėdami vie­
nas kitam. Buvo keista ir malonu matyti šitomis karo sąlygomis įsimylėjėlių
porą. Atvykus į frontą, Olegas buvo pervestas į pulko štabą vykdyti ryšių
karininko funkcijų. Ir štai dabar jis guli, nepriėjęs iki štabo, jo stingstantį kūną
užneša sniegas. Kažkas jau paėmė jo dokumentus, ginklą ir atidavė į štabą.
Vargšė Birutė, ar ji žino, kas atsitiko su jos mylimuoju?
Keletą dienų tęsėsi priešų pozicijų atakos. Vieną kartą, stipraus minosvai­
džio apšaudymo metu, aš įsikniaubiau į sniegą, laukdamas jo pabaigos. Man
l>uvo įsakyta perduoti įsakymą naujam bataliono vadui Butorinui. Staiga šalia
sprogo mina. Sprogimo banga mane mestelėjo į viršų, nuplėšė daiktamaišį, ant
nugaros pasipylė žemės grumstai. Atsigavęs nuo sukrėtimo atsistojau ir pradė­
jau ieškoti savo daiktamaišio, kuris atsidūrė už 5 —6 m. nuo manęs. Galvoje
ūžė. Aš niekaip negalėjau susivokti, kaip dabar vėl nešiosiu savo daiktamaišį,
nes nuplyšo diržai. Pažvelgęs į maišą įsitikinau, kad jo turinys — baltiniai,
džiūvėsiai, muilo gabalėlis ir cukrus — vietoje, naujas emaliuotas dubenėlis,
kurį man neseniai išdavė, taip pat. Tačiau jį teko išmesti, nes jo dugną pramušė
didelė minos skeveldra. Aš svirduliavau, mane pykino. Taip pat pastebėjau, kad
mano milinę kai kur pramušė skeveldros. Pamažu grįžau į pulko štabą ir ten,
vienos trobos priemenėje, atsisėdau prie slenksčio. Mano draugai — Kostiukovičius, Goldfainas — pradėjo manęs klausinėti, kas atsitiko, kodėl aš toks
išblyškęs. Jų klausimų aš negirdėjau ir kalbėti negalėjau. Kažkas patarė: „Jį
matyt kontūzijo, tegul pailsi". Tik po trijų dienų man grįžo sąmonė ir klausa,
pradėjau ieškoti savo bataliono.
Kovo pradžioje pulką pasiekė gera žinia: divizija gauna naują techniką. Ir iš
t ikro, savo akimis pamačiau Aleksejevkoje prie cerkvės kelis sunkvežimius stu113

debekerius ir kažkokį, uždengtą dėklais, įrenginį — tai buvo garsiosios „katiušos". Arčiau prieiti prie jų buvo draudžiama. Mirties slėnio kairėje pusėje, už
kalvos, kareiviai statė eilėmis kažkokius metalinius rėmus, kreipdami juos tam
tikru kampu. Sunkvežimiai atveždavo prie rėmų medines dėžes, kurių viduje
buvo dideli metaliniai rutuliai su ilgomis cilindro formos uodegomis. Tai buvo
reaktyviniai sviediniai, vadinami „andriušos". Kaimo pakraštyje pasirodė kele­
tas tankų. Pulkas ruošėsi ryžtingam puolimui.
Iš armijos štabo atvyko ryšių karininkas ir susitiko su pulko vadu. Aš buvau
netoliese, todėl, visai to nenorėdamas, girdėjau jų pokalbį. Ryšių karininkas
įsakmiai reikalavo į puolimą mesti visus iki vieno kareivius, išskyrus medicinos
personalą. Per nelemtąjį mirties slėnį į priešakines linijas privalėjo eiti užnuga­
rio tarnybų kariai, raštininkai, virėjai, kirpėjai, vežėjai.
Apie naują puolimą paskelbė keistas negirdėtas naujo ginklo kaukimas. Po
artilerijos, minosvaidžių apšaudymų, kelių tankų remiami pakilo pėstininkai.
Mes gerai matėme, kaip priešo pozicijose sprogo artilerijos sviediniai, į dangų
kilo žemės fontanai, ugnis, dūmai, o virš mūsų lėtai, pagal nustatytą trajektori­
ją, lėkė kaukdamos minos. Staiga apšaudymas nutilo, įsivyravo tyla. Tik prieki­
nėse linijose girdėjosi šautuvų šūviai ir kulkosvaidžių kalenimas. Laikydamas
rankoje automatą, aš buvau nedideliame apkase kartu su bataliono vadu Butorinu. Jis atidžiai stebėjo karių judėjimą ir pats ruošėsi eiti į priekį, duodamas
kuopoms reikiamus signalus. Snigo. Po trumpo atšilimo vėl prasidėjo šalčiai.
Tais metais kovas buvo šaltas.
Staiga mes pamatėme mūsų garsųjį kirpėją Rabinovičių: neskubėdamas, su
automatu rankose jis ėjo į priekį. Ant milinės jis buvo užsimetęs apsiaustą, kurį
plaikstė vėjas. Virš mūsų zvimbė kulkos, aplink sproginėjo minos. „Rabinovičiau, — sušuko piktai bataliono vadas, — gult!". Tačiau meistras neatsigręžda­
mas mojo ranka ir ėjo toliau. Paėjęs dar 30 —40 žingsnių, krito mirtinai pakirs­
tas kulkosvaidžio serijos. Tai buvo stiprus, plačių pečių, pakumpęs, pagyvenęs
vyriškis. Visas pulkas jį gerai žinojo ir gerbė. Pulko kirpykla, kurioje šeiminin­
kavo eilinis Rabinovičius, būdavo visiem ir visada atvira. Netgi žygiuojant nuo
Tūlos, Rabinovičius visada atrasdavo vietos prisiglausti, ištraukdavo instrumen­
tus: katiliuką su karštu vandeniu, veidrodėlį. Bet kuriuo metu jis skuto ir kirpo
kareivius, karininkus. Dirbo jis susikaupęs, tylėdamas, meistriškai. Pulke jis
buvo nepakeičiamas. Jo daiktamaišyje visada buvo skustuvų rinkinys, kuriuo
jis labai didžiavosi, šukų, odekolonas. Netgi čia, Aleksejevkoje, jis atvėrė savo
dirbtuvę ir vis spėdavo susitvarkyti su savo darbu. Visada jis apie kažką galvo­
jo, buvo liūdnas. Jis kažkaip man prisipažino, kad jį jaudina laiškai iš Vidurinės
Azijos, nuo žmonos. Ji vis klausė jo: „Ar nėra kokių nors žinių nuo jų dukros,
kuri liko Marijampolėje. O ką aš jai galėjau atsakyti..."
Mums pavyko užimti pirmuosius priešo apkasus, tačiau giliau pėstininkams
nepavyko įsiveržti. Visas kaimas liko jo rankose. Dar keletą dienų nesėkmingai
bandėme išmušti priešą iš kaimo, kol pagaliau viskas nurimo. Visi, kas dar liko
gyvi, stengėsi kuo giliau įsirausti į žemę. Niekas nežinojo, ką priešas sugalvos. Jis
gali pabandyti kontratakuoti. Pagal visus požymius čia, Aleksejevkoje, jis to ne114

buvo numatęs daryti. Atėjo pavasaris, priešas aktyviai gynėsi, tačiau pulti nesiruo­
šė, lik bombardavo. Daug puikių karių mūsų divizija prarado 1943 metų žiemos
mūšiuose. Aš sužinojau apie daugelio gerų ir man žinomų draugų — pulko 1-ojo
bataliono vado vyr. leitenanto Stanislovo Vaznelio, vyr. leitenanto Ivano Reliškio,
politinio darbuotojo kapitono Silvestro Žolnerio, buvusių pasieniečių seržanto
Aleksandro Barelio, vyr. seržanto Leibos Šulmano — žūtį. Dabar Aleksejevkos
centre šių mūšių didvyriams pastatytas paminklinis akmuo.
Divizijos pulkai nesugebėjo užimti Zmijovkos stoties, tačiau pasiekė tai, kad
sukaustė priešo jėgas, neleido jam pradėti puolimo. Pirmieji Lietuviškosios divizi­
jos mūšiai parodė, kad nebuvo reikiamos sąveikos tarp atskirų dalinių. Jeigu mūsų
divizijos vadas generolas Žemaitis 1943 metų vasario puolimo metu būtų turėjęs
lokius pabūklus, kuriuos gavo kovo mėnesį (tankus, reaktyvinius minosvaidžius,
artileriją) — tai, žinoma, puolimas būtų buvęs žymiai sėkmingesnis.
Prisimenu, kaip atkakliai mes tuo metu studijavome pasirodžiusį naują pėsti­
ninkų kovos statutą, ypač tas vietas, kuriose apibūdinama padalinių sąveika ir
ryšiai tarp jų, dalinių judėjimo tvarka puolimo metu, įvairių ginklų panaudoji­
mas, nurodoma, kaip kovoti ginantis, kaip elgtis lauke, miške, mieste. Karius
imta ruošti kovai su tankais, panaudojant butelius su padegamuoju skysčiu,
|>rieštankinius šautuvus, granatų ryšulius. Kartu buvo įvesta ir nauja karinė
lorma-antpečiai.
Kovo mėnesį, nutraukus puolimą, mūsų negausus batalionas sniege įsitvirti­
no gynybai prie Aleksejevkos. Iš Balachnos, iš 2-ojo atsargos bataliono, atvyko
nedidelis papildymas. Bataliono vado adjutantas vyresnysis leitenantas Ždanovas rimtai susirgo. Bataliono vadas Butorinas įsakė man atlikti jo pareigas. Jos
man buvo truputį žinomos, nes aš jau kurį laiką vykdžiau Butorino ir Ždanovo
įsakymus: rašiau pranešimus, braižiau schemas, pildžiau rikiuotės žurnalą. Aš
gerai žinojau pulko struktūrą, pažinau visus bataliono karininkus.
Kovo 17-tos dienos rytą bataliono dislokacijoje pastebėjome du žmones. Vie­
nas buvo civilis, o kitas liesas, su akiniais, ilga miline. Bataliono vadas telefonu
buvo įspėtas apie svečių atvykimą. Jis greit pribėgo prie atvykusių draugų ir kartu
nuėjo per apkasus prie karių. Grįžęs Butorinas pasakė, kad, sutikęs Tarybų Lietu­
vos Liaudies Komisarų Tarybos pirmininką M.Gedvilą, pasiskundė dėl karininkų
b ukumo padaliniuose. M. Gedvilas patarė į karininkų pareigas kelti kareivius.
„ Taip, kad laikykis, Stasiukėnai. Klausimas suderintas" — nusišypsojo vadas.
Bataliono vado pavaduotoju politiniams reikalams tapo majoras Dlubovskis. Pul­
kas pradėjo dažniau keisti dislokacijos vietą, nenutoldamas nuo priešakinės lini|os. Prisimenu kaimus Nižneje Archarovo, Veselovka, Zubkovo ir kitus. Šių kaimų
gyventojams teko patirti pafrontės gyvenimo sunkumus, tačiau jie su didele pa­
garba ir rūpesčiu talkino mums. Suteikdavo nakvynę šiltoje troboje, kūrendavo
pirtį, padėdavo kuo galėdavo. Kareiviai su gyventojais irgi greit rasdavo bendrą
kalbą. Keisdavo muilą į bulves arba į tabaką.
Laimingas būdavo tas, kam pavykdavo tuo metu išsimaudyti pirtyje, išsis­
kalbti drabužius, išlyginti karšta laidyne aprangą. Nutilus mūšiams, bataliono
vadovybė pradėjo organizuoti pirtis ir utelių naikinimą. Sniegas nutirpo, išdžiū115

vo žemė, danguje skraidė vieversiai, o jų balsai jaudino karius. Iš po sniego
išlindo žibutės. Artimų kaimų gyventojai pradėjo galvoti apie dirvą, apie sėją.
Tačiau fronto padėtis diktavo kitas sąlygas. Vietos valdžia iškėlė gyventojus
toliau nuo fronto linijos. Artėjo dideli įvykiai. Dieną ir naktį keliais judėjo
mūsų kariuomenė. Pėstininkų kolonas lenkė tankų, automašinų virtinės, greitai
judėjo mašinos su prikabintais artilerijos pabūklais, po to vėl ėjo pėstininkai.
1943
metų balandžio mėnesį bataliono vadovybė įpareigojo mane organizuo­
ti apkasų kasimą ir žeminių įrengimą užimtame bare. Į paramą mums buvo
mobilizuoti vietos gyventojai, moterys. Per trumpą laiką reikėjo paruošti naują
gynybos liniją.Vieną saulėtą dieną Veselovkos kaimo apylinkėse gražuoliu žir­
gu prie mūsų prijojo pulko vadas V.Motieka. Jis labai kritiškai pradėjo vertinti
mūsų padarytus darbus ir paruoštus apkasus. Aš raportavau vadui apie atliktą
darbą ir atkreipiau jo dėmesį į tai, kad trūksta kastuvų ir žmonių. V.Motieka
manęs atidžiai klausė, o po to, pamatęs nuokalnėje gėles, pradėjo jas stropiai
skinti. Jis ištraukė vieną gėlelę ir paklausė jos pavadinimo. Aš ilgai negalvoda­
mas atsakiau: „Rugiagėlė". Jis nusišypsojo ir korektiškai mane pataisė: „Rugia­
gėlės žydi tiktai vasarą, kartu su rugiais, o ši yra tikra žibutė". Aš, žinoma,
pasijutau nejaukiai. Motieka priėjo prie moterų, kurios kasė apkasus ir kalbėjo­
si su jomis. Aš negirdėjau apie ką jie kalbėjo. Po to vikriai užšoko ant žirgo ir
nušuoliavo į kitą padalinį.
Mūsų batalionas buvo atitrauktas į antrąjį gynybos ruožą, apie 6 —7 kilo­
metrus nuo pirmųjų linijų. Išrikiavęs dviem eilėm būrį karių, ruošiausi tikrinti
ginklų išvalymo kokybę, šautuvų ir automatų vamzdžių švarą, spynų sklandų
veikimą. Staiga pastebėjau artėjant prie mūsų kelis automobilius „viliukus".
Automobiliams sustojus netoliese, iš jų išlipo būrelis kariškių: keli generolai ir
penki vyresnieji karininkai. Visi apsirengę karo lauko maskuojamąją uniformą.
Man atraportavus priartėjusiam generolui, kariškiai priėjo prie rikiuotės. Gene­
rolas pritarė mūsų užsiėmimui ir pradėjo kalbėtis su kariais. Vieną jų jis paprašė
atlikti komandą „ant peties". Veiksmą su karabinu karys atliko nelabai sklan­
džiai. Generolas nusišypsojo ir, paprašęs kario ginklo, kreipėsi į kitą generolą:
— „Tu komanduok, o aš vykdysiu". Mus sužavėjo šio pagyvenusio žmogaus
sklandžiai atlikti veiksmai su ginklu, nepriekaištingi ir preciziški judesiai. Neto­
liese buvo paskubomis pastatytos iškamšos, prie kurių kariai tobulino veiks­
mus, panaudodami karabinus su prijungtais durtuvais artimajam, betarpiškam
susirėmimui su priešu. Generolas su ginklu rankose parodė, kaip reikia durti ir
gintis. Judesiai jo buvo miklūs ir grakštūs. Karininkai, dar kurį laiką pasikalbė­
ję su mumis, palinkėjo sėkmės pratybose, o generolas, atsisveikindamas, at­
kreipė karių dėmesį į būtinumą kruopščiai valyti ginklą, kurį gali tekti panau­
doti kiekvieną akimirką. Vėliau sužinojau, kad tai buvo naujas mūsų divizijos
vadas generolas majoras V.Karvelis ir štabo viršininkas papulkininkis Urbšas.
Kartu buvo atvykęs armijos vadas ir fronto vadovybės atstovas.
1943 metų gegužės 20 dieną, mūsų batalionui išsidėsčius prie Panskaja gy­
venvietės, mane ir grupę draugų išsiuntė į Centrinio fronto pagreitintus jaunes­
niųjų leitenantų kursus. Po kelių dienų mes jau buvome miške prie Lavrovo
116

kilimo, šalia Mičiurinsko miesto. Visų pirma teko įrengti būriui žeminę, suręsti
klubą ir kitas patalpas. Pušų aplink augo pakankamai. Mūsų būrį sudarė tik 16osios lietuviškosios šaulių divizijos kariai. Visi greitai susidraugavome. Gerai
a Įsimenu patį vyriausią tarp mūsų — Tamoliūną, o taip pat ir kitus bendražy­
gius: Ežerinį, Rimkevičių, Špoką, Jeršovą, Grakauską, Feigelmaną, Barčių, du
Vasiljevus. Aukštas, lieknas kuopos vado pavaduotojas kapitonas Petrosianas
mėgo mus vaikyti po aikštę, reikalaudamas tiksliai atlikti rikiuotės veiksmus.
Mėgo jis klausytis lietuviškų rikiuotės dainų.
Netrukus kursai buvo perkelti į Rylsko miestą. Po mėnesio įvyko kurso
būrių apžiūra. Mes nutarėme nusiskusti plikai galvą, pataisyti naują karišką
palaidynę ir kelnes. Ryte būrys su daina „Tūkstantis žingsnelių" patraukė pa­
grindine Rylsko gatve į apžiūrą. Gyventojai, išgirdę nepažįstamą kalbą, susto­
davo ir pritarimo šūksniais mus palydėdavo. Apžiūra truko neilgai. Kursų virši­
ninkas papulkininkis Dubovikas, įvertinęs žygiavimą ir rikiuotės veiksmus, geliausiai įvertino mūsų, lietuviškąjį, būrį.
Po trijų mėnesių pagreitintų kursų mums buvo suteikti jaunesniojo leitenan­
to laipsniai ir buvome nukreipi i į veikiančiąją armiją. Mane pakvietė mokyklos
viršininkas ir pranešė, kad esu paliekamas ir skiriamas mokomojo būrio vado
pavaduotoju. Tai mane nuliūdino, todėl pasakiau viršininkui esąs dar nepasi­
rengęs mokyti kitus, o be to norįs grįžti į savo pulką. Viršininkas nepriėmė
mano pareiškimo ir nesirengė knisli jau pasirašyto įsakymo.Taip keliems mėne­
siams aš tapau dėstytoju ir kariūnams aiškinau topografiją, vadovavau rikiuotės
ir šaudymo pratyboms.
1944
metų liepos mėnesį, išformavus kursus, buvau nukreiptas į Balachną, į
V-ąjį atsargos batalioną. Jam vadovavo majoras Skardis, štabo viršininkas buvo
kapitonas Bačiulis. Kariai buvo įsikūrę gerai įrengtose žeminėse. Man teko
atsargos karininkams dėstyti topografiją, taktiką.
Išvaduotoje iš fašistinių grobikų Lietuvoje mobilizuoti vyrai kariniam apmo­
kymui buvo siunčiami į Smolensko srities Jarcevo miestą, kur buvo formuoja­
ma 50-oji atsargos lietuviškoji šaulių divizija. Į ją kartu su kitais rezervo kari­
ninkais aš buvau nukreiptas iš Balachnos. Buvau paskirtas divizijos štabo 2-ojo
skyriaus viršininko Boriso Luniovo padėjėju. Buvau atsakingas už naujokų pri­
ėmimą, įkurdinimą ir paskirstymą divizijoje. Daug rūpesčių atsirasdavo paaiš­
kėjus, kad pakeliui iš Lietuvos į Smolenską dingdavo po keliolika vyrų. Ešelo­
nai su mobilizuotais Lietuvoje vyrais atvykdavo beveik kiekvieną dieną.
50-oji atsargos lietuviškoji šaulių divizija buvo formuojama žymiai prastes­
nėse buitinėse sąlygose nei 16-oji divizija Balachnoje. Prasidėjo pagreitintas
karinis apmokymas, rezervo rengimas 16-ajai divizijai, kuri dalyvavo tuo metu
sunkiuose mūšiuose prie Šiaulių. Netrukus į Jarcevą pradėjo važiuoti mobili­
zuotų vyrų žmonos, tėvai, giminės.
Žiemą 50-oji atsargos lietuviškoji šaulių divizija buvo perkelta į Lietuvą ir
išdėstyta Vilniuje, Ukmergėje, Gaižiūnuose, Jašiūnuose. Pirmosiomis dienomis
<Iivizijos štabas buvo įsikūręs Vilniuje, Šopeno gatvėje, vėliau persikėlė į Šiautės miestelį. Divizijai vadovavo generolas majoras Senkevičius, pavaduotojas —
117

pulkininkas Jurgelas, o štabo viršininkas — papulkininkis Listopadskis, po to
pulkininkas Vdovičenko. Po kurio laiko divizijos vadu buvo paskirtas pulkinin­
kas V.Motieka. 1945 metų kovo mėnesį 50-oji atsargos šaulių divizija buvo
išformuota ir mane kartu su keliais karininkais nukreipė į Klaipėdą, į 16-ąją
lietuviškąją šaulių diviziją.
1945
metų kovo mėnesį atvykau į Latvijos Kuldigos rajoną ir prisistačiau
vadovybei. Divizijos rikiuotės skyriaus viršininkas majoras Jankevičius, mano
parašymu, nukreipė mane į 167-ąjį šaulių pulką būrio vado pareigoms. Pulke
sutikau daug savo pažįstamų, kurie dabar užėmė aukštas pareigas, buvo apdo­
vanoti ordinais ir medaliais.
Kuopos vadas parodė man būrio gynybos barą miško pakraštyje. Priešais
didelis lygus laukas, kuriame dviem eilėmis išdėstytos prieštankinės minos,
kyšančios iš tirpstančio sniego. Šios minos sudėtos į medines dėžes, negiliai
apipiltos žemėmis. Mano būryje — devyni kariai. Du priskirti prie kulkosvai­
džio „Maksim". Apkasai iškasti negiliai, iki metro, ant dugno pažliugusi molio
košė. Netoliese įrengta panaši į žeminę priedanga, kurioje kariai paeiliui ilsisi.
Susipažinau su kiekvienu būrio kariu. Kai kurie, pabuvoję 50-ojoje divizijoje,
dalyvavo mūšiuose išvaduojant Klaipėdą.
Naktį neramu. Iš vokiečių pozicijų ir iš mūsų apkasų karts nuo karto girdisi
šūviai. Kariai paeiliui ilsisi. Dieną reikia būti atsargiems, nekaišioti galvos iš
apkasų. Vokiečių snaiperiai šaudo taikliai. Pamažu pradedu priprasti prie apka­
sų gyvenimo, geriau pažinti tarnybos draugus, ištyrinėti aplinką. Kariai eilės
tvarka lankydavosi antrose apkasų linijose ir iš viršilos gaudavo maisto produk­
tų, šovinių. Retsykiais patikros tikslais ateidavo kuopos ir bataliono vadai.
Apkasų mes negilinome, nes rinkdavosi vanduo, kuo gilesni apkasai, tuo
daugiau vandens. į būrį dažnai užsukdavo ryšių karininkai. Apkasuose reikėjo
vaikščioti susilenkus, kad išvengtume snaiperio kulkos. Dėl to aš perspėdavau
visus būrio svečius. Ne visi atsižvelgdavo į perspėjimus, elgdavosi neatsargiai ir
žūdavo. Nuo snaiperio kulkos žuvo būrio vadas jaunesnysis leitenantas Vikto­
ras Paukštis, visu ūgiu norėjęs pereiti iš vienos kuopos į kitą, sunkiai sužeistas
kito būrio vadas ir užmuštas bataliono raštininkas.
1945 metų kovo 18 dieną bataliono vadas įsakė mūsų būriui atakuoti priešo
pozicijas. Aš priėjau prie kiekvieno kareivio, įsakiau pasiruošti mūšiui, kulkos­
vaidžio tarnyba turėjo likti vietoje ir pridengti mus ugnimi. Visi su nerimu
laukėme atakos pradžios. 10 valandą ryto į dangų šovė žalia raketa. Mūsų,
septynių karių būrys, pakilo ir pavasarinio pašalo sukaustytu lauku nubėgome
į priekį. Sėkmingai įveikėme dvi linijas prieštankinių minų, artėjame prie sude­
gusio namo pamatų ir vienišos krosnies su sveiku dūmtraukiu. Mums priartė­
jus, vokiečiai atidengė kryžminę kulkosvaidžių ugnį. Šalia bėgęs jaunas kareivis
iš Šiaulių krito ant žemės. „Sužeistas", — šovė mintis į galvą ir krentu šalia jo.
Virš galvos zvimbia trasuojančios kulkos. Apžiūriu jį, sveikut sveikutėlis, tik
labai išsigandęs. Matau, kad ir kiti kariai sugulė. Pasikėlęs, duodu komandą
„Pirmyn" ir bėgu prie pamatų. Šaudymas stiprėja, nes dar atidengė ugnį auto­
matininkai. Likus dešimčiai metrų iki pamatų, stiprus šaudymas vėl priverčia
118

kristi ant žemės. Jaunajam kareiviui įsakau šliaužti prie pamatų. O šis, užuot
liaužęs, pašoko ir, pradėjęs bėgti, krito negyvas. Tą pačią akimirką iš už
dūmtraukio pasirodė vokiečio ranka ir metė į mano pusę granatą su ilga medi­
ni1 rankena. Man, spėjus įsisprausti į sniegą, granata sprogo už 4 —5 metrų,
manęs nepažeisdama. Pasirėmęs ant alkūnės metu dūmtraukio pusėn vienintelę
savo granatą — „citrinukę" ir šliaužiu į priekį.Tuo metu kulka pataikė į petį, o
kila užkabino milinę ant nugaros, bet aš šliaužiu į priekį. Kairėję matau savo
draugus prisispaudusius prie žemės. Šliaužiu dar 6- 7 metrus ir pasiekiu tikslą
—sugriuvusio namo pamatus. Visai netoli, iš už krosnies, girdžiu vokišką kalbą
„Kom, kom" ir juoką. Vokiečiai kviečia pasiduoti į nelaisvę. Guliu ir galvoju:
ką daryti toliau? Ranka nutirpo, milinė kruvina, jėgų nėra, draugai įsikasę į
sniegą. Dar viena vokiška granata, ir bus baigta.
Kairėje, gal už penkių metrų matau sprogusio sviedinio išraustą duobę.
Prisiplakęs prie žemės, prišliaužiu ir įvirstu į ją, ant ledo. Dabar esu apšaudo­
mas ir iš priekio, ir iš šonų, tačiau duobėje jaučiuosi saugus. Paruošęs automatą
šaudymui, bandau apsidairyti. Vokiečiai, pastebėję mano judėjimą, apšaudo iš
automatų. Pastebiu, kad šaudoma iš už pamatų, tačiau paties kulkosvaidžio
lizdo nematau, todėl paleidžiu keletą automato serijų į nematomą priešą. Man
besirangant su automatu, po manimi lūžta ledas ir atsiduriu vandenyje. Lipti iš
vandens, reiškia, pakišti save kulkoms. Nutariau laukti. Vis labiau silpstu nuo
šalčio ir netekęs kraujo.
Nusprendžiu ropštis iš duobės ir šliaužti prie savųjų. Sukaupęs paskutines
jėgas, persiritu per duobės kraštą ir imu šliaužti. Vokiečiai, pastebėję mano
judėjimą, vėl pradeda smarkiai šaudyti. Nurimstu, įsikniaubęs į sniegą, šaudy­
mas nutyla. Įdienojo, skaisčiai šviečia saulė, aukštai virš galvos čirena viever­
siai. Galvoju: „Visai netinkamas laikas mirti". Apsidairęs, sugulusių draugų jau
nebematau. Saulė aptirpdė pašalusį molį, slidu, rankos, kojos slysta, nėra į ką
įsikabinti. Vėl bandau šliaužti. Aplinkui zvimbdamos kulkos sminga į molį ir
lirpstantį sniegą, taškydamos snaiges, ledo gabaliukus ir vandens purslus. Gu­
liu, o galvoje tvinksi viena mintis: „Šliaužti, šliaužti". Jau pusiaudienis, o aš
guliu. Mūsų apkasuose pastebiu kulkosvaidininką, kuris moja ranka, kviesda­
mas šliaužti greičiau. Tai suteikia man jėgų ir vėl kapstausi į priekį. Jau šliaužiu
pro medines prieštankinių minų dėžes, vadinasi, apkasai arti. Vokiečiai šaudo
be pertraukos. Viena kulka išmuša netoli esančios medinės dėžės lentą, laimei
mina nesprogsta. Pagaliau pasiekiu apkasus ir įvirstu į ant dugno telkšantį
vandenį. Pribėga automatininkai. „Leitenante, mes viską matėme, tai stebuklas,
kad jūs gyvas", — šaukia jie. „Kur kiti?", — klausiu. „Grįžo keturiese, iš jų du
sužeisti", — girdžiu atsakymą.
Pribėgusi medicinos sesuo nupjovė drabužių rankoves, sutvarstė žaizdą ir
palydėjo į perrišimo punktą. Vakarojo. Erdvioje medicinos bataliono palapinėje
stovėjo tvarkingai užklotos lovos, zujo seselės ir gydytojai. Dar kartą sutvarstė
tanką, suleido vaistų, pagirdė karšta arbata. Kitą dieną palapinėje buvome
astuoni sužeistieji. Mano kariai buvo sužeisti lengvai: vienas į koją, kitas į
tanką. Tarp lovų pirmyn ir atgal vaikščiojo pažįstamas leitenantas Gaidys. Jam
119

nutraukė kairiąją plaštaką, o rankos likutis buvo parištas prie kaklo. Jis man ir
paaiškino, kad mano būrys buvo pasiųstas į žvalgybos mūšį. Iki šiol galvoju,
kad jis galbūt buvo naudingas.
Po ligoninės mane nukreipė į 10-tąjį atsargos karininkų pulką Latvijoje.
Gyvenome po 4 —5 žmones latvių ūkininkų vienkiemiuose. Jautėme greitą karo
pabaigą. 1945 metų gegužės 9 dieną, auštant, mus pažadino smarkus šaudymas.
Išbėgome iš trobos į lauką. Priešaušrio dangų apšvietė raketos ir trasuojančios
kulkos. Netrukus sužinojome, kad vokiečiai pasidavė, karas baigėsi. Ryte įvyko
mitingas. Pulko vadas pasveikino su pergale, perskaitė TASS-о pranešimą.
Po kelių dienų man buvo įteiktas nurodymas atvykti į divizijos štabą, kuris
buvo dislokuotas Cimeri —Nikraces rajone. Divizijos vadu buvo paskirtas pul­
kininkas V.Motieka. Aš su džiaugsmu grįžau į savo 167-ąjį pulką, kuriam vado­
vavo papulkininkis Baranovas. Mane paskyrė į štabo rikiuotės skyrių, ruošti
dokumentus demobilizuotiems vyresnio amžiaus kariams. Įsiminė pirmoji de­
mobilizuotų karių grupė. Jiems išdavė švarią aprangą, piniginę išmoką, sausą
davinį kelionei. Pulko vadovybė šiltai pasveikino ir iškilmingai išlydėjo demo­
bilizuotus karius į atsargą. Likę kariai ėmėsi tvarkyti sužalotą žemę: išminuoti
laukus ir kelius, užkasinėti apkasus ir tranšėjas, tvarkyti žuvusių karių kapus.
1945 metų liepos mėnesį divizija, išsirikiavusi pulkais, pradėjo žygį į Vilnių.
Džiaugsmingai ir šventiškai, su gėlėmis divizijos pulkus pasitiko Mažeikių gy­
ventojai. Alaus daryklos kieme sustatyti stalai lūžo nuo vaišių, jau primirštų
skanėstų: sūrių, kiaušinių, lašinių, kaimiškos duonos, šviežio alaus su putele.
Pasiekus Šiaulius, mus sukrėtė sugriauto miesto vaizdas. Atrodė, kad jame
nebeliko nė vieno sveiko pastato, tik bažnyčia ir jos varpinė stūksojo tarp
griuvėsių. Visą kelią iki Vilniaus didesniuose miesteliuose pulkai sustodavo,
vykdavo mitingai, susitikimai su gyventojais. Visi žavėjosi divizijos karių draus­
me, organizuotumu, karišku pasitempimu.
Pasiekus Vilnių, divizija įsikūrė miškelyje prie Savanorių prospekto, ten kur
dabar „Vingio", gelžbetonio konstrukcijų gamyklos, mėsos kombinatas. Pulko
štabas išsidėstė plytinės kontoroje. Susitikti su kariais atvykdavo rašytojai,
poetai, menininkai, dainų ir šokių ansamblis. Praėjus kelioms dienoms, divizija,
susitvarkiusi po ilgo žygio, įžengė į miestą. Prie „baltųjų vartų" dabartinės
Basanavičiaus gatvės gale, prie gėlių turgelio, Vilniaus miesto vykdomojo ko­
miteto pirmininkas P.Kareckas pasitiko divizijos vadą pulkininką V.Motieką,
karininkus ir karius duona ir druska. Gatvėse susirinkę žmonės sveikinimo
šūksniais, gėlėmis palydėjo žygiuojančius karius. Prospekte įrengtoje tribūnoje
karius sveikinas A.Sniečkus, J.Paleckis, M.Suslovas, M.Gedvilas.
Nuolatine divizijos dislokacijos vieta tampa Šiaurės miestelis. Prasideda kas­
dienis divizijos karių gyvenimas taikos sąlygomis.*

* Iš rusų kalbos vertė V. Stančikas

120

SEMESTRAS, VARDU KARAS
Sergejus KOSTIUKOVIČIUS

Karas mūsų šeimą nudegino jau antrąją Minsko bombardavimo dieną. Tik
atvykus traukiniui į depą, į jį tiesiu taikymu pataikius aviacijos bombai, žuvo
mašinistas — mano tėvas. Mama, ilgai nesulaukdama sugrįžtančio tėvo, pa­
siuntė mane į depą. Netoli depo sutikau dėdę, jaunesnį tėvo brolį. Papasakojęs
apie tėvo žūtį ir palaidojimą prie1depo broliškame kape, dėdė patarė kuo grei­
čiau su motina ir sesute pasitraukti iš Minsko. Jis kalbėjo labai rimtai, o be to,
geležinkeliečiai visada geriausiai žino padėtį fronte.
Tik prieš kelias dienas Minsko politechnikos instituto Mechanikos fakultete
išlaikiau pirmojo kurso egzaminus, o jau reikia skubiai palikti miestą. Grįžda­
mas namo, vis svarsčiau: sakyti ar nesakyti motinai apie tėvo mirtį. Įėjęs į
namus, buvau tvirtai nusprendęs kol kas motinai nieko nesakyti, nes, jeigu ji
sužinotų tiesą, vargu ar pavyktų įkalbėti palikti Minską. Motinai tepasakiau,
kad dėdė liepė nedelsiant evakuotis, paėmus tik būtiniausius daiktus ir doku­
mentus, o tėvas mus pavys vėliaus. Greitai susiruošę, patraukėme pėsčiomis
palei geležinkelį, juk mes geležinkeliečio šeima, Oršos link. Netrukus mus
pavijo sudvejinti garvežiai, paskutiniai evakuojami garvežiai iš Minsko. Pradė­
jome šaukti mašinistui, prašydami mus pasiimti kartu. Šis atsikirto: „Neturiu
teisės. Daug čia jūsų eina, visų nepaimsiu. O kieno jūs būsite?"
— Mes Kostiukovičiai.
— Kokio Kostiukovičiaus?
— Vyriausiojo.
Mašinistas nieko nepasakė, tik palingavo galvą ir pristabdė garvežį. Mes
nžsiropštėme į tenderį, ant anglių, ir užsimėtėme brezentą. Prie Oršos pavijome
('vakuojamų gyventojų traukinį ir persėdome į jį. Traukinys atvyko į Penzą, o
čia mus nukreipė į Gorodecą, dirbti kolūkyje. Buvau komjaunuolis, ėjo devy­
niolikti metai. Pakvietė mane į komjaunimo miesto komitetą ir pasiūlė ginti
Tėvynę formuojamoje Gorodece 16-oje lietuviškoje šaulių divizijoje. Taip aš
tapau 167-ojo šaulių pulko prieštankinės kuopos kariu, dauguma lietuvių, aš
vienas baltarusis.
’ Iš asmeninio archyvo

121

Pasikviečia bataliono komisaras Mičiūda:
— Reikia mokytis lietuvių kalbos. Būsi tarp lietuvių, kariausit kartu. Reikia
išmokti lietuviškai.
— Reikia, vadinasi, išmoksiu.
Priskyrė man lietuvį —rusų kalbos mokytoją. Pirmus dešimt lietuviškų žo­
džių iškaliau greitai, neblogai įsiminiau dar dešimt, o toliau vis lėčiau ir lėčiau
lindo į galvą nesuprantami lietuviški dvigarsiai, žodžių galūnės ir linksniai.
Mokytojas, neapsikentęs dėl prastų mokymosi rezultatų, apskundė mane virši­
lai. Šis, norėdamas pagerinti ir pagreitinti mokymosi procesą, paskyrė man be
eilės eiti tarnybą, po kurio laiko vėl be eilės į tarnybą.
— Ne, manau sau, geriau pasitempsiu moksle, nei be eilės eiti į tarnybą.
Valia, susikaupimas, išlavinta atmintis — ir aš jau galiu susikalbėti lietuviškai
su savo draugais.
Mus atgabeno į pafrontės zoną, į Jasnaja Poliana apylinkes. Iš čia pėsčiomis,
žygiuodami naktimis, patraukėme į savo dislokacijos vietą. Ant savęs turėjai
nešti ne tik savo daiktamaišį, bet svarbiausią kovinį komplektą: prieštankinį
šautuvą, sveriantį šešiolika kilogramų, 20 šovinių. Per pusnynus bridome ištisas
dvi savaites, beveik be miego. Be karšto maisto dar galima ištverti, o nemiego­
jus tiesiog beeinant merkdavosi akys. Gretai išmokome miegoti, ir net kietai,
eidami. Paslaptis labai paprasta. Žygio metu svarbu į ką nors įsikibti, į vežimo
kraštą, į arkliais tempiama pabūklą ar tiesiog į draugą. Eini ir miegi, kartais net
susapnuoji ką nors. Trumpas, kietas miegas — ir vėl atgauni jėgų.
Kautynėse prie Aleksejevkos man įsiminė vienas po kito sekę žvalgybos
mūšiai, kuriuose teko dalyvauti. Daug tada žuvo karių, su kuriais spėjau susi­
draugauti ir su kuriais dalinausi rūkalais. Aš nerūkiau, beje, nerūkau iki šiol, o
machorką gaudavau kaip ir kiti kariai. Savo dalį išberdavau žeminėje ant gru­
biai sukalto lentinio stalo, ir būrio kariai visų pirma surūkydavo mano machor­
ką. Gal tas bendras rūkymas, man netraukiant dūmo, ir suartino mus. Visi mes
skaudžiai išgyvendavome kiekvieno draugo netektį.
Pirmąjį kovinį apdovanojimą gavau divizijai kovojant 1943 metų liepos pra­
džioje Oriolo —Kursko lanke. Mes tada dešimt dienų laikėme gynybą, ištvėrė­
me vokiečių artilerijos apšaudymą, aviacijos bombardavimą, tankų atakas. Da­
bar, kalbant apie garsųjį tankų mūšį, dažniausiai minimas Prochorovkos kai­
mas. O juk placdarmas, kuriame vyko garsusis mūšis, vienu kraštu rėmėsi į
Prochorovką, o kitu — į Zmijovkos geležinkelio stotį. Tą pačią Zmijovką, kurią
atakavo mūsų divizijos kariai.
Grįšiu prie savo istorijos. Mūsų prieštankinės kuopos tankų naikintojų bū­
rys, pasistūmėjęs į priekį, įsirengęs ir užmaskavęs ugnies taškus, pasiruošė
atremti vokiečių ataką. Mes sugulėme vienas nuo kito per penkiolika —dvide­
šimt metrų. Ryte vokiečiai pradėjo ataką. Kovos įkarštyje nepastebėjau, kad
iššaudžiau visą savo šovinių atsargą. Apsidairęs pastebėjau, kad šalia kaimynas
sukniubęs su savo prieštankiniu šautuvu. Prišliaužiu prie jo, pamatęs, kad jau
nebegaliu jam niekuo padėti, pasiimu beveik neiššaudytą šovinių komplektą.
122

(Grįždamas į savo vietą matau, kad mano draugai šliaužia atgal. Aš įsakymo
atsitraukti negavau, komjaunuolis, todėl negaliu savivališkai palikti postą. Iš­
šaudęs visą šovinių komplektą, vakarop paršliaužiu į savo apkasus. Tik spėjau
sukirsti košę su mėsos konservais, girdžiu: „Kostiukovičių kviečia bataliono
vadas". Nusiminęs, bandydamas prisiminti, ką padaręs negero, atsisveikinu su
būrio vyrais. Bataliono vadas šiaip sau, be reikalo nekviečia. Prisistatau batalio­
no vadui.
— Drauge Kostiukovičiau! Gerai, kareivi, šaudai. Mačiau, pamušei tanką.
Apdovanoju medaliu „Už narsumą". Štabo viršininke, išrašyk atitinkamus do­
kumentus.

!I

Oriolo —Kursko mūšio metu įvyko dar vienas pasikeitimas mano gyvenime.
Mūsų prieštankinėje kuopoje aš vienas buvau baigęs vieną instituto kursą,
gerai mokėjau rusų kalbą, todėl kuopos vadas prašydavo manęs parašyti prane­
šimą į pulko štabą apie praėjusio mūšio rezultatus. Vėliau man pasakojo kuo­

123

tį neutralioje juostoje jie išdėstė garsiakalbius. Ryto tyloje pasigirdo tarybinių
maršų melodijos, liaudies dainos. Po to, netikėtai, iš garsiakalbių pasklido
lietuviška kalba. Gryna lietuviška kalba diktorius pradėjo kviesti mūsų pulko
vadą V.Motieką ateiti pasikalbėti į neutralią juostą su broliu. Pasirodo, V.Mo­
tiekos brolis kariavo vermachto pusėje ir vokiečiai, pasinaudodami situacija,
surengė spektaklį, tikėdamiesi, kad mūsų pulko vadas ne tik bus atleistas iš
pareigų, bet gal ir suimtas.
Mes atidengėme ugnį į automobilį ir garsiakalbius iš visų turimų ginklų. Mūsų
šaudymas nepasiekė tikslo, nes automobilis buvo tolokai, o garsiakalbiai užmas­
kuoti lomelėse, ir kulkos bei skeveldros jų nepasiekdavo. Divizijos vadovybė rado
kitą išeitį. Į mūsų pozicijas atvažiavo armijos politinės valdybos radijofonizuota
mašina su galingais garsiakalbiais ir užkūrė tokį koncertą vokiečiams, kad jie
buvo priversti netrukus pasišalinti. Kaip man žinoma, šis incidentas mūsų pulko
vadui neturėjo pasekmių. Pasekmės buvo po karo. (Past. — V.S.)
Prie Šiaulių mūsų divizija turėjo atremti ypač įnirtingas vokiečių kontrata­
kas, siekiant jiems susigrąžinti miestą. Kuopoms ir pulkams užėmus gynybines
pozicijas, V.Motieka ant balto žirgo, pačiame vokiečių pėstininkų ir tankų
puolimo įkarštyje, šuoliuodamas nuo vieno baro prie kito, nesilankstant kul­
koms ir skeveldroms, drąsino karius. Krito sužeistas po juo arklys, vadas persė­
do kito. Šiame mūšyje V.Motieka pasižymėjo neeiliniu sprendimu. Jis kreipėsi
į zenitininkus iš kito dalinio, kurie dengė pulko pozicijas nuo priešo aviacijos,
prašydamas padėti atremti vokiečių tankų atakas. Zenitininkai užrideno savo
pabūklus ant aukštumėlės ir, nuleidę horizontaliai vamzdžius, tiesiu taikymu
nusitaikė į tankus. Tokio mūšio aš dar nemačiau. Nuo zenitinių sprogstamųjų
sviedinių vokiečių tankai sproginėjo kaip riešuto kevalai, į viršų lėkė liepsnos
apimti tankų bokšteliai. Zenitininkai gerai pasidarbavo ir suteikė svarią para­
mą, už kurią turi būti dėkingas visą gyvenimą.
Po mūšių prie Šiaulių pasikeitė mano pareigos, tapau pulko štabo viršininko
padėjėju šifravimo reikalams. Man jau senokai štabo viršininkas siūlė vykti į
karininkų mokyklą. Dar 1943 metų gruodžio pabaigoje man ir kai kuriems
pulko kariams buvo pasiūlyta vykti į Centrinio fronto jaunesniųjų karininkų
pagreitintus kursus. Daugelis sutiko, o man pavyko įtikinti vadovybę manęs
nesiųsti. Aš svajojau po karo grįžti į Minsko politechnikos institutą tęsti moks­
lą. Kreipiausi į savo tiesioginį viršininką Levą Vladimirovą, prašydamas nerody­
ti mano asmens bylos, atrenkant kandidatus į karo mokyklą. Jis taip ir padarė.
Su dėkingumu prisimenu šį nuostabų žmogų, jau senokai iškeliavusį anapilin.
Veržliu ir galingu Tarybinės armijos puolimu Klaipėda buvo išvaduota per
dvi dienas. Netikėtumai mus laukė pačiame mieste. Nelaimės atsitiko, pradėjus
sproginėti pastatams, užminuotiems sulėtinto veikimo minomis. Pulkus, sku­
bos tvarka išvedus į priemiesčius, darbo ėmėsi išminuotojai.
Pulko štabas buvo įsikūręs atskirame pastate. Man skirtame kambaryje seife
laikiau pulko vėliavą, slaptus dokumentus, šifravimo raktus, atsisėdęs už rašo­
mojo stalo, rašiau pranešimą į divizijos štabą. Prie durų stovėjo sargyba, du
124

automatininkai. Įbėgęs pionierius pranešė, kad pastatas užminuotas, suveikė
laikrodžio mechanizmas, minos neįmanoma nukenksminti, reikia skubiai palikli patalpas. Apsidairiau, mano sargybinių-automal minką jau nė kvapo. Ką da­
ryli su seifu? Vienas jo nepakelsiu ir iš antrojo aukšto neišnešiu. Palikti jo
negaliu, už seifo turinį galva atsakau. Šiaip taip, sukaupęs visas savo jėgas,
atitempiu seifą prie lango ir išmetu jį iš antrojo aukšto. Po to šoku iš paskos
pats. Netrukus pastatas išlėkė į orą.
Karo pabaiga mus užklupo netikėtai Kurše. Džiaugsmui nebuvo ribų, pliekė­
me į orą iš visų rūšių ginklų, glėbesčiavomės ir bučiavomės, sveikindami viens
kitą. Prasidėjo naujas etapas. Pagal sutartas Berlyne vokiečiu kariuomenės ka­
pituliacijos sąlygas, tarybinės kariuomenės pulkas privalėjo priimti prieš jį sto­
vėjusio vermachto pulko kapituliaciją. Pulko vadas sudarė keturių kariškių par­
lamentarų grupę, į kurią įėjo ryšių karininkas, pulko vado pavaduotojas, štabo
viršininko pavaduotojas ir aš — šifruotojas. Mums buvo įsakyta susitikti neutlalioje juostoje su vermachto karininku, jam lydint pereiti per vokiečių pozici­
jas ir su pulko vadovybe parinkti kapituliacijos priėmimo vietą bei detales. Mus
pasitiko apkasuose išsirikiavę vokiečių kareiviai su automatais ant krūtinės,
Įirasiskyrę praleido į užnugarį. Pulko vado nebuvo, gal pabėgo, o gal žuvo.
Derybas vedė pulko vado pavaduotojas, parinkome aikštelę, numatėme laiką.
Besidarbuojant ėmė temti. Mus lydėjęs karininkas pasiūlė likti nakvoti. Grįž­
tant gali koks esesininkas, prisidengdamas tamsa, pradėti šaudyti ir viską suga­
dinti. Susisiekiau su savo pulko vadovybe, norėdamas sužinoti jos nuomonę.
Telefono ragelyje girdėjosi linksmas šurmulys ir džiaugsmingi balsai. Pagaliau
Įiasigirdo štabo viršininko balsas ir leidimas veikti savo nuožiūra. Pasitarę,
nutarėme likti nakvoti. Prieš tai mus pakvietė vakarienės į karininkų valgyklą.
1Ižėjus į valgyklą, ten vakarieniavę karininkai atsistojo, pasveikino mus išmes­
dami ranką į priekį ir sušukdami nacistinį pasveikinimą. Sutemus išskyrė nak­
vynei jaukią žeminę, pastatė sargybinius. Per naktį beveik nesudėjome bluosto,
besišnekučiuodami ir vis abejodami: ar tai jau galutinė ir besąlyginė vokiečių
kapituliacija. Jeigu nesusitarus kils vėl susišaudymas, o mes priešo užnugaryje?
Naktis praėjo ramiai. Ryte mums buvo paskirtas lengvasis automobilis ir lydimi
jau pažįstamo karininko susiruošėme atgal į mūsų pozicijas. Karininkas pasiūlė
užvažiuoti į sandėlius. Mums pasidomėjus kokiu tikslu, atsakė, kad reikia pa­
imti „šnapso", maisto, juk reikia jums pažymėti pergalę. Sandelyje įsimetę dėžę
konjako, kelias dėžes maisto, pasiekėme savo pozicijas.
Ištisą mėnesį mes priiminėjome prieš mus kovojusio pulko kapituliaciją.
Viskas vyko vokiškai tiksliai ir organizuotai. Kapituliacija vyko vokiečių kailuomenės užnugaryje, todėl jie pastatė savo sargybinius, saugodami save ir
mus nuo atsitiktinio šaudymo. Pagal batalionų vadų pateiktus sąrašus kiekvie­
nus kareivis ir karininkas prisistatydavo, dėdavo ginklą ir stodavo į belaisvių
koloną. Susidarius didelei belaisvių kolonai, mūsų automatininkų lydima ji
eidavo į mūsų pulko užnugarį. Mes nuginklavome tik vermachto pulką. Jo
užnugaryje buvo dar vlasovininkai, policininkai, pabėgėliai. Su jais mes nesiter125

liojome. Atlikę savo darbą, atsitraukėme ir prasiskyrę praleidome NKVD dali­
nius, kurie tęsė darbą.
Divizijoje dar teko tarnauti iki 1945 metų rugsėjo mėnesio. Pagal J. Stalino
įsakymą, pirma eile buvo demobilizuoti kariai, nutraukę mokymąsi aukštojoje
mokykloje ir neturintys karininko laipsnio. Spalio mėnesį aš jau mokiausi Minsko
politechnikos instituto, kuris neseniai grįžo iš evakuacijos, antrame kurse. Ma­
no ištikimybę gimtajam institutui ir Levo Vladimirovo pastangas vainikavo
sėkmė: aš vėl studijavau mašinų gamybos technologiją. Baigęs 1949 metais
kursą, likau dėstyti institute, kur dirbu iki šiol.
Iš rusų kalbos vertė V. Stančikas

126

IŠ KNYGOS „LIKIMO VINGIAI" *
Vulfas VILENSKIS

Mūsų mokyklos penkis auklėtinius, tarp jų ir mane, paskyrė į 249-ąjį šaulių
pulką. Paskirtas mūsų pulko vadu pulkininkas Šurkus ir pulko štabo viršininkas
majoras Bitinaitis dar neatvyko. Pulke vyriausias laipsniu ir pareigomis buvo
vado pavaduotojas tiekimui, pilietinio karo dalyvis, lietuvis, nemokėjęs nė vie­
no žodžio lietuviškai, atsargos majoras Janulionis.
<...>
Majoras Janulionis nukreipė mane j divizijos štabą, papulkininkio Motiekos
žinion, gauti nurodymų dėl tolesnio darbo. „Jis tau viską paaiškins. Tai Lietu­
vos armijos štabo papulkininkis, labai išsilavinęs karininkas", — palydėdamas
mane kalbėjo „kompolka".
< ..... >

Divizijos štabe prisistačiau štabo viršininkui-aukštam, pasitempusiam, tvar­
kingai apsirengusiam karininkui griežtu veidu. Jis mane pakankamai kritiškai
apžvelgė ir, stipriai mikčiodamas, paklausė iš kur aš kilęs. Aš žvelgiau į jį labai
pagarbiai ir visą laiką stovėjau pagal komandą „Ramiai". Į jo klausimą atsa­
kiau, kad gimęs Kaune, pridūręs Lietuvos kariuomenės priimta tvarka, „tams­
ia", tai yra „jūs", ir kreipiausi į jj ne papulkininkiu, o pulkininku." Tu ką,
tarnavai Lietuvos kariuomenėje?" — stebėdamasis ir dar labiau mikčiodamas,
paklausė Motieka. „Tikrai taip, drauge pulkininke!" — su malonumu raporta­
vau aš ir senu įpratimu pasitempiau. Motieka nušvito, labai geranoriškai pa­
spaudė man ranką ir pasiūlė atsisėsti. Taip prasidėjo mano draugystė su išimti­
nės drąsos žmogumi, puikiu vadu, sąžiningu kariu. Mes visą karą buvome
kartu, teko būti šalia ir jam pavaldžiu. Išėjęs iš divizijos štabo ir tapęs 1942
metų gegužės 1-osios 167-ojo pulko vadu, jis šiose pareigose pasiekė didelių
laimėjimų ir buvo geriausias divizijos pulko vadas. Jo vadovaujamas pulkas
buvo apdovanotas Raudonąja Vėliava ir vadinosi Raudonosios Vėliavos pulku.
Po karo pulkininkas Motieka tapo 16-osios lietuviškosios divizijos vadu, o aš
tuo metu 167-ojo pulko vadu. Motieka turėjo divizijoje didelį autoritetą, karei­
viai jį mylėjo ir gerbė, nors jo griežtumas buvo visiems žinomas. Žydų jis
‘ Виленский В. Повороты судьбы. К ниж ка воспоминаний. — Иерусалим, 1986

127

nemėgo, bet elgėsi jų atžvilgiu pagarbiai ir pasižymėjusiems žydų tautybės
kariams apdovanojimų negailėjo.
Toks buvo divizijos štabo viršininkas. O aš, savaitės stažo leitenantas, priva­
lėjau suformuoti pulko štabą ir man atrodė tai neįvykdoma užduotis. Aš klau­
siau divizijos štabo viršininko nurodymų srautą, prasižiojęs, sunkiai suprasda­
mas jo mikčiojančią lietuvišką kalbą.
<...>
Pulkininkas mane išlydėdamas priminė: „Ypač saugok pulko antspaudą su
herbu. Už jo praradimą..." Užbaigti mintį nereikėjo, aš ir taip viską supratau.
Sužinojęs, kad aš atėjau pėsčias ir, norėdamas parodyti gerą nusiteikimą mano
atžvilgiu, jis pasiuntiniui liepė mane nuvežti į Balachną savo „personaliniu"
vežimu.
Ir taip aš — 249-ojo šaulių pulko štabo viršininkas.
Pagaliau atvyko ir pradėjo vykdyti savo pareigas mūsų pulko vadas pulki­
ninkas Šurkus. — nuostabus žmogus, išvaizdus ir visada linksmas. Šurkus tapo
tikru viso pulko tėvu ir mus visus vadino savo vaikais. Anuo metu jis tarnavo
jaunesniuoju karininku dar caro armijoje ir puikiai kalbėjo rusiškai. Apskritai,
jis buvo panašus daugiau į mokytoją, nei į kariškį. Kalbėdavo negarsiai. Minkš­
tai ir pagarbiai, nepriklausomai nuo to, su kuo. Jeigu matydavo, kad pašneko­
vas jo kažkiek nesuprato, tai kaltino save. „Matyt, mielasis, aš nesugebėjau tau
suprantamai paaiškinti, todėl tu ne viską suvokei, ką tau norėjau pasakyti".
Atvykęs į pulką, Šurkus įteikė man kaip štabo viršininkui raštą dėl jo pasky­
rimo 249-ojo šaulių pulko vadu ir liepė įforminti tai pulko įsakymu. Tai aš
greitai atlikau, nes jau įgijau kai kurį patyrimą — parašiau pulko įsakymą Nr. 1
(dabar jis saugomas TSRS Ginkluotojų Pajėgų Centriniame archyve).

<...>

Atvyko pulko štabo viršininkas Lietuvos armijos majoras Bronius Bitinaitis.
Iki karo jis taip pat mokėsi Lietuvos armijos Generalinio štabo akademijoje, bet
nespėjo jos baigti. Nepaisant karo, jis visada vaikščiojo išblizgintais batais,
švariai nusiskutęs. Aš buvau paskirtas pulko žvalgybos viršininku, tai yra pulko
štabo viršininko pavaduotoju žvalgybai. Man buvo pavaldūs du būriai: jojikų r
pėsčiųjų. Ypač aš mėgau savo jojikus, kuriems vadovavo gražuolis, buvęs Lietu­
vos armijos lygtinis, puskarininkis Jonas Šutas. Jojikų būryje aš turėjau savo
pabalnotą žirgą. Šiame būryje visi vyrai buvo rinktiniai.

<...>

1943 metų sausio 19 dieną, po kelių naktų žygio, divizija persidislokavo į
Glebovsko rajoną. Eiti buvo labai sunku. Snigo ištisas paras, o pūga užpustė
visus kelius, sudėtinga vietovėje orientuotis. Kas valandą šaltis stiprėjo. Tačiau
ir šį kartą mes laiku atvykome į paskirtą rajoną. Mes jau atsiradome fronto
juostoje. Aiškiai girdėjosi artilerijos kanonada. Kažkur priekyje ir ne labai toli
vyko artilerijos dvikova. Nespėjus pakankamai pailsėti, buvo gautas įsakymas
pereiti į gyvenvietės Ruskij Brod rajoną, ir vėl ėjome naktį. Nervai buvo įtemp­
ti. Storas sniego sluoksnis dengė visus kelius, išraustus tankų vikšrais. Vis
daugiau žmonių dėl išsekimo ir nušalimo išeidavo iš rikiuotės. Suvargę parsi128

tempėme iki Ruskij Brod. Ten beveik nebeliko nesugriautų namų. Viskas buvo
sugriauta. O šalo labai smarkiai. Dėl blogų kelių atsiliko maisto ir šaudmenų
transportai. Prasidėjo man žinoma frontinio gyvenimo suirutė.
Ruskij Brod divizija paliko nemažą žmonių, neišlaikiusių didžiulės įtampos.
Tarp jų buvo divizijos štabo viršininkas pulkininkas Kiršinąs. Jis mirė dėl stip­
inus širdies priepuolio...
Šiaip taip pailsėję ir truputį susitvarkę, gavome įsakymą žygiuoti į Droskovsko rajoną. Mums atrodė, kad šiems perėjimams nebus galo ir mes visą karą
taip ir vaikščiosime iš vieno rajono į kitą. O iš tikrųjų, mes jau priartėjome prie
būsimų kautynių vietos.
Mes sunkiai vilkomės užpustytais Droskovsko rajono keliais. Dažnai susto­
davome, jėgos buvo išsekusios, o daug ką teko tempti ant savęs, atsilikus
beviltiškai divizijos transportui. Vasario 17 d. atvykome į Droskovską. Iš kažka­
da buvusio didelio kaimo nieko nebuvo nelikę.
Vasario 17-ąją buvo gautas įsakymas žygiuoti į Aleksejevkos rajoną. „Vėl
perėjimas" — niurzgėjome mes, nežinodami, kad einame į daugelio mūsų žuvi­
mo vietą.
Vasario 18-ąją 16-oji lietuviškoji divizija įjungta į Briansko fronto 48-ąją
armiją, o jau 19-oją buvo gautas šios armijos vado įsakymas divizijos daliniams
susitelkti Aleksejevkos, Zolotoj Rogo, Troicko, Protasovo rajonuose.
Naujam perėjimui reikėjo nežmoniškų jėgų, ir mes buvome įsitikinę, kad
gyvi nurodyto rajono nepasieksime.
Kelius užpustė sniegas, automobiliai įklimpo, artilerija įstrigo. Žmonės tem­
pė ant savęs sviedinius, minas, sunkiuosius kulkosvaidžius ir šaudmenis. Atsili­
ko stambaus kalibro pabūklai, gurguolės su šaudmenimis ir maistu...Į nurodytą
rajoną atvykome nusilpę ir alkani.
Pagal šį įsakymą 16-oji lietuviškoji šaulių divizija privalėjo pakeisti 143-osios
šaulių divizijos 600-ojo šaulių pulko ir 6-osios gvardijos šaulių divizijos likučius
ir, puolant Zmiejovkos geležinkelio stoties kryptimi, užimti ją. Toliau divizija
privalėjo pulti Oriolo kryptimi per Nagornają ir Choroševskają gyvenvietes ir
'242,7 aukštumą .
Prieš mus kovojo vokiečių 45-osios pėstininkų divizijos likučiai ir neseniai
permesti į šį barą 101-osios pėstininkų ir 501-osios aviadesantinės divizijos
minosvaidžių pulko daliniai. Jie gerai įsitvirtino pozicijose, įrengė prieštanki­
nius mazgus, prisidengdami artilerija su neribotu šaudmenų kiekiu. Priekyje,
pirmosios tranšėjos prieigose, buvo ištemptos trys eilės vielos užtvarų, o prie
pat tranšėjos, išilgai tęsėsi aukštas sniego pylimas, apipiltas vandeniu. Pylime
buvo padarytos šaudymo angos, iš kurių kyšojo kulkosvaidžiai ir automatai.
Vokiečiai, gurkšnodami kavą, šaudė mūsų karius tiesiu taikymu į krutinę. Ma­
lėsi taip pat įkasti į žemę tankai.
Naktį nuėjome pakeisti 6-ąją gvardijos diviziją, o jau rytą turėjome pradėti
puolimą. Aš patraukiau priimti 1-ojo bataliono tranšėjas.
Labai suvargęs radau tamsoje bataliono vadavietę. Ten buvo bataliono vado
pavaduotojas (vadas buvo užmuštas) ir keli bataliono vadai. Drėgnoje žeminėje
129

kūrenosi krosnelė, o ant savadarbio staliuko stovėjo šviestuvas, padarytas iš
sviedinio gilzės. Kartu su manimi buvo mūsų kuopų vadai. Aš pasakiau batalio­
no vadui, kad bus patogiau, jeigu kiekviena mūsų kuopa pakeis jų kuopą. Tai
suteiks galimybę jau ryte pradėti puolimą. „Jūs dar nė karto nematėte pirmo­
sios linijos! Kaip jūs pradėsite puolimą? " — nusistebėjo gvardietis, kuris jau
ilgai čia buvo. „Rytoj ir pamatysim!“-atsakiau aš. Bataliono vadas liūdnai nusi­
šypsojo. Tik vėliau aš supratau, ką reiškė jo liūdna šypsena. Mano pasiūlymas
keisti kuopai kuopą buvo priimtas, ir gvardiečių vadas pradėjo vadovauti. „Ser­
gejau! — kreipėsi jis į kuopos vadą. — Kiek turi žmonių?" „Šešis!“ — raporta­
vo jaunesnysis leitenantas, visai jaunas vaikinukas, nešvariu juodu avikailio
puspalčiu ir ausine kepure. Aš pamaniau, kad man pasigirdo, bet nutylėjau. Juk
negalėjo kuopoje būti šeši žmonės! Tiek mes turėjome viename skyriuje. „O
tu, Aleksejau," — paklausė bataliono vadas kito kuopos vado.
„Aštuoni! — raportavo kitas leitenantas, bet tuoj pat pasitaisė: — Tai kartu
su manimi!" 3-joje kuopoje buvo dešimt žmonių, taip pat kartu su vadu. Aš
paklausiau bataliono vado, kiek gi iš viso žmonių batalione. Jis ilgai krutino
lūpas, matyt, kažką skaičiavo, ir galiausiai pratarė, kad šiuo metu batalione turi
būti ne mažiau trisdešimties penkių žmonių.
„O kiek pulke?" — paklausiau aš. Jis tiksliai to nežinojo, manydamas, kad
turėtų būti ne mažiau šimto penkiasdešimties žmonių. Išgirdęs, kad mūsų bata­
lione per septynis šimtus žmonių, jis švilptelėto, bet nenustebo, tik atsidusęs
pasakė, jog prieš savaitę ir jų batalione buvo ne mažiau penkių šimtų žmonių.
„Bet dabar, po tokios „mėsmalės", mažai kas liko!"-atsidusęs užbaigė jis.
Visą naktį mes šliaužėme begalinėmis, giliomis tranšėjomis. Smarkai šalo, o
pasišildyti nėra kur. Kartkartėmis vokiečiai apšviesdavo mus raketomis ir kiek­
vieną kartą į mūsų pusę paleisdavo trasuojančių kulkų seriją. Pagaliau mes
išdėstėme žmones tuščiose tranšėjose, kur visgi buvo šilčiau nei atvirame vėjy­
je ir pranešėme į pulko štabą apie išeities pozicijų užėmimą. Netrukus pritaikė­
me savo žeminę darbui ir būstui. Ypač jaukiai įsikurti nesiruošėme, nes juk
rytoj ruošėmės pulti. Mes tikėjomės, kad sugebėsime išrūkyti vokiečius iš šiltų
žeminių ir patys jas užimti. Bet, kaip sakoma, ne kaip žmogus nori, o kaip
dievo duota.
Įsakymo tvarka kariai pakilo iš savo tranšėjų ir užėmė pozicijas kuo arčiau
priešo.
Reikėjo įsikasti, kad būtų kuo mažesni nuostoliai po priešo ugnies, bet žemė
buvo įšalusi ir mūsų mažų kareiviškų kastuvėlių nebuvo galima į ją įsmeigti.
Keturiasdešimties laipsnių šaltyje mūsų kareiviai gulėjo beveik atvirame lauke,
aiškiai matomi iš vokiečių pusės, nes juodais taškais išsiskyrė ant baltos žemės.
Vokiečių mes visai nematėme, nes juos visiškai dengė sniego pylimas.
Puolimas buvo paskirtas vasario 22-ąją, 9 valandą ryto, kai jau prašvito ir
matėsi puolimo kryptis. Tačiau ir vokiečiams gerai matėsi mūsų puolančiųjų
grandys. Pagal gautus nurodymus, puolimą turėjo pradėti visi 48-osios armijos
daliniai. Mes laukėme bendro signalo, o jo vis nebuvo. Žmonės taip sušalo, kad
susitaikę su viskuo, norėjo tik vieno — judėti į priekį. Buvo kalbama, kad
130

laukiama mūsų aviacijos, siekiant kompensuoti artilerijos tylėjimą, kuri neturė­
jo šaudmenų.
Ir štai aviacija pasirodė danguje, bet tai buvo....priešo aviacija. Devyniolika
vokiečių lėktuvų smingamajame skrydyje bombardavo ir apšaudė mūsų žmo­
nes, prisiplakusius prie žemės. Ant sniego liko lavonai.
<...>
Iš bataliono sekimo punkto matėme kareivius, prisidengiančius rankomis gal­
vas nuo krentančių vokiečių bombų ir vokiečių lakūnų kulkosvaidžių ugnies.
Atidengė ugnį ir vokiečių artilerija. Ji prisišaudė iš anksto, ir artilerijos patrankų
sviediniai tiksliai krito į taikinius. Nuo jų, kaip ir nuo aviacijos nebuvo jokio
išsigelbėjimo. Pabandžiusį pasikelti tuoj pat pakirsdavo iš sniego pylimų angų
kulkosvaidžių ugnis. Tik sutemus mes atitraukėme likusius gyvus karius į apka­
sus, kad jie galėtų sušilti, o užmuštuosius ir sužeistus atitempėme prie mūsų
priekinės linijos — kažką palaidoti, kažkam suteikti medicinos pagalbą. Taip
baigėsi mūsų pirmoji diena fronte. Mes ne tik neužėmėme Zmiejovkos geležinke­
lio stoties, bet net nepriartėjome prie vokiečių priekinės gynybos linijos.
Vasario 23-ąją vėl pasikartojo tas pats. Puolimo signalo vėl nebuvo, nors
žmones puolimui išvedė į tą pačią prakeiktą pliką vietą. Vokiečių lėktuvai, kaip
ir vakar, lygiai 11 valandą ryto, pasirodė virš kovos lauko ir viską pakartojo
pagal vakarykštės dienos scenarijų.
Vasario 24-ąją po lengvo artilerijos parengimo (trūko sviedinių) divizijos
daliniai pradėjo puolimą. Tačiau koks tai buvo puolimas? Mažai kas pasiekė
vielų užtvaras, daugumą užmušė arba sužeidė neutralioje juostoje. Kai kurie
drąsuoliai pasiekė vielas, bet ir liko ant jų kyboti — mirusieji. 167-ojo pulko
puolimą remiantieji septyni tankai sugebėjo įsiveržti į Nagornajos kaimo šiauri­
nį pakraštį, bet, likę be pėstininkų, pasuko atgal. Pėstininkai, sustabdyti stip­
rios kulkosvaidžių, artilerijos ugnies, minosvaidžių ir užkastų tankų pabūklų
ugnies, toliau nesivežė ir sugulė prie vielos užtvarų. Ten jie tapo geru taikiniu
priešui, kuris sušaudė juos tiesiu laikymu. Mūsų nuostoliai buvo kolosalūs, bet
niekas nesiruošė kištis į nusikalstamą žmonių naikinimą. 48-osios armijos vado­
vybė įsakinėjo būtinai pralaužti puikiai organizuotą priešo gynybą, bet piršto
nepajudino, kad užtikrintų puolimą artilerija ir aviacija. Mėsmalė tęsėsi.
Niekas jau nereikalavo, kad divizija pultų Oriolo kryptimi. Niekas jau pri­
mygtinai nereikalavo užimti Zmijovkos stotį. Reikėjo nors pralaužti priešo gy­
nybą ir užimti Nagornajos ir Choroševskajos kaimus. Tačiau ir šito mes nesu­
gebėjome padaryti.
<...>
Tą atmintiną rytą mes su bataliono vadu buvome sekykloje. Netoliese buvo
tuščias rūsys, nurodžiau ryšininkui nusileisti ten, nešantis ryšio su pulku apara­
tą. Tačiau vokiečiai pastebėjo mūsų vadavietę ir stebėjimo punktą ir pradėjo jį
intensyviai apšaudyti. Mums patekus į „šakutę", kurioje vokiečių šešiavamzdžių minosvaidžių sviediniai pradeda sproginėti už mūsų, po to prieš mus, aš
jau tiksliai žinojau, kad netrukus jie pataikys į tikslą. Tuo metu bataliono vadą
pakvietė prie pulko aparato, ir jis nusileido į rūsį. Po minutės jis pakvietė ten
131

mane, pokalbiui kvietė pulko štabo viršininkas. Tačiau nusileisti į rūsį aš ne­
spėjau. Netoliese sprogo 160-ties milimetrų mina, ir aš pajutau dešinėje kojoje
stiprią šilumą. Aš spėjau pagalvoti, ačiū dievui, nieko neatsitiko su kaire koja,
kuri iki šiol paskaudėdavo. Po kelių sekundžių praradau sąmonę. Atsigavęs
pamačiau šalia kūną be galvos. Tai buvo bataliono raštininkas Puchartas, jį aš
pažinau pagal auksinį laikrodį ant rankos. Aš bandžiau atsistoti, bet nesugebė­
jau. Koja degė ugnimi. Tiksliau — skausmas visame dešiniajame klube, iš
kurio fontanu tekėjo kraujas. Labai vargdamas, mane sutvarstė bataliono saninstruktorius, kuris buvo šalia ir tik per stebuklą nenukentėjo.
<...>
Tuo metu mūsų divizija dar ne vieną kartą dalyvavo mūšiuose. Remiami
septynių tankų, atsitraukusių nuo Nagornajos, 156-ojo pulko daliniai užėmė
svarbią taktiniu požiūriu 242,7 aukštumą, į šiaurę nuo Choroševskajos, ir ten
įsitvirtino. Priešas galinga ugnimi sustabdė tolesnį pulko judėjimą. 48-osios
armijos vadovybės sprendimu divizija buvo perkelta į kitą barą, nurodant pulti
Nikitovkos kaimo kryptimi, užimti jį ir prieiti prie Neruč upės ruožo. Tačiau ir
šį kartą divizijos daliniai nieko nepasiekė. Naktį iš vasario 27-osios į 28-ąją mus
pakeitė 6-oji gvardijos divizija, gavusi žymų papildymą. Mes dabar atsidūrėme
gvardiečių padėtyje, kai neseniai juos keitėme. Mūsų šaulių kuopose buvo tiek
pat žmonių, kiek tada turėjo gvardiečiai, gal truputį daugiau.
Kovo 6-ąją divizijos daliniai vėl pradėjo puolimą Nikitovkos kaimo kryptimi,
tačiau ir vėl nieko nepasiekė. Dar dvi savaites vyko beprasmiški mūšiai, sie­
kiant pralaužti vokiečių gynybą. Tačiau, suprantama, be atitinkamo artilerijos
parengimo, be aviacijos, o tik su šūkiais „ura" atakos pasisekimo neturėjo.
Vokiečiai gynėsi sumaniai, patikimai ir jų pusėje buvo pergalė.
48-osios armijos vadovybė dėl šio beprotiško puolimo didelių nuostolių ir
menkų rezultatų buvo priversta diviziją išvesti į antrąjį armijos ešeloną ir su­
telkti Kubanės, Zalipaevkos, Fiodorovos gyvenviečių rajone. Daliniai buvo iš­
dėstyti žeminėse ir gyventojų namuose. Netrukus atvykus naujai „patrankų
mėsai" iš 2-jo lietuviškojo atsargos bataliono, buvo įsakyta surengti užsiėmi­
mus ir ruoštis naujoms kautynėms. Per daugkartinius užsiėmimus su karinin­
kais buvo išnagrinėti vasario puolamųjų kautynių trūkumai. Trūkumai kažko­
dėl buvo priskiriami tik mums, o apie aukštosios vadovybės neišmanymą nie­
kas nė žodžio nesakė. Gavosi, kad mes ir esame nesėkmingų vasario kovų
pagrindiniai kaltininkai.
Tačiau štai dokumentinė pažyma. Iš archyvų medžiagos aišku, kad vasario
25-ąją Lietuviškosios divizijos 224-ojo artilerijos pulko penkios baterijos ir 1007ojo lengvojo artilerijos pulko trys baterijos vienam pabūklui turėjo tik pusę
šaudmenų komplekto, 543-ojo prieštankinio naikintojų diviziono baterijos —
septynias dešimtąsias komplekto, o 155-ojo artilerijos pulko penki pabūklai —
tik keturiasdešimt sviedinių. Panaši padėtis buvo ir kitomis puolimo dienomis
— vasario 25-ąją, 27-ąją ir 28-ąją. Nereikia būti karo specialistu, norint suprasti
tų dienų pralaimėjimų priežastis.

132

Nėra divizijos karių kaltės dėl pralaimėjimų. Baisiomis sąlygomis jie elgėsi
drąsiai ir santūriai.
Puikiai veikė medicinos tarnyba. Sanitarai ir sanitarės ištisas paras, be jokio
poilsio, suteikdavo medicinos pagalbą mūšio lauke, apšaudant priešui. Dauge­
lis jų buvo sužeisti arba žuvo. Prisimenu, mūsų bataliono sanitaras Ben — Čion
Šlomovičius tvarstė ranką automatininkui Ionai Zaksui, bet tuo metu kulka
pataikė Zaksui į akį. Tuomet Šlomovičius metėsi prie kažkokio statinio griuvė­
sių, kur gulėjo sužeistųjų grupė. Jam pasiekus tvarią, šalia sprogo mina ir
sunkiai sužeidė karį V. Koganą. Šlomovičius norėjo jam padėti, bet didelė kitos
minos skeveldra pramušė drąsaus sanitaro krutinę, užkabino plautį ir išėjo per
kelis milimetrus žemiau širdies. Nuostabaus chirurgo daktaro Ptašeko ir jo
žmonos, vyresniosios chirurgijos seselės Saros Ptašek pastangomis Ben —Cioną Šlomovičių pavyko išgelbėti, ir šiandieną jis gyvena Izraelyje. Ten taip pat
gyvena ir Iona Zaksas, tuo metu netekęs akies. Pridursiu dar, kad sanitaro
krepšį Šlomovičius perėmė iš Sonios Ivenskytės, kurią tuo melu sužeidė. Pami­
nėsiu dar Chaną Moskovič, Idą Itengaitę ir Fainą Galperiną, puikias, didvyriš­
kas mūsų pulko merginas.
<...>
Man grįžus į savo pulką, divizija jau buvo 48-osios armijos antrajame ešelo­
ne ir užsiėmė kovine parengtimi. Pradėjau vykdyti bataliono štabo viršininko
pareigas. Bataliono vadas buvo vietoje. Batalionui kaip ir anksčiau vadovavo
kapitonas Stanislovavičius. Padaliniuose įvyko permainos. Beveik visi kuopų
vadai buvo nauji, nes senieji buvo užmušti arba sužeisti. Gyvi liko tik minosvai­
džių ir kulkosvaidžių kuopų vadai, kurie į atakas savo karių nevesdavo. Šaulių
ir kulkosvaidinkų padaliniuose iš rikiuotės išėjo per septyniasdešimt penkis
procentus karių. Į jų vietas iš Balachnos atvyko neapšaudyti, nedalyvavę anks­
čiau mūšiuose kareiviai ir seržantai, kuriuos reikėjo rimtai paruošti būsimiems
mūšiams. Laiko buvo nedaug.Mes buvome veikiančioje armijoje ir privalėjome
kiekvienu momentu būti pasiruošę kautynėms. Apie tai mums ne vieną kartą
primindavo naujas mūsų divizijos vadas generolas majoras Vladas Karvelis,
išsilavinęs ir sumanus vadas.
<...>
Atmintiną 1943 metų birželio 22 dieną mūsų diviziją aplankė Centrinio fron­
to vadas generolas pulkininkas (vėliau Tarybų Sąjungos, o taip pat Lenkijos
kariuomenės maršalas) Konstantinas Rokosovskis. Jis aplankė mūsų pulko balalionus, kalbėjosi su karininkais ir kareiviais, apžiūrėjo paruoštas pozicijas.
Tą dieną, apie kurią pasakoju, apsupome mūsų fronto vadą ir su malonumu
atsakinėjome į jo klausimus. Jis kalbėjo ramiai, šypsodamasis, buvo akivaizdu,
kad vadas patenkintas. Divizijos politskyriaus viršininkas pakankamai patetiš­
kai užtikrino jį, „kad kariai lietuviai garbingai įvykdys tėvynės ir fronto vado
įsakymą". Divizijos vadą jo politinis pavaduotojas kažkokiu būdu nustūmė į
antrą planą.
<...>
Generolas Karvelis, jau anksčiau sutikdavęs Rokosovskį, ramiai ir netuščia133

žodžiaudamas pranešė, kad viskas paruošta įtemptai gynybai, o divizija dės
visas pastangas įvykdyti iškeltą uždavinį. „Dėkoju!" — pasakė Centrinio fron­
to vadas ir atsisveikindamas padavė divizijos vadui ranką.
<...>
Liepos 4 —ją, 4 valandą 20 minučių, apie šimtą dvidešimt priešo bombone­
šių užtemdė giedrą dangų virš divizijos. Grupėmis, skutamuoju skrydžiu, jie
bombordavo mūsų pozicijas. Lėktuvams davus ženklą, atidengė ugnį ir hitleri­
ninkų artilerija. Tai truko ilgiau negu valandą. Visa žemė drebėjo nuo bombų ir
sviedinių sprogimų. Atrodė, kad šioje pekloje nebus galo. Bet štai artilerija
pradėjo apšaudyti giliau mūsų gynybą, o mūšio lauke pasirodė vokiečių pėsti­
ninkai, lydimi tankų. Ore juos dengė vokiečių šturmuojantieji lėktuvai. 156-ąjį
pulką priešo pėstininkai puolė remiami dvidešimties tankų, bet nieko nepasie­
kė. Nuo artilerijos, tankų, savaeigių pabūklų ugnies patyrę didelių nuostolių,
vokiečiai buvo priversti atsitraukti į išeities pozicijas.
Didžiausio laimėjimo priešas pasiekė pagrindinio smūgio kryptimi, 167-ojo
pulko gynybos bare. Pirmoji sėkmė jų laukė „semidvorikų" (taip mes vadinome
septynis kiemus, likusius nuo didelio kaimo) rajone.
<...>
Liepos 5-osios 13 valandą 30 minučių didelis vokiečių automatininkų būrys,
remiamas aštuonių tankų, atakavo 167-ojo pulko 1-ojo bataliono pozicijas ir
įsiskverbė giliai į jo gynybą, pasiekė 2-jo bataliono tranšėjas. Buvo nutarta
nedelsiant kontratakuoti vokiečius ir juos sunaikinti. Skubiai suformuotas sa­
vanorių rinktinis padalinys.
Jo vadu buvau paskirtas aš, o mano pavaduotoju leitenantas Kavaliūnas,
mūsų mokyklos auklėtinis. Laiko buvo nedaug. Aš paskirsčiau padalinį į penkis
būrius, kuriems vadovauti paskyriau karininkus. Būriai bėgte pajudėjo ten, kur
įsitvirtino vokiečių automatininkai. Jų buvo keli, ginkluoti automatais ir kul­
kosvaidžiais. Mūsų dauguma buvo ginkluoti šautuvais. Aplink buvo tikra pek­
la. Sproginėjo bombos ir sviediniai, griaudėjo artilerija, kaleno automatai.
Ir staiga šiame griausme pasigirdo lietuviška daina. Tai dainavo leitenantas
Kavaliūnas. Jo stiprus, puikus balsas prasiverždavo per triukšmą ir gaudesį.
Kareiviai greitai pasigavo dainą, ir štai ji sklinda virš mūšio lauko. Su daina į
mūšį eiti lengviau.
Netrukus mes buvome prie tikslo. Aiškiai matėme išsidėsčiusius iš mūsų
atimtoje tranšėjoje vokiečių kareivių veidus. Taip greitai vokiečiai mūsų nelau­
kė, tad nieko nuostabaus, kad jie pasimetė. Mūsų vaikinai kovėsi kaip žvėrys.
Nejausdami nuovargio, be jokios baimės. Liko tik baisi neapykanta priešui ir
pyktis jam. Vokiečius šaudėm iš arti, apmėtydavome granatomis, badėme dur­
tuvais, kapojome kastuvėliais, mušėme buožėmis.
Pats Kavaliūnas užmušė ne mažiau penkių žmonių ir tiek pat sunkiai sužei­
dė. Jis ir pats buvo sužeistas, tiesa, lengvai, bet jo galinga figūra lakstė po
lauką kaip mirties sūkurys. Pamatę jį kruviną, vokiečiai bėgo šalin.
Panikuodami vokiečiai pradėjo atsitraukti, palikdami sužeistuosius. Netrukus
mes jau buvome mūsų nubaustųjų kuopos tranšėjoje, kuri buvo užversta nubaus134

I

Ii)jų lavonais. Čia mes radome pakabintą virš laužo mūsų ryšininko kūną.
Mes paėmėme daug belaisvių ir gausybę trofėjų. Mes užmuštų iš viso netuIėjome. Pasiekėme įtikinamą ir visišką pergalę.

1944 metų spalio 12 rytą vokiečiai pradėjo ryžtingą puolimą. Prieš mūsų
diviziją buvo mesti Tilžės karo mokyklos kariūnai, kai kurios 551-osios pėsti­ 135
ninkų divizijos dalys ir visa SS tankų divizija „Germanas Geringas" . Vokie­

ar abu kartu. Galva braškėjo, negalėjau pajudinti liežuvio. Aš paklausiau Velonskį, kur vokiečiai. Jis parodė ranka, kad toli ir aš patenkintas užmigau.
Ištisą naktį mes tvarkėmės. Nors mano galva plyšo, labai skaudėjo juosme­
nį, o kalba buvo nelabai rišli, aš vėl vadovavau batalionui. Skausmą man sukėlė
žinia apie didelius bataliono nuostolius. Buvo užmušta arba sužeista pusė kari­
ninkų ir pusė seržantų bei kareivių. O mūšis dar nebuvo pasibaigęs. Spalio 16
dieną priešas, gavęs papildymą, ištisą valandą sprogdinęs mus artilerija ir avia­
cija, bandė prasiveržti abipus plento. Vokiečius prigirdė, ir jie į ataką ėjo girti.
Per visą dieną nieko ypatingai nepasiekę, vokiečiai visai sužvėrėjo ir, nesiskai­
tydami su didžiuliais nuostoliais, veržėsi kaktomuša.Tai buvo dar visai jauni
vyrukai, Tilžės karo mokyklos kariūnai. Nesugebėję nieko padaryti dieną, jie
nutarė paimti mus naktį.
Naktį, 2 valandą 30 minučių, prasidėjo pašėlęs šaudymas. Po to ryte, 4 valandą,
7.30, 8.35, mus puolė vis daugiau atakuojančiųjų, ne mažiau dešimties lėktuvų visą
laiką buvo ore. Artilerija ir minosvaidžiai apskritai netilo. Miške sunku koreguoti
šaudymą, todėl daug vokiečių sviedinių krito ant jų pačių galvų. Pagaliau priešas
sugebėjo įvaryti pleištą į mūsų gynybą, ruošdamasis apsupti didelę mūsų pulko
dalį. Šioje sudėtingoje situacijoje mūsų pulko vadas padarė drąsų sprendimą: jis
ėmė vadovauti 1-ajam batalionui, kuris buvo rezerve ir pakėlė jį į kontrataką. Tai
buvo padaryta taip sparčiai ir taip grėsmingai šaukiant „ura", kad vokiečiai neiš­
tvėrė ir pradėjo trauktis. į kontrataką įsijungė 2-asis ir 3-asis batalionai, nors mus
pačius priešas buvo smarkiai užspaudęs. Šioje sumaištyje pulko vadas buvo su­
žeistas į ranką, bet sutvarstytas liko rikiuotėje
Būdamas perrišimui sanitarinėje kuopoje, Fiodoras Konstantinovičius rado
laiko man paskambinti. Aš išgirdau jo balsą: „Na, kaip tu ten, Volodia, gyvas
dar?" Aš atsakiau, kad kol kas gyvas. Jis energingai man pasakė:
— Gerai, drauguži, laikykis! Mes šitą niekingą bjaurybę greitai pribaigsime!.
Ir mes laikėmės.
Spalio 17 dieną vokiečiai mus atakavo dar du kartus, o 18-ąją — dar tris
kartus, bet jautėsi, kad jie jau išsikvepia. Tačiau ir mes jau vos laikėmės.
Patyrę didelius karinės jėgos ir kovinės technikos nuostolius, vokiečiai pra­
dėjo trauktis. 16-oji lietuviškoji divizija kartu su kitais tarybinės armijos dali­
niais pradėjo persekioti priešą.
<...>
1944 m. lapkričio 19-ąją korpuso vado įsakymu mūsų divizijos du pulkai —
167-asis ir 249-asis pasiuntė po vieną batalioną į puolimą, patikrinti žvalgybos
mūšiu priešo gynybos sistemą. Buvo nuspręsta, kad sėkmės atveju pulkai įves į
mūšį savo pagrindines jėgas.
Aš tuo metu buvau pulko štabe, bet, neišlaikęs įtampos, nubėgau į pulko
stebėjimo punktą, tikėdamasis, esant reikalui, kuo nors padėti vadui. Aš vis dar
negalėjau priprasti prie štabo karininko padėties. Įbėgęs į sekyklą, netikėtai pama­
čiau ten stambią mūsų korpuso vado generolo leitenanto Makarovo figūrą.
167-ojo pulko 1-ajam batalionui, kuris puolė dešiniau, nesisekė, ir jis sugulė
prieš pirmąją priešo gynybos tranšėją. Mūsų 3-asis batalionas sėkmingai pra136

Iciužė priešo gynybą ir įsikirto smaigaliu. Kadangi smaigalys buvo siauras,
atsirado pavojus, kad vokiečiai sugebės smogti iš flango ir atkirsti batalioną
nuo pagrindinių pulko jėgų. Po to būtų bandoma apsupti batalioną ir jį sunai­
kinti. Žinoma, ir generolas, ir mūsų pulko vadas visa tai matė ir vertino ne
blogiau už mane. Lysenka paprašė vado leisti jam grąžinti batalioną į išeities
padėtį. Tai kažkiek supykdė Makarovą —jis „riebiai" nusikeikė ir metė Lysenkai: „tik be panikos, papulkininki!" Makarovas, neilgai pagalvojęs, įsakė į mūšį
mesti likusius du pulko batalionus ir išplėsti 3-jo bataliono laimėjimą. Iš esmės
tai buvo drąsus sprendimas, nes laimėjimas plėtėsi ten, kur jis ir buvo numatylas. Tačiau šiuo atveju tai buvo ypač rizikinga. Lysenka pradėjo prieštarauti, tai
dar labiau supykdė korpuso vadą, ir jis apskritai prarado sugebėjimą ramiai
samprotauti. Iškilo klausimas jau ne dėl bataliono likimo, o dėl generolo, nuta­
rusio parodyti savo valdžią, nesiskaitant su realia padėtimi, prestižo. Generolas
jau rėkdamas pakartojo įsakymą paspartinti likusių batalionų judėjimą į siaurą
proveržio vietą. Lysenka buvo priverstas telefonu įsakyti 1-ojo ir 2-ojo batalio­
nų vadams pasiųsti savo žmones į priekį. Kai tik šie batalionai įėjo į siaurą
proveržio koridorių, vokiečiai perkėlė prieš savo pirmutinį kraštą artilerijos
užsklandą, kad niekas negalėtų mūsų pulkui padėti, po to, smūgiuodami iš
abiejų flangų, apsupo mūsų pulką glaudžiu žiedu. Viskas matėsi iš mūsų stebė­
jimo punkto. Generolas pradėjo šaukti, kad tai atsitiko dėl Lysenkos kaltės,
nes jis delsė mesti į kovą du batalionus. Fiodoras Konstantinovičius stovėjo
prieš jį nuleidęs galvą. Generolas, dar pat riukšmavęs, atsisėdo į savo automobi­
lį ir išvažiavo.
Lysenka tuoj pat pranešė apie tai divizijos vadui ir iš karto buvo imtasi rimtų
bandymų gelbėti pulką. Kai pagaliau pavyko prasiveržti prie apsuptų mūsų
dalinių, daug karių ir karininkų gulėjo sušaudyti ant žemės. Tarp mirusiųjų
gulėjo ir mano kurso draugas, puikus žmogus ir geras karininkas kapitonas
Grinkus. Mūsų pulkas patyrė rimtų nuostolių ir faktiškai kurį laiką tapo nevisa­
vertis ir nekovingas. Labiausiai išgyveno pulko vadas. Jis pradėjo ieškoti mir­
ties. Vaikščiojo visu ūgiu tranšėjos kraštu, nesiguldavo artilerijos apšaudymo
metu. Jis liovėsi kalbėjęs su mumis, ir mes ėmėme rimtai nerimauti dėl jo.
<...>
Vieną rytą mane ir štabo viršininką iškvietė į divizijos štabą, ir susijaudinęs
generolas pranešė, kad atvažiuoja pats maršalas Žukovas. Divizijos vadas buvo
išsigandęs ir jo baimė pamažu persidavė mums. „Į mūsų diviziją jis važiuoja?"
—patikslino Reliškis. „Na taip, to dar betrūko!" — išsprūdo divizijos vadui. —
Žukovas vyksta į fronto štabą, kur ves pasitarimą, dalyvaujant pulkų vadams."
Reliškis su palengvėjimu atsiduso, aš su nerimu. Mes girdėjome apie talentingą
karvedį Tarybų Sąjungos maršalą Georgijų Konstantinovičių Žukovą, vienintelį
Vyriausiojo vado J.Stalino pavaduotoją, žinojome jo plačiausius įgaliojimus ir
netramdomą įniršį. Visi bijojo Žukovo nuo maršalo iki leitenanto — ir neslėpė
šito. Jis galėjo per minutę nuimti pulkų ir net divizijų vadus, jei manė, kad bus
naudos. Esant būtinumui jis galėjo imtis griežtesnių priemonių, bet apie tai
stengėmės garsiai nekalbėti.
137

Taigi, nusimato susitikimas su Žukovu. Pulke apie tai žinojome tik aš ir
Reliškis. Mums teko per naktį paruošti visus žinybinius dokumentus. Supranta­
ma, kad mes visą naktį nemiegojome, ir aš, pavargęs ir susijaudinęs, nujojau į
divizijos štabą, iš kur automašinomis nuvažiavome į nurodytą vietą. Mus surin­
ko, kaip buvo priimta, valandą anksčiau. Nedidelę patalpą glaudžiu žiedu apsu­
po kariškiai, tarp kurių buvo daug karininkų. Mus tris kartus patikrino, prieš
įleisdami į patalpą. Asmens dokumentų reikalavo ir iš generolų, ir iš pulkinin­
kų. Mes, majorai, buvome tik dviese: artileristas ir aš. Sėdėti galėjo tik genero­
lai, kiti buvo priversti stovėti, nes trūko vietų. Mes su kaimyninio 156-ojo
pulko vadu, priekurčiu papulkininkiu Lunia, įsikūrėme kažkur prie durų, už
visų nugarų, kad nebūtume matomi. Lunia vyresnis už mane penkiolika metų,
bet dėl artėjančio susitikimo drebėjo žymiai stipriau, nors jau seniai buvo pulko
vadas ir patyręs solidų frontinį užsigrūdinimą. Tačiau maršalo bijojo ir karve­
džiai žymesni už mus. Neramu buvo armijų vadams, kurie puikiai žinojo, kad
už „tūpčiojimą vietoje" jiems teks atsakyti. Aš taip pat bijojau, bet mažiau už
kitus, nes buvau įsitikinęs, kad maršalas iš viso neatkreips į mane dėmesio. Per
smulki jam figūra.
Žukovas sparčia eisena priartėjo prie stalo ir, mostelėjęs ranka, mandagiai mestelėjo
stovintiems: „Prašau sėstis". Kambaryje tvyrojo mirtina tyla ir buvo labai karšta. Nie­
kas nekrustelėjo, net fronto vadas generolas pulkininkas Bagramianas, senas maršalo
draugas. Maršalas buvo rudu odiniu paltu su maršalo antpečiais. Prisėdęs prie stalo, jis
nusiėmė kepurę ir, padėjęs ją ant stalo, nusišluostė plačią kaktą nepriekaištingo baltu­
mo nosine. Truputį pagalvojęs, ištraukė iš palto kišenės portsigarą, ištraukė papirosą ir
užsirūkė. Sėdintiems šalia užsirūkyti nebuvo pasiūlyta. Maršalas prabilo nelabai garsiai,
bet raiškiai ir aiškiai ištardamas žodžius. Jo pasisakymo prasmė buvo ta, kad karas
artėja prie pabaigos. Tarybinė armija jau kovoja Vokieūjos teritorijoje, o štai 1-asis
Pabaltijo frontas negali susidoroū su šia „velniška Kuršo kariuomenės grupuote."
Palaipsniui jis kėlė balsą ir beveik pradėjo rėkti. Jo dikta, žemaūgė, plačiapetė figūra
darė mums didžiulį įspūdį, o galingas smakras su duobute kėlė pagarbumą.
„Draugas Stalinas ypatingai nepatenkintas jūsų fronto veiksmais, generole
Bagramianai", — mestelėjo jis suirzęs mūsų vadui visų jo pavaldinių akivaizdo­
je. Generolas pulkininkas atsistojo ir norėjo kažką pasakyti, Žukovas labai
nemandagiai jį nutraukė: „Sėdėkite, sėdėkite, man nereikia jūsų pasiteisinimų.
Reikalingi veiksmai ir tuo pačiu energingi, labai energingi." Generolas Bagra­
mianas atsisėdo ir nuleido galvą. Visi prislėgti tylėjo. „O ką jūs galvojate?" —
paklausė Žukovas 2-osios gvardijos armijos vado. Generolas atsistojo ir pagar­
biai, nelabai garsiai pradėjo kažką aiškinti maršalui. Tuo pačiu metu skleidė
žemėlapį, bet iš susijaudinimo ilgai negalėjo rasti reikiamą vietą. Žukovas vėl
įniršo ir piktai šūktelėjo generolui: „Ką jūs, generole, ten vapaliojate? Aš nieko
nesuprantu. O žemėlapį palikite ramybėje. Savo barą jūs privalote žinoti atmin­
tinai, be topografinio žemėlapio!" Generolas nutilo. „Na, aš ilgai lauksiu?" —
jau riaumojo Žukovas. Mes visi išsigandę tylėjome, prislėgti pagarsėjusio kar­
vedžio neįtikėtino grubumo.
Papulkininkis Lunia, priekurtis po kontūzijos, pakankamai grasiai, o kaip
138

jciin atrodė-tyliai, kreipėsi į mane, kažko klausdamas. Jo balsas nutraukė tylą,
visi pasuko į mus galvas. Tai pamatęs, Lunia tuoj pat atsiklaupė ant kelių, kad
jo nesimatytų. O aš tapau visiems matomas. Kartu su visais į mane nukreipė
savo piktą žvilgsnį maršalas. „Kas toks?" — paklausė jis garsiai, manydamas,
kad būtent aš šią akimirka leidau sau taip garsiai kalbėti. Aš iš pradžių nesupra­
tau, kad klausimas užduotas man ir pradėjau dairytis į kairę ir į dešinę. Už
mano nugaros buvo siena, atsitraukti nebuvo kur. Lunia iš baimės apskritai
kažkur dingo ant grindų. Reikėjo atsakyti ir aš, mikčiodamas ir drebėdamas,
prisistačiau. „Ir seniai vadovauji pulkui?" — paklausė Žukovas. Aš pasakiau,
kad daugiau nei mėnuo ir, pagalvojęs, patikslinau, kad vadovauju laikinai.
„Oho! — suminkštėjo maršalas. — Jau ištisą mėnesį! Vadinasi, tu čia pats
jauniausias pulko vadas. Ir ką gi tu galvoji dėl Kuršo grupuotės.?" Aš taip
pasimečiau, kad tiesiog praradau kalbos dovaną ir nežinojau ką pasakyti. Aš
tylėjau. Žukovas nusiramino, užsirūkė ir visai ramiai liepė prieiti prie stalo. Aš
įvykdžiau jo nurodymą ir sunkiai prasibroviau pro tankiai stovinčius kambaryje
karininkus. Pirmą kartą gyvenime kalbėjau su maršalu, ir dar kokiu! Artėdamas
prie stalo palaipsniui nusiraminau ir neskubėdamas pradėjau galvoti, kaip atsa­
kyti į Žukovo klausimą.
Pagaliau stovėjau šalia maršalo veidu į susirinkusius. Kaip vėliau man pasako­
jo mūsų divizijos vadas, aš buvau labai išblyškęs, bet, jo nustebimui, labai ramus.
Žukovas apžvelgė mano apdovanojimus (aš dar nebuvau Tarybų Sąjungos didvy­
ris, o tik pristatytas šiam vardui, apie» lai Bagramianas suspėjo šnibžtelėti marša­
lui). „Reiškia kovoji neblogai, jeigu pristatytas Tarybų Sąjungos didvyrio var­
dui", — padarė išvadą Žukovas, smulkiai išnagrinėjęs mano karišką palaidynę.
Jis tai pasakė visai taikingai ir nusišypsojo. Salėje pasigirdo palengvėjimo atodū­
siai. Visi suprato, kad audra praėjo ir pagerėjo Žukovo nuotaika. Daugelis man
padrąsinančiai nusišypsojo, o aš rausdamas pasakiau, kad stengiuosi „sąžiningai
atlikti savo pareigą tėvynei". Žukovas pritariamai linktelėjo galva. Tuo metu
pajutau, kad aš visai ramus ir galiu garbingai išsakyti savo nuomonę. Aš papra­
šiau maršalo leisti nušviesti padėtį pulko gynybos bare. Aš ją žinojau puikiai ir
labai tiksliai iš atminties apibūdinau priešo gynybą, kur, kokios ir kiek jis turi
tranšėjų, jo gynybos, ugnies priemonių tankis, išvedžiau jėgų santykį, tačiau
susilaikiau ir nepadariau jokių išvadų. Aš raportavau ir visa laiką su dėkingumu
galvojau apie savo štabo viršininką Reliškį. Tinkamai jis paruošė mane praneši­
mui, ir aš jutau, kad kalbu raiškiai. Aš kreipiasi tik į maršalą, bet kažkurią
akimirką pamačiau ir pritariančią mūsų fronto vado generolo pulkininko Bagramiano veido išraišką. Jis akivaizdžiai buvo manimi patenkintas. Matyt, Žukovui
aš irgi patikau. „Taip, taip, — pasakė jis, — kokias gi išvadas padarysi, majore?"
O išvadų mes su Reliškiu nesiryžome daryti. Jos nepatiktų maršalui ir aš, tai
nujausdamas, dvejojau. Tačiau Žukovas kantriai laukė atsakymo ir reikėjo kažką
sakyti. Aš ryžausi. Daug metų praėjo po to, bet aš niekada neužmiršiu tos
dienos, tos valandos ir to pakalbio.
Aš pasakiau pakankamai tvirtai, kad esant tokiam jėgų santykiui priešo
naudai, mes negalime pulti, patirsime didelių ir bereikalingų nuostolių, o rezul139

tatas bus nežymus. Be to, tarstelėjau dar aš, mums nepakanka jėgų, tai yra
artilerijos, tankų, aviacijos slopinti priešo ugnies taškus. Kalbėjau, pasikliauda­
mas atmintimi, nes viską iškaliau per praėjusią bemiegę naktį. Mano atmintis
visada buvo gera, o šį kartą dėl ypatingų aplinkybių ji veikė puikiai. Man
kalbant, maršalas nė vieno karto manęs nenutraukė, o tik rūkė ir kažką įtemp­
tai galvojo. Man nutilus, įsivyravo tyla, ir visi laukė maršalo žodžių. Aš nebu­
vau tikras, kad jam patiko pagrįstas ir atviras pranešimas, o ypač — kategoriš­
ka išvada. Staiga Žukovas atsistojo, pastebėjau, kad jis už mane žymiai mažes­
nis, bet platesnių pečių.
„Dėkoju, majore!" — pasakė jis ir padavė man ranką. Aš išsitempiau kaip
styga ir tvirtai paspaudžiau maršalo ranką. Tai buvo mūsų pirmasis susitikimas.
Antrasis įvyko daug vėliau, po dvidešimties metų, Maskvoje, Kremliaus rū­
muose, švenčiant Pergalės prieš fašizmą 20-metį.
Žukovas leido visiems užsirūkyti, kambaryje iš karto tapo jaukiau. Pasigirdo
negarsus pokalbis. Trumpai pakalbėjęs su Bagramianu, maršalas atsisveikino ir
pasuko prie durų. Visi pagarbiai atsistojo. Žukovui išėjus, pasitarimui vadovavo
fronto vadas generolas Bagramianas. Baigiant pasitarimą, Bagramianas prie
visų padėkojo mūsų divizijos vadui „už gerą pulko vado parinkimą." Jis dar
pasakė komplimentą mano adresu, po kurio aš labai paraudau. Mano nuosta­
bai, visi dalyvaujantieji pradėjo ploti. Aš supratau, kad taip man dėkojo už
sąžiningą ir, kaip vėliau pasakė generolas Urbšas, drąsų pranešimą Žukovui.
Privalau pridurti, kad Kuršo kariuomenės grupuotė taip ir nebuvo likviduo­
ta, o pasibaigus karui, vokiečių kariai patys pasidavė į nelaisvę.
Iš rusų kalbos vertė V. Stančikas

140

PRISIMENANT DRAUGUS IR BENDRAŽYGIUS
Šalomas Leiba SKOPAS

Aš nejutau artėjančio karo. 1941metų birželio 22-ąją miesto komjaunimo ko­
mitete mums, penkiems komjaunuoliams, įteikė šautuvą, penkis šovinius ir pa­
siuntė saugoti cukraus fabriką. Dvi dienas danguje buvo daug vokiečių lėktuvų,
skrendančių į rytus. Nenutrūkstamas motorų gaudesys. Birželio 24 ryte gamyk­
los apsaugos postą pridaviau draugui ir atėjau į komitetą. Mieste tvyrojo siaubin­
gą laukinė panika. Visi tarybinių ir partinių įstaigų darbuotojai pabėgo. Nebuvo
organizuotos evakuacijos. Vokiečiai sparčiai judėjo nuo sienos. Per miestą pašė­
lusiu greičiu lėkė mašinos su raudonarmiečiais. Niekas nesiruošė ginti miestą. Ir
apskritai visa Lietuva vokiečiams faktiškai atiduota be mūšio... Pasimačiau su
savo motina. Jai kaimynas patarė: „Tegu Šalomas eina į rytus. Jis komjaunuolis,
jo vokiečiai nepagailės. Mūsų nelies". Motina greitai surinko į kelionę lauknešė­
lį, atidavė man vienintelę vertybę, kuri buvo saugoma mūsų namuose — moteriš­
ką auksinį laikroduką, ir pirmą karią gyvenime papasakojo, kad Kuibyševe gyve­
na dvi tėvo seserys. Davė seną voką su adresu Kuibyševe. Rusiškai aš tuomet
visai nemokėjau ir negalėjau perskaityti užrašo ant voko. Motina pasakė: „Pasi­
imk kartu vyresnįjį brolį ir gelbėkitės! Laiminu tave, sūneli!" Bėgte susiradau
vyresnį brolį Gilelį darbe. Išėjome kartu prie išvažiavimo iš miesto. Pradėjome
balsuoti kartu su tokia pat bėglių minia. Nė viena mašina nestojo, raudonarmie­
čiai be atodairos bėgo į užnugarį. Nusprendėme įšokti į važiuojančius sunkveži­
mius. Pro šalį lėkė sunkvežimių kolona. Šokome su broliu prie mašinos. Aš
įsikibau į sunkvežimio bortą. Raudonarmiečiai stengėsi numesti nuo mašinos.
Viena ranka aš ištraukiau iš kišenės savo komjaunimo bilietą ir tiesdamas jį
raudonarmiečiams šaukiau: „Komsomol". Kažkuris karys pažvelgė į mano bilietą
ir už apykaklės įtraukė mane į kėbulą. Atsigręžiau į važiuojančią mašiną, bet joje
Gilelio nepamačiau. Jam nepavyko įšokti į sunkvežimį. ...Mamą, Gilelį ir du
jaunesniuosius broliukus sušaudė lietuviškieji policininkai.
Į rytus aš ėjau du mėnesius. Iš Baltijos šalių traukėsi iš esmės partijos
aktyvas. Nedaug žydų spėjo pabėgti, daugelis netikėjo, kad vokiečiai masiškai
naikins žydus. Latvijoje bėglių kolona buvo smarkiai subombarduota ir daugiau
'www.irember.ru Skopo Šalomo Leibos interviu Grigorijui Koifmanui fragmentai

141

nei pusę kolonoje buvusių žmonių žuvo. Toliau ėjome miškais. Be maisto,
nemokėdamas nė žodžio rusiškai, turėdamas vienintelį dokumentą ir tą parašy­
tą lietuviškai. Geriau neprisiminti to vargo ir kančių, viso to, ką teko patirti
atsitraukiant. Ėjau kartu su draugu Chaimu Ritvesu, kuris žuvo fronte 16-oje
lietuviškoje šaulių divizijoje. Tik rugpjūčio viduryje atsiradau toli nuo artėjan­
čio fronto. Mane nukreipė į kolūkį „Bolšoje selo", Jaroslavlio srities gilumoje.
Kolūkyje jau gyveno šeimos, evakuotos iš Leningrado. Apsigyvenau Sorokinų
šeimoje. Sorokinai buvo sentikiai, mane priėmė nuoširdžiai. Daug kas jų gyve­
nime man buvo neįprasta: virdulys, drabužiai... Parodžiau Sorokinams „kuibyševo" voką. Jie nusiuntė laišką nurodytu adresu ir netrukus tėvo seserys atsiun­
tė atsakymą. Aš buvau laukiamas. Šiltai atsisveikinęs su Sorokinais įsėdau į
garlaivį „Akademik Bach" ir nuplaukiau Volga. Abi tetos apsidžiaugė mane
pamačiusios. Jų vyrai jau kariavo. 1941 metų žiemos pradžioje atsitiktinai suti­
kau kažką iš lietuvių „bėglių", iš kurių sužinojau apie 16-osios lietuviškosios
šaulių divizijos formavimą.
Atėjau į karinį komisariatą ir pasiprašiau savanoriu. Ten man atsakė, kad „va­
kariečiai" į armiją nemobilizuojami, o šešiolikamečių į frontą neima net savano­
riais. Kuibyševe buvo Tarybų Lietuvos atstovybė. Kreipiausi ten. Mane priėmė
Lietuvos Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas Kučins­
kas. Jis gerai pažinojo mano dėdę — pogrindininką. Paklausiau: „Kodėl manęs
neima. Noriu į frontą savanoriu!" Kučinskas ant vyriausybinio blanko parašė:
„Komjaunuolis — pogrindininkas Skopas siunčiamas savanoriu į 16-ąją LŠD.“
Grįžau į komisariatą ir padaviau komisarui laišką. Jis pasižiūrėjo į mane
neslėpdamas suinteresuotumo ir tarstelėjo: „Lauk šaukimo". Po kelių savaičių,
į tetų namą, stovėjusį Galaktionovskajos gatvėje Nr. 71, pasibeldė pasiuntinys
ir padavė šaukimo lapelį. Teta pasiuvo iš pagalvės užvalkalo daiktmaišį, įdėjo
kažkokių daiktų. Komisariate gavau nukreipimą prisistatyti į Gorkio srities
Balachnos miestą, į Lietuviškosios divizijos formavimo vietą. Naktį, laukdamas
traukinio, užsnūdau. Kažkas perpjovė mano maišą, ištraukė maistą ir visus
dokumentus. Aš puoliau į neviltį. Atėjau į stoties viršininko kabinetą ir laužyta
rusų kalba pabandžiau paaiškinti savo nelaimę. Stoties viršininkas tylėdamas
ištraukė iš stalčiaus dokumentus ir grąžino man. Iki šiol negaliu suprasti, ar
buvo jis vagių bendrininku? Vasario 12-ąją aš jau buvau Balachnoje. Po medici­
nos ir mandatų komisijos buvau paskirtas į žvalgybos kuopą.
Mandatų komisijos metu manęs paklausė, ar noriu tarnauti žvalgyboje. Aš,
apsidžiaugęs, sutikau. Į žvalgybą rinko pačius geriausius ir labiausiai pasi­
ruošusius, tik buvusius pogrindininkus, komunistus ir komjaunuolius, bet buvo
ir 29-ojo šaulių korpuso kadrinių kareivių. Mano kuopoje „kadrinių" buvo
beveik pusė. Į žvalgybą žydų nenorėta imti, siekiant išlaikyti divizijos padali­
nius daugianacionalinės sudėties ir sudarytus iš pagrindinių tautų atstovų. Nors
buvo ir vaikinai rusai, kilę iš Lietuvos. Žvalgybos kuopoje iš pradžių buvo tik
keturi žydai o vėliau žymiai daugiau, nors sinagogą atidaryk. Mūsų kuopa
vadinosi — 18-oji motorizuota žvalgybos kuopa, tačiau nežinau, kodėl ji vadi-

nosi " motorizuota", motociklo joje niekada nebuvo, jau nekalbant BTR-o.
Kuopoje formavimo metu 120 žmonių buvo padalinti į tris būrius. Divizijos
žvalgybos vadas buvo majoras Stasys Gaidamauskas, buvęs buržuazinės Lietu­
vos armijos karininkas, žmogus drąsus ir reiklus. Griežtas, bet nepriekabus, iki
kraštutinumo oficialus. Vienu metu žvalgybai vadovavo majoras Šimko, irgi
labai rimtas, palikęs gerą įspūdį. Kuopos vadas, buvęs Lietuvos armijos karinin­
kas Daugėla, inteligentiškas žmogus, protingas. Jis nebuvo komunistas. Mūsų
atžvilgiu jis buvo korektiškas ir sausas. 1943 metų gulo kuopai pradėjo vado­
vauti kapitonas Eugenijus Barabašas, žuvęs keturiasdešimt ketvirtaisiais. Seno­
sios Lietuvos armijos dvasia ir užsigrūdinimas divizijoje buvo išlikęs. Divizijoje
nebuvo netvarkos, užtikrinant drausmę ar karininkų ir kartuvių santykiuose.
Net žvalgybos kuopoje karts nuo karto būdavo laikomasi „tam tikrų korek­
tiškumo rėmų". Pažvelgus į karius, negalima buvo pasakyti, kad tai „galvažu­
džių gauja". Aš patekau į būrį, kuriam vadovavo leitenantas Giedraitis, buvęs
Lietuvos armijos seržantas, už mūšius prie Maskvos Latvijos divizijos sudėtyje
apdovanotas medaliu „Už narsumą", o už pasižymėjimą mūšyje jam suteiktas
karininko laipsnis. Jo išdavystė 1943 metais sukrėtė mus, niekas nesitikėjo
tokio poelgio. Kuopoje kartu tarnavo buvęs komjaunimo CK sekretorius Anta­
nas Žalys, kuopos komjaunimo sekretorius, puikus žmogus ir ištikimas drau­
gas, mano draugas partorgas Bakas ir dar daug vaikinų ir drąsių žvalgų: Buro­
kas, Vytautas Skobas. Man atvykus į kuopą, gavau peilį makštyse, žvalgo
skiriamąjį ginklą.
Aš buvau jauniausias kuopoje. Prasidėjo karinis apmokymas. Per užsiėmi­
mus viskas atrodė paprasta ir lengvai pasiekiama. Žvalgybos taktikos mokyma­
sis, perėjimai, kliūčių įveikimas, peilio panaudojimas, šaudymas, užsimaskavu­
sio priešo paėmimas — viskas buvo paprasta. Tik jau vėliau, pirmųjų mūšių
metu, mes supratome, kas žvalgyboje svarbiausia. Savo krauju mokėmės.
Gruodžio pabaigoje mus permetė į kitą Tūlos srities rajoną. Sausio mėnesį mes
atlikome keliolikos naktų žygį į Glebovsko rajono gyvenvietę Ruskij Brod. Buvo
labai šalta, ištisas paras krito sniegas, pūga užpustė kelius. Visos maisto ir šaud­
menų gurguolės beviltiškai atsiliko. Mus be perstojo gainiojo išilgai fronto linijos
ir man jau atrodė, kad šiems 300 kilometrų ilgio perėjimams nebus galo, ir mes iki
karo pabaigos vaikščiosime iš vieno rajono į kitą. Vasario viduryje pakilome
žygiui į Droskovską. Po to mus įjungė į Briansko fronto 48-ąją armiją. Naujam
žygiui reikėjo nežmoniškų jėgų ir atrodė, kad iki nurodyto punkto mes nenueisi­
me. Mašinos ir vežimai negalėjo pravažiuoti užsnigtais keliais. Nešėme ant savęs
minas, sviedinius, šovinių dėžes. Speigas. Mes nueidavome po 25 kilometrus per
dieną, miegojome sniege, kai kurie mirtinai sušaldavo. 1943 metų vasaryje, nusil­
pę, išalkę, atlikę eilinį nepaprastai sunkų žygį, toliau ėjome prie Aleksejevkos.Ten
divizijai teko pirmasis kovos krikštas, o iš tikrųjų Aleksejevkos kaimas yra ištisas
mūsų divizijos karių broliškas kapas. 1943 vasario ir kovo mėnesių mūšiuose
divizija neteko per 80% karių. Tai dideli nuostoliai. Žuvo geriausi divizijos žmonės,
išlikimiausi tarybų valdžiai komunistai ir komjaunuoliai.
143

Aš galvoju, kad niekas divizijai lengvatų nedarė. Ji visada buvo metama į į
patį kautynių įkarštį. Viena, kas man atrodo teoriškai įmanoma, tai, kad politi­
nių organų pastangomis buvo siekiama po tragedijos prie Aleksiejevkos apsau­
goti diviziją nuo visiško sunaikinimo. Tiesa, ir pačioje divizijoje buvo siekiama,
pradedant mūšiais Kursko lanke, kovoti išmintingai, žmonių niekas negailėjo.
Prie Polocko į vokiečių užnugarį buvo pasiųstas 249-ojo šaulių pulko 1-asis
batalionas šturmuoti vokiečių korpuso štabą. Ne vieną kartą buvo bandyta tai
padaryti, todėl vokiečiai buvo „pasiruošę sutikti svečius". Pasiuntė batalioną
senu, „pažymėtu" maršrutu, per mišką, apsuptą iš abiejų pusių ežerais, puikiai
iš anksto žinodami, kad iš to nieko nebus, tačiau divizijos štabas griežtai vykdė
korpuso vadovybės įsakymą. Ir nėra daugiau bataliono... Vokiečiams vedant,
patekusius į nelaisvę bataliono karius — žydus, karininkus ir komunistus su­
šaudyti, vienas iš mūsiškių, Chaimas Duškesas, sugebėjo pabėgti. Puolė į ežerą
ir ryto rūke sėkmingai jį perplaukė. Ir ką jūs galvojate? Po kelių dienų mūsų
divizijai vėl buvo „suteikta didelė garbė" ir buvo įsakyta į vokiečių užnugarį
pasiųsti du batalionus tuo pačiu keliu ir su ta pačia užduotimi. Taigi niekas
Lietuviškosios divizijos nesaugojo ir neglobojo. Kovojo mūsų divizija kaip ir
kiekviena kita paprasta šaulių divizija. Galiu didžiuodamasis pasakyti, kad mū­
sų 16-oji šaulių divizija kovojo geriau nei daugelis kitų.
Papildymui į kuopą buvo siunčiami savanoriai, būtinai turintys mūšių patirtį. į
mūsų žvalgybos kuopą, prisimenu, atėjo žydai Petlickis, Griša Razenbliumas. Iš
baudos kuopos atvyko buvęs leningradietis, teistas už kriminalą, busimasis Tary­
bų Sąjungos Didvyris, lietuvis seržantas Boleslovas Gėgžnas. Žvalgas labai drą­
sus, bet asmenybė visais požiūriais prieštaringa. Nuo 1943 metų vidurio atvykda­
vo ir papildymas iš ligoninių, rusų vaikinai iš kitų divizijų. Taip pas mus atvyko
Ščerbakovas, Rukavišnikovas. Ščerbakovas vėl buvo sužeistas vieno žvalgybos
mūšio metu, bet jis grįžo į kuopą ir vienos žvalgybos metu žuvo. Rukavišnikovą
pakirto snaiperio kulka. 1944 metų pradžioje mūsų kuopa buvo labai mišri pagal
nacionalinę sudėtį, atėjo daug rusų ir ukrainiečių. Ramus ir drąsus Kosolapovas,
pravarde „storas", linksmuolis Melnikovas, Bondarčiukas, kovinio Raudonosios
vėliavos ordino kavalierius, drąsus Nesterenka. Tada į kuopą atėjo ir tapo artimu
draugu visam gyvenimui Nikolajus Chvatkinas, trijų ordinų kavalierius. Jis ir
dabar gyvena Maskvoje ir dėsto aukštojoje mokykloje. 1943 metais iš kaimyni­
nės divizijos į kuopą perkėlė naują vadą kapitoną Eugenijų Barabašą. Jaunas
vyras, bet jau žilas, su trimis ordinais ant krūtinės.
Tai įvyko keturiasdešimt ketvirtųjų metų antroje pusėje. Divizijos pulkai
žygiavo kolonomis. Pirma ėjo mūsų žvalgybos kuopa. Ištisinės fronto linijos
nebuvo, todėl nebuvo galimybės nustatyti, kur vokiečių pozicijos. Ženia Barabašas, puikus šokėjas, linksmuolis, tačiau labiausiai mėgo žirgus. Pamatė Barabašas per žiūronus miško pakraštyje gražuolį balto plauko žirgą. Šalia dvide­
šimties —trisdešimties vokiečių būrelį. Barabašas įsakė: „vokiečius visus išpjau­
kite, o žirgą palikite gyvą". Mes, dvidešimt penkiese, išsiruošėme vykdyti už­
duotį. Vokiečius visus sunaikinome, bet ir žirgą nušovėme netyčia, atsitiktine
144

automato serija. Bet baisiausia buvo tai, kad ši vokiečių grupė buvo dalis
didelės pasalos, į kurią turėjo patekti žygio tvarka einanti 16-oji lietuviškoji
šaulių divizija. Pasaloje tūnančių vokiečių nervai neišlaikė, ir jie iš tankų, pa­
būklų ir kulkosvaidžių apšaudė mūsų kuopą. Mos buvom įsprausti į siaubingus
ugnies spaustuvus, dienos šviesos nematėme. Tik per stebuklą dalis kuopos
išsigelbėjo. Pulkai, išgirdę šaudymą, sustojo, išsiskleidė kautynių tvarka ir ne­
pateko į pasalą. „Avantiūra su žirgu" išgelbėjo diviziją nuo sunaikinimo, at­
skleisdama vokiečių pozicijas ir pasalos vietą. Žvalgybos kuopa, patyrusi dide­
lius nuostolius, atsitraukė. Žuvo 2-ojo būrio vadas Ivaškevičius, lietuvis iš Le­
ningrado, sunkiai sužeistas mano draugas, kuopos veteranas Bakas. Daug žmo­
nių žuvo tą dieną. O mūsų kuopos vadas Barabašas buvo sužeistas į krūtinę ir
abi kojas. Mes jį išnešėme iš mūšio lauko. Barabašui prasidėjo gangrena ir
ligoninėje jam pasiūlė amputuoti abi kojas, tačiau jis atsisuki1ir po kelių dienų
mirė. Visi kuopos kariai labai gedėjo dėl jo mirties. Likusiems gyviems žval­
gams už šį mūšį įteikė ordinus, bet mes jų net neužsikabinome, išgyvendami,
kad nesugebėjome išsaugoti Barabašo.
Mes apie mirtį galvojome ramiai. Žinojome, anksčiau ar vėliau ji mūsų
neaplenks. Tačiau žvalgybos kuopoje nebuvo nė vieno akivaizdaus bailumo
poelgio. Mes bailį patys būtume nušovę. Mums svarbiausia buvo įvykdyti
užduotį, o apie savo gyvybę niekas negalvojo ir savęs negailėjo. Žvalgyba
mums — tai neišvengiamas susitikimas su mirtimi. Kas ką... Dažnai žvalgai
žūdavo ant minų, bet dažniausiai jie1žūdavo atsitraukdami pas savuosius arba
tiesiogiai prieš vokiečių apkasus, kai juos pastebėdavo priešas. Būdavo atvejų,
kuomet vokiečiai sąmoningai, be mūšio, praleisdavo mūsų žvalgus į užnugarį ir
ten juos išpjaudavo arba paimdavo į nelaisvę. Kažkokia neapibrėžta viltis ma­
nyje ruseno, kad galbūt man pasiseks išgyventi. Eidamas į žvalgybą, palaidynės kišenėje kaip talismaną nešiojau pirmąjį apdovanojimą — medalį „Už
narsumą", nors visus apdovanojimus prieš operaciją reikėjo atiduoti kuopos
viršilai. Šis medalis išgelbėjo mane iš šimtaprocentinės mirties. Granatos ske­
veldra, lėkusi tiesiai man į širdį, atsitrenkė į medalį, išplėšė iš jo gabalą metalo
ir, pakeitusi trajektoriją, papuolė į krūtinę. Ten ir sėdi iki šiol, kairiajame
plautyje.
1945 metų sausio 12 dieną, prieš kelias dienas iki divizijos permetimo iš
Kuršo į Klaipėdą, buvo gautas įsakymas nedelsiant paimti „liežuvį". Laiko
pasiruošti žvalgybai ar sulaukti nakties nebuvo. Miško pakraščiu tęsėsi vokie­
čių gynybos linija, kurioje įsitvirtino SS dalys. Į žvalgybą išėjome dieną, 156ojo šaulių pulko ruože. Kartu su manimi ėjo 17 žmonių. Mums pavyko nepaste­
bėtiems patekti į vokiečių apkasus ir prasidėjo grumtynės. Visus nugalabijome
„kovos įkarštyje". Mūsų — 3 užmušti, 2 sunkiai sužeisti. Aš suspėjau grumty­
nėse nugalabyti 5 vokiečius, tačiau nespėjau sureaguoti į esesininką, kuris
iššoko iš tranšėjos posūkio ir iš 5 metrų metė į mane granatą. Pasiekė mane
nelabasis vokietis. Sprogimas, skausmas ir praradau sąmonę. Atsigavau tik po
trijų parų. Visas skeveldrų sužalotas ir sužeistomis kojomis. Ilgai negalėjau
145

suprasti, kur aš esu — aname ar šitame pasaulyje. Gydytojas, kuris mane
operavo, atnešė man sulankstytą medalį ir pasakė: „Jeigu ne medalis, tavęs
nebūtų tarp gyvųjų. Skeveldra turėjo tiksliai į širdį pataikyti". Evakavo mane į
ligoninę. Prie manęs gulėjo sužeistas, visiškai apakęs kapitonas — tankistas, be
abiejų rankų ir kojų, visas įdėtas į gipsą. Po mėnesio nuo manęs nuėmė gipsą,
tvarkė opas ir žaizdas, kojas ir rankas uždengė „langetėmis". Kai 1945 metų
gegužės 9 dieną paskelbė pergalę, norėjau šokti, nuplėšiau nuo savęs visas
langetes, tačiau medicinos darbuotojai mane vėl įdėjo į gipsą. Dar praėjo keli
mėnesiai, kol išleido iš ligoninės. Gavau atostogas, sveikatos sustiprinimui.
Iš rusų kalbos vertė V. Stančikas

146

I
ŽVALGŲ KUOPOS KARIŲ GRETOSE*
Aleksandras KOSOLAPOVAS

Gimiau Rusijos Federacijos Tūlos srityje, Anišino kaime. 1941 m e l i Į birželio
22 dieną kaimo aikštėje, prie stulpo pritvirtintos juodos radijo lėkštės, pama­
liau susirinkusius žmones. Jie klausėsi Molotovo kalbos. Netrukus visi šaukti­
nio amžiaus vyrai buvo mobilizuoti.
Žiemą, prasidėjusio Raudonosios armijos kontrpuolimo prie Maskvos metu,
tarybiniai daliniai, puldami Anišino kryptimi, atkirto Veniove vermachto gru­
puotę ir ją sutriuškino. Vermachto kareiviai, dėl šalčio negalėdami užvesti mo­
tociklų, juos įvarydavo į pirkias ir, nepavykus užvesti, padegdavo kartu su
trobomis. Be to, per gilų sniegą motociklai nevažiavo. Anišino kaimą išvadavo
kavalerijos korpusas, vadovaujamas generolo majoro Belovo.
Grįžęs namo, kaimo nepažinau. Trečdalis namų sudegė, kiti buvo užminuoti. Iš
mūsų namo liko tik kaminas ir dvi aprūkusios sienos. Neradau tėvų ir brolių. Vėliau
eigulio sodyboje radau jaunesnį broliuką, o netrukus visa šeima buvome kartu.
Įpusėjęs aštuonioliktuosius, 1943 metų sausio 8 dieną, buvau mobilizuotas ir
išvykau vežimais kartu su kitais Anišino vyrais į Veniovo komisariatą. Atsisvei­
kinau su broliu, padovanojęs prisiminimui dar tėvo man siūtą briedžio kailio
kepurę. Iš Veniovo visas ešelonas šauktinių išvyko į Tūlą. Prisimenu senelės
apsilankymą ir jos atneštą didelę brangenybę, duonos kepaliuką. Mane nukrei­
pė į Marių autonominę respubliką — Soslongero miesto apylinkių miške, žemi­
nėse, įsikūrusį mokamąjį kulkosvaidininkų batalioną. Patekau į kulkosvaidžio
„maksim“ tarnybą, kurią sudarė vadas, taikytojas, padėjėjas ir trys šovinių
tiekėjai. Dėkingas už žinias ir patyrimą, įgytus kulkosvaidininkų kuopoje, kas
daug kartų padėjo išlikti gyvam, vėliau atliekant žvalgybos užduotis. Susirgau
plaučių uždegimu ir visą mėnesį gydžiausi. Seselė pasakojo, kad visa laimė, jog
prarasdamas sąmonę ir merdėdamas, įveikiau krizę ir pagijau. Tačiau taip nusil­
pau, kad teko iš naujo mokytis vaikščioti, o papūtus stipresniam vėjo gūsiui,
net nukrisdavau. Sustiprėjęs grįžau į kuopą. Liepos pradžioje baigėsi karinio
parengimo laikas, man suteikė jaunesniojo seržanto laipsnį, ruošėmės išvykti į
' Iš asmeninio archyvo

147

frontą, Oriolo-Kursko lanką. Liepos pabaigoje mus susodino į traukinį ir pa­
skelbė, kad važiuojame, kaip sakė vadas, į ypatingą dailinį. Važiavome ilgokai,
stoviniuodami ir praleisdami ešelonus su karo technika.
Patekau į 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją, 156-ąjį šaulių pulką, vadovauja­
mą pulkininko Kęselio. Kol mus, dvidešimt penkis karius, rūšiavo, divizija
pasiekė Litva kaimelį, kur prisijungiau prie šio pulko 3-ojo bataliono, trečios
kuopos. Iki šiol prisimenu kuopos vado pavaduotojo Karajevo pavardę.
Divizija po mūšių Oriolo žemėje buvo atitraukta į užnugarį poilsiui ir papil­
dymui. Rudenį divizija iš Tūlos ešelonais buvo perkelta į Pskovo srities Nevelio
rajoną ir išlaipinta Kunjos geležinkelio stotyje. Iš čia pėsčiomis atėjome į savo
dislokacijos vietą ir užėmėme pozicijas prie Boroko, Loboko, Paikino kaimų
prieš vokiečių Ezeryščės grupuotę. Po mūšių spalyje mus atitraukė į antrąjį
ešeloną.
Per spalio šventes, skubos tvarka pulkai buvo vėl nukreipti į pirmąsias lini­
jas. Vokiečiai kontratakuodami stengėsi likviduoti spragą fronto linijoje ir už­
daryti mus Rikšino kilpoje. Mūsų kariai, spaudžiami gausesnių pajėgų, traukė­
si. Kaimyninio, V.Motiekos vadovaujamo, pulko kariai, atsitraukdami paliko
tris pabūklus, kurie atiteko vokiečiams. V.Motieka ant balto žirgo ir būriu
karių ryžtingos atakos metu susigrąžino iš vokiečių pabūklus.
Man įsakyta užimti gynybą prie Ščepichos kaimo. Kulkosvaidininkų kuopo­
je beveik nieko neliko, tik kelios tarnybos dar šaudo. Reikėjo koreguoti jų
šaudymą ir pakeisti ugniavietes. Teko vykdyti beveik kuopos vado pareigas.
Už kaimo, nuo kelio iki pat ežero, buvo iškastas prieštankinis griovys. Matau,
kad tai mūsų dar 1941 metais iškasta kliūtis vokiečių tankams. Mūsų ir vokie­
čių prieštankiniai grioviai skyrėsi pagal konfigūraciją, šlaitų nuožulnumą, kran­
tų skirtingą aukštį ir kitus požymius. Vienam griovio krašte šaudo Karpovo
kulkosvaidis, kitame — Poklianovo tarnyba. Aplink sproginėja minos. Staiga
matau: sprogimo pametėtas į griovį lekia kulkosvaidis. Pasižiūriu — Poklianovas ir jo padėjėjas žuvo. Atverčiu ant ratukų kulkosvaidį, laimei, jis nesugadin­
tas ir gali šaudyti. Užtempiu jį ant griovio krašto. Šaudyti trukdo prasidėjęs
smarkus artilerijos apšaudymas. Neriu į griovio dugną, lendu į ten iškastas taip
vadinamas lapių olas. Jos skirtos apsisaugoti nuo aviacijos bombardavimų ir
artilerijos apšaudymų. Čia mes laikydavome šaudmenų, maisto atsargas. Gir­
džiu — artilerijos ugnis perkeliama į mūsų gynybos gilumą, reiškia, vokiečiai
tuoj eis į ataką.
Iškišu galvą ir matau karininko batuose kojas. Tai sunkiai sužeisto kuopos
vado vyresniojo leitenanto Nešukaičio kojos. Sužeista jo ne tik dešinė koja, bet
ir kairė ranka. Pastebiu, kad nuo kelio, grioviu prie mūsų artėja būrelis vokie­
čių. Juos pamato ir Karpovas. Su kulkosvaidžiu jis irgi nusirita į griovį ir
šaudydamas leidžia mums atsitraukti. Ant kairiojo peties paimu sužeistą Nešukaitį. Jis tvirtai užsikabina man už kaklo. Griovio dugnu slenku prie ežero,
tikėdamasis, prisidengęs krūmokšniais, nusigauti į kaimą. Girdžiu Karpovo kul­
kosvaidžio kalenimą, kuris leidžia mums atsitraukti. Tačiau netrukus jo kulkos­
vaidis nutyla.
148

Tempdamas ant savęs karininką, pasiekiu kaimo trobesius. Slėpdamasis už
namų, bandau nusigauti iki medicinos punkto. Mus atkakliai persekioja vokie­
čių kulkosvaidininkas. Tai dešinėje, tai kairėje į žemę sminga kulkos. Vokie­
čiai, matyt, netekę kantrybės, pasitelkia minosvaidžius. Išgirdęs minų švilpimą,
atsitraukiu nuo namo ir su Nešukaičiu krentamo į griovį. Netrukus viena mina
pataiko į namą, už kurio mes ką tik slėpėmės. Gulimo griovyje, laukdami kol
baigsis apšaudymas. Staiga pastebiu voveraitę, kuri liuoksi per kelią į mišką.
Matau, Nešukaitis man linksi galva, rodydamas į voveraitę. Lyg sutartinai,
trumpam, mūsų veidus nutvieskia kreivoka šypsena.
— Gyvensim, tai ženklas iš aukščiau, — pagalvoju sau.
Negilaus pakelės griovio dugnu nusigauname iki bataliono medicinos punk­
to. Ten vyresnysis leitenantas gydytojas laksto su pistoletu rankose.
— Kokia pagalba, koks perrišimas? Matai vokiečiai artėja, visi atsitraukė,
— šaukia jis. — Eikite į pulko medicinos kuopą, miško pakraštyje, — nukreipė
mus gydytojas.
Jėgos senka. Kaip nusigauti iki miško? Pastebiu arklį, krūpčiojantį nuo
sprogimų, o ant jo kaklo virvę. Reikia pagauti. Bandau atplėšti nuo savęs
Nešukaitį. Jis, matyt, pagalvojęs, kad aš jį noriu palikti, mėšlungiškai jsikibo
man į kaklą. Šiaip taip pavyksta išsilaisvinti, įtikinus, kad noriu pasigauti arklį.
Jis priklausė vokiečių telefonistams, nes iš paskos vilkosi karučiai, kuriais jie
vežiodavo telefono kabelio rites. Paguldau Nešukaitį ant karučių, o pats vedu
arklį. Atsisukęs pamatau apvirtusius karučius ir iškritusį karininką. Tenka grįž­
ti. Nešukaičiui padedu užsiropšti ant arklio ir pasiekiame pulko medicinos
kuopą. Ji jau baigia evakuotis. Išvažiuoja paskutinė mašina. Dar spėjame į
sanitarinę mašiną įkelti sužeistąjį.
Evakavęs Nešukaitį, grįžau į pozicijas. Vokiečių ataką pavyko atmušti. Sura­
dau Karpovą. Jis žuvo. Mes su Nešukaičiu turime būti jam dėkingi už suteiktą
galimybę atsitraukti. Apžiūriu kulkosvaidį, jis nesugadintas, o kitas — nepatai­
somai sužalotas. Kuopos likučiai dar parą gynėsi. Keitėme pozicijas, maskavo­
me ugniavietes ir šaudėme, šaudėme. Kitos dienos rytą mus pakeitė.
Grįžau į mišką, iš kur skubiai buvome mesti atremti vokiečių puolimą. Einu,
prisimindamas Antano Sniečkaus atvykimą, Čiuvašijos delegacijos apsilanky­
mą, o akyse stovi žuvę kulkosvaidininkų kuopos kariai. Kuopos nebeliko.
Į batalioną atėjo žvalgas, vyresnysis seržantas Skopas, rinkti savanorių į
žvalgybos kuopą. Iki to negalvojau apie žvalgybą. Žinojau ją tik iš kino filmų.
Pripratau prie kulkosvaidžio, nors ir sunku buvo jį tampyti. Skydelis svėrė 7
kilogramus, rėmas su ratukais 32, o vamzdis dar 24 kilogramus. O dar 7 kilog­
ramų šovinių dėžė.
Rikiuotėje prie manęs stovėjo pagyvenęs karys. Jis kumštelėjo man alkūne,
šnibždėdamas:
— Aš dar kariavau su Ščiorsu, žinau žvalgybą. Kariausim naktį, yra daugiau
šansų likti gyviems.
Žengiau žingsnį kartu su juo. Ne visus savanorius Skopas atsirinko į žvalgy­
bą, bet mane paėmė.
149

Žiemą, ruošiantis kovoms Baltarusijoje, prie Gorodoko, iš 249-ojo šaulių
pulko ir žvalgų kuopos buvo sudarytas slidininkų batalionas, kurio vadu paskir­
tas Lisauskas, o jo pavaduotoju Makašovas. Man teko vadovauti karių skyriui,
o mūsų kuopos vado pavaduotojas buvo Skopas.
Mūsų skyrius žvalgė ir fiksavo priešo ugnies taškus, stebėjo atskirų dalinių
judėjimą.
Skyriuje azerbaidžanietis karys Zachid Machmud-ogly pirmą kartą pamatė
slides. Teko padirbėti su juo individualiai, kol išmoko šliuožti. Nuo to laiko
mes susidraugavome. Po karo tik 1961 metais mes vėl susitikome Vilniuje.
Slidininkų batalionas kovojo visą žiemą, o pavasarį prie Voskaty gyvenvietės
Baltarusijoje buvo išformuotas. Mane vėl paskyrė į žvalgų kuopą. Kuopos va­
das tuo metu buvo vyresnysis leitenantas Barabašas, partinės organizacijos
sekretorius — Snarskis.
Prie Dretunės man buvo įteiktas pirmasis kovinis apdovanojimas, medalis
„Už narsumą". Tuo metu divizija dalyvavo Polocko išvadavimo operacijoje.
Mūsų žvalgų būrys gavo užduotį išžvalgyti mišką pulko judėjimo maršrutu.
Mums artėjant prie miško, likus kilometrui, iš pamiškės pradėjus vokiečiams
šaudyti iš kulkosvaidžio ir minosvaidžio, teko sukristi į griovį. Būrio vadas —
viršila, supratęs, kad tai vokiečių užtvara mūsų kelyje, įsako man nusigauti į
pulko vadavietę ir pranešti pulkininkui Kęseliui apie susidariusią padėtį. Kaip
įvykdyti užduotį? Vokiečiai, įsitaisę aukštumoje ir gerai prisišaudę, į kiekvieną
mūsų krustelėjimą atsako ugnimi. Žiūriu, kairėje miškas ir aukšta žolė. Metuosi
į tą pusę, bėgdamas įstrižai į kulkosvaidininko pusę, norėdamas sumažinti jam
apžvalgos galimybes. Pradėjus aplink caksėti kulkoms, krentu į žolę. Vėl pasi­
keliu ir trumpais šuoliukais artėju prie miško. Nugara jausdamas, kad kulkos­
vaidininkas jau pasigavo mane taikiklyje, puolu į žolę. Dar šuoliukas, ir dingstu
pamiškės krūmuose. Smalsumo skatinamas, pažvelgiu pro lapiją į pievą, kulkos
tuoj pradeda kapoti šakas virš galvos.
— Tai prisikabino, nevidonas, — rūstauju ir pakrūmėm Skuodžiu į pulko
vadavietę.
Vadavietėje - šurmulys. Prašau leidimo prisistatyti vadui ir sužinau, kad arti
vadavietės sprogęs artilerijos sviedinys mirtinai sužeidė pulkininką Keselį. Jis
skubiai išgabentas į užnugarį.
Po mano pranešimo viršilai į pagalbą nusiunčiamas dar vienas būrys, kuris,
išsiskleidęs grandine ir remiamas kulkosvaidžių ugnies, priverčia vokiečius atsi­
traukti.
Prie Dretunės gyvenvietės divizijai teko susidurti su įnirtingu vokiečių pasi­
priešinimu. Kelias dienas ir naktis vyko mūšiai. Dar naktį vokiečių pozicijose
girdėjosi smarkus šaudymas, o ryte viskas nutilo. Kuopos vadas siunčia mano
skyrių į žvalgybą. Artėjame prie vokiečių pirmųjų linijų. Prieš jas buvęs beržy­
nėlis iškirstas, liko plikas laukas, kuriame skersai ištemptos Bruno spiralės
vielų užtvaros. Nutarėme nupjautus medžius užmesti ant vielų ir neužtrukdami
įveikti užtvaras. Vos tik karys pakėlė medžio galą, nugriaudėjo sprogimas.
Netrukus kitas. Vokiečiai užminavo medžius pėstininkų minomis. Ivanui Mali150

I

novskiui ir dar vienam kariui nutraukė po koją. Paguldę juos ant palapinsiausIės nugabename į užnugarį. Prieinu prie Ivano:

I

— Skauda?
— Ne, apmaudu, tik vakar viršila Tebiakinas išdavė naujus batus ir še tau,
kad nori, — murma Malinovskis.
Su likusiais kariais nusigauname į vokiečių pozicijas. Jose tuščia, vokiečiai

151

smarkiau gniaužė gerklę. Praradau sąmonę. Atsigavau nešamas ant palapinsiaustės ir, pasukęs galvą, matau vokiškas uniformines kelnes.
— Viskas, dabar galas. Paėmė į nelaisvę, — pamaniau, prarasdamas sąmonę.
— A, a, atsigavai, drauge seržante, — girdžiu Volodios Melnikovo balsą ir
vėl prarandu sąmonę.
Tik vėliau, atsigavęs sužinojau visą tiesą. Volodia, pamatęs, kad mane už­
puolė vokietis, išlindęs iš namo, šuoliu prišokęs, smogė peiliu jam į nugarą ir
sužeistą paėmė į nelaisvę. Jo kojas aš ir pamačiau. Belaisvis pasirodė esąs
svarbus. Mane ir mano draugus apdovanojo Raudonosios žvaigždės ordinu.
Prie Šiaulių teko išgyventi labai kritišką situaciją. Pradžia nieko bloga neža­
dėjo. Vokiečiai nublokšti nuo Šiaulių. Ruošdamiesi atremti jų kontratakas, už­
ėmėme pozicijas. Gvardijos divizija pirmose linijose, mūsų pulkai antrame eše­
lone. Žvalgai buvo priskirti prie Simonaičio vadovaujamo pulko. Papulkininkis
V.Petronis-artilerijos vadas. Netoliese stovėjo zenitiniai pabūklai, kurių tarnybą
sudarė merginos. Daug mūsų vyrų laisvalaikiu skubėdavo prie zenitininkių,
rėždami prie jų sparną. Tik jų viršila buvo labai griežtas ir varydavo lauk nepra­
šytus svečius.
Prasidėjusio vokiečių tankų puolimo pirmosios mūsų linijos nesulaikė ir ėmė
trauktis. Fronto vadas generolas Bagramianas suteikė divizijos vadui ypatingus
įgaliojimus, įsakė stabdyt i atsitraukiančias dalis ir išsidėstyti užimtose pozicijo­
se. Tris paras divizija atmušinėjo vokiečių tankų atakas. Žvalgų kuopos kariai
buvo metami nuo vieno bataliono prie kito, kur susidarydavo pavojinga situaci­
ja. Trečios paros rytą vokiečių tankai dar kartą pabandė pralaužti mūsų gynybą
ir buvo priversti atsitraukti. Įsivyravo ausyse spengianti tyla.
Žvalgų būriui įsakyta prasibrauti į priekį, išžvalgyti padėtį ir paimti belaisvį.
Būrio vadu skiriamas leitenantas Valentinas Kokuchinas iš Gorkio, aš — pava­
duotoju. Pasinaudodami pakelės grioviu, prišliaužiame prie avižų lauko. Toliau
nutariame Šliaužti per avižas. Tik išlendame iš griovio, avižose paslėptas kulkos­
vaidis mus apšaudo. Negerai. Mus pastebėjo, toliau šliaužti be draugų palaikymo
nėra prasmės. Be to, pastebėjome, kad keli vokiečiai bando mus apeiti iš kairės
pusės. Atidengiame į juos ugnį. Leitenantas liepia trauktis grioviu. Prišliaužiame
tiltelį, jungiantį kelią ir avižų lauką, o po juo sprindžio skersmens vamzdis vande­
niui pratekėti. Leitenantas prašo jį pridengti automatų ugnimi, o pats nori nusi­
gauti į kitą tiltelio pusę. Tik jis šuoliu metėsi per tiltelį, kulkosvaidžio serijos kulka
pataiko į pakaušį. Matyt, vokietis buvo gerai prišaudęs tiltelį.
— Valia, Valia, — šaukiu leitenantą.
Tyla. Niekas neatsiliepia. Užmaunu pilotę ant automato ir pamažu keliu į
viršų. Tuoj kulkos susmenga į tiltelio rąstelius.
— Taiklus žaltys. Lauksim vakaro, — sakau draugams.
— Tūnom griovyje, laukdami sutemų. Vokiečiai, suvokę, kad ir mes juos
pastebėjome, atsisako sumanymo mus apsupti. Pradeda temti. Vėl iškišu auto­
matą su pilote. Tyla. Vadinasi, jau nemato, galim šliaužti. Įsakau vyrams tiltelį
aplenkti per avižas. Kitoje tiltelio pusėje matome žuvusį leitenantą. Kulka per­
skrodė galvą, subjaurodama veidą. Ant palapinsiaustės atnešame savo žuvusį
152

draugą. Išgyvenome ne tik dėl draugo netekties, bet ir aiškinimosi. Kontržval­
gybos skyriuje teko aiškintis, kodėl kulka pataikė į V.Kokuchino pakaušį. Tik
visiems davus vienodą paaiškinimą, mus paliko ramybėje.
Forsuojant Dubysą, patekome į tragišką situaciją. Majoro Belano batalionas
atliko sėkmingą žvalgybą mūšiu ir sugebėjo užimti pozicijas kitame krante,
sudarydamas pulkui sąlygas forsuoti upę. Vokiečius greit išmušėme iš jų pir­
mosios linijos apkasų. Sakyčiau, net per greit. Mus, įsitvirtinusius vokiečių
pirmojoje linijoje, atakavo tarybiniai šturmavimo lėktuvai „ll-ai", bombarduo­
dami ir apšaudydami iš kulkosvaidžių. Vėliau paaiškėjo, kad buvo suderintas
laikas su aviacijos pulku mūsų ataką paremti iš oro. Kažkas kažkur nesuveikė
iki galo, ir ant mūsų galvų krito bombos. Mano žvalgų skyrius metėsi į beržinėlį ir išsiskleidėme grandine. Tą akimirką norėjosi pavirsti pele ir šmurkštelėti
kur nors į urvą. Daug vyrų netekome per tą tragišką sutapimą.
Išvadavus Kelmę, Kražius, mes pradėjome sparčiau vyli vokiečius. Tiesa
sakant, jie, labiau motorizuoti, ėmė greičiau trauktis, nes nebuvo įrengtų gyny­
bos įtvirtinimų. Divizijos vadovybė, nenorėdama leisti vokiečiams labai atitrūk­
ti ir įsitvirtinti, nutarė sudaryti V.Motiekos vadovaujamą avangardinį, mobilų
karių būrį ir vieškeliais, užuolankom nukreipti į jų užnugarį.
Būriui priskirtus kelis pabūklus prikabinome prie sunkvežimių. Į kėbulus
įkėlėme minosvaidžius, susodinome karius. Dar gavome amerikietiškąjį šarvuo­
tį: galinis tiltas vikšrais varomas, o priekyje ratai. Žvalgų būrys pajudėjo prie­
kyje, būrio vadas viršila Gėgžnas ant motociklo, mes iš paskos sunkvežimyje.
Privažiavę Žemaičių Naumiestį, laukuose prie upelio pastebime įklimpusį
vokiečių tanką, o kitas jį bando ištraukti. Tankistai, pamatę mus, paliko įklim­
pusį tanką ir su kitu nurūko. Privažiavę .irčiau, pamatėme už tanko įklimpusią
lengvąją mašiną, berods „Opelį'. Po ratais buvo numestas karininko kitelis. Su
tokiu būriu karių lengvai ištraukėme automobilį ir įsikūrėme su komfortu.
Tanką teko palikti, nes tarp mūsų neatsirado tankistų.
Netoli Usėnų, važiuodami mišku, kelio pakraštyje pamatėme gulintį sužeistą
vokiečių karininką. Matyt, savi paliko, nenorėdami gaišti su juo laiko. Perrišę
karininką pasiimame su savimi. Netrukus Usėnai. V.Motieka, vertėjas ir keli
žvalgai eina į geležinkelio stotį. Iš civilio budėtojo sužinome, kad artėja ešelo­
nas. Vertėjas bando išsiaiškinti, ką traukinys veža ir nurodo sustoti stotyje.
Išgirdę neigiamą atsakymą, budėtojui liepiame uždaryti semaforą. Nedidelis
traukinukas iš Klaipėdos į Tilžę vežė olandiškus sūrius. Prisivalgę sūrio, raičio­
jome jo skritulius, žaisdami futbolą.
Mobili grupė prarado ryšį su divizijos vadu. V.Motieka siunčia Boleslovą
Gėgžną trofėjiniu „Opeliu" atgal į diviziją. Į mašiną, be manęs, dar sėda Šinkū­
nas, Jurevičius. Gėgžnas, radęs mašinoje vokišką mundurą ir pilotę, persiren­
gia. Išvažiuojame naktį. Nuvažiavus gerą gabalą kelio, mašinos žibintai apšvie­
čia būrį vokiečių kareivių. Kažkas iš jų mirksi žibintuvėliu. Gėgžnas atsako tuo
pačiu ir mes nekliudomai važiuojame toliau, tik visa nugara šlapia nuo prakai­
to. Parsiradę paryčiui divizijoje sužinojome, kad ryšys atstatytas.
Su divizijos pulkais vėl pasiekiame Usėnus. Ten vyko pačios atkakliausios
153

kautynės. Vieno mūšio metu buvo sužeistas ir B.Gėgžnas. Kulka, pataikiusi
jam į vieną skruostą ir išmušusi dantis, išlėkė per kitą.
Iš žvalgų sudaromas Bondarčiuko vadovaujamas būrys, kuris turi išžvalgyti
Tilžės įtvirtinimus.
Įsitaisome ant aukšto Nemuno kranto ir per žiūronus stebime Tilžės pakran­
tės įtvirtinimus. Norėdamas geriau viską pamatyti, bandau užlipti į netoliese
stovinčio namo pastogę. Kitame krante pastebėjo mūsų judėjimą ir ėmė šaudy­
ti iš stambaus kalibro kulkosvaidžio. Nieko nepešus, tenka grįžti atgal.
Mūsų kuopai divizijos žvalgybos vadas nori duoti užduotį: keturiems žval­
gams savanoriams su radijo siųstuvu nusigauti į kitą Nemuno krantą ir perduo­
ti duomenis apie Tilžės įtvirtinimus. Reikia pasakyti, kuopoje nusistovėjo tvar­
ka, kad visi norėjo būti savanoriais, todėl vadams reikėjo išsirinkti patiems.
Nebuvo atvejo, kad kažkas nenorėtų eiti į žvalgybą. Mums beruošiant plaustą,
atėjo žinia, kad generolas Černiachovskis iš kitos pusės užėmė Tilžę.
Kurše tęsėsi kasdienis žvalgų gyvenimas. Tik belaisvį paimti buvo žymiai
sunkiau. Vokiečiai sėdėjo gerai įtvirtintuose apkasuose ir žeminėse, nosies la­
bai nekaišiojo. Kurše mes daug netekome karių, kol perpratome vokiečių gud­
rybę. Pradėjus mums pulti, kartais jie neįtikėtinai greit pasitraukdavo iš savo
pirmosios linijos apkasų. Mums ten įsikūrus, prasidėdavo smarkus ir labai taik­
lus vokiečių artilerijos apšaudymas. Mums tekdavo skubiai iš ten nešdintis.
Tokie pasibėgiojimai buvo ne itin dažni. Tiek mes, tiek vokiečiai taupėme
šaudmenis.
Batalionų ir pulkų vadai vaikšto suirzę, jau dvi savaites niekas negali parves­
ti belaisvio. Visi pulkai ir batalionai, ir net pionierių batalionas siuntė žvalgus,
bet vis grįždavo tuščiomis. Mūsų būrio vadas Stankus įsako dar kartą eiti į
žvalgybą. Kartu išsiruošia pionieriai, esant būtinybei, pasiruošę padaryti pralai­
das užtvarose, kad be triukšmo pasiektų priešo tranšėjas. Iš anksto numatėme
užpulti vokiečių blindažą su kulkosvaidžio lizdu. Trise įvirstame į apkasą. Jo
gale palapinsiauste uždengtas įėjimas į blindažą. Staigiu judesiu atidengę durų
užsklandą, šokame į vidų.
Į už stalo sėdintį vokietį paleidžiame automato seriją. Nepataikome, nes karei­
vis, ranka numetęs spingsulę, padarytą iš nedidelio kalibro sviedinio tūtos, suplota
viršūne, neria po stalu. Akies kampu pastebėjęs kairėje ant dviejų aukštų gultų dvi
poras kojų, dar spėju paleisti šūvių seriją, bet nepataikau, nes girdžiu trepsėjimą.
Aklina tamsa. Nieko nematyti. Išsitraukę peilius puolame vokiečius. Prasideda
grumtynės. Staiga skausmas nudegina kairį skruostą. Vokiečio durtuvas perrėžė
skruostą, išmušdamas kelis krūminius dantis. Vienas iš mūsiškių spėjo už pakar­
pos ištraukti iš po stalo vokietį ir tuoj pat lendame lauk. Išgirdę šaudymą, tuoj
sugužės kareiviai. Nesisaugodami braunamės per užtvaras. Užkabiname ant vielų
prikabinėtas skardines nuo konservų. Bildesys lydi mūsų atsitraukimą, Prie jo
prisidėjo minų kaukimas, laimei, apšaudo mus netaikliai. Pristatome belaisvį į
pulko štabą. Netrukus prisistato žvalgybos viršininkas.
— Na, ir belaisvį, vyručiai, atgabenote. Futbolininkas iš Berlyno. Vokietijos
rinktinės žaidėjas. Nieko nežino, tik apie futbolą lemeną, — nuliūdino jis mus.
154

Tuo metu į žvalgų kuopą atėjo papildymas: Julius Deksnys ir Romančikas.
Visą pavasarį teko kasinėtis pažliugusioje žemėje. Vokiečiai, atėję anksčiau,
įsitvirtino aukštumėlėse, įsiruošė sausas žemines, o mes mirkstame vandenyje.
Norėdami pasidaryti šioką tokią priedangą, pripjauname rąstelių, sudedame
vieną ant kito dviem eilėm, o į vidų pripilame žemių, gaunasi brustveras, už
kurio galima pasislėpti.
Pavasarį žvalgų kuopos kariai įvykdė ypač sėkmingą operaciją ir buvo apdo­
vanoti ordinais ir medaliais. Tai įvyko kovo pabaigoje, tirpstant sniegui. Kuopa
buvo divizijos rezervo antrajame ešelone. Tuo metu vyko pulkų, batalionų
perdislokavimas, keičiantis su kaimynais pozicijomis. Divizijai užėmus naujas
pozicijas, liko nepridengtas puskilometrio ilgio gynybos ruožas. Į jį buvo nu­
kreipta iš žvalgų kuopos dviejų būrių sudaryta trisdešimties karių grupė, vado­
vaujama vyresniojo leitenanto Nikolajaus Ivanovo. Į šią grupę patekau ir aš.
Užėmę paskirtą gynybos barą, žvalgai ypatingo entuziazmo neparodė —
vieta šlapia, pelkėta, apaugusi retokais krūmais. Vokiečiai buvo įsikūrę aukštu­
moje, kuri puslankiu, tarsi pasaga savo galais juosė mus, o ant apkasų krašto
geltonavo smėliukas. Galuose buvo pastatyti sunkieji kulkosvaidžiai, kurie kryž­
mine ugnimi apšaudė beveik liijų šimtų metrų ilgio „niekieno" žemę.
Aukštumą pavadinome kažkodėl „Šipkos" vardu. Dieną pasižvalgę į priešo
pozicijas, retokai pašaudę, drėgnai permiegoję naktį, rytą kariai ėmė murmėti:
— Turkai Šipkos nepaėmė, o mes paimsim, tiesa, vade?
Įdienojus kažkurio ištartas sąmojus peraugo į visus karius apėmusį norą
įsikurti vokiečių žeminėse.
— Vyrai, nejuokaukit,-atsikirsdavo vyresnysis leitenantas, — neturiu įsakymo.
— Tai užklauskit pulko vadavietės,
nenurimo kariai.
Priremtas karių, būrio vadas s u s i s i e k ė telefonu su pulko vadovybe.
— Jūs, vyrai, neišsigalvokit, esat pasiųsti į gynybą, o ne į puolimą, — buvo
pirmoji vadavietės reakcija.
Po pakartotino mūsų būrininko kreipimosi pulko vadas atlyžo:
— Gerai, aš įsakymo neduodu, bet galite veikti savo iniciatyva pagal aplin­
kybes.
Pradėjome atidžiai stebėti prieš mus esantį placdarmą ir vokiečių elgesį.
Rytais, jausdamiesi saugūs, vokiečiai, klegėdami ir brazdindami katiliukais,
dingdavo pakalnėje pusryčių. Subrendo planas pulti ryte, pusryčių metu. Ta­
čiau reikėjo įveikti „niekieno" žemės ruožą greičiau nei vokiečiai grįš į savo
pozicijas. „Niekieno" žemėje, arčiau mūsų pozicijų, buvo nupjautų medžių,
krūmų, velėnos Sangrūda, toliau tęsėsi plynas laukas iki pat vokiečių apkasų.
Nėra ko bandyti prasibrauti greitai pro tokį šabakštyną, o svarbiausia, kad
jame buvo prikaišiota nedidelių, sunkai pastebimų žolėje, raketų, mūsiškių
vadinamų „špringeriais". Nuo raketos būdavo nutįsęs virvogalis, kurį užmynus,
ji tuoj šaudavo į orą, apšviesdama pažeidėją. O dar prikaišiota pėstininkų minų,
kurios sprogdavo nuo menkiausio prisilietimo. Atrodo, neįveikiamas ruožas,
neveltui vokiečiai eina drąsiai pusryčiauti, palikdami apkasus kulkosvaidininkų
apsaugai.
155

— Vyručiai, negalim perlipt per viršų, pralysim po apačia, — tarstelėjo
kažkuris.
Vyresnysis leitenantas sudarė tris grupes po tris karius. Grupių vadais pa­
skyrė Jurevičių, Skobą ir Matuzonį. Aš su naujoku Golubu iš Vievio patekau į
Jurevičiaus grupę. Po šabakštynu buvo nutarta, padarius landą, prasibrauti tri­
mis kryptimis. Atsargiai ėmėmės darbo: kur nupjaudami šakelę, kur nukasdami
kupstą, nukenksmindami miną ir ištraukdami saugiai raketą. Rausdamiesi kaip
kurmiai, po trijų parų padarėme landas. Nutarėme pulti ryte. Pasiskirstome
užduotimis. Skobo ir Matuzonio grupės užims kulkosvaidžių lizdus, o Jurevi­
čiaus —žeminę. Sutartu laiku landomis patenkame į atvirą lauką ir prisidengda­
mi krūmeliais bei kupsteliais, artėjame prie vokiečių apkasų. Pirmasis užduoties
etapas įveiktas sėkmingai. Be šūvių užimti kulkosvaidžiai nukreipiami į vokie­
čius. Pribėgę prie žeminės, nuokalnės apačioje pamatome už šimto metrų pus­
ryčiaujančius vokiečius. Mums pradėjus šaudyti, jie pasitraukia į antrąją apka­
sų liniją. Tuo metu iš žeminės išlenda vokiečių karininkas ir iš „Valterio"
taikosi į Jurevičių. Laimei, pastebi Golubas ir spėja akimirka greičiau paleisti
automato seriją. Karininkas nuvirsta į šoninę tranšėją prie žeminės. Mes toliau
apšaudome atsitraukiančius vokiečius. Jiems dingus iš akių, nutarėme patikrin­
ti karininką.
Grįžę prie, mūsų manymu, nušauto vokiečio, jo neberadome. Iš žeminės
pradėjo pokšėti pavieniai šūviai. Golubas išsitraukia granatą.
— Prisišaudys gyvatė.
— Nereikia, — sustabdo jį Jurevičius, — gyvas belaisvis, prireiks.
Netrukus šūviai nutilo, nes baigėsi šoviniai, pagalvojome mes, arba sužeis­
tasis nusilpo. Tuo metu pro padarytą landą pralindę likusieji grupės kariai, o
po to visas batalionas, nuskubėjo prie antrosios apkasų linijos. Mes ryžtamės
lįsti į žeminę. Netoliese pamatau ant apkasų brustvero nematytą, neįprastos
konstrukcijos automatą. Ruošdamiesi žvalgybai, buvome gerai įvaldę visų rū­
šių ginklus ir tarybinius, ir vokiškus automatus, bet tokį rankose laikiau pirmą
kartą.
Įsmukę į žeminę pamatėme sėdintį, atsirėmusį į sieną, sužeistą į petį ir
krūtinę ober leitenantą. Užsimetę ant nugaros, jį ir automatą paeiliui nešame į
pulko štabą. Į divizijos štabą nunešė čiuvašas Golubevas. Linksmas vyrukas,
labai įdomiai, su ypatingu čiuvašišku akcentu tardavęs garsus „čiu". Dėl to iš
karto buvo galima pasakyti, kad jis čiuvašas. Už savo vargus jis gavo medalį
„Už kovinius nuopelnus".
Iš divizijos štabo atėjęs divizijos žvalgybos viršininkas majoras Gaidamauskas mus labai gyrė.
— Belaisvis, kaip belaisvis. Nieko ypatingo. O jūsų atneštas ginklas unika­
lus. Visi pristatyti ordinams, — pradžiugino viršininkas.
Man buvo įteiktas 3-ojo laipsnio Šlovės ordinas. Jurevičius, Vasiljevas, Bondarčiukas jau turėjo 3-ojo ir 2-ojo laipsnio Šlovės ordinus, todėl tikėjomės, kad
jiems bus įteikti 1-ojo laipsnio. Gal dėl to jie buvo kiek nuliūdę, gavę Raudono­
sios vėliavos ordinus.
156

Vokiškąjį trofėjinį ginklą prisiminiau jau po karo, gavęs naują „Kalašnikovo
AK-47" automatą. Jis labai priminė man tą, parneštą vokiečių karininko auto­
matą, tik jis ilgesniu vamzdžiu ir masyvesnis.
1945 metų pavasarį mūsų pozicijose pasirodė naujas, nematytas ginklas —
100 milimetrų artilerijos pabūklai ant žemo lafeto ir ilgais vamzdžiais, beveik be
atatrankos. Jie tapo atsvara vokiečių šešiavamzdžiams minosvaidžiams, kuriuos
praminėme „gebelsais“, dėl kiauksėjimą primenančio garso, sklindančio šaudy­
mo metu.
Mūsų nauji artilerijos pabūklai, įkasti į žemę, tapdavo nepastebimi. Ypač jie
buvo efektyvūs, kovojant prieš tankus. Sviedinys, pataikęs j lanką, numušdavo
jo bokštelį, arba pramušdavo kiaurai korpusą, galbūt komu) i<ityvinių principu.
Šiuos pabūklus artileristai vežiojo iš vieno mūsų pozicijų baro | kitą. Ten, kur
pavojų kėlė vokiečių tankai.
Vadovybė vėl ragina atgabenti belaisvį. Šį kartą į mūsų pozicijas atvyksta
ryžtingai nusiteikęs majoras iš šaulių korpuso. Išrikiavęs mano skyrių, plūsdamasis, liepia tuoj pat, dieną, be artilerijos paruošimo, atlikti žvalgybos mūšį ir
paimti belaisvį. Iki vokiečių pozicijų plynas laukas, kyšo tik kelmai nupjautų
medžių. Mes, slėpdamiesi už kelmų, keiksnodami viską pasaulyje, o labiausiai
majorą, šliaužiame į priekį. Majoras, sėdėdamas apkase ir mus stebėdamas,
įtūžęs šaukia:
— Kelt! Pirmyn, bėgte!
Pasikeliame ir trumpais perbėgimais artėjame prie vokiečių apkasų. Žaliomis
milinėmis apsirengę kareiviai atidengia į mus ugnį iš automatų ir minosvaidžių.
Vėl sugulame už kelmų.
Šalia gulintis draugas Machmud-ogly vos spėja mano galvą palenkti už
kelmo. Kulkos kelmą kaip mat suvarpo į šipulius. Žvalgas Šinkūnas pirmasis
galingu šuoliu šoka į apkasą ir užmina pėstinikų miną. Sprogimas nutraukia
koją. Jį reikia skubiai gabenti į medpunktą. Vokiečiai, ištikimi pamėgtai takti­
kai, pasitraukia į antrąją apkasų liniją ir iš ten apšaudys iš minosvaidžių. Reikia
skubiai nešdintis atgal. Mane apėmė įtūžis, pyktis dėl majoro karštakošiško
sprendimo ir dėl Šinkūno mirtino sužeidimo. Tad nutariau, nebijodamas tribu­
nolo, grįžęs jam išsakyti viską, ką aš apie jį galvoju. Tačiau majoro pėdos jau
buvo ataušusios.
1945 metų gegužės 8-ąją prie Vartajos gyvenvietės 156-ajam šaulių pulkui
iškeltas uždavinys pralaužti priešo gynybą. Prieš tai sustiprintas batalionas, į
kurį įjungtas 18-osios atskirosios žvalgų kuopos būrys turėjo atlikti žvalgybos
mūšį. Visi jaučiame, kad tai paskutinis mūsų puolimas, o gyvent taip norisi.
Batalionas privalo patekti į pirmąją vokiečių tranšėją, paimti belaisvį ir grįžti
atgal. Puolimas numatytas 11 valandą. Šį kartą numatyta artilerijos parengtis.
Tik labai jau trumpai pašaudė artileristai. Pakilus į ataką, vokiečiai apšaudo
mus iš visų turimų ginklų, negailėdami šaudmenų. Vielų užtvaras prieš jų apka­
sus pasiekė tik pusė bataliono karių. Pasigirsta komanda:
- Atgal!
Grįžęs, girdžiu kalbantis karininkus:
157

— Pritrauksim artilerijos pulko pabūklus. Duosim ugnies iš peties.
— Teisingai. Tada ir pakartosim ataką.
Klausau, o pats sau galvoju:
— Negi to nebuvo galima padaryti iš karto? O dabar iš tos rytinės bataliono
atakos tik kone pusė karių grįžo.
14 valandą numatyta atnaujinti ataką, tačiau jos nereikėjo. Vokiečiai, tarsi
nujausdami, o gal gavę įsakymą, apkasuose pradėjo kelti baltos spalvos drabu­
žius, net apatines kelnes. Iš pradžių retai, tai vienur, tai kitur, o po to masiškai.
Jausdamasis artėjančio puolimo įkarštyje, ne iš karto atitokau ir suvokiau, kad
karas baigėsi. Tik pradėjus kariams garsiai šaukti ir džiūgauti, nuslinkau tranšė­
jos kraštu į jos dugną, atsitūpęs, suėmęs rankomis galvą, palengva ėmiau su­
prasti, kad karas baigėsi. Man dvidešimt ir aš gyvas. Karius apėmė ilgas lauk­
tas džiaugsmas.
Spaudai parengė V. Stančikas

158

KAREIVIAI JĮ VADINO TĖVU
Ričardas ČERBAUSKAS

Išvadavus Šiaulius, rugpjūčio pradžioje, mieste buvo iškabinti skelbimai,
kuriuose pranešama, kad mobilizuojami 1918-1926 metais gimę vyrai. 1944 me­
lų rugpjūčio mėnesį prisistačiau į karinį komisariatą ir įsijungiau j dviejų šimtų
naujokų būrį. Surikiuoti į koloną išžygiavome į Meškuičius. Pakelyje mus ap­
šaudė iš kulkosvaidžio vokiečių lėktuvas, bet niekas nenukentėjo. Nakvynei
įsitaisėme Meškuičiuose, daržinėje ant šiaudų. Prikėlus mus anksti ryle ir išri­
kiavus, ant arklio prijojo ir prisistatė kapitonas Giedrys. Jis pasiteiravo:
— Kas moka rusų kalbą, išeikite iš rikiuotės.
Iš rikiuotės išėjau vienas. Kapitonas nulipo nuo arklio, priėjo arčiau ir tarė:
— Aš esu 249-ojo šaulių pulko ryšių viršininkas. Nori tarnauti ryšininku?
— Noriu.
— Man reikia dar trijų ryšininkų. Pasirink pats ir prisistatykit į kuopą.
Vėliau atėjo rinkti į artileristų, minosvaidininkų ir kitus dalinius. Prasidėjo
sanitarinis naujokų apdorojimas: kirpimas plikai, pirtis, skiepų nuo įvairiausių
ligų injekcijos. Drabužius, su kuriais atvykome, karininkai pasiūlė siųsti paštu
namo, tačiau tokiu patarimu niekas nepasinaudojo. Kai kariškai aprengė ir
išrikiavo, karininkas pasakė, kad karinis mokymas vyks mūšių pertraukų metu.
Mes iš karto įsijungėme į divizijos karių gretas ir dalyvavome mūšiuose prie
Šiaulių, atremdami priešo kontratakas, nes vokiečiai rugpjūčio viduryje pradėjo
puolimą, siekdami susigrąžinti miestą. Du divizijos pulkai, 156-asis ir 167-asis,
papildyti naujokais, pasižymėjo kautynėse, pamuše daug priešo tankų ir kartu
su kitais Tarybinės armijos daliniais apgynė Šiaulius. Mūsų 249-asis šaulių
pulkas buvo antrajame ešelone.
Vokiečiai, nesugebėję susigrąžinti Šiaulių, buvo priversti trauktis. Reikia pri­
pažinti, kad traukėsi jie tvarkingai, stengdamiesi įsitvirtinti paruoštuose ar pa­
togiose vietose gynybai ruožuose, nebėgdami, eidami sparčiu žingsniu, po pa­
žastimi nešdami šautuvus ir automatus. Po savęs jie visada palikdavo užkardas
iš čekų, rumunų ar lietuvių kareivių, kurie turėjo pridengti vokiečių atsitrauki­
mą. Mūsų pulkai garbingai ir oriai vijo priešą iš savo žemės. Gražu buvo pasi' Iš asm eninio archyvo

159

žiūrėti, kai kuopos, išsirikiavusios grandine, leidosi pamiškės nuokalne, švie­
čiant besileidžiančios saulės spinduliams, mesdamos ilgus šešėlius. O mirtis
tykojo visur. Vienos tokios atakos metu žuvo mūsų radistas Nikitinas. Jis
nešėsi ant nugaros siųstuvą, o šalia du kariai gabeno jo baterijas. Sprogusios
minos skeveldra mirtinai jį sužeidė.
Sparčiai ir meistriškai divizija forsavo Dubysą ir privertė vokiečius trauktis.
Ginti jų atsitraukimą buvo palikti čekai. Tačiau šie, nepaleidę nė vieno šūvio,
buvo paimti į nelaisvę. Padėjo „Katiušos", atsiųstos paremti puolimą. Pasigir­
dus pirmosioms jų salvėms, čekai, niekada nematę ir negirdėję savotiško jų
gaudesio, sukrito ant žemės, užsidengdami rankomis galvas.
Vokiečiai, besitraukdami, užtikę tinkamą vietą, organizuodavo gynybą, pas­
kubomis apsikasdami. Divizijos vadovybė karių gyvybėmis nerizikavo, o pri­
traukdavo artileriją, ir po pirmųjų salvių vokiečiai vėl skubiai traukdavosi. Divi­
zija vijo priešą, išlaikydama kovinę tvarką, išsirikiavusi pagal kuopas, batalio­
nus, pulkus, kartu su štabais ir gurguolėmis. Siekiant paspartinti priešo perse­
kiojimą, buvo sukurta V.Motiekos vadovaujama operatyvinė mechanizuota grupė,
kuri prie Usėnų perkirto Klaipėdos —Tilžės plentą ir gynė užimtą barą, kol
atėjo pagrindinės divizijos pajėgos. Vokiečiai metė prieš pulkus didelę karinę
jėgą, tankus, automatininkus, norėdami atstatyti susisiekimą tarp Tilžės ir Klai­
pėdos. Ant plento ties Usėnais tysojo palikti vežimai, automobiliai, įvairūs
daiktai. Sustojo judėjimas geležinkeliu.
Vokiečiai puolė ypač įnirtingai, nuo daugelio sklido alkoholio kvapas. At­
skiruose mūsų būrių gynybos ruožuose vokiečių pėstininkai ėjo į durtuvų ata­
ką. Kur-ne-kur vokiečiai sugebėjo giliai prasibrauti į mūsų užnugarį, priartėti
net prie bataliono vado kapitono V.Vilenskio sekyklos. Atakos tarsi bangos
ritosi viena po kitos. Neįmanoma buvo suprasti, kur vokiečių, kur mūsų pozici­
jos. Visiška maišalynė.
249-ojo šaulių pulko štabo viršininkas Reliškis, išsikvietęs ryšių kuopos vadą
vyresnįjį leitenantą A.Zarudnevą, įsakė siųsti ryšininkus, kad išsiaiškintų padė­
tį, nes žvalgų nėra, visi mūšyje.
— Aš tik vieną telefonistą, Čerbauską, turiu.
— Siųsk jį kaip žvalgą į V.Vilenskio batalioną.
Kuopos vadas ištiesia prieš mane žemėlapį: rodo mūsų dislokacijos vietą,
rodo ten, kur turėtų kovoti Vilenskio batalionas. Išeinu per laukus vinguriuo­
jančiu žvyrkeliu. Nuėjęs gerą gabalą kelio, pamatau prie kelio vienišą sodybą,
nurodytą žemėlapyje. Sodybos kairėje pusėje pelkė, o dešinėje, tolėliau, miš­
kas. Tarp sodybos ir miško keliukas, kuriuo reikės eiti. Likus penkiasdešimčiai
metrų iki namo, pro atvirus langus išgirdau plyšaujant girtus vokiečių tankis­
tus. Tą supratau, nes sode, tarp medžių pamačiau paslėptą tanką, kyšojo tik į
kelią nukreiptas vamzdis. Mano laimei, tankistai lėbavo ir manęs nepastebėjo.
Nutariau eiti ne keliu, o per lauką, arčiau į pamiškę. Juolab kad prie miško
kelias šakojosi: vienas ėjo per mišką, kitas pamiške.
Kiek paėjęs, išgirdau birbiant motociklą. Pro mane lopšyje pravažiavo pulko
vado pavaduotojas politiniams reikalams Tamulevičius. Jis irgi ieškojo Vilenskio.
160

Aukštumėlėje, prie išsišakojimo, pasigirdo kulkosvaidžio kalenimas. Kulkos
suvarpė lopšyje sėdėjusį karininką, ir motociklas apvirto. Motociklininkas nusi­
rito į griovį ir ėmė greitai šliaužti atgal. Šaudymas nukrypo į jį. Prišliaužiau prie
Tamulevičiaus ir pamačiau, kad jis jau negyvas. Supratęs, kad šia kryptimi prie
Vilenskio prieiti neįmanomą, nutariau grįžti .
Vulfas Vilenskis atsiminimų knygoje rašo, kad niekas nematė, kaip žuvo
papulkininkis Tamulevičius. Parašiau V.Vilenskui laišką, kuriame papasakojau
matytą epizodą. Deja, laiškas pavėlavo. Pulkininkas Vulfas Vielenskis mirė,
negavęs mano laiško.
1944 metų spalyje atrėmėme visas vokiečių atakas ir nubloškėme juos už
Nemuno. Kareiviai gavo užduotį rinkti pagalbines priemones, tinkamas forsuo­
ti upę, o telefonistams reikėjo rasti vokišką izoliuotą telefono kabelį, atsparų
vandeniui. Tačiau vakarop įsakymai buvo atšaukti ir liepta ruoštis žygiui. Vė­
liau mes sužinojome, kad Tilžę užėmė generolo Černiachovskio kariai. Manau,
divizija, sukaustydama prie Usėnų dideles priešo pajėgas, padėjo jiems įvykdyti
užduotį.
Divizijos pulkai pradėjo žygį į Kuršą, dieną ilsėdamiesi, o naktį nužygiuoda­
mi po 40 kilometrų. Žemaitijoje, netoli žvyrkelio, prie vienišos sodybos, pama­
tėme močiutę balta skarele. Su grupele karių atsiskyriau nuo kolonos ir patrau­
kėme prie vienkiemio, tikėdamiesi atsigerti šulinio vandens.
— Labą dieną, močiute. Gal šalin vandeniu pavaišinsite? Ištroškome.
— Vaje tau, lietuviai, — išgirdome vietoje atsakymo, — ženteli, dukra,
vaikai, lįskit iš trobos, nebijokit, čia lietuviai, — toliau porino močiutė.
Prasivėrė durys ir ant slenksčio pasirodė pusamžis vyras, moteris ir būrelis
vaikų. Visi žiūrėjo į mus su neslepiamu nustebimu.
— Neduosiu vandens. Traukit iš šulinio pieną, neškit duoną, vaišinkit karei­
vėlius, — saviškiams vadovavo močiutė.
Valgiau rupią juodą naminę duoną, užsigerdamas šaltu pienu ir galvojau,
kaip prigąsdino nacistinė propaganda gyventojus, nežinia kokių dalykų pripaistė jiems apie Tarybinę armiją.
Kovas Kurše divizija pradėjo sėkmingai, neturėdama didelių nuostolių. Mūsų
automatininkų atakas galinga ugnimi paremdavo artilerija, tankai. Prieš puolimą
iki keturių valandų tęsdavosi apšaudymas iš visų rūšių pabūklų. Po to automati­
ninkai be jokio pasipriešinimo įsiverždavo į priešo apkasus ir rasdavo apdujusius
ir išsigandusius, numetusius ginklus vermachto kareivius. Tačiau netrukus, nepa­
stebimai visa galinga karo technika išnyko, ir liko pulko kariai su automatais,
kulkosvaidžiais, minosvaidžių kuopa ir artilerijos divizionu, o užduočių padaugė­
jo. Kariauti pasidarė žymiai sunkiau ir ėmėme patirti daugiau nuostolių.
Prasidėjo keistas karas. Mes tai užimdavome vokiečių pirmuosius apkasus,
tai dėl stipraus apšaudymo iš minosvaidžių turėdavome juos palikti. Tai karto­
davosi po keletą kartų per dieną. Viena, prieš ataką mūsų artilerijos parengimas
buvo trumpas, antra, vokiečiai nelabai atsišaudydavo, o greitai atsitraukdavo į
antrąją apkasų liniją. Tik pradėdavome įsikurti naujoje vietoje, vokiečiai, žal­
čiai, taikliai apmėtydavo mus minomis ir priversdavo skubiai trauktis, nespėjus
161

net pasiimti žuvusių draugų. Po pakartotinos atakos vėl užėmę neseniai apleis­
tas pozicijas, rasdavome žuvusių draugų praardytus daiktamaišius, iš kurių ding­
davo maisto produktai. Matyt, riesta vokiečiams buvo dėl prasto aprūpinimo
maistu. Po tokių dviejų, trijų atakų mūsų bataliono ar kuopos karių gretos
smarkiai praretėdavo.
Pulkui puolant, ryšių kuopos telefonistai turėdavo daug darbo. Reikėjo ne
tik nutiesti telefono kabelį tarp pulko štabo ir sekyklos, užtikrinti ryšį su
batalionais ir kuopomis, bet ir nedelsiant sutaisyti pažeistą laidą. Bėgti ieškoti
gedimo tekdavo nepaisant apšaudymo, neieškant priedangos. Gal todėl puoli­
mo metu daug telefonistų žūdavo, arba būdavo sužeisti. Kuopoje paprastai
būdavo trys — keturi telefonistai, o po mūšio likdavo vienas — du. Ypač
įsiminė vienas puolimas. Jo metu reikėjo užtikrinti ryšį tarp pulko štabo ir
sekyklos, trijų batalionų ir priskirto artilerijos diviziono. Kuopoje buvo trys
telefonistai naujokai. Kiekvienam buvo priskirta ryšio linija. Pradėjus apšaudy­
ti mūsų pozicijas iš minosvaidžių, telefono kabelis tampa labai pažeidžiamas ir
nuolat trūkinėja. Kuopos vadas, gavęs žinią apie nutrukusį ryšį, siųsdavo ka­
reivį taisyti. Kartą tik grįžau pataisęs savo liniją, vadas šaukia, kad telefonistas
žuvo ir reikia taisyti jo liniją. Kol grįžau viską sutvarkęs, mano linija nutrūko ir
vėl bėgte taisyti. Į dienos pabaigą, tebevykstant mūšiui, žuvo visi trys kuopos
naujokai telefonistai. Eilinį kartą sujungęs laidus, grįžau vos bevilkdamas ko­
jas, smilkiniuose tvinksėjo, tarytum kas daužytų plaktuku. Suprakaitavęs ir
aplipęs žemėmis, su girgždančiu dantyse smėliu, kritau apkaso dugne, ant
krūtinės užsimetęs telefono kabelio ritę. Pro spengimą galvoje kaip aidą gir­
džiu vado balsą:
— Rička, kelkis. Čerbauskai, kelkis. Nutrūko linija. Eilini Čerbauskai, kelt,
tai įsakymas!
Girdėt girdžiu, o vokai lyg švininiai, pravert negaliu. Kojos tarsi prikaltos,
neatsiplėšia nuo žemės. Jaučiu, kuopos vadas vyresnysis leitenantas Aleksan­
dras Zarudnevas traukia man iš rankų ritę ir pats bėga taisyti ryšį. Atitokau jau
temstant, nurimus mūšiui. Taip ir kariavau iki pat pergalės Kurše, lakstydamas
su telefono kabelio rite, negavęs nė mažiausio įdrėskimo. Kuopoje kariai kar­
tais traukdavo mane per dantį.
— Na, ir sekasi tau, Rička, gal užburtas, pasakyk paslaptį.
Anokia čia paslaptis. Prisimenu, motina, išlydėdama mane, nusimovė nuo
savojo piršto mergautinį auksinį žiedelį su savo inicialais ir užmovė jį ant
manojo. Peržegnojo šnibždėdama:
— Viešpatie, apsaugok mano vienturtį!
Tiesa tai ar melas, užbūrimas ar ne, bet kažkas saugojo mane fronte visą laiką.
Kurše patyriau nuotykį, įstrigusį į atmintį visam gyvenimui. Jį priskirčiau
prie mistinių, nepaaiškinamų dalykų. Buvau laisvas nuo tarnybos, ilsėjausi su
draugais žeminėje. Staiga kažkokia nenumaldoma jėga privertė mane atsikelti
ir išeiti į lauką. Aplink jaunas eglynėlis, po kojomis minkštos samanos, temo,
bet įžiūriu motinos siluetą.
— Mama! — per garsiai, turbūt, sušunku, manydamas, kad pasivaideno.
162

Iš žeminės strimgalviais su automatu, sagstydamasis sagas, iššoko viršila
Banikovas. Baškiras iš Ufos dairėsi, į kurią pusę šauti, o aš stoviu apkabinęs
motiną. Atėjo kuopos vadas Aleksandras Zarudnevas, liepė kviesti motiną į
žeminę, viršilą pasiuntė į virtuvę maisto. Visi labai stebėjosi, kaip ji sugebėjo
nusigauti į pirmąsias pulko gynybos linijas. Visa laimė, kad mes tada buvome
ramioje gynyboje, retsykiais tik pašaudydavo automatai ar kulkosvaidžiai. Mo­
tina papasakojo, kad iš Šiaulių ėjo pėsčiomis, pasiėmusi lauknešėlį. Priėjusi
sargybos postą, pavaišindavo karius savo gamybos ruginuke, apsakydavo ke­
lionės tikslą ir jai leisdavo eiti toliau. Motina svečiavosi kelias dienas, miegojo
mūsų žeminėje. Atėjus laikui atsisveikinti, pulko štabo viršininkas Reliškis išra­
šė motinai leidimą išeiti iš pafrontės zonos, o kuopos vadas, išdavęs atitinkamą
dokumentą, leido man ją palydėti.
Prisiminęs tarsi nekariškus reikalus, negaliu nepaminėti kai kurių kareivio
gyvenimo, buities, poilsio, maitinimo detalių. Šie svarbūs dalykai dažnai pri­
klausydavo nuo ūkio dalies viršilų, seržantų sumanumo, sąžiningumo ir dauge­
lio kitų savybių. Šia prasme mūsų kuopai pavyko. Prisimenu vyresnįjį seržantą
Bortniką, ukrainietį, ūkišką žmogų. Jo vežime visada būdavo visokiausių rakan­
dų, maisto atsargų, tarp jų ir arklienos riebalų. Bortnikas stengdavosi sudoroti
užmuštus arklius, pasiruošti riebalų. Kareiviai dienai prie košės ar kilo karštimo
gaudavo kepaliuką duonos. Atokvėpio minutėmis Bortnikas ant akmenų padė­
davo skardos lakštą, išpjautą iš stalinės, užkurdavo ugnį, tirpindavo riebalus ir
skrudindavo supjaustytą duoną. Skanumėlis būdavo, kai triauškindavome jos
gabaliukus.
Fronte patyrėme ir nemalonių dalykų. Pasitaikydavo, kad kariai su ginklu
pasitraukdavo iš savo pozicijų. Sugautus karius teisdavo karo lauko tribunolas.
Vieno tokio teismo liudininku tapau ir aš. Trys kariai, paėmę kulkosvaidį RPD
ir du automatus, patraukė į užnugarį, bet buvo sugauti. Tą pačią dieną įvyko
karo lauko teismas. Miško laukymėje išrikiuoto pulko akivaizdoje už stalo
susėdę trys karo tribunolo karininkui perskaitė nuosprendį čia pat stovintiems
dezertyrams. Atjojęs divizijos vado pavaduotojas J.Macijauskas, nenulipdamas
nuo arklio, rėžė rūsčią, ugningą kalbą ir mostelėjo ranka vykdyti nuosprendį.
Toks buvo karo laiko įstatymas.
Iš arti teko stebėti snaiperių darbą. Pulkas ilgokai buvo gynyboje, nenusimatė jokių aktyvių veiksmų. Aš su viršila Banikovu, pasišviesdami spingsule,
pasidaryta iš artilerijos sviedinio tūtos suplotu galu, valėme ginklą. Įeina kuo­
pos vadas, įvesdamas gražią mergaitę — snaiperę, sako:
— Rička, užleisi jai savo vietą. O ryte palydėsi į priekines linijas, padėsi
pasirinkti ugniavietę.
Mergina ant gultų prie sienos atsargiai paguldė suvyniotą į audeklą šautuvą
ir atsigulė į mano vietą. Man nieko nebeliko, tik, pritraukus kelius prie smakro,
pritūpti kojūgalyje. Brėkštant, sutartu laiku (mat turėjau laikrodį šviečiančio­
mis rodyklėmis) merginą pažadinau. Besiruošiant, pakėliau šautuvą, sunkus
besąs, todėl pasisiūliau panešti. Mergina išsigando ir išplėšė šautuvą man iš
rankų. Asmeninis ginklas, kitam nevalia duoti. Pakeliui į šaudymo poziciją
163

mergina papasakojo, kad sutrikdyti apsnūdusių ir nurimusių vokiečių gyveni­
mą į diviziją atvyko snaiperių — merginų kuopa.
Atvedžiau snaiperę į mūsų pirmąją apkasų liniją. Mus nuo vokiečių skyrė
retokas jaunuolynas, o jame mano parinktoje vietoje buvo platoka properša.
Apsikaišioję šakomis, sustingome. Iki vokiečių apkasų kokie 250 metrų. Prašvi­
to. Aplink tyla. Matau, išlenda iš žeminės pusnuogis vokietis. Turbūt karinin­
kas, nes iš paskos eina kareivis, nešinąs piltuvą su vandeniu ir rankšluostį.
Įsitempiau laukdamas šūvio, jo vis nėra.
— Kodėl nešaudo, — galvoju sau.
Vokietis išsimuilino ir pasilenkė vandens čiurkšlės. Tuo metu pokštelėjo
sausas šūvis ir karininkas krito kniūbsčias. Kareivis, nieko nesuprasdamas, pra­
dėjo it vijurkas suktis aplink. Dar šūvis, ir viskas baigta. Mergina greit pradėjo
ruoštis atgal.
— Dar palaukim. Labai gera pozicija. Gal dar kas pasirodys.
— Ne, daugiau čia niekas galvos neiškiš.
Grįžome atgal į žeminę. Atėjo kuopos vadė kapitonė ir trumpai paklausė:
- Kiek?
— Du.
Kapitonė atsisuko į mane:
— Kiek?
— Du.
Snaiperių vadė kažką pasižymėjo bloknote ir nusivedė merginą. Daugiau
vokiečiai visu ūgiu, taip drąsiai apkasuose nešmirinėjo.
Reta diena kareivio gyvenime apsieidavo be nuotykių. Sykį frontas turėjo
pasislinkti į kairę, per pulko gynybos ruožą. 249-ojo šaulių pulko vadas įsako
užimti naują dislokacijos vietą. Ryšių kuopos vadas paliko mane su telefono
aparatu laukti atvykstančio kito pulko, kad su juo užmegsčiau ryšį. Belaukiant
sutemo. Apkasuose nakvojau vienas. Ryte vėl niekas nepasirodė. Kuopos va­
das, paskambinęs ir išsiaiškinęs padėtį, įsako vynioti kabelį ir pagal jį susirasti
kuopą. Vokiečiai, užfiksavę mūsų dalinių judėjimą, apšaudo iš minosvaidžių.
Einu, sukdamas ritę, o aplink minų laukai. Baigėsi miškas, ir prieš mane atsivė­
rė plynas laukas. Toliau reikės eiti atvira vieta. Nutariau apsižvalgyti.Mano
supratimu, reikėtų eiti tiesiai per lauką, ten turėtų būti mūsų pulkas, o telefono
kabelis nutiestas įstrižai, į tolumoje ant aukštumėlės geltonuojančio smėlio
juostą. Ten turbūt vokiečių apkasai. Mūsų vyrai per naktį negalėjo ten įsiruošti. Tačiau ką beveiksi, reikia vynioti kabelį, kuopos vadas geriau žino, kur man
eiti. Viduryje lauko matau palinkusį medį, kurlink vyniojasi laidas, tad nutariau
eiti jo kryptimi. Artėjant prie medžio, iš mano pastebėtos tranšėjos pradėjo
kalenti kulkosvaidis, kapodamas virš galvos medžių ir krūmų šakas. Kritau ant
žemės. Nutilus šūviams, vėl šokau į priekį. Taip bežaisdamas su mirtimi, nusi­
leidau į pakalnę ir pasislėpiau „niekieno" žemėje už suverstų žvyro krūvų.
Mūsų pulko sekykloje vadas ne tik išgirdo šūvius, bet, pamatęs į vokiečių
pusę bebėgantį kareivį, nejuokais sunerimo. Juolab kad į pulko apleistą vietą
pamaina dar neatėjo, o kilus susišaudymui, galėjo susidaryti pavojinga padėtis.
164

r
Matau bėgančius į mano pusę žvalgų skyriaus vadą seržantą Fedotovą ir du
nepažįstamus naujokus. (Vėliau už kovinius nuopelnus seržantui Fedotovui bu­
vo suteiktas Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas).
— Tau ką, Rička, galvoje pasimaišė, kur tave velnias neša, gyvent nusibo­
do? — įpykęs šaukia Fedotovas.
— Susuku telefono laidą, — ramiai, turbūt ne visai suvokdamas situacijos
rimtumą, atsakau jam. — Vykdau ryšių kuopos vado įsakymą.
— Gerai, suk, tik eik labiau į kairę,-atlyžęs burbtelėjo Fedotovas. — Mes
tave pridengsime ugnimi.
Susukęs dvi telefono laido rites, atsiradau pulko dislokacijos vietoje, o ryšių
kuopos nerandu. Beklaidžiodamas nuo kuopos prie kuopos, priklydau prie pul­
ko vadavietės. Iš budinčio karininko kapitono Šeino vėl gavau pylos:
— Tai ko čia trainiojies, ar užduoties neturi?
Tačiau po mano paaiškinimų parodė kur rasti ryšininkus. Kai priėjau nuro­
dytą vietą, pradėjo temti. Paieškoms teko sugaišti beveik visą dieną. O čia dar
kita neganda: dėl vištakystės prieblandoje nieko nematau. Tik šaukdamas „Ry­
šių kuopa, ryšių kuopa", suradau draugus. Jie baigė įrengti žeminę ir ruošėsi
keliomis rąstų eilėmis dengti perdangą. Mano parama buvo pačiu laiku, atne­
šiau pionierių paskolintą pjūklą. Besidarbuojančius mus pradėjo apšaudyti iš
minosvaidžių. Buvome įsikūrę miške, todėl minos, užkabindamos medžių viršū­
nes, sprogdavo, kapodamos medžių šakas. Viena didoka šaka, krisdama taip
tvojo per nugarą, kad tiesiog prisiplojau prie žemės ir ilgokai sunkiai valdžiau
kairę ranką. Vakare, užmigdamas ir galvodamas apie visus, ištikusius per dieną
vargus, pagalvojau, kad draugų būryje kariauti lengviau nei klaidžioti vienam.
Kitos dienos rytą mano eilė eiti į komendanto kuopą parnešti visiems pusry­
čius. Ir šį kartą įgyta kareiviška patiri is, o gal ir sėkmė padėjo išvengti kulkų ir
skeveldrų. Miške buvo didelė laukymė. Einant per ją įstrižai, žymiai sutrumpėtų
kelias iki virtuvės kitame jos krašte1. Tačiau jos viduryje auga vienišas medis.
Pagalvojęs, kad tai vokiečių pasirinktas orientyras šaudymui, visgi nutariau eiti šio
medžio kryptimi. Einu, o akys ieško priedangos apšaudymo atveju. Artėjant prie
medžio, girdžiu iš devynių minosvaidžių paleistų minų švilpimą. Pabėgėjęs penkio­
lika sekundžių, krentu į nusižiūrėtą sprogimo išraustą duobę. Nutilus sprogimams,
vėl traukiu į virtuvę. Minosvaidžiai daugiau nešaudo. Ir vokiečiai, matyt, nesiruošia
daugiau iš minosvaidžių apšaudyti vieno kareivio. O komendanto kuopoje1suirutė.
Mina pataikė į vežimą, užmušė arklį, susprogdino dėžę su dokumentais. Balti lapai
nuklojo laukymę, įstrigo medžie) šakose. Visi bėgioja juos rinkdami.
Ryšininkai eidavo labai dažnai į žvalgybą kartu su žvalgais. Dažniausiai į
priešo užnugarį eidavo pulko radistas Piotras Tučinas. Žvalgai 15 —20 kilomet­
rų nueidavo į vokiečių pusę, pasislėpę prie magistralinių kelių, fiksuodavo
karinės technikos judėjimą ir siųstuvu perduodavo duomenis. Grįžimas atgal
buvo nemažiau pavojingas. Šį epizodą pasakoju todėl, kad prisimenu vieną
radinį. Pulkui užėmus naują dispozicijos vietą, mano užduotis buvo kuo aukš­
čiau į medį įkelti anteną. Užrietęs galvą, medyje pastebėjau baltuojantį medžia­
gos gabalą ir blizganti daikčiuką.
165

Įlipęs į medį, radau nedidelį parašiutą ir blizgančią portsigaro dydžio dėžutę.
Atnešiau kuopos vadui A.Zarudnevui. Šis jį išardė ir pasakė, kad tai radijo
mikrofonas. Vokiečiai juos numeta į mūsų užnugarį ir pagal sukeliamą triukš­
mą fiksuoja judančios technikos rūšį ir kiekį.
Savo kailiu teko patirti vokiečių žvalgų veiklos mūsų užnugaryje padarinius.
Kartą visą diviziją išvedė į antrąjį ešeloną net keturiolika kilometrų nuo fronto
linijos. Baimės nėra. Darbuojamės drąsiai, įsirengdami naujoje vietoje, išsikasė­
me žemines, laukymėje, kad gražiau atrodytų karių rikiuotė, grioveliais pažy­
mėjome pulko rikiuotės vietas. Netoli šaltinio įrengėme virtuvę ir virš valgyk­
los šakomis pradėjome dengti stoginę. Tuo metu driokstelėjo vokiečių stam­
baus kalibro toliašaudžiai pabūklai. Ir taip taikliai tarsi pagal nuorodą. Per
apšaudymą žuvo ryšininkas Janonis, sužeistas į koją nuo stoginės viršaus drib­
telėjo radistas seržantas Piotras Tučinas. Vėliau kontržvalgybos vyrai pasakojo,
kad pagavo vokiečių žvalgę, moteriškę, kuri, apsimetusi senute, slankiojo po
mišką, rankiodama žabus. Dar mūsų kariai jai kartais patalkindavo, padėdami
panešti ryšulį. Pasirodo, po tuo ryšuliu ji slėpė radijo siųstuvą ir perdavinėjo
koordinates.
Po apšaudymo reikėjo gelbėti sužeistuosius. Kuopos vadas liepia bėgti į
medicinos punktą ir atvaryti vežimą. Įsodiname į jį seržantą, o man liepiama
palydėti sužeistąjį į medsanbatą. Dardame miško keliuku. Tuoj baigiasi miškas.
Laukymėje prasideda artileristų valdos, o kitame jos krašte medicinos dalis.
Išlipu iš vežimo, atsisveikinęs su seržantu, grįžtu atgal. Vežimo važiavimo kryp­
timi, kelio pakraštyje, matėsi išardyta vokiška aviacijos bomba, dar vadinama
motinine. Tai buvo stačiakampio gretasienio formos metalinė dėžė, kurios vi­
duje buvo daug granatos dydžio bombikių. Iš lėktuvo numesta tokia dėžė
atsidarydavo ir pažerdavo ant mūsų galvų sprogmenų lietų. Kartais dėžės neat­
sidarydavo ir nesprogusios krisdavo ant žemės. Artileristai įsigudrino, išardę
tokią dėžę ir išbėrę sprogmenis, gamintis iš jos krosnelę. Tokių dviejų išardytų
dėžių turinį ir pastebėjau prie kelio. Tik spėjau pagalvoti, kad, išbarstę sprog­
menis, artileristai pasielgė neatsargiai, vežimo priekinis ratas užvažiavo ant
vienos tokios bombikės. Nuo jos sprogimo sudetonavo likusios ir du galingi
sprogimai nuaidėjo vienas po kito. Išsisklaidžius dūmams, pamačiau tik didelę
pailgą duobę. Nei žmonių, nei vežimo su arkliu nesimatė. Tik toli griovyje
radau galinę vežimo ašį. Bėgu susijaudinęs atgal į kuopą, ogi žiūriu — sužeista­
sis Tučinas, visas tirtėdamas sėdi po medžiu, iškėlęs koją, kurią tvarsto sanita­
rė. Turbūt ąžuolinės vežimo lentos apsaugojo jį nuo skeveldrų, o sprogimo
banga mestelėjo į šalį. Seržantas, matyt, iš išgąsčio nejausdamas sužeistos
kojos, parbėgo į kuopą.
Mirtini pavojai karius tykojo ir nuaidėjus pergalės saliutui. Mūsų pulkui
teko priimti prieš jį kovojusios vermachto pėstininkų divizijos kapituliaciją.
Vokiečių užnugaryje buvo įrengtas ginklų surinkimo punktas. Pulko štabe bu­
vo kaupiami duomenys apie kapituliacijos eigą. Man paskyrė širmą arklį ir
nusiuntė į batalionus rinkti žinių. Vokiečių pusėje žvyrkeliu prijojau kryžkelę ir
įsukau į reikiamą kelią, vedantį į kapituliacijos priėmimo vietą.Visi abipus jo
166

augantys medžiai užminuoti, dar nespėta juos nukenksminti. Ant kelio nesima­
to jokių judėjimo žymių, tik dulkėse nulyto lietaus lašų išmuštos duobutės.
Nutariau joti kelio pakraščiu. Tuo pačiu būdu grįžau į pulką. Kitą dieną tenka
vėl vykdyti tą pačią užduotį, tik šį kartą reikia eiti pėsčiomis. Prie kelio matau
vokiečių paliktas žemines, bet į jas nelendu. Renkant žinias apie sudėtus gin­
klus, smarkiai palijo. Eidamas į pulką, priėjau pažįstamą kelio atkarpą ir nustė­
rau. Lietus nuplovė nuo kelio ploną smėlio sluoksnį, ir atsivėrė negiliai įkastos
pėstininkų minos. Nutariau vienu šuoliu šokti į griovį ir, einant nuo medžio
prie medžio, įveikti užminuotą ruožą. Apmaudu būtų, jei kariavus devynis mė­
nesius be menkiausio sužeidimo, žūčiau po pergalės.
Ir vis tik tas kelio ruožas pateikė staigmeną, bet ne mums, o patiems vokie­
čiams. Pėstininkų pulko kariai, atidavę ginklus ir išsirikiavę kolonomis ėjo
dabar į mūsų užnugarį. Kolonos viduryje, dviejų arklių traukiama, važiavo lau­
ko virtuvė. Priekyje, ant pasostės, sėdėjo važnyčiotojas ir virėjas, o gale, dide­
liame katile, virė mėsinga košė, skleisdama svaiginantį kvapą. Sunkaus geleži­
nio vežimo tekiniai spraudė kelio dulkėse gilias vėžes. Mes stovėjome abiejose
kelio pusėse, stebėdami kolonos judėjimą. Staiga driokstelėjo galingas sprogi­
mas, išsiveržė ugnies stulpas ii didelė kareivių kolonos dalis dingo durnų ir
dulkių sūkuriuose. Išsisklaidžius dūmų uždangai, ant kelio išvydome lik prieki­
nę vežimo dalį ir sėdinčius joje sustingusius iš siaubo ir įsikibusius į vadžias
kareivius. Kitos vežimo dalies tarsi nebuvo, o katilo su koše ir žymės nėra. Tik
didelė duobė, o aplinkui užmuštą ii sužeistų kareivių kūnai. Mums ant šalmų
pradėjo kristi košės tumulai. Aišku, kad kelias buvo užminuotas ne tik pėsti­
ninkų, bet ir prieštankinėmis minomis. Vokiečių pionieriai, išminuodami kelią,
turbūt neužtiko vienos, arba kas tyčia paliko. Likusieji kareiviai kumščiais
puolė tarp jų ėjusius išminuotojus. Sargybinio griežta komanda nutraukė ky­
lančią betvarkę ir belaisvių kolona tęsė maršą, turbūt, nesitikėdama vakare
gauti košės. O mūsų košė pasirodė no prastesnė, nes vokiečiai, brazdindami
katiliukais, kaip mat juos ištuštindavo.
Po karo, gavęs pasiūlymą tęsti larnybą divizijoje, buvau nukreiptas į Vil­
niaus karo mokyklą, kuri buvo evakuota į Sujos miestą. Prieš tai buvau priim­
tas į komjaunimą. Kapitonas Randakevičius, įteikdamas komjaunimo bilietą,
palinkėjo būti geru karininku. Mokslą baigiau Vilniuje, grąžinus pėstininkų
karo mokyklą į Lietuvą. Užsidėjęs leitenanto antpečius, grįžau į savo 249-ojo
šaulių pulko minosvaidininkų kuopą, o išformavus diviziją, aš, dimisijos majo­
ras, įsijungiau į civilinį gyvenimą.
Nuo praūžusio karo mus skiria beveik septyni dešimtmečiai. Vilniaus karių
kapinėse, po tyliai ošiančiomis nusvirusiomis pušų šakomis, amžino poilsio
ilsisi daug žymių lietuvių tautos sūnų ir dukrų, visą savo sąmoningą gyvenimą
atidavusių savo Tėvynės gerovei. Memorialo kalnelyje yra ir 16-osios lietuviš­
kosios divizijos, 167-ojo šaulių pulko vado pulkininko Vlado Motiekos kapo
kauburėlis. Iš granitinės sienos žvelgia vado bareljefas, vaizduojantis jį tokį,
koks buvo gyvenime: dvelkiantis rimtimi, griežtumu ir net rūstumu. Jo kapas
mato visą Karių kapų slėnį, kuriame iš visos širdies įkūnyta gyvųjų pagarba
167

visiems čia amžinai miegantiems. Jo kapas mato visą Karių kapinių Panteono
iškilmingą didybę su degančia amžinąja ugnimi. Kiekvieną čia apsilankiusį ši
neįprasta aplinka visuomet verčia giliai susimąstyti ir prisiminti apie čia gulin­
čių žmonių nueitą sunkų gyvenimo kelią, apie jų žygdarbius, apie jų nuopelnus
Tėvynei. Jo kapo papėdėje, ant nuglūdinto akmens kuklus, įrašas: „Pulkininkas
Vladas Motieka 1903—1975". Ankstyva, netikėta mirtis amžinai išplėšė jį iš
mūsų tarpo.
Nuo 1922 m. Vladas Motieka, būdamas 19-os metų, tapo Lietuvos kariuo­
menės karininku. Nei jo tėvas ir niekas iš giminių nebuvo kariškiai, o jis gimė
tikru profesionaliu karo vadu. Nuo 1935 iki 1940 m. dirbo Generaliniame štabe.
Lietuvai įstojus į Tarybų Sąjungos sudėtį, jis nedvejodamas perėjo dirbti į
Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio korpuso štabą ir liko su savo tautos
kamienu. Prasidėjus Didžiajam tėvynės karui, kartu su korpuso kariais pasitrau­
kė į Tarybų Sąjungos gilumą.
Susikūrus 16-ąjai lietuviškajai šaulių divizijai, dirbo štabo viršininku, o nuo 1943
metų kovo mėnesio Gorodeco miestelyje priėmė ir ruošė kautynėms 167-ąjį šaulių
pulką. Į frontą išžygiavo tuo metu, kai hitlerininkams buvo smogtas didysis smū­
gis ties Stalingradu. Žygis buvo sunkus ir kankinantis, per labai užpustytus kelius.
Kariai viską tempė ant savo nugarų. Pirmasis kovos krikštas prasidėjo vasario 24
d., pusę dešimtos puolimu ties Nagornoje kaimu, prie Aleksejevkos, ir iki kovo 16
d. nepaliaujamai buvo vykdomi puolamieji veiksmai į pietryčius nuo Zmijovkos
geležinkelio stoties, patiriant didelius nuostolius.
Į naujas kovas divizija įsijungė jau Pskovo srityje. Į pietus nuo Nevelio po
įnirtingų kautynių buvo užimtas vokiečių gerai įtvirtintas Paikino kaimas. Ypač
sunkiose kautynėse pulkui teko dalyvauti 1943 metų lapkričio 8 dieną, hitleri­
ninkams pradėjus kontratakuoti tarybinės kariuomenės dalinius. Puolant dviem
kryptim nuo Nevelio ir Jezeryščės vokiečiams nepavyko susijungti. Atremiant
priešo kontratakas prie Blinki ir Boroko kaimų, pasižymėjo 167-asis pulkininko
V.Motiekos šaulių pulkas. Vadas pats vedė batalionų karius į ataką. Reikėjo
didelės ištvermės ir atkaklumo kovojant „Rikšino kilpoje", siauru ruožu jun­
giantis su pagrindinėmis tarybinės kariuomenės pajėgomis.
Pirmas Lietuvos miestas, į kurį įžengė 16-oji lietuviškoji šaulių divizija, buvo
Tverečius, kur džiaugsmingai su gėlėmis, pienu ir alumi mūsų karius pasitiko
lietuvaitės. Apsitvarstę žaizdas, nusiplovę fronto dulkes, kariai žygiavo toliau
per Svėdasus, Subačių, Panevėžį, Šeduvą ir susitelkė prie Šiaulių. Rugsėjo 17
dieną divizija pradėjo kautynes, atremdama priešo kontratakas, kurių metų
vokiečiai norėjo susigrąžinti Šiaulius.
1944 metų spalio 5 dieną prasidėjo Žemaitijos išvadavimas. Pulkininkas V.Mo­
tieka buvo paskirtas vadovauti jungtinei smogiamajai rinktinei, kuri, forsavusi
Dubysą, pradėjo žygį Tilžės kryptimi per Kelmę, Kražius, Kaltinėnus, Vainutą,
Šilalę, Naumiestį. Perkirtę Tilžės —Klaipėdos plentą, V.Motiekos vadovaujami
kariai per 4 dienas atrėmė visas vokiečių kontratakas, nesitraukdami nė per
žingsnį, ir nubloškė juos už Nemuno. Už šias kautynes 16-oji lietuviškoji šaulių
divizija buvo apdovanota Raudonosios vėliavos ordinu.
168

1945 metų sausio 28 dieną buvo šturmuojama Klaipėda, į kurią pirmasis
įžengė ir pasiekė pajūrį uosto rajone pulko 3-asis batalionas, vadovaujamas
majoro M.Gladkovo. Iki karo pabaigos divizijai teko sunkios žiemos ir pavasa­
rio kovos Kurše.
Pulko kariai V.Motieką gerbė, mylėjo, vadino jį tėvu. Pulko vadas mėgo,
prisėdęs su kariais, ilgai šnekučiuotis. Jis saugojo karius, neapdairiai ir nepa­
grįstai nesiuntė į mūšį, rūpinosi, kad jie būtų pamaitinti, reikiamai ir šiltai
aprengti. Kalbėdamasis su kariais stengėsi pakelti jų nuotaiką, nuolat primin­
damas greitą tėviškės išvadavimą.
Kartą kapitonas V.Kristijanovas, klausydamasis pulkininko pokalbio su ka­
riais, tarė:
— Jūs, pulkininke, kalbate kaip tikras politinis darbuotojas. Jums reikėtų
dirbti vado pavaduotoju politiniams reikalams.
— Ne, — atsakė pulkininkas, — negaliu, nes nesu partijos narys .
Po kurio laiko V.Kristijanovas parašė pulkininkui rekomendaciją į partiją.
1943 metais V.Motieka tapo TSKP nariu.
Pulkininkas ir pokario metais, būdamas 16-osios divizijos vadu, mėgo pokal­
bius su būtinos tarnybos kariais, o su karininkais visuomet buvo labai griežtas,
bet teisingas.
Vladą Motieką — drąsų, drausmingą, visada pasitempusį, reiklų ir principin­
gą vadą, mylėjo ir gerbė kariai. Karo metais išryškėjo jo didelė meilė ir ištiki­
mybė Tėvynei, ryžtas ir ištvermė kovojant su jos priešais. Jis niekada nesilanks­
tė kulkoms. Pulkininkas V.Motieka iki pat mirties liko savo poste. Kelias va­
landas prieš mirtį jis kalbėjo studentams — kariūnams Pabradės vasaros karo
lauko stovykloje.
Spaudai parengė V.Stančikas

169

MOTERYS KOVOTOJOS*
M onika TRINKŪNAITĖ

Tėvynės karo metai tarybinės moters vaizdą ne tik papuošė naujais, bran­
giais bruožais, bet ir didžiai jį iškėlė. Jei seniau moteris — karo didvyrė buvo
tartum legenda, nepaprasta išimtis, tai Tėvynės karas parodė, kad moteris —
karo didvyrė yra realiausia tikrovė
Šiandien mes žinome daug moterų — Tarybų Sąjungos Didvyrių, apdovano­
tų ordinais už karinius nuopelnus fronte ir partizanų būriuose. Jos pakėlė visa
tai, kas lemta pakelti kiekvienam kariui žygyje, apkasuose, puolimuose, puoli­
mų atrėmimuose, užnugario įvairios paskirties tarnybose. Kovotojų gretose
buvo ir lietuvių tautos dukrų.
Tarybų Sąjungos gilumon pasitraukusios lietuvės moterys įstojo į besiku­
riančią 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją bendrai kovai prieš mūsų liaudies prie­
šą — fašistinę Vokietiją. Kitaip ir negalėjo būti: lietuviai, kaip ir kitų tarybinių
tautų žmonės, degė nepaprasta neapykanta vokiškiesiems grobikams, įsiveržusiems į tarybines žemes ir pasikėsinusiems tas žemes pagrobti ir paversti žmo­
nes savo vergais.
Tos moterys, kurių troškimas stoti į divizijos eiles buvo patenkintas, pra­
džioje buvo paskirtos ryšininkėmis, sanitarėmis, į visokias ūkinio pobūdžio
pareigas. Taip buvo iki divizijos išėjimo į frontą — tada jos stojo į kovą prieš
vokiečius.
Vykstant rūsčioms kautynėms, moterys taip pat griebėsi ginklo — automa­
to, šautuvo, kulkosvaidžio, granatų — ir ėjo į pirmąsias pozicijas.
Savo koviniais žygiais išgarsėjo Danutė Stanelienė-Markauskienė. Pradžioje
Danutė nešiojo į pozicijas kareiviams maistą. Pavojingas tai buvo darbas —
vaikščioti į apkasus per kulkų ir sviedinių krušą. Bet Danutė norėjo būti kul­
kosvaidininkė. Kada jos noras buvo patenkintas, ji jau priešakinėse pozicijose.
Ji aktyviai dalyvavo visose operacijose, ne tik taikliai naikindama priešą, bet
daugeliu atvejų rodydama kovinį pavyzdį. Danutės valdomą kulkosvaidį pasie­
kia vokiškasis sviedinys, tarnyba išeina iš rikiuotės. Danutė viena kaunasi su
'Iš šeimos archyvo

priešu. Sužalojamas kulkosvaidis, ir Danutė sužeidžiama. Ji praeina Oriolą,
Baltarusiją, Lietuvą ir divizijoje būna iki pat karo pabaigos.
Danutė, viena iš nedaugelio moterų Tarybų Sąjungoje, apdovanota visų trijų
laipsnių Šlovės ordinais.
Birutė Karosienė — buvo vado ryšininkė, (nirtingų kautynių metu ji pavo­
jingomis aplinkybėmis nešiodavo besikaunantiems daliniams vado įsakymus.
Birutė sužeidžiama, bet ji nuo savo pareigų nesitraukia. Kai priešo ugnis dar
labiau sustiprėjo ir mūsų divizijos karių veržimasis pirmyn apsilpo, Birutė suri­
ko: „Už Tarybų Lietuvą pirmyn" ir pirmoji pradėjo veržtis prie vokiečių apkasų.
Čia ją perveria antroji priešo kulka. Ji žuvo kaip didvyrė.
Aldona Paškevičiūtė — kilusi iš Mažeikių. Du našlaičiai
brolis ir sesuo —
atsiduria Tarybų Sąjungos gilumoje. Į armiją pirma išėjo brolis, o vėliau ji.
Jiedu susitiko medicinos sanitariniame dalinyje, bet vieną dieną jos brolis iš
mūšio nebegrįžo. Aldona vado paprašė, kad ją pasiųstų į pėstininkų dalinį. Ji
dirbo ryšininko darbą. Sanitariniam daliniui ji parašė laišką:
„Brangios mergytės, siunčiu jums linkėjimų iš fronto. Žinote, mergaitės, aš
jau nebeturiu brolio. Prakeikti fašistai atėmė jį iš manęs, ir aš už lai einu į
pirmąsias kovos linijas atkeršyti. Už savo darbą ir pasiryžimą esu apdovanota
medaliu. Ir kol mano krūtinėje plaks širdis, keršysiu, šaudysiu fašistus. Aš
dabar tikiu, kad greitai grįšime į mūsų mylimąją Tarybų Lietuvą, į Žemaitiją.
Ten atminimui nuskinsiu rūtų darželyje raudoną leliją. Aldona".
1943 m. liepos pradžioje prasidėjo dideli mūšiai. Aldona sėdėjo prie telefo­
no. Viršum galvos kaukė minos, ūžė bombos, švilpė sviediniai, kaleno kulkos­
vaidžiai. Netoliese burzgė priešo tankai ir tratėjo automatai. Akis ir gerklę ėdė
aštrūs parako dūmai. Staiga nutrūko telefono ryšys tarp stebėjimo punkto ir
vadavietės. Aldona užsimetė ant pečių telefono laidų ritinį ir bėgte nubėgo į
kautynių lauką. Jos pirštai kruopščiai ir rūpestingai gaudė telefono laidus.
Ryšys buvo pataisytas. Sunkios kruvinos kovos vyko kelias dienas. Be miego
sėdėjo Aldona savo vietoje. Kautynėse žuvo telefonistai, ir ji negalėjo palikti
savo posto. Išaušo rytas, vėl prasidėjo mūšis, ryšys nebeveikė. Aldona išvargu­
si, be miego, prašėsi vado leisti pataisyti ryšį: negaliu miegoti, kai ryšys nu­
trauktas.
Buvo pats žiauriausias artilerijos ugnies srautas. Į kovos lauką krito kulkos­
vaidžių kulkų lietus, kada Aldona išbėgo iš apkaso ir tekina pasileido ieškoti,
kurioje vietoje sugedęs ryšys. Kariai, kurie tą valandą patys savo akimis matė,
pasakojo, kad tuo metu snaiperio kulka pervėrė Aldonos krūtinę. Kada sanita­
rai nušliaužė į kovos lauką ir neštuvais parnešė ją į medicinos punktą, ji dar
buvo gyva. Gydytojai rengėsi daryti operaciją, bet tuo metu liovėsi plakusi jos
širdis. Prieš mirtį ji dar tarusi: „Mielieji, greit jau, greit pamatysite gimtąją
žemę. Aš mirštu, bet noriu, kad draugai visi kaip vienas vytų fašistus iš mūsų
krašto dar smarkiau. Žuvo brolis, žūnu ir aš. Ar ryšys jau sutaisytas?" Palaidi­
nės kišenėlėje prie širdies rado jos ranka rašytą eilėraščių knygelę.
Mūsų divizijos laikraštis „Tėvynė šaukia" 1943 metų kovo 11 dieną rašė apie
171

sanitarę Zosę Dieninaitę, kuri 36 valandas be poilsio po kulkų kruša tvarkė
sužeistuosius. Kautynių lauke ji suteikė medicinos pagalbą 62 kariams. Drąsioji
komjaunuolė krito pakirsta priešo kulkos.
Marija Kutraitė — eilinė šaulių kuopoje, vėliau buvo snaiperė.
Jadzė Rutkevičiūtė — plačiai pažįstama ne tik kaip rūpestinga, jautri medici­
nos sesuo, bet pažangi visuomenės veikėja. Ji pasitraukė į Tarybų Sąjungos
gilumą. Pradžioje dirbo vieno kolektyvinio ūkio vaikų darželio vedėja. Po ilgų
prašymų pasiunčiama į frontą. Ji buvo kariams motina, sesuo, draugė ir slaugy­
toja. Jos vardas visada minimas su pagarba ir meile.
Kulkosvaidininkės Lena Sergejevaitė, Ekaterina Afanasjeva, bataliono virėja
Stasė Balaišienė, Genė Galinytė, Tatjana Meškinienė, Elena Ragauskienė, Olė
Tubulevičiūtė, Genutė Latkauskienė-Karpičienė, Salomina — šimtai moterų
įvairiose pareigose, kurias joms pavedė Tėvynė, parodė didį patriotiškumą,
aukštą moralumą, didvyriškumą, pareigingumą, bebaimiškumą, drąsą ir narsą,
vertą tikrų didvyrių, tikrų lietuvių tautos dukrų vardo. Labai sunku suminėti
visus lietuvių moterų žygdarbius Tarybinės armijos lietuviškosios divizijos eilė­
se. Jie verti įamžinimo, kad ateinančios kartos galėtų žinoti visus nusipelniusių­
jų vardus ir nemirštančius žygius. Slinks metai ir amžiai, keisis kartos, bet
lietuvių moterų, kovojusių Lietuviškosios divizijos eilėse, vardai amžinai švies,
kaip negęstą žibintai, rodydami kelią lietuvių tautos dukroms.
Aš į diviziją atėjau savanore, pakeitusi knygą į šautuvą. Man buvo 17 metų.
Pirmą savo kovinį „krikštą" gavau 1943 metų žiemą prie Aleksejevkos. Tai buvo
vasario 20, o pirmas mūšis — vasario 24, rytą, pusę dešimtos prasidėjo priešo
įtvirtinimų ataka. Buvo labai baisu. Praėjo kiek laiko, aš pripratau prie karinių
lėktuvų ūžesio, pripratau prie minosvaidžių ir artilerijos šūvių. Mačiau artimųjų,
draugų kraują ir jų mirtis. Į perrišimo punktą atnešė sužeistąjį, kuriam buvo
peršauta gerklė. Jis nieko negalėjo kalbėti, tik rankomis kažką rodė. Galų gale
suvokiau, kad prašė kažką išimti iš kišenės. Ten buvo laiškas ir nuotrauka
moters su dviem vaikučiais. Ten buvo parašytas namų adresas. Tą laišką prašė
išsiųsti namo tik po mirties. Sužeistasis greit mirė. Negalėjau sulaikyti ašarų.
Paskui dažnai tekdavo akis į akį susitikti su mirtimi. Atsimenu, sykį stojančiam
į partiją kariui išrašinėjau nario bilietą. Staigus sprogimas sudrebino namelį,
kuriame buvome įsikūrę. Kai atsikvošėjau busimasis komunistas šalimais gulė­
jo jau nebegyvas.
Lietuvos komunistai buvo auklėjami bolševikų pavyzdžiu. 16-oji lietuviškoji
šaulių divizija buvo daugianacionalinė. Daugelis kovotojų kautynių metu pa­
duodavo pareiškimus, prašydami juos priimti į Komunistų partiją. Ypatingai
daug pareiškimų su prašymu priimti į partiją kariai paduodavo sunkių kauty­
nių metu.
1943 metų liepos mėnesio kautynių metu į partiją buvo priimta 200 komjau­
nuolių, gauti 163 pareiškimai priimti į Komunistų partijos narius ir 439 pareiški­
mai priimti kandidatais į TSKP narius. Tuo metu dirbau 16-osios divizijos poli­
tiniame skyriuje, šimtams kareivių ir karininkų savo ranka išrašiau partinius
172

bilietus. Mūsų kariai, eidami į kautynių lauką, norėjo kautis su priešu būdami
komunistai.
Kiek daug prisiminimų susieta su Oriolo žeme. Čia mūsų 16-oji lietuviškoji
šaulių divizija gavo pirmą kovos krikštą. Vaduodami kiekvieną žemės sklypelį,
mes jautėme, jog artėjame prie mums brangios Lietuvos. Kovodami Oriolo
žemėje, mes vienas kitą geriau pažinome, buvome pasiruošę atiduoti už Tėvynę
savo gyvybę.
Aleksėjevka... Daug ką sako tas pavadinimas karo veteranams. Čia paguldė
savo galvas mūsų broliai ir seserys, čia įvykdyta šimtai nepakartojamų žygdar­
bių, amžiams įėjusių į Tarybų Lietuvos istoriją.

173

ATSIMINIMAI
Kostas BANEVIČIUS

Išaušus pirmadienio rytui, po to mums svarbaus nutarimo, beliko sėsti į
tėvukų ar kitų artimųjų pakinkytus vežimus ir, traukiant žirgeliams, riedėti į
Šiaulėnus, į Šiaulių lauko karinį komisariatą. Ir taip, kiekvienas savo transpor­
tu, lydimi pačių artimiausių žmonių, 1944-tųjų metų rugsėjo 12-ąją, pirmadienį,
pasiekėme naujokų ėmimo punktą. Mane tėvukas išvežė po to, kai aš dar kartą
pamojavau už virtuvės lango stovinčiai, žilstelėjusiai, dar labiau rūpesčių išva­
gotu neapsakomai mielu, kiek liguistu veidu, dešine ranka darančiai kryžiaus
ženklą, mūsų gerajai mamai. (Ji tuomet jau sirgo sunkia nepagydoma liga ir,
amžinąjį atilsį duok jai, Viešpatie, po 7 mėnesių užgeso, palikusi 6 vaikučius;
jauniausiai tuomet ėjo penkti metukai ir mane, septintą, devyniolikmetį karei­
vėlį, tą, jos mirties dieną, 1945 metų balandžio 18-ąją, budriai stypsantį purvi­
name Leningrado Ironto Latvijos žemėje išraustame apkase — tranšėjoje su
senoviškos konstrukcijos rusišku šautuvu rankose, po tamsiai žaliu šalmu, vi­
sais fronto reikmenimis apkabinėtą, tvirtos dvasios kovotoją).
Nuo šios dienos baigėsi mano devyniolikos metų gyvenimo atkarpa: nerū­
pestinga, bet trumpoka vaikystė, neilga moksleiviška jaunystė ir gana solidus
žemės ūkio darbininko darbo stažas. Niekada daugiau nei į tuos kraštus, nei į
tuos darbus nebeteko sugrįžti, nors išvažiuodamas maniau, kad po metų ar
kiek vėliau sugrįšiu namolei. Nepavyko. Stipriai apsirikau. Į savo gimtąjį kai­
mą nebesugrįžau...
Diena buvo rudeniškai šilta, maloni, saulėta...Vakarop pajudėjome. Visa mar­
gaspalvė, daugiausia kaimietiškais, namuose austais ir siūtais drabužiais apvilkta
kolona, numargavo Radviliškio link. Tokie margi margučiai, apsikarstę dar mar­
gesnėmis terbelėmis, bet į vieną ir tą patį likimą įvaryti, neskubėdami žingsnia­
vome, keldami kelio dulkes savo čeverykais, klumpėmis, o kai kas ir naginėmis,
pritvirtintomis prie blauzdų ilgais apyvarais. Kulniavome lyg kokie „rekrūtai".
Nors aš ir kiti mūsiškiai tokiais rekrūtais savęs nelaikėme, savo vaizduotėje
buvome aukščiau to lygio. Mes save matėme būsimais naujokais kareiviais,
kaip būdavo ankstesniais Lietuvos valstybės gyvavimo laikais, kuomet pašauk-*
* Iš asm eninio archyvo

174

davo į būtinąją karo tarnybą, o ne paimdavo į rekrūtus. Jautėme ir pareigą,
sulaukus tokio amžiaus atlikti tarnybą savo Tėvynei. Tą patį jautė ir mūsų
artimieji, išleisdami mus į šį sunkų kelią: mūsų tėvai, ypač tos rūpestingosios,
gailestingosios mamos. Tad ir šio žygio pradžia nebuvo nei netikėta, nei keista.
Mūsų galvose ir supratimuose tai buvo kaip ir tęsinys to, ką nuo amžių darė
visi jauni, šio amžiaus sulaukę vyrai nuo neatmenamų laikų, tik su tuo skirtu­
mu, kad šiandien ne anie senieji, o dabartiniai šios kartos vyrai maknoja dulkė­
tu keliu į geležinkelio stotį. Kaip ir anie, žinodami nuo vaikystės, kad tai
būtinai įvyks, kai ateis tam laikas.
Nežiūrint mūsų aštuoniolikos, devyniolikos nugyventų jaunystės metų, į
mane ir į visus įsibrovė kažkokia nauja, iki šiolei mums nežinoma, ne tai rimtis,
ne tai nežinomybės laukimo valktis ... Įsibrovė, aptraukė, net prikaustė mus
mūsų mintyse prie to dar nepatirto, bet jau pilnai nujaučiamo TEN!
Iki šiolei, kur būdavome, net sunkiose kelionėse prekiniuose, purvinai rau­
donuose vagonuose arba, sakysim, tame mums visai neįprastame — 40°C šal­
tyje Novašino (netoli Mūromo miesto Maskvos srityje) žiemos kariniame lage­
ryje, kai šeštą ryto pakelti iš šaltos žeminės, pasimankštinę ir papusryčiavę
užnugario normatyvų maisto kiekiu, žygiuodavome į lauko apmokymų poligo­
ną, kur tekdavo įveikti dešimties valandų muštro pamokas — treniruotes, stip­
rinant kovinį patyrimą, reikalingą mūšyje, ypač durtuvų kautynėse, mūsų jau­
natviškas aštrialiežuvavimas bei tarpusavio pasimaivymai neišblėsdavo, ir tiek.
O mūsų kolona savo žygį tęsia. Žingsnis po žingsnio tolstame nuo tos
pelkėtos pamiškės, kuri mus šaltai, lyg pamotė, buvo priglaudusi vienai nakčiai
ir vienai dienai, išsaugojo sveikus ir paruošė tolesniam nežinomam gyvenimui
TEN. Tad dabar ir brendame per Latvijos sniegpurvį į mums skirtą barą tarp
Priekulės ir Vainiodės.
Ginklus, kaip netrukus patyrėme, pristatė mums į artimiausią pafrontės pa­
miškę, kur praleidome net keletą dienų, skirtų apginklavimui ir galutiniam
pasiruošimui užimti pirmas pozicijos, mūsų daliniui skirto baro pirmas tranšė­
jas. Ten mes gavome naujus senos konstrukcijos šautuvus su nuimamais ke­
turbriauniais durtuvais, kuriuos dėl jų ilgumo (šautuvas su durtuvu buvo aukš­
tesnis už mane patį per visą plaštaką) praminėme rusiškai „дальнобойный'1,
lietuviškai — tolimojo šaudymo.
Ir taip su kiekviena valanda mos vis labiau ir labiau pradėjome panašėti į
tikrus fronto kareivius. Visą gaunamą amuniciją rūpestingai tikrinome, valėme
nuo konservavimo tepalų, įtemptai stebėjome, ar viską gavome, kas mums
priklauso, kad, neduok Dieve, kokio užkabuoklio netrūktų (nors ant diržo buvo
tiek visko priverta, kad net vietos beveik visai nebeliko). Nes ką žinai, gal kaip
tik to ir pritrūks susidarius kritiškai padėčiai per durtuvų kautynes ar kitoje
grėsmingoje situacijoje, kai čiupt čiupt, ir nėra.Vėlu tada bus ieškoti... Naivu!
Gal ir naivu iš šalies žiūrint kitiems, tik ne mums. Mums tuomet viskas tapo
aktualu: juokelių sumažėjo, rūpesčių prisidėjo.
Mano amuniciją sudarė ilgasis 1891/30 metų pavyzdžio Mosino šautuvas,
pakabintas ant dešiniojo peties, kairiame šone kabo dujokaukės maišas, kupri­

nė su užtraukta viršūne už nugaros, kastuvėlis makšty pritvirtintas ant diržo
prie kairiojo šono.
Atsargos dalinyje (50-tos lietuvių šaulių atsargos divizijos, vadovaujamos
pulkininko Sienkievičiaus, 252-ajame atsargos šaulių pulke) aš, palyginti, gerai
įvaldžiau karabiną. Tai — ginklas naujesnės konstrukcijos, negu dabar gautas
šautuvas, bet jo taiklumas buvo blogesnis. Didelė viltis manyje ruseno, kad šis,
ilgasis, mano kita pusė, nepaves manęs, o bus daug taiklesnis ir mažiau reiklus
priežiūrai: net gerai neišvalytas, girdėjau, nepaveda (neužsikerta).
Pasirinkau atokiau nuo mūsų stovyklos stovinčią lyg užvargusią, iki pusės
liemens, be šakų, apie 10 cm kamieno skersmens eglę, nuėjau nuo jos 50
žingsnių ir, gerai prisitaikęs, šaudamas vieną šūvį kairiau, kitą dešiniau, gerai
prisitaikęs, (kaip sau) išpyškinau 10 šūvių, kylančia tvarka. Ir ką manote! Ogi
visai neblogai! Pateisino mano lūkesčius, mano (jau visai mano) ilgiašaudė
„patranka". Visi šūviai padarė skylutes, prašovimų nėra...
Taip begalvojant ir lyginant karo sunkumus įvairiuose mūšių etapuose, staiga
iš kelių vietų taip stipriai trenkė patrankų salvės, viena po kitos ir, atrodė, taip arti
mūsų, nes tokio trankaus garso dar niekad nebuvo tekę girdėti. O mes žaibiškai,
be jokių komandų ir apmąstymų kritome į išpurtusio sniego balą, tiesiog po
savimi, kaip rusai sako: „Падай на чем стоишь!" (Krisk ant ko stovi).
Po patrankų salvės, ir tai nesąmoningai, žaibiškai greit kilusio šurmulio,
kuris savaime kilo mums krentant (ką ten krentant — tiesiog smingant) žemėn,
į tą ankstyvo polaidžio pliurzę, ir kuris dar greičiau nurimo nei kilo, stojo
spengianti ausyse tyla. Ši tyla tęsėsi neilgai: iš mūsų priekinių gretų pasigirdo
dar mums nepažįstami ir negirdėti garsai: lyg dejonės, inkštimai, stenėjimai,
pereinantys į garsesnius dejavimus. O iš priešo pusės vėl trenkė patrankų šūvių
salvės, o po jų — sprogimų griaudėjimai visai arti mūsų. Šios salvės jau buvo
mūsų, „laukiamos“, nes mes nė nemanėme, kad užteks tik tų kelių pirmųjų.
Taip ir buvo. Jos mus supažindino su visa antpuolio prieš mus eiga: stukteli
patrankos šūvis, riaumodamas skrieja sviedinys į mus, priversdamas dar labiau
įtempti klausą, dar kibiau priglusti prie motulės žemelės, tiesiog prisiploti, tapti
lygiu su jos paviršiumi, kad virš jos paviršiaus kyšotų tik kuprinė ir katiliukas
— kareivėlio kaip nebūta.
Nespėję net suskaičiuoti tų pirmųjų mūsų likimo čia pasiliekančių draugų,
tik, „apgraibom“ primėtėme, kad jų gali būti apie dvi dešimtis, nemažiau, be
jokių ceremonijų, be didesnių sentimentų, lyg susitaikydami su įvykusiu faktu,
lyg pripažindami, kad tai normalu ir nieko čia ypatingo — žinokite, kur esate
(tiksliau — žinokite, kur jus atsiuntė ir kur jus veda). Tad ženkite nesidairyda­
mi pirmyn, apmąstykite, kaip privalėsite elgtis, veikti tuomet, kai būsite TEN,
kai to pareikalaus aplinkybės, situacija. Čia — frontas.
Ir žengėme toliau, lyg niekur nieko, bet mumyse, mūsų vidiniame gyveni­
me, prisidėjo dar vienas „įbrėžimas" (panašias į sužeidimo pažymos juostelę ant
krūtinės), kam gilesnis, kam visai paviršiuje ir greitai išblės, išsitrins arba pasi­
dengs gilesne žyma. O žygis tęsiasi, priekyje — vis garsesni šautuvų poškėji­
mai, kulkosvaidžių tratėjimai... O vieno kulkosvaidžio tra-ta-ta, tra-ta-ta, tra-ta176

ta-ta-taaa mums buvo lyg savotiškas akomponementas arba, kariškai šnekant,
maršo muzika, kuri savaime nesąmoningai mus vertė pasitemptiį neatsipalai­
duoti, koncentruoti visą dėmesį į TEN, kur einame.
Kulkų zvimbimai iš vokiečių pusės ir nemažiau nuo mūsų belaukiančių mū­
siškių, budriai saugančių savo priekinę liniją, šūvių nė nemanė nei nustoti, nei
sumažėti. Stabilizavosi. Mat, anie jautė šurmulį musų pusėje (mūsų artėjimą), o
mūsiškiai negalėjo nereaguoti į jų aktyvumą (o ką žinai, ką jie sumanė?) —
stengėsi mus priimti, paruošę gerą aktyvios gynybos lygi, nė per nago juody­
mą nenusileisdami priešui, pridengdami mus. O apšaudymai iš sunkesniųjų
pabūklų nutilo. Nebuvo ir galimybės jais naudotis, kai mes pagaliau priartėjo­
me, pasiekėme ribą, nuo kurios būtų labai nesaugu toliau judėti statiems, nes
taptume gerais taikiniais priešo kulkoms, o kad nuo to mus apsaugotų, paskli­
do mums gerai pažįstama pažeminę, tik dar tylesnė nei ankstesnės, komanda:
„Priėję apkasų prieigas (ходы сообщения), pažeme, po vieną leiskitės į jas be
triukšmo ir, nesustodami artėkite prie tranšėjos, o ten kiekvienam bus nurody­
ta jo vieta. Be klausimų, ginklai rankose, šalmai ant galvų!"
— Po velnių, juk čia labai šlapia, užsilaikęs vanduo, — išsakiau savo nuosta­
bą už manęs einančiam Jonui Čyrui, — Mano kojų bintai, nors ir šešiolika
kartų apsukti apie blauzdas, bet juk ne odiniai, vandenį praleidžia ... Kas dabar
bus su mano kojelėmis, kur aš jas išsidžiovinsiu? Juk čia nei krosnies, nei
priekrosnio, nei kokio kaimiško, „mūriuko" gali nebūti, — susirūpinau ne
juokais.
— Tu, „šmokas", tyliau, dar vadas išgirs, o kojos —ne galva, išsidžiovinsi,
kai karas baigsis, arba, rodydamas ranka į dangų, mane, „užjautė" Čyras.
Nors protu ir supratau, kad Jonas visiškai teisus, taip atsakydamas į mano
niekam neįdomų klausimą, bet tuo metu, šlampant kojoms, buvau, švelniai
tariant, nekokios nuotaikos, todėl sušnypščiau jam (kad mažiau būtų garso):
Pats tu šmokas, tu esi, „dzykas kaciliukas" ir dar nežinia, kuris pirmas „padžiau­
sime" savo šlapius autus ir bintus. O karui pasibaigus ir be tavo „draugiško"
patarimo žinosiu, ką daryti, ką ir kur džiovinti!
— Atsirado, mat, aiškiaregys, — jau kiek ramesniu tonu užbaigiau tą mūsų
pasižodžiavimą.
— Štai, ką reiškia seni kariai, lurintys didžiulį frontininkų patyrimą ir išlai­
kymą, nestokojantys šalto kraujo, — porina man Vincas Puidokas, suvalkietis
nuo Šakių.
Ir jis, žinoma, teisus. Vėliau tuo įsitikinome, kai daugiau „pabendravome"
su vokiečiais savo gynybos ruože, nes jie mažiau karščiuodavosi dėl atskirų
incidentų iš mūsų pusės, negu mes. Mums dažnokai net šovinių nakčiai neuž­
tekdavo (55 šoviniai parai). Būdavo, kad jau po vidurnakčio ir baigdavome savo
šovinių atsargas. Tuomet gynybai belieka keturbriaunis durtuvas ir kareiviškas
kastuvėlis. Šviesiu paros metu visai kas kita su šiais šaltaisiais ginklais suktis,
nes netrumpas durklas, užmautas ant ilgo šautuvo, siekia apie 2 metrus ilgio.
(Mano ūgis tuomet tesiekė tik 171 cm). Kai pastatau šį pabūklą prie savo šono
ir sumanau žvilgtelti į durtuvo smaigalį, tai tenka galvą užversti, lyg stebint
177

Šiaulių Petro ir Povilo bažnyčios bokšto kryžių. Bet žmogus tam ir sutvertas,
kad prie visko priprastų. O fronte tas prisitaikymas vykdavo ypatingai greitai,
nes jei tu neprisitaikysi, prisitaikys priešas.
Jau pačią pirmąją naktį, atsidūrę tranšėjoje, tai gerai supratome ir labai
reikliai sau vykdėme tai, ko iš mūsų reikalavo aplinka ir sąlygos. Netrukus pro
mus, stovinčius savo postuose, tranšėja praėjo mūsų būrio vadas, dar kartą
kiekvienam primindamas mūsų pareigas, ypatingai pabrėždamas tai, kad reikia
visą parą būti budriems ir atsargiems, ypač tuo metu, kai pradės šviesėti,
„nekaišioti" šalmų iš apkaso (lyg viščiukams iš krepšio). O kad jo, „šventi"
pamokymai būtų aiškesni ir stipresni, jis pažadėjo: „Jei aptiksiu kurį naktį
miegant, tai šausiu be perspėjimo!" Ir, akivaizdumo dėlei, pūstelėjo į savo,
„Nagan" sistemos revolverio vamzdį tardamas: „Aišku?! "
Kuo toliau mintyse ir prisiminimuose skrajojau po savo paliktą gimtąjį lizdą,
tuo skaudžiau krūtinėje nudiegdavo maudulys, susijęs su gailesčiu, o kartu ir
mano šio meto bejėgiškumu šeimai kuo nors padėti, kai jau nuo vakar vakaro
atsidūriau pirmoje tranšėjoje.
Užbaigti tuos graudžius mano pamąstymus pareikalavo kelios šautuvų-automatų šūvių papliūpos iš man pavesto sekti priešo gynybos sektoriaus pusės.
Tai privertė mane pereiti į realybę ir dairytis: kas, kur, kaip, ko laukti toliau?
Jokios, nei garsios, nei tylios, slenkančios tranšėja, komandos iš aukščiau. O
gal vokietukai snūduriuodami tik pasimankštino, kad prieš ryto aušrą miegas
ne taip marintų? Greičiausiai taip ir bus, ne daugiau, — pusgarsiai pasakiau
sau. Ir iš tiesų, šį kartą (man pirmąjį po posto priėmimo) viskas baigėsi gana
greitai, tik pašaudymu iš lengvųjų „šaudymų", be stipresnių sviedinių ar minų.
Ačiū Dievui, na, žinoma, ir priešininkams už tai, kad mus pratina palaipsniui,
pradėdami nuo silpnesnės ugnies. Aš jau baigiu įsitikinti, kad priprasime: jau
nesilankstau inertiškai kulkų zvimbimui, lekiančių pro ausis; lieku joms abejin­
gas, tarytum jos būtų skirtos tik kitiems, o ne man. Jei šuva, sakoma, ir
kariamas pripranta, tai ir žmogus privalo priprasti pirmosios linijos apkase. Tas
pripratimas, žiūrint į jį iš vienos pusės — geras dalykas: mažiau krūpčioji,
mažiau nervus gadini, o žiūrint iš kitos pusės — vėl problema: kai nebekreipi
dėmesio į fronto pavojus, tuoj pat prabyla pilvas su savo reikalavimais tenkinti
jo poreikius. O kuo aš tuos jo poreikius tenkinsiu, jei visi džiūvėsėliai jau
sutvarkyti (net jų likučiai kišenėje išgraibyti), o aplink nieko tokio tinkamo
žiaumoti dar nėra — telkšo vien tik subjuręs sniego su purvu mišinys, kuris
paryčiu pradėjo šalti. Prieky matosi krūmų siluetai, bet ir jie dar be lapų, o be
to, pavojinga būtų išlipti iš apkaso. Juk nežinai kada Hansas sumanys pažaisti
savo ginklo gaiduku. Be to, jie dar gali tuo momentu pakabinti virš mūsų
„lempą" tam, kad Hansas tiksliau prisitaikytų į mano šalmą ar dar žemiau. Na,
jau ne! Žemiau, tai aš jam tokių sąlygų nesudarysiu, aš jau sau tvirtai įsikaliau
į galvą — savęs iš apkaso virš brustvero neiškišiu!
Ne vien aš kiek apsipratau savo labai atsakingose pareigose, bet ir mano
patys artimiausi kaimynėliai: suvalkietis Vincas iš kairės ir Kaziukas Aukselis iš
dešinės. Prieš auštant, matyt, jausdami tuos pačius poreikius kaip ir aš, pradėjo
178

daugiau judėti: Vincas pataliukais atbrido iki manęs per tą purvo vandens
masę, kuri semia tranšėjos dugną, „Tik — ačiū šalčiui — po truputį ta košė
pradeda tirštėti, gal kiek sutvirtės", — pamaniau. Pasidalijome su juo pirmai­
siais naujo gyvenimo įspūdžiais, pasigyrėme vienas kitam, kad pradedame apsi­
prasti. Atseit, nieko čia tokio tokiems vyrams, kaip mes negali nutikti. O jei
rimtai, tai vyrai tuomet mes buvome dar blozni, gerokai sumenkę dėl nepakan­
kamai kokybiško ir mažoko kiekio maisto produktų atsargos daliniuose, buvo­
me gerokai išvarginti tų dviejų savaičių dunksėjimo rausvame krovininiame
vagone iš Novašino apmokymų stovyklos, o po to — žygio į frontą, mažai
pailsėję, be normalaus miego.
Katiliukuose buvo nemažai prikrėsta kažko tiršto, karšio, matyt, kokios tai
košės. Dar maniau laukti priedų, bet buvo liepta eiti į savo vietą, pasikviesti
Kazį, o jis, atidavęs viską kaimynams iš kairės, pažadėjo tuoj pat visą sausąją
davinio dalį pristatyti į mano postą. Ir štai netrukus su Kaziu dalijomės pirmųjų
fronto pusryčių gardumynais ir, užmesdami akį į stebėjimo sektoriaus pusę,
ruošėme pusryčių „stalą". O tas stalas buvo čia pat, prie užmaskuotos nuo
priešo pusės brustvero plokštumėlės, ant šiek tiek žemiau jos įtaisytos „lenty­
nėlės". Čia tilpo katiliukas ir dėžutė kanadietiškų dešrinių konservų. Duoną
padalinau į tris dalis. Pietų ir vakarienės dalis padėjau į duonmaišį, o pusryčių
— nebepaleidau iš rankos. Gerokai pakabinęs avižinės košės su mėsišku priedu
ir riebaluotu paviršiumi, atsitraukiau kiek nuo savo stalo, kad įvertinčiau skonį
ir kokybę. Vienu žodžiu, pusryčiai buvo puikūs. Po tų visų kelionių ir sausų
maisto davinių — tiesiog pasakiški: paliko ir kokybė, ir kiekybė. Norėdamas
pasidalinti savo pasitenkinimu pusryčiais, žvilgtelėjau į Kazio pusę. O jis, pasi­
rodo, taip pat ruošėsi daryti tą patį — sukosi į mane. Tada ir pamačiau jo
dešinę su iškeltu nykščiu, rodantį man jo pusryčių įvertinimą. Man nebeliko
nieko kito, kaip pademonstruoti ir jam tą patį tuo pačiu būdu. Nors buvau
išalkęs ir bendrai šiek tiek išbadėjęs nuo tų nepavalgymų mokomuose atsargos
daliniuose, bet po šių pusryčių pasijaučiau lyg ir pavalgęs. Tai truko neilgai.
Kaip parodė tolesnis mūsų fronto gyvenimas, dar ilgokai jausdavau poreikį
valgyti. Tam buvo ne viena, o kelios priežastys: ankstesnis neprivalgymas,
šaltokas oras, visą parą reikėjo išbūti lauke (kovo mėnesio gamtos sąlygose) ir
tai, kad labai mažai miegodavome'. Mūsų miego reikalai buvo taip sutvarkyti:
naktį niekam nevalia užmigti (pirmoje apkasų linijoje), o dieną, jei gynybos
sąlygos leidžia, miegame pasikeisdami su artimiausiu kaimynu.
Pusryčiai pusryčiais, kad ir kokie jie gardūs ir maistingi buvo, bet rytas tai
jau aušo: gerai įsižiūrėjus, jau ir TA linija turėtų matytis. (TA rašau didžiosio­
mis raidėmis todėl, kad ji mums nuo vakar vakaro tapo viskuo: ir mūsų likimo,
gyventi ar mirti, lėmėja, ir mūsų pagrindinio užsiėmimo, galima sakyti, darbo
vieta, ir, pagaliau, mūsų pačio tikriausio, giliausio ir visapusiško vyriškumo
išbandymo poligonas). Nei prieš tai, iki sulaukiant devyniolikos metų, nei po
to, kai baigėme karą, per kelis dešimtmečius nieko panašaus, visą likimą le­
miančio, neteko patirti. Sunkūs tai, be galo sunkūs žmogui išbandymai, kurie
negali nepalikti savo pėdsakų visam jo likusiam gyvenimui.
179

Tai tik bendros frazės, kurias, manau, bet kas gerai supranta ir įsivaizduoja
jų esmę. Tačiau šiais žodžiais nieko konkretaus nepasakoma apie tą pėdsaką, jo
charakterį bei požymius, o gal skirtumus gyvenime, gyvenant ir bendraujant su
tokio likimo žmogumi (žmonėmis). Dažniausiai, kaip pastebėjau, jeigu bendra­
darbiai, kaimynai ar kolegos ir pastebi kokių nors jiems patiems nebūdingų
bruožų buvusio frontininko elgesyje, santykiuose su juo, ypač sunkesniuose
gyvenimo etapuose, tai jie visa tai palaiko paprasčiausiai jo charakterio bruo­
žais ar net jo prigimtimi, auklėjimo išdavomis ir pan. Bet aš, kaip buvęs fronto
kareivis, žinau, ką konkrečiai mums davė ta atlikta pareiga tėvynei, jos laisvei
ir nepriklausomybei.
Tik su tokiais tikslais, su tokia nuostata karys kariauja KAIP SAU, esti
pasiryžęs viskam ir ne tik išoriškai (fiziniai), bet, svarbiausia, vidiniai. Šios
nuostatos tampa organiškai jo visos esybės nuostatomis — lyg garantu jo
išlikimo — švariu, sąžiningu, nesuteptu net tais atvejais, kai jis šaudo į priešą,
nušauna ar susprogdina jį, ar nuduria durtuvų kautynėse arba nukerta jį aštriu
kastuvėliu, kirsdamas iš peties, visa savo jėga, bet be jokio asmeniško įtūžio
tam priešui, o tik dėl to, kad reikia atlikti tą šventą jam pavestą pareigą —
apginti tėvynę, jos laisvę, nepriklausomybę. Ir tos sąvokos būna įaugusios jame
organiškai, jos tolygios tokioms sąvokoms, kaip tėviškė, šeima, motina, žmo­
na, vaikai ir vaikaičiai...
Mus gerokai išblaškė netikėtas būrininko „vizitas". Jis, eidamas tranšėja
išilgai savo būrio išsidėstymo, tikrindamas mūsų postus, nepamiršo duoti daug
pastabų bei pamokymų: „Eidami tranšėja nepakankamai pasilenkiate, kaišiojat
galvas virš brustvero, lyg špokai iš lizdo, blogai užmaskavote savo postų vietas,
per daug judėjimo paimant maistą... Ypatingai atkreipkite dėmesį į brustverų
maskavimą, nes, tirpstant sniegui, kaskart vis ryškiau matoma apkasų linija,
lengviau vokiečiams pastebėti jūsų stebėjimo postus". Ir dar įvairių pamokymų
mums suteikė burininkas. Ir tai ne gąsdinimai, sakė jis, o tokia apkasų logika.
Žinokit, jau po mūsų atvykimo į apkasus kuopoje keli sužeisti, o vienas gali ir
„dūšią" palikti šioje pelkėje.
į paskutinius jo žodžius sureagavome rimčiau. Pasakęs „klausau, tamsta
būrininke", ėmiau taisyti maskuotę prie savo posto ir, matyt, persistengiau:
beslėpdamas postą, pamiršau savo asmenišką atsargumą ir, turbūt, per aukštai
iškėliau savo šalmą, visai pamiršęs, kad po juo slepiasi mano galva, nes tuoj pat
gavau kelis kulkų kirčius: cvak-cvak-cvak, tiesiog, atrodo, prie pat ausies, net
ausį pačiupinėjau, tikrindamas ar ne kiaura. Iš to padariau rimtas išvadas ir, ką
bedarydamas, apgalvodavau pasekmes, ieškodavau atsargiausio varianto. Mas­
kuoti savo posto vietą ėmiausi tik pritemus, vakarienės eidamas galvos virš
brustvero nekaišiojau. Gal tai ir buvo pamoka išlikti net nesužeistam per beveik
2 mėnesius fronto kovų pačioje pirmoje linijoje. Nors po mėnesio ir buvau
paimtas į ryšininkus, vis tiek likau pirmoje pozicijoje. Tiktai pirmąją tranšėją
(tranšėja, pranc. tranchee — griovys, ilgas, gilus ir vingiuotas apkasas) pakei­
čiau į šiokią tokią žeminę — blindažą. (Blindažas, pranc. blindaque — lauko
tipo slėptuvė kariams su tvirtu dengimu).
180

Gegužės 8-oji diena. Kokia ji bus mums, kokiais mūsų veiksmais ji baigsis,
kas bus su mumis, manimi...? Šie ir panašūs klausimai kirbėjo po mūsų šalmais
nuo pačio ryto, tačiau jokių naujų komandų neišgirdome iki pat vakaro.
<...> Po antskrydžio sekė antskrydis, nors ir nekišome nosies iš žeminės,
tačiau šiek tiek matėme jų plačią grandinę, artėjančią ir pikiruojančią tiesiai į
mus (mums taip atrodė todėl, kad priešo pirmoji tranšėja tebuvo tik nepilni du
šimtai metrų nuo mūsų). Praūžus virš mūsų tai kriokiančiai lavinai, laukėme vėl
naujų sprogimų, vėl spaudėme prie savęs visą savo „skarbą" ir, pasikeisdami,
prilaikėme komutatorių ant pečių.
Baigė aušti, prašviesėjo diena, o komandos jokios, net nervuotis ėmėme: kas
tai matė, juk tuščiai negalėjo tokią masę metalo išmesti? Artilerija taip pat dar
nerodė savo galios, o be jos mūsų nevarys vokiečių apkasus atakuoti. Turėtų
jie savo armotų ugnimi, lyg gerai įkaitintu rūbų lygintuvu, viską „išlyginti",
kad mažiau mūsiškių priešas nuskintų, ar net visai prispaustų prie žemės...Be­
laukiant pasigirdo dar vieno antskrydžio charakteringas ūžimas: taip žemai
skrido dviuodegiai pikiruojantys lėktuvai kaip niekad, atrodė jog užklius už
medžių viršūnių, o jau jų greitis — žaibiškas, iki šiolei mums nematytas. Vos
spėjome užgulti savo judantį „inventorių", kai ėmė krūvomis sproginėti bom­
bos, sukeldamos tokias stiprias oro bangas, kad, atrodė, jau mūsų žeminė
nebeišlaikys, pakils kartu su tomis bangomis ir nuskris, palikdama mus, prisis­
paudusius prie žemės, arba užberdama lyg broliškoje duobėje.
— Čia tai bent! — garsiai riktelėjo vadas (jam, kaip ir mums, atrodė, kad jis
normaliai kalba, mat, mūsų visų ausys buvo gerokai apkurtintos).
Dar lėktuvų ūžesiui visai nenutilus, pasigirdo kažkoks riktelėjimas iš aukš­
čiau esančios žeminės pusės. Bet nieko nesu pratę, nekreipėme į tai dėmesio. Ir
tuo pačiu metu sucypė mūsų komutatoriuje zumeris, užsižiebė neoninės lempu­
tės raudona švieselė. Bernotas, pasakęs „Klausau!", nutilo, o jo veidas įgavo
keistą, iki tolei visai nematytą išraišką, kurios net apibūdinti neįmanoma. Vis­
kas vienu metu: nuostaba, klausimo įtampa, silpnas šviesos šešėlis, džiaugs­
mas, graudulys ir dar mums nematyti bruožai sudarė to momento jo veido
„kaukę", kaip pasakytų koks menininkas (dailininkas ar skulptorius). Tik po
geros minutės, žiūrėdamas į mūsų pusę, senis Pranas, mūsų protingasis būrininkas, drebančiu palūpiu, bet garsiai (mat ir jo ausys buvo bombų sprogimų
kontūzytos) pralemeno: „Vokiečiai pakėlė baltus skudurus — pasiduoda, karui
„Kaput!" Po velnių, vyrai, ar jūs suprantate, kas dabar vyksta, ko tylit? — jau
visai kita veido išraiška pasidabinęs rėkte išrėkė jis.
Kaip ir jam, išgirdus šią žinią, taip ir mums, girdint ją iš jo lūpų, visai
užsikirto žadas, visi lyg susitarę, tylėjome ir, akis išsprogdinę, žiūrėjome į
būrininką.
Tik po gerokos pauzės, beveik visi kartu, lyg tas sunkiai traukinį tempiantis
garvežys, visu garsu išleidome sulaikytą orą, kartu išrėkdami kiekvienas savąjį
nusistebėjimo šauksmą : „O-o-o! Ū-ū-ū! A-a-a"! ir panašiai, kol kažkuris nerik­
telėjo: „Valio! Pergalė! Namo važiuosim!" Svarbiausia mintis, kuri tuo momen­
tu atplūdo man į sąmonę : „Matyt, likau gyvas, turbūt jau nebežūsiu". Tik šiuo
181

momentu, po šių mintyse sau pasakytų žodžių supratau, kad visas tas mano
„įsitikinimas", jog nežūsiu, buvo tik savęs padrąsinimas arba savęs apgaudinė­
jimas. Pasirodo, mintis apie galimybę būti pašautam ar žūti nuo sviedinių ar
bombų skeveldrų, lygiagrečiai su optimistine išlikimo versija, iki pat žinios apie
karo pabaigą, tvirtai tupėjo mano smegenyse ir vertė į viską žiūrėti blaiviai,
neatitrūkstant nuo realybės.
Po kurio laiko, po fronto aukštesniosios vadovybės apsilankymo pas kapitu­
liavusios Kuršo grupuotės vadus ir pasirašius atitinkamus dokumentus, gavome
įsakymą, nurodantį, kiek ir kur pasiųsti mūsų žmonių, kad kapituliavusius
vokiečių karius perimtume savo žinion ir pristatytume į Vainodės geležinkelio
stotį. Į tą grupę buvau paskirtas ir aš. Ir, žinoma, nujaučiau, kad tenai susitiksiu
nemažai buvusių pačių artimiausių savo apkasų draugų. Taip ir buvo: grupę, į
kurią patekau, sudarė daugiausia 7-tos kuopos kariai, dar keli artileristai ir
vienas kitas iš bataliono štabo. Žodžiu — beveik visi artimi bendro likimo
draugai, su kuriais daug teko bendrauti atsargos daliniuose, tame pačiame
ešelone vykome į frontą, kartu žygiavome į pafrontę, o paskui — vienoje eilėje
pirmoje tranšėjoje maišėme purvyną, „maitinome" parazitus pažastyse, šalome
ir, žinoma, kartu įgijome nemažai reikalingų kare įgūdžių, tapome lyg ir nebe
naujokai. Apsipratome taip, kad jautėmės lyg taip ir turi būti, net pajuokauda­
vome, o jau anekdotų ir įvairių nutikimų su pasūdymais ir net persūdymais
niekad netrūkdavo. O dabar ir vėl matome vieni kitus, atpažįstame iš visų
charakteringų bruožų, tačiau kaip visi pasikeitę! Pasitempę, „bulatai“ užsagsty­
ti, diržai paveržti, podirvio raukšlės išsklaidytos, pilotės tiesios, vienodai pa­
kreiptos į dešinę, šautuvai šviežiai nušveisti (net blizga). Tik vargšės tos mūsų
kojos: mano ir mano draugelių kojų bintai išblukę, ištampyti, net skylėti, o
batukai taip vandens ir purvo vonių išmirkyti, jog pirmykštės jų spalvos nė
žymės nelikę — tik murzinai balzgani, lyg būtų iš suktinės odos siūti.
— Kaip gerai, kad ir aš savo aprangą, šautuvą ir kitą amuniciją pasitvarkiau,
— pamaniau, stebėdamas „vargšelius" pėstininkus, kurių išvaizda gerokai paki­
tusi. — Ką reiškia nugalėtojai, kurie susiruošė žygiui į priešo valdas, kad
galutinai užbaigtų karą.
Vokiečių pusėje irgi matėsi bruzdėjimas: vaikščiojimai, bėgiojimai, būriavimasis — aptaria savo būsimą padėtį, savo tolesnį likimą. Jiems karas dar nevi­
sai baigėsi, dar ilgai nematyt namų ir artimųjų. Vienintelė džiugi viltis — liko
gyvi. Kad ir po kelių metų, bet vis tiek grįš į tėvynę, grįš pas savus.
Kai į šią laikiną stovyklą buvo surinkti visų plataus fronto baro padalinių ir
dalinių nuginkluoti vokiečių kariai ir nuo šiolei tapo mūsų belaisviais, po trum­
po instruktavimo mes, 3 kariai — aš, seržantas ir eilinis Laurutis — gavome
įsakymą vesti visą koloną į Vainodės geležinkelio stotį, kuri, kaip mums sakė,
buvo už keliolikos kilometrų. Seržantas, ginkluotas automatu PPŠ, žygiavo
kolonos prieky, eilinis Laurutis gale, o aš, maždaug ties viduriu kolonos, šone.
Man buvo pavesta stebėti tvarką būriuose ir žygiuoti ties tuo būriu, kur, pagal
mano vizualinį pastebėjimą, kažkas pasirodydavo ne taip, kaip dera. Pavyz­
džiui, atsilieka koks būrys, arba perdaug išsiplečia kurio nors būrio kolona,
182

arba dar koks, mano supratimu, neaiškumas pasimato — aš tuoj atsiduriu
tenai. Ginkluotas buvau savo ilguoju šautuvu (1891/30 pavyzdžio) su pilnu
komplektu šovinių. Aš šautuvą užsidėjau už nugaros, nors tai ir trukdytų man,
esant reikalui, labai greitai jį panaudoti. Aplinkybės leido taip elgtis: visas
belaisvių priėmimo procesas vyko be jokių konfliktinių situacijų. Šiokį tokį
susirūpinimą mums kėlė tai, kad, nors ir nežymi dalis, į nelaisvę nepasidavė ir,
ką žinai, gal kur iš už kokios priedangos bandys kliudyI i musų žygiui, sumanys
kaip nors pasireikšti ar net tiesiog atidengti į mus ugnį. Bet tikimybė buvo
nedidelė, mat, logiškai mąstant, jie ne tam nepasidavė, k.id žūtų, o tam, kad
pabandytų susijungti kokiu nors būdu su kitais saviškiais.
Žygiavome neskubėdami (pagal belaisvių tempą) ir kas 50 minučių darėme
10-ties minučių sustojimus poilsiui. Sustojus mūsų vedamieji (varomieji) tuoj
pat susėsdavo ant pakelės griovių šlaitų ir vaišindavosi viskuo, ko tik turėjo.
Tarp valgomų ir rūkomų produktų pasimatė ir poilgiai buleliai su eliketėmis.
Išsiaiškinau, kad tai buvo vynas iš jų savaitinio davinio. Pastebėję, kad mes
atkreipėme dėmesį į šį produktą ragaujančius (pamanėme: gali apgirti, daugiau
išgėrę), kai kurie ėmė moti, kviesdami: „Kameraden, komen zu ims! Bite trinken sehr gut Trinkbreitwein!"
Mes neskubėjome, nes buvome šiek tiek šokiruoti, o be to — nebuvome
nusprendę, ką dabar su jais daryti? Pasitarę su seržantu, bijodami kokių nors
negerumų, pareikalavome, kad jie slėptų savo gėrimus ir žygyje daugiau jų nevar­
totų. Po to mačiau dar vienur kitur greitomis buvo užbaiginėjami likučiai, o
buteliai metami į šalikelę. Likome patenkinti: vokiečiai pakankamai drausmingi, į
ekscesus neina, laikosi mūsų reikalavimų. Net pasijutome,,viršininkais".
O kokie iš mūsų viršininkai, tai labai priklausė nuo to, kaip į tą pažiūrėsi. Užteko
mesti žvilgsnį į mūsų išvaizdą, aprangą, apavą — vaizdas sumautas pilna to žodžio
prasme. Ir išblukusi mūsų aprangos chaki spalva, ir tas fronto purvas, viskas susisukę,
susiraitę, susiraukšlėję... O jau bintai anl mūsų kojų, tai nors imk ir ištepk juos kokia
nors molio tešla (taip būdavo apkasuose', kai savaime išsipurvindavo — nesimatė nei
apvijų sandūrų, nei audinio spalvos). C) vokietukų apranga buvo vilnonė ir mažiau
išblukusi, matėsi kokios spalvos ji, o jų batai, tai visai padoriai atrodė — auliniai, iš
odos, dar pavalyti. Tik kepurėlės ir jų nelabai vaizdžiai išrodė: susispaudusios nuo
šalmų svorio, susiraukšlėjusios, nei ženklas prieky daugiau panėšėjo į katės pauodegį
(toks rutuliukas su kitu mažesniu vidury).
Tačiau žiūrint iš kitos — vidinės pusės — reikalai buvo tiesiog priešingi.
Mūsiškių nuotaika, gyvumas, net ir pro nepraustą veidą sklindanti šviesa lyg
sakyte sakė, jog mūsų pusėje tiesa ir mes tai jau įrodėme. Įrodėme ne tik sau,
ne tik tiems, kurie didelės kolonos gretose, neskubėdami slenka pirmyn, bet ir
visiems, visam pasauliui, visai žmonijai...
O jie, mūsų lydimieji, šituo kaip tik ir negalėjo nei girtis, nei džiaugtis. Jų
viduje dar tebebuvo karo laiko „slėgimas", kaustęs ne tik jų judesius bei veido
išraiškas, bet ir patį džiaugsmą krūtinėje dėl karo pabaigos. Nors ir nebebuvo
tiesioginio pavojaus virš galvos, galvoje vis tas pats klausimas be aiškaus atsa­
kymo: „O kas toliau, o kaip toliau...?" Todėl vidumi, savo jausmais ir nuotai183

ka, skyrėmės labiau (mūsų naudai), negu išore (ne mūsų naudai)“.
Dar toliau žvilgtelėjus, man krito į akis vienas, atskirai stovintis tiesiog
kelkraštyje, su niekuo nebendraujantis, nieko neveikiantis vokietukas. Nesi­
stengdamas prie jo eiti, tačiau judėdamas ta pačia kryptimi, po kokios minutės
aš žingsniavau pro jį. Ir jis, lyg neišlaikęs savo užsibrėžtos laikysenos, staigiau
negu tikėjausi, pasisuko į mano pusę, truputį palinko į mane ir pasisveikino,
mano nuostabai lietuviškai: „Laba diena ... brolau". Šį žodį jis ištarė po gerokos
pauzės, turbūt svarstė, kokį kreipinį panaudoti — kamerad, ponas ar draugas?
— Laba diena, sveikas gyvas, vyruk, sveikas, — vis tęsiau savo geranorišką
atsakymą jam, irgi ieškodamas tinkamo žodžio kaip man jį vadinti (negi dabar
savo tautietį vadinsi belaisviu ar dar kaip?)
Tik dabar pastebėjau, kad aš su juo jau buvau persimetęs keletą žodžių
vokiškai, žygio pradžioje, lyg tai per pirmą poilsį ... Dar prisiminiau, kad jis į
mano klausimą, kiek dabar laiko, atsakė lyg ir su akcentu. Bet aš tada buvau
gerokai įsitempęs dėl tos atsakomybės, kuri gulė ant mūsų pečių, vedant tokią
masę žmonių, tad ir giliau nesusimąsčiau dėl tos jo nevisai taisyklingos vokie­
čių kalbos. Mes žinojome, jog priešininko, stovinčio prieš mus, gretose buvo
nemažai pabaltijiečių, žinoma, ir lietuvių. Na, o dabar štai ir kalbuosi su vienu
iš jų, stovėdamas prieš jį, užsidėjusį savo vokišką kuprinę — pasiruošusį neži­
nomam žygiui. Tas jo išorinis nerimas pats už save kalbėjo daug ką: kad jam
iškilo dar didesni rūpesčiai karui pasibaigus ne jo naudai, dėl jo priklausymo
valstybei, kuri įėjo į Tarybų Sąjungos sudėtį, o tai reiškė, kad jis išdavė savo
valstybę, kariaudamas su ginklu rankose jos užpuolikų gretose. Jį labai sunkiai
slėgė pagrindinis klausimas: kada jis pasieks savo namus, savo artimuosius?
Visa tai, geriau pažiūrėjus, matėsi jo veide — tokių išgyvenimų nepaslėpsi.
— įklimpau aš labai, brolau, (jis vėl panaudojo tą patį kreipinį. O kadangi
jis man pasirodė nuoširdus, tai nė nebandžiau reaguoti neigiamai) — velnias
pagundė pasiduoti j tą savisaugą? — lyg savęs klausdamas, lyg apgailestauda­
mas, su skausmu širdyje, išdejavo jis tuos žodžius.
— Na, ką dabar bepadarysi, — tariau aš savo ruožtu, — atgal nebegrįši,
teks susitaikyti su visu tuo, kas iš to išeis.
— Žinoma, — pridūriau, — negerai, neapgalvotai pats čia padarei, juk jau
pradžioje praeitų metų matėsi, kuo visa tai baigsis taviškiams.
Po šio paskutinio mano žodžio jis net krūptelėjo ir lyg dar labiau „susme­
go", „subliūško", net prakaito lašai pasirodė ant jo kaktos. Ir, kiek pasimuistęs,
tarė:
— Žinai, brolau, ko aš paties labai, labai paprašysiu?
— Sakyk, nes jau tuoj rikiuosimės, — pasakiau ir tuoj pat išgirdome seržan­
to komandą rikiuotis ir tęsti kelionę.
— Nesakyk, brolau, ruskiams, kad aš ne vokietis, a, nesakysi? — prašė jis ir
kartu dvejojo, ar kas iš to gali išeiti.
— O iš kokių vietų pats būsi? — dar paklausiau, kol jis taisėsi kepurę,
veržėsi diržą, ruošėsi tolesnei kelionei.
184

— Iš Marijampolės aš, iš pavokietrubežiaus, suvalkietis, — prisistatė, už­
baigdamas pokalbį.
— Tai nesakysi, a? — jau sukdamasis nuo manęs rikiuotės pusėn, dar
išspaudė.
— Būk ramus, aš neužsiimu tokiais dalykais ir neužsiimsiu, — nudžiuginau
savo pašnekovą, — tik kažin ar jie nesužinos per kitus kanalus ar žmones, tu
apie tai pamąstyk!
Lyg ir šviesesnis pasidarė jo veidas, o akys tikrai gyviau sujudėjo, kai jis
sakydamas man:
— „Viso gero!" — nusivijo savo gretą rikiuotėje.
<...>

Žygis į Lietuvą
(iš Kuršo karo laukų)
1945 m. lie p a

Liepos mėnesio pirmojo dešimtadienio dienos mums tapo detalaus, visapu­
siško pasiruošimo labai lauktam ir reikšmingam žygiui: žygiui metas: į Tėvynę
Lietuvą, žygiui karių — jos išvaduotojų iš žiaurios vokiečių okupacijos, karių
iškovojusių Pergalę sunkiame žiauriame kare — Didžiajame Tėvynės kare —
Antrajame pasauliniame kare.
Didžiavomės tuo, kad ir mes šiek tiek prisidėjome, siekiant greičiau užbaigti
net 5 metus 8 mėnesius ir 8 dienas trukusį karą ir nusinešusį daugelio žmonių
gyvybes, sugriovusį ištisoms tautoms gyvenimą, atnešusį jų žmonėms neapsa­
komai didelį skausmą, artimųjų netektis, materialinį skurdą ir badą...
Didžiai džiaugėmės, jautėmės labai laimingi būdami sveiki, galėdami grįžti ir
susitikti su artimaisiais, galėdami pasirodyti jiems, kad mes jau suvyriškėjome,
surimtėjome, esame užgrūdinti sunkumams ir pasiruošę padėti jiems nugalėti
karo atneštas ir padarytas negandas.
Ištisomis dienomis treniravomės rikiuotės užsiėmimuose, kėlėme aukščiau
„tiesesnę" koją, stipriau trenkėme padą, skardžiau skambėjo rikiuotės dainų
posmai... Po kurio laiko, jau pakankamai pramankštinti savo būriuose ir kuo­
pose, buvome sutelkti į viso pulko paradinę treniruotę. Privalėjome, gerai ly­
giuodami, paradiniais būriais, po B-is gretose, tvirtai mušdami koją, praeiti pro
pulko vado pulkininko Lunios vadovaujamą tikrinimo ir vertinimo grupę. Po
komandos „Ramiai! Lygiavimas dešinėn!'1, trenkdavome batą, kad net žemė
sudrebėdavo, o pasukę galvas dešinėn, greit pasilygiuodavome taip, kad maty­
tume tik ketvirto savo eilės kaimyno krūtinę. Ir vis tik vadui kaip neįtikome,
taip neįtikome. Jis garsiai rikteldavo: „Blogai. Dar kartą žygiuot!" Ir vėl suko­
me ratą, ir vėl viskas iš pradžios... Ir vėl — kažkas nepatiko!
Tik po kelinto rato, vadas mums sukomandavo: „Kuopa, stok!" ir užbėgęs į
priekį kolonos, demonstravo mums, kaip reikia žengti, kelti ir „mušti" koją bei
lygiuoti. Jis, iškėlęs koją rodė, kaip turi atrodyti kiekvieno mūsų koja, pakelta
185

paradiniam žingsniui. O mes mažiau dėmesio skyrėme pamokymui, daugiau
žiūrėjome į jo iškreiptą kairėn pėdą (pasirodo, jo dešinės kojos pėda buvo
iškrypusi) ir tvardėmės, kad išlaikytume nesijuokę. Po tų visų inspektavimų,
išsisklaidę pertraukai, turėjome gražaus juoko, o kiti taip vykusiai demonstravo
tą vado pamokymą „Koja privalo būti tiesi!", ir rodydavo savo perkreiptą pėdą,
panašią į vado „pavyzdinę".
Taip jau yra kariniuose mokymuose: kol nesibaigia tam užsiėmimui skirtas
laikas, tol bus „trūkumų" atliekamuose veiksmuose, tol bus metamos pastabos.
Kitaip ir būti negali. Kitaip, kaip sakydavo mūsų „senis" Garbaliauskas „Tar­
nyba bus lyg medumi patepta" arba „Todėl mus taip vaiko, kad kareiviui
tarnyba nepasirodytų saldi, kaip medus" (rus. Чтоб служба не пожазалась
медом).
Išmokę rikiuotis, lygiuotis ir žygiuoti, privalėjome gerai, be pastabų, išvalyti
aprangą ir apavą, kad sagos iš tolo blizgėtų, kad batuose veidas matytųsi, o
prisiūtos apykaklės būtų baltesnės už sniegą ir vienodai išlindusios virš palaidi­
nės atvartų. Visa, kas iširę, išplyšę — suadyta, sutaisyta. Daugmaž visi taip ir
padarėme, o po kelių įvairaus lygio apžiūrų, buvome įvertinti „patenkinamai"
— tai aukščiausias kareivio pastangų įvertinimas! Beliko laukti komandos pra­
dėti šį istorinį 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos, apdovanotos už kovinius
nuopelnus mūšiuose Raudonosios vėliavos ordinu ir priedo gavusios Klaipėdos
vardą, žygį į tėvų žemę, išvaduotą iš vokiečių okupantų.
Mūsų ryšių technika buvo sukrauta į eilinio Vasiliausko „transportą", kurio
traukiamoji jėga buvo pastiprinta avižų priedu ir, žinoma, priganyta vešlioje
Latvijos žemės pievoje. Ginklai išvalyti, sutepti ir išrikiuoti piramidėse. Rodės,
taip pat laukė, kada juos parnešime į tikrą sausą pastogę, kur nebereikės kęsti
rūdžių puolimo. Pulko maitinimo tarnyba, kaip niekad, nušveitė savo „patran­
kas", apgrandė nuo karo meto apnašų, net patikrino bei sutepė didžiulius savo
žygio ratus.
Išžygiavome ankstų liepos 16-osios rytą. Laukų keliais traukėme link vieške­
lio, vedančio pro Židikus Sedos link. Mūsų nuotaika pusiau laisvoje kolonoje
buvo ypatingai pakili: šypsenos nė sekundei nepaliko mūsų vyrų, ko ne rudai
įdegusių, žaviai švytinčių veidų. Mes lyg gamtos bei saulės vaikai buvome
vasaros karštų dienų atgaivinti ir padabinti, mums betrūko tik greičiau išvysti
artimųjų veidus, kuriuos, kaip mums sakė, turėjo pasiekti žinia apie mūsų
grįžimo žygį, jo maršrutus ir laiką. Tačiau, kaip dažnai atsitinka, informacijos
buvo mažai, o ir toji su nemažais netikslumais, dėl ko man taip ir neteko išvysti
saviškių išsiilgusių akių žvilgsnių, nors jie visą parą pralaukė mūsų Šiauliuose.
O mūsų 156-asis šaulių pulkas žygiavo dulkėtais Žemaitijos keliais pro Telšius,
Žarėnus, Tverus, Kaltanėnus, Kryžkalnį... Palikdamas šį liūdną ir klaikų prisi­
minimą, tęsiu toliau mūsų žygio aprašymą. Papasakosiu labiau ir giliau galvon
įstrigusius atvejus.
Nepaliekanti mūsų pakili nuotaika, vis nauji karo nuniokoto Latvijos pa­
kraščio vietovių vaizdai, malonių susitikimų su savaisiais artėjimas lėmė tai,
kad nebespėjome, rodos, nė pavargti, o jau atėjo komanda poilsiui. Tuo pačiu
186

vadas perspėjo, kad reikės trankiu rikiuotės žingsniu pražygiuoti pro pulko
vadovybę, kuri priims mūsų žygio paradą ant Latvijos-Lietuvos sienos prie
sieną žyminčio juodos — baltos spalvos juostomis išdabinto, aukštesnio net už
patį mūsų pulko vadą Vladimirą Lunią, stulpą. Stipriau suveržėme diržus, dai­
liau surikiavome ant diržų suvertus amunicijos reikmenis ir tampriau pasibalno­
jome kuprines, ant kurių pūpsojo susukto „bulato" gumulas.
— Pasiruošę, galime žygiuoti, — raportavome vadui, kai jis perspėjo, jog
greitai žygiuosim.
Po visų reikiamų komandų, tvirtai trenkdami batą į išdžiūvusį vieškelio žvy­
ruotą paviršių, akimis „ėsdami" pulko vadą ir jo „štabo žiurkes", įžygiavome į
savo numylėtos Tėvynės šiaurinio pakraščio platumas. Rodėsi, visas peizažas
čia gražesnis, pievų žiedai puikesni, o jau jų kvapai — svaiginantys! (Ne tik
mums tuomet taip žaviai atrodė, o ir visiems vasarą Lietuvos laukai ir pievos
atrodo šauniai, kai juos aplankai). Smagiai žygiavome sutikdami vis naujus
kaimų pavadinimų užrašus, palikdami gražius, net padažytus pastatus ir gero­
kai apšepusius, pasmegusius, kerpėtais stogais mažažemių trobesius. Praėjome
ir tuos pačius Židikus, miestelį, per kurį pražingsniavome kovo pradžioje, eida­
mi į fronto nežinią. Dar kiek gana žvaliai nužygiavę (rodės, net nutrinti kojų
kulnai nė neperštėjo) dairėmės ir laukėme pasirodant Sedos bažnyčios bokšto
ir pačio šio miestelio „skruzdėlyno",
Kuopų kolonose skambėjo dainos, pulko orkestras trenkė maršą po maršo.
Tarpais pasigirsdavo ir žinomo prieškario Lietuvos kariuomenės populiaraus
maršo :,,Penki litai, penki litai, penkiasdešimt centų..." Labai lengva ir malonu
žygiuoti į taktą šio maršo trenksmui. Koja pati kyla, žingsniai kaip mat išsilygi­
na, ir lygiavimas gretose atsiranda savaime.
— Ar žinote, — paklausiau saviškių, — ką reiškia šie maršo žodžiai?
— O kaipgi, — tuoj atsišaukė Vincas, — tai eilinio kareivėlio Lietuvos
kariuomenėje mėnesio alga.
— Tuomet pasakyk man, o kaip buvo, kai ta alga pasikeitė, padidėjo? —
kibau prie Vinco. — Ką tuomet grojo, ar tas pats motyvas liko?
— Šito tai gerai nežinau, negirdėjau, — tyliau dėstė Vincas. — Turbūt kitus
žodžius sukūrė?
— Tai va, vyrai, dabar žinokit, kaip tada buvo, — rodžiau savo apsiskaitymo
„pasiekimus". — Tuomet, kai kareiviui pakėlė atlyginimą (tai buvo, rodos,
1936-ieji metai) iki 6 litų ir 10 centų mėnesiui, maršo melodijos žodžiai skambė­
jo taip: „Šeši litai, šeši litai, dešimt centų priedo..."
— Va, kaip tada dainavo kariai pamėgtą maršo melodiją, — ir, kiek sugebė­
damas išdainavau ją.
— Mat, kaip tu žinai, net tų laikų karių tarnybos detales! Ar tik nebūsi
tarnavęs savanoriu, ar pulko auklėtiniu?
— Oi ne, vyručiai, aš iki pat 40-ųjų, kaip toj dainoj sakoma: „Ariau, ariau,
ariau lygiuosius laukelius...", tik mergelė dar nebuvo atėjusi — buvau jaunas ir
labai užsiėmęs rimtais ūkio reikalais. Tokiems menkniekiams laiko neužteko,
— išdėsčiau jiems savo autobiografijos pradžios gabalą.
187

Po tų linksmų kalbų prieky kolonos, trenkiančio maršo girdimų garsų vedi­
ni, galop tolumoje pamatėme smailų bažnyčios bokštą su vos įžiūrimo kryžiaus
viršūne.
— Čia tai jau bus Seda, nes mūsų kelyje kito bažnytkaimio lyg ir neturėtų
būti, — pasakiau pusbalsiu lyg sau, lyg visiems, kas dar nespėjo įsižiūrėti (aš
ėjau pirmoje gretoje — vis tik grandinis, o ne šiaip sau su tuščiais antpečiais,
vis tik su geltona juostele...
Taip, tai ir buvo Seda. Ją pasiekėme vėloką popietę, todėl visi sužiurome ton
pusėn, kur turėtų stovėti mūsų maitinimo „pabūklai", išpampę nuo karštos košės
ir kvapnių jos garų. Mat per sieną žygiuojant paveržti diržai vis mažiau veržė
mūsų gurgiančius pilvus, o ant jų suverti „pakabokliai“ ėmė stipriau tabaluoti.
Kaip ir visuomet, užbaigus žygį, pirmiausia reikėjo paruošti palapines nakvynei
nurodytoje vietoje, o tik po to sulaukėme ir karštos košės, ir riebios sriubos, ir
kitų mums skirtų gardžių dalykų. O kadangi iki vakaro dar buvo likusios kelios
valandos, tai pabandėme savo būrio vado prašyti, kad išleistų išeiti į čia pat
išsidėsčiusį „miestą". Pradžioje jis net nustebo: „Ką jūs ten pamatysite, ko ten
eiti?" Tačiau, kiek pagalvojęs, sutiko. Žinoma, atitinkamai painstruktavęs bei
perspėjęs būti apdairius ir laiku, iki patikrinimo, grįžti. Išėjome dviese, aš ir
Vincas. Kiti labiau buvo linkę pailsėti po žygio, po nueitų apie 40 km su visa
amunicija. Mums abiem vienodai magėjo išgirsti gyventojų gyvą žodį apie jų
gyvenimą, kad galėtume, palygindami su mūsų, įsivaizduoti ir savo namiškių
padėtį ir problemas, o taip pat savo akimis pamatyti bendrą vaizdą.

Atvykome į Vilnių
Po sunkaus užsitęsusio žygio į Tėvynę, į Lietuvą, vieną liepos antrosios
pusės popietę pasiekėme Vilniaus prieigas. Tai buvo gražūs šilai netoli Vil­
niaus—Kauno geležinkelio, tikriau — tarp geležinkelio ir plento Žemuosiuose
Paneriuose. Išskleidėme palapines, paruošėme gultus, o gavę vakarienę, ėmėme
dairytis po aplinką. Vieta mums pasirodė labai įdomi: graži pieva su savo
įvairiaspalviais gėlynais, pėsčiųjų takais; jos pakraščiai — pamiškės lapuočių
medžių, tarp kurių pilna lazdynų su bręstančių riešutų kekėmis.
Pradėjome vykdyti naują dienotvarkę, kurią labai operatyviai suskubo mums
paruošti kuopos viršila. Nors ją ir pavadino laikina, tačiau reikalavo vykdyti kaip
normalią.Vykdėme: ėjome į taktikos ir rikiuotės užsiėmimus, „kalėme" statutų
paragrafus, ryšių aparatūros aprašymus ir instrukcijas, o taip pat buvo vedamos
politpamokos ir politinformacijos. Na ir, žinoma, eilės tvarka ėjome budinčiųjų
pareigas, stovėdavome sargyboje. Ir taip pamažu, nors ir be didelio ūpo, tačiau
kuo toliau, tuo labiau buvome įvesti į normalią taikos meto karo tarnybą.
Nuo tos, mums apkasų kariams labai lauktos, Pergalės dienos — gegužės
9-osios nuotaika buvo labai pakili ir vis gerėjo. Tik visiškam mūsų nuotai­
kos pakilimui kiek trukdė ta netolimos ir tolesnės ateities nežinia. O neatsaky­
tų klausimų turėjome daug: kada ir kur žygiuosime iš šių „kurortinių" pievų,
188

kiek. dar teks nešioti šią žalsvą aprangą ir kaip gyvensime palikę savo karinę
tarnybą. Ir atsakymų, bent rimtesnių, neturėjome. Tik mūsų pačių prasimany­
mai pajuokavimų lygmeny: tarnausim kaip tie aliuminio katiliukai, galo dar
nematyti, į kareivines eisime tik tada, kai orai stipriai atšals, o tenai tęsime
tuos pačius kario parengimo kovos veiksmų apmokymus ir gyvensime pagal
vado nurodymus ir reikalavimus. Lyg kokie naujokėliai, nesubrendėliai?!
Po kurio laiko, net nepastebėjome iš kur, iš kokių pradinių šaltinių, išgirdo­
me labai netikėtą galimą variantą mūsų visų tarnyboje. Ogi prasidėjo kalbos,
kad gali mus vėl pasiųsti į didelį žygį. Tik šį kartą ne pėsčiomis, o rausvuose
krovininiuose vagonuose, kurie dundės Tolimųjų rytų kryptimi.
Mes vis dar tebestovyklavome Vilniaus prieigose — iš karo išėję, o į taikos
meto tarnybą negrįžę. Į pabaigą ėjo šilta giedra vasara, artėjo rudens metas. O
ruduo ir yra ruduo: sulaukėme ir pirmųjų šalnų požymių, naktimis jau reikėjo
tempti ant savęs „bulatus" (unilorinines striukes), labiau riesti kojas ir arčiau
glausti nugaras.
— Įdomu, koks ten klimatas bus, kai mes tenai atsidursime? — mąstė
Kazys, nujausdamas, kad rudens darbai jo tėviškėje bus nudirbami dar be jo
pagalbos, o Vilniaus krašto šalnos jo jau nebešaldys.
— Šalnų mat išsigando, — paskubėjau nukreipti jo dėmesį nuo tokių maž­
možių. — Tai nepalyginamai sunkesnės gamtos sąlygos, negu buvo mūsų fron­
te, nors irgi nelabai jomis džiaugėmės, — aiškinau jam savo nuomonę.
— Tai va, kodėl čia mus „gano" toje pievoje, o neveda į kareivines? —
reziumavo mūsų pasikalbėjimo išvadą kur buvęs, kur nebuvęs ir mūsų nepails­
tantis „dainininkas" Vincas Puidokas.
— O aš ir galvoju, koks tikslas čia mums po tuos krūmynus tiek laiko
trintis, lyg kokiems miško paukščiams landyti po pakrūmes, — mąsčiau sau ir
jau buvau besusitaikąs su tuo, kas mūsų laukia netolimoje, o gal net labai
artimoje, ateity. — Va tau karas baigėsi, va tau, Kostai, ir pasiektoji Pergalė!...
Įvykiai ėmė ir susiklostė kitaip. Jau rugsėjo pradžioje ir mus pasiekė žinia,
džiugi ir netikėta — Japonija pasirašė kapituliacijos aktą rugsėjo 2 dieną, rytą,
9.04 vai.
Mes tęsėme tarnybą — žiemą Šiaurės miestelio kareivinėse, 24-ajame korpu­
se, o vasaras leidome Pabradės poligone, tiesiai, gražiai išrikiavę palapinių eilę.
Ne vienus, o visus trejus metus, kol 1949-taisiais vasario mėnesį įstojau į Rygos
ryšių karo mokyklą prie 81-ojo atskirojo Vitebsko ryšių pulko.
Iki to vis ėjo ne dienos, ne savaitės, net ne mėnesiai, o vasaros ir žiemos —
ištisi metai gana vienodų mokymų, vienodo muštro, vienodos tarnybos tėvy­
nei, vienodais žalsvais iš medvilnės su popieriaus priedais pagamintais unifor­
miniais apdarais aprengtų ir pilkomis kojų apvijų juostomis apvyniotomis blauz­
domis dar jaunų, bet jau užgrūdintų vyrų.
Pagaliau mus pasiekė žinia: rytoj žygiuojame į kareivines, į miestą, viską
patikrinti, paruošti ir pasiruošti... To jau seniai laukėme, o ir šalnos po truputį
pradėjo gnaibyti ir stumti iš miela mums tapusios pievų ir krūmynų gyvenvie­
tės. O ir karas, Antrasis pasaulinis karas, baigėsi koalicijos jėgų pergale.
189

Žygiavome žvaliai, gerai lygiuodami gretose, trenkdami batų padus į nelabai
lygų akmenimis grįstų gatvių grindinį, nuotaikingai dainuodami. Didesnių su­
stojimų neturėjome, su miestu susipažinome skaitydami išlikusius senus ir nau­
jai prikabintus užrašus: gatvių pavadinimus, įmonių ar įstaigų afišas. Labiausiai
akyse įstrigo namų griuvėsių likučiai, namai be langų stiklų (kai kur ir be rėmų,
o namai be durų)...Kiek pastebėjome, pastatai visi seni, senų o gal ir labai senų
laikų statymo. Taip bežvelgdami tai į kairę, tai į dešinę, netrukome prieiti upę
— Nerį, o persikėlę per ją laikinuoju tiltu įėjome į mažų, vienaaukščių (tik
vienas kitas buvo dviaukštis), apšiurusių netvarkomų namų gatvę. (Vėlesniais
laikais ši gatvė vadinosi Dzeržinskio vardu). Baigiantis tom neišvaizdžių namu­
kų virtinėm, pasukę į dešinę ir kiek paėję, pamatėme plačiai atidarytus vartus,
prie kurių stovėję posto budintieji, ginkluoti ilgaisiais šautuvais, atidavinėjo
pagarbą vadams, vedantiems mūsų kuopų ir atskirų būrių kolonas.
Kareivinės buvo lyg ir ruoštos mūsų apgyvendinimui, bet mes jose nematė­
me ir neradome jokio,.komforto" . Nebuvo nei lovų, nei gultų, kuriuos turėda­
vome atsargos dalinių patalpose prieš išvykstant į frontą. Apšildymui pastatyta
aukšta apvali, juodai dažyta, skarda apjuosta krosnis patalpos kampe. „O kur
čia virtuvė, valgykla?", — klausinėjome vienas kito. Šito — paties svarbiausio
punkto net neįsivaizdavome, kur jis galėtų būti. Tuo labiau, kad ir pietų laikas
jau čia pat. Kol kas rinkomės, lyg paršiukai prie paršavedės pilvo, vietas prie
sienų ir „kolegas“, greta kurių reikės leisti miegamąją tarnybos dalį.
Mes — aš ir Vincas su Kaziu bei dar keli mūsiškiai telefonistai — pralindome arti krosnies, kur ir išdėstėme savo kuprines — pagalves ir sudėtus „bula­
tus" — paklodes (ir užklotus) ties kuprinėmis. Galima sakyti, ir įsikūrėme. O
apie lovas, čiužinius, paklodes ar pagalves nė nebegalvojome: kas iš to kareivio
galvojimo, kokia nauda. E.M.Remarkas rašė: „Ar kareivis galvoja, ar karvė
pakelia uodegą, tai produktas išeina tas pats" (Taip feldvebelis išaiškino karei­
viui, kai šis, atsakydamas jam į užduotą klausimą, pasakė „aš galvoju...").
— Jau gulėc, geriau būtum gulėjy ant žalios žolelės, o nei čia voliocis ant tų
kietų lantų, — samprotavo mūs rimtasis rūstusis Jonas Čyras — cikras dzūkas
nuog Varėnai.
— Ten gi buvo tas pats laukas, kaip ir pafrontėje, o čia — kokie mūrai! Net
trijų aukštų ir dar kada mūryti, gal net carų laikais, — bandžiau girti mūsų
naująją „gyvenvietę".
Ruduo kasdien keitė vasaros šilumą į šalnas, atšalo iki nulinės temperatūros ar net
žemesnės, o mūsų krosnis vis dar „neveikė" —nebuvo malkų ir niekas jomis nesirūpi­
no: tie, kas privalėjo tai daryti, matyt, nešalo, o tie, kuriems šalta —neturėjo galimybių
savavališkai vykti į mišką jų ieškoti. Na ir pagaliau, mūsų būrio vadas paskiria 2 karius
eiti malkauti. Kai jie pasiteiravo: „iš kur jas atnešti?, — jis „paaiškino“: „iš kur norit,
tik be malkų negrįžkit“ Taip ir manėmės. Kūrenome kuo papuolė, tik šilumos ne visad
sulaukdavome. Teko ir man kartu su Kaziu pasirūpinti kuru. Išėjome iš Šiaurės mieste­
lio teritorijos, paėjome gerokai vakarų kryptimi link buvusių daržų, o medienos jokios,
nieko tokio aplink nesimato. „Čia gi šioks toks miestas, o ne kokia pamiškė", —
mąsčiau sau. Ir kur jų mums rasti? Ir štai, einant tolyn pastebėjau stovint kiek pakry190

pušį telefono stulpą, nuo kurio laidų galai nukritę žemėn, jokios linijos nesimato.
— Kazy, — sakau, - o ką, jeigu šį sausuolį pargabentume, tai bent kurą
pečiui turėtume, kaip tu manai?
— Gerai tu sakai, tik griebiam greičiau pjūklą ir verčiam jį ant šono, —
sutinka jis su mano pasiūlymu.
Taip ir padarėme. Parnešėme mūsų „šildytuvui" tikro sauso kaitraus kuro.
Tai bent prisišildėme mūsų miegamąjį! Miegojome beveik neužsikloję. Visi
patenkinti, pralinksmėjo, tik juokauja... Retkarčiais mus pagiria už geras mal­
kas... Tų mūsų malkų užteko dar ir kitai dienai. Po šio patalpų pašildymo visi
tik ir reikalavo, kad nešėjai neštų tik geras kaitrias sausas malkas. Net būrio
vadas, einantiems malkauti, primindavo: „Žiūrėkit, vyrai, kad parneštumėt to­
kias, kaip anądien parnešė Banevičius su Aukseliu!"
Kadangi aš tarp savo būrio vyrų buvau geriausiai įsisavinęs rusų kalbą ne tik
žodžiu, bet ir raštu, tai lygiagrečiai su privalomomis radisto pareigomis vyk­
džiau dar ir neetatinio būrio raštininko pareigas (etatiniai raštininkai buvo tik
kuopose ir aukštesniuose padaliniuose). Pagrindinis mano kaip raštininko dar­
bas buvo paruošti kitai savaitei užsiėmimų tvarkaraštį, kasdien į bataliono šta­
bą pristatyti rikiuotės žinutes ir vesti būrio žmonių duomenų knygą. Taip prasi­
dėjo taikos meto karių mokymai, o kad mes, visi frontininkai, jau turėjome
nemažą „praktiką", kurią įgijome apkasuose „prižiūrint" vokietukams, tai nie­
ko nedomino. „Tarnauk tėvynei, vykdyk statutų reikalavimus ir vadų koman­
das, apie jokią tarnybos pabaigą nė negalvok!" — buvo reikalaujama iš mūsų
be jokių komentarų. Blogiausia buvo tai, kad visa tai vyko po to, kai išlikome
gyventi.
Laiškais pradėjome bendrauti su artimaisiais, negavome jokių atostogų pasi­
matymui su jais. Tai buvo visų skaudžiausias mūsų šviesių vilčių praradimas.
Daug didesnis, negu tai, kad maisto davinys gerokai pablogėjo, lyginant su
karo meto maitinimu fronte.
1946-jų metų vasarį, pareiškęs savo norą ir vadui pritariant, buvau pasiųstas
į mokomąją kuopą (puskarininkių mokyklą) divizijos ryšių batalione. Kadangi
jau buvau radistas, tai ir mokomoj»' kuopoje buvau radistų būry. Baigęs moky­
mo kursus, gavau tik gerus įvertinimus, tapau antros klasės radistu (tai reiškia,
kad be klaidų perduodu ir priimu po 15 grupių per minutę, o grupę sudaro 5
ženklai: raidės arba skaičiai).
Kaip ir visa divizija, taip ir ryšių batalionas savo mokymų programą per
metus vykdė dviem etapais: žiemą — kareivinėse Vilniuje, o vasarą — mokymų
poligone Pabradėje. Ir jokių atostogų aplankyti tėvų namus. Nesitikėdamas
pamatyti savuosius, baigęs mokomąją tarnybą ir tapęs puskarininkiu, būdamas
nors ir neetatiniu raštininku, vieną vasaros dieną „nelegaliai" susitariau su
būrio vadu vyr. leitenantu Griškevičiumi savaitgalį trims paroms išvykti į tėviš­
kę — Kiaunorius, esančius Padubysio valsčiuje, Šiaulių apskrityje.
Mačiau: nelengva buvo vadui ištarti tuos žodžius, leidžiančius išvykti. O aš
jam griežčiausiai įsipareigojau laiku — po trijų parų — sugrįžti į dalinį ir,,nie­
kur neužkliūti". (O užkliūti, pasirodo buvo daug galimybių: jau veikė miškinių
191

gaujos, apie kurias nei vadas, nei aš nieko nežinojome. O jie tikrai nebuvo
mūsų draugai).
Labai malonu darėsi, pagalvojus apie greitą pasimatymą su namiškiais, ir
kartu labai liūdna krūtinėje vien tik pamąsčius apie prieš metus išėjusią iš
gyvenimo mylimą mamą. Mintyse niekaip negalėjau įsivaizduoti, kaip aš išsi­
laikysiu įėjęs į namą, matydamas visus, o pro juos nebematydamas tos, kuri
buvo didžiausia visų mūsų atrama...
Važiuoju prekiniu traukiniu iš Pabradės į Vilnių ir toliau į Šiaulius. Pradžioje
kelionės stoviniavau vagono gale esančiame tambūre, o gerokai sušalęs, susita­
riau su traukinio mašinistu ir įsikūriau garvežio viršuje ant anglių krūvos netoli
tos vietos, kur dar jaučiama garvežio šiluma.
Į Šiaulius traukinys atvyko prieš vidurnaktį. Beliko,, tik" pėsčiomis įveikti
30 kilometrų kelią iki išsvajotų Kiaunorių!
— Pirmyn, grandini Banevičiau! — griežtai įsakiau sau.
Netrukus priėjau man šiek tiek pažįstamą kaimą — Giedrius. Netoliese matėsi
šio kaimo gyventojų Krikščiūnų sodyba. Aš su jų dukra mokiausi gretimose
klasėse Pakapės pradžios mokykloje. Kiek arčiau priėjus, staiga ant kelio pasirodė
keli uniformuoti vidaus kariuomenės vyrai. Vienas iš jų — vyresnis laipsniu,
pareikalavo sustoti ir pateikli dokumentus. Teko parodyti kareivio knygutę.
Apžiūrėjęs ir išklausinėjęs mane, jis buvo labai nustebęs tokiu mano ekstre­
mistiniu poelgiu — per tokį trumpą laiką įveikti nelengvą, ilgą kelionę ir nuo­
širdžiai patarinėjo grįžti atgal į dalinį. Jis sakė: „Šiose vietovėse yra nemažai
nelegaliai veikiančių ginkluotų grupių, todėl tau gali visko nutikti, net labai tai
tikėtina, todėl patariu — vyk atgal į savo dalinį!"
Aš, atsisakydamas jo patarimo, motyvavau tuo, kad, kiek man žinoma, mū­
sų apylinkėse jų nėra, o noras pamatyti saviškius, kai jau įveikiau per 300 km
kelio ir liko lik kiek daugiau nei dešimt, labai jau traukia ir niekaip negaliu jam
atsispirti.
Pagalvojęs, pamąstęs grąžino man dokumentą ir sunkiai, bet ištarė: „Daryk,
kaip išmanai, bet mūsų nekaltink! Laimingo kelio!"
Apsidžiaugęs, atsisveikinau su tais vyrukais ir nedelsdamas nužingsniavau Pa­
kapės link. Iki jos buvo likę kokie 3 km, o nuo jos iki tėviškės dar lygiai 10 km .
Visą šį likusį kelią įveikiau per porą valandų ir perėjęs mišką ir dar vieną kalvą,
kairėje kelio pusėje pamačiau nemažą vienišą sodybą, stovinčią ant kalniuko — tą
pačią, į kurią skubėjau. O po keliolikos minučių jau dariau mūsų namo lauko
duris savo kiek virpančia dešine. Atidaręs ir patekęs virtuvėn, netoli užkaistų
puodų, toje vietoje, kur buvau įpratęs matyti besidarbuojančią mieląją mamą,
radau vyriausiąją iš savo sesučių — Onutę (tik metais jaunesnę už mane). Visa
kita buvo lyg ir be pasikeitimų: visi jau kėlėsi iš savo gultų, rengėsi, ruošėsi sutikti
sekmadienį — poilsio po nelengvų ūkio vasaros darbų dieną.
Visos nuostabos ir abipusio džiaugsmo, žinoma, neaprašysi, neapsakysi! Glėbesčiavomės, karštai bučiavomės... Visi klausė, kaip čia aš, ar ilgam, ar visai
grįžau, ar atostogų?... Ir niekaip negalėjo patikėti, kad tik vienai parai po
192

dviejų nesimatymo metų, po karo, po frontų... Labai stebėjosi, kad tokiai toli­
mai kelionei skirtos tik trys paros.
O aš vis džiaugiausi, kad jie visi tokie paaugę, pagražėję ir tokie pat nuošir­
dūs, meilūs, kaip ir mama. O tėvukas, mačiau, nubraukė per skruostą riedėjusias ašaras. Vyriškai apsikabinome, nieko netardami vienas kitam. Ir mano, ir
jo mintyse svarbiausia tema buvo — mamos prisiminimas. O kadangi tai labai
sunkus ir graudus momentas, tai lyg ir delsėme, lyg ieškojome patogesnio
momento, tinkamesnio žodžio...
Pagaliau visi pasukome savo sunkias mintis mamos link: sesutė Ona pasiūlė
po gerų pusryčių nueiti pas JĄ, į Kiaunorių bažnyčios šventorių — kapines, kur
ji ilsisi, užbaigusi nelengvą savo neilgo gyvenimo kelią. Toji vieta, vos keli
metrai nuo bažnyčios iš vienos pusės ir visai arti senelių kapo iš kitos.
Aptarę, prisiminę visus artimus mums žmones, gimines, kaimynus, susiruo­
šėme bendrai kelionei į pačius Kiaunorius — aukštosios bažnyčios ir labai
drūto ąžuolo, stovinčio prie vartų j kapines, kryptimi. Atidavę gilią pagarbą
prie brangiausio mums kapo, sesučių papuošto jų darželio gėlytėmis,aplankė­
me kitus mums brangių žmonių, išėjusių iš kelių kartų mūsų giminės gretų,
kauburėlius, taip pat gražiai prižiūrimus ir artimųjų lankomus.
Kitos dienos rytą broliukai Juozas ir Vytas, pasikinkę Sartį (tą patį, su kurio
pagalba prieš dvejus metus tėvukas mane išvežė į karą), nuvežė mane į Užpel­
kių geležinkelio stotį, iš kurios pirmadienio popietę išvykęs prekiniu traukiniu,
naudodamasis savo patyrimu, pasiekiau Vilnių, o vėliau ir Pabradę tiksliai ma­
no numatytu „atostogų"susitarime su vadu laiku. Ankstų antradienio rytą pri­
sistačiau jam raportuodamas „Grandinis Banevičius iš trumpalaikių atostogų
grįžau! Jokių pastabų bei nutikimų nepatyriau! Viską įvykdžiau tiksliai taip,
kaip su Jumis, drauge vade, buvo sūdei inta!"
Ilgokai vadas tylėjo žiūrėdamas į mane o prabilęs tepasakė: „Visko tikėjausi,
nors didelių problemų nelaukiau, bei kad tu per 3 paras, nepavėlavęs nė valan­
dą, stovėsi prieš mane, tikrai nesitikėjau! Laisvai! Eik pailsėk!" Nors kuklinda­
masis ir pasakiau, jog nesu labai pavargęs, bet vado pasiūlymu pasinaudojau.
Atsisėdau būrio raštinėje, miegas net netrukdė, o prisiminimai iš susitikimo
su artimaisiais ir kelionės kilo vienas po kito. Klausėsi manęs visi, ypač vyres­
nieji mano broliukai: „Nu, Kosty, kaip ten tau būva, a laba baisu būva a?" O
aš vis taip nusukdavau tiesioginį atsakymą, pasakydamas, kad man sekėsi
neblogai — juk patys matot: ir gyvas, ir sveikas,ir nuotaika nebloga, ir nelabai
sumenkęs, net atvirkščiai — pasitaisęs, nors ir nedaug, bet pasitempęs į viršų.
Gal dėl to aš taip dariau, kad per daug negadinčiau to gana šilto mūsų bendra­
vimo atmosferos, o gal ir todėl, kad nenuteikčiau neigiamai brolių, kurie po
poros trejeto metų privalės stoti į privalomąją karo tarnybą, kad nenuteikčiau
jų prieš ją, kad nepradėtų ieškoti kelių, kaip nuo jos išsisukti, ypač blogų,
pavojingų kelių...
— Nepamiršk, kad jau greit pietūs, — išgirdau vado žodžius.
Krūptelėjau ir pakilęs išėjau įsijungti į būrio komandą ir keliauti į valgyklą.
Dar keletą dienų buvau kaip kokiame maloniame sapne — vis negalėjau „su193

grįžti" į tikrąjį savo kareiviškąjį gyvenimą. Tačiau viskas šiame pasaulyje praei­
na. Ir gerai. Nemalonūs dalykai taip pat praeina...
Tęsėme tarnybą, mokydamiesi tikrų puskarininkių radistų mokykloje —
mokomojoje ryšių kuopoje visą vasarą Pabradės poligone. Sulaukę rudens, vėl
grįžome į jau žinomas, bet taip ir neparuoštas mūsų gyvenimui kareivines, tęsti
ir užbaigti mokymų programą.
Kad ir po pratęsimo, bet baigiantis metams pagaliau mokomąją programą
užbaigėme. Ir išlaikę baigiamuosius patikrinimus, egzaminus, gavome jaunes­
niųjų seržantų laipsnius ir grįžome į savo ankstesnės tarnybos dalinius, kur
mums patikėjo skyrių vadų pareigas — vadovavimą keliolikai karių (dauguma
jų — buvę fronto draugai). Man patikėtame skyriuje buvo ir jaunų kareiviukų
— naujokų ir tiek pat iš senųjų frontininkų. Pradžioje tai kėlė šiokias tokias
problemas, tačiau man pakako savitvardos, kad nesileisčiau į nereikalingus
konfliktus. Nors tarnyboje viskas sekėsi pakankamai gerai, bet vis mąsčiau:
kada gi toji mano karo tarnyba baigsis ir kuo aš užsiimsiu po jos?
Jau ir 1949-tieji. Ketvirtieji metai po karo. Ketvirtieji, kai sulaukę 22-jų, 23-jų
metų amžiaus mes, jauniausieji karo dalyviai, vis dar „kariaujame". Kariaujame ne
su priešais, kariaujame su neužtaisytais šautuvais, nesprogstančiomis granato­
mis...Puolame nesutikdami pasipriešinimų, „ginamės" tik nuo musių ir kitų mūsų
kraujo ištroškusių vabzdžių Pabradės poligono smėlėtose platybėse...
Nusibodo. Įgriso iki gyvo kaulo, kaip liaudy sakoma. Reikia kažką sugalvo­
ti. Užsirašiau kandidatu į Ryšių karo mokyklą Rygoje. Netrukus mane ir dar
tris tarnybos draugus pasiuntė į Rygą, į Pabaltijo karo apygardos mokymų
skyrių žinių ir sugebėjimų patikrinimui ir galutinei atrankai į kariūnus. Įtempęs
dar likusias savo mokslo žinias, gyvenimo patyrimą, karo meto užgrūdintą valią
ir užsispyrimą, išlaikiau bendro lavinimo ir karinės technikos bei teorinių kary­
bos žinių egzaminą ir kartu su vyrais iš mūsų divizijos — Rožaičiu, Ganatausku,
Žilinsku — buvome priimti kariūnais į 81-ojo atskirojo Vitebsko ryšių pulko
karo mokyklą.
Mes su Ražaičiu mokslus,.graužėme" gana sėkmingai, pažymiai iš daugelio
dalykų buvo tik labai geri. Ir patys jautėme, kad viską puikiai suprantame,
gerai įsisaviname, todėl problemų dėl sėkmingo baigimo, kaip kai kuriems
kitiems mūsų vyrams, neturėtų kilti ir mokslus baigsime sėkmingai. Taip ir
baigėme pagreitintą, vienerių metų trukmės, karo mokyklos kursą (pagal dvie­
jų metų programą) gerais ir labai gerais pažymiais.
Iškilmingai buvo įteikti baigimo pažymėjimai jau po to, kai užsidėjome
naujutėlaites uniformas su karininkų antpečiais, ant kurių spindėjo po sidabri­
nę žvaigždę abiejose pusėse, o antpečio vidurį skyrė juoda juosta (ryšininkų
antpečiai ir kiti skiriamieji ženklai buvo juodos spalvos) . Po keleto iškilmingų
susibūrimų, koncerto, atsisveikinimo, pasivaikščiojimo po Rygą, kino, teatro
aplankymo, išvykome į savo dalinius, tuos, iš kurių buvome pasiųsti mokytis ir
į kuriuos privalėjome prisistatyti po baigimo, praleidę mėnesio atostogas savo
pasirinktoje vietoje.
Atostogų atvykau į tėviškę kovo pačioje pabaigoje, prieš Velykų šventes. Po
194

I
mielų pabendravimų su saviškiais, aplankiau dėdės Vinco Kivyliaus ir tetos
Onos Jokubauskienės šeimas, labai nuoširdžiai pabendravome su jais ir pusbro­
liais bei pusseserėmis, kurių turėjau daugiau nei dešimt. Grįžęs į namus, ne­
delsdamas ėmiausi margučių marginimo,,meno" vinies ir vaško pagalba. Tokiu
būdų spėjau papuošti net pusšimtį velykinių gražuolių. (O kad aš galiu margin­
ti vašku, maniškiai gerai žinojo ir prisiminė mano pirmuosius bandymus prieš
išeinant į karo tarnybą).
Laikas greitai bėga, bet atostogų laikas — dar greičiau. Po netrumpo paben­
dravimo su tėvuku, broliukais ir sesutėmis, vieną ankstų rytą tuo pačiu trans­
portu, kaip ir anuomet į karą, buvau palydėtas į Užpelkių geležinkelio stotį, iš
kur per Radviliškį traukiniu pasiekiau Vilnių, atvykau į 16-osios lietuviškosios
šaulių divizijos 73-ojo atskirojo ryšių bataliono štabą.
— Drauge papulkininki, leitenantas Banevičius, baigęs ryšių karo mokyklą,
atvykau tęsti karo tarnybą! — raportavau bataliono vadui Romanovui.
Jis ir kiti štabo karininkai, o vėliau ir kuopų vadai noriai bendravo, klausinė­
jo apie mano mokslus, ypač apie naujoves radijo ryšio aparatūros srity ir kitus
naujus aspektus ryšių organizavimo reikaluose. Gavęs vado paskyrimą, prisista­
čiau radijo kuopos vadui. Po visą raportų, prisistatymų ir skyrimų, susipažinau
su radijo kuopos būrio radistais, kaip naujasis jų viršininkas.
Prasidėjo naujas, atsakingas n nelengvas darbas mokant naujokus šios spe­
cialybės, ruošiant juos tinkamais, gerai išmanančiais savo pareigas, ištikimais
tėvynės gynėjais, nė kiek neblogesniais už tuos, kurie ją apgynė Didžiajame
tėvynės kare ir pasiekė garbingą Pergalę.
Daug teko dalyvauti praktiniuose' štabų komandiniuose lauko mokymuose
su išvykomis į įvairias Lietuvos vietoves, palaikant radijo ryšį, imituojant puo­
lamąsias ar ginamąsias dalinių kautynes, taip pat ir žygio metu. Mano pavaldi­
niai dirbo labai įtemptai, sąžiningai, todėl nuolat buvo vertinami teigiamai ir
paskatinami. Vieno dalinio vadas nei paklausė nustebęs: „Kodėl jūsų radistai
taip dažnai maršo metu, kai sustojama, tikrina ir tikrina savo radijo aparatūrą?"
Aš jam paaiškinau, jog tai didelės asmeniškos atsakomybės už pavestą labai
atsakingą darbą požymis ir dar pridėjau, kad tai tikro specialisto garbės reika­
las, o mūsų radistai visi tokie!
Tik atostogų, apie kurias labiausiai svajodavome, mes vis nesulaukiame ir
nesulaukiame...Girdėjome, kad jų neskiria dėl lėšų trūkumo (kelionėms). Ta­
čiau labiau tikėtina buvo kita priežastis. Mūsų šalies daugelyje vietovių veikė
ginkluotos gaujos pogrindyje, miškuose. Tai buvo rimta priežastis, dėl kurios
buvo sulaikomos mūsų karių pelnytos atostogos. Karininkai, ypač tie, kurie
praėjo visą karą, nuo Balachnos iki Pergalės Kurše, važiuodavo susitikti su
artimaisiais po ketvėrių ar net daugiau nesimatymo metų. Tarp jų buvo ir
kapitonas Rimas, ryšininkas, kuris atostogų vyko į savo gimtinę Suvalkijoje.
Nuvyko ir nebegrįžo! Rado sumuštą, žiauriai kankintą ir nužudytą netoli tėviš­
kės kaimo. Mus, ryšininkus, šis įvykis neapsakomai sukrėtė: tokio taikaus
būdo, linksmas, inteligentiškas rikiuotės karininkas, geras ryšių reikalų žino­
vas, praėjęs su savo divizija visą jos kovų kelią, pakėlęs tiek fronto sunkumų,
195

sužeidimų, nepriteklių ir pavojų! Jam tik gyventi ir tarnauti savo atkuriamajai
Tėvynei!
Mūsų ryšių bataliono kuopose ir būriuose gana sklandžiai vyko užsiėmimai
— jaunų karių mokymai (dauguma senesniųjų jau buvo demobilizuoti). Radis­
tai „kalė“ Morzės ženklų radiogramas radijo klasėse ir, dirbdami su radijo
stotimis, telefonistai treniravosi teisingai ir greitai nutiesti telefono kabelio
linijas į mokomąsias vadavietes, lenktyniaudami tarp skyrių ir komandų. Teleg­
rafistai mokėsi ir praktiškai palaikė ryšį tarp divizijos dalinių štabų ir su Pabal­
tijo karinės apygardos štabu...
Pradėjome gauti naujesnių pavyzdžių ryšių technikos aparatus. Mokėme
karius juos eksploatuoti ir prižiūrėti. Palaipsniui dauguma karių įsisavino ryšininko
profesiją, laikydami ją sava ir pamąstydavo apie kariuomenėje įgytų žinių pa­
naudojimą tolesniame savo gyvenime, grįžus iš tarnybos, stojant į šios srities
mokymo įstaigas, ar įsidarbinant atitinkamose darbavietėse.Tai labai skatino
karius gerai, aktyviai mokytis, stengtis įgyti kuo daugiau žinių ir patyrimo. O
mūsų daliniui tai leido pasiekti neblogų rezultatų inspektorinių patikrinimų
metu. Mes negalėjome nesididžiuoti savo karių pasiekimais, į kuriuos įdėjome
savo darbo, pastangų ir prakaito.
Vykdydamas aukštesniosios vadovybės valią ir nurodymus, mūsų 156-ojo
pulko vadas pulkininkas Stanislovavičius įsakymo tvarka pasiuntė keletą savo
pulko karininkų, atitinkančių visus reikalavimus, laikyti stojamųjų egzaminų į
įvairias karo akademijas (pėstininkų, artilerijos, ryšių ir kitas). Tarp tokių atsi­
dūriau ir aš, šio pulko ryšių kuopos vadas. Tai buvo 1953-ji metai. Vieną dieną
visi išvykome bandyti siekti aukštojo karo mokslo pagal savo specialybes. Aš
išvykau į Leningradą (Sankt-Peterburgą), į Ryšių karo akademiją.

196

ŽVALGO UŽRAŠAI
Julius DEKSNYS

1944 metų rugpjūtyje, nepraėjus nė mėnesiui nuo mūsų krašto išlaisvinimo
iš vokiškosios kariuomenės okupacijos, buvo paskelbta šaukiamojo amžiaus
jaunimo mobilizacija į Raudonųjų armiją. Aš ir mano draugas Romas nutarėme
nesislapstyti ir paklusti mobilizacijai, nors daugelis mūsų aplinkinių kaimų
jaunuolių to nepadarė. Nemažai jaunuolių, vieni vedini „patriotinių" jausmų,
kiti, vengdami mobilizacijos, pasitraukė į miškus, slapstėsi namuose ir nemažai
jų žuvo. Daug žuvo ir tų, kurie buvo mobilizuoti ir pateko į frontą kaip Raudo­
nosios armijos kariai. Mano tėvas, išlydėdamas mus į Rokiškio surinkimo punktų,
įdėjęs gabalą lašinių, kepalą duonos bei kitų būtinų kelionei daiktų, ištarė:
„Sūneli, nebūk paskutinis ir nebūk pirmutinis"... Deja, mes tada nepaklausėme
jo gyvenimo praktikos patikrintos išminties. Mus traukė kariuomenės gyveni­
mo romantika, troškimas būti „pirmutiniais....".
Surinkti iš visos Rokiškio apskrities šauktiniai buvome pakviesti į karinio
komisariato sudarytą komisiją, kuriai vadovavo, kaip atsimenu, Rokiškio ap­
skrities kompartijos komiteto atsakingas darbuotojas Talius. Komisijos pripa­
žinti tinkami karo tarnybai ir pralaukę kelias dienas Rokiškio pradžios mokyk­
los patalpose, geležinkeliu per Daugpilį išvykome į Vilnių.
Važiavome kelias dienas, nes tekdavo ilgokai stoviniuoti, praleidžiant kari­
nius sąstatus, vykstančius į frontų. Dienos buvo šiltos, gražios. Vieną kartą,
sustoję Pabradės geležinkelio stotyje praleisti karinius ir sanitarinius sąstatus,
vykstančius fronto link, mes su gi m na/.ijos bendraklasiu Koženiausku išlipome
iš vagono ir nuėjome į netoliose buvusią pamiškę, prigulėme ir užsnūdome.
Pabudę pamatėme, kad mūsų ešelono jau nėra. Ką daryti? Draugas pasiūlė
„gerą" išeitį. Važiuoti ne į Vilnių, bet atgal į namus. „Mes dar ne kareiviai, —
sako jis, — mūsų niekas neieškos. O kas bus toliau, pamatysim". Aš nesutikau
ir, sustojus traukiniui, įlipau į vagono tambūrą ir netrukus pasiekiau Vilnių.
Mano draugas, kaip sužinojau vėliau, grįžo į Rokiškį ir pasitraukė į Lenkiją.
Vilniaus geležinkelio stotyje prisijungęs prie pirmos pasitaikiusios komandos,
nes maniškė jau buvo išvykusi, pasiekiau surinkimo punktą Antakalnio rajone.*
* Iš asmeninio autoriaus archyvo

197

Netrukus mus išvežė į 50-osios lietuviškosios atsargos pėstininkų divizijos 253-ąjį
pulką, dislokuotą Smolensko srities Jarcevo miesto apylinkių miške. Apsigyve­
nome laikinai pastatytose žeminėse su eglišakiais dengtais stogais ir pradėjome
krimsti karo mokslą. Karininkai ir politvadovai buvo įvairių tautybių, pauostę
parako fronte, kariškiai. Skyrių vadai, visi kaip vienas, buvo rusakalbiai. Mums,
visai nemokantiems rusų kalbos, buvo sunku suprasti ir įvykdyti komandas,
reikalavimus. Geriau sekėsi tiems naujokams, kurie atvyko iš Kauno, Kėdainių ir
kitų vietovių, šiek tiek mokėjo susikalbėti. Karinio muštro pamokos vyko sėk­
mingai, greit pramokome ne tik suprasti, bet ir įvykdyti komandas. Jas padėjo
greičiau įsisavinti nuobaudos, gautos už neįvykdytą komandą. Šliaužiant pilvu
keliasdešimt metrų, būdavo laiko mintyse pakartoti nesuprastą komandą. Kary­
bos mokslus kelias savaites sekėsi visiems įsisavinti sklandžiai tol, kol turėjome
savo maisto atsargų, kurias naikinti padėjo tiesioginiai mūsų viršininkai. Visi
mūsų maišeliai buvo saugomi taip vadinamose „kaptiorkose" ir mums išėjus į
pratybas, jose šeimininkaudavo vyresnybė. Atsargos daliniuose maisto davinys,
kaip žinia, minimalus. Duonos dienai duodavo 600 gr., visai nedaug riebalų ir
kitų maisto produktų. Pasibaigus savo atsargoms, išpardavus savo civilę aprangą
vietos gyventojams, vis labiau pradėjome jausti maisto trūkumą, alkį. Dažnai
stovėdamas sargyboje prie žeminės pagalvodavau, prisiminęs savo kelionės drau­
gą : „Gal suklydau, nepritaręs jo pasiūlymui grįžti į Lietuvą.'1. Tuoj pat vydavau
tokias mintis šalin. Matyt, ne man vienam užklysdavo tokios mintys. Kai kurie
kariai bandė savavališkai pasitraukti iš kariuomenės ir parsigauti į Lietuvą. Retam
tai pavyko. Bėglius, be dokumentų, kariškai apsirengusius, kaip mat sulaikydavo
ir kaip dezertyrus grąžindavo atgal. Divizijoje dezertyrai buvo negailestingai bau­
džiami pagal karo stovio įstatymus.
1944 rugpjūčio mėn. divizijos vadovybė, norėdama užkirsti kelią masiniam
dezertyravimui, matyt, gavo leidimą karinius apmokymus tęsti Lietuvoje. Šią
malonią žinią atvyko pranešti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiu­
mo Pirmininkas Justas Paleckis. Aikštėje buvo išrikiuotas visas pulkas, o sku­
biai pastatytoje improvizuotoje tribūnoje pamatėme mūsų pulko vadą Stanislovavičių ir J. Paleckį. Jis sveikinimo kalboje pranešė ilgai lauktą žinią, kad
netrukus vyksime į Lietuvą. Po šių žodžių tarp kareivių įvyko džiaugsmo pro­
trūkis. Ne, niekas nešaukė nei „valio“, nei „ura", bet visų kareivių akyse ir
mano taip pat pasirodė nepaprasto džiaugsmo ašaros.
Po dviejų savaičių, rudenėjant , palikome Jarcevo miškuose apgyventas žemi­
nes ir su kitais divizijos daliniais išvykome į Lietuvą. 253-ajam šaulių pulkui
buvo paskirta dislokacijos vieta Ukmergėje. Iš Jarcevo iki Jonavos važiavome
ilgai. Gautą savaitei sauso maisto davinį sušveitėme per kelias dienas ir todėl
išalkę iš Jonavos geležinkelio stoties pėsti nakties metu žygiavome į Ukmergę.
Čia vylėmės greitai susitikti su tėvais, kurie aplankydami atvežtų maisto, tartų
padrąsinantį žodį.
Ukmergės apylinkėse kaip mat pasklido žinia: grįžo mobilizuoti ir išvežti į
Rusiją sūnūs, broliai. Suskato tėvai lankyti savo atžalas, nors jau ir kareivius. Ne
198

retas tėvas, pasisodinęs į vežimą sūnų, išdardėdavo namolei, net nepagalvodami,
kokios gali būti tokio pasišalinimo pasekmės. Prasidėjo užsisvečiavusių kareivėlių
paieškos, net gaudynės, o po to ir dezertyrų teismai. Galėjo turėti įtakos ir tam
tikra agitacija, nes vyrai net su ginklais pasitraukdavo iš sargybos posto.
Pulko vadovybė ėmėsi radikalių priemonių, norėdama nutraukti pabėgimus.
Sutvarkyta tvora, aplink išdėstyti sargybos postai, apribotas ir kontroliuojamas
išėjimas į miestą, sugriežtinta drausmė. Iš esmės buvo pagerintas maistas. Ne­
trukus, po sunkių karinių pratybų, valgykloje jau nebesuvalgydavome pietų.
1944 metų spalyje aš su kitais savo draugais įstojau į komjaunimą, nors man
su mano biografija tai padaryti buvo keblu. Šio žingsnio pasekmes ir poveikį
tolesniam savo likimui įvertinau lik vėliau, įgijęs gyvenimo patirties, o svar­
biausia, sužinojęs 50-osios, Jarcevo atsargos šaulių divizijos, kurioje tarnavau,
tolesnę istoriją.
Metų pabaigoje, gruodžio mėnesį, vieną ankstų rytą mane ir mano pulko
draugus susodino į dengtus sunkvežimius, lydimus ginkluotų kareivių, išvežė į
Jonavos geležinkelio stotį. Mus nustebino, kad Ukmergės gyventojai, greitai
sužinoję apie mūsų išvežimą j frontą, išėjo į gatves ir šūksmais lydėjo sunkveži­
mius iki pat miesto ribos. Keliuose prekiniuose vagonuose, kuriuose buvo
įrengti gultai, saugomi sargybinių, važiuojame per Mažeikius iki Vainuodės
geležinkelio stoties. Čia mums išsilaipinus ir dingus „palydovams", pasitiko 16osios lietuviškosios šaulių divizijos 156-ojo šaulių pulko pirmojo bataliono va­
das majoras P. Belanas su kuopų ir burių vadais. Iš karto išdavė ginklus ir
sutemus patraukėme fronto link. Žygiuojant nuotaika buvo pakili, nors jautė­
me ir nerimą dėl nežinios, kaip būsime sutikti šią šaltą žiemos naktį. Nė vienas
neturėjome supratimo, kaip įsikursime, kas laukia ateityje. Atsargos dalinyje
karininkai dalijosi frontine patirtimi, bet dabar patys turėsime savo kailiu pa­
justi ir išgyventi. Vidurnaktį, pražygiavę keletą kilometrų, išgirdome fronto
gaudesį: pavienius šūvius, kulkosvaidžių kalenimą.
Pasiekus gūdų, tankų eglyną, pradėjo smarkiai snigti, pakilo audra, ėmė
sukti sniego sūkuriai, pasigirdo komanda įsikurti nakvynei. Aplink tamsi nak­
tis, šaltis dvidešimt laipsnių. Musų apranga žieminė, priedo antklodė ir kareivio
— pėstininko palapinė apsiaustas, bet ar tai išgelbės nuo šalčio. Padėjo senų
frontininkų patirtis ir kareivių savitarpio pagalba. Pasiskirstę po tris, prilaužėme
eglės šakų ir pasiklojome, nukasę sniegą iki samanų. Nusiavę batus, kad nenu­
šaltų kojos, sugulėme apsikloję visais turimais apklotais. Išvargę po sunkaus
žygio per gilų sniegą, užmigome giliu, jaunatvišku miegu. Atsibudome paža­
dinti pusryčių ir nustebome nematydami gulinčių kareivių. Visi buvo užpustyti,
tik garo debesėliai rodė, kur po kauburėliais jie guli.
Iš ryto, papusryčiavus, buvome paskirstyti į dalinius. Aš patekau į pirmojo
bataliono pirmosios kuopos pirmąjį būrį, kuriame jau tarnavo anksčiau mobili­
zuotas, daugiau patyręs mano bendražygis ir likimo draugas Algis Stankevi­
čius. Jis jau dalyvavo mūšiuose Žemaitijoje. Po karo — ilgametis Antrojo pa­
saulinio karo dalyvių organizacijos respublikinio komiteto sekretorius.
199

Prasidėjo frontinis kareivio gyvenimas. Fronto linija Kurše stabilizavosi, di­
vizija užėmė jai priskirtą gynybos poziciją. Mūsų būryje buvo 30 karių, įsikūrė­
me anksčiau įrengtuose apkasuose ir žeminėse. Mums duota užduotis budėti
prie šaudymo ir stebėjimo angų. Jų nišose išdėlioti ir parengti šaudymui gin­
klai: šautuvai, kulkosvaidžiai, rankinės granatos. Ypač nejauku būdavo budėti
naktį, retsykiais pašaudant priešo link. Žiemos naktys šaltos, norėdamas neuž­
migsi. Reguliariai buvo pristatomas karštas maistas ir žymiai geresnis negu
atsargos pulke. Neilgai tęsėsi kiek monotoniškas frontinis gyvenimas, nes bu­
vo gautas įsakymas žygiuoti Klaipėdos link.
1945 metų sausio 4 dieną divizija gavo įsakymą išlaisvinti Klaipėdą, paskuti­
nį dar 1939 metais vokiečių okupuotą Lietuvos miestą. Žygis per visą Žemaitiją
atšiauriu žiemos metu, per gilų sniegą, pėsčiomis buvo sunkus ir neįprastas.
Reikėjo eiti nakties metu, nešant visą pėstininko ginkluotę, einant po 40 kilo­
metrų per parą. Poilsis dienos metu ir daugiausia klojimuose, ūkiniuose pasta­
tuose arba tiesiog miške po egle, pasiklojus eglės šakų. Pirmasis poilsis žygio
metu — Mažeikių priemiestyje, o toliau per Sedą, Telšius, Plungę į Klaipėdą.
Sausio 25 dieną mūsų 156-ojo pulko daliniai užėmė numatytas pozicijas ir ėmė
ruoštis pulti vokiečių gynybos barą Tauralaukio tarybinio ūkio teritorijoje.
Klaipėdos išlaisvinimas nebuvo lengvas uždavinys. Vokiečiai pastatė aplink
uostamiestį eilę įtvirtinimų — fortų, keletą eilių tranšėjų ir minų laukai. Namai
Klaipėdoje buvo taip pat pritaikyti gynybiniams mūšiams. Gatvėse pastatytos
užkardos, barikados. Klaipėdoje vokiečių vadovybė sutelkė 17300 karių, 340
patrankų ir minosvaidžių, tarp jų ir naujo tipo šešiavamzdžių, 22 tankus ir kitos
karinės technikos.
Sausio 27 dienos rytą 4-osios smogiamosios armijos ir jos sudėtyje 16-osios
lietuviškosios divizijos daliniai pradėjo puolimą. Pirmasis pradėjo ataką 156-asis
šaulių pulkas ir jo 1-ojo bataliono 1-oji pėstininkų kuopa, kurioje aš buvau
eilinis — pėstininkas. Tai buvo pirmoji mano ataka, kuri paliko gilų įspūdį
visam gyvenimui. Mūsų būrys užėmė tranšėją priekinėje linijoje, pasiruošęs
atakai. Pažvelgęs į kairę, per 50 metrų pamačiau pulko vadą papulkininkį V.
Lunią ir mūsų bataliono vadą Belaną. Nustebau, nes žinojau, kad puolimui jie
turėjo vadovauti ne pirmose linijose, iš kurių mes turėjome pradėti puolimą,
šaukdami „ura1. Toks aukštų karininkų elgesys mus, dalyvaujančius pirmą kar­
tą mūšyje, drąsino. Mano draugai ir aš pagalvojome, kad tai galėjo būti daugu­
mai paskutinis mūšis. Bataliono vadui iššovus raudoną raketą, kartu su pirmo­
mis artileristų salvėmis pakilome į ataką. Netiesa, kad atakuojant nėra baimės.
Vokiečių apkasai buvo tolokai nuo mūsų pozicijų. Girdėjosi tik dažni automatų
šūviai ir kulkų švilpimas. Buvo labai šalta, 30 laipsnių, ne mažiau, todėl bridome gana greitai, kiek leido gilus sniegas. Mūsų būrio puolimo kryptimi, nedi­
deliame miškelyje įsitvirtinę vokiečiai pradėjo mus intensyviai apšaudyti. Mes
nesustodami atsakėme tankiais šautuvų šūviais. Mūsų buvo daugiau ir vokie­
čiai, matyt, išsigandę, pabėgo iš miškelio ir, perbridę upelį, sulindo į apkasus.
Kartu su mumis ėjęs į ataką kuopos vadas žuvo, pakirstas kulkos.
200

Kitas mūsų kuopos būrys puolė kairiajame sparne ir, patekęs į minų lauką,
sukrito į sniegą. Nemažai karių žuvo ir buvo sužeista, užmynus ant pėstininkų
minos ar nuo karabinų ir kulkosvaidžių kulkų. Iki sutemų tęsėsi smarkus susišau­
dymas. Įsitvirtinus miškelyje, nurimus pirmosios atakos jauduliui, iš už medžio
stengiausi šaudyti gerai prisitaikęs. Sutemus, greitu šuoliu perbėgęs užšalusį upelį,
mūsų būrys įvirto į ant aukšto kranto iškastus vokiečių apkasus. Vokiečių kareivių
juose nebuvo, spėjo pasitraukti į Klaipėdą. Netoliese tamsoje aptikome tuščias
žemines, su įrengtais gultais, geležine krosnele ir anglies atsargomis. Mus nustebi­
no tokia „prabanga", nes Latvijoje mūsų pirmose linijose tokią dalykų nebuvo.
Ilgai pasidžiaugti šiluma neteko, nes vadai įsakė ruoštis žygiui j Klaipėdą. Ankstų
rytą kuopa, nuolat apšaudoma šešiųvamzdžių minosvaidžių, patraukė Klaipėdos
link, bet mūšiuose mūsų daliniui jau neteko dalyvauti
Mūsų divizijos 249-ojo šaulių pulko pirmasis batalionas, ai mušdamas vokiečių
kontratakas, pralauždamas stiprią kulkosvaidžių ir artilerijos ugnį, sausio 28-osios
trečią valandą nakties pirmasis įsiveržė į miestą. Tos pačios dienos rytą, pusė
devynių, Klaipėda buvo išvaduota. Dar ir kitą dieną sproginėjo vokiečių paliktos
uždelsto veikimo fugasinės minos, kurias divizijos pionieriai — išminuotojai, va­
dovaujami majoro Strelčiūno, greitai nukenksmino. Siekiant išvengti nelaimės,
kariams buvo uždrausta įeiti j įtartinus pastatus. Daug divizijos karių žuvo arba
buvo suluošinti sprogus minoms parduotuvėse ir sandėliuose.
Klaipėdoje buvome iki sausio 31 dienos ir nežinojome, kur toliau bus nu­
kreipta divizija. Sklandė gandai, kad teks kovoti Rytprūsiuose. Mes, o ypač
divizijos senbuviai, labai nenorėjome grįžti į pelkėtas Latvijos vietoves. Sausio
31 dienos naktį sužinojome, kad divizijos vadovybė gavo įsakymą grįžti atgal į
Kuršą ir baigti triuškinti apsuptą vokiečių kariuomenės grupuotę. Mes jau tada
žinojome, kad apsupime buvo 16-oji ir 18-oji armijos, arba 33 divizijos su tan­
kais ir mechanizuotais daliniais. Tai buvo rimta karinė jėga, sukoncentruota
nedideliame 200 kilometrų fronto ruože.
Tiesą sakant, mes, eiliniai kareiviai, sužinojome, kad tenka grįžti į Kuršą tik
tada, kada mūsų kuopa, išėjusi iš Klaipėdos, pasuko ne į dešinę, į Priekulės
pusę, o į kairę, Gargždų link. Ir vėl tais pačiais užpustytais keliais, per pusny­
nus, siaučiant pūgoms, dideliame šaltyje, traukiame nakties metu per Žemaiti­
ją. Mes buvome jauni, kupini jėgų, bet ir jos išsekdavo praėjus trisdešimt
kilometrų. Šautuvas, sveriantis 5 kilogramus, tapdavo dvigubai sunkesnis.
Bežygiuojant įvyko netikėtas ir malonus įvykis. Vieno poilsio metu buvau
iškviestas į dalinio štabą ir gavau pasiūlymą vykti į trumpalaikius trijų mėnesių
jaunesniųjų karininkų rengimo kursus. Daliniuose labai trūko būrių vadų, kuo­
pų vadų ir pavaduotojų. Atakų metu vokiečių kareiviai dažniausiai taikydavo į
juos. Mūsų dalinyje būrių vadais būdavo net neturintys karininko laipsnio
seržantai ir viršilos.
Suformuota būsimų karininkų grupė, gavusi atitinkamus dokumentus ir ly­
dima karininko, geležinkeliu per Šiaulius, Rokiškį, Daugpilį ir Rygą turėjo nusi­
gauti į Mojorį, miestelį prie jūros ant Rygos įlankos kranto. Šiame kurorte ir
201

buvo įsikūrę šie kursai. Važiuojant pro Rokiškį, išprašiau karininko leidimą
pasimatyti su tėvais, kurie tuo metu ten gyveno. Pasimatymas buvo jaudinan­
tis, tačiau trumpas, trukęs pusę paros, nes reikėjo Daugpilyje pasivyti savo
komandą. Spėjau nusifotografuoti su tėvu ir iki šiol saugau nuotrauką, su kuria
susieti neužmirštami prisiminimai.
Mokslo pradžia netikėtumų nežadėjo. Tik atvykę kibome į mokslus. Mokė­
mės intensyviai po dvylika valandų per dieną pagal nustatytą dienotvarkę ir
atitinkamą programą. Iš mūsų tarpo paskirti skyrių, būrių, kuopų vadai buvo
karininkai, uostę parako.
Pasimokius dvi savaites, kviečia mane pokalbiui karininkas —saugumietis.
Reikia užpildyti anketą ir kitus dokumentus. Manau, jie nulėmė mano tolesnį
likimą ir atėmė galimybę toliau mokytis bei palaidojo svajones tapti karininku.
Prasidėjus pokalbiui karininkas pareiškė, kad mano pareiga viską papasakoti,
nieko neslepiant apie savo ir savo artimiausių giminaičių gyvenimą. Aš per
savo trumpą gyvenimą dar nieko blogo nebuvau padaręs, slėpti neturėjau ką.
Per trumpą tarybinio gyvenimo laikotarpį išmokau papasakoti savo biografiją,
nes to reikėjo visur: stojant į komjaunimą, tarnaujant atsargos pulke Ukmergė­
je. Karininkui aš, nesisielodamas ir nesistebėdamas, išklojau visus savo nuoty­
kius karo metais. Dėl savo alvirumo, patiklaus ir naivaus pasipasakojimo pate­
kau į nemalonią situaciją. Epizodas, daugiau susijęs su mano ir šeimos vargais
tarybinių laikų ir nacių okupacijos metais, saugumiečio akimis tapo faktu,
nesiderinančiu su tarybinės armijos karininko statusu. Įtarimą jam sukėlė ne tik
mano gyvenimas Vokietijoje, karo metu prievartinis šeimos išvežimas darbams
į reichą, sėkmingas pabėgimas atgal. Neįtikėtinas pabėgimas nuo arešto, kada
vokiečiai baudėjai sudegino Rokiškio rajone esančius Miliūnų, Šlapekių ir Lauciūnų kaimus ir таги» suėmę norėjo išvežti atgal į Vokietiją. Be to, neblogas
vokiečių kalbos mokėjimas ir artimųjų giminių gyvenimas Brazilijoje. Verdiktas
buvo greitas ir griežtas — karininku man nebūti.
Per savaitę su manimi prisirinko dvylikos „nepatikimų" žmonių grupelė,
kuri turėjo būti iš kursų sugrąžinta į diviziją. 1945 metų kovo mėnesį aš grįžau
į savo dalinį, beveik į tas pačias pozicijas. Atvykę ir prisistatę į divizijos štabą,
išsirikiavę laukėme- tolesnių nurodymų. Priėjęs žvalgybos skyriaus viršininkas
papulkininkis Stasys Gaidamauskas paklausė : „Kas nori būti žvalgu?" Va­
žiuodamas atgal, nutariau stengtis nepakliūti į pėstininkus. Pabuvęs Kurše,
savo kailiu patyriau sunkią pėstininko dalią. Mūsų kuopos pozicijos buvo
žemumose, aplink pelkės, apkasuose vanduo. Kareiviškų kerzinių batų neturė­
jome. Pusbačiai visada šlapi, išdžiovinti nėra kur, nes žeminėse irgi vanduo.
Išgirdęs tokį pasiūlymą, nedvejodamas išėjau iš rikiuotės. Mano pavyzdžiu
pasekė dar vienas karys, vėliau tapęs artimu draugu Mykolas Romančikas iš
Kėdainių. Vėliau, po karo, dirbo Kėdainiuose garsiu visoje Lietuvoje Aristavos
kolūkio pirmininku.
Mus tuoj pat nukreipė į divizijos 18-tąją atskirąją žvalgų kuopą, kuri buvo
įsikūrusi netoli štabo vieno stambaus latvių ūkininko gyvenamajame name.
Likusius karius paskirstė į kitus dalinius.
202

Norint turėti nuomonę apie 18-ąją 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos
žvalgų kuopą, reikia apžvelgti kai ką iš praėjusių metų. 1941 m. gruodžio mėn.
18 d. buvo išleistas TSRS valstybinio gynybos komiteto įsakas apie 16-osios
lietuviškosios šaulių divizijos formavimą Maskvos karinėje apygardoje. Šios
divizijos branduolį sudarė lietuviai komunistai — pogrindininkai, komjaunuo­
liai ir 29-ojo teritorinio lietuviškojo Raudonosios armijos korpuso, įkurto iš
buvusios Lietuvos kariuomenės branduolio. Dauguma šio korpuso karių karui
prasidėjus išbėgiojo arba pasidavė vokiečiams į nelaisvę. Bet tarp jų buvo karių,
kurie dalyvavo mūšiuose su vokiečių kariuomene ir pasitraukė kartu su Raudo­
nosios armijos daliniais į Rytus. 1942 m. vasarį divizijoje buvo tik apie 1500
karių. Jų užteko sukomplektuoti vadovaujantį personalą ir specialius dalinius.
Iš 20 000 pabėgėlių iš Lietuvos, tarp kurių buvo daug žydų tautybės, buvo
formuojami šaulių pulkai. Nors j diviziją nemažai surinkta ir lietuvių tautybės
žmonių, gyvenusių nuo seno Tarybų Sąjungos teritorijoje, spec, dalinių sąraše
buvo ir 18-oji atskiroji žvalgiĮ kuopa. Kad būtų aprūpinti patyrusiais karybos
žinovais, į diviziją įsiliejo nemažai rusakalbių karininkų ir seržantų.
Formuojant diviziją, į žvalgų kuopą buvo siunčiami geriausiai parengti, pasi­
žymėję pogrindininkai — komunistai ir komjaunuoliai, taip pat. nemažai žvalgų
buvo iš Lietuvos kariuomenės. Kuopas sudarė 5 būriai, iš viso 120 žvalgų. Net
kuopos vadu iš pradžių paskyrė buvusios Lietuvos kariuomenės kapitoną Dau­
gėlą. Žvalgų kuopa kaip ir visa divizija savo specifinius uždavinius pradėjo
vykdyti, kai buvo pasiųsta į frontą 1943 m. vasario mėnesio pabaigoje.
Visą tą laikotarpį iki mano atėjimo j žvalgų kuopą ji vykdė divizijos vadovy­
bės jai iškeltus uždavinius, praėjo garbingą kovų kelią.
Prasidėjo nelengvas, bet įdomus
pilnas pavojų ir nuotykių karo žvalgo
gyvenimas. Žvalgų kuopoje sutikau daug drąsių, patyrusių, apdovanotų ordi­
nais ir medaliais, ištikimų draugų. Tai būrio vadas leitenantas Stankus, jaunes­
nysis leitenantas Tarybų Sąjungos Didvyris B.Gėgžnas, seržantas A.Kasalapovas, poetas Paulius Širvys ir daug kitą.
Tragiškas B.Gėgžno likimas. Pi ieš karą už kriminalinius nusikaltimus ir va­
gystes jis pateko į kalėjimą. Prasidėjus karui, pasiprašė į frontą, krauju išpirkti
savo kaltę. Divizijoje tapo žvalgu, vėliau net vadovavo žvalgų kuopos būriui.
Žvalgyboje pasižymėjo ypatinga drąsa ir sumanumu bei nepaprasta sėkme. Po
karo grįžo į Leningradą, į ankstesnę savo gyvenamąją vietą. Čia vėl, padaręs
kriminalinį nusikaltimą, pateko į kalėjimą ir mirė 1952 metais.
Ypač susidraugavau su būsimu garsiu, jaunimo mėgstamu poetu Paulium
Širviu. Mūsų gultai buvo šalia, ir mes, radę poilsio minutę, abu rokiškėnai,
kalbėdavome apie artėjančią karo pabaigą, taikaus gyvenimo tikslus ir siekius.
P. Širvys jau buvo patyręs žvalgas, apdovanotas Šlovės 3-ojo laipsnio ordinu,
medaliu „Už narsumą" ir galėjo patarti man kaip gyventi, kariauti ir pelnyti
draugų pagarbą. Pasibaigus karui, mes nenutraukėme draugystės ryšių. Tai
patvirtina ir man dedikuotas eilėraštis, kurį P.Širvys parašė 1965 metų rugpjū­
čio 1ldieną draugiško susitikimo metu. Šio eilėraščio rankraštį saugau iki šiol.
203

Mano bičiuliui
Juliui Deksniui
Aš nevertas
Švelnių tavo žodžių
Ir to ežero
Pilno žvaigždžių.
Aš velnioniškai
Vienas
Pasiilgęs aušrinėje
Sodžiaus gaidžių.
Aš nevertas
Aš daug ko nevertas
Amžinai,
Amžinai neramus.
Ir ne vieną tave
Aš prisimenu
Kartais,
Kai brendu naktimi
I tuščius
Ir nelaukiančius
Šaltus namus.
Tu tyra
Ir šviesi,
Kaip Oginskio
Graudus Polonezas
Tu pabūk,
Dar pabūk
Ilgesy
Tamsumoj
Ugnele neišblėsus.
1965. VIII. П.
P a u liu s Š ir v y s

Gyvenimas ir buitis divizijos žvalgų kuopoje buvo nepalyginamai geresni už
gyvenimą eilinio šaulio pirmose kovinėse linijose. Žvalgai, atėję iš vykdomų
pavojingų užduočių, turėjo geras sąlygas pailsėti, normaliai ir sočiai maitintis.
Mes turėjome teisę nešioti ilgus plaukus, apavas — auliniai batai. Visa tai mus
skyrė iš masės kareivių ir kėlė mumyse pasididžiavimo jausmus. Nors koviniai
uždaviniai, ką aš greit patyriau, taip pat kur kas sudėtingesni buvo.
Netruko prabėgti savaitė, ir mūsų kuopos vadas, išsikvietęs mane ir dar
vieną žvalgą, paklausė: „Ar gali orientuotis žemėlapyje ir nakties metu žygiuoti
204

vadovaudamasis kompasu pagal azimutą?" Atsakiau teigiamai, nes nors trum­
pai būdamas karininkų kursuose, to suspėjau išmokti. Patikrinęs mano žinias,
paskyrė mane žvalgų grupės vyresniuoju ir padiktavo tokią užduotį: palydėti
vieno dalinio užimtame gynybos ruože per fronto liniją grupę žvalgų, kuriems
buvo įsakyta netoli vokiečių gynybinių įtvirtinimų, prie plento, kelias dienas
stebėti transporto ir kovinės technikos judėjimą fronto link ir radijo ryšiu pra­
nešinėti stebėjimų rezultatus į divizijos štabą. Mūsų pareiga buvo užtikrinti,
kad žvalgai fronto liniją pereitų nepastebėti ir priešo užnugaryje uždavinį įvyk­
dytų slapta. Ryšį jie palaikyti galėjo tik specialiu radijo kodu. Žvalgams buvo
nurodyta užnugaryje būti neilgai ir grįžti atgal, vengiant susidūrimo su priešo
sargybomis. Žvalgų grupė vis negalėjo rasti tinkamos vietos pereiti fronto lini­
ją. Pagaliau naktį, kaip mus informavo vadas, atsirado galimybė pereiti fronto
liniją. Mes turėsime juos palydėti ir stebėti, ar sugebėjo nepastebėti pereiti
fronto liniją. Kurį laiką pasiklausyti, ar nesigirdi susišaudymo. Jei viskas ramu,
nepastebimai grįžti ir pranešti apie užduoties įvykdymą.
Iš pirmo žvilgsnio nesudėtingas uždavinys, bet to meto (balandžio mėnuo)
sąlygomis, naktį pabjurusiais keliais ir lauko takeliais, per balas ir arimus nepa­
klysti ir nueiti į paminėtą dalinį, nors ir žinant slaptažodį, buvo ne taip paprasta
kaip mums iš pradžių atrodė. Iki fronto linijos buvo apie 7 km. Nors žemėlapy­
je buvo pažymėti keliai ir gyvenvietės, bet tikrovėje jų nebuvo. Viskas buvo
mūšių, kurie vyko tose vietose ilgą laiką, sugriauta, o keliai karinės technikos,
tankų išmušti ir nepraeinami. Toko eiti laukais ir naudotis kompasu. Suradome
žvalgų grupę. Ji buvo pasiruošusi žygiui. Grupės vadui pranešiau savo užduotį
ir apie 23 vai. nakties išėjome. Išlipę iš Iranšėjos numatytoje vietoje, priėjome
prie vokiečių gynybos linijos, šliaužiu, lykiai artėjome prie tikslo. Vokiečiai
karts nuo karto tai iš kulkosvaidžio, lai iš šautuvų šaudė ir raketomis apšvietinėjo neutralią liniją. Žvalgų grupės vadas, o grupę sudarė 5 (kartu su radistu)
žvalgai, nušliaužė priešo apkasų link, o mos su draugu apie valandą pragulėję ir
pasiklausę, ar viskas tylu toj pusėj, kur nuėjo žvalgai, nepastebimai grįžome
atgal į savo apkasus ir telefonu pranešėme apie tai, kad žvalgai palydėti perėjo
fronto liniją į priešo užnugarį. Trumpai pailsėję grįžome jau dienos metu į savo
kuopą. Po savaitės ši žvalgą grupė, sėkmingai įvykdžiusi užduotį, kitoje vietoje
perėjo fronto liniją ir grįžo į kuopą.
Ne visada žvalgus, vykdanl vadovybės uždavinius, lydėjo sėkmė. Visi žval­
gai, tarp jų ir vadai, tvirtai žinojo, kad karas jau baigiasi, vokiečių kariuomenė
kapituliuos, todėl kiekvienas norėjo sulaukti karo baigties ir išlikti gyvas. Bet
realybė buvo tokia, kad apsupta vokiečių kariuomenė įnirtingai priešinosi, o
mūsų kariuomenė, tiksliau — karinė vadovybė, stengėsi kuo greičiau pralaužti
šį priešinimąsi ir labai dažnai vykdė puolamąsias operacijas. Kad būtų jos
sėkmingesnės, reikėjo išsiaiškinti vokiečių gynybos pajėgas, ginkluotę ir gali­
mybę pasiekti puolimo metu pergalę. Visas žinias apie priešą turėjome duoti
mes, žvalgai. Deja, mes, kaip ir kiti kariai, norėjome išlikti gyvi, sulaukt karo
pabaigos ir laimingai sugrįžti namo.
Vadovybė, divizijos štabas, reikalavo iš žvalgų žinių apie priešą, o jas, išsky­
205

rus kitus būdus, galėjo pateikti paimtas į nelaisvę priešo kareivis, o geriausiai
— karininkas. Beveik kas dieną grupės žvalgų buvo siunčiamos stebėti ir ruoš­
tis nakties metu įsiveržti į vokiečių gynybos linijas ir paimti belaisvį. Šioms
grupėms baigiantis karui vadovavo net ne karininkai, o seržantai. Rezultatai
buvo visai menki. Bandymai įsiveržti į vokiečių apkasus vis nepavykdavo. Dar
neprišliaužus prie vokiečių apkasų, mus pastebėdavo ir pradėdavo stipriai ap­
šaudyti, net panaudodavo minosvaidžius. O neretai, norėdami išvengti aukų,
organizuodavome susišaudymą, sužlugdydami užduotį.
Balandžio 6 d. buvo duotas įsakymas žūt būt paimti „liežuvį“ ir paimti jį
nežiūrint į nieką, nesiskaitant su galimomis aukomis. Tai yra, parengti žvalgy­
bą puolant dienos metu. Žvalgų kuopos vadas kapitonas Lačichinas suformavo
būrį, į kurį buvau įtrauktas ir aš. Iš anksto buvo numatytas puolimo sektorius,
išminuotos prieigos. Būrys susirinko išeities pozicijose. Ruošiantis išeiti į puoli­
mo liniją, išdavė kiekvienam degtinės dėl drąsos, ir išėjome per nedidelį mūsų
gamybos pėstininkų minomis nusėtą lauką į puolimo liniją, esančią miškelyje,
apleistose tranšėjose. Jau šių linijų prieigose ėjęs priekyje pionierius — išmi­
nuotojas netikėtai ar tyčia užmynė pėstininkų miną ir jai sprogus susižeidė
kojos pirštus. Tas įvykis nežadėjo nieko gero, nes buvo pažeista taisyklė ateiti
į puolimo liniją tyliai, priešo nepastebėtiems.
Išsidėstę puolimo linijoj, tykiai laukėme komandos pakilti ir pulti vokiečių
apkasus, kuriuose iš anksto buvo numatyta žeminė, kurioje buvo vokiečių
sargybos įgulos buveinė ir iš kur turėjome paimti belaisvį ir pristatyti jį gyvą į
štabą apklausai. Šuolis į vokiečių apkasus turėjo būti staigus ir ryžtingas, ne­
žiūrint į tai, kad bus atidengta šautuvų, kulkosvaidžių ar kitų šaudymo priemo­
nių ugnis. Man ir dar kitiems žvalgams naujokams tai buvo pirmas toks mūšis,
toks išbandymas. Kuopos, o gal ir mūsų būrio, vadas, matyt, nelabai mumis
pasitikėjo, kad prieš pakylant į ataką, pagal iššautą raudonos raketos ženklą,
prie mūsų priėjo žvalgas Volodia Šmolsteris, kilęs iš Odesos, ir, matyti, jau
daugelyje mūši ii palyręs šilto ir šalto, tyliai prasitarė: „...jei tik supanikuosi ir,
kilus smarkiam apšaudymui, pasuksi atgal, tai..." ir patapšnojo ranka pistoleto
rankeną. Akivaizdžiau jau negalima pasakyti kas bus. Laimei, to nereikėjo da­
ryti, nes to aš negalvojau daryti.
Ir štai pakilo į dangų raudona raketa, ir po sekundės pakilome visi į ataką,
bėgte vokiečių apkasų link, kurie buvo arčiau negu 100 metrų nuo mūsų.
Neprabėgus ir 50 metrų trenkė į mus tokia koncentruota kulkosvaidžių ir auto­
matų ugnis, kuri visus puolančius privertė sugulti ant žemės ir atsakyti ugnimi.
Nežiūrint to, grupei žvalgų, kuriems buvo pavesta pagrobti į nelaisvę vokiečių
kareivį ar karininką, suspėjo įšokti į vokiečių tranšėją, bet vokiečių kareivių,
deja, ten jau nebuvo. Grupėje buvęs žvalgas seržantas Albinas Šinkūnas, šokda­
mas į tranšėją pataikė ant vokiečių paliktos minos ir sunkiai susižeidė. Nutrau­
kė vieną koją ir kitą sužeidė. Draugai ant rankų išnešė jį atgal į mūsų pozicijas,
taip ir neįvykdę užduoties. Netrukus ir mūsų palaikymo grupę, gulomis šau­
dančią į vokiečių apkasų pusę, masiškai pradėjo apšaudyti minosvaidžiais. Iš­
girdę komandą trauktis, pakilome ir perbėgdami, ir vėl krisdami ant žemės
206

pasiekėme savo tranšėjų ribas. O čia teko ir man. Išgirdau tik minosvaidžio
minos švilpesį, sprogimą ir — tamsa. Netekau sąmonės.
Greit, sąmonei sugrįžus, skausmo nepajutau ir nesupratau, kur mane sužei­
dė. Bet pravėręs akis nebemačiau šviesos. Sprogimo banga, parakas rimtai
sužeidė ir paralyžiavo akis. Tik jau vėliau sanitarai aptiko veido ir kojų nesun­
kius sužeidimus. Draugai žvalgai už parankių išvedė iš apšaudomos zonos,
paguldė kartu su sunkiai sužeistu žvalgu A.Šinkūnu į arkliu pakinkytą sanitari­
nį vežimą ir greit pristatė mane j divizijos medicininį — sanitarinį batalioną
tolesniam gydymui. A.Šinkūnas, bevežant nukraujavęs nuo žaizdų, mirė. Man
gydytojai, aptvarstę žaizdas, ėmėsi gydyti akis. Jie ramino, kad aš tikrai atgau­
siu regėjimą, nes sužeidimas, esą, lengvas. Man gulint lauko palapinėje aprišto­
mis akimis aplankyti atėję draugai pasakė, kad neseniai palaidojo mūsų drąsųjį,
praėjusį visą karą ir daug kartų apdovanotą ordinais ir medaliais A.Šinkūną
Priekulės karių kapinėse, kur ir dabar yra jo kapas.
Už dalyvavimą žvalgybos operacijoje ir aš buvau apdovanolas medaliu „Už
narsumą". Tas medalis — garbės, drąsos, pasididžiavimo ženklas. Jais buvo
apdovanojami išimtinai eiliniai kariai, karininkai jais neapdovanojami. Ir todėl,
jau karui pasibaigus, atvykęs atostogų, pasigyriau tėvui ir, prisikabinęs medalį
prie krūtinės, su juo nusifotografavau.
Divizijos medicinos — sanilaiiniame batalione gydžiausi neilgai. Gydytojai
po dviejų savaičių nuėmė tvarsčius ir, kelias dienas pabuvęs sveikstančiųjų
grupėje, grįžau atgal į žvalgų kuopą.
Ėjo paskutinės 1945 metų balandžio mėnesio dienos. Kurše visur vyko visų
rūšių ginklų susišaudymas, vokiečių kariuomenė dar nepasidavė ir įnirtingai
priešinosi. Taip atėjo gegužis. 1945 melais jis buvo ypatingas. Gegužės 2-ąją
dieną atėjo džiugi žinia apie galutinį Berlyno karinės grupuotės sutriuškinimą ir
Vokietijos sostinės paėmimą. Žvalgų kuopoje turėjome radijo imtuvą ir mes
pirmieji sužinodavome ir apie kilų Vokietijos ir Čekoslovakijos miestų išlaisvi­
nimą ir artėjantį fašistinės — imperialistinės valstybės sutriuškinimą.
Nežinia kodėl armijos štabo vadovybė įsakė 16-osios lietuviškosios šaulių
divizijos vadovybei, kada karo baigtis ir Kurliandijos vokiečių grupuotės lemtis
jau buvo aiški, organizuoti ir pravesti žvalgybą mūšiu ir būtinai paimti nors
vieną belaisvį, nežiūrint to, kad visiems divizijos ir žvalgybos vadovams buvo
aišku, jog tai bus mūšis, kuris nebereikalingas, bet pasmerks žūti beprasmiška­
me puolime daugelį karių.
Gegužės 8 dienos ryte 167-ojo šaulių pulko ruože divizijos žvalgybos sky­
riaus viršininkas Stasys Gaidamauskas paruošė grupę žvalgų su užduotimi pa­
imti vokiečių žeminėje esančios įgulos kariškį „liežuvį", kuris galėtų papasakoti
apie jų karinius įtvirtinimus ir ginamų pozicijų būklę. Į šią grupę buvau paskir­
tas ir aš. Iš kairės ir dešinės puolimo metu mus turėjo palaikyti pėstininkų
kuopos, atitraukiančios ugnį į save, kad palengvintų žvalgų grupės uždavinį
puolant vokiečių blindažą ir pagrobiant belaisvį. Prieš pradedant puolimą buvo
organizuotas šio sektoriaus apšaudymas minosvaidžių ir artilerijos ugnimi.
Mes, dalyvausiantieji puolime, supratome šio puolimo beprasmiškumą, o
207

mus palaikančių pėstininkų daliniai ir jų vadai taip pat. Vokiečių pozicijos ir
mūsų puolimo objektas buvo netoli, apie 150 metrų nuo puolimo linijos. Reikė­
jo greitai nubėgti, įsiveržti į vokiečių apkasus ir į numatytą žeminę, pasiimti
belaisvį ir grįžti atgal. Atrodo, kad tai nesudėtinga, jeigu nebūtų pasipriešini­
mo, priešais nebūtų užminuotas laukas ir nebūtų kitų inžinierinių kliūčių. Buvo
graži saulėta diena, ir daug kam iš mūsų ji buvo paskutinė.
Divizijos artilerijos pabūklų šiame ruože buvo nedaug, todėl vokiečių pozici­
jų apšaudymas buvo nedidelis ir truko neilgai. Sprogus pirmam sviediniui ant
vokiečių žeminės, šio šturmo grupės vadas davė ženklą kilt ir pradėti puolimą.
Tą patį įsakymą gavo ir mus palaikančios kuopos. Mums pakilus ir pradėjus
bėgti šaudant iš automatų vokiečių apkasų link, aš, pasižiūrėjęs į mus turinčius
palaikyti pėstininkus, pamačiau, kad nei iš dešinės, nei iš kairės niekas nepaki­
lo. Karininkai bėgioja išilgai tranšėjų, o kareiviai į ataką nekyla. Vokiečiai greit
susiorientavo ir iš visų ginklo rūšių paleido kryžminę ugnį į mus, puolančius.
Neliko nieko kito, kaip spaustis prie žemės, kad išvengčiau mirties. Taip, nubė­
gę gal pusę lauko, skiriančio mūsų pozicijas, buvom suguldyti. Aš pasistengiau
įkristi į sviedinio išraustą duobę ir tai mane išgelbėjo. Prasidėjo pragariškas
mūsų, gulinčių ant plyno lauko, apšaudymas tankia minosvaidžių ugnimi. Pa­
kėlęs galvą mačiau, kaip keletas mūsų žvalgų buvo pakelti sprogstančių minų į
orą ir krito sužeisti.
Netrukus išgirdome vado komandą grįžti atgal į apkasus — tranšėjas, iš
kurių pradėjome pulti. Šitame niekam nereikalingame puolime, paskutinę die­
ną ir valandą buvo sužeistų. Sužeistieji, kurie galėjo pakilti, sugrįžo į apkasus.
Reikėjo pirmoje eilėje gelbėti sužeistuosius.Todėl aš užsimečiau ant nugaros
sužeistąjį į kojas draugą ir išnešiau iš apkasų. Sutikęs atskubančius su neštuvais
sanitarus, perdaviau jj jiems. Džiaugiausi, kad išlikau gyvas ir norėjosi atsisėsti
po pasitaikiusia pakelyje pušimi ir pailsėti. Bet išgirdau savo būrio vado leite­
nanto balsą, šaukiantį rinktis pas jį. Atbėgę sužinojome labai mus nuliūdinusią
žinią, kad duotas įsakymas vėl rinktis į tą pačią vietą ir pakartoti puolimą.
Nusiminęs supratau, kad puolant antrąkart išlikti gyvam vilties jau nebus. Bet
įsakymas — yra įsakymas. Greit būrys vėl susirinko ir išsidėstėme puolimo
linijoje, laukdami signalo pulti. Juo turėjo būti paleista į orą raudonos spalvos
šviečiamoji raketa. Bet praėjo minutė, kita, o raketos vis nėra. Ir tada, pakėlę
galvas virš apkaso, priešo pusėje pamatėme neįtikėtiną dalyką. Tai šen, tai ten
iš vokiečių apkasų pradėjo kilti baltos vėliavos. Iš karto mes ir mūsų būrio
vadas pagalvojome,kad tai priešo provokacija, nes pasitaikydavo, kad vokie­
čiai, iškėlę baltą vėliavą, išviliodavo mus iš apkasų ir po to atidengdavo šautu­
vų ir kulkosvaidžių ugnį. Įsivyravo stulbinanti ir neįprasta tyla. Netikrumo ir
nepatikimumo valandėlė greit praėjo, pamačius vokiečių kareivius, išeinančius
be ginklų iš to fronto nedidelio ruožo, kurį mes buvome numatę pulti ir taip
nesėkmingai puolėme.
Prasidėjo neapsakomo džiaugsmo protrūkis, visi eiliniai ir karininkai pašoko
iš apkasų ir su džiaugsmo ašaromis, apsikabinę, vienas kitą sveikinome su karo
baigtimi ir kad likome gyvi.
208

Ten pat, jau virš apkasų, besidžiaugiant atėjo mintis nueiti į vokiečių gynybos
liniją apžiūrėti tą bunkerį, kurį mes taip nesėkmingai puolėme, ir jo įgulą. Ir tokių
norinčių atsirado nemažai. Vadai ir patys to norėjo. Bet jau pradėjo veikti nuosta­
ta, kad priešas kapituliavo, todėl į „svečius" pas vokiečių kareivius galima buvo
eiti, bet be ginklo. Taip aš ir mano draugai ir padarėme. Padėjęs automatą apka­
suose, per minų išraustą niekieno žemę nužingsniavome buvusio priešo pusėn.
Vokiečių kareiviai pamatė mus jau nesisaugančius ir be ginklų einančius jų link,
mojavo ir garsiai šaukė: „Kom! Kom!". Mano draugai, žinodami, kad aš suprantu
vokiškai, laikėsi prie manęs. Paėję pusę kelio, o eiti vis tik nebuvo saugu, nes
galima užminti miną, vienas iš vokiečių, feldfebelis, ypač draugiškai nusiteikęs,
mus kvietė ir net gestais parodė priėjimą, kur nėra minų.
Priėjau prie jo ir pamačiau, kad jis dar nedrąsiai jautėsi ir pataikaudamas
pradėjo kviesti į tą patį bunkerį, kurį mes norėjome užimti, sakydamas „Kommen Šie bitte, ich bin ein kommunist...". Žinoma, aš nesusigundžiau ir, nepriėmęs jo kvietimo, ta pačia krypt imi grįžau atgal. Išnešę iš kovos lauko žuvusius
draugus, o sužeistieji jau buvo ('vakuoti į sanitarijos punktus, grįžome į savo
būstinę.
Vėliau, antrą po kapituliacijos dieną, teko kartu su savo būrio vadu Stankumi
pasisvečiuoti pas vokiečių karininkus, jų dalinyje. Mane jis paėmė kaip vertėją,
nes pats vokiečių kalbos nemokėjo, Priėmė mus labai draugiškai, iškėlė tikras
vaišes. Stalas buvo nukrautas įvairią rūšių vynais ir prancūziško konjako buteliais.
Mano vadas taip prisivaišino, kad toko atgal jį vesti pailsint ir gana ilgai.
16-oji lietuviškoji šaulių divizija pi iėmė prieš mus išsidėsčiusių vokiečių 263osios ir 563-osios divizijų kapituliaciją. Jų vadai generolai, atvykę į mūsų divizi­
jos štabą, pasirašė aktą apie besąlygišką savo dalinių kapituliaciją. Pasirašę šį
dokumentą, jie grįžo į savo karinius dalinius vykdyti įsipareigojimų, numatytų
šiuose dokumentuose.
Divizija priėmė apie 12 tūkstančių priešo kareivių ir karininkų, visą ginkluo­
tę, techniką ir kitas karines vertybes. Visa tai buvo daroma tiksliai pagal susita­
rimus, be jokių trukdymų ir galimų ekscesų. Netrukus didelės karių masės
buvo išsiųstos į numatytus belaisvių laikymo punktus.
Deja, man šiuose procesuose jau neteko dalyvauti, nes gavau savo vadų
įsakymą vykti pas divizijos vadą pulkininką V. Motieką, kuris jau buvo pakei­
tęs šiose pareigose generolą majorą Л. Urbšą, pasiuntinio pareigoms.
Daugiau negu du mėnesius divizija stovėjo toje pačioje vietoje, Kurše, kur ir
buvo Pergalės dienos metu. Po visų darbų priimant kapituliavusių vokiečių kariuo­
menę, divizijos pulkuose ir kituose padaliniuose prasidėjo įprastas gyvenimas —
nuolatinis karinis mokymas ir pratybos, karinės technikos ir ginkluotės tvarkymas
ir priežiūra, atsirado ir laisvo laiko poilsiui, ir savo buities gerinimui.
1945 m. birželio 24 dieną Maskvoje, Pergalės šventei pažymėti organizuota­
me Pergalės parade, kuriame dalyvavo visų frontų suvestiniai pulkai, iškilmin­
gu maršu pražygiavo ir Leningrado suvestinis pulkas, kurio eilėse buvo ir 16osios lietuviškosios Raudonosios vėliavos ordinu apdovanotos Klaipėdos šaulių
divizijos atstovai.
209

1945 m. liepos 13 dieną divizija iš Kuršo, nugalėjusi nuožmų priešą, pavergusį
beveik visą Europą, pradėjo triumfo žygį per visą Lietuvą: Mažeikius, Kuršėnus,
Šiaulius, Kėdainius, Kauną į sostinę Vilnių — nuolatinę savo dislokacijos vietą.
Man teko garbė visos šios kelionės metu lydėti žymų karo meno žinovą, už
karinius nuopelnus apdovanotą, visų divizijos karių mylimą ir gerbiamą už jo
drąsą ir parodytą kovos laukuose sumanumą, vykdant karinės vadovybės už­
duotis, divizijos vadą pulkininką V.Motieką.
Visur — pakelėse, kaimuose, miestuose ir miesteliuose — gyventojai mus
sutikdavo su gėlėmis, kukliomis vaišėmis ir džiaugsmo ašaromis akyse. Divizi­
jos vadas su mašina atvažiuodavo į numatytus punktus sutikti ir palydėti žy­
giuojančius pulkus. Visur mes matydavome linksmus, pasitempusius rikiuotėje
karius, kurie džiaugsmingai sveikindavo savo mylimą vadą. Ypač įsimintinas ir
iškilmingas mūsų sutikimas buvo Vilniuje, kur divizijos vadas V. Motieka kartu
su aukštais divizijos karininkais ant gražaus žirgo divizijos priešakyje buvo
sutiktas prie sostinės ir, sveikinant tūkstančiams vilniečių ir jo svečių, žygiavo
miesto gatvėmis. Vakare visame Vilniuje vyko šventiniai renginiai. Grojo or­
kestrai, divizijos kariai linksminosi, šoko, jaunimo ir visų vilniečių, studentų
sveikinami ir džiaugsmingai sutinkami.
Man gi greitai teko atsisveikinti su garbingu vadu ir grįžti į žvalgų kuopą
tęsti tarnybą jau taikos metais.

210

ATMINTINOS DIENOS,
NEUŽMIRŠTAM] BENDRAŽYGIAI
Pranas GAIVENIS

Į Raudonąją armiją aš buvau mobilizuotas jau prasidėjus kaiui, vokiečiams
artėjant prie Leningrado. Šiame mieste mokiausi medicinos technikume, buvau
jau baigęs du kursus, ruošiausi būti felčeriu. 1941 metų rugpjūčio 17 dieną,
gavęs šaukimą, prisistačiau į mobilizacinį punktą. Rajono karinis komisaras,
pavartęs mano dokumentus ir suėmęs dviem pirštais, ritmingai stuksendamas į
kairės rankos nykštį, niūriai prabilo: „Kontrrevoliucionierių šeimos narys. Kontrrevoliucija kvepia". Aš tyliu, o pats sau mintyse galvoju: „Kas tas kontrrevoliu­
cionierius, kas ta kontrrevoliucija". Komisaras, nesulaukęs jokios mano reakci­
jos, jau griežtai, kaip kirviu nukirtęs, tarstelėjo: „Šautuvo mes tau patikėti
negalim, todėl gausi kastuvą". Taip aš patekau eiliniu į statybos batalioną. Kitą
dieną mūsų batalionas jau buvo permestas statyti gynybinius įtvirtinimus Tolmačiovas —Luga ruože. Kasėme prieštankinius griovius, apkasus, tranšėjas.
Vėliau man draugai paaiškino, kaip tapau kontrrevoliucionierių šeimos na­
riu. Atėjus 1937 metams, prasidėjusios Stalino represijos palietė ir mūsų šeimą.
Buvo areštuotas mano tėvas, dėdė Justinas ir nuteisti dešimčiai metų lagerių. O
motinos brolį Kazimierą nuteisė Minske sušaudyti.
1941 metų pabaigoje į mūsų dalinį atvyko du Tarybų Lietuvos vyriausybės
atstovai ir, papasakoję apie formuojamą Lietuviškąją diviziją, pasiūlė joje tar­
nauti. Aš nedvejodamas sutikau. Iš statybos bataliono mes trise, (aš, Sniegenas
ir Obolevičius) išvykome į Balachną. Tačiau čia mus nukreipė į Pravdinską, į
249-ąjį šaulių pulką. Šiame mieste mūsų pirmas sutiktas karininkas buvo leite­
nantas Grinkus, vilkintis dar Lietuvos kariuomenės uniformą. Leitenantas Grinkus buvo kulkosvaidininkų kuopos vadas. Mane, kaip ragavusį medicinos mokslų,
nusiuntė į saninstruktorių kursus, kuriuos baigus buvau paskirtas į 1-ąjį bata­
lioną. Batalionui vadovavo kapitonas Stanislovavičius.
Beveik visus 1942 metus vyko apmokymai, karinis parengimas. Priėmus prie­
saiką, mums išdavė karabinus ir susodino į vagonus. Traukinys pajudėjo fronto
link.Ilgai važiavome, o dar ilgiau stovėdavome stotyse ir tarpstotėse. Stoviniuo­
‘ Iš asmeninio archyvo

211

jant stotyse, svarbiausias dalykas buvo parsinešti virinto vandens, nes kelionei
mums išdavė sausą davinį. Vieno tokio sustojimo metu atėjo mano eilė atnešti
„kipetoko", arba virinto vandens. Taip greit neprisipilsi, tokių norinčių kaip aš
daug, o kranas vienas, be to, dar ne po vienu vagonu reikia palįsti, kol savo
sąstatą pasieksi. Grįžtu aš su katiliuku prie traukinio, o jo nei kvapo. Daiktmaišis, karabinas, viskas liko vagone, bet labiausiai išsigandau, kad būsiu apšauk­
tas dezertyru. Nieko geresnio nesugalvojęs, pasitaisiau milinę ir pradėjau skai­
čiuoti pabėgius eidamas paskui nuvažiavusį traukinį. Po kurio laiko išgirdau
atpūškuojant garvežį, mane prisivijo prekinis traukinys. Nutaikęs akimirką,
traukiniui sulėtinus greitį ties posūkiu, greit įsiritau į tuščią platformą. Pavažia­
vęs dar trisdešimt kilometrų, pasiekiau Tūlą ir pamačiau stotyje išsikraunančią
iš vagonų savo diviziją. Divizijai buvo nurodyta įsikurti Tūlos apylinkėse, Ugriumo kaime.
Vėl vyksta karinis apmokymas, ruošiamasi būsimoms kautynėms. Po kurio
laiko pulkas išrikiuojamas, nes gautas įsakymas žygiuoti Oriolo kryptimi. Nak­
tį tenka miegoti miške, pasidarius iš eglės šakų palapines. Pasiekus dislokacijos
vietą, atsirado galimybė kariams išsiprausti pirtyje, kuri buvo per 8 kilometrus
gyvenvietėje. Man įsakyta nuvesti du būrius karių į pirtį. Išsimaudę pirtyje
kariai grįžo į kuopą. Aš, išsipėręs, pasikeitęs apatinius drabužius, patingėjau
kulniuoti šaltyje vėl aštuonis kilometrus, nutariau palaukti ateinant kitų būrių
praustis ir grįžti su jais. Ir dar labai jau prašė pasilikti išgerti karštos arbatos
pirtį prižiūrinčios šeimininkės, o be to, pamačiau atjojant arkliu artileristų kuo­
pos vadą Joną Jackų ir užsukant jį į vienos trobos kiemą pasisvečiuoti. Kitą
dieną laukiu kareivių praustis. Jau ir įdienojo, o jų kaip nėr, taip nėr. Nutariau
eiti į kuopą. Sutinku jojant artileristus, kurie ieškojo įstrigusių pabūklų. Artile­
ristai ir papasakojo man blogą žinią: naktį pulkas, gavęs įsakymą užimti naujas
pozicijas, skubiai pradėjo žygį. Kuopos vadas, neradęs manęs rikiuotėje, prane­
šė bataliono vadui Stanislovavičiui. Jo išvada buvo trumpa: „Dezertyras, karo
lauko sąlygomis sprendimas vienas, ruošk raportą tribunolui".
Susijaudinęs ir suvargęs pasivijau savo batalioną ir, draugams patarus, atsi­
stojau į rikiuotės galą. Per karių gretas nuvilnijo šnibždesys: „Pranas parsirado,
dezertyras atėjo". Net nepastebėjau kaip prie manęs atsirado bataliono vado
pavaduotojas politiniams reikalams kapitonas T.Anbinderis. Bežygiuojant kuo­
pos gale ir išklojau jam visą atsilikimo istoriją. Kapitonas, išklausęs nervingą
mano pasakojimą, patarė nusiraminti ir pamokė kreiptis į kuopos vadą ir prašy­
tis leidimo dalyvauti puolime ir krauju išpirkti savo kaltę. Kuopos vadas į mano
prašymą tarstelėjo: „Raportą aš jau parašiau, tik dar neatidaviau. Gerai, daly­
vausi puolime, tik būk prie manęs, kad aš tave matyčiau".
Netrukus batalionas pasiekė Aleksejevką, o mūsų kuopa įsikūrė apgriuvusioje
raudonų plytų cerkvėje. Mes jau penkias dienas negavome duonos. Valgėme
skystą ruginę košę, vadinamą „balanda". Vakare batalionui įsakyta užimti išeities
pozicijas puolimui. Jas pasiekėme eidami slėniais tarp nedidelių kalvų.
Pradėjus švisti, bataliono kuopos pakilo į ataką. Pirmasis iš kuopos vyrų
mano akyse žuvo žvalgų būrio vadas Aleksas Jančius, kuriam sprogusio artileri­
212

jos sviedinio skeveldra nukirto pusę kiaušo, o po dešimties minučių kulka
pakirto jo brolį Joną. Aš bėgau šalia kulkosvaidininkų kuopos vado Jono Jac­
kaus ir jo pavaduotojo politiniams reikalams Antano Gudžiūno. Mes bėgome
taip sparčiai, kad kuopos vyrai ėmė atsilikti, ir mes įsiveržėme į priekį. Prašvi­
tus, vokiečiai mus pastebėjo ir pradėjo smarkiau apšaudyti minomis. Visas
mūsų nedidelis būrelis sukrito už neaukštos šieno kupetos. Man iš kairės į
sniegą krito Antanas Gudžiūnas, šalia jo pavaduotojas vyresnysis seržantas
Zaleckis. Dešinėje, kiek priekyje, išsikišęs gulėjo kuopos vadas, jo pasiuntinys
Zelmanas ir sanitaras Kulmanas. Kupeta apsaugojo mus (ik nuo kulkų, o nuo
sprogstančių už nugaros minų negelbėjo. Tik aš apie tai pagalvojau, kaip už
trijų metrų sprogo mina. Nutilus sprogimui, visi kilstelėjome, pakėlėme galvas,
tik Antanas gulėjo įsikniaubęs į sniegą. Aš jį pajudinau už peties, bet mūsų
„politrukas" buvo negyvas. Kuopos vado pavaduotoją Antaną Krasauską mirti­
nai sužeidė minos skeveldrą, pataikiusi į pilvą.
Aš buvau komjaunuolis, ir kuopos vadas įsakė man paimti jo planšetę, joje
buvusius partinius dokumentus, pinigus ir keliolika laikrodžiu. Paėmiau planšetę,
partinius dokumentus, pinigus, o laikrodžių neėmiau. Reikalas las, kad kariuome­
nėje galiojo įsakymas: žuvusiųjų karių asmeniniai daiktai siunčiami tėvams arba
giminėms. Kuopos vado pavaduotojas politiniams reikalams, kurio pareiga buvo
siųsti tėvams pranešimus apie kario žūt j, ir buvo surinkęs jau žuvusiųjų daiktus. Aš
pagalvojau, o jeigu mane užmuš ir ras mano daiktuose krūvą laikrodžių, dar
priskirs prie marodierių. To tik man betrūko. Antano Gudžiūno surinktus laikro­
džius paėmė sanitaras Kulmanas, bet ii jis netrukus žuvo.
Apšaudymui nesiliaujant, prisiminiau per mokymus kartojamą mintį, kad
negalima burtis į būrelius, nes tampame puikiu taikiniu priešui. Nušliaužiu į
šalį. Pagaliau artilerijos ir minosvaidžių ugnis nusilpo, ir aš grįžau prie kupetos.
Neilgai pasidžiaugėme priedanga, vokiečių padegamoji kulka padegė kupetą.
Numetęs į šalį dujokaukę, kitus nereikalingus daiktus, pasilikęs katiliuką ir
šaukštą, trumpais šuoliukais mečiausi ieškoti naujos priedangos. Įšokau į pirmą
pakliuvusią minos išraustą nelabai gilią duobę. Moju ranka kuopos vadui, kvie­
čių į gerą poziciją. Jonas Jackus bėgte įveikia 70 metrų ir įvirsta į duobę.
Atsikvėpęs išsitraukia pistoletą ir, atsistojęs visu ūgių, šaukia kuopos vyrus į
ataką. Pasižiūriu atgal, ogi beveik visa kuopa žuvo, pasikelia į ataką tik vienas
kitas karys. Mūsų kuopos vadas
stambus, aukštas vyras, metro ir aštuonias­
dešimties centimetrų ūgio. Nespėjęs žengti nė žingsnio, kulkai pataikius į šlau­
nį, susmuko. Reikia gelbėti vadą. Zelmanui liepęs ieškoti rogučių, sutvarsčiau
vado koją. Zelmanas, radęs ant rogučių kulkosvaidį, numetė į sniegą, o ant jų
paguldėme sužeistą Joną Jackų ir pradėjome tempti į užnugarį. Staiga išgirstu
tankų gaudesį, pakeliu galvą ir matau keturis tarybinius tankus, kurie pradėjo
priešo ataką mūsų šliaužimo kryptimi. Atstumas tarp mūsų nenumaldomai ma­
žėjo. Šmėstelėjo mintis: tuoj vokiečių artileristai pradės apšaudyti tankus ir
mus uždengs ugnies lavina. Tik spėjau pagalvoti, pasigirdo priešo artilerijos
salvės. Vokiečiai šaudė taikliai ir pamuše du tankus, kiti pasuko atgal. Kelias
vėl buvo laisvas.
213

Bataliono vadas Stanislovavičius, pamatęs, kad beveik visa kuopa žuvo, į
ataką pasiuntė iš antrojo ešelono 6-ąją kuopą. Mes, jau atsistoję visu ūgiu,
tempiame vadą į užnugarį. Matau, kaip bėgdamas prieš mane jaunas kareivis,
išgirdęs kulkos zvimbtelėjimą, pakrypsta į šoną ar metasi į šalį. Pamatęs jį
bėgant zigzagais, šaukiu: „Ko tu bijai? Tu bandai išsisukti nuo kulkos, o ji jau
seniai pralėkė, liko zvimbtelėjimo garsas" . Sakau jam šiuos žodžius, o pats sau
galvoju : „Greitai tu, Pranai, po pirmos atakos tapai apšaudytu kareiviu". Par­
tempėme ant rogučių sužeistą kuopos vadą ir perdavėme medicinos tarnybai.
Priėjo bataliono vadas Stanislovavičius, persimetė kelis žodžius su kuopos va­
du, o man, spausdamas ranką, pasakė: „Nemaniau, kad tu toks drąsus. Nebus
jokio raporto".
Mūsų, beveik visą žuvusią kuopą, pakeitė 6-oji kuopa ir toliau tęsė puolimą.
Likę kuopos vyrai ir aš pradėjome ieškoti pastogės nakvynei. Visa Aleksejevka
sugriauta, nė vienos sveikos trobos. Randame dviem galais namą, be langų, be
durų. Sugriautų namų rūsiuose vyrai atranda bulvių, kopūstų, burokų. Prisinešę
tiek gėrybių, sukūrėme ugnį ir ruošėmės pasigaminti viralo. Atsirado galimybė
pasidžiauti autus. Mes buvome šiltai aprengti, avikailio kailinukai, veltiniai.
Tačiau dieną atšilus, veltiniai sušlapdavo tiek, kad naktį šąlant šlapi autai
prišaldavo prie kojų. Gerą sėdėti prie ugnies, šilta, šlapi autai garuoja.
Netrukus paaiškėjo, kad vokiečiai į šį namą buvo gerai prisišaudę ir pamatę
prie jo judėjimą, apmėtė mus minomis. Sprogusi namo viduje mina, ištaškiusi
ant sienų bulvienę, bloškė mane į kampą. Atsigavęs apsičiupinėju, ar nesužeis­
tas, išgirstu dar dviejų minų bumbtelėjimą. Iš keturiolikos name prisiglaudusių
vyru belikome keturiese. Šlamovičių minos skeveldra sužeidė praėjusi per plau­
ką nuo širdies, Kaplanui sulaužė abi kojas, Fridlenderiui skeveldra nugaroje
išplėšė diržo pločio juostą. Aš sveikiausias, sutvarsčiau sužeistuosius ir ant
rogių nutempiau į sanitarijos būrį. Naktį praleidau kartu su sužeistaisiais. Šlo­
movičius visą naktį kliedėdamas prašė vandens: „Gib abisala vaser". Duoti
negaliu, esant tokiam sužeidimui gerti negalima. O Kaplanas iki ryto neišgyve­
no, mirė nuo nukraujavimo.
Po atmintino vasario puolimo bataliono karių likučiai, surinkti į kuopą,
kovo 6-ąją vėl dalyvavo puolime. Šį kartą gerai pasidarbavo mūsų artileristai,
prieš puolimą dvi valandas purenę priešakines vokiečių pozicijas. Šiame mūšy­
je mane sužeidė. Atakos melu sunkiai sužeidė mano draugą, aš jį sutvarsčiau,
paguldžiau ant palapinės-apsiausto ir pradėjau tempti į užnugarį. Sprogusios
minos skeveldra pramušė mano kairės rankos arteriją. Kraujas tryško fontanu,
ir aš galėjau nukraujuoti. Išsigelbėjau paprastute virvute. Mums buvo išduotos
avikailio pirštines. Intendantas, jas duodamas, perspėjo, kad pametus antrų
negausi. Bijodamas jas pamesti per rankoves sujungiau ir surišau virvute. Šia
virve aš ir sustabdžiau kraujavimą, perrišęs ranką. Pats sužeistas, partempiau ir
savo draugą į sanitarinį būrį. Visi sužeistieji buvo evakuoti į Serpuchovo mies­
to karo ligoninę. Mes su leitenantu Kavoliūnu tarp sveikesnių ėjome pėsti.
Kavoliūnas visai nesuprato rusų kalbos, tad man teko būti jo vertėju. Besigy­
dant Serpuchove, sužeistuosius aplankė Eizenas ir Brigmanas, buvęs Lietuvos
214

profsąjungų tarybos pirmininkas. Jie ir pasiūlė sveikstantiems važiuoti į Voskresenską, į divizijos poilsio namus, skirtus sužeistiems kariams atsigauti po
sužeidimų.
Iš Voskresensko buvau nukreiptas atgal į Balachną, į 2-ąjį atsargos batalio­
ną. Čia vėl suformuotos kuopos ir išsiųstos į pirmąsias linijas. 1943 metų liepos
mėnesį divizija ruošėsi Oriolo —Kursko mūšiui. Aš patekau į 6-ąją kuopą, vado­
vaujamą Jono Jackaus. Liepos 17 dieną atakos metu sprogusios minos nedidelė
skeveldra, atsimušusi į antakio kaulą, įstrigo dešiniosios akiduobės kairiajame
kamputyje ir tūno iki šiol, primindama karą.
Spaudai parengė V. Stančikas

215

PULKO VADO ŽŪTIS*
Bronius RAPKEVIČIUS

1944 metais buvau mobilizuotas ir po trumpo apmokymo mūsų dalinį išvežė į
frontą. Teko dalyvauti mūšiuose vaduojant Klaipėdą. 1945 metų sausio 28 dieną
ją išvadavus, mūsų dalinį pasiuntė į Liepojos frontą. Ten buvo labai sunku ka­
riauti, nes vokiečiai, gerai įsitvirtinę, tvirtai laikėsi. Nieko padaryti negali, o
kariauti reikia. Visą laiką vyko aršios kautynės. Aš buvau paskirtas į kulkosvai­
džio „Maksim" tarnybą. Tai buvo sunkus, nejudrus ginklas — svėrė 32 kilogra­
mus, šaunamoji dalis — 16 kg., skydelis — 8 kg. Dar dėžė šaudmenų, juosta su
250 šovinių svėrė dešimt kilogramų. Šaudmenų juosta buvo brezentinė ir šovinius
į lizdus reikėjo įdėti rankiniu būdu. Jeigu šovinį įdėjai nelygiai, juosta šaudymo
metu dažnai įstrigdavo. Žiemos sąlygomis brezentinės juostos atidrėkdavo ir
netiko šaudymui. Kiekvienas kareivis už nugaros turėjo daiktmaišį su visu savo
turtu, kuris taip pat gerokai svėrė. Ir vandenį kulkosvaidžio aušinimui reikėjo
nešioti kartu. Štai todėl kulkosvaidžio tarnybą sudarė trys kariai.
Vasario 18 dieną prasidėjo labai stiprus vokiečių kareivių puolimas. Mes
trise su kulkosvaidžiu užėmėme poziciją prie latvių Kūtes. Mūšio metu abu
mano kovos draugai žuvo. Likau prie kulkosvaidžio vienas. Tuo metu mūsų
pulko vadas Fiodoras Lysenka iš namo rūsyje įrengto stebėjimo punkto vado­
vavo mūšiui. Pamatęs, kad aš likau vienas, prisidengdamas pribėgo prie manęs
į pagalbą. Jis paėmė kulkosvaidį už rankenų ir pradėjo šaudyti. Aš leidau
šovinių kaspinus į kulkosvaidžio lizdą. Staiga vadas atsilenkė nuo kulkosvai­
džio ir sukniubo prie mano kojų. Aš pakėliau galvą ir sušukau: „Vyrai, mūsų
vadas žuvo, greičiau!". Tuo metu kulka, pramušusi mano kepurės snapelį, brūkš­
telėjo kaktą. Tai atsitiko vasario 22 dieną. Fiodoras Lysenka vadovavo mūsų
divizijos 249-ajam pulkui, buvo Tarybų Sąjungos Didvyris, ir jo netektis mums
buvo didelis smūgis. Aš likau gyvas ir garbingai atlikau savo pareigą, bet
mačiau laukus, nuklotus žuvusiųjų kareivių kūnais.
Mane sužeidė vasario 28 dieną. Pusę metų gydžiausi ligoninėje, buvau pripa­
žintas antros grupės invalidu, demobilizuotas grįžau namo. Įžengiau į devintą
dešimtį, visai pasiligojau, gyvenu vienišas, neturiu galimybės net į miestą išeiti,
apsipirkti. Dovanokit dėl prasto rašto, iki šiol blogai valdau ranką.
Spaudai parengė V.Stančikas
* Iš asmeninio autoriaus archyvo

216

93-OJO ATSKIROJO PIONIERIŲ BATALIONO
KARIŲ GRETOSE*
Leonardas BRAŽŪNIS

Gimiau Baltarusijos Minsko srities Krupskajos rajono Osinovkos kaime. Tė­
vas pasakojo, kad šeima ir jis, dešimtmetis, 1892 metais buvo ištremti iš Lietu­
vos dėl maištavimo prieš caro valdžią. Ne tik jie, bet ir visi kaimo gyventojai,
įsikūrę ant Šventosios upės kranto, netoli Anykščių, buvo ištremti į Osinovką.
Šio kaimo gyventojai buvo atkelti j Lietuvą.
Industrializacijos metais tėvams, užsiverbavus statyti vagonų gamyklą, šei­
ma persikėlė į Maskvą. Baigęs Maskvos automobilių kelių statybos techniku­
mą ir įgijęs kelių meistro specialybę, buvau paskirtas į Ukrainą dirbti į Chmelniko karinio įtvirtinimo rajono statybą Vinicos srityje. Karo žinia pasiekė dir­
bant Vorkutoje, tiesiant Šiaurės
IVėioros kelią iki Karos jūros krantų Šiaurės
Urale. Pradėjus formuoti diviziją, 1942 metų kovo 5 dieną, kaip skelbia įrašas
raudonarmiečio knygutėje, dirbtini Kolhise, buvau mobilizuotas ir nukreiptas į
Gorkio srities Balachnos miestą. Nois turėjau tik vyresniojo seržanto laipsnį,
kuris man buvo suteiktas 1943 motų birželio mėnesį mūšių prie Kursko ir
Oriolo išvakarėse, divizijoje teko tarnauti karininko pareigose.
Atvykus į Balachną, buvau paskirtas į 93-ojo atskirojo pionierių bataliono 1ąją kuopą. Tuo metu divizijos politinio skyriaus viršininkas Motiejus Šumaus­
kas pasiūlė būti komjaunimo sekretoriumi, bet atsisakiau, norėdamas tarnauti
pagal savo specialybę. Bataliono komjaunimo sekretoriumi buvo išrinktas Ge­
orgijus Žemaitis. Man teko kiltis tarnybos baras. Kadangi batalionas neturėjo
štabo viršininko pareigybės, todėl jo lunkcijas atlikti buvo pavesta karininkui,
turinčiam kapitono laipsnį, paskiriant jį į vyresniojo adjutanto pareigas.Aš bu­
vau nukreiptas jo padėjėju į viršilos pareigas.
Rugpjūčio viduryje divizija perkeliama į Tūlos sritį, į Jasnają Polianą, Levo
Tolstojaus gimtinę. Mūsų kuopa įsikūrė per 12 kilometrų į vakarus. Kurį laiką
Jasnaja Poliana šeimininkavę vokiečiai nusiaubė rašytojo dvarą ir jo apylinkes.
Mūsų kuopos statybininkai kiek turėjo laiko tvarkė suniokotas sodybas.
Kovos krikštą kartu su kitais divizijos kariais gavau prie Aleksejevkos Oridlo srityje. Mūsų kuopai užėmus pozicijas, prasidėjo vokiečių aviacijos antskry­
dis ir bombardavimas. Žemė drebėjo nuo bombų, minų, artilerijos sviedinių
‘Iš asmeninio autoriaus archyvo

sprogimų, o jų garsas, susiliejęs su lėktuvų, skrendančių skutamuoju skrydžiu,
motorų riaumojimu, smingančių bombų spengiančiu švilpesiu, sužeistų arklių
žvengimu į vientisą galingą gaudesį, sukausto žmogų ir verčia jį prisiplakti prie
žemės motulės.
Nuo sprogimų į viršų lekia sniego, ledo, sušalusios žemės grumstai, sužalotų
karių galūnės, amunicija, užmuštų arklių kūnai. Netoliese sprogsta bomba ir,
spėjęs pajusti smūgį į galvą, prarandu sąmonę. Atsigavau tarp žuvusių karių
kūnų, kurie buvo suguldyti prie Aleksejevkos cerkvės ir paruošti laidojimui.
Sanitarai, pastebėję mano krutėjimą, pribėgę ištraukė iš gulėjusių ant manęs
kūnų ir ant neštuvų nunešė į perrišimo punktą. Gydytojas, sutvarstęs mane,
papasakojo, kad man labai pasisekė, nes skeveldra nepramušė galvos, o tik
atsitrenkė į viršugalvio dešiniąją pusę prie kaktos. Be to, šalmas sušvelnino
smūgį. Nuo skeveldros smūgio aš ištisas šešias valandas buvau be sąmonės ir
gyvybės požymių, todėl sanitarai ir priskyrė mane prie žuvusiųjų, paruošę lai­
dojimui. Skeveldros palikta žymė tebėra iki šiol.
Pasveikęs vėl prisijungiau prie savo bataliono, kuopos draugų ir su mūšiais
nužygiavome iki Litva kaimelio Oriolo srityje. Divizijos kariams už didvyrišku­
mą mūšiuose prie Oriolo buvo pareikšta Vyriausiojo kariuomenės vado J.Stali­
no padėka. Jo nurodymu atitinkamas įrašas buvo padarytas kiekvieno divizijos
kario asmens dokumentuose, kurį galima perskaityti ir mano pažymėjime.Vėliau mus perkėlė į antrąjį ešeloną prie Mcensko, o po to 1943 metų rugpjūčio
pabaigoje ir rugsėjo pradžioje divizija buvo perdislokuota į Tūlos sritį, kur
galėjo pailsėti ir papildyti karių gretas.
Rugsėjo pabaigoje mus ešelonais perkėlė į Velykyje Lūki rajoną. Iš ten
pėsčiomis žygiavome į Nevelio rajoną. Čia divizija dalyvavo triuškinant vokie­
čių Ezeryščės grupuotę. Rikšino kilpoje divizijos pionieriams teko daug pasi­
darbuoti. Vietovė, kurioje teko kariams kovoti — pelkėtos, išvagotos upelių ir
upokšnių, apsuptos daugelio ežerų. Pionieriams teko eiti pirmiems, statyti til­
tus, ruošti perkėlas. Dirbti teko nuolat apšaudomiems priešo artilerijos ir mi­
nosvaidžių, nepaisant rudeniško oro, ištisas valandas stovėti iki juosmens šalta­
me vandenyje. Iki šiol prisimenu tiltų tiesimą per upelius prie Ordovo ir Čiornoje ežerų. Ypač įsiminė man 25 metrų ilgio tilto tiesimas. Vienas upelio kran­
tas, priešo pusėje, aukštesnis, todėl daug vokiečių artilerijos sviedinių praskris­
davo mums virš galvos, nes mes dirbome tarsi lomelėje. Didesnių nuostolių
mums padarė priešo minosvaidžiai. Ypač sunku buvo išsilaikyti ant kojų, ne­
šant keliese sunkų, ilgą rąstą. Sprogus šalia minai, negalėjai nei pasilenkti, nei
tuo labiau kristi ant žemės. Rąstas ne tik prispaus tave, bet atsistoti bus neįma­
noma. Statydami šį tiltą, netekome 76 karių ir vis tik, darbuodamiesi tik pjūk­
lais ir kirviais, jį pastatėme. Prisimenu nepaprastą bataliono vado majoro Strelčiūno drąsą ir ryžtingumą. Bataliono vadas visą tilto statybos ir tuo pat metu
nenutrūkstamo apšaudymo laiką stovėjo ant kalvelės, nesilankstydamas ir nesi­
slėpdamas, vadovavo darbams.
Mes šį savotišką mūšį laimėjome. Užduotis buvo įvykdyta laiku, kariai galė­
jo nedelsdami tęsti puolimą. Majoras Strelčiūnas net nebuvo sužeistas. Dabar,
218

po šešiasdešimties metų, galvodamas apie bataliono vado poelgį, aš suprantu,
kad jis ne tik norėjo būti su savo kariais atsakingiausiose ir pavojingiausiose
situacijose, bet savo pavyzdžiu padrąsinti mus, neleisti pasiduoti baimei ir pani­
kai. Mūšių Nevelio —Ezeryščės metu Rikšino kilpoje pastatėme keturis tiltus,
daug kilometrų kelių, inžinerinių statinių, užtikrindami divizijos karių ir karo
technikos judėjimą sudėtingoje vietovėje.
1943 metų gruodžio 24 dieną TSRS Valstybės Gynybos komiteto pirmininko
pavaduotojo V. Molotovo įsakymu iš divizijos į Balachną buvo atšaukti trys
šimtai karių, kuriuos buvo numatyta parengti atkuriamajam darbui išvaduotoje
Lietuvoje. Į šį atrinktųjų būrį patekau ir aš. Balachnoje mes buvome paskirti į
2-ąjį atsargos batalioną, Jam vadovavo majoras Lobovas, pavaduotojas politi­
niams reikalams — kapitonas A.Skardis. Atsargos batalione, be teorinių užsiė­
mimų, kirtome mišką, ruošėme' malkas, atlikome kitas užduotis. Dabar manau,
kad tokiu būdu galbūt norėta ne liek paruošti, kiek išsaugoti kadrus išvaduotai
Lietuvai. 1944 metų vasario pradžioje buvau vėl nukreiptas į savo batalioną,
kuris tuo metu jau dalyvavo mūšiuose Baltarusijoje. Divizijai teko kovoti miš­
kingose, pelkėtose vietose, kur reti kaimo vieškeliai. Mūsų pionierių bataliono
kariai, išminuodami ir minuodami praėjimus, statydami tiltus ir perkėlas, įreng­
dami vadavietes ir stebėjimo punktus, padėjo divizijai įvykdyti iškeltą kovinį
uždavinį — paremti dalinius, vaduojančius Polocką pagrindinio smūgio krypti­
mi dešiniajame sparne, atremti priešo smūgius iš flango.
Išvadavus Polocką, divizija gavo įsakymą žygiuoti į Lietuvą, prie Šiaulių.
Kartu su bataliono kariais pasiekėme Uteną. Čia man buvo duotas nurodymas
prisistatyti į Vilnių. Prisistatęs kariniam komisarui pulkininkui Beloborodovui,
po trumpo pokalbio buvau paskirtas į karinį kontrolės poskyrį, kuris buvo
išsidėstęs prie Žaliojo tilto per Nerį, buvusio vienuolyno pastatuose. Netrukus
mane perkėlė į Respublikinio karinio komisariato įskaitos skyrių ir 1945 metų
pabaigoje buvau demobilizuotas.
Spaudai parengė V.Stančikas

219

PARTIZANO ATSIMINIMAI
Petras EIDUKAS

1940 m. dirbau Biržuose pramoninių prekių parduotuvėje pardavėju, nuo lapkri­
čio pradžios 6 mėnesius mokiausi propagandininkų kursuose Kaune. Šių kursų
programa buvo gana plati, apimanti ekonomikos, finansų, valdymo (vadybos),
teisėtvarkos, literatūros, rusi) kalbos, istorijos, ekonominės geografijos pagrindus.
Dėstė aukštos kvalifikacijos specialistai ir praktiniai darbuotojai. 1941 m. gegužės
15 d. pradėjau dirbti Biržų apskrities Daujėnų valsčiaus komsorgu.
Karo išvakarėse buvau parvykęs į tėviškę prie Biržų. Čia pernakvojęs sekma­
dienio rytą išvykau atgal į Daujėnus. Trumpam sustojęs Biržuose, 12 valandą
išgirdau Molotovo kalbą. Prasidėjo karas su Vokietija. Sutikau pažįstamą kraš­
tietį, kuris paklausė „kas bus?". Atsakiau, kad „jau yra. Kariausime. Kito
pasirinkimo nėra“. Kuo skubiausiai išvažiavau dviračiu į Daujėnus tvarkyti or­
ganizacinių reikalų. Naktį negalėjau miegoti, nes vakare sutikti gyventojai per­
spėjo, kad organizuojasi grupė antitarybiškai nusiteikusių žmonių. Dėl visko
pasidėjau kirvį, kad nors juo galėčiau gintis nuo užpuolimo. Rytą nuvažiavau
pas netoliese kaime gyvenantį partorgą, bet jo neradau. Žmona pasakė, kad jis
namuose nenakvojo.
Važiuodamas pro valsčiaus būstinę, pamačiau grupę stovinčių vyrų, jie pa­
mojo, kad pasukčiau prie jų. Stipriai mindamas dviračio pedalus, šoviau pro
šalį. Pradėjo vytis, bet spėjau gerokai nutolti, ir jie nepavijo.
Nuvažiavęs į Biržus, sužinojau, kad Daujėnuose areštuoti komjaunuoliai ir keli
valsčiaus darbuotojai, keletas milicijos darbuotojų išvyko į Daujėnus. Vakare grįžę
pareigūnai atvežė grupę jaunuolių, kurie buvo uždaryti klebonijos rūsyje. Su šia
grupe po poros dienų išvykome» į Rokiškį. Čia radome nemažą būrį besitraukian­
čiųjų. Į Obelius pravažiuoti buvo sunku, nes čia vyko mūšiai ir kelias vietomis
buvo uždarytas. Iš kariuomenės sandėlio savigynai gavome čekiškus karabinus ir
po granatą (mediniu kotu). Šeštadienio rytą pro Suvainiškius patraukėme į Latvi­
ją. Per porą dienų, pakeliui ilsėdamiesi, nuvykome iki Rusijos sienos.*
* Petras Eidukas. Ginkluotas pasipriešinimas nacistinei okupacijai Lietuvoje. Kn: Lietuvių
tauta antinacinės koalicijos kovų verpetuose. (Pagal sakralinį ir mitologinį XX a. istorinių
įvykių interpretavimą). M argi raštai. Vilnius. 2003, 257-268 p.

220

Kai perėjome sieną, iš mūsų paėmė ginklus ir patarė eiti į Opočkos geležin­
kelio stotį, iš kur buvo planuojama išvežti besitraukiančiuosius nuo fronto. Čia
kaip tik stovėjo tuščių vagonų sąstatas, kuris buvo greitai užpildytas ir išvyko.
Po kelių dienų atvežti į Vladimiro srities Viaznikų miestą, mes ir apie 60 latvių
buvome pasiųsti dirbti į linų verpimo fabriką.
Reikia pasakyti, kad karo išvakarėse nebuvo ruošiamasi pasipriešinti naciams
tuo atveju, jeigu okupuotų Lietuvą, nors buvo visiems aišku, kad hitlerinė Vokie­
tija ketina pradėti karą su Tarybų Sąjunga.Tačiau tikėta, kad šie įvykiai prasidės
dar negreit.Be to, vykdoma stalinistinė politika, griebdamasi represinių priemo­
nių, dar labiau supriešino skirtingų pažiūrų ir siekių gyventojų grupes.

<...>
Karo pradžioje ginkluotam pasipriešinimui buvo labai sunkios ir sudėtingos
sąlygos. Nacistinės Vokietijos kariuomenė jau pirmąją savaitę užėmė visą Lie­
tuvos teritoriją.
Vis dėlto jau liepos-rugpjūčio mėn. gaivališkai prasidėjo pasipriešinimo prieš
nacistus ir jų talkininkus judėjimas. Jo organizatoriai buvo likę nei.šžudyti ko­
munistai, komjaunuoliai ir protarybiškai nusiteikę žmonės.
Pirmiesiems antinacistams truko patirties, ginklų, bendro vadovavimo ir
palaikymo iš šalies. Neturėdami patirties, jie telkėsi į dideles grupes, kaip antai
Panevėžio ir Kėdainių apylinkės!' K. Požėlos vardo 200 žmonių būrys, kuriam
vadovavo P. Vaičiūnas, Kauno Žiburio grupė, Šiaulių „4 A" štabas — 85 žmo­
nės. Šios didelės grupės neturėjo ginklų, bet jose buvo seklių, provokatorių, žval­
gybos agentų. Tokios grupės ilgai veikti negalėjo.
K.
Požėlos vardo grupė 1942 m. gegužės mėnesį buvo likviduota, 48 jos
nariai birželio mėnesį sušaudyti, kiti įkalinti Pravieniškių koncentracijos sto­
vykloje. Iš 36 Ziberto grupės narių 18 žuvo, 10 pateko į nelaisvę ir tik 8 išsigel­
bėjo. Toks pat likimas ištiko it kitas panašiai suburtas grupes.
Antrasis pasaulinis karas turėjo ir pilietinio karo aspektų. Hitlerininkai užim­
tose teritorijose vietos gyventojus rinko į policininkų būrius, kurie turėjo vyk­
dyti represines akcijas. Šie pilietinio karo požymiai buvo labai ryškūs. Lietuvos
gyventojai, kaip ir kitose valstybėse, buvo suskilę į dvi priešiškas dalis. Viena
dalis, daugiausia darbininkai ir smulkūs valstiečiai, tuo metu buvo už socialisti­
nės santvarkos įgyvendinimą, antra dalis, daugiausia pasiturintys darbdaviai,
dalis vidutinių valstiečių ir stambūs žemvaldžiai, dauguma valdininkijos, buvo
už kapitalistinės santvarkos išsaugojimą.
Kada svarstome apie pasipriešinimą nacistinės Vokietijos okupacijai, turime
atsižvelgti į šių dviejų gyventojų sluoksnių interesus. Tie, kurie buvo už tai, kad
Lietuva pasirinktų socialistinį raidos kelią, palaikė Tarybų Sąjungą jos kovoje
su nacistine Vokietija. Antroji dalis palaikė hitlerinę Vokietiją jos kovoje su
Tarybų Sąjungą ir laikė ją Lietuvos išlaisvintoja. Buvo sukurtas mitas, kad jie
kovoja dėl Lietuvos nepriklausomybės, nors nacistinės Vokietijos vadovai ne­
teikė vilčių net labai ribotai autonomijai, laikydami Lietuvą okupuota provinci­
ja, kurią ateityje būtina kolonizuoti.
< ...>

221

Kova okupuotame krašte, juo labiau, kai tarp valstybių, priešingų sistemų
vyksta karas, tolimoje užfrontėje labai sudėtinga. Ypač sunkios sąlygos buvo
pirmaisiais karo metais.
Karas priešo užnugaryje apskritai sudėtingas reiškinys, todėl reikalinga viso­
keriopa parama šiai kovai. Tokia parama galėjo būti tik iš Tarybų Sąjungos. Iš
Anglijos, Amerikos pagalbą gaudavome per atitinkamas Tarybų Sąjungos struk­
tūras. Pavyzdžiui, buvome aprūpinti radijo siųstuvais — priimtuvais, koncen­
truotais maisto produktais ir pan. Okupuotos Vakarų Europos šalys kovai prieš
nacistus ieškojo antihitlerinės koalicijos valstybių paramos. Palaikyti partizani­
nį judėjimą ir diversinę kovą daugiausia interesų turėjo Anglija ir Tarybų Sąjun­
ga, vėliau įsitraukė ir Jungtinės Valstijos. Tam buvo sukurtos specialios struk­
tūros — Anglijoje 1940 m. birželio 16 d. (Specialiųjų operacijų valdyba —
SOV), Tarybų Sąjungoje 1942 m. gegužės 30 d. (Centrinis partizaninio judėjimo
štabas — CPJŠ). Minėtos organizacijos teikė materialinę paramą (ginklus, amu­
niciją, ryšių priemones, vaistus, valiutą ir kitas diversiniam darbui reikalingas
priemones).
Žmonės ardomajam darbui priešo užnugaryje turi būti gerai paruošti. Spe­
cialiosios organizacijos turėjo mokymo punktus — mokyklas. Pavyzdžiui, An­
glijos SOV paruošė ir pasiuntė į okupuotas Europos šalis apie 7 tūkstančius
organizatorių — agentų. Tarybų Sąjungoje buvo specialiųjų partizanų rengimo
mokyklų bei specialiųjų dalinių. Tokia kuopa 1942 m gegužės mėnesį įsteigta
Balachnoje prie 16-osios lietuviškosios divizijos, vėliau prie LPJŠ, kuris parengė
nemažai partizaninio judėjimo organizatorių. Šioje ir kitose CPJŠ mokyklose
iki 1944 m. sausio 1 d. buvo paruošti 184 vadai — organizatoriai, 57 radistai ir
37 sprogdinimo specialistai.
Man teko mokytis 1942 m. gegužės-birželio mėnesiais 6 savaites specialio­
je kuopoje' Balachnoje' ir beveik 5 mėnesius II CPJŠ mokykloje Maskvoje. Kiti
mokėsi kiteese* specialiose mokyklose: radistų, sprogdintojų, vadų.
Taip iki išvykeiami Į Lietuvą buvome ruošiami 0,5 mėnesio, kiti mokėsi
ilgiau. Mūsų penkių žmonių grupė buvo ruošiama vykti į Biržų apylinkes.Pir­
moje CPJŠ mokykloje. Maskvoje mokėsi ir biržiečių, tarp jų geras mano drau­
gas Liudas Lapinskas. Su juo porą kartų buvome susitikę. Kadangi jis buvo
ruošiamas išvykti, paskutiniame susitikime aptarėme keletą klausimų, kaip an­
tai — susitikimo vietas, slaptažodžius, laiką, su kuriais žmonėmis galima susi­
tikti (žinoma, gerai nustačius elgseną). Abu gerai pažinojome keliolikos gyven­
viečių (kaimų) gyventojus, žinojome jų politinę orientaciją, patikimumą, šei­
mos padėtį ir pan. Tačiau buvo nežinoma, ar tie gyventojai gyvi, ar nesudegin­
tos jų sodybos, apskritai, kokia vietovės situacija, todėl susitikimo vietas pasi­
rinkome keliuose kaimuose. Tuo atveju, jeigu atvyktume vasarą, dar numatėme
mums gerai žinomame miške vietas, kuriose paliktume atpažinimo ženklus,
padėsiančius orientuotis, kur ir kada galima susitikti. Pirmosiomis 1942 m.
rugpjūčio dienomis L.Lapinskas su J.Vosyliumi, kurio aš nepažinojau ir iki
atvykdamas į Lietuvą nebuvau matęs, išvyko į Lietuvą. Tai buvo išsilavinęs,
kultūringas žmogus, komunistas, nuėjęs smetoninį politinio kalinio kelią. 1933 —
222

1940 metais buvo politinis kalinys, nors tada Komunistų partijai nepriklausė.
Būdamas vyresnio amžiaus ir turėdamas pogrindinio darbo patirtį, platų politinį
akiratį bei bendrąjį išsilavinimą, jis mums, jauniems kovotojams, buvo didelė
paspirtis.
1941 ir 1942 metais lėktuvais permetamų grupių likimas neretai buvo tragiš­
kas arba nutrūkdavo ryšiai. Tragiškai žuvo pirmoji operatyvinė I.Meskupo va­
dovaujama grupė 1942 m. kovo 7 d. Biržų miške. Toks likimas ištiko ir antrąją
J.Daškausko vadovaujamą grupę Alytaus apylinkėse 1942 m. kovo 17 d. Iš šios
grupės liko gyvas tik vienas V.Bieliauskas. Kodėl šių ir kitų grupių likimas
tragiškas? Grupės buvo išmestos parašiutais žiemą, žmonės nežinojo padėties,
neturėjo ryšių su vietos gyventojais ir su centru. Mes, atvykę į Biržų apylinkes
po metų, išsiaiškinome Meskupo grupės žuvimo priežastis. Ši grupė buvo nu­
leista Latvijoje, toliau nuo tos vietos, kur buvo numatyta. Visa grupė ėjo į Biržų
girią, buvo pastebėta, sekama. Žiemą miške negalėjo pasislėpti, visi laikėsi
vienoje vietoje.Sustojusi pailsėti grupė buvo apsupta ir sušaudyta prie Svilių
kaimo.Kita vertus, grupėje nebuvo žmonių iš tų apylinkių gyventojų, kurie
gerai pažinotų vietos gyventojus. Suderinus susitikimo vietą ir laiką, buvo gali­
ma išsiskirstyti po 2 —3 žmones, kuriuos vietos gyventojai būtų paslėpę.
1942 metais į Lietuvą buvo pasiųsta 19 grupių, 143 žmonės.
Iš jų 9 buvo nuleistos parašiutais ir 10 grupių ėjo pėsčiomis. Dauguma
nuleistųjų parašiutais grupių buvo sunaikintos. Išliko tos, kurių nariai buvo
išmesti arti tų vietų, kuriose anksčiau gyveno ir pažino gyventojus. Pavyzdžiui,
minėta J.Vosyliaus ir L.Lapinsko grupė tuoj užmezgė ryšius su patikimais žmo­
nėmis ir pradėjo veiklą be ryšio su centru iki atvykstant P.Paunksnio (Skardžio)
grupei, kuri turėjo ryšį su centru.
10 grupių, kurios ėjo pėsčiomis, patyrusios didesnių ar mažesnių nuostolių,
pasiekė dislokavimo vietą. Vėliau, kai buvo įsitvirtinta ir suorganizuotos parti­
zanų grupės, permestieji parašiutais pasidarė saugesni, nes buvo kas priima ir
padeda pereiti į numatytas vietas. Parašiutais buvo permetami ne tik žmonės,
bet ir ginklai, sprogmenys, apranga, maistas, pinigai, literatūra, kiti reikmenys.
Kai tapo įprasta radijo ryšiu praneši i lėktuvo atvykimo laiką, parašiutų išmeti­
mo, atpažinimo vietą ir atpažinimo ženklus, didesnių nukrypimų pasitaikydavo
retai. Kartais maišą išmesdavo toliau, kurio nepavykdavo rasti arba rasdavo ne
tie, kam jis priklauso.
Daugiausia, ypač jaunimas, teiraujasi, kaip buvo galima pereiti fronto liniją,
priešo kontroliuojamą teritoriją ii pėsčiomis nueiti šimtus kilometrų kelio.
Šį klausimą galiu pailiustruoti P. Paunksnio grupės, su kuria aš ėjau, pavyz­
džiu. Iš Maskvos 1942 m. lapkričio 20 d. išvažiavome traukiniu iki Toropeco
miesto, kuriame kurį laiką buvome apsistoję, vėliau iki fronto linijos, kuri tuo
metu buvo tarp Velikije Lukų ir Nevelio miesto, ėjome pėsti. 8 km nuo fronto
apsistojome tuščiame vienkiemyje ir aštuonias paras laukėme, kol kariškiai
paruoš pereiti fronto liniją, kuri tose miškingose ir ežerėtose vietose nebuvo
ištisinė,ežerai užšalę. Gruodžio 18 d. gavome komandą vykti. Mūsų 6 vykstan­
čios į Lietuvą 40 žmonių grupės buvo prijungtos prie baltarusių Markovo briga­
223

dos kovotojų apie 300 žmonių grupės, kurie buvo atvykę parnešti ginklų. Vaka­
re ši daugiau kaip kilometro ilgio kolona pajudėjo. Sniego sluoksnis buvo
storokas, todėl judėti pirmyn buvo sunku, ypač einantiems kolonos priekyje,
nes jie turėjo praminti brydę storame sniego sluoksnyje. Tose vietose tarp
ežerų ištisinės fronto linijos nebuvo, todėl nepastebėjome, kaip atsiradome už
jos. Po 18 valandų žygio antroje dienos pusėje priėjome didelį kaimą Baltarusi­
joje, kurio pavadinimo neprisimenu, ir sustojome poilsio. Išsiskirstėme po kele­
tą žmonių pas kaimo gyventojus. Kitą dieną išėjome į tolesnę kelionę ir po
kelių dienų apsistojome Kovalių kaime, kuriame gyvenome ilgesnį laiką, vėliau
pasukome arčiau Lietuvos į Lesnikų kaimą, iš kur kovo 20 d. mūsų 10 žmonių
P.Paunksnio grupė išėjo. Kelionės laikas buvo nepalankus. Prasidėjo pavasario
potvyniai, maži upeliai pavirto upėmis. Keliavome apie tris savaites, kol pasie­
kėme Rokiškio rajono Miliūnų apylinkių miškus. Ten radome vietos gyventojų
grupę, kuriai vadovavo likęs apsuptyje Tarybinės armijos karininkas Diakovas
(smulkiau šią kelionę aprašo P.Federavičius knygoje „Partizanai", 1989, 79 p.).
Ši kelionė buvo sunki, kelis kartus patekome į policijos surengtas pasalas,
buvome užpulti, ypač kai artėjome prie Lietuvos. Pirmas didelis susidūrimas
įvyko balandžio pradžioje Baltarusijos Ovelikščių kaime. Šiose kautynėse žuvo
grupės vadas P.Paunksnis ir E.Puzinas, nesunkiai sužeistas S.Janilionis. Toliau
keliavome aštuoniese. Vadovavimą perėmė A.Latvis. Tik perėjus Lietuvos sie­
ną, Zarazų rajone, prie Rimšės kaimo, užpuolė nedidelis policininkų būrys, per
susišaudymą žuvo A.Latvis. Vadovavimą perėmė K.Vegys. Po kelių dienų ke­
lionės Rokiškio rajone, prie Lašų kaimo, per susišaudymą su policija naktį
dingo K.Vegys. (Jį suradome, atvykę į Biržų rajoną. Jis nesunkiai sužeistas
vienas atėjo ir gydėsi tėvų slepiamas). Toliau, nors ir sergančiam drugio liga,
man teko vadovauti tolesnei kelionei. Taip tik 6 iš 10 pasiekėme minėtą Diakovo grupę, kuri turėjo plačius ryšius su vietos gyventojais. Grupė beveik neturė­
jo ginklų. Mes nešėmės trijų žuvusiųjų automatus ir pistoletus. Taip buvo
apginkluoti dar šeši kovotojai. Su LPJŠvisą laiką palaikėme radijo ryšį. Netru­
kus buvo atsiųstas pirmas lėktuvas, kuris atgabeno nemažai ginklų, sprogmenų
ir kitų reikmenų. Tris grupės narius palikome Diakovo grupėje. Aš, J.Morkūnas
ir J.Variakojis išėjome į Biržų apylinkes ieškoti K.Vegio, beveik prieš metus
atvykusių J.Vosyliaus ir L.Lapinsko, kuriuos gana greit suradome. Jie per tą
laiką jau buvo užmezgę gana plačius ryšius Biržų, Vabalninku, Papilio, Pabir­
žės, N.Radviliškio valsčiuose1.
Birželio pabaigoje galutinai pasveikęs išėjau į Rokiškio rajoną. Čia jau buvo
suformuota nemaža gerai ginkluota grupė. Biržų rajone surinkome grupę ir
išvykome pas Rokiškio partizanus atsinešti ginklų. Likę Biržų girioje draugai
ruošė bazę. Rugpjūčio pradžioje 30 partizanų iš Rokiškio rajono perėjome į
Biržų girią. Būrys sparčiai didėjo. Gavo „Kęstučio" vardą. Spalio mėnesį į mūsų
būrį su 25 partizanų grupe iš Rokiškio atėjo A.Raguotis, „Žemaitės“ partizanų
junginio vadas. Ankstų spalio 15 d. rytą, kur buvo išstatyta sargyba, pasigirdo
šūvis ir sprogimas. Sargybiniai pranešė, kad pastebėjo vorele einančių kariškių,
apsirengusių vokiška uniforma. Vienas sargybinis nusitaikė į tą, kurio laipsnis
224

buvo aukštesnis, ir iššovė; šis kariškis krito, kiti pabėgo. Pasirodė, kad nukau­
tasis rankoje laikė granatą, į kurią pataikė kulka, jai sprogus buvo išdraskytas
žuvusiojo šonas. Paėmę žuvusiojo dokumentus, rusišką automatą PPŠ ir vokiš­
ką parabelį, nustatėme, kad tai Panevėžio apygardos policijos inspektorius ober­
leitenantas (atrodo, pavardė Francas, dokumentai buvo paslėpti ir po karo
neberadome). Nuotraukose pavaizduota, kaip jis ir kiti šaudė žmones. Taip pat
buvo nuotraukų, kuriose pavaizduota, kaip buvo deginami Šlapekių, Miliūnų ir
Lauciūnų kaimai Rokiškio rajone.
Po kurio laiko prasidėjo keletą valandų trukęs puolimas. Kai pasiuntėme
grupę į puolančiųjų užnugarį ir pradėjome šaudyti, puolantieji pabėgo. Likęs
vokiečių vairuotojas dar bandė šaudyti proskynoje pasistatęs kulkosvaidį, bet
buvo nukautas. Gyventojai pasakojo, kad mus puolė 400 policininkų grupė.
Mūsų buvo apie 120. Nė vienas nežuvo ir nebuvo sužeistas. Po šio mūšio
Rokiškio grupė išėjo. Mes savo būrio žmones suskirstėme į mažas grupeles,
nustatėme ryšius ir išskirstėme po kaimus Biržų, Papilio,Daujėnų, Pabiržės,
Vabalninku ir N.Radviliškio valsčiuose. Tai buvo padaryta stengiantis išvengti
tolesnio puolimo. Po savaitės buvo sutelktas pulkas kareivių su pabūklais,
tanketėmis. Žvalgybos lėktuvai visoje Biržų girioje pradėjo partizanų paiešką.
Tris dienas pabraidę po girią ir nieko neradę, išvažiavo. Žiemą miškuose apgy­
vendinti kovotojus nebuvo galimybių, todėl iki pavasario likome išsklaidyti
mažomis grupėmis kaimuose. Tarp gyventojų atlikome aiškinamąjį darbą, plėtėme ryšius, mokėme jaunus kovotojus, organizavome atsišaukimų spausdini­
mą ir platinimą. Buvo išleisti devyni atsišaukimai — lapeliai. Didžiausias prie­
šas pasipriešinimo judėjime, ypač ginkluotame prieš nacizmą, buvo išdavystė ir
į kovotojų eiles infiltruoti agentai. Mūsų būrys iš rėmusių gyventojų nepatyrė
nė vienos išdavystės. Stengėmės parinkti tinkamus ryšininkus ir rėmėjus, išlai­
kyti konspiraciją. Vis dėlto vienas iš belaisvių (jų būryje buvo keletas) pasirodė
esąs vokiečių saugumo agentas. Jis, pritaikęs momentą, nušovė tuo metu bū­
riui vadovavusį K.Vegį ir pasidavė policijai. Laimei, buvo gerai organizuota
konspiracija, todėl nieko daugiau, be šeimininkės ir dviejų draugų, su kuriais
gyveno, išduoti negalėjo.
Mūsų būryje nelaimingai susiklostė vadovų likimas. Net keturi vadovai —
P.Paunksnis, A.Latvis, J.Vosylius ir K.Vegys — žuvo. Nemaža problema buvo
kovotojų maitinimas. Kai būrys padidėjo iki 4 grupių ir buvo apie 150 žmonių,
jiems maitintis reikėjo didelio kiekio maisto produktų. Mėsa apsirūpinome,
išvarę į mišką iš vokiečių kolonizatoriaus ūkio, atkelto prie Biržų, visą kaimenę
galvijų, sviestą gabenome iš pieninių, iš malūnų — miltus. Kitus produktus
pirkome, nes pinigų turėjome pakankamai, juos atsiųsdavo kartu su ginklais.
Kai Biržai buvo išlaisvinti, į banką nunešėme apie 160 000 ostmarkių.
Sunkiau buvo organizuoti duonos kepimą. Parinkdavome nuošalesnius vien­
kiemius ir tuos, kurie buvo arčiau grupių dislokavimo vietų. Reikia atiduoti
deramą pagarbą žmonėms, kurie ryžosi tokiam pavojingam darbui ir teikė labai
reikalingą paramą.
Iš viso per visą tą laiką, įskaitant netektis kelionėje, žuvo 16 kovotojų ir
225

rėmėjų, keletas rėmėjų buvo areštuoti, bet visi po žiaurių tardymo egzekucijų
paleisti, nieko iš jų neišgauta, be to, jie ne ką ir žinojo, išskyrus tai, kad pas
juos buvo atėję partizanai.
<...>

Eskaluojamas teiginys, kad Lietuva buvo antrą kartą okupuota 1944 metais.
Kaip galima okupuoti Lietuvą, jei ji jau buvo okupuota? Kovoti prieš Tarybinę
armiją 1944 metais reiškė ne ką kitą, o siekimą išsaugoti Lietuvoje hitlerinę
okupaciją, nacizmą, atitolinti reicho žlugimą, pailginti milijonų žmonių kan­
čias, pasiųsti į nacistinių krematoriumų krosnis dar tūkstančius koncentracijos
stovyklų kalinių, viltingai laukiančių išvadavimo.
Kariai — ne politikai, todėl ir negalėjo spręsti pokarinės Europos sutvarky­
mo. Kario misija buvo — išvaduoti Europos tautas ir pačius vokiečius iš naciz­
mo košmaro, ir šią misiją jie garbingai įvykdė.

226

KAREIVIO ŠIRDIS NESENSTA
Kalba, pasakyta 2006 metų lapkričio 15 dieną
iškilmingame susirinkime, skirtame Karo veteranų organizacijos
50-mečiui ir 16-osios lietuviškosios divizijos 65-osioms metinėms.
Vera PETRAUSKIENĖ

Minime 16-osios lietuviškosios divizijos įkūrimo jau 65-ąsias metines. Divizi­
jos, kuri Pasaulio tautų Antihitlerinės koalicijos kovoje prieš nacizmą garbingai
atstovavo lietuvių tautai, Lietuvai. Š i o j e kovoje (priešo užnugaryje) dalyvavo ir
Lietuvos partizanai-antifašistai, su ginklu rankose savo tėvynėje Lietuvoje ko­
vėsi su okupantais.
Šias dvi kovotojų grupes siejo glaudus ryšiai. Juk daugelis tarybinių partiza­
nų praėjo 16-osios divizijos mokyklą, auklėjimą, Balachnos muštrą. Jos kariai
vėliau savanoriškai tapo partizanų spec mokyklos kursų auklėtiniais . Tokį kelią
nuėjau ir aš, kol 1943 m. vasarą parašiutu nusileidau priešo užnugaryje Baltaru­
sijoje — partizanų valdomame rajone.
Partizanams irgi teko patirti sunkią karo buitį, jo sunkumus, naktinius žy­
gius, kovinius susidūrimus, gyvenimą miške, žeminėse, pakelti priešo organi­
zuotas blokadas, alkį, šaltį. Skirtumas nebent tas, kad divizijos karys priešą
matė aiškiai — prieš save ir žygiavo Tėvynėn, o partizanai veikė savo krašte,
bet priešą jautė visur ir aplinkui.
Lietuvių tautos, liaudies pasipriešinimas hitleriniams okupantams prasidėjo
nuo pirmųjų karo ir okupacijos mel ų. Pradžioje jis reiškėsi antihitlerine propa­
ganda, parama badmiriaujanl iems tarybiniams karo belaisviams, sukurtų žydų
getų gyventojams, taip pat okupantų valdžios įstatymų, paliepimų nevykdymu,
sabotažo ir net diversijų aktais transporte, gamyboje.
Dažnai tai vykdė atskiri asmenys — išlikę gyvi tarybiniai aktyvistai —
daugiausia jaunimas, paprasti miesto ir kaimo darbo žmonės, tarybiniam gyve­
nimui pritarę liaudies inteligentai. Jie kūrė įvairias antifašistines grupeles, gru­
pių organizacijas. Tačiau jos buvo tarpusavyje nesusijusios, prastai organizuo­
tos, dar prasčiau ginkluotos. Deja, daugelis jų okupantų ir jų vietinių pakalikų
gana greitai buvo likviduojamos.Jų nariai buvo kankinami, sušaudyti ar įkalinti
kalėjimuose, koncentracijos stovyklose. Tačiau tai buvo pirmasis, neorganizuo­
tas, gaivališkas tikrojo pasipriešinimo okupantams Lietuvoje judėjimas. Tik

1942 m. lapkričio 26 d. įkurtas Lietuvos partizaninio judėjimo štabas, vadovau­
jamas Antano Sniečkaus, ėmė kontroliuoti partizanų veiklą Lietuvoje, vadovau­
ti jam. Deja, dvi Operatyvinės grupės patyrė nesėkmę. Tik trečiajai Operatyvi­
nei grupei (vadovas — Motiejus Šumauskas), pasinaudojus broliška baltarusių
partizanų parama, pavyko partizaninį judėjimą Lietuvoje sukoordinuoti.
Baigiamuoju karo laikotarpiu partizanų judėjimui Lietuvoje vadovavo du
centrai: Šiaurės srities komitetas (vadovas — pulkininkas Kazimieras — Motie­
jus Šumauskas) ir Pietų srities komitetas (vadovas — pulkininkas Jurgis —
Genrikas Zimanas).
Per visą karo laikotarpį Lietuvoje veikė 94 partizanų būriai, jų gretose kovojo
per 10000 partizanų ir kita tiek pasipriešinimo dalyvių — partizanų ryšininkų,
rėmėjų. Pačiais bendriausiais duomenimis, tarybiniai partizanai sunaikino 577
karinius ešelonus su karine technika, kariuomene, apranga, ir maistu. Sugadino
ir sunaikino per 400 garvežių, apie 3000 vagonų, suardė 110 tiltų, sunaikino
daug kilometrų ryšių linijų, nukovė per 14000 priešų. Partizanai išgelbėjo daug
žmonių nuo fašistinės vergovės ir mobilizacijų, atėmė iš okupantų daug jų
prisiplėšto turto.
Tarybiniai partizanai platino tarybinę spaudą, leido 20 pogrindinių laikraščių,
išplatino per 300 pavadinimų atsišaukimų. Jie atliko daug drąsių diversijų, svarbių
žvalgybinių operacijų. Iki Raudonosios armijos atėjimo išvadavo keletą Rytų Lie­
tuvos miestelių ir kaimų, tapo Armijos vedliais ir talkininkais. Septyniems Lietu­
vos tarybiniams partizanams už kovinius nuopelnus suteiktas Tarybų Sąjungos
Didvyrio vardas, per 1800 kovotojų buvo apdovanoti ordinais ir medaliais.
Partizanai ne tik dalyvavo Lietuvos sostinės išvadavimo kovose, bet jau
pirmąją išvadavimo dieną įsijungė į miesto tvarkymo darbą, o mūsų vadas
pulkininkas Kazimieras (Motiejus Šumauskas) tapo net miesto galva. O ir išva­
davus kraštą partizanų nelaukė nei poilsis, nei prabanga. Visi jie iš karto įsijun­
gė į Tėvynės atkūrimą, mokslą.
Dabar prisimename ir pagerbiame visus tuos per 10000 partizanų, pogrindi­
ninkų, partizanų ryšininkų, tūkstančius jų rėmėjų ir žuvusių per 1400 kovotojų.
Deja, žuvusieji kare su viso pasaulio priešu — hitleriniu nacizmu, o ir dar gyvi
to karo veteranai savo Tėvynėje Lietuvoje nėra oficialiai gerbiami ir deramai
vertinami. Todėl šis retas mūsų susiėjimas bus ir kuklus visų Lietuvos patriotų
— antifašistų atminimo pagerbimas.
Noriu dar kartą pabrėžti ypatingą paramą, kurią Lietuvos antihitleriniam
partizaniniam judėjimui suteikė broliai baltarusiai — partizanai. Jie ne tik daž­
nai suteikdavo pirmąją prieglaudą Lietuvos partizanams, leido naudotis jų bazė­
mis, aerodromais, rėmė ginklais, amunicija, bet ir buvo dažnai jų mokytojai,
palydovai ir kelių vadovai žygiuose ir kartu kovėsi.
Gyvų partizaninio judėjimo narių vardu leiskite pasveikinti 16-osios divizijos
karius veteranus, mininčius garbingą šauniosios divizijos 65-ąją sukaktį ir palin­
kėti mums visiems dvasios ir kūno tvirtybės, įveikti visas negandas, likti tokiais
pat tvirtais, kokie buvome karo ir sunkiais Tėvynės atkūrimo pokario metais.
Patvirtinkime lakų posakį:
Nesensta kareivio širdis!
228

DIVIZIJA POKARYJE
Jonas GURECKAS

Pergalės dieną divizija sutiko Latvijoje, Kurše. Priėmusi hitlerinės armijos 263osios ir 563-osios pėstininkų divizijų dalinių kapituliaciją, ėmė ruoštis kelionei į
namus. 1945 m. liepos 13 dieną, vadovaujama vado pulkininko V.Motiekos, pra­
dėjo triumfo žygį į Vilnių per Lietuvos miestus, miestelius ir kaimus. Divizija
žygiavo per Židikus, Mažeikius, Kuršėnus, Šiaulius, Radviliškį, Kėdainius, Kauną.
Daugelio karių krūtines puošė ordinai ir medaliai — sumanumo, drąsos ir didvy­
riškumo ženklai. Žmonės karius pasitikdavo su duona ir druska, gėlėmis, sveikini­
mo šūkiais. Vyko mitingai, susitikimai su gyventojais, vaišės namuose. Žygis
baigėsi Vilniuje. Pagrindiniai daliniai įsikūrė taip vadinamame Šiaurės miestelyje.
1947 metų pradžioje divizija pertvarkyta į Lietuviškąją šaulių brigadą. Briga­
dai vadovavo pulkininkas V.Motieka, vėliau pulkininkas Korenevskis. 1950 me­
tais vėl atstatytas divizijos statusas. Jos vadu tapo generolas majoras J.Žiburkus, pavaduotoju pulkininkas V.Lunia, štabo viršininku pulkininkas J.Sniežkovas. Politiniam skyriui vadovavo pulkininkas E.Mažeika, vėliau papulkininkis
J.Piligrimas, po jo pulkininkas A.Randakevičius.
Divizijos sudėtyje buvo trys šaulių pulkai, du artilerijos, zenitinės artilerijos
ir tankų pulkai, prieštankinis artilerijos divizionas, atskiri pionierių, ryšių bata­
lionai ir kiti padaliniai. Jiems vadovavo karo mūšiuose užgrūdinti, didelį kovinį
patyrimą turintys vadai P.Petronis, Л.Stanislovavičius, Tarybų Sąjungos Didvy­
ris V.Vilenskis, Prilepskis, V.Malkevičius, S.Rudžionis, Velička, Počekajevas ir
daugelis kitų puikių vadų.
1950
metais vėl buvo atstatytos kuopų vadų pavaduotojų politiniam darbui
pareigybės. Prireikė politinių darbuotojų. 50 vyrų, dirbusių partinį politinį dar­
bą Respublikos organizacijose, buvo pašaukti į armiją iš atsargos. Tris mėne­
sius pasimokę Vilniaus pėstininkų mokyklos kursuose jie užėmė pareigas divi­
zijos daliniuose.
Pokario metais divizijoje tarnayo tūkstančiai Lietuvos jaunuolių. Jie praėjo
puikią vyriškumo mokyklą. Mes visi — karininkai, jaunesnieji vadai ir eiliniai
— mokėmės kariauti, stengėmės tęsti kovines tradicijas tų, kurie kovojo fronte
prieš hitlerinius okupantus.
Kasmet nuo gegužės antrosios dienos iki spalio mėnesio gyvenome Pabra­
229

dėje, vasaros stovykloje, palapinėse. Jaunuoliai grūdinosi fiziškai ir morališkai,
ugdė patriotizmo, tėvynės meilės jausmus.
Dieną ir naktį mes mokėmės taikliai šaudyti iš įvairių ginklų į taikinius.
Mūšio meno žinias karininkai tobulino maketuose sumodeliuotose vietovėse,
poligonuose, o rudenį ir žiemą, kai būdavo nuimtas derlius, laukuose ir miš­
kuose. Pratybų metu puolėme „priešą" ir gynėmės nuo jo. Liejome prakaitą ir
šalome. Sparčiu maršu įveikdavome nemažus atstumus. Ypač sunkūs žygiai
būdavo su dujokaukėmis ir specialia apranga prieš radiaciją atominio pavojaus
metu. Ne visi šiuos žygius ištverdavo, bet taip reikėjo. Mokėmės ginti savo
socialistinę tėvynę. Manau, čia labai tiktų divizijos kario, artileristo, poeto
Broniaus Mackevičiaus „Baladė apie vandenį".
Per alkanus sukepusius smiltynus
Žygiavo pulkas, dulkinas būrys.
Pražilęs vadas ėjo pirmutinis,
Gale —jauniausias dalinio karys.
Nuo prakaito drabužiai įsūrėjo,
O kojos, rodės, apautos švinu.
Norėjo vadas ir kariai norėjo
Prisėst kur nors ant šlaito akmenų.
Bet stūmėsi, įsakymą atminę,
Į priekį. Be pavėsio. Be kelių.
Kol pats jauniausias žemę apkabino
Ir akimis pasakė: negaliu.
Kariai sustojo. Netarė nė žodžio.
Pasikvietė tik vadą prie savęs
Ir ištiesė pajuodusias nuo suodžių
Apytuščias ir karštas gertuves.
Surinko vadas gertuves. Supylė
į draugo lūpas brangius lašelius.
Ir pats jauniausias nejučiom pakilo
Ir šautuvą pasiėmė tylus.
Žygiavo vėl kareiviai per smėlyną
Ir net nejuto, eidami pirmyn,
Kad ne vanduo jų draugą atgaivino,
O meilė, įsruvenus vandenin.
Taip taikos metu kariai rodė didvyriškumą, ištverdavo visus kario gyvenimo
sunkumus. Pavyzdžiu buvo komunistai ir komjaunuoliai. Veikė stiprios ir akty­
vios partinės ir komjaunimo organizacijos. Divizija buvo drausmės, tvarkos ir
švaros pavyzdys. Čia vyravo geri tarpusavio santykiai, nežinojome senių savi­
valės, patyčių, nestatutinių santykių. Kas be ko, pasitaikydavo ir drausmės
pažeidimų: savavališko pasišalinimo iš kareivinių, pavėlavimų iš miesto ir t.t.
Tačiau tai buvo išimtys.
230

Divizijos ūkio dalis ir statybininkai atliko daug darbų, tvarkydami ir gerin­
dami kareivių ir karininkų gyvenimo sąlygas. Kariai buvo gerai aprengti, tvar­
kingi. Žiemą nešiojo šiltus apatinius ir autus, turėjo vatinukes. Maistas geras,
sotus, įvairus: bulvės, daržovės, kruopų košės, mėsa, silkės, sviestas, cukrus ir
1.1. Atvykusiems į diviziją naujokams, turintiems menką svorį, po pusmečio
žygiuojant rikiuotėje „drebėdavo" žandai. Dalis karininkų neturėjo valdiškų
butų, gyveno prisiglaudę privačiuose kambariuose, įvairiose miesto vietose.
Buvo susirūpinta statyti savus gyvenamuosius namus. Tokie namai buvo pasta­
tyti Vilniuje, šalia Šiaurės miestelio, ir Pabradėje. Karininkų gyvenimo sąlygos
pagerėjo, padidėjo jų mobilumas. Pavojaus atveju karininkai į dalinius atvykda­
vo labai greitai. Atidarius Karininkų namus (dabar prezidentūra) karininkų gy­
venimas tapo turiningesnis. Čia ateidavo pasiklausyti įvairių koncertų, vykdavo
poilsio vakarai, šokiai, dirbo meno saviveiklos kolektyvai. Pailsėti, pasilinks­
minti susirinkdavo su šeimomis.
Kiekvienais metais Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos metines pažy­
mėdavome dalyvaudami kariniame parade. Paradui įtemptai ruošėmės, daug
treniravomės paradiniam žygiui. Gražiai atrodydavo karių kuopos: gretų lygiuotė, gražus paradinis žingsnis. Žmonės, sustoję šaligatviuose, lydėdavo mus
sveikinimais, plojimais. Respublikos vadovybė kaskart pareikšdavo padėką.
Didžiavomės, kad mus aplankė TSRS gynybos ministro pavaduotojas marša­
las L. Govorovas. Jo vizitas patvirtino, jog divizija buvo gerai vertinama. Pas
mus lankėsi ir kiti aukšti Tarybinės armijos vadai. Buvodavo Respublikos vado­
vai A.Sniečkus, J.Paleckis, M.Šumauskas.
1951
metų gruodžio mėnesį divizija pažymėjo savo pirmąjį dešimtmetį. Ta
proga Respublikos vyriausybė surengė priėmimą. Didelė grupė vadų buvo ap­
dovanoti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Garbės raštais.
1956 metais šalyje išformuoti visi nacionaliniai kariniai junginiai. Neliko ir
mūsų divizijos. Daugelis karių demobilizavosi, įsijungė į Respublikos ūkio ku­
riamąjį darbą. Jie tapo gerais kolektyvų vadovais, įvairių specialybių žinovais,
gerais darbininkais ir kolūkiečiais. Ir dabar, būdami garbaus amžiaus, dalyvauja
karių veteranų organizacijų darbe, padeda vieni kitiems organizuoti turiningesnį gyvenimą.

231

PRISIMINIMAI APIE KARINĘ TARNYBĄ
LIETUVIŠKOJE DIVIZIJOJE*
Stepas BLAŽEVIČIUS

1950 metais aš ir grupė draugų (Jonas Glovackas, Jonas Gureckas, Kuraki­
nas ir kiti, baigę dvimetę respublikinę partinę mokyklą) buvome pašaukti tar­
nauti divizijoje politiniais darbuotojais. Tada mums buvo po 20 —25 metus,
kariuomenėj anksčiau netarnavę. Todėl pradžioje teko mokytis 3-jų mėnesių
karinių — politinių darbuotojų kursuose, organizuotuose prie Vilniaus pėsti­
ninkų vidurinės karo mokyklos, buvusios Antakalnio gatvėje. Visiems mums
buvo suteikti karininkų laipsniai. Man 1950 m. rugpjūčio mėn. Gynybos mi­
nistro įsakymu buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis.
Tuose kursuose politinių bei karinių mokslų disciplinų mus mokė patyrę, jau
pagyvenę karininkai. Tokie, kaip pulkininkas Puliajevas, papulkininkis Volkovas,
majoras Traukinąs ir kili. Ten mes įgijome karinių mokslų pagrindus, šiek tiek
išmokome rikiuotės, ugnies parengimo, šaudymo, karinių statutų žinių. Priprato­
me prie griežtos karinės drausmės. Be to, pratinomės ir prie politinio darbo su
kariškiais, nes pagal mokyklos vadovų nurodymus, mes kartais pravesdavome
politines informacijas aktualiais klausimais mokyklos kursantams.
Jau tuo metu teko dalyvauti įvairiuose, turinčiose svarbią reikšmę, respubli­
kos visuomenini uosi' renginiuose. Man 1950 m. rudenį teko stovėti garbės
sargyboje atidengiant Vilniaus miesto ir Respublikos išvaduotojui iš vokiškųjų
okupantų armijos generolui Černiachovskiui paminklą.
Po kursų buvau paskirtas tarnauti 249-ajame šaulių pulke, kuriam vadovavo
pradžioje papulkininkis Prilepskis, vėliau pulkininkas V.Malkevič. Štabo virši­
ninkas — pulkininkas Čmilj, vado pavaduotojas politiniams reikalams — pa­
pulkininkis Anatolijus Mičiūda, vėliau majoras Česlovas Perkauskas.
A.Mičiūda mums, jauniems pulko politiniams darbuotojams, buvo kaip tik­
ras tėvas, turintis didelę gyvenimo patirtį. Mes matėme, kaip jis rūpinasi karei­
viais, nuolat sekė, kad niekas jų nenuskriaustų. Tada jokios „dedovščinos" tarp
kareivių nebuvo. Prisimenu, kaip A.Mičiūdai reikalaujant pulko vadas A.Malkevič vieną rytą išrikiavęs visą pulką nubaudė pulko seržantų mokyklos viršilą
‘ Iš asm eninio archyvo

232

Misiūną už tai, kad jis, įpykęs, po kursantų rytinio prikėlimo neleido jų į
tualetą, o iš karto rikiuotėje nuvedė atlikti fizinę mankštą.
Norisi pažymėti ir tai, jog ir divizijos kareiviai nesivaržė ginti savo teisių,
suteikiamų karinių įstatų. Pamenu, 1952 metais, man tarnaujant zenitiniame
pulke pulko mokyklos viršininko pavaduotoju politiniams reikalams, vasaros
stovykloje Pabradėje įvyko labai nemalonus incidentas. Vieną dieną buvau
paskirtas pulko budinčiuoju. Budintis ir pulko gydytojas, prieš duodant leidimą
valgydinti kareivius, privalėjo palys patikrinti maisto kokybę. Aš ir gydytojas
pasirašėme sutikimą valgyklos žurnale pradėti vakarienę, nors jautėsi nemalo­
nus silkės kvapas. Grįžau į pulko štabą. Staiga atbėgo pulko budinčiojo gydy­
tojo padėjėjas seržantas ir pranešė, jog valgykloje didžiausias triukšmas, pana­
šus į kareivių maištą. Tuoj pal nubėgau į valgyklą. Ten kareiviai vakarienės
nevalgė. Triukšmavo, stukseno lėkštėmis ir mėtė silkes vienas į kitą. Bandžiau
paaiškinti, jog silkės kokybė gera, gydytojų patikrinta, tačiau manęs niekas
neklausė. Liepiau budinčiojo padėjėjui tuoj pat skambinti divizijos budinčia­
jam, o pats raminau kareivius. Tada man padėjo tiesioginiai pavaldiniai —
mokyklos kursantai, kurie visgi pradėjo raminti „karštuolius". Po to divizijos
komisija tyrė tą įvykį, iš sandėlių buvo išimtos visos nemaloniai kvepiančios
silkių statinės, o kai kas iš ūkio vadų gavo nuobaudas.
Iš divizijos vadų ir politinių darbuotojų buvo reikalaujama dirbti ne lik su
kareiviais, bet ir prie progos su vietiniais gyventojais, palaikyti su jais gerus
santykius. Dažnai teko bendrauti su žmonėmis vykdant taktinius mokymus,
išvykstant kuriam laikui už kareivinių ribų.
Kartą, o tai buvo 1952 m. rugsėjo pradžioje, 249-ojo pulko daliniai buvo
išvykę atlikti taktinius mokymus Vilniaus rajono teritorijoje. Teko nakvoti ne­
toli Paberžės miestelio. Viename kaime vakare surinkome vietinius valstiečius
ir aš skaičiau jiems politinę informaciją tuo metu aktualiais šalies vidaus ir
užsienio politikos klausimais. Prisistačiau, mane mielai sutiko, kadangi ir aš
gimęs ir užaugęs netoli Vilniaus mirsiu. Pokalbiai nutrūko netikėtai ir juokin­
gai, kadangi į tą namą, kur vyko informacija, atbėgo moteriškė ir pranešė, jog
kol čia vyksta kalbos, kareiviai purto obelis. Tiesa, pykčio nebuvo, bet pokal­
bis nutrūko.
1952
m. mūsų karinių dalinių atstovai buvo pakviesti dalyvauti didelę politi­
nę reikšmę turinčiame renginyje
hidroelektrinės prie Drukščių ežero atidary­
me. Man teko vadovauti grupei kariškių, maždaug 30 žmonių, iš įvairių dalinių.
Ten susirinkę žmonės mus sutiko labai šiltai, pabendravom, pašokom su mergi­
nom ir su gera nuotaika grįžome į savo stovyklą. Elektros stotis buvo pastatyta
prie 3-jų broliškų respublikų — Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos — sienų ir
simbolizavo tautų draugystę.
Mūsų kariai, reikalui esant, padėdavo vietiniams organams sprendžiant iškilu­
sias problemas. Pavyzdžiui, 1952 ar 1953 metų (tiksliai nepamenu) vasarą, keletą
mėnesių Baltojoje Vokėje, netoli Vilniaus miesto, dideliame plote degė durpės.
Kadangi to gaisro gaisrinėms komandoms užgesinti nepasisekė, mūsų divizijos
233

kariai keletą savaičių aktyviai dalyvavo gesinant durpes, kol gaisrą užgesino.
Du kartus per metus vykdavo inspektoriniai patikrinimai, dažniausiai juos
organizuodavo divizijos štabo ir politinio skyriaus karininkai, bet neretai atvyk­
davo ir aukšti vadai iš Pabaltijo karinės apygardos. Kiekvienam tokiam patikri­
nimui buvo kruopščiai ruošiamasi, kareiviai jautė įtampą ir stengėsi parodyti
savo kovinio bei politinio pasirengimo aukštą lygį.
Po patikrinimo visada sekdavo paskatinimai, svarbiausi jų buvo trumpalai­
kės atostogos į gimtinę. Prisimenu, kaip kartą į vasaros stovyklą Pabradėje
aplankyti naujos karinės technikos parodos atvyko LKP CK Pirmasis sekreto­
rius A.Sniečkus, LTSR AT Prezidiumo pirmininkas J.Paleckis, Respublikos kari­
nis komisaras generolas majoras Macijauskas, vidaus reikalų ministras J.Bartašiūnas ir kiti aukšti Respublikos vadovai.
Svečiams buvo surengti poligone parodomieji šaudymai iš pabūklų. Visiems
buvo labai malonu stebėti, kaip kariai artileristai taikliai šaudė. Vienas seržantas iš
45 mm prieštankinio pabūklo vieną po kito maždaug 100 m. atstumu į šipulius
sušaudė imituotus judančius tankus. Divizijos vadas generolas majoras J.Žiburkus
visiems girdint apdovanojo seržantą, suteikdamas jam 10 parų atostogų.
Kiek prisimenu, divizija visada tarp Pabaltijo karo apygardos karinių dalinių
pagal karinį ir politinį parengimą užimdavo pirmaujančias vietas, o vieną kartą
buvo paskelbta, jog užėmė 1-ąją vietą ir tarp TSRS ginkluotųjų pajėgų dalinių.
Prisimenu vieną Pabaltijo karo apygardos karo Tarybos posėdį, kur ir man,
tuomet buvusiam 249-ojo šaulių pulko komsorgu, leitenantui, teko dalyvauti.
Posėdis vyko 1952 m. Vilniuje, tuometiniuose karininkų rūmuose (dabar LR
prezidentūra). Tarybos posėdį vedė jos vadovas karo apygardos vadas armijos
generolas J.Bagramianas, dalyvavo A.Sniečkus, kaip Pabaltijo apygardos karo
tarybos narys, Vilniaus tuometinės srities partijos komiteto I-asis sekretorius
F.Bieliauskas, Respublikos karinis komisaras generolas majoras J.Macijauskas,
divizijos ir pulką vadai, jų pavaduotojai politiniams reikalams, partorgai ir komsorgai. Buvo svarstomi karinio bei politinio parengimo divizijoje klausimai.
Armijos generolas I.Bagramianas gerai įvertino divizijos karių kovinį ir politinį
parengimą, bet pabrėžė, jog turint tokį visapusišką Respublikos vadovų pasiti­
kėjimą, galima ir reikia pasiekti geresnių rezultatų.
Gerai prisimenu pasakytą A.Sniečkaus kalbą. Jis pabrėžė įtemptą tarptautinę
padėtį ir būtinumą nuolat stiprinti mūsų gynybinę galią. Sakė, jog Respublikos
partiniai ir tarybiniai organai siunčia tarnybai Lietuviškojoje divizijoje geriau­
sius jaunuolius, komunistus ir komjaunuolius tam, kad praėję karinės tarnybos
metu gerą karinio ir politinio auklėjimo mokyklą, grįžę į civilinį gyvenimą būtų
panaudojami tarybiniame, partiniame, komjaunimo darbe. Tada jis pakartojo
jau sklandantį posakį, jog atitarnavę Lietuviškojoje divizijoje kariai — tai Res­
publikos aukso fondas. Tokia Respublikos autoritetingo vadovo nuomonė be
abejo įkvėpdavo ir mus visus dirbti geriau.
Nuo Sniečkaus gavo kritikos generolas J.Macijauskas už tai, kad kartais
tarp šauktinių pasitaikydavo išdykę jaunuoliai, o mūsų gerbiamas A.Mičiūda
234

už tai, kad pulke kiek pašlijo karinė drausmė.
Giliai atmintyje įstrigo 1953 kovo mėn. pradžios įvykiai. Turiu omenyje
Stalino mirtį, kuri sukrėtė mus visus. Stalino laidojimo dieną divizija buvo
išrikiuota Šiaurės miestelyje divizijos teritorijos stadione, mes per įjungtus radi­
jo garsiakalbius klausėmės iš Kremliaus Chruščiovo, Molotovo ir Berijos kalbų.
Daugelis mūsų karių šluostėsi ašaras, labai susijaudinęs buvo ir J.Žiburkus.
1956 metais divizija buvo likviduota, jos karininkai buvo pervesti tolesnei
tarnybai į kitus dalinius, o politiniai darbuotojai nukreipti į LKP CK, kur gavo
nukreipimus darbui Respublikos partiniuose ar tarybiniuose» organuose.

235

ŠEŠIOLIKTOSIOS LIETUVIŠKOSIOS DIVIZIJOS
GIMTADIENIUI*
(Iš karininko dienoraščio)
Antanas RIMDŽIUS

Po Didžiojo Tėvynės karo diviziją performavo į brigadą, o 1950 m. ji vėl
atgavo šaulių divizijos statusą. Beje, atgaivinta divizija buvo „kadruota", tai
yra, karininkų tarnavo tiek, kiek buvo etatų, o seržantų ir kareivių — trečdalis.
Aukštieji divizijos ir dalinių karininkai — visi frontininkai. Išskirtinį autori­
tetą turėjo pulkininkas V.Motieka, artilerijos viršininkas pulkininkas P.Petro­
nis. Labai patrauklios 224-ojo artilerijos pulko vadų pulkininko S.Rudžiono,
pulkininko N.Kuzmino asmenybės.
Per karą daugiau kaip 10 000 karių žuvo fronte. Žuvusiųjų didvyrių sąrašai
paskelbti atskira knyga.
Prieš karą, per karą, po karo Raudonoji armija, Tarybinė armija liaudies
buvo gerbiama, mėgiama, mylima. Ji viliojo paauglius ir jaunimą.
Per patį karo įkarštį, 1943 m. vasarą, pasitaikė proga stoti mokytis į Antrąją
Maskvos specialiąją artilerijos mokyklą. Tai buvo geriausia Maskvos vidurinė
mokykla, Karo gimnazija. Tokių mokyklų Maskvoje buvo trys. Rinktiniai pe­
dagogų kadrai. Medvilninė ir graži vilnonė uniforma. Puikios patalpos. Karui
prasidėjus, mokyklas išvežė į Anženo — Sudženską ir Leninską Kuznecką. Abu
— Kuzbaso regiono miestai.
Raudonoji armija mėgino atgaivinti kadetų korpuso sistemą.
Baigiau Antrąją Maskvos specialiąją artilerijos mokyklą 1946 m. Mums jau
buvo po 18 metų. Visi komjaunuoliai. Tais pačiais, 1946 metais, stojome į
Karininkų mokyklas. Draugai išvažiavo į Riazanės vyriausiosios vadovybės re­
zervo artilerijos mokyklą. Aš — į Maskvos pirmąją gvardijos reaktyvinės artile­
rijos mokyklą. 1949 m. pavasarį man suteikė gvardijos leitenanto laipsnį.
Žinojau, jog Pabaltijo karo apygardoje dislokuota Lietuviškoji divizija. Bai­
gęs Karininkų mokyklą pirmąja kategorija,turėjau teisę pasirinkti apygardą.
Pasirinkau Pabaltijo apygardą.
‘„Opozicija", 2006 m., Nr. 14

236

Atvykau į brigados štabą. Brigados vadas pulkininkas V.Motieka. Prisista­
čiau. Paskyrė vadovauti 224-ojo artilerijos pulko valdymo būriui. Pirmieji įspū­
džiai, atvykus į karinį dalinį, susiformuoja stebint karių tarpusavio santykius,
tvarką, švarą, drausmę, vidaus tarnybą.
Iš kitų armijos dalinių ir junginių Lietuviškoji divizija išsiskyrė geromis savy­
bėmis. Tai buvo didelis ir seržantų bei viršilų nuopelnas. Divizija turėjo puikius
šios kategorijos jaunesniuosius vadus. Tai Glaudelis, Stančikas, Andriūnas ir
kiti. Vidaus tvarka laikėsi ant jų pečių. Dėl to divizijos kariai nežinojo „senių"
savivalės bei patyčių ir vadinamų „nestatutinių" santykių. Žinoma, kartais kas
nors prisigerdavo, pasišalindavo iš kareivinių be leidimo. Sykį mano du seržan­
tai, Kauno plevėsos, pabėgę į miestą, prisigėrė. Patrulis juos sugavo, o aš
turėjau atsisėsti į „kalėjimą"
gaubtvachtą dvylikai parų.
Taip atsitiko 1954 m. spalį. „Kalėti" neteko,nes spalio švenčių proga buvo
paskelbta amnestija. Pulko štabas davė man arešto dokumentus liktai spalio 5
dieną. Spalio 6 d. — amnesli|u Labai žmoniškai ir draugiškai pasielgė.
Divizija nuolat rūpinosi kariui1 parengtimi. Nuo gegužės iki rugsėjo — Pa­
bradės stovykla. Mokymai. Pratybos. Žiemą visą mėnesį artilerijos šaudymai
Pabradės poligone. Jūros šaudymai netoli Rygos, prie Lielupės. Zenitinės artile­
rijos diviziono kovos šaudymai Palangos poligone. Kartą teko Pabradės poligo­
ne šaudyti su dviem stebėjimo punktais ir vos neįvyko katastrofa. Žinoma, kad
gaubicos sviedinys ne unitarinis. ( iilzė j vamzdį įdedama atskirai nuo sviedinio.
Nuotolius koreguojant reikia sumažinli arba padidinti į gilzę įdėtų parako mai­
šelių skaičių. Tą kartą kareivėlis <ilsiI ik linai išėmė iš gilzės vienu maišeliu dau­
giau, ir sviedinys sprogo už kairiojo slebėjimo punkto. Galėjo žūti mano drau­
gas — Jurgis Petkevičius. Laimei, viskas baigėsi gerai.
Nuolat juda daug technikos, žmonių. Šaudoma. Iki nelaimės —vienas žingsnis.
Per metus įvairiomis aplinkybėmis žūdavo apie penketą karių. (Tai nėra statis­
tika, tiktai mano subjektyvi nuomonė).
Po karo, po atominio Japoni jos bombardavimo 1945 metų rudenį, Vašingto­
nas kasmet tvirtindavo Tarybų Sąjungos atominio bombardavimo planus. Pa­
vyzdžiui, planą „Dropšot". Nei naujo karo pradžią numatė šeštajame dešimt­
metyje. Minėti planai paskelbi i spaudoje. Divizija pradėjo ruoštis veiksmams,
priešui panaudojus atominį ginklą. Surengtas kuopų, batarėjų 10 km žygis.
Bėgti reikėjo su visa apranga pirmuosius penkis kilometrus ir po to dar penkis
užsidėjus dujokaukes, užsimovus impregnuotas nuo iprito kojines, užsimetus
ant pečių iš impregnuoto gofruoto popieriaus apsiaustus. Karšia. Kvėpuoti
sunku. Žliaugė prakaitas. Žvalgybos skyriaus seržantas ėmė dūsti. Liepiau pa­
imti iš jo ginklą ir daiktus, bei dujokaukę ant galvos laikyti ir neleisti nuplėšti.
Taip dūstantį vaikiną nešte nešėm iki žygio finišo. O juk seržanto širdis galėjo
ir neatlaikyti. Išsirikiavome ir ėmėmės dezaktyvacijos: valėme drabužius, ap­
rangą, ginklus nuo „radiaktyvių" dulkių. Laimėjome pirmą vietą divizijoje.
Mano kareivėlis prigėrė besimaudydamas gerai įrengtoje maudyklėje. Šir­
dies nepakankamumas. Kitas mirė Rygos ligoninėje nuo inkstų uždegimo. Mat
pavargęs per pratybas atsigulė ant drėgnos žemės. Niekas ir nepastebėjo, nepa­
237

kėlė, nesudraudė. Šaulių kuopos ryšininkas nuskendo nešdamas per upelį sun­
kias telefono laidų rites.
Karius nuolat reikėjo stebėti ir saugoti.
Karininkams artileristams lauke buvo įrengti „vintpoligonai", t.y. šautuvo
poligonai. Šautuvas (karabinas) imitavo patrankos šūvį. Kareivinėse padaryti
demonstruojantys tikras šaudymo situacijas specialūs trenažorai. Mokėmės spręsti
įvairius šaudymo uždavinius. Per inspekcinį reikėjo „vintpoligone", įrengtame
anapus Kalvarijos gatvės, netoli Kuro aparatūros gamyklos, ant kalvos, tarp
balų ir ežerėlių. Laukiau savo eilės šaudyti aštuonias valandas. Visiškai nusika­
mavau. Suprantama, kad rezultatas buvo prastas, o nervų kainavo daug.
Brigados vadas pulkininkas V.Motieka nuosekliai laikėsi svarbios valdymo
nuostatos : „daryk kaip aš!“. Brigada 1949 m. rudenį laukė patikrinimo. Pulki­
ninkas surinko Šiaurės miestelio stadiono tribūnose visus karininkus. Liepė
atnešti jam šaulių ginklus ir pats pasakojo ir rodė, kaip reikia šaudyti iš pisto­
leto, karabino, automato.kulkosvaidžio.
Vėliau visuomet dariau taip, kaip Motieka patarė. Sekėsi neblogai.
Malonus,geras specialistas ir armijos profesionalas pulkininkas Lunia buvo
žmogus užmaršus. Išvaizda ir elgesiu panašus į Žaką Paganelį iš Ž.Verno roma­
no „Kapitono Granto vaikai". Kaip ir V.Motieka, jis vadovavo armijos valdymo
principu: „daryk kaip aš". Pasiėmęs pėstininko kastuvėlį, jis pats kantriai rodė
kareiviams, kaip paruoši i apkasą, supilti ir įtvirtinti bunkerį. Pulkininkas P.Pet­
ronis — linksmas, pašaipus, „linksmų plaučių" žmogus, virtuozas artileristas,
mokė karininkus artilerijos meno, spręsti gan sudėtingus šaudymo uždavinius.
Pulkininkas V.Velička savo prieštankinio diviziono priešaky vykdavo į apy­
gardos varžybas ir laimėdavo pirmąsias vietas. Šaunusis zenitinio diviziono batarėjos vadas J.Cirklys per kovos šaudymus Palangos poligone visuomet pasi­
žymėdavo kaip sumanus artileristas. Divizijos šaulių pulkai per karinės pareng­
ties patikrinimus visuomet gaudavo teigiamus įvertinimus.
Tarnauti Lietuviškojoje divizijoje buvo garbė. Kareivių būtis žinoma. Žiemą
— kareivinėse. Dviejų aukštų lovos. Vasarą ir žiemą — stovyklose,palapinėse.
Žiemą — dvi palapinės viena ant kitos, kad būtų šilčiau. Ir krosnelė „buržuika". Šilti medvilnės apatiniai ir autai. Dirbtinės odos „Kirzos" auliniai batai.
Autai, paimti iš valstiečio gyvensenos — tobulas dalykas. Laikau juos atmin­
čiai pasidėjęs garbingoje vietoje. Maisto pakako: košės, bulvės, truputis mėsos
— gabaliukai suverti ant pagaliukų, kad pasverti būtų lengviau, storos riebios
silkės. Budėdamas privalėjau ragauti kareiviams skirtą maistą. Kareivis visuo­
met alkanas. Griežtai reglamentuotas gyvenimas žadino apetitą. Kareiviai mė­
go pirkti baltą batoną ir gardžiai valgyti jį su chalva. Skanu ir sotu. Pašaukti į
diviziją naujokai atvažiuodavo „perkarę" ir greitai priaugdavo svorio.
Karininkai turėjo vieną neišsprendžiamą problemą — nebuvo kur gyventi.
Šiaurės miestelį supo šimtai medinių namelių, lūšnų. Tai buvo mūsų vadina­
mas „Šanchajus". Butus gaudavo dalinių vadai, o kitiems „Šanchajuje" — lova
ir „kampas“. Tikras vargas ir kančios, ašaros. Vėliau, šešiasdešimtųjų metų
pradžioje, Apkasų gatvėje divizija pasistatė kelis daugiabučius namus. Atsirado
238

kariškių „kaimelis" Pabradės įguloje.
Pinigų turėjome. Leitenanto alga siekė 1500 rublių. Ar daug? Užtekdavo ir
pačiam, ir šeimai. Leitenantas galėjo per atostogas nuvažiuoti ar lėktuvu nu­
skristi pailsėti prie šiltosios jūros. Atostogom skirtas mėnuo ir dar para už
kiekvienus 500 kilometrus kelio. Dėl to pasiimdavau dokumentus į Tbilisį. Rytą
išskrisdavau. Komendatūroje pasižymėdavau. Vakare parskrisdavau. Išeidavo
atostogų 45 dienos. Aš, leitenantas, 1952 m. per atostogas nuvežiau žmoną į
Maskvą, Sočį, Jaltą, Tbilisį. Plaukiojom laivu „Rosija" po Juodąją jūrą.
Divizijos karininkų laisvalaikį paįvairindavo šokiai įgulos karininkų namuo­
se. Šokiams vadovavo karininkų namų etatinis „tancmeisteris". Grojo orkest­
ras. Didžiojoje Baltojoje salėje (dabar Prezidentūra) šokom, o šalia, mažoje
salėje, mokėmės šokti valsus, menuetus, polonezą, mazurką. Šokiai atrodė iš­
kilmingi. Per artilerijos dieną, lapkričio 19, pokyliui rinkdavomės „Palangos"
restorane (dabar nugriautas).
Tarnyba ne be kazusų. Vasaros stovykloje sykį,anksti rytą, atėjus pasižiūrėti
į artilerijos parką, radau ten, skudurų dėžėje, neseniai į batarėją paskirtą jau­
nesnįjį leitenantą. Iš vakaro „padauginęs", jis haubicoms valyti skirtų skudurų
dėžėje įsitaisė miegoti. Karininkų namų rūbinėje po šokių jį bandė išprašyti iš
eilės kažkoks pulkininkas. Mano leitenantas nenusileido, sakydamas: „Jūs kari­
ninkas ir aš karininkas!". Kilo ком įtiktas.
Sumanė diviziją aplankyti TSRS maršalas G. Govorovas. Surengė, kaip nuro­
do statutas, iškilmingą procedūrų, vadinamą „iškilminga aušra" (toržestvennaja
zaria). Labai gražus kariškas renginys su puikia muzika. Viskas vyko Pabradės
stovykloje. Išsirikiavo pulkai. Aš karininkų būrelyje. Salvę svečio pagerbimui
turėjo šauti mano batarėja (supranteima, „tuščiais“ užtaisais). Po kalbų ir sveiki­
nimų telefonu komanda: „Ugnis!" Tyla. Vėl komanda: „Ugnis!". Vėl tyla. Tre­
čią kartą: „Ugnis!". Tyla. Stovėję šalia karininkai ėmė iš manęs šaipytis. Juk
visi žinojo, kad mano batarėja paskirta šauti. Pulkininkas P. Petronis netarė nė
vieno priekaišto žodžio. Nuvažiavo j artparką prie haubicų. Patikrino spynų
kirtiklius. Viskas tvarkoje. Paprastai tikrinama degtukais. Ne mažiau kaip per
du degtukus kirtiklis turi „išlįsti" aukščiau spynos „veidrodžio". Kitą dieną
Petronis, pasikrovęs į sunkvežimį visas buvusias sandėlyje „tuščias" gilzes, iš­
vežė jas į poligoną ir iššaudė. Visos iki vienos pasirodė sugedusios.
Taip ir sukėsi divizijos karių gyvenimo kaleidoskopas, kol į 1955 metų pa­
baigą tarp karininkų kilo neaiški nerimastis. Netikrumas dėl ateities. 1956 metų
pavasarį atėjo įsakymas diviziją išformuoti.
Diviziją išformavus, dauguma jaunų karininkų armijoje neliko ir „patraukė" į
civilį gyvenimą. Pradėjo mokylis technikumuose. Leitenantas Albinas Bernotas
tapo talentingas inžinierius — technologas, leitenantas Alfonsas Mameniškis
— pasižymėjo kaip kompiuterinės technikos specialistas. Na, o Stasys Žvirblis,
likęs toliau tarnauti armijoje, pakilo pareigose iki artilerijos brigados štabo
viršininko.
Žodžiu, divizijos kariai pasirodė „ne pėsti", „ne iš kelmo spirti" ir laimėjo
gyvenime ženklias vietas.

Neregimi saitai sieja divizijos karius. Simpatijos, draugystės saitai. Kariai
sugalvojo save įvardinti malonybiniu vardu — „divizijokai". „Divizijokai“ su­
daro tarsi savotišką bendriją. Jeigu leidžia sveikata ir galimybės, jie skuba
vieni kitiems padėti. Tokie, pavyzdžiui, yra mano draugai Antrojo pasaulinio
karo dalyvių organizacijos Respublikinio komiteto nariai: Ričardas Čerbauskas, Anatolijus Bucilinas, Jonas Gureckas, Adolfas Mainelis, Julius Deksnys,
Petras Eidukas ir kiti.
Prabėgo civilinio gyvenimo dešimtmečiai, ir per visus tuos dešimtmečius
patirtos divizijos pamokos, išmintingos armijos tradicijos padėjo orientuotis jau
civilinio gyvenimo situacijose.
Teisingai sakoma, kad armija yra ypatingas visuomenės institutas. Politikos
įrankis. Kokia valstybės politika — tokia ir armija. Armija skirta ginkluotai
kovai, karui. O „karas tėra paprasta politikos tąsa tiktai kitokiais būdais" (Kar­
las fon Klauzevitz, 1830 m.).
Armija — aukščiausioji žmonių kolektyvo organizavimo forma. Armija davė
pradžią valdymo mokslo vystymuisi.
„Liberalai" ir „demokratai", ypač Rusijos, supranta karį kaip samdinį —
profesionalą. Samdinys už pinigus, profesionaliai, pagal kontraktą privalo ginti
jų privačią nuosavybę.
Lietuviškos divizijos kariai buvo profesionaliai parengti karui, tačiau jie ne­
buvo samdiniai. Smogikai — samdiniai nebūtų galėję laimėti liaudies karo.
Kaip tiktai toks buvo Didysis Tėvynės karas.

240

Lietuviškosios divizijos kovų kelias 1942 -1945 m. Schemą sudarė pulkininkas v. Ragauskas.

LIETUVIŠKOSIOSDIVIZIJOS KOVŲ KELIAS
1942-194V

тост

SCHEMA SUDARĖ

PPLK. V. RAGAUSKAS

Divizijos vadas
generolas majoras
J.Ziburkus.

1945 m. Kuršas. Divizijos vadas
pulkininkas Vladas Motieka.

Divizijos žvalgai iš kairės V.Popovas, V.Valujevas, M.Jurevičius,
A.Kosolapovas. 1945 m. rugpjūtis.

1956 m. gegužės 27 d. 167-ojo Raudonosios vėliavos šaulių pulko vadovybė.

Prie paminklo,
žuvusiems 16-osios
lietuviškosios divizijos
kariams Latvijoje,
Mikracės karių kapinėse,
iš kairės į dešinę 167-ojo
šaulių pulko 1-ojo
bataliono vadas
papulkininkis P.Belanas,
156-ojo šaulių pulko
vadas pulkininkas
V.Lunia, divizijos vado
pavaduotojas pulkininkas
V.Motieka,
2-ojo bataliono vadas
papulkininkis L.Garnys.

93-asis atskirasis pionierių batalionas

Divizijos įkūrimo 65-ąsias metines paminėjo Rusijos Federacijos ambasadorius Lietuvoje B.Cepovas,
Baltarusijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje V.Dražinas ir Respublikinio komiteto nariai. 2006 m.

ОГЛАВЛЕНИЕ

ДОКУМЕНТ
Из приказа заместителя наркома обороны СССР Э. Щаденко
ВВЕДЕНИЕ
Станисловас Лазутка. Три памятные даты
/ 245
Вайгутис Станчикас. Краткий очерк истории дивизии

/ 243

/ 250

ВОСПОМИНАНИЯ
Юозас Алексюнас. За победу подписались кровью
/271
Соломонпс Атамукас. Наши с бри гом фронтовые пути-дороги / 274
Винцас Рагаускас. Фрагменты из дневников военных лет / 279
Йонас Гурецкие. Записки связиста
/ 291
Альфонсас Красаускас. Из книги «Дорога назад» / 306
Ленгинас Вайцекаускас. В снегах и ни холмах Орловщины
/ 313
Йонас Кличюс. Дивизионная газета
«Тевине шаукя» и освобождение Клайпеды
/ 320
Иосиф Стасюкенас. Военные воспоминания
/ 326
Сергей Костюкович. Семестр под ни иіанием война / 343
Вульф Виленский. Из книги «Повороты судьбы»
/ 349
Шалом Скопас. О друзьях однополчанах
/ 363
Александр Косолапов.В рядах воинов разведывательной роты / 369
Ричардас Чербаускас. Солдаты его па зывли отцом / 381
Моника Тринкунайте. Женщины воины
/3 9 2
Костас Банявичюс. Воспоминания / 395
Юлюс Декснис. Записки разведчика
/4 1 9
Пранас Гайвенис. Памятные дин, позабываемые соратники
/ 433
Бронюс Рапкявичюс. Гибель командира полка / 438
Леонардас Бражунис. В рядах 93-то саперного батальона
/ 439
Пятрас Эйдукас. Воспоминания партизана / 442
Вера Петраускене. Не стареет сердце солдата
/ 449

Йонас Гурецкас. Дивизия в послевоенное время
/ 453
Стяпас Блажявичюс. Воспоминания о военной службе
в литовской дивизии
/ 456
Антанас Римджюс. Ко дню рождения 16-й литовской дивизии
КОРОТКО ОБ АВТОРАХ ВОСПОМИНАНИЙ

242

/ 471

/ 460

ДОКУМЕНТЫ

Из приказа заместителя наркома
обороны СССР Е.Щаденко
Военному совету Московского военного округа
о формировании 16-й ЛСД
(Москва)
19 декабря 1941 г.
В соответствии с постановлен ием Государственного комитета обороны
от 18 декабря 1941 г. приказываю:
1. До 10 февраля 1942 г. сформировать 16-ю ЛСД численностью 11618
человек.
2. Формирование дивизии начать 25 декабря и закончить до 10 февраля
1942 г. В первую очередь укомплектовать руководящие кадры (не менее 30%).
Только после этого укомплектовать рядовой состав дивизии.
3. При комплектовании личного состава соблюдать следующий принцип:
а) руководящие кадры среднего и старшего звена комплектовать из бойцов
бывшего 29-го территориального (стрелкового) корпуса, из работников
Народного комиссариата внутренних дол, милиции, партийных, советских
работников и других граждан Ли товской ССР, эвакуированных в другие
Iк'спублики Советского Союза.
Политработников комплектовать, подбирая людей персонально из партийного
актива;
б) рядовой состав дивизии и младшие руководящие кадры также
комплектовать из числа надежных, преданных партии и Советской власти
траждан литовской национальности призывного возраста, пригодных к
воинской службе, прежде' всего из числа бойцов бывшего 29-го
территориального стрелкового корпуса, работников Народного комиссариата
внутренних дел, милиции, партийных, советских органов и других граждан
Литовской ССР, эвакуированных в другие союзные республики.
4. Военному совету Московского военного округа обратить особое внимание
на комплектование личного состава дивизии и особенно руководящих кадров.
<...>
5. Начальнику управления кадров Красной Армии до 15 января 1942 г.
выявить руководящие кадры - литовцев, находящихся в других округах и в
243

тылу, а также в резервных частях, и направлять их в Московский военный
округ для комплектации формируемой дивизии.
6. Начальнику управления мобилизации и комплектации Красной Армии
направить обученный контингент и выздоровевших после ранения бойцов
литовской национальности, находящихся в других округах, до 15 января 1942
г. в Московский военный округ для укомплектования дивизии.
7. Не ожидая, пока будет закончена комплектация, начать военно­
политическую подготовку прибывших и формирование частей.
8. Главному интенданту Красной Армии обеспечить поставки дивизии и
каждого бойца поставить на паек.
9. Начальникам главных и центральных управлений Народного комиссариата
обороны обеспечить дивизию всем необходимым имуществом до указанной
даты сформирования.
10. О ходе формирования информировать каждый пятый день через
начальника управления формирования и комплектации Красной Армии.
Комиссар 1-го ранга
Е.Щаденко
ЦАМО СССР, о. 12214, д. 1954, 1. 162-164. Копия.

(Из книги: Литовский народ в Великой Отечественной войне. - В., 1982)

244

ВВЕДЕНИЕ

ТРИ ПАМЯТНЫЕ ДАТЫ
Речь на собрании воинов дивизии,
посвященном 65-летию формирования
16-й Литот кой стрелковой дивизии
Станисловас ЛАЗУТКА
Мы собрались отметить 65-ю годовщину формирования 16-й Литовской
стрелковой дивизии, которая совпадает с другой исторической датой - 65-й
годовщиной разгрома миллионной немецн ><|>аі гіистской армии в великом сражен ии
под Москвой, и с третьей - 50-летиом пашей Организации ветеранов войны.
Всемирно-историческое значение разгрома миллионной немецко-фашистской
армии под Москвой получило всеобщее признание и оценку. Я хотел бы
подчеркнуть особую важность только некоторых его моментов.
Первый. Эта битва и победа Красік ш Армии в пей развеяли укоренившийся
в 1940-1941 гг. в Европе миф о непобедимости немецко-фашистской армии и
похоронили безумный гитлеровски!! план "блицкриг".
Второй. Она показала всему миру, ожидавшему, затаив дыхание, развязки
пой битвы, что захватническую гитлеровскую военщину можно и надо
( округлить.
Третий. Эта битва и победа в пей Красной Армии активизировали действия
наших союзников и стали важным стимулом в окончательном формировании
антигитлеровской коалиции.
Четвертый. Разгром миллиоіпюп гитлеровской армии под Москвой вдохнул
не только в народы Советского Союза, но и в народы порабощенной Европы,
кстати, ивчастьпередовой общественностисамойГермании, веру ввозможность
освобождения от фашисте кого ига, укрепил сопротивление нацизму. А на
оккупированной территории Сове тского Союза, в том числе и в странах Балтии
п даже в некоторых странах Европы: Югославии, Греции и других, эта победа
ускорила развитие мощной партизанской войны против оккупантов.
Вот таково немеркнущее историческое значение этой битвы и победы в
пей Красной Армии.
245

Как историк я придерживаюсь того мнения, что начало формирования
литовского национального воинского соединения, как и других, не случайно
совпало с разгаром этой великой битвы. Нужно было в этот решающий момент
войны еще крепче сплотить народы Советского Союза. Особенно это было
важно для Прибалтийских республик, которые только год назад стали
равноправными членами этого огромного союза.
Осмелюсь утверждать, что и для прибалтийских народов эта война была
Отечественной войной, ибо сразу же после оккупации этих республик, 17
июля 1941 года, Гитлер вычеркнул с карты Европы их названия, создав на их
территории и части территории Белоруссии колонию рейха, так называемый
Остланд. Тем самым возникла угроза дальнейшему существованию литовской
нации, самому имени Литвы, 1000-летие упоминания которого в исторических
источниках мы будем праздновать в 2009 году.
Именно в этот решающий для Советского Союза момент Великой
Отечественной войны, 18 декабря 1941 года, был подписан приказ
Государственного комитета обороны СССР о формировании литовского
национального воинского соединения, названного 16-й Литовской стрелковой
дивизией.
Знаменательно и то, что ее формирование проходило в Горьковской области,
в Балахнинском районе, на берегах великой русской реки Волги.
К концу мая 1942 г. дивизия была полностью сформирована. Ее основной
контингент составили оставшиеся в живых после тяжелых оборонительных
боев бойцы 29-го стрелкового территориального корпуса, курсанты
Вильнюсского пехотного училища, отступившие в глубь страны литовские
патриоты, а также литовцы, с давних времен жившие в других советских
республиках.
22 мая 1942 г. в четырех полках дивизии (156, 167, 249 пехотных и 224
артиллерийс ком) и в других вспомогательных частях насчитывалось 12398
бойцов. Первым командиром дивизии стал генерал-майор Феликсас БалтушисЖямайтис.
27 декабря 1942 г. дивизия была переброшена на Брянский фронт.
С 22 февраля но 22 марта 1943 г. в составе 48-й армии она активно участвовала
в сражениях на орловской земле у деревни Алексеевка. Это первое сражение
дивизии с немецко-фашистскими войсками проходило в очень сложных условиях
- холодной и очень снежной зимы. Как сейчас вижу огромные сугробы на
труднопроходимых дорогах, ііа которых стояли застрявшие машины, вязли лошади,
с трудом таща орудия и повозки со снарядами.
Все это очень затрудняло наступательные операции пехотных полков, по
существу не имевших поддержки артиллерии и авиации. Дивизия понесла
огромные потери. На Орловской :іемле геройски погибли и остались там покоиться
навечно свыше 2000 ее воинов, норных сынов Литвы. За их братскими могилами
и памятниками заботливо ухаживают местные жители, о них заботятся и местные
власти, и сам мэр Орла Александр Севастьянов. Спасибо им!
Иногда историки и даже некоторые ветераны войны - участники этой
битвы, ошибочно оценивают ее, как недостаточно подготовленную
командованием дивизии и более высоким военным командованием,
246

необдуманную, а понесенные жертвы - бессмысленными. Это неправильно.
Дивизия в масштабе военных стратегических операций многомиллионной армии
(■честью выполнила свою задачу. Она вместе с другими дивизиями, понесшими
не меньшие потери, активными наступательными действиями сковала крупные
( илы противника. Это не позволило высшему военному командованию Гитлера
( пять с этого фронта ни одной воинской части и направить на помощь немецким
.ірмиям под командованием фельдмаршала Манштейна, развернувшим в марте
контрнаступление под Харьковом на широком участке фронта против Красной
Армии, которая в феврале - начале марта совершила мощный бросок к западу
от Сталинграда и освободила Донбасс и значительную часть Украины.
Воины дивизии в этом первом сражении с жестоким врагом, несмотря на
все трудности, с честью выполнили боевое задание, ни один из них не покинул
моле боя. Вечная слава и всенародная благодарность им - погибшим и живым.
22 марта дивизия была отведена в тыл. Бойцы старательно учились,
готовились к новым боям. Отдохнувшая и полностью укомплектованная, 5
июня 1943 г. 16-я Литовская дивизия (командир - генерал-майор Владас
Карвялис) прибыла на известную Курскую дугу, где гитлеровское военное
командование, сконцентрировавшее миллионную армию, летом 1943 г.
надеялось взять реванш за поражение под Сталинградом. Бойцы нашей
дивизии, как и всей Красной Армии, в этом крупнейшем сражении Второй
мировой войны продемонстрировали военное мастерство и массовый героизм.
Красная Армия не только отразила начатое 5 июля немецкое наступление, но
и сама вскоре перешла в контрнаступление и в этом крупном сражении
снискала славу. Поражение фашис и кой военщины стало началом ее заката.
Не кто иной, а именно Уинстон Черчилль справедливо оценил огромное
значение этой победы Красной Армии, частицей которой, пусть и совсем
крохотной, была 16-я Литовская стрема мши дивизия. "Три мощные битвы за
Курск, Орел, Харьков - все проведены за два месяца, они означали крах
немецкой армии на Восточном фронте", - утверждал У.Черчилль.
После битвы на Курской дуге 16-я дивизия в конце 1943 г. - начале 1944 г.
успешно участвовала в Невельской операции, а в июне - июле 1944 г. — в
Витебске-Полоцкой операции, участвовала в освобождении этих городов и
других населенных пунктов Белорус сии.
И вот наконец родная земля Литва! За 20 дней, совершив беспримерный
500-километровый бросок от Полоцка до Шяуляй, дивизия 2 августа 1944 г.
начала тяжелые оборонительные бои за уже освобожденный город Шяуляй,
успешно отбила все контратаки врага. В связи с этим в одном из приказов
верховного командования Советской Армии писалось: "Литовцы здесь стояли
стеной, отразили все атаки противника, затем разгромили его и защитили
город". А впереди дивизию (командир - генерал-майор Адольфас Урбшас)
ожидали тяжелые бои за освобождение Жемайтии, в которых воины дивизии
сражались также геройски. К сожалению, освобождение Родины Литвы
затянулось. Бои с врагом здесь продолжались полгода.
Немецкое командование прилагало все усилия, чтобы не допустить
Советскую Армию на свою территорию. Ведь за государственной границей
Литвы - Пруссия, издавна счита вшаяся цитаделью немецкого милитаризма.
247

Однако усилия Гитлера и его военного командования были тщетными: 28
января 1945 г. 16-я Литовская стрелковая дивизия вместе с другими дивизиями
Советской Армии освободили Клайпеду, а через два дня и последний клочок
литовской земли - Куршскую косу...
Но для воинов дивизии, как и для всей Советской Армии, война на этом не
закончилась. С 21 февраля 1945 г. до конца войны дивизия принимала участие
в тяжелых так называемых боях местного значения с окруженными в
Курляндии 33 немецкими дивизиями, освобождала от оккупантов землю
братской Латвии. Здесь дивизия тоже понесла большие потери. Тут много
братских могил сынов Литвы, которые, к сожалению, до сих пор не приведены
в порядок и не ухожены. Необходимо в ближайшее время привести в порядок
братские могилы воинов нашей дивизии и на латвийской земле. Мы ждем,
как и до сих пор, всяческой помощи со стороны нашего правительства, а
также больше внимания со стороны местных властей Латвии.
В заключение кратко изложенной истории формирования и боев дивизии
напомню, что на протяжении всей войны в ее рядах сражались более 20
тысяч воинов, 14 тысяч из них награждены орденами и медалями, 12 за
воинские подвиги присвоено звание Героя Советского Союза.
Сама дивизия за успешные военные операции награждена орденом
Красного Знамени, а за освобождение Клайпеды ей присвоено название
Клайпедской.
И вот долгожданная Победа, которую все ждали почти четыре года!
Враг разгромлен, фашизм побежден. И не только Родина, но и вся Европа
освобождена многонациональной, многомиллионной Советской Армией и
армиями союзников по антигитлеровской коалиции от коричневой фашистской
чумы.
13 июля 194.') г. дивизия (командир - полковник Владас Мотека) начинает
торжественный марш от Курляндии по городам и населенным пунктам Литвы
в столицу Вильнюс. Повсюду толпы соотечественников тепло и радостно
встречают победителей. Цветы и объятия, слезы радости и слезы печали по
тем, кто не вернулся с поля битвы.
Война закончена, однако история дивизии продолжается еще более десяти
лет. Это была хорошая школа мужества, стойкости, жизненного опыта для
литовских парней.
В заключение несколько выводов об исторической миссии 16-й Литовской
дивизии и Советской Армии в целом.
Первое. Формирование дивизии, как уже было сказано, не случайно совпало
с самым разгаром битвы под Москвой. В этот решающий для Советского
государства момент было необходимо еще крепче сплотить его народы в
смертельной схватке с фашизмом, победить, разгромить его и не попасть к
нему в рабство. Сохранить названия союзных республик на карте мира, не
дать им исчезнуть на все времена.
Второе. Формирование 16-й дивизии после роспуска созданного в первые
дни оккупации Литвы гитлеровскими приспешниками марионеточного
правительства Амбразявичюса совпало с утратой надежд на хоть какую-то,
пусть даже и малейшую автономию оккупированной Литвы. Формирование
248

Литовской дивизии стало для литовского народа путеводной звездой в его
освобождении от фашистской оккупации.
Третье. Дивизия, вступившая в первые сражения на орловской земле,
продолжила их в Белоруссии и Латвии в составе многомиллионной Советской
Армии, она выполняла историческую миссию по освобождению братских
советских республик и их народов от фашистской оккупации.
Четвертое. Главная историческая миссия дивизии - продолжавшиеся полгода
героические бои за освобождение Родины - Литвы, за восстановление ее
независимости и государственного суверенитета. Это особенно значимо, что
впервые, подчеркиваю - впервые (чего безуспешно пытался добиться Великий
князь Витаутас) вся территория агиографической Литвы - от Вильнюсского
края до Клайпеды и Куршской косы - была объединена в единую территорию
Литовской Республики.
Пятое. Многомиллионная и многонациональная Советская Армия, в составе
которой сражалась 16-я Литовская дивизия, сыграла важнейшую роль в
разгроме гитлеровской военщины, армий сателлитов гитлеровской Германии
н вместе с армиями союзников по антигитлеровской коалиции освободила
народы всей Европы - от севера до юга, от Норвегии до Греции, восстановив
их государственный суверенитет. Освободила и сам немецкий народ от
фашистского ига, и с моей, историка, объективной точки зрения, именно
немецкий народ из своей трагедии сделал самые мудрые выводы. Именно эта
нация, восстанавливая в мирные послевоенные годы варварски разрушенные
войной свои города, заводы и фабрик и, восстанавливая разоренную экономику
п быстрыми темпами развивая культуру, пауку, социальную сферу, достигла
наилучших результатов, положив к<щец старым традициям немецко-прусского
милитаризма и реваншизма.
И последнее, шестое, значение 16 я дивизия, более десятилетия после
Победы продолжая свою историю и традиции, была своеобразной школой
партийных, советских, хозяйстве......іч кадров, руководивших подвигом
литовской нации по восстановлению разрушенных войной городов и сел
республики, по восстановлению н с троительству по сути новой экономики,
просвещения, науки, культуры. )ти іамечательные достижения литовского
парода всем хорошо известны и, может быть, нашли наилучшее отражение? в
творчестве классиков советской ли товской литературы.

Вечная слава Героям, павшим в боях за освобождение1 от фашистской
оккупации нашей дорогой О тчизны. I Іизко склоняем головы перед живыми.

249

КРАТКИЙ ОЧЕРК ИСТОРИИ д и в и з и и
Вайгутис СТАНЧИКАС
21 июля 1940 года Народный сейм провозгласил в Литве Советскую власть.
Советская Литва была принята в СССР. Буржуазная армия реорганизована в
Народную армию, в 29-й территориальный стрелковый корпус в составе
Красной Армии. С началом Великой Отечественной войны обе дивизии корпуса
были расквартированы но летним лагерям. 184-я и дивизионный штаб — под
Вареной, 179-я — под Пабраде, а Вильнюсское пехотное училище — в
Швянчёнеляй. Уже в первый день войны, 22 июня литовские советские воины
вступили в бои. Первые вступившие в борьбу воины 184-й дивизии в Варенском
округе получили приказ отступать к Вильнюсу. Отступать было сложно, так
как их колонны подвергались бомбардировке немецких самолетов, атакам
моторизованных отрядов и десантников. Под Валькининкай дивизия
столкнулась с прорвавшейся со стороны Эйшишкес группировкой армии
Вермахта. Со стороны Алитуса приближались немецкие танки. На помощь
окружаемой дивизии поспешили прорвавшиеся от Алитуса части 5-й танковой
дивизии. Два дня продолжались упорные бои в окружении. Много советских
воинов погибло, другие были взяты в плен. Из окружения прорвались только
штаб корпуса, две дивизионные батареи противотанковой артиллерии и 619-й
полк противовоздушной артиллерии, которые присоединились к 179-й
стрелковой дивизии.
По приказу командира 11-й армии генерал-лейтенанта В.Морозова
сохранившиеся подразделения корпуса отступали по направлению к Полоцку. В
ходе отступления приходилось сражаться с десантниками противника,
мотоциклистами, занимать оборонительные позиции и вновь отступать. Вступившая
в составе 22-й армии в бои в Калининской области, у Идрицы, единственная
дивизия корпуса с боями отступала в сторону Великих Лук. Здесь дивизия и вся
армия были окружены и сражались, организуя кольцевую оборону. Отдельные
отряды воинов дивизии прорвались из кольца окружения. Остатки подразделений
дивизии были расформированы, солдаты направлены в другие соединения
Красной Армии. Оставшиеся старые офицеры корпуса направлены на курсы
повышения квалификации, на преподавательскую работу в военные училища.
Курсанты Вильнюсской школы пехотинцев из Швянчёнеляйского летнего

250

лагеря 22 июня были переправлены на западные окраины Вильнюса для
уничтожения немецких парашютистов. С приближением со стороны Алитуса
танков противника курсантам было приказано отступать в сторону Ашмян.
I Іод Ашмянами небольшой арьергардный отряд курсантов упорно прикрывал
отступление основной части курсантов. Возле Смургайняй арьергардный отряд
курсантов был атакован танками и артиллерией противника. С возникновением
угрозы окружения курсанты, прорываясь отдельными отрядами, обогнули
Молодечно и воссоединились под Лепелем с другими частями Красной Армии.
Вдесь они были включены в Лепельскую оперативную группу, защищали
город Лепель, сражались на берегу Западной Двины и под Витебском. 500
оставшихся из 1200 курсантов 25 июля были отправлены в Новокузнецк для
продолжения учебы, а позднее in согроге пополнили формируемую 16-ю
Литовскую стрелковую дивизию.
По инициативе руководства Советской Литвы, возглавляемого Антанасом
Снечкусом, была поставлена цель по формированию литовского военного
соединения. Согласно постановлению Государственного комитета обороны
СССР, в 1941 году начато формирование 16-й стрелковой дивизии в Балахне,
Правдинске, Городце (Горьковская область). В городе Балахне* сначала
обосновался штаб 29-го территориального стрелкового корпуса. Об этом
свидетельствует мемориалыіая доска, открытая в честь 60-летия Победы.
В дивизию были мобилизованы эвакуированные из Литвы мужчины,
проживавшие на просторах России литовцы, направлялись солдаты и офицеры
29-го территориального стрелкового корпуса, курсанты Вильнюсского пехотного
училища. Прибыли старшие офицеры, получившие военное образование еще
до войны в Литве и служившие в Народной армии, а затем в 29-м
территориальном стрелковом корпусе1: В.Карвялис, А.Урбшас, В.Киршинас,
В.Мотека, П.Пятронис, К.Гудялж , Б.Гярутис, В.Луня и другие. Командирский
корпус дивизии был пополнен бывшими офицерами Красной Армии,
участниками Гражданской войны. )то Ф.Балтушис-Жямайтис, А.Кеселис,
Б.Мажейка, С.Стрельчюнас, Й.Жибуркус и другие.
Командиром дивизии был назначен генерал-майор Ф.Балтушис-Жямайтис,
начальником штаба — полковник В.Киршинас, начальником политотдела —
М.Шумаускас, позднее — Ф.Белиуекж . Дивизию составили три стрелковых
полка: 156-й (командир — подполковник Сташкявичюс), 167-й (командир
полковник А.Урбшас), 249-й (командир — полковник А.Шуркус), 224-й
артиллерийский полк (командир
майор П.Пятронис), 282-й отдельный
противотанковый дивизион, 9В п отдельный инженерный батальон, 73-й
батальон связи и другие подразделения.
Во втором резервном учебном батальоне обучались не только
мобилизованные необстрелянные новички, но и проходили подготовку
партизаны для борьбы в тылу врага на территории Литвы. Подготовленные в
этом батальоне бойцы позднее создали ядро советского партизанского движения
в Литве.
Быстро происходило формирование полков и вспомогательных подразделений
дивизии. Если в начале 1942 года было только 1700 солдат и почти 100 офицеров,
то уже 28 марта — 7056 солдат, а 22 мая — свыше 12000 бойцов, из них 919
офицеров. Только небольшая их часть имела опыт первых военных сражений.
Свыше трети солдат вообще не имели какой-либо военной подготовки. Вместе

251

с призывниками запаса надо было обучить почти 8 тысяч военных. В связи c
этим на целый год затянулось обучение воинов дивизии и их подготовка к
боям. По национальности в дивизии больше всего было литовцев (36,6%),
русских (29,9%), евреев (29%) и других национальностей. 1 мая 1942 года
военнослужащие дивизии приняли присягу, получили оружие.
В дивизию была мобилизована и 171 женщина: это были врачи, медсестры,
санитарки, пулеметчицы, связистки, снайперы.
В целях военного и политического информирования воинов дивизии, их
культурного и художественного просвещения весной 1942 года начала выходить
многотиражная газета на литовском и русском языках «Родина зовет». Ее
редактором был назначен Й.Паяуис, позднее — И.Карлинас. В газете печатали
статьи историки Ю.Жюгжда, П.Пакарклис. Стихи и прозу печатали С.Нерис,
Л.Гира, П.Цвирка, Ю.Балтушис, Э.Межелайтис и другие прозаики и поэты.
После завершения военной подготовки дивизия отправилась на фронт. В
начале 1943 года 16-я Литовская стрелковая дивизия была включена во второй
эшелон 48-й армии Брянского фронта. 17 февраля того года командующий
армией генерал Романенко отдал дивизии приказ в течение двух дней
сконцентрировать основные силы в поселке Алексеевка Орловской области, а
также в районах сел Троицк, Протасово, Золотой Рог. Командованию дивизии
командующий армией приказал силами 156-го стрелкового полка вместе с 6й гвардейской и 143-й стрелковой дивизиями занять железнодорожную
станцию Змиевка и подготовиться к наступлению в направлении Орла.
В этот день штаб командира дивизии издал первый боевой приказ.
«Боевой приказ № 1. 20.02.43. 19.25. 16-я Литовская стрелковая дивизия,
штаб командира дивизии, Алексеевка.
На фронте 48-й армии враг разбит, отступает, ожесточенно сопротивляясь,
часто проводит контратаки и массовые авианалеты.
Против 6-й гвардейской и 133-й стрелковых дивизий воюют остатки разбитой
45-й пехотной дивизии, вновь переброшенный 101-й полк десантной дивизии,
501-й минометный полк без материальной части.
Противник стремится восстановить прорванную линию фронта в
направлении города Орла.
16-й Литовской стрелковой дивизии начать наступление на фронте 6-й
гвардейской и 143-й стрелковых дивизии, сломить сопротивление, взять район
Змиевки и развернуть наступление в направлении города Орла».*
Боевые действия приходилось вести в тяжелых условиях. Февраль и март
1943 года были очень холодными, снежными. Морозы стояли за тридцать градусов.
Дул сильный ветер, метель. Моторизованная техника осталась далеко позади.
Только орудия, которые тянули лошади, вовремя прибывали на назначенные
позиции. Военные на плечах несли снаряды, мины, тяжелые пулеметы,
боеприпасы. В ночь на 2 февраля дивизия заняла назначенный ей участок
фронта. С рассветом взвод 167-га стрелкового полка начал разведку боем в
направлении поселка Нагорное, но, попав под перекрестный оружейный,
пулеметный и минометный огонь после двух часов боя, понеся большие потери,
отступил. Наступление откладывается на несколько дней. Дивизия укрепляется
* ЦАМО РО, ф. 16 Лит сд, оп. 2032 96 с, опись д. 1. Боевые приказы и распоряжения:
20.02.43-26.07.43

252

на высоте 250,2 между поселками Алексеевкой, Нагорное и Хорошевское. Весь
день 22 февраля повторялись налеты немецких штурмовых бомбардировщиков.
Трудно было окопаться в промерзлой земле от бесчисленных бомб и смертоносных
осколков.
Дивизии были приданы 543-й полк истребительной противотанковой
артиллерии, один дивизион 539-го полка гаубичной артиллерии, 1007-й полк
легкой артиллерии и 323-е и 324-е гвардейские минометные подразделенияе
«Катюш». Но эти значительные силы были почти не задействованы. Не все
успели прибыть к началу наступления и вовремя получить боеприпасы. А
противник особенно хорошо укрепил свою оборону. Поселок Нагорное был
опоясан минными полями, заграждениями из колючей проволоки, насыпями
из обледеневшего снега. По основным направлениям были установлены доты,
и землю закопаны танки для прямого обстрела.
24 февраля воины 167-го полка после короткой артиллерийской подготовки
при поддержке 7 танков атаковали поселок Нагорное. Сильный пулеметный и
минометный огонь противника заставил солдат упасть в снег. Не было
возможности замаскироваться, найти укрытие. Многие воины ужо не поднялись
в новую атаку, а остались лежа ть на снегу. Советские танкисты прорвались
па окраины поселка, но, оставшись без прикрытия пехотинцем), отступили и
повернули для поддержки наступления солдат 156-го стрелкового полка в
направлении высоты 242,7. I Іосле напряженных боев высота между поселками
Нагорное и Хорошевское была заня та. Санитарка Зосе Денинайтс вынесла с
поля боя 62 раненых солдата. Она погибла, когда во время боя перевязывала
рядового Й.Дауниса. Санитар 249 го стрелкового полка Мичас вынес 39 раненых
вместе с их оружием. Замести тель к<імапдира 156-го стрелкового полка капитан
П.Гужаускас, поднявший воинов в а таку, погиб, подкошенный пулей. 22 февраля
погиб командир 1-го батальона 167 m с трелкового полка старший лейтенант
Вазнялис.
Новые атаки все откладываются, и каждый раз атакующие передвигаются
на юг, пытаясь уклониться от смертельного вражеского огня. Еще в течение
нескольких дней воины дивизии ныта юте я атаковать врага, даже по ночам, но
безуспешно. В ночь с 27-го на 2Н-е• <|нчіраля дивизии был дан приказ сменить
воинов 6-й гвардейской стрелковой дивизии, наступать в направлении деревень
Никитовка — Пансков и выйти к реле! Неручь. Начав наступление 6-го марта,
дивизия почти две недели беѵіупіе*.... в) атаковала врага. 17-го марта дивизия
прекратила атаки и стала укреплять оборону, а 22-го марта ее смеміила 399-я
стрелковая дивизия. Ночью дивизия сгруппировалась в райешах деревень
Кубань, Залипаевка, Федоровна, Архарово для отдыха, пополнения
новобранцами, а главное
для іюдготовки к новым сражениям.
В первых февральских и мартовских боях офицеры и солдаты дивизии, не
обладавшие боевым опытом, участвовали сразу после перехода, уставшими,
голодными, не изучив досконально позиций противника. Воины были направлены
и наступление, без артиллерийского подкрепления. Поэтому немецкие огневые
точки не были подавлены. Солдат.1 1іасгупали в открытом поле, без маскировочных
белых халатов, таким образом erai ківясь хорошо видимыми противнику мишенями.
Соседние немногочисленные» подразделения не смогли должным образом
поддержать наступление наших воинов. Немцы с укрепленных огневых точек,
расположенных на флангах наступающей дивизии, направили на наших воинов
253

перекрестный огонь. Самолеты противника безнаказанно бомбили подразделения
дивизии на открытой местности. Большие потери были понесены из-за скученности
наступающих воинов. В тот решающий день 24-го февраля дивизия пошла в
наступление по узкому четырехкилометровому участку. Историк Йонас
Добровольскас в книге "В рядах воинов Победы" основной причиной неудач
дивизии называет то, что дивизии пришлось наступать когда войска Брянского
фронта остановили наступление, а противник пополнился новыми силами.
Соседние дивизии 13-й и 48-й армий, участвовавшие в боях, также, не смогли
прорвать вражескую оборону.
Для лучшего понимания происходивших тогда событий на линии Брянского
фронта, на участке наступления дивизии, необходимо оценить военные операции,
проводимые на других фронтах Великой Отечественной войны. Верховное
командование сухопутных войск Вермахта было вынуждено передислоцировать
9-ю армию под командованием генерал-полковника Вальтера Моделя с
Ржевского плацдарма к Орлу. Это обстоятельство позволило подразделениям
советских войск Западного фронта в начале марта 1943 года освободить
Ржевский плацдарм и город Ржев. Группа армий Вермахта «Центр» больше
Москве не представляла непосредственной угрозы.
Несмотря на неудачи, воины дивизии в первых боях сражались смело,
героически, упорно и стоически. Ни один не покинул поле боя. За бои в
феврале и марте 308 воинов дивизии были награждены орденами и медалями.
Весной 1943 года, в апреле и мае, 16-я Литовская стрелковая дивизия укрепляла
оборонительные позиции в составе 48-й армии (командующий — генераллейтенант П.Романепко). Батальоны и роты были пополнены новобранцами,
мобилизованными в сх вобожденных районах Орловской области. Велось обучение
новичков, проводились военные учения и подготовка к новым сражениям. 22
апреля сменилось командование дивизии. Генерал-майор Ф.Жямайтис был отозван
для преподавания в Академию генерального штаба. Командиром дивизии был
назначен генерал-майор В.Карвялис. Начальник штаба дивизии полковник
В.Киршинас тяжело болел и не мог выполнять свои обязанности, а 27 апреля
умер от сердечного приступа и был похоронен на воинском кладбище в поселке
Русский Брод. I Іачальником штаба был назначен полковник А.Урбшас.
Летом 1943 года состоялось решающее сражение в истории Второй мировой
войны, определившее переломом в ходе боевых действий. В итоге Советская
Армия окончательно захватила инициативу и стала освобождать страну.
Вермахт готовился к стратегическому наступлению на Курской дуге, надеясь
окружить армии, расположенные на выступе, уничтожить их и развернуть
наступление на Москву с юга. В Ставке Верховного Главнокомандования
советских вооруженных сил по всем возможным разведывательным каналам
стали известны планы руководства Вермахта. Советская Армия подготовилась
к осуществлению крупномасштабного стратегического наступления нанести
удар по нападающим подразделениям Вермахта мощным огнем всех видов
орудий на этой линии фронта и от активной обороны перейти к
стратегическому наступлению.
В начале июня дивизия получила приказ занять передовую линию северной
части Курской дуги, на участке 48-й армии, сменив полки 399-й стрелковой
дивизии, укрепиться к югу от деревни Крестьяновка, в поселках Экономичное,
Панская до деревни Красная Слободка. В первой половине июня полки дивизии

посетили А.Снечкус и Ю.Палецкис. Перед столь важным сражением
командующий Центральным фронтом генерал армии К.Рокоссовский
проинспектировал готовность дивизии к боевым действиям.
Беспокойство руководства дивизии вызывала доминирующая перед 156-м
стрелковым полком в западной части деревни Егорьевка высота 235,0, на
которой укрепился противник. Было принято решение силами второй роты
noro полка и отрядом полковой разведки провести разводку боем и занять
высоту. Воины, при поддержке артиллерийского и минометного огня, почти
без потерь заняли оборудованные тіа высоте вражеские окопы. Но удержать
занятые позиции не удалось, так как немногочисленными силами не смогли
отразить контратаку немцев. В этом бою литовцы сражались смело и
мужественно. 84 бойца были награждены орденами и медалями, а командиру
о тряда полковой разведки лейтенанту В.Бярнотенасу, первому в дивизии, было
присвоено звание Героя Советского Союза.
5 июля началось мощное нас тупление немецкой армии на полосе обороны
дивизии. Рано утром начался ар'тиллерийский и минометный обстрел, а
самолеты противника бомбили позиции. Затем немцы бросили в наступление
две пехотные дивизии, новые тяжелые танки "Тигр", "Пантера", самоходные
орудия "Фердинанд". Основной удар был направлен на участок 167-го полка,
на стык 167-го и 156-го полков, а также на стык 167-го полка и 8-й дивизии
соседней 13-й армии. К разгару дня противнику удалось занять первые окопы
левого крыла 167-го полка, но вскоре* наши воины вернулись на свои позиции.
Но время следующей атаки противник попытался прорвать оборону воинов
этого полка на правом крыле*. Полковые батальоны и роты упорно и
ожесточенно отбивали нарастающие* волны немецких атак. Метким огнем
воины отсекали пехоту от танков, подрывали гранатами и поджигали
"коктейлями Молотова". 224-й артиллерийский полк, под командованием
майора А.Пятрониса, прямой наводкой подбил несколько прорвавшихся на
позиции танков и вынудил других повернуть назад. 249-й стрелковый полк
занял оборону на южном крыле* дивизии, не дав противнику возможности
обойти наших воинов с фланга. Розы в торого эшелона 167-го и 156-го полков
контратаками выбивали противника, прорывавшегося на передовые линии
дивизии. В этом сражении, уничтожая грозные немецкие танки, проявили
мастерство артиллеристы под командованием полковника Й.Жибуркуса.
Основной удар врага пришелся на позиции 167-го полка под командованием
полковника В.Мотеки. В этом бою он проявил талант командира и мастерство
оперативного руководства полком в ( ложных, быстро изменяющихся условиях
боя.
На следующий день немецкие* автоматчики и танки возобновили атаку,
однако вновь не смогли одолеть нашу оборону. После двухдневных атак в
конце концов немцы прекратили наступление и сами перечили к обороне.
Одиннадцать дней и ночей кипел адский бой. Наконец наши войска прорвали
етборону противника и перечили в наступление. Воинам 16-й Литовской
етрелковой дивизии за проявленны й в боях героизм от имени
Главнокомандующего, командующих Центральным фронтом и 48-й армией
была объявлена благодарность, Связисту В.Яценявичюсу, которого немцы после
взятия в плен подвергли пыткам, желая выведать военную тайну, было
посмертно присвоено звание Героя Советского Союза.
255

C 23 июля до 12 августа 16-я Литовская стрелковая дивизия участвовала в
стратегическом наступлении всех частей Центрального фронта. После четырех
дней сражений полки дивизии, взломав немецкую оборону у села Алексеевка,
форсировав реку Неручь и отразив у села Борисоглебское несколько
ожесточенных контратак, вышли к деревне Никольское, к вражеским
оборонительным укреплениям, которые защищали переправы через Оку.
Четверо суток шли яростные бои за деревню Никольское. Несколько раз роты
солдат прорывались на восточную окраину деревни, ввязывались в уличные
бои, но под давлением вражеских контратак были вынуждены отступать.
Особенно упорно немцы сопротивлялись на берегу реки Малая Рыбница. Под
прикрытием танков и самоходных орудий вражеская пехота несколько раз в
день контратаковала наши позиции. В перерывах между атаками самолеты
противника на бреющем полете бомбили и обстреливали позиции дивизии.
Преодолев упорное сопротивление, полки дивизии заняли деревню Никольское.
Из-за сильного артиллерийского и минометного огня, больших потерь в личном
составе не смогли продвинуться дальше.
Тогдашнее состояние зафиксировано в документе военного отдела
контрразведки армии:
«С ообщ ение ОКР «Смерш» 48-й арм и и в В оенны й С овет ар м и и
о м оральн ом состоян и и в оен н осл уж ащ и х
16-й Л и товской стрел ковой дивизии*

7 августа 1943 года
Совершенно секретно
Подлежит возврату
В последнее время в частях 16-й Литовской стрелковой дивизии среди
личного состава, в том числе и отдельных командиров и политработников,
имеет место много фактов высказываний о том, что Литовская дивизия понесла
большие потери и её необходимо отвести в тыл, что дивизия имеет мало
активных штыков, а ей даются боевые задания как полнокровной дивизии.
Привожу ряд таких фактов:
31 июля с.г. на совещании командиров батальонов 249-го сп, где ставилась
задача о наступлении, командир 2-го батальона Лисаускас заявил: «...Лучше
бы меня скорее убило. Я не могу с 30 человеками в батальоне наступать. От
батальона остался только взвод, а задача дается как батальону. Дальше будут
такие задачи, видимо, пока останешься один. С этой силой наступать и взять
Никольское нельзя. Командование армии, видимо, хочет, чтобы от нашей дивизии
только имя осталось...»
Зам. командира 1-го батальона 249-го сп лейтенант Тульпо в это же время
заявил следующее: «...Теперь, когда в батальоне осталось 30 штыков с
командирами, требуется идти в наступление. Ведь это надо было обдумать.
Если штурмом и сумеем взять деревню, то закрепиться в ней будет некому...»
•Щ екотихин Е.Е. Орловская битва-два года: факты, статистика, анализ. В 2-х кн.- Орел.
Издатель Александр Воробьев, 2006. Книга вторая, с. 534-535.

256

Инженер 156-го сп Карло 31 июля с.г. в беседе с военнослужащими сказал:
«...Сейчас от нашей дивизии остается лишь её имя и буква «Л», и то её надо
зачеркнуть, ибо литовцев почти никого не осталось, всех перебили...»
Зам. командира по политчасти 1-го батальона 167-го сп лейтенант Ионушас
и беседе с командирами заявил: «...В Литву я больше не поеду. После войны я
поеду куда-нибудь в Сибирь, ибо в Литве не с кем будет работать, так как все
литовские кадры уже погибли...»
Парторг 1-го батальона 167-го сп ст. лейтенант Стелонайтис заявил: «...В
зимнее время нашу дивизию ни за что положили. Теперь также обидно, что
последний оплот Советской Литвы погибает. Надо дивизию скорее снять с
фронта на новое формирование...»
Красноармеец 156-го сп Гринас 30.VII-43 г. в беседе с бойцами сказал:
«...Наша дивизия тает и тает с каждым днем. В ротах остается лишь несколько
человек. Почему нашу дивизию не снимают с фронта? Ведь она давно уже
участвует в боях. Я не понимаю, кто же в Литве будет восстанавлива ть порядки,
ибо в дивизию был собран весь актив, который погибает. Вот Латышская
дивизия, она находится в Челябинске. Эстонскую дивизию тоже как будто
сняли с фронта. А мы все находимся здесь. Интересно, почему ото так?...»
Красноармеец 156-го сп Шустерис в разговоре с бойцами заявил: «...Мы
главно воюем, и если даже погибнем, то своей славы не лишимся. Теперь мы
скоро получим гвардейское знамя. Жаль только, что не останется ли товцев и
будет некому носить гвардейские значки. Все же жалко литовцев, ибо их и
так есть очень мало...»
О вышеизложенном нами проинформированы командир 16-й ЛСД и
командир 42-го ск.
Начальник Отдела контрразведки «Смерш» 48-й армии
гвардии полковник К. Пименов»
Потери были большие, но в донесении «Смерш» сгущает краски, так как 1іо августа дивизия смогла возобновить пасіупление и в течение десяти дней
форсировать реки Ока и Кама, прорвать полосу обороны противника в районе
деревень Верхняя Боевка, Троицкое и Хмелевая, закрепиться на линии
Ивановка — Сосково. Дивизия успешно справилась с поставленной перед
пей задачей, завершила боевые действии на Курской дуге. Воины за двадца ть
дней с боями прошли 120 километров. Остались не только освобожденные
села и деревни, но и брагские могилы погибших и умерших от рай ли товских
воинов. Последние воинские захоронения на Орловской земле появились на
окраине деревни Мыцкое.
60 лет спустя Сосково стал центром района. В техническом училище №
3 создан музей славы 16-й Литовской дивизии, тщательно собраны и хранятся
найденные на полях солдатское оружие, детали амуниции, документы, газетные
статьи и книги о дивизии, переписка с ветеранами. Экспона ты музея собирали
учащиеся, члены военно-поискового кружка, под руководством педагога
Г.Соболева. Несколько лет назад ученики нашли останки трех неизвестных
воинов дивизии и перезахоронили их на воинском кладбище деревни Хмелевая.
На Орловской земле хранится память о воинах 16-й Литовской стрелковой
дивизии.
257

Ставка Верховного Главнокомандования Советской Армии в ходе подготовки
к освобождению Белоруссии и Прибалтики предусмотрела несколько
подготовительных операций. Одной из них была «Невельская операция», в
ходе которой 3-я и 4-я ударные армии Калининского фронта вклинились в
стык немецких армейских группировок "Север" и "Центр", 7 октября 1943 г.
освободили город Невель и не давая противнику возможности маневрировать
резервами, готовились к освобождению Советской Латвии и Советской
Белоруссии.
16-я Литовская стрелковая дивизия, после сражений на Орловско-Курской
дуге и освобождения юго-западной части Орловской области, сосредоточилась
в районе поселка Кошелев, а в последнюю неделю сентября 1943 года была
передислоцирована в Тульскую область. Здесь дивизии было предоставлено
двадцать дней на пополнение личного состава, на отдых и подготовку к новым
боям. Уже 23 сентября воины дивизии в течение пяти дней тремя эшелонами
были направлены из Тулы в район Великих Лук и включены в состав 2-го
гвардейского стрелкового корпуса (командующий — генерал-майор
А.Белобородов) 4-й ударной армии. Полки выгрузились на железнодорожной
станции Кунья и пешим маршем вышли на исходные позиции к югу от поселка
Авенище во втором .эшелоне корпуса.
10 октября 1943 года «Невельская операция» была завершена. Советские
воины, захватив железную дорогу, заняли плацдарм шириной в 20 и длиной
в 30 километров, освободили много населенных пунктов. Была создана так
называемая петля или мешок Рикшина. 16-я Литовская стрелковая дивизия
получила приказ генерал-майора А.Белобородова 11 октября вступить в бой
у озера Ордов, расширить занятый плацдарм в направлении поселков Езерище
и Рудня и освободить деревню Палкино. Немецкие солдаты, закрепившись
на линии обороны между деревнями Палкино и Лобок, находились на острие
Езерищенской группировки и закрывали узкий перешеек между озерами
Ордов и Езерище и дорогу на Городок. 167-й полк начал наступление в
направлении села Палкино, а 156-й полк по шоссе наступал на деревню
Лобок. Немцы ин тенсивной стрельбой из пулеметов, минометов, пяти танков
и нескольких самоходных орудий остановили наступление наших воинов. За
день они смогли продвинуться всего лишь на несколько сот метров. Во второй
половине дня командир 2-го батальона 249-го полка В.Саснаускас сформировал
отряд из 195 воинов. Им дан приказ ночью через лес обойти с запада и югозапада озера Мелкое и Ордов, углубиться на полкилометра в тыл к немцам и
с юга поддержать наступление на деревню Палкино. Утром следующего дня
отряд В.Саснаускаса с нетерпением требовал по рации наступления, так как
их стал окружать противник. Через двадцать минут 167-й и 156-й полки
начинают наступление. Кинжальный огонь и авианалеты противника
вынудили оба полка с большими потерями залечь и окопаться. В это время
отряд 249-го полка попал в окружение. Солдаты в ожесточенном бою
израсходовали боеприпасы, пробивались отобранным у немцев оружием,
прорвали кольцо окружения и вернулись в расположение части. Почти десять
дней шли упорные, тяжелые бои. В ротах и батальонах большие потери личного
состава. Наконец приказ выполнен, воины дивизии освободили деревню
Палкино и закрепились на занятых позициях.
Через несколько дней дивизию отводят во второй эшелон в деревни
258

I ришково, Мацилище, Красный Бор. Батальоны и роты принимали пополнение,
разгружали обозы с боеприпасами и взрывчаткой.
В конце октября и начале ноября руководство Вермахта выдвинуло в
район Городка одну танковую и семь пехотных дивизий. Их целью было
i жружить советские войска в Невельском районе и восстановить линию фронта.
И ноября войска Вермахта большими пехотными и танковыми силами двумя
направлениями со стороны Невеля и из деревни Лобок, перешли в
контрнаступление на соединение и окружение двух советских армий.
І’уководство Вермахта стремилось закрыть в Рикшинском мешке наши войска.
I Іемцы заняли несколько поселков, глубоко вклинились в оборону советских
войск. Расстояние между двумя группировками противника сократилось с
двадцати до двух километров. I Іоложение складывалось критическое. Советским
войскам грозила реальная опасность оказаться в мешке.
Накануне солдаты и офицеры дивизии отметили годовщину Октябрьской
революции и были настроены празднично. Утром 8 ноября дивизия была
поднята по тревоге и дан приказ контратаковать наступающие из деревни
Лобок подразделения 299-й пехотной и 20-й танковой дивизий Вермахта. Полки
16-й Литовской стрелковой дивизии уже через два часа, в полдень, встретили
противника в районе деревень Терпилово, Белины, Блинки, Борок и высоты
191,6. Вечером того же дня немцы заняли поселок Борок. Закипел смертельный
бой, но литовские воины не только удержали занятые позиции, но и остановили
наступление немцев. На другой день 167-й полк под командованием полковника
Нладаса Мотеки выбил немцев из деревни Борок. В бою отличился 1-й батальон
старшего лейтенанта Гарниса 167-п >стрелкового полка и 2-й батальон капитана
Ситника 156-го стрелкового полка. Гще два дня шел ожесточенный бой. Там,
где не было возможности использова ть огнестрельное оружие, в ход шли
штыки. Дивизия твердо держалась па занятых позициях от южного берега
озера Завережье до деревень Белины, Борок и Блинки.
В отражении вражеских атак отличились артиллеристы дивизии. Воины
417-го стрелкового полка соседней дивизии, получив приказ их прикрывать,
не выдержали сильного давления противника и отступили на вторую линию
обороны. 224-й артиллерийский полк Ли товской стрелковой дивизии остался
без прикрытия автоматчиков. Артиллеристы выкатили свои орудия из укрытий
и стали прямой наводкой стрелять по немецким танкам и пехоте. Была большая
опасность поражения пулей или осколком, но такая тактика себя оправдала.
Литовские воины не испугались в ближнем бою танков противника и отразили
все его атаки. Тяжело раненные, c перевязанными ранами, они не бросили
своих позиций и продолжили бой. За четыре дня напряженных боев войска
Ііермахта потеряли три тысячи солдат, двенадцать танков, много
артиллерийских орудий, автомашин и были отброшены на исходные позиции.
175 воинов дивизии были награждены за героизм орденами и медалями
( 'оветского Союза. В боях отличились лейтенант Чяпонис, старший лейтенант
Коган, рядовые Опалев, Коробков, Палкявичюс, Вянслаускас, Розенбергас,
Кучинскас. Положение в районе! боев стабилизировалось, и дивизия была
переведена в тыл. Литовских воинов сменила 29-я стрелковая дивизия.
Спустя 60 лет о боях дивизии в Невельском районе напоминают обелиски
с красными звездами на воинских могилах по обе стороны шоссе Невель —
Бородок и памятный камень в Дубище у дороги на высоком холме, с которого

259

открывается прекрасный вид на озера в окрестностях. На памятнике погибшим
воинам, установленном после войны ветеранами 16-й Литовской стрелковой
дивизии, не сохранились мемориальные плиты, напоминающие о совершенных
подвигах.
После недельного отдыха 18 ноября литовская дивизия получила новый
приказ: занять плацдарм в районе озер Кош-Черное, сменить 90-ю гвардейскую
стрелковую дивизию, вновь войти в состав 2-го гвардейского стрелкового
корпуса. Воины дивизии, с боями преодолевая сопротивление немецкой полевой
жандармерии по узкому полуторакилометровому перешейку между озерами
Невель и Еменец под постоянным огнем вражеской артиллерии и минометов,
вышли на территорию Белоруссии. Идти приходилось по болотистым,
затопленным местам. Не могли проехать не только автомобили, но и гужевые
обозы. Гусеничная техника просто утопала в грязи. Инженерные войска дивизии
под постоянным вражеским обстрелом прокладывали путь транспорту.
Командование армии выразило благодарность личному составу 93-го отдельного
саперного батальона за выполнение боевого приказа, за отвагу. Многие были
награждены орденами и медалями. Умело командовал саперами знающий
дело командир батальона майор Стрельчюнас. Воины освободили поселки
Козлый, Бойково, Рикшино, Песица, Борисенки, Хмелинец и другие.
23 ноября подразделения дивизии, обогнув левое крыло Езерищспской
группировки немецких войск, заняли оборону в районе деревень Селище,
Воскато, Тихоняты в 16 километрах на северо-запад от города Городок. Всю
последнюю неделю ноября 1943 года дивизия находилась в обороне, отражала
контратаки противника, а также участвовала в разведке боем в районе озер
Мал-Кош, Черное п близлежащих деревень. Первые десять дней декабря
дивизия готовилась к "Городокской операции" и началу освобождения
захваченной фашистами Белоруссии. Воины при постоянных локальных
перестрелках и <тычках держали оборону. Руководство дивизии основное
внимание' уделяло разведке боем. Чаще проводятся рейды разведчиков в тыл
противника. Дивизия, хорошо изучив оборону противника, в наступлении
успешно выполнила поставленную задачу.
В декабре' 1943 іода в дивизию прибыл новый командир 249-го стрелкового
полка подполковник Федор Лысенко. В ходе наступательной Городокской
операции полк несколько раз менял подчинение. На первом этапе операции
он подчинялся оперативному руководству 32-го кавалерийского корпуса,
затем 5-й гвардейской мотострелковой бригады. 249-й стрелковый полк вступил
в бой у поселка Семенцево в направлении деревень Михаилы и Климашово
и успешно отразил несколько ожесточенных атак немецких солдат.
16-я Литовская стрелковая дивизия на северной стороне озера Кош
подразделениями 249-го стрелкового полка освободила Ковальцы, а другими
полками —населенные пункты Севцы, Цисейки и другие деревни, участвовала
в освобождении Городка и заняла большой отрезок железной дороги Витебск
— Полоцк. После успешного нас тупления дивизия сосредоточилась в районе
деревень Бельцы, Воскато, Гнездиловка. 27 декабря воинов дивизии поздравил
Военный Совет 4-й ударной армии и выразил благодарность за отлично
выполненное боевое задание. В конце декабря дивизия во втором эшелоне
этой армии продвинулась на 22 километра на запад от Городка к поселкам
Барсучино и Дятлы. Штаб дивизии был перенесен в поселок Орлея. Полки
260

укрепляли оборону в южном направлении по линии от деревни Слобода, река
Усиса и до деревни Деменка. В начале января 1944 года 156-й полк занимал
оборону в лесу у деревни Осиповка и реки Усиса, 167-й полк — в деревнях
Воганы и Дятлы, а 249-й полк — в деревнях Шапонка, Слобода и Осиповка.
Меняется оперативное подчинение дивизии. Теперь это участок обороны
второго эшелона 103-го стрелкового корпуса.
Все первое полугодие 1944 года дивизия находилась на участке 1-го
I Ірибалтийского фронта, много маневрировала и вела бои местного значения
в направлении Полоцка. В начале февраля все три полка дивизии были
дислоцированы в деревнях Застинец, Ковали, Казяны. В конце месяца они
продвинулись в деревни Козирево, Петраки, Грибари. В марте воины дивизии
копают окопы, готовят полосу обороны на берегу реки Оболъ, прокладывают
путь через болота и трясины. В апреле дивизия получила приказ по ночам
передислоцироваться в район деревень по линии Ковали-Селище.
Соединения левого фланга 1-го Прибалтийского фронта в ходе проведения
"Полоцкой операции" освободили город Полоцк, важный железнодорожный
узел. Для выполнения этой задачи в направлении главного удара были
сосредоточены 6-я гвардейская и 43-я армии, 3-я армия авиации и 1-й танковый
корпус, 4-я ударная армия под командованием генерал-лейтенанта
11.Малышева, в состав которой входила и 16-я Литовская стрелковая дивизия.
Она получила задание обойти I Іолоцкую группировку противника с севера и
готовиться к наступлению. Немцы в районе Полоцка сосредоточили 16-ю
армию группировки «Север» и 3-ю танковую армию группировки "Центр".
Только в городе были расположены 6 пехотных дивизий. Город был опоясан
защитными укреплениями под кодовым названием "Тигр".
Д ивизия в ходе "Полоцкой операции" освободила Дретунь,
железнодорожные станции Сухой и Зеленый Бор. Воины дивизии начали
наступление 27 июня и в ходе двухдневных боев преодолели сопротивление
немецкой полевой жандармерии в районе Ковали и Ровное Поле. В Дретуни
шли упорные бои, в которых погибло много литовских воинов. После войны
по инициативе ветеранов дивизии в Дретуни был поставлен памятник в честь
погибших воинов дивизии.
30 июня немцы, не выдержан наступления советских войск, начали отступа ть
на запад и юго-запад. Отступление прикрывали автоматчики. Они минировали
дороги и мосты. Отступающего крага стали преследовать подразделения 156го полка под командованием подполковника А. Кеселиса. Он погиб в бою 4
июля. Командира полка подполковника А. Кеселиса похоронили па воинском
кладбище в Полоцке. Другие полки дивизии получили приказ командующего
армией преследовать врага в направлении Узницы, Залеси, Рудни, Зеленый
Iіор. На железнодорожной станции Зеленый Бор состоялся последний бой
дивизии на белорусской земле. 8 июля полки заняли оборону на восточном
берегу реки Нища.
В начале июля 1944 года войска 1-й Прибалтийского фронта начали
освобождение Литвы. 16-я Литовская стрелковая дивизия получила приказ
передислоцироваться в Литву. Уже 12 июля вечером, пройдя Березовку, Полоцк,
Ічутняны, Шарковщизну, она вс тупила на родную землю в местечке Тверячюс.
Короткий отдых на берегу озера Эржвилкас - и поход продолжился. Дивизия
та 19 дней прошла более пятисот километров, достигла Шяуляй. 2 августа она
261

была включена в состав второго эшелона 54-го стрелкового корпуса 2-й
гвардейской армии и уже на следующий день заняла позиции. 167-й стрелковый
полк полковника Владаса Мотеки вместе с 1-м дивизионом 224-го
артиллерийского полка занял оборону по обе стороны шоссе Шяуляй-Куршенай
от Вийолю до деревни Дайняй. 156-й стрелковый полк подполковника В. Луни
вместе со 2-м дивизионом занял оборону по обе стороны шоссе ШяуляйКялме между Лепоряй и Жалюкай от деревни Вердуляй и далее по берегу
озера Рекива до Дайняй. 1-й батальон полка, под командованием майора Петра
Белана, занял высоту 151 у большака Гитаряй — Райзгяй. 2-й батальон майора
А. Макарова занял длинную, болотистую, неудобную для вражеских танков
полосу от шоссе до озера Рекива. 16 пушек 2-го дивизиона 224-го артиллерийского
полка были поставлены на высоте для стрельбы прямой наводкой. А четыре
гаубицы артиллерийского полка были спрятаны за высотой для стрельбы из
укрытия. 249-й полк подполковника Федора Лысенко с двумя батареями
артиллерийского полка во втором эшелоне дивизии ждал команды вступить в
бой на самом опасном участке. Упоминаемые местности теперь находятся в
черте города и их можно найти только на картах и схемах военных лет.
В освобожденных районах Литвы в августе три тысячи мобилизованных
юношей пополнили ряды воинов дивизии. До нового года еще три тысячи
новобранцев после короткой военной подготовки влились в батальоны и роты.
До конца войны в дивизию всего было мобилизовано 13 тысяч мужчин Литвы.
Руководство Вермахта с целью восстановления коммуникации группы
армий «Север» с Вос точной Пруссией сосредоточили 7 танковых и 3 пехотные
дивизии для контрудара на Шяуляй. 16-го августа немецкие войска
сосредоточились в районе Куртувенай и при поддержке полсотни танков
начали наступление на узком участке шириной в километр. Грохотал гул боя,
отблески огня видны были в Бубяй. Весь следующий день шел бой на передовой
54-го стрелкового корпуса. Немцы захватили Куршенай и, наступая в
направлении Юодейкяй, Гитаряй, прошли лес Швяндрес и захватили Юодейкяй,
Даукшишкяй, Гитаряй.
18 авгус та в 1I часов немецкий пехотный полк и 20 танков от Аукштяляй и
деревни Гитаряй но большаку на Райзгяй атаковали 1-й батальон 156-го
стрелкового полка и его стык со 2-м батальоном майора Леонаса Гарниса 167го стрелкового полка. Автоматчики 1-й и 2-й роты 1-го батальона под
командованием лейтенанта Н.Вабалиса закрепились ближе к шоссе и первыми
встретили противника. Командир отряда длинноствольных противотанковых
орудий Шубас пробирался от бойца к бойцу, успокаивал их и подсказывал, в
которого “Тигра" или "Фердинанда" лучше целиться. Автоматчики и
пулеметчики метким огнем уложили немецких солдат на землю, отрезали их
от танков. Танкисты противника, оставшись без пехоты и пяти подбитых боевых
машин, отступили.
Опасная ситуация сложилась на стыке полков. Позиции наших воинов на
Дайняйской высоте защищали две пуши и три пулемета. Их атаковали четыре
немецких танка и "Фердинанд". В ходе боя уже были подбиты два танка.
Другие танки подорвали обе наши пушки, пулемет и вывели из строя их
расчеты. Немцы стремились, обогнув высоту, попасть в город, но попали на
минное поле и, потеряв еще одну машину, повернули обратно. В течение
короткого затишья командир 167-го полка В.Мотека на опасный участок
262

■

I

перебросил артиллерийскую батарею 1-го батальона майора М.Гладкова и
несколько пулеметов. На высоте отважно воевала знаменитая пулеметчица
Дануте Станялене-Маркаускене. За этот бой она была награждена третьим
орденом Славы, теперь уже I степени. В годы Великой Отечественной войны
только четыре женщины были награждены орденом Славы трех степеней. По
шачению это приравнивается к званию Героя Советского Союза.

К началу новой атаки немцев на стык наших полков артиллеристы майора
Гладкова сумели занять позиции. Немцы с каждым новым наступлением все
усиливали натиск атак. В перерывах между атаками около десятка немецких 263
самолетов сбрасывали бомбы на позиции наших бойцов. Вечером противник
силами 10 танков и 10 бронемашин атаковал правый фланг 4-й роты 167-го

трех танковых дивизий немцы контратаковали наши войска с целью
восстановить линию обороны, но не смогли остановить наступление 5-й
гвардейской танковой армии, которая в течение нескольких дней вышла на
берег Балтийского моря шириной в 35 километров на север от Клайпеды.
Для разведки в глубоком тылу руководство дивизии приняло решение
сформировать под командованием полковника В.Мотеки мобильный
механизированный отряд из 3-го батальона 167-го полка майора М.Гладкова,
10-ти самоходных орудий, ІО-ти танков, двадцати автомобилей для личного
состава. Перед командиром отряда была поставлена задача: действовать
самостоятельно в тылу врага, громить его коммуникации, уничтожать отдельные
отряды, создавать условия для наступления основных сил дивизии.
Расположенная на высоком берегу Кражанте немецкая артиллерия
остановила натиск 156-го и 249-го стрелковых полков дивизии в направлении
Кялме. Командиру 3-го батальона 249-го стрелкового полка В.Виленскису было
приказано обойти опасный участок с севера, захватить шоссе Шяуляй-Тильзит
и атаковать Кялмеский гарнизон. Батальон форсировал Кражанте между
деревнями Пажваркулис и Павярпянис, пересек шоссе, но был сам сразу
атакован немцами. В бой включился батальон Л.Гарниса. Силами двух
батальонов немцы были отброшены на запад в сторону Вярпяны, Кражяй и
освобождена северная часть Кялме. 156-й стрелковый полк вместе с частями
3-й стрелковой дивизии и танкистами 117-й бригады полностью освободили
город.
Мобильный отряд выполнил приказ и маневром с северной стороны занял
Кражяй, но вынужден был вернуть в дивизию танки. Несколько ослабленный
отряд приближался к Калтиненай. Небольшое подразделение Вермахта,
прикрывая отступление основных сил, пыталось задержать наших воинов.
Командир приказывает в первую очередь уничтожать бронетранспортеры.
Первые залпы самоходных орудий вынуждают немцев незамедлительно
оставить городок.
Короткий отдых, и отряд продвигался дальше в направлении Шилале,
Паюрис. Главное не дать врагу возможности закрепиться на высоком берегу
Юры. Мосты вас>рв<пгы, но через указанный жителями брод отряд переправился
через реку, и немцы под угрозой окружения отступили в Вайнутас. Этот
городок удалось освободить только после нескольких атак, когда отряд усилил
156-й стрелковый полк. Из Вайнутаса полк повернул в направлении Жемайчю
Науместис, а отряд на перекрестке Дягучяй — Катичяй двинулся в сторону
Катичяй. Из Катичяй отряд был обстрелян вражеской артиллерией и вынужден
был остановиться. В.Мотека по приказу еще вернул в дивизию самоходные
орудия, и отряд остался без артиллерии. Было принято решение продолжить
продвижение через Дягучяй, Пашишяй и захватить шоссе и железную дорогу
Клайпеда-Тильзит в лесу Усенай. Вечером 10 октября мобильный
механизированный отряд занимает намеченные позиции.
Отряд под командованием В.Мотеки в течение четырех дней совершает
рейд в 187 километров, освобождает города и поселки Литвы и выполняет
поставленную перед ним задачу. Появление советских воинов в тылу было
для врага неожиданным, поэтому отдельные группы немцев, встреченные в
пути, сдавались в плен. Однако положение осложняло отсутствие связи с
командованием дивизии. Ее восстановила группа разведчиков, отправленная
264

на трофейной машине в Вайнутас, где находился штаб дивизии. Командование
корпуса и дивизии было удивлено, когда узнало о расположении отряда и
сразу направило в Усенай подкрепление — 249-й стрелковый полк и дивизион
224-го артиллерийского полка.
10 октября дивизия заняла оборону: 167-й стрелковый полк — на юговостоке железной дороги от Плейкишкяй до деревеньки Плейне, 156-й
стрелковый полк — на юге от Ж емайткемиса у большака Усенай—
Вершининкай, в центре его позиций деревня Сварайткемис, 249-й стрелковый
полк — в районе деревень Шуняляй, Ужпялькяй, Вершининкай.
Против дивизии немцы бросили курсантов Тильзитского танкового училища
3-й танковой армии, остатки 551-й пехотной дивизии, 101-й танковой бригады,
а также прибывшую из Варшавы танковую дивизию СС "Герман Геринг".
Полк подполковника Федора Лысенко утром 12 октября первым встретил
противника. Самый сильный его удар пришлось отразить 3-му батальону
майора Вульфа Виленскиса 249-го стрелкового полка. Его атаковали пехотный
полк и двадцать танков. В самом батальоне оставалось только чуть больше
половины личного состава. Майор В.Виленские вместе с 9-й стрелковой ротой
и отрядом автоматчиков выполнил маневр по болоту и, зайдя в тыл нападающих,
штыковой атакой вынудил их отступить. На помощь им спешили почти две
роты немцев. Командир батальона припал к затихшему тяжелому пулемету и,
подпустив атакующих на 30-40 метров, сильным огнем заставил повернуть
назад.
14 октября немцы силами двух полков и 40 танков атаковали оборону
167-го стрелкового полка и почти на полкилометра углубились в его позиции,
но были отброшены. В бою отличились артиллеристы дивизии, метким огнем
прямой наводки подбили много вражеских танков.
Четыре дня и ночи сражалась дивизия н Усенай, не отступая ни на шаг. За
отвагу и героизм десять воинов дивизии стали Героями Советского Союза:
подполковник Ф.Лысенко, майор В.Виленские, старшина Б.Гягжнас, сержант
Г.Терентьев, старший сержан т В.Федотов, сержант К.Шурас, младший сержант
Ф.Зацепилов, ефрейтор Г.Ужполис и рядовой Б.Цинделис. За боевые успехи
дивизия была награждена орденом Красного Знамени.
18 октября немцы, оставив группу прикрытия, стали отступать за Нямунас.
1Іа следующий день дивизия приступила к преследованию врага. 2-й батальон
167-го стрелкового полка прорвал линию обороны противника в Пагегяй и у
деревни Ужпялкяй вышел к IІямупасу. После полудня к нему присоединился
и 249-й полк. Три дня в окрестностях деревни Науседай, последнего
укрепленного участка немецкой обороны на правом берегу Нямупаса недалеко
от Тильзита, шли упорные бои. I Іаконец противник был отброшен на левый
берег Нямунаса. Последнюю н е д е л ю октября дивизия провела в лесах Пагегяй,
Вилкишкяй. Были завершены длившиеся более полумесяца бои за освобождение
Жемайтии.
2 ноября 1944 года дивизия по приказу командующего 1-м Прибалтийским
фронтом выступила в десятидневный путь в Курляндию. Советские войска
окружили в Курляндии на узком участке фронта шириной в 220 километров
16-ю и 18-ю армии группировки «Север», всего 33 дивизии Вермахта. По
всей длине фронта они оборудовали несколько линий обороны. На высотах, в
поселках, на опушках лесов были установлены постоянные огневые точки, в
265

землю вкопаны неподвижные танки и самоходки, подготовленные к стрельбе
прямой наводкой. Каждую линию окопов немцы пристреляли, и если советским
воинам удавалось занять одну из них, ее приходилось оставлять из-за сильного
артиллерийского и минометного огня.
Плотную оборону немцев можно было преодолеть только крупными
танковыми, артиллерийскими и авиационными силами. А они были необходимы
для главного наступления на Берлин. Перед советскими войсками в Курляндии
была поставлена задача: сковать постоянными атаками вражеские дивизии и
не допустить переброски ни одной из них на другие рубежи.
16-я Литовская стрелковая дивизия восемь ночей шла 220 километров по
размокшим осенним дорогам через Жемайчю Науместис, Швекшну, Салантай,
латышские Вайнеде, Никраце до Нигранды. Дивизия была включена в состав
13-го стрелкового корпуса (командир — генерал-майор А.Лопатин). Она
сменила полки 334-й стрелковой дивизии, заняла их полосу обороны и стала
готовиться к наступлению. 19 ноября по приказу командира дивизии генералмайора А.Урбшаса после1часовой артподготовки первыми в атаку поднимались
батальоны 167-го и 249-го стрелковых полков, а 156-й полк оставался во втором
эшелоне. Основной удар был направлен на стык вражеских 31-й и 32-й
пехотных дивизий в районе деревни Друнки и леса Цимери. Бойцы захватили
первые линии немецких окопов и стали отражать контратаки противника.
Наступление усилили батальоны второго эшелона. Но и на помощь немцам
была выдвинута 14-я танковая дивизия. Литовская дивизия под лавиной
снарядов и мип, потеряв много воинов, после двухдневных боев была
вынуждена отой ти па исходные позиции. Через несколько дней 13-й стрелковый
корпус и в его составе 16-я Литовская стрелковая дивизия начинает новое
наступление. Теперь дивизия наступала в первом эшелоне корпуса в районе
деревень Капой
Цимери — Друнки. 156-й и 249-й стрелковые полки
продвинулись два три километра на север, но вынуждены занять оборону. В
начале декабря после нескольких дней позиционных боев дивизия передает
свой участок частям 71-й гвардейской стрелковой дивизии и отходит в тыл в
деревни Пуце, Граба, Кловы. Вся неделя была отведена отдыху и личным
делам. В середине декабря в дивизию прибывают мобилизованные в
освобожденных районах Литвы молодые бойцы.
20 декабря дивизия начала передислокацию в район Пампали-Дабес и три
ночи вела бой в болотистой местности, продвинулась вперед, но вынуждена
была остановиться и занимать оборону. Вокруг болота, топи, поэтому в
выкопанных ямках сразу скапливается вода.
Первую половину января 1945 года дивизия принимает участие в
позиционных боях местного значения. 14-16 января дивизия передала свою
линию обороны — 378-й стрелковой дивизии НКВД и была отведена в район
поселков Берзи, Мезжи, Рубени. Здесь принимает пополнение личного состава,
восполняет запасы боеприпасов.
С 19 января до 21 февраля дивизия была включена в состав 4-й ударной
армии под командованием генерал-лейтенанта П.Малышева и участвовала в
освобождении Клайпеды.
Еще в октябре 1944 года войскам левого фланга 1-го Прибалтийского фронта
была поставлена задача: в ходе реализации плана "Мемельской операции”
освободить Клайпеду. Тогда части 43-й армии и 5-й гвардейской танковой
266

■
армии окружили Клайпеду, но не смогли преодолеть усиленную оборону из
нескольких линий заграждений, окопов, фортов и превращенных в крепости
домов портового города.
В начале 1945 года положение на фронте изменилось. Войска 3-го
Велорусского фронта приближались к столице Восточной Пруссии Кенигсберіу.
Для его обороны руководство Вермахта было вынуждено перебросить из
Клайпеды остатки танковой дивизии. В Клайпеде остались две пехотные дивизии
противника.
Во второй половине января дивизии дан приказ передислоцироваться в
Клайпеду. Полки поротно, растянувшись многокилометровой цепью,
преодолевали за сутки в полном снаряжении по 35-45 километров и через
Мажейкяй, Седу, Плунге вышли к Якубавасу на юго-востоке от Кретинги.
После нескольких дней подготовки полки дивизии выдвинулись в окрестностях
Тауралаукиса на исходные позиции для наступления. Вечером 27 января
полковник В. Луня, командир 156-го стрелкового полка, расположенного на
правом фланге линии наступления, и подполковник Ф. Лысенко, командир
249-го стрелкового полка - на ловом фланге получили приказ наступать в
западом и южном направлениях со стороны деревни Пликяй и освободить
северную и северо-восточную часть Клайпеды. В наступлении справа их
поддерживала 179-я стрелковая дивизия, а слева —- 344-я и 70-я дивизии 19то стрелкового корпуса.
Первый четырехкилометровыи отрезок наступления полки преодолели быстро
и почти без потерь. Дальнейшее продвижение наших воинов немцы остановили,
закрепившись на высоте на другой стороне реки Дане. Они обстреливали
шоссе Кретинга — Клайпеда. Только когда артиллеристы подавили огневые
точки противника, а рота 1-го ба тальона П.Белана под командованием
лейтенанта Нарбутаса обошла высоту но долине Дане с юга, немцы отступили.
Командир дивизии генерал-майор Л.УрСпіас ввел в бой 156-й стрелковый
полк и усилил наступление. 28 января 1945 года в три часа ночи батальон М.
Гладкова 249-го полка ворвался в порт. А уже в половине шестого утра на
берег залива вышли воины майора И. Баранова 167-го стрелкового полка.
Клайпеда была освобождена 28 января 1945 года в 8 часов утра. На следующий
день части 4-й ударной армии были выведены из города, осталась только 16-я
Литовская стрелковая дивизия Город горел, взры вались здания,
заминированные минами замедленного действия. Во время одного из таких
взрывов погибла вся рота 167-го стрелкового полка. Саперы майора
П.Стрельчюнаса быстро разминировали город.
Немцы переправились на Куршскую косу и обстреливали город с
артиллерийских орудий, прикрывая звакуацию на судах и отступление по
перешейку в Восточную Пруссию, 11реследование отступающего противника
было поручено воинам 156-го с трелкового полка подполковника В.Луни и 32-й
стрелковой дивизии Ю.Вербова. I й батальон П.Белана переправился по ломкому
льду залива на косу в районе ( 'милтине и обстрелял противника в Копгалисе,
взял пленных и на краю мола салютовал выстрелами в небо. Немцы в условиях
внезапного наступления не успели взорвать склады с военной амуницией и
отступили к маяку, где их ждали корабли. В девять часов утра противник был
разгромлен и только в дали морской дымки скрывались немецкие корабли.
Куршская коса была окончательно освобождена 4 февраля 1945 года. Верховный
267

Главнокомандующий Советской Армии маршал И.Сталин выразил
благодарность воинам дивизии. Ей было присвоено имя Клайпедской.
В последний день января дивизия получила приказ вернуться в Курляндию.
Поздним вечером воины дивизии, пройдя Куршенай, Салантай, Мажейкяй,
заняли уже знакомый район — на северо-востоке от города Вайнеде, в
окрестностях Моздзелдос, Пудики, Мители и других деревень. В начале февраля
дивизия была включена в состав 84-го стрелкового корпуса 6-й гвардейской
армии и занимала оборону в районе Никраце. В середине февраля дивизии
был дан приказ передислоцироваться в район Лубенеки, Кревайши, Вложи и
подготовиться к наступлению. В течение пяти февральских дней дивизия
участвовала в тяжелых и кровопролитных боях во втором эшелоне наступления
84-го стрелкового корпуса в районе Вартайи, Дзиндурбе, Эзергали в 15
километрах на запад от Эмбуте. В бою погиб командир 249-го стрелкового
полка Герой Советского Союза подполковник Ф.Лысенко.
В первой половине марта дивизия укрепляет оборону на занятом участке
между деревнями Ленкупи, Упенеку, Волекми. В середине марта идут
напряженные с переменным успехом бои за высоту 98,8. Литовские воины
то занимают высоту, то вынуждены ее оставить. На позициях дивизии постоянно
происходили перестрелки, роты проводили разведку боем. В батальонах и
ротах значительно уменьшилось количество солдат. 24 марта 156-й стрелковый
полк в районе поселка Берзинеки прикрывает передислокацию 167-го
стрелкового полка на юг от деревни Друнки и леса Цимери. Ему приказано
сменить 141-й полк 46-й гвардейской стрелковой дивизии и занять оборону от
реки Венты до высоты 107,7.
Немцы заметили передвижение наших подразделений и несколько дней
предпринимали разведку боем на всем участке обороны обоих полков от реки
Венты, деревни Граби до самой Дзелсгале.
В начале апреля перестрелка утихает, полки могут передохнуть. В дивизию
прибывают три тысячи новобранцев из Литвы. Теперь полки, получив по
тысяче воинов, расширили свои рубежи обороны влево до самых болот. Весь
апрель проводилась разведка боем. Воины испытывали крепость обороны
немцев на доминирующих высотах. Активно действовавали отряды разведчиков,
захватывали пленных, документы.
2
мая солдатский «телеграф» передал, что советские войска заняли Берлин,
приближался конец войны, а ротам приказано готовиться к еще одному,
возможно, последнему наступлению. Начатое 7 мая наступление развивается
вяло, поэтому откладывается на другой день. Совершенно неожиданно
разведчики получили приказ выйти на позиции противника и привести
пленного, но их вылазка была безуспешной. На следующий день 167-й
стрелковый полк в ожидании сигнала к атаке увидел в первых немецких
окопах белые флажки, простыни и даже нижнее белье. Все — война
закончилась. 16-я Литовская Клайпедская стрелковая дивизия ордена Красного
Знамени принимала капитуляцию двух немецких — 263-й и 563-й пехотных
дивизий. Сдались в плен более 11 тысяч солдат и офицеров, среди них два
генерала. 13 июля дивизия распрощалась с жителями Никраце, Берзини и
вступила в Литву. Дивизия с остановками прошла Мажейкяй, Папиле, Шяуляй,
Кедайняй, Каунас и завершила переход в Вильнюсе.
Шесть десятилетий разделяют нас от Великой Победы 1945 года, которую

268

одержала Советская Армия, внесшая наиболее весомый вклад в борьбу
государств антигитлеровской коалиции против нацизма. Участники
исторических сражений: рядовые воины, сержанты, старшины и офицеры,
вынесшие на своих плечах тяжелейшую ношу войны, теперь люди почтенного
возраста. Они сохранили в своих сердцах самое главное для поколений начала
XXI века: боль утраты боевых товарищей и память о них, тоску по Родине,
ноизгладимий накал атак и контратак, напряженность разведки, мелочи
повседневного солдатского быта, ус талость от бесконечных ночных переходов.
Ветераны хранят правду войны. Она может помочь молодому поколению
правильно понять историю Литвы XX века, осознать, кому мы должны быть
Олагодарны за основные ценности жизни нашего народа.
В 2006 году на праздновании в Вильнюсском русском драма тическом театре
Ь5-й годовщины формирования 16-й Литовской стрелковой дивизии ветераны
выразили желание издать книгу воспоминаний. Республиканский комитет
организации участников Второй мировой войны, сражавшихся на стороне
антигитлеровской коалиции, взял на себя инициативу издания воспоминаний
0 войне, раскрывающих неизвестные или малоизвестные факты из истории
дивизии с начала ее формирования в Балахне, первого боевого крещения под
Алексеевкой на Орловской земле, сражений в Белоруссии и под Шяуляй,
Усенай, при освобождении Жемайтии и города Клайпеды и до завершения
боев в Курляндии и послевоенной истории. Воспоминания продолжают
накапливаться и пополняют архив истории дивизии.
В 2005 и 2006 годах газета "Оппозиция" опубликовала большую подборку
воспоминаний воинов дивизии. Некоторые публикации еженедельника
включены в собрание воспоминаний. 11('которых авторов книги уже нет в
живых. Их воспоминания передали из семейного архива дети. Воспоминания
командира отделения роты связи сержан та Йонаса Гуряцкаса подготовил для
печати его сын Йонас Гуряцкас и сам написал воспоминания о послевоенной
истории дивизии. Военные дневники полковника Винцаса Рагаускаса сохранил
его сын Римантас. Кроме этого, в собрание воспоминаний вошли отрывки из
опубликованных книг воспоминании Вулі.фаса Виленскиса и Адольфаса
Красаускаса, которые были неизвестны либо труднодоступны литовским
читателям.
Подробно и художественно написаны воспоминания Костаса Банявичюса,
Юлюса Дяксниса, Иосифа Стаскжспаса, которые из-за объема и недостатка
моста представлены фрагмен тарно. I Іадо надеяться, что они будут опубликованы
без сокращений и пополня т библио теку военной мемуаристики. Значи тельная
часть подобранных для печати воспоминаний ранее никогда не публиковалась,
воспоминания записаны самими авторами или по их непосредственным
рассказам.
Над рукописью книги много работали и исправили ошибки, неточности
1абилитированный доктор исторических наук, профессор Стаписловас Лазутка,
Попас Гуряцкас. Во многом именно благодаря им книга стала такой, какой ее
держит в своих руках уважаемый читатель.
Книга издана на двух языках: литовском и русском. Ветераны выразили
желание, чтобы книга была доступна более широкому кругу читателей, для
тех товарищей по оружию, вместе с которыми они воевали на ОрловскоКурской дуге, освобождали Белоруссию и Литву, сражались в Курляндии.
269

Многие из них теперь живут в других государствах и не со всеми есть
возможность встретиться.
В книге много фотографий из личных альбомов и архивов воинов дивизии.
Они не очень качественные, сделанные неопытными руками, любительской
камерой. Большинство фотографий пожелтели и потемнели от времени. Наше
внимание на них привлекают лица молодых, зачастую еще безусых, но уже
опытных воинов. Возможно, читатель обнаружит много знакомых лиц на
снимках солдат и офицеров дивизии послевоенных лет. Интересные
фотографии, на которых зафиксированы мгновения встреч ветеранов спустя
двадцать, тридцать лет.
Искренняя благодарность авторам воспоминаний, членам Республиканского
комитета за советы и вклад в ходе подготовки рукописи, сотрудникам
издательства "Гайрес". Сердечная благодарность за подготовку книги к печати
администрации самоуправления города Вильнюса, Посольству Российской
Федерации в Литве и другим меценатам, благодаря которым издание вышло в
свет.
Перевела Е.Аласавичюте

В О СП ОМИ НАН ИЯ

ЗА ПОБЕДУ ПОДПИСАЛИСЬ КРОВЬЮ!*
Юозас АЛЕКСЮНАС
Оглядываясь в прошлое, даже самому не верится, что уже прошло шесть
десятилетий со времени окончания самой большой в истории человечества,
самой кровавой и ужасной Второй мировой войны, в пламени которой угасли
десятки миллионов жизней людей разных национальностей и рас, разрушено
бесчисленное множество городов и деревень. А кто подсчитает, какое достояние
уничтожено, сколько искалечено человеческих жизней?
Нынешнее молодое поколение, и не только оно, но и нынешние дети, не
видели войны, не пережили тех дней, поэтому им трудно представить, что
чувствует мать, когда озверевший фашист вырывает у нее из рук ребенка,
чтобы он навеки исчез в печи крема тория, и что чувствует солдат, когда после
команды "В атаку!" нужно оторваться от земли, позабыв о мирной жизни, и
сквозь град пуль и осколков врываться но вражеские окопы...
Может, поэтому, когда я вижу детей, играющих в войну, мне хочется
крикнуть во весь голос:
- Дети, не играйте в войну! Это с амая страшная игра! Это игра со смертью,
которая редко кого отпускает из своих объятий.
А мысленно возникает вопрос: к<>гда в мире перестанут производи т!, оружие,
которое предназначено для одном цели - убивать и калечить людей. Почему
не запрещают и не осуждаю т, когда публично говорят о новейших, все более
совершенных способах и системах уничтожения человека? Почему не судят
как сторонников войны тех, кто тратит миллиарды на гонку вооружений, а не
на хлеб и молоко для людей, умирающих от голода.
Да, это страшная игра, это игра в карты из гор человеческих костей, ручьев
крови и неизмеримых людских страданий. И эта игра не прекращается и
сегодня.
У нас, участников Второй мировой войны в рядах антигитлеровской коалиции,
тех, кто провел во фронтовых окопах суровые зимы и весны нашей юности,
течение времени не стерло из памяти ужасающие картины и переживания,
‘ "Opozicija", 2006 m., Nr. 19.

нашу твердую решимость даже ценой собственной жизни победить фашистских
захватчиков и хотя бы перед смертью увидеть свободной отчую землю. Тоска
по родине вдохновляла воинов на героизм, отвагу и самоотверженность.
По суровым дорогам войны я начал шагать с самых первых ее дней.
Поучительное знакомство с завоевателями "новых пространств" для арийцев
началось в колоннах военных беженцев, когда в солнечный июньский день
появившиеся из-за леса самолеты с черными крестами расстреливали
пулеметными очередями безоружных людей, сбрасывали бомбы на лошадей и
повозки, не щадя даже детей, которых несли на руках матери. Эти летчики
отлично видели, против кого они “воюют", что их пулеметы строчат по беженцам.
Позже мы узнали, что такова была воля самого фюрера и его прощение от
угрызений совести за уничтожение людей неарийской расы.
Долгое и опасное отступление по дорогам Латвии и России показало нам,
кто и с какими целями пришел наводить "новый порядок". Вместе с тем у нас
зрела решимость поскорее взять в руки оружие и остановить озверевшие
орды захватчиков и, пока бьется в груди сердце, защитить хотя бы пядь
планеты людей - Земли...
...Январь 1942 года. В Горьковской области формируется литовская дивизия.
Сюда изо всех уголков России стекались тысячи литовцев - беженцев и тех,
кто давно жил в России. Все лето и осень мужчины осваивали военное дело и
только в конце февраля 1943 года, совершив марш-бросок по глубоким сугробам,
дивизия подошла к линии фронта и под Орлом у деревни Алексеевка, вступила
в первый бой с гитлеровцами. Это было страшное боевое крещение, проверка
нашей солдатской выдержки, оставившее самые глубокие и горькие
воспоминания о годах войны.
В тот год была очень снежная и холодная зима. Наша часть дислоцировалась
левее Алексеевки. Около села Нагорное на высотке закрепились немцы. Между
нашими и немецкими позициями раскинулась равнина примерно в
полкилометра, позднее получившая название Долина смерти. Это название
появилось потому, что здесь в боях с завоевателями мира сложило голову
много наших боевых товарищей. По этой долине, увязая по пояс в сугробах,
мы много раз поднимались в атаки на врага и, не достигнув его позиций,
отступали с большими потерями. И снова поднимались вперед, пока не заставили
гитлеровцев отступи ть. В этом сражении я был ранен. В снегах под Алексеевкой
осталась и моя подпись кровью за Победу.
Потом дивизия успешно сражалась на Курской дуге, освобождала села
Белоруссии, а уже в октябре? 1944 - январе 1945 г. мы освобождали свою
дорогую Родину Литву.
Особенно ярко те дни запомнились нам, поколению, которое нынче сильно
поредело, прошло ад войны и лишений, сотни раз глядело смерти в глаза. С
неутихающей болью в сердце мы вспоминаем павших боевых друзей, когда
представляется возможность, посещаем их могилы и низко склоняем головы
над этими оставленными войной холмиками. Мне два раза довелось побывать
на Орловской земле, мысленно встретиться со своей юностью, когда "мы шли
под грохот канонады, мы смерти глядели в лицо". Всякий раз, стоя в Алексеевке
перед памятным камнем в память о погибших литовцах, я чувствовал

272

неумолимое желание пожелать людям нынешнего поколения, особенно
молодежи, любить свою Родину, бороться за мир, ибо он обошелся нам такой
дорогой ценой. Всякий раз, когда я бываю на местах боев, сердце охватывает
волнение и благодарность к людям этого края за то, что за много прошедших
лет в их музее хранятся реликвии, свидетельствующие о геройстве литовских
воинов, что из поколения в поколение, как эстафету, они передают благородные
чувства уважения к погибшим.
Вспоминаю лето 1945 года, когда 16-я Литовская ордена Красного Знамени
Клайпедская стрелковая дивизия торжественным победным маршем прошла
через всю Литву и вошла в Вильнюс. Около Мажейкяй, едва только мы вступили
в Литву, воинов радостными улыбками и приветствиями встречали местные
жители. В Шяуляй, Кедайняй, Каунасе состоялись многолюдные митинги,
волнующие встречи. Но еще больше волновали толпы людей вдоль дорог, они
осыпали солдат цветами и самыми сердечными приветствиями. Жители даже
останавливали наши колонны, обнимали пропыленных в боях солдат, угощали,
благодарили за Победу и радовались тому, что наступает мирная жизнь. И так
воинов дивизии встречала вся Литва.
И никто тогда не говорил, что мы - пособники оккупантов,
коллаборационисты, предатели Родины. Этого простые люди но говорят и
сегодня. Только после "поющей революции" у борцов антигитлеровской
коалиции в Литве были отняты некоторые надбавки к пенсии и в обществе
формируется отрицательное мнение о ветеранах войны. Героизм и
самоотверженность советского воина и сегодня признают во всем мире, потому
что под Алексеевской и Сталинградом, на Орловских равнинах и Курской
дуге, в Ленинграде, сжимаемом смертельной рукой голода, решалась судьба
не только России и Литвы, но и народов всей Европы. Ради этого миллионы
людей на Восточном и Западном фронтах, в партизанских отрядах и отрядах
подпольного сопротивления сложили головы, чтобы своей кровью подписаться
за Победу и приговор фашизму, годовщину разгрома которого каждый год
отмечает весь мир. Эта подпись кровью навеки останется в истории
человечества!

273

НАШИ С БРАТОМ
ФРОНТОВЫЕ ПУТИ-ДОРОГИ
Соломонас АТАМУКАС
22 июня 1941 года, в воскресенье, в четыре часа утра немецкие самолеты
бомбили Каунасский аэродром. Мне сообщили по телефону, что Германия
начала войну против Советского Союза. Я срочно должен был явиться на
работу, в Каунасский горком партии. Там я получил задание направить
комсомольско-партийный актив на охрану важнейших предприятий города.
Прежде всего я послал своего младшего брата Мишу, слесаря авиационных
мастерских, на его место работы. Потом пришлось организовать выдачу оружия
партийному активу. Я гоже получил оружие - пистолет, из которого еще не
умел стрелять. Еще недавно я был политзаключенным и мне не довелось
служить в армии.
В полдень стало ясно, что Красная Армия не смогла остановить наступление
немцев и, оказывая яростное сопротивление, отступает. Было дано указание
собрать членов семьи и быть готовыми временно покинуть Каунас. Мы еще
некоторое время сомневались, но вскоре поняли, что должны уехать. Советские
и партийные работники Каунаса с семьями, в том числе и я, родители, младшая
сестра и жена автобусом поехали в сторону Укмерге.
В Укмерге второй секретарь ЦК Компартии Литвы И.Мескупас (Адомас)
поручил мне взять два грузовика и, повернув обратно в сторону Йонавы,
собрать по дороге отступающий пешком актив и как можно скорее привезти
в Укмерге. Этот памятный эпизод начала войны описал в своей книге
"Тревожные ночи" Юозас Олекас, шагавший в тот жаркий воскресный день в
рядах отступающих активистов.
Ночью выяснилось, что придется уходить из Литвы. Колонна автобусов и
грузовиков под постоянным обстрелом немецких самолетов благополучно
добралась до Даугавпилса, а оттуда до станции Себеж, уже по ту сторону
прежней государственной границы СССР. Здесь между авианалетами нам
удалось сесть в товарный поезд и добраться до Котельничского района
Кировской области (ныне Вятской). Вместе с Пятрасом Цвиркой, Костасом
Корсакасом, Ромасом Шармайтисом и другими эвакуированными из Литвы
мы до осени работали в колхозе. Потом многие семьи уехали в более теплые
края, потому что здесь зимой стояли холода в 40-45 градусов. Моя семья
осталась жить в Кировской области, работать на строительстве электростанции,
а я все ждал призыва в армию. Эвакуированные из Литвы мужчины
мобилизационных повесток почему-то долго не получали.
В этом месте я ненадолго прерву воспоминания и расскажу приключения
моего младшего брата Моисея в начале войны. Брат вместе с другими парнями
пешком и на попутных добрались до станции Себеж. Оттуда поездом в
Ярославскую область. Устроившись на работу в МТС (машинно-тракторная
станция), они начали напрасно обивать пороги военкомата, просили направить

и действующую армию. Их, как и других мужчин из Литвы, успокаивали
обещаниями: ждите, вас вызовут. Не выдержав неизвестности, Моисей,
отделившись от товарищей, подался в комиссариат другого района и,
представившись латышом, попросился в армию, потому что Рижская стрелковая
дивизия уже была сформирована. После короткой военной подготовки Моисей
и рядах латышских бойцов участвовал в декабре 1941 года в контрнаступлении
Красной Армии под Москвой. В победу под Москвой внесли свой вклад и мой
брат, и другие литовские воины. В этих зимних боях погиб мой лучший
школьный друг Довидас Левинштейнас - прекрасный математик, студент
Каунасского университета. Брат обморозил ноги и долго лечился в госпитале,
іі после выздоровления попросился в 16-ю Литовскую дивизию.
В начале ф евраля 1942 года мы наконец получили повестки в
формирующуюся Литовскую стрелковую дивизию. Втроем - я, мой свояк
Израэлис Московичюс и его брат Гейшелис Московичюс - мы прибыли в
Балахну. Нас направили в Правдинск, в формируемый 249-й стрелковый полк.
Через несколько дней меня вызвали в Балахну, в штаб дивизии. Дежурный
офицер указал, в какой кабинет надо идти. В комнате были двое: заместитель
командира дивизии по поли тчасти полковник Йонас Мацияускас и начальник
политотдела, комиссар батальона Мотеюс Шумаускас. Его я сразу узнал, потому
что мы вместе были в заключении в Димитравском лагере принудительных
работ. Коротко поинтересовавшись моим знанием русского языка, меня
назначили заместителем командира по политчасти роты крупнокалиберных
минометов (82 мм) второго батальона 249-го стрелкового полка, с присвоением
звания политрука, позднее лейтенанта. Йонас Мацияускас и Мотеюс
Шумаускас обращались ко мне просто, без всякого приказного тона.
Характеризуя роту, подчеркнули, ч то в ней служат бойцы и русской, и других
национальностей, сражающиеся на фронте с самого начала, имеющие боевой
опыт, они помогут нашим новобранцам освоить особенности тяжелых 82миллиметровых минометов.
Я внимательно слушал и, чувствуя поднимающееся во мне замешательство,
пытался объяснить, что не служил в армии, у меня нет военного опыта, а
русский язык знаю слабо. Мотеюс Шумаускас ободряюще сказал:
- Молод ты, правда, но зато набрался опыта в вихрях политической борьбы,
экзамен на мужество и смелость выдержал в Димитравском лагере, а теперь
испугался. Овладеть военно-поли тическими знаниями поможем.
Разве можно после таких слов еще сомневаться и отговариваться? Надо
оправдывать доверие. Вскоре я надел новенькую офицерскую форму. Первым
меня поздравил свояк Евсей Яцовскис, работавшийв штабе дивизии. Скрипящая
военная портупея охватывает мою худую фигуру. Надо идти представиться в
роту, а я все еще тревожно шатаю но коридору и думаю о бойцах. Мне шел
двадцать второй год. Как обращаться к более старшим по возрасту и имеющим
боевой опыт бойцам, какими словами воздействовать на их мышление,
поведение?
Офицер политотдела представил меня командирам роты и взводов. Командир
роты - лейтенант, сибиряк Корецкий. Его заместитель по строевой - лейтенант
Козлов, уже получивший боевое крещение на фронте, был очень требователен к
себе и подчиненным, в беседе со мной обещал помочь быстрее включиться в
275

военно-политическое воспитание бойцов. Из троих командиров взводов один
был литовец из Сибири по фамилии Тетенис, немного говоривший по-литовски.
Заместителем командира другого взвода был Альфонсас Кюдулас - солдат старой
Литовской армии. Таких бойцов в роте было более десятка. В том числе и мой
близкий друг из Каунаса Элиюс Зейфас, несколько вильнюсских евреев.
Началась повседневная военная подготовка. Постепенно повышались
требования к строевой, длинней становилась беговая дистанция и расстояние
марш-бросков. Много внимания уделялось освоению оружия, меткой стрельбе.
Когда поступили минометы, пришлось потратить много времени, чтобы освоить
их. Сформировав расчеты каждого миномета, мы учились наводке, закладке
мин в стволы. Казалось бы, простое дело, но от того, насколько все будет выполнено
правильно и четко, часто зависела жизнь минометчиков. В походе весь миномет
в разобранном виде (станину, стволы, минные пакеты) надо было тащить на
себе. Постепенно за трудностями учебы стали видны результаты: мы более
метко стреляли по мишеням, мины точнее ложились в нужный квадрат.
Я вместе с бойцами роты постигал основы военного дела. Разбирал и собирал
пистолет, винтовку и миномет, учился наводить на цель и метко вести стрельбу.
Перед более длительным походом мы дружно пели популярные военные песни,
а особенно дружно затягивали с литовцами куплеты по-литовски. Как политрук
я получал дивизионную газету "Тевине шаукя» ("Родина зовет"), книги, боевые
листки и агитлистки. Вести о Литве мы получали во время встреч с литовскими
руководителями А.Снечкусом, Ю.Палецкисом, М.Гедвиласом, писателями
П.Цвиркой, А.Венцловой. От них узнавали, как немцы хозяйничают в Литве, о
создании в Советском Союзе литовских детских домов. Пополняя знания на
семинарах и курсах, я готовился к беседам с бойцами. На занятиях мы
обсуждали военно-политические планы Германии, Англии, США, положение
на фронте, жизнь в оккупированной Литве, в Советском Союзе.
В ходе бесед с бойцами я лучше узнавал их, общение становилось более
теплым, близким, будто исчезала разделявшая нас стена. Бойцы не стеснялись
задать более острый вопрос, да и я подталкивал их к более откровенному
разговору. Хотя я уже свободно говорил по-русски, но с литовцами между
собой старались общаться по-литовски. Хорошо, по-деловому понимая друг
друга, мы с командирами взводов решали все проблемы.
Когда закончился срок военной подготовки, бойцы полка под командованием
полковника Антанаса Шуркуса в торжественной обстановке приняли присягу.
На исходе весны я узнал, что в 167-й стрелковый полк прибыл мой брат
Моисей. Я пошел туда и встретился с братом. Трудно найти слова, чтобы описать
радость встречи. Обнявшись по-братски, мы плакали и смеялись от счастья,
перебивая друг друга, спешили поделиться новостями и впечатлениями. Моисей,
который раньше был широкоплечим, крупным, красивым и круглолицым, теперь
выглядел более мужественным, похудевшим, с непонятной тревогой в глазах. В
боях под Москвой он прошел боевую закалку, стал сержантом. О всех домашних
он ничего не знал, поэтому жадно ловил каждое мое слово.
Вернувшись к себе в роту, я написал родителям о встрече с братом, не
зная, что вскоре получу краткосрочный отпуск и сам увижусь с ними. Отцу
привез гостинец - махорку, которую приберег для него: нам полагался табак,
276

iю сам я не курил. А отец был заядлый курильщик и ему трудно было обойтись
без затяжки. Конечно, отдохнуть хоть накоротке, увидеться с родителями,
женой - для солдата это большой подарок и радость. Вскоре и у брата
появилась возможность увидеться с родителями. Кто мог знать тогда, что это
последняя встреча?
К осени дивизию перебросили ближе к линии фронта, в Тульскую область.
I Іаш полк разместился в землянках неподалеку от Ясной Поляны - усадьбы
Льва Толстого. В феврале 1943 года дивизия получила приказ занять позиции
мод Алексеевкой (Орловская область). В тяжелых зимних условиях, в метель,
По глубоким сугробам части дивизии вышли на указанный участок фронта.
Мы должны были сменить дивизию, которая безуспешно, неся большие потери,
.наковала немцев на направлении железнодорожной станции Змиевка. Немцы
закрепились на высотах и были хорошо вооружены. Перед нами была
поставлена задача выбить их с занятых позиций, освободить Змиевку и
продолжать наступление на Орловском направлении. Наступление наших
бойцов не могла поддержать артиллерия, застрявшая в сугробах, не было и
прикрытия авиации. Полки, батальоны и роты смело шли в атаки. Немцы
вели по атакующим огонь из шестиствольных минометов и пулеметов. Наши
минометчики, израсходовавшие на врага все боеприпасы, получили приказ
бросить минометы и идти в атаку с винтовками.
Я участвовал в боях с 22 февраля по 7 марта 1943 года. Рота, потерявшая
много бойцов, снова и снова смело атаковала немецкие позиции. 7 марта
немцы стреляли по атакующим из шестиствольных минометов, вокруг сплошной град минных осколков. В том бою осколком мины был смертельно
ранен в живот командир роты Корецкий. Погиб и его заместитель лейтенант
Козлов. Я получил пулевое ранение в левое бедро. Пуля поразила седалищный
нерв. Я упал в снег, не чувствуя ноги, а жуткая боль пронзила все тело.
Только когда стих бой, санитарі.і вынесли меня с поля боя. Я очень сильно
переживал, узнав о гибели командира роты. В санитарном батальоне мне
сделали перевязку и отправили в госпиталь в Горький, а оттуда - в город
Молотов (ныне Пермь), на Урал, в специализированный военный госпиталь.
Сшили разорванный нерв, по он как следует не зажил, и я на всю жизнь
остался хромым, инвалид войны.
Брат Моисей, тоже минометчик, в феврале - марте участвовал в боях иод
А\ексеевкой, остался жив и здоров. Лотом 1943 года он сражался на ОрловскоКурской дуге, где дивизия не только успешно отбила атаки немцев, по и сама
перешла в контрнаступление. Однако 18 июля 1943 года, во время
передислокации дивизии на новые' позиции, пуля немецкого снайпера попала
брату в голову. Моисей погиб, нс1дожив до двадцати. В последнем письме к
матери от 12 июля он утешал ее и успокаивал. Погиб и мой свояк Нахманас
Виргерис. В Литве погиб советский партизан Александрас Яцовскис, старший
брат моего свояка Евсея Яцовскиса. Наша семья, как и многие литовские
семьи, понесла горькие утраты, внеся свой вклад в победу над фашизмом. В
16-й Литовской стрелковой дивизии, во втором запасном батальоне служили
4,5 тысячи евреев. Из них 1724 погибли на фронте, умерли в военных госпиталях
от тяжелых ран.
277

C 1972 по 2005 год в Израиле действовало объединение евреев - воинов 16-й
Литовской стрелковой дивизии. До конца XX века оно объединяло более 400
ветеранов. Сейчас осталось меньше сотни. Последнее собрание ветеранов
дивизии состоялось в Тель-Авиве 9 мая 2005 года, в ознаменование 60-летия
Победы. В Израиле жили три Героя Советского Союза - Вульф Виленский,
Калман Шурас, Григорий Ушполис. Память первых двоих увековечена в городе
Ришон ле-Цион - их именем названы улицы. Г.Ушполису установлен памятник
в городе А ііід о д и его именем названа улица.
Министерство обороны Израиля оказало содействие в издании на языках
идиш и иврит большой по объему книги: "Der ver zum nicochn" и "Hadaech ai
hanicachon — 1942-1945" — "Путь к Победе» в память о воинах 16-й Литовской
стрелковой дивизии и их подвигах. Вместе с женой Маней и дочерью Машей
Гродникене в 1990 году мы помогали Монике Тринкунайте в составлении
списков погибших воинов дивизии. Собранный материал я привез в Израиль
и предложил правлению объединения выпустить книгу воспоминаний евреев
- участников войны, опубликовать имена погибших. При подготовке книги к
печати большую работу проделали председатель объединения Яков Шейнас,
журналисты Эмануэлис Васердамас, Израэлис Рудницкие.
Ашдод (Израиль) —
Вильнюс, август 2007 г.

278

ФРАГМЕНТЫ ИЗ ДНЕВНИКОВ
ВОЕННЫХ ЛЕТ*
Винцас РАГАУСКАС

П ятни ц а, 4 и ю ня 1943 г.

После этого дня, когда я не писал дневник, произошли большие изменения паша дивизия получила задание и сейчас заняла оборону на передовой.
Местность холмистая, изрезана оврагами и речушками, у нас за спиной
деревня Нижняя Гнилуша, слева — большое село Красная Слободка, там
укрепился враг, в селе Панское тоже фрицы, а у нас - только несколько
домов, называемых семидворками. Отсюда рукой подать до вражеских окопов,
всего каких-то 40-50 метров, так что можно добросить гранату. Это место
обороняет наш сосед — 156-й стрелковый полк, а наш 167-й стрелковый
закрепился на лесистой высотке между селами Панское и Красная Слободка.
Паши окопы от вражеских отделяет "ничейная земля", так называемая
нейтралка, местами это 200-300 метров до противника.
С уббота, 5 и ю ня 1943 г.

Как обычно, днем отдыхаем, а ночью несем дозор, проверяем караульных,
следим за огневыми точками врага. С вечера часов до 11 ночи все ведут
огонь, как сумасшедшие — и мы, и противник, а потом все стихает. К утру, к
восходу солнца, когда рассеивается туман, почти полная тишина, слышны
только отдельные выстрелы то там, то сям — и с нашей стороны и со стороны
вражеских окопов. Это в основном для того, чтобы прочистить оружие, ведь
чистить его не хочется после бессонной ночи.
Все расходятся по землянкам, в траншеях остаются наблюдатели и патруль,
все замирает, тишина. С тыловых позиций через ходы сообщения спешит
старшина, несет термосы с горячей одой.
Старшина всегда приносит еду рано утром, но на этот раз то ли проспал,
то ли дрова были сырыми, но от командира роты ему за это все равно
достанется. Проходит еще несколько минут, и снова новые звуки - гремят
котелки, стучат ложки, а поварешка работает бесперебойно. Кто-то из
запоздавших спешит получи ть гною порцию, несут еду тем, кто дежурит в
окопах или сменяют их, если их козелки здесь, в землянке.
Парни веселеют, поев горячего, слышны грубые, я сказал бы, даже
вульгарные солдатские шуточки, но па это здесь никто не обижается, наоборот
все довольны, потому что острое словцо вызывает смех даже у самых
закоренелых молчунов.
—Ночь прошла благополучно, — говорит, сплюнув, пожилой солдат, потому
что ночью малость не по себе'
повсюду темно, не сориентируешься, откуда
пуля может садануть по макушке.
* Из семейного архива

- А ты ее не высовывай без дела над бруствером, - отвечает ему сосед.
Чем закончился их разговор, я не слышал, но знаю одно - пехотинцы не
любят ночь, поэтому и палят ночью по делу и без дела, чтобы подбодрить себя
и припугнуть неопытного вражеского разведчика, если он поползет по ничейной
земле или будет копаться у проволочного заграждения.
В оскресенье, 6 и ю ня 1943 г.

Кому, кому, а мне, начальнику разведки, ясно, что враг что-то задумал. Что
- трудно сказать, но задумал. Приказываю усилить состав наблюдательных и
прослушивающих постов, потому что надо быть начеку.
П он ед ельни к, 7 ию ня 1943 г.

<...>

Разведчики соорудили отличную землянку, а связной Петлицкас притащил
из деревни все, начиная от умывальника и кончая часами.
Так что жить можно, тем более, что у меня такой вестовой, как Миша.
Знаю, что такие землянки есть мало у кого. Уютно, чисто, сухо и окошко есть.
На фронте существуют неписаные правила, а об одном из них я хочу
написать.
Спящего товарища можно будить только в трех случаях:
1) когда появляется враг,
2) по сигналу тревоги,
3) когда пришло время смены караула.
<...>
В торник, 8 и ю ня 1943 года, Н и ж н я я Г нилуш а

Сегодня по делам был в тылу, в санитарной роте. Пришел навестить
товарища, а он уже умер.
Я приподнял край плащ-палатки, которой он прикрыт. Его лицо синеватосерое, на голове видны пятна запекшейся крови, голова забинтована, глаза
ввалились, один приоткрыт, будто он говорит:
- Неправда, я жив, только устал и отдыхаю, вытянув ноги. Правду говорю,
не веришь?
Я опустился на колени и, не веря сам себе, потормошил его за плечо, но он
уже остыл.
Лежит Антанас Лукошюс, мой добрый друг, и смерть уже сковала его губы
и тело. На лице - железная воля к победе. Смотрю и не верю - несколько дней
назад был еще живой, а сегодня его зароют... Я стоял, склонив голову над
погибшим другом, и во мне кипела ненависть к врагу.
С реда, 9 и ю н я 1943 г.

Был на участке обороны первого батальона, и из первой траншеи наблюдал
за врагом, а до него здесь около 300 метров.
Вот и полдень, в окопах тихо, спокойно - как будто все вымерло, только
изредка слышны отдельные выстрелы... Наблюдаю, как но брустверной насыпи
спешит муравей, как колышется стебелек травинки, как осыпается в окоп
высохший песок.. Песок такой желтый, как там, у Немана, и если бы не
окопны и траншеи, то чего же человеку надо?
А теперь люди умирают, сидят в окопах, стреляют, чтобы убить другого. Но
цели у них разные: одни стреляют, чтобы защитить свой край, а другие хотят
280

інхватить чужое добро, поработить людей. Слишком уж легко им все удавалось,
нот и выросли аппетиты, больше их самих. Захапали кусок, откусили,
проглотили, не успели переварить - и снова хватают, но на этот раз должны
подавиться.
П ятни ц а, 11 ию ня 1943 г.

Солдат в серой шинели, ты и есть тот, о котором надо писать стихи, петь
песни. Когда начиналась атака, ты первым поднимался во весь рост, ты первым
исчезал в синеватом дыме разрывающихся гранат и снарядов, ты первым
бросался во вражеский окоп с винтовкой наперевес, чтобы лицом к лицу
встретиться со смертью и победить ее.
Он не раз шел в атаку, часами лежал окоченевшим на снегу под носом у
врага и сражался до последнего патрона, а когда они кончались, пускал в
дело штык, приклад, саперную лопатку. И победил. Он победил смерть, потому
что он вел справедливую войну, его вели любовь к Родине и чувство долга.
Я тоже мог бы сидеть за печкой, но знаю, я знаю, что каждый мой шаг
приближает конец врага, а нашу - Победу. Победу. Легко сказать, но на
алтарь свободы Родины придется сложить еще много жертв.
Ты, воин, идешь в серой шинели, ты герой. А сколько их погибло геройской
смертью, кто их сосчитает. Вспомнит только мать, получив похоронку о том,
что ее сын геройски погиб на фронте, защищая Родину.
Я вижу тебя, посиневшего от холода, пропотевшего под тяжестью
артиллерийских снарядов, вижу сушащим портянки в закопченной землянке.
Ты делишься последним сухарем и за тяжкой махорки с товарищем. Крепка
воля советского солдата, потому что он знает цель своего подвига.
С уббота, 12 и ю ня 1943 г.

<.„>

Мы - разведчики, такая уж наша профессия, что смерть подстерегает нас
везде: за каждым кустом, за каждым поворотом траншеи. Она идет за тобой,
как тень, и следит за каждым твоим движением или ошибкой, чтобы шепнуть
тебе на ухо "хватит" и загасить свечу тис >ей жизни. С "ней" надо уметь дружить,
это "она" подкрадывается сзади, то забегая вперед, прячется в траве, за кустом
- словно ты видишь ее костлявую руку.
В торник, 15 ию ня 1943 г.

Мы несем, как флаг, весну Литію, где стужа и мороз давно сковали ее.
Идем через разоренные деревни и изрытыми полями, нас не остановят никакие
преграды. Враг готовит нам баню, под тягивает танковые части, по ночам слышен
лязг металла и танковых гусениц. Враг прокладывает все больше ходов
сообщения и наблюдательных пунктов на передовой, поблескивают на солнце
стекла стереобиноклей и перископов.
Все это заставляет нас быть начеку, ночью мы ползаем по-пластунски по
ничейной земле, слушаем, наблюдаем. Бдительность везде и во всем.
<...>
С уббота, 19 и ю н я 1943 г.

Интересно, когда кончится война, сколько будет инвалидов: без рук, без
ног... После нас будут расти дети и только из страниц истории они узнают,
когда и как люди воевали, убивали друг друга. Какое безумство эта война.
281

Говорят, им не хватает пространства - не правда. В Бельгии, Голландии сколько
людей живет, им хватает, а фрицам - нет.
А если взять долину Нила или приморскую часть Китая, там на один
квадратный километр приходится почти тысяча человек. И то хватает. А тут
захватнические планы - завоевать другие народы и поработить их. Ну, а
сейчас калечим друг друга и конца не видно...
В оскресенье, 20 ию ня 1943 г.

Слежу за врагом с наблюдательного пункта. Новый блиндаж строят, видимо,
наблюдательный пункт, а может, что-то другое во время подготовки к
наступлению. <...> Уже почти два года продолжается эта ужасная и тяжелая
война. Сначала нам очень не везло, сейчас все встало на свои места, обе
стороны готовятся...
Дело серьезнее, чем кажется. Или - или. Вот так стоит вопрос. Быть или
погибнуть, другого выхода нет. <...>
П он ед ельни к, 21 и ю ня 1943 г.

Когда я учился в военном училище, то войну представлял совсем иначе,
видел себя героем, шагающим по земле с высоко поднятой головой, чтобы
изгнать непрошеных врагов. После зимних боев понял, что война - это
мясорубка, которая, несмотря ни на ранг, ни на возраст, калечит всех и вся. С
нейтралки потянул резкий, тошнотворный запах, видимо, где-то разлагается
труп. Это еще ничего, но какой смрад был на ничейной земле под Алексеевкой.
Ведь там полегло столько людей...
Сколько красивых слов было сказано, когда тебя провожали на Фронт. Что
тебе ни обещали, но когда видишь такую картину, не хочется даже есть...
Война отвратительна...
В торник, 22 ию ня 1943 г.

Вот и 16-я Литовская стрелковая дивизия, выражая волю всего литовского
народа, была сформирована, а сейчас участвует в боях за освобождение Литвы...
Сколько еще продлится война?
Ч етверг, 24 ию ня 1943 г.

Да, вчера не закончил писать и прервался на полуслове, поэтому продолжу
сегодня вечером. <...> На всем участке фронта время от времени раздаются
оружейные выстрелы, то там, то сям. Как голодный волк, лязгает зубами
пулемет, взлетает в воздух вражеская ракета. Солдаты начеку с оружием,
вглядываются в темноту, сжимают в руках оружие и думают: хоть бы до
рассвета было все спокойно, ну а там уж веселей. Так уж обычно думают
пехотинцы.
Разведчики любят только темноту, потому что она нам помогает.
С уббота, 26 и ю н я 1943 г.

Он лежит, прикрытый плащ-палаткой, спокойный и равнодушный ко всему,
что творится вокруг. Он уже отвоевался. Я приподнял край плащ-палатки. Его
лицо темно-серое и такое знакомое, только не помню его фамилии. Знаю, что
он пулеметчик и шутник. Бледное, впалое лицо и прижатые к бокам руки. И
какое-то холодное, леденящее чувство наваливается на душу. Был бойкий парень,
а может, и семья у него была - и вот финал... Смерть наступила мгновенно и
не пришлось ему мучиться. Зароют его в землю далеко, под Орлом, а его мать
282

11ряд

ли узнает, где он похоронен. Печальные мысли лезут в голову.

С реда, 30 и ю ня 1943 г.

Мотека упрямо кричит, и все тут: подавай каждый день "языка". Сказать
легко, но не так-то быстро сделаешь, мы облазали всю ничейную землю,
ирислушивали, наблюдали - а "языка" нет.
В разведку идем каждую вторую ночь... Очень уж напуганы фрицы, и к
ним трудно подобраться. Ползешь под носом у врага и чувствуешь, как бьется
сердце товарища. Треснула соломинка под рукой - и ты замираешь,
прислушиваешься и снова помаленьку вперед.
А эти ракеты! Не успела погаснугь одна, глядишь, уже другая с шипением
взлетает в воздух, оставляя сноп искр, делает дугу и освещает все вокруг.
Светло, как днем, и снова лежишь, прижавшись к земле, не шелохнувшись.
Ч етверг, 1 и ю л я 1943 г.

На фронте, кажется, масса времени, вид у нас у всех - хуже некуда.
Исхудали, лица вытянулись, ходим заросшие, что уж говорить о солдатах.
Офицеры по ночам почти все дежурят, чувствуется обеспокоенность в
прочности наших позиций, потому что фрицы что-то готовят. Солдаты тоже
чувствуют, поэтому больше времени уделяют оружию, потому что тут не шутки.
Если оружие откажет в разгар боя, знай, дорогу на тот свет быстро найдешь.
Поэтому и без команды все чистят оружие, артиллеристы и минометчики
экономят снаряды.
Артиллеристы выглядят менее помятыми, потому что у них есть па чем
пожитки возить, а что поделать рядовому солдату или командиру взвода?
Поэтому и вид у них такой помятый, как будто их из вещевого мешка
вытащили...
П ятни ц а, 2 и ю ля 1943 г.

На огневые точки по ночам артиллеристы подтаскивают снаряды, пехотинцы
патроны, саперы ставят мины, особенно перед батальоном Ситника.
Батальон Гладкова на второй линии, за лоском роет окопы.
- Парни, побольше гранат, - шутит кто-то, - ими можно фрицам легкие
отбить, только побольше "эфок" (Ф I это граната самозащиты).
Мои парни из разведки вернулись безрезультатно, "языка" нет.
С уббота, 3 и ю ля 1943 г.

Вызвал Вольбекас к себе и начал читать нотации. Поставил задачу - ночью
прослушать, о чем говоря т немцы, и доложить ему лично о результатах. Я
решил идти сам. Во время дежурства нечего делать. Командование полка
отдыхает, здесь я самый главный, есть еще несколько артиллеристов.
Там, на стороне врага, за спиралью Бруно сидят коричневые волки и готовят
нам сюрприз, ночью за высотой был слышен рокот танковых моторов.
В оскресенье, 4 и ю ля 1943 г.

И мне хочется верить, что эта битва для многих из нас может быть
последней, в это я тоже верю. Погибнет много товарищей по оружию, но
оставшиеся в живых будут сражаться до конца и победят. Мы обязательно
победим, потому что наше дело правое.
Вера и надежда принесуг нам Победу. Ведь мы не одни, мы - в братском
Советском Союзе, нам помогут русские, украинцы, грузины и латыши, а мы -

им, не щадя ни сил, ни жизни ради нашего общего дела - ради Победы.
Не только мы воюем, на нашей стороне - мнение и поддержка всего мира.
Мир с нами. Затупится меч врага, наш должен быть острым, выбьем зубы
этому бешеному псу, чтобы не кусался, а потом и прикончим... Ну а жизнь
сама покажет, как будет.
Чувствуется напряженность - немцы готовятся к наступлению. Сегодня
получил задание ночью подползти к врагу и вблизи наблюдать и послушать,
что они говорят и что делают. У нас такое правило, что на задания идут только
добровольцы, а в них нехватки никогда не было. Когда я сказал, что ночью
будем работать, все начали готовиться, а кого взять с собой, надо посмотреть.
Лучше всего подойдут Петлицкис, Лауринавичюс, Андрюшкявичюс, Белаяускас,
Пр. Айдутис, Р.Бапкаускас, Л.Орентас, Цукерис. Парни хорошие, хоть в самое
пекло, с ними можно идти хоть куда.
Ползем впятером, приближаемся к вражеским окопам, мы уже под самым
носом у врага... Из вражеских окопов вылезают несколько групп фрицев и
приближаются к нам... Расстояние сокращается, оружие наготове... Они, пройдя
немного, начинают копаться в траве, видимо, чтобы разминировать свои минные
поля, перерезают проволочные заграждения, снимают "спираль Бруно". Фрицы
совсем у нас под носом, но наша задача - остаться незамеченными и все
приметить. Под утро мы благополучно вернулись в свои окопы, я доложил
начальнику штаба о подготовке врага к наступлению и пошел к разведчикам.
П он едельни к, 5 ию ля 1943 г., воен н о-п ол евой госп и таль, д ер ев н я Н и ж н яя
Гнилуша.

Уже вечер, кругом запах лекарств и карболки. Я очень устал, но все-таки
черкну пару слов, а потом подробнее о случившемся. Сегодня утром около 4
часов, на рассвете началась немецкая артподготовка, а через пару часов атака, одна за другой... Лезут, как бешеные. Около 11 часов вражеские
автоматчики уже1 прорвались к нашему наблюдательному пункту 167-го
стрелкового полка. На правом фланге враг уже окружал наши части, бой уже
шел у нас в тылу.
Я пошел с несколькими разведчиками, чтобы определить расположение
врага, тогда его смог бы контратаковать батальон Гладкова, который уже
перебрасывался на исходную позицию.
Во время разведки враг отрезал нам путь к отступлению, произошла
перестрелка и впервые с 15 метров я увидел нацеленное на меня дуло вражеской
винтовки. Мне раздробило руку выше локтя. Мы взорвали всю их службу.
Петлицкис на этот раз был со мной и оказал мне первую помощь, а потом все
мои разведчики проводили меня до медсанбата. Особенно переживал маленький
Савин, наш сын полка. Он утирал детские слезы, катившиеся по щекам.
Он потерял под Гнилушей командира своего взвода конной разведки младшего
лейтенанта Шермушенко, а теперь еще один его заступник вышел из строя.
Прощайте, мои парни, думаю, что все закончится хорошо, если руку не отрежут,
а все остальное ерунда. Физической боли не чувствую, а моральную - очень.
Мои товарищи по оружию бьются там с врагом, а я здесь инвалид с переломанной
рукой. Боюсь одного - боюсь, что я могу остаться без руки, а ведь с одной рукой
не смогу бить фрицев... Надежда на выздоровление придает мне силы.
284

Вторник, 6 и ю ля 1943 г.

В медсанбате мне привели в порядок руку, очень больно, сочится кровь,
наложили «оковы». Если бы пуля угодила на 10 сантиметров правее, то автор
уже не написал бы этих строк. Пуля раздробила кость и будут делать операцию.
Ядзя дала мне шоколадных конфет и «для сугрева», ведь она одно время
служила у меня в батальоне. Когда везли, очень трясло и болела рана, хоть
кричи. Здоровой рукой я стучал шоферу по кабине, чтобы ехал медленнее.
А если отрежут руку, если я буду безруким, хорошо еще, что левая, а
правая здорова, смогу писать и то уж хорошо, а другие остаются совсем без
рук и без ног...
Я не хотел ехать в госпиталь и просил, чтобы лечили здесь, но и сам
думаю, что везде полно раненых, они ждут очереди на перевязку, некоторые
уже умерли или умирают... Печально.
Ч етверг, 8 и ю ля 1943 г.

Как я узнал от раненых из нашего полка, в тот же день положение на
участке 167-го стрелкового полка было восстановлено благодаря контратаке
3-го батальона. 5 июля около 17 часов враг был выбит из наших окопов.
Попытки врага в этот и последующие дни не увенчались успехом. Наши
оойцы защищались как львы. Горы трупов валялись в районе наших окопов,
от них шел тошнотворный запах. I Іачали их закапывать тут же, на месте, по
нескольку в одну яму.
Я написал несколько писем в полк товарищам, чтобы они писали мне о
положении на фронте, как у них идут дела, кто получил орден или медаль, кто
погиб или ранен, а я об этом напишу в своих записках. Хоть я и вдалеке от полка,
по буду жить вместе с ними. Победы 167-го стрелкового полка будут радовать
меня, и я буду переживать из-за их неудач, буду читать газету "Тевине шаукя»".
Хочу быть рядом с ними, пока на башне Гедиминаса мы не поднимем флаг
свободы и я не исполню данное тогда обещание...
С уббота, 10 и ю ля 1943 г.

Уже порядком пришлось поваля ться по госпиталям, из одного в другой, а
потом в третий - и все дальше в тыл.
В торник, 13 ию ля 1943 г.

В этот же госпиталь попал вест...... ломанный командир химвзвода младший
лейтенант Шерялис.
Разведчику Андриянову ампу тировали руку по плечо, у меня тоже началась
гангрена, предлагают ампутировать, просил, чтобы не отрезали - лучше умереть,
по с рукой... Когда Андриян он проснулся после наркоза, очень переживал, что
мет руки, а вместо нее забинтованная култышка, из которой сочится яркокрасная кровь.
Я всех упрашивал: вынесу псе, чтоб только не ампутировали, а они,
посоветовавшись, оставили, только наложили новый гипс, потому что старый
был плохо наложен. Никогда не забуду сестричку Аню с красным крестиком,
которая за мной ухаживала.
Ч етверг, 22 и ю ля 1943 года, Р язан ь

После долгой и изнурительной поездки мы наконец оказались в более
крупном городе - Рязани.
285

С уббота, 24 и ю ля 1943 г.

Мы, раненые, чувствуем всяческую заботу, сочувствие и внимание. Нас не
забывает и литовское правительство, несколько дней назад в Рязань навестить
наших раненых из Москвы приехала представительница - молодая работница
Ванда Жемайтите. Всяких я видел женщин, но такой ласковой, чуткой, сердечной
действительно не встречал.
В торник, 27 и ю ля 1943 г.

Меня, тяжело раненного, отсылают дальше в тыл, в город Казань.
П о н ед ел ьн и к, 2 августа 1943 г.

Сегодня меня уже положили в военный госпиталь № 2796, в центре города,
неподалеку от театра на улице Пискунова, в здании бывшего техникума. ...
В оскресенье, 8 августа 1943 года, Г орький

В госпиталь навестить раненых приехали Стимбурис и Сабаконене. Они
рассказывали о боях дивизии под Орлом, о победах на фронте, о тяжелом
положении в Литве, о том, как там мучают и убивают невинных людей. Они
привезли нам подарки: книги, газеты, литовские журналы. Как приятно, когда
чувствуешь, что о тебе заботятся как о сыне.
Каждое доброе слово - это самое лучшее лекарство для раненых. Мы
радовались, узнав, что вчера войска Западного фронта начали наступление на
Смоленском направлении, все ближе к Янтарной Балтике.
П ятни ц а, 17 сен тя б р я 1943 г.

"Ура, ура, ура!" Можно кричать и радоваться. Пару дней назад мне сняли
гипс и избавили от оков, как черепаху от панциря. Просто не верилось, что
это правда. А чувство такое, будто рука рассыплется, как стакан на мельчайшие
осколки.
П он едельни к, 4 о к тя б р я 1943 г.

Я очень благодарен капитану медицинской службы Сидаравичюсу, Боброву
и нянечке Соне, которые поставили меня на ноги. Благодаря им я здоров и не
забуду этого никогда. Светлая память о людях, посвятивших себя служению
другим.
Я уже почти здоров и прошусь на фронт, но они отправляют меня в Балахну.
П ятни ц а, 8 о к тя б р я 1943 года, Б ал ах н а

Я прибыл во 2-й литовский запасной батальон после второго ранения на
фронте и был назначен преподавать тактику группе младших офицеров.
Ч етверг, 14 о ктяб р я, 1943 года, В оскресенск

Подмосковный район, здесь находится дом отдыха 16-й Литовской дивизии,
куда получают путевки наши бойцы и командиры для поправки здоровья.
Впервые после двух с половиной лет войны как следует отдохну, потому что
здесь не фронт, и можно забыть о всех тяготах и бедах.
Встретил старых товарищей Антанаса Будрейку, капитана Тимофеева,
Гейхмана и других.
С уббота, 30 о к тя б р я 1943 г.

В газете "Тевине шаукя" за вчерашний день, в 62-м номере прочитал теплые
слова, зовущие на борьбу. Их записал в дневник:
...Слушайте, дорогие братья!
Слушайте, мы шагаем!
286

Родная земля уже недалеко,
Уже недалеко родная!
Мы будем идти на Запад через разрушенные и сожженные деревни, через
политую кровью землю, чтобы освободить страдающих братьев.
П он ед ельни к, 8 н о яб р я 1943 г.

Рано утром, примерно в 7.30, немцы начали внезапное наступление Из
I зерищенской группировки на Невель. Начались атаки...
Приказ остановить врага был получен второпях, как говорится, на ходу, и
заваруха началась около 12 часов дня...
Сверкает и ломается сталь, гнется железо, языки пламени лижут и без того
уже почти разрушенные деревенские постройки... Гремит пушечная канонада,
дождь свинца несет смерть, а осколки врезаются в стволы уже обломанных и
израненных деревьев.
Смерть начала свою кровавую жатву... вокруг трупы и наших бойцов и
немецких солдат, корчатся от боли раненые, пока их не прикончит пуля или
осколок... На поле боя беспрестанно работают санитары. Бой не стихает и
ночью. Когда же конец?
С реда, 10 н о яб р я 1943 г.

Уже третий день вовсю кипит и не стихает этот ад. Вчера несколько раз
немцы пытались идти в психическую атаку, но мы хорошо их проучили, а
сколько их осталось лежать на иоле боя. Не дождется их больше с Восточного
фронта Хильда, сколько ни жди - мертвые с фронта не возвращаются.
Не вернутся с фронта и многие паши, павшие в бою. Их тоже никогда не
дождется мать, сестра, а может, и дети. Но мы воюем, имея цель, - защитить
( грану от оккупантов, которые хотят превратить нас в своих рабов! Ради
такой цели и умереть не страшно!
Но за что? За что воюют они? Фрицы, Гансы, Вилли, за что они воюют?
Они говорят, что за Германию. Неправда, их обманул Гитлер, а они поверили,
и вот результат - гибнет множество людей...
П ятни ц а, 12 н о яб р я 1943 г.

Сырость, вода и глина - это для нас такие же враги, как и пули, мины и
осколки. Вы скажете, что от глины еще никто не умер. Это тоже правда, но
сколько мучений она приносит солдатам.
Фронт без сырости, отсыревшей соломы, вонючих солдатских портянок,
заросших солдатских лиц, пропотевших рубашек и прожженных шинелей нее это трудно понять тому, кто будет читать эти строки, если он сам не
просидел пару лет в окопах.
Да, о глине - она вязкая, налипает на ботинки, на колеса орудий и повозок,
lie и водой не смоешь, прямо ножом надо срезать. Попробуй после дождя
идти по глинистой дороге, и тогда сам убедишься, что это настоящая пытка.
I Іросто подметки в ней остаются. Глина есть глина.
С уббота, 13 н о яб р я 1943 г.

Позавчера и вчера, нанося нам потери, полупьяные фрицы беспрестанно
лезут в огненную мясорубку. Трупов кучи, убитых некогда хоронить, тем более
что они лежат на ничейной земле.
Отлично сражался 167-й стрелковый полк под командованием полковника
287

Владаса Мотеки. Это полк, в котором я начал свою офицерскую службу.
Нужно срочно заменить раненых бойцов здоровыми, заткнуть все дыры,
привести все в порядок, восстановить систему огня и снова ждать новой
атаки врага. Среди солдат и офицеров много раненых, но они не покидают
окопы, можно вынести только на носилках или уже когда теряют сознание...
Заросшие, обтрепанные, немытые, с покрасневшими от бессонницы глазами,
солдаты все же продолжают бой с врагом.
С уббота, 20 н о яб р я 1943 г.

После всей суматохи у деревни Палкино сейчас снова все утихло, как у
бабушки за печкой, дивизия расположилась на новом месте, "в мешке", а
самое главное, чтобы фрицы не попытались перерезать единственный выход
между двух озер к деревне Рикшино.
Чертовски много болот, а еще больше воды и сырости, просто негде землянку
вырыть. Едва выбросишь лопату-другую земли, а там уж и вода. Бойцы
научились строить землянки новым способом, только их вроде бы уже и не
назовешь землянками - вместо земли накат из бревен и мох. Все бы хорошо,
да уж очень они низкие и негде пристроить печурку.
С реда, 24 н о яб ря 1943 г.

После тяжелого и изнурительного ночного перехода по размытым и
расхлябанным осенним дорогам идут наши батальоны и роты, поредевшие
после последних боев, и занимают оборону у поселка Воскаты - 167-й
стрелковый полк, 249-й стрелковый полк - у деревни Хлобня, к северо-западу
от местечка Городок, который еще в руках врага.
Неприятно совать руку в пасть зверя, но если нужно, то стоит и рискнуть,
самое главное - хладнокровие и трезвое решение, ведь по этим болотам
немецкие ганки не пройдут. Вокруг много болот, заболоченных лесов, речушек,
да и самогонку научились гнать сами, кому казенной нормы не хватает.
Словом, здесь война похожа на партизанские действия в тылу врага. Чтобы
фриц наступал маловероятно, потому что вокруг почти непроходимая трясина,
вражеская техника не пройдет. Видимо, здесь и будем зимовать.
В торник, 30 н ояб ря 1943 г.

Немцы снова предприняли несколько попыток атаковать полки нашей
дивизии, но без какого-то серьезного ущерба для нашей обороны.
Отличились 2-й батальон 249-го стрелкового полка под командованием майора
Виленского. Несколько дней было очень напряженное положение, но сейчас
все будто утихло.
Никогда нельзя забыть того, что глубоко запало в память и имеет глубокий
смысл. Вот что рассказывает нам поэт Владас Аудронаша:
(стихи даются в подстрочнике)
Здесь порохом воздух так тяжко насыщен,
А ночь озаряют зарницы пожарищ,
Земля от боли скорчилась, сжалась
И стонет от взрывов.Удушье от гари...
Часто земля разверзается у нас под ногами,
Гранаты шинели кромсают нам сталью,

Идем мы вперед, позабыв об опасностях,
По вражеским трупам и пеплу пожарищ...
Да, к этому ничего не добавишь, у этих слов глубокий смысл, это картинка
войны, без всяких прикрас.
Так бывает, на войне сражаются и умирают люди, имеющие свои убеждения
и святое чувство долга, что именно так и не иначе. Это ясно нам, офицерам.
I Іе очень хорошо, что иногда отдаются приказы, и люди идут на верную
смерть. Они об этом знают, но выполняют приказ, потому что так уж принято...
П ятница, 10 д ек а б р я 1943 г.

Полки нашей дивизии часто меняют позиции, местность здесь очень
неудобная для обороны: болота, кочкарники.
- В аду по крайней мере жарко, а здесь и сгнить можно, - недовольно
ворчат наши бойцы, - когда же начнется наступление?
Приближается 1944 год, два с половиной года люди маются в окопах, и
ничего удивительного, что иной раз вслух говорят то, что думают. Может, и не
сказали бы, если бы не пришлось мокрому до костей лежать на старой траве
за искусственной, сделанной из дерна стенкой окопа.
Однажды наши бойцы атаковали фрицев, выбили их из окопов и землянок,
которые были на пригорке, и все ради того, чтобы не лежать в болоте. Ведь у
человеческого терпения есть предел. Парни рисковали своей жизнью, и были
за это наказаны по всей строгости за самоволку. Но до чертиков надоела эта
слякоть и эти настилы через болота. I Іаши люди и без того терпеливы - их
такими делает чувство долга. I Іо и у терпения есть предел. Фрицы сидя т на
высотках, а наши - в болотах, мокрые, как цыплята, даже портянки не всегда
можно высушить. Если война похожа па войну на сухих местах, на равнинах,
но только не в белорусских болотах. Здесь все похоже на бесхозяйственный
лесовал - повсюду бревна, щенки, сучья...
С уббота, 18 д ек а б р я 1943 г.

Идет перегруппировка частей I<> й дивизии, а бойцам осточертели эти
болота, хотя уже немного подморозило. Любовь и тоска по Родине придают
бойцам физические силы, а ненависть к врагу превращается в свинцовую
пулю и гранату. На фронте пока тихо, только затуманенная луна несет караул
в окопах вместе с патрулями, в небо зависают ракеты, освещая ничейную
землю, кустарники и деревья, от которых тянутся длинные тени и словно
хватают тебя за горло...
В землянке, в маленькой печурке потрескивают дрова, кто-то из солдат
читает стихотворение В.Реймериса "За Советскую Литву”. Так на фронте идут
солдатские дни и ночи. Человек ко всему привыкает. Ему всегда и везде
хочется чего-то получше, потеплее'.1Іувства людей притупляются, все становятся
раздражительными и угрюмыми, из-за каждой мелочи в ход идут бранные
слова, словно они снимают усталость, но ведь в жизни не так.
На фронте помогают книги. Здесь мы читаем их коллективно, потому что
книг не хватает на каждого. Когда части дислоцируются в более удобных местах,
устраиваем литературные вечера, гости из Москвы приезжают, поют, читают
«тихи собственного сочинения. Тогда в душе разливается теплое, возвышенное
чувство. После этого несколько дней в окопах не слышно бранных слов.
289

С реда, 22 д ек а б р я 1943 г.

Пару дней назад 249-й стрелковый полк начал наступление, занял одну
деревню, соединился с другими частями, наступавшими с востока. Освободили
Городок и Езерище. Враг потерпел еще одно поражение, а мы сделали еще
один шаг на пути к Победе.
Разъяренная сталь ищет жертв... Война, какая она ужасная, беспощадная!
Человек еще так недавно думал о чем-то, жаждал чего-то, а сейчас его тело
лежит тихое и бездыханное... В такой позе, в которой его застала смерть...
Другой от боли царапает землю, но тут уже и санитар не поможет... Не дошел
до Победы, значит упал и больше не поднялся, но его подвиг продолжат
другие, и его мечты будут выполнены руками его друзей. Просьба умирающего
- свята, и ее должны выполнить оставшиеся в живых... О чем просит
умирающий боец? Это зависит от многого. Офицер просит, чтобы командование
взял на себя тот, кто может его заместить, и чтобы продолжили начатый им
бой. Другие вспоминают семью, детей, жен. Как правило, холостой говорит о
матери и просит сказать ей, где он был тяжело ранен.
Даже и тяжелораненый никогда никому не говорит, что он умрет - об этом
раненые не говорят. И что примечательно, все очень злые и хотят есть. На
приемных пунктах всегда ходит сестра милосердия и раздает раненым хлеб,
чай, а кое-кому и 100 граммов, чтобы не замерзли... Лучше уж быть живым, а
коль беда - так чтобі.і долго не мучиться.
П ятни ц а, 31 д ек а б р я 1943 г.

Я закончил последнюю страницу своего дневника, кончается и 1943 год.
Как долго еще продлится война, когда наши войска перейдут в наступление,
кого из друзей м м потеряем, когда уже будет настоящая зима, почему так
мало нам подвозят снарядов? Эти и подобные вопросы не дают покоя, а
больше всего один: что принесет, новый, 1944 год?
К печати подготовил В.Станчикас

290

ЗАПИСКИ СВЯЗИСТА’
Йонас ГУРЯЦКИС
В середине января 1942 г. с грехом пополам, потому что поезда были
переполнены, мы добрались до Балахны. Явились по месту назначения. Нам
дали барак, в котором нам предстояло жить. День спустя, наведя порядок, мы
приступили к военной учебе. Сначала в строю, чтобы научиться шагать посолдатски, пока что гражданские — потрепанные, оборванные, в разбитой
обувке, в лаптях. Распределили по полкам. Я попал в связную роту 156-го
стрелкового полка. Наши шинели были не такие, как у других, говорили, что
присланы англичанами. Выглядели мы хорошо.
Занятия проходили под открытым небом, а зима, мороз прижимает.
Разбирались в телефонных схемах, учили азбуку Морзе, а позднее — и передачу
телеграмм. Стучали ключом день и ночь — как дятлы. Надо было научиться
передавать световые сигналы, кодировать, расшифровывать. Когда было
слишком холодно, занятия шли в бараке, осваивали теоретические' знания.
Когда потеплее, выходили в поле, тянули провода, «давали» связь.
Наш командир роты —лейтенант Чижас из Шаукенай. Мягкий, будто и не
командир. Садился с солдатами, говорил как ровня с ровней. Он кончал
сметоновское военное училище. Заместитель командира —младший лейтенан т
Феликсас Жукаускас, бывший унтер-офицер буржуазной армии. Это был
настоящий командир —требовательный, тактичный. Командир моего взвода требовательный офицер, русский по национальности. Фамилию уже не помню.
Постепенно мы сдружились. Мне присвоили звание сержанта и должность
начальника направления связи. Теперь я уже учился сам и обучал других. В
роту прислали коммунистов П.Канишаускаса, а позднее В.Валайтиса.
Политрук роты лейтенант Григопис предложил выпустить стенгазету. Мне
поручили сделать рамку. По обе с тороны рамки я сделал столбы с изоляторами.
Из зубного порошка и крахмала ( крахмал выжал из трех картофелин) сделал
белую краску. Еще и написал заметку. Ее, как и всю стенгазету, редактировал
В.Валайтс. Он не ходил на половые занятия, потому что у него не было обуви:
он носил 45-й размер, а на складах такого не было. На полковом смотре
стенгазет наша получила хорошую оценку.
На Первое мая было намечено принятие присяги, а перед этим проверка
строевой. Мы упорно тренировались. В день проверки надо было выполнить
разные строевые задания. I Іаблюдало полковое командование. Мы все
выполнили хорошо, за что и получили похвалу командира полка. В день
праздника все выстроились на площади перед полковым знаменем. Перед
•товарищами по роте каждый из нас зачитал текст присяги и поставил подпись.
Бойцы веселились, кто во что горазд. На следующий день нам выдали винтовки.
Теперь мы были уже настоящими бойцами.
‘ Из семейного архива

291

Наступил сезон добычи торфа. Надо было освободить бараки, чтобы в них
могли разместить рабочих. Нас перебросили на опушку леса на другом берегу
Волги. Палаток не было, поэтому несколько суток мы жили под открытым
небом. Чтобы не замерзнуть, по ночам жгли костры и спали вокруг них. Всю
ночь один бок греется, другой мерзнет. Вскоре перебросили в сосновый лес,
где были подготовлены землянки. Наша рота разместилась в трех землянках.
Все бы хорошо, да нары сделаны из жердей, а не из досок. Спать на них не
очень-то мягко. У меня был мешок, я набил его листвой и спал, как барин.
Встав утром, мешок припрятывал, чтобы командиры не увидели.
С раннего утра до позднего вечера осваивали мы воинскую науку, тянули
провода через поля, кустарники, лес, рыли окопы. В моем отделении был боец
Кергель из деревни Черная Падина Саратовской области. Мужчина молодой,
крупный, но несказанный лодырь. Все роют окопы, а он нет. Приказываю:
- Кергель, окопайся.
- Какого черта силы тратить, здесь не фронт.
Вот и делай с ним, что хочешь. Мы учились протягивать связь ночью в
указанное место. Однажды даю задание Печюлису и Шуликасу протянуть
связь в штаб батальона. Прошло отведенное время, а связи нет. Ждем. Наконец
через полчаса отозвался. Оказывается, они заблудились, прибежали не к тем
землянкам. Потом Печюлис попросил не посылать его туда, где есть землянки,
потому что он боится входить в них. Думаю, что придется делать с таким
солдатом на фрон те?
После отъезда лейтенанта Григониса на его место прислали лейтенанта
Бронюса Крижяничюса. Он проводил политзанятия. Иногда его замещал
Валайтис. Бойцы должны были знать политическое положение в стране, на
фронте. Однажды ночью была объявлена тревога. Мы все выскочили из
землянок и спрятались в лесу. Над нами летели немецкие самолеты. Некоторое
время спустя они пролетели назад. Мы узнали, что они бомбили Горьковский
автозавод.
27 августа 1942 г. мы получили приказ погрузиться в железнодорожный
эшелон. Погрузили мы все свои пожитки на повозки и отправились. На станции
погрузили подводы на платформы, а сами — в товарные вагоны, где были
деревянные нары. Мы притащили сена, постелили на нары, чтобы было помягче.
Сразу же протянули связь в штаб полка и в последний вагон. Куда едем — не
знаем. Через какое-то время миновали Москву. Прибыли в Тулу. Здесь
выгрузились и пошли дальше. Остановились в лесу неподалеку от Ясной
Поляны. Когда шли, видели противотанковые рвы, на перекрестках дорог —
«ежи» (заграждения из сваренных рельсов), в полях — землянки и окопы.
Здесь уже побывали немцы, шли бои.
В указанном месте остановились, поставили палатки. Был выставлен караул,
сообщили пароль. Иными словами, сделали все, что полагается, когда враг по
соседству. Во все части провели связь, назначили дежурных у телефонов. На
следующий день - учения, как на фронте. Части «атакуют» противника, а мы
тянем связь, бегаем с катушками провода на спине и телефоном через плечо.
После учений —подведение результатов. Начальник связи дал нашим действиям
хорошую оценку, а я получил замечание: «Неправильно делал командир
292

отделения Гуряцкас, сам бегая с катушкой и прокладывая провод. Это должны
выполнять рядовые. Командир должен руководить, а не бегать». Я учился
командирскому делу, однако позже, на фронте, не раз приходилось самому
везде поспевать. Наступила осень. Днем, а особенно по ночам, холодно, идет
дождь, сыро, а просушить одежду негде. Закалялись, стуча от холода зубами.
Наш 156-й стрелковый полк стоял неподалеку от Ясной Поляны — бывшей
усадьбы Льва Толстого. Мы пошли посмотреть музей, вернее, то, что от него
осталось. В главном зале музея немцы устроили конюшню. Могилу осквернили.
I Іеподалеку от этого места вешали местных жителей, не подчинявшихся им.
Музейные экспонаты работники успели спрятать — они не попали в руки
оккупантов. Когда немного отпустили холода, наш полк перевели в леса под
Тулой. Там уже были землянки. В двух землянках уместилась вся рота связи.
Мы поставили себе буржуйку, поэтому уже жили в тепле*. Когда стали
прижимать холода, нам выдали валенки, ватные фуфайки и штаны, теплые
портянки, шапки-ушанки, меховые и простые рукавицы. Одели тепло.
24 декабря 1943 г. ночью мы выступили в поход. Меня с несколькими
бойцами оставили, чтобы снять провода связи и потом явиться по месту
назначения. Сделав все, как положено, мы сложили все в сани и догнали
свою роту. Идти приходилось о ч і ч і ь тяжело: дороги так заметены, что не
только машины буксовали, но и лошади увязали в снегу по брюхо, едва
выбираясь из сугробов. Орудия тащили по 10-12 лошадей, да и сами
артиллеристы помогали им, подталкивая и вытаскивая орудия из заносов.
Лошади голодные, измученные.
Нам еще в Туле выдали лыжи, вот они иногда и выручали, но и с ними
тоже намаялись. Прикрепим на валенки, скользим, падаем, лыжи сваливаются
с валенок. И снова маешься, пока привяжешь. А без лыж тоже плохо:
провалился в снег по пояс, никак не выберешься. А когда еще надо с проводом
управляться — совсем пропал. Обо руки іаняты проводом, поэтому не можешь
опираться на лыжные палки, нагиба ться во все стороны: то вперед, то назад.
И все-таки, когда поднаторели передвигаться на лыжах, стало полегче. Шли
по ночам, а отдыхали днем. Ноги пыли от усталости. Утром босиком выскакивали
на снег, чтоб снять боль. Стало ту т с едой, потому что обозы сильно отстали.
Вместо 800 граммов хлеба выдавали 300 граммов муки — и делай, что хочешь.
Соли не было. Иногда на половой кухне варили мучную похлебку без соли,
добавив чуток мелко нарезанного сала. Растопив снег, мы замешивали крутое
тесто, клали на жестянку и пекли на костре, только нужно было следить, чтоб
не сгорело. Когда ничего больше не было, и такие блины проходили.
Отдохнув на привалах, мы шли дальше, все ближе и ближе к фронту. На
пути — сожженные дотла деревни, трупы лошадей и гитлеровцев. В одном
месте — целая цепь фашистов, как скошенные. Гитлеровцам, видимо, был дан
приказ сжечь деревню, однако нм наперерез вышли наши и всех уложили на
месте.
17 февраля 1943 г. наша дивизия получила приказ командующего 48-й
армией: через два дня, т.е. 19 февраля занять позиции на участке Алексеевка
— Золотой Рог — Троицкое — Протасово. Основные силы дивизии
разместились в Алексеевке. А там уцелело всего несколько домов. Солдаты
293

мерзли под открытым небом, а мороз ни ночью, ни днем не падал ниже 35-40
градусов.
После короткой передышки мне и Руткаускасу было приказано явиться к
командиру полка подполковнику Сташкявичюсу. Штаб полка находился в
кирпичном домике. Явившись, мы доложили, что прибыли по приказу командира
роты связи. Командир полка еще с несколькими офицерами сидели за столом
с разложенной картой и компасом. Горела коптилка, сделанная из гильзы
артиллерийского снаряда. Командир показал нам, где находятся первый и
второй батальоны, и приказал протянуть связь. Гуряцкасу — второму, а
Руткаускасу — первому батальону. Через два часа, т.е. в 9 часов связь должна
быть установлена. Коммутатор уже поставлен. Прибежав в роту, мы взяли по
две катушки кабеля, подсоединились к коммутатору, встали на лыжи — и
вперед. В полях снега по пояс, сильный ветер метет снег, лицо так сечет, что
невозможно глаз открыть.
Иногда сваливаются лыжи. И снова мучаешься, пока закрепишь, а без них
— вообще ни шагу. Я размотал почти обе катушки, а батальона все нет.
Позвонил, чтобы принесли еще две. Принесли, продолжаю тянуть. Отпущенное
время уже на исходе, а я все еще не нашел нужный батальон. Страх берет: а
если не успею? Ведь в 9 часов начнется наступление. Все-таки успел. Когда
рассвело, нашел комбата капитана Бицонаса, представился. Попытался воткнуть
в землю штыри для заземления, да куда там — ее мороз сковал как камень.
Пришлось вколачивать прикладом в землю штык — сразу связь наладилась.
Я принял дежурство у телефона.
Странно выглядело поле, на котором солдаты готовились к бою. Понастроили
снежных заслонов, за которыми укрылись по несколько солдат. Я тоже построил
такое укрытие. Снег плотно слежался, я нарезал лопаткой блоки и укладывал.
Хоть и непрочно такое укрытие, но немного защищает от пуль и осколков.
Мое укрытие неподалеку от командира батальона. Вижу, как капитан Бицонас
и его адъютант лейтенант Берзокас стоят во весь рост за снеговой стеной и
наблюдают за противником. Мины и снаряды рвутся то тут, то там. Вдруг
рванул снаряд между нашими укрытиями. Слышу крик: «Санитары, санитары!»
Поднимаюсь и вижу, что Берзокас упал навзничь. Осколок попал в голову и
сразил его наповал. Потеряли мы хорошего парня.
После этой гибели все мы стали поосторожнее, без нужды не высовывали
голову из окопа. Вечером я передал сведения в штаб полка, сколько «украинцев»
и сколько «русских», иными словами, сколько погибших и сколько раненых. В
тот день, 22 февраля, потери были небольшие. На следующий день в полдень
налетели немецкие самолеты. Начали бомбить и строчить из пулеметов. Наши
солдаты в шинелях, без маскхалатов, сверху видны как на ладони. Самолеты
пикируют и на бреющем полете бьют из пулеметов. Наших истребителей нет.
Зенитной артиллерии или хотя бы пулеметов тоже нет. Я стал кричать: «Огонь
по самолетам!» В это время я, видимо, нажал на ключ трубки, и мою команду
услышали даже в полковом узле связи. После налета открылась жуткая картина:
трупы, крики, стоны раненых; где валяется голова, где нога, где только
половинка туловища. Оборвалась связь. Взяв провод в руку, бегу, нахожу
место обрыва. Соединяю — снова есть связь. Дежурная на пункте связи
294

Нолошинайте сообщает мне, что погиб сержант Йонас Руткаускас, мой друг.
I Іозже я узнал, что они вдвоем вырыли большой широкий окоп. Поблизости
изорвалась бомба, и их обоих убило взрывной волной.
Мороз прижимает и днем, и ночью. Лежу на снегу голодный, промерзший,
хлопаю руками и ногами — вроде и теплее. Встать и подвигаться нельзя,
могут убить. Вижу, солдат, пригнувшись, бежит с небольшой охапкой соломы.
( !прашиваю:
- Что будешь делать с соломой ?
- Подстелю, чтоб бока не мерзли.
Побежал и я за соломой. Вернулся благополучно. Подстелил — и
действительно теплее. Мы учились жить в снегах. Неподалеку стоит
сожженный танк, а на гусеницах лежит тоже сгоревший наш танкист. Я
подумал; родные его не дождутся. И я мысленно перенесся к жене, детям.
Как им живется, как моя Стасяле мается с четырьмя детьми. Тяжелые мысли,
горестные.
Снова наступает вечер, стужа еще злее. Уже третьи сутки без сна, холодные
и голодные. Хорошо, что перед уходом на фронт я купил трубку, большой
коробок спичек и табака. Она теперь и кормит меня и греет. Когда стемнело,
сообщили, что приходит смена. Пошел в роту, которая разместилась в
маленьком домишке. Солдаты лежа т вповалку, негде ногой ступить. С грехом
пополам втиснулся между лежащими —тотчас заснул. Утром командир роты
посмеялся над моей командой «Огонь по самолетам!» Когда я скомандовал,
меня услышали дежурные связисты в ш табе полка и в роте. Поясняю ротному:
«Самолеты шли на бреющем, очень низко. Если бы мы все открыли огонь,
может, и подбили бы, да еще не одного». Ротный смеется, ему смешно, а нам
тогда было вовсе не до смеха. Еще до рассвета я поспешил на передовую, в
свой батальон. По пути прихватил еще соломы, нашел свой окоп.
Занимается новый день — 23 февраля. Стужа, но солнечно и красиво.
Около двенадцати после слабой артподготовки началось наше наступление,
впереди идут два наших танка — слабое для нас прикрытие, но это лучше,
чем ничего. Солдаты поднялись, а немцы открыли по ним артиллерийский и
оружейный огонь. Бежим вперед и мы, связисты. Вскакиваем, бежим и снова
падаем. Так перебежками понемногу продвигаемся вперед. Анекоторые падают
и уже больше не поднимаются. I Ірибежал вестовой командира соседнего
батальона Вечеркус, шяуляец, сообщил, что левый край высотки взя т нашими,
немцы отступили. На закате вся высота 242 у села Хорошевское* была занята.
Много жизней потребовала эта высо та.
После окончания боя из двух батальонов набралось человек 50. Мы устроились
в брошенных немцами окопах. Хорошие, глубокие. У нас есть постоянная связь
со штабом полка. Мы поставили снежные заграждения с вражеской стороны.
Ведем наблюдение за противником. Ночью подошло пополнение, но еды не
принесли. Холодно, хочется есть, Нас на дежурстве двое — я и Шуликас. Едва
рассвело, начальник связи полка приказал мне явиться в штаб полка. Приказ
ясен, но как его выполнить, когда равнину, которую мне придется преодолеть,
держит на мушке немецкий снайпер. Он уже уложил одного нашего, пытавшегося
перебежать равнину. Огонь ведет из дома на краю деревни, а мы ему ничего не
295

можем сделать. Будь у нас зажигательные пули, подожгли бы дом, крыша-то
соломенная. Да жаль, у нас их нет.
Оставив Шуликаса на дежурстве, я пошел. Вместе со мной шел командир
взвода лейтенант Заменин. Только мы вышли к долине, засвистели разрывные
пули. Лейтенант повернул — и назад, а мне надо идти, не идти, а ползти.
Только я пошевелюсь — выстрел. Не шевелюсь, лежу — и фриц не стреляет.
Играли в кошки-мышки, кто кого обманет. Снег пушистый, набивается в рукава,
за ворот, в валенки. Холодно лежать, неприятно. Полежав, вскакиваю, делаю
4-5 шагов и снова падаю в снег. Снова пуля. Через какой-то промежуток все
повторяется. Наконец я увидел проложенный танком проход. После нескольких
бросков кинулся в него. Теперь немец меня уже не видел. Счастье, что он был
не ахти какой стрелок — я остался в живых. Я выполз на высотку и был уже
недосягаем. Вытряхнул отовсюду снег, закурил трубку и иду. А вокруг трупы
наших. Сердце болит. Пройдя немного, увидел снежные бугорки. Над одним
поднимается дымок. Сунул голову внутрь, а там связисты нашего третьего
батальона разложили костер и варят в каске конину. Дали мне кусок. Я это
мясо мигом уплел.
Подкрепившись таким образом и поблагодарив связистов, я побрел по
сугробам в штаб. Уже смеркалось. Я представился начальнику связи, объяснил,
что немецкий снайпер помешал явиться вовремя. Командир расспросил меня,
что делается на передовой. Сказал, что получим подкрепление, потому что в 6
часов снова начнется атака, надо будет постоянно держать надежную связь.
Когда стемнело, я вернулся к своим, а тут раздают ужин. Налили черпак и
мне в котелок. Поглядел, а там целиком плавают зерна ржи, нечищеная картошка
да кусочек конины. Так называемый суп и без соли. Невкусно, противно, но
что поделаешь, когда есть так хочется — я был голоден как собака. Съел,
вроде теплее' стало. Пришел в свой окоп, отпустил Шуликаса поужинать.
Обещал и мне принести. Ждал, ждал, а его все нет. Пропал мой солдат, не
вернулся. Думал, что он погиб.
Ночью в нашем окопе собрались командиры: полковой комиссар капитан
П.Гужаускас, комбат капитан Бицонас, командиры рот. Я сижу, скорчившись
в уголке, и слушаю, о чем говорят командиры. Капитан П.Гужаускас говорит:
«Знаю, что ничего не получится, но приказ есть приказ. Приказано в 6 часов
атаковать врага». За полночь в окоп вваливается Шуликас. Принес ужин —
такую же баланду, как я ел, только превратившуюся в лед. Неужто будешь
лед сосать.
Когда пришло время атаки, в небо взвилась красная ракета. Мы поднялись
в атаку. Мы шли на немцев с высотки, а окопавшийся в ложбине противник
пускает осветительные ракеты — и все перед ним как на ладони. Их пулеметы
и минометы косят нас. Дана команда отойти на свои позиции. Атака
захлебнулась. Мы отступили, но много солдат осталось лежать. Вот цепь, как
развернулась для наступления, так и полегла. Один с винтовкой наперевес,
видно, стрелял, да так и застыл.
Некоторое время спустя немцы пошли в контратаку. Уже рассвело, вижу,
как они ползут по лощине, чтобы отрезать нас от основных сил. Наши солдаты
держались геройски, не подпускали немцев. Нам помогла и артиллерия. Вдруг
296

оборвалась связь. Я вылез из окопа, побежал искать обрыв. Хотя комбат и
приказал подождать, пока стихнет огонь, но как ждать, когда нет связи. Я
нашел обрыв, соединил концы провода, подключил аппарат, позвонил на
коммутатор. Отозвалась Волошинайте. В это время наша артиллерия начала
бить по своим. Я кричу в трубку: «Артиллеристы бьют по своим. Перенесите
огонь». Волошинайте поняла, передала командованию, и артиллеристы
перенесли огонь на сторону немцев. Возвращаясь, я увидел наш пулемет,
рядом с ним раненого бойца. Помог ему перевязать рану, лег рядом с ним у
пулемета, и мы стали вести огонь по немцам. Они были вынуждены отойти. Я
вернулся в свой окоп, доложил комбату, что сделал. Он похвалил меня за
смелость, обещал представить к награде. (После сражения я получил медаль
«За отвагу».) Мы предприняли еще несколько попыток пойти в атаку, но
безуспешно. Мы потеряли нашею полкового комиссара капитана П.Гужаускаса.
На деревню Никитовку вели наступление несколько раз, но все безуспешно.
Один раз подошли почти вплотную к деревне, но взять ее не хватило сил.
Наступление задохнулось, мы залегли в снегу, а над нами завывала вьюга. Я
зарылся в снег, накрылся плащ палаткой и залег. Команды отступать не было.
Я задремал. Через какое-то время хочу подняться, но не могу — гак замело.
Помаленьку расшевелился, вылез из снега. В сумерках поступил приказ
отступить. Оставшиеся в живых вернулись на исходные позиции. Прислали
смену. Мне приказали идти в рогу отдохнуть. Бойцы роты разместились в
каменном домике, выкопали яму и устроились в ней. Топилась печь, в ней
варилась конина. И мне перепал кусочек. Промерзнув, я решил залезть на
русскую печь. Хорошо пристроился, тепло. Только начал дремать, и на тебе
— начали рваться вражеские' снаряды. Все полезли в яму, а я не полез.
Думая, если рядом рванет, то осколками меня не заденет, печь надежно
прикрывает. А если угодит в дом, то п в яме вряд ли кто уцелеет. Вдруг —
оглушительный грохот. Меня обдало землей, но не ранило.
Когда малость стихло, бойцы пыле іли из ямы оглядеться. Снаряд угодил в
сарай, а там стояли кони командира полка, комиссара и наши. Убило трех
лошадей. Долго не мешкая, слезаю с печи, зову солдата, идем в сарай. Посветив
коптилкой, осмотрели уби тых лошадей. Я вытащил нож, рассек крестом кожу
на ляжке одной лошади, отодрал ее, о трезал два больших куска мяса. Вернувшись,
мы снова растопили печь, сварили мясо, поели, я снова лег на свое теплое
место и проспал до утра. Вегам, пошел на переднюю линию, такой бога тый —
с мясом. Принес товарищам, они то голодные. Днем идти опасно, потому что
равнина, которую надо перейти, простреливается из минометов и пулеметов.
Немцы стреляют даже ночью, но в темноте не могут вести прицельный огонь.
Эту равнину мы назвали «долиной смерти». На передовой самое главное
хорошо ознакомиться с мес тностью, знать, где вражеский огонь достанет, а
где нет, где лучше обходи ть опасные места.
Поступило сообщение, что на рассвете мы пойдем в наступление на
противника. В назначенное время наши начали артподготовку. Вели огонь
минут десять, а потом — атака. А немцы ударили по нам из всех видов
оружия. Наша артиллерия нс; уничтожила их боевые точки. Заместитель
командира батальона старший лейтенант Попов, взяв у меня из рук трубку,
297

кричит командиру полковой артиллерии Почекаеву: «Дай огурцов!» (больше
артиллерийского огня). А огня этого очень мало.
В один из мартовских дней после полудня прилетел немецкий самолет,
покружил над нами, не стрелял, не бомбил и исчез. Говорю: «Ну, парни,
теперь фриц задаст нам жару! Это был разведчик, наверное, вел фотосъемку».
День был солнечный, все как на ладони. И правда, через час немцы открыли
по нам минометный огонь. Мины ложились прямо перед нашими окопами.
Оборвало провод связи. Но я сижу в окопе, не высовываю голову, потому что
можно без нее остаться. Недалеко от меня окопался в окопчике другой солдат.
После разрыва мины гляжу — а там развороченная винтовка да котомка, а
солдата нет. Думаю, погиб, но вижу — поднимает голову уже из другого
окопа. Оказывается, пополз он к соседу закурить, а в это время в его окоп
угодила мина. Повезло парню — остался в живых.
Ночью раздался гул самолета. По звуку поняли, что летит наш «кукурузник»
— так называли двукрылый У-2. Пролетая, повесил светящиеся ракеты. Они
спускаются плавно, освещая немецкие и наши позиции. Немцы стали стрелять
по нему из пулеметов трассирующими пулями. Красивый фейерверк: светят
ракеты, от пуль остается светящийся след. Мотора самолета не слышно и сам
он куда-то пропал. Только вдруг под самым носом у немцев стали рваться
бомбы. Это наш «кукурузник» сбросил их прямо на головы врагов, спикировав
над ними с выключенным мотором. Только потом мы услышали его рокот уже
у себя за спиной.
На Первое мая был организован митинг. Всем, кто был представлен к
наградам, вручили ордена и медали, сфотографировали, на снимках расписался
командир полка. I Іа митинге были командир дивизии генерал-майор В.Карвялис,
вместе с ним приехала певица А.Сташкявичюте. После концерта было угощение.
Генерал поблагодарил за отвагу, поздравил нас с праздником. Я сидел недалеко
от генерала. Мы представились ему, сказали, что мы с Вечеркусом из Шяуляй.
А у его р о д и т е л е й в Шяуляй был большой деревянный дом, к котором были
корчма и постоялый двор. Выпили мы по 100 граммов, закусили салом, которого
уже давно в глаза не видали.
12 мая назначили нового командира полка. Подполковника С.Сташкявичюса
перевели в другое место, а нашим командиром стал майор Г. Фомин. В нашу
роту пришли новобранцы. В их числе — Нагявичюс, В.Яценявичюс, шяуляец
Гутаускас. Мы обучали молодых парней, как надо воевать, чтобы победить
врага, а самим остаться в живых. Учили на примерах.
Был такой случай. Связисты протянули провод через пригорок, на видном
месте. Немцы заметили, поставили снайпера, а тот глаз не спускает ни днем,
ни ночью. Когда надо было провод снять и перенести на другое место, связист
поднялся на пригорок — и его уложили. Если бы провод протянули в обход
пригорка, по ложбинке, снайпер бы не смог держать бойца на мушке и не
убил бы. Учили мы, показывали, рассказывали. Политучебу вел В.Валайтис.
Он был красноречив, умел объяснять просто и доходчиво.
Быстро пролетела солнечная весна. Мы получили приказ 4 июня выступить
на передовые позиции. Перед выступлением созывается собрание бойцов
роты. Говорили заместитель командира роты Ф.Жукаускас, В.Валайтис, другие.
298

Распределились, кто в каком батальоне будет работать. Меня направляют в
піецроту (штрафная рота). Эта рота причислена к нашему полку. Вместе со
мной три девушки: Груздайте из Шяуляй, Ефимова и Федотова. Необученные,
не имеют никакого понятия о связи, могут только дежурить у телефона. Провод,
аппараты, все необходимое погрузили на телегу и поехали в указанном
направлении. Вдруг слышим кричат: «Куда вас черти несут, не видите, что
здесь минное поле? Взлететь хотите?» Оказывается, все тылы за нашей
позицией заминированы, протянута колючая проволока. Местами оставлены
узкие проходы, можно проехать и на повозке. Хорошо, что нас предупредили
— взлетели бы на воздух со всей повозкой. В конце концов благополучно
нашли нужную нам роту. Связисты подразделения, которых мы сменили,
предложили оставить нам свои провода, а им отдать столько же нашего провода.
Мы обошли, подсчитали, сколі.ко уложено провода, и согласились на обмен.
Их провода аккуратно закреплены к стенкам окопов, проложены по все стороны.
Окопы глубокие, можно ходить во весь рост. Сделаны переходы между первой
и второй линиями.
Я разбил своих бойцов группами — к пулеметам, к минометам. На
коммутаторе оставил девушек. В самом опасном месте, где окопы отделяют от
противника менее ста метров, ос тавил на дежурстве паневежца П.Вурокаса и
В.Яценявичюса.
Немало солдат роты стали болеть куриной слепотой — плохо видят ночью.
Это от нехватки витамина А. Може т, малость симулировали. Плохо, что болеют.
Ведь наша работа — когда темнеет или ночью. В такое время меньше
опасностей подстерегает.
Вечером заместитель командира роты лейтенант Жукаускас приказывает
мне протянуть связь на наблюдательный пункт командира полка. Как стемнеет,
побегу, пока светло — опасно. В помощь мне назначен К.Бучюс. Мы оба взяли
по две катушки, я прицепил телефонный аппарат, и мы отправились через
поле к назначенной высотке. Я иду первым, разматывая провод, Бучюс —
следом, тащит на себе катушки. I Іодходим к траншее, я перепрыгнул, а ему не
сказал, забыл, что он плохо видит. Он и рухнул в ров. Мужчина крупный, а на
плечах еще килограммов 30 несет' Сильно ушибся, стал меня ругать:
- Почему не сказал, что ров, не предупредил? — такой ты и разэтакий.
- А ты почему меня не предупредил, что плохо видишь? Неуж то я должен
за тебя думать. Сам о себе думай.
После перебранки потопали дальше. Добравшись до цели, подсоединили
аппарат. Я позвонил в роту. Мне приказали вернуться, а Бучюс останется
дежурить у аппарата. Возвращаюсь, вроде начинает светать. Вижу, в поле
полно орудий. Думаю, что-то здесь будет. И правда: едва я пришел в роту, как
«заиграли» наши пушки. Когда они стихли, врага атаковали взвод разведчиков
под командованием старшего лейтенанта В.Бернотенаса и две пехотные роты.
Когда начали бить орудия, один снаряд, не знаю, наш или немецкий, угодил
в нашу землянку связи, которая была в спецроте. На счастье, он не разорвался,
только треснул конец и из него с шумом вырвалось взрывчатое вещество. Но
и этого было достаточно, чтобы оглушить находящихся там бойцов. Когда об
этом доложили в связную роту, лейтенант Жукаускас приказал мне со
299

связисткой Полей сбегать посмотреть, что там произошло. Бежим через поле,
а вокруг рвутся снаряды. Мы то падаем на землю, то снова поднимаемся и
бежим. Вижу, лицо у девушки белое, как полотно. Спрашиваю:
- Поля, не страшно?
- Не страшно, - отвечает.
Прибежали в землянку, а там осталась жива-здорова одна девушка.
Остальных связистов унесли. Мы остались в землянке до вечера. Под вечер
прислали других телефонистов, а нам приказали вернуться в роту.
Возвращались по траншеям, а не по открытому полю. Только прибежали в
более безопасное место, услышали залпы немецких шестиствольных минометов.
Мы бросились на землю, видим, как мины рвутся в ложбине, которую мы
только что перебежали. Рвутся невдалеке от нас. От порохового дыма аж
дышать трудно. На память пришли слова песни: «От дыма небо как в тумане».
Взрывы смолкли, мы поднялись с земли — и в роту.
Занималось ясное утро 4 июля. Начинался солнечный и теплый день. В
такие дни и мы греемся, потому что торчим в окопах, врывшись в землю, как
кроты. На рассвете немцы обычно обстреливают нас из минометов и орудий,
а сегодня тихо. Каждое утро я проверяю линии и посты связи. Кажется, везде
порядок, провода хорошо закреплены. Иду по ходам сообщения. Там, где
траншеи пересекаются, провод протянут над ними. Поднимаю голову над
насыпью — и вдруг серия выстрелов. Пули просвистели совсем рядом. К
счастью, на этот раз остался жив-здоров. Немцы еще раз напомнили, что
держат под прицелом каждый клочок земли.
Я вернулся на коммутатор. Скоро пойдем с В.Яценявичюсом в баню, на
дежурстве останется рядовой Бурокас. А он пойдет мыться после нас. В
походной бане вода не очень горячая, дают по норме, и все-таки помыться,
сменить белье — такое удовольствие. На обратном пути прилегли ненадолго в
кустарнике* полюбоваться природой. Тишину оборвал пролетевший над головами
«мессершмит». Мы разозлились, несколько раз выстрелили по нему, нам стало
как-то тревожно, вскочили и поскорее к своим.
Под вечер я получил приказ явиться в штаб полка. Прикинул — значит
что-то важное, потому что туда вызывают только в исключительных случаях.
Явившись, доложил начальнику связи полка капитану Калмазину. Расспросив
меня о нашем хозяйстве связи, о настроениях бойцов, он сказал, что прошлой
ночью к нашим перебежал немец и сказал о готовящемся наступлении. Нам
надо быть особенно бдительными, связь должна действовать безотказно.
Возвращаюсь в роту, на переднюю линию. Созвал в землянку узла связи
своих бойцов-связистов, по одному с каждого поста (обычно дежурили по
двое) и стал говорить о полученном приказе. Решил не портить бойцам
настроение, умолчал о возможном наступлении немцев. Приказал проверять
связь каждые три минуты. Закончив разговор, взял губную гармошку и стал
наигрывать. Парни и девушки стали танцевать. Викторас Яценявичюс затянул
песню, а мы ему подпевали. У всех поднялось настроение. К утру, предчувствуя,
что приближается время вражеского наступления, приказал разойтись по
постам. Викторасу досталось самое опасное место — ближе всего к немцам.
Если они нападут, он первым должен сообщить об этом.
300

Проверив, как дежурят посты, я пошел в землянку. Усталость брала свое
— глаза слипались. Кажется, только заснул, а уже слышу окрик дежурного:
«Сержант, вставай, немцы наступают!» Я кинулся из землянки в окоп, а
впереди ничего не видно: сплошной дым, пыль и страшный грохот — рвутся
мины, снаряды, бомбы, идет стрельба. Бомбят и обстреливают немцы, им
отвечает наша артиллерия. Бегу в землянку связи. Дежурная Люба докладывает,
что с Викторасом связь оборвалась. Приказываю одной из девушек —Федотовой
— бежать восстанавливать связь, а она - в слезы, не идет.
В это время командир роты сообщает, что в наши окопы ворвались немцы
— бежать уже некуда. Бойцы нашей роты ведут стрельбу, бросают гранаты,
стараются отбить врага. Взрывы, крики, стоны, проклятья — все слилось в
один грохот. Прибежал солдат с гранатой в руке, кричит, что кончились
патроны, а немцы продвигаются вперед. Я сообщил об этом в штаб. Командир
роты, видя, что наши силы на исходе и немцев остановить будет невозможно,
приказывает соединить его со ш табом полка, а связь как нарочно оборвалась.
Посылаю рядового Иванова связать провод, а там, над окопами — ад. Боец
прощается со мной и выскакивает из окопа. Повезло моему бойцу — и обрыв
нашел, и связь наладил, и живым вернулся.
Во время боя видим, как, загоревшись, падает наш бомбардировщик, а его
все продолжает обстреливать «моссершмит». Но вдруг и «мессер» вспыхнул
— в него попали наши зенитки. Из него выпрыгнул летчик и приземлился на
парашюте рядом с нашими окопами. Лежит летчик, держит наизготове
парабеллум, но не стреляет. Один боец выскочил из окопа, ударил его по
руке, выбил пистолет, а немца приволок за шиворот в окоп. По приказу
командира роты один из бойцов отвел немца в штаб полка.
В разгар боя мы увидели, что на пас прут три танка — до тех пор мы еще
не видели этих «тигров». В жар бросило. Мы приготовились встретить их
противотанковыми гранатами, но артиллеристы опередили нас. Один загорелся.
Увидели мы охваченное пламенем чудовище, и у нас отлегло от сердца,
повеселели. Нам на помощь подошел батальон 249-го стрелкового полка под
командованием капитана В.Вилсік кого да еще рота автоматчиков лейтенанта
Й.Яцкуса (он был родом из Шяуляй). Мы с Йонасом обнялись, расцеловались,
и он побежал дальше, в бой. Здорово потрудились артиллеристы, меткими
выстрелами они подбили еще дв.і ганка. Немцы больше не атаковали, только
оборонялись, уходили из наших окопов. Командир роты приказал минометчикам
отрезать им путь к отступлению, уничтожить их. Бой продолжался до самого
вечера. Враг вынужден был отступить.
Когда стемнело, подвезли ужин. Ох, какие вкусные были суп и каша и есть
мог сколько влезет, жаль только, что собралось нас на ужин немного. Поели и
затянули свои любимые песни. Пусть враг знает, что сегодняшний бой мы
выиграли.
На следующее утро недалеко от того места, где дежурил Викторас, наши
бойцы нашли его труп. Раненого Виктораса фашисты взяли в плен. Чтобы
разузнать у него сведения о нашей обороне, они зверски пытали его —
отрубили руки и ноги, жгли, подвесив над костром. Викторас погиб смертью
героя. Указом Президиума Верховного Совета СССР от 14 июня 1944 г. ему
301

присвоено звание Героя Советского Союза. На третий день после боя наш
связист Мазинтерис, когда искал на ничейной земле раненых, нашел нашего
товарища Повиласа Бурокаса. Он еще успел сказать, что остался в живых,
потому что прикинулся мертвым, и немцы его не прикончили. Жаль, он
скончался по пути в медпунк т.
Иванов и я были представлены к наградам, Иванову была вручена медаль
«За отвагу», а мне — «Орден Отечественной войны» II степени.
Приказано и нам готовиться к походу. В.Валайтис собрал коммунистов и
комсомольцев. Говорили лейтенант П.Канишаускас, секретарь комсомольской
организации Замштейгманас и другие. Все ясно — коммунистам и
комсомольцам быть впереди. Рота вышла из деревни, в которой у нас была
передышка. Я на своей «бандуре» заиграл марш. Мы шли по тем местам, где
зимой пытались атаковать врага. Кое-где видели еще не похороненных солдат.
Плохо работала наша похоронная команда — неуважение к погибшим. На
привалах осматриваем немецкие укрепления. Глубокие окопы, траншеипереходы, хорошо укрепленные пулеметные гнезда, землянки. Понятно, что
прорвать такие позиции было трудно.
Командир приказал дать связь в первый и второй батальоны. Они уже
заняли указанные позиции. Я еще не знал, где находится командный пункт
назначенного мне батальона. П.Канишаускас предлагает идти вместе, а потом
отделиться от нас. На счастье я увидел идущего комбата. Подбежал, доложил,
что я должен протянуть провод к ним в штаб, но не знаю, где он находится.
Он сказал идти вместе с ним. Немного пройдя, мы увидели высоту, на которой
и находился командный пункт. Протянули провод, подключили аппарат. Связь
есть. Из нашей роты мне сообщили, что погиб Пранас Канишаускас.
Оказывается, только мы разошлись, взорвался снаряд и ему оторвало обе
ноги. Там же и умер. Жаль хорошего умного мужчину.
Мы подошли к селу Никольскому. Большой населенный пункт, более 800
дворов. Перед селом речка, которую пришлось переходить вброд. Перед нами
позиции заняли пехотинцы, за ними мы. Окопались. В одном окопе я с
помощником, в друіюм два радиста. На рассвете началось наступление. Бой
шел весь день, однако выбить немцев с позиций не удалось. Заболел радист
В.Валайтис: высокая температура, бьет озноб. Мы решили, что лихорадка. Его
товарищ Альтшулерис побежал в санчасть за лекарством. А мы углубляем
окопы, чтоб можно было хотя бы сидеть. Когда едва стало светать, я сбегал к
речке, нарвал травы, чтоб замаскировать окоп. Бужу радистов, чтоб они тоже
замаскировались. Притворяются, что не слышат. Лень пошевелиться. Когда
рассвело, Альтшулерис надумал нарвать травы. Едва вылез, немцы заметили
и выпустили мину, она разорвалась недалеко от Альтшулериса. Высунув голову
из окопа, я увидел, что ему оторвало ногу, лежит весь окровавленный.
Подоспевший санитар уложил его на плащ-палатку и потащил с передовой.
Вот что значит неосторожность. Пошел бы до рассвета, когда я его будил, был
бы цел и невредим, а теперь неизвестно, выживет ли. Парни ругают меня —
зачем приказал маскироваться. А кто виноват, что поленились вставать затемно.
Под вечер заместитель командира третьего батальона старший лейтенант
Попов открытым текстом передал по телефону координаты своего командного
302

пункта. Через полчаса немцы открыли орудийный огонь по указанному месту,
все разнесли, был ранен командир батальона. Вот какой жуткий урок —
поленились зашифровать текст. А может, равнодушие?
Начался новый день, светит солнышко, припекает, воздух прозрачный. Мы
теперь осторожны, напрасно не рискуем. Немцы научили, как надо вести. После
полудня вдоль берега реки, по лугу приближается сивая лошадь, а за ней следом
бежит солдат, хочет ее поймать. Немцы заметили, ударили из орудия. Рванул
один снаряд, дым застлал все вокруг, солдат полежал немного, вскочил и снова
бежит за лошадью. Второй снаряд — и опять та же картина. Третий — снова
оба живы. Как в кинофильме. Десять снарядов взорвалось, а солдат, поймав
лошадь, вскочил на нее и ускакал. Бывает же чудо — оба уцелели.
Вечером снова бой. Три дня шло сражение, на четвертые сутки немцы
отступили. Мы разгадали немецкий сигнал к отступлению — в небо взлетает
ракета и рассыпается там целым снопом разноцветных искр. I іемцы отступают.
Рано утром приказ — вперед. Мы должны тянуть провод, не отставая от
пехоты. Дошли до бывших немецких окопов. С их позиций наши окопы были
отлично видны. Вот почему они не давали нам голову поднять. Возле их окопов
немало трупов — получили фрицы взашей. Подхожу к мосту через речку. Его
заминировали, но не взорвали. Увидел провода к взрывчатке, но они оборваны.
Видимо, упавший снаряд или мима оборвали. Саперы обгоняют пас, спешат с
миноискателями разминировать дорогу и мост, чтоб по нему могла пройти
боевая техника.
Наша разведка ушла вперед, ч тобы узнать, где остановился враг. Мы тоже
идем вперед. Справа большое' ржаное иоле. Несколько наших связистов
свернули в рожь, а оттуда застрочил немецкий пулемет. Ранило нашу Валю.
Бойцы быстро ликвидировали немцев, всех уложили. Если б сдались —остались
в живых.
Под селом Никольское погиб старший лей тенант Антанас Александравичюс.
Его, раненого, санитар выносил с поля боя, но угодившая вторая пуля оказалась
смертельной.
День теплый. Сидим в окопах. I Іриказано не ходить, чтоб враг не заметил.
Перед нами равнина, а за ней речка Крома. Дальше кустарники, в которых
засел враг. Наверное, нас заметили, потому что открыли артиллерийский огонь.
Снаряды рвутся вокруг. Один рванул у самого моего окопа. Обдало землей,
но не ранило. В другом окопе, ч то справа, лежали трое. Ранило моего напарника
Шуликаса. Осколок засел в спине ( 'нова я остался один. Есть уби тые и раненые.
Печально. Вытащил я свою «бандуру» и играю. Услышал комбат и говорит:
- Какого черта играешь, слышишь, как стонут раненые?
- Играю, - говорю, - потому ч то у меня тоже на сердце паршиво.
Ночью пришло пополнение. Прислали и мне напарника. Готовимся к
наступлению. Придется форсировать Крому. На рассвете приказ «вперед».
Вышли к реке, а немцы молча т. 1Іерез некоторое время разведчики сообщают,
что в селе за рекой немцев уже' ііе г, отступили. Перешли реку вброд. Мокрые по
горло, но идем вперед. В селе жителей нет, немцы угнали. Скотину убили. На
полях хлеб сожгли. Не оставили ни крова, ни хлеба. Сердце переполнено местью.
Мы догнали фашистов вечером. Они открыли по нам огонь со всего оружия.
303

Мы залегли и ждем вечера. За ночь бойцы отдохнули, а утром мы узнали, что
немцы снова отступили. Мы снова вперед. Идти тяжело: вещмешок, патроны,
две гранаты, телефонный аппарат и еще катушка провода. К вечеру все
повторяется, как вчера. И на завтра тоже.
11 октября, приказано наступать, а у нашей артиллерии нет снарядов, не
может бить по врагу, уничтожить его огневые точки. Наступление без
артподготовки ничего хорошего не дало, только полегло немало наших.
Командира третьего батальона ранило, начальника штаба убило, мало осталось
бойцов. Кто делал такие досадные промахи?
Я получил приказ снять наш кабель и заменить его голым проводом, без
изоляции. Мы, старые фронтовики, знаем, чем это пахнет — враг может
пойти в наступление. Мы с Григорьевым пошли к шоссе, где остались
телефонные столбы с проводами. Мы сбили выстрелами изоляторы, думали,
что провода сами упадуг, а они висят и не думают падать. Григорьев смастерил
из проволоки петлю и при помощи нее забрался на столб. А немцы тотчас
стали стрелять из пулемета. Хорошо, что не попали в моего товарища. Эти
попытки снять провода пришлось отложить до темноты. Когда стемнело, мы
все сделали. Два дня ушло, чтобы заменить наш кабель проволокой. Командир
роты похвалил за смекалку. Перед рассветом меня и Любу Груздайте послали
на передний пост сменить дежуривших там бойцов. Основные силы отвели к
высоте, оставили только один взвод. Мы остались в сырой низине между
немецкими и нашими позициями. Начальник связи капитан Калмазинас сказал,
что в 12 часов ожидается наступление противника. Теперь уж совсем ясно,
что после этого наступления нас не останется в живых, здесь и сложим
головы. Однако приказ есть приказ, его надо выполнять. Приказано
замаскироваться во рву, приготовить гранаты и наблюдать за врагом. О
наступлении врага я ничего бойцам не говорю, но они чувствуют, что что-то
не так. Посмотрел па часы — девять. Жить осталось всего три часа. Знаю,
солдат должі>н быть сильным и в смертный час. Жаль только одного — почему
вчера не написал письмо жене, детям, кто знает, напишу ли еще когда. Мысли
уносятся к ним, в прошлое. Конечно, есть еще какая-то надежда, что останемся
в живых. Уже одиннадцать, осталось уже полчаса, уже десять минут. Курим,
отгоняем страх. Глаза всех устремлены на врага. Двенадцать. Пока тихо. Уже
десять, двадцать минут первого, мы вздыхаем с облегчением.
В 14 часов позвонил начальник связи, спросил, как у нас дела. Я доложил,
что у нас тихо. Мы получили приказ незаметно отступить. По рву отползли к
своим. Будем жить!
Штаб нашего батальона занял у высотки отличную позицию. Отсюда как
на ладони мы видели поле боя. Нам дан приказ перенести связь. Протянули
провод, подсоединили, а связи нет. В землянке сухой песок — нет заземления.
Командир батальона старший лейтенант Попов кричит, ругается, грозится
нас расстрелять, а что мы можем поделать. Наконец ударила в голову мысль:
помочиться в это место, смочить песок. Так и сделали. Появилось заземление,
начала действовать связь, расстреливать нас уже не пришлось. Через какоето время снова не можем связаться по телефону. Ясно, что где-то обрыв
провода. Оставляю Машурина и Шутаса на дежурстве, а сам бегу искать
304

обрыв. Добежал почти до штаба полка, пока нашел. Соединил. Снова все в
порядке. Возвращаюсь назад через горящее село. Вижу солдат из химвзвода
варит в котелке говядину. Я пристал к нему, чтоб поделился мясом. Всячески
уговаривал, что мы ведь тоже голодные. Уговорил, дал два порядочных куска.
Принес, и все мы с удовольствием поели.
Боясь нашего наступления, немцы всю ночь пускают осветительные ракеты.
I Іам, как и другим, приказано вести наблюдение, чтоб немцы не окружили.
Мы с Шутасом выкопали неглубокие окопчики чтобы можно было сидеть. А
спать хочется — уже третью ночь без сна. Я велел Шутасу спать, а сам
караулю. В полночь разбудил его, сам завернулся в плащ-палатку и заснул.
Проснулся утром, уже было светло. Хорошо поспал. Шутас говорит, что я
спал как убитый. Вокруг воронки от снарядов, немцы обстреливали нас, а я
даже не слышал. Шутас показывает мне в поле напротив нас огромную воронку.
В ней укрылся немецкий снайпер. Как только появляется неосторожный солдат,
тотчас падает от пули. Я пару раз выстрелил по воронке, но в немца не попал.
Наконец заговорили наши минометы, ударили по воронке: и снайпер замолчал,
наверное, убит. Шутас рассказал, что пока я спал, к нам прибежал немец с
котелком супа: оказывается, он шел, ориентируясь по проводу, оставленному
немцами, думал, идет к своим, а оказался у нас.
20 декабря наш полк расположился в деревне Головни. В тот же день в 18
часов началось наступление. Здесь в бою погиб мой друг В.Валайтис.
К печати подготовил Йонас Гуряцкас-сын

305

ИЗ КНИГИ "ДОРОГА НАЗАД"*
Альфонсас КРАСАУСКАС
Балахна встречает вас довольно угрюмыми кирпичными домами и
огромными клубами густого торфяного дыма - это беспрестанно дымит крупная
районная ТЭЦ.
...Несколько недель ты уже отбыл в карантине, все лапти успел разбить в
клочья. Когда опустела солдатская котомка, пайка уже стало не хватать, изо
дня в день голодаешь, и не ты один. И давно уже причислили к 93-му отдельному
саперному батальону; и новенькую форму уже успел порядком обносить, уже
прошел год и идет второй - 1942-й, а в Балахну каждый день все поступают и
поступают соотечественники, земляки, даже знакомые - молодые и пожилые,
новички и опытные ветераны (из 29-го литовского стрелкового корпуса), в
лаптях и в ботинках, рассказывают, откуда кто прибыл, где до этого служил,
из городов и деревень, из далекой Сибири (дети и внуки тех, кто был сослан
еще в царские времена) или с Волги, кто от мирной жизни, кто с полей
сражений (под Москвой или...). Сколько волнующих встреч. Только и слышишь:
"Вот это да! Из Шедувы - здорово! Господи, ты из Обяле! Как ты здесь
оказался? Здорово, приятель! И ты встретил своих деревенских земляков от
Дягучяй - целых полдюжины". (А дорогу назад из них прошли только трое, из
них двое были ранены, остальные навеки остались лежать в чужой земле).
В снег, в ветер и пургу, будь-то сибирская стужа, весенний ливень или
уже изнурительная жара, ты изо дня в день, бывало, с другими саперами
идешь на полевые занятия. Во время учений возле казарм колешь штыком в
манекены, чучела, мастеришь на раме заграждения из еловых веток; бросаешь
под "танк" бутылки с горючей смесью, готовишь к установке или
обезвреживанию настоящие мины. А для взрыва мостов - взрывчатку, но пока
только в виде имитации толовых шашек. Как и стрелки, вы, саперы,
преодолеваете мной жилометровые форсированные походы, иногда почти бегом,
бредя_i i o бесконечным сугробам или по сплошной распутице - сами промокли
от пота, от грязи, оборванные. Иногда отправляетесь на танковые маневры,
сражаетесь с "врагом" (бойцами другой части): без конца идешь, бежишь,
ползешь, выжидаешь и кричишь "ура!"
Но вот и фронт.
Вы прошли мимо церкви. Командование продолжает искать место привала.
Не находит - все возвращаются через мостик назад, в конец села, в сторону
Покровского. Спите, прижавшись как селедки, что тут поделаешь.
Первый день в Алексеевке для тебя это 22 февраля. Утром дали какую-то
жидкую бурду, без хлеба. Стараешься не попадаться на глаза командиру роты
- чувствуешь стыд, что позавчера опоздал вернуться. На взгорье, в той же
' Альфонсас Красаускас. Дорога назад. Историко-мемуарная повесть - Рокишкис,
2005. (На литовском языке)

306

части села, где ночевали (улочка со стороны Покровского), вновь оборудованный
санитарный пункт. Сюда еще задолго до полудня начали подвозить раненых из
нашей дивизии, среди них и твой командир отделения Юозапавичюс. Сначала
казалось, что все так просто: живы, почти здоровы, а уже в тыл - почти счастливы.
Но вскоре вы понимаете и другое - больше всего раненых в ноги и в руки; тех,
кто получил ранение в спину или живот, в санчасть зачас тую уже не везут. Не
вернулся в роту, кажется, и один, другой сапер - уже из первой атаки. Вот так,
одни - в тыл, другие - в землю. Ужас. <...>. Тебе страшновато и любопытно - как
там в этой заварушке, где сразу так многих "обрабатывают". По мнению
Юозапавичюса, это потому, что их не поддержали ни подготовительным огнем
крупнокалиберной артиллерии и минометным, ни танками; только эскадрилья
самолетов вслепую сбросила на фрицев с дюжину бомб.
Весь день до самого вечера на передней линии ад: стрельба слышна с трех
сторон, пулеметные очереди, взрывы мин... Крупнокалиберных минометов и
орудий на нашей стороне не видать, не слыхать. Все уже уверены - наша
артиллерия застряла где-то по пути в бескрайних сугробах (а может, ее
используют на другом участке?); только в начале марта она во множестве
поступает на этот участок фронта. Артиллерийский полк дивизии тоже не
сразу занял позиции. Правда, минометы калибром поменьше притащили в
санях или просто на плечах бедных минометчиков, они вели стрельбу
беспрерывно, только вот пока разведка более точно не установила вражеских
окопов, траншей, огневых точек, много ли вреда принесли эти мины супостатам ?
Да и мин недостаточно подвозят на фронт, быстро кончаются. Только
самолеты эскадрилья за эскадрильей пролетали над головами, и вскоре
раздавались недалекие взрывы - это они бомбили передний край противника.
И так весь день. Аж на сердце легче становилось. Говорили, что немцы
закрепились здесь заранее, на специально подготовленных позициях, на
которые отступили, когда 12 февраля была прорвана их линия фронта. А
теперь они косят наших атакующих, как смерть косой. Артиллерия не нанесла
врагу урон, нечасто появляются и наши танки, а самолеты сбрасывают бомбы
наугад. Противник же из укрепленных огневых точек, окопов, дзотов и дотов
(вроде блиндажей) беспрерывно обстреливает снарядами нашу передовую,
которая не окопалась, стрелки прячутся только за снежными бугорками,
особенно их атакуют на ничейной земле; по ним бьют еще из винтовок,
автоматов, пулеметов и шестиствольных минометов. Реже появляются их
"юнкерсы" и "мессершмиты",
Остальную часть дня до ночи ты с отрядом младшего лейтенанта
Заленкявичюса расчищал дорогу от Алексеевки до передней линии. На
передышку идут сначала те, кто был ранен во время атак, а потом остальные
с передней линии.
Ты постоянно упоминаешь названия сел Нагорное, Миловка и Хорошевское
за какой-то безымянной высотой N. Там, наверное, и есть самый ад. От церкви
в Алексеевке одна улочка ведет на запад, где дорога на Рощу, а дальше - на
упомянутую высоту. На следующую ночь ты с группой саперов приютился в
каком-то домике на этой улице, в ожидании задания. Как ни странно, с вами
вместе был и сам полковник инженерных войск Гертус (может, штаб дивизии и

307

сам Жямайтис ничего хитрее не придумали?!). К утру вы направились в сторону
передовой, осмотрели дорогу около упомянутой безымянной высоты, кое-где
покопались - и назад. Когда учащается минометный огонь - падаете в снег.
Ваша 1-я саперная рота после выполнения заданий накоротке отдыхала
там же на месте, что и в первую ночь после прибытия. Вот только еды почти
уже не получали. Хлеба, кажется, после того как получили его досыта в Русском
Броде, не видел ни крошки - обоз все еще никак не подойдет. Только раз вас
по-человечески покормили супом с кусочками мяса, сказали - из полученной
коровы. Откуда? Может, оставшейся без хозяина на линии фронта и почти
издыхающей, а может, ради красного словца названной коровой? Еще в какойто день вас снова потчевали какой-то бурдой с кусочками мяса, бойцы уплетали
молча, только иногда некоторые потихоньку перекидывались словечком - вроде
бы с кониной. Саперы, по крайней мере из твоего взвода, пока побаиваются
искать и варить мясо уби тых лошадей.
Голод у всех отнимает силы, вы еле тащите ноги. В основном вам приходится
расчищать дороги, чтобы могли подвозить боеприпасы, отправить раненых в
санчасть, а убитых - их быстро, незаметно собирали и увозили спецгруппы.
Неподалеку было пустое место. Здесь в суровые дни зимних боев промерзшая
земля приютила много тысяч солдат - с соседних участков передовой. Бои
были ожесточенные, и солдатская могила быстро росла, расширялась. Первыми
в нее полегли солдаты 6-й гвардейской дивизии, а потом - бойцы 16-й
Литовской стрелковой дивизии, изо всех полков и частей здесь полегло немало
и твоих земляков из-под Рокишкиса...
Ну а теперь вы осма триваете во впадине за селом упомянутый обрыв. Примерно
в 300 метрах влево что-то чернело из-под снега. Приблизились - два застрявших
танка, легких. Командир взвода разъясняет обстановку и ваше задание.
Оказывае тся, ді іем труппа из нескольких танков шла для поддержки атакующих
батальонов па безымянной высоте на Хорошевском направлении. Когда 16-я
Литовская дивизия только вступила в Алексеевку, когда ваш 93-й отдельный
батальон остановился на первый ночлег, то фронтовая линия прямо перед вами
была всего в километре - полутора, значит, совсем под носом. В Егоровке все
еще были немцы. Только через несколько дней, кажется, 25 февраля, враг был
отброшен дальше, ііесколько левее Хорошевского, и Егоровка была освобождена.
Значит, вас послали па то задание по горячим, еще кровавым следам в только
что освобожденное село, при освобождении которого и застряла пара танков.
Видимо, танки шли по более открытому месту, где было русло речки, лед
провалился, и они заглохли. Саперы заметили неподалеку мостик и спрашивают
- почему не ехали по нему? Действительно, почему? Вы идете посмотреть.
Неновый, немного поломанный, ненадежный. Задание: помочь вытащить танки.
Раскопать снег, перед танками выломать остатки льда, пробить ломами в береге
откос, по которому танки могли бы вскарабкаться вверх. Может, выберутся... Вы
бились всю ночь и еще утро прихватили. По пояс мокрые —пришлось помокнуть
в ледяной воде, а мороз лютый. Текущий из-под мышек пот к ляжкам все же не
согревает. Те, кому пришлось лезть в воду, и тебе тоже, сбрасывают валенки,
портянки, ватные штаны; через минуту сунув заледеневшие ноги во что-то другое,
вы спешите в деревню просушить портянки и согреться самим.
308

Под ярким солнцем снег на безымянной высоте раскинулся толстым
бескрайним ковром. Усталые солдаты бредут, бредут, бредут. Ты с товарищем
приотстал от своей передней линии, а также и от пехотинцев, что легли в
конце прорытых в сторону немца пререходах еще перед атакой, поэтому и
спешить незачем, можешь копаться, пробираться по снегу черепахой —
полусогнувшись, ползком, на четвереньках... И опасности куда меньше. Правда,
пулями иногда угощают, но что поделаешь, зато минами почти не бьют:
немецкие наблюдатели не обращают внимания на одинокую парочку, зачем
она им? Огневые точки направляют в гущу атакующих. Вот еще один из
фронтовых курьезов, странностей, что довелось тебе испытать на собственной
шкуре: далеко не всегда опасность для жизни больше, когда ты оказываешься
ближе к врагу, точнее - ближе', чем другие.
Вот вы вдвоем уже преодолели более полпути между своими и линией
вражеских окопов, они даже- исчезли, вы замечаете немецкие огневые позиции,
бугры блиндажей. У вас над головами сверкает, с обеих сторон ухает
минометная музыка, со стороны фрицев - настоящая мелодия смерти, потому
что ей вторят стрекотом и посвистом пулеметные очереди...
А атака все продолжается... I {еіючка бойцов тоже приближается к полпути,
к сожалению, очень поредевшая. Ты с напарником ползешь намного впереди
атакующих, вам, саперам, приказано первыми подобраться к немецким окопам
- на случай, если атака не удастся, могут попасться минные поля или
проволочные заграждения, тогда придется делать проходы, чтобы могли прой ти
пехотинцы.
И ты уже не чувствуешь, кажется, никакого страха - только бесконечную
безнадежность и боль, видя почти безрезультатные усилия движущихся вслед
за вами своих, литовцев... Их без конца косят, опрокидывают... И тебе уже не
жаль, кажется, ни их, ни себя. Нет, не жаль! Только несказанно тяжело... и
зло берет - почему так... Чувство бессилия труднее перенести, чем страх.
Зачем идти вслепую в наступление, без должной подготовки? Все то, что тебе
довелось испытать в тот день, потом ты переосмыслял много раз, едва
услышишь слово или мелькнет мысль - атака... И во сне и в бреду ты все
повторно видишь, переживаешь...
...Вы услышали, что наступление отзывается; видимо, атака захлебнулась большие потери бойцов. И другой не будет, разве что завтра пришлют
пополнение. Вам же предстоит ждан,, задание не отзывается. Ты посоветовался
с товарищем по несчастью Алаеяиичюсом: он вернется в Алексеевку, может,
принесет что-нибудь поесть; завтра на рассвете снова будет здесь, на месте тогда можешь снова атаковать. Ты решил провести ночь в полуразрушенной
крестьянской избе, хоть немного отдохнешь. <...>.
Эйлинявичюс отошел в сторону. А ты остался - возле предполагаемого
места поставленной мины. Ты забыл все на свете - фронт, часть,
наблюдательный пост, напарника... Только молнией в сознание врезается
картина: весенняя сцена с Беранкисом - где-то здесь рядом, - когда ты не
успел отдалиться от него и на дюжину шагов - мысль пронзила и снова
исчезла. Кстати, установить мину намного безопаснее, чем обезвредить - да
еще из такой смерзшейся глыбы.
)

309

Помнишь, даже сам себя не чуял: как будто тут вмерзло чье-то чужое - не
твое собственное - тело, чувствовал некоторое время - только виски и руки.
Ясное одно: в затвердевшей, даже смерзшейся земле мину не обнаружишь,
даже найденную не вытащишь, руками смерзшуюся землю не расковыряешь.
Нужен инструмент. Вот тогда ты снова чувствуешь, что у тебя снова есть тело,
- по нему прокатывается первая, но не последняя волна дрожи до самых
лопаток. А после всего этого тебе было страшно даже мысленно возвращаться
к этому эпизоду.
Когда ты расцарапал и кое-как отковырял тот первый слой земли, глубже
она оказалась ничуть не мягче. Однако мина вряд ли была поставлена слишком
глубоко, и ты решил ковыря ть шомполом, чтобы как-нибудь добраться до нее.
Самое главное - не угодить шомполом во взрыватель... пока доберешься до
коробки, а потом уж должно быть яснее. И ты ковыряешь... Кстати, впервые
на фронте тебе пришлось гак рискованно действовать...
"Ведь металл шомпола (или штыка) нечувствительный, - мог бы и прикинуть,
- это тебе не ловкие копчики пальцев: надавишь ими на взрыватель малость
не там и чуть больше, не надо - и твой прах не будет покоиться на песчаном
холмике на родине рядом с твоей родней в окрестностях Сартай..." Ты тогда
об этом не думал? Конечно же! Некогда было раздумывать. Но всем своим
существом ты чувствовал, бесконечно больно, тяжело чувствовал. Этого
достаточно, чтобы понять душевное состояние в тот момент
Кое-как, после нескольких попыток конец шомпола уперся в эту адскую
машину, и ты облегченно вздохнул - уже в который раз за этот проклятый час.
Теперь ты уже побыстрее очищаешь с нее промерзший грунт. <...>.
Когда гі>і<я ка ііывал землю ближе к детонатору, по всему телу еще раз прошла
дрожь, хотя откапывать ты начал подальше, вокруг. Капли холодного пота
выступали словно водяные пузырьки. Когда вокруг этого места остался всего
небольшой комок земли, похожий на ведьмину сиську, ты отбросил и штык, и
шомпол, и снова начал осторожно копаться кончиками пальцев. Откопал всю
эту проклятую чертвщину вместе с капсулой детонатора. Сколько он тебе нервов
потрепал: страшно в темноте зацепить ногтем за выступ взрывателя, и все тут.
И так ковырнул, и так поковырял - никак не решишься очистить землю вокруг
взрывателя. Последняя волна озноба прокатилась от подошв до того момента,
когда ты полностью замер, аж волосы на затылке дыбом встали - и не в
переносном гиперболизированном смысле, а совершенно реально стояли дыбом
(потому что ты сбросил каску, чтобы она не мешала тебе копаться), ясно
почувствовал, что такое с тобой случилось впервые в жизни, да вот странно,
никакой паники, как бывало в других случаях, ты не ощутил.
Только когда кончиками пальцев точно отщипнул металлический проводок...
пришел в себя. Когда ты после всего уже вздохнул полной грудью, даже твой
напарник - ты совсем о нем забыл, - даже Эйлинявичюс, по его словам, от
неожиданности вздрогнул, перед тем как радоваться. Тогда на минутку ты
откинулся спинной на землю... взглядом провожая следы трассирующих пуль...
<...>

Итак, в то утро (5 июля 1943 г.) тебя разбудил страшный грохот - такого ты
никогда не слышал и не представлял. Пробежал озноб предчувствуемой
310

опасности... Прыжком пумы ты кидаешься наружу... Вокруг сплошные взрывы,
содрогающаяся земля...
Немцы открыли огонь изо всех орудий и минометов - с точностью до
секунды. Ударили с несказанной внезапностью. Снаряды и мины рвались
тысячами на нашей стороне не только на передовой, но и там, где, по сведениям
немцев, были расположены наши артчасти <...>. Били час или больше - часовго нет. Наши из дубовой рощи не отстреливались, временно парализованные
ураганным огнем. Ясно одно - закипел "живой ад", и оказаться в этом котле
никому не пожелаешь.
И о своей Литве уже не помечтаешь, - через минутку-другую тебя снова
охватывают мысли с примесью ностальгии - некогда мечтать, да и, кажется,
это тебя не волнует. Да и что там может волновать, когда сплошные мучения,
когда и сам едва жив от напряжения, изнемождения, когда наконец однажды
минутка может остановиться навечно?! А не останешься в живых - не
вернешься в родные места...
Стоит ли тогда душу бередить, рвать сердце из-за своих родных мест? Оо-х!..
Не верьте мне. Это неправда!.. В самый критический час - уже в тот же
день - она, Родина, была у тебя в сердце, и не было ни одной минуты без ее
милого образа, без глубокого вздоха; и не было ни одного случая, когда она,
родная далекая страна, не откликнулась бы на твой бесконечный зов души, не
предстала перед тобой чудесной мечтой; и не было такой мечты, которая не
связывала бы с ней, с Родиной, все твое, юноши, существование, которая не
пробуждала бы в тебе самых теплых сыновьих чувств и не зажгла бы в тебе
неумолимое желание снова увидеть ее, красавицу полей, в уборе из тысяч
холмов, озер, речек, словно невесту, красующуюся в богатом приданом; и не
было других желаний и жажды положить молодую голову на ее
многострадальную грудь, без жажды припасть горячими от любви губами к
серой, подзолистой родной земле - такой дорогой, близкой в далях дальних,
самой милой, потому что она полита живой кровью и ознаменована святыми
подвигами; и не было другого полета сердца, кроме неумолимой жажды
поскорее обнять ее, по которой ты так истосковался в ее убранстве из белых
берез и весенних лугов - в убранстве венка окончания войны. И не было
другой такой болезненной тяги, каким было желание снова услышать печальную
песню литовских усадеб - вечернюю песню батраков, свободную и радос тную;
и наконец не было ни одной минуты без боли, которая не поднимала бы в
і'руди гнев к тем, кто отнял у тебя все это - радость жить под кровом родного
дома, ходить по протоптанным тропинкам детства, кормиться плодами своей
земли, порожденными твоими пашнями, взращенными и твоими молодыми
сильными руками; и не было обиды, которая не пробуждала бы в тебе страшную
жажду мщения до последнего вздоха им, нацистам.
Разминировать проходы вы старались рано утром, еще до рассвета,
заминировать - вечером. Но, к сожалению, это приходилось делать, хочешь не
хочешь, и днем: когда стрелки готовились к повторной, заранее не
предусмотренной атаке, - опасно, если немцы заметят, могут уложить.
Мины же вы теперь ощупывали, прикасались к ним - понимали, заряженная,
с детонаторами, - как к яйцу, даже с большей осторожностью. Теперь для
311

тебя мина была как для портного наперсток, для сапожника - колодка... А ведь
малейшая неосторожность - и улетишь к святому Петру без промежуточных
остановок. Случись с кем такое - не избежать самоубийства; таково уж
саперное "ремесло".
Когда приходится вытаскивать из земли сильно залежавшуюся мину противопехотную или противотанковую - хрен редьки не слаще,- тогда, как бы
ты ни привык, все равно холодное дыхание смерти поднимает волосы ежиком
(они короткие были), когда ковыряешь детонатор. Много, ох как много приходилось
им вытаскивать всяких мин. Если днем - то швабы могут уложить в любое
мгновение. Правда, минировать тогда безопаснее, чем в темноте.

<...>.
Изо дня в день ты узнавал об убитых или раненых саперах взвода - жаль
было и печально: ведь со многими ты давно сжился, с теми, кто из 93-го
отдельного батальона. И... еще неуютно - что ты сам ждешь от затрашнего
дня. Уже не всегда на выручку приходит закалка под девизом "невозможность".
Бойцов дивизии убивают по вине других, и нечего тебе казнить себя за тысячи
жертв. Только оставаясь равнодушным к смерти солдат из других частей,
можешь сам не сломаться, быть осторожным - словом, надеяться выжить.
Это было время необыкновенно напряженных боев, дней без просвета,
даже без минут относительного покоя; это были дни, которые постоянно угнетали
дух солдат, без передышки, постоянно придавливая его, словно горный обвал.
Мысленно складывалась такая картина: после необычного задания напротив
немецких препятствий - с новым напарником Левитом ты идешь на новое
задание. (Суслокаса, как ты раньше упоминал, увезли раненым.) Вы оказались
на переднем крае, занятом уже другой стрелковой ротой, ближе к Никитовке.
День уже переходил в сумерки. Ты толком не отдохнул - передохнул едва
часок-друі'ой, немного вздремнул. Вы будете прокладывать проход среди своей
минной полосы. Ночью там бойцы пророют новый лаз, чтобы атакующие
могли пройти поближе к вражеским позициям. Значит, вы сделаете им чистый
проход... Предположительно, идет подготовка к завтрашней атаке. Из
противопехотных мин взрыватели вынуты с проводами; они намотаны на
колышки, но так беспорядочно разбросаны... Все еще не придя в себя после
необычного задания, ты копаешься, роешься...
Инстинктивно все выполняешь обычно, как по привычке: на вытянутых
руках, со склоненной в каске головой. В сумерках, как ни гляди, - вряд ли
толком разглядишь.
Неожиданно тонкий острый свист - и под каской во лбу пронизывающая
боль, и чувство будто от сломанной руки. Только потом ты понял, что перед
глазами в вытянутой руке рванул детонатор... а как, почему - мгла... Наконец
несколько дней спустя ты понял: если бы не была опущена каска, вернее,
если бы она была поднята повыше над лбом, могло бы случиться еще хуже...

312

В СНЕГАХ И НА ХОЛМАХ ОРЛОВЩИНЫ
Ленгинас ВАЙЦЕКАУСКАС
20 ф е в р а л я 1943 г.

Рано утром, после ночного броска, в мороз, в стужу и под свист ветра наша
рота автоматчиков 156-го стрелкового полка Литовской дивизии пришла в
деревню Алексеевка. Эта деревня недавно была взята у ги тлеровцев во время
молниеносного наступления Сове тской Армии. Большая часть деревни осталась
неразрушенной. Но на месте многих бывших изб торчали печные трубы, а в
середине села, точнее в его северной части, стояла каменная церковь с
разбитыми куполами, искореженной крышей и вся изрешеченная осколками.
В ней разместился эвакопункт санчасти. Осколками были сильно изранены
деревья в садах и на улицах. Враг побросал много своей военной техники
прямо на обочинах дорог. Туг валялись ящики со снарядами, мины. В середине
деревни гитлеровцы бросили тяжелую гаубицу.
Орудие оказалось неповрежденным, только уж очень оно массивное... Мы
встали в Алексеевке. Размещались. Отогревались. Линия фронта была в
километрах четырех-пяти к западу от деревни. Там на высотках закрепился
враг... Там все громче стучали пулеметы, все чаще ухали минометы. В
воскресенье, 21 февраля, утром еще затемно мы вышли на огневую позицию.
Все еще бесилась вьюга, мел снег. Крепчал мороз. Мы оказались в снежной
пустыне, силуэт Алексеевки растаял во мгле. Впереди - бескрайняя снежная
равнина, а дальше - несколько высоток. I Іа этой равнине появились тысячи
снежных бугорков, тысячи "эскимосских домиков". В них и укрылись бойцы
нашего полка. В деревне мы не видели трупов убитых. Они были уже собраны.
А здесь, в снегах, шла битва. Здесь разгулялась смерть. То тут, то там лежали
трупы с широко открытыми глазами и со скованными ужасом лицами "завоеватели мира" в зеленоватых шинелях. Были видны и трупы наших солдат.
Наша автоматная рота заняла переднюю линию. Мы стали строить домики из
снежных глыб, так называемые снежные доты. В них мы укрылись от
пронзительного ветра и холода. I релись, прижимаясь друг к другу. А кое-кто
даже умудрился развести огонек. Впереди, метрах в двухстах, разместились
посты наших стрелковых рот, ведя наблюдение за противником. I Іемцы весь
день методично, словно по графику, обстреливали наши позиции из пулеметов
и минометов. Мины ложились метров за 100 то перед позицией пашей роты,
то метрах в 100-200 у нас за спиной. Потерь у нас не было, потому что
"снежные домики" надежно оберегали нас от осколков мин. Скоро мы привыкли
к этому так, что не обращали внимание на такую работу "мазил", как шутил
наш известный балагур Саманис из первого взвода. Зато справа от нашей
позиции, где в тумане виднелось село Нагорное, сильно били минометы и
орудия, строчили пулеметы. Вдали виднелось, как вздымались кверху сотни*
* “O pozicija", 2004, Nr. 23-26

313

снежных фонтанов. Там шла ожесточенная схватка. С той стороны появились
и несколько раненых. Это были бойцы 167-го стрелкового полка нашей дивизии.
Они уже ходили в разведку боем.
К вечеру снова началась сильная метель, бушевавшая всю ночь... Враг
продолжал артиллерийский огонь и непрестанно пускал осветительные ракеты.
Ночь прошла без особых приключений. Выставив дозорные посты, все
остальные, накрывшись плащ-палатками, заснули. И хотя мы лежали в вырытых
прямо в снегу окопах, дотах, холодно не было - мы согревались, тесно
прижавшись друг к другу, и своим дыханием.
Утро, 22 ф ев р ал я .

Я проснулся от грохота - это совсем рядом взорвалось несколько вражеских
мин. Но и на этот раз мимо. Я разбудил дремавшего рядом И.Астратова, с
которым мы были неразлучные друзья. Вместе с ним мы и построили себе
отдельный "эскимосский домик", потому что все мы разместились небольшими
группами по два-три человека. Пришел командир нашего второго взвода
лейтенант А.Пацаускас. Оказывается, ночью пурга так разбушевалась, что на
левом фланге совсем замело "эскимосов" нашей роты, они были просто
похоронены под снегом. Мы кинулись их спасать. Но наша помощь почти не
понадобилась. Почти все сумели выкарабкаться. Зато были бодрыми,
отдохнувшими, а Симас Саманис шутил, что ему было теплее, чем дома на
печке...
Занимался день. Тучи рассеялись. Взошло солнце. Гитлеровцы еще
интенсивнее вели минометный обстрел. Теперь они сконцентрировали огонь
и стали контролировать дорогу на Алексеевку... В тот день мы остались без
супа и пайка. На подходе к нам полевую кухню обстреляли, были убиты
лошади и ранен кашевар. Ясный день принес и другие неприятности. Вскоре
на наши позиции налетели фашистские стервятники. С полчаса они кружили
над участком нашего полка. На позициях наших артиллеристов был настоящий
ад. От взрывов бомб содрогалась земля. Во время бомбежки погибло несколько
наших бойцов, было убито несколько лошадей. У пулеметчиков и зенитчиков
работы было невпроворот.
"Эге, - подумал я, глядя, как стоявший неподалеку станковый "максим"
обстреливал разрывными пулями летящую над ним фашистскую эскадрилью,
- это вам не 1941! Тогда вы на дорогах охотились на нас по одиночке, а
попробуйте-ка сейчас сделать это!.."
23 ф ев р ал я

Советской Армии - 25 лет. Сталин в своем приказе N 95 объявил результаты
хода войны за 20 месяцев... Уже известно, что мы пойдем в наступление.
Слева и справа - гул ожесточенных сражений. Командир роты старший
лейтенант Я.Коварскас приказал мне отправиться связным к командиру
батальона. Указал рукой направление в сторону постов на передовой, и я
отправился. Прячась за снежными буграми, я разыскал на линии огня
командира первого батальона нашего полка капитана Р.Ковалелиса. Он в
полевой бинокль наблюдал за позициями врага. Я доложил. Командир батальона
указал мне местонахождение и отругал за неосторожность: дело в том, что я
шел во весь рост.
314

- Твое счастье, что вражеские снайперы спали, - добавил он.
Весь день мы пролежали в сугробах. Комбат постоянно менял место
наблюдения, все ближе приближаясь к противнику. Я пробирался за ним
вслед. Под вечер налетели самолеты, но потерь у нас не было. Молодцы наши
зенитчики, отбили у гитлеровских асов охоту летать над нашими позициями.
Ночь я провел вместе с командиром батальона, наблюдая за врагом.
Разговаривать нельзя. Враг под носом. Командир взмахом руки показывает пошли дальше... И так всю ночь. Командир был сосредоточен, он знал - завтра
наступление, а условия очень плохие, непривычные - бесконечная снежная
равнина... Артиллерия только на подходе к линии фронта.
24 февраля
Утром я вернулся в свою рогу. Здесь уже все знали, что скоро пойдем в
наступление. Едва я успел встать в строй, рота тронулась в направлении
Алексеевка - Нагорное.
Пройдя некоторое расстояние' вправо, мы заняли линию и замаскировались.
Неподалеку, в огромной воронке от бомбы, был командный пункт 156-го
стрелкового полка нашей дивизии. Командир полка полковник А.Станкявичюс
давал указания группе офицеров. Здесь же был заместитель командира полка
по политчасти майор П.Гужаускас. На раскинувшейся перед нами снежной
равнине дислоцировались роты первого батальона. Наша рота была разбросана.
Ее второй взвод (моего батальон.і) был в резерве, и мы должны были идти
вслед. Первый взвод причислен ко в торому батальону, действовавшему под
селом Нагорное.
Третий взвод охранял штаб полка. Дан сигнал начать наступление. "Заиграли"
несколько "катюш", и ракетные снаряды, оставив над нами светлый дымовой
след, полетели в сторону высоты 242,7, к<п орая тотчас потонула в дыме взрывов.
Откуда-то появлись 7 тяжелых танков К И, которые, вздымая снежные вихри,
направились в сторону врага. Вслед за ними шли пехотинцы. Гитлеровцы на
этот раз встретили нас ураганным артиллерийским и минометным огнем.
Перед нами вздымались фонтаны снега, смешанного с землей. Это
заградительный вражеский огонь. Единственное настоящее спасение от такого
бешеного огня - прорываться вперед, на сближение с врагом, атаковать
штыками и гранатами. А сделать это было нелегко. Приходилось прорываться,
увязая в снегу по пояс. В таких условиях быстро не побежишь. Хороню было
нам, автоматчикам, - у нас были лыжи.
Из второго эшелона мы вышли на передовые, атакующие позиции. От
артиллерийского огня пришлось и нам пострадать. Были ранены командир
взвода лейтенант А.Пацаускас, старший сержант Попов и несколько рядовых.
Ряды наступавших сильно поредели. На нас сплошной стеной сыпались
осколки. Досталось и мне. Одна мина взорвалась совсем рядом. Услышав ее
свист, я едва успел кинуться в спет. Полетели осколки. Один из них ударил в
каску и со звоном упал у меня под носом. Меня от страха кинуло в жар. Тем
и обошлось. Осколок только вогнул каску. Дело окончилось небольшими
царапинами на правой ноге и пальцах правой руки. Да что там царапины...
Вперед.
Ураган артиллерийского огня скоро остался позади. Но рядом с головой
315

начался свист вражеских пуль. Мы стали продвигаться вперед ползком. Я
полз по проложенной танком колее. И.Астратов полз со мной рядом. Подальше,
справа и слева продвигались другие наши бойцы. Заметив, что пехота немного
отстала, танки остановились и орудийным и пулеметным огнем расчищали
нам путь. Уже совсем близко гитлеровские доты, из которых непрестанно
ведется пулеметный огонь.
Танк заметил препятствие, преградившее нам путъ, развернул башню. Вижу:
из ствола вырывается комок белого дыма... Огонь... Грохот. На позиции
гитлеровцев вздымается еще один огромный фонтан... Еще один залп танка.
Фашистский пулемет замолчал. Вражеский огонь на минуту прекращается.
Удобный момент для штурма. Наш взвод автоматчиков под командованием
начальника полковой разведки старшего лейтенанта А.Карнайтиса поднялся
в атаку. Еще один бросок - и мы врываемся во вражеские окопы. Враг отступает,
оставив убитых и раненых.
Мы начали штурм вражеских позиций. Бились один на один. Несколько
вражеских укреплений - снежных дотов заняли наши автоматчики: я,
И.Астратовас, каунасцы И.Йосманас, К.Василяускас и еще один жемайтиец,
имени и фамилии которого я не помню. Слева от нас на позиции врага
ворвались роты первого батальона. Затрещали автоматы, рвались ручные
гранаты, сверкали штыки. Первая линия обороны врага была взята. За снежной
равниной были видны амбразуры дотов второй линии обороны.
Идти на прорыв снова мешали вражеские пулеметы и снайперы. Метрах в
пятидесяти, на высотке, мы видели чернеющие стволы вражеских пулеметов.
Их было много, и все они начали изрыгать огонь.
- Я вас, сволочи, заставлю замолчать, - крикнул Казис Василяускас и по
сильно обстреливаемой равнине пополз в сторону пулеметной точки. Пуля
сразила его па полпути. Насколько я помню из рассказов Василяускаса, гдето в Каунасе, то ли в Шанчяй, то ли в Панемуне, жила его мать...
Пока мы воли наблюдение за окопами и снежными дотами врага, один из
бойцов крикнул: "Немцы!" Застрочили автоматы. Наш товарищ упал. Совсем
недалеко, слева от нас, прикрываясь за снежными укрытиями, гитлеровцы
шли в атаку. Они были всего в 20 метрах, когда мы увидели их коварно
продвигающихся вперед. Помню ледяной взгляд немца из-за "границы". Я и
И.Астратовас ударили длинными очередями... Схватка продолжалась одно
мгновение. Испуганные гитлеровцы, как мыши, прижавшись к снегу, бежали.
И.Астратовас первым бросился их преследовать. Он поднялся во весь рост из
прикрытия и уже целился в цепочку бегущих гитлеровцев. Вдруг откуда-то
застрочил автомат укрывшегося немца. Свинцовый град ударил в грудь
И.Астратоваса. Мой дорогой неразлучный боевой товарищ упал, не промолвив
ни слова.
Снова резко застрочил фашистский автомат, свинцовый град пролетает у
меня над головой. Эта очередь предназначалась мне. Следующей я не жду и
бросаю в сторону стреляющего гранату... На несколько минут остаюсь один.
Рядом - трое павших товарищей. Я прижался к груди И.Астратоваса - может,
еще дышит, может, только ранен. Но он убит. Астратовас тоже упоминал о
своих родных местах, где-то около Рокишкиса.
316

Вскоре подползли каунасец И.Йосманас и еще один автоматчик. Прикрываясь
за сделанной врагом снежной стеной, мы осторожно продвигались к центру
высоты, где еще раздавалась яростная автоматная стрельба... Продвигавшийся
впереди И.Йосманас столкнулся лоб в лоб с гитлеровцами. Началась
перестрелка. Мы поспешили на помощь. Немцы снова отступали. Приближался
вечер. Темнело. Немцы стали пускать ракеты, линии трассирующих пуль
словно сетью накрыли высоту.
Вскоре мы добрались до центра высоты. Здесь собралось около 20
автоматчиков и, может, рота стрелков. Из офицеров был только старичокмайор, командир батальона спецчастей. По его приказу мы стали укрепляться
во вражеских окопах. Выяснилось, что автоматчики порядком израсходовали
свои боеприпасы. Майор приказал идти мне за патронами. Махнул рукой в
сторону Алексеевки. Там, деска ть, найдешь склад боеприпасов.
Когда стемнело, я отправился искать этот склад.Только вышел, встретил
капитана Ковалелиса. Он попросил дать ему автомат. Как тут по дашь, ведь
командир идет на смерть, а оружие - только пистолет ТТ. Я отдал ему свой
автомат и полный запасной диск без каких-либо возражений. И вскоре из-за
этого у меня были большие1 неприятности. Капитан Ковалелис изменил мне
задание. Указав рукой вправо, где виднелось село Нагорное, сказал:
- Там, в яме, лежит раненый командир первой роты лейтенант
Александравичюс. Найдите его и вынесите из этой долины смерчи.
Для объяснений времени не было. Мы разошлись с командиром. Я нашел
раненого недалеко от села Нагорное. Немцы постоянно освещали долину
ракетами. Едва она просвистит, я подаю в снег. Хуже того: завернув командира
в плащ-палатку, я не могу его тащить. 11<ввел искать помощь. В первую очередь
запасся оружием. Забрал карабин у убитого пулеметчика. Набрал патронов.
Теперь я снова воин. Мне повезло... I Іе прошел и полкилометра, как встретил
полковую санитарку, ехавшую на санях, Мы быстро подъехали к командиру и
к полночи были уже в Алексеевке... Задание выполнено. Раненый в госпитале...
25 ф е в р а л я

Связавшись с товарищами по ро ге, и узнал, какая беда случилась в ту ночь
на высоте. Немцы, хорошо зная расположение и подходы, ночью
контратаковали. Завязался кровавый бой. Наши автоматчики отбились. Особенно
отважно сражался И.Йосманас. За тот ночной бой он первый из нашей роты
награжден орденом Отечествен пои войны I степени. Однако понесло серьезные
потери командование, не имевшее падежного оружия. Старичок-майор погиб...
Погибли комиссар полка майор I І.Гужаускас и сопровождавший его старший
лейтенант А.Вольфсонас. Парторг полка Пранас Плякас был ранен. Мой автомат
помог остаться в живых капитану Р.Ковалелису. Урок этой ночи был
командованию особенно горьким и поучительным - на линии огня надо быть
надежно вооруженным...
26 ф ев р ал я

Через пару дней часть высоты между селом Хорошевское и указателем 242,7
атаковал третий батальон нашего полка. Третьи батальоны полков состояли из
местных призывников - русские и другие жители Горьковской области. Если мы
были одеты в английские шинели, то третьи батальоны — в серые русские...
317

В тот день командный пункт полка разместился в подвале кирпичного
дома, оставшегося в отдельной усадьбе. Наш второй взвод охранял этот
объект. День был ясный, солнечный. С наших позиций все было видно как
на ладони. Примерно на километровом участке фронта занял позиции наш
батальон. Бойцы решительно продвигались к высоте. Уже казалось, что
вскоре будет одержана столь желанная победа. В стороне осталось село
Хорошевское. Внезапно огонь вражеской артиллерии превратил всю
снежную пустыню в ад...
Наступление захлебнулось, не принеся никаких существенных изменений...
Наша дивизия почти целый месяц вела атаки на врага: меняла направление и
состав сил. А результат был один - большие потери живой силы. Во время
этих бесплодных атак дивизия потеряла 2000 бойцов, а ранеными - еще в 3-4
раза больше.
В нашей роте из 100 человек погибло 20, было очень много раненых. Во
втором взводе из 30 бойцов осталось в живых только 7. Главное командование
и ЦК Компартии Литвы проанализировали причины неудач, указали их и
приняли оргвыводы. Провели замену командира дивизии. Вместо генерала
Балтушиса-Жемайтиса командиром дивизии был назначен генерал-майр
В.Карвялис. Впоследствии дивизия никогда не несла таких больших потерь и
не было таких плачевных результатов. Во время освобождения Жемайтии
дивизия потеряла 600 солдат, а потери врага - 6000, т.е. в десять раз больше.
Во время штурма Клайпеды дивизия потеряла 200 солдат. Во время проведения
Жемайтийской операции дивизией командовал полковник А.Урбшас, который
за успешное проведение операции был повышен в генералы.
27 ф ев р ал я

Рано утром, отдохнув за ночь в Алексеевке, мы снова заступаем в караул
возле командного пункта. День занимался ясный, взошло солнышко, вдруг над
нами просвистел артиллерийский снаряд. Сержант Казне Лесаускас едва
успел крикнуть: "Ложись!" Мы кинулись в снег.
За нашей цепью, шагах в двадцати, упал огромный черный снаряд,
кувыркнулся несколько раз и, шипя, погас, не взорвался. Видно, кто-то
позаботился об этом на заводе, и мы были спасены от смерти...
28 февраля
Ночью наша автоматная рота (все три взвода) сконцентрировалась в южной
части Алексеевки, около дороги на село Хорошевское, по обе стороны от
которой были сплошные снежные доты... Еще не рассвело, когда командир
роты сообщил, что будем наступать на Хорошевское. Сильно мело, лег густой
туман. Видимость была не больше 2-3 шагов. Маскировка была идеальная, и
рота пробиралась вперед. Прячась за снежными буграми, мы добрались до
первых изб Хорошевского, уже были от них метрах в 30-50. А где же немцы?
Снежные доты были пусты. Видимо, часовые спали. Никакой реакции. Еще
несколько минут, и наш командир даст команду "В атаку!" Я не сомневался,
что на этот раз под прикрытием тумана успех будет за нами. Но команда всех
разочаровала. Приказано возвращаться назад. И снова короткими перебежками,
прикрывая друг друга, мы вернулись в Алексеевку.
Командир полка через вестового вернул наступавшую роту. Мы, бойцы,
318

были недовольны, потому что были уже так близко к цели и, конечно, на шаг
от смерти. О смерти мы не думали, готовили ее немцам.
1 марта
Наша рота отдыхала в центре Алексеевки. "Солдатский телефон" сообщил:
на северной окраине села стоит 249-й стрелковый полк. А там во взводе
разведчиков служил парень из моей деревни Йонас Вилькялис. Мы вместе с
ним отступали на восток, жили в соседних колхозах. В армии только
переписывались, встретиться все как-то не довелось. На этот раз решил его
найти. Получил разрешение командира и пошел. За церковью стояли огромные
гаубицы и изредка стреляли. Дальше - сады, редкий кустарник. В нем фанерные лачуги, палатки. Это и был лагерь. Нашел взвод разведчиков, а
Йонаса нет. Он с товарищами был на разведзадании, во время которого погиб.
Он похоронен на кладбище в деревне Куракино. О его смер ти я узнал намного
позже.
Для меня бои под Алексеевской закончились 7 марта 1943 г. Сдав оружие,
каску и другую военную амуницию, я с дорожным направлением (по болезни)
отбыл на сборный пункт армейского госпиталя в Зубково. Оттуда на грузовике
в Русский Брод, а потом поездом в Тулу, Москву и Павлов Посад.
Легкое ранение из-за морозов превратилось в большие гнойные рамы, для
лечения которых понадобились две операции и двухмесячное пребывание в
госпитале. В начале июня 1943 г. я уже был во втором запасном батальоне
дивизии, в Балахне. Там, где в 1942 г. стоял наш 156-й стрелковый полк. Здесь
сбылась моя мечта стать партизаном...

319

ДИВИЗИОННАЯ ГАЗЕТА "ТЕБИНЕ ШАУКЯ"
И ОСВОБОЖДЕНИЕ КЛАЙПЕДЫ
Йонас КЛИЧЮС
С самых первых дней формирования 16-й Литовской дивизии большое
внимание уделялось печати. Печать расценивалась как одно из основных
средств военно-политического воспитания бойцов дивизии. Когда было начато
формирование дивизии, было решено выпускать и дивизионную газету "Тевине
шаукя" ("Родина зовет").
Ответственным редактором был назначен Й.Паяуис, бывший ответственный
редактор газеты 29-го территориального корпуса Красной Армии. Позднее в
редакцию дивизионной газеты были назначены Салпейтерис, Васердамас,
Карлинас, последний был назначен ответственным редактором после
демобилизации Й.Паяуиса.
Й.Паяуис и Й.Зимкус были организаторами дивизионной газеты. Под их
руководством Улявичюс, Ошминас, Марков и Стражас организовали
дивизионную типографию. 5 апреля 1942 г. вышел в свет первый номер газеты
"Тевине шаукя". Какая это была радость для литовцев - бойцов Советской
Армии, прибывших па службу в только что созданную Литовскую дивизию.
Так как в то время регулярная литовская периодическая печать еще не доходила
до всех литовцев, отступивших в глубь страны из Советской Литвы, а некоторые
из них уже давно не видели печатного литовского слова, поэтому понятен и
тот необыкновенный энтузиазм, с которым был встречен первый номер "Тевине
шаукя". Газета была нарасхват. В передовой статье первого номера "Тевине
шаукя", озаглавленной "За свободу и честь родины" писалось: "Наша Родинамать позвала и пас, детей литовского народа, которые были вынуждены
покинуть свой родной край, на священную войну против немецких фашистов.
У нас есть свое литовское соединение в Красной Армии, в котором собрались
все те, кому дорога наша советская Отчизна, ее свобода и процветание. Этим
лучшим, отборным силам литовского народа предназначено продолжать славные
традиции наших предков в вековой борьбе за свободу Родины, им предназначено
вместе с Красной Армией, с народами Литвы и других советских республик
завершить продолжавшуюся на протяжении веков войну против немцев,
захватчиков, окончательно разгромить их: устроим им второй и последний
"Жальгирис". В передовой статье газеты "Тевине шаукя" названы и условия
выполнения этой благородной задачи.
"К этому свершению исторического значения, которым в веках будут
восхищаться все будущие поколения, мы должны в самый короткий срок
тщательно подготовиться и в военно-политическом плане, и физически, и
духовно. В центре внимания должна быть военная подготовка, ибо сейчас
успех определяется не числом, а умением воевать. Интересы победы требуют,*
* "Оппозиция", 2004, № 46, 2005, № 4-5

чтобы каждый воин нашего соединения был строго дисциплинирован, чтобы
образцово выполнял возложенные Родиной обязанности.
Будущие исторические битвы с извечным врагом потребуют от всех нас
самой большой физической и духовной выдержки, самоотверженности, отваги,
умения, упорства. Нас не должны страшить никакие трудности, никакие
опасности".
Военно-политической подготовке "Тевине шаукя" тоже уделяла самое
пристальное внимание. В каждом номере было много статей и корреспонденций
с тактических учений, о владении оружием, о строевой подготовке и т.д. В
заметках рассказывалось об отличившихся в военно-поли тической подготовке,
подвергались критике отстающие. На страницах газеты также широко
освещалась работа партийных и комсомольских организаций. Эта работа
прежде всего была направлена на подготовку людей к борьбе против
фашистских захватчиков.
Каждый боец дивизии очень хотел хоть что-то узнать о своем родном крае,
временно оккупированном фашистами. Поэтому "Тевине шаукя" постоянно
готовила на основании полученных данных подборки, корреспонденции и
заметки в рубриках "Борющаяся Литва", "Порабощенная Литва".
Во время формирования дивизии активно заявила о себя солдатская
самодеятельность. В свободные минуты бойцы писали стихи, зарисовки,
небольшие рассказы. Совершенствовать свое мастерство начинающим
писателям помогали служившие в дивизии писатели. В полках проводились
литературные вечера и концерты. Все это нашло отражение на страницах
"Тевине шаукя". Произведения Люднеа Гиры, Саломеи Нерис, Пятраса Цвирки,
Антанаса Венцловы, Йонаса Шимкуса, Костаса Корсакаса и других писателей
наряду с пробой пера воинов дивизии занимали немалое место на страницах
"Тевине шаукя".
Благодаря усилиям писателей Й.Мпрцинкявичюса и П.Цвирки было
выпущено и художественно-литературное приложение к газете "Тевине шаукя"
- "Пяргале", позднее ставшее литературным альманахом. Ответственным
редактором литературного приложения "Пяргале" был Й.Паяуис.
Кроме того, редакция газеты "Тевине шаукя" ежедневно отдельным листком
выпускала сводки Советского информбюро, которых с нетерпением ожидали
все. Бойцы дивизии, читая свою газету, получали информацию о жизни всей
дивизии, из временно оккупированной Литвы, читали пламенные1 стихи,
призывающие на борьбу. Газета писала о задачах, поставленных командованием
дивизии, и постоянно сообщала, как бойцы справляются с этими задачами.
В конце февраля 1943 г. Литовская дивизия ушла на фронт. Во время
переходов через заснеженные1 равнины Орловщины, из-за непроходимых
сугробов артиллерия отставала от пехотинцев, отставали отряды с
продовольствием и боеприпасами.
Пехотинцы шли вперед. Они вступили в бой. С самых первых дней
отважными подвигами отличилось много смелых литовских бойцов: рядовых,
сержантов, офицеров. Но редакция далеко от места событий. Из-за
чрезвычайных погодных условий нет связи. Газета не может писать о
героической борьбе. Из этой ситуации был найден выход. Сотрудники редакции
321

Зинкус, Васердамас и писатель Марцинкявичюс пешком отправились на места
боев и стали выпускать рукописную газетку. Они от руки писали несколько
экземпляров и рассылали в разные части. И эти рукописные газетки жадно
читали наши воины. Таких рукописных номеров вышло, кажется, пять.
После первого боевого крещения, в котором литовцы доказали, что они
способны преодолеть и самые большие трудности, дивизию отвели с линии
фронта на короткую передышку. Во время этой передышки между боями был
выпущен литературный номер газеты "Тевине шаукя" при активной помощи
писателя Антанаса Венцловы, который тогда некоторое время находился в
дивизии и вблизи видел, как воевали литовцы. F этом номере были напечатаны
стихи, повести, статьи наших писателей Людаса Гиры, Саломеи Нерис, Пятраса
Цвирки, Антанаса Венцловы, Костаса Корсакаса, Йонаса Марцинкявичюса, а
также произведения воинов-фронтовиков Виктораса Валайтиса, Балиса
Кирстукаса, К.Сидеравичюса, Стасиса Заянчкаускаса, Владаса Сухоцкиса, Сары
Энгельчиной, П.Лепы, Ц.Блохаса, А.Тайцаса и других.
<...>.

Немцы изо всех сил старались удержаться в Клайпеде. Возвели вокруг нее
несколько линий укреплений, взорвали все мосты, заминировали дороги. Все
эти укрепления они обороняли сильным пулеметным и артиллерийским огнем.
Чем ближе к городу, тем было больше препятствий, тем ожесточеннее был
вражеский огонь. Однако воины-литовцы были готовы преодолеть все, даже
самые труднейшие препятствия.
17 января 1945 г. части Литовской дивизии стали отходить из Курляндии в
юго-западном направлении. Лютовал мороз, в глаза бил снег. Однако они,
бодрые и веселые, шли по глубокому снегу, через сугробы, будто им на плечи
не давили тяжелое оружие и вещмешки, полные патронов.
Мажейкяй, Седа, Жемайчю Калвария, Альседжяй, Плунге - вот наш боевой
путь. Литовскую дивизию повсюду радостно встречали жители. Днем мы
отдыхали, а ночью проходили по 25-40 километров.
22 января 1945 г. после 46-километрового броска мы остановились на
привал в Якуба не, в километре от границы Клайпедского края. Полк
разместился в сараях, хлевах, потому что в домах все не помещались. Мороз
стоял под 20 градусов, но бойцы сразу же зарылись в сено и солому и заснули
глубоким сном, забыв о еде. Столь велика была усталость! Отдых растянулся
на несколько дней. Бойцы полностью отдохнули, дали покой ногам. Снова
были слышны шутки, громкий смех и песни.
28 января ночью наш полк снова выступил в поход. И вся Литовская
дивизия уже шла в сторону Клайпеды. По растянувшимся колоннам
распространилась весть:
- Рокоссовский прорвался до Данцингского залива, отрезав немцам дорогу
для отступления из Восточной Пруссии!
Наши бойцы рассуждали: немцам из Клайпеды некуда бежать. Мы сбросим
их в море. Но они забыли, что немцы, оказавшиеся в безвыходном положении,
будут ожесточенно сопротивляться. Наши готовились к яростным боям. При
поддержке артиллерии Литовская дивизия начала наступление. Со стороны
Паланги на немцев нажимали другие части Советской Армии.
322

Враг, зажимаемый с трех сторон, с боями отступал. Части Литовской
дивизии, преследуя немцев до самой Клайпеды и в самом городе до Куршского
залива, преодолели целые линии укреплений, опоясанные минными полями,
заграждениями из колючей проволоки и противотанковыми ежами на
проселочных дорогах. Все эти препятствия охраняли хорошо подготовленные
немецкие части: основные силы отступали, а небольшие группы коварно
затаились в многокилометровых траншеях со станковыми пулеметами, легкими
минометами и, улучив момент, могли нанести нашим серьезные потери. От
наших разведчиков требовалось много бдительности, внимания и находчивости,
чтобы обнаружить такие сильно вооруженные, немногочисленные, но очень
опасные немецкие гарнизоны, прикрывающие отступление главных сил. Ночь
еще больше затрудняла задачу разведчиков. Однако наши разведчики отлично
выполнили свой долг.
Полночь. Вышедшая из-за облаков луна осветила землю. Батальону был
отдан приказ залечь. Лежа на снегу, бойцы пристально смотрели на маячившую
впереди высоту. Там мелькали силуэты людей. Мороз был сильным и днем, а
ночью еще больше крепчал, начало щипать руки, потом даже' в сибирских
валенках ногам стало холодно. Мороз соблазнял оторваться от земли и потопать
ногами, похлопать руками по бокам. Но бойцам надо было лежать, чтобы не
выдать врагу, что они здесь, рядом. Спасаясь от стужи, бойцы шевелили
пальцами, тихонько хлопая валенком о валенок.
Долго задержавшиеся разведчики наконец принесли точные сведения, t Іа
высоте - один из районов, где укрепился враг, глубокие траншеи, опоясанные'
несколькими рядами заграждений из колючей проволоки, а за ними - небольшая
военная группировка.
Бойцов-литовцев поднял с земли тихий приказ: "Вперед!" Солдаты,
растянувшись цепью и соблюдая предусмотренные уставом промежутки шесть шагов от одного до другого - устремились вперед. При помощи саперной
группы лейтенанта Шимониса они быстро преодолели проволочные
заграждения. Немцы не успели открыть огонь и поспешно отступили.
Поднявшись на высоту, солдаты напряженно смотрели в сторону Клайпеды.
Штаб и командиры знали, что до города осталось всего три километра, а
солдаты по зареву пожаров определили, что Клайпеда недалеко. Время от
времени вздымались огненные столбы. Они освещали город и тучи дыма,
стелющиеся над ним. Как только пламя уменьшалось, снова ничего не было
видно, нечеткие контуры города полностью сливались с ночной темнотой. По
отсветам пожарищ и взрывам мы поняли, что немцы взрывают склады, дома,
мосты. Забыв о холоде и усталос ти, воины рвались вперед. В глухой канонаде
взрывов им будто слышались с топы разоряемого города и зов о помощи. Они
спешили на помощь. Спустившись с высоты, мы оказались в долине. Вдруг на
вражеской стороне вспыхнула ракета и рассыпалась разноцветными огнями.
Мы решили, что это сигнал открыть артиллерийский огонь. И в самом деле,
на нас полетели немецкие мины и снаряды. По нашему правому крылу ударили
тяжелые вражеские пулеметы. Намного сильнее немцам отвечали наша
артиллерия и минометы. Пехотинцы, идущие вперед, также обстреливали врага.
Так мы и дошли до линии заграждений из колючей проволоки и траншей на
323

самой окраине Клайпеды. За заграждениями были более мощные силы врага.
Оттуда били артиллерийские батареи, минометы, постоянно строчили пулеметы,
установленные в каменных зданиях. Пулеметный огонь для нас был особенно
опасен. Поэтому артиллерии было приказано вести стрельбу прямой наводкой.
Она уничтожила вражеские пулеметные гнезда, разрушив крупнокалиберными
снарядами защищавшие их каменные стены. Другие наши орудия заставили
замолчать немецкие пушки и минометы, которые вели огонь из глубины позиций.
Несмотря на вражеский огонь, минеры лейтенанта Шимониса, перерезав
колючую проволоку на участке в 20 метров, .сделали проход, расчистив его от
мин, чтобы могла пройти пехота. Так была взята самая сильная линия
укреплений немцев, охраняемая более крупными соединениями живой силы
и артиллерией.
Очистив от врага первые здания, солдаты прорывались к насыпи той
железнодорожной ветки, что с севера на юг пересекает основную дорогу,
ведущую в центр Клайпеды. Солдаты, идя по железнодорожной насыпи, обошли
специально заваленную врагом дорогу. К тому же с высокой насыпи им было
удобно вести огонь по отс тупающему противнику.
По приказу командира батальона были сформированы специальные группы
для ведения уличных боев. Группам оказывали поддержку станковые пулеметы,
но главным оружием солдат были автомат, граната, штык. Мы начали
пробираться по улицам, иногда делали бросок, перебежку, а иногда надолго
замирали, чтобы выяснить, что происходит впереди, в соседних домах...
Батальон майора Гладкова первым пробился в центр города 28 января 1945
года, в 2 часа 30 минут. Майор пытался связаться со штабом полка, чтобы
сообщить о своем успехе и получить дальнейшие указания, но телефонная
связь была оборвана, а при помощи радиопередатчика связаться не удавалось.
Что дела ть? I Іослать вестового - единственный выход. Но это займет много
времени.
Когда майор пы тался разрешить проблему связи, явились связисты капитана
Урбонаса - Мацивичюс, Кашнин и Кравявичюс. Они были с катушками и
полевым телефоном. По незнакомому городу, минуя разные препятствия, эти
три связиста с командного пункта полка протянули телефонный провод на
командный пункт майора Гладкова.
- Я со своим батальоном нахожусь в центре Клайпеды. Какие будут
дальнейшие приказания? - запрашивал майор Гладков у командования.
С командного пункта прозвучал приказ:
- Выйти к причалу, к морю.
28 января 1945 г. в 9 часов вся Клайпеда была освобождена от немецких
оккупантов. Литовские воины Советской Армии вышли к Куршскому заливу.
По ту сторону залива, на Куршской косе, еще были немцы, но оттуда они в
спешке отступали.
Утром 28 января 1945 г. исполнилось такое долгожданное желание литовского
народа - иметь свой порт, иметь выход к морю. То, что не могли отстоять
наши предки, что потеряло для литовского народа сметоновское правительство,
то было отвоевано 28 января 1945 г. ценой жизни лучших сынов литовского
народа, в их совместной борьбе с сынами других советских народов. Только
324

так мы, воины Литовской дивизии, могли выполнить свой долг: вернуть своей
Родине один из важнейших городов - Клайпеду с ее отличным портом, правда,
зверски разрушенным оккупантами.
Ранним утром 28 января 1945 г. бойцы Литовской дивизии дислоцировались
вдоль набережной. С залива дул пронизывающий, обжигающий лица ветер.
Люди зорко всматривались на ту сторону залива, на Куршскую косу, где все
еще были немцы. Туда были наведены и стволы наших орудий. Советские
самолеты на бреющем полете летали над Куршской косой. Они следили за
отступающим врагом и часто бомбили немцев. Время от времени гремели
взрывы в домах, заминированных минами замедленного действия. Во многих
местах от взрывов полыхали пожары.
Как только притихли уличные бои, весь город заполнили войсковые тылы:
обозы, колонны грузовиков. В проверенных и разминированных домах части
Литовской дивизии разместились на отдых.
Когда еще не рассеялся пороховой дым и продолжались взрывы в домах, в
освобожденную Клайпеду приехали секретарь ЦК Коммунистической партии
(большевиков) Литвы А.Снечкус и заместитель председателя С овет I Іародных
Комиссаров Литовской ССР М.ІІ Іумаускас. Они сразу же принялись наводить
порядок в городе.
Недолго пришлось отдыхать воинам дивизии. В час ночи 30 января полки
получили приказ выступить на юг от Клайпеды, по побережью Куршского
залива, а потом переправиться через залив и выбить врага с Куршской косы.
Воины Литовской дивизии, надев белые маскхалаты, переправлялись через
залив в семи километрах севернее Юодкранте. Залив был покрыт тонким
льдом. Он постоянно трещал под тяжестью людей и орудий. Но воины шли
вперед. Вскоре они были на косе и гнали немецких оккупантов с последней
пяди литовской земли. Вечером того же дня, выполнив полученное задание,
они вернулись в Клайпеду.

325

ВОЕННЫЕ ВОСПОМИНАНИЯ
Иосиф СТАСЮКЕНАС
1 февраля 1942 года меня вызвали в штаб части, выдали командировку и
письмо, которое надо было вручить по прибытии в город Тихорецк
(Краснодарский край). Когда я прибыл, комендант меня и еще трех эстонцев
поместил в одной комнате. Остальных товарищей нам пришлось ждать еще
две недели. Мы читали газеты, смотрели кинофильмы, беседовали. Мои
товарищи эстонцы очень плохо говорили по-русски, поэтому с ними было
очень трудно договориться. Нас кормили в столовой военного городка. Три
раза в день, после того, как поедят кадровые военные, кормили нас. Веселый,
добродушный пожилой украинец-повар кормил нас сытно: гречневая каша,
мясное рагу, борщ.
16 февраля к нам присоединились еще два литовца. В тот день нам было дано
указание в течение четырех дней отправиться в Горький. Цель нашей столь
дальней поездки мы не знали. Набив в котомки запас продуктов, мы отправились
в Горький. Ехать нам нужно было через Сталинград и Москву. В Сталинграде
на железнодорожном вокзале поездов на восток ожидали тысячи людей. Попасть
в поезд, идущий на Горький, даже нам, военным, было очень трудно. "Придется
ночевать в Сталинграде1, - подумал я. - Но где?" В залах ожидания вокзала негде
было яблоку упасть, а в городе у нас знакомых не было. Утренний поезд на
Горький должен был отправиться в восемь утра, а на улице мороз. Мы решили
погулять по городу. На площади около железнодорожного вокзала нам очень
понравился некогда работавший фонтан: вокруг его центра - скульптурное
изображение резвящихся в кругу детей. По той же улице мы дошли до
центрального универмага. А вскоре мы узнали, что в подвалах этого магазина
был взят в плен немецкий фельдмаршал фон Паулюс. В универмаге мы купили
тетради, чтобы писать письма, и какие-то мелочи. Прошлись по городу, дошли
до набережной Волги и вернулись на вокзал. Было очень холодно, дул сильный
ветер, поэтому мы решили идти к центральному входу, но попасть внутрь было
совсем непросто, потому что у дверей толкалась целая толпа людей. Нам все же
удалось войти в зал. Там не было где присесть, даже нельзя было поудобнее
прислониться к стене. Одно преимущество - тепло. Вокруг шум, детский плач,
куча чемоданов и вещевых мешков, на которых сидят и лежат люди. В основном
здесь женщины, пожилые люди, дети. С трудом пробравшись к неработающему
буфету, мы забрались на стоявший рядом с ним шкаф и на толстом слое пыли
устроились на отдых. Ночью постепенно все успокоились, кое-как отдохнув, к
утру мы вышли на перрон. В вагон мы втиснулись без билета и через сутки
оказались в Москве. Прежде всего мы пошли в Литовское посольство, которое
находилось на улице Воровского. Там мы представились товарищу Яковлеву,
который знал, что мы уже должны отправляться в Литовское соединение, поэтому*
* Из личного архива автора

он направил нас в город Балахну. Приехав в Горький, мы увидели большие
потоки людей. Огромный город жил напряженной жизнью. К нам стали подходить
пожилые женщины, спрашивая: нет ли у нас на продажу хлеба или не хотим ли
мы выменять хлеб на табак? За буханку хлеба нам предлагали 80 рублей или
несколько пачек какого-то табака. В заплечном мешке у меня был хлеб, поэтому
полторы буханки я отдал даром какой-то очень усталой и хворой, но опрятно
одетой женщине.
На поезде мы скоро добрались в Балахну и вечером уже были возле
небольшого деревянного дома - гостиницы. Дежурный отвел нас ночевать в
темную, но чистую комнату на втором этаже, принес кипятка. Утром по совету
дежурной мы отправились в Чернораменку - район крупной ТЭЦ. Отыскав
штаб Литовской дивизии, мы отдали свои направления. Мужчины в
гражданском принесли нам какие-то документы, а девушка-курьер проводила
нас в карантинный барак, в котором были двухъярусные нары. Посреди барака
топились две цилиндрические большие черные печи. Возле раскаленных печек
лежали сосновые пни и куски торфа. На нарах сидели и лежали люди разного
возраста и одетые в самую разную одежду: кто был в военных гимнастерках,
кто в гражданском, одни - в обносках, а другие в аккуратных новых костюмах.
В бараке было светло, тепло и просторно. Где-то в углу была слышна негромкая
литовская песня. К нам подошел дежурный и показал нам места на нарах, а
также показал доску объявлений, где висело расписание дня.
С 20 февраля 1942 года мы стали бойцами 16-й Литовской стрелковой
дивизии. Здесь, в бараке, мне было приятно познакомиться с людьми, которые
приехали из разных уголков нашей Родины. Среди них мой земляк из Одессы
Александр Бароль - высокий, стройный сержант-пограничник, приехавший
сюда с Дальнего Востока. Его красивая пограничная форма ярко выделялась
среди пестрой гражданской одежды. Он внимательно слушал мои
воспоминания о жизни в Одессе, о моем нервом столкновении с врагом.
Парень очень тревожился о своей матери и сестре, которые остались в Одессе.
После войны мне довелось выполнить очень печальную миссию - сообщить
родным Александра о его гибели в бою под Алексеевкой. Он погиб в начале
марта смертью храбрых в одной из атак. Приятным и умным собеседником
на протяжении всего карантина был седой пожилой человек, юрист из
Вильнюса Рольникас. Его ин теллигентная внешность не сочеталась с военной
обстановкой, однако, несмотря на то, что он был пожилым, без всяких скидок
выполнял свои солдатские обязанности. Здесь же я познакомился с Сергеем
Костюковичем, моим сверстником из Минска. Мы с ним очень подружились.
После войны прошло уже шесть десятилетий, но мы не забываем друг друга.
К каждому празднику я посылаю поздравление профессору, заместителю
ректора Минского политехнического института Сергею Костюковичу. И он
всегда меня поздравляет, желает здоровья и успехов.
За две недели, которые мы провели в карантине, нас несколько раз навещал
Антанас Снечкус. Коренастый, плотный, моложавый мужчина в черном
кожаном пальто подходил к лежащим на нарах, протягивал всем руку,
интересовался здоровьем, спрашивал кто откуда приехал, где работал в мирное
время. С некоторыми он вспоминал общих знакомых, изредка улыбался. Его
327

выразительные красивые карие глаза глубоко проникали нам в душу. Он
очень внимательно слушал собеседника, не перебивал, советовал, выражал
сочувствие. Эти встречи он всегда заканчивал словами: "Вот разгромим
оккупантов, вернемся в Литву и начнем строить новую жизнь, не будет ни
батраков, ни наемных рабочих, не придется ни на кого гнуть спину, а пока
надо овладевать военным искусством".
Узнав, что я из Одессы, поинтересовался моим самочувствием, настроением,
улыбнулся, пожав мне руку. В дивизии часто бывали и беседовали с бойцами
Юстас Палецкис, Мечисловас Гедвилас, Казне Прейкшас. Особенно
волнующими были встречи бойцов с деятелями культуры и искусства Литвы:
Саломеей Нерис, Людасом Гирой, Антанасом Венцловой. Перед бойцами
выступали певица Александра Сташкявичюте, Романас Мариешюс и другие
певцы. Наша жизнь в карантине немного затянулась, потому что вовремя не
поступила военная форма. Наконец интендантская служба привезла ее. Всех
находившихся в карантине остригли, побрили, вымыли. Врачебно-медицинская
комиссия оценила наше состояние здоровья и пригодность к той или иной
службе. После того, как мы получили одежду и обувь, пришлось ее подогнать.
Нижнее белье, гимнастерка и галифе были советские, а шинели многие из
нас получили из английской тонкой шерстяной ткани, легкой, темно-желтоватого
цвета. Ботинки желтые, американские, на вид прочные и удобные. Однако
вскоре все убедились, что они очень плохого качества. Через несколько месяцев
подошвы протерлись до дыр, сапожники отказывались их чинить, и бойцам
пришлось выдать другую обувь.
Пробыв в карантине положенное время, у нас появилась возможность
выходить в город, познакомиться с прибывшими раньше на службу товарищами.
Мне запомнилась встреча с Юозасом Балтушисом и Людасом Гирой. По правде
говоря, это н е была встреча, а скорее удивление, потому что в то время я не
знал, что они и звестн ы е литовские писатели. Во время прогулки я заметил
идущих навстречу и разговаривающих между собой двух мужчин в военной
форме. Мое вним ание привлек впервые услышанный красивый и правильный
литовский язык. Я родился в Одессе, в семье литовца, но рос и учился в
русской среде. Услышав мелодичный, такой близкий мне говор, я просто не
мог оторвать глаз от собеседников, вызвав этим их подозрительные взгляды.
Только позднее я у зн ал фамилии этих военных, которые произвели на меня
большое впечатление.
Постепенно создавалось все больше и больше частей. В марте 1942 г. был
сформировал 167-й стрелковый полк, в который я был назначен. Ровные пустыри
перед бараками были превращены в площадки для строевой подготовки. Все
чаще можно было слышать литовские команды, все слаженней звучали строевые
песни. Они мне очень понравились, потому что были лиричные, мелодичные,
однако некоторые наши товарищи не подпевали, потому что раньше эти песни
пели в буржуазной литовской армии. Вскоре бойцы выучили и стали петь советские
песни. С песней и строевые упражнения легче осваивать. Вскоре на этой площадке,
на утоптанном снегу нам стало тесно, особенно когда бойцам выдали оружие. В
одну из морозных ночей полк из Балахны был переброшен в Городец.
Нашему 167-му полку повезло: командиром был назначен высокий, стройный
328

молодой майор Владас Мотека. На мой взгляд, это был идеал военного:
образованный, строгий, требовательный и заботливый. Позднее в сражениях
он проявил себя как опытный командир. Впервые я увидел его, когда наш
полк был переброшен из Балахны в Городец, когда он кого-то отчитывал за
плохую организацию. Говорил он громко и слегка картавил. Мы шутили, что
майор, наказывая подчиненных, не мог выговорить "трое суток", поэтому всегда
назначал пять суток домашнего ареста. Он был высокий, красивый,
спортивный, отличный кавалерист. Ходил в длинной шинели, блестящих
хромовых сапогах с бряцающими шпорами.
В Городце автоматная рота и химвзвод, в котором я служил, разместились в
двухэтажной деревянной школе. После ночного марша мы в теплом помещении
моментально заснули, на двухъярусных нарах, сколоченных из свежих сосновых
досок. Рядом со мной спали Пятрас Ужкальнис, будущий преподаватель
Вильнюсского университета, Пятрас Дондесас. Командиром нашего взвода
был молодой лейтенант Вацловас Шилерис, который делился с нами военными
знаниями, был требователен к каждому из нас. Здесь, в городе, мы близко
познакомились с начальником строевой подготовки полка капитаном Львом
Владимировым, рядовым Яковом Сталовицким, с которым я до сих пор
поддерживаю дружеские связи.
Нередко, когда в полку возникали проблемы с продуктами, часто на помощь
приходили местные власти, присылая то хлеб, то картошку, овощи. Все лото
1942 года проходили полевые учения, занятия на стрельбищах. Постепенно
появилась художественная самодеятельность, духовой оркестр. Из Балахны
приезжал ансамбль литовской песни и ганца, он выступал не только перед
бойцами, но и жителями города. В газете "Тевине шаукя" мы читали стихи
Саломеи Нерис, Эдуардаса Межелайтиса и других поэтов. Мы начали учить
новый устав пехотинцев, дисциплинарный устав, а также приказ N 227 "Ни
шагу назад". Все их надо было не только знать, но и выучить. Летом из
горьковских арсеналов мы начали получать оружие, транспорт. Однажды мы
побежали посмотреть лошадей, которые были в интендантском обозе - это
были низкорослые монгольцы. Некоторые наши силачи залезали лошадям под
брюхо и поднимали их.
В августе 1942 года я был назначен инструктором в третий батальон, которым
командовал Гладков, а позднее I’лечик, а заместителем командира по политчасти
был капитан Матуленко. Вточение всего лета в Городце, Балахне, I Ірандинске
и других местах на Волге формировались, обучались и вооружались полки.
В это время в полки уже начали 11рибывать бойцы и других национальностей.
В нашу часть прибыла группа призванных в армию рабочих с Горьковского
автозавода. Это были уже пожилые люди. Из них мне особенно запомнился
высокий сутуловатый задумчивый боец, бывший токарь Корнев. Куда бы полк
ни шел, во время учений или на привале Корнев не разлучался с двумя
вещами: с папиросой в зубах и трехгранным напильником в руках. Он всегда
что-то мастерил: то сделал комбату планшет из алюминия, то портсигар
товарищу. Даже когда мы шли маршем на фронт, он, обвешанный боеприпасами
и противотанковым ружьем, в минуты отдыха что-то мастерил, чинил. Это
был самый дисциплинированный, самый выносливый боец.
329

Походил на него и радист Эйсминович - широкоплечий силач, которому не
было в тяжесть таскать на плечах радиопередатчик, а в обеих руках пулемет
и диски с патронами. С этими бойцами всегда было приятно общаться,
постоянно подшучивать. Часто к нам в полк приезжал секретарь комитета
комсомола дивизии Юозас Рандакявичюс, который проводил собрания, вручал
комсомольские билеты, призывал молодежь овладевать военной наукой.
Летом дивизия была передислоцирована с берегов Волги ближе к фронту.
Укомплектованная и вооруженная дивизия несколькими эшелонами, минуя
Горький и Москву, прибыла в Тульскую область, в Ясную Поляну и
расположилась в километрах 6-7 от музея Льва Толстого.
Химподразделение 16-й Литовской дивизии, которым командовал
подполковник Цюнис, должно было защищать воинов дивизии от химического
оружия противника. Я уже раньше служил в химвзводе, получил знание во
время учебы в институте, поэтому мне было не тяжело выполнять обязанности
батальонного инструктора. Мы очень много времени уделяли овладению
средствами, которые могли защитить бойцов от химической атаки.
Осенью дивизия была переброшена в г. Тулу и разместилась в казармах
на улице Фрунзе. В Туле у нас была возможность посетить театр, другие
культурные мероприятия. Годовщину Октябрьской революции мы отметили в
здании Тульского цирка. Дивизии было торжественно вручено Красное знамя,
воинов тепло поздравил секретарь обкома партии. Дивизия стала полноправным
и полноценным военным соединением Красной Армии. По этому случаю для
бойцов дивизии был дан концерт на арене цирка. Мне запомнился номер с
дрессированной собачкой: "Собака укусила Гитлера за ногу, фюрер этого не
заметил, а собака сдохла", - напевал веселый клоун, фамилии которого, к
сожалению, я уже не помню. В столовой на обед нам дали по кусочку соленой
красной рыбы - дар Волги.
Офицеры иродчасти дивизии прилагали много усилий, чтобы улучшить
питание отправляющихся на фронт бойцов. Питание улучшилось, однако мы
были особенно удивлены, когда на ноябрьские праздники нам дали по большому
куску очень вкусной красной рыбы. Это лакомство мы ели несколько дней.
Тогда мы еще не думали, откуда взялись такие деликатесы. Об этом заботилась
интендантская служба. Через 20 лет я случайно встретил Аугустинайтиса, который
тогда руководил продотделом. Я спросил его, откуда в то трудное время взялся
лосось. Он улыбнулся и открыл давнюю тайну, руководство республики, чтобы
порадовать бойцов, попросило найти какие-нибудь резервы для дополнительного
питания. Мы связались с рабогниками торговли, которые предложили нам продать
несколько тонн рыбы сверх фонда. Только нужны наличные, и немалые. Антанас
Снечкус, Юстас Палецкис, Мечисловас Гедвилас дали свои личные деньги и
велели купить рыбу. Вот так и появился деликатес на солдатском столе.
В Туле нам очень понравилась новая песня, которую очень часто передавали
по радио - она называлась "Вечер на рейде". В конце декабря 1942 года
дивизия, построившись полками, по дороге Тула - Орел выс тупила в поход на
фронт. Началось тяжелое испытание мужской выносливости. Во время похода
к нам пришла радостная весть: немцев разгромили под Сталинградом. В Ясной
Поляне мы проходили мимо дома Льва Толстого, его могилы. Немцы разорили
330

дом всемирно известного писателя. Все было поломано, разграблено. В
помещении барского дома была конюшня, деревья вокруг вырублены. На
привале в Ясной Поляне бойцам читала свои стихи Саломея Нерис. Эта
скромная, небольшая и слабая женщина своими стихами сумела вселить в
бойцов веру в победу над фашизмом.
Полки дивизии шли быстро, ночные переходы затрудняли глубокий снег и
мороз, но самое главное, что во время марша мы редко встречали поселки
или избы. Все было разорено и сожжено. По пути мы видели только печные
трубы да разваленные печки. Измученные, испуганные голодные старики и
дети прятались в подвалах, в землянках. Во время ночных переходов в ночной
темноте мы видели ехавших верхом командира дивизии, его заместителей,
командиров полков. Они подбадривали бойцов, требовали не отставать. Перед
рассветом группа разведчиков спешила вперед, чтобы подыскать удобное место
для привала. Они искали помеченные на картах поселки и деревни, однако не
находили их, потому что все было сожжено.
Негде было согреться, напиться воды, укрыться от ветра. Мороз все крепчал.
С приближением к линии фронта у бойцов было все хуже с едой, в глубоком
снегу отстали обозы, лошади, тащившие орудия и телеги с боеприпасами,
начали слабеть, не получая корма. Особенно трудно было двигаться под гору.
Когда поднимались на холмы, артиллеристам на помощь спешили пехотинцы.
Несколько десятков бойцов, облепив орудия, по команде втаскивали орудия и
самих лошадей на вершину. А вот спускаться с горы было особенно трудно.
Орудие или повозка сами катились вперед, подминая под себя лошадей и
людей. И не пробуй остановить такую тяжесть на скользкой дороге. Все чаще
доводилось видеть лошадей с переломанными ногами.
Командиры батальона подбирали группы бойцов, которым выдавали мешки
и отправляли в тыл, чтобы принести сухарей и овса. Иногда обозы отставали
на 15-20 километров, попробуй-ка найди их. Посланные бойцы находили
заблудившиеся обозы и на собственном горбу приносили замерзший хлеб,
сухари, корм для лошадей. А дивизия не ждала и, не сбавляя темпа, шла
вперед. В походе нас спасали энтузиазм и песня. Бывало, идешь ночью, увязая
в снегу, и начинаешь видеть на ходу сны, и просыпаешься, только наткнувшись
на спину идущего впереди товарища. Спать хочется до потери сознания. И
вдруг кто-то из товарищей или ты сам затягиваешь песню. Как можно громче,
как можно звонче. Глядишь, и сон проходит, и товарищи взбадриваются. Песню
подхватывают трое, потом шестеро, потом десять бойцов - и вот уже поет вся
рота. А потом слышишь, что песню подхватила соседняя рота. Самое главное
в походе - шагать в ногу. Тогда становится теплее, веселее. Запевалы роты
стали как одна семья: С.Костюкович, Дана Станелене-Маркаускене, наша
пулеметчица, которая категорически отказалась быть санинструктором взвода,
Владимиров со своими помощниками Сталовицким и Дондесасом и еще
несколько бойцов. Собравшись за санями, нагруженными штабным
имуществом, группа певцов всю ночь пела песни. Шутили и рассказывали
смешные истории. Так незаметно на марше и проходила ночь. Иногда к нам
присоединялись заместитель командира полка по политчасти Дилманас и
начальник штаба. Ночью мы устраивались на привал, прячась от ветра за

f

331

фундаментом какого-нибудь сожженного дома, грызли сухари или сосали
кусочек сахара. Засыпали на часок-другой. За два месяца похода нам редко
удавалось поесть горячей каши, консервов. Только остановившись на более
продолжительный отдых где-нибудь в лесу, нам удавалось поесть досыта. Чем
ближе мы приближались к линии фронта, тем чаще у нас над головами начал
летать немецкий самолет-разведчик "фоккевульф", или, как его все называли
- "рама". Он действительно напоминал своей двухфюзеляжной конструкцией
раму.
Дивизия была включена в состав 48-й армии Брянского фронта,
сконцентрировалась в 50 километрах к юго-востоку от Орла. 18-20 февраля
1943 года дивизия заняла позиции в районе Алексеевки. Я хорошо помню
митинг в лесу, посвященный прибытию на фронт. До сих пор помню речи
нашего молодого, энергичного командира стрелкового батальона капитана
Ряпчевского, комиссара Дилманаса, рядового Грайцова. Наш батальонный
комиссар Дилманас был энергичный, образованный офицер, умевший найти
путь к сердцу каждого бойца, умевший вдохновить, взбодрить, а иногда и
строго спросить с подчиненных.
19 февраля наш полк обстреляли вражеские самолеты. После этого налета
были первые убитые, первые раненые. Дилманас всегда был среди бойцов,
никогда не прятался, а советовал, как лучше защититься и укрыться от
вражеских пуль. Во время одного боя Дилманас был тяжело ранен осколком
разорвавшегося снаряда. В этом бою также был тяжело ранен батальонный
комиссар Альфонсас Матуленко. Когда мы вошли в Алексеевку, первое
впечатление было угнетающим. Пройдя по главной улице села, мы вышли на
большую площадь. Посреди площади была выкопана широкая и длинная яма.
В эту яму две женщины и несколько подростков, укутанных в шерстяные
платки, хоронили собранных на полях и привезенных на санках погибших
солдат. Могилу закапывали комьями замерзшей земли и снегом, а к яме все
подвозили и подвозили санки с телами гвардейцев.
Мы шли на передовую и встречали отступающих бойцов гвардейской дивизии,
которых мы должны были сменить. Эта дивизия сражалась с врагом от самой
Тулы, и здесь, под Алексеевкой, натолкнулась на сопротивление занявших сильную
оборону немцев. Возвращающиеся с передней линии бойцы выглядели очень
плохо. Исхудавшие, небритые, обмороженные, измученные - и все-таки они с
честью сражались, отбивая контратаки врага. Встретившись с нами, многие из
них еще находили силы, чтобы пошутить, сказать нам добрые слова. Наш 167-й
полк должен был занять исходные позиции на широком заснеженном поле.
Снег по пояс. Был тихий, солнечный, морозный день. Вдали виднелись крыши
деревенских изб - это было село Нагорное. Там укрепился враг. Нам приказано
закрепиться на местности и ждать нового приказа. Командный пункт полка
разместился возле сгоревшего советского танка.
Роты разместились в указанном месте, и бойцы начали, кто как умел,
окапываться, маскироваться. Мы копали в глубоком снегу щели и устраивались
в них на отдых после очень тяжелого перехода. К вечеру поднялся небольшой
ветерок, начал поднимать снежные вихри, поэтому некоторые бойцы начали
нарезать из снега блоки, из которых мастерили заграждения от ветра. Штаб
332

i
полка разместился в деревенских избах. Мне поручили охранять батальонное
хозяйство и средства химической защиты, а также поддерживать связь со штабом.
В это время высоко в небе летал и летал самолет-разведчик. Я видел, что некоторые
бойцы не постарались как следует укрыться, замаскировать свои убежища. В
это время к ротам подъехала полевая кухня с горячей едой. Бойцы сразу
поднялись из своих укрытий и поспешили к кухне, около которой даже
выстроилась очередь. В это время между подразделениями устанавливалась
проволочная связь, подтаскивали боеприпасы, ходили лошади. Все это мог
прекрасно видеть самолет-разведчик. О своей тревоге я сказал командиру
батальона, и он одобрительно кивнул головой. В это время по телефону был
передан приказ прекратить передвижение на поле, обеспечить прикрытие. К
вечеру враг начал обстреливать наши подразделения минами, в небе повисли
осветительные ракеты. Стемнело. Стрелки, закопавшись в снег, заснули, а
минометчики и пулеметчики подготавливали свои огневые точки. От Алексеевки
цепочкой вперед прошагали наши разведчики, одетые в белые маскхалаты.
Где-то вдали громыхали орудия, строчили пулеметы. Спокойно па передней
линии не бывает, а если и бывает, то это вызывает тревогу. I Іедалеко от
командного пункта батальона я закопался в снег и заснул. Утром картина
была уже лучше: движения не было, только виднелись снежные бугорки,
которые указывали на места укрытия бойцов. В Алексеевке было видно все
больше дыма, поднимавшегося в небо - это жители села начали готови ть еду.
Вскоре снова приехала кухня, позавтракать хотели все - снова движение
на поле. В это время раздался рокот летящих самолетов. "Воздух, воздух!", раздались отовсюду голоса. Поле опустело, кухня отъехала, а зенитчики, которые
есть в каждой батарее, кинулись к орудиям, установленным на деревянных
рамах в санях. Некоторые бойцы все еще толпились возлу кухни. И вот уже
первая десятка "юнкерсов" появляется над полем. Вторая десятка летит туда,
где разместился наш соседний полк. Один из самолетов, выбрав цель, пикирует,
сбрасывает бомбы и поднимается вверх. Вслед за ним нас стали бомбить
другие самолеты. Едва эта десятка самолетов, сбросив бомбы, скрылась в
облаках, появился второй заход, за ним третий, четвертый! Сколько же их
будет, подумал я. Наши зенитки, немного постреляв, почему-то стихли. Земля
содрогалась от взрывов, бойцы были обучены, как вести себя во время налетов.
Некоторые бойцы стреляли по самолетам, потому что читали в газете, как
какому-то офицеру удалосі. даже сбить самолет.
Налеты вражеских самолетов продолжались долго, иногда казалось, что
самолет летит прямо на тебя, в какое-то мгновение можно было даже разглядеть
фигуру сидящего в кабине летчика. Я вижу, как шесть бомб с воем падают на
меня, однако, о, счастье, меня только отбросило воздушной волігой и в плечо
ударило комом смерзшейся земли. Я жив! Хорошо, что поле очень большое, и
наш батальон сумел рассеяться и окопаться в снегу. Гул самолетов стал стихать,
установилась тишина. Однако сразу же раздался крик о помощи, стали бегать
медсестры, санитары с носилками, командиры, связные. Смахивая с себя
снег, вылез из сугроба и я. Вокруг чернеют воронки от взрывов, валяются
развороченные повозки, взорванные кухни, убитые лошади. Много погибло и
бойцов. Погиб командир минометного взвода весельчак лейтенант Иван
333

Релишкис из Москвы. Он первым побежал к зенитному пулемету, а теперь на
этом месте нет ни повозки, ни лошадей, ни лейтенанта, только глубокая воронка.
В Алексеевку потянулись раненые и санитары с носилками. В штабе полка я
узнал, что во время налета погибло не очень много людей, все же помогли
снежные укрытия, хотя некоторые бойцы вели себя легкомысленно. 24 февраля
наша 16-я Литовская стрелковая дивизия вместе с 143-м стрелковым полком
6-й гвардейской стрелковой дивизии начали наступление на направлении к
железнодорожной станции Змиевка. Враг очень сильно укрепил оборону, а
нашим частям не хватало артиллерии, которая отстала из-за глубокого снега.
Поэтому зимнее наступление для частей 48-й армии было безуспешным. Только
в отдельных местах ротам удалось продвинуться на несколько сот метров
вперед. Однако главная цель - сковать резервы противника и не дать
возможности перебросить их на юг - была достигнута. После нескольких
неудачных атак 16-я Литовская стрелковая дивизия, как и другие дивизии, 18
марта заняла оборонные позиции.
Я до сих пор не мшу забыть той атаки у села Нагорное: по пояс в снегу по
склону безымянной высоты бойцы все ближе и ближе подходят к селу. Вот
они уже добрались до проволочных заграждений, другие, скошенные
пулеметными и автома тными очередями, полегли на открытом поле. Вражеские
орудия и минометы превращают ровное поле в сплошное месиво. Наши бойцы
цепочкой, волна за волной, накатываются на вражеские позиции. Я в это
время был недалеко от командира батальона. Когда роты ушли вперед, было
трудно ими командовать, поэтому и он пошел вперед. Я пытаюсь найти его в
огненных и снежных вихрях. Мы приближаемся к ротам, я встречаю идущих
по ложбине раненых бойцов. В небольшой ложбине тихо, здесь пули не достают.
"Где комбат?", - спрашиваю я. "Не знаем, не видели". Вижу, что сложилась
очень нехорошая ситуация во время наступления: взводы приблизились к
позициям врага, однако, не выдержав его огня, залегли, а это очень опасно.
Враг отлично види т их, поэтому ведет прицельную стрельбу. Все, кто остался
в живых, лежат, окопавшись в снегу, задают только один вопрос: "Где наша
артиллерия? Почему она не стреляет?" Я подполз к начальнику штаба батальона.
Он сообщает, что командира батальона Репчевского с перебитыми ногами
только что унесли на носилках в ложбину. Сам он сомневается: что делать?
Поднимать людей в новую атаку невозможно, потому что кончились гранаты.
Да и польза от них пока что невелика, потому что враг довольно далеко,
гранаты до него не долетают. Немцы ведут огонь из укрытий, из хорошо
укрепленных огневых точек. В наших рядах все больше убитых и раненых. К
вечеру бой стихает. Ночью по ложбине я добрался до командного пункта
полка, однако он уже перенесен в другое место. В избах на окраине Алексеевки
разместились штабные офицеры. Все очень удручены неудачей в первом бою,
кто-то сказал, что Мотека и Дилманас вызваны на командный пункт дивизии,
а связные и телефонисты все сообщают о новых потерях. Командиры
батальонов и рот просят артиллерийской поддержки. Началась тяжелая,
тревожная ночь, мороз крепчает, луна освещает заснеженное поле. Медсестры,
санитары - все медики из последних сил стараются помочь раненым.
Штаб готовит новую атаку. В роты и батальоны посылают связных, по
334

телефону дают новые приказы. Утром меня снова отправили в батальон. Там,
где два дня назад наш полк занимал исходные позиции, где нас бомбили
самолеты, сейчас почти никого нет. Полк по ложбине подошел ближе к немецким
позициям и атакует их окопы. В Алексеевке остались только полковой тыл и
медслужба. Снег, почерневший от взрывов бомб и мин, вытоптан тысячами
ног. Полковые резервы по ложбине подтягиваются ближе к передним линиям.
Кто-то назвал эту ложбину долиной смерти. Сейчас по ней идти несложно,
однако кто из них вернется живым-здоровым - не известно, и все же бойцы
идут и идут на передние линии. Вот вижу, передо мной по долине смерти идет
командир взвода, пожилой офицер. Вдруг он остановился, присел на снег,
огляделся и начал взмахом руки подзывать меня. Я подбежал к нему и вижу,
что он второй рукой держится за грудь. Солдатская гимнастерка мокрая от
крови. Видимо, осколок мины угодил ему в грудь, он умер через несколько
минут. Минометный обстрел не закончился. Бегу вперед и натыкаюсь на
лежащего офицера, уткнувшегося в снег. По росту и щеголеватой шинели
узнал убитого — Олега Антешко, молодого красивого лейтенанта. Я его хорошо
знал. Прибывший в полк из военного училища, он понравился всем своей
франтоватой, спортивной выправкой. Это был молодой, стройный, ладный
парень, командир пулеметного взвода. Еіце в Туле он подружился с медсестрой
Бируте. Они не скрывали своих чувс тв друг к другу, в свободное время вместе
гуляли, во время похода старались быть рядом, помогая друг друіу. было
странно и приятно видеть в этих военных условиях влюбленную пару. По
прибытии на фронт Олег был переведен в штаб полка, где был офицером
связи. И вот он лежит, не дойдя до штаба, его остывающее тело заметает снег.
Кто-то уже забрал его документы, оружие и сдал в штаб. Бедная Бируте, знает
ли она, что стало с ее любимым,
Несколько дней продолжались ата к и на позиции противника. Однажды во
время сильного минометного обстрела я залег в снег и ждал, когда прекратится
огонь. Мне было приказано передать приказ новому командиру батальона
Буторину. Вдруг рядом взорвалась мина. Взрывной волной меня подбросило
вверх, сорвало вещевой мешок, на спину посыпались комья земли. Очухавшись,
я стал искать свой вещмешок, который оказался метрах в 5-6 от меня. В
голове шумело. Я никак не мог сообразить, как буду носить вещмешок, потому
что у него оторваны ремни. Заглянув в вещмешок, я убедился, что его
содержимое — белье, сухари, кусочек мыла и сахар — на месте, новая
эмалированная миска, которую мне подавно выдали, - тоже. Однако ее пришлось
выбросить, потому что дно пробил большой осколок мины. Я шатался, меня
тошнило. Еще я заметил, что моя шинель кое-где искромсана осколками. Я
помаленьку вернулся в штаб и там в сенях одной избы сел у порога. Мои
товарищи — Костюкович, Гольдфайн — стали расспрашивать, что случилось,
почему я такой бледный. Их вопросов я не слышал и говорить не мог. Кто-то
сказал: «Его, наверное, контузило, пусть отдохнет». Только через три дня ко
мне вернулась сознание и слух, я стал искать свой батальон.
В начале марта в полк пришла хорошая весть: дивизия получает новую
технику. И на самом деле я своими глазами увидел в Алексеевке возле церкви
несколько грузовиков «студебекеров» и какую-то зачехленную установку —
335

это были известные «катюши». Ближе подходить к ним было запрещено. На
левом краю долины смерти, за холмом, солдаты ставили рядами какие-то
металлические рамы, прилаживая их под определенным углом. Грузовики
подвозили к ним деревянные ящики, в которых были большие металлические
шары с длинными хвостами цилиндрической формы. Это были реактивные
снаряды, которые называли «андрюшами». На окраине села появилось
несколько танков. Полк готовился к решающему наступлению.
Из штаба армии прибыл офицер связи и встретился с командиром полка. Я
был неподалеку, и поэтому, совсем не желая того, слышал их разговор. Офицер
связи настоятельно требовал бросить в наступление всех до единого солдат, за
исключением медперсонала. По злополучной долине смерти на передние позиции
должны были идти бойцы тыловых служб, кашевары, парикмахеры, возницы.
О новом наступлении возвестил странный, до сих пор не слышанный вой
нового оружия. После ар тиллерийского, минометного обстрела, при поддержке
танков в атаку пошли пехотинцы. Мы хорошо видели, как на вражеских
позициях взрывались артиллерийские снаряды, в воздух взметнулись фонтаны
земли, огонь, дым, а над нами медленно по установленной траектории с воем
летели мины. Вдруг обстрел прекратился, установилась тишина. Только на
передних линиях слышалась оружейная и пулеметная стрельба. С автоматом
в руках я был в небольшом окопчике месте с командиром батальона Буториным.
Он внимательно следил за передвижением бойцов и сам готовился идти вперед,
подавая ротам нужные сигналы. Шел снег. После небольшой оттепели снова
грянули морозы. В тот год март был холодным.
Вдруг мы увидели нашего известного парикмахера Рабиновича: не спеша, с
автоматом в руках, он шел вперед. Сверху шинели он набросил накидку, которая
развевалась от ветра, У нас над головами свистели пули, вокруг рвались мины.
"Рабинович, - серди то крикнул комбат, - ложись!"»Однако тот, не оглядываясь,
махнул рукой и шел дальше. Он сделал еще 30-40 шагов и был скошен пулеметной
очередью. Это был крепкий широкоплечий, сутуловатый пожилой мужчина. Весь
полк его хоров іо знал и уважал. Полковая парикмахерская, в которой хозяйничал
Рабинович, была всегда и для всех открыта. Даже когда мы шли от Тулы, Рабинович
всегда находил местечко, где можно приютиться, вытаскивал нехитрые
инструменты: котелок с горячей водой, зеркальце. В любое время он стриг и
брил бойцов, офицеров. Работал он сосредоточенно, молча, мастерски. В полку
он был незаменим. У него в вещмешке всегда были бритвенный набор, которым
он очень гордился, расческа, одеколон. Даже здесь, в Алексеевке, он успевал
управляться со своей работой. Он всегда был задумчив, печален. Как-то он
признался мне, что его тревожат письма из Средней Азии, от жены. Она все
спрашивала: «Нет ли каких-нибудь вестей от дочери, которая осталась в
Мариямполе. А что я ей мог ответить...»
Нам удалось взять передние окопы врага, однако пехотинцам не удалось
прорваться в глубь его позиций. Вся деревня оставалась у него в руках. Мы еще
несколько дней безуспешно пытались выбить врага из деревни, пока наконец
все утихло. Все, кто еще остался в живых, старались поглубже окопаться в
земле. Никто не знал, что задумает враг. Он может попытаться контратаковать.
Судя по всем признакам, здесь, в Алексеевке, он этого не собирался делать.
336

I
Пришла весна, враг активно оборонялся, однако наступать не собирался, только
бомбил наши позиции. Много отличных бойцов потеряла наша дивизия в боях
зимой 1943 года. Я узнал о гибели многих хороших и знакомых мне людей —
командира 1-го батальона старшего лейтенанта Станисловаса Вазнялиса, старшего
лейтенанта Ивана Релишкиса, политработника капитана Сильвестраса Жолнериса,
бывшего пограничника сержанта Александра Бароля, старшего сержанта Лейбы
Шульмана. Сейчас в центре Алексеевки установлен памятный камень тем, кто
геройски сражался в этих боях.
Полки дивизии не сумели взять Змиевку, однако сумели сковать силы
противника и не дали перейти ему в наступление. Первые сражения Литовской
дивизии показали, что не было должного взаимодействия между отдельными
частями. Если бы командир нашей дивизии генерал Жемайтис во время
февральского наступления 1943 года имел такие орудия, которые получил в
марте (танки, реактивные минометы, артиллерию), то, конечно, наступление
было бы намного успешнее.
Помню, как упорно мы тогда изучали новый боевой устав пехотинца: в нем
много места было отведено взаимодействию подразделений, порядку
передвижения частей во время наступления, применению огнестрельного
оружия, тому, как организова ть оборонительные бои, как вести себя в поле,
лесу, городе. Бойцов обучали воевать против танков с использованием бутылок
с горючей смесью, противотанковых ружей, связок гранат. Одновременно
вводилась новая военная форма — с погонами.
В марте, когда наступление заглохло, наш сильно поредевший батальон
занял оборонные позиции в снегах под Алексеевкой. Из Балахны из 2-го
запасного батальона пришло небольшое пополнение. Адъютант командира
батальона старший лейтенант Жданов тяжело заболел. Комбат Буторин
приказал мне исполнять его обязанности. Я с ними был немного знаком,
потому что я уже некоторое время выполнял приказы Буторина и Жданова:
писал донесения, чертил схемы, вел строевой журнал. Я хорошо знал полковую
структуру, знал всех офицеров батальона.
Утром 17 марта в расположении батальона мы увидели двух мужчин. Один
был в гражданском, а другой — худой, в очках — был одет в длинную шинель.
Командир батальона был предупрежден по телефону о появлении гостей. Он
быстро подбежал к приехавшим товарищам и вместе с ними пошел по окопам
к бойцам. Возвратившись, Буторин сказал, что он встречал председателя Совета
народных комиссаров Советской Литвы М.Гедвиласа и пожаловался на
нехватку офицеров в подразделениях. М.Гедвилас посоветовал выдвигать на
офицерские должности солдат. «Так что держись, Стасюкенас. Вопрос
согласован», - улыбнулся командир. Заместителем командира батальона по
политработе стал майор Длубовский. Полк стал чаще менять место дислокации,
но не отдаляясь от передней линии. Помню деревни Нижнее Архарово,
Веселовка, Зубково и другие. Жителям этих деревень пришлось испытать все
трудности прифронтовой жизни, но они с большим уважением и заботой
помогали нам. Устраивали на ночлег в теплой избе, топили баню, помогали,
чем могли. Солдаты с жителями тоже быстро находили общий язык. Меняли
мыло на картошку или табак.
337

Счастлив был тот, кому тогда удавалось помыться в бане, постирать одежку,
прогладить ее горячим утюгом. Когда было затишье, батальонное командование
начало организовывать помывки в бане и уничтожение вшей. Снег растаял,
просохла земля, в небе вились жаворонки, а их пение брало солдат за душу.
Появились первые подснежники. Жители ближних деревень стали думать о
земле, о севе. Однако фронт диктовал другие условия. Местные власти выселили
жителей подальше от линии фронта. Приближались большие события. Днем и
ночью по дорогам шли наши войска. Танки и грузовики обгоняли колонны
пехоты, быстро передвигалась самоходная артиллерия, а потом опять шла пехота.
В апреле 1943 года командование батальона отдало мне приказ рыть окопы
и землянки на занятом участке. На помощь нам было мобилизовано местное
население, в том числе и женщины. В короткое время нужно было подготовить
новую линию обороны. В один из солнечных дней в окрестностях Веселовки
верхом на красивом коне к нам подъехал командир полка В.Мотека. Он очень
критически отозвался о проделанной нами работе и вырытых окопах. Я доложил
командиру полка о проделанной работе и обратил его внимание на нехватку
лопат и людей. В.Мотека внимательно выслушал меня, а потом, увидев под
пригорком цветы, стал их аккуратно собирать. Он вынул из букетика один
цветок и спросил его название. Я, не долго думая, ответил: «Василек». Он
усмехнулся и тактично поправил меня: «Васильки цветут только летом,
одновременно с рожью, а это — настоящий подснежник». Мне, конечно,
стало неловко. Мотека подошел к женщинам, копавшим окопы, и разговаривал
с ними. Я не слышал, о чем они говорили. Потом он ловко вскочил на коня и
ускакал в другое подразделение.
Наш батальон был отведен на вторую линию обороны, километрах в 6-7 от
первой. Выстроив бойцов взвода в два ряда, я собирался проверять состояние
оружия: хороню ли прочищены стволы винтовок и автоматов, надежно ли
действуют замки. Вдруг заметил подъезжающие к нам несколько «виллисов».
Машины остановились неподалеку, и из них вышла группа офицеров: несколько
генералов и пять с тарших офицеров. Все в полевой маскировочной форме. Я
отрапортовал подошедшему генералу, и офицеры подошли к строю. Генерал
одобрил нашу проверку оружия и стал говорить с бойцами. Одного из них
попросил выполнить команду «на плечо!». Боец выполнил команду с карабином
не очень четко. Генерал улыбнулся и обратился к другому генералу: «Ты дай
команду, а я выполню». Нас удивило, как этот пожилой человек беспрекословно,
просто ювелирно выполнял все движения. Неподалеку в спешке были установлены
чучела, на которых бойцы отрабатывали рукопашные приемы карабином со
штыком. Генерал с оружием в руках показал, как надо наносить удары и
обороняться. Его движения были ловкими и красивыми. Офицеры еще
побеседовали с нами, пожелали успехов на ученьях, и генерал обратил внимание
солдат на безупречную чистоту оружия, которое должно быть в полной готовности
в любой момент. Позже я узнал, что это были новый командир нашей дивизии
В.Карвялис и начальник штаба подполковник Урбшас. Вместе с ними приезжали
командующий армией и представитель командования фронтом.
20 мая 1943 года, когда наш батальон стоял под деревней Панская, меня с
группой товарищей послали на ускоренные курсы Центрального фронта по
338

подготовке младших лейтенантов. Через несколько дней мы уже были в лесу
около деревни Лаврово, рядом с городом Мичурином. Прежде всего надо
было построить для взвода землянку, клуб и другие помещения. Сосен вокруг
было достаточно. Наш взвод состоял только из бойцов 16-й Литовской стрелковой
дивизии. Мы все быстро подружились. Хорошо помню самого старшего из
нас — Тамолюнаса, да и других соратников: Эжериниса, Римкявичюса,
Шпокаса, Ершова, Гракаускаса, Фейгельмана, Барчюса, двоих Васильевых..
Высокий, стройный заместитель командира роты капитан Петросян любил
гонять нас на «плацу», требуя точного выполнения строевых действий. Ему
нравились литовские строевые песни.
Вскоре курсы были переведены в город Рыльск. Через месяц состоялся
смотр взводов. Мы решили постричься наголо, подогнать новую военную
форму. Утром взвод с песней направился по главной улице Рыльска на смотр.
Жители, услышав незнакомый язык, останавливались и провожали нас
одобрительными возгласами. Смотр проходил недолго. Начальник курсов
подполковник Дубовский самую высокую оценку дал нашему, литовскому взводу.
После трехмесячных ускоренных курсов нам было присвоено звание младшего
лейтенанта, и мы были направлены в действующую армию. Меня вызвал
начальник училища и сообщил, ч то меня оставляют и назначают заместителем
командира учебного отряда. Это меня огорчило, поэтому я сказал начальнику,
что еще не готов обучать других, а кроме того я хочу вернугься в свой полк.
Начальник не принял моего возражения и не был намерен менять ужо
подписанный приказ. Так на несколько месяцев я стал преподавателем и объяснял
курсантам основы топографии, руков< ідил строевой подготовкой и стрельбами.
В июле 1944 года после расформироваі іия курсов я был направлен в Балахну,
во 2-й запасной батальон. Им командовал майор Скардис, начальником штаба
был капитан Бачюлис. Бойцы жили в хорошо оборудованных землянках. Мне
пришлось преподавать топографию п тактику офицерам запаса.
Мобилизованных на территории інш>божденной от фашистских захватчиков
Литвы бойцов направляли па обучение в город Ярцево Смоленской области,
где формировалась 50-я запасная Ли товская стрелковая дивизия. В нее вместе
с другими офицерами-резервигымп я был направлен из Балахны. Был назначен
помощником начальника 2-го отдела штаба дивизии Бориса Лунева. Я отвечал
за прием новобранцев, их размещение и распределение в дивизии. Много
хлопот возникало, когда выяснялось, что по пути из Литвы в Ярцево пропадало
более чем по десятку мужчин. Эшелоны с мобилизованными из Литвы
приходили почти каждый день.
50-я запасная Литовская дивизия формировалась в гораздо более плохих
бытовых условиях, нежели 16-я в Балахне. Началась ускоренная военная
подготовка, готовился резерв для 16-й дивизии, которая в то время участвовала
в тяжелых боях под Шяуляй. Вскоре в Ярцево стали приезжать жены, родители
родные мобилизованных.
Зимой 50-я запасная Литовская дивизия была переброшена в Литву и
дислоцирована в Вильнюсе, Укмерге, Гайжюнай, Яшюнай. В первые дни штаб
дивизии базировался в Вильнюсе, на улице Шопена, потом был переведен в
Северный городок. Дивизией командовал генерал-майор Сенкявичюс, его
339

заместитель — полковник Юргелас, а начальник штаба — подполковник
Листопадский, потом — полковник Вдовиченко. Некоторое время спустя
командиром дивизии был назначен полковник В.Мотека. В марте 1945 года 50-я
запасная дивизия была расформирована, и меня с несколькими офицерами
направили в Клайпеду, в 16-ю Литовскую стрелковую дивизию.
В марте 1945 года я прибыл в Кулдигский район Латвии и представился
командованию. Начальник отдела строевой подготовки дивизии майор
Янкявичюс по моей просьбе назначил меня в 167-й стрелковый полк
командиром взвода. В полку я встретил многих своих знакомых, которые сейчас
занимали высокие посты, были награждены орденами и медалями.
Командир роты показал мне на лесной опушке участок обороны моего
взвода. Напротив —большое ровное поле, на котором двумя рядами заложены
противотанковые мины, торчащие из-под тающего снега. Эти мины уложены
в деревянные ящики, неглубоко присыпанные землей. В моем взводе —девять
солдат. Двое из них — расчет пулемета «максим». Окопы выкопаны неглубокие
—до метра, на дне размокшая глинистая каша. Неподалеку сооружено похожее
на землянку укрытие, где солдаты отдыхают по очереди. Познакомился с
каждым солдатом взвода. Некоторые из них побывали в 50-й дивизии,
участвовали в освобождении Клайпеды.
Ночью неспокойно. С немецких позиций и из наших окопов время от
времени слышны выстрелы. Днем надо быть осторожным, не высовывать
голову из окопов. У немецких снайперов меткий глаз. Понемногу начинаю
привыкать к окопной жизни, лучше узнавать товарищей по службе, разведывать
окрестности. Бойцы поочередно ходили в окопы второй линии, где получали
от старшины продукты, патроны. Изредка для проверки к нам заглядывали
командиры роты и батальона.
Окопы мы не углубляли, потому что в них набиралась вода, чем глубже
окопы —тем больше воды. Во взвод часто приходили офицеры связи. В окопах
надо было ходить пригнувшись, чтобы не попасться на мушку снайперу.
Поэтому я предупреждал всех гостей взвода. Не все прислушивались к
предупреждениям, вели себя неосторожно и за это поплатились жизнью. От
снайперской пули погиб командир взвода младший лейтенант Викторас
Паукштис, хотевший во весь рост перейти из одной роты в другую, был
тяжело ранен командир другого взвода и убит батальонный писарь.
18 марта 1945 года командир батальона дал приказ нашему взводу атаковать
вражеские позиции. Я подошел к каждому солдату, приказал подготовиться к
бою, пулеметный расчет должен оставаться на месте и прикрывать нас огнем.
Все с тревогой ожидали начала атаки. В 10 утра в небо взлетела зеленая
ракета. Наш взвод из семи человек поднялся, и по скованному весенним
заморозку полю мы побежали вперед. Благополучно миновали две линии
противотанковых мин, приближаемся к фундаменту сожженного дома и
целехонькой печке с дымоходом. Когда мы приблизились, немцы открыли
перекрестный пулеметный огонь. Бежавший рядом молодой солдат из Шяуляй
упал на землю. «Ранен», - ударила в голову мысль, и падаю рядом с ним. Над
головой свистят трассирующие пули. Осматриваю его, цел-целехонек, только
очень испугался. Вижу, и другие солдаты залегли. Приподнявшись, даю команду:
340

«Вперед!» и бегу к развалинам дома. Обстрел усиливается, потому что огонь
открыли и автоматчики. В десятке метров от развалин сильный обстрел снова
заставляет залечь. Приказываю молодому солдату ползком добраться до
фундамента дома. А он вместо того, чтобы ползти, вскочил и кинулся бежать.
Упал замертво. В то же мгновение из-за дымохода высунулась рука немца и
метнула в мою сторону гранату с длинной деревянной рукояткой. Я успел
броситься ничком в снег, граната рванула метрах в 4-5, но меня не задело.
Опершись на локоть, бросаю в сторону печной трубы свою единственную
гранату «лимонку» и ползу вперед. В это время пуля попала мне в плечо, а
другая задела шинель на спине, но я ползу вперед. Слева вижу своих
товарищей, прижавшихся к земле. Ползу еще метров 6-7 и добираюсь до цели
— фундамента сожженного дома. Совсем недалеко, из-за печки слышу голос
немца: «Ком, ком» и смех. Немцы предлагают сдаться в плен. Лежу и думаю:
«Что делать дальше?» Рука онемела, шинель в крови, сил нет, товарищи
зарылись в снег. Еще одна немецкая граната — и мне конец.
Слева метрах в пяти вижу воронку от снаряда. Прижавшись к земле, попластунски добираюсь и скатываюсь в нее, а там — лед. Теперь, хотя по мне
ведут огонь и спереди и с боков, но в воронке я в безопасности. Держу автомат
на изготовку, пытаюсь оглядеться вокруг. Немцы, заметив мое движение, бьют
из автоматов. Замечаю, что стреляют из-за фундамента, однако самою пулеметного
гнезда не вижу. Пока я возился с автоматом, подо мной проломился лед, и я
оказался в воде. Вылезать из воды — значит подставить себя под пули. Решил
выжидать. Все больше слабею от холода и потери крови.
Решил выбираться из воронки и ползти к своим. Собрав последние силы,
переваливаюсь через край воронки и начинаю ползти. Немцы, заметив меня,
снова открывают огонь. Я замираю в снегу, стрельба смолкает. Дело идет к
полудню, ярко светит солнце, высоко над головой поют жаворонки. Думаю:
«совсем неподходящее время умирать». Оглядевшись, уже не вижу залегших
товарищей. Солнце пригрело, растопило замерзшую глину, скользко, руки,
ноги скользят, не за что уцепиться. Снова пытаюсь ползти. Вокруг пули со
свистом вонзаются в глину и тающий снег, разбрасывая снежинки, кусочки
льда и водяные брызги. Ложу, а в голове одна-единственная мысль: «Ползти,
ползти». Уже полдень, а я ложу. В наших окопах замечаю пулеметчика, который
машет мне рукой, мол, ползи быстрее. Это придает мне силы и я снова
пробираюсь вперед. Ужо ползу по деревянным ящикам противотанковых мин,
значит, окопы близко. Немцы стреляют беспрерывно. Одна пуля выбивает
дощечку из деревянного ящика поблизости, к счастью, мина но взрывается.
Наконец добираюсь до окопов, переваливаюсь через бруствер и оказываюсь
в воде на дне окопа. «Лейтенант, мы все видели, просто чудо, что вы живы», кричат они. «Где остальные?» — спрашиваю. «Вернулись вчетвером, из них
двое ранены», слышу в ответ.
Подоспевшая медсестра отрезала рукав, перевязала рапу и проводила на
перевязочный пункт. Вечерело. В просторной палатке медсанбата стояли
аккуратно застланные кровати, сновали сестры и врачи. Мне еще раз
перевязали руку, сделали укол, напоили горячим чаем. На следующий день
нас в палатке было восемь раненых. Мои солдаты получили легкие ранения:
341

один в ногу, другой в руку. Между коек взад и вперед ходил знакомый лейтенант
Гайдне. Ему оторвало правую кисть, а култышка была на перевязи вокруг
шеи. Он мне и разъяснил, что мой взвод был послан в разведку боем. До сих
пор думаю, что она, может быть, дала пользу.
После госпиталя меня направили в 10-й запасной офицерский полк в
Латвию. Жили мы по 4-5 человек на хуторах у фермеров. Чувствовали близкий
конец войны. На рассвете 9 мая 1945 года нас разбудила сильная пальба. Мы
выскочили вон из избы. Предрассветное небо освещали ракеты и трассирующие
пули. Вскоре мы узнали, то немцы сдались, война закончилась. Утром состоялся
митинг. Командир полка поздравил с победой, зачитал сообщение ТАСС.
Через несколько дней мне было дано указание явиться в штаб дивизии, она
дислоцировалась в районе Цимери-Никраце. Командиром дивизии был
назначен полковник В.Мотека. Я с радостью вернулся в свой 167-й полк,
которым командовал подполковник Баранов. Меня назначили в штаб, где я
занимался оформлением документов демобилизованным воинам старшего
возраста. Мне запомнилась первая группа демобилизованных солдат. Им
выдали чистую одежду, денежную выплату, сухой паек на дорогу. Полковое
командование тепло поздравило и торжественно проводило демобилизованных
военнослужащих в запас. Оставшиеся бойцы принялись приводить в порядок
израненную землю: разминировать поля, закапывать окопы и траншеи,
приводить в порядок могилы павших в боях.
В июле 1945 года дивизия, построившись полками, выступила маршем на
Вильнюс. Празднично, с цветами и улыбками встречали нас жители Мажейкяй.
Поставленные во дворе пивзавода столы ломились от угощения, от всего
того, чего мы давно не видели: сыр, яйца, сало, домашний хлеб, свежее
пенящееся пиво.
Когда вошли в Шяуляй, нас потрясла картина разрушений, особенно
привокзальных улиц. Казалось, что не осталось ни одного уцелевшего здания,
только колокольня костела возвышалась позади кварталов развалин. На всем
пути в Вильнюс полки останавливались в городках, что покрупнее, проходили
митинги, встречи с населением . Все восхищ ались дисциплиной,
организованностью воинов, их военной выправкой.
Дойдя до Вильнюса, дивизия расположилась в леске возле проспекта
Саванорю, где сейчас расположены завод «Вингис», железобетонных
конструкций, мясокомбинат. Штаб нашего полка разместился в конторе
кирпичного завода. На встречи с воинами приходили писатели, поэты, артисты,
ансамбль песни и танца. Спустя несколько дней дивизия, приведя себя в
порядок после долгого марша, вошла в город. Около «Белых ворот», что в
конце нынешней улицы Басанавичяус, рядом с цветочным рынком, председатель
Вильнюсского горисполкома П.Карецкас встретил командира дивизии В.Мотеку,
офицеров и солдат хлебом-солью. Собравшиеся на улицах люди приветствовали
возгласами, цветами. На проспекте с трибуны воинов приветствовали
А.Снечкус, Ю.Палецкис, М.Суслов, М.Гедвилас.
Постоянным местом дислокации дивизии стал Северный городок. Началась
повседневная солдатская жизнь в мирных условиях.

342

СЕМЕСТР ПОД НАЗВАНИЕМ ВОЙНА'
Сергей КОСТЮКОВИЧ
Война опалила нашу семью уже на второй день бомбежки Минска. Поезд
только прибыл в депо, и в него прямым попаданием угодила бомба. Погиб
машинист —мой отец. Мама, долго ожидавшая отца с работы, послала меня в
депо. Неподалеку от депо я встретил дядю, младшего брата отца. Он рассказал
о гибели отца и о том, что его похоронили в братской могиле рядом с депо,
посоветовал, чтобы мы с мамой и сестренкой поскорее уходили из Минска.
Он говорил очень серьезно, а ведь железнодорожники всегда лучше всех
знают положение на фронте.
Всего несколько дней назад я сдал экзамены за первый курс на
механическом факультете Минского политехнического института, а уже надо
срочно покидать город. По дороге* домой я все думал: говорить или не говорить
матери о гибели отца. Придя домой, я твердо решил ничего не говорить,
потому что, если она узнает правду, вряд ли мне удастся уговорить ее бросить
Минск. Я только сказал маме, что дядя велел немедленно эвакуироваться,
взяв с собой только самые необходимые вещи, а отец догонит нас в пути.
Быстро собравшись, мы пошли вдоль железной дороги — ведь мы семья
железнодорожника —в сторону Орши. Вскоре нас догнали сдвоенные паровозы
— последние, которые перегоняли из Минска подальше от врага. Мы начали
кричать машинисту, просить, чтобы он прихватил нас с собой. Он отрезал:
«Не имею права. Много вас тут идет, всех не заберешь. А чьи вы будете?»
- Мы Костюковичи!
- Какого Костюковича?
- Старшего.
Машинист ничего не сказал, только покивал головой и притормозил паровоз.
Мы вскарабкались в тендер, на уголь и накинули брезент. Под Оршей мы
нагнали эшелон с беженцами и пересели в него. Поезд пришел в Пензу, а
отсюда нас направили в Городец, па работу в колхоз. Я был комсомолец, мне
шел девятнадцатый год. Вызвали меня в горком комсомола и предложили
защищать Родину в 16-й Литовской стрелковой дивизии, которая тогда
формировалась в Городце. Так я стал бойцом противотанковой роты 167-го
стрелкового полка, где в большинстве были литовцы и только я один - белорус.
Вызывает комиссар батальона Мичюда:
- Надо учиться говорить по-литовски. Будешь среди литовцев, вместе будете
воевать. Так что надо научиться.
- Надо, значит научусь.
Приставил ко мне литовца —учителя русского языка. Первые десять литовских
слов вызубрил быстро, неплохо запомнил и десять следующих, а потом все хуже
и хуже лезли в голову непоняпіые литовские дифтонги, окончания слов и падежи.
* Из личного архива

343

Учитель, досадуя на мою непонятливость, пожаловался старшине. Этот же, чтобы
улучшить и ускорить процесс обучения, дал мне внеочередной наряд, через
некоторое время — снова внеочередной наряд.
- Нет, думаю, так не пойдет, лучше подтянуться в учебе, чем без конца
ходить в наряд. Помогли воля, сосредоточенность и хорошая память — и я
уже могу договориться с товарищами по-литовски.
Нас привезли в прифронтовую зону, в окрестности Ясной Поляны. Отсюда
пешком, по ночам, мы направились к месту дислокации. На себе пришлось
нести не только вещмешок, но и основной боевой комплект: противотанковое
ружье, весящее шестнадцать килограммов, 20 патронов к нему. По сугробам
мы брели целые две недоли, почти без сна. Без горячей пищи еще можно
выдержать, а вот без сна тяжело — просто на ходу закрывались глаза. Мы
быстро научились спать, и даже крепко, прямо на ходу. Секрет очень прост.
На марше важно за что-то уцепиться, за край повозки, в орудие, которое
тащили лошади, или просто в товарища. Идешь и спишь, иногда даже видишь
сны. Короткий крепкий сон — и ты уже снова восстановил силы.
Во время боев под Алексеевкой (22 февраля — 18 марта 1943 г.) мне
запомнилась разведка боем —одна за другой, в которые мне довелось ходить.
Много тогда погибло бойцов, с которыми я успел подружиться и с которыми
делился куревом. Я не курил. Кстати, не курю до сих пор, а махорку получал,
как и все бойцы.
Свою долю я высыпал на грубо сколоченный в землянке стол, и бойцы
взвода прежде всего выкуривали мою махорку. Может, это совместное курение,
хоть я и не курил, и сблизило нас. Все мы горько переживали смерть каждого
товарища.
Первую боевую награду я получил в начале июля 1943 года, когда наша
дивизия учас твовала в боях на Орловско-Курской дуге. Мы тогда десять дней
держали оборону, выдержали артиллерийский обстрел немцев, авианалеты,
танковые атаки. ( 'ейчас, когда говорят об известном танковом сражении, чаще
всего упоминаю тдеревню Прохоровку. А ведь плацдарм, на котором проходило
это сражение, одним краем упирался в Прохоровку, а другим — в
железнодорожную станцию Змиевка. Ту самую Змиевку, которую атаковали
бойцы нашей дивизии.
Вернусь к своей истории. Наш взвод противотанковой роты, продвинувшись
вперед, устроив и замаскировав огневые точки, был готов отражать атаку врага.
Мы залегли в пятнадцати-двадцати метрах друг от друга Утром немцы начали
атаку. В разгар боя я не заметил, что расстрелял весь свой запас патронов.
Оглядевшись, заметил, что рядом сосед сник со своим противотанковым ружьем.
Подполз к нему и, увидев, что уже ничем не могу ему помочь, забрал почти
полный комплект патронов. Ползу назад, на свое место и вижу, что мои товарищи
ползут назад. Приказа отступать я не получал, поэтому не могу самовольно
покинуть позицию. Расстреляв весь комплект патронов, под вечер я вернулся
ползком в свои окопы. Только успел смолотить кашу с мясными консервами,
слышу: «Костюковича вызывает командир батальона». Повесив нос, пытаясь
вспомнить, что я мог натворить, прощаюсь с бойцами взвода. Ведь командир
батальона просто так, без дела не вызывает. Докладываю командиру батальона.
344

- Товарищ Костюкович! Хорошо, солдат, стреляешь. Видел, что ты подбил
танк. Награждаю медалью «За отвагу». Начальник штаба, оформи
соответствующие документы.
Во время Орловско-Курской битвы произошла еще одна перемена в моей
жизни. В нашей противотанковой роте я один закончил один курс института,
хорошо знал русский язык, поэтому командир роты просил меня написать
донесение в штаб полка о результатах прошедшего боя. Позже командир
роты рассказал мне, что начальник штаба полка, поинтересовавшись у него,
кто пишет донесения, попросил прислать рядового Костюковича в штаб полка.
Так я получил повышение до должности писаря штаба полка. Моей задачей
было писать донесения в штаб дивизии, сообщать о наших результатах. Вскоре
я стал летописцем полка, потому что начал писать книгу «Боевой путь полка»,
в которую записывал события каждого дня, не пропуская ни самого маленького
события. Мне было присвоено звание старшины и я был назначен в
оперативный отдел штаба полка для секретной шифровальной работы. Это
была офицерская должность, поэтому начальник штаба, созвав своих
помощников капитанов, попросил их относиться ко мне как к офицеру. Этого
он мог и не говорить, потому что я уже успел со всеми подружиться, и
никогда не было никаких конфликтов.
Во время Невельской операции мне довелось вблизи видеть, как вел себя
командир полка В.Мотека в решающем сражении у местечка Борок, когда
наши отбивали вражеские контратаки. Верхом на белом коне он скакал из
одного батальона в другой и со спокойным выражением лица в самых
драматических ситуациях подбадривал бойцов, всем своим видом словно говоря:
«Не бойтесь, парни, смелее». У В.Мотеки была настоящая военная жилка. В
любое время суток всегда аккуратный, отглаженные брюки, белоснежный
подворотничок, начищенные сапоги. Бойцы уважали и любили командира
полка за сдержанную строгость и требовательность, справедливость. Заметив
неряшливого солдата или офицера, вызывал перед строем и, отругав, давал
двое суток ареста. Младшим офицерам старался внушить мысль, что война —
их профессия, воевать — это их работа. И надо быть готовым свою работу
выполнять хорошо.
Из-за упорных боев снабженческие службы не могли вовремя доставлять
продукты. Бойцы уже несколько суток были без еды. Хмурый В.Мотека отдал
своего коня кашевару, приказав ( вари ть солдатам горячее. Когда мы отбросили
немцев на их прежние позиции, к нам подтянулись тыловые обозы, мы могли
поесть досыта. Особенно вкусны были консервированные шпроты, которые
мы ели впервые.
Весной 1944 года немцы устроили против нашего полка провокацию. На
немецких позициях появился крытый грузовик с репродукторами наверху.
Ночью на нейтральной полосе они установили громкоговори тели. В утренней
тишине раздались советские марши, народные песни. Потом неожиданно из
громкоговорителей донеслась литовская речь. На чистом литовской языке
диктор стал приглашать нашего командира полка В.Мотеку прийти на
нейтральную полосу поговорить с братом. Оказывается, брат В.Мотеки воевал
на стороне Вермахта, и немцы, воспользовавшись ситуацией, устроили
345

спектакль, рассчитывая, что наш командир полка не только будет отстранен
от должности, но может быть и арестован.
Мы открыли огонь по автомашине и громкоговорителям из всего оружия.
Наша стрельба не достигла цели, потому что грузовик был довольно далеко, а
громкоговорители замаскированы в ложбинках, и пули и осколки их не
доставали. Командование дивизии нашло другой выход. На наши позиции
приехала радиофицированная машина политуправления армии с мощными
громкоговорителями и устроила немцам такой «концерт», что они вскоре были
вынуждены ретироваться. Насколько мне известно, этот инцидент для нашего
командира полка не имел никаких последствий. (Последствия были после
войны. — Прим. В.С.).
Под Шяуляй нашей дивизии пришлось отражать особенно яростные контратаки
немцев, которые старались отбить у нас город. Когда роты и полки заняли свои
оборонные позиции, В.Мотека в самый разгар натиска немецкой пехоты и танков
верхом на белом коне, не кланяясь пулям и осколкам, появлялся то на одном, то
на другом участке, подбадривал солдат. Под ним пал раненый конь, командир
пересел на другого. В этом бою В.Мотека отличился неординарным решением.
Он обратился с просьбой к зенитчикам из другой части, которые прикрывали
позиции полка от вражеской авиации, чтобы они помогли отразить танковые
атаки противника. Зенитчики затащили свои орудия на небольшую высотку и,
опустив стволы в горизонтальное положение, ударили прямой наводкой по танкам.
Такого я еще не видел: от разрывных зенитных снарядов немецкие танки
раскалывались, как ореховая скорлупа, вверх летели охваченные пламенем
танковые башни. Зенитчики здорово постарались и очень нам помогли, за что
им благодарность на всю жизнь.
После сражения под Шяуляй изменилась моя должность — я стал
помощником начальника штаба полка по шифровальной работе. Начальник
штаба уже давненько предлагал направить меня в офицерское училище. Еще
в конце декабря 1943 года мне и еще нескольким бойцам полка было
предложено отправиться на ускоренные курсы младшего офицерского состава
Центрального фронта. Многие согласились, а мне удалось убедить командование
не отправлять меня. Я мечтал вернуться после войны в Минск и продолжить
учебу в политехническом институте. Я обратился к своему непосредственному
начальнику Льву Владимирову с просьбой не показывать мое личное дело
при отборе кандидатов в это училище. Он так и поступил. Я с благодарностью
вспоминаю этого удивительного человека, которого уже давно нет среди нас.
В результате быстрого и мощного наступления Советской Армии Клайпеда
была освобождена за два дня. Неожиданности подстерегали нас уже в самом
городе. Беды начались, когда стали взлетать на воздух дома, в которых были
заложены мины замедленного действия. Пришлось в срочном порядке вывести
полки в предместья, а за дело взялись саперы.
Штаб полка разместился в отдельном здании. В отведенной мне комнате в
сейфе я хранил знамя полка, секретные документы, шифровальные ключи;
сидя за письменным столом, писал донесение в штаб дивизии. У дверей на
карауле стояли два автоматчика. Вбежавший минер сообщил, что здание
заминировано, уже сработал часовой механизм, и мину уже невозможно
346

I

обезвредить. Нужно срочно покинуть помещения. Я огляделся: моих часовыхавтоматчиков уже нет —как ветром сдуло. Что делать с сейфом? Одному мне
его не поднять и не снести вниз со второго этажа. Бросить не могу, за него
головой отвечаю. Кое-как, собравшись изо всех сил, подтаскиваю сейф к окну
и сталкиваю его со второго этажа. Сам за ним вслед. Вскоре здание взлетело
на воздух.
Окончание войны нас застало в Курляндии. Радости не было границ, мы
палили в воздух из всего оружия, обнимались и целовались, поздравляя друг
друга. Начался новый этап. По оговоренным в Берлине условиям капитуляции
немецких войск, полк Советской Армии должен был принимать капитуляцию
стоявшего перед ним полка Вермахта. Командир полка назначил группу из
четырех военных-парламентерев, в которую вошли офицер связи, заместитель
командира полка, заместитель начальника штаба и я — шифровальщик. Нам
было приказано встретиться на нейтральной полосе с офицером Вермахта: в
его сопровождении перейти немецкие позиции и с командованием их полка
оговорить место и детали принятия капитуляции. Нас встретили в окопах
построившиеся немецкие солдаты с автоматами на груди. Расступившись,
они пропустили нас в тыл. Командира полка не было, может, сбежал, а может,
погиб. Переговоры вел заместитель командира полка. Мы подобрали площадку,
оговорили время. Пока мы работали, стало темнеть. Провожавший нас офицер
предложил остаться ночевать. Будем возвращаться в темноте, а какому-нибудь
эсэсовцу вдруг придет в голову открыть стрельбу — все будет испорчено. Я
связался со своим полковым начальством, чтобы узнать его мнение. В
телефонной трубке были слышны веселые оживленные голоса. Наконец
раздался голос начальника штаба — действуйте по своему усмотрению.
Посоветовавшись, мы решили заночевать.
Перед этим нас пригласили поужинать в офицерской столовой. Когда мы
вошли, несколько ужинавших там офицеров встали и, вскинув руки,
приветствовали нас по-нацистски. Когда совсем стемнело, нам дали под ночлег
уютную землянку, поставили часовых. Всю ночь мы не сомкнули глаз, говорили
и все сомневались: действительно ли это окончательная и безоговорочная
капитуляция немцев. А если не удастся договориться — снова начнется
перестрелка, а мы в тылу у врага? Ночь прошла спокойно. Утром нам дали
легковую машину и в сопровождении уже знакомого офицера мы вернулись
к своим. Офицер предлагал заехать на склады. Мы поинтересовались, с какой
целью, на что он ответил, ЧТО надо прихватить «шнапса», продуктов — ведь
надо же нам отпраздновать победу. Закинув со склада в машину ящик коньяка
и несколько коробок продуктов, мы вернулись на свои позиции.
На протяжении целого месяца мы принимали капитуляцию воевавшего
против нас полка. Все проходило с немецкой точностью и аккуратностью.
Капитуляция проходила у немцев в тылу, поэтому они выставили своих часовых,
оберегая себя и нас от случайной стрельбы. По спискам, представленным
командирами батальонов, каждый солдат и офицер представлялся, складывал
оружие и вставал в колонну военнопленных. Когда выстраивалась большая
колонна пленных, ее в сопровождении наших автоматчиков вели в тыл нашего
полка. Мы разоружали только полк Вермахта. У него в тылу были еще и
347

власовцы, полицаи, беженцы. С ними мы не возились. Выполнив свою работу,
мы пропускали части НКВД, которые продолжали работу.
В дивизии я прослужил до сентября 1945 года. В соответствии с приказом
Сталина, в первую очередь демобилизации подлежали военные, которые
прервали учебу в высших учебных заведениях и не имели офицерского звания.
В октябре я уже снова учился на втором курсе Минского политехнического
института, который недавно вернулся из эвакуации. Моя верность родному
институту и старания Льва Владимирова увенчались успехом: я снова изучал
технологию машиностроения. Окончив учебу в 1949 году, остался преподавать
в институте, где работаю по сей день.
К печати подготовил В.Станчикас

348

ИЗ КНИГИ «ПОВОРОТЫ СУДЬБЫ»*
Вульф ВИЛЕНСКИЙ
Пятеро выпускников нашего училища, в том числе — и я, получили
назначение в 249-й стрелковый полк. Назначенный командиром нашего полка
полковник Шуркус и начальник штаба полка майор Битинайтис еще не прибыли
в полк. Старшим по званию и должности пока был заместитель по снабжению,
участник гражданской войны, литовец по национальности, но не знавший ни
одного слова по-литовски, майор запаса Янулионис. <...>.
Майор Янулионис послал меня в штаб дивизии к подполковнику Мотеке,
чтобы получить указания о дальнейшей работе. «Он тебе все объяснит. Это
подполковник штаба Литовской армии, очень грамотный офицер», напутствовал меня комполка.
В штабе дивизии я представился начальнику штаба - высокому, подтянутому,
аккуратно одетому офицеру со строгим лицом. Он меня довольно кри тически
оглядел и, сильно заикаясь, спросил, откуда я родом. Я на него смотрел с
большим почтением и все время стоял по команде «смирно». На его вопрос я
ответил, что родом из Каунаса, при атом добавив, как это было принято в
Литовской армии, «тамста», то есть «вы», и называл его не подполковником,
а полковником. «Ты что, служил в Ли товской армии?», - удивленно, еще больше'
заикаясь, спросил Мотека. «Так точно, товарищ полковник!» - с удовольствием
отчеканил я и по старой привычке' вытянулся в струнку. Мотека просиял,
очень доброжелательно пожал мне руку и предложил сесть. Так завязалась у
меня дружба с исключительно храбрым человеком, прекрасным командиром,
честным воином. Мы вместе прошли всю войну, приходилось быть рядом с
ним и в его подчинении. Уйдя из штаба дивизии и став 1-го мая 1942 года
командиром 167-го стрелкового полка, он на этом посту добился больших
успехов и законно считался лучшим полковым командиром дивизии. Под его
руководством 167-й стрелковый полк, единственный в дивизии, был награжден
орденом боевого Красного Знамени именовался Краснознаменным полком.
После войны полковник Мотека стал командиром 16-й Литовской дивизии, а
я к тому времени стал командиром 167 го стрелкового полка. Полковник Мотека
пользовался большим авторите те>м в дивизии, был уважаем и любим солдатами,
хотя строгость его тоже была всем известна. Евреев он не любил, но о тносился
к ним с уважением и не жалел наград для отличившихся воинов еврейской
национальности.
Таким был начальник штаба дивизии. А я, лейтенант с недельным стажем,
должен был сформировать штаб полка, что представлялось мне задачей почти
невыполнимой... <...>.
Полковник Мотека меня напутствовал: «Особенно береги гербовую печать
‘Вульф Виленский. Повороты судьбы. Книга воспоминаний. Издательство «Кахоль
Лаван» Иерусалим, 1986

349

полка. За ее потерю...» Договаривать не было нужды, я и так все понял. Узнав,
что я пришел пешком, и желая показать расположение ко мне, он велел
ординарцу отвезти меня на своей «персональной» повозке в Балахну.
Итак, я начальник штаба 249-го стрелкового полка. <...>.
Но наконец прибыл и приступил к исполнению своих обязанностей наш
командир полка полковник Шуркус — прекрасный человек, обаятельный и
всегда веселый. Шуркус стал настоящим отцом всего полка и нас всех называл
своими детьми. Он в свое время служил в старой царской армии младшим
офицером и отлично говорил по-русски. Вообще он больше был похож на
учителя, чем на военного. Говорил негромко, мягко и учтиво, независимо от
того, с кем. Если допускал, что собеседник не совсем его понял, то он винил
себя. «Очевидно, голубчик, я не сумел тебе четко объяснить, поэтому ты не
все уловил, что я хотел сказать», - говаривал он в таких случаях.
Прибыв в полк, Шуркус вручил мне, как начальнику штаба, предписание о
его назначении командиром 249-го стрелкового полка и велел оформить это
приказом по полку. Я сделал это быстро, так как имел уже некоторый опыт —
писал приказ по полку №1 (ныне он хранится в Центральном архиве
вооруженных сил СССР). <...>.
Прибыл начальник ип аба полка майор Литовской армии Бронюс Битинайтис.
До войны он тоже учился в Академии генерального штаба Литовской армии,
но не успел ее закончить. Несмотря на войну, он всегда ходил в начищенных
сапогах, чисто выбри тый. Я был назначен начальником разведки полка, то
есть заместителем начальника штаба по разведке. В моем подчинении были
два взвода: конный и пеший. Особенно я любил своих конников во главе с
красавцем, бывшим сверхурочным унтер-офицером Литовской армии, а теперь
младшим лейтенантом Йонасом Шутасом. Во взводе конников у меня была
собственная верховая лошадь. Разведчики в этом взводе были все как на
подбор. <...>.
19 января 1943 года дивизия несколькими ночными маршами передисло­
цировалась в Глебовский район. Идти было очень тяжело. Снег валил
круглосуточно, а пурга занесла все дороги, трудно было ориентироваться на
местности. Мороз становился крепче с каждым часом. Но и на этот раз мы
вовремя прибыли в назначенный район. Мы уже находились во фронтовой
полосе. Отчетливо слышалась артиллерийская канонада. Где-то впереди и не
очень далеко шла артиллерийская дуэль. Не успели мы как следует отдохнуть,
как был получен приказ на переход в районе поселка Русский Брод, и опять
шли по ночам. Нервы были на пределе. Толстый слой снега покрыл все
дороги, изрытые танковыми іусеницами. Все больше людей выходило из строя
из-за истощения и обморожения. С большим трудом мы дотащились до Русского
Брода. Там почти не оказалось целых домов. Все было разрушено. А мороз
был очень сильный. Из-за плохих дорог отстали транспорты с продовольствием
и боеприпасами. Началась уже известная мне неразбериха фронтовой жизни.
В Русском Броде дивизия оставила немало людей, не сумевших выдержать
огромного напряжения. Среди них был и начальник штаба дивизии полковник
Киршинас, бывший офицер Генерального штаба Литовской армии. Он умер
от сильного сердечного приступа...
350

Кое-как отдохнув и немного приведя себя в порядок, мы получили приказ
на переход в Дросковский район. Нам казалось, что переходам этим не будет
конца, и мы так и будем всю войну переходить из одного района в другой. Но
на самом деле мы уже вплотную подошли к местам предстоящих боев. <...>.
Мы с трудом плелись по заснеженным дорогам Дросковского района. Часто
делали привалы, так как силы были на исходе, а многое приходилось нести на
себе, поскольку транспорт дивизии безнадежно отставал. 17 февраля мы
прибыли в Дросковск. Никаких следов от некогда большого села не осталось.
<...>.
17 февраля был получен приказ на переход в район Алоксеевки. «Опять
переход!» - ворчали мы, не зная, что идем к месту гибели многих наших
воинов. <...>.
18 февраля 16-я Литовская дивизия вошла в состав 48-й армии Брянского
фронта, а 19-го уже был получен приказ командующего войсками этой армии
о сосредоточении частей дивизии в районах Алексеевки, Золотого Рога,
Троицка, Протасова.
Новый переход был выше всяких человеческих сил, и все мы были уверены,
что живыми до указанного района не дойдем. Дороги занесло снегом,
автомашины буксовали, артиллерии застряла. Люди тащили на себе снаряды,
мины, тяжелые пулеметы и боеприпасы. Отстали орудия крупного калибра,
повозки с боеприпасами и продовольствием... В указанный нам район мы
прибыли обессиленными и голодными. <...>.
Согласно этому приказу 16-я Литовская стрелковая дивизия должна была
заменить части и подразделения 600-го стрелкового полка 143-й стрелковой
дивизии и остатки 6-й гвардейской стрелковой дивизии и, наступая в
направлении железнодорожной станции Змиевка, овладеть ею. Далее дивизия
должна была наступать в направлении на Орел через населенные пункты
Нагорное и Хорошевское, а также через высоту 242.7.
Против нас оборонялись остатки немецкой 45-й пехотной дивизии и
подразделения недавно переброшенный на этот участок 101-го пехотного и
501-го минометных полков авиадесантной дивизии. Они хорошо окопались на
позициях, оборудовали их противотанковыми узлами, а также сильным
артиллерийским прикрытием с неограниченным количеством боеприпасов. И
землянках у немцев было тепло и уютно. Питание — регулярное и
безукоризненное. Впереди, на подс тупах к первой траншее, было протянуто
три ряда проволочных заграждений, а у самой траншеи тянулся высокий вал
из снега, облитого водой. В валу были сделаны бойницы, из которых торчали
пулеметы и автоматы. Немцы, попивая кофе, расстреливали наших
наступающих солдат в упор. Видны были также вкопанные в землю танки.
Ночью мы пошли сменять части 6-й гвардейской дивизии, а утром уже
должны были наступать. Я отправился принимать траншеи 1-го батальона.
С большим трудом я нашел в темноте командный пункт батальона. Там
находились заместитель командира батальона (комбат был убит) и несколько
командиров рот. В сырой землянке горела печка, а на самодельном столике
стояла лампа, сделанная из снарядной гильзы. Со мной были наши командиры
рот. Я сказал командиру батальона, что удобнее всего, если каждая наша рота
351

будет сменять их роту. Это позволит нам уже утром перейти в наступление.
«Да вы же еще ни разу не видели переднего края! Как же вы будете
наступать?», - удивился гвардеец, который уже долго здесь находился. «Утром
и увидимся!», — ответил я. Командир батальона гвардейцев печально
улыбнулся. Только позже я понял, что означала его печальная улыбка. Мое
предложение, чтобы рота сменяла роту, было принято, и командир гвардейцев
стал отдавать нужные распоряжения. «Сергей! — обратился он к командиру
роты. — Сколько у тебя людей?» «Шесть!», - отчеканил младший лейтенант,
совсем молоденький парень в грязном черном полушубке и шапке-ушанке.
Мне показалось, что я ослышался, но промолчал. Не могло же быть в роте
шесть человек! У нас столько было в одном отделении. «А у тебя, Алексей? », спросил комбат другого командира роты. «Восемь! — отчеканил другой
лейтенант, но тут же поправился: -Это вместе со мной!» В 3-й роте оказалось
десять человек, тоже вместе с командиром. Я спросил у командира батальона,
сколько же всего в батальоне людей. Он долго шевелил губами, видимо, чтото подсчитывая, и наконец выдавил из себя, что в батальоне в настоящее
время должно быть не менее тридцати пяти человек. «А в полку сколько?», спросил я. Он этого точно не знал, но полагал, что там должно быть на менее
ста пятидесяти человек. Когда я ему сказал, что в нашем батальоне более
семисот человек, он присвистнул, но не удивился, только вздохнул и сказал,
что неделю тому назад у них в батальоне тоже было не менее пятисот человек.
«Но сейчас, после такой «мясорубки», мало осталось!», - закончил он со вздохом.
Всю ночь мы ползли но бесконечным глубоким траншеям. Стоял страшный
мороз, а погреться было негде. Изредка немцы освещали нас ракетами и на
всякий случай нус кали в нашу сторону очереди трассирующих пуль. Наконец
мы рассредоточили людей по пустым траншеям, где все-таки было теплее,
чем на откры том ветру, и доложили в штаб полка о занятии исходного
положения. Вскоре мы приспособили нашу землянку для работы и жилья.
Особенно уютно устраиваться не стоило, так как завтра мы собирались
переходить в наступление. Мы полагали, что сумеем выкурить немцев из
теплых блиндажей и самим занять их. Но, как говориться, человек полагает, а
Бог располагает...
В соответствии с приказом солдаты вышли из строя из своих траншей и
заняли исходные позиции как можно ближе к противнику. Следовало окопаться,
чтобы понести как можно меньше потерь от огня противника, но земля была
замерзшая, и наши маленькие солдатские лопатки не могли пробить ее. И в
сорокаградусный мороз наши солдаты лежали почти на открытом поле, их
было отлично видно со стороны немцев, ибо они выделялись как черные
точки на белой земле. Немцев же вообще видно не было, их полностью
загораживал снежный вал.
Наступление было назначено на 9 часов утра 22 февраля, когда уже стало
светать и было видно, куда наступать. Но и немцам стали хорошо видны наши
наступающие цепи. В соответствии с полученными указаниями в наступление
должны были перейти одновременно все соединения 48-й армии. Мы ждали
общего сигнала, но его все не было, люди настолько замерзли, что уже были
согласны на все, лишь бы только двинуться вперед. Говорили, что ждут
352

появления нашей авиации, чтобы компенсировать молчание артиллерии, у
которой отсутствовали боеприпасы.
И вот авиация появилась в небе, но это была ... авиация противника. В
пикирующем полете девятнадцать немецких самолетов бомбили и
расстреливали наших людей, прижавшихся к земле. На снегу оставались
трупы <...>.
С батальонного наблюдательного пункта мы видели, как солдаты прикрывали
головы руками, когда на них сыпались немецкие бомбы и поливал огонь
пулеметов, из которых стреляли немецкие летчики. Открыла огонь и немецкая
артиллерия. Она пристрелялась заранее, и артиллерийские снаряды из пушек
и танков точно ложились в цель. От них, так же как и от авиации, спасения
абсолютно никакого не было. Как только кто-нибудь пытался подняться, его
тут же накрывал пулеметный огонь из бойниц снежного вала. Только с
наступлением темноты отвели мы оставшихся в живых солдат обратно в окопы,
чтобы хоть немного согреться, а убитых и раненых притащили к своему
переднему краю — кого-то похоронить, кому-то оказать медицинскую помощь.
Так закончился первый день нашего пребывания на фронте. Мы не только не
заняли железнодорожную станцию Змиевка, но даже и не подошли к переднему
краю обороны немцев.
23 февраля опять повторилось то же самое. Сигнала для наступления снова
не было, хотя людей опять вывели на это проклятое голое место для атаки. I Іо
зато немецкие самолеты с присущей им аккуратностью появились над полем
боя, как и вчера, ровно в 11 часов утра, и все повторилось по вчерашнему
сценарию.
24 февраля после легкой артиллерийской подготовки (не хватало снарядов)
части дивизии перешли в наступление'. Но какое это было наступление?!
Мало кто дошел до проволочных заграждений, большинство было убито или
ранено еще в нейтральной полосе1. I Іе'ке>те>рые смельчаки добрались до
проволоки, но так и остались на ней висеть — мертвыми. Подразделения 167го полка наступали при поддержке се'ми танков, и последним удалось
прорваться на западную окраину село I Іагорное, но, оказавшись без пехоты,
танки повернули назад. Пехота же1, встреченная сильным пулеметным,
артиллерийским, минометным и пушечным огнем из закопанных танков, д а л е к о
не пошла, а залегла перед проволочными заграждениями. Там она стала
хорошей мишенью для противника, расстреливающего ее в упор. Наши потери
были колоссальны, но никто и но собирался вмешиваться в унич тожение
людей. Командование 48-й армии приказывало во что бы то ни стало прорвать
отлично организованную оборону противника, но пальцем о палец не ударило,
чтобы обеспечить это наступление артиллерией и авиацией. Мясорубка
продолжалась.
Никто уже не требовал от дивизии наступать на Орел. Никто уже не
настаивал на взятии станции Змиевка. Требовали хотя бы прорвать оборону
противника и занять поселки Нагорное и Хорошевское, но и этого мы не
смоги сделать. <...>
В то памятное утро мы с командиром батальона находились на
наблюдательном пункте. Рядом с нами был пустой подвал, и я велел связисту
353

спуститься туда с телефонным аппаратом полковой связи. Но немцы уже
засекли наш командно-наблюдательный пункт и стали его усиленно
обстреливать. Когда мы попали в «вилку», то есть снаряды немецких
шестиствольных минометов стали сначала рваться позади нас, а затем —
впереди, я уже точно знал, что скоро дойдет очередь и до прямых попаданий.
В это время командира батальона позвали к полковому аппарату, и он спустился
в подвал. Через минуту он вызвал туда и меня, так как со мной хотел говорить
начальник штаба полка. Но я спуститься в подвал не успел. Недалеко от меня
взорвалась 160-миллиметровая мина, и я почувствовал сильную теплоту в
правой ноге. Я успел подумать, что слава Богу, ничего не случилось с левой
ногой, которая до сих пор побаливала. Через несколько секунд я потерял
сознание. Когда очнулся, то увидел рядом с собой обезглавленное тело. Это
был писарь батальона ефрейтор Пухарт, я узнал его по золотым часам на
руке. Я попытался встать, но не смог. Нога горела огнем. Точнее, боль обжигала
все правое бедро, из которого фонтаном била горячая кровь. С большим трудом
меня перевязал санинструктор батальона, который находился рядом, и только
чудом не пострадал. <...>.
Наша дивизия за это время еще не раз участвовала в боях. При поддержке
семи танков, отошедших назад из села Нагорное, подразделения 156-го полка
все-таки овладели важной в тактическом отношении высотой 242,7 севернее
Хорошевского и закрепились там. Мощным огнем противника дальнейшее
продвижение полка было приостановлено. Решением командующего 48-й армией
дивизию перевели на другой участок, чтобы наступать в направлении деревни
Никитовка, овладеть ею и выйти на рубеж реки Неручь. Но и на этот раз успех
не сопутствовал частям дивизии. В ночь с 27 на 28 февраля нам на смену
пришли подразделения 6-й гвардейской дивизии, которая получила значительное
пополнение'. Мы же были сейчас в положении гвардейцев, когда совсем недавно
сменяли их. В наіних стрелковых ротах уже насчитывалось столько людей, сколько
было тогда у гвардейцев, может быть, - лишь немногим больше.
6 марта части дивизии перешли в наступление в направлении деревни
Никитовка, однако снова ничего не добились. В течение двух недель
продолжались бои по прорыву обороны немцев. Но, естественно, что без
соответствующей артиллерийской подготовки, без авиации, а только с криками
«ура», никакие атаки не имели успеха. Немцы оборонялись умело, надежно, и
победа была на их стороне.
Огромные потери и ничтожные результаты этого наступления заставили
командование 48-й армии вывезти дивизию во второй эшелон армии и
сосредоточить в районе населенных пунктов Кубань, Залипаевка и Федоровка.
Части были размещены в землянках и в домах местных жителей. Вскоре
прибыло новое «пушечное мясо» из 2-го Литовского запасного батальона,
было приказано провести с ними занятия и готовиться к новым боям. На
многочисленных занятиях с офоцерами были разобраны недостатки
наступательных боев в феврале. Недостатки почему-то оказывались
исключительно нашими, о бестолковости высшего командования никто ни
слова не говорил. Выходило, что мы и есть главные виновники безуспешных
февральских боев.
354

Вина за поражение не лежит на воинах дивизии. В страшных условиях они
показали храбрость и выдержку.
Отлично работала медицинская служба. Санитары и санитарки
круглосуточно, без всякого отдыха, оказывали медицинскую помощь на поле
боя, под огнем противника, и немало из них было ранено и погибло. Помню,
как санитар нашего батальона Бенцион Шломович перевязывал руку
автоматчику Ионе Заксу, но в это время пуля попала Заксу в глаз, и его
срочно отправили в санитарную роту. Тогда Шломович кинулся к развалинам
какого-то сарая, где лежала группа раненых. Когда он добрался до сарая,
рядом взорвалась мина и тяжело ранила солдата В.Кагана. Шломович хотел
помочь ему, но большой осколок другой мины пробил грудь о тважного санитара,
задел легкое и прошел в нескольких миллиметрах ниже сердца. Благодаря
стараниям прекрасного хирурга доктора Пташека и его супруги, старшей
хирургической сестры Сары Пташек, Бенциона Шломовича удалось спасти,
и сегодня он живет в Израиле. В стране находится также Иона Закс,
лишившийся тогда левого глаза. Добавлю еще, что санитарную сумку Шломович
принял у Сони Ивинските после' того, как ее контузило. Упомяну еще Хану
Московия, Иду Итенгайте и Фаину Гальперину, славных героических девушек
нашего полка. <...>.
Когда я вернулся в свой полк, дивизия уже находилась во втором эшелоне
48-й армии и занималась боевой подготовкой. Я сразу же приступил к
исполнению обязанностей начальника штаба батальона. Командование'
батальона было на месте. Командовал батальоном по-прежнему капитан
Станисловавичюс. Перемены произошли в подразделениях. Почти все ротные
командиры были новыми, так как старые' были убиты или ранены. В живых
остались только командиры минометной и пулеметной рот, которые свои
подразделения в атаку не водили. В стрелковых и пулеметных подразделениях
вышло из строя более семидесяти ни ти процентов воинов. На их место прибыли
из Балахны необстрелянные, пс' участвовавшие ранее в боях солдаты и
сержанты, и требовалось серьезно го товить их к предстоящим боям. Времени
же было мало. Мы находились в действующей армии и должны были в любой
момент быть готовыми к боевым действиям. Об этом нам неоднократно
напоминал новый командир нашей дивизии генерал-майор Владас Карвялис,
грамотный и толковый командир. До войны, в звании полковника, он закончил
с отличием в Чехословакии Пражскую академию Генерального штаба и в
тридцать семь лет стал самым молодым генералом Литовской армии. Перед
установлением Советской вла< ти в Ли тве Карвялис был начальником Академии
Генерального штаба Литовской армии.<...>.
В памятный день 22 июня 1943 года нашу дивизию постп ил командующий
Центральным фронтом, генерал полковник (впоследствии Маршал Советского
Союза, в также Войска Польского) Константин Рокоссовский. Он побывал в
батальонах нашего полка, беседовал с офицерами и солдатами, осматривал
подготовленные позиции. <...>.
В тот день, о котором я рассказываю, мы окружили нашего командующего
фронтом и с удовольствием отвечали на его вопросы. Он говорил спокойно,
улыбался, и видно было, что командующий доволен. Начальник политотдела
355

дивизии весьма патетично заверил его, что «воины-литовцы с честью выполнят
приказ родины и командующего фронтом». Командир же дивизии генералмайор Карвялис каким-то образом был оттеснен своим политическим
заместителем на задний план. <...>.
Генерал Карвялис, ранее уже встречавшийся с Рокоссовским, спокойно и
немногословно доложил, что все подготовлено к упорной обороне и дивизия
приложит все усилия, чтобы выполнить поставленную задачу. «Спасибо!» сказал командующий Центральным фронтом и на прощание подал командиру
дивизии руку. <...>.
В 4 часа 20 минут 5 июля около ста двадцати бомбардировщиков противника
затмили чистое небо над позициями дивизии. Группами, на бреющем полете,
они бомбили наши позиции. По сигналам из самолетов открыли огонь и орудия
гитлеровской артиллерии. Артподготовка длилась больше часа. Вся земля дрожала
от разрывов бомб и снарядов. Казалось, этому аду не будет конца. Но вот
артиллерия перенесла огонь в глубь нашей обороны, и на поле боя появилась
немецкая пехота, сопровождаемая танками. Их прикрывали с воздуха немецкие
штурмовики. На участке наступления 156-го полка, хотя пехота противника и
поддерживалась двадцатью танками, немцы успеха не добились. Огнем
артиллерии, танков и самоходных орудий противнику был нанесен большой
ущерб, и немцы были вынуждены отойти на исходные позиции.
Наибольшего успеха противник добился на главном направлении, то есть на
участке обороны 167-го полка. Первая удача ждала их в районе «семидвориков»
(так мы называли семь дворов, оставшихся от большой деревни). <...>.
К 13 часам 30 минутам 5 июля большая группа немецких автоматчиков при
поддержке восьми танков атаковала позиции 1-го батальона 167-го полка и
просочилась в глубь его обороны, дойдя до траншеи 2-го батальона. Было
решено немедленно контратаковать немцев и уничтожить. Был срочно
сформирован с б о р н ы й отряд из добровольцев. Командиром отряда был назначен
я, а моим заместителем - лейтенант Ковалюнас, выпускник нашего училища.
Времени было в обрез. Я разделил отряд на пять взводов, во главе которых
были поставлены офицеры. Отряд бегом двинулся к месту, где закрепились
немецкие автомат чики. Их было несколько сотен, вооруженных автоматами и
пулеметами. Большинство же из нас было вооружено только винтовками. Вокруг
стоял настоящий ад. Рвались бомбы и снаряды, грохотала артиллерия, трещали
автоматы.
И вдруг в этом грохоте послышалась литовская песня. Это пел лейтенант
Ковалюнас. Его сильный, прекрасный голос прорывался сквозь этот шум и
грохот. Солдаты быстро подхва тили песню, и вот она уже несется над полем
боя. С песней идти в атаку было легче.
Вскоре мы уже оказались у цели. Четко были видны лица немецких солдат,
расположившихся в захваченной у нас траншее. Так быстро немцы нас не
ожидали, и ничего удивительного, что они растерялись. Наши ребята дрались
как звери. Не чувствовалось усталости. Не было никакого страха. Остались
только страшная ненависть к врагу и злость на него. Немцев расстреливали в
упор, забрасывали гранатами, кололи штыками, рубили лопатками и били
прикладами. Сам Ковалюнас убил не менее пяти человек и еще столько же

сильно ранил. Он и сам был ранен, правда, легко, но его мощная фигура
мелькала в поле как смерч. Видя его, окровавленного, немцы бежали прочь.
В панике немцы стали отходить назад, оставляя на месте своих раненых.
Вскоре мы уже были в траншеях нашей штрафной роты, заваленных трупами
штрафников. Здесь же мы нашли и подвешенное над костром тело связиста.
Мы взяли много пленных и много трофеев. У нас же убитых вообще не
было. Мы одержали убедительную и полную победу. <...>.
12 октября утром немцы перешли в решительное наступление. Против
нашей дивизии брошены курсанты Тильзитского военного училища, некоторые
части 551-й пехотной дивизии и вся танковая дивизия СС «Герман Геринг».
Немцы сумели вклиниться в нашу оборону и нанести большой урон в живой
силе и технике. Мы удержались с большим трудом. Ночь на 13-е мы
использовали для оборудования нашей позиции. Поставили на прямую наводку
всю нашу артиллерию, даже некоторые гаубицы дивизиона майора Фридмана
и пушки дивизиона майора Хохлова встали на огневые позиции, готовые к
стрельбе по танкам противника прямой наводкой. Утром 13-го после1силі.нейшей
артиллерийской и минометной подготовки, при поддержке авиации, два
пехотных полка и более пятидесяти танков противника возобновили атаки.
Наш полк был атакован с трех сторон пехотой при поддержке* батальона
танков. Атаку мы сумели отби ть. П('ре*строив свои боевые порядки, не считаясь
с огромными потерями, противник в тот день атаковал нас еще три раза.
Густой лес, на опушке которого мы оборонялись, превратился в поляну.
К исходу дня противнику все-таки удалось вклиниться в нашу оборону.
Однако ночной контратакой второго эшелона полка немцы были окружены и
уничтожены, а положение восстановлено.
14 октября в 11 часов дня противник после соответствующей артиллерийскоминометной и авиационной подготовки атаковал наш батальон силами усиленного
пехотного полка при поддержке десяти танков. Оставив часть подразделений на
месте, чтобы воспрепятствовать распространению противника в глубине нашей
обороны, я с основными силами обошел его справа и внезапно ударил с тыла.
Это оказалось для немцев настолько неожиданным, что они начали поспешно
отходить. Но подоспевшая им на помощь группа резерва остановила отходящих,
и они вместе перешли в атаку. В ого время я находился среди солдат и видел,
как недалеко от меня погиб наводчик станкового пулемета «максим». К нему
уже устремились зеленые шинели. Долго думать было некогда, и я бросился к
пулемету. Помощник наводчика гоже был ранен в руку, станок пулемета оказался
поврежденным. Положив ствол пулемета на тело убитого наводчика, я открыл
огонь в упор по подошедшим очень близко немцам. «Максим» работал, как
отличный часовой механизм. Я видел, как падают подкошенные огнем пулемета
фашисты. Убитых было уже много, когда рядом взворвался снаряд, и меня
сильно подбросило вверх. Теряя сознание от сильной контузии, я успел заметить,
как к пулемету бросился мой заместитель, бывший командир пулеметной роты
капитан Гринкус.
Позже от него я узнал, что в меня выстрелил танк, и все думали, что я
погиб. Но, пролежав какое-то время без памяти в батальонном медпункте, я
очнулся. Около меня находились заплаканный ординарец Велонский и фельдшер
357

батальона. Я долго не мог понять, что произошло. Когда я открыл глаза, ко
мне подскочил Велонский и стал что-то громко кричать. Я ничего не слышал и
глупо таращил глаза. Страшная боль разрывала поясницу, и мне казалось, что
у меня внутри что-то лопнуло, не то почки, не то печень, а то и все вместе
взятое. Голова трещала, и язык не поворачивался. Я спросил у Велонского, где
немцы. Он показал рукой, что далеко, и я, довольный, заснул.
В течение ночи мы приводили себя в порядок. Хотя голова у меня
раскалывалась, поясница страшно болела, а речь моя была не совсем внятной,
но я уже снова командовал батальоном. С болью я узнавал об огромных
потерях в батальоне. Половина офицеров, больше половины сержантов и солдат
были убиты или ранены. А бой еще не был окончен. 16 ноября, получив
пополнение, противник опять нас глушил целый час артиллерией и авиацией,
вновь пытаясь прорваться вдоль шоссе. Немцев напоили, и они шли в атаку
пьяными. В течение дня они особых успехов не добились, поэтому совсем
озверели и, не считаясь с огромными потерями, шли напролом. Это были
совсем еще молодые ребята, курсанты Тильзитского военного училища. Не
сумев ничего сделать днем, они решили взять нас ночью.
В 2 часа 30 минут началась бешеная стрельба. Потом нас атаковали в 4
часа утра, в 7.30 и в 8.35, все время увеличивая количество наступающих, не
менее десяти самолетов все время висели в воздухе и не давали покоя ни на
минуту. А артиллерия и минометы вообще не замолкали. В лесу трудно
корректировать огонь, и поэтому немало немецких снарядов упало и на головы
самих немцев. В конце концов противнику удалось вклиниться в нашу оборону,
создав угрозу окружения значительной части полка. В этой сложной ситуации
командир нашего полка Лысенко принял смелое решение: он встал во главе
1-го батальона, который до этого был в резерве, и повел его в контратаку. Это
было сделано гак стремительно и с таким страшным криком «ура!», что немцы
не выдержали и стали отходить. К контратаке присоединились и 2-й и 3-й
батальоны, хотя мы и сами были крепко зажаты противником. В этой суматохе
командир полка был ранен в руку, но после перевязки остался в строю.
Находясь в санитарной роте на перевязке, Федор Константинович нашел
время позвонить мне. Я услышал его голос: «Ну, как ты там, Володя, жив
еще?» Я ответил, что пока еще жив. Он удовлетворенно что-то пробурчал и
бодро сказал мне: «Добре, дружище, держись! Мы эту поганую сволочь скоро
доконаем!»
И мы держались...
17 октября немцы нас атаковали еще два раза, а 18-го — еще три раза, но
чувствовалось, что они уже выдохлись. Да и мы тоже окончательно выдохлись
и еле держались.
Понеся огомные потери в личном состеве и боевой технике, немцы стали
отступать. 16-я Литовская дивизия совместно с другими соединениями
Советской Армии начала преследование противника... <...>.
19 ноября приказом командира корпуса два полка нашей дивизии — 167-й
и 249-й бросили по одному батальону в наступление, проверяя разведкой
боем систему обороны противника. Было решено, что в случае удачи полки
введут в бой свои основные силы.
358

Я в то время находился в штабе полка, но не выдержал напряжения и
помчался на наблюдательный пункт полка, где надеялся хоть чем-нибудь помочь
командиру при необходимости. Я еще никак не мог привыкнуть к положению
штабного офицера. Прибежав на НП, я неожиданно увидел там мощную фигуру
нашего командира корпуса генерал-лейтенанта Макарова.
1-й батальон 167-го полка, который наступал правее, успеха не имел и
залег перед первой траншеей обороны противника. Наш 3-й батальон успешно
прорвал оборону противника и врубился в нее клином. Поскольку этот клин
был узким, возникла опасность, что немцы смогут ударить по его основанию
и запросто отрезать батальон от главных сил полка. Это могло привести к
окружению и уничтожению батальона. Конечно, и генерал, и командир нашего
полка все это видели и оценили не хуже меня. Лысенко попросил разрешения
у командира корпуса вернуть батальон в исходное положен ие. Это настолько
разозлило Макарова, что он крепко выругался и бросил Лысенко: «Только без
паники, подполковник!» Немного подумав, Макаров приказал ввести в бой
остальные два батальона полка и развить успех 3-го батальона. В принципе
это было смелое решение, так как успех развивается там, где он наметился.
Но в данном случае это было сиерхрискованно. Лысенко стал возражать, это
еще больше разозлило командира корпуса, и он вообще потерял способность
рассуждать спокойно. Вопрос уже стоял не о судьбе батальона, а о престиже
генерала, решившего показать свою власть, не считаясь с реальным
положением дел. Генерал уже криком повторил приказ ускорить движение
остальных батальонов в узкое место прорыва. Лысенко вынужден был но
телефону скомандовать командирам І-го и 2-го батальонов двинуть своих
людей вперед. Как только эти батальоны вошли в узкий коридор прорыва,
немцы выставили впереди своего переднего края артиллерийский заслон,
чтобы никто не мог помочь нашему полку, затем ударами с обоих флангов
окружили полк плотным кольцом. Все это видно было с нашего наблюдательного
пункта. Генерал стал кричать на Лысенко, что это случилось по его вине, так
как он медлил с вводом в бой двух батальонов. Федор Константинович стоял
перед ним с опущенной головой. Генерал еще пошумел, потом пошел к своей
автомашине и уехал.
Лысенко тут же доложил обо всем командиру дивизии, и сразу была
предпринята серьезная попытка выручить полк. Когда наконец удалось
прорваться к нашим окруженным подразделениям, многие солда ты и офицеры
лежали расстрелянные на земле. Среди мертвых лежал й мой товарищ по
училищу, замечательный человек и хороший офицер капитан Гринкус. Наш
полк понес очень серьезные потери и фактически стал на какое-то время
неполноценным и недееспособным. Больше всех переживал командир полка
Лысенко. Он стал искать смерти. Ходил во весь рост поверх траншей, не
ложился во время артиллерийских налетов. Он перестал говорить с нами, и
мы за него стали серьезно беспокоиться. <...>.
Как то утром меня и начальника штаба вызвали в штаб дивизии, и генерал
взволнованно сообщил, что к нам едет сам маршал Жуков. Командир дивизии
был явно напуган, и его страх постепенно передался всем нам. «К нам в
дивизию он едет?», - уточнил Релишкис. «Ну да, этого еще не хватало! —
359

вырвалось у командира дивизии. —Жуков едет в штаб фронта, где он проведет
совещание на уровне командиров полков включительно». Релишкис вздохнул
с облегчением, я — с беспокойством. Мы слышали о талантливом полководце
Маршале Советского Союза Георгии Константиновиче Жукове, единственном
заместителе Верховного Главнокомандующего И.Сталина, знали его широчайшие
полномочия и необузданный гнев.
Жукова боялись все, от маршала до лейтенанта, и не скрывали этого. Он
мог в течение минуты снять командиров полков и даже дивизий, если он это
находил полезным для дела. При необходимости он мог принять и более
суровые меры, но об этом предпочитали не говорить вслух...
Итак, предстояла встреча с Жуковым. В полку об этом знали только я и
Релишкис. Нам предстояло в течение ночи подготовить все необходимые
справочные документы. Естественно, что всю ночь мы не спали, и я, уставший
и взволнованный, поехал верхом в штаб дивизии, откуда все вместе поехали
автомашинами к назначенному месту.
Собрали нас, как это было принято, на час раньше. Небольшое помещение
окружили плотным кольцом военных, среди которых было много офицеров. Нас
трижды проверяли, прежде чем впустили в помещение. Удостоверение личности
требовали и от генералов, и от полковников. Майоров нас было всего два:
артиллерист и я. Сидеть могли только генералы, остальные вынуждены были
стоять, ибо мест не хватало. Мы с командиром соседнего 156-го полка, глуховатым
подполковником Луня пристроились где-то у дверей, позади всех, чтобы нас не
было заметно. Лупя был старше меня лет на двенадцать — пятнадцать, но
дрожал от предстоящей встречи куда сильнее, хотя давно был командиром полка
и прошел солидную фронтовую закалку. Но маршала боялись военачальники и
покрупнее нас. I Іеспокойно было также и командующим армиями, которые
прекрасно поняли, что за «топтание на месте» будет спрошено с них. Я тоже
трусил, но меньше других, так как был уверен, что на меня маршал вообще не
обратит внимания. Слишком мелкая фигура для него.
Жуков подошел стремительной походкой к столу и, махнув рукой, довольно
вежливо бросил стоявшим: «Прошу садиться!» В комнате висела гробовая тишина,
и было очень жарко. Никто не шевельнулся, даже командующий фронтом генералполковник Баграмян, старый друг маршала. Маршал был в коричневом кожаном
пальто с маршальскими погонами и в фуражке. Присев к столу, он снял фуражку
и, положив ее на стол, вытер широкий лоб безукоризненно белым носовым
платком. Немного ітодумав, он вытащил из кармана пальто портсигар, вынул
папиросу и закурил. Сидящим рядом закурить не было предложено. Маршал
заговорил не очень громко, но четко и внятно выговаривая слова. Смысл его
выступления сводился к тому , что война близится к концу, Советская Армия уже
воюет на территории Германии, а вот 1-й Прибалтийский фронт не может
справиться с этой «чертовой Курляндской группировкой войск». Постепенно он
повышал голос и почти перешел на крик. Его плотная, приземистая широкоплечая
фигура производила на нас огромное впечатление, а мощный подбородок с
вмятиной посередине вызывал почтение.
«Товарищ Сталин крайне недоволен действиями вашего фронта, генерал
Баграмян», - бросил он раздраженно нашему командующему в присутствии
360

всех его подчиненных. Генерал-полковник Баграмян встал и хотел что-то сказать,
но Жуков крайне невежливо оборвал его: «Сидите, сидите, ваши оправдания
мне не нужны. Нужны действия, и притом энергичные, очень энергичные!»
Генерал Баграмян сел и опустил голову. Все подавленно молчали. «А что вы
думаете по этому поводу?», - спросил Жуков командующего войсками 2-й
гвардейской армии. Генерал встал и почтительно, не очень громко стал что-то
объяснять маршалу. При этом он разворачивал карту, но от волнения долго не
мог найти нужное место. Жуков вновь завелся и зло крикнул генералу: «Что
вы, генерал, там мямлите? Я ничего не понимаю. Говорите громче и понятнее!
А карту оставьте в покое. Свой участок вы обязаны знать наизусть, без
топографической карты!» Генерал замолк. «Ну, долго я буду ждать?», - уже
рычал Жуков. Мы все испуганно молчали, подавленные невероятной грубостью
прославленного полководца.
Подполковник Луня, глуховатый после контузии, меня довольно громко,
но, как ему очевидно показалось — тихо, что-то спросил. Его голос нарушил
тишину, и все повернули к нам головы. Увидев это, Луня немедленно опустился
на колени, и его не стало видно. Зато я вдруг оказался у всех на виду. Вместе
со всеми на меня устремил свой злой взгляд маршал. «Кто такой?», - спросил
он, полагая, что именно я только что позволил себе так громко говорить.
Вначале я даже не сообразил, что вопрос задан мне, и стал озираться направо
и налево. Сзади была стена, и деваться было некуда. Луня от страха вообще
исчез где-то на полу. Нужно было отвечать, и я, заикаясь и дрожа, представился.
«И давно командуешь полком?», - спросил Жуков. Я ответил, что больше
месяца, и, подумав, уточнил, что командую временно. «Ого! — смягчился
маршал. — Целый месяц уже! Значит, ты здесь самый молодой командир
полка. И что же ты думаешь по поводу Курляндской группировки? » Я до того
растерялся, что буквально потерял дар речи, и не знал, что сказать. Я молчал.
Жуков уже успел успокоиться, закурил и довольно спокойно велел мне подойти
к столу. Я выполнил его распоряжение и с трудом пробрался через плотно
стоящих в комнате старших офицеров. Впервые в жизни я разговаривал с
маршалом, да еще с каким! Идя к столу, я постепенно успокоился и, не
торопясь, стал думать, как ответить па вопрос Жукова.
Наконец я стоял рядом с маршалом лицом к собравшимся, как потом мне
сказал наш командир дивизии, я был бледен как полотно, но, к его удивлению,
очень спокоен. Жуков разглядел мои награды (я еще не был Героем Советского
Союза, а только был представлен к этому званию, о чем Баграмян успел
шепнуть маршалу). «Значит, воюешь неплохо, раз представлен к званию Героя
Советского Союза», -заключил Жуков после детального изучения моей
гимнастерки. Он сказал это вполне миролюбиво и улыбнулся. В зале
послышались вздохи облегчения. Все поняли, что буря миновала, и у Жукова
исправилось настроение. Многие мне заулыбались ободряюще, и я, краснея,
сказал, что стараюсь «честно выполнить свой долг перед Родиной». Жуков
одобряюще кивнул головой. И тут я почувствовал, что совсем спокоен и могу
с достоинством высказать свое мнение. Я попросил у маршала разрешения
доложить обстановку на участке обороны полка. Я ее знал отлично и довольно
четко описал по памяти оборону противника, где, какие и сколько у него

[

361

траншей, плотность огневых средств его обороны, вывел соотношение сил, но
воздержался от подведения каких-либо итогов. Я докладывал и все время с
благодарностью думал о своем начальнике Релишкисе. Толково подготовил он
меня к докладу, и я чувствовал, что говорю довольно членораздельно. Я
обращался только к маршалу, но в какой-то миг увидел и одобрительное
выражение лица командующего нашим фронтом генерал-полковника
Баграмяна. Он явно был очень доволен мной. Очевидно, Жукову я тоже
понравился. «Так, так, — сказал он, - и какие же выводы ты делаешь, майор?»
Вот выводов мы с Релишкисом делать не решились. Они бы не понравились
маршалу, я это предчувствовал и колебался. Но Жуков терпелво ждал ответа,
и нужно было что-то сказать. Я решился. Много лет прошло с тех пор, но я
никогда не забуду тот день, тот час и тот разговор.
Я сказал довольно твердо, что с таким соотношением сил в пользу
противника нам наступать нельзя, что мы понесем большие и напрасные
потери, а результат будет незначительным. Кроме того, добавил я, нам не
хватает сил подавления, то есть артиллерии, танков, авиации: требуется столькото, а есть лишь столько-то. Я говорил по памяти, так как все это вызубрил за
прошедшую бессонную ночь. Память у меня всегда была хорошая, но на этот
раз, в силу особых обстоятельств, она работала вообще прекрасно. За все это
время маршал ни разу ііе прервал меня, а только курил и о чем-то напряженно
думал. Когда я кончил, воцарилась тишина, и все ожидали, что скажет маршал.
Я не был уверен, ч то ему понравился мой справедливый и откровенный доклад
и особенно — категорический вывод. Вдруг Жуков встал, и я заметил, что он
значительно ниже меня ростом, но намного шире в плечах. «Спасибо, майор!»,
- сказал он и шууіл мне руку. Я вытянулся в струнку и крепко пожал руку
маршалу. Это была моя первая встреча с ним. Вторая произошла более чем
через двадцать лет в Кремлевском Дворце в Москве, на праздновании 20летия Победы над фашизмом.
Жуков разрешил всем закурить, и в комнате стало как-то уютнее.
Послышался негромкий разговор. Немного поговорив с Баграмяном, маршал
попрощался и направился к двери. Все почтительно встали. После ухода Жукова
совещанием руководил командующий фронтом генерал Баграмян. В конце
совещания Баграмян при всех поблагодарил нашего командира дивизии «за
хороший выбор командира полка». Он еще добавил комплимент в мой адрес,
от которого я густо покраснел. К моему удивлению все присутствовавшие...
зааплодировали. Я понял, что этим меня отблагодарили за честный и, как
потом сказал генерал Урбшас, смелый доклад маршалу Жукову...
Следует добавить, что Курляндская группировка войск так и не была
ликвидирована, а в конце войны ее личный состав сам сдался в плен...

362

О ДРУЗЬЯХ ОДНОПОЛЧАНАХ
Шалом СКОПАС
Я не чувствовал приближения войны. 22.06.1941 нас, пять человек
комсомольцев, вызвали в горком комсомола, вручили винтовку и десять
патронов и отправили на охрану сахарного завода. Два дня подряд все небо
над нами было забито немецкими самолетами, летящими на восток.
Непрерывный гул моторов. 24 июня утром сдал пост охраны на заводе товарищу
и пришел домой. В городе царила жуткая, дикая паника. Все работники
советских и партийных учреждений бежали. Никакой организованной
эвакуации не было. Немцы стремительно продвигались от границы к городу.
Через город проносились на бешенной скорости машины, набитые
красноармейцами. Никто не собирался защищать Паневежис. И вообще, вся
Литва была отдана немцам фактически без боя... Сосед сказал моей матери:
«Пусть Шалом уходит на восток. Он комсомолец, и немцы его не пожалеют. А
нас они не тронут!». Мать быстро собрала мне котомку в дорогу, дала мне
единственную ценную вещь, хранившуюся в нашей семье, —дамские золотые
часики и впервые в жизни мне рассказала, что у моего отца есть две родные
сестры в России, в Куйбышеве. Дала старый конверт с куйбышевским адресом.
Русского языка я тогда совсем не знал и не мог прочесть написанное на
конверте. Мать сказала: «Забери с собой старшего брата и спасайтесь!
Благославляю тебя, сынок!». Прибежал к старшему брату Гилелю на работу.
Пошли с ним на выезд из города. Стали голосовать вместе с толпой таких же
бедолаг. Ни одна машина не останавливалась, красноармейцы драпали в тыл
без оглядки. Решили запрыгивать в грузовики на ходу. Мимо проносилась
колонна грузовиков. Бросились с братом к машинам. Я зацепился за борт
грузовика. Красноармейцы сбрасывали меня с машины. Одной рукой вырвал
из своего кармана комсомольский билет, протягивал его красноармейцам и
кричал: «Комсомол!». Какой-то старшина посмотрел на билет и затащил меня
за шиворот в кузов. Оглянулся на следующую за нами машину и не увидел
Гилеля. Ему не удалось заскочить в грузовик... Маму, Гилеля и двух младших
братьев расстреляли литовские полицаи...
Я шел на восток два месяца. Из Прибалтики уходил в основном партактив.
Мало кто из евреев успел убежать, многие не верили, что немцы поголовно
уничтожают евреев... В Латвии наша колонна беженцев попала под страшную
бомбежку и больше половины людей из колонны погибла. Дальше шли лесами.
Без еды, не зная ни слова по-русски, с единственным докумен тов в руках и то
с написанным по-литовски. Лучше не вспоминать все эти мытарства и
страдания, все то, что пришлось испытать на дорогах отступления. Шел вместе
с другом Хаимом Ритвесом, погибшим впоследствии на фронте в 16-й Литовской
стрелковой дивизии. Только в середине августа я оказался вдали от
' www.irember.ru Интервью Скопаса Шалома Григорию Койфману

363

приближавшейся линии фронта. Меня определили в колхоз «Большое село», в
глубинке Ярославской области. В колхозе уже было много семей,
эвакуированных из Ленинграда. Определили на постой в семью Сорокиных.
Сорокины были из староверов, отнеслись ко мне с любовью. Мне многое
было в диковинку — самовар, традиционная одежда... Показал Сорокиным
«куйбышевский» конверт. Они написали письмо по указанному адресу, и
вскоре пришел ответ от сестер отца. Они ждали меня.
Тепло простился с Сорокиными, сел на пароход «Академик Бах» и поплыл
по Волге. Обе тетки приняли меня с радостью. Их мужья уже были на фронте.
В начале зимы сорок первого года случайно встретил кого-то из «литовских»
беженцев и услышал о создании 16-й Литовской стрелковой дивизии. Пришел
в военкомат, попросился добровольцем. Мне там сказали, что «западников» в
армию не призывают, а шестнадцатилетних на фронт вообще не берут, даже
добровольцами. В Куйбышеве находилось представительство правительства
Советской Литвы. Пришел туда. Меня принял 1-й заместитель председателя
Совнаркома Литвы Кучинскас. Он хорошо знал моего дядю-подполыцика.
Спросил его: «Почему меня не берут? Хочу на фронт добровольцем!».
Кучинскас написал на правильственном бланке следующее письмо военкому:
«Комсомолец-подпольщик Скопас направляется добровольцем в 16-ю
стрелковую дивизию». Вернулся в военкомат, передал письмо военкому. Он
посмотрел на меня с интересом и изрек: «Жди повестки». Через две недели в
дом тетки, находившийся на улице Галактионовской №71 постучал посыльный
из военкомата и передал мне повестку о призыве. Тетка сшила из наволочки
вещмешок, дала какие-то продукты. В военкомате получил предписание явиться
в Балахну Горьковской области в место формирования Литовской дивизии.
Ночью, ожидая поезда, заснул на вокзальном полу. Кто-то разрезал мой
вещмешок и вытащил продукты и все документы. Я был в отчаянии. Пришел к
начальнику станции, пытаюсь на ломаном русском языке объяснить свое
горе. Начальник станции молча достал из ящика мои документы и вернул их
мне. До сих пор не пойму — был ли он сообщником воров... 12.01.1942 года я
уже был в Балахне. Прошел медицинскую и мандатную комиссию и сразу же
был направлен в дивизионную разведроту.
На мандатной комиссии меня сразу спросили: «Хочешь служить в Жвальгибе?».
«Жвальгиба» - по-литовски означает — разведка. Я с радостью согласился. В
разведку дивизии отбирали самых лучших и подготовленных, только бывших
подпольщиков, коммунистов и комсомольцев, но и также была большая группа
из бывших кадровых солдат 29-го стрелкового корпуса Литовской армии. В
моем взводе «кадровиков» была почти половина. Евреев в разведку брать не
хотели, желая сохранить элитарное подразделение дивизии мононациональным
и составленным только из представителей титульной нации. Хотя у нас была
часть ребят — русские, уроженцы Литвы. Но я имел «подпольное» прошлое и
меня взяли в роту без проблем. Евреев в разведроте поначалу было всего четыре
человека, это потом уже нас там собралось порядочное количество, хоть синагогу
открывай. Наша рота называлась — 18-я отдельная моторизованная разведрота,
но я не знаю, почему мы назывались «моторизованной», у нас даже мотоцикла в
364

I
роте никогда не было, не говоря уже про бэтээры. В роте было 120 человек,
делившихся на три взвода.
Разведкой дивизии командовал майор Стасис Гайдамаускас, бывший офицер
буржуазной литовской армии, человек лично смелый и требовательный. Строгий,
но не подлый. Всегда предельно официальный. Одно время в должности
начальника разведки был майор Шимко, человек тоже серьезный, оставивший
о себе очень достойное впечатление. Ротой командовал бывший капитан
Литовской армии по фамилии Даугела, человек интеллигентный, умный.
Коммунистом он не был. К нам он относился очень корректно и сухо. В конце
1943 года роту принял капитан Евгений Барабаш, погибший осенью сорок
четвертого... Вообще, дух и закалка старой Литовской армии сохранялись в
дивизии всю войну. Бардака в плане дисциплины или панибратства в
отношениях с командирами в 16-й стрелковой дивизии не было. Даже разведрота
дивизии порой соблюдала «определенные рамки приличия». Внешне мы не
производили впечатления «банды головорезов».
Я попал во взвод лейтенанта Гедрайтиса, бывшего сержан та Литовской
армии, удостоенного за бои под Москвой в составе Латышской дивизии медали
«За Отвагу», и получившего за боевые отличия командирское звание. Его
измена в 1943 году потрясла меня, я не ожидал от него такого поступка. Со
мной служили в роте бывший секретарь ЦК комсомола Литвы наш ротный
комсорг Антонас Жалис, прекрасный человек и верный товарищ, мой друг
еврей Брянские, парторг Бакас и много еще хороших ребят и смелых
разведчиков - Бурокас, Витаутас Скобас. Многих еще можно назвать. Сразу
после прибытия в роту мне вручили финку в ножнах - отличительный признак
разведчика. Я был самым молодым разведчиком в роте. А потом началась
боевая учеба. На полевых занятиях все выглядело таким простым и легко
достижимым. Учения по тактике разведчиков, ночные переходы, преодоления
препятствий, ножевой бой, Стрелковый бой, действия по захвату «языка», азы
маскировки — все казалось «семечками»... но потом в первых боях мы быстро
разобрались, «почем фунт изюма» в разведке. На своей крови учились...
В конце декабря нас перебросили в район Тульской области. В январе был
совершен многодневный ночной марш в Глебовский район, потом в поселок
Русский Брод. Стояли сильнейшие морозы, снег валил круглосуточно, пурга
занесла все дороги. Все обозы с продовольствием и боеприпасами безнадежно
отстали. Нас беспрерывно гоняли вдоль линии фронта, мне уже казалось, что
этим переходам по 300 километров не наступит конец, и мы так и будем всю
войну ходить из одного района в другой. В середине февраля мы выступили
маршем на Дросковск. А йогом нас перекинули в 48-ю армию на Брянский
фронт. Новый переход был выше всяких человеческих сил, мы были уверены,
что до пункта назначения не дойдем. Машины и повозки не могли пройти по
заснеженным дорогам, люди тащили на себе мины, снаряды, ящики с
патронами, холод был лютым. Мы шли по 25 километров в день, спали на
снегу, многие замерзали насмерть. Обессиленными и изголодавшимися, 18
февраля 1943 года, после очередного неимоверно тяжелого марша мы
продолжили движение в район деревни Алексеевка. Там дивизия приняла
365

свое первое боевое крещение и, по сути дела, деревня Алексеевка является
сплошной братской могилой для солдат нашей дивизии. В февральских и
мартовских боях сорок третьего года дивизия потеряла большое количество
личного состава. Это колоссальные потери. Погибли самые лучшие люди
дивизии, самые преданные Советской власти коммунисты и комсомольцы.
Я считаю, что никаких поблажек дивизии не делали. Бросали ее все время
в самое пекло боев. Единственное, что мне представляется теоретически
возможным, что с подачи политорганов старались после трагедии под
Алексеевкой не допустить полного истребления дивизии. Да и в самой дивизии,
хоть и очень пытались, начиная с Курской дуги, воевать грамотно, все равно
по большому счету людей никто не жалел. Под Полоцком послали в немецкий
тыл 1-й батальон 249-го стрелкового полка брать штурмом штаб немецкого
корпуса. Подобные попытки уже предпринимались, и немцы были «готовы к
приему гостей». Послали батальон по старому, «засвеченному» маршруту,
через лес, зажатый с двух сторон озерами, прекрасно заранее зная, что ничего
не получится, но штаб дивизии строго выполнял приказ корпусного начальства.
И нет больше 1-го батальона... Когда пленных бойцов батальона — евреев,
офицеров и коммунистов немцы повели на расстрел, то один из наших, Хаим
Душкес, смог сбежать. Кинулся в озеро и благополучно переплыл его в
утреннем тумане. I Іемцы стреляли в него, но попасть не смогли. И что вы
думаете? Через несколько дней, нашей дивизии снова «оказали высокую честь»,
и снова приказали направить в немецкий тыл уже два батальона по той же
тропе с тем же боевым заданием!.. Так что никто Литовскую дивизию не
оберегал и не опекал. Воевала наша дивизия как любая другая обычная
стрелковая, хотя и могу с гордостью сказать, что 16-я стрелковая дивизия
воевала лучше, чем многие другие.
На пополнение' присылали добровольцев, обязательно с боевым опытом.
Из полковой разведки к нам тоже приходили, помню евреев Петлицкого,
Гришу Розенблюма, прибывших к нам из полковых разведвзводов нашей
дивизии. Прибыл к нам после штрафной роты бывший ленинградский
уголовник и будущий Герой Советского Союза, литовец, сержант Болесловас
Гягжнас, разведчик смелый и толковый, но личность во всех отношениях
противоречивая. С середины сорок третьего к нам приходило после госпиталей
на пополнение много русских ребят из других дивизий. Так в мою группу
попали Щербаков и Рукавишников. Щербакова снова ранило во время разведки
боем, но он вернулся в ро гу и вскоре был убит.
Рукавишников погиб от пули снайпера. В начале сорок четвертого года
рота была полностью смешанной по национальному составу, пришло много
русских и украинцев. Вот видите, на фотографии стоят —спокойный и храбрый
Косолапов, по прозвищу «толстый», веселый Мельников, Бондарчук, ставший
кавалером ордена Боевого Красного Знамени, смелый Нестеренко. Тогда же
в роту пришел разведчик, ставший моим близким другом на всю жизнь,
Николай Хваткин. Кавалер трех орденов, мой одногодок. Живет сейчас в
Москве и до сих пор преподает в вузе. В сорок третьем году из соседней
дивизии к нам перевели нового ротного командира, капитана Евгения
Барабаша. Молодой парень, но уже совсем седой, с тремя орденами на груди.
366

Это случилось уже во второй половине сорок четвертого года. Дивизия шла
маршем в полковых колоннах. Впереди пустили нашу разведроту. Сплошной
линии фронта не было и где точно находятся немецкие позиции, мы не знали.
Женя Барабаш был отменный танцор, весельчак, но больше всего он обожал
лошадей. Увидел Барабаш в бинокль на опушке леса красивейшую лошадь
белой масти. Рядом с ней примерно человек двадцать-тридцать немцев. Барабаш
нам приказал: «Немцев всех режьте, а лошадь чтоб целой осталась!». Мы
пошли на захват, человек двадцать пять. Немцев всех поубивали, но лошадь
тоже угробили случайной автоматной очередью. Но самое страшное, что эта
группа немцев была частью грандиозной засады, выставленной на 16-ю
стрелковую дивизию, шедшую маршем. У немцев не выдержали нервы и по
разведроте открыли огонь из танков, орудий, пулеметов. Зажали нас в ужасные
огненные тиски, нам в те минуты белый свет показался в копеечку. Каким-то
чудом часть разведчиков уцелела. Полки дивизии успели остановиться и
развернуться в боевые порядки и не попали в подготовленную западню.
Получается, что своей «авантюрой с лошадью» мы спасли дивизию от полного
краха и раскрыли немецкие позиции и расположенные засады.
Разведрота отошла с большими потерями. Погиб командир 2-го взвода
Ивашкявичус, литовец из Ленинграда, был тяжело ранен мой товарищ, ветеран
роты Бакас. Много народа у нас погибло в тот день. А командир роты Барабаш
получил ранения в грудь и в обе ноги. Мы вытащили его с поля боя. У
Барабаша началась гангрена, в госпитале ему предложили ампутирова ть ноги,
но он отказался и через несколько дней умер... Его смерь была горем для всех
бойцов роты... Выжившим разведчикам вручили ордена за этот бой, но мы
даже одевать тогда их не стали. Нам было больно на душе, что мы не уберегли
Барабаша...
Мы относились к смерти спокойно. Знали, что рано или поздно нас не
минует чаша сия. Но не было ни одного случая явной трусости в нашей
разведроте. Свои бы сразу труса пристрелили... Для нас главным было
выполнить задание, о своей жизни никто не думал и себя не жалел. А каждый
поиск для нас — это обязательная встреча со смертью. Кто кого... Часто
разведчики рвались на минах, но в основном гибли при отходе к своим или
прямо перед немецкими траншеями, будучи обнаруженными противником.
Было несколько случаев, когда немцы сознательно, без боя, пропускали нашу
разведку в свой тыл и там вырезали разведчиков или пытались их взять в
плен. Какие-то смутные надежды выжить у меня все-таки были. Таскал в
поиски в кармане гимнастерки как талисман свою первую награду, медаль
«За Отвагу», хотя все награды полагалось сдавать старшине ро ты перед каждой
операцией, и эта медаль спасла меня от стопроцентной смерти. Осколок
гранаты, летевший прямо в мое сердце, покорежил медаль, вырвал из нее
кусок металла и изменил свою траекторию, попал в легкое. Там и сидит этот
осколок в левом легком и по сей день.
12.01.1945, за несколько дней до переброски дивизии из Курляндии под
Клайпеду, я получил приказ немедленно взять свежего «языка». Понимаете,
мне приказали — немедленно! Даже не дали времени подготовить поиск или
дождаться ночи. По опушке леса шла линия немецкой обороны, которую
367

держали войска СС. Пошли днем на участке 156-го стрелкового полка, вел за
собой 17 человек. Ворвались незамеченными к немцам в траншею...и началась
рукопашная схватка. В итоге — убили 29 немцев, а «языка» не взяли. Всех
побили в «горячке боя». Наши потери —трое убитых, двое тяжелораненых. Я
успел убить в рукопашной пятерых немцев, но не успел среагировать на
эсэсовца, выскочившего из-за поворота траншеи и метров с пяти кинувшего в
меня гранату. Достал меня, курва немецкая.
Дальше взрыв, боль и полный провал... Очнулся в госпитале на третьи
сутки, весь пораненный осколками, с перебитыми костями. Долго не мог понять,
на каком свете я нахожусь. Хирург, оперировавший меня, принес мне мою
покореженную медаль и сказал: «Если бы не медаль, тебя бы в живых не
было, осколок должен был точно в сердце попасть!». Отправили меня в тыл
«санлетучкой». Рядом со мной лежал раненый и обгоревший, ослепший капитантанкист без обеих рук и без ноги... Я был полностью закован в гипс. Через
месяц снимали гипс по частям и иссекали швы и струпья, руки и ноги закрыли
гипсовыми «лангетами». Когда 9.05.1945 объявили о Победе, я на радостях
пытался пуститься в пляс, сорвал с себя все «лангеты»... Медработники меня
снова «определили» в гипс. Прошло еще два месяца, прежде чем меня
выписали из госпи таля. Дали 30 дней отпуска на долечивание.

368

В РЯДАХ ВОИНОВ РАЗВЕДЫВАТЕЛЬНОЙ РОТЫ
Александр КОСОЛАПОВ
Я родился в Тульской области Российской Федерации, в деревне Анишино.
22 июня 1941 года я обратил внимание на собравшихся на деревенской плошали

около столба с прикрепленным к нему черным громкоговорителем людей.
Они слушали речь Молотова. Вскоре все мужчины призывного возраста были
мобилизованы.
Зимой во время начавшегося контрнаступления Красной Армии под
Москвой, советские подразделения, наступая в направлении Анишино, отрезали
Веневскую группу Вермахта и разгромили ее. Солдаты Вермахта, не способные
из-за холода завести мотоциклы, загоняли их в избы и, если не получалось
завести, поджигали вместе с домами. Кроме того, по глубокому снегу мотоциклы
не могли ехать. Деревню Анишино освободил кавалерийский корпус под
командованием генерал-майора Белова.
Вернувшись в деревню, я ее не узнал. Треть домов сгорела, другие были
заминированы. От нашего дома остались только труба и две обгоревшие ггены.
Я не нашел родителей и братьев. Позднее в усадьбе лесника я нашел младшего
братишку, а вскоре и вся наша семья была в сборе.
В возрасте семнадцати с половиной лет 8 января 1943 года я был мобилизован
и уехал на повозках вместе с другими анишинскими мужчинами в Веневский
комиссариат. Я распрощался с братом, подарил ему на память сшитую отцом
шапку из лосиной кожи. Из Венева целый эшелон призывников отправился в
Тулу. Помню, как меня навестила бабушка и принесла мне величайшую
ценность — буханку хлеба. Меня направили в Марийскую автономную
республику, в расположенный в лесах города Сослонгер, в землянках учебный
батальон пулеметчиков. Меня определили в расчет тяжелого пулемета "максим",
который состоял из шести солда т: командира, наводчика, помощника и трех
подносчиков патронов. Я благодарен за знания и опыт, полученные в
пулеметной роте, так как они не раз помогли мне остаться в живых в ходе1
выполнения разведывательных заданий. Вскоре заболел воспалением легких
и целый месяц лечился. Медсес тра мне рассказывала, что, к счастью, потеряв
сознание и находясь в броду, я преодолел кризис и выздоровел. Однако так
ослаб, что пришлось заново учиться ходить, а при порыве сильного ветра
даже падал. Набравшись сил, вернулся в роту. В начале июля завершили
военную подготовку, мне присвоили звание младшего сержанта. Наше
отделение готовилось к отправлению на фронт, на Орловско-Курскую дугу. В
конце июля нас посадили в поезд и сообщили, что мы едем, как сказал командир,
в особое подразделение. Поезд ехал долго, так как простаивал, пропускал
эшелоны с военной техникой.
Так я попал в 16-ю Литовскую стрелковую дивизию, в 156-й стрелковый
полк под командованием полковника Кеселиса. Пока нас двадцать пять воинов,
сортировали, дивизия дошла до деревеньки Литва, где я присоединился к 3-й

369

роте 3-го батальона этого полка. До сих пор помню фамилию заместителя
командира роты Караева.
Дивизия после сражений на Орловской земле была выведена в тыл для
отдыха и пополнения. Осенью дивизия эшелонами из Тулы была направлена
в Невельский район Псковской области до железнодорожной станции Кунья.
Отсюда мы пешком пришли к месту нашей дислокации и заняли позиции в
окрестностях деревень Борок, Лобок и Палкино перед немецкой группировкой
в Езерище. После боев в октябре нас переправили во второй эшелон.
Во время октябрьских праздников в срочном порядке полки были вновь
направлены на передовые линии. Немцы контратаками старались
ликвидировать брешь в линии фронта и закрыть нас в Рикшинской петле.
Наши отступали под натиском более многочисленного врага. Воины соседнего
полка под командованием В.Мотеки при отступлении оставили три орудия.
Сам В.Мотека на белом коне и с помощью решительной атаки отряда воинов
отбил у немцев орудия.
Мне было приказано занять оборону возле деревни Щепиха. В роте
пулеметчиков почти никого не осталось, только несколько расчетов еще
стреляли. Надо было корректировать их стрельбу и сменить огневые точки.
Пришлось выполнять обязанности командира роты. За деревней от дороги и
до самого озера был выкопан еще в 1941 году противотанковый ров. Наши и
немецкие противотанковые рвы отличались по конфигурации, крутизне откосов,
высоте и другим признакам. Ситуация была такова: на одном краю траншеи
стреляет пулемет Карпова, на другом — расчет Поклянова. Вокруг взрываются
мины. Вдруг вижу, подброшенный взрывом, в траншею падает пулемет.
Подбегаю - Поклянов и его помощник погибли. Переворачиваю пулемет на
колеса, к счастью, он не поврежден и может стрелять. «Максим» выкатил на
край траншеи. Стрелять мешает начавшийся сильный артиллерийский обстрел.
Прыгнул на дно траншеи и залез в вырытую там так называемую лисью нору.
Она предназначена для защиты от авиационных бомбардировок и
артиллерийских обстрелов. В них мы держали боеприпасы, запасы еды.
Артиллерийский огонь постепенно переносится в глубь нашей обороны, значит,
немцы сейчас пойдут в атаку.
Я высунул голову и увидел ноги в офицерских ботинках. Это были ноги
тяжело раненного командира роты старшего лейтенанта Нешукайтиса. Ранена
не только его правая нога, но и левая рука. Было видно, что от дороги, от края
рва, к нам приближается группа немцев. Их заметил и Карпов. Он также
скатывается с пулеметом на дно траншеи, стреляет и дает нам возможность
отступить. Я вскинул на левое плечо раненого Нешукайтиса. Он крепко
зацепился за мою шею. По дну рва мы продвигаемся к озеру, надеясь под
прикрытием кустов добраться до деревни. Я слышу стук пулемета Карпова,
который прикрывает наш отход. Однако вскоре его пулемет затихает.
Волоча на себе лейтенанта, добираюсь к деревенской избе. Укрываясь за
постройками, пытаюсь разглядеть медпункт. Нас упорно преследует немецкий
пулеметчик. То справа, то слева в землю вонзаются пули. Немцы усиливают
огонь и начинают обстрел из минометов. Услышав свист мин, мы оставили
укрытие и упали с Нешукайтисом в канаву. Сразу же одна мина попала в
дом, за которым мы только что скрывались. Мы лежим в канаве, ждем пока
370

закончится обстрел. Вдруг замечаю белку, которая скачет через дорогу в лес.
Вижу, как Нешукайтис кивает мне головой, указывая на белку. На мгновение
наши лица озаряет слабая улыбка.
- Будем жить, это знак свыше, - подумал я.
По дну неглубокой придорожной канавы мы добираемся до батальонного
медицинского пункта. Там врач, старший лейтенант, бегает с пистолетом в
руке.
- Какая помощь, какая перевязка? Видишь, немцы приближаются, все
отступают, - кричит он. Идите в медицинскую роту полка на окраине леса, направил нас врач.
Силы на исходе. Как добраться до леса? Я замечаю невдалеке,
вздрагивающую от взрывов, лошадь с веревкой на шее. Надо поймать. Пытаюсь
оторвать от себя Нешукайтиса. Он, наверное, подумав, что я хочу его бросить,
судорожно вцепился в мою шею. Кое-как получилось освободиться, убедив
его, что хочу поймать лошадь. Она принадлежала немецким телефонистам,
так как за ней волочилась тележка, на которой немцы возили катушки проводов.
Я уложил Нешукайтиса на тележку, а сам повел лошадь. Обернувшись, увидел
перевернутую тележку и выпавшего офицера. Пришлось возвращаться. Теперь
помог Нешукайтису забраться на лошадь, и так мы добрались до медицинской
роты. Уже заканчивалась эвакуация. Уезжала последняя машина. Еще успеваю
погрузить раненого в санитарную машину.
Эвакуировав Нешукайтиса, вернулся на позиции. Атака немцев была
отражена. Я нашел Карпова. Он погиб. Мы с Нешукайтисом должны быть
благодарны ему за предоставленную возможность отойти. Осматриваю пулемет,
- он исправен, а другой — ремонту не подлежит. Остатки роты защищались
еще сутки. Меняли позиции, маскировали огневые точки и стреляли, стреляли.
Утром следующего дня нас сменили.
Я вернулся в лес, откуда мы были срочно переброшены для отражения
немецкой атаки. Иду, вспоминая прибытие Антанаса Снечкуса, визит делегации
Чувашии, а в глазах стоят погибшие воины пулеметной роты. Роты не стало.
В батальон прибыл разведчик, старший сержант Скопас, собирать
добровольцев в разведывательную роту. До этого я не задумывался о разведке.
Знал о ней только из фильмов. Привык к пулемету, хоть и нелегко было ого
таскать. Щиток весил 7 килограммов, рама с колесами 32, а ствол ещ е 24
килограмма. И помимо этого — 7 килограммов ящик с патронами.
В строю рядом со мной стоял пожилой воин. Он ткнул меня кулаком,
прошептав:
- Я еще со Щорсом воевал, знаю разведку. Воевать будем по ночам, там
больше шансов остаться в живых.
Я сделал шаг вместе с ним. Не всех добровольцев Скопас отобрал для
разведки, но меня взял.
Зимой, в ходе подготовки к боям в Белоруссии, под Городком из 249-го
стрелкового полка и разведывательной роты был создан батальон лыжников,
командиром которого был назначен Лисаускас, а его заместителем Макашов.
Мне довелось командовать отделением солдат, а заместителем командира нашей
роты стал Скопас. Мы разведывали и фиксировали вражеские огневые точки,
наблюдали за передвижением отдельных подразделений.
371

В отделении воин-азербайджанец Захид Махмуд-оглы впервые в жизни
увидел лыжи. Пришлось поработать с ним индивидуально, пока он не научился
на них ходить. С тех пор мы подружились. После войны только в 1961 году
мы вновь встретились в Вильнюсе.
Батальон лыжников воевал всю зиму, а весной в поселке Воскато в
Белоруссии был расформирован. Меня вновь назначили в разведывательную
роту. Командиром роты тогда был старший лейтенант Барабаш, секретарь
партийной организации Снарскис.
В Дретуни мне была вручена первая боевая награда медаль "За отвагу". В
то время дивизия участвовала в операции по освобождению Полоцка. Наш
разведывательный взвод получил задание разведать лес по маршруту движения
полка.
Мы приближались к лесу. За километр до него из подлеска немцы начали
обстреливать нас из пулемета и миномета, пришлось укрыться в канаве.
Командир взвода — старшина понял, что это немецкий заслон на нашем пути
и приказал мне добраться до командного пункта полка и сообщить полковнику
Кеселису о сложившемся положении. Как выполнить приказ? Немцы
устроились на высоте и пристреляли местность, на каждое наше движение
открывают огонь. Оглядываюсь — слева лес и высокая трава. Я бросаюсь в
ту сторону и бегу наискось в сторону пулеметчика, чтобы уменьшить ему
возможность обзора. Когда вокруг меня начинают свистеть пули, падаю в
траву. Вновь поднимаюсь и короткими перебежками приближаюсь к лесу.
Чувствую спиной, что пулеметчик уже поймал меня в прицеле, вновь залегаю
в траве. Еще прыжок, и я исчезаю в кустах подлеска. Из любопытства
высовываю голову сквозь листву посмотреть, где немцы, и пули сразу же
начинают срезать ветки.
— Вот прицепился, зараза, - зло шепчу и по кустам несусь в штаб полка. В
штабе — переполох. Прошу разрешения доложить командиру, но мне было
сказано, что взорвавшийся артиллерийский снаряд смертельно ранил
полковника Кеселиса. Его срочно отправили в тыл.
После моего сообщения на помощь старшине выделили еще один взвод,
который, развернутый в цепь под прикрытием пулеметов, выбил немцев с
высоты.
В Дретуни дивизии пришлось столкнуться с ожесточенным сопротивлением
немцев. Несколько дней и ночей шел бой. Еще ночью на немецких позициях
слышалась сильная стрельба, а утром все затихло. Командир роты посылает
наше отделение в разведку. Приближаемся к передовым позициям немцев.
Бывшая перед ними роща вырублена, осталось голое поле, на котором поперек
натянуты проволочные заграждения Бруновской спирали. Мы решили
набросить спиленные деревья на проволоку и так, не задерживаясь, преодолеть
преграды. Как только солдаты приподняли дерево, прогремел взрыв, вскоре
— другой. Немцы заминировали деревья противопехотными минами. Ивану
Малиновскому и еще одному воину оторвало ногу. Уложив на плащ-палатки,
мы доставили их в тыл. Подхожу к Ивану:
— Больно?
— Нет, обидно, только вчера старшина Тебякин выдал новые ботинки, и
вот тебе на, - бормочет Малиновский.
372

I
С остальными солдатами мы занимаем немецкие позиции. Там пусто,
немцы отступили. Осмотрелись, стало понятно, почему они так упорно
сопротивлялись. Землянки удобные, выложены березовыми бревнами,
пулеметные огневые точки укреплены железобетонными конструкциями.
За поселком Дретунь пришлось форсировать две речки — Нищу и Дриссу.
Перед этим наше отделение было вновь послано в разведку. В этом месте не
было сплошной немецкой линии обороны. Мы не знали, какие укрепления
располагались на другом берегу реки Нища. Целые сутки мы пролежали в
высокой траве, немцев нигде не было видно. Но приказ надо выполнять. Мы
решили найти телефонный кабель и, перерезав его, ждать телефонистов. Мы
долго плутали, пока не нашли в траве кабель и смогли его перерезать. Однако
еще столько же пришлось ждать, пока показался связист. И не один, а двое.
Первый, видимо, старший приказал другому починить кабель, а сам ушел
вперед. Телефонист взялся за дело не сразу, а отошел в кусты по нужде. Там
мы на него и навалились. Он успел вскрикнуть, поэтому второго схватить не
удалось, он убежал, скрываясь в кустах. Задание выполнено, надо возвращаться,
потому что, как выяснилось позже, Гайдамавичюс уже нас хватился.
Из Белоруссии нас перекинули в Литву, в Шяуляй. Разведывательная рота
в дивизии была отдельным, самостоя тельным подразделением. Командиру роты
указывались место и время прибытия, а маршрут движения мы выбирали
сами. У нас были своя кухня, склад, обоз из четырех повозок. По прибытии в
указанное место, мы обустраивались, копали траншеи. Когда в бой вступали
полки дивизии, разведывательная рота бездействовала. Надо было ждать и
быть готовыми идти туда, где по приказу командира надо закрыть брешь в
боевых рядах. Во время краткой передышки нам вручили боевые награды за
бои в Белоруссии.
Когда наступало короткое затишье, появлялась работа и для нас. Разведчикам
приказано привести пленного. Мы уже приметили одинокую усадьбу на
нейтральной полосе. Жители, по видимому, очень быстро покинули дом,
животные паслись без присмотра, кудахтали курицы. В моем отделении был
повар из Ленинграда, в свободное время он баловал нас деликатесами.
Пообещали ему притащить курицу. Мы ползли по овсу втроем — я, командир
группы по взятию «языка», и еще два разведчика, один справа, другой
слева. Нас обстреляли из замаскированного на овсяном поле пулемета.
- Заметили, - шепчу я сам себе.
Приказав солдатам залечь в канаве, сам, прячась за дом, пытаюсь
приблизиться к пулемету. В хозяйственной пристройке дома слышу, как гогочут
гуси, но не придав этому значения, ползу к углу дома, чтобы обнаружить
пулеметчика. Это была моя роковая ошибка, из-за которой я мог погибнуть.
Когда я нагнулся посмотреть за угол дома, почувствовал, что кто-то накинулся
на меня и схватил за горло. Обернувшись и падая на спину, увидел
навалившегося на меня немца. Пытаюсь ногами сбросить его с себя, при
этом рукой нащупываю нож. FІомец увидел мои движения, прижал коленом
грудь и стал сильнее сдавливать горло. Я потерял сознание. Очнувшись,
почувствовал, что меня несут на плащ-палатке и повернув голову увидел
немецкие форменные штаны.
- Все, теперь конец. Взяли в плен, - подумал я.
373

- А, очнулись, товарищ сержант, - слышу я голос Володи Мельникова и
вновь теряю сознание.
Только позднее, придя в себя, узнал всю правду. Володя увидел, что на
меня набросился немец, вылезший из дома, одним прыжком подскочил, ударил
его ножом в спину и раненого взял в плен. Его ноги я и увидел. Пленный
оказался важным «языком», меня и моих товарищей наградили орденом
Красной Звезды.
В Шяуляй пришлось пережить критическую ситуацию. Начало не обещало
ничего плохого. Немцы отброшены от Шяуляй. Мы заняли позиции, готовились
к отражению контратак. На передовой расположена гвардейская дивизия,
наш полк во втором эшелоне. Разведчики были подчинены полку под
командованием Симонайтиса. Подполковник В.Пятронис — командир
артиллерии. Недалеко стояли зенитные орудия, в расчетах которых были только
девушки. Многие из наших мужчин в свободное время спешили к зенитчицам,
выписывать круги вокруг девушек. Только их старшина был очень строг и
гнал прочь непрошеных гостей.
Гвардейцы на передовой не выдержали начавшегося наступления немецких
танков и стали отступать. Командующий фронтом генерал Баграмян
предоставил командиру дивизии особые полномочия, приказал остановить
отступающие части и располагать на позициях дивизии. Трое суток дивизия
отбивала атаки немецких танков. Разведроту перебрасывали от одного
батальона к другому, туда, где создавалась опасная ситуация. Утром на третьи
сутки немецкие танки еще раз попытались прорвать нашу оборону, но были
вынуждены отступить.
Воцарилась звенящая в ушах тишина.
Отряду разведчиков было приказано пробратся на позиции немцев, выяснить
обстановку и взя ть пленного. Командиром отряда был назначен лейтенант
Валентин Кокухин из Горького, я заместителем. По канаве вдоль дороги мы
доползли до ноля созревшего овса. Дальше решили ползти по овсу. Как только
мы вылезли из канавы, нас обстрелял спрятанный в поле пулемет. Плохо. Нас
заметили, нет смысла ползти дальше без поддержки товарищей. Кроме того,
мы увидели, что несколько немцев пытаются нас обойти с левой стороны. Мы
открыли по ним огонь. Лейтенант приказал отходить опять по канаве. Мы
подползли к мостику, перекинутому через канаву, а под ним — труба
небольшого диаметра для стока воды. Лейтенант решил перебраться на другую
сторону мостика и попросил прикрыть его автоматным огнем. Как только он
кинулся через мостик, пуля попала ему в затылок. Видимо, немец хорошенько
пристрелял мостик.
- Валя, Валя, - зову я лейтенанта.
Тишина. Никто не отзывается. Я нацепил пилотку на автомат и понемногу
поднимаю вверх. Сразу же в бревна мостика вонзаются пули.
- Меткий, гад. Будем ждать вечера, - говорю я товарищам.
Сидим в канаве, ждем сумерек. Немцы поняли, что и мы их заметили, и
тоже отказались от попытки нас окружить. Начинает темнеть. Я вновь
высовываю на автомате пилотку. Тишина. Значит, нас уже не видно и можем
ползти.
Приказываю товарищам обогнуть мостик по полю. На другой стороне
374

мостика мы увидели погибшего лейтенанта. Пуля вылетела, обезобразив его
лицо. Мы положили лейтенанта на плащ-палатку. Переживали из-за нелепой
потери командира. По возвращении обязаны были давать показания. В отделе
контрразведки пришлось писать объяснительную, как пуля попала В.Кокухину
в затылок. Только после того, как все дали одинаковые показания, нас оставили
в покое.
При форсировании Дубисы мы попали в трагическую ситуацию. Батальон
майора Белана провел удачную разведку боем и смог занять позиции на
другом берегу, создав полку плацдарм для форсирования реки. Мы быстро
выбили немцев из их передовых окопов. Я бы сказал, слишком быстро. Нас,
укрепившихся на передовой немцев, бомбили советские штурмовые самолеты
"Ил" и обстреляли из пулеметов. Позднее выяснилось, что с авиаполком было
согласовано время поддержки нашей атаки с воздуха. Где-то, что-то не
сработало до конца, и на наши головы посыпались свои же бомбы. Мое
отделение кинулось в рощу и рассредоточилось. В такой момент хочется
превратиться в мышь и юркнуть куда-нибудь в норку. Много солдат мы
потеряли тогда из-за этого трагического совпадения.
Освободив Кялме, Кражяй, мы стали быстрее гнать немцев, а точнее, они,
моторизованные, стали быстрее' отступать, так как не могли закрепиться в
обороне. Командование дивизией, стремясь не дать немцам возможности
оторваться от преследования, решило создать авангардный, мобильный отряд
под командованием Мотеки, и по большакам, в обход направить его в немецкий
тыл.
Выделенные отряду два орудия мы прицепили к грузовикам. В автомашины
загрузили минометы, расположились сами. Еще мы получили американский
бронетранспортер с задним мостом на гусеничном ходу, а спереди колеса.
Отряд разведчиков двинулся впереди, командир отряда старшина Гягжнас на
мотоцикле, мы за ним на грузовике.
В окрестностях Жемайчю Науместиса, в поле у ручья мы увидели
застрявший немецкий танк, а другой пытается его вытащить. Танкисты заметили
нас, бросили танк и скрылись на другом. Подъехав ближе, за танком мы
увидели застрявший легковой автомобиль, кажется, «Опель». Под колеса был
брошен офицерский китель. С таким отрядом солдат мы легко вытащили
автомобиль и устроились с комфортом. Танк пришлось оставить, среди нас не
оказалось танкистов.
Недалеко от Усенай в лесу на обочине дороги мы заметили лежащего
раненого немецкого офицера. Видимо, свои оставили умирать, не желая тратить
на него время. Перевязав офицера, мы взяли его с собой. Приехали в Усенай.
В.Мотека, переводчик и несколько разведчиков пошли на железнодорожную
станцию. У дежурного выяснили, что приближается эшелон. Переводчик
пытается выяснить, что везет поезд и дает указание остановить его на станции.
Услышав отказ, дежурному приказывают закрыть семафор. Небольшой состав
вез из Клайпеды в Тильзит голландский сыр. В тот раз мы наелись сыра до
отвала, катали его «головы», играя в футбол.
Мобильная группа потеряла связь с командованием дивизии. В.Мотека
послал Болесловаса Гягжнаса на трофейной машине в дивизию. В машину
помимо меня сели еще Шинкунас и Юрявичюс. Гягжнас надел, обнаруженный
375

в машине немецкий мундир, пилотку. Выехали ночью. Проехав большой отрезок
дороги, в свете фар мы увидели отряд немецких солдат. Кто-то из них
посигналил фонариком. Гягжнас ответил тем же самым, и мы беспрепятственно
поехали дальше, только вся спина была мокрая от пота. Оказавшись поутру в
дивизии, узнали, что связь была восстановлена.
С полками дивизии мы вновь прибываем в Усенай. Там шел ожесточенный
бой. В одной из атак был ранен Б.Гягжнас. Пуля, попав ему в щеку и выбив
зубы, вылетела сквозь другую.
Из разведчиков был создан отряд под командованием Бондарчука, который
должен был выяснить оборону Тильзита. Мы устроились на высоком берегу
Нямунаса и в бинокль наблюдали береговые укрепления Тильзита. Стремясь
все лучше разглядеть, попытался залезть на чердак стоящего неподалеку дома.
На другом берегу заметили наши движения и обстреляли из крупнокалиберного
пулемета. Пришлось вернуться назад.
Командир разведроты дает нашему отделению задание: четырем
разведчикам-добровольцам перебраться с радиопередатчиком на другой берег
Нямунаса и передать данные об укреплениях Тильзита. Следует сказать, что в
роте установился порядок, все высказывали желание быть добровольцами,
поэтому командирам приходилось выбирать самим. Пока мы готовили плот,
пришло известие, что генерал И. Черняховский с другой стороны занял Тильзит.
В Курляндии продолжалась повседневная жизнь разведчиков. Только
пленного взять было гораздо сложнее. Немцы сидели в хорошо оборудованных
окопах и землянках, поэтому носа особо не высовывали. В Курляндии у нас
были большие потери, пока не раскусили немецкую тактику. Когда мы начинали
наступать, они невероятно быстро отступали из окопов. И как только мы там
обустраивались, начинался интенсивный и очень меткий артиллерийский
обстрел, из-за которого нам приходилось срочно оттуда убираться. Такие
пробежки не были частыми. Как мы, так и немцы экономили боеприпасы.
Командиры ходят раздраженные: уже две недели никто не может привести
пленного. Все ро ты и даже саперный батальон посылали разведчиков, и все
возвращались, і іе выполнив приказа. Командир взвода Станкус приказал еще
раз идти в разведку. Вместе собираются и саперы, готовые в случае
необходимости сделать проходы в заграждениях, чтобы без шума добраться
до траншей противника. Мы заранее приметили немецкий блиндаж с
пулеметным гнездом и скрытно подбираемся к нему. Втроем скатываемся в
окоп. В его конце видим закрытый плащ-палаткой вход в блиндаж. Резким
движением откидываем брезент и врываемся внутрь.
В сидящего за столом немца стреляем из автомата. Не попадаем, так как
солдат, сбросив рукой лампу, сделанную из гильзы снаряда небольшого калибра,
ныряет под стол. Краем глаза заметив на двухъярусных нарах две пары ног,
успеваю выпустить автоматную серию, но не попадаю, слышу шорох и топот
сапог. Полная темнота. Ничего не видно. Вытащив ножи, мы бросаемся на
немцев. Начинается потасовка. Вдруг левую щеку обжигает боль. Немецкий
штык вспорол щеку, выбил несколько коренных зубов. Один из наших успел
вытащить за шиворот немца из-под стола, и мы сразу же выбираемся наружу.
На выстрелы сюда сразу сбегутся немцы. Теперь не скрываясь, мы пробираемся
через заграждения. Зацепили навешанные на проволоку консервные банки.
376

v
Бренчание сопровождает наше возвращение. К нему добавился вой мин, но к
счастью, нас обстреливали не прицельно. Доставили пленника в штаб полка.
Вскоре появился начальник разведки.
- Ну и пленного вы, ребята, притащили. Футболист из Берлина. Игрок
немецкой сборной. Ничего не знает, только про футбол бормочет, - огорчил он
нас.
В это время в роту поступило пополнение: Юлюс Дякснис и Романчикас.
Всю весну пришлось копаться в размокшей земле. Немцы укрепили оборону
на высотах, оборудовали сухие землянки, а мы мокли в воде. Решили не
вкапыватся в землю, а соорудить наземное укрытие, нарубили бревнышек,
сложили одно на другое в два ряда, а во внутрь насыпали земли — получился
бруствер, за которым можно спрятаться.
Весной разведчики выполнили особо удачную операцию и были награждены
орденами и медалями. Это произошло весной, в конце марта, с таянием снега.
Рота находилась в резерве дивизии, во втором эшелоне. В то время проходили
передислокация полков, батальонов, обмен позициями с соседями.
К о г д а дивизия заняла новые позиции, без прикрытия остался участок
обороны длиной в полкилометра. Туда были отправлены тридца ть разведчиков
из двух взводов разведывательной роты под командованием старшего
лейтенанта Николая Иванова. В эзу группу попал и я.
Мы заняли назначенный участок обороны, но не проявили особого
энтузиазма - место мокрое, болотистое, обросшее редкими кустами. I laupome
немцы расположились на возвышенности, которая полукругом, как подкова
опоясывала нас. На бруствере немецких окопов желтел песочек. По торцам
были установлены тяжелые пулеметы, которые перекрестным огнем
обстреливали нейтральную полосу поч ти па триста метров.
Высоту мы почему-то назвали "Шипкой". Днем, рассмотривая позиции
противника, иногда постреливая, а ночь проведя в сырости, утром разведчики
начинали ворчать.
- Турки Шипку не взяли, а мы возьмем, правда, командир?
В полдень всеми подхваченное высказанное кем-то замечание переросло в
охватившее разведчиков желание обустроиться в немецких землянках.
- Мужики, не шутите, - отбивался с тарший лейтенант, - у меня нет приказа.
- Так запросите командный пункт полка, - не унимались мы. Подстрекаемый
разведчиками, командир связался по телефону со штабом полка.
- Вы, мужики, не выдумывайте1, вы отправлены для обороны, а не для
наступления, - была первая реакция командования.
После повторного обращения командир полка согласился.
- Хорошо, я приказа не даю, но можете действовать но собственной
инициативе в зависимости от обс тоятельств.
Мы стали внимательно следить за распложенными перед нами окопами и
поведением немцев. По утрам немцы, чувствуя себя в безопасности, с галдежом
и перестуком котелков исчезали за пригорком на завтрак. У нас созрел план
атаковать утром, во время завтрака. Однако нужно было преодолеть участок
нейтральной полосы быстрее, чем немцы вернутся на свои позиции. На
нейтральной полосе, ближе к нашим позициям, были срубленные деревья,
кусты, нагромождена груда проволоки, дальше простиралось голое поле до
377

,

самых немецких окопов. Не стоило даже и думать о том, чтобы незамеченными
пробраться сквозь такие дебри. Всюду были натыканы небольшие,
трудноразличимые в траве ракеты, называемые нашими "шпрингерами". От
ракеты обычно тянулась шнур, наступив на который, она сразу выстреливала
в воздух, освещая нарушителя. А еще везде были установлены противопехотные
мины, которые взрывались от малейшего прикосновения. Казалось,
непреодолимый участок. Недаром немцы так спокойно идут на завтрак, оставляя
окопы под наблюдением пулеметчиков.
- Мужики, не можем пролезть по верху, пролезем снизу,- предложил ктото из нас.
Старший лейтенант выделил три группы по три разведчика. Командирами
групп назначил Юрявичюса, Скобаса и Матузониса. Я с новичком Голубасом
из Вевиса попал в группу Юрявичюса. Преодолеть бурелом было решено
путем прокладки лаза в трех направлениях. Мы с осторожностью принялись
за работу: где спиливали веточку, где скапывали кочку, обезвреживали мину
и безопасно вытаскивали ракету, - роя, как кроты, через трое суток мы
проделали ходы. Наступать решили, как было предусмотрено, утром.
Распределили задачи. Группы Скобаса и Матузониса займут пулеметные
гнезда, а Юрявичюса — землянку. В условленное время мы пролезаем по
ходам в открытое поле и, прикрываясь кустиками и кочками, приближаемся к
немецким окопам. Первый этап задания выполнен успешно. Захваченные без
выстрелов пулеметы направляем на немцев. Мы, подбежав к землянке, видим
в ста метрах у подножия склона завтракающих немцев. Когда мы открыли по
ним огонь, они отс тупили на вторую линию обороны. В это время из землянки
вылезает немецкий офицер и целится из “Вальтера" в Юрявичюса. К счастью,
это увидел Голубас и успел секундой раньше выпустить автоматную очередь.
Офицер упал к боковую траншею. Мы продолжаем обстрел отступающих
немцев. Когда они скрылись из виду, мы решили проверить офицера.
Вернувшись, как нам показалось, к убитому немцу, мы его не нашли. Из
землянки стали раздаваться одиночные выстрелы. Голубас вытащил гранату.
- Достреляетси, гад.
- Не надо, - останавливает его Юрявичюс, - живой пленный, пригодится.
Вскоре выстрелы затихают, закончились патроны или раненый ослаб. В это
время пролезшие в проделанный лаз остальные группы, а потом весь батальон
атаковали вторую линию окопов немцев. Мы решились спуститься в землянку.
Рядом, на бруствере окопа, я увидел незнакомый мне автомат необычной
конструкции. В разведке мы хорошо овладели всеми видами оружия и
советскими, и немецкими автоматами, но такой я держал в руках впервые.
Забравшись в землянку, мы увидели сидящего, прислонившись к стене,
раненного в плечо и грудь обер-лейтенанта. Закинув на спину, мы по очереди
несли его и обнаруженный автомат в расположение роты. Дальше в штаб
полка их нес чуваш Голубев. Веселый парень, очень интересно, с особым
чувашским акцентом произносивший звуки “чю". По этому признаку сразу
можно было сказать, что он чуваш. За свои труды он получил медаль "За
боевые заслуги".
Прибывший из штаба дивизии начальник разведки майор Гайдамаускас
нас очень похвалил.
378

- Пленник как пленник. Ничего особенного. А принесенное вами оружие
уникальное. Все вы представлены к орденам, - обрадовал командир. Мне был
вручен орден Славы 3-й степени. У Юрявичюса, Васильева и Бондарчука уже
были ордена Славы 2-й и 3-й степеней, поэтому надеялись, что им вручат
ордена 1 -й степени. Может быть, поэтому они несколько огорчились, получив
ордена Красного Знамени.
Немецкое трофейное оружие я вспомнил уже после войны, получив новый
автомат Калашникова АК-47. Он мне сильно напомнил захваченный автомат
немецкого офицера, только тот был с более длинным стволом и массивнее.
Весной 1945 года на наших позициях появилось новое оружие — 100миллиметровые артиллерийские орудия на низком лафете и с длинным стволом,
стреляющие почти без отдачи. Они стали противовесом немецким
шестиствольным минометам, которые мы прозвали гебельсами, из-за
гавкающего звука, раздающегося во время стрельбы.
Наши новые артиллерийские орудия, вкопанные в землю, становились
незаметными. Особенно эффективными они были в бою против танков. Снаряд,
попадавший в танк, сбивал его башню или насквозь пробивал корпус, может
быть, по кумулятивному принципу. Эти орудия артиллеристы перевозили с
одного рубежа наших позиций на другой, туда, где угрозу создавали немецкие
танки.
Командование вновь требовало доставить пленного. В этот раз на наши
позиции прибыл решительно настроенный майор из стрелкового корпуса.
Построив мое отделение, бранясь, приказал сейчас же, днем, без
артиллерийской подготовки, провести разведку боем и взять пленного. До
немецких позиций — голое поле, только пни от срубленных деревьев торчат.
Мы, прячась за пни, проклиная все на свете, а больше всего майора, ползли
вперед. Майор, сидя в окопе и наблюдая за нами, яростно кричит:
- Подъем! Вперед, бегом!
Мы поднимаемся и короткими перебежками приближаемся к немецким
окопам. Одетые в зеленые шинели солдаты открывают огонь в нашу сторону
из автоматов и минометов. Мы вновь залегаем за пнями. Лежащий рядом
друг Махмуд-оглы едва успевает пригнуть мою голову за пень. Пули вмиг
крошат пень в щепки. Разведчик Шипкунас первый мощным прыжком кидается
в окоп и наступает на пехотную мину. Взрыв отрывает ногу. Его надо срочно
доставить в медпункт. Кроме того, немцы, верные своей тактике, из второй
линию окопов начнут обстрел из минометов. Надо срочно выбираться отсюда.
Во мне смешалась злость на столь необдуманное решение майора и ярость
из-за смертельного ранения Шинкунаса. Решил, не боясь трибунала, вернуться
и высказать ему все, что я о нем думаю. Однако майора уже и след простыл.
8-го мая 1945 года у поселка Вартая перед 156-м стрелковым полком была
поставлена задача прорвать вражескую оборону. До этого усиленный батальон,
в который был включен отряд отдельной разведывательной роты, должен был
провести разведку боем. Все мы чувствовали, что это последнее наше
наступление, а так хотелось жить. Батальон обязан попасть в первую немецкую
траншею, взять пленного и вернуться назад. Наступление было назначено на
11 часов. В этот раз была предусмотрена артиллерийская подготовка. Только
очень уж недолго стреляли артиллеристы. Когда мы поднялись в атаку, немцы
379

обстреляли нас, не жалея боеприпасов. К проволочным заграждениям перед
немецкими окопами добежала только половина батальона. Послышалась
команда: “Назад".
Вернувшись, я слышу разговор офицеров:
- Подтянем орудия артиллерийского полка. Дадим побольше огня.
- Правильно, тогда и повторим атаку. Слушаю, а сам думаю:
- Неужели так нельзя было сделать сразу? А теперь из той утренней атаки
батальона только половина воинов вернулась.
На 14 часов была назначена атака. Однако этого не произошло. Немцы,
словно предчувствуя, а может быть, по приказу, стали в окопах поднимать
одежду белого цвета, даже белье нижнее. Сначала только кое-где, а потом
массово. Ощущая лихорадку приближающегося наступления, я не сразу
опомнился и не сразу осознал, что война закончилась. Только когда кругом
стали громко кричать «ура»и радоваться, я сполз по краю окопа на дно и,
сидя на корточках, обхватив руками голову, постепенно начал понимать, что
война закончилась, мне двадцать лет и я жив. Всех охватила долгожданная
радость.
Подготовил к печати В.Станчишс

380

r

СОЛДАТЫ НАЗЫВАЛИ ЕГО ОТЦОМ
Ричард ас ЧЕРБАУСКАС
После освобождения Шяуляй, в начале августа, в городе были развешаны
объявления, в которых сообщалось, что идет мобилизация мужчин 1923-го,
1924-го и 1926-го года рождения. В августе 1944 года я прибыл в военный
комиссариат и присоединился к отряду из двухсот новобранцев. Построенные
в колонну, мы отправились в Мяшкуйчяй. По дороге нас обс трелял из пулемета
пролетавший немецкий самолет. К счастью, никто не пострадал. На ночлег
мы устроились в сарае на сеновале. Рано утром, когда нас подняли и построили,
приехал верхом на лошади капитан Гедрис, представился и спросил:
- Кто знает русский язык, выйдите из строя.
Из строя я вышел один. Капитан спрыгнул с коня и, подойдя ближе, спросил:
- Я командир связи 249-го стрелкового полка. Хочешь служит ь связистом?
- Хочу.
- Мне нужны еще трое связистов. Выбери сам и явись в роту.
Потом приходили для набора в артиллерийские, минометные и другие
подразделения. Началась санитарная обработка новобранцев: стрижка наголо,
баня, прививки от разных болезней. Одежду офицеры посоветовали отправит ь
по почте домой, но советом никто не воспользовался. Одетым уж по-военному
и построенным, офицер объявил, что военную подготовку будем проходить на
передовой в перерывах между боями. Мы сразу влились в ряды дивизии,
участвовали в боях под Шяуляй, отражая вражеские контратаки, так как немцы
в середине августа начали наступление, стремясь вернуться в город. Два
полка дивизии, 156-й и 167-й, пополненные новобранцами, отличились в бою,
подбили много немецких танков и вместо с другими подразделениями Советской
Армии защитили Шяуляй. Наш 249-й стрелковый полк был во втором эшелоне.
Немцы, не сумев захватить Шяуляй, были вынуждены отступать. Следует
признать, что отступали они аккуратно, стараясь укрепляться в подготовленных
и удобных участках обороны, не бегая, а идя быстрым шагом, держа в руках
винтовки и автоматы. За собой они всегда оставляли кордоны чешских,
румынских солдат, которые должны были прикрывать немецкое’ отступление.
Наши полки достойно гнали крага со своей земли. Впечатляло, когда роты
цепью с автоматами в руках спускались по склону с опушки леса, освещенные
лучами заходящего солнца, отбрасывающего длинные тени. А смерть таилась
всюду. Во время одной такой атаки погиб наш радист Никитин. Он нес на
спине передатчик, а рядом дна воина тащили батареи. Осколок взорвавшейся
мины его смертельно ранил.
Быстро и успешно дивизия форсировала Дубису и вынудила немцев отойти.
Их отступление должны были прикрывать чехи. Однако последние, не сделав
ни одного выстрела, сдались в плен. Помогли "катюши", присланные поддержать*
* Из личного архива

381

наступления. Услышав их первые залпы, чехи, никогда их раньше не видевшие
и не слышавшие их своеобразного гула, попадали на землю, закрыв голову
руками.
Немцы при отступлении, обнаружив подходящее место, организовывали
оборону, окапываясь наспех. Командование дивизии не рисковало жизнями
воинов, а применило артиллерию, и после первых залпов немцы срочно
отступили. Дивизия гнала противника, поддерживая боевой порядок,
построившись по ротам, батальонам, полкам, вместе со штабами и обозами. В
целях ускорения преследования противника была создана оперативная
механизированная группа под командованием В.Мотеки, которая в Усенай
захватила отрезок шоссе Клайпеда — Тильзит и обороняла занятый рубеж,
пока подошли основные силы дивизии. Немцы для восстановления движения
между Тильзитом и Клайпедой направили против дивизии большую военную
силу - танки, автоматчиков. На шоссе в Усенай тянулись брошенные телеги,
автомобили, вещи, остановилось движение по железной дороге.
Немцы наступали с особым ожесточением, от многих шел запах алкоголя.
На отдельных оборонительных участках наших взводов немецкая пехота шла
в штыковую атаку. В отдельных местах немцы смогли прорваться глубоко в
тыл, приблизившись даже к командному пункту командира батальона капитана
В.Виленскиса. Немецкие атаки, словно волны, накатывали одна за другой.
Невозможно было понять, где немецкие позиции, где наши. Все смешалось.
Начальник штаба 249-го стрелкового полка Релишкис вызвал командира
роты связи старшего лейтенанта А.Заруднева и приказал отправить для
выяснения обстановки связиста, так как разведчиков не было, все в бою.
- У меня есть только один телефонист, Чербаускас.
- Отправляй его как разведчика в батальон В.Виленскиса.
Командир роты разложил передо мной карту: показал место нашей
дислокации и то место, где должен находиться батальон В.Виленскиса. Я пошел
по петляющей в поле дороге. Пройдя хороший отрезок пути, увидел у дороги
одинокую усадьбу, отмеченную на карте. С левой стороны усадьбы было болото,
а с правой, подальше лес. Между усадьбой и лесом шла дорожка, по которой
мне и надо было идти. В пятидесяти метрах от дома сквозь открытыхе окна я
услышал орущих пьяных немецких танкистов. Я понял это, когда увидел
спрятанный в саду среди деревьев танк, только ствол торчал, направленный
на дорогу. К счастью, танкисты, увлекшиеся пирушкой, меня не заметили,
иначе давно бы подстрелили. Я решил дальше идти не по дороге, а пробираться
по полю, ближе к лесу. Тем более что на опушке леса развилка, - одна дорога
шла через лес, а другая — вдоль. Через некоторое время я услышал звук
приближающегося мотоцикла. Мимо меня в коляске мотоцикла проехал
замполит командира полка Тамулявичюс. Он тоже искал Виленскиса.
На возвышенности у развилки послышался стрекот пулемета. Пули прошили
седевшего в коляске офицера, и мотоцикл перевернулся. Мотоциклист скатился
в канаву и стал быстро ползти назад. Стреляли в него. Я подполз к
Тамулявичюсу и увидел, что он уже мертв. Убедившись, что в этом направлении
к Виленскису подойти невозможно, я решил вернуться.
382

Вульфас Виленские в книге воспоминаний писал о том, что никто не видел,
как погиб подполковник Тамулявичюс. Я написал В.Виленскису письмо, в
котором рассказал виденный эпизод. К сожалению, письмо опоздало.
Полковник Вульфас Виленские умер, не получив моего письма.
В октябре 1944 года мы отразили все атаки немцев и отбросили их за
Нямунас. Солдаты получили задание по сбору вспомогательных плавсредств,
подходящих для форсирования реки, а телефонистам надо было найти немецкий
изолированный водостойкий кабель. Однако к вечеру приказы были отменены,
и было велено готовиться к походу. Позднее мы узнали, что Тильзит заняли
войска генерала Черняховского. Полагаю, дивизия, сковавшая в Усенай большие
силы противника, помогла им выполнить задание.
Полки дивизии отправились в поход в Курляндию, днем отдыхая, а ночью
проходя по 40 километров. Шагая по Жямайтии, недалеко от дороги, возле
одинокой усадьбы мы увидели старушку в белом платке. С группой солдат я
отделился от колонны, и мы направился к хутору, надеясь попить колодезной
воды.
- Добрый день, бабушка, может, холодной водой угостите, жажда замучила.
- Ох ты, литовцы, - вместо ответа услышали мы, - зятюшка, дочка, дети,
выходите из избы, не бойтесь, это литовцы, - дальше причитала старушка.
На пороге показались мужчина среднего возраста, женщина и кучка детей.
Все с нескрываемым любопытством смотрели на нас.
- Не дам воды. Тащите из колодца молоко, несите хлеб, угощайте солдатиков,
- продолжала командовать старушка.
Я ел черный домашний хлеб, запивая холодным молоком, и думал, как же
запугала нацистская пропаганда жителей, неизвестно каких вещей наговорив
им о Советской Армии.
Бои в Курляндии дивизия начала успешно, без особых потерь. Атаки наших
автоматчиков мощным огнем поддерживали артиллерия, танки. Перед
наступлением по четыре часа длился обстрел из орудий всех видов. После
этого автоматчики без особого сопро тивления врывались в окопы противника
и находили там оглушенных и напуганных, побросавших оружие солдат
Вермахта. Однако вскоре вся мощная военная техника исчезла, и остались
солдаты только со своими автоматами, пулеметами, ротой минометчиков и
артиллерийским дивизионом, в то время как задания не уменьшались, а
увеличивались. Воевать стало гораздо труднее и потерь стало больше.
Началась позиционная война. Мы то занимали передовые окопы немцев, то
из-за сильного обстрела из миномета должны были их оставлять. Это пов торялось
по несколько раз в день. Первое, подготовка нашей артиллерии перед атакой
была короткой, второе, немцы особо сильно не отстреливались, а быстро отступали
на вторую линию. Как только мы начинали устраиваться на новом месте, немцы,
гады, метко обстреливали нас минами и вынуждали поспешно отступать, не
успевая даже забрать погибших товарищей. После повторной атаки, вновь занимая
оставленные недавно позиции, мы находили вскрытые вещмешки погибших, из
которых пропадали продукты питания. Видимо, совсем у немцев было плохо с
продовольственным обеспечением. В результате с нашей стороны, после двух­
трех таких атак, ряды воинов батальона и роты сильно редели.
383

Когда полк наступал, у телефонистов роты связи было много работы.
Требовалось не только прокладывать телефонный кабель между штабом полка
и пунктом наблюдения, обеспечивать связь с батальонами и ротами, но и
сразу исправлять поврежденный провод. Бегать, искать повреждение
приходилось под обстрелом, без прикрытия. Возможно, поэтому в ходе
наступления многие телефонисты погибали либо были ранены. В роте обычно
было три-четыре телефониста, а после боя оставались один-два. Особенно
запомнилось одно наступление. В ходе него надо было обеспечить связь между
штабом полка и наблюдательным пунктом, тремя батальонами и приданным
артиллерийским дивизионом. В роте были три новичка телефониста. Каждому
была выделена линия связи. Когда немцы начинают обстреливать позиции
наших воинов из минометов, телефонный кабель становится очень уязвимым
и постоянно обрывается. Командир роты, получив сообщение об оборвавшейся
связи, посылал солдата ее налаживать. Только я вернулся, исправив свою
линию, командир кричит, что телефонист погиб и надо идти чинить его линию.
Когда я все наладил и вернулся, узнал, что оборвалась моя линия, и вновь
бегомщсправлять. К концу дня в бою погибли все три новичка телефониста. Я
вернулся, в очередной раз связав провод, едва волоча ноги. В висках стучало,
словно кто-то бил молотком. Вспотевший и облипший землей от частого ползания
по ней, со скрипящим на зубах песком, я упал на дно окопа, закинув катушку
телефонного кабеля па грудь. Сквозь звон в голове, как эхо, слышу голос
командира:
- Ричка, вставай. Чербаускас, вставай, оборвалась линия. Рядовой
Чербаускас, подъем, это приказ.
Слышать слышу, а веки словно свинцовые, открыть не могу. Ноги, словно
прикованные, не отрываются от земли. Чувствую, командир роты старший
лейтенант Александр Заруднев тянет из моих рук катушку и сам бежит
налаживать связь. Очнулся я только с наступлением темноты, когда затих
бой. Так я и в<№нал до самой победы в Курляндии, бегая с катушкой телефонного
кабеля, не получив не единой царапины. Товарищи в роте иногда подшучивали
надо мной.
- Ну и везет же тебе, Ричка, может, ты заколдован, открой тайну.
Никакой тут’ тайны. Просто, помню, мама, провожая меня, сняла с руки ее
девичье золотое колечко со своими инициалами, надела мне на мизинец.
Перекрестила, шепча:
- Господи, храни моего единственного сына!
Правда это, или ложь, колдовство, или нет, но кто-то оберегал меня на
фронте все это время.
В Курляндии у меня произошла встреча, врезавшаяся в память на всю
жизнь и которую я причислил бы к мистическим, необъяснимым явлениям.
Свободный от службы, я отдыхал с друзьями в землянке. Вдруг какая-то
непреодолимая сила заставила меня подняться и выйти наружу. Вокруг молодой
ельник, под ногами мягкий мох, темнело, но я разглядел силуэт матери.
- Мама, - наверное, слишком громко воскликнул я, думая, что мне
померещилось.
Из землянки стремглав выскочил с автоматом, застегивая на ходу пуговицы,
384

старшина Банников, башкир из Уфы, оглядываясь, в которую сторону надо
стрелять. А я стою, обняв маму. Пришел командир роты Александр Заруднев,
велел пригласить маму в землянку, отправил старшину на кухню за едой. Все
очень удивлялись, как она смогла добраться на передовую линию полка. Ей
посчастливилось, что мы тогда находились в спокойной обороне, только иногда
постреливали автоматы или пулеметы. Мама рассказала, что из Шяуляй шла
пешком, взяв с собой корзинку с гостинцами. При встрече с постом охраны
угощала их квасом собственного производства, говорила о цели пути, и ее
пропускали. Мама гостила у нас несколько дней, спала в нашей землянке.
Когда наступило время прощаться, начальник штаба полка Релишкис выписал
маме разрешение на выход из прифронтовой зоны, а командир роты разрешил
мне ее проводить, выдав соответствующий документ.
Вспоминая, на первый взгляд, не касающиеся войны моменты, не могу не
вспомнить некоторые детали из бытовой солдатской жизни, отдыха, питания.
Эта часть фронтовой жизни зачастую зависела от смышлености, честности и
многих других качеств старшим и сержантов, заведующих хозяйственной
частью. В этом смысле нашей роте повезло. Вспоминаю старшого сержанта
Бортника, украинца, хозяйственного человека. В его повозке всегда было много
разной утвари, продуктовых запасов, среди них и конский жир. Бортник
старался реализовать убитых лошадей, заготавливал жир. Солда ту к дневной
норме каши или другого горячего блюда полагалась буханка хлеба. В мину ты
затишья Бортник на камнях раскладывал кусок жести, вырезанный из бочки,
зажигал огонь, растапливал жир и, нарезав хлеб, поджаривал его. Как же
бывало вкусно, когда мы хрустели этими кусочками в окопах.
Бывали на фронте и неприятные случаи. Случалось, что солдаты с оружием
уходили со своих позиций. Дезертиров судил военно-полевой трибунал.
Свидетелем одного такого суда стал и я. Трое солдат, взяв пулемет РИД и два
автомата, отправились в тыл, но были пойманы. В тот же день состоялся
военно-полевой суд. На виду у построенного на опушке полка сидевшие за
столом три офицера военного трибунала зачитали здесь же исполненный
приговор дезертирам. Подъехавший верхом заместитель командира дивизии
И.Мацияускас, не слезая с лошади, произнес жесткую, пламенную речь и,
взмахнув рукой, дал сигнал к исполнению приговора. Таков был закон военного
времени.
Довелось мне вблизи понаблюдать за работой снайпера. Полк довольно
долго стоял в обороне, какие-либо активные действия не предвиделись. Мы
со старшиной Банниковым, подсвечивая себе лампой, сделанной из гильзы
артиллерийского снаряда со сплющенным концом, чистили оружие. Входит
командир роты сопровождая красивую девушку-снайпера.
- Ричка, уступишь ей свое место. А утром проводишь на передовую,
поможешь выбрать огневую точку.
Девушка, осторожно положив на лежанку у стены завернутую в ткань
винтовку, легла на мое место. Mіш ничего не оставалось, как только приютиться
в ногах, притянув колени к подбородку. С рассветом, в условленное время,
так как у меня были часы со светящимися стрелками, я разбудил девушку.
Готовясь, я взял тяжелую винтовку и предложил поднести. Девушка испугалась
385

и вырвала ее у меня из рук. Личное оружие, никто другой не имеет права
брать его в руки. По дороге на позицию гнев девушки утих, и она рассказала,
что в дивизию прибыла рота девушек-снайперов с целью побеспокоить сонную
и спокойную жизнь немцев.
Я привел снайпера на нашу передовую линию. Нас от немцев отделяла
редкая молодая поросль, а в выбранном мною месте был достаточно широкий
просвет. Прикрывшись ветками, мы замерли. До немецких окопов было
примерно 250 метров. Рассвело. Кругом тишина. Вижу, из землянки вылезает
полуголый немец, скорее всего, офицер, так как сзади за ним идет солдат и
несет ковш с водой и полотенце. Я замер в ожидании выстрела. А его все нет.
- Почему она не стреляет? - думаю про себя.
Немец намылился и нагнулся за водой. В этот миг раздался щелчок, и
офицер упал ничком. Солдат начал крутиться вокруг вьюном, ничего не понимая.
Еще выстрел - и все кончено. Девушка стала быстро собираться назад.
- Еще подождем. Очень хорошая позиция. Может, еще кто появится.
- Нет, больше здесь никто головы не высунет.
Мы вернулись назад в землянку. Пришла командир роты, капитан, и коротко
спросила: сколько?
- Два.
Капитан повернулась ко мне:
- Сколько?
- Два.
Командир снайперов что-то отметила в блокноте и увела девушку. Больше
немцы не шныряли в окопах так смело во весь рост.
Редкий день в жизни солдата обходился без приключений. Как-то раз наш
полк должен был передислоцироваться влево, на другой участок обороны.
Командир 249 го стрелкового полка приказывает занять новое место
дислокации. Командир роты связи оставил меня с телефонным аппаратом
ждать прибытия другого полка, для налаживания с ним связи. Пока ждал,
стемнело. В окопах ночевал один. Утром так никто и не показался. Командир
роты, позвонив и выяснив положение, приказал скручивать кабель и по нему
идти вслед за ротой. Немцы, заф иксировав передвиж ение наших
подразделений, обстреливали их из минометов. Я шел, крутил катушку, а вокруг
тянулись минные поля. Закончился лес, и передо мной открылось голое поле,
дальше придется идти по открытой местности.
Решил осмотреться. В моем понимании, следовало идти прямо через поле,
там должен быть наш полк, а телефонный кабель проложен по диагонали, к
желтеющей вдалеке на возвышенности полосе песка. Там, скорее всего,
немецкие окопы, наши не могли туда за ночь добраться. Но что поделаешь,
надо сматывать кабель, командир роты лучше знает, куда мне идти. Посреди
поля вижу склонившееся дерево, в направлении которого вился кабель, и я
решил идти в его сторону. Когда я приблизился к дереву, из замеченного
мною окопа начал бить пулемет, срезая над головой ветки деревьев и кустов.
Я упал на землю, а когда выстрелы затихли, вновь кинулся вперед. Так, играя
со смертью, я спустился на склон и спрятался на нейтральной полосе за
высившимися кучами гравия.
386

На нашем наблюдательном пункте командир не только услышал выстрелы,
но, увидев бегущего в сторону немцев солдата, не на шутку забеспокоился.
Тем более что на оставленное полком место еще не пришла смена. Поэтому,
если бы началась перестрелка, могло сложиться опасное положение. Я увидел
бегущих в мою сторону командира отделения сержанта Федотова и двух
незнакомых мне новичков. Позднее за боевые заслуги сержанту Федотову
было присвоено звание Героя Советского Союза.
- У тебя что, Ричка, с головой не все в порядке, куда тебя черти несут, жить
надоело? — гневно кричит Федотов.
- Видишь, сматываю телефонный кабель, - спокойно, наверное, не совсем
осознавая серьезность ситуации, отвечаю ему, - выполняю приказ командира
роты связи.
- Хорошо, сматывай, только держись больше левой стороны, - смягчившись,
буркнул Федотов, - мы тебя прикроем огнем.
Я оказываюсь на месте дислокации полка, смотав две катушки телефонного
кабеля, а роты связи все никак найти не могу. Плутая от роты к роте, я
добрался до пункта командования полком. От дежурного офицера капитана
Шейниса я вновь получил взбучку:
- Чего здесь бродишь, что, делать нечего?
Однако после моих объяснений он показал, где найти связистов. Когда я
подошел к указанному месту, стало темнеть. На поиски потратил почти целый
день. А тут еще другая напасть: из-за куриной слепоты в сумерках я ничего
не вижу. Только с криками: "Рота связи, рота связи!", - удалось найти
товарищей. Они уже заканчивали оборудование землянки и готовили настил
из бревен. Моя помощь оказалась очень своевременной, я раздобыл у саперов
пилу. Пока мы трудились, нас стали обстреливать из минометов. Мы находились
в лесу, поэтому мины, задевая верхушки деревьев, взрывались, срезая ветки.
Одна большая ветка, падая, так ударила меня по спине, что я просто рухнул
на землю и довольно долгое время с трудом владел левой рукой. Вечером,
засыпая и вспоминая обо всех напастях, приключившихся со мной за день, я
подумал, что в кругу товарищей воевать легче, чем бродить в одиночку.
Утром следующего дня моя очередь идти в комендантскую роту и принести
всем завтрак. И в этот раз приобретенный боевой опыт, а может бы ть, и
удача, помогли мне избежать пуль и осколков. В лесу была большая поляна.
Если идти по ней наискось, можно было значительно сократить путь до кухни,
расположенной на другом ее конце. Посреди поляны росло одинокое дерево.
Подумав, что оно может служи ть немцам ориентиром для стрельбы, я всетаки решил идти по направлению к этому дереву. Иду, а глаза ищут укрытие
на случай обстрела. Приближаясь к дереву, слышу свист мины. Пробежав
еще секунд 15, я упал в присмотренную воронку от снаряда. Когда обстрел
затих, продолжил путь на кухню. Минометы больше не стреляли. Немцы, повидимому, решили больше не обстреливать из минометов одного солдата. А в
комендантской роте разруха. Мина попала в телегу, убила лошадь, взорвала
ящик с документами. Белые листы кружили в воздухе, застряли в ветках
деревьев. Все бегают, собирают их.
Связисты очень часто вместе с разведчиками ходили в разведку. Чаще
387

всего во вражеский тыл ходил радист полка Петр Тучин. Разведчики на 15-20
километров уходили в тыл к немцам и, спрятавшись у магистральных дорог,
фиксировали движение военной техники и по рации передавали сведения.
Возвращение назад было не менее опасным. Этот эпизод рассказываю потому,
что вспоминаю одну находку. Когда полк занял новое место диспозиции, передо
мной была поставлена задача: прикрепить антенну как можно выше на дереве.
Задрав голову, я заметил на дереве белеющий кусок ткани и блестящий предмет.
Взобравшись на дерево, я нашел небольшой парашют и блестящую коробочку
размером с портсигар. Все это я принес командиру роты А.Зарудневу. Он
разобрал коробочку и сказал, что это радиомикрофон. Немцы сбрасывали их
в наш тыл и спокойно фиксировали, определяя по шуму род и количество
движущейся техники.
На собственной шкуре пришлось испытать последствия деятельности
немецких разведчиков в нашем тылу. Однажды всю дивизию перевели во
второй эшелон, на целых четырнадцать километров от линии фронта. Опасности
не было. Мы работали смело, устраиваясь на новом месте: выкопали землянки,
на поляне отметили канавками места построения полка, чтобы строй смотрелся
ровнее. Недалеко от ручья оборудовали кухню и начали накрывать ветками
крышу над столовой. В это время громыхнули немецкие крупнокалиберные
дальнобойные орудия. И так метко они ложили снаряды, словно по наводке.
Во время обстрела погиб связист Янонис, раненный в ногу, с крыши упал
радист сержант Петр Тучин. Позднее офицеры из контрразведки рассказывали,
что поймали немецкого разведчика, женщину, которая, прикинувшись
старушкой, бродила но лесу, собирая хворост. Наши ей иногда помогали,
подносили связку дров. О казалось, под той связкой она прятала
радиопередатчик и передавала наши координаты.
После обстрела надо было спасать раненых. Командир роты велел бежать
в медпункт и пригнать повозку. Усадили в нее сержанта, а мне было приказано
сопровождать раненого в медсанбат. Катились по лесной дороге. Вскоре лес
закончился. На поляне начинались позиции артиллеристов, а на другой ее
стороне находилась санчасть. Я вылез из повозки, попрощался с сержантом и
пошел назад. В направлении движения повозки, на обочине дороги виднелась
разобранная немецкая авиационная бомба, иначе называемая "мамкой". Это
был металлический прямоугольный ящик, внутри которого находилось много
бомбочек размером с гранату. Такой ящик, сброшенный с самолета, открывался
и опрокидывал на наши головы град взрывчатки. Иногда ящики не открывались
и они, не взорвавшись, падали на землю. Артиллеристы умудрились, вскрыв
такой ящик и высыпав взрывчатку, мастерить из них печурки. Содержимое
двух таких ящиков я и заметил у дороги. Только успел подумать, что
артиллеристы поступили неосторожно, рассыпав взрывчатку, как переднее
колесо повозки наехало на одну такую бомбочку. От ее взрыва детонировали
остальные, и два мощных взрыва прогремели один за другим. Когда дым
рассеялся, я увидел только большую продолговатую яму. Ни людей, ни повозки
не было видно. Только далеко в канаве я нашел заднюю ось повозки. Я побежал,
взволнованный, назад, в роту, но увидел, что раненый Тучин, дрожа всем
телом, сидит под деревом, подняв ногу, которую бинтует санитарка. Скорее
388

всего, дубовые доски повозки защитили его от осколков, а взрывная волна
отбросила в сторону. Сержант, видимо, со страху, не чувствуя боли, сам
прибежал в роту.
Смертельные опасности подстерегали нас и после того, как прогремел
салют в честь Победы. Нашему полку довелось принять капитуляцию
сражавшейся пехотной дивизии Вермахта. В тылу у них был организован
пункт сбора оружия. В штабе полка мы собирали сведения о ходе капитуляции.
Мне выделили сивого коня и отправили по батальонам собирать информацию.
Подъехал я к немецкой стороне к перекрестку и свернул на нужную дорогу,
ведущую к месту приема капитуляции. Все растущие по ее сторонам деревья
были заминированы, их еще не успели обезвредить. На дороге не видно
никаких признаков движения, только в пыли ямки от капель прошедшего
дождя. Я решил ехать верхом по обочине дороги. Таким же способом вернулся
обратно в полк. На следующий день пришлось выполнять то же самое задание,
только на этот раз надо было идти пешком. У дороги я увидел брошенные
немцами землянки, но решил 'іуда не лезть. Пока я собирал информацию о
сложенном оружии, прошел сильный дождь. По дороге в полк, подойдя к
знакомому отрезку дороги, я оцепенел. Дождь смыл с дороги тонкий слой
песка и обнажил неглубоко закопанные противопехотные мины. Я решил
одним рывком прыгнуть в канаву и, передвигаясь от дерева к дереву,
преодолеть заминированный участок. Было бы досадно, отвоевав девять месяцев
без малейшего ранения, погибнуть уже после победы.
И все-таки тот участок дороги выдал сюрприз, но не нам, а самим немцам.
Немецкий пехотный полк, сдав оружие» и построившись колоннами, шел теперь
в наш тыл. В середине колонны, запряженная парой лошадей, ехала полевая
кухня. Впереди на облучке сидели возник и повар, а в конце в большом котле
варилась мясная каша, распространяя одурманивающий аромат. Колеса
тяжелой железной повозки продавливали в пыли глубокую колею. Мы стояли
по обе стороны дороги, наблюдая за движением колонны. Вдруг прогремел
мощный взрыв, вырвался столб огня, и большая часть колонны солдат исчезла
в клубах дыма и пыли. Когда рассеялась дымовая завеса, на дороге мы увидели
только переднюю часть повозки и сидящих на ней, застывших от страха,
вцепившихся в поводья солдат. Другой части повозки словно и не было, от
котла с кашей не осталось и следа. Только большая яма, а вокруг тела уби тых
и раненых солдат. А потом нам на каски стали падать комья каши. Очевидно,
что дорога была заминирована не только противопехотными, но и
противотанковыми минами. I Іемецкие саперы, обезвреживая от мин дорогу,
возможно, одной не обнаружили или специально кто-то оставил. Остальные
солдаты с бранью и кулаками накинулись на шедших среди них саперов.
Строгая команда охранника прервала начинающийся беспорядок, и колонна
пленных продолжила движение, не надеясь вечером получить каши. А наша
каша оказалась не хуже, так как немцы, скребя ложками, вмиг подчистили
котелки.
После войны, получив предложение продолжать службу в дивизии, я был
направлен в Вильнюсское военное училище, которое было эвакуировано в
город Шуя. Перед этим я был принят в комсомол. Капитан Рандакявичюс,
389

вручая комсомольский билет, пожелал быть хорошим офицером. Учебу я
закончил в Вильнюсе, когда военное пехотное училище было возвращено в
Литву. Надев погоны лейтенанта, я вернулся в роту минометчиков 249-го
стрелкового полка. После расформирования дивизии в звании майора я
вернулся к гражданской жизни.
От прошедшей войны нас отделяют семь десятилетий. В Вильнюсе на
Антакальнисском кладбище, под тихо шумящими склоненными ветвями сосен,
лежат многие известные сыновья и дочери Литвы, всю свою сознательную
жизнь посвятившие защите своей Родины. На воинском мемориале находится
могила командира 167-го стрелкового полка 16-й Литовской стрелковой дивизии
полковника Владаса Мотеки. С гранитной стены смотрит его барельеф,
изображающий его таким, каким он был в жизни — серьезным, строгим и
даже суровым. С его могилы видна вся долина воинского кладбища, как
олицетворение искреннего уважения живых перед всеми, покоящимися здесь
вечным сном. Видится все торжественное величие Пантеона воинского кладбища
с горящим Вечным огнем. Каждого, пришедшего сюда, эта необычная
атмосфера всегда заставляет глубоко задуматься и вспомнить о тяжелом
жизненном пути, о подвигах, заслугах тех, кто ценою жизни защитил Родину.
У подножия его могилы на гранитной плите скромная надпись: "Полковник
Владас Мотека. 1903-1975". Ранняя, неожиданная смерть навечно вырвала его
из наших рядов.
С 1922 года Владас Мотека, будучи в возрасте 19 лет, стал офицером
Литовской армии. Ни его отец, ни кто-либо из родственников не были
военными, а вот он стал настоящим профессиональным командиром. С 1935
по 1940 год рабо тал в Генеральном штабе. В Советской Литве он без колебаний
перешел на рабо ту в штаб 29-го территориального корпуса Красной Армии и
остался верным своему народу. Когда началась Великая Отечественная война,
вместе с корпусом он с боями отступал в глубь Советского Союза.
После создания 16-й Литовской стрелковой дивизии, В. Мотека занимал
должность начальника штаба, а с марта 1943 года в городе Городце принял
под свое командование и готовил к боям 167-й стрелковый полк. На фронт
полк отправился, когда гитлеровцам был нанесен мощный удар под
Сталинградом. Поход был тяжелым и изматывающим, по сильно заснеженным
дорогам. Воины все несли на своих плечах. Первое боевое крещение состоялось
24 февраля в девять тридцать с наступления на поселок Нагорное. Вплоть до
16 марта безостановочно с большими потерями, велись наступательные действия
на юго-востоке железнодорожной станции Змиевка. Дивизию сменили другие
подразделения, предоставили возможность отдохнуть в районе деревни Кубань.
В новые бои дивизия включилась уже в Псковской области. На юге от
Невеля после яростных боев было занято хорошо укрепленное немцами село
Палкино. Особенно тяжелый бой произошел 8 ноября 1943 года, когда
гитлеровцы пошли в контратаку против подразделений советских войск.
Наступая с двух сторон от Невеля и Езерище, немцы не смогли соединиться.
В отражении атак противника в окрестностях деревень Блинки и Борок
отличился 167-й стрелковый полк под командованием полковника В.Мотеки.
Командир сам вел батальоны в атаку. Потребовалась большая стойкость и
390

упорство наших солдат в Рикшинской петле, сдерживая контратаки немцев
на узком участке.
Первый город Литвы, в который вступила 16-я Литовская стрелковая
дивизия, был Тверячюс, где наших воинов радостно, с цветами, молоком и
пивом встречали литовские девушки. Перебинтовав раны, смыв фронтовую
пыль, воины шли дальше через Сведасай, Субачюс, Паневежис, Шедуву и
сосредоточились в Шяуляй. 17 сентября дивизия стала отражать вражеские
контратаки, которыми немцы стремились захватить Шяуляй.
5 октября 1944 года началось освобождение Жямайтии. Полковник В.Мотека
был назначен командиром объединенного ударного отряда, который, форсировав
Дубису, начал бои в направлении Тильзита через Кялме, Кражяй, Кальтиненай,
Вайнутас, Шилале, Науяместис. Захватив шоссе Тильзит — Клайпеда отряд
В.Мотеки в течение 4 дней отражал контратаки немцев, не отступая ни на
шаг. За освобождение Жямайтии 16-я Литовская стрелковая дивизия была
награждена орденом Красного Знамени.
28 января 1945 года состоялся штурм Клайпеды. Первым ворвался в город
в районе порта 3-й батальон майора М.Гладкова. До окончания войны дивизии
пришлось участвовать в тяжелых зимних и весенних сражениях в Курляндии.
Воины полка уважали и любили В.Мотеку, называли его отцом. Командир
полка любил, присев с воинами, подолгу с ними беседовать. Он берег воинов,
не посылал их в бой необдуманно и необоснованно, заботился о том, чтобы
они были накормлены, тепло одеты. В разговорах с солдатами старался подня ть
их настроение, постоянно напоминая о скором освобождении Родины.
Однажды капитан В.Кристиянов, слушая беседу полковника с воинами,
сказал:
- Вы, полковник, говорите как настоящий политический работник. Вы могли
бы быть заместителем командира дивизии по политической части.
- Нет, - ответил полковник, - не могу, так как не являюсь членом партии.
Через некоторое время В.Кристиянов написал полковнику рекомендацию в
партию. В 1943 году В.Мотека стал членом КПСС.
Полковник и в послевоенное время, будучи командиром 16-й дивизии, любил
беседы с рядовыми солдатами срочной службы, а с офицерами всегда был
очень строг, но справедлив.
Владаса Мотеку — отважного, дисциплинированного, всегда подтянутого,
требовательного и принципиального командира, воины любили и уважали. В
годы войны проявились его большая любовь и преданность Родино, решимость
и стойкость в борьбе с ее врагами. Он никогда не уклонялся от пуль. I Іолковник
В.Мотека до самой смерти оставался на своем посту. За несколько часов до
смерти он выступал перед курсантами в летнем военно-полевом лагере в
Пабраде.
Подготовил к печати В.Станчикас

391

ЖЕНЩИНЫ-ВОИНЫ
Моника ТРИНКУНАЙТЕ
Годы Великой Отечественной войны не только раскрыли образ советской
женщины новыми, благородными чертами, но и значительно возвысили его.
Если раньш е ж енщ ина — герой войны — была словно легенда,
необыкновенным исключением, то Великая Отечественная война показала,
что женщина — герой войны — несла все тяготы войны наравне с мужчинами.
Сегодня мы знаем многих женщин — Героев Советского Союза,
награжденных орденами за боевые заслуги на фронте и в партизанских отрядах.
Они пережили все, что суждено было пережить каждому воину на фронте, в
окопе, в наступлении и отражениях контратак, в тылу.
Литовские женщины, отступившие в глубь Советского Союза, вступали в
создаваемую 16-ю Литовскую стрелковую дивизию для общей борьбы против
врага нашего народа — фашистской Германии. Иначе и быть не могло: литовцы,
как и люди других советских народов, горели необыкновенной ненавистью к
немецким захватчикам, вторгшимся на советские земли и посягнувшим на
присвоение этих земель и превращение жителей в своих рабов.
Те женщины, чье желание вступить в ряды бойцов дивизии было
удовлетворено, на первых порах были назначены связистками, санитарками,
на различные обязанности хозяйственной работы. Так было до выступления
дивизии на фронт, где; они тоже вступили в борьбу против немцев.
Когда шли суровые бои, женщины также брались за оружие — автомат,
винтовку, пулемет, гранаты — и шли на передовые позиции. Своими боевыми
подвигами прооланилась Дануте Станелене-Маркаускене. Вначале Дануте
носила воинам па позиции пищу. Это была опасная работа — ходить в окопы
под градом пуль и снарядов. Дануте хотела стать пулеметчицей. Когда ее
желание было удовлетворено, она сразу появилась на передовой. Она активно
участвовала во всех операциях и не только с особой меткостью уничтожала
врага, но и во многих случаях подавала боевой пример. Однажды рядом с
пулеметом Дануте разорвался немецкий снаряд и вывел пулеметный расчет
из строя. Дануте одна стреляла в противника. Был поврежден пулемет, ранена
сама Дануте. Она прошла Орловскую землю, Белоруссию, Литву и пробыла в
дивизии до самого окончания войны. Дануте — одна из немногих женщин в
Советском Союзе — полный кавалер Ордена Славы трех степеней.
Бируте Каросене — была связной командира. Во время ожесточенных боев,
в опасных условиях, она доставляла приказы командира подразделениям.
Бируте была ранена, но продолжала выполнять свои обязанности. Когда огонь
противника усилился и натиск воинов нашей дивизии стал ослабевать, Бируте
крикнула: "За Советскую Литву, вперед!" и первая стала прорываться к
немецким окопам. Тут ее и поразила вторая пуля врага. Она погибла как
герой.*
*Из семейного архива
392

Аллона Пашкявичюте — родом из Мажейкяй. Двое сирот — брат и сестра
— оказались далеко на территории Советского Союза. Первым в армию ушел
брат, а потом — она сама. Они встретились в медсанбате, но однажды брат не
вернулся из боя. Алдона попросила командира, чтобы ее направили на
передовую. Она выполняла работу связиста. В санчасть она написала письмо:
"Дорогие девочки, посылаю вам привет с фронта. Знаете, девочки, у меня уже
нет брата. Проклятые фашисты отобрали его у меня, и поэтому я иду на
передовую — отомстить. За храбрость награждена медалью. И пока в моей
груди бьется сердце, я буду мстить фашистам. Я верю, что мы скоро вернемся
в нашу любимую Советскую Литву, в Жемайтию. Там, в саду среди цветов, я
на память сорву красную лилию. Алдона".
В начале июля 1943 года началось большое сражение. Алдона сидела за
телефоном. Над головой выли мины, гудели бомбы, свистели снаряды, били
пулеметы. Совсем рядом гремели вражеские танки и трещали автоматы. Глаза
и горло раздражал едкий пороховой дым. Внезапно пропала телефонная связь
между пунктами наблюдения и командования. Алдона забросила па плечи
катушку телефонного провода и бегом побежала на поле боя. Ее пальцы ловко
и тщательно связывали телефонные провода. Связь была налажена. Тяжелые
кровопролитные бои продолжались несколько дней. Алдона, не смыкая глаз,
была на своем посту. В бою погибли телефонисты, а она не могла оставитъ
свой пост. Наступило утро, вновь продолжался бой, связь не дейст вовала.
Измученная Алдона, просидевшая все мочь без сна, просит командира разрешит ь
наладить связь: "Не могу спать, когда связь оборвана". В это время начался
самый сильный артобстрел. На поле боя под пулеметным огнем Алдона
выскочила из окопа и, пригибаясь, побежала искать обрыв связи. Воины видели,
как пуля снайпера пронзила грудь Алдопы. Когда санитары поползли на поле
боя и на носилках вынесли ее в медпункт, Алдона еще была жива. Врачи
готовились к операции, но в это время ее сердце перестало биться. Перед
смертью она успела произнести: "Дорогие, скоро, уже скоро вы увидите родную
землю. Я умираю, но хочу, чтобы товарищи все, как один, гнали фашистов из
нашего края еще яростнее. Погиб брат, погибаю и я. Связь уже восстановлена?".
В нагрудном кармане гимнастерки у сердца, нашли книжечку стихотворении,
написанных ее рукой
Наша дивизионная газета "Родина зовет" 11 марта 1943 года писала о
санитарке Зосе Денинайте. которая в течение 36 часов без отдыха, иод градом
пуль, спасала раненых. На поле боя она оказала медицинскую помощь 62
раненым. Смелая комсомолка погибла от вражеской пули.
Мария Кутрайте — рядовая с трелковой роты стала снайпером.
Ялзе Руткявичюте — была известна не только как заботливая и чуткая
медсестра, но и как прогрессивный общественный деятель. Она отправилась
в глубь Советского Союза. Вначале работала заведующей детского сада в
одном колхозе.
После многочисленных обращений ее отправили на фронт. Она стала для
воинов матерью, сестрой, подругой и сиделкой. Ее имя всегда упоминается с
уважением и любовью.
Пулеметчицы Лена Сергеевайте, Екатерина Афанасьева, повар Стасе
Балайшене, Гене Галините, Татьяна Мешкинене, Эляна Рагаускене, Оле

Тубулявичюте, Генуте Латкаускене — Карпичене, Саломина — сотни женщин
выполнили свой долг перед Родиной, проявили истинный патриотизм, высокую
мораль, героизм, бесстрашие, смелость и отвагу, достойную истиных героев,
имени настоящих дочерей литовского народа. Не перечесть все подвиги
литовских женщин в рядах Литовской дивизии. Они достойны того, чтобы
память о них сохранилась на века. Будущие поколения должны знать имена
всех героических женщин и их бессмертные подвиги. Будут проходить годы и
века, сменяться поколения, но имена литовских женщин, сражавшихся в рядах
Литовской дивизии, будут всегда светить, как негасимые огни, указывающие
путь дочерям литовского народа.
В дивизию я пришла добровольцем, сменив книгу на винтовку. Мне было
17 лет. Первое свое боевое крещение я получила зимой 1943 года под
Алексеевкой. Это было 20 февраля, а первый бой — 24 февраля, утром в
девять тридцать, когда началась атака вражеских укреплений. Было очень
страшно. Через некоторое время я привыкла к гулу самолетов, привыкла к
минометной и артиллерийской стрельбе. Я видела кровь и смерть своих близких
людей и товарищей. На перевязочный пункт принесли раненого, у которого
было прострелено горло. Он не мог говорить, только что-то показывал руками.
Наконец я поняла, что он просит вынуть что-то из кармана. Это было письмо
и фотография женщины с двумя детьми. Там был написан домашний адрес.
Он просил отправить зто письмо только после его смерти. Раненый вскоре
умер. Я не могла сдержать слез. Потом часто приходилось встречаться со
смертью лицом к лицу. Помню, выписывала членский билет вступающему в
партию воину. Внезапный взрыв потряс домик, в котором мы обосновались.
Когда я очнулась, будущий коммунист лежал рядом уже мертвый.
Литовские коммунисты воспитывались на примере большевиков. 16-я
Литовская стрелковая дивизия была многонациональной. Многие бойцы, идя
в бой, подавали заявления о приеме в Коммунистическую партию. Особенно
много заявлений с: просьбой о принятии в партию воины подавали во время
тяжелых боев. Во время боев в июле 1943 года в партию были приняты 200
комсомольцев, получены 163 заявления о принятии в члены Коммунистической
партии и 439 заявлений о принятии кандидатами в члены КПСС. Я тогда
работала в политотделе 16-й Литовской стрелковой дивизии, сотням солдат и
офицеров своей рукой выписывала партийные билеты. Наши воины хотели
идти в бой коммунистами.
Как много моих воспоминаний связано с Орловской землей. Здесь наша
16-я Литовская стрелковая дивизия получила первое боевое крещение. В борьбе
за освобождение каждого кусочка земли мы чувствовали, что приближаемся к
дорогой нам Литве. Сражаясь на Орловской земле, мы лучше узнавали друг
друга и были готовы отдать за Родину свою жизнь.
Алексеевка... Ветеранам войны это название говорит о многом. Здесь сложили
свои головы наши братья и сестры, здесь совершены сотни подвигов, навеки
вошедших в историю Советской Литвы
Перевела Е.Аласавичюте

394

ВОСПОМИНАНИЯ
Костас БАНЯВИЧЮС
С наступлением утра понедельника, после того как было принято столь
важное для нас решение, оставалось только сесть в запряженную повозку и
под скрип колес ехать в Шяуляйский военный комиссариат. И гак, каждый на
своем транспорте, провожаемые самыми близкими людьми, 12 сентября 1944
года, в понедельник, мы прибыли в пункт мобилизации.
Меня отец увез, я еще раз помахал нашей дорогой маме, стоящей за окном
кухни, поседевшей от повседневных забот с необычайно милым, болезненным
лицом, она правой рукой перекрестила вслед. Она тогда уже болела тяжелой
неизлечимой болезнью и, царство ей небесное, через 7 месяцев умерла, оставив
шестерых деток, младшей тогда шел пятый годик, и меня, седьмого,
девятнадцатилетнего солдатика, бдительно стоявшего в день ее смерти, 18
апреля 1945 года, на посту в окопе, выкопанном в хлюпкой латышской земле
Ленинградского фронта, с русской винтовкой старого образца в руке, в темнозеленой фуражке, экипированного всем необходимым на фронте, сильного
духом бойца.
С этого дня закончился девятнадцатилетний отрезок моей жизни:
беззаботное, но короткое детство, недолгое школьное отрочество и достаточно
солидный стаж работника сельского хозяйства. Уже никогда больше не
пришлось вернуться ни в те края, ни к тем работам, хотя, когда уезжал, думал,
что через год или чуть позже вернусь домой. Не удалось. Я сильно ошибся. В
свою родную деревню я уже не вернулся...
День был по-осеннему теплым, приятным, солнечным... К вечеру тронулись
в путь. Вся разноцветная колонна, одетая в основном в деревенскую, дома
сотканную и сшитую одежду, запестрила в сторону Радвилишкиса. Пестрые,
как пасхальные яйца, обвешавшись еще более пестрыми котомками, но
призванные одной и той же судьбой, неспешно мы шагали, поднимая дорожную
пыль своими ботинками, клумпами, а ко е-кто и в лаптях, привязанных к
ногам длинными веревками. Шли, словно какие "рекруты".
Однако я и другие наши ребята себя рекрутами не считали, в своем
воображении мы были выше этого. Мы видели себя будущими солдатами —
новобранцами, как это бывало в прежние годы существования государства
Литвы, когда призывали на военную службу, а не брали в рекруты. Осознавали
мы и обязанность призывного возраста, служить Родине. Это понимали и
наши близкие, отправляя нас в эту тяжелую дорогу: наши роди тели, особенно
наши заботливые, любящие матери. Так что начало нуги не было ни
неожиданным, ни странным. В нашем представлении это было продолжением
того, что испокон веков делали все молодые, достигшие этого возраста мужчины,
только с тем отличием, что мужчины нашего поколения шли тогда по пыльной
дороге на вокзал, уже с детства зная, что это обязательно случится, когда
наступит время.

395

Несмотря на прожитые нами восемнадцать, девятнадцать лет, во мне и во
всех остальных вселилось новое, до сих пор нами не изведанное ощущение
— то ли серьезности отношения к происходящему, то ли ожидания
неизвестности... Оно ворвалось, обволокло, даже приковало нас в наших мыслях
к тому еще не испытанному, но уже вполне ощутимому ТАМ!
Наше юношеское острословие и взаимное подзадоривание никогда не
исчезало, даже в тяжелых переездах в товарных, грязно-красных вагонах
или, скажем, зимой на для нас совершенно непривычном холоде, достигавшем
—40°С, зимой в Новашинском военном лагере недалеко от города Мурома в
Московской области, когда, поднявшись в шесть утра, сделав зарядку и
позавтракав пайком для тыла, шагали на учебный полигон, где приходилось
маршировать по десять часов, заниматься боевой подготовкой, осваивать
штыковые приемы, необходимые на фронте.
Наша колонна продолжает движение. Шаг за шагом мы отдаляемся от той
болотистой лесной поляны, которая нас так холодно, словно мачеха, приютила
на одну ночь и один день, сохранила в целости и подготовила к дальнейшей
неизвестной жизни ТАМ. Так и бредем, теперь по латышскому грязному снегу
на назначенный нам рубежу между Прекуле и Вайнеде.
Оружие мы получили на ближайшей прифронтовой полосе, где мы провели
несколько дней, подготовились к выходу на передовую позицию, в первые
окопы назначенного нашему подразделению участка. Там мы получили
винтовки старого образца, со съемными четырехгранными штыками, которых
за их длину (винтовка со штыком была выше меня на целую ладонь) мы
прозвали по —русски "дальнобойной", по—литовски — "tolimojo šaudymo".
Мы все больше и больше становились похожими на настоящих солдат.
Всю получаемую нами амуницию мы заботливо проверяли, чистили от
к о н с е р в и р у ю щ е й смазки, напряженно следили, все ли мы получили, что нам
полагается, чтобы, не дай Бог, какой побрякушки не забыть (хотя на поясе
было столько всего навешено, что места почти не осталось). Ведь кто знает,
может, как раз ото и понадобится в случае критического положения во время
штыкового боя или в другой угрожающей ситуации, когда хвать —хвать — и
нету. Поздно тогда будет искать... Наивно! Может, и наивно, глядя со стороны,
но только не для нас. Для нас тогда все было важно: шуточек стало меньше,
забот прибавилось.
Моя амуниция состояла из винтовки Мосина на правом плече, на левом —
сумка с противогазом, вещмешок за спиной, лопата в чехле, прикрепленная к
ремню с левого бока.
В 252-м запасном стрелковом полку 50-й Литовской стрелковой дивизии,
под командованием полковника Сенкявичюса, я сравнительно неплохо освоил
карабин. Это оружие было болен1повой конструкции по сравнению с полученной
винтовкой, но прицельность была хуже. Во мне тлела большая надежда, что
она, длинная, моя вторая половина, не подведет меня и будет стрелять метко и
более простое в уходе: даже полностью не вычищенное, как я слышал, не
подводит (не заедает).
Я выбрал стоящую в отдалении от нашего лагеря поникшую, без веток, ель
396

10 см толщиной, отошел от нее на 50 шагов и, тщательно прицелившись,
сделал один выстрел левее, другой — правее, хорошо (судя по себе)
прицеливаясь, выстрелил десять раз по восходящей. И что вы думаете? А
ведь совсем неплохо! Оправдала мои надежды моя (теперь совсем моя)
длинноствольная "пушка". Все выстрелы оставили дырочки, ни одного мимо...
Неожиданно размышления и сравнения степени тяжести войны на разных
исторических этапах были прерваны сильными залпами пушек, прогремевших
из разных мест один за другим и, казалось, очень близко, так как такого
оглушающего звука еще не доводилось слышать. Мы молниеносно, без всяких
команд и размышлений, упали в лужу раскисшего снега, прямо перед собой,
как говорят русские: "Падай, на чем стоишь!".
После залпов пушек, и так неосознанно, молниеносно возникшего
переполоха, созданного нашим падением (да что там падением — просто
втискивания в землю, в ту снежную кашу) и который еще быстрее утих, чем
начался, воцарилась звенящая в ушах тишина. Эта тишина длилась недолго:
впереди послышались еще не известные нам и не производимые ранее* звуки:
оханье, стоны, переходящие в более громкие стенания. А со стороны врага
вновь ударили залпы, а после них — грохот взрывов совсем рядом с нами.
Эти залпы мы уже предвидели, так как мы даже не думали, что немцы
прекратят обстрел после тех нескольких первых залпов. Так и было. Мы
впервые ощутили на себе артобстрел: оглушительный залп артиллерийского
орудия, с ревом на нас летит снаряд, заставляя еще больше напрячь слух, еще
сильнее прижаться к матушке-земле, просто распластаться, сравняться с со
поверхностью так, чтобы только рюкзак торчал и котелок — а солдатика
словно и не было.
Мы даже не успели сосчитать тех первых наших потерь, по воле судьбы
оставшихся лежать наших товарищей, только прикинули, что здесь их могло
остатся десятка два, не меньше. Повинуясь судьбе, без всяких церемоний, без
особых чувств, словно смиряясь со свершившимся фактом, словно признавая,
что это нормально и нет в этом ничего особенного — знайте, где находитесь
(точнее — знайте, куда вас прислали и куда вас ведут) приготовились в пу ть.
Так что шагайте, не глядя вперед и обдумайте, как вы обязаны будете поступить,
действовать тогда, когда будете ГАМ, как того потребуют обстоятельства,
ситуация. Здесь — фронт.
И пошли дальше, как пи в чем не бывало, но в нас, в нашей внутренней
жизни, появился еще один "рубец" (похожий на след от ранения в грудь), у
кого глубокий, у кого —совсем на поверхности и способный вскоре исчезнуть,
стереться, либо исчезнуть иод более глубокой меткой. А путь продолжается,
впереди — все громче слышатся винтовочные хлопки, стук пулемета. А трата-та, тра-та-та, тра-та-тааа звуки стреляющего пулемета были для нас
своеобразным аккомпанементом, или, говоря по-военному, музыкой марша,
которая сама по себе, неосознанно, заставляла нас подтянуться, не
расслабляться, концентрировать внимание на ТУДА, куда мы идем.
Свист пуль с немецкой стороны и неменьшее количество выстрелов наших,
бдительно охраняющих свою передовую линию, даже не думали ни
397

прекращаться, ни утихать. Ситуация стабилизировалась. Видимо, немцы
чувствовали оживление на нашей стороне (наше приближение), а наши не
могли не реагировать на их активность (а кто знает, что они задумали?) —
старались прикрыть наш подход, хорошо подготовились к активной обороне,
ни на йоту не уступая противнику. Обстрел из тяжелых орудий затих. Когда
мы наконец подошли к передовой, где уже небезопасно передвигаться, стоя
во весь рост, становясь хорошими мишенями для пуль противника. Заботясь
о нашей безопасности, была дана хорошо нам известная, только еще более
тихая, чем предыдущая, команда: "Добравшись к окопам, ходам сообщения,
ползком, по одному спускайтесь в них бесшумно и, не останавливаясь,
передвигайтесь по траншее, а там каждому будет указано его место. Без
вопросов, оружие в руки, каски на голову!”
— Черт побери, ведь там очень сыро, застоявшаяся вода, — высказал я
свое возмущение идущему за мной Йонасу Чирасу. — Мои портянки, хоть и
шестнадцать раз вокруг ног обернуты, но ведь не кожаные, воду пропускают...
Что теперь будет с моей обувкой, где я ее высушу? Ведь здесь ни печки, ни
какого деревенского тепла не будет, — обеспокоился я не на шутку.
— Ты, сморчок, потише, еще командир услышит, а ноги — не голова,
высушишь, когда война закончится, или, — показывая рукой на небо,
"посочувствовал" мне Чирас.
Хоть умом я и понимал, что Йонас совершенно прав, отвечая так на мой
никому не интересный вопрос, но тогда, с промокшими ногами, я был, мягко
говоря, не в лучшем настроении, поэтому прошипел ему (как можно тише):
"Сам ты сморчок, пустая башка, и еще неизвестно, кто первым свои мокрые
сапоги и портянки сушить подвесит. А после окончания войны я и без твоего
"дружеского" совета буду знать, что делать, где и что сушить! Нашелся, видите
ли, прорицатель, — уже чуть более спокойным тоном закончил я ту нашу
перепалку.
— Вот что значит старые вояки, имеющие фронтовой опыт и выдержку,
хладнокровие, — рассказывает мне Винцас Пуйдокас, сувалкиец из Шакяй.
И он, конечно, прав. Позже мы в этом убедились, когда теснее "пообщались"
с немцами на своей линии обороны. Они меньше суетились из-за отдельных
перестрелок. Нам частенько даже патронов на ночь не хватало (55 патронов в
сутки). Бывало, что уже после полуночи расходовали свой запас патронов.
Тогда для обороны оставались только четырехгранный штык и солдатская
лопатка. В светлое время суток — совсем другое дело обращаться с этим
холодным оружием, так как длинный штык, одетый на длинную винтовку,
выступал на 2 метра. (Мой рост тогда был всего лишь 171 см). Когда я ставил
это оружие рядом с собой и решал посмотреть на острие штыка, приходилось
голову закидывать, словно смотришь на кресты башни Шяуляйского костела
Петра и Павла. Но человек для того и создан, чтобы ко всему привыкать. А на
фронте это происходило особенно быстро, потому что если не приспособишься
ты, — приспособится враг.
Уже в самую первую ночь, оказавшись в траншее, мы это хорошо поняли и
очень требовательно по отношению к себе выполняли то, что от нас требовали
398

условия и обстановка. Вскоре по траншее мимо нас, стоящих на своих постах,
прошел командир взвода, еще раз каждому напомнил наши обязанности,
особенно подчеркнул то, что надо быть бдительным и осторожным круглые
сутки, особенно тогда, когда начнет светать, и не высовываться из окопа (как
цыплята головы из корзины). А чтобы его "святые заповеди" стали понятны и
доходчивы, он предупредил: "Если обнаружу кого ночью спящим — стрелять
буду без предупреждения!". И, для наглядности, дунул в дуло своего револьвера
системы "Наган" со словами: "Ясно?!"
Чем дальше я в своих мыслях и воспоминаниях витал над своим оставленным
родным гнездом, тем сильнее в груди горела тоска, потребность сострадания
моей теперешней беспомощности, невозможностью помочь семье, ведь я уже
со вчерашнего вечера оказался в первой траншее. Прервать свои грустные
размышления меня заставили несколько винтовочно-автоматных выстрелов в
моем секторе наблюдения вражеской обороны. Это заставило меня вернуться
в реальность и оглядеться: кто, где, как, чего ожидать далее? Никакой, ни
громкой, ни тихой, переданной по траншее, команды сверху? А может, немчики
в дреме, только размялись, чтобы перед утренней зарей в сои не так клонило?
Скорее всего, так и будет, не больше, — вполголоса сказал я себе. И правда, в
этот раз (первый для меня после выхода на пост) все закончилось довольно
быстро, только стрельбой из легкого оружия, без снарядов и мин. Слава богу,
ну и немцам, конечно, за то, что приучали нас постепенно, начиная с более
слабого обстрела. Я понемногу уже стал убеждаться, что привыкаю: я ужо не
пригибаюсь от свиста пуль, пролетающих мимо ушей; остаюсь к ним
равнодушным, словно они предназначены только другим, а не мне. Как говоря т,
конь к борозде привыкает, так и человек должен освоиться в окопе на передовой.
Это привыкание, с одной стороны —хорошее дело: меньше дергаешься, меньше
нервы портишь, а с другой стороны посмотреть — вновь проблема: когда не
обращаешь внимания на фронтовые опасности, тотчас проявляет себя желудок
со своим требованием — удовлетворить его потребности. А чем я эти
потребности буду удовлетворять, если все сухари уже оприходованы (даже
крошки из кармана высыпаны), а вокруг ничего подходящего из зелени еще
нет — кругом только смесь грязи и снега, которая под утро подмерзает.
Впереди виднеются силуэты кустов, но и они еще без листьев, и кроме того,
было бы опасно вылезать из окопа. Водь еще не известно, когда Ганс захочет
поиграть курком своего оружия. А еще они могут над нами "лампу" в этот
момент подвесить, чтобы Ганс мог лучше прицелиться в мой лоб. I 1у уж нет!
Я ему такой возможности не дам, я себе уже твердо в голову вбил — на
бруствер окопа точно не полезу!
Не только я один немного освоился со своими очень ответственными
обязанностями, но и мои самые ближайшие соседи: сувалкиец Винцас слева и
Казюкас Ауксялис справа. Перед рассветом, видимо, испытывая те же чувства,
они зашевелились сильнее: Винцас потихоньку пробрался ко меня по грязной
водянистой массе, которая покрывала дно траншеи. "Спасибо морозцу —
понемногу эта масса начинает застывать, может, слегка затвердеет", — подумал
я. Поделились первыми впечатлениями о новой жизни, похвастались друг
399

другу, что уже начинаем осваиваться. Якобы ничего тут такого с такими
мужчинам, как мы не случится. А если серьезно, то мужчинами мы тогда
были еще хилыми, ослабевшими из-за недостаточно качественного питания и
малого его количества. Были сильно измучены теми двумя неделями тряски в
красном товарном вагоне из Новашинского учебного лагеря, а потом —
переходом на фронт, без отдыха и нормального сна.
В котелках было немало густой, горячей какой-то каши. Я еще собрался
просить добавки, но было велено идти на свое место, позвать Казиса, а он,
сдав смену соседям слева, обещал сразу же доставить сухой паек на мой
пост. И вскоре мы уже делились с Казисом лакомствами первого фронтового
завтрака и, бросая взгляд в сторону сектора наблюдения, готовили для завтрака
"стол". А этот стол был здесь же, на внутренней стороне бруствера, на
установленной немного ниже "полочке". Здесь помещались котелок и коробка
канадских колбасных консервов. Хлеб я разделил на три части. Порции на
обед и ужин положил в вещмешок, а ту, что на завтрак — не выпускал из рук.
Подцепив овсяной каши с мясом и жирной коркой, я немного отпрянул от
своего стола, чтобы оценить вкус и качество. Одним словом, завтрак был
прекрасным. После всех тех путешествий и сухих пайков — просто сказочный:
понравились и качество, и количество. Желая поделиться своим впечатлением
от завтрака, я глянул в сторону Казиса. А он, как оказалось, собирался сделать
то же самое — повернулся ко мне. Тогда я и увидел его правую руку с
поднятым большим пальцем, показывающим его оценку завтрака. Мне не
осталось ничего другого, как продемонстрировать ему то же самое. Хоть я и
был голоден, да и вообще отощавший от тех недоеданий в учебном
подразделении, по после этого завтрака почувствовал себя сытым. Правда,
это ощущение длилось недолго. Как показала наша дальнейшая фронтовая
жизнь, я еще долго ощущал постоянную потребность в еде. Тому была не
одна, а несколько причин: предыдущее недоедание, прохладная погода, да
еще целыми сутками приходилось находиться на свежем воздухе (в погодных
условиях марта), а также то, что мы очень мало спали. Наш сон был устроен
так: по ночам спать запрещалось всем ( на передовой), а днем, если позволяли
условия обороны, спали посменно с ближайшим соседом.
Завтрак завтраком, каким бы он ни был вкусным и сытным, но наступало
утро: если получше приглядеться, то и ТА линия уже была видна. ("ТА" пишу
большими буквами потому, что она для нас успела стать всем: и нашей судьбой,
решающей, жить нам или умереть, и, можно сказать, нашим рабочим местом,
и, наконец, полигоном испытаний нашего самого настоящего, истинного и
всестороннего мужества. Ни до этого, до наступления девятнадцати лет, ни
потом, когда закончилась война, в течение нескольких десятилетий, ничего
подобного, столь судьбоносного, испытать не пришлось).
Это тяжелые, бесконечно тяжелые испытания для человека, которые не
могут не оставить в нем след на всю жизнь. Это только общие фразы, которые,
я думаю, любой человек хорошо понимает и представляет их суть. Однако эти
слова не могут передать то, как на самом деле отразились эти испытания на
человеке, судьбу которого определила война. Чаще всего, как я заметил, если

сотрудники, соседи или коллеги и замечают какие-либо особенные, им самим
не характерные, черты в поведении бывшего фронтовика в отношениях с
ним, особенно в тяжелые моменты жизни, то все это они воспринимают
просто как черты его характера, или даже его врожденные черты, последствия
воспитания и т.д. Но я, как бывший в прошлом фронтовик, знаю, что именно
дал нам выполненный до конца долг перед Отечеством, его свободой и
независимостью.
Только с такими целями, только с таким убеждением воин сражается КАК
ЗА СЕБЯ, он готов ко всему, и не только внешне (физически), но и, главное,
внутренне. Эти убеждения становятся органической чертой всей его сущности,
словно проявлением его совести, чистой, честной, не замаранной даже в тех
случаях, когда он стреляет в противника, убивает или взрывает его, или колет
его штыком в ближнем бою, или бьет его острой лопаткой, рубя с плеча, со
всей своей силы, но совершенно без какой-либо личной агрессии в отношении
этого врага, а только потому, что надо выполнить порученную ему святую
обязанность — защитить Родину, ее свободу, независимость. И это понимание
присуще ему органически, оно сравнимо с такими понятиями, как Родина,
семья, мать, жена, дети и внуки...
Мы слегка растерялись от неожиданного "визита" командира. Он, проходя
по траншее вдоль расположения взвода, проверяя посты, не забывал делать
множество замечаний: "Проходя по траншее, вы недостаточно низко
наклоняетесь, высовываете головы над бруствером, словно сороки из гнезда,
плохо замаскировали свои посты, слишком много суеты, когда идете за едой ...
Особое внимание обратите на маскировку бруствера, так как с таянием снега
все отчетливее проявляется линия окопов, немцам легче обнаружить ваши
посты наблюдения". И еще множество поучений высказал нам командир. И
это не запугивание, говорил он, просто такова логика поведения в окопе.
Знайте, уже после нашего прибытия в окопы, в роте несколько раненых, а
один, может, и Богу "душу" отдал в этом болоте.
На последние его слова мы отреагировали серьезнее. Сказав: "Слушаюсь,
товарищ командир", — я стал поправлять маскировку своего поста и, видимо,
перестарался: забыл о своей личной безопасности, слишком высоко высунул
свою каску, совсем забыв, что под ней прячется моя голова, так как сразу же
просвистело несколько пуль: цвак —цвак —цвак, кажется, у самого уха, — я
даже ухо потрогал, не дырявое ли. Из этого я сделал серьезные выводы и, чем
бы я в дальнейшем ни занимался, всегда обдумывал последствия, искал самый
безопасный вариант. Маскировать свой пост я начал, когда стемнело, идя на
ужин, головы над бруствером не высовывал. Может, это и было уроком того,
как выжить без единого ранения два месяца на передовой. И хотя через
месяц я был взят в связисты, все равно остался на передовой. Только первую
траншею (траншея, по франц. Тгапспее —ров, длинный, глубокий и извилистый
окоп) я сменил на своеобразную землянку — блиндаж (блиндаж, франц.
Blindaque — полевое укрытие для военных, с твердым покрытием).
День 8 —го мая... Каким он будет для нас, какими нашими действиями он
завершится, что будет с нами, мною...? Такие и похожие вопросы вертелись
401

под нашими касками с самого утра, однако до самого вечера новых команд
мы не услышали.
За налетом следовал налет, хоть мы и носа не показывали из землянки,
однако увидели широкую цепочку самолетов, приближающуюся и пикирующую
прямо на нас (нам так казалось потому, что первая траншея противника
находилась всего лишь в неполных двухстах метрах от нас). За пронесшейся
над нами ревущей лавиной мы ждали новых взрывов, вновь прижимали к
себе весь свой "скарб" и посменно придерживали на плечах коммутатор.
Рассвело, наступил день, а команды никакой, мы даже нервничать стали:
где это видано, не могли же впустую такую массу металла выбросить?
Артиллерия тоже еще не показала своей мощи, а без нее нас не поведут в
атаку на немецкие окопы. Они должны своим усиленным огнем, как
раскаленным утюгом все "выровнять", чтобы враг меньше наших уложил, или
совсем их прижать к земле... Пока ждали, послышался характерный гул еще
одного налета: пикирующие самолеты летели так низко, как никогда, казалось,
что заденут за верхушки деревьев, а их скорость была молниеносной, до сих
пор нами не виданной. Едва мы успели налечь на свой движущийся "инвентарь",
как кучами стали разрываться бомбы, поднимая такие сильные ударные волны,
что, казалось, наша землянка не выдержит, поднимется с этими волнами и
улетит, оставив нас, прижавшихся к земле, или засыплет, как в братской
могиле.
— Вот это да!, — громко крикнул командир (ему, как и нам, казалось, что
он говорит нормально, так как мы все были оглушены).
Не успел еще затихнуть гул самолетов, как раздался какой-то крик со
стороны расположенной выше землянки. Мы, ничего не поняв, не обратили
на это внимание. И в этот же момент запищал зуммер нашего коммутатора,
загорелся красный свет неоновой лампочки. Бярнотас, сказав "слушаю!",
замолчал, а на его лице появилось странное, доселе невиданное выражение,
которое даже описать невозможно. Все одновременно: удивление, напряженный
вопрос, слабый отблеск света, радость, умиление и другие невиданные нами
черты отразились в тот момент на его лице, как "маска", как сказал бы человек
искусства (художник или скульптор). Только через минуту, глядя в нашу сторону,
старик Пранас, наш мудрый командир, с трясущимся подбородком, но громко
(видимо, его контузило взрывами бомб) пробормотал: “Немцы подняли белые
флаги — сдаются, войне "капут!" Черт побери, мужики, вы хоть понимаете,
что сейчас происходит, чего молчите?" — уже с совершенно другим
выражением лица проорал он.
Как и он, услышав это известие, так и мы, слушая его, лишились дара
речи, все, словно договорившись, молчали и, выкатив глаза, смотрели на
командира.Только после длинной паузы, почти все сразу, как паровоз
тяжеленного состава, на полную мощность выпустили задержанный воздух,
каждый одновременно выкрикивая свои возгласы удивления: "O-o-o! А-а-а!
У-у-у!" и в том же духе, пока где-то не крикнули: "Ура! Победа! Поедем
домой!". Главная мысль, которая в тот момент дошла до моего сознания:
"Видимо, я остался жив, наверное, уже не погибну". Только в этот момент,
402

после этих произнесенных себе мысленно слов, я понял, что вся эта моя
"убежденность", что я не погибну, была только подбадриванием самого себя
либо самообманом. Оказалось, что мысли о вероятности быть раненым или
погибшим от снарядов или осколков бомб, наряду с оптимистической версией
выживания, твердо сидели в моем мозгу до самого известия об окончании
войны и заставляли на все смотреть трезво, не отрываясь от реальности.
Через некоторое время, после встречи командования фронта с руководстом
капитулировавшей Курляндской группировки Вермахта и подписания
соответствующих документов, мы получили приказ: сколько и куда надо
направить людей для принятия капитуляции немецких воинов в наше ведомство
и их доставки на железнодорожную станцию Вайнеде. В ту группу был
назначен и я, и, естественно, надеялся, что там встречу немало своих бывших
ближайших друзей по окопам. Так и случилось: группа, в которую я попал,
создавалась в основном из 7-й роты, еще несколько артиллеристов и один —
другой из штаба батальона. Словом — почти все близкие друзья с общей
судьбой, с которыми приходилось часто общаться в подразделениях запаса, с
которыми в одном эшелоне отправлялись на фронт, вместе шагали по
прифронтовой местности, а потом — в одном строю в первой траншее месили
грязь, кормили "паразитов" в подмышках, мерзли и, конечно, вместе набирались
необходимого на войне опыта, стали уже вроде как и не новичками. Освоились
так, что чувствовали, словно так все и должно быть, даже шутили. А уж
"соленых" анекдотов и разных забавных случаев всегда хватало. А теперь мы
вновь видим друг друга, узнаем по всем характерным чертам, однако как же
все изменились! Подтянулись, бушлаты застегнуты, ремни подпоясаны, все
складки расправлены, пилотки прямые, одинаково сдвинутые на бок, винтовки
начищены, даже блестят. Только бедные наши ноги: портянки у меня и моих
друзей вылинявшие, растянутые, даже дырявые, а ботиночки так от воды и
грязи размякли, что от истинного их цвета даже признаков не осталось —
грязно-серые, словно из сырой кожи пошитые.
— Как хорошо, что и я свою форму, оружие и другую амуницию в порядок
привел, —подумал я, наблюдая за "бедной" немецкой пехотой, вид которых
значительно изменился. — Что значит победители, которые приготовились к
походу на территорию врага с целью покончить с войной.
На немецкой стороне тоже наблюдалась суматоха: ходили, бегали, стр< >ились
— обсуждали свое будущее положение, свою дальнейшую судьбу. Для них
война еще не совсем окончена, еще долго они не увидят ни дома, ни близких.
Единственная радостная надежда — они остались живы. Пусть и через
несколько лет, но они все равно вернутся на родину, вернутся к своим.
В этот временный лагерь были собраны все обезоруженные немецкие
солдаты со всех подразделений и частей широкого участка фронта и с этого
момента стали нашими пленными. После короткого инструктажа мы, три воина
— я, сержант и рядовой Лаурутис, — получили приказ вести всю колонну на
железнодорожную станцию Вайнеде, которая, как нам сказали, находилась в
нескольких километрах. Сержант, вооруженный пулеметом ППШ, шел впереди
колонны, рядовой Лаурутис в конце, а я с боку, примерно по середине колонны.
403

Мне было поручено наблюдать за порядком в колоннах и идти с группой, в
которой, на мой взгляд, было что-то не так. Например, отстает или слишком
растягивается колонна, или еще что-нибудь непонятное, на мой взгляд,
происходит — я сразу оказываюсь там. Вооружен я был своей длинной
винтовкой образца 1891/30 с полным комплектом патронов. Я закинул винтовку
за спину, хоть это и помешало бы мне в случае чего быстро ей воспользоваться.
Обстоятельства разрешали так поступать: весь процесс приема пленных
происходил без каких-либо конфликтных ситуаций. Некоторое беспокойство у
нас вызывало то, что незначительная часть немцев не сдалась в плен и, кто
знает, может, из-за какого укрытия попытается помешать нашему движению,
задумает как-либо проявиться или даже открыть по нам огонь. Но вероятность
была небольшая, ведь, логически размышляя, они не для того сдались, чтоб
погибнуть, а для того, чтобы каким-либо образом вернуться к своим.
Шли не спеша (по темпу пленных) и каждые 50 минут делали
десятиминутную остановку для отдыха. При каждой остановке пленные сразу
же рассаживались на придорожных склонах и угощались всем, что имели.
Среди пищи и табака замелькали и плоские бутылки с этикетками. Я выяснил,
что это было вино из их недельного пайка. Заметив, что мы обратили внимание
на тех, кто употреблял этот продукт (подумали: могут опьянеть, если выпьют
слишком много), некоторые стали махать, предлагая: "Kameraden, коштеп zu
uns! Bite trinken sehr gut TrinKbreitwein!"
Мы не спешили присоединятся, так как были несколько шокированы, а
кроме того —еще не решили, что теперь делать? Посоветовавшись с сержантом,
опасаясь чего-либо плохого, потребовали, чтобы они спрятали свои напитки и
больше не употребляли. Потом я увидел, как некоторые второпях допили остатки
и выбросили бутылки на обочину. Мы остались довольны: немцы достаточно
дисциплинированны, в конфликты не вступают, придерживаются наших
требований. Мы даже почувствовали себя "начальниками".
А то, какие из нас начальники, зависело, с какой стороны на это посмотреть.
Достаточно бросить взгляд на наши вид, одежду, обувь — вид никудышный в
полном смысле этого слова. И вылинявший цвет хаки нашей формы, и
фронтовая грязь, все скукоженное, помятое... А уж портянки на наших ногах,
так хоть бери и измажь их какой глиной (так бывало в окопах, от грязи — не
видно было ни витков ткани, ни ее цвета). А у немцев форма была из шерсти,
менее вылинявшая, было видно, какого она цвета, а их обувь выглядела вполне
прилично — сапоги из кожи, начищенные. Только их фуражки выглядели не
очень достойно: примятые от веса касок, сморщенные, даже знак впереди
больше напоминал место под хвостом у кошки (такой кружочек с другим
меньшим внутри).
Однако глядя с другой стороны —с внутренней —дела обстояли совершенно
иначе. Наше настроение, жизнерадостность, даже сквозь не смытую грязь на
лице пробивающийся свет глаз словно говорили, что на нашей стороне правда,
и мы это уже доказали. Доказали не только себе, не только тем, кто в рядах
большой колонны медленно тянется вперед, но и всем, всему миру, всему
человечеству...
404

А они, нами конвоируемые, этим как раз и не могли ни похвастаться, ни
чему-либо порадоваться. Их еще сковывало "давление" военного времени,
сковывало не только их движения и выражения лиц, но и радость в груди за
такое окончание войны, за нашу победу. Хоть и не было прямой опасности
над головой, в мыслях все тот же вопрос без четкого ответа: "А что дальше, а
как дальше... ?" Поэтому внутренним настроем, своими чувствами и мыслями
мы отличались сильнее (в нашу пользу), нежели внешним видом (не в нашу
пользу).
Бросив взгляд вперед, я обратил внимание на одного, отдельно стоящего
прямо на обочине немца, ничего не делающего и ни с кем не общающегося.
Не собираясь к нему подходить, но двигаясь в его направлении, через минуту
я уже проходил мимо него. И он, словно не выдержав своего внутреннего
напряжения, быстрее, чем я ожидал, повернулся в мою сторону и поздоровался,
к моему удивлению, по-литовски: "Добрый день... брат". Это слово он
проговорил после заметной паузы, наверное, размышлял, какое обращение
использовать — кашегаб, господин или друг?
— Добрый день, здравствуй, парень, здравствуй, — все продолжал я свой
доброжелательный ответ, тоже подыскивая подходящее слово, как же мне его
называть (неужели теперь своего соотечественника называть пленным или
еще как?).
Я только сейчас заметил, что я уже как-то перекинулся с ним парой слов
на немецком, в начале пути, кажется, на первом привале... Еще помню, что оп
на мой вопрос, сколько сейчас времени, ответил с акцентом. Но я тогда
находился в большом напряжении из-за ответственности, которая легла на
мои плечи при сопровождении такой массы людей, поэтому я глубже не
задумался об этой его не очень правильной немецкой речи. Мы знали, что в
рядах противника было немало прибалтийцев, естественно, и литовцев. И вот
теперь один из них стоит передо мной, держа свой немецкий рюкзак,
подготовившись к неизвестности. Само его внешнее волнение говорило о
многом: о том, что окончание войны не в его пользу доставило ему еще больше
проблем, по причине его принадлежности к государству, которое вошло в
состав Советского Союза, а это означало, что он предал свое государство,
сражаясь с оружием в руках в рядах захватчиков. Его очень сильно мучил
основной вопрос: когда он вернется домой, к своим близким? Все это,
приглядевшись, можно было увидеть на его лице — такие переживания
невозможно скрыть.
— Влип я сильно, брат (он вновь использовал то же самое обращение, а
так как он показался мне искренним, я даже не стал пытаться реагировать
отрицательно), —черт попутал пода ться в ту самооборону? —словно спрашивая
себя, словно сожалея, с болью в сердце, выдохнул он эти слова.
— Ну, что теперь поделать, — сказал я в свою очередь, — назад не
вернешься, придется смириться со всем тем, что из этого выйдет.
— Конечно, —добавил я, — нехорошо, необдуманно ты тут поступил, ведь
уже в начале прошлого года было видно, чем это все закончится для твоих.
После этого моего последнего слова он даже вздрогнул и словно стал еще
405

меньше, бледнее, даже капли пота выступили на лбу. И, немного
посомневавшись, сказал: "Знаешь, брат, о чем я тебя очень, очень попрошу?"
— Говори, а то сейчас уже строиться будем, — сказал я, и мы сразу
услышали команду сержанта строиться и продолжать путь.
— Не говори, брат, русским, что я не немец, не скажешь, а? —спросил он
и одновременно сомневался, возможно ли это.
— А сам ты из каких мест будешь, — спросил я его, пока он поправлял
фуражку, затягивал ремень, готовился в путь.
— Я из Мариямполе, с границы с неметчиной, сувалкиец, — представился
он, завершая разговор.
— Так не скажешь, а? — выдавил он, уже отворачиваясь от меня в
сторону строя.
— Будь спокоен, я не занимаюсь такими вещами, и не собираюсь заняться,
— обрадовал я своего собеседника, — только кто знает, не дойдет ли это до
них по другим каналам, ты об этом подумай!
Словно светлее стало его лицо, а глаза посмотрели живее, когда он, говоря
мне: "Всего хорошего!" — поспешил в свой ряд в строю.
ПОХОД В ЛИТВУ
(с полей сражений в Курляндии)
Июль 1945 года
Первая декада июля стала для нас временем детальной, всесторонней
подготовки к долгожданному, важному пути: походу на Родину Литву,
возвращению воинов — ее освободителей от жестокой немецкой оккупации,
воинов, завоевавших Победу в тяжелой, кровопролитной войне — в Великой
Отечественной войне — Второй мировой войне.
Мы гордились тем, что внесли и свой вклад в скорейшее завершение
длившейся 5 лег 8 месяцев и 8 дней войны, унесшей множество человеческих
жизней, разрушившей жизни целым нациям, доставившей людям мучительную
боль, потери близких, материальную нищету и голод...
Мы радовались, были очень счастливы от того, что мы живы, можем
вернуться и встретиться с близкими, показаться им, что мы уже возмужали,
стали серьезнее, закалены трудностями и готовы помочь им преодолеть
принесенные войной невзгоды.
Мы целыми днями занимались строевой подгтовкой, "тянули носок", отбивали
шаг, звонче звучали куплеты песен... Через некоторое время, уже хорошенько
натренировавшись в своих отрядах и ротах, мы были включены в парадную
колонну всего полка. Мы должны были парадным строем поротно по 8 человек
в ряду, четко отбивая шаг, промаршировать перед командиром полка
полковником Луней и проверяющей группой. По команде: "Смирно! Равнение
направо!" отбивали шаг так, что земля дрожала, а повернув голову направо,
выравнивались, чтобы видеть грудь четвертого соседа. И все равно никак не
могли угодить командиру. Он громко кричал: "Плохо. Еще раз шагом марш!"
406

И мы вновь проходили круг, и вновь все сначала... И снова — что-то не
нравилось!
После очередного круга командир нам командовал: "Рота, стой!" и, забежав
вперед колонны, демонстрировал нам, как надо шагать, поднимать ногу и
"отбивать" шаг, как равняться. Он, подняв ногу, показывал, как должны
выглядеть наши ноги, вытянутые для парадного шага. А мы меньше внимания
уделяли поучениям, а больше смотрели на его вывернутую влево стопу (как
оказалось, стопа его правой ноги была искривленной) и едва сдерживали
смех. После всех этих инспектирований, разбредясь на перерыв, мы весело
смеялись, а некоторые так удачно демонстрировали, как командир учил: "Нога
должна быть выпрямлена!", и показывали свою согнутую ногу, похожую на
командирскую "образцовую".
Так уж принято на военных учениях: пока не истечет предназначенное для
занятия время, до тех пор будут в действиях"недостатки" и будут звучать
замечания. Иначе и быть не может. Иначе, как говаривал наш "дед"
Гарбалаяускас: "Служба будет медом казаться" или "потому нас гоняют, чтоб
служба не показалась медом".
Научившись строиться, равня ться и маршировать, мы были обязаны хорошо,
без замечаний, вычистить форму и обувь, чтобы пуговицы издалека блестели,
чтобы в ботинках лицо отражалось, а пришитые подворотнички были белее
снега и одинаково выглядывали над краем воротника. Все, что порвалось и
протерлось — зашито и залатано. В основном все так и сделали, и после
нескольких смотров на разном уровне, была получена оценка
"удовлетворительно" — это высшая оценка солдатских усилий. Оставалось
только ждать команды к началу этого ис торического похода 16-й Литовской
стрелковой дивизии, награжденной за боевые заслуги орденом Красного
Знамени и получившей имя Клайпеды, на родную землю, освобожденную от
немецких оккупантов.
Наша техника связи была погружена на "транспорт" рядового Василяускаса,
тягловая сила которого была подкреплена овсом и, конечно, нагуляна на тучном
лугу латышской земли. Оружие вычищено, смазано и поставлено в пирамиды
Казалось, будто оно тоже ожидало, когда мы его перенесем в настоящее
сухое укрытие, где не будет приставать ржавчина. Продовольственная служба
полка до блеска надраила свои "орудия", отскребла от налета воеіиюто времени,
даже проверила и смазала свои огромные походные колеса.
Выступили ранним утром 16-то июля. По полевым дорогам мы двигались в
сторону большака, ведущего через Жидикай в сторону Седы. I lame nac i роение
в полусвободной колонне было особенно приподнятым: улыбки пи на секунду
не покидали наших дочерна загорелых, светящихся мужских лиц. Мы, словно
дети природы и солнца, были возрождены и украшены жаркими летними
днями, нам только нужно было скорее увидеть лица навіих близких. Они, как
нам сказали, должны были знать о нашем возвращении, его маршруте и
времени. Однако, как это зачастую случается, информации было мало, да и та
с большими неточностями, из-за чего мне так и не удалось увидеть
истосковавшихся глаз своих близких, хотя они целые сутки прождали нас в
407

Шяуляй. А наш 156-й стрелковый полк шагал по пыльным дорогам Жемайтии,
через Тялыпяй, Жаренай, Калтиненай, Крижкальнис... Оставляя это грустное
и жуткое воспоминание, продолжаю описание нашего похода. Расскажу о
случаях, сильнее всего врезавшихся в память.
Не покидающее нас хорошее настроение, все новые виды разоренного
войной латышского края, приближение приятных встреч со своими близкими
повлияли на нас, что, кажется, мы еще и устать не успели, а уже прозвучала
команда на отдых. В то же время командир предупредил, что надо будет
звонким строевым шагом промаршировать перед руководством полка, которое
встретит нас на латышско-литовской границе, у обозначающего границу черно­
белого полосатого столба, который был даже выше самого нашего командира
полка Владимира Луни. Мы сильнее затянули ремни, поправили
прикрепленные к ремню принадлежности амуниции и подтянули рюкзаки, на
которых торчал валик скрученного бушлата.
— К маршу готовы, — отрапортовали мы командиру, когда он предупредил,
что пора шагать.
После всех необходимых команд, четко отбивая шаг по гравию высохшей
поверхности большака, "пожирая" глазами командира полка и его "штабных
крыс", мы промаршировали на просторы северной окраины нашей любимой
Родины. Казалось, что весь пейзаж здесь красивее, полевые цветы прекраснее,
а их ароматы пьянящие! Не только нам все казалось таким прекрасным, но и
для всех литовские поля летом выглядят очаровательно. Весело мы шагали,
встречая на пути все новые названия деревень, оставляя за собой красивые,
даже выкрашенные здания, и сильно потрепанные, покосившиеся низкие
избы с замшелыми крышами. Прошли мы и через те самые Жидикай, городок,
через который мы прошагали в начале войны, отправляясь в неизвестность
на фронт. Пройдя бодро еще немного (казалось, даже стертые пятки не болели),
стали озираться в ожидании появления башни костела Седы и самого центра
этого городка.
В ротах звучали песни, полковой оркестр гремел марш за маршем. Временами
раздавались и слова известного в довоенной литовской армии популярного
марша: "Пянки литай, пянки литай, пянкясдяшимт центу..." ("Пять литов, пять
литов, пятьдесят центов...). Очень легко и приятно было шагать в такт этому
маршу. Нога сама поднимается, шаги сразу же выравниваются и равнение в
рядах настраивается само собой.
— А вы знаете, — спросил я у своих, — что означают эти слова марша?
— А как же, — сразу же отозвался Винцас, — это месячная зарплата
рядового солдатика литовской армии.
— Тогда скажи мне, что было, когда эта зарплата изменилась, повысилась?
— прицепился я к Винцасу. — Что тогда пели? Мотив тот же остался?
— А вот этого я уже точно не знаю, не слышал, —тише заговорил Винцас.
— Наверное, новые слова сочинили?
— Так вот, мужики, теперь знайте, как тогда было, — показал я результаты
своей "начитанности". Тогда, когда солдату подняли зарплату (это было, кажется,
в 1936 году) до 6 литов и 10 центов в месяц, слова мелодии марша зазвучали
408

так: "Шяши литай, шяши литай, дяшимт центу предо..." ("Шесть литов, шесть
литов, десять центов в придачу..."). — Вот так солдаты потом стали исполнять
полюбившуюся мелодию марша, я, как умел, спел ее.
— Видишь, как ты все знаешь, даже детали военной службы тех времен! А
ты случайно добровольцем не служил? Или сыном полка?
— Ой, нет, ребята, я до самого 40-го, как в той песне говорится: "пахал,
пахал я ровные поля...", только девушка ко мне еще не приходила — молод я
был, и очень занят серьезными хозяйственными делами. На такие мелочи
времени не хватало, — выложил я им начало автобиографии.
После этих веселых разговоров впереди колонны, под сопровождение грома
марша, в конце концов, мы увидели узкую башню костела с едва различимым
крестом на верхушке.
— Это уже точно будет Седа, так как у нас на пути другого прихода вроде
не должно быть, — сказал я вполголоса то ли себе, то ли всем, кто еще не
успел разглядеть — я шел в первом ряду — все-таки ефрейтор, а не просто
так с пустыми погонами, все-таки с желтой полоской...
Да, это была Седа. До нее мы дошли в позднее послеобеденное время, поэтому
все поглядывали в ту сторону, где должны были стоять "орудия" нашей полевой
кухни, раздувшейся от горячей каши и ее ароматных паров. А то затянутые
перед маршем через границу ремни все слабее сжимали наши «поющие» животы,
а навешанные на них "бирюльки" стали сильнее болтаться. Как и всегда, после
завершения перехода, прежде всего надо было подготовить палатки для ночлега
в указанном месте, и только потом мы дождались и горячей каши, и жирного
супа, и других полагающихся нам вкусных вещей. А так как до вечера еще
оставалось несколько часов, то мы попросили у нашего командира разрешения
выйти в расположенный рядом "город". Вначале он даже удивился: "Что вы там
увидите, чего туда идти?" Однако, немного подумав, согласился. Конечно, должным
образом нас проинструктировав и предупредив бы ть осмотрительными, вернуться
вовремя, до проверки. Мы пошли вдвоем, я и Винцас. Другие больше были
склонны отдохнуть после похода, после пройденных 40 километров со всей
амуницией. А нам двоим хотелось услышать живую речь жителей о их жизни,
чтобы мы могли, сравнивая с собой, представить положение и проблемы и
своих домашних, а также своими глазами увидеть общее положение.
ПРИБЫТИЕ В ВИЛЬНЮС
После тяжелого, затянувшегося похода на Родину, в Литву, во второй
половине июля в полдень мы достигли пригорода Вильнюса. Это был красивый
бор недалеко от железной дороги Вильнюс — Каунас, точнее — между
железной дорогой и шоссе в Жемейи Паняряй. Разбили палатки, подготовили
лежаки и, получив ужин, стали оглядывать окрестность. Место нам показалось
очень интересным: красивая поляна с разнообразными цветами, пешая
тропинка, вдоль ее окраин —опушки с лиственными деревьями, среди которых
было полно орешника с созревающими гроздьями орехов.

Мы несли службу по новому распорядку, который очень быстро для нас
подготовил ротный старшина. Распорядок был временным, но его выполнение
было обычным: ходили на строевые и тактические занятия, "зубрили" параграфы
уставов, описания и инструкции аппаратуры связи, а также проводились
политзанятия и политинформации. Ну и, конечно, в порядке очереди выполняли
обязанности дежурного, стояли в охране. И так, понемногу, хоть и без особого
задора, однако чем дальше, тем больше нас вводили в нормальную военную
службу мирного времени.
С того, столь ожидаемого нами дня Победы — 9-го мая, настроение у нас
было приподнятое и все время улучшалось. Только совершенно хорошему
настроению несколько мешало ощущение неизвестности нашего ближайшего
и отдаленного будущего. А вопросов без ответов было много: когда и куда мы
отправимся с этих "курортных” полей, сколько еще придется носить эту
зеленую форму, и как мы будем жить после того, как оставим свою военную
службу. И ответов, более-менее серьезных, не было. Только наши собственные
домыслы на шуточном уровне: будем служить, как те алюминиевые котелки,
конца и края не видно, в казармы пойдем только тогда, когда сильно похолодает,
а там продолжим все те же занятия по военной подготовке и будем жить
согласно приказам и требованиям командира. Как какие-то новички зеленые?!
Через некоторое время, даже непонятно, откуда, из каких первоисточников,
мы услышали о совершенно неожиданном варианте нашей дальнейшей службы.
А начались разговоры о том, что могут нас вновь отправить в большой поход.
Только в этот раз не пешком, а в красных товарных вагонах, которые потянутся
в сторону Дальнего Востока.
Мы все еще находились в лагере пригорода Вильнюса — с войны пришли,
а на службу мирного времени не вернулись. Шло к концу ясное теплое лето,
приближалась осень. А осень и есть осень: начались первые заморозки, по
ночам приходилось натягивать бушлаты (форменные куртки), подтягивать ноги,
теснее прижиматься спиной к спине.
— Интересно, какой там климат будет, когда мы там окажемся? —
размышлял Казне, предчувствуя, что осенние работы на его родине будут
проведены без его помощи, а морозы в Вильнюсском крае уже не будут
беспокоить.
— Заморозков он, видите ли, испугался, — поспешил я отвлечь его внимание
от таких мелочей. —Там несравнимо более тяжелые природные условия, чем
те, что были у нас на фронте, хотя мы тоже им не очень-то радовались,
объяснял я ему свое мнение.
— Так почему здесь нас "пасут" на этом лугу, а не ведут в казармы? —
резюмировал наш разговор появившийся ниоткуда наш неугомонный "певец"
Винцас Пуйдокас.
—А я и думаю, с какой целью мы тут по кустам столько времени шастаем,
как какие лесные птицы, — размышлял я, уже почти смирившись с тем, что
нас ожидает в недалеком, а может, уже в совсем близком будущем. — Вот
тебе и война закончилась, вот тебе, Костас, и одержанная Победа!..
Но события сложились иначе. Уже в начале сентября получили известие,
410

радостное и неожиданное — Япония подписала акт о капитуляции 2 сентября
в 9.04 часа утра.
Мы продолжали службу — зимой в казармах Северного городка, в 24-м
корпусе, а лето проводили на полигоне в Пабраде, разбив ровный, красивый
ряд палаток. Не один, а целых три года, пока в феврале 1949 года я не
поступил в Рижское военное училище связи при 81-м отдельном Витебском
полку связи.
До этого не только все дни, недели, месяцы, но лето и зима летели круглый
год в однообразных учениях, муштрах, однообразной службе Отечеству, одетые
в зеленую хлопчатобумажную форму и с ногами, обмотанными до колен серой
тканью, еще молодые, но уже закаленные одним и тем же мужчины.
Мы получили известие: завтра шагаем в казармы, в город, чтобы все
проверить, подготовить и подготовиться... Мы уже давно этого ждали, да и
заморозки стали вытеснять нас с уже полюбившихся нам полян и кустов в
населенные пункты. Да и война, Вторая мировая война, завершилась победой
сил коалиции.
Шагали мы бодро, удерживая равнение, чеканя шаг по не очень ровной
мостовой улиц, весело напевая. Больших остановок не было, с городом мы
знакомились, читая сохранившиеся и новые вывески, названия улиц,
предприятий и учреждений. В основном в глаза бросались остатки разрушенных
домов, дома без стекол и даже без рам, кое-где без дверей... Как мы заметили,
здания в основном все старые, старых построек. Так, поглядывая по сторонам,
мы вышли к реке Нерис, переправились по временному мосту и попали на
Калварийскую улицу в основном из одноэтажных, редко двухэтажных,
заброшенных домиков. Миновав вереницу этих безликих домиков, мы повернули
направо и впереди увидели широко открытые ворота, постовых, вооруженных
длинными винтовками. Они отдавали честь командирам, которые сопровождали
нашу колонну.
Казармы должны были быть подготовлены к нашему поселению, но мы в
них не обнаружили какого-либо "комфорта". Не было ни кроватей, ни нар,
которые имелись в помещениях подразделений запаса перед нашим
отправлением на фронт. Для отопления в углу помещения была поставлена
высокая круглая, окрашенная в черный цвет, обитая жестью печь. "А где
здесь кухня, столовая?", — спрашивали мы друг друга. Этот —самый важный
для нас пункт, оставался нами не выясненный. Тем более что и время обеда
приближалось. А пока мы собирались, как поросята под боком свиноматки, у
стен, где придется проводить "сонную" часть службы.
Мы — я и Винцас с Казисом и еще несколько наших телефонистов —
пробрались поближе к печке, где и разложили свои рюкзаки — подушки и
сложенные бушлаты —простыни (и покрывала). Можно сказать, обустроились.
А о кроватях, матрасах, простынях или подушках даже уже не думали: что
толку от этих солдатских размышлений, какая польза. Э.Ремарк писал: "Что
солдат думает, что корова хвост задирает — продукт один и тот же выходит"
(так фельдфебель объяснил солдату, когда тот, отвечая на заданный ему вопрос,
сказал "я думаю...").
411

— Уж если лежать, то на зеленой травке лежать, а не валяться здесь на
этих жестких досках, — рассуждал наш серьезный, суровый Йонас Чирас —
настоящий дзукиец из Варены.
— Так ведь там поле было, как и на фронте, а здесь — какие хоромы!
Целых три этажа, да и построены, наверное, еще в царские времена, —
пытался я похвалить наше новое "место жительства".
Осень каждый день сменяла летнее тепло на заморозки, похолодало до
нулевой температуры или даже ниже, а наша печка все еще не "работала" —
не было дров и никого это не заботило: те, кто должен был этим заниматься,
видимо, не мерз, а те, кому было холодно — не обладали возможностью
самовольно отправляться в лес для их поиска. Но, в конце концов, командир
взвода отправил двоих солдат принести дров. Когда они спросили, откуда их
принести, командир "объяснил": —„откуда хотите, только без дров не
возвращайтесь". Так и крутились. Топили чем попало, только тепла не всегда
добивались. Довелось и мне с Казисом о топливе позаботиться. Вышли мы с
территории Северного городка, прошли на запад, по направлению к бывшим
огородам, а древесины там никакой, ничего подобного вокруг не видится.
"Ведь здесь все-таки город, а не опушка леса", — размышлял я. Откуда здесь
дрова? Но тут впереди я увидел слегка покосившийся телефонный столб,
концы проводов с которого свисали до земли, линии не было заметно.
— Казне, — говорю, — а что, если мы этот сушняк притащим, так хоть
будет чем печку натопить, как думаешь?
— Это ты хорошо говоришь, хватаем быстрее пилу и валим его на бок, —
согласился он с моим предложением.
Так мы и сделали. Принесли для нашего "обогревателя" настоящего сухого
жаркого топлива. Ну и нагрели мы тогда свою спальню! Спали почти не
укрываясь. Все были довольны, повеселели, шуточки посыпались... И нас иногда
похваливали за хорошие дрова... Этих наших дров хватило еще и на следующий
день. После такого обогрева все только и требовали, чтобы остальные несли
такие же хорошие' сухие дрова. Даже командир взвода идущим по дрова
напоминал: "Смотрите, мужики, несите только такие, как в прошлый раз
Банявичюс с Ауксялисом принесли!"
Так как я среди людей своего отряда лучше всего знал русский язык не
только устно, но и письменно, то помимо обязанностей радиста стал выполнять
работу внештатного писаря взвода (штатные писари были только в ротах и
выше). Основная моя работа как писаря — подготовить расписание занятий
на следующую неделю, каждый день представлять в штаб батальона строевые
донесения и вести книгу учета данных личного состава. Так началась военная
служба мирного времени, а то, что все мы, фронтовики, уже имели немалый
опыт, полученный в окопах под "присмотром" немцев, — это никого не
интересовало. "Служи родине, выполняй требования устава и команды
командиров и ни о каком окончании службы даже не думай!" —требовалось
от нас без всяких комментариев. Хуже всего было то, что все это происходило
после того, как мы остались в живых.
С близкими мы стали общаться письмами, никаких отпусков для встреч с
412

ними мы не получали. Это было самое ощутимое разочарование наших светлых
надежд. Гораздо более существеннее того, что пищевой паек стал значительно
хуже по сравнению с довольствием на фронте.
В феврале 1946 года, проявив инициативу и получив согласие командира,
я был направлен в учебную роту сержантов в батальоне связи дивизии. Так
как я уже был радистом, то и в учебной роте я был зачислен в отделение
радистов. Завершив учебный курс, я получил только хорошие оценки, стал
радистом второго класса (это означает, что без ошибок передаю и принимаю
по 15 групп в минуту, а группу составляют 5 знаков: букв или цифр).
Как и вся дивизия, так и батальон связи выполнял свою годовую учебную
программу в два этапа: зимой — в казармах в Вильнюсе, а летом — на
учебном полигоне в Пабраде. Не надеясь повидать своих родных, по окончании
учебы и став сержантом, будучи хоть и внештатным писарем, одним летним
днем я "нелегально" получил разрешение командира взвода старшего
лейтенанта Гришкявичюса, отправиться на выходные, на трое суток, на родину
— в Кяуноряй, расположенные в Падубисской волости, в Шяуляйском уезде.
Я видел: нелегко было командиру дать мне увольнительную. I Іо я дал ему
твердое обещание вернуться точно в срок — через трое суток — и "нигде не
зацепиться" (а зацепиться, как оказалось, было много возможностей: уже
действовали банды "лесных", о которых ни командир, ни я ничего не знали. А
они точно не были нашими друзьями).
Теплело на душе от мысли о скорой встрече с родными и одновременно
тяжело сжимало в груди при воспоминаниях об ушедшей из жизни год назад
любимой маме. Я никак не мог себе представить, как я выдержу, зайдя в дом,
увидеть всех, но не увидеть за ними той, кто была самой большой опорой для
всех нас...
Ехал я в товарном поезде из Пабраде в Вильнюс и дальше в Шяуляй. В
начале пути я стоял в тамбуре в конце вагона, но, сильно продрогнув,
договорился с машинистом поезда и устроился в тендере паровоза, на куче
угля в том места, где еще чувствуется тепло.
В Шяуляй поезд прибыл перед полночью. Оставалось "только" пешком
преодолеть 30 километров пути до долгожданных Кяуноряй!
— Вперед, ефрейтор Банявичюс! — строго приказали сам себе.
Вскоре я подошел к немного знакомой мне деревне — Гедряй. Невдалеке
виднелась усадьба жителей этой деревни Крикщюнасов. Я с их дочерью
учился в параллельных классах Пакапской начальной школы. Когда я подошел
ближе, на дороге внезапно появилось несколько мужчин в форме внутренних
войск. Один из них —старший по знанию, приказал останови ться и предъявить
документы. Пришлось показать военный билет.
Рассмотрев и расспросив меня, он был очень удивлен такому моему
экстремальному поступку — за такое короткое время преодолеть длинный,
нелегкий путь, и искренне посоветовал вернуться назад в часть. Он сказал: "В
этих местах есть много нелегально действующих вооруженных групп, поэтому
с тобой может всякое случиться, это даже очень вероятно, поэтому советую
— отправляйся назад в свою часть!".
413

Свой отказ от его совета я мотивировал тем, что, насколько мне известно,
в нашей округе их нет;, а желание увидеть своих близких после того, как я
уже преодолел свыше 300 км дороги и осталось всего лишь чуть больше
десяти, очень уж манит, и я никак не могу отказаться.
Подумав, он вернул мне документ и нехотя сказал: "Делай, как знаешь, но
нас не вини! Счастливого пути!"
Обрадовавшись, я распрощался с теми ребятами и немедленно пошагал в
сторону Пакапе. До нее оставалось каких 3 км, а от нее до родного дома еще
ровно 10 км. Весь этот оставшийся путь я преодолел за пару часов и, пройдя
через лес и еще один пригорок, с левой стороны дороги увидел достаточно
большую одинокую усадьбу, стоящую на холме — ту самую, в которую я
спешил. А через несколько минут я уже открывал дверь нашего дома слегка
дрожащей рукой. Открыв дверь и попав на кухню, возле кастрюль, на том
месте, где я привык всегда видеть трудящуюся милую маму, я увидел одну из
своих сестричек
— Онуте (только на год младше меня). Все остальное осталось вроде без
изменений: все уже вставали со своих мест, одевались, готовились встречать
воскресенье — день отдыха после нелегких летних хозяйственных работ.
Всего удивления и взаимной радости, конечно же, не описать, не рассказать!
Мы обнимались, горячо целовались... Все спрашивали, как это я, надолго ли,
навсегда ли вернулся, в отпуск ли? ...И никак не могли поверить, что только
на сутки после двух лет разлуки, после войны, после фронта... Очень удивлялись,
что на такую дальнюю дорогу выделено только трое суток.
А я все радовался, что они все подросли, стали краше и такие же искренние,
милые, как и мама. А отец, я заметил, смахнул катившиеся по щеке слезы. Помужски обнялись, не говоря друг другу ни слова. И в моих, и в его мыслях
главным было воспоминание о маме. А так как это очень тяжелый и горький
момент, мы словно оттягивали его, словно искали подходящий момент,
подходящего слова...
Наконец мы все обратились в своих тяжелых мыслях к маме: сестричка
Онуте предложила после хорошего завтрака сходить к НЕЙ, на кладбище
Кяуноряй, где она покоится, завершив свой недолгий жизненный путь. То
место, всего в нескольких метрах от костела и совсем рядом с могилой дедушки
с бабушки.
Вспомнив всех близких нам людей, родных, соседей, мы отправились в
Кяуноряй — в направлении высокого костела и очень высокого, крепкого
дуба, стоящего возле ворот кладбища. Постояв возле самой дорогой для нас
могилы, украшенной цветами из нашего сада и выразив наши любовь и
уважение, мы навестили могилы других дорогих нам людей.
Утром следующего дня братья Юозас и Витас запрягли Сартиса (того самого,
на котором отец два года назад отвез меня на войну), отвезли меня на
железнодорожную станцию Ужпялке, откуда в понедельник после полудня я
отбыл в товарном поезде. Используя свой опыт, я прибыл в Вильнюс, а затем
и в Пабраде, точно во время, предусмотренное в моем договоре с начальником
об “отпуске". Во вторник, ранним утром, я предстал перед ним с рапортом:
414

I

"Ефрейтор Банявичюс из кратковременного отпуска прибыл! Никаких
замечаний и происшествий не было! Все выполнил в точности так, как было
согласовано с Вами, товарищ командир!".

Командир долго, молча смотрел на меня, а затем сказал: "Я все предполагал,
хотя больших проблем и не ожидал, но чтобы ты за трое суток, не опоздав ни
на час, будешь стоять передо мной, не надеялся! Вольно! Иди отдохни!". Хоть
я, скромничая, и сказал, что не очень устал, но предложением командира
воспользовался.
Я присел в канцелярии взвода, но в сон не клонило, а воспоминания о
встрече с близкими и о дороге всплывали одно за другим. Спрашивали меня
все, особенно старшие братики: "Ну, Костас, как там тебе было? Очень страшно
было, а?" А я все уклонялся от прямого ответа, говоря, что у меня все
складывалось неплохо — ведь сами видите: и жив, и здоров, и настроение
неплохое, и не очень истощенный, даже наоборот — поправился, хоть и не
сильно, но вытянулся. Может, потому я так говорил, чтобы не испортить
теплой атмосферы нашего общения, а может, и потому, чтобы не настроить
негативно братьев, которые через пару-тройку лет должны будут сами служить
срочную воискую службу, чтобы не настроить их против нее, чтобы они не
начали искать путей, как ее избежать, особенно плохих, опасных путей...
— Не забудь, что уже скоро обед, — услышал я слова командира.
Вздрогнув, я поднялся и пошел в свой взвод, который отправлялся в столовую.
Еще несколько дней я находился словно в каком-то приятном сне — все не
мог "вернуться" в свою настоящую солдатскую жизнь. Однако все в этом
мире проходит. И хорошо. Неприятные вещи тоже проходят...
Мы продолжали службу, обучались в школе сержантов-радистов в учебной
роте связи все лето на полигоне в Пабраде. С наступлением осени мы вновь
вернулись в знакомые нам, но так и не обустроенные для жизни казармы, для
продолжения и завершения учебной программы.
Хоть и с продлением, но к концу года мы наконец завершили программу
обучения. И, выдержав заключительные проверки, экзамены, получили звания
младших сержантов и вернулись в свои подразделения, где нам были доверены
должности командиров отделений — командовать несколькими солдатами
(большинство из них — бывшие фронтовые друзья). В доверенном мне
отделении было и несколько молодых солдат — новичков, и столько же из
старых фронтовиков. Вначале это вызывало некоторые проблемы, однако мне
хватило самообладания, чтобы не ввязываться в ненужные конфликты. Хотя
на службе все складывалось достаточно хорошо, я все размышлял: когда же
закончится эта моя военная служба, и чем я займусь после нее?
Наступил 1949 год. Четвертый год после войны. Четвертый, когда мы
участники войны в возрасте 22-23 лет, все еще "воюем". Воюем не с настоящим
противником, воюем с незаряженным оружием, с учебными гранатами...
Нападаем, не встречая сопротивления, "защищаемся" только от мух и других
жаждущих нашей крови насекомых на песчаных просторах полигона Пабраде... 415
Надоело. Надоело до мозга костей, как в народе говорится. Надо что-нибудь
придумать. Я записался кандидатом в военную школу связи в Риге. Вскоре

меня и еще трех товарищей по службе отправили в Ригу, в учебный отдел
Прибалтийского военного округа для проверки знаний и навыков для набора
в курсанты. Собрав остатки своих научных знаний, жизненный опыт,
закаленную в военные годы волю и упрямство, я выдержал экзамен по общему
образованию, а также знанию военной техники и общей военной теории и
вместе с другими из нашей дивизии — Рожайтисом, Ганатаускасом и
Жилинскасом — был принят курсантом в военную школу при 81-ом отдельном
Витебском полку связи.
Мы с Ражайтисом довольно успешно "грызли" науки, оценки по многим
предметам были хорошие и отличные. Мы и сами чувствовали, что все
прекрасно понимаем, хорошо усваиваем, поэтому проблем с удачным
завершением, как у некоторых других наших соратников, не должно было
возникнуть, и учебу мы окончим успешно. Так мы и прошли ускоренный
продолжительностью в один год, курс военного училища (по программе за
два года) с хорошими и отличными оценками.
Торжественное вручение удостоверений об окончании состоялось уже после
того, как мы одели новенькие формы с офицерскими погонами, на которых
сияли по серебряной звездочке с обеих сторон, а по середине погон проходила
черная лента (погоны связистов и другие отличительные знаки были черного
цвета). После нескольких торжественных встреч, концерта, прощания, прогулки
по Риге, посещения кино, театра, мы отправились в свои подразделения, туда,
откуда нас посылали на учебу и куда мы должны были явиться после ее
окончания, проведя месяц отпуска в выбранном нами месте.
В отпуск я отправился на родину, приехал в самом конце марта, перед
Пасхальными праздниками. После приятного общения со своими родными, я
навестил семі.и дяди Винцаса Кивилюса и тети Оны Йокубаускене, сердечно
пообщались с ними и моими двоюродными братьями и сестрами, которых у
меня было более десятка. Вернувшись домой, я сразу же принялся за
раскрашивание' пасхальных яиц с помощью гвоздя и воска. Я успел таким
образом разукрасить их полсотни (а то, что я умею разукрашивать воском,
моя семья хорошо знала, и напомнила о моих первых попытках перед уходом
на военную службу).
Время бежит быстро, а отпускное время — еще быстрее. После достаточно
долгого общения с отцом, братишками и сестренками, одним ранним утром,
на том же самом транспорте, как и тогда на войну, меня проводили на
железнодорожную станцию Ужпялке, откуда на поезде через Радвилишкис я
приехал в Вильнюс и прибыл в штаб 73-го отдельного батальона связи 16-й
Литовской стрелковой дивизии.
— Товарищ подполковник, лейтенант Банявичюс после окончания военной
школы связи прибыл для продолжения военной службы! — рапортовал я
командиру батальона Романову.
Он и другие офицеры штаба, а затем и командиры рот охотно общались,
расспрашивали о моей учебе, особенно о новшествах в области аппаратуры
для радиосвязи и других новых аспектах в организации связи. Получив
назначение, я явился к командиру радиороты. После всех рапортов,
416

представлений и назначений, я познакомился с радистами взвода радиороты
в качестве их нового начальника.
Началась новая, ответственная и нелегкая работа по обучению новичков
специальности, их подготовке хорошо выполнять свои обязанности, быть
преданными защитниками Родины, не хуже тех, кто защитил ее в Великой
Отечественной войне и одержал почетную Победу.
Много раз приходилось участвовать в практических штабных командно­
полевых учениях, с поездками в разные места Литвы, поддерживая радиосвязь,
имитируя наступательные или оборонительные бои подразделений, также
обеспечивая и в походе. Мои подчиненные работали очень напряженно,
добросовестно, поэтому постоянно получали положительные оценки и
поощрения. Командир одного подразделения даже с удивлением спросил:
"Почему ваши радисты во время марша так часто, на остановках, все проверяют
и проверяют радиоаппаратуру?". Я ему объяснил, что это признак большой
личной ответственности за порученную работу, и еще добавил, что это дело
чести настоящего специалиста, а наши радисты все такие!
Но отпуска, о котором мы только и мечтали, все никак не могли дождаться...
Мы слышали, что отпуска не назначают из-за нехватки средств (на дорогу).
Однако более вероятной была другая причина. Во многих местностях нашей
страны орудовали вооруженные банды, в подполье, в лесах. Это было сермѵіпой
причиной, по которой нашим воинам задерживали заслуженный отпуск.
Офицеры, особенно те, которые прошли всю войну, от Балахны до Победы в
Курляндии, ехали на встречу с родными после четырех или даже больше лет
разлуки. Среди них был и капитан Римас, связист, который отправился в
отпуск на свою родину в Сувалкии. Отправился и не вернулся! Его нашли
избитым, жестоко замученным и убитым недалеко от родной деревни. Нас,
связистов, этот случай сильно потряс: такой миролюбивый, веселый,
интеллигентный строевой офицер, хороший знаток связи, прошедший с
дивизией весь ее боевой путь, выдержавший все тяготы фронта: ранения,
лишения и опасности! Ему только жить и служить своей восстанавливаемой
Родине!
В ротах и взводах нашего батальона связи довольно успешно велись занятия
—обучение молодых воинов (большинство старших уже были демобилизованы).
Радисты "штудировали" радиограммы по азбуке Морзе в радиоклассах и, при
работе с радиостанциями, телефонисты тренировались правильно и быстро
проложить линии телефонного кабеля до командных пунктов, соревнуясь между
отделениями и командами. Телеграфисты учились и на практике поддерживали
связь между штабами частей дивизии, а также со штабом Прибалтийского
военного округа...
Мы стали получать более новые образцы техники связи. Учили воинов их
эксплуатации и техническому обслуживанию. Постепенно большинство освоили
профессию связиста, считая ее своей и размышляя об использовании
полученных в армии знаний в дальнейшей свой жизни, по возвращении со
службы, при поступлении в учебные заведения этого профиля или при
трудоустройстве на соответствующее место работы. Это очень поощряло воинов

I
[

417

хорошо и активно учиться, стараться получить как можно больше знаний и
опыта. А нашему взводу это дало возможность достичь неплохих результатов
во время инспекторских проверок. Мы не могли не гордиться достижениями
своих воинов, в которые мы вложили свою работу, усилия и немало пота.
Следуя воле и указаниям руководства, командир нашего 156-го полка
полковник Станисловавичюс в приказном порядке направил нескольких
офицеров своего полка, соответствующих всем требованиям, на сдачу
вступительных экзаменов в различные военные академии (пехотные,
артиллерийские, связи и другие). Среди таких оказался и я, командир роты
связи этого полка. Это был 1953 год. В один день мы все отправились постигать
высшие военные науки по своим специальностям. Я отправился в Ленинград
(Санкт-Петербург) в военную академию связи.
Перевела Е.Аласавичюте

418

ЗАПИСКИ РАЗВЕДЧИКА
Юлюс ДЯКСНИС
В августе 1944 года, раньше, чем через месяц после освобождения нашего
края от оккупации немецкой армией, была объявлена мобилизация молодежи
призывного возраста в Красную Армию. Я и мой друг решили не скрываться
и подчиниться мобилизации, несмотря на то, что много молодых юношей с
окрестных деревень этого не сделали. Некоторые — из "патриотических"
соображений, другие —ради уклонения от мобилизации ушли в леса, прятались
по домам, и многие из них погибли. Также было много погибших и среди тех,
которые были мобилизованы и попали на фронт в качестве1 воинов Красной
Армии. Мой отец, провожая нас в Рокишкский пункт приема, положив кусок
сала, буханку хлеба и другие необходимые в дороге вещи, сказал: "Сынок, не
будь последним и не будь первым"... К сожалению, мы тогда не послушались
проверенной его жизненным опытом мудрости. Нас манила романтика военной
жизни, желание быть "первыми"...
Собранные со всего Рокишкского уезда призывники, были созваны на
созданную военным комиссариатом комиссию, которой руководил, насколько
я помню, ответственный работник Рокишкского уездного комитета компартии
Литвы Талюс. Признанные комиссией годными к военной службе1 и
прождавшие несколько дней в помещениях начальной школы Рокишкиса, по
железной дороге через Даутавпилс мы отправились в Вильнюс.
Ехали несколько дней, так как приходилось подолгу простаивать, пропуская
военные эшелоны, идущие на фронт. Дни были теплые, красивые. Один раз,
остановившись на железнодорожной станции Пабраде для того, чтобы
пропустить военные и санитарные составы, направляющиеся в сторону фронта,
мы с одноклассником из гимназии Кожеияускасом вылезли из вагона и пошли
в находившийся неподалеку лесок, прилегли и задремали. Проснувшись, мы
увидели, что нашего эшелона уже нет. Что делать? Друг предложил "хороший"
выход. Ехать не в Вильнюс, а назад домой. "Мы еще не солдаты, - говорил он,
- нас никто не будет искать. А что будет дальше, увидим". Я не согласился и,
когда остановился другой поезд, залез в тамбур вагона и вскоре был в Вильнюсе.
Мой друг, как я потом узнал, вернулся в Рокишкис и ушел в Польшу. На
Вильнюсском железнодорожном вокзале я присоединился к первой попавшейся
команде, так как моя уже была отправлена, и попал на пункт сбора в районе
Антакальниса. Вскоре нас отправили в 253-й полк 50-й Литовской дивизии
запаса, дислоцированный в лесу города Ярцева Смоленской области. Мы
поселились во временно построенных землянках с крытыми еловыми ветками
крышами и стали осваивать военные науки. Офицеры и замполиты уже нюхали
пороху, были разных национальностей. Командиры отделений, все как один,
говорили на русском языке. Нам, совершенно не знавшим русского языка,
было трудно понимать и выполнять их команды и требования. Успешней все
складывалось у новобранцев, которые прибыли из Каунаса, Кедайняй и других
419

мест, они немного^знали язык. Занятия по военной подготовке проходили
успешно, вскоре мы научились не только понимать, но и выполнять команды.
Обучению способствовали наказания, получаемые за невыполненные команды.
Когда ползешь на животе несколько десятков метров, есть время в мыслях
повторить непонятую команду. Постижение военных наук для всех давалось
легко до тех пор, пока у нас были свои запасы еды, расправляться с которыми
нам помогали наши непосредственные начальники. Все наши мешки хранились
в так называемых "каптерках", и после того, как мы уходили на учение, в них
хозяйничали старшие. В подразделениях запаса, как известно, паек
минимальный. Хлеба в день давали 600 г., совсем немного жира и других
продуктов питания. После того, как закончились наши запасы, мы распродали
нашу гражданскую одежду местным жителям, но все сильнее стали ощущать
нехватку еды, голод. Стоя часто на посту, я подумывал, вспоминая своего
путевого друга: "Может, я ошибся, когда не согласился с предложением
вернуться в Литву". Но я сразу гнал от себя эти мысли. Видимо, не у одного
меня возникали такие мысли. Некоторые солдаты пытались самовольно бросить
армию и вернуться в Литву. Но это редко кому удавалось. Беглецов, без
документов, одетых в военную форму, сразу же задерживали и как дезертиров
возвращали назад. В дивизии дезертиров нещадно наказывали по законам
военного времени.
В августе 1944 года командование дивизии, стремясь прекратить массовое
дезертирство, видимо, получило разрешение продолжать обучение в Литве.
Эту приятную весть прибыл сообщить Председатель Президиума Верховного
Совета Литовской ССР Юстас Палецкис. На площади был выстроен весь
полк, а на спешно установленной импровизированной трибуне мы увидели
командира нашего полка Станисловавичюса и Ю.Палецкиса. Он в своей
приветственной речи сообщил долгожданное известие о том, что мы вскоре
отправимся в Литву. После этих слов среди солдат был всплеск радости. Нет,
никто не кричал пи "вале", ни "ура", но в глазах всех солдат, да и в моих
глазах появились слезы необыкновенной радости.
Спустя две недели с наступлением осени, мы оставили обжитые землянки
в лесах Ярцева и с другими частями дивизии отправились в Литву. 253-му
стрелковому полку было назначено место дислокации в Укмярге. Из Ярцева
до Йонавы мы ехали долго. Полученный на неделю сухой паек мы съели за
несколько дней, и поэтому мы шли ночью пешком с железнодорожной станции
Йонавы в Укмярге голодными. Здесь мы надеялись вскоре встретиться с
родителями, которые привезли бы еды и этим бы нас взбодрили.
По округе Укмярге моментально разнеслась весть о том, что вернулись
мобилизованные и вывезенные в Россию сыновья и братья. Роди тели поспешили
навестить своих детей, хотя уже и солдат. Не один отец, посадив сына в
повозку, увозил его в родной дом, даже не задумываясь, каковы могут быть
последствия такого отъезда. Начались поиски загостившихся солдат, даже
облавы, а потом и суды над дезертирами. Возможно, тут срабатывала
определенная агитация, так как мужчины даже с оружием уходили с постов.
Руководство полка приняло радикальные меры, дабы прекратить побеги.
420

Привели в порядок забор, расставили вокруг посты, ограничили и
контролировали выход в город, укрепили дисциплину. Существенно было
улучшено качество питания. Вскоре, после тяжелых военных учений, в столовой
мы уже не доедали обед.
В октябре 1944 года я с другими своими друзьями вступил в комсомол, хотя
мне с моей биографией сделать это было затруднительно. Последствия этого
своего шага и его влияние на мою дальнейшую судьбу я оценил позднее,
обретя жизненный опыт и, главное, узнав дальнейшую историю Ярцевской
50-й стрелковой дивизии запаса, в которой я служил.
В конце года, в декабре, одним ранним утром меня и моих друзей усадили в
крытые грузовики, в сопровождении вооруженных солдат отвезли на Йонавскую
железнодорожную станцию. Нас удивило, что жители Укмярге, быстро узнав о
нашем отправлении на фронт, вышли на улицы и возгласами провожали
грузовики до самой черты города. В нескольких первых вагонах были оборудованы
нары, под охраной, мы ехали через Мажейкяй до железнодорожной станции
Вайнеде. Здесь, высаженные с поезда и оставленные "сопровождением", мы
были встречены командиром 1-го батальона 156-го стрелкового полка 16-й
Литовской стрелковой дивизии майором П.Беланом и командирами рот и взводов.
Нам сразу выдали оружие, и с наступлением темноты мы двинулись в сторону
фронта. Пока шли, настроение было приподнятым, несмотря на беспокойс тво от
неизвестности, как мы будем встречены этой холодной зимней ночью. I Іи кто
даже представления не имел, как мы устроимся, чего ждать в ближайшем будущем.
В подразделении запаса офицеры делились фронтовым опытом, но теперь мы
должны будем на собственной шкуре прочувствовать это и пережить. В полночь,
преодолев уже несколько километров, мы услышали гул фронта: отдельные
выстрелы, стрекот пулемета.
Когда мы подошли к темному, густому ельнику, начался сильный снегопад,
поднялась метель, начали крутить снежные вихри. Раздалась команда
обустраиваться на ночлег. Вокруг темная ночь, холод двадцать градусов. Наша
форма была зимней, в придачу имелись покрывало и плащ-палатка солдата пехотинца, но спасет ли все это от холода? Помогли опыт старых фронтовике >в
и солдатская взаимовыручка. Распределившись по трое, мы наломали еловых
веток и расстелили их на земле, раскопав снег до мха. Сняв ботинки, чтобы
не отморозить ноги, мы улеглись, накрывшись всем имеющимся. Уставшие
после тяжелого похода по глубокому снегу, мы уснули глубоким юношеским
сном. Проснулись, разбуженные призывом к завтраку, и удивились, не увидев
лежащих солдат. Все были засыпаны снегом, только облачки пара указывали,
кто где лежит.
Утром, после завтрака, мы были распределены в подразделения. Я попал в
1-й взвод 1-й роты 1-го батальона, в котором ужо служил раньше
мобилизованный, более опытный мой соратник Альгис Станкявичюс, с которым
нас свела общая судьба. Он уже участвовал в сражениях в Жемайтии. После
войны - многолетний секретарь Республиканского комитета Организации
участников Второй мировой войны.
Началась фронтовая солдатская жизнь. Линия фронта в Курляндии
421

f
стабилизировалась, дивизия заняла назначенную ей линию обороны.
В нашем взводе было 30 воинов, мы устроились в ранее оборудованных
окопах и землянках. Нам было дано задание стоять на посту у бойниц для
стрельбы и наблюдения. В их нишах было разложено подготовленное для
стрельбы оружие: винтовки, пулеметы, ручные гранаты. Особенно неуютно
было дежурить по ночам, изредка постреливали в сторону противника. Зимние
ночи холодные, захочешь — не уснешь. Регулярно доставляли горячее питание,
кормили значительно лучше, чем в запасном полку. Несколько монотонная
фронтовая жизнь длилась недолго, так как был получен приказ выступать в
сторону Клайпеды.
4 января 1945 года дивизия получила приказ освободить Клайпеду, последний
литовский город, оккупированный немцами еще в 1939 году. Пеший переход
через всю Жемайтию, в суровое зимнее время, по глубокому снегу был тяжелым
и непривычным. Приходилось идти по ночам, неся на себе все вооружение
пехоты, преодолевая по 40 километров в сутки. Отдыхали днем, устраивались
в основном в хозяйственных постройках или просто в лесу под елкой, подстелив
еловых веток. Первый в походе привал — в предместье Мажейкяй, а далее
через Седу, Тялыпяй, Плунге до Клайпеды. 25-го января подразделения нашего
156-го полка заняли намеченные позиции и стали готовиться к наступлению
на линию немецкой обороны, проходящую по территории совхоза Тауралаукис.
Освобождение Клайпеды было нелегкой задачей. Немцы вокруг портового
города построили ряд укреплений —форты, несколько рядов траншей и минные
поля. Дома в Клайпеде также были приспособлены для обороны. На улицах
стояли заграждения, баррикады. Немецкое руководство сосредоточило в
Клайпеде 17300 воинов, 340 пушек и минометов, среди которых были и
шестиствольные, нового образца; 22 танка и другую военную технику.
Утром 27 января части 4-й ударной армии и в ее составе 16-я Литовская
стрелковая дивизия, начали наступление. Первым пошел в атаку 156-й
стрелковый полк и ого 1-я рота 1-го батальона, в которой я был рядовым. Это
была первая моя атака, которая оставила глубокое впечатление на всю жизнь.
Наш взвод занял траншею на передовой линии, подготовившись к атаке. Глянув
налево, в 50 метрах я увидел командира полка подполковника В.Луню и
командира нашего батальона Белана. Я удивился, так как знал, что командовать
наступлением они должны были не в первых рядах, откуда мы с криком "ура"
должны были идти в наступление. Такое поведение высших офицеров
подбадривало нас, участвовавших в бою впервые. Я и мои друзья иногда
задумывались о том, что это мог быть последний бой для большинства из нас.
Командир батальона выстрелил красную ракету, и с первыми залпами
артиллеристов мы поднялись в атаку. Это неправда, что когда идешь в атаку,
не ощущаешь страха. Немецкие окопы находились достаточно далеко от наших
позиций. Слышались только частые автоматные очереди и свист пуль. Было
очень холодно, 30 градусов, не меньше, поэтому пробирались мы настолько
быстро, насколько позволяла глубина снега. В направлении наступления нашего
взвода залегшие в небольшом леске немцы стали интенсивно нас обстреливать.
Мы, не останавливаясь, ответили им частыми выстрелами из винтовок. Нас
422

было больше, и немцы, видимо, испугавшись, сбежали из леска и, перейдя
реку, залегли в окопах. Командир роты, шедший в атаку вместе с нами, погиб,
сраженный пулей.
Другой взвод нашей роты наступал с левого фланга и, попав на минное
поле, попадал в снег. Множество воинов погибли от противопехотных мин и
были ранены пулями карабинов или пулеметов. До темноты шла интенсивная
перестрелка. Укрепившись в лесочке и уняв волнение от первой атаки, я,
укрывшись за деревом, старался стрелять, хорошенько прицелившись. После
наступления темноты наш взвод рывком перебежал через замерзший ручей и
скатился в немецкие окопы, вырытые на высоком берегу. Немецких солдат в
них не было, они успели отступить к Клайпеде. Недалеко в темноте мы
обнаружили пустые землянки с установленными нарами, железной печкой и
запасом угля. Нас поразила такая "роскошь", так как в Латвии на наших
передовых линиях таких вещей не было. Но подольше порадоваться теплу
нам не удалось, так как командование дало приказ готовиться к броску в
Клайпеду. Ранним утром рота, под постоянным обстрелом шестиствольных
минометов, тронулась в сторону Клайпеды, но нашему подразделению уже не
пришлось участвовать в сражениях.
1-й батальон 249-го стрелкового полка нашей дивизии, отражая немецкие
контратаки, прорываясь сквозь сильный огонь пулеметов и артиллерии, 28-го
января в три часа ночи первым ворвался в город. Утром того же дня, в восемь
тридцать, Клайпеда была освобождена. Еще и на следующий день взрывались
оставленные немцами фугасы замедленного действия, которые были быстро
обезврежены саперами под командованием майора Стряльчюнаса. Во
избежание несчастных случаев солдатам было запрещено входить в
подозрительные здания. Много воинов дивизии погибли или были ранены
взрывами мин в магазинах или на складах.
В Клайпеде мы находились до 31 января и не знали, куда дальше будет
направлена наша дивизия. Ходили слухи, что придется сражаться в Восточной
Пруссии. Мы, а особенно старожилы дивизии, очень не хотели возвращаться
в болотистые места Латвии. Ночью 31 января мы узнали, что командование
дивизии получило приказ вернуться назад в Курляндию и завершить разгром
окруженной группы немецкой армии. Мы уже тогда знали, что в окружении
находились 16-я и 18-я армия, или 33 дивизии с танковыми и
механизированными подразделениями. Это была серьезная военная сила,
сконцентрированная на небольшом участке фронта длиной 200 километров.
Однако мы, рядовые солдаты, узнали о том, что придется возвращаться в
Курляндию только тогда, когда наша рота, покинув Клайпеду, повернула не
направо, в сторону Прекуле, а налево, в сторону Гаргждай. И вновь, по тем
же самым заснеженным дорогам, по сугробам, свирепствующим метелям, на
большом холоде, продвигались мы по ночам по Жемайтии. Мы были молодыми,
полными сил, но и они иссякали после переходов по тридцать километров.
Винтовка весом в 5 килограммов становилось в два раза тяжелее.
Во время похода произошло неожиданное и приятное событие. Во время
одной из остановок на отдых я был вызван в штаб батальона и получил
423

предложение отправиться на краткосрочные трехмесячные курсы подготовки
младших офицеров. В подразделениях не хватало командиров взводов и их
заместителей. Во время атак немецкие солдаты чаще всего целились в них. В
нашем подразделении командирами взводов бывали сержанты и старшины.
Сформированная группа будущих офицеров, получившая соответствующие
документы и сопровождаемая офицером, по железной дороге через Шяуляй,
Рокишкис, Даугавпилс и Ригу должна была добраться в Майори, местечко на
берегу Рижского залива. На этом курорте и были устроены эти курсы. Когда
проезжали Рокишкис, я выпросил у офицера разрешение встретиться с
родителями, которые в то время там жили. Свидание было волнующим, но
очень коротким, меньше полусуток, так как в Даугавпилсе мне надо было
догнать свою команду. Я успел сфотографироваться с отцом и до сих пор
храню фотографию, с которой меня связывают незабываемые воспоминания.
Начало учебы неожиданностей не предвещало. Сразу по прибытии мы
окунулись в учебу. Учились интенсивно, по двенадцать часов в день, по
расписанию и соответствующей программе. Назначенные из нашей среды
командиры отделений, взводов, рот были офицерами, нюхавшие пороху.
Через две недели учебы меня вызывает на собеседование офицер
госбезопасности. Надо было заполнить анкету и другие документы. Думаю, они
определили мою дальнейшую судьбу, лишив возможности учиться дальше и
похоронив мечту стать офицером. В начале разговора офицер заявил, что мой
долг рассказать все, ничего не скрывая, о себе и своих ближайших родственниках.
Я за всю свою короткую жизнь еще не успел сделать что-либо плохое, мне
нечего было скрывать. За короткий период службы я научился рассказывать
свою биографию, так как это требовалось везде: при поступлении в комсомол,
на службе в полку запаса в Укмярге. Я, не кривя душой, выложил офицеру все
свои приключения в военное время. Из-за своего откровенного, доверчивого и
наивного рассказа я попал в неприятную ситуацию. Эпизод, в большей степени
связанный с бодами моими и моей семьи в советское время и в годы немецкой
оккупации, в глазах офицера безопасности превратился в факт, несовместимый
со статусом офицера Советской Армии. Подозрение у него вызывало не только
мое пребывание в Германии в военное время, принудительная депортация
нашей семьи для работ в Рейх, успешное возвращение. Невероятный побег изпод ареста, когда немецкие каратели сожгли находящиеся в Рокишкском районе
деревни Милюнай, Шлапякяй и Лаучюнай, и меня арестованного вновь хотели
вывезти обратно в Германию. А также неплохое знание немецкого языка и
проживание близких родственников в Бразилии. Вердикт был немедленный и
суровый — офицером мне не быть.
За неделю вместе со мной набралась группа из двенадцати "ненадежных",
которая была возвращена обратно в дивизию. В марте 1945 года я вернулся в
свое подразделение, почти на те же позиции. Прибыв и явившись в штаб
дивизии, мы выстроились в ожидании дальнейших указаний. Подойдя к нам,
начальник разведки подполковник Стасис Гайдамаускас спросил: "Кто хочет
быть разведчиком?". По дороге назад я решил не возвращаться в пехоту. Побывав
в Курляндии, я на собственной шкуре прочувствовал тяжелую долю пехоты.
424

Позиции нашей роты были в низине, вокруг болота, в окопах вода.
Солдатских кирзовых сапог у нас не было.
Полуботинки всегда мокрые, высушить негде, так как в землянках тоже
была вода. Услышав такое предложение, я не задумываясь вышел из строя.
Моему примеру последовал еще один солдат, ставший потом близким другом,
Миколас Романчикас из Кедайняй. Позднее, после войны, он работал в Кедайняй
председателем известного во всей Литве колхоза "Аристава".
Нас сразу же отправили в18-ю отдельную разведывательную роту, которая
была расположена недалеко от штаба, в жилом доме одного крупного
латышского крестьянина. Остальных воинов распределили по другим
подразделениям.
Для представления о 18-й разведывательной роте 16-й Литовской стрелковой
дивизии, следует знать кое-что из прошлых лет. 18 декабря 1941 іода был издан
приказ Государственного комитета обороны СССР о формировании 16-й
Литовской стрелковой дивизии в Московском военном округе'. Ядром этой
дивизии стали литовские коммунисты — подпольщики, комсомольцы и воины
29-го территориального литовского корпуса Красной Армии, созданного на
основе бывшей Литовской армии. Значительная часть этого корпуса с началом
войны разбежалась или сдалась в плен немцам. Но были и те, кто воевал с
немецкой армией и отступал вместе с войсками Красной Армии па Восток. В
1942 году в дивизии было только около 1500 воинов. Их хватило для
комплектования командного состава и специальных подразделений. Из 20 000
беж енцев из Литвы, среди которых было много людей еврейской
национальности, формировались стрелковые полки. В дивизию было набрано
немало литовцев, давно проживавших на территории Советского Союза. В
списке спецподразделений числилась и 18-я отдельная разведывательная рота.
Для обеспечения опытными знатоками военного дела в дивизию было призвано
немало русскоговорящих офицеров и сержантов.
В ходе формирования дивизии, в разведывательную роту направлялись
наилучшим образом подготовленные, отличившиеся подпольщики
коммунисты и комсомольцы, также' было много разведчиков из Литовской
армии. Роту составляли 5 взводов, всего 120 разведчиков. Даже командиром
роты вначале был назначен капитан бывшей Литовской армии Дву гола.
Разведывательная рота, как и вся дивизия, когда была направлена на фрон т, в
конце февраля 1943 года, стала выполнять свои специфические задания.
Весь этот период до моего прихода в разведывательную ро гу опа выполняла
поставленные командованием дивизии задания, прошла почетный боевой путь.
Началась нелегкая, но интересная, полная опасностей и приключений жизнь
военного разведчика. В разведывательной роте я повстречался со многими
смелыми, опытными, награжденными орденами и медалями, верными друзьями.
Это командир взвода лейтенант Станкус, младший лейтенан т Герой Советского
Союза Б.Гягжнас, сержант А.Косолапов, поэт Повилас Ширвис и многие другие.
Трагична судьба Б.Гягжнаса. Перед войной за криминальные преступления
и воровство он попал в тюрьму. С началом войны он попросился на фронт,
чтобы кровью искупить свою вину. В дивизии он стал разведчиком, позднее
425

даже командовал взводом разведывательной роты. В разведке он отличился
особой смелостью и сообразительностью, а также необыкновенным везением.
После войны он вернулся в Ленинград, на свое бывшее место жительства. И
здесь вновь совершил проступок, попал в тюрьму и умер в 1952 году.
Особенно я подружился с будущим знаменитым, любимым поэтом Повиласом
Ширвисом. Наши лежаки стояли рядом, и мы, оба родом из Рокишкиса, улучив
минуту отдыха, беседовали о приближающемся окончании войны, целях и
стремлениях в мирное время. П.Ширвис был уже опытным разведчиком,
награжденным орденом Славы 3-й степени, медалью "За отвагу", и мог
посоветовать мне, как жить, воевать и заслужить уважение друзей. После
окончания войны мы не прервали дружеских отношений. Это подтверждает и
посвященное мне стихотворение, которое П. Ширвис написал 11 августа 1965
года на дружеской встрече. Рукопись этого стихотворения я храню до сих пор.
«Моему другу Юлюсу Дякснису:
Твоих слов я нежных не достоин,
И озера,
полного звезд.
И одинок я страшно
В ожидании
Наступления зари и
Криков петухов.
Я не достоин многого,
Я вечно беспокоен,
И не одну тебя
Я вспоминаю иногда,
Когда бреду я ночью
В дом, холодный и пустой.
Ты чиста и светла,
Как Огинского полонез,
Задержись же еще
Ты во тьме моей грусти
Огоньком негасимым, прошу.
1965.VlII.il.
Паулюс Ширвис»
Жизнь и быт в разведывательной роте были несравнимо лучшие, чем жизнь
рядового на передовой. Разведчики, выполнив сложное задание, располагали
хорошими условиями для отдыха, нормально и сытно питались. Мы имели
право носить длинные волосы, из обуви — сапоги. Все это выделяло нас из
общей солдатской массы и вызывало чувство гордости. Хотя боевые задания,
как я это вскоре испытал на себе, были также намного сложнее.
Прошла неделя, и командир роты вызвал меня и еще одного разведчика,
спросил: "Можешь ориентироваться по карте и ночью идти с компасом по
азимуту?"

426

Я ответил утвердительно, так как, пробыв недолгое время на офицерских
курсах, я успел этому научиться. Проверив мои знания, меня назначили
старшим в группе разведчиков для выполнения задания: проводить отряд
разведчиков вдоль участка линии фронта. Отряду была поставлена задача:
расположиться вблизи немецких оборонительных укреплений, у шоссе, и в
течение нескольких дней наблюдать за движением транспорта и военной
техники в сторону фронта, по радиосвязи сообщать о результатах наблюдения
в штаб дивизии. Нашей задачей было: обеспечить, чтобы разведчики пересекли
линию фронта незамеченными и выполнили секретное задание в тылу врага.
Поддерживать связь они могли только с помощью специального радиокода.
Разведчикам было приказано находиться в тылу недолго и вернуться назад,
избегая столкновения с вражеским караулом. Группа разведчиков все не
могла найти подходящего места для пересечения линии фронта. Наконец
ночью, как нас информировал командир, появилась возможность перейти
линию фронта. Мы должны будем их проводить и проследить, смогли ли они
перейти линию фронта. Некоторое время послушать, не раздастся ли
перестрелка. Если все будет спокойно, незаметно вернуться и доложить о
выполнении задания.
На первый взгляд, несложное задание, но в условиях того времени (апрель
месяц), ночью, по раскисшим дорогам и полевым тропинкам, по лужам и
пашням не заблудиться и дойти до указанного места перехода линии фронта,
даже зная пароль, было не так просто, как на первый взгляд нам показалось.
До линии фронта было примерно 7 километров. И хотя на карте были помечены
дороги и поселки, в реальности они не существовали. Все было разрушено в
боях, которые шли здесь в течение долгого времени, а дороги, разбитые
танками и военной техникой, стали непроходимыми. Пришлось идти по полям,
пользуясь компасом. Мы нашли группу разведчиков. Они были готовы к походу.
Я изложил командиру группы свое задание, и около 23 час. ночи мы выступили.
Выбравшись из траншеи в намеченном месте, мы подошли к линии обороны
немцев и ползком осторожно приближались к цели. Время от времени немцы
то из пулемета, то из винтовок постреливали и освещали ракетами нейтральную
полосу. Командир с разведывательной группой (а группу составляли 5
разведчиков вместе с радистом), поползли в сторону окопов противника, а мы
с другом, пролежав примерно час и послушав, всели спокойно на той стороне,
куда ушли разведчики, незаметно вернулись назад в свои окопы и по телефону
сообщили о том, что сопровожденные разведчики перешли линию фронта в
тыл врага. После короткого отдыха, мы уже в дневное время вернулись в
свою роту. Через неделю та группа разведчиков, успешно справившись с
заданием, в другом месте перешла линию фронта и вернулась в роту.
Не всегда разведчиков, выполнявших задания командования, сопровождал
успех. Все разведчики, среди них и командиры, твердо знали, что война уже
заканчивается, немецкая армия капитулирует, поэтому каждый хотел дождаться
окончания войны и остаться в живых. Но реальность была такова, что
окруженные немецкие войска активно сопротивлялись, а наша армия, точнее,
военное командование, старалось как можно быстрее сломить это
427

сопротивление и очень часто проводило наступательные операции.
Командование требовало выяснить оборону немцев, вооружение. Все сведения
о противнике должны были предоставлять мы, разведчики. Правда, мы, как и
другие воины, тоже хотели остаться в живых, дождаться окончания войны и
счастливо вернуться домой.
Командование, штаб дивизии требовали от разведчиков сведений о
противнике, а их мог предоставить взятый в плен вражеский солдат, а еще
лучше — офицер. Почти каждый день группы разведчиков посылались вести
наблюдение и готовиться к прорыву в ночное время на немецкие линии
обороны с целью захвата пленного. К концу войны этими группами
командовали даже не офицеры, а сержанты. Результаты были совсем
незначительные. Попытки прорваться во вражеские окопы не удавались. Еще
до того, как мы доползали до немецких окопов, нас замечали и начинали
сильный обстрел, даже использовали минометы. А нередко, чтобы избежать
жертв, мы организовывали перестрелку, проваливая задание.
6 апреля был получен приказ любыми средствами добыть "языка", и взять
его несмотря ни на что, не считаясь с возможными жертвами. Это значит
провести разведку боем в дневное время. Командир разведывательной роты
капитан Лачихин сформировал отряд, в который был включен и я. Заранее
был предусмотрен сектор прорыва, разминированы подступы. Отряд
сосредоточился на исходной позиции. Перед наступлением нам каждому
выдали водки для храбрости. Мы шли через небольшое поле, усеянное
противопехотными минами нашего производства, впереди маячили лесок и
заброшенная траншея, куда необходимо было попасть и по ней продолжить
атаку. При подходе шедший впереди разведчик-сапер неожиданно или
специально наступил на противопехотную мину и от ее взрыва повредил себе
пальцы ног. Это происшествие не обещало ничего хорошего, так как было
нарушено правило выходить на линию наступления тихо, незаметно для врага.
Расположившись для наступления, мы настороженно ждали команды к
наступлению на немецкие окопы, где заранее была намечена землянка, в
которой находился штаб немецкой охраны гарнизона, и откуда мы должны
были взять пленного и доставить его живым в штаб для допроса. Нападение
на немецкие окопы должно было быть внезапным и успешным, несмотря на
огонь из винтовок, пулеметов или другого огнестрельного оружия. Для меня и
других разведчиков-новичков это был первый такой бой, испытание. Командир
роты, а может, и нашего взвода, видимо, не очень нам доверял, так как перед
атакой по знаку выпущенной красной ракеты к нам подошел разведчик Володя
Шмольстер, родом из Одессы, прошедший огонь и воду, и тихо сказал:"...если
только запаникуешь и при сильном обстреле повернешь назад, то...", - и постучал
рукой по рукояти пистолета. Выразительнее не скажешь о том, что нас может
ожидать. К счастью, делать я этого не собирался.
И вот красная ракета в небе, и через секунду мы все пошли в атаку, бежим
в сторону немецких окопов, которые были в 100 метрах от нас. Не успели мы
пробежать и 50 метров, как нас накрыл сосредоточенный огонь из пулеметов
и автоматов, который всех заставил лечь на землю и открыть ответный огонь.
428

Несмотря на это, группа разведчиков, которым было поручено захватить в
плен немецкого солдата или офицера, успела спрыгнуть в траншею противника,
только немецких солдат там, увы, уже не было. Бывший в группе разведчик
сержант Альбинас Шинкунас, прыгая в траншею, попал на оставленную
немцами мину и был сильно ранен. Ему оторвало одну ногу и сильно повредило
вторую. Друзья на руках вынесли его на наши позиции, так и не выполнив
задания. Вскоре и группу поддержки, стрелявшую в сторону немецких окопов,
накрыл массированью огонь минометов. Услышав команду об отступлении,
мы поднялись и перебежками достигли линии своих траншей. А здесь досталось
и мне. Я услышал только свист снаряда, взрыв и —темнота. Я потерял сознание.
Позднее, придя в сознание, я боли не почувствовал и не понял, куда меня
ранило. Но, открыв глаза, я не увидел света. Взрывная волна и порох серьезно
ранили и парализовали глаза. Только потом санитары обнаружили
незначительные ранения лица и ног. Друзья-разведчики под руки увели меня
с обстреливаемой зоны, уложили на запряженную лошадьми санитарную телегу
рядом с тяжело раненным разведчиком А.Шинкунасом и быс тро доставили в
медицинский санитарный батальон дивизии для дальнейшего лечения.
А.Шинкунас умер от потери крови по дороге. Мне, перевязав рапы, врачи
стали лечить глаза. Они успокаивали, что зрение обязательно восстановится,
так как ранение легкое. Пока я с перевязанными глазами лежал в молевой
палатке, пришедшие навестить меня друзья сообщили, что недавно похоронили
нашего отважного, прошедшего всю войну и многократно награжденного
орденами и медалями А.Шинкунаса на воинском кладбище в Прекуле, где и
теперь находится его могила.
За участие в разведывательной операции и я был награжден медалью "За
отвагу". Эта медаль — знак почета, отваги, гордости. Ею награждались
исключительно рядовые воины. И потому, уже после окончания войны, прибыв
в отпуск, я похвастался перед отцом и, повесив медаль на грудь, с ним
сфотографировался.
В медицинском санитарном батальоне дивизии я лечился недолго. Врачи
через две недели сняли повязки и, пробыв несколько дней в группе
выздоравливающих, я вернулся назад в разведывательную роту.
Шли последние дни апреля 1945 года. В Курляндии повсеместно шла
перестрелка из всех видов орудий, немецкие войска еще не сдавались и
яростно сопротивлялись. Так наступил май. В 1945-м он был особенным. 2-го
мая пришло радостное известие об окончательном разгроме военной
группировки Берлина и взятии столицы Германии. В разведывательной роте
был радиоприемник, и мы первые узнавали и об освобождении других городов
Германии и Чехословакии, и о приближающемся разгроме фашистского
государства.
Неизвестно, почему тогда, когда окончание войны и судьба немецкой группы
войск в Курляндии уже была предопределена, руководство штаба армии
приказало командованию 16-й Литовской стрелковой дивизии организовать и
провести разведку боем, и обязательно взять хотя бы одного пленного, несмотря
на то, что всем командирам было ясно, что это будет бой, в котором уже нет
429

необходимости, но обрекающий на гибель в бессмысленном наступлении
множество воинов.
Утром 8 мая на участке 167-то стрелкового полка начальник разведки Стасис
Гайдамаускас подготовил группу разведчиков с заданием взять "языка", который
смог бы рассказать об их военных укреплениях и состоянии защищаемых
позиций. В эту группу был назначен и я. Во время атаки справа и слева нас
должна была поддерживать пехота, вызывая огонь на себя, чтобы обеспечить
выполнение задания разведывательной группы по взятию пленного. Перед
наступлением был организован обстрел этого сектора из минометов и
артиллерийским огнем.
Мы, участники наступления, понимали его бессмысленность, так же как и
поддерживающие нас пехотные подразделения и их командиры. Немецкие
позиции и объект нашего нападения располагались недалеко, в 150 метрах.
Требовалось быстро добежать, ворваться в немецкие окопы и в намеченную
землянку, взять пленного и вернуться назад. Казалось, что это несложно, если
бы не было сопротивления, заминированного поля и других инженерных
препятствий. Был красивый солнечный день, и для многих из нас он стал
последним.
Артиллерии на этом участке было немного, поэтому обстрел немецких
позиций был несильным и длился недолго. Со взрывом первого снаряда над
немецкой землянкой командир штурмовой группы дал знак подниматься и
идти в наступление. Тот же приказ получили и поддерживающие нас роты.
Когда мы поднялись и побежали, стреляя из автоматов в сторону немецких
окопов, я, глянув на пехоту, которая должна была нас поддерживать, увидел,
что ни справа, ни слева никто не поднялся. Офицеры бегали вдоль траншей, а
солдаты в атаку не шли. Немцы быстро сориентировались и со всех видов
оружия открыли перекрестный огонь по нам, наступающим. Ничего не
оставалось, как прижиматься к земле, чтобы избежать пули. Так, пробежав
всего до половины поля, разделяющего наши позиции, мы упали на землю. Я
постарался укрыться в воронке от снаряда, и это меня спасло. Начался адский
минометный обстрел лежащих на ровном поле бойцов. Подняв голову, я увидел,
как нескольких наших разведчиков подняло в воздух взорвавшимися снарядами,
и как они упали раненые. Вскоре мы услышали команду командира вернуться
назад в окопы-траншеи, откуда мы начали наступление. В этом никому не
нужном наступлении, в последний день и час войны, были раненые. Раненые,
которые могли подняться, вернулись в окопы. Прежде всего надо было спасать
раненых. Поэтому я взвалил на спину раненого в ноги друга и вынес его из
окопов. Встретив спешащих с носилками санитаров, передал его им. Я
радовался, что остался в живых, и очень хотел сесть под попавшуюся по
дороге сосенку и отдохнуть. Но я услышал голос лейтенанта, командира своего
взвода, приказывающего вновь собираться и повторить наступление.
Отчаявшись, я понял, что во втором наступлении надежды остаться в живых
уже нет. Но приказ есть приказ. Отряд вновь быстро собрался и расположился
вдоль линии наступления в ожидании команды по запущенной в воздух красной
осветительной ракеты. Но прошла минута, другая, а ракеты все не было. И
430

тогда, подняв головы над окопами, на немецкой стороне мы увидели
невероятное зрелище. То в одном, то в другом месте над немецкими окопами
стали подниматься белые флаги. Сначала мы и наш командир отряда подумали,
что это вражеская провокация, так как бывало, что немцы, подняв белый
флаг, выманивали нас из окопов, а потом открывали огонь из автоматов и
пулеметов. Воцарилась ошеломляющая и необыкновенная тишина. Минута
сомнения и недоверия быстро прошла, когда мы увидели немецких солдат,
выходящих без оружия с того небольшого участка фронта, который был намечен
для нашего наступления, оказавшегося столь неудачным.
Нас всех охватила невообразимая радость, все рядовые и офицеры
выскочили из окопов со слезами радости, обнявшись, поздравляли друг друга
с окончанием войны и с тем, что остались живы.
Тогда же, уже над окопами, продолжая радоваться, мы решили сходить на
линию немецкой обороны и осмотреть тот бункер, на который мы так неудачно
наступали, а также его обитателей. И таких желающих оказалось немало.
Командиры и сами того хотели. Но уже вступило в силу положение, что враг
капитулировал, поэтому в "гости" к немецким солдатам можно было идти, но
только без оружия. Так я и мои друзья и сделали. Оставив автоматы в окопах,
по разрытой минами ничейной земле, мы пошли в сторону бывшею противника.
Немецкие солдаты, увидев нас, идущих в их сторону открыто и без оружия,
махали и громко кричали: "Kom! Кош!". Мои друзья, зная, что я понимаю понемецки, держались ближе ко мне. Когда мы прошли полдороги, а идти было
все-таки небезопасно, так можно было наступить на мину, один из немцев,
фельдфебель, настроенный особо дружески, звал нас и даже жестами указал
на проход, где не было мин.
Подойдя к нему, я заметил, что он чувствовал себя неловко и, желая угодить,
стал звать в тот самый бункер, который мы хотели занять, говоря при этом:
"Kommen Sie bitte, ich bin ein Kommunist!...". Конечно, я не соблазнился и, не
приняв его приглашения, в том же направлении вернулся назад. После того,
как мы вынесли с поля боя погибших товарищей, а раненые уже были
эвакуированы, мы вернулись на свое место расположения.
Позднее, на второй день после капитуляции, довелось с командиром своего
взвода Станкусом побывать в гостях у немецких офицеров, в их подразделении.
Меня он взял в качестве переводчика, так как сам немецкого языка не знал.
Нас приняли очень дружелюбно, устроили настоящий пир. Стол был заставлен
винами разного сорта и бутылками французского коньяка. Мой командир так
"наугощался", что пришлось его назад вести довольно долго, с остановками
на отдых.
16-я Литовская стрелковая дивизия приняла капитуляцию расположенных
перед нами 263-й и 563-й немецких дивизий. Их командиры, генералы, прибыв
в штаб нашей дивизии, подписали акт о безоговорочной капитуляции своих
подразделений. Подписав этот документ, они вернулись в свои военные
подразделения для выполнения обязательств, предусмотренных в этих
документах.
Дивизия приняла капитуляцию 12 тысяч солдат и офицеров противника,
431

все их вооружение, технику и другое военное имущество. Все это выполнялось
в точности по договоренности, без всяких помех и возможных эксцессов.
Вскоре большие колонны военнопленных были отправлены в намеченные
пункты содержания.
К сожалению, мне во всех этих процедурах участвовать уже не пришлось,
так как я получил приказ своих командиров следовать к командующему
дивизией полковнику В.Мотеке, который на тот момент уже сменил в этой
должности генерал-майора А.Урбшаса, для выполнения обязанностей
посыльного.
Более двух месяцев дивизия стояла на том же самом месте, в Курляндии,
где и находилась в день Победы. После всех работ по приему капитулировавшей
немецкой армии в дивизионных полках и других подразделениях началась
обычная жизнь — постоянная военная подготовка и маневры, ремонт и
обслуживание военной техники и оружия, появилось и свободное время для
отдыха и для налаживания личного быта.
24 июня 1945 года в Москве, в организованном в честь праздника Победы
параде, в котором участвовали сводные полки всех фронтов, торжественным
маршем прошел и Ленинградский сводный полк, в рядах которого были и
представители 16-й Литовской Клайпедской стрелковой дивизии, награжденной
орденом Красного Знамени.
13 июля 1945 года дивизия, победившая жестокого врага, поработившего
почти всю Европу, начала из Курляндии триумфальный поход через всю
Литву: Мажейкяй, Куршенай, Шяуляй, Кедайняй, Каунас в столицу Вильнюс
— свое постоянное' место дислокации.
Я был удостоен чести в течение всего этого похода сопровождать большого
специалис та военного дела, награжденного за боевые заслуги, всеми воинами
дивизии любимого и уважаемого за его отвагу и проявленную на полях
сражений доблесть по выполнению заданий командования, командира дивизии
полковника В.Мотеку.
Везде — вдоль дорог, в деревнях, городах и местечках — жители встречали
нас с цветами, скромными угощениями и со слезами радости в глазах. Командир
дивизии на машине приезжал в намеченные пункты для встречи прибывающих
полков. Везде мы видели веселых, подтянувшихся в строю воинов, которые
радостно приветствовали своего любимого командира. Особенно
запоминающейся и торжественной была наша встреча в Вильнюсе. Тысячи
жителей столицы восторженными приветствиями встретили командира дивизии
полковника В. Мотеку, который на белом коне впереди колонны полков
прогарцевал по улицам города. Вечером во всем Вильнюсе проходили
торжественные мероприятия. Играли оркестры, воины дивизии веселились,
танцевали, поздравляемые и радостно встречаемые молодежью, студентами и
всеми вильнюсцами.
Мне же в скором времени пришлось распрощаться с боевым командиром
и вернуться в разведывательную роту для продолжения службы уже в мирное
время.
Перевела Е.Аласавичюте
432

ПАМЯТНЫЕ ДНИ,
НЕЗАБЫВАЕМЫЕ СОРАТНИКИ
Пранас ГАЙВЯНИС
В Красную Армию я был мобилизован, когда уже началась война и немцы
приближались к Ленинграду. В этом городе я учился в медицинском техникуме,
уже закончил два курса, готовился стать фельдшером. 17 авіуста 1941 года,
получив повестку, я явился в мобилизационный пункт. Районный военный
комиссар полистал мои документы и, взяв их двумя пальцами, ритмично
постукивая о большой палец левой руки, мрачно проговорил: "Член семьи
контрреволюционеров. Контрреволюцией пахнет". Я молчу, а сам про себя
думаю: "Что за контрреволюционер, что за контрреволюция?". Комиссар, не
дождавшись моей какой-либо реакции, уже резко, как топором отрубив, сказал:
"Оружие мы тебе доверить не можем, поэтому получишь лопату". Так я попал
рядовым в строительный батальон. На следующий день наш батальон уже
был переброшен на строительство оборонительных укреплений на участке
Толмачев —Луга. Мы копали противотанковые рвы, окопы, траншеи.
П озднее товарищ и мне объяснили, как я стал членом семьи
контрреволюционеров. С наступлением 1937 года начавшиеся сталинские
репрессии коснулись и нашей семьи. Были арестованы и приговорены к
десяти годам лагерей мой отец и дядя Юстинас. А брата моей матери
Казимяраса в Минске приговорили к расстрелу.
В конце 1941 года в наше подразделение прибыли два представителя
правительства Советской Литвы и, рассказав о формировании литовской
дивизии, предложили в ней служить. Я согласился без колебаний. Втроем (я,
Снегянас и Оболявичюс) мы отправились из стройбатальона в Балахну. Однако
здесь нас перенаправили в Правдипск, в 249-й стрелковый полк. Первый
встреченный нами в этом городе офицер был лейтенант Гринкус, одетый еще
в форму Литовской армии. Лейтенант Гринкус был командиром роты
пулеметчиков. Меня, как «отведавшего» медицинской науки, направили на
курсы санинструкторов, после окончания которых я был определен в 1-й
батальон. Батальоном командовал капитан Станисловавичюс,
Почти весь 1942 год шли обучение, военная подготовка. После принятия
присяги нам выдали карабины и посадили в вагоны. Поезд тронулся в сторону
фронта. Ехали мы долго, а еще дольше простаивали на станциях и полустанках.
На вокзале самой главной задачей было добыть кипятка, так как на дорогу
нам выдали сухой паек. Во время одной такой остановки нас тупила моя очередь
идти за кипятком. А его так быстро не нальешь, таких, как я, желающих
много, а кран один, и еще не под одним вагоном пролезть надо, пока до своего
состава дойдешь. Возвращаюсь я с котелком к поезду, а его и след простыл.
* Из личного архива

433

Вещмешок, карабин - все осталось в вагоне. Но больше всего я испугался, что
меня сочтут дезертиром. Не придумав ничего лучше, одернул я шинель и
пошел считать шпалы, шагая вслед за ушедшим поездом. Через некоторое
время я услышал пыхтенье паровоза, меня догнал другой состав. Улучив момент,
когда поезд на повороте замедлил ход, я быстро вскочил на пустую платформу.
Проехав еще тридцать километров, я прибыл в Тулу и увидел на вокзале
выгружающуюся из вагонов свою дивизию. Дивизии было приказано
остановиться в окрестностях Тулы, в деревне Угрюм.
Вновь шла военная подготовка к будущим боям. Через некоторое время
полк вновь получил приказ передислоцироваться в направлении Орла. По
ночам приходится спать в лесу, сделав из елей палатки. С прибытием на
место дислокации, у солдат появилась возможность вымыться в бане, которая
находилась в поселке в 8 километрах. Мне было приказано сопровождать два
взвода солдат в баню. Помывшись в бане, воины вернулись в роту. Я после
бани, сменив нижнее белье, поленился опять топать по морозу восемь
километров, решил подождать прихода в баню других взводов и вернуться
уже с ними. И очень уж просили меня остаться и попить горячего чаю
присматривающие за баней хозяйки. Кроме того, я увидел прибывшего верхом
командира артиллерийской роты Йонаса Яцкуса и заворачивающего в гости
во двор одной из изб. На следующий день жду я солдат на помывку, а их как
нет, так нет. Решил идти в роту. Встречаю скачущих артиллеристов, которые
искали застрявшие орудия. Они мне и рассказали плохую новость: ночью
полк, получив приказ занять новые позиции, в срочном порядке отправился в
путь. Командир роты, не найдя меня в строю, доложил командиру батальона
Станисловавичюсу. Его заключение было коротко: "Дезертир, а в военнополевых условиях решение одно — готовь рапорт в трибунал".
Взволнованный и уставший, я догнал свой батальон и, по совету товарищей,
встал в конец строя. По рядам воинов пробежал шепоток: "Пранас появился,
дезертир пришел". Я даже не успел заметить, как рядом оказался заместитель
командира батальона по политической части, капитан Т.Анбиндерис. Шагая в
конце роты, я и выложил ему всю историю с баней. Капитан, выслушав мое
нервное повествование, велел успокоиться и посоветовал обратиться к
командиру роты и просить разрешения участвовать в бою, чтобы кровью
искупить свою вину. Командир роты на мою просьбу ответил: "Рапорт я уже
написал, только еще не дал ход. Хорошо, будешь участвовать в наступлении,
только будь возле меня, чтобы я тебя видел".
Вскоре батальон прибыл в Алексеевку, а наша рота расположилась в
обрушившейся церкви из красного кирпича. Мы уже пять дней не получали
хлеба. Ели жидкую ржаную кашу, называемую "баландой". Вечером батальону
был дан приказ занять исходные позиции для наступления. Мы добрались на
место, пробираясь по долине среди невысоких холмов.
Как только рассвело, рота поднялась в атаку. Первым прямо у меня на
глазах погиб командир отряда разведчиков Алексас Янчюс, которому осколок
от разорвавшегося артиллерийского снаряда снес половину головы, а через
десять минут пуля сразила его брата Йонаса. Я бежал рядом с командиром
434

пулеметной роты Йонасом Яцкусом и его заместителем по политической части
Антанасом Гуджюнасом. Мы бежали так быстро, что рота стала отставать, а
мы вырвались вперед. С наступлением рассвета немцы нас заметили и стали
интенсивно обстреливать минами. Вся наша небольшая группа укрылась за
невысоким стогом сена. Слева от меня в снег упал Антанас Гуджюнас, рядом
— его заместитель старший серж ант Заляцкис. Справа, несколько
выдвинувшись вперед, лежали командир роты, его вестовой Зельман и санитар
Кульман. Стог укрывал нас только от пуль, а от взрывающихся за спиной мин
не защищал. Стоило мне только об этом подумать, как в грех метрах от нас
взорвалась мина. Когда взрыв утих, мы все приподняли головы, только Антанас
продолжал лежать, уткнувшись в снег. Я тронул его за плечо, іга наш политрук
был мертв. Заместитель командира роты младший лейтенант Антанас Гуджюнас
был смертельно ранен осколком мины в живот.
Я был комсомольцем, и командир роты приказал мне взять планшет
политрука, бывшие в ней партийные документы, деньги и несколько часов. Я
взял планшет, документы, деньги, а часы не брал. Дело в том, что в армии
действовал порядок: личные вещи погибших воинов высылали родителям или
родственникам. Заместитель командира роты по политическим делам, в
обязанности которого входила отправка родителям сообщений о гибели воина,
и собирал вещи уже погибших. Я подумал, а если и меня убьют и найдут в
моих вещах кучу часов? Еще причислят к мародерам. Этого только мне не
хватало. Собранные Антанасом Гуджюнасом часы забрал санитар Кульмапас,
но и он вскоре погиб.
Обстрел не прекращался, и я вспомнил не раз повторяемое во время
подготовки правило, что нельзя в таких случаях образовывать группки, так мы
становимся хорошей мишенью для врага. Я отполз в сторону. Наконец огонь
артиллерии и минометов ослаб, и я вернулся к стогу. Недолго мы радовались
нашему прикрытию, - немецкая зажигательная пуля подожгла стог. Отбросив
в сторону противогаз, другие ненужные' предметы, оставив котелок и ложку, я
короткими перебежками кинулся иска ть другого укрытия. Прыгнул в первую
попавшуюся, вырытую миной, не очень глубокую воронку. Помахал рукой
командиру роты, призывая его в укрытие. Йонас Яцкус бегом преодолел 70
метров и скатился в яму. Отдышавшись, он вытащил пистолет и, встав но вен.
рост, приказал подниматься в атаку. Я посмотрел назад — поч ти нея рота
погибла, в атаку поднялись только один, другой. Командир нашей роты —
крупный, высокий мужчина, ростом метр и восемьдесят сантиметров. I Іе успел
он сделать и шага, как ему а бедро попала пуля. Он упал. I Іадо было спасать
командира. Приказав Зельману искать санки, перевязал командира. Зельман,
обнаружив санки с пулеметом, сбросил его в снег, а на санки мы уложили
раненого Йонаса Яцкуса и потащили его в тыл. Неожиданно я услышал гул
танков, поднял голову и унидел четыре наших танка, которые двигались на
немцев в направлении нашего отхода. Расстояние между нами неумолимо
уменьшалось. В голове мелькнула мысль: сейчас немецкие артиллеристы начнут
обстреливать танки, и нас накроет лавина огня. Только я успел об этом
подумать, как раздался артиллерийский залп.
435

I

Немцы стреляли метко и подбили два танка, другие повернули обратно.
Путь вновь был свободный.
Командир батальона Станисловавичюс, увидев, что почти вся рота погибла,
послал в атаку 6-ю роту второго эшелона. Мы, уже встав во весь рот, тянули
командира в тыл. Я увидел, как бегущий передо мной молодой солдат, услышав
свист пули, отклоняется вбок и бросается в сторону. Увидев его, бегущего
зигзагами, крикнул: "Чего ты боишься? Ты пытаешься увернуться от пули, а
она уже давно пролетела, остался только свистящий звук". Говорил ему эти
слова, а сам думал: "Быстро ты, Пранас, после первой атаки обстрелянным
солдатом стал". Дотянули мы на санках раненого командира роты и передали
медицинской службе. Подошел командир батальона Станисловавичюс,
перебросился парой слов с раненым командиром, а мне, пожимая руку, сказал:
"Не думал я, что ты такой храбрый. Не будет никакого рапорта".
Нашу, почти полностью уничтоженную роту, сменила 6-я рота и продолжила
наступление. Оставшиеся в живых воины роты и я стали искать укрытие для
ночлега. Вся Алексеевка разрушена, ни одной нетронутой избы. Нашли дом,
без окон, без дверей. В подвалах нашли картофель, капусту, свеклу. Раздобыв
столько деликатесов, мы развели огонь и приготовились варить похлебку.
Появилась возможность просушить портянки. Мы были тепло одеты, в
овчинные шубы, валенки. Однако днем портянки намокали так, что ночью от
морозца примерзали к ногам. Хорошо сидеть у огня, тепло, от мокрых портянок
идет пар.
Вскоре выяснилось, что немцы хорошо пристреляли этот дом и, заметив
вокруг него движение, обстреляли нас минами. Мина, взорвавшаяся внутри
дома, разнесла нашу похлебку по стенам, отбросила меня в угол. Очнувшись,
ощупал себя, не ранен ли, и услышал взрыв еще двух мин. Из четырнадцати
приютившихся в доме мужчин мы остались вчетвером. Шламовича осколок
ранил, пройдя в миллиметре от сердца, Каплану сломало обе ноги, у
Фридленедера на спине осколок вырвал полосу, шириною в ремень. Я,
наименее пострадавший, перевязал раненых и на санках перетащил в санчасть.
Ночь я провел рядом с ранеными. Шламович всю ночь, в бреду, просил воды:
"Gib abisala vaser". Дать воды я не мог, при таком ранении пить нельзя. А
Каплан до утра не дожил, умер от потери крови.
После памятного февральского наступления остатки батальона были собраны
в роту и 6-го марта вновь участвовали в наступлении. В этот раз хорошо
потрудились наши артиллеристы, в течение двух часов до наступления
обстреливали передовые позиции немцев. В этом бою меня ранили. Во время
атаки был тяжело ранен мой друг, я его перевязал, уложил на плащ-палатку и
потащил в тыл. Осколок взорвавшейся мины пробил артерию на моей левой
руке. Кровь била фонтаном, и я мог умереть от потери крови. Меня спасла
простая веревочка. Нам были выданы овчинные перчатки. Интендант, выдавая,
предупредил, что в случае их утери второй пары мы не получим. Боясь
потерять, я через рукава продел веревку и связал их. Вот этой веревкой я и
остановил кровотечение, перевязав руку. Сам раненый, притащил в санчасть
и своего товарища. Все раненые были эвакуированы в военный госпиталь
436

города Серпухова. Мы с лейтенантом Каволюнасом шли пешком среди наиболее
здоровых. Каволюнас совершенно не понимал русского языка, поэтому мне
пришлось быть его переводчиком. Пока мы лечились а Серпухове, раненых
навестили Эйзен и Бригман, председатель Совета профсоюзов Литвы. Они и
посоветовали выздоравливающим отправиться в Воскресенск, в дом отдыха
дивизии, предназначенный для восстановления сил воинов после ранений.
Из Воскресенска меня направили обратно в Балахну, во 2-й батальон запаса.
Здесь вновь были сформированы роты и отправлены на передовую. В июле
1943 года дивизия готовилась к Орловско-Курскому сражению. Я попал в 6-ю
роту под командованием Йонаса Яцкуса. 17 июля во время наступления
небольшой осколок разорвавшейся мины, отскочив от надбровной кости, застрял
в левом уголке правой глазницы, и сидит до сих пор, напоминая о войне.
Подготовил к печати В.Станчикас

437

ГИБЕЛЬ КОМАНДИРА ПОЛКА’
Бронюс РАПКЯВИЧЮС
В 1944 году я был призван в армию, и после короткого обучения нашу
часть отправили на фронт. Мне довелось участвовать в боях за освобождение
Клайпеды. После ее освобождения 28 января 1945 года нашу часть перебросили
на Лиепайское направление. Воевать там было очень трудно, потому что немцы
прочно стояли на хорошо укрепленных позициях. Ничего не поделаешь —
надо сражаться. Все время шли ожесточенные бои. Я был назначен в
пулеметный расчет. «Максим» — это тяжелый неповоротливый станковый
пулемет весом в 32 килограмма. Еще ящик боеприпасов, пулеметная лента с
250 патронами - еще десяток килограммов. Лента была брезентовая, и патроны
приходилось вставлять в гнезда вручную. Если вложил патрон неровно, то
ленту во время стрельбы заклинивало. Зимой брезентовые ленты отсыревали
и не годились для стрельбы. У каждого солдата за плечами был еще и
вещмешок, который тоже весил порядком. Да еще приходилось все время
таскать воду для охлаждения пулемета. Вот почему пулеметный расчет состоял
их троих бойцов.
18 февраля началось мощное наступление немцев. Мы трое с нашим
«Максимом» заняли позицию под Куте в Латвии. В бою погибли оба моих
товарища. Я остался в расчете один. В это время командир нашего полка
Федор Лысенко руководил боем с наблюдательного пункта, который находился
в подвале дома. Увидев, что я остался один, он, прикрываясь, бросился ко мне
на помощь. Он начал вести огонь по врагу, а я подавал пулеметные ленты в
гнездо. Вдруг командир откинулся от пулемета и сник у моих ног. Я поднял
голову и крикнул: «Ребята, наш командир погиб, скорее!» В это время пуля,
пробив козырек, задела и мне лоб. Это случилось 22 февраля. Федор Лысенко
командовал 249-м полком нашей дивизии, был Героем Советского Союза, и
его гибель была для нас большим ударом. Я остался в живых и с честью
выполнил свой долг'. Но я видел поля, сплошь усеянные телами погибших
солдат.
Меня ранило 28 февраля. Полгода пролежал в госпитале, был признан
инвалидом второй группы, после демобилизации вернулся домой. Я уже
разменял девятый десяток, здоровье совсем никудышное, живу совсем один,
не могу даже выйти в город за покупками. Простите за плохой почерк, до сих
пор плохо владею рукой.
К печати подготовил В.Станчикас

* Из личного архива автора

В РЯДАХ 93-го
ОТДЕЛЬНОГО САПЕРНОГО БАТАЛЬОНА’
Леонардас БРАЖУНИС
Родился я в Белоруссии, в деревне Осиновка Крупского района Минской
области. Отец рассказывал, что семья, в том числе и он — десятилетний, была
сослана из Литвы в 1892 году из-за сопротивления царским властям. Не
только они, но и все жители деревни, что находилась на бероіу роки Швянтойи
недалеко от Аникщяй, были вывезены в Осиновку. А жители з гой деревни
были переселены в Литву.
В годы индустриализации родители завербовались на строительство
вагоностроительного завода, и семья переехала в Москву. Я после окончания
Московского автодорожного техникума получил специальность мастера и был
направлен на Украину, в Винницкую область, на строительство Хмельницкого
укрепленного военного района. Весть о войне пришла, когда я работал в
Воркуте на прокладке Северопечерской дороги с Северного Урала к Карскому
морю. Когда началось формирование Литовской дивизии, я работал в г. Котласе,
и как свидетельствует запись в книжке красноармейца, 5 марта 1942 года был
призван в армию и направлен в г. Балахну Горьковской области. Хотя у меня
было звание только старшего сержанта, которое было присвоено в июне 1943
года, перед битвой на Орловско-Курской дуге, но в дивизии мне довелось
служить в офицерской должности.
По прибытии в Балахну я был назначен в 1-ю роту 93-го отдельного
саперного батальона. Бывший тогда начальником политотдела дивизии Мотеюс
Шумаускас предложил мне быть комсомольским секретарем, но я отказался,
потому что хотел служить по своей специальности. Комсомольским секретарем
батальона был избран Георгий Жемайтис. Я работал на другом участке. Так
как в батальоне не было должности начальника штаба, его функции выполнял
офицер в капитанском звании с назначением на должность старшего адъю тан та
Я был назначен его помощником и выполнял обязанности старшины.
В середине августа дивизию переводят в Тульскую область, в Ясную I Іолипу,
на родину Льва Толстого. Наша рота находилась в 12 километрах к западу от
нее. Хозяйничавшие некоторое время в Ясной Поляне немцы разорили усадьбу
писателя и ее окрестности. Строители нашей роты, в меру своих возможностей,
приводили в порядок разоренные строения.
Боевое крещение вместе с другими бойцами дивизии я принял под
Алексеевкой в Орловской области. Когда наша рота заняла исходные позиции,
начались налет немецкой авиации и бомбежка. Земля сотрясалась от взрывов
бомб, мин и снарядов. А их вой и скрежет сливался с ревом самолетов,
летающих на бреющем полете, с душераздирающим свистом летящих бомб,
* И з личного архива автора

ржанием раненых лошадей в один могучий рев, который сковывает человека
и заставляет теснее прижаться к матушке-земле.
От взрывов взлетают в воздух комья снега, льда, смерзшейся земли,
оторванные конечности людей, амуниция, разорванные взрывами кони.
Недалеко взрывается бомба, и я, успев почувствовать удар в голову, теряю
сознание. Пришел в себя среди тел убитых, которые были уложены возле
церкви в Алексеевке перед захоронением. Санитары, заметившие, что я
зашевелился, подбежали, вытащили меня из-под лежащих на мне мертвых
тел и отнесли на носилках на перевязочный пункт. Перевязывавший врач
сказал, что мне здорово повезло — осколок не пробил голову, а только задел
справа, повыше лба, да и каска смягчила удар. Но все же после этого удара я
шесть часов был без сознания и признаков жизни, поэтому санитары и решили,
что я мертв и положили меня вместе с теми, кого должны были похоронить.
След от того осколка сохранился до сих пор.
После выздоровления я снова присоединился к своему батальону, с
товарищами по роте мы прошли до деревни Литва, что в Орловской области.
Воины дивизии за геройство в боях под Орлом были удостоены благодарности
Верховного Главнокомандующего И. Сталина. По его указанию соответствующая
запись была сделана в личных документах каждого бойца дивизии, ее можно
прочитать и в моем военном билете. Потом нас перебросили во второй эшелон
под Мценском, а затем в конце августа — начале сентября 1943 года дивизия
была передислоцирована в Тульскую область, где смогла передохнуть и
пополнить свои ряды.
В конце сентября нас в эшелонах перебросили в район Великих Лук. Оттуда
— пеший бросок в Невельский район. Здесь Литовская дивизия участвовала
в разгроме Езерищенской немецкой группировки. В Рикшинской петле саперам
дивизии пришлось крепко потрудиться. Местность, где нам довелось сражаться,
была заболоченной, изрезанной речками и речушками, со множеством
разбросанных озер. Саперам приходилось идти первыми, наводить мосты и
переправы. Работать приходилось под постоянным артиллерийским и
минометным огнем противника, несмотря на осеннюю погоду часами
простаивать по пояс в холодной воде. До сих пор помню прокладку мостов
через речки возле озер Ордово и Черное. Особенно запомнилось мне
строительство 25-метрового моста. Противоположный берег речки, на котором
закрепился противник, - более высокий, поэтому много немецких
артиллерийских снарядов пролетало у нас над головой, а мы работали вроде
как в лощине. Большой урон нам наносили вражеские минометы. Особенно
трудно было устоять на ногах, когда нескольким бойцам приходилось таскать
на руках тяжелые длинные бревна. Если рванет поблизости мина, не можешь
ни пригнуться, ни тем более упасть на землю. Бревно придавит не только
тебя, но и несколько человек не смогут подняться. На строительстве этого
моста мы потеряли 76 бойцов и все равно, работая только пилами и топорами,
построили его. Помню необыкновенную отвагу и решимость командира
батальона майора Стрельчюнаса. На протяжении всего строительства моста
комбат, несмотря на постоянный обстрел, все время стоял на пригорке, не
440

прячась и не кланяясь снарядам, руководил работами.
Мы выиграли этот наш своеобразный бой. Задание было выполнено в
срок, и воины могли без проволочек продолжить наступление. Майор
Стрельчюнас даже не был ранен. Сейчас, шестьдесят лет спустя, думая о
поступке командира батальона, я понимаю, что он не только хотел быть вместе
со своими солдатами в самых опасных ситуациях, но и своим примером хотел
ободрить нас, не поддаваться страху и панике. Во время боев под НевелемЕзерищем мы построили четыре моста, проложили много километров дорог,
инженерных сооружений, обеспечивая передвижение воинских подразделений
дивизии и техники в условиях сложной местности.
Приказом председателя Государственного комитета обороны СССР от
27 декабря 1943 года из дивизии в Балахну было отозвано 300 воинов, которых
намечалось подготовить для восстановительной работы в освобожденной Литве.
В эту группу отобранных попал и я. В Балахне мы были направлены во 2-й
запасной батальон. Им командовал майор Лобов, замполит — капитан Л.( кардис.
В запасном батальоне, помимо теоретических занятий, мы работали на
лесоповале, заготовке дров и др. Сейчас думаю, что таким образом, может,
хотели не столько подготовить, сколько сохранить кадры для освобожденной
Литвы. В начале лета 1944 года я снова был направлен в свой батальон,
который в то время уже участвовал в боях в Белоруссии. Дивизии пришлось
воевать в лесах, в болотистых местах, где было очень мало проселочных дорог
Бойцы нашего саперного батальона, разминируя и минируя проходы, наводя
мосты и переправы, строя командные' пункты и пункты наблюдения, помогли
дивизии выполнить поставленную боевую задачу, поддержать части,
освобождающие Полоцк на правом фланге основного направления удара,
отражать удары противника с фланга.
После освобождения Полоцка дивизия получила приказ выступить маршем
на Литву, в направлении Шяуляй. Вместе с бойцами батальона мы дошли до
Утяны. Здесь я получил указание яви ться в Вильнюс. Представившись военному
комиссару полковнику Белобородову, после короткой беседы я был назначен
в подразделение военного контроля, которое находилось около Зеленого мос та
через Нерис, в здании бывшего монастыря. Вскоре меня перевели в отдел
учета Республиканского военкома та и в конце 1945 года я был демобилизован
К печати подготовил II.( 'таіічикш

441

ВОСПОМИНАНИЯ ПАРТИЗАНА
Пятрас ЭЙДУКАС
В 1940 г. я работал продавцом в магазине промтоваров, в начале ноября в
течение 6 месяцев учился на курсах пропагандистов в Каунасе. Программа
этих курсов была достаточно широкой, охватывала основы экономики, финансов,
управления, права, литературы, русского языка, истории, экономической
географии. Преподавали специалисты высокой квалификации и работникипрактики. 15 мая 1941 года я стал работать комсоргом в волости Дауйенай.
Накануне войны я приехал на родину, возле Биржай. Переночевав здесь, в
воскресенье утром отправился назад в Дауйенай. Во время короткой остановки
в Биржай, в 12 часов я услышал речь Молотова. Началась война с Германией.
Встретил знакомого соотечественника, который спросил, «что будет? ». Отвечаю,
что это уже есть. Будем воевать. Другого выбора нет. Как можно быстрее, на
велосипеде, я уехал в Дауйенай для выполнения организационных дел. Ночью
не мог уснуть, так как встреченные накануне жители предупредили об
организуемой группе антисоветски настроенных людей. На всякий случай я
положил рядом топор, чтобы хотя бы им смог защититься от нападения. Утром
поехал к живущему недалеко парторгу, но его не нашел. Жена сказала, что
дома он не ночевал.
Проезжая через волос тной центр, я увидел группу стоящих людей, которые
помахали мне, чтобы подъехал к ним. С силой крутя педалями, я пролетел
мимо. За мной погнались, но я успел значительно удалиться, и они отстали.
Приехав в Биржай, я узнал, что в Дауйенай арестованы комсомольцы и
некоторые работники волости. Несколько сотрудников милиции отправились
в Дауйенай их вызволять. Вернувшиеся вечером милиционеры привезли группу
молодых людей, которые были закрыты в подвале костела. С этой группой мы
через несколько дней отправились в Рокишкис. Здесь мы обнаружили большое
количество эвакуирующихся людей. В Обяляй было трудно проехать, так как
здесь шли бои и дорога местами была перекрыта. С армейского склада нам
для самообороны выдали чешские карабины и по одной гранате (с деревянной
ручкой). В субботу утром, через Сувайнишкяй, мы отправились в Латвию. За
два дня, с перерывами на отдых, мы добрались до российской границы.
Когда мы перешли границу, у нас отобрали оружие и посоветовали идти
на железнодорожную станцию Опочка, откуда планировалась отправка
отступающих с фронта. Здесь как раз стоял состав пустых вагонов, который
был быстро заполнен и отправлен. Через несколько дней, доставленные в
’ П ятрас Эйдукас. В ооруж енное противостояние нацистской оккупации в Литве.
Кн.: Л итовская нация в водовороте сраж ений антинацистской коалиции. "М арги
Раштай". Вильнюс. 2003, стр. 257-268

442

город Вязники Владимирской области, мы и примерно 60 латышей были
отправлены на льнопрядильную фабрику.
Следует сказать, что какая-либо подготовка к сопротивлению нацистам
в случае оккупации Литвы не проводилась, хотя всем было ясно, что
гитлеровская Германия намерена начать войну с Советским Союзом. Однако
все надеялись, что эти события начнутся еще не скоро. Кроме того, проводимая
сталинская политика, использование репрессивных мер еще сильнее
ожесточила жителей с противоположными взглядами и стремлениями.
/ .../

Еще в самом начале войны для вооруженного сопротивления складывались
очень тяжелые и сложные условия. Армия нацистской Германии уже в течение
первой недели заняла всю территорию Литвы.
Однако уже в июле —августе стихийно началось движение' сопротивления
против нацистов и их пособников. Его организаторами были оставшиеся в
живых коммунисты, комсомольцы и по-советски настроенные' люди.
Первым антифашистам не хватало опыта, оружия, общего командования и
поддержки извне. Не обладая опытом, они сосредотачивались в большие
группы, например, как группа из 200 человек имени К.Пожелы в окрес тностях
Панявежиса и Кедайняй, которой командовал П.Вайчюнас; Каунасская группа
Зибертаса; Шяуляйский штаб «4 А» - 85 человек. Эти большие' группы не'
располагали достаточным количеством оружия, к ним проникли сыщики,
провокаторы, агенты разведки. Такие группы не могли действова ть долю.
Группа им. К.Пожелы в 1942 году была ликвидирована, 48 ее' членов в
июне были расстреляны, другие заключены в концентрационном лагере
Правенишкес. Из 36 членов группы Зибертаса 18 погибли, 10 попали в плен и
только 8 человек спаслись. Такая же судьба постигла и другие созданные
подобным образом группы.
Вторая мировая война содержала элементы и гражданской войны.
Гитлеровцы на занятых ими территориях собирали местных жителей в
полицейские отряды, призванные совершать репрессивные акции. Эти
признаки гражданской войны были особенно сильно выражены. Жители Литвы,
как и в других государствах, раскололись на две противоборствующія' час ти.
Одна часть, в основном рабочие и мелкие крестьяне, в то время высказывались
в поддержку социалистического строя, вторая часть, в основном состоятельные
работодатели, часть средних крестьян и крупные землевладельцы, а также
большинство чиновников были за сохранение капиталистического строя.
Когда речь идет о противостоянии нацистской оккупации, мы должны
учитывать интересы этих двух слоев населения. Те, кто был за то, чтобы
Литва выбрала путь социалистического развития, поддержали ССоветский Союз
в его борьбе с нацистской Германией. Вторая часть поддерживала гитлеровскую
Германию в ее борьбе с Советским Союзом и считала ее освободительницей
Литвы. Был создан миф, что они сражаются за независимость Литвы, хотя
руководство нацистской Германии не давало надежд даже на очень
ограниченную автономию, считая Литву оккупированной провинцией, которую
в будущем необходимо было колонизировать.
/.../

443

Война в далеком тылу оккупированного края очень сложная, тем более
когда идет война между государствами противоположных систем. Особенно
тяжелые условия были в первые годы войны.
Борьба в тылу врага вообще сложное явление, невозможна без всесторонней
поддержки извне. Такая поддержка могла оказываться только со стороны
Советского Союза. Помощь из Англии, Америки мы получали через
соответствующие структуры Советского Союза. Например, нас обеспечили
радиоприемниками-передатчиками, концентратами продуктов и т.п. Все
оккупированные страны Западной Европы в своей борьбе против нацистов
нуждались в поддержке государств антигитлеровской коалиции. В поддержке
партизанского движения и диверсионной борьбы больше всего были
заинтересованы Англия и Советский Союз, позднее к ним присоединились и
Соединенные Штаты. Для этого были созданы специальные структуры — 16
июня 1940 г. в Англии (Управление Специальными операциями — УСО), 30
мая 1942 г. в Советском Союзе (Центральный штаб партизанского движения
— ЦШПД). Указанные организации предоставляли материальную помощь
(оружие, амуницию, средства связи, лекарства, валюту и другие средства,
необходимые для диверсионной работы).
Люди для подрывной работы в тылу врага должны были быть хорошо
подготовлены. Специализированные организации имели пункты обучения —
школы. Например, английское УСО подготовило и отправило в оккупированные
страны Европы 7 тысяч организаторов-агентов. В Советском Союзе
существовали специальные школы и специальные подразделения по подготовке
партизан. Такая рота в мае 1942 года была учреждена в Балахне при 16-й
Литовской дивизии, позднее при ЛШПД, который подготовил немало
организаторов партизанского движения. В этой и других школах ЦШПД до 1
января 1944 года были подготовлены 184 руководители-организатора
партизанского движения, 57 радистов и 37 специалистов-подрывников.
Мне довелось учиться в мае — июне 1942 года, в течение шести недель в
специальной роте в Балахне и почти пять месяцев во 2-й школе ЦШПД в
Москве. Другие учились в других специальных школах: радистов, минеров,
подрывников.
До отправления в Литву нас готовили короткое время, другие учились
дольше. Наша группа из пяти человек готовилась к отправке в окрестности
Биржай. В 1-й школе ЦШПД в Москве учились и биржайцы, среди них —
хороший мой друг Людас Лапинскас. Мы с ним пару раз встречались. Так
как он готовился к отправке, на последней встрече мы обсудили несколько
вопросов, таких, как места встреч, пароли, время, с какими людьми можно
встречаться (разумеется, хорошо изучив их поведение). Мы оба хорошо знали
несколько жителей поселков (деревень), знали их политическую ориентацию,
надежность, семейное положение и т.п. Однако было неизвестно, живы ли
они, не сожжены ли их усадьбы и какова ситуация в целом, поэтому места
встреч мы намечали в нескольких деревнях. В том случае, если прибудем
летом, мы еще предусмотрели места в хорошо нам знакомом лесу, где мы
могли бы оставить опознавательные знаки, помогающие ориентироваться, где
и когда можно встретиться. В августе 1942 года Л.Лапинскас с Й.Восилюсом,

444

которого я раньше не знал, отправился в Литву. Это был образованный,
культурный человек, коммунист, прошедший путь политического заключенного
в смятоновских тюрьмах. В 1933-1940 гг. был политзаключенным, хотя к
коммунистической партии тогда не принадлежал. Будучи старшим по возрасту
и обладая опытом подпольной работы, широким политическим кругозором и
общим образованием, он для нас, младших бойцов, стал большой поддержкой.
В 1941 и 1942 годах судьба перебрасываемых самолетами групп нередко
складывалась трагично. Часто просто обрывались связи. 7 марта 1942 года в
лесу Биржай трагически погибла первая оперативная группа, руководимая
И.Мяскупасом. Такая же судьба 17 марта 1942 года в районе Алитуса постигла
и вторую группу под руководством Й.Дашкаускаса. Из этой группы в живых
остался только один В.Беляускас. Почему судьба этих и других групп была
столь трагичной? Группы высаживались на парашютах зимой, люди не знали
обстановки, не имели связи с местными жителями и с центром. Мы, спустя
год прибыв в Биржай, выясняли причины гибели группы Мяскуписа. Эта
группа приземлилась в Литве дальше от предусмотренного места. Вся группа
шла в Биржайскую пущу, была замечена, отслежена. Зимой в лесу она не
смогла укрыться, все находились в одном месте. Остановившись на отдых,
группа была окружена и расстреляна у деревни Свиляй. С другой стороны, в
группе не было людей из жителей тех окрестностей, которые» хорош.......
знали местное население. Согласовав место и время, можно было <>ы
распределиться по 2-3 человека и укрыться у местных жителей.
В 1942 году в Литву были отправлены 19 групп, 143 человека. 9 и і них
были сброшены на парашютах и 10 групп шли пешком. Большинство партизан,
сброшенных на парашютах, были уничтожены. Сохранились те группы, члены
которых были выброшены вблизи тех мест, где раньше жили, и поэтому знали
местных жителей. Например, упомянутая группа Й.Восилюса и Л.Лапинскаса
сразу же наладила связи с надежными людьми и начала деятельность без
связи с центром до прибытия группы П.Паунксниса -"Скардис", которая имела
связь с центром.
10 групп, которые шли пешком, с большими или меньшими потерями,
достигли места дислокации. Они окрепли и объединились в партизанские
отряды, поэтому перебрасываемые на парашютах группы оказались в большей
безопасности, так как было кому их принимать и перевозить в намоченные
места. На парашютах перебрасывали не только людей, но и оружие», взрывчатку,
одежду, пищу, деньги, литературу, другие принадлежности. Когда наладилось
сообщение по радиосвязи, согласовывались время прибытия самолета, место
выброски парашютистов, а также опознавательные знаки в указанных местах,
значительных отклонений стало меньше. Иногда мешок сбрасывали дальше и
его не удавалось найти или находили не те, кому он предназначался.
Чаще всего, особенно молодежь, интересуется, как можно было перейти
линию фронта, контролируемую противником территорию, и пешком пройти
сто километров дороги.
Этот вопрос можно проиллюстрировать на примере группы П.Паунксниса,
с которой шел я. 20 ноября 1942 года мы выехали на поезде из Москвы до
города Торопца, в котором мы на некоторое время остановились. Далее до

445

линии фронта, которая в то время проходила между Великими Луками и
Невелем, шли пешком. В 8 километрах от фронта мы остановились на пустом
хуторе и восемь суток ждали, пока военные подготовят переход через линию
фронта, которая в тех лесистых и озерных местах не была прямой, озера
замерзшие. 18 декабря нам дали команду отправляться. Шесть наших
следовавших в Литву групп по 40 человек были присоединены к бригаде
белорусских партизан Маркова, группе примерно из 300 человек, которые
прибыли для доставки оружия. Вечером эта колонна длиной более километра
тронулась. Слой снега был толстым, поэтому продвигаться вперед было сложно,
особенно тем, кто шел впереди колонны, им приходилось прокладывать тропу
в толстом слое снега. В тех местах, среди озер, не было прямой линии фронта,
поэтому мы не заметили, как оказались за ней. Через 18 часов похода, во
второй половине дня мы подошли к большой деревне в Белоруссии, названия
которой я не помню, и остановились на отдых. Мы распределились по
несколько человек, устроившись у жителей деревни. На следующий день мы
продолжили „путешествие" и через несколько дней остановились в деревне
Ковали, в которой жили дольше, а затем вновь повернули ближе к Литве, в
деревню Лесники, откуда 20 марта ушла наша группа П.Паунксниса из 10
человек. Время для дороги было неблагоприятное. Начались весенние разливы,
маленькие ручейки превратились в реки. Мы шли примерно три недели, пока
добрались в Милюнайские леса Рокишкского района. Там мы нашли группу
местных жителей, которой руководил оставшийся в окружении офицер
Советской Армии Дьяков (более подробно это путешествие описывает
П.Федеравичюс в книге "Партизаны", 1989 г., стр. 79).
Эта дорога была тяжелая, несколько раз мы попадали в устроенные полицией
засады, подверглись нападению, особенно, когда стали приближаться к Литве.
Первое большое столкновение состоялось в начале апреля в белорусской
деревне Овеликши. В этом бою погибли командир группы П.Паункснис и
Э.Пузинас, был легко ранен С.Янилёнис. Дальше мы шли ввосьмером.
Руководство принял А. Латвис. Сразу после перехода литовской границы в
Зарасайском районе, в деревне Римше, на нас напал небольшой полицейский
отряд. В перестрелке погиб А.Латвис. Его сменил К.Вягис. Через несколько
дней пути, в Рокишкском районе, возле деревни Лашай, во время перестрелки
с полицией ночью пропал К.Вягис. (Мы его нашли, когда прибыли в
Биржайский район. Он, легко раненный, пришел сюда один и лечился,
скрываясь у родителей). Мне, хоть и больному лихорадкой, пришлось принять
руководство в дальнейшем нашем движении. Таким образом, только вшестером
из десяти, мы встретились с упомянутой группой Дьякова, у которой были
широкие связи с местными жителями. Группа почти не имела оружия. Мы
несли автоматы и пистолеты троих погибших. Так же были вооружены еще
шесть бойцов. С ЦШПД мы поддерживали постоянную радиосвязь. Вскоре
был прислан первый самолет, который доставил нам оружие, взрывчатку и
другие необходимые вещи. Трех членов из нашей группы мы оставили в
группе Дьякова. Я, Й.Моркунас и Й.Варякойис отправились в район Биржай
на поиски К.Вягиса, а также прибывших почти год назад Й.Восилюса и
Л.Лапинскаса, которых мы нашли довольно быстро. Они за это время уже

446

наладили широкие связи в волостях Биржай, Вабалнинкай, Папиле, Пабирже,
Н.Радвилишкиса.
В конце июня, окончательно выздоровев, я ушел в Рокишкский район. Здесь
уже была сформирована достаточно большая, хорошо вооруженная группа. В
Биржайском районе собрали отряд и отправились к рокишкским партизанам
за оружием. Оставшиеся в Биржайском лесу товарищи готовили базу. В начале
августа 30 партизан из Рокишкского района перешли в Биржайский лес.
Отряд быстро увеличивался. Ему присвоили имя Кястутиса. В октябре в наш
отряд пришел из Рокишкиса А.Рагуотис, командир партизанского соединения
Жемайте с группой из 25 партизан. 15 октября ранним угром там, где был
расставлен караул, раздались выстрелы и взрыв. Часовые доложили, что
заметили идущих вереницей военных, одетых в немецкую форму. Один из
партизан прицелился в офицера и выстрелил. Немец упал, другие убежали.
Оказалось, что убитый держал в руке гранату, в которую попала пуля. От
взрыва офицер был смертельно ранен в бок. Забрав его документы, русский
автомат ППШ и немецкий парабеллум, мы определили, что это был инспектор
полиции Паневежского уезда обер-лейтенант (кажется, фамилия Франц,
документы были спрятаны, но после войны мы их уже не нашли). На
фотографиях было изображено, как он и другие немцы расстреливали людей.
Также были фотографии, запечатлевшие, как сжигались дерешіи Шлапякяй,
Милюняй и Лаучюнай в Рокишкском районе.
Через некоторое время карательный отряд вернулся и начал наступление,
длившееся несколько часов. Когда мы послали группу в тыл наступающих и
открыли огонь, немцы скрылись. Оставшийся немецкий солдат еще пы тался
отстреливаться, поставив в просеке пулемет, но был убит. Жители рассказы нали,
что на нас напала группа из 400 полицейских. Нас же было всего 120. Ни
один не погиб и не был ранен. После этого боя рокишкская группа ушла. Мы
распределили людей своего отряда на маленькие группки, наладили связь и
разбрелись по деревням Биржай, Дауйенай, Вабалнинкай, Папиле, Пабирже,
Н.Радвилишкиса. Это было сделано с намерением избежать следующего
нападения. Через неделю был сосредоточен полк солдат полевой жандармерии
с орудиями, танкетками. Самолеты-разведчики над всем Биржайским лесом
начали поиск партизан. Побродив по чаще три дня и ничего не обнаружив,
все уехали. Зимой устроить партизан в лесах не было возможнос ти, поэтому
до весны мы держались разобщенными малыми группами, разбросанными но
деревням. Среди жителей мы проводили разъяснительную работу, расширяли
связи, обучали молодых бойцов, организовывали печать и распространение
листовок. Было напечатано девять листовок-воззваний к населению. Основным
врагом в движении сопротивления, особенно в вооруженном сопротивлении,
направленном против нацизма, были предатели и внедренные в ряды бойцов
агенты. В нашем отряде не было ни одного случая предательства со стороны
поддерживавших нас жителей. Мы старались подбира ть подходящих связных
и сторонников, тщательно соблюдать конспирацию. И все-таки один из пленных
(их в отряде было несколько) оказался немецким агентом. Он, улучив момент,
застрелил руководившего тогда о трядом К.Вягиса и сдался полиции. К счастью,
конспирация была хорошо организована и никого, кроме хозяйки и двух

товарищей, с которыми он жил, выдать не смог.
В нашем отряде трагически складывались судьбы наших командиров. Все
четыре наших командира — П.Паункснис, А.Латвис, Й.Восилюс и К.Вягис —
погибли. Большой проблемой было питание бойцов. Когда отряд увеличился
до 4 групп и составил 150 человек, потребовалось большое количество продуктов.
Мясом мы себя обеспечили, пригнав из колонизированного немцами хозяйства
под Биржай целое стадо скота, масло добывали на фермах, на мельницах —
муку. Другие продукты мы покупали, так как денег у нас было достаточно, их
присылали вместе с оружием. Когда Биржай был освобожден, мы отнесли в
банк примерно 160 000 остмарок.
Труднее было организовать выпечку хлеба. Мы подбирали отдаленные
хутора и те, что находились ближе к местам дислокации групп. Нужно
преклониться перед людьми, которые осмеливались выполнять такую опасную
работу и оказывать столь необходимую нам поддержку.
Всего за все это время, включая потери в пути, погибло 16 партизан и
связных, несколько сторонников были арестованы, но после жестоких
следственных экзекуций все были отпущены, никто ничего от них не добился,
да они многого и не знали, кроме того, что к ним приходили партизаны.
/.../

Тиражируется утверждение, что Литва была оккупирована второй раз в
1944 году. Как можно оккупировать Литву, если она уже была оккупирована?
Сражаться против Советской Армии в 1944 году означало не что иное, как
стремление сохранить в Литве гитлеровскую оккупацию, нацизм, отдалить
падение Рейха, продлить муки миллионов людей, послать в печи нацистских
крематориев еще тысячи узников концентрационных лагерей, с надеждой
ждущих освобождения.
Воины — не политики, поэтому они и не могли решать вопросы
урегулирования обстановки в послевоенной Европе. Миссия солдата освобождение европейских народов и самих немцев от нацистского кошмара,
и эту миссию он выполнил с честью.
/ .../

Перевела Е.Аласавичюте

448

НЕ СТАРЕЕТ СЕРДЦЕ СОЛДАТА
Вера ПЯТРАУСКЕНЕ
Речь была произнесена на торжественном собрании,
посвященном 50-летию Организации ветеранов войны
и 65-й годовщине 16-й Литовской дивизии.
11ы отмечаем уже 65-ю годовщину со дня создания 16 и Ли товской дивизии.
Дие гзии, которая в борьбе Антигитлеровской коалиции против нацизма с
честью представляла литовский народ, Литву. В этой борьбе (в тылу врага)
принимали участие и литовские партизаны-антифашисты, с оружием в руках,
в с оей родной Литве сражались с оккупантами.
Лти две группы борцов были тесно связаны. Ведь множество советских
партизан прошли школу 16-й дивизии, воспитание, подготовку в Балахне. Ее
воины позднее добровольно стали слушателями партизанских спецшкол. Такой
путь прошла и я, до того, как весной 1943 года спустилась с парашютом в
тылу врага, в Белоруссии, в партизанами районе.
Партизанам также пришлось испытать тяжелый военный быт, его трудное ги,
ночные походы, боевые столкновения, жизнь в лесу, в землянках, ....... н и
устраиваемые противником блокады, голод, холод. Разница разве1что только в
том, что воин дивизии видел врага прямо перед собой и возвращался на Родину,
а партизаны действовали в своем краю, но врага чувствовали везде и всюду.
Сопротивление литовской нации, народа гитлеровским оккупантам началось
с первого года войны и оккупации. Вначале оно проявлялось в виде
антигитлеровской пропаганды, поддержки голодающих советских
военнопленных, узникам еврейских гетто, а также в виде невыполнения
постановлений и указаний власти оккупанов, актов саботажа и даже диверсий
на транспорте и производстве.
Зачастую это делали отдельные лица — оставшиеся в живых советские1
актівисты —в основном, молодежь, простые городские и деревенские рабочие1
люди, интеллигенты, поддерживающие советский образ жизни. Они создавали
различные антифашистские группки, объединения этих групп. Однако у них ік■
было взаимосвязи, они были слабо организованы, еще более слабо вооружены.
К сожалению, многие из них были быстро ликвидированы оккупантами и их
местными пособниками. Члены этих групп подвергались пыткам, рае-стрелу или
заключению в тюрьму, концентрационные лагеря. Однако это было первое,
неорганизованное, стихийное движение сопротивления оккупантам в Литве.
Только 26 ноября 1942 года был создан Штаб партизанского движения Литвы
под руководством Антанаса Снечкуса, который стал контролировать и руководить
деятельностью партизан в Литве. К сожалению, две оперативные группы
потерпели неудачу. Только третьей оперативной группе (руководитель —Мотеюс
Шумаускас), которая воспользовалась братской поддержкой белорусских партизан,
удалось скоординировать партизанское движение в Литве.
449

На завершающем этапе войны партизанским движением в Литве руководили
два центра: Комитет северной области (руководитель — полковник КазимярасМотеюс Шумаускас) и Комитет южной области (руководитель — полковник
Юргис-Генрикас Зиманас).
В течение всего периода войны в Литве действовали 94 партизанских
отряда, в их рядах сражались свыше 10 000 партизан и столько же участников
сопротивления — партизанских связных, сторонников. По самым общим
подсчетам, советские партизаны уничтожили 577 военных эшелонов с военной
техникой, войсками, амуницией и продуктами питания. Повредили и
уничтожили свыше 400 паровозов, около 3000 вагонов, разрушили 110 мостов,
уничтожили многокилометровые линии связи, ликвидировали свыше 14 000
врагов. Множество людей партизаны спасли от фашистского рабства и
мобилизаций, отнимали от оккупантов награбленное ими имущество.
Советские партизаны распространяли советскую прессу, издали 20 подпольных
газет, распространили свыше 300 воззваний на разные темы. Они провели
множество смелых диверсий, важных разведывательных операций. До прихода
Советской Красной Армии освободили несколько городков и деревень Восточной
Литвы, стали проводниками и помощниками армии. Семерым советским
партизанам Литвы за боевые заслуги присвоены звания Героя Советского Союза,
свыше 1800 бойцов были награждены орденами и медалями.
Партизаны не только участвовали в боях за освобождение столицы Литвы,
но уже в первый день освобождения подключились к работе по наведению
порядка в городе, а наш командир полковник Казимярас (Мотеюс Шумаускас)
даже стал главой города. Но и после освобождения края партизан ждали не
отдых и не роскошь. Все они сразу включились в работу по восстановлению
своей Родины, занялись учебой.
Теперь мы вспоминаем и чествуем всех тех 10 000 партизан, подпольщиков,
партизанских связных, тысячи их поддерживавших, 1400 погибших бойцов. К
сожалению, к погибшим в войне против всемирного врага — гитлеровского
нацизма — и ныне живущим ветеранам той войны на своей Родине, в Литве,
не относятся с должным почтением и заботой. Так пусть же эта одна из
наших столь редких встреч станет и скромной данью памяти всем погибшим
литовским патриотам-антифашистам.
Хочу еще раз подчеркнуть ту особую поддержку, которую Литовскому
антигитлеровскому движению оказали братья-белорусы. Они не только
предоставили первый приют литовским партизанам, разрешили пользоваться
их базами, аэродромами, поддерживали оружием, амуницией, но и зачастую
становились их учителями и проводниками в пути, вместе сражались.
От имени живых членов партизанского движения разрешите поздравить
ветеранов, воинов 16-й Литовской дивизии, отмечающих почетную 65-ую
годовщину прославленной дивизии, и пожелать всем нам оставаться твердыми
душой и телом, преодолевать все невзгоды, сохранять такую же твердость,
какой мы отличались в годы войны и тяжелые послевоенные годы
восстановления нашей Родины. Поддержим известное выражение:
«Не стареет сердце солдата!»

450

Станисловас ЛАЗУТКА

ПОСВЯЩЕНИЕ
Дорогому другу, ветерану однополчанину,
капитану медицинской службы
АНДРОНИКУ САРКИСЯНУ

Повержен враг,
затих войны пожар!
И рядом вновь
любимая Пойцар,
И Айкунуш, старушка-мать.
Родную кровь
к груди опять
прижала,
сына своего.
И целовала
лоб и кудри, и глаза его.
Армения моя,
Ты сказочный Севан,
Родной Кучак!
Ваш ветеран,
Слева А.П.Саркисян, С.Лачутка

грудью преградивший путь врагу,
вернулся вновь
к родному очагу!
Но вы, любимые пенаты,
и Ты старушка-мать!
Простите сына своего,
не может он спокойно спать.
Зовут его друзей могилы
и пепел сел

451

■
Латгалии холмистой,
где он прошел
Дорогами войны
и видел слезы латышей.
Он коммунист,
там он нужней!
И вот уж
тридцать лет,
Как благодатный
светит свет
Всеисцеляющего
врачевания его,
А люди края
друга своего
В нем обрели,
и нет дороже ничего
Для них,
чем убеленный сединой,
Благородный, бескорыстный
и родной
Сельский врач титло поэтами воспето.
Людской любовью
и молвой согрето.
Любезный друг,
Андрей Петрович Саркисян,
Однополчанин, гражданин и ветеран!
Творя добро,
живи сто лет.
Да светится в твоих глазах
неистребимый жизни свет!
Кауната, Латвия, 1971 г.

452

ДИВИЗИЯ В ПОСЛЕВОЕННОЕ ВРЕМЯ
Йонас ГУРЯЦКАС

День Победы дивизия встретила в Латвии, в Курляндии. Приняв
капитуляцию 263-й и 563-й пехотных дивизий гитлеровской армии, она стала
готовиться к возвращению домой. 13 июля 1945 года, под командованием
командира полковника В.Мотеки, дивизия начала триумфальный поход в
Вильнюс через города, поселки и деревни Литвы. Она маршировала через
Жидикай, Мажейкяй, Куршенай, Шяуляй, Радвилишкис, Кедайняй, Каунас.
На груди множества воинов красовались ордена и медали — знаки доблести,
отваги и героизма. Люди встречали воинов с хлебом-солыо, цветами.
Проводились митинги, встречи с жителями, домашние застолья. Поход
завершился в Вильнюсе. Основные подразделения обосновались в Северном
городке Вильнюса.
В 1947 году дивизия была реорганизована в Литовскую стрелковую бригаду.
Бригадой командовал полковник В.Мотека, позднее —полковник Корпим» кис.
В 1950 году вновь был восстановлен статус дивизии. Ее командиром стал
генерал-майор Й.Жибуркус, заместителем —полковник В.Луня, начальником
штаба — полковник Ю.Снежков. Политотделом руководил полковник
Э.Мажейка, позднее — подполковник Й.Пилигримас, далее после него
полковник А.Рандакявичюс.
В состав дивизии входили три стрелковых полка, два артиллерийских,
зенитной артиллерии и танковые полки, дивизион противотанковой артиллерии,
отдельный инженерный батальон, батальон связи и другие подразделения.
Ими командовали закаленные в боях, обладающие большим боевым опытом
командиры П.Пятронис, А.Станисловавичюс, Герой Советского Союза
В.Виленские, Прилепскис, В.Малкявичюс, С.Руджёнис, Вяличка, Почекаевас и
многие другие превосходные командиры.
В 1950 году были вновь восстановлены должности замполитов командиров
рот. Понадобились политработники. 50 партийных работников были при піаны
в армию из запаса, в том числе и я. После трехмесячного обучения на курсах
в Вильнюсской школе пехоты, они заняли свои должности в дивизионных
подразделениях дивизии.
В послевоенные годы в дивизии служили тысячи литовских юношей. Они
прошли отличную школу мужества. Все мы — офицеры, младшие* командиры
и рядовые — учились воевать, старались продолжать боевые* традиции тех,
кто сражался на фронте против ги тлеровских оккупанта.
Ежегодно, со 2 мая до октября, мы жили в Пабраде*, в летнем лагере, в
палатках. Молодежь закалялась (физически и морально, воспитывала в себе
патриотизм и чувство любви к родине.
Днем и ночью мы учились метко стрелять по мишеням из разного вида
оружия. Свои знания по тактике ведения боя офицеры совершенствовали на
смоделированных макетах местности, на полигонах, а осенью и зимой, когда
453

урожай уже был снят, - на полях и в лесах. Во время учений мы наступали на
"врага" и занимали оборону. Мы то мерзли, то проливали пот. Быстрым маршем
преодолевали большие расстояния. Особенно тяжелыми были походы в
противогазах и в специальном противорадиационном снаряжении на случай
атомной опасности. Не все выдерживали эти походы, но это было необходимо.
Мы учились защищать свою социалистическую Родину. Думаю, здесь уместна
"Баллада о воде" - стихотворение воина дивизии, артиллериста, поэта Бронюса
Мацкявичюса:
По прожженным, голодным пескам
Шел полк, запыленный отряд.
Шел первым старый командир,
В конце шел воин самый молодой.
От пота соленой стала одежда,
А ноги обуты словно в свинец.
И командир, и воины хотели,
На ближний каменистый склон присесть.
Но шли вперед, ведь помнили приказ.
По бездорожью, под нещадным солнцем.
Но самый молодой обнял вдруг землю,
Глаза его сказали: не могу.
Остановились воины. И молча
К себе позвали командира.
И протянули черные от сажи,
Горячие баклаги с каплями воды.
И командир, собрав баклаги,
Влил в губы друга капли дорогие,
И самый молодой поднялся
И взял ружье без слов.
Шагали вновь солдаты по пескам,
И знать они не знали,
Что не вода их друга оживила,
А любовь, что в каплях тех была.
Так в мирное время воины проявляли героизм, переносили все тяготы
военной жизни. Примером служили коммунисты и комсомольцы. Действовали
сильные и активные партийные и комсомольские организации. Дивизия была
образцом дисциплины, порядка и чистоты. Здесь преобладали хорошие
взаимоотношения, мы не подвергались произволу "дедов", издевательствам,
неуставным отношениям. Иногда случались нарушения дисциплины:
самовольные отлучки из казарм, опоздания при возвращении из города и т.д.
Однако это были исключения.

Хозяйственное отделение дивизии и строители провели множество работ
по благоустройству и улучшению условий жизни солдат и офицеров. Воины
были хорошо и аккуратно одеты. Зимой носили теплое нижнее белье и сапоги,
у всех были ватники. Питание было хорошим, сытным, разнообразным:
картофель, овощи, каши, мясо, селедка, масло, сахар и т.д. У новичков,
прибывших в дивизию с небольшим весом, через полгода при маршировке в
строю "тряслись" щеки. У некоторых офицеров не было казенных квартир,
они ютились в частном секторе, в разных местах города. Было решено
приступить к строительству жилых домов. Такие дома были построены в
Вильнюсе, около Северного городка, и в Пабраде. Условия жизни офицеров
улучшились, повысилась их мобильность. В случае тревоги офицеры прибывали
в подразделения очень быстро. После открытия Дома офицеров жизнь
офицеров стала более насыщенной. Военнослужащие приходили сюда на
различные концерты, здесь проводились вечера отдыха, танцы, работали
коллективы художественной самодеятельности. Отдохнуть и развлечься
офицеры приходили с семьями.
Ежегодно годовщину Великой Октябрьской социалистической революции
мы отмечали участием в военном параде. К параду мы напряженно готовились,
подолгу тренируясь парадным строем. Роты воинов выглядели очень эффектно:
стройные ряды, красивый парадный шаг. Люди, останавливаясь па обочинах,
провожали нас приветствиями, аплодисментами. Руководство республики
каждый раз выражало нам благодарность.
Мы гордились тем, что нас посетил заместитель министра обороны СССР,
маршал Л.Говоров. Его визит еще раз подтвердил, что наша дивизия была
высоко ценима. Нас посещали и другие представители Высшего командования
Советской Армии. Приезжали руководители республики А.Снечкус,
Ю.Палецкис, М.Шумаускас.
В декабре 1951 года дивизия отметила свое первое десятилетие. В честь
этого правительство республики организовало прием. Многие командиры
были награждены Почетными грамотами Президиума Верховного Совета
Литовской ССР.
В 1956 году в стране были расформированы все национальные военные'
соединения. Не стало и нашей дивизии. Большинство воинов демобилизовались,
присоединились к работе по восстановлению хозяйства республики. Они стали
достойными руководителями коллективов, специалистами различпых профессий,
хорошими работниками и колхозниками. И теперь, находясь в почтенном
возрасте, они участвуют в работе организаций воинов-ветеранов, помогают
друг другу в организации полноценной, содержательной жизни.
Перевела: Е.Аласавичюте

455

ВОСПОМИНАНИЯ О ВОЕННОЙ СЛУЖБЕ
В ЛИТОВСКОЙ д и в и з и и *
Стяпас БЛАЖЯВИЧЮС
В 1950 году я и группа моих друзей (Йонас Гловацкас, Йонас Гуряцкас,
Куракинас и другие), окончив двухлетнюю республиканскую партийную школу,
были призваны на должности политработников в дивизию. Тогда нам было по
20-25 лет, в армии мы раньше не служили. Поэтому, прежде всего, пришлось
учиться на трехмесячных курсах военно-политических работников,
организованных при Вильнюсской средней военной школе пехоты, бывшей
на улице Антакальне. Всем нам были присвоены звания офицеров. В августе
1950 года, по приказу министра обороны мне было присвоено звание младшего
лейтенанта.
Предметы по политическим и военным наукам на курсах нам преподавали
опытные, пожилые офицеры. Такие, как полковник Пуляев, подполковник
Волков, майор Траукинас и другие. Мы изучили основы военных наук, освоили
строевую и боевую подготовку, стрельбу, знания военных уставов. Привыкли
к строгой военной дисциплине. Кроме того, мы привыкали и к политической
работе с военными, так как по указаниям руководителей школы мы иногда
проводили для курсантов школы политическую информацию по актуальным
вопросам.
Уже в то время мне довелось участвовать в различных общественных
мероприятиях республиканского значения. Осенью 1950 года имел честь стоять
в почетном карауле па открытии памятника освободителю города Вильнюса и
всей республики от немецких оккупантов, генералу армии И.Черняховскому.
По окончании курсов я был направлен на службу в 249-й стрелковый полк,
которым командовал подполковник Прилепскис, позднее — В.Малкевич.
Начальник штаба —полковник Чмиль, заместитель командира по политической
части — подполковник Анатолий Мичюда, затем — майор Чясловас
Пяркаускас.
А.Мичюда для нас, молодых политработников, был словно настоящим отцом,
обладающим большим жизненным опытом. Мы видели, как он заботился о
солдатах, постоянно следил, чтобы никто их не обижал. Тогда никакой
«дедовщины» среди солдат не было. Помню, как по требованию А.Мичюды,
командир полка А.Малкевич, выстроив утром весь полк, наказал старшину
школы сержантов полка Мисюнаса за то, что он, со злости, после утреннего
подъема не пустил курсантов в іуалет, а сразу строем отправил на выполнение
физзарядки.
Хочется отметить, что и воины дивизии не стеснялись защищать свои права,
предоставляемые им военным уставом. Помню, в 1952 году, когда я служил в
зенитном полку замполитом командира школы в летнем лагере в Пабраде,
*Из личного архива

произошел очень неприятный инцидент. Как-то я был назначен дежурным по
полку. Дежурный и врач полка перед тем, как дать разрешение кормить
солдат, были обязаны сами проверить качество пищи. Я и врач подписали в
журнале столовой разрешение начинать ужин несмотря на то, что чувствовался
неприятный запах селедки. Я вернулся в штаб полка. Вдруг прибежал сержант,
помощник дежурного полкового врача, и сообщил, что в столовой стоит шум,
и это похоже на бунт солдат. Я сразу помчался в столовую. Солдаты не ели,
шумели, стучали тарелками и кидались селедкой друг в друга. Я пытался
объяснить, что качество селедки хорошее, проверенное врачом, однако меня
никто не слушал. Я приказал помощнику дежурного немедленно звонить
дежурному по дивизии, а сам продолжал успокаивать солдат. Мне тогда
помогли непосредственные мои подчиненные — курсанты школы, которые
все-таки начали успокаивать "горячих парней". После этого дивизионная
комиссия расследовала происшествие, со складов были изъяты все бочки с
неприятно пахнущей селедкой, а кое-кто из заведующих хозчастью получил
выговор.
От командиров дивизии и политических работников требовалось проводить
работу не только с солдатами, но и, по возможности, с местными жи телями,
поддерживать с ними хорошие отношения. Часто приходилось общаться с
людьми при проведении тактических учений, во время временных выездов за
пределы казарм.
Однажды, а это было в начале сентября 1952 года, подразделения 249-го
полка отправились на тактические учения, проводимые на территории
Вильнюсского района. Ночевать довелось недалеко от городка Пабярже. Вечером
в одной деревне мы собрали местных крестьян, и я приготовился провести
политинформацию по самым актуальным на то время вопросам о внутренней
и внешней политике страны. Я представился, меня вежливо приветствовали,
узнав, что я родился и вырос недалеко от города Вильнюса. Беседы прервались
неожиданно и достаточно забавно, так как в тот дом, где проводилась
политинформация, прибежала женщина и сообщила, что пока тут разговоры
идут, солдаты яблони отряхивают. Правда, злости не было, но разговор
получился.
В 50-е годы представители наших военных подразделений были приглашены
для участия в мероприятии большого политического значения — па открытие
гидроэлектростанции на озере Друкшяй. Мне довелось командовать группой
военных в 30 человек, набранных из разных подразделений. Собравшиеся
там люди встретили нас очень тепло, мы общались, танцевали с детушками и
в хорошем настроении вернулись в свой лагерь. Электростанция была
построена на границе 3-х братских республик и символизировала дружбу
народов.
Наши воины при необходимости помогали местным органам в решении
возникающих проблем. Например, летом 1952 или 1953 года (точно не помню),
в течение нескольких месяцев в Балтойи Воке, недалеко от города Вильнюса,
на большой площади горели торфяники. Так как пожарным командам не удалось
погасить этот пожар, воины нашей дивизии несколько недель активно
участвовали в тушении горящего торфа, пока пожар не удалось ликвидировать.
457

Два раза в год проводились инспекционные проверки, чаще всего их
организовывали офицеры штаба дивизии и политотдела, но нередко прибывало
и командование из Прибалтийского военного округа. К каждой такой проверке
мы тщательно готовились, солдаты чувствовали напряжение и старались
показать высокий уровень своей военной и политической подготовки.
За проверкой всегда следовали поощрения, самыми важными из которых
были краткосрочные отпуска на родину. Помню, как однажды в летний лагерь
в Пабраде с целью посещения выставки новой военной техники прибыли
первый секретарь ЦК КПА А.Снечкус, председатель Президиума ВС АССР
Ю.Палецкис, Военный комиссар республики генерал-майор Мацияускас,
министр внутренних дел Й.Барташюнас и другие высокопоставленные
руководители республики.
В честь гостей на полигоне была организована показательная стрельба из
орудий. Всем было очень приятно наблюдать, как метко стреляют воиныартиллеристы. Один сержант из 45 мм противотанкового орудия, с расстояния
примерно 100 м, один за другим в щепки разбил бутафорию движущихся
танков. Командир дивизии генерал-майор Й.Жибуркус во всеуслышание
наградил сержанта, предоставив ему 10 суток отпуска. Насколько я помню,
дивизия среди военных подразделений Прибалтийского военного округа по
военной и политической подготовке всегда занимала ведущие первые места,
а однажды было объявлено, что она заняла 1-е место и среди подразделений
вооруженных сил СССР.
Я помню одно заседание военного Совета Прибалтийского военного округа,
на котором и мне, лейтенанту, комсоргу 249-го стрелкового полка, довелось
присутствовать. Заседание проходило в 1952 году в Вильнюсе, в бывшем тогда
Доме офицеров. Заседание Совета вел его председатель, командующий военным
округом генерал армии И.Баграмян, участвовали А.Снечкус, как член военного
Совета Прибалтийского военного округа, 1-й секретарь комитета партии бывшей
тогда Вильнюсской области Ф.Беляускас, Военный комиссар республики
генерал-майор Й.Мацияускас, командиры дивизий и полков, их замполиты,
парторги и комсорги. Рассматривались вопросы о военной и политической
подготовке в дивизии. Генерал армии И.Баграмян положительно оценил военную
и политическую подготовку воинов дивизии, но подчеркнул, что при такой
всесторонней подготовке руководителей республики можно и нужно достичь
лучших результатов.
Я хорошо помню речь, произнесенную А.Снечкусом. Он подчеркнул
напряженную международную обстановку и необходимость постоянно
укреплять нашу оборонную мощь. Говорил, что партийные и советские органы
республики направляют на службу в Литовскую дивизию лучших юношей,
коммунистов и комсомольцев, и все для того, чтобы после завершения хорошей
школы военного и политического воспитания во время военной службы, по
возвращении в гражданскую жизнь, они могли быть использованы в советской,
партийной, комсомольской деятельности. Тогда он повторил уже
распространенное выражение, что воины, отслужившие в Литовской дивизии,
— это золотой фонд нашей республики. Такое мнение авторитетного
руководителя республики, несомненно, и нас вдохновляло на лучшую работу.
458

За то, что среди призывников попадалась озорная молодежь, критике
Снечкуса подвергся генерал Й.Мацияускас, а наш уважаемый А.Мичюда —
за то, что в полку несколько ослабла военная дисциплина.
Глубоко врезались в память события начала марта 1953 года. Я имею в
виду смерть Сталина, которая потрясла всех нас. В день похорон Сталина
дивизия была выстроена на стадионе в Северном городке, и мы по радио со
включенными громкоговорителям слушали из Кремля речи Хрущева, Молотова
и Берии. Многие из наших воинов утирали слезы, очень взволнован был и
Й.Жибуркус.
В 1956 году дивизия была расформирована, ее офицеры были переведены
для дальнейшей службы в другие подразделения, а политработники направлены
в ЦК КПЛ, где получили назначения на работу в партийные или советские
органы республики.

459

КО ДНЮ РОЖДЕНИЯ
16-Й л и т о в с к о й д и в и з и и
Антанас РИМДЖЮС
(Из дневн и ка оф ицера)
После Великой Отечественной войны дивизия была переформирована в
бригаду, а в 1950 г. она снова получила статус стрелковой дивизии. Кстати,
возрожденная дивизия была "кадровая", то есть: офицеров служило столько,
сколько было штатных единиц, а сержантов и солдат — одна треть.
Высший офицерский состав дивизии и подразделений — все фронтовики.
Исключительным авторитетом пользовались полковник В.Мотека, начальник
артиллерии полковник П.Петронис. Очень привлекательными личностями были
командиры 224-го артиллерийского полка — полковник С.Рудженис и полковник
С. Кузьмин.
Во время войны более 10 тысяч воинов погибли на фронте. Списки погибших
героев опубликованы в отдельной книге.
До войны, в годы войны и в послевоенные годы Красную Армию, Советскую
Армию народ уважал и любил. Служба в армии была притягательна для
подростков и молодых людей.
В самый разгар войны, летом 1943 г. мне представился случай поступить
на учебу во Второе Московское специальное артиллерийское училище. Это
было лучшее в Москве среднее учебное заведение — военная гимназия. Таких
училищ в Москве было три. Лучшие педагогические кадры. Хлопчатобумажная
и красивая шерстяная форма. Отличное помещение. Когда началась война,
училища эвакуирітали в Анжеро-Судженск и Ленинск-Кузнецкий. Оба города
— в Кемеровской области в Кузбассе.
Красная Армия пыталась возродить систему кадетского корпуса.
Я окончил Второе Московское специальное артиллерийское училище в
1946 г. Нам уже было но 18 лет. Все комсомольцы. В том же 1946 г. поступили
в офицерские училища. Товарищи уехали в Рязанское артиллерийское
училище резерва высшего командного состава. Я — в Московское первое
гвардейское училище реак тивной артиллерии. Весной 1949 г. мне присвоили
звание гвардии лейтенанта.
Я знал, что в Прибалтийском военном округе дислоцирована Литовская
дивизия. Окончив офицерское училище по первой категории, я имел право
выбирать для службы округ. Я выбрал Прибалтийский.
Прибыл в штаб бригады. Командир бригады — полковник В.Мотека. Я
п редставился. Н азначили командиром взвода управления 224-м
артиллерийским полком. Первые впечатления по прибытии в воинскую часть
складываются из того, какие взаимоотношения между военнослужащими,
'

460

«Opozicija", 2006, Nr. 14

каковы порядок, чистота, дисциплина, внутренняя служба.
Среди армейских частей и соединений Литовская дивизия выделялась
хорошими качествам. В этом была и большая заслуга сержантов и старшин. В
дивизии были отличные младшие командиры этого звена. Это Глаудялис,
Андрюнас и другие. Внутренний порядок держался на них. Поэтому воины
дивизии не знали самоуправства и издевательств "стариков" и так называемых
"неуставных" отношений. Конечно, иной раз, кто напивался, уходил из казарм
в самоволку. Однажды два моих сержанта, каунасские ветрогоны, сбежав в
город, напились. Их задержал патруль, а мне пришлось сесть за решетку —
получил 12 суток гауптвахты.
Это случилось в октябре 1954 г. "Отсиживать" не пришлось, потому что по
случаю Октябрьских праздников была объявлена амнистия. Штаб полка выдал
документы на мой арест 5 октября. 6 октября — амнистия. Очень почеловечески и по-товарищески поступили.
В дивизии постоянно заботились о военной подготовке. С мая по сентябрь
— лагерь в Пабраде. Занятия. Учения. Зимой —целый месяц стрельб на
Пабрадском полигоне. Морские стрельбы под Ригой, на Лелупе. Боевые
стрельбы зенитного дивизиона на Палангском полигоне. Однажды довелось
на Пабрадском полигоне вести стрельбы с двух командных пунктов, и все
едва не закончилось катастрофой. Известно, что гаубичный снаряд — не
унитарный. Гильза закладывается в ствол отдельно от снаряда. Для
корректировки расстояния надо уменьшить или увеличить количество
закладываемых в гильзу пороховых пакетов. В тот раз солдатик вынул из
гильзы на один пакет больше, и снаряд разорвался за левым наблюдательным
пунктом. Мог погибнуть мой друг Юргис Петкявичюс. К счастью, все
закончилось благополучно.
Постоянно снует много техники, людей. Идет стрельба. До беды — один
шаг. За год при разных обстоятельствах погибало примерно пять воинов (это
— не статистика, а только мое субъективное мнение).
После окончания войны, после атомной бомбардировки Японии в авіусто
1945 года, Вашингтон ежегодно утверждал планы атомной бомбардировки
Советского Союза. Например, план "Дропшот". Даже начало новой войны
планировали на 50-е годы. Упомянутые планы опубликованы в печати. Дивизия
начала подготовку к действиям на случай применения противником атомного
оружия. Был проведен 10-километровый марш-бросок рот, батарей. Бежать
надо было при полной амуниции первых пять километров, а потом еще пять
— в противогазах, в специальных импрегнированных бахилах от иприта и
специальных накидках из импрегнированной гофрированной бумаги. Жара.
Дышать трудно. Пот градом. Сержант разведотряда начал задыхаться. Я
приказал забрать у него оружие и вещмешок, но противогаз оставить на
голове и не давать срывать. Вот так задыхающегося парня тащили на руках
до финиша марш-броска. А ведь у сержанта сердце могло не выдержать.
Построились и принялись за дезактивацию: очищали одежду, оружие от
"радиоактивной" пыли. Мы заняли первое место в дивизии.
Мой солдат утонул в хорошо оборудованной купальне. Сердечная
недостаточность. Другой умер в рижской больнице от воспаления почек —
461

устал на ученьях и лег передохнуть на сырой земле. Никто и не заметил, не
поднял, не запретил. Связист стрелковой роты утонул, неся через речку тяжелые
катушки телефонного провода.
За солдатами нужен был глаз да глаз, чтобы уберечь от всякой беды.
Для офицеров под открытым небом были оборудованы "винтополигоны",
т.е. винтовочные полигоны. Винтовка (карабин) имитировала пушечный выстрел.
В казармах сделаны специальные тренажеры, демонстрирующие настоящие
огневые ситуации. Мы учились решать разные огневые задачи. Во время
инспекционной проверки надо было вести стрельбу на "винтполигоне", который
находился по другую сторону Калварийской улицы, недалеко от завода
топливной аппаратуры, на холме среди болот и небольших озер. Я ждал своей
очереди стрелять восемь часов. Вконец измучился. Понятно, что результат
был плохой, а сколько это стоило нервов.
Командир бригады полковник В.Мотека последовательно держался важной
для командира установки — делай, как я! Бригада осенью 1949 года ждала
проверку. Полковник собрал на трибунах стадиона в Северном городке всех
офицеров. Приказал принести ему стрелковое оружие и сам рассказывал и
показывал, как нужно стрелять из пистолета, карабина, автомата, пулемета.
Потом я всегда делал так, как советовал Мотека. И дело шло неплохо.
Приятный человек, хороший специалист и профессионал в армейском деле
полковник Луня был забывчив. Внешностью и поведением похожий на Жака
Паганеля из жюльверновского романа "Дети капитана Гранта". Как и В.Мотека,
он руководствовался принципом — делай, как я. Взяв саперную лопатку, он
сам терпеливо показывал солдатам, как правильно рыть окоп, сделать и
укрепить насыпь бункера. Полковник П.Петронис — веселый, насмешливый
человек, виртуоз в артиллерийском деле, обучал офицеров артиллерийскому
искусству, решению довольно сложных задач.
Полковник В.Величка во главе своего противотанкового дивизиона
отправлялся на соревнования округа и занимал первые места. Отличный
командир зенитного дивизиона Й.Цирклис на боевых стрельбах на Палангском
полигоне всегда отличался как находчивый артиллерист. Стрелковые полки
дивизии во время проверки боевой подготовки всегда получали положительную
оценку.
Служить в Литовской дивизии было почетно. Солдатская жизнь — дело
известное. Зимой — в казармах. Двухъярусные койки. Летом и зимой —
лагеря. В зимнее время — две палатки одна на другую, чтоб было теплее. И
печка-буржуйка. Теплое нижнее белье и портянки. Сапоги из искусственной
кожи —кирзы. Портянки, позаимствованные из крестьянского быта —отличное
дело. Храню их на память на почетном месте. Еды хватало: каша, картошка,
немного мяса —кусочки, нанизанные на прутики, чтобы легче было взвешивать,
толстая жирная селедка. Во время дежурства я должен был пробовать
солдатскую пищу. Солдат всегда хочет есть. Жизнь по строгому режиму
вызывала аппетит. Солдаты любили покупать белый батон и вкусно уписывали
его с халвой. Вкусно и сытно. Призванные в дивизию новобранцы приезжали
"доходягами" и быстро набирали вес.
У офицеров была одна неразрешимая проблема — не было где жить.
462

Вокруг Северного городка были сотни деревянных домишек, хибарок. Это
был так называемый "Шанхай". Квартиры давали командирам частей, а у
остальных — кровать и "угол". Настоящая беда и мученье. Позднее, в начале
пятидесятых, на улице Анкасу дивизия построила несколько многоквартирных
домов. Появилась и военная "деревня" в Пабрадском гарнизоне.
Деньги у нас водились. Зарплата у лейтенанта была 1500 рублей. Много ли
это? Хватало и на себя, и на семью. Лейтенант мог в отпуск поехать или
полететь самолетом отдохнуть у теплого моря. На отпуск полагался месяц и
еще сутки за каждые 500 километров дороги. Поэтому я брал документы в
Тбилиси. Утром вылетал. Отмечался в комендатуре. Вечером был на месте.
Отпуск получался 45 дней. Я, лейтенант, в 1952 году повез жену в Москву,
Сочи, Ялту, Тбилиси. Плавали на теплоходе "Россия" по Черному морю.
В досуг офицеров дивизии вносили разнообразие вечера танцев в
гарнизонном доме офицеров. Танцами руководил штатный "танцмейстер" дома
офицеров. Играл оркестр. В огромном Белом зале танцевали, а рядом, в малом
зале, учились танцевать вальс, менуэт, полонез, мазурку. Танцы выглядели
торжественно. На День артиллерии, 19 ноября, собирались на торжества в
ресторане "Паланга".
На службе не обходится без казусов. Однажды в летних лагерях ранним
утром, придя проверить артиллерийский парк, я обнаружил там в ящике с
ветошью недавно присланного в батарею младшего лейтенанта. Хва тив вечером
лишнего, он устроился спать в ящике с ветошью, предназначенной для чистки
гаубиц. В раздевалке дома офицеров его попробовал попросить из очереди
какой-то полковник. Мой лейтенант не давал спуску: "Вы офицер, и я офицер!"
Возник конфликт.
Захотел как-то побывать в дивизии Маршал Советского Союза Г.Говоров.
Организовали, как полагается по уставу, торжественную процедуру,
называемую "торжественная заря". Очень красивое военное мероприятие с
отличной музыкой. Все происходило в Пабрадских лагерях. Выстроились полки.
Я — в группе офицеров. Салют в честь гостя должна была дать моя батарея
(разумеется, холостыми). После приветствия и речей — команда по телефону:
"Огонь!" Тишина. Снова команда: "Огонь!" И снова тишина. В третий раз:
"Огонь!" Тишина. Стоявшие рядом офицеры стали надо мной подтрунивать.
Ведь все знают, что моя батарея должна салютовать, полковник 11.1Іегромис
не сказал ни единого слова упрека. Поехал в артпарк к гаубицам. I Іроверил
замки затворов орудий. Все в порядке. Обычно проверяют спичками. Замок
должен не меньше чем на две спички "вылезать" над зеркальцем затвора.
Назавтра Петронис, погрузив в грузовик все бывшие на складе холостые
гильзы, отвез их на полигон для проверки. Все они оказались негодными.
Так и вращался калейдоскоп солдатской жизни, пока к концу 1955 года
среди офицеров не возникла тревожная неопределеннос ть. I (суверенность в
завтрашнем дне. Весной 1956 года пришел приказ о расформировании дивизии.
После расформирования дивизии большинство молодых офицеров не
остались в армии и подались "на гражданку". Пошли учиться в техникумы и
вузы. Лейтенант Альбинас Бернотас стал талантливым инженером-технологом,
лейтенант Альфонсас Маменишкис —известным специалистом компьютерной
463

техники. Ну а Стасис Жвирблис, оставшийся служить в армии, дослужился
до начальника штаба артиллерийской бригады.
Словом, воины Литовской дивизии оказались не лыком шиты и нашли в
жизни достойное место.
Невидимые узы связывают воинов дивизии. Узы симпатий, дружбы. Среди
ветеранов дивизии так и прижилось навсегда слово "дивизиокай" (те, кто
служил в одной дивизии по аналогии с теми, кто служил в одном полку однополчане). "Дивизиокай" —это своеобразное братство. Насколько позволяют
здоровье и обстоятельства — они всегда спешат на помощь друг другу. Такие
и мои товарищи — члены комитета ветеранской Организации участников
Второй мировой войны Ричардас Чербаускас, Анатолий Буцылин, Йонас
Гурецкас, Адольфас Майнялис, Юлюс Дякснис, Пятрас Эйдукас и другие.
Прошли десятилетия гражданской жизни, и на протяжении всех этих
десятилетий уроки, полученные в дивизии, мудрые армейские традиции
помогали ориентироваться уже в ситуациях гражданской жизни.
Правильно говорится, что армия — особый общественный институт.
Политический инструмент. Какова политика государства — такова и армия.
Предназначение армии — вооруженная борьба, война. А "война — всего
лишь простое продолжение политики, только иными методами" (Карл
Клаузевиц, 1830 г.).
Армия —высшая форма организации коллектива людей. Армия дала начало
развитию науки управления.
"Либералы" и "демократы", особенно российские, видят в воине наемникапрофессионала. Наемник за деньги профессионально, по контракту должен
защищать их частную собственность.
Воины Литовской дивизии были профессионально подготовлены к войне,
однако они не были наемниками. Штурмовики-наемники не могли бы выиграть
народную войну. А именно такой была Великая Отечественная война.

464

TRUM PAI APIE

ATSIMINIMŲ

AUTORIUS

Juozas Aleksiūnas. Gimė 1921 metų kovo 17 dieną Rokiškyje. 1942 metų
sausio mėnesį Čiuvašijos autonominėje respublikoje mobilizuotas į Raudonąją
armiją ir nukreiptas į formuojamą 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją Balachnoje.
Dalyvavo mūšiuose prie Aleksejevkos, vaduojant Baltarusiją, kovose prieš vo­
kiečių Jezeryščės grupuotę, prie Polocko. Tarnybą Raudonojoje armijoje baigė
1944 metų kovo mėnesį Vitebsko srityje. Už mūšius Oriolo —Kursko lanke
apdovanotas II-ojo laipsnio Tėvynės karo ordinu, Raudonosios žvaigždės ordi­
nu, medaliu „Už narsumą". Po karo dirbo Šiaulių miesto prokuroru, dirbo
Panevėžio, Kaišiadorių, Vilniaus miesto Naujosios Vilnios rajono vykdomojo
komiteto Finansų skyriaus vedėju, kolūkio pirmininku.
Solomonas Atamukas. Hab. istorijos mokslų daktaras. Gimė 1918 metų
sausio 31 d. Kijeve. 1920 metais šeima grįžo Kauną. 1940—1941 melais dirbo
partinį darbą. Prasidėjus karui, pasitraukė į Rytus, kovėsi 16-osios lietuviško­
sios šaulių divizijos karių gretose, buvo sunkiai sužeistas. Po karo dirbo perlinį
ir mokslinį darbą. 1987—1989 dalyvavo kuriant Lietuvos žydų kultūros draugi­
ją. Parašė knygą „Žydai Lietuvoje. XIV —XX a.". Nuo 1990 melų gyvena l/.ra
elyje. 2000 metais Vilniuje išleido monografiją „Lietuvos žydų kelias nuo XIV
iki XX amžiaus pabaigos". Išspausdinti trys knygos leidimai.
Kostas Banevičius. Gimė 1925 metų birželio 2 d. Šiaulių apskrities Padubysio
valsčiaus Spūdžių kaime. 1944 metų rugsėjo 12 d. mobilizuotas į Tarybinę armiją,
tarnavo Jarceve 50-ojoje lietuviškoje šaulių atsargos divizijoje, 252-ajame šaulių
pulke. Nuo 1945 metų kovo mėnesio kariavo Latvijoje, Kurše, prie Vainuodės,
16-osios lietuviškosios šaulių divizijos 156-ojo šaulių pulko trečiajame batalione
automatininku, vėliau — ryšininku. Po karo Vilniuje baigė seržantų mokyklą prie
73-ojo ryšių bataliono, tarnavo 156-ojo šaulių pulko ryšių kuopoje. Baigė Rygos
ryšių karo mokyklą, paskirtas ryšių bataliono kuopos vadu. Baigė Leningrado
ryšių karo akademiją. Tarnavo Latvijoje, Dobelėje, 40-osios tankų divizijos 193
ojo tankų pulko ryšių viršininku. 1986 metais demobilizuotas iš Tarybinės amu
jos, pulkininkas. Dabar Lietuvoje gyvenančių Antrojo pasaulinio karo dalyvių,
kovojusių antihitlerinės koalicijos pusėje, Vilniaus miesto organizacijos pirminin­
kas ir Respublikinio komiteto pirmininko pavaduotojas.
Stepas Blaževičius. Gimė 1928 metų balandžio 1 dieną Vilniaus apskrityje,
Turgeliuose. 1950 — 1956 metais tarnavo 16-oje lietuviškoje šaulių divizijoje
249-ojo šaulių pulko 2-osios kuopos vado pavaduotoju politiniams reikalams,
pulko komjaunimo organizacijos sekretoriumi, pulko seržantų mokyklos virši­
ninko pavaduotoju, 167-ojo pulko vado pavaduotoju, Po demobilizacijos dirbo
LKP Vilniaus miesto Tarybų rajono komitete, VRM kadrų skyriaus viršininku.
Dimisijos pulkininkas.
465

Leonardas Bražūnis. Gimė 1918 metais Baltarusijoje, Minsko srities Krupki
rajono Osinovkos kaime. Baigė Maskvos automobilių kelių statybos techniku­
mą. 1942 metų kovo 24 dieną mobilizuotas į Raudonąją armiją ir nukreiptas į
16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją. Tarnavo 93-ajame atskirajame pionierių bata­
lione. Dalyvavo mūšiuose Oriolo srityje, prie Aleksejevkos, Kursko —Oriolo
mūšyje. Su divizija nužygiavo iki Litva kaimo. Dalyvavo mūšiuose išvaduojant
Baltarusiją, triuškinant vokiečių kariuomenės Nevelio —Jezeryščės grupuotę,
vaduojant Polocką. Demobilizuotas 1945 metų gruodžio 24 dieną. Apdovanotas
Tėvynės karo 2-ojo laipsnio ordinu, medaliu „Už kovinius nuopelnus". Po karo
dirbo Tarybų Lietuvos Ministrų Taryboje, Molėtų, Ukmergės rajonų vykdomo­
jo komiteto pirmininku, LKP Ukmergės rajono komiteto sekretoriumi. Vėliau
— elektros montavimo darbų tresto valdytojo pavaduotoju.
Ričardas Čerbauskas. Gimė 1926 metų vasario 13 dieną Šiauliuose. Mokėsi
Šiaulių gimnazijoje. 1944 metų rugpjūčio 8 d. mobilizuotas į Tarybinės armijos
16-osios lietuviškosios šaulių divizijos 249-ojo šaulių pulko ryšių kuopą telefo­
nistu. Apdovanotas Tėvynės karo II-ojo laipsnio ordinu, dviem medaliais „Už
kovinius nuopelnus". Po karo baigė Podolsko pėstininkų mokyklą. Iki 1956-ųjų
metų — 167-ojo šaulių pulko minosvaidžių kuopos vadas. Dimisijos majoras.
Baigė Vilniaus valstybinio universiteto Ekonomikos fakultetą ir dirbo Respubli­
kos liaudies ūkyje.
Julius Lionginas Deksnys. Gimė 1926 metų gruodžio 18 d. Rokiškio apskri­
ties Juodupės valsčiaus Pakapės kaime. 1944 metų rugpjūčio 18 d. mobilizuotas
į Tarybinę armiją, tarnavo Jarceve 50-osios lietuviškos šaulių atsargos divizijos
253-ojo šaulių pulko automatininkų kuopoje. Kariavo Latvijoje, Kuršo fronte,
Vainuodės —Priekulės apylinkėse, 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos 156ojo pulko 1-jo balaliono pirmojoje kuopoje. 1945 metų sausio mėnesį dalyvavo
mūšiuose dėl Klaipėdos išvadavimo. Po to 18-osios atskirosios žvalgų kuopos
žvalgas, buvo sužeistas. Apdovanotas medaliu „Už narsumą". Po karo tarnavo
divizijos atskirajame ryšių batalione radistu, radijo stoties viršininku, seržantas.
Demobilizuotas 1951 metais. Dirbo LKP Joniškio, Klaipėdos rajonų komitetuo­
se, Bartkuškio žemės ūkio technikumo mokomojo ūkio direktoriumi. Nuo 1965
iki 1982 metų dirbo Širvintų rajono ir Vilniaus miesto Naujosios Vilnios rajono
vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju. Dabar Lietuvoje gyvenančių Ant­
rojo pasaulinio karo dalyvių, kovojusių antihitlerinės koalicijos pusėje, organi­
zacijos Respublikinio komiteto pirmininkas.
Petras Eidukas. Gimė 1922 metų sausio 14 dieną Biržuose. 1942 metais 16-osios
lietuviškosios šaulių divizijos specialiosios kuopos Balachnoje ir Centrinio partiza­
ninio judėjimo štabo mokyklos Maskvoje kariūnas. Nuo 1942 metų pabaigos iki
1944 metų liepos — „Kęstučio" būrio partizanas. Po karo dirbo partijos Biržų
apskrities komiteto sekretoriumi. Baigė Vilniaus ir Maskvos aukštąsias partines
mokyklas. Dirbo partijos Panevėžio miesto komiteto pirmuoju sekretoriumi, LTSR
466

Ministrų Taryboje, LTSR darbo komiteto pirmininko pavaduotoju. Apdovanotas
Tojo ir ITojo laipsnio Tėvynės karo ordinais, medaliu „Tėvynės karo partizanui".
P. Eidukas yra Antrojo pasaulinio karo dalyvių, kovojusių antihitlerinės koalicijos
pusėje, organizacijos Respublikinio komiteto Prezidiumo narys.
Pranas Gaivenis. Gimė 1922 metais gruodžio 22 d. Baltarusijoje, Mogiliovo
srities Sofijkos kaime. 1941 metų rugpjūčio 18 d. Leningrade mobilizuotas į
Raudonąją armiją. Dalyvavo statant gynybinius įtvirtinimus prie Leningrado.
16-oje lietuviškoje šaulių divizijoje nuo 1942 metų sausio mėnesio. Kariavo
1943 metais prie Aleksejevkos, Oriolo —Kursko lanko mūšiuose. Du kartus
sužeistas. Apdovanotas Tėvynės karo 2-ojo laipsnio ordinu, dviem Raudonosios
žvaigždės ordinais, medaliu „Už narsumą". Tarnavo 167-ajame, 156-ajame šau­
lių pulkuose. 1945 metais baigė Podolsko pėstininkų karo mokyklos pagreitin­
tus jaunesniųjų karininkų kursus, jaunesnysis leitenantas. Demobilizuotas 1947
metais. Po karo dirbo LLKJS Cento komitete, Ignalinos, Varnių rajonų vykdo­
mojo komiteto pirmininko pavaduotoju. Baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją.
Penkiolika metų vadovavo Ukmergės raj. „Raudonosios vėliavos" kolūkiui.
Jonas Gureckas. Gimė 1928 metų birželio 24 d. 1950—1956 metais 16-osios
lietuviškosios šaulių divizijos politinio skyriaus viršininko padėjėjas komjauni­
mo reikalams, kapitonas. Po demobilizacijos LKP Vilniaus miesto Spalio rajono
komiteto antrasis, Tarybų rajono pirmasis sekretorius, Klaipėdos miesto komi­
teto pirmasis sekretorius, Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo sek­
retorius. LTSR nusipelnęs kultūros veikėjas. Dabar — Lietuvoje gyvenančių
Antrojo pasaulinio karo dalyvių, kovojusių antihitlerinės koalicijos pusėje, or­
ganizacijos Respublikinio komiteto pirmininko pavaduotojas.
Jonas Gureckis (1904—1983). 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos 156-ojo
šaulių pulko, ryšių kuopos skyriaus vadas, seržantas. Apdovanotas Tėvynės
karo 2-ojo laipsnio, Raudonosios žvaigždės ordinais, medaliu „Už narsumą". Po
karo — LKP Kuršėnų apskrities komiteto, Dotnuvos rajono komiteto pirmasis
sekretorius, Šiaulių rajono vykdomojo komiteto pirmininkas.
Jonas Kličius (1910 —2004). Gimė Anykščių valsčiuje, Pilnėtos kaime. Nuo
1942 metų — 16-oje lietuviškoje šaulių divizijoje. Baigė pėstininkų mokyklą.
Divizijos laikraščio „Tėvynė šaukia" atsakingasis sekretorius. Po karo dirbo
Grožinės literatūros leidyklos redakcijoje, Užsienio reikalų ministerijos sekreto­
riumi, Vyriausiosios enciklopedijų redakcijos moksliniu redaktoriumi.
Aleksandras Kosolapovas. Gimė 1925 metų liepos 23 dieną Rusijoje, Tūlos
srities Veniovo rajono Anišino kaime. Nuo 1943 metų tarnavo 16-oje lietuviško­
je divizijoje, 156-ojo šaulių pulko 3-iojo bataliono kulkosvaidininkų kuopos, 18osios atskirosios žvalgų kuopos skyriaus vadu iki pat karo pabaigos. Apdova­
notas IlI-ojo laipsnio Šlovės, ITojo laipsnio Tėvynės karo, dviem Raudonosios
467

žvaigždės ordinais, dviem medaliais „Už narsumą", medaliu „Už kovinius nuo­
pelnus". Po karo tęsė tarnybą divizijoje. Baigus karininkų kursus, suteiktas
leitenanto laipsnis, mokėsi politinių darbuotojų, karininkų tobulinimosi kur­
suose. Užėmė būrio vado, kuopos vado pavaduotojo politiniam darbui, šauliųartilerijos bataliono vado pavaduotojo pareigas. Majoras. 1956 metais demobili­
zuotas. Baigė Vilniaus politechnikumą. Dirbo Vilniaus suvirinimo įrengimų ga­
mykloje tekintoju, meistru, cecho viršininku, gamyklos, susivienijimo profsą­
jungos komiteto pirmininku.
Sergejus Kostiukovičius. Gimė 1923 metų gruodžio 12 dieną Baltarusijoje,
Minsko srities Dzeržinskio rajono Negoreloje gyvenvietėje. Tarnavo 16-oje lietu­
viškoje šaulių divizijoje, prieštankinėje kuopoje, 167-ojo šaulių pulko štabo virši­
ninko padėjėju šifravimo reikalams, viršila. Apdovanotas Tėvynės karo 2-ojo
laipsnio ir Raudonosios žvaigždės ordinais, medaliu „Už narsumą". 1949 metais
baigęs Minsko politechnikos institutą dirbo šio instituto mašinų gamybos tech­
nologijos fakultete asistentu, docentu, profesoriumi. Metrologijos akademijos
akademikas, Baltarusijos inžinerinės technologinės akademijos akademikas.
Alfonsas Krasauskas. Gimė 1922 metų liepos 14 dieną. 16-osios lietuviškosios
šaulių divizijos karių gretose nuo formavimo pradžios Balachnoje iki 1943 metų
liepos mėnesio istorinio mūšio Oriolo —Kursko lanke. Po karo įgijęs aukštąjį
istoriko išsilavinimą, dirbo Rokiškio kraštotyros muziejaus vedėju, mokytoju.
Stanislovas Lazutka. Gimė 1923 metais gegužės 7 dieną Rusijoje, Novosi­
birsko srities Baisogalos kaime. Į Raudonąją armija mobilizuotas 1941 metų
rugpjūčio mėnesį. 1942 metais rugpjūčio mėnesį baigė Krasnojarsko ryšių karo
mokyklą, suteiktas leitenanto laipsnis. Antrojo pasaulinio karo dalyvis, turi
kovinius apdovanojimus. 1946 metais demobilizuotas. Dimisijos kapitonas. 1950
metais baigė Vilniaus universitetą. Istorikas. Dirbo LKP CK Mokslo skyriaus
vedėju. Baigė Maskvos visuomenės mokslų akademiją. Habilituotas istorijos
mokslų daktaras, profesorius. Kurį laiką dirbo Vilniaus universiteto prorekto­
riumi mokslo reikalams. Mokslo sritis — Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės
X V -X V II a. istorija.
Veronika Petrauskienė /Mikalauskaitė/. Gimė 1925 metų gruodžio 26 die­
ną Panevėžio apskrities Šemežavo kaime, kumečių šeimoje. 1942 metų kovo 10
d. savanore stojo į Raudonąją armiją, nuo 1942 metų gruodžio iki 1943 kovo
mėnesio tarnavo 16-oje lietuviškoje šaulių divizijoje. 1943 birželio mėnesį siun­
čiama į „Žalgirio" tarybinių partizanų junginį žvalgybos veiklai. Partizaninis
slapyvardis „Saulutė". Po karo baigė Vilniaus universiteto istorijos-filologijos
fakulteto bibliotekininkystės ir bibliografijos skyrių. Dirbo Lietuvos Mokslų
akademijos prezidiumo aparate, Mokslų akademijos centrinėje bibliotekoje sky­
riaus vedėja. Apdovanota TSRS ordinu, medaliais. LTSR nusipelnusi kultūrosšvietimo darbuotoja.
468

Vincas-Vikentijus Ragauskas (1921—2003). Gimė Kėdainių valsčiaus Selenių
kaime. 1940 metų vasario mėnesį įstojo į Vilniaus pėstininkų mokyklą. Prasidėjus
karui, kartu su kitais kariūnais su mūšiais traukėsi į Rusiją ir mokyklą baigė
Novokuznecke. 1941 metų lapkričio mėnesį mobilizuotas į Raudonąją armiją,
nuo 1942 metų 16-oje lietuviškoje šaulių divizijoje bataliono vado vyresnysis
adjutantas, bataliono vado padėjėjas žvalgybos reikalams, kuopos, bataliono va­
das. 1943 metais prie Oriolo sunkiai sužeistas. Pergalės dieną sutiko Kurše. Po
karo tęsė tarnybą divizijoje kuopos, bataliono vado, 167-ojo šaulių pulko vado
pavaduotojo pareigose. Buvo TSRS Ministrų Tarybos įgaliotinio repatriacijos
reikalams atstovas. 1957 metais baigė M.Frunzės vardo karo akademiją. Beveik
aštuonerius metus dirbo Vilniaus miesto Spalio rajono karo komisaru. Iki 1971
dėstė Vilniaus universiteto karinėje katedroje. Demobilizuotas 1972 metais. Ap­
dovanotas I ir II laipsnio Tėvynės karo ordinais, Aleksandro Neviškio ordinu,
dviem Raudonosios žvaigždės ordinais, medaliu „Už kovinius nuopelnus".
Antanas Rimdžius. Gimė 1927 metais Rusijoje, Blagoveščenske pr ie* Amūro.
1942 metais dirbo karo aviacijos Pavlo Suchojaus lėktuvų gamykloje. 1943
metais, baigęs septynias klases, įstojo į Maskvos antrąją specialiąją artilerijos
mokyklą, kurią baigęs iki 1949 metų mokėsi Maskvos gvardijos artilerijos karo
mokykloje. Ją baigęs iki 1956 metų tarnavo 16-osios lietuviškosios šaulii| divi/.i
jos 224 artilerijos pulke baterijos vadu. Dimisijos papulkininkis. 1961 melais
baigė Vilniaus universiteto Prekybos ir pramonės fakultetą ir Vilniaus aukštąją
partinę mokyklą. Po to dirbo partinį darbą. LTSR nusipelnęs kultūros veikėjas.
Šalomas Leiba Skopas. Gimė 1925 metais Panevėžyje. Prasidėjus karui, evakuavosi į Rusiją. Nuo 1942 metų sausio 1 dienos 16-oje lietuviškoje šaulių
divizijoje, 18-osios atskirosios žvalgų kuopos žvalgas. Kuršo fronte buvo sužeis­
tas. Baigė trijų mėnesių politinių darbuotojų kursus, suteiktas karininko laips­
nis. 1947 metais vyresnysis leitenantas Šalomas Skopas demobilizuotas.
Nuo 1959 metų gyvena Izraelyje. Apdovanotas Didžiojo Tėvynės karo ordi­
nais ir medaliais.
Josifas Stasiukėnas. Gimė 1920 metais Odesoje. Amatų mokykloje įgijo
tekintojo specialybę. Mokėsi Odesos pramonės institute. 1941 metų rugpjūčio
mėnesį mobilizuotas į Raudonąją armiją. Už dalyvavimą mūšiuose ginant Ode­
są apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu, medaliu „Už Odesos gynybą".
Buvo sužeistas. 1942 metų pabaigoje atvyko į 16-osios lietuviškosios šaulių
divizijos 167-ąjį pulką. Dalyvavo mūšiuose prie Aleksejevkos, buvo sunkiai
kontūzytas. Baigęs Centrinio fronto pagreitintus karininkų kursus, tarnavo 50oje atsargos lietuviškoje šaulių divizijoje. Leitenantas. 1946 metais demobili
zuotas. 1949 metais baigė Odesos konservų pramonės institutą ir gavo nukrei
pimą į Lietuvą. Dirbo Vilniaus šaldytuvo vyr. mechaniku. Vėliau — partiniame
darbe, Buitinio gyventojų aptarnavimo ministro pavaduotoju.

41i ' l

Monika Trinkūnaitė (1925 —2006). Gimė Tauragnuose. Iki karo baigė Kau­
no Širdiečių vienuolių gimnaziją. Prasidėjus karui, su tėvais Kazimieru ir Vero­
nika Trinkūnais evakavosi į Penzą. Baigusi medicinos seserų kursus, būdama
šešiolikos metų, savanore stojo į 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją. Divizijos
karių gretose su mūšiais nužygiavo nuo Balachnos iki Lietuvos. Po karo, 1947
metais, Joniškėlio žemės ūkio technikume įgijo agronomės specialybę. Dirbo
partinį darbą, nuo 1971 metų — Lietuvos TSR žemės ūkio ministerijos skyriaus
vedėja. 1985 metais išėjo į pensiją. 1995 metais paruošė knygą „16-osios lietu­
viškosios divizijos žuvusiųjų karių ATMINTIS".
Lionginas Vaicekauskas. Gimė 1924 metų balandžio 8 d. Ukmergės apskri­
ties Musninkų valsčiaus Vaitkūnų kaime. Baigęs Musninkų pradžios mokyklos
šešis skyrius, dirbo ir mokėsi savarankiškai. Karui prasidėjus, pasitraukė į Tary­
bų Sąjungos gilumą. Nuo 1942 metų vasario 16-osios lietuviškosios šaulių divi­
zijos 167-ojo šaulių pulko automatininkų kuopos karys. Kautynėse prie Alekse­
jevkos buvo sužeistas. 1943 metų gegužyje įstojo į ypatingos paskirties kuopą,
ruošėsi kovoms Lietuvoje tarybinių partizanų gretose, tapo tarybinių partizanų
būrio „Už tėvynę" žvalgu. Išvaduotame Kaune dirbo komjaunimo miesto komi­
teto skyriaus vedėju, Marijampolės rajono vykdomojo komiteto pirmininku,
kurį laiką — partiniame darbe ir LTSR Ministrų Taryboje inspektoriumi, Kauno
laikraščio „Tarybų Lietuva" redaktoriumi, Kauno aukštosiose mokyklose dės­
tytoju. Kartu su Povilu Štaru parengė 3-jų tomų veikalą „Lietuva Tėvynės karo
metais (1941-1945)". Apdovanotas II-ojo laipsnio medaliu „Tėvynės karo parti­
zanui".
Vulfas Vilenskis, Tarybų Sąjungos Didvyris (1919—1982). Gimė Kaune.
Tikrąją karo tarnybą pradėjo Lietuvos kariuomenėje. Vilniaus pėstininkų karo
mokyklos auklėtinis kovos krikštą gavo 1941 metų birželio 25 dieną, vadovau­
damas būriui mūšyje prieš hitlerininkus prie Molodečno, gindamas kariūnų
atsitraukimą. Baigusiam karo mokyklą, suteiktas leitenanto laipsnis ir 1942
metų sausio mėnesį paskirtas į 16-osios lietuviškosios divizijos 249-ajį šaulių
pulką. Kovojo vadovaudamas kuopai, batalionui. Ypatingai V. Vilenskio vado­
vaujamas batalionas pasižymėjo mūšyje prie Usėnų. 1945 m. kovo 24 d. suteik­
tas Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas. Apdovanotas Didžiojo Tėvynės karo or­
dinais ir medaliais. 1945—1949 metais mokėsi M. Frunzės karo akademijoje.
Baigęs akademiją tarnavo 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos bataliono va­
du, 167-ojo šaulių pulko vado pavaduotoju, vadu, 8-osios Panfilovo divizijos 23ojo gvardijos pulko vadu, Vilniaus valstybinio V.Kapsuko universiteto karinės
katedros vedėju, Kauno miesto kariniu komisaru. 1972 metais išvyko į Izraelį.
Parašė atsiminimų knygą.

470

К О Р О Т К О ОБ А В Т О Р А Х В О С П О М И Н А Н И Й
Ю о зас А лексю н ас. Родился 17 марта 1921 года в Рокишкисе. В январе 1942
года в Чувашской автономной республике призван в Красную Армию и
направлен в формирующуюся в Балахне 16-ю Литовскую стрелковую дивизию,
Участвовал в боях под Алексеевкой (Орловская область), за освобождение;
Белоруссии, в разгроме немецкой группировки под Езерищем, неподалеку от
Полоцка. Службу в Советской Армии закончил в марте 1944 года в Витебской
области. За бои на Орловско-Курской дуге награжден орденом «Отечественной
войны II степени», орденом Красной Звезды, медалью «За отвагу». После
войны работал прокурором в г.Шяуляй, позднее - заведующим финотделом
П аневеж ского, Кайш ядорского, Н ововильняского райисполкомов,
председателем колхоза.
С олом онас А там укас. Родился 31 января 1918 года в Киеве. В 1920 году
семья вернулась в Каунас. В 1940-1941 гг. он был на партийной работе. Когда
началась война, эвакуировался на восток, сражался в рядах 16-й Литовской
стрелковой дивизии, был тяжело ранен. После войны участвовал на партийной
и научной. В 1987-1989 гг. —в создании в Литве Общества еврейской культуры.
Написал книгу «Евреи в Литве. XIV-XX вв.». С 1990 года живет в Израиле. В
2000 году издал в Вильнюсе монографию «Путь литовских евреев c XIV до
конца XX века". Книга выдержала три издания.
К о с т а с Б а н я в и ч ю с . Родился 2 июня 1925 года в деревне Спуджяй
Падубисской волости Шяуляйского уезда. 12 сентября 1944 года призван в
Советскую Армию, служил в Ярцеве, в 252-м стрелковом полку 50-й Литовской
стрелковой запасной дивизии. С марта 1945 года воевал в Латвии, в Курляндии
под Вайнеде. Был автоматчиком третьего батальона 156-го стрелкового полка
16-й Литовской стрелковой дивизии, потом —связистом. После войны окончил
в Вильнюсе училище младшего командного состава при 73-м батальоне связи,
служил в роте связи 156-го стрелкового полка. Окончил Рижское военное
училище связи, назначен командиром роты батальона связи. Окончил
Ленинградскую военную академию связи. Служил в Латвии, в Добеле
начальником связи 193-го танкового полка 40-й танковой дивизии. В 1986 году
демобилизован из Советской Армии. Полковник. В настоящее время —
председатель Вильнюсской городской организации и заместитель председателя
Республиканского комитета организации живущих в Литве участников Второй
мировой войны, сражавшихся на стороне антигитлеровской коалиции.
С тяп ас Б л аж яви ч ю с. Родился 1 апреля 1928 года в Тургяляй Вильнюсского
уезда. В 1950-1956 гг. служил в 16-й Литовской стрелковой дивизии, был
заместителем командира по политчасти 2-й роты 249-го стрелкового полка,
секретарем полковой комсомольской организации, заместителем начальника
школы младшего командного состава, заместителем командира 167-го полка.
После демобилизации работал в Советском райкоме партии г.Вильнюса,
начальником отдела кадров МВД. Полковник в отставке.
471

I

Л еонардас Браж ю нис. Родился в 1918 году в Белоруссии, в деревне Осиновка
Крупского района Минской области. Окончил Московский автодорожный
техникум. 24 марта 1942 года призван в Красную Армию и направлен в 16-ю
Литовскую стрелковую дивизию. Служил в 93-м отдельном саперном батальоне.
Участвовал в боях под Орлом, у Алексеевки, на Орловско-Курской дуге. С
дивизией дошел до деревни Литва. Участвовал в боях за освобождение
Белоруссии, в разгроме немецкой Невельско-Езерищенской группировки, в
освобождении Полоцка. Демобилизован 24 декабря 1945 года. Награжден
орденом Отечественной войны II степени, медалью «За боевые заслуги». После
войны работал в Совете Министров Советской Литвы, председателем исполкома
Молетского, Укмергского районов, секретарем Укмергского райкома Компартии
Литвы. Позднее — заместителем управляющего трестом «Электромонтаж».
Р и ч ар д ас Ч е р б а у ск а с. Родился 13 февраля 1926 года в Шяуляй. Учился в
Шяуляйской гимназии. 8 августа 1944 года призван в Советскую Армию.
Служил телефонистом в роте связи 249-го стрелкового полка 16-й Литовской
стрелковой дивизии. Награжден орденом Отечественной войны II степени,
двумя медалями «За боевые заслуги». После войны окончил Подольское
пехотное училище. До 1956 года — командир минометной роты 167-го
стрелкового полка. Майор в отставке. Окончил экономический факультет
Вильнюсского госуниверситета и работал в народном хозяйстве республики.
Ю лю с-Д енги н ас Д ексни с. Родился 18 декабря 1926 года в деревне Пакапе
Юодупской волости Рокишкского уезда. 18 августа 1944 года призван в
Советскую армию, служил в Ярцеве, в автоматной роте 253-го стрелкового
полка 50-й Литовской стрелковой запасной дивизии. Воевал в Латвии, на
Курляндском направлении, в окрестностях Вайнеде — Прекуле, в первой роте
1-го батальона 156-го полка 16-й Литовской стрелковой дивизии. В январе 1945
года участвовал в боях за освобождение Клайпеды. Затем разведчик 18-й
отдельной разведроты, был ранен. Награжден медалью «За отвагу». После
войны служил радистом в отдельном батальоне связи, начальником
радиостанции, сержант. Демобилизован в 1951 году. Работал в Йонишкском,
Клайпедском райкомах партии, директором учебного хозяйства Барткушкского
сельскохозяйственного техникума. С 1965 до 1982 года — заместитель
председателя Ширвинтского и Нововильняского райисполкомов. Сейчас —
председатель Республиканского комитета организации живущих в Литве
участников Второй мировой войны, воевавших на стороне антигитлеровской
коалиции.
П я тр ас Э й дукас. Родился 14 января 1922 года в Биржай. В 1942 году —
курсант спецроты 16-й Литовской стрелковой дивизии в Балахне и школы
Центрального штаба партизанского движения в Москве. С конца 1942 года по
июль 1944 года — партизан отряда «Кястутис». После войны работал
секретарем Биржайского уездного комитета партии. Окончил Вильнюсскую и
Московскую высшие партийные школы. Работал первым секретарем
Паневежского горкома партии, в Совете Министров Литовской ССР,
472

заместителем председателем Комитета по труду АССР. Награжден орденам и
Отечественной войны I и II степеней, медалью "Партизану О течественной
войны". П.Эйдукас — член Президиума Республиканского к о м и т е т а
организации участников Второй мировой войны, сражавшихся на стороне
антигитлеровской коалиции.
П р а н а с Г ай вян ис. Родился 22 декабря 1922 года в Белоруссии, в д еревн е
Софийка Могилевской области. 18 августа 1941 года в Ленинграде призван в
Красную Армию. Принимал участие в строительстве оборонительных
укреплений под Ленинградом. В рядах 16-й Литовской стрелковой дивизии —
с января 1942 года. В 1943 году воевал под Алексеевкой, участник сражения
на Орловско-Курской дуге. Дважды ранен. Награжден орденом Отечественной
войны II степени, двумя орденами Красной Звезды, медалью «За отвагу».
Служил в 167-м и 156-м стрелковых полках. В 1945 году закончил ускоренные
курсы младшего офицерского состава в Подольском военном пехотном училище,
младший лейтенант. Демобилизован в 1947 году. После войны работал в ЦК
комсомола Литвы, заместителем председателя Игналинского, Варняйского
райисполкомов. Окончил Литовскую сельскохозяйственную академию.
Пятнадцать лет возглавлял колхоз «Раудонойи велява» Укмергского района.
Й он ас Гуряцкис. Родился 24 июня 1928 года. В 1950-1956 годах — помощник
начальника политотдела по комсомольской работе 16-й Литовской стрелковой
дивизии, капитан. После демобилизации — второй секретарь Октябрьского
райкома партии г. Вильнюса, первый секретарь Советского райкома партии
г.Вильнюса, первый секретарь Клайпедского горкома партии, секретарь
Президиума Верховного Совета Литовской ССР. Заслуженный деятель культуры
Литовской ССР. Сейчас — заместитель председателя Республиканского
комитета организации живущих в Литве участников Второй мировой войны,
воевавших на стороне антигитлеровской коалиции.
Й о н а с Г у р я ц к а с (1904-1983). Командир отделения роты связи 156-го
стрелкового полка 16-й Литовской стрелковой дивизии, сержант. Награжден
орденами Отечественной войны II степени, Красной Звезды, медалью. «За
отвагу». После войны — первый секретарь Куршенского уездного комитета
партии, Дотнувского райкома партии, председатель Шяуляйского райисполкома.
Й о н ас К личю с (1910 — 2004). Родился в деревне Пильнета Аникщяйского
уезда. С 1942 года служил в 16-й Литовской стрелковой дивизии. Окончил
пехотное училище. Ответственный секретарь дивизионной газеты «Тевине
шаукя». После войны работал в Издательстве художественной литературы,
секретарем Министерства иностранных дел, научным редактором Главной
редакции энциклопедий.
А л ек сан д р К осолап ов. Родился 23 июля 1925 года в России, в деревне
Анишино Веневского района Тульской области. С 1943 года до конца войны
служил в 16-й Литовской стрелковой дивизии командиром отделения 18-іі

отдельной разведроты 3-го батальона 156-го стрелкового полка. Награжден
орденом Славы III степени, орденом Отечественной войны II степени, двумя
орденами Красной Звезды, двумя медалями "За отвагу", медалью "За боевые
заслуги". После войны продолжал службу в дивизии. После окончания
офицерских курсов ему присвоено звание лейтенанта. Учился на курсах
политработников. Занимал должности командира взвода, заместителя командира
роты по политработе, заместителя командира стрелково-артиллерийского
батальона. Майор. Демобилизован в 1956 году. Окончил Вильнюсский
потитехнический техникум. Работал токарем, мастером, начальником цеха на
Вильнюсском заводе сварочного оборудования, председателем профкома завода,
объединения.
С ергей К остю кович. Родился 12 декабря 1923 года в Белоруссии, в поселке
Негорелое Дзержинского района Минской области. Служил в 16-й Литовской
стрелковой дивизии, в противотанковой роте, помощником по шифрованию
начальника штаба 167-го стрелкового полка. Старшина. Награжден орденом
Отечественной войны II степени, орденом Красной Звезды, медалью «За отвагу».
Окончив в 1949 году Минский политехнический институт, работал ассистентом,
доцентом, профессором на технологическом факультете машиностроения этого
института. Академик Академии метрологии, академик Белорусской инженерно­
технологической академии.
А л ьф о н сас К р асау ск ас. Родился 14 июля 1922 года. Воевал в рядах 16-й
Литовской стрелковой дивизии с начала ее формирования в Балахне по июль
1943 года, участвовал в битве на Орловско-Курской дуге. После войны получил
высшее историческое образование, работал заведующим Рокишкским
краеведческим музеем, учителем.
С тан исловас Л азутка. Родился 7 мая 1923 года в России, в деревне Байсогала
Новосибирской области. В Красную Армию призван в августе 1941 года. В
августе 1942 года окончил Киевское военное училище связи в г. Красноярске
и получил звание лейтенанта. Участник Второй мировой войны, имеет боевые
награды. Демобилизован в 1946 году. Капитан в отставке. В 1950 году окончил
Вильнюсский университет. Историк. Работал заведующим отделом науки ЦК
Компартии Литвы. Окончил в Москве Академию общественных наук.
Габилитированный доктор исторических наук, профессор. Некоторое время
работал проректором Вильнюсского университета по науке. Научная область
— история Великого княжества Литовского в XV — XVII веках.
В ера П е т р а у с к е н е (М и к а л а у ск а й те ). Родилась 26 декабря 1925 года в
деревне Семежавас Паневежского уезда, в батрацкой семье. 10 марта 1942
года добровольно вступила в Красную Армию. С декабря 1942 по март 1943
года служила в 16-й Литовской стрелковой дивизии. В июне 1943 года ее
посылают на разведработу в советское партизанское соединение «Жальгирис».
Партизанская кличка —Саулуте (Солнышко). После войны окончила отделение
библиотековедения и библиографии историко-филологического факультета
474

Вильнюсского университета. Работала в аппарате президиума Академии наук
Литвы, заведующей отделом Центральной библиотеки Академии наук.
Награждена орденом и медалями СССР. Заслуженный работник культурнопросветительной работы Литовской ССР.
В ин ц ас-В и кенти ю с Р агау с к ас (1921-2003). Родился в деревне Шетяняй
Кедайнского уезда. В феврале 1940 года поступил в Вильнюсское пехотное
училище. В начале войны вместе с другими курсантами с боями отступал в
Россию и окончил училище в Новокузнецке. В ноябре 1941 года призван в
Красную Армию, с 1942 года служит в 16-й Литовской стрелковой дивизии
старшим адъютантом командира батальона, помощником командира батальона
по разведке, командиром роты, батальона. В 1943 году под Орлом получил
тяжелое ранение. День победы встретил в Курляндии. После войны продолжал
служить в Литовской дивизии — командиром роты, батальона, заместителем
командира 167-го стрелкового полка. Был представителем уполномоченного
Совета Министров СССР по репатриации. В 1957 году окончил Военную
академию имени М.Фрунзе. Почти восемь лет работал военным комиссаром
Октябрьского района Вильнюса. До 1971 года преподавал на военной кафедре
Вильнюсского университета. Демобилизован в 1972 году. Награжден орденами
Отечественной войны I и II степеней, орденом Александра Невского, двумя
орденами Красной Звезды, медалью "За боевые заслуги".
А н тан ас Р им дж ю с. Родился в 1927 году в России, в г. Благовещенске
Амурской области. В 1942 году работал на авиационном заводе П.Сухого. В
1943 году, окончив 7 классов, поступил в Московское второе специальное
артиллерийское училище, после окончания которого до 1949 года учился в
Московском гвардейском артиллерийском офицерском училище. После его
окончания до 1956 года служил командиром батареи 224-го артиллерийского
полка 16-й Литовской стрелковой дивизии. Подполковник в отставке. В 1961
году окончил экономический факультет Вильнюсского университета по
специальности экономика промышленности, а также Вильнюсскую высшую
партийную школу. Затем находился на партийной работе. Заслуженный деятель
культуры Литовской ССР.
Ш алом ас-Л ей ба С копас. Родился в 1925 году в Паневежисе. Когда началась
война, эвакуировался в Россию. С 1 января 1942 года служил в 16-й Литовской
стрелковой дивизии разведчиком 18-й отдельной разведроты. В Курляндии
был ранен. Окончил трехмесячные курсы политработников. Ему присвоено
офицерское звание. В 1947 году старший лейтенант Шаломас Скопас
демобилизован. С 1959 года живет в Израиле. Награжден орденами и медалями
за участие в Великой Отечественной войне.
И осиф С тасю кен ас. Родился в 1920 году в Одессе. В ремесленном училище
получил специальность токаря. Учился в Одесском промышленном институте.
В августе 1941 года призван в Красную Армию. За участие в боях за оборону
Одессы награжден орденом Красной Звезды, медалью "За оборону Одессы".
475

Был ранен. В конце 1942 года прибыл в 167-й полк 16-й Литовской стрелковой
дивизии. Участвовал в боях под Алексеевкой, был тяжело контужен. После
окончания ускоренных офицерских курсов Центрального фронта служил в
50-й запасной Литовской стрелковой дивизии. Лейтенант. Демобилизован в
1946 году. В 1949 году окончил Одесский институт консервной промышленности
и получил направление в Литву. Работал главным механиком на Вильнюсском
холодильнике. Позднее был на партийной работе, работал заместителем
министра бытового обслуживания населения.
М он ика Т р и н к ун ай те (1925-2006).Родилась в Таурагнай. До войны окончила
в Каунасе гимназию сестр милосердия. Когда началась война, с родителями
Казимерасом и Вероникой Тринкунасами эвакуировалась в Пензу. Окончив
курсы медсестер, в 16 лет добровольно вступила в 16-ю Литовскую стрелковую
дивизию. В рядах дивизии прошла боевой путь от Балахны до Литвы. После
войны, в 1947 году в Йонишкельском сельскохозяйственном техникуме получила
специальность агронома. Работала на партийной работе, с 1971 года —
заведующая отделом Министерства сельского хозяйства. В 1985 году вышла
на пенсию. В 1995 году подготовила книгу "Память о погибших воинах 16-й
Литовской дивизии".
Л ен ги н ас В ай ц екау скас. Родился 8 апреля 1924 года в деревне Вайткунай
Муснинкской волости Укмергского уезда. После окончания шести классов
Муснинкской начальной школы работал и самостоятельно учился. В начале
войны уехал в глубь Советского Союза. С февраля 1942 года боец автоматной
роты 167-го полка 16-й Литовской стрелковой дивизии. В боях под Алексеевкой
был ранен. В мае 1943 года вступил в роту особого назначения, готовился к
борьбе в рядах советских партизан на территории оккупированной Литвы,
стал разведчиком партизанского отряда «Уж тевине». В освобожденном Каунасе
работал заведующим отделом Каунасского горкома комсомола, председателем
Мариямпольского райисполкома, некоторое время был на партийной работе,
был инспектором в Совете Министров Литовской ССР, редактором каунасской
газеты «Тарибу Летува», преподавателем в каунасских вузах. Вместе с
Повиласом Штарасом подготовил 3-томный труд «Литва в годы Отечественной
войны (1941-1945). Награжден медалью «Партизану Отечественной войны» II
степени.
В ульф В иленский. Герой Советского Союза (1919-1982). Родился в Каунасе.
Действительную воинскую службу начал в Литовской армии. Воспитанник
Вильнюсского военного пехотного училища, он получил боевое крещение 25
июня 1941 года, командуя отрядом в бою против гитлеровцев под Молодечно,
прикрывая отступление курсантов. После окончания военного училища ему
было присвоено звание лейтенанта, и в январе 1942 года он получил назначение
в 249-й стрелковый полк 16-й Литовской стрелковой дивизии. Командовал
ротой, батальоном. Батальон под командованием В.Виленского особо отличился
в боях под Усенай. 24 марта 1945 года В.Виленскому присвоено звание Героя
Советского Союза. Награжден орденами и медалями Великой Отечественной
476

войны. В 1945-1949 годах учился в Военной академии им. М.Фрунзе. После
окончания академии служил в командиром батальона, заместителем командира,
командиром 167-го стрелкового полка 16-й Литовской стрелковой дивизии,
командиром 23-го гвардейского полка 8-й Панфиловской дивизии, заведовал
военной кафедрой Вильнюсского госуниверситета им. В.Капсукаса, был
военным комиссаром г. Каунаса. С 1972 года жил в Израиле. Написал книгу
воспоминаний.

LITERATŪRA

Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės kare. „Mintis", Vilnius, 1975.
A. Stankevičius. Žūtbūtinių kovų keliais. „ Mintis", Vilnius, 1975.
Jonas Dobrovolskas. Pergalės karių gretose. „Mokslas",Vilnius, 1985.
Lietuvos Antrojo pasaulinio karo antihitlerinės koalicijos dalyvių organizacijos
Respublikinis komitetas. 16-osios lietuviškosios divizijos žuvusiųjų karių
ATMINTIS. Leidykla „Vilius", Vilnius, 1995.
Alfonsas Krasauskas. Kelias atgal. Rokiškis, 2004.
Lietuvių tauta antinacinės koalicijos kovų verpetuose. Margi raštai, Vilnius, 2003.
Nepartinis kairiosios minties laikraštis „Opozicija", 2005-2006.
Борьба за Советскую Прибалтику в Великой Отечественной войне.
1941-1945. В трех книгах. Рига, 1987.
B. Виленский. Повороты судьбы: Книга воспоминаний. Иерусалим, 1986.
А.И.Петренко. Прибалтика против фашизма. Советские прибалтийские
дивизии в Великой Отечественной войне. Москва. Издательство "Европа", 2005.

478

Še 95

Šešioliktoji lietuviškoji. Atsiminimų knyga. Sudarytojas Vaigutis Stančikas.
— Vilnius: Gairės, 2008. — 480 p., iliustr. 32 p.
ISBN 978-9955-759-12-6
Šiemet — jau šešiasdešimt treji metai Pergalei prieš fašizmą Antrajame
pasauliniame kare. Jame nemažą vaidmenį suvaidino ir 16-oji lietuviškoji
šaulių divizija, kurios veteranai 2006-aisiais atšventė šio karinio junginio
suformavimo 65-ąsias metines. Knygoje — 16-osios lietuviškosios
Raudonosios vėliavos ordino Klaipėdos šaulių divizijos istorija (1941-1956)
jos veteranų atsiminimuose.
UDK 9401.53

ŠEŠIOLIKTOJI
LIETUVIŠKOJI
Atsiminimų knyga
Sudarytojas Vaigutis Stančikas
Redaktoriai Povilas Lapeikis ir Donata Dančenko
Dailininkė Aušra Čapskytė
Maketuotoja Gražina Majauskienė
SL 1970. 2008 02 26. 28,07 leidyb. apsk. 1.
Tiražas — 1500 egz. Leidykla „Gairės"
(UAB „Mūsų gairės"), Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius
telefonas ir faksas 2417798; ei.p.; gaires@post.skynet.lt
Spausdino AB „Spaustuvė „Spindulys",
Gedimino 10, LT-44318 Kaunas
Užsakymas 8.236

Pagrindinė 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos istorinė misija
yra pusę metų trukę didvyriški mūšiai vaduojant Tėvynę Lietuvą,
atkuriant jos nepriklausomybę ir valstybinį suverenitetą.
Tai ypač reikšminga, kad pirmą kartą (...) visa etnografinės
Lietuvos teritorija — nuo Vilnijos iki Klaipėdos ir Kuršių Nerijos buvo sujungta į vientisą Lietuvos Respublikos teritoriją.
Iš S.Lazutkos kalbos,
pasakytos divizijos karių iškilmingame susirinkime,
minint 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos suformavimo 65-ąsias metines